Acunadancer – Hawkesbury nuotykiai

Labiausiai trūks vaizdo pro langą, sėdint ant klozeto… aš RIMTAI. Laive-name, tas vaizdas pro tuliko langą dar ir keičiasi, bet visur gamta, visur vanduo ir vienas kitas laivas. Nepaprastas jausmas, toks nepaprastas, kad net žodžių nerandu.

Pagaliau, iš ketvirto karto (aišku dėl Covid, na ir dar dėl potvynių), mes supamės ant bangų. Laivas vadinasi AcunaDancer ir viskas tuo pasakyta.

Niekur kitur nesijaučiu taip, kaip ant vandens, tarsi čia mano vieta, matyt, manyje gyvena užrakinta undinė ar mažų mažiausiai medūza… Ir jei galėčiau rinktis kur gimti, gimčiau Brooklyne, čia toks mažutis kaimukas ant vandens NSW valstijoje šiauriau už Sidnio. Užaugčiau tarp laivų ir nieko man daug nereiktų (miesto tikrai ne), va tik kompo pakrovimą reiktų išsispręsti, nes baterijos liko vos 25 procentai. Būčiau laivų mechanikė, taisyčiau, glostyčiau, dažyčiau ir gyvenčiau viename iš jų.

Taigi, pagaliau mes pajudame iš Brooklin‘o prieplaukos su puškuojančiu namu ant vandens. Tiltas, lendam po juo ir varom plačia Hawkesbury upės vaga (ta upė kaip ir vandenyno dalis, su daugybe atšakų atšakėlių, vanduo ten sūrus, ryklių gali būti, bet vietiniai maudosi, medūzų, vėžlių ir rajų – begalės). Tas šiltas vėjas, tie nerealūs vaizdai, taip buvom šito pasiilgę.

Houseboat nuotykiai yra mūsų šeimos tradicija ir ji sena, kaip ir mūsų Australijos istorija. Kažkas turi Palangos atostogas, o mes turim Hawkesbury atostogas, mergaitės prisimena kaip gyveno laive labai senai ir dar seniau, nes gi net gyvenanat LT mus vis atsiviliodavo Australija. Bet pirmieji kartai Hawkesbury buvo BE vaikų ir tie kartai LABAI skiriasi nuo dabartinių. Tuomet mes neklausėme ar saugu maudytis, bet lenktyniavome su draugais kas greičiau nuo laivo iki kranto, tuomet mes linksminomės iki paryčių ir gėrėm ne tik spanguolių sultis, na, tuomet mums vėjas buvo galvose…. dabar gal dar kažko yra 🤔

Aišku pasiėmėme ir irklentę, tilpo tik viena į labai „talpią“ Jono mašiną, tiesa iki Brooklyn‘o nuo Melburno TIK tūkstantis kilometrų, taigi dešimt valandų mašinoje. Galima skristi, bet tada nebūtų nei irklentės, nei meškerių, o ko tada ten važiuoti?

Prisirišome prie plūduro Refuge bay, nes ten viena nuostabiausių vietelių, įlanka pastoviai keičiasi dėl potvynių ir atoslūgių. Vieną vakarą, su irklente nusiyriau iki pat tamsaus galiuko, kur teka Cowan creek ir beveik sėdau ant dugno, nes vanduo skubėjo atgal link vandenyno, bet greit peršokau ant irklentės priekio, kad pelekas nesmigtų į purų smėlį. Iš-lip-ti TEN neturėjau jokio noro, nes PO manim gulėjo JOS.

Jonas jas užtiko pirmas, aš puoliau irtis, kad įamžinti tą širšalyną nuotraukose. Duobių, kurias dengė plokšti kūnai su ietimis vietoje uodegų – be galo be krašto, o aš šliuožiu irklente virš jų, aišku irklu specialiai pabaksnodama, TOKS kaifas (kol ant irklentės 😜). Jos dumia nepaprastu greičiu, fotosesija pavyko prastokai, o temo greit, vandens mažėjo, aplinkui spooky spooky, tik aš ir rajos… ech TAS baugumas…. Nepaprastai patinka keliauti Australijoje, VISUOMET yra kažkas, kas nustebins. Rajų nepavijau su irklente, bet, tradiciškai, pagavome vieną ant kabliuko… jos tokios pat besotės, kaip ir krabai.

Atostogos ir tingėti. Mano vidinis budėtojas tokį derinį PATEISINA. Skaityti, suptis ant bangų ir vėl skaityti „Pienių vyną“, taip tingiai kaip ir pati istorija (neįtikėtina, bet aš tos knygos nebuvau skaičiusi 😇).

Laive rytas prasidėdavo nuo nyrio vandenin, tiesa, vienas mūsų stebėdavo praplaukiančias medūzas ir pranešinėdavo kur link jos plaukia. Jos TOKIOS didelės ir gražios, bet vistiek nesinorėjo pajusti kaip skaudėtų mūsų odai susilietus. Pasigooglinome, kad tie grybus primentantys padarai (jelly blubber) – nudegintų BE pavojaus gyvybei, tai tada nusišvilpt 😉

Laive būtinai kas nors žvejoja (denis prasmirdęs masalu) ir BŪTINAI ką nors pagauna (dažniausiai mažą, tą kur paleisti reikia, kad senelius pakviestų). O paskutinį vakarą Marija pergalingai ištraukė 50 cm ilgio Mullet (nesu tikra kas tai lietuviškai???).

Kas dieną traukėm iki krioklio (čia vandeniu traukėm, kas irklente, kas valtele). Laukinis paplūdimys su laukiniu kriokliu, KO DAR galima pageidauti, na gal išsiplauti galvą jame, nes vanduo laive limituotas…. (done).

Vieną vakarą, kai išalkusi šeima sulipo viršun (trečias namo-laivo aukštas, kur galima valgyti po dangumi), pastebėjome aukštai sklandantį erelį. Aš iš karto priiminiau senį Bob‘ą, sutiktą Magnetic saloje, kuris man rodė, kaip reikia maitinti erelius žalia mėsa. Iškeli ranką, jis tave pastebi iš labai labai toli ir pradeda plasnoti tiesiai į tave. Tu stovi, nemirksi ir kai jau matai nagus lekiančius link tavo galvos – meti mėsos gabaliuką viršun. ČIUPT įvyksta skrydyje. Širdis dar ilgai kalatojasi, nagų dydis lieka amžiams atmintyje.

Jonas sako: „pabandom ir mes“.
Ir va čia YRA visa esmė.
REIKIA BANDYTI.
Pakėlėme ranką.
Jie buvo dviese. Tie, kurie sušveitė didžiąją dalį mūsų steiko ir dar žalią vištos kulšį (mečiau nepjausčius…). O jausmas, VISIŠKAI NENORMALIAI NEREALUS. Tie sparnai primenantys pirštus ir ore perkeliams kąsnis nuo nagų į snapą 😲 Nieko panašaus nebuvau mačiusi, ir VĖL.

ŠTAI KO mums nepaprastai trūko šį kartą Australijoje – KELIONIŲ ir to NUOTYKIO jausmo. Tos dešimt valandų nuobodaus važiavimo mašina – DZIN, kad tik kelias vestų pas erelius ir rajas, ir krioklius ir kitus dar nepatirtus reikalus.

Beje, šį kartą napaskandinome nei vieno rankšluosčio Hawkesbury upėje, o tai IRGI įvykis, nes per kokius setynis kartus name-laive VISUOMET Neptūnui palikdavome po rankšluostį ir dar ką nors…
—
Šiuo metu NSW valstijoje, kurioje vyko aukščiau aprašomas veiksmas, – 11 tūkst. covid atvejų per dieną (sunkiai suvokiama ir visai nenormalu….) Mes grįžome į savo kaimą prie kalnų Viktorijos valstijoje ir laukiame draugų su kuriais sutiksime Naujus Metu, ir mums gera.

Linkiu visiems jums NUOTYKIŲ, kurie uždegtų akis ir neleistų pasimesti keistoje mūsų kasdienybėje, kur ne-nor-ma-lu tampa nor-ma-lu.
Gražių jums švenčių visuose pasaulio kampeliuose 🎄

Kaimo atradimai. Buxton’as

Kas man patinka Melburne, tai oras, toks keistas, nors tu ką. Keičiasi jis taip dažnai, kad įpranti nekreipti dėmesio į lietų ar krušą, nes žinai, kad greit praeis (vienas reiškinys, kuris ne-pra-ei-na tai VĖJAS, tas tai fui, bet prieš jį nepapūsi, taigi…). Gimtadienio proga išsikėliau tikslą – kuo mažiau kreipti dėmesį į tai, kas potencialiai gali suerzinti (o čia tikrai ne tik apie orą…). Bet kai nekreipiu dėmesio, tai ir nesigilinu, o tada paviršutiniškai gaunasi, o to labai nemėgstu. Išeina, kad reikia gilintis, bet tada reikia kreipti dėmesį, tada teks susierzinti????? 😤
Štai TADA aš važiuoju į Buxton‘ą, kaimą besirandantį „high country“ (nes kalnai netoli), pora valandų nuo Melburno.
Paskutiniu metu ten važiuoju kas savaitę: palieku šeimą penktadienį ir grįžtu antradienį, nes

PIRMA. Ten DAUG darbo (fotkė apačioje).

Po audros medžiai kaip lapai krito… aš su kirvuku tuoj juos…

ANTRA. Taip geriau visiem. 🤷‍♀️

Ir toje kaimo izoliacijoje atradau eilę dalykų:

✔️ Fizinis darbas yra nepaprasta palaima. Kasi pvz akmenis, veži karučiu, rankos automatiškai pailgėja (jei kartais kenčiate nuo trumpų galūnių, rekomenduoju, beje, galite ir kojas taip ilginti, gal tik ilgiau darbas užtruks), supili juos į upę ir pati susileidi į ledinį vandenį. Realiai kvapą užgniaužia ir atpalaiduoja visus laimės hormonus. Tada kartoji nuo pradžių. Kai baigi akmenis (o pas mus jų be galo be krašto), užsisakai ketvertą kubinių metrų medžio mulčiaus ir toliau vairuoji karutį. Be karučio dar labai gerai mojuoti kirviu, rinkti begales šakų (labai dirba užpakalio raumenys), grėbti žolę, (kurią pjauti reikia kas trečią dieną) ir t.t.t.t.t.t. Mano kūnas tokias treniruotes labai pamilo ir aš nuoširdžiausiai galiu jas rekomenduoti jums.

Čia vietelė pasinerti – akmenys mano suvežti…

✔️ Odos patempimas geriausiai vyksta deginant eukalipto šakas su visais lapais, nes tuomet ugnis tokio kaitrumo, kad net giliausios raukšlės išsilygina. Išbandyta, veikia geriau už botoksą, tik na nereikia per daug į tą laužą lipti, saikas, sako, padeda bet kurioje situacijoje, net jei jūsų raukšlės kaip vagos… Aš skubėjau „Joninių“ laužus kūrenti, nes pas mus gaisrų sezonas tuoj tuoj prasidės ir laužų kūrenti bus nevalia, o ką supleškinti kas savaitę randasi TIEK ir TIEK (čia rodau sau virš kaktos), nes medžių mūsų kaime labai daug (tiesa, paskutinė audra penkis jų suvertė į upę, gerai, kad kaimyno teritorijoje 🙄) ir jei tie medžiai – eukaliptai, tai dažni jų, savo skūras, meta žemyn non-stop, o tos užsiplieskia vos pliaukštelėjus rankomis, nereikia nei degtukų, todėl pageidautina apsivalyti, kol gaisrų sezonas neprasidėjo.

Laužo deginimą reikia “priduoti“, kad neatvažiuotų gaisrinė

✔️ Nuolankumas kelyje gelbėja gyvybes.Būna gi, varai trečia juosta, nes ten erdvu ir nėra mašinų, na ir taip tingisi pasislinkti, bet, žinokite, REIKIA pasislinkti, netgi privaloma. Jeigu nelenkiate, palikite tą ekstrą juostą kažkam, kas galbūt skuba labiau už jus, galbūt tas kažkas ir laužo taisykles, bet GALBŪT turi tam priežastį 📣
Štai pvz si-tu-a-ci-ja. Rudis, gyvačių gaudytojas (aha, tokia profesija) gaudė gyvatę pas vieną Buxton‘o rezidentą, toji buvo virtuvės spintelėje pasislėpusi. Rudis – bebaimis, kišo pliką ranką, nes žinojo ką daro ir va, pasirodė, kad gyvatė (na tikra gyvatė J-K-L-M-N) ėmė ir įkando jam. Beje, Rudis ją vistiek ištraukė ir išnešęs paleido, nes jam jų gaila… Tada paskambino į artimiausią ligoninę (randasi už pusvalandžio kelio) ir pranešė, kad būtų pasiruošę, nes jam reikia skubios medikų pagalbos, tada sėdo į savo troką (tokia didelė burzgianti kaimo darbininkų mašina) ir išvažiavo.

Saulutės pasiilgusi… čia ne ta, kuri Rudžiui krimstelėjo, šita iš kitos valstijos…

Normaliame pasaulyje, įkandus tigrinei gyvatei, suaugęs žmogus turi maždaug pusvalanduką, kol organizmo funkcijos bus paveiktos paralyžiaus ar tai bus kvėpavimas, rega, kraujotaka ar inkstų (ne)veikla, todėl pageidautina, kad medikų transportas vyktų pas nukentėjusįjį, o tas kuo ramiau gulėtų ir visai ne-si-jau-din-tų, nes jaudinimasis pagreitina nuodų sklaidą organizme… Betgi Rudžiui tokie dalykai nei motais (jūs ką, manote, kad Krokodilas Dandis išgalvotas?). Rudis sėdo už vairo ir nuvairavo tuos 40 km iki Healesville. Tačiau bėda, kad iki Healesville veda ypatingai vingiuotas keliukas, kuriuo važiuodama kas kartą prisimenu Kanarų serpentinus. Marsą užsupa pastoviai, vaikus irgi. Taigi, jeigu tuose serpentinuose nemoki ar bijai važiuoti greičiau, turi galimybę pasitraukti į karts nuo karto atsirandančią rampą LĖTAM transportui. Galbūt, jei prieš Rudį važiavusios mašinos vairuotojas būtų buvęs ne idiotas, kuris NE-NO-RI užleisti savo pirmumo teisės važiuoti zigzagais, Rudis būtų pasiekęs ligoninę penkiomis minutėmis anksčiau ir nebūtų atsidūręs reanimacijoje. Betgi … va.

Tokie tai žemiški mano atradimai.

Žinau, kad pas jus ateina Kalėdos, ateina jos ir pas mus, tik kiek kitokios, bent jau mūsų namuose. Šį kartą dovanas po eglute dėsime mes, tėvai, ne Kalėdų Senelis, nusprendėme su Jonu, kad meluoti taip smarkiai nusibodo, išsikvėpė ta pasaka ir dabar naują pasaką kursime kartu su mergaitėmis.

Linkiu jums švenčių, kuriose būtų sudėta visa jūsų meilė ir kad tos šventės neateitų ir nesibaigtų, jos tiesiog keliautų su jumis per visus metus.

Myliu, V.

Taip gimsta DIDVYRIAI

Buxton’o istorijos 😻

Dramatiški įvykiai nutika ne šiaip sau. Dramatiškų įvykių metu gali pamatyti situaciją iš visai kitos perspektyvos, kaip ir žmones.

Štai aš jau kokią savaitę KITOKIOM akimis žiūriu į savo vyrą (ir aš čia ne apie savo akių spalvą, ta vis dar smarkiai ruda 👁). Eilinę dieną mūsų kaime, besiruošiant grįžimui į Melburną, jis tapo DIDVYRIU.

Štai jums ryto pa-sa-kai-tė:

Nuėjome prie paplūdusios Steavenson upės išgerti kavos, ale atsisveikinti iki kito karto. Kaip tik kengūra užsuko parupšnoti lapų, mums smalsu paspoksoti, kad ir kiek jų jau esame matę. Mes link jos, o ji, pasirodo, maža ir baili… Pasibaidė ir tik liuokt liuokt, ir … įšoko į ledinę upę 😯 (dar tik pavasaris, tai vanduo dar žiauriai šaltas).

Srovė didelė, pagavo kaip mat. Pirma mintis: „na, čia gamta, matyt, kengūros maudosi tuose vandenyse, juk nešoktų srovėn nežinodama ką daro?!…“ Mažas gyvūnėlio sknukutis vos kyšojo plakamas vandens, upėje pilna šakų ir sūkurių, tai panyra, tai išlenda, mes persigandę sekam palei krantą, neša srovė labai greitai. Kengūra bando pasiekti krantą (priešingą nei tas, kur mes panikuojam), priplaukia, bet krantas paplautas smarkių liūčių, medžių šaknys kabo ir trukdo jai net pradėti gelbėtis. Matom, kad niekaip ji ten neišlips ir kad čia ne tas variantas, kur kengūra maudosi, nes žino ką daro… 😟 Jonas staigiai lenda vandenin, užsiropščia ant didelio rąsto ir pereina į kitą krantą, kengūra išsigąsta artėjančio dvikojo ir leidžiasi nešama srovės tolyn nuo kranto. Vanduo ją pakiša po didžiuliu rąstu, bet laimei ji išnyra kitoje pusėje, aš lekiu vienu krantu, Jonas kitu. Per vidurį, upėje, nedidelė sekluma, ten sunešta daug akmenuku ir aš mintimis ir judesiais (realiai rankomis ariu orą) genu tą vargšą gyvūnėlį ant tos brastelės. Ir, žinokite, PAVYKO (matyt žiauriai gerai mojavau rankomis)!!! Ji užstringa ant tų akmenukų, pusę kūno dar smarkiai tempia garmantis vanduo, bet galva ant akmenų. Aš pasiekti jos negaliu, per toli ir per gilu. Upės dugnas neaiškus ir pilna įvairiausių sąnašų. Jonas lenda vandenin nuo kito kranto, gylis ten dar ok, siekia užpaklį, jis atsargiai sėlina, kad leisgyvė kengūra neišsigąstų ir užėjęs iš už nugaros užmeta ant jos savo LT žaliąją striukę 💪🇱🇹

Brastelė kairėje, kengūra per vidurį ten kur mano rodyklė maža…

Tikėjosi, kad suėmus ji bus kaip mūsų šuo Marsas (na bus už ko laikyti), o tas šlapias padaras – dvigubai sunkesnis ir slidesnis, tokia sunki „sasiska“ su labai ilga uodega ir ilgais ilgais nagais. Pasisekė, kad ta „sasiska“ visiškai nesipriešino, tiesiog gulėjo visai be jėgų. Jonas ją surinko kaip kokį slime (LT slime lyg šlykš-tu-ku vadinasi 😄) ir vis pasitaisydamas, iš kelinto karto, užkėlė ant kranto. Sasiska su uodega nejudėjo, bet kvėpavo, o Jonas ją glostė glostė 💚 Aš kitame krante žliumbiau iš laimės, baimės ir dar kažko nesuvokiamo.

Tada Jonas grįžo.

Išėjo jis, o grįžo jau JIS.

Žodžiu po trijų valandų, kiek svirduliuodama kengūra atsikėlė ir dingo žalumoje. Jono rūbai išdžiuvo pakabinti ant Australijos dizaino klasika vadinamo skėčio, mano ašaras nupūtė vėjas ir visam laikui Jonas tapo DIDVYRIU.

Ir kad jūs žinotumėt kaip blyn gaila, kad vykstant TOKIAI gelbėjimo operacijai, aš ne-tu-rė-jau su savimi telefono to įamžinti. Totali suknista ironija. Todėl fotkės labai jau mizernos, bet smarkiai prizoominus matysite išgelbėtąją kengūrą kitame krante.

Gero jums ketvirtadienio, saliutas didvyriams 👩‍🚀🎆🎉

MAGNETIC sala, Australia

Šį kartą Jonas užmynė ne ant rajos, bet ant gyvatės. Užmynė ir nuėjo toliau. Gyvatė tikrai liko nesupratus, gerai, kad buvo maža 🧐, tik išsirietė ir nespėjo krimstelėti… aišku, kad buvo nuodinga (Eastern brown snake).

Aš ne ekspertas, tsakant, bet čia berods Eastern Brown gyvatė… nuodinga

Toks susitikimas su gyvate mums pirmą kartą nutiko, na kad taip TIESIOGIAI ant jos kas nors užsiliptų (siaubinga nepagarba!). Tikrai nėra, kad mes nesisaugom ir lipam ant bet ko, tiesiog viename iš žygių Magnetic saloje mes ieškojome koalų, o tos tai medžiuose auga, žiūrėti reikia į viršų, ne po kojom (beje, keliukas asfaltuotas buvo, ne šiaip šunkelis po džiungles).

**West point**, kur galima nusigauti tik su 4WD, čia gražiausi saulėlydžiai …

Surasti tuos pūkuotus meškinus mums sekėsi nelabai, visai nelabai, nors lankėmės saloje daugybę kartų daugybėje savo gyvenimų, todėl aš galiausiai padariau loginę išvadą, kad visi tie plakatai su meškučiais yra tiesiog MELAS ir paskelbiau, kad koalų Magnetic saloje NĖRA, nors visų kitų australiškų gyvių – kiek tik nori (įskaitant 32 rūšis gyvačių, bet Jonas užmynė TIK ant vienos).

Tas žygis buvo paskutinis, kuriame norėjau galutinai įsitikinti, kad net ranger‘iai makaronus kabina, nes būten jie mums nurodė jog „The Forts walk“ prieš porą savaičių buvo pastebėtos koalos. Ne tai, kad mes tų meškinų nebuvome matę, bet žinot kaip užknisa, kai kiekviename lankstinuke apie salą matai tuos pūkuotus snukelius, o iš tiesų net ir įdėjęs pastangų nei vieno nerandi 😤.

Tačiau, mano loginė išvada buvo PANEIGTA. Naujai sutvarkytame „The Forts walk“ koalos TIKRAI kabalavo ant šakų, nors ir reikėjo jų akimis paieškoti. O štai gyvatės mėtėsi ant tako nei ieškotos, nei prašytos. Beje, „The Forts walk“ verta nužygiuoti net ir be koalų, vaizdai viršuje leidžia sparnams išsiskleisti ir skęsti kartu su jūros ereliais, kurie suka lizdus ant salos uolų.
Nuotraukose Arthur bay ir Florence Bay einant “The Forts walk“

Magnetic sala yra mano kelionių meilė. Va kai kažkas įkrenta į dūšią, įkrenta. Aš, matyt, prie salos krantų kokia žuvimi gyvenau ar krabu, o gal ta pačia koala.

Viršuje Horseshoe bay, kuris atrodo tęsiasi amžinai.

Australija vis dar gyvena IZOLIACIJOS rėžime. Tikslas – NULIS Covid atvejų, o vakcinacija SMARKIAI atsilieka (pilnai pasiskiepiję yra vos 10 proc suaugusiųjų). Taigi…. NULIS Covid palaikyti įmanoma TIK žiauriai apribojant judėjimo/veiksmų laisvę ir ta laisvė pas mus yra ŽIAURIAI apribota. Kai tik vienoje iš 8 valstijų Covid atvejų paauga iki dvigubo skaičiaus (aš nejuokauju, kalbu apie 10, 11, 20 atvejų), valstijos už-si-da-ro viena nuo kitos, judėjimas viduje apribojimas 5 km, o į šalį patekti apskritai yra misija neįmanoma, išvykti galima kiek paprasčiau tik išvykstant SU VISAM.
Planai non-stop atšaukiami, keičiami, ir panašiai, net nenoriu įsivaizduoti viduje Australijos skraidančių avialinijų darbo chaoso, kuris, beje, tampa norma, nes “snap lockdown’ai” įvyksta žaibiškai, ryte dar niekas nieko neįtaria, o po pietų, jau viskas uždaryta, vaikai vėl mokosi internetu. Melburnas lockdown’uose +/- 140 dienų…
Todėl galite įsivaizduoti jausmą, kuomet sėdėjau lėktuve (pirmą kartą per pusantrų metų), kuomet valgėm bet ką iš lėk-tu-viš-ko meniu ir gėrėm bet kokį putojantį, galite įsivaizduoti tą įsitempimą ir blyn naujai išsivysčiusią baimę, kad TUOJ TUOJ kažkas atsitiks ir viskas vėl apsivers aukštyn kojom…

Dar tik **Melburno** oro uoste, bet jau LINK lėktuvo 😀

Bet ATOSTOGOS realiai ĮVYKO, ATOSTOGOS neturėjo būti atšauktos, keičiamos ar apverktos!!! Tikrai atsipalaidavau tik tuomet, kai įsėdau į keltą keliantį į salą, nes vis bijojau, kad mus sulaikys Queensland’o valstijos policija ir išsiųs atgal į Victorijos valstiją (prieš pat išvykstant, rajone, kuriame gyvename, šalia kavinės, kurioje geriame kasdieninę kavą, rūbų valyklos darbuotojui diagnozavo covid‘ą. Tai reiškė, kad mes išvykome iš raudonos zonos…), bet…

Magnetic mūsų laukė.

Saloje žiemą geriausia pasileisti plaukus ir varyti BE STOGO!!!

Tokia pat rami, tokia pat nutolusi nuo rūpesčių ir didelio pasaulio, tokia, KOKIOS jos NEPAPRASTAI buvau pasiilgusi. Saloje nesilankiau ketverius metus, o man tai labai daug. Sakau, ten kažkas YRA. Kažkas labai labai man.

Be to, ten žiemą – tobulas klimatas, 23 laipsniai ore ir vandenyje, 320 vnt. saulėtų dienų per metus, nei vieno šviesoforo, 10 km asfaltuoto kelio ir 25 km takų žygiams, bei 23 paplūdimiukai (dalis pasiekiama tik vandeniu, dalis paprakaitavus žygiuose). Tiesiog salele, maždaug 5 km x 7 km su 2300 vietinių gyventojų ir 800 koalų (cha cha tai jau taip 🤔).

Yra ir tokių vietelių, čia gyvena daug paukščių ir dar ko nors ….

Ne, aborigenų čia nebėra ir salos niekas nebevadina senuoju pavadinimu Yunbenun, kaip ją vadino Wulgurukaba žmonės tūkstančius metų. Praeito amžiaus pradžioje paskutiniai Wulgurukaba buvo išgyvendinti ir priversti išvykti į rezervatą žemyne. Baltieji užgrobėjai, t.y. kapitonas Cook plaukdamas su įgula pro šalį 1770 m. nebesusitvarkė su laivo kompasu ir pasižymėjo, kad aplink salą tvyro keistas magnetinis laukas, taigis ir dabartinis pavadinimas MAGNETIC sala.

**Geoffrey bay**, atoslūgis atidengė koralinį rifą, kuris kažkada dar buvo gyvas. Sala yra apsupta koralinio rifo, tik jis vis labiau nyksta…

O dabar STAIGMENA 💥
Tą vakarą, kai mes AT-skridome, iš salos IŠ-skrido mergina, kuri atnešė vienintelį Covid atvejį į Magnetiką… Trečią mūsų atostogų dieną salą uždarė į lockdown’ą 😂😂😂. O mane tiesiog purtė isteriškas juokas 😆😆😆 (nėra sukurto teisingo e-moji tai emocijai)

Ta proga:
🍧Lukai pakilo temperatūra (iš laimės, matyt, kad tas vandenynas TOKS šiltas ir viskas TAIP fainai),
🧻 Turistai išpirko visą tulikinį popierių,
🧘‍♀️ Aš isteriškai pasijuokus nusprendžiau, kad jei jau sėdėti lockdown‘e, tai Magnetike.

Tos trys palmės, **Magnetic** saloje vis pasidarom prie jų fotkę (ps. krūmo už jų anksčiau nebuvo… :D)

BET jei rimtai, suvaržymų saloje net nepajutome. Mūsų tikslas keliaujant būna leisti laiką atokiau nuo masės žmonių (deja, per vaikų atostogas tai yra sunkiai įgyvendinama, ypač, kai VISI australai yra priversti ilsėtis tik Australijos ir dažniausiai TIK savo valstijoje), bet mes žygiavome ir kopėme takeliais į atokius paplūdimius ir ten jautėmės beveik vieni ir VISIŠKAI laimingi.

Visų laikų visų keturių mėgiamiausias – Radical Bay (foto su J viršuje), panašaus nerealumo Balding, toliau Florence ir Arthur bay ir aišku vienišas ir tuščias West point, kur patys gražiausi sulėlydžiai (iki jo pėsčiomis patingėjome, apie 8 km, bet nusigavome su 4WD) Va ten, saloje, žiemą oras tikrai tinkamas mašinai be stogo, ten vėjas šiltas, o vaizdai ir garsai rauna stogą.

Pakleliui nuo **Geoffrey Bay** iki **Nelly Bay**

Kiekvieną vakarą atėjus tropinei sutemai pasipildavo šikšnosparniai, kukabūros „juokdavosi“ savo visiškai crazy balsais, o curlews paukštukai blaškydavosi aplinkui ant savo ilgų kojų ir taip gailiai ir garsiai spiegdavo, kad Jonas kokiame nors vakariniame telefoniniame meet‘e turėdavo išsijungti mikofoną 😲..

Lockdown‘as rojuje tęsėsi tik tris dienas, nes saloje daugiau covid atvejų neatsirado, bet Viktorijos valstija (kur yra Melburnas) užsidarė nuo Queensland‘o (kur yra Magnetic sala) ir grįžti į savo valstiją rezidentai galėjo TIK su dviejų savaičių griežtu karantinu, be galimybės iškelti kojos iš namų (nei maisto, nei mankštos, nei…). Pažįstami pasakojo, kad policija vis užsukdavo patikrinti… Mes, tuo tarpu, toliau GYVENOME saloje.

Tai buvo visai nesenai, praeitą savaitę, iki mūsų grįžimo iš salos Melburnas spėjo ATSIDARYTI (taigi išvengėme dviejų savaičių karantino) ir iš naujo UŽSIDARYTI į žaibišką lockdown‘ą NR. 5 🤹‍♀️

Taigi nuo šiandien vėl visi persikėlėme į virtualųjį gyvenimą. Vaikai mokosi internetu, visi renginiai atšaukti, skrydžiai nuimti, darbai kabo. Eilinis chaosas mūsų kieme.

Kitą savaitę važiuojam su Jonu antram skiepui. Nebekvestionuoju nieko, važiuoju, nes amžino lockdown‘o variantas tikrai ne man.

Linkėjimai jums iš didžiosios salos 👣

BADMINTONAS ir senoliai

Trečiadienio istorijos.

Anna, geras žmogus ir mano draugė, o dar ir latvė!!! (čia jau visas aukso puodas; visgi nepaprastai svarbu ne tik kur sparnus užsiaugini, bet ir kur tave šaknys laiko), pakvietė mane pažaisti Badmintono. Kažkur į klubą, sakė buvo keletą kartų su šeima ir jai labai patiko. Ši kartą, sako, einam dviese, kad ramiai paskaidintume plunksniuką. Na super, ryte vaikus į mokyklą ir susitinkame parke esančiame dideliame ‚garaže‘ aukštomis lubomis. Viduje keletas senukų makaluoja raketėmis, Anna man šnibžda : „Ale sonoliai, čia tokie, savaitgalį jaunesni buvo…“

Senoliai tai senoliai, tačiau švysčioja raketėmis, kaip reikiant, tiesa staigūs judesiai ar bėgimas jų tarpe ne madoje 🤪. Pasiimam ir mes raketes, susimokam, ir einam į nurodytą kortą. Anna iš esmės nesenai iš viso badmintoną pradėjo žaisti, ji labiau gym‘o žmogus, keliasi naktį ir 5:30 jau garuoja treniruotėje ir taip kas dieną… Aš tai ką, mes su Jonu ir porą šimtų galėdavome išmušinėti (čia plunksniuką), KADAISE. Taigi, aš rami kaip bitė, jaučiuosi pasiruošus. Šokdiname plunksniuką, plepam, nepataikom, juokiamės, žodžiu- puikus laikas dirbant liežuviu ir mosuojant rankomis.
Gretimame korte – keturi kinietukai, pliekia taip, lyg tas vargšas plunksniukas būtų jiem padangas nuleidęs. Aš vis užmetu akį ir toliau skaičiuoju mūsų rekordą: penkiolika.. švyst rakete..sixteen… švyst…septyniolika… (kalbos žiauriai maišosi) ir taip iki 20 😲😲😲 ir vėl iš naujo.
Labai atpalaiduoja…

Tuomet mūsų teritorijoje pasirodo du diedūnai ir pradeda mus kalbinti. Na ok, mes chi chi, cha cha, palaikom pokalbį ir mušinėjame toliau. Jie pamindžikuoja ir pereina į naglą ataką, atsistoja šalia ir pradeda SAVO raketėmis mosuoti. Ir toliau sau šneka SU MUMIS. Nieko nesuprantu, tik pagalvoju „žiūrėkit savo plunksniuko, ko čia pristojote“. Bet nieko Annai nesakau, TAIP gaila, kad ji lietuviškai nemoka, persimestume keliais epitetais…jau galvojau burbtelėti, ką nors rusiškai „ale, ko jie čia prilipo prie mūsų“, bet susilaikiau.
Ir gerai padariau. Vieno įsibrovėlio vardas pasirodė beesąs Igor…. toks apvalus kaip bačka ir nedidukas, plius LABAI tamsius akinius užsimetęs, gal KIETAI taip dabar yr tarp žilagalvių, kas žino???
O dar tas nesupainiojamas riebus akcentas 😅

Taigis…

Kitas įsibrovėlis – Allan – aukštas ir be akcento (maža, kad sugadino visą palaimingą plunksniuko zvimbimo ritmą) sako „ar žinai, kad YRA taisyklės žaidžiant?“ No shit, pagalvoju, bet atsakau „Ai, dzin mums tos taisyklės, mes šiaip atėjom pasismaginti“ Jis nutilo ir kiek apstulbo, sakyčiau… o tada atsikenkštė ir nebevyniojo į vatą:

„Na viskas, apšilot, tai žaidžiam“ Apstulbom tada mes su Anna (mes gi ir taip ŽAIDĖM, tik be jų ir labai smagiai…). Kol ieškojau mandagesnio būdo pasakyti kur jam eiti, Alan‘as spėjo (primygtinai) išdėstyti taisykles ir iš viso pradėjo kabinėtis prie mano padavimo „technikos“ ir panašiai… Na , galvoju, ok, pasiduodu (visgi gerokai vyresnis žmogus, reikia bent išklausyti). Be to, išmoksiu ką nors naujo, gal tada ATSTOS ir galėsime toliau su Anna relaksuotis (tas optimizmas!).

Tačiau holy cow, koks azartas mane pagavo, kai mes IŠ TIESŲ pradėjo žaisti (pasirodo čia būta viso žaidimo su strategija ir panašiai 🤷). Įtampa kilo, kovos šūksniai griaudėjo, plunksniukas lakstė ir man ‚garaže‘ pasidarė LABAI karšta, nes nori nenori visą lakstymą atlikome aš ir Anna.

Pirmą raund‘ą laimėjome mes su Allan‘u, tada apsikeitėme kortais ir Anna su Igor‘iu mus suvarė dviem taškais. Nei Allan, nei Igor beveik nejudėjo iš vietos (tam buvome mes), bet mušė, tie seni kelmai, gudriai ir suktai, ypač Igor, KAD JĮ KUR. O tada iš korto mus iš-pra-šė senokai laukiantys – speedy Gonzales-kinietukai-nindzės-plunksniukų siaubas.

Ne Allan, bet mintis aiški?! (fotkė skolinta)
Ir ne June, bet KOKIA jėga! (fotkė skolinta)

Atsisėdome su Anna ant žemės atsipūsti ir TADA man DA-ĖJO, kad šitame klube tu neateini šiaip paganyti plunksiunų, tu ateini ŽAISTI (pagal taisykles). Gali ateiti vienas, dviese, ar trise, ir būsi suporuotas su panašaus lygio žaidėjais. Taigi Alan‘ą ir Igor‘į mums atsiuntė viską stebintis ‚garažo‘ koordinatorius, o vėliau, besėdint prie sienos, pakvietė žaisti toliau su pagyvenusiomis moteriškėm 😉 Mano partnerei June buvo 73 metai :D. Ir vėl sužaidėm lygiosiomis su Annos ir jos žilagalvės komanda 😃

Bet kaip buvo FAINA. Nieko geriau nebūčiau sugalvojusi trečiadienio rytui.

Abi nusprendėm, kad senoliai KALA į KLYNĄ (čia Jono posakis 😊) ir mes BŪTINAI trečiadieniais varysime į garažą šokdinti plunksniukų. Niekad nežinai, gal po trisdešimties metų VEIKSMO būsime Badmintono garažo veteranės kaip ir June, o tada kantriai mokysime tokias jau-nik-les 👌 kaip mes.
Ar sakiau, kad susirinkusių žaidėjų amžiaus vidurkis buvo apie 60-65 metai?
Laiko dar YRA 😉

Jonas čia šiaip prie sporto meistrės prisiplakė 😀

Kangaroo island – kitas pasaulio kraštas

Mašinoje smirda lyg būtų nustipusi kengūra ir ne dėl to, kad mes ją numušėme (nors progų buvo BE GALO DAUG šioje kelionėje), smirda krabų gaudymo tinklas ir išvarvėjusi žuvies akis ar kažkas panašaus (žuvų galvos buvo masalas).

Viskas labai paprasta, nuleidi tinklą su tom galvom ir pamiršti dešimčiai minučių, tada ištrauki, o ten – nieko… nei krabų, nei galvų… MISTIKA kažkokia.
Aš, jau galima sakyti, profas krabų viliojime, bet Pietų Australijos valstijoje, kur mes atsibeldėme per vaikų atostogas – viskas kitaip.
Pasirodo, NEGALIMA žvejyboje (įskaitant krabavimą) naudoti vištos ar kitokio gyvulinio masalo 😩 ir štai pasekmė – tuščias tinklas… ne tik NULIS krabų, bet ir NULIS masalo? Žuvų galvos buvo gerai prikabintos su viela, tai kaip jos paliko mano tinklą per tas dešimt minučių?
Prisegu dar tris galvas, atsigulu ant liepto ir įdėmiai stebiu kas vyksta gilumoje. Per raibulius dugnas matosi pakankamai gerai. Atvingiuoja rudas kilimas, uždengia mano tinklą… Aš automatiškai puolu traukti tinklo viršun ir vėl turiu tą patį rezultatą. Nei krabų, nei galvų, nei kilimo. Suknistos rajos.

Paskutiniu metu daug jų pasitaiko. Per vieną žygį, po dešimties kilometrų su sunkiomis kuprinėmis, pasiekus fantastišką paplūdimį Sealers Bay (Wilsons Promontory) abu nuėjome atsigaivinti ir Jonas ant vienos užlipo (sėkmingai). Ji nuplaukė, bet lauktas atsigaivinimas akimirksniu tapo ne toks patrauklus.

Šį kartą, matai, jos nusprendė pavogti mūsų vakarienę…
Kol aš piktinausi akiplėšišku rajos ra-ju-mu, Jonas meškere pagavo KAŽKĄ didelio. Rimtai, galinėjosi kaip Hemingvėjaus senis (čia aš ne apie amžių, žinoma, apie kantrybę). Vargino tą KAŽKĄ kitame valo gale, tai atleisdamas, tai vėl traukdamas. Meškerė smarkiai linko, o susirinkę žiopliai laidė komentarus ir patarimus (kaip tai nerealiai užknisa). Aš gi su DIDELIU sietu laukiau banginio. Galiausiai TAS gyvis pavargo ir išniro į paviršių pasirodyti.
Eina sau.
Ir vėl tas rudas plėvesuojantis kilimas su nuodinga ietimi vietoje uodegos. Pamatę, kas ant kablio žiopliai tęsė komentarus kaip dabar reikės tą rają atkabinti, vieni buvo už humanišką kablio ištraukimą (Jonas, manau, būtų leidęs jiems pasireikšti), kiti siūlė nukirpti valą. Tuo tarpu Jonas toliau galinėjosi.
Nugalėjo kilimas, nutraukė kablį ir dingo. Nežinau ar tas ra-ju-mas atnešė laimę…

Visa tai vyko Kengūrų saloje. Iš tiesų YRA tokia Australijos sala, nutolusi 112 km nuo Adelaidės, trečia pagal dydį (150 km x 50 km) ir ji taip ir vadinasi – Kangaroo island, o dar yra žinoma (nors tikrai ne visiems) ir TIKRUOJU savo pavadinimu – Karta pintingga (Mirusiųjų sala). Taip salą pavadino vietinių genčių aborigenai, senieji šeimininkai (kalbu apie 65 000 m. ATGAL), kurie tikėjo, kad mirusieji sekdami Ngurunderi dvasią per salą keliavo į dvasių pasaulį. O štai tūlas britas Mathew Flinder (kalbu apie 218 m. atgal) atplaukęs Anglijos sosto vardu savintis žemyno, saloje skerdė žmonių nebijančias patiklias kengūras, kad pamaitintų savo įgulą, ir galvos nesuko mąstydamas kokį čia dvasingą pavadinimą jai sugalvoti. Mes, sąžiningai sakau, nei vienos kengūros, anei kito gyvio (apart rajūnės rajos) saloje nenuskriaudėme ir nenutrenkėme, nors temo anksti (čia jau ruduo), o daugybė kelių toje saloje tėra žvyrkeliai.

Kengūrų saloje atsidūrėme netikėtai. Trečią kartą teko atšaukti le-pias atostogas ant namo-laivo prie Sidnėjaus (pirmas k. – gaisrai, antras k. – covid, trečias k. – potvyniai), bet Australijos vyriausybė, o ir dauguma gyventojų čia ir toliau ignoruoje gamtos siunčiamus signalus, ‚she‘ll be right mate‘ ir ‚can‘t be bothered‘ yra, buvo ir ilgai dar bus čionykščių credo ir motto, bet čia jau ne apie kelionę, o kardinaliai besikertančius mūsų pasaulius, todėl gal kitą 😎

Teko sukarti daugiau nei 800 km mašina, persikelti keltu ir dar gerokai pavažiuoti tamsoje su šuoliuojančiom kengūrom PRIEŠ, UŽ ir APLINK automobilį, kol pasiekėme užsakytą namuką viduryje niekur. Pirmas gurkšnis visiškos tamsos ir my god kiek žvaigždžių. Žiauriai gerai, senokai nejaustas jausmas ir TOKIA tyla. Namukas rąstinis, elektra – saulės, vanduo – lietaus. Nieko nieko aplinkui, tik kengūros ir gamta. Kadangi keitėme planus paskutinę minutę, tai nakvynės pasirinkimų iš esmės ne-bu-vo (australai NEGALI išvažiuoti iš Australijos, taigi per mokinių atostogas, net vietos palapinei negausi). Kodėl mums nuskilo su TUO namuku, nežinau, bet pradedu suprasti, kad sekasi ne būtinai dėl to, kad aš kokį gerą darbą padariau, sekasi žmogui tiesiog šiaip, kartais sekasi ir negeriem žmonėm irgi tiesiog šiaip (galite nesutikti, aš mielai padiskutuosiu su vynu per zoom X).

Kengūrų sala – didelė ir žalia, ten reikia automobilio, nes kasdieną tekdavo sukarti DAUG kilometrų, kad nu-kak-ti (eina sau žodis) į vieną ar kitą pusę, ten kur vaizdai smaugia, nes TAIP gražu, platu ir gera. O dar dėl to, kad kai jau nieko nėra, tai tikrai NIEKO, įskaitant GSM ryšį ar internetą. Nulis. Jonas tuo neapsidžiaugė, kartais dirbti visgi reikia. Tai važiuodavome PASKAMBINTI į tašką. Buvo toks ‘ryšio’ stulpas už 25 km, o maisto parduotuvė ir užeigos už 50 km Kingscote (didžiausias miestukas saloje). Beje, keliai asfaltuoti tik keli pagrindiniai, o DAUGUMA – gerai supresuoto žvyro. Bet mums tai kas, Jono karto (riestinis kirtis ant a) žemumo audi, palikome namuose, išsinuomavome subaru ir visą salą išnaršėme. Vietomis ji man prisimindavo El Hierro salelę Kanaruose, ten, kur radome vieną pasaulio kraštą. O šį kartą, labai duobėtu žvyrkeliu, manau, pasiekėme ir kitą – Cape Borda. Aišku ten buvome vieni, visai kaip švyturininkas su šeima, savaitėmis, mėnesiais, o kartais metais be žmonių!!! Labai atšiauru ir viliojančiai atoku.

**Cape Borda** dega per kiekvieną gaisrą **Kengūrų** saloje

Vienišas Borda švyturys yra Flinders Chase nacionaliniame parke (kur tik pasisuki, ten Flinder‘is…), kuris nepaprastai smarkiai nukentėjo per 2019-20 metų gaisrus, išdegė 95 procentai parko augmenijos ir net 52 procentai visos salos skendo liepsnose…. manoma, kad saloje žuvo apie 50 tūkst. koalų, o like 10 tūkstančių, mūsų vizito metų, labai efektyviai slapstėsi… Sutikome beveik visą gausią salos gyvūnijos kompaniją: ruonius (kai kurie aiškiai priminė pas draugus paliktą Marsiuką), goanas, echidnas, kengūras, delfinus, įvairiausius paukščius ir vandenyno gyventojus, bet koalų – nea.

Gaisrų žala, Flinders Chase parke, pastebima, tačiau gamtos gyvybingumas yra nepaprastas, vietiniai pasakojo, kad ugniai prasinešus viskas aplinkui atrodė kaip po atominio karo, o mūsų vizito metu jau žaliavo. Australijos augmenija YRA pasiruošusi gaisrams, jie čia vyko ir vyks, tik būtų gerai žmogui nedidinti jų masto savo žalinga veikla.

Čia irgi viskas degė –
Nuostabus **Flinder Chase National Park** viršuje ir apačioje

Sau, Kengūrų saloje, pasiskyriau Stokes Bay. Toli nuo visko, vos keli namai IR slaptas paplūdimys. Visiškai slaptas praėjimas (žr fotkes) ir TOKIA ramybė širdyje. Mane tikrai valdo salų sindromas. Paliekant žemyną aš palieku visą balastą, pakeliui nutrūksta gija jungianti mane su rūpesčiais ir kasdienybe. Aš esu VISIŠKAI salų žmogus. Kraustantis į Australija galvojau ooo tai didelė sala, man tiks, bet sala ŠALIA salos yra DAR geriau. Daugiau erdvės, daugiau vandens ir mažai žmonių. Purrrfect.

Dar saloje užtikome Little Sahara – 2,5 kv km baltutėlio smėlio lopinį (ir visai ne prie vandens) su 70 metrų aukščio kopa (palyginimui Parnidžio kopa – 52 m) ir nuo tos kopos galima ne tik ridentis, bet ir varyti su smėlio pašikniukais ar „profesionaliai“ čiuožti su smėlio lenta (ale kaip snieglente). Tuo Jonas ir užsiiminėjo, dailiai, išskėtęs rankas, tik šast šast ir sėdi… 😅
Buvo smagu rėkti į vėją ir ryti smėlį kąsniais lekiant žemyn, pasivolioti ir prisiminti Kuršių Neriją. Tas smėlio lopinys atiduotos valdyti į privačias rankas, tai net su savo smėlio lenta (jei tokia turi) reikės susimokėti, bet vaikštinėti galima kur nori ir kiek nori nemokamai.

American River miesteliukas į kurį garsiai kviečia austrių fermos reklamos (sėkmingai, nes ir mes ten nu-ka-ko-jom) nėra nei Amerikoje, nei gali pasigirti kokia tai upe :D. Vadinasi American, nes prieš porą šimtmečių grupelė ruonių gaudytojų iš Amerikos buvo apsistoję toje įlankoje. Ji vienoje vietoje labai susiaurėja ir KAŽKIEK primena upę. Aš tą vietą per googlemaps nusižiūrėjau kaip tobulą pasiplaukiojimui su irklentėmis: įdomūs krantai, ramus vanduo ir seklu (bent jau taip man atrodė).

Vis ne pakeliui mums ta American River buvo, bet pagaliau TA diena atėjo ir pabarškėję keliais ir keliukais kokią valandą ruošiam irklentes ir pustom irklus, prieš tai pasistiprinę vietiniais vėžiais ir austrėmis (vaikai šaltais fui makaronais X). Prieplaukoje vietiniai (jų maždaug 200 tame kaime) smalsiai mus nužiūrinėja nuleidinėdami savo motorkes vandenin. Ūsai diedų iki ausų, barzdos susipainioję (čia ne hipsteriai, čia o-ri-gi-na-lai) ir ŽIŪ vienas pas mane ateina.

“Ar tik nesiruošiat čia išsimaudyti?” kruta ūsai draugiškai.

Diena šilta, Luka jau varinėja su maudymuku pro prieplauką.

“Na, taip” sakau, “būtų gerai. Su irklentėm, plauksim….”

Žiūriu į ūsus, o jie į mane….

“Nu nea,” krusteli, “gal geriau nesimaudykite”.

“Whaaaaat?” Mano galvoje sumaištis. Aš TAIP noriu ant irklentės, jau TIEK dienų svajoju kaip irsiuos irsiuos….

“Čia ryklių daug ir jie dideli būna” prideda, lyg tarp kitko. Ir irklas, sklandžiai skrodęs smaragdinį vandenį mano mintyse, sustingsta. “Saloje daug ruonių, tai pritraukia ryklius”.

“Tai”, lemenu, “mes ant tų lentų jiems skanus užkandis būtume? Ar kaip?” negaliu paleisti aš to irklo mintyse. Blyn ta viltis…

Ūsai išsitempia į šypseną “kai man reikia su kajaku perplaukti į kitą krantą, labai labai greitai irkluoju…taigi.”

Tada prisiminiau PELEKĄ matytą Stokes bay ir berniuką, kuris maudėsi netoliese, tuomet vaiko tėtis mane užtikrino kad ten delfinas…. 🙄

Ūsų paklausėme, vis gi vietiniai ir Kengūrų saloje irklenčių nepanaudojome nei karto. Už tai meškerės sausos nestovėjo, pagavome kelių rūšių laimikį (čia Jono raja neįskaičiuota). O delfinų, kur NE TIK pelekas matosi, prisižiūrėjome eidami į žygį pakrante Baudin nacionaliniame parke. Kaip ir kengūrų. Aišku kodėl tas M. Flinder’is taip lengvai saloje kengūrienos gavo. Jos – visur, didelės, mažos, rusvos, rausvos. Kai ant terasikės, namelyje viduryje niekur, ankstyvą vakarą gėrėm vyną, jų prisirinko labai daug: nebaikščios, smalsios, mielos ir jabai juokingos.

Ech, salos.
Myliu.
Tas jausmas, stovint ant aukšto kranto ar ant kelto denio, kai matosi tiktai vanduo, gilus, paslaptingas, kviečiantis, uffff, tas jausmas, kuriam ne-ran-du žodžių…

Bet vistiek žiauriai pasiilgau Lietuvos. Toks ilgesys, kuriam netgi nė-ra žodžių.

Žygis irklentėmis Goulburn’o upe

Žemė svyruoja ne tik kai daug Spritz’ų suragauji, bet ir ilgėliau pabuvus laive, arba pvz. pra-si-ne-šus su irklente 12 km upe.

Atvykę į Goulbourn Weir (realiai Golburn’o upės užtvanka) sugalvojome palikti savo zo-o-par-ką žiūrėti filmo su ledais ir spragėsiais žiūrėti filmą (mat keliavome SEPTYNIESE … prie vaikų ir Marso su žiurkyte dar prisidėjo vabz-džia-ėdis augalas vardu ‘Fang=Iltis’), o patys su mašina nulėkti aukštyn upe ir parsiirti iki laikinų namų ant upės kranto su irklentėmis.

Visa upė mūsų, kelmai stabdo didesnių laivukų judėjimą

Planas paprastas, diena karšta, pasiėmėm vandens, telefonus, kad orientuotis į kurią upės atšaką plaukti, o kurią geriau palikti netyrinėtą ir aišku Snicker’s batonėlius (ačiū Visatai, kad jie yra). Beje, jie pakeliui ištirpo 😀 bet vistiek buvo sulaižyti.
Nuleidome savo plaustus viešoje laivelių nuleidimo prieplaukėlėje prie Nagambie kaimo ir pasileidome upe į nuotykį. Tiesa, Goulburn upės srovė toje vietoje – minimali, atrodo, kad vanduo stovi, tai daug pagalbos nebuvo, bet ir vėjo nesijautė, todėl irklavome be rūpesčių, vis pasimaudydami. Saulė svilino ypatingai ir pakeliui, t.y. paupiui, kur ant kranto stovi atostogų nameliai, prasilenkėme su daugybe ant KO NORS plūduriuojančių turistų. Sausis -pats atostogų metas, žmonių LABAI daug, todėl pasimesti upės vingiuose toliau nuo visų – visiškas kaifas.

Pasaulis nuo vandens matosi visai kitaip, man tokio tipo žygiai yra tobulumo viršūnė. Žodž, idilė, kemsynėliai, juodosios gulbės su porele gulbiukų, šimtai correlų (ale Kakadu) klykiančių aplinkui, vanduo ir laukinė augmenija. Nespėjau traukti telefono iš neperšlampamo dėklo, kad įamžinti GARSĄ ar vaizdą.

Nespėjau pulko nufilmuoti, bet garsas YRA!

Vis prapalaukdavome kokią fermą ir ramiai besiganančias avis, ar užslėptus namukus, vienus apšepusius, kitus prabangius, laviravom tarp daugybės medžių kamienų kyšančių iš vandens ir vis spėliojome KODĖL jų čia tiek daug. Padarėme išvadą, kad užtvenkus upę, ji užliejo medžius, bet…. užlietos tik kai kurios vietos, ten suformuoti ežerai, o pačioje upėje (ji gili) taip pat kyšo BEGALĖ kamienų, po vandeniu matosi vaiduokliški rąstai ir šakos.
OGI pasirodo, taip “prisodinti” kelmai ir visa kita, kas trukdo laiveliams praplaukti (o irklentėm tai nei motais), sukuria YPATINGAI palankią terpę daugintis žuvims, todėl tie visi mirusių medžių kamienai, kelmai ir šakos buvo SPECIALIAI suvežti ir “susodinti” upėje, kad pakiltų žuvingumas 😀
O didieji kamienai – netgi su-či-puo-ti, kad būtų galima sekti jų judėjimą potvynio metu (kad nesusidarytų kamščiai ir nesitrukdytų upės tėkmė). Toks “susodinimo” reikalas netgi turi pavadinimą – re-snagging. Iriantis ant irklenčių tai reiškia RAMYBĘ, nes ten kur galima praplaukti su vienu mažu peleku ant lygios lentos, negalima su gilesniu laivu.
Succers 😜
Didžiąją kelionės dalį upę turėjome tik SAU.

Kai priplaukėme “Hide and Seek” vyninę, supratau, kiek DAUG dar noriu pamatyti, na ne-re-ali vietelė ir vadinasi taip NE VELTUI, nežinodamas sunkiai ir rastum tą oazę šalia vandens. Ten galima išsinuomuoti didelį namą su draugais ir džiaugtis privatumu, batutu ištemptu ANT upės ir visais kitais vandens, bei žemės malonumais, BE gausybės kitų aussių atostogaujančių KAŽKUR ten už tolimo upė vingio…

Praplaukti, deja, neįmanoma, nebent be pelekų, bet nebuvo kaip jų nusiimti vandenyje

Praplaukus vyninę, pasukti į kairę, kaip planuota, nepavyko dėl nepaprastai TANKAUS lelijų kilimo (štai kas buvo TAS nesusipratimas, kuris matėsi per Google maps). Teko išplaukti į LABAI atvirą ir plačią upės vietą ir apiplaukti nedidelę dygliuotais krūmais apaugusią salelę.
O TADA staiga pakilo vėjas. Griebė taip pasiutusiai, kad supratau, jog dabar tai jau tikrai reikės dirbti (ir fotkių laikas baigėsi…). Vėjas vienas nesidrąsko, tą kartą jis pašiaušė upės vandenį. Aš kalbu ne apie ban-ge-les ir raibulius, aš kalbu apie BANGAS, kokiomis nesu plaukus net vandenyne (nepamirškime, kad mes ant irklenčių). Viskas įvyko LABAI greitai, vėjas siuto ir pūtė maždaug ties antra valanda, kuomet mums reikėjo judėti link dvyliktos (čia aš apie kryptį doh). Jonas yrėsi priekyje, pašaukti jo buvo neįmanoma, vėjo neperrėksi, o be to – visas jėgas reikėjo staigiai mobilizuoti į rankas. Rodėsi, kad veltui mosuojame irklu, irklenčių nosys kilnojosi ant bangų (tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad ežere jos gali būti TOKIOS didelės), vanduo liejosi laisvai, aš bandžiau irtis rankomis atigulus, ir visom kitom pozom (tik, žinoma, nestovint). Mintyse kūriau labai stipraus irklo paveikslą, nes jei tas būtų neatlaikęs…..

Fotkė BE vėjo, fotkių SU vėju padaryti nedrįsau, o tiksliau tokia mintis nebuvo šovusi, kuomet įsijuosusi dirbau irklu

Vėjas mus stūmė ant apžėlusių salelės krantų (tos, kurią turėjom apiplaukti), o ji, manau, net neturėjo kieto paviršiaus, tik dumblą ir džiungles. Visiškai peršlapusi prisiminiau kadrą iš “Kapitono Granto beieškant”, kai jojančius ant arklių herojus užklumpa potvynis ir liūtis. Jie išsigelbėja sulipdami į gigantišką medį, kurį akimirksniu apsupa šniokščiantis vanduo (visuomet sukau galvą kur dingo arkliai 🙄). Pasijutau kaip tikrame nuotykių filme, oh yeah…

Ar buvo baisu – aišku, bet ir LABAI faina 👌

Tie paskutiniai 3 kilometrai LABAI prailgo. Gausybė rąstų ir kamienų smarkiai trukdė ir galėjo skaudžiai pakenkti, bet irklas nepavedę, rankos atlaikė, viskas kiaurai permirko, o mes kaip TIKRI JŪREIVIAI sėkmingai pasiekėme prieplauką, kur, vėjo taršomos, atbėgo kiek sunerimę mergaitės.
Išlipus ant kranto pažiūrėjau į pasišiaušusią upę ir pagalvojau, kad … reikia atidžiau skaityti orų prognozę –42 km per val. vėjas su 50 km gūsiais, yra RIMTAS iššūkis.

Dvyliką kilometrų plaukėme 3 valandas, vidutinišku 3,9 km per valandą greičiu, vietomis pasiekdami 6,5 km per valandą. Ar rekomenduočiau tokį žygį upe su irklentėmis – ŽINOMA, tik būtų gerai, kad srovė jus neštų (kaip Nėryje) ir vėjas pūstų į nugarą 😉

Nagambie, Irklentės ir Naujieji

Ką tik į langą atsitrenkė žalia papūgėlė… Lietuvoje paukštukai taip pat tuo užsiimdavo, tik jie buvo pilkučiai, šita gi spalvota, prisiderinusi prie žydinčių eukaliptų. Pasivaikščioja apsvaigus ir nuskrenda. Gerai. Koridoriuje šurmulys, užtikrintai skanduojama keliais balsais: „Smirda pirda, smirda PIRDA, PIRDA SMIRDA, ir tt….“ Esu tikrai rami – lietuvių kalba mūsų namuose pamiršta nebus.

Laiškus Kalėdų Senelis mums rašo lietuviškai

ATOSTOGOS.
Pas jus vasara jau senai pamiršta, o mūsų planetoje ji vyksta DABAR. Man labai patinka tas faktas, kad Kažkur pasaulyje visuomet yra Rytas, taip ir su VASARA. Mes gi pagaliau išsirovėme iš savo namų, akimirksniu pamiršę karantiną , lockdown‘ą ir kitas fui negandas. Pamatysite ir jums taip nutiks, kai vieną rytą išėję į lauką įkvėpsite BE BAIMĖS, kad KAUKĘ palikote namuose.

Mes lekiame už miesto, ten kur mano galva plyti TIKROJI Australija, kur vietomis (na gerai 90% miestelių) laikas sustojęs praeitame amžiuje (maždaug apie 70-uosius), bet kam tai rūpi, kai atsiveria TOKIOS erdvės, kai dvikojų pasitaiko vis rečiau, o dangus tampa dar aukštesnis. Asmeniškai mano širdis dainuoja ir tai NĖRA Kalėdų melodijos.

Nagambie ežeras – gėlavandenis vandens plotas, atsiradęs užtvenkus Goulburno upę, plyti šalia Nagambie miestuko, kurio gatvėje šalia apynaujės IGA (ale regioninė mini Maxima) ritasi sudžiūvęs krūmas (fotkė aukščiau). Tokiose kelionėse aš būtinai aplankau vietines pardes, labai patinka pirkti rei-ka-lin-gus daiktus kelionėse, nes tada jie turi savo istoriją.
Ta lėkštė iš Xian‘o Kinijoje, tie šortai iš La Gomeros Ispanijoje, o va tas žuvavimo tinklelis bus iš Nagambie kaimo Australijoje, nes neturėdami to tinklelio mes paleidome DIDŽIULĘ menkę. Jonui užkibo, jis ją partempė iki kranto, o ištraukti nėra kaip, nes DIDELĖ. Aš ją pamačiusi nevalingai mintyse pagaminau vakarienę keturiems ir, žinokite, visiems užteko! Taip, su žuvies laimikiu pas mus taip būna retai.

Jonas sukomandavo: “lipk į vandenį ir imk ją rankom….” No shit, pagalvojau, ir patys suprantate KUO visa tai baigėsi. Į vandenį tai aš įlipau, tiksliau įsmukau iki užpakalio, bet žuvį rankomis gaudyti juk reikia sugebėti. Iš nusivylusio manimi vyro žvilgsnio supratau, kad jis plikom rankom ne tik žuvis, bet ir meškas imtų, bet kur man iki jo. Man ta menkė apsivyniojo aplink kojas ir kai ją ėmiau… nutraukė valą ir dėjo į pelekus. Todėl tą pačią dieną Nagambie kaime įsigijome tinklelį, o Kalėdų Senelis susimylėjęs dar ir plūdines meškeres padovanojo…

Kemperių parkas, kuriame apsistojome, išsidėstęs siaurame sausumos plotelyje tarp ežero ir upės. Vanduo – absoliučiai mano stichija, o ten jis dar ir gėlas. Apylinkes tyrinėjome ‚hikindami‘ ant irklenčių. Galėčiau ant jų gyventi ir vakarienę virti. Aplinkui paskendę medžiai, daugybė mirkstančių kelmų ant kurių želia laukinės avietės, kemsynėliai su lelijomis, gulbėmis, žąsimis ir visokiais kitokiais sparnuočiais. O ore ir ant medžių šakų šimtai (rimtai – ŠIMTAI) baltų papūgų, kurios panašios į kakadų. Klegesys – nerealus. Jų daugybė, jos garsios, drąsios ir labai fainos, pasirodo ne Kakadu, bet Corellos.

Jonas pabaidė vieną pulkelį

Man ir Jonui tas Australijos kampelis LABAI patiko, todėl mintyse jau rezgamas planas keliauti irklentėmis su nakvyne pakeliui (BE vaikų, šunų ir žiurkių), Goulburn‘o upė ilga, galėtume irtis ir pamiršti, kuri dabar savaitės diena ir kiek dar ‚kalnų‘ ryšimės įveikti savo gyvenime.

O kaip jums su taip kalnais? Daug jų, gražūs, aukšti? Ir kaip vaizdas? Vertas pastangų? Tikiuosi, kad TAIP ir LINKIU, kad pradėjus kopti jums niekuomet nepristigtų motyvacijos ar ryžto pasiekti viršūnę. Nuo ten visuomet matosi upė ar ežeras, kuriame beprotiškai norisi išsimaudyti, o tam reikia nusileisti žemyn ir vėl kilti, kad nesibaigtų bangavimas.

Už GYVENIMĄ, mielieji, sėkmingų jums 2021!

ŠVENČIAM 🍨

44– skaičius, kurio ant torto neapsuksi, nepasidaro iš jo nei 24, nei 34 kaip praeitais metais, o jau 45 sukti ir nesinorėtų…

Kai Tenerifėje žaisdavome tinklinį viena komandos narė, kuri buvo labai šauniai atrodanti rusė mane protino savo metų niekam nesakyti, nes na geriau apsimesti, kad mum amžinai KAŽKIEK ne tiek kiek yra… bet aš visai gerai jaučiuosi su tiek kiek yra, juolab, kad apsukus 44-is gaunasi TAS PATS.

Be to, mūsų pasaulio pusė perėjo į Yang globą, pusiausvyra VISGI egzistuoja, nors kartais tuo sunku patikėti. Va, jūs skaitote ir ne-su-tin-ka-te, Europoje dabar FUI, virusas nepasiduoda, o ir tamsusis metų periodas atlingavo. Nuoširdžiai jus užjaučiu, RIMTAI, bet negaliu nesidžiaugti, nes mums dabar – JĖGA. Kai buvo 💩, juk ir rašiau, kad totalus 💩💩💩. Beje, aš nepasiduodu iliuzijai, kad viskas dabar taip skaisčiai ir klosis, tikrai pasimokiau, kad gali OPT ir nelikti nei žydro dangaus, nei šypsenų po kaukėm. TAIP, mes vis dar su kaukėm viduje ir lauke, nors pas mus 0️⃣ atvejų.

Čia TIKRAI ne ‘bubble tea’, man tas ‘STEBUKLAS’ buvo labai šlykštus

Savaitgalį pustom padus į kalnus, tikiuosi trąsos (hikin‘ti) bus atidarytos ir mes kaip reikalas pasibastysime. Geriau ir nesuglavočiau atšvęsti VISKO iš karto. Pvz savo gimtadienį aš jau švenčiau prieš mėnesį, nes buvo fainas oras ir mes nerealiai praleidom dieną, tada švenčiau jį dar kelis kartus, kai labai skaniai valgiau ir aišku per tikrąją dieną (čia ką tik), o ji šiais metais buvo tiesiog TOBULA. Manau, tai pats geriausias būdas švęsti (bet ką), – tada kai tam yra NUOTAIKA ir PALANKIOS SĄLYGOS.

Jaučiu, kad po truputį niurzga manyje atšyla ir mutuoja į kažką labiau Miau. Man čia patinka. Čia gal irgi TAS skaičius, kurio neapsuksi, gal imi ir pagaliau SU-SI-TAI-KAI, kad dabar VA taip ir bus. Oi tikrai nesakau, kad aš apkabinu savo raukšles ir visas jas myliu, nekalbinsiu čia makaronų, aš raukšles lengva širdim atiduočiau, kad ir kokios jos visos mano, oi prašom IMKIT, man visai negaila. Va, savo patirčių neatiduočiau ir, matyt, tos patirtys su raukšlėmis kažkokiais paslaptingais saitais susijusios… Yin ir Yang ne kitaip. Taigi, raukšlės lieka, skaičius irgi.

Gimtadienio proga, mano chebra, uždarė mane į namuose pagamintą nerealų “Escape room“ pavadinimu “Crazy grožio salonas“, vos pabėgau…. jie dabar profesionaliai galės pradėti tokius sa-lo-nus kepti, kaip ir naujas verslas nusimato 😎

O ką, jūs mielučiai, beveikiate? Lapkritis Lietuvoje tiesiogiai tą ir reiškia…., tiksliau – Šlapkritį ir visą kitą su tuo susijusį malonumą. Bet aš galvoju, kad vistiek GERAI, kad vasarą prisišventėte be kaukių ir ribojimų, galima dabar arbatą prie židinio gerti ir Kalėdų laukti.
O mes tiek nuotykių prisiregistravome, dabar belieka juos pildyti 😉

Apie aistras. Melburnas

Tiesa, kad po n mėnesių lockdown‘o, KAŽKADA, gerokai PO TO, prisiminus kas vyko, situaciją vertinsime kitokiomis akimis. Norėtųsi prisiminti save patraukliai susiturėjus, apsigaubus dzen, ar kažkaip ten nepatyrus emocinių kraštutinumų, bet… Manau svarbiausia savęs neapgaudinėti. Aš pvz tikrai išgyvenau ĮVAIRIAUSIUS emocijų atspalvius ir dar nežinia kokių tų atspalvių, noriu nenoriu, teks atrasti. Bet svarbiausia visame tame, mieli draugai, – NEPRARASTI HUMORO JAUSMO. Aš čia apie bet kokias, gyvenimo jums metamas pirštines, ar tai būtų epidemija ar rinkimai.

Marsas žino, kad visokių tų likimo pirštinių/liemenių gali būti…

Mums labai pasisekė, kad gyvename prie vandenyno, (na sėkmė, kaip žinia, dažnai eina koja kojon su nuosekliu tikslo siekimu) todėl per lockdown‘ą turėjom ir turim galimybę sportuoti ar vedžioti Marsą paplūdimyje (5 km spinduliu nuo namų). Bet fainiausia yra tai, kad įsigijus irklentes mes galime išvaryti sau, o Marsą ramia širdimi palikti pakrantėje, grįžę, kad ir po valandos, rasime jį TOJE PAČIOJE vietoje žvejojant. Ir niekas nieku gyvu neištems jo iš vandens.

Prieš atrandant savyje žveją Marsas išbandė save ir kitokiame amplua (aš gi nesakiau, kad viskas yra aišku nuo pat pradžių). Taigi, pradžioje Marsas buvo šunų pliažo siaubas, tiksliau – nenuilstantis ‘Humping King’ (kas nežinot KAS TAI yra, žr piešinuką su višta).

Nespėjus atsegti nuo pavadėlio, Marsas imdavosi reikalo ČIA PAT parversdamas pirmą pasitaikiusį šunytį, ją, jį, juos…..mažus, didelius, gauruotus ar ne, BE diskriminacijos. O taip, Australija šiuo atžvilgiu yra labai liberali. Čia vaikai mokykloje aiškinasi apie ‚transgender‘, skaito knygas apie dvi mamas ar du tėčius ir tie, kas jaučiasi negerai gimę mergaitės ar berniuko kūne, gali dėvėti priešingos lyties uniformą ir Mx. yra laisvai naudojamas vietoje Ms. Mrs. ar Mr. Australija ir Lietuva šiuo atžvilgiu taip toli viena nuo kitos kaip ir žemėlapyje, ir, man atrodo, VIS DAR tolsta…

Atsipalaiduokit, žmonės, mes visi skirtingi

Bet nukrypau, taigi Marso anti-diskriminacinis hum-pi-ni-mas buvo aiškiai išreikštas Marso pašaukimas, tačiau tik su savais (ta prasme Marsietis skiria gyvus ir negyvus daiktus, jam pagalvė ar jūsų koja tikrai nebūtų įdomi). Bet, deja, ne visi šeimininkai sutinka, kad „humpinimas tai lyg tam tikras susipažinimas, letenos paspaudimas, tik išreišktas kitokiu judesiu“. Todėl Marsas nebūtų Marsas, dėl šventos ramybės, spjovė į šunis ir tapo žveju.

Bet ir čia ne viskas paprasta. Vargas dabar su pi-lie-tiš-kais praeiviais, kurie skambina mums norėdami pranešti apie vienišą šunelį vandenyne, kuris visiškai nekreipia į juos ar jų šunis dėmesio… (žmonės, apsispręskit, norit humpinimo ar ne?!?)“ Prie pavadėlio su mūsų tel numeriais dabar prikabinom užrašą „I am fine, I am fishing…mate…“, tikiuosi pilietiški praeiviai nepraneš savivaldybės darbuotojam apie TOKĮ nukrypimą. Aš kartais susimąstau KIEK kišimąsis (geranoriškas ar ne) ne į savo reikalus yra OK.

Kai mums jau visai garuoja smegenys – užsikeliame Marsą ant teniso stalo. Tas apseilėtas kamuoliukas ir labai subraižytas stalas yra niekis prieš Marso aistrą. Tokio PASIŠVENTIMO galima nuoširdžiai pavydėti. Negailėdamas savęs, skrydyje nuo stalo paskui lekiantį tikslą, Marsas primena, kad GYVENIMAS EINA DABAR, reikia nerti ten, kur šaukia širdis, nes tik taip gimsta čempionai.

Lockdown’o užrašai. Melburnas 🤪

Dabar man visiškai aišku, kad esu ‚du and dviejų‘ tipo žmogus. Matot, per mūsų nesibaigiantį ‚lockdown‘ą‘ atėjo DAR vienos vaikų atostogos (Australjoje mokslo metai prasideda vasario pradžioje ir baigiasi gruodžio viduryje). Dvi savaitės išlauktų, užtarnautų savaičių, kuomet galima atsiplėšti ir lėkti kur akys veda ir širdis šaukia, oi, t.y. bū-da-vo galima.

Visgi (užspaudus 🤬 ir nepaisant 🤬) buvo nuspręsta atostogas pradėti kaip ir planuota – PALAPINĖJE, nors ir nekeičiant koordinačių 🙄.

Mūsų palapinė – 6,5 metro ilgio, aha aha, ir Jonas joje stovi nesilenkdamas, be to yra TRYS kambariai. Žodž visiškas ‚GLAMPING‘ (glamorous+camping naujadaras).

Prie to dar išlankstomos lovytės, čiužinukai, miegmaišiukai ir ŠVIESA patapinės viduje (o TAIP, led‘ų karoliukai, tik spust ir matai, nereikia išsižiojus vaikščioti tikintis, kad nuo to prašviesės). Vakare dar kokteiliukas ir stalo žaidimai su vaikais prie multifunkcinio teniso stalo su mi-ni-ma-liais užėjimais į dviaukštį ‘priestatą’ pasiimti KO NORS skanaus iš spintelės,,, o TADA į palatkę 🥳.

Vaikai – devintame danguje, Jonas kažkaip irgi nor-ma-liai nusiteikęs, o man va nežinau… Bet einu su visais, taisausi į lovytę, spusteliu mygtuką, guliu. Jėga. Taip guliu kokią valandą vis kvėpdama šviežią orą pro tinklelį ir mintydama, kaip gi FAINA miegoti lauke. O tai, kad pakaitomis siauroje lovelėje vis nutirpsta kuri nors kūno dalis yra VISIŠKAS menkniekis, tereikia vieną, kitą, dešimtą kartą apsisukti…

Pirmą valandą nakties suvokiu, kad jau PRI-SI-KVĖ-PA-VAU 🥴 Ryžtingai apsikabinu pagalvę ir neriu lauk, kol visi mė-gau-ja-si… Staigiu judesiu susidoroju su užtrauktuku, pro stiklines duris, aukštyn laiptais, tamsoje ten kur TIKSLIAI žinau, kad rasiu savo patį mieliausią ‚du and dviejų‘ guolį.

Sekančią naktį lovoje miegojo ir Jonas, o mergaitės į palapinę nusitempė žiurkytę Luną su jos namu. ‘Whatever works’ nusprendžiu, pati jaučiuosi nostabiai pri-si-pa-la-pi-nia-vus.

New Normal – atidariau sezoną su Karūna.

Nuo to laiko Marija vis dar miega namie ant grindų… o aš, KĄ aš, – manau svarbiausia IŠ TIESŲ žinoti ko tu, žmogus, nori.

Eina septintas (su nedidele pertrauka) ‘lockdown’ mėnesis down-under, saloje, kur žmonės YRA kitokie…

Life sucks… and then you die. Stage 4 lockdown – Melbourne.

Melburno realijos tokios: TAIP, pas mus VIS DAR 4 lygio suvaržymai, judėjimas apribotas 5 km, jokių svečių ar įprastų mokyklų, sportuoti lauke leidžiama iki 1 val. Kaukės visur (išskyrus sportą), o po 20 val. vakaro išeiti iš namų NEGALIMA. Ligos atvejų mažėja, suvaržymų ne.
Žinoma yra išskirtinės sąlygos visiems ‚essential services‘ kaip pvz. sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams, supermarketų darbuotojams ir ŽINOMA sta-ty-bi-nin-kams. Australijoje tai yra privilegijuota kategorija. Trumpai tariant „Jei esi triedis (trades person) ir turi intymių santykių bet kurioje Melburno vietoje – esi Karalius.“ Tuomet tau 5 km taisyklė galioja keletoje namų (savo ir intymaus partnerio), na ir aišku galima važinėti TARP savo ir intymaus partnerio namų. Šiuo atveju rekomenduotina intymius partnerius rinktis ne pagal įprastus kriterijus, bet geaografiškai, taip turėsite daugiau judėjimo laisvės. Štai kaip karantinas sparčiai keičia nusistovėjusias normas.

O štai mūsų Šo karantinu džiaugiasi, jis gali ramiai miegoti įsiknisęs į savo kilimėlį ir būti tikras, kad nubudus bet kuriuo metu mes visi vis būsime namie. Ir žinoma skirsime jam daugiau dėmesio ir žaidimų, absoliuti šuniška idilė.
Tik vakarais Jonas jį ne-le-ga-liai veda nusičiurkšti, nes ta 20 valanda visuomet praeina nepastebėta.
Kalbant apie čiurškimą, ar aš jums pasakojau apie super ne-pa-to-gią situaciją į kurią mane tas nusilengvinimo procesas buvo įstūmęs? Žodž…. vieną kartą Marsas ‚apvarė‘ žmogų. Tikslingai. Na, reik pasakyti, kad nebuvo tai tik Marso prastas pasirinkimas, TAS žmogus GULĖJO visai ne vietoje. Įsivaizduokite – šunų parkas, o TAS guli sau ant šono, stebi, nejuda, šunys aplinkui draikosi, šuniškus reikalus aptarinėja. Ateina Marsas, uosto jį, TAS dar labiau nejuda, apsimeta rąstu, SĖKMINGAI, nes Marsas pakelia koją ir pažymi “savo rąstą“. O aš, KĄ AŠ, stoviu šalia visiškai apšąlusi prie TO dar labiau apšąlusio rąsto ir jaučiu, kaip staiga mane apleidžia kalbos dovana (šiaip, aišku, man prie visko dar ir juokinga…) Nei tą Marsą bausti, kad rąstą apvarė, nei kaip TĄ begulintį nuvalyti. Mekendama atsiprašymus, kad Marsas TAIP nie-kuo-met nesielgia, dumiu kuo toliau. Na rimtai, NĖRA Marsas ant žmonių čiurkšlės leidęs, bet čia TAS pirmas kartas, kuris pasitaiko, kaip ir karantinas, ir antras karantinas, ir blyn niekad nežinai kokie: geri ar ne-la-bai pirmi kartai dar laukia.

Štai sėdim dabar apriboti 5 km spinduliu, nors kelionės iš esmės buvo viena didžiausių priežasčių kodėl keitėm kontinentus… Kad mintys nesivystytų į gailestį aš GAMINU desertus ir DAR desertus. Gaminimas – paprasta, konkreti užduotis, aš ją atlieku ir gaunu momentinį pasitenkinimą. Šiuo metu labai tinkama formulė. Dar ši crazy izoliacija sugrąžino aptilusį bendravimą, su dviem savo draugėm, kurių viena Dubajuje, o kita dabar šlaistosi po Lietuvą, „susitinkame“ porą kartų per savaitę jogai on-line. Man bendravimas internetu na ne-la-bai, VISAI nelabai bet va prisiverčiau priimti realybę ir naudoti TAS priemones, kokios yra ir, žinokit, visai jėga. Ne, tai ŽINOMA, rinkčiausi kavą/vyną/morkų sultis su žmogaus pačiupinėjimu, bet joga on-line yra geriau, nei rąsto poza vienumoje, patirtis sako, jog ir šunes tuomet nesiskaito…

Na nereali patirtis visi tie BEVEIK metai 😮 Australijoje, na vi-siš-kai KITAIP nei tikėtasi, beveik NULIS kelionių, gaisrai, virusas, karantinai, daug ledų ir šokolado, nei vienos dienos be vaikų ir labai labai DAUG apsikabinimų. Pasaulis apribotas ir perkeltas į namus, įskaitant mūsų šeimos pomėgį “Escape rooms“, dabar tą IRGI darome namie… žmogus YRA super adaptyvi būtybė, nors nesu tikra, kad man patinka tą savybę vystyti (bet ne apie tai gi).
Super penktadienio, chebryte, nepamirškite “Life sucks … and then you die“ xx

Žvejyba ir Melburne – žvejyba 🎣

Aš pradedu įsikirsti į karantiną, neigimo ir priešinimosi stadijos baigėsi, vyksta adaptacija. Kasdieniniai susirgimų skaičiai nepasiduoda Australijos medikų prognozėms, viltis kad atidarys mokyklas blėsta, TENKA traukti meškeres (čia tiesiogine prasme).

Su kibiru krepšelyje, kauke ant veido, užrasojusiais langais ir mėgėjų entuziazmu, minam iki molo savo kaime. Įsitaisome ilgoje eilėje šalia senokai sutūpusių žvejų ir užmetam savąsias plūdes į vandenyno ruožą tarp prieplaukos ir molo. Jonas pasiskaitė, kad turi kibti „pinkiai“ (taip vadinami maži ‚australasian snappers‘, lietuviškai galbūt jūriniai karšiai arba banginiai), taigi užkabina tokius nemažus kablius, o ir masalas būtent TAS, kurį mėgsta tie, kas turi mums kibti. Merkiam meškeres ir sėdim.

Sėdim, sėdim, a nei timpt.

Tuo tarpu tarp mūsų ir kitų žvejų yra šiek tiek atstumo, visgi karantinas, visi su kaukėm, diena nuostabi. Renkasi vis daugiau žvejų-turistų (matot, žvejoti oficialiai leidžiama per mūsų karantiną) ir tas nedidelis tarpas skiriantis mus nuo kitų užsipildo dviem kinietukais. Meškerės jų OHO kokio ilgio, kibirai ir kiti reikalai visai nepanašūs į mūsų… Aš tyliai pradedu abejoti žvejo Jono kompetencija, o kai kinietukė pradeda traukti žuveles PO DVI vienu kartu VOS TIK užmetusi, pasitikėjimo pamatai pamėlynuoja. Kaukė ir akiniai nuslepia mano nuostabą ir pražiotą burną, bet, matyt, kažkokius gailius cypiančius garsus nevalingai išleidau, nes kaimynai samteliu pradėjo mūsų žuvavimo pusėn mėtyti masalą. Buvau jiems be galo dėkinga. Aišku neiškenčiau nepaklausus „WT.. heck, kaip čia yra, KĄ jūs ant to kabliuko segate ir iš viso, ką mes darome ne taip?“
Pasirodo NE TAIP buvo visas sąrašas: masalas ne tas, kabliukai ne tie, meškerės irgi ne visai tinkamos, o ir žuvį NE TĄ gaudome, kimba pailganosės, blizgančios ‚garfish‘, ale stintos, ir joms reikia mažulyčio kabliuko ir mažulyčio gabaliuko vištos arba ‚silver fish‘. Nieko iš išvardintų dalykų mes – žvejai profesionalai, neturėjom. Diena buvo nerealiai graži, vandenyno kvapas, saulė, be vėjo… faina stebėti vandenį ir nejudančią plūdę…. Ane?!

Pastebėjau, kad žmonės per karantiną kažkaip su-ge-rė-jo, rimtai, man vis kas nors gerą žodį pasako, ar pagalbą pasiūlo, kai prie parduotuvės prikrovusi dviračio krepšius jo apsukti nebegaliu, arba… paima mano meškerę, užkabina, ne vieną, o DU TEISINGUS kabliukus, “pasėja” vištos pašarų į vandenį, kad pašauktų MAN žuvų ir dar duoda TOKIO masalo, kad tik užmetus plūdė pradėtų judėti…

Išeidami kinietukai į mūsų žalią, naminį kibirą, kuriame plauname grindų šluostes 😎 supylė per-tek-li-nį savo laimikį, matote, jie per tą trumpą laiką prisigaudė PER DAUG.

Mūsų žaliasis turi daug paskirčių – kraustomės (čia tą paskutinį kartą 😉

Tas karantinas, EINA SAU, rytoj vėl trauksim žvejybon, šį kartą su mergaitėm, teisingu masalu, ir aišku savo žaliu kibiru.

Karantinas Nr 2. Melburnas

Man kažkodėl FB vis meta reklamas su žaviais vyriškiais pasidabruotais smilkiniais su klausimu „…want to date men in their 40’ies?”
………………………………………………………………………………………………………
Jonas sake jam tokių klausimų niekas nekelia?
Įdomu kodėl? 🤔
O ir tas ‘macho’ patinų paradas ekrane labai jau nepasiekiamas, net jei ir turėčiau teigiamą atsakymą į tą FB klausimą, susitikti juk negalėčiau, tai kam man tas meniu?!

Išsirinkau šitą, bet rašo “unavailable“….

O karantinas Nr 2 man primena trilerius apie epidemijas (policija, žmonės apsauginiais kostiumais, kaukės, nerimas) ir nereikia čia pamokslaujančiu tonu aiškinti kaip gi gerai, – tėvai grąžinti į namus, vaikai nesišlaisto gatvėmis, daugiau laiko kartu ir pan., man asmeniškai patinka ir kai vaikai mokykloje, ir kai šlaistytis galima kiek tik nori ir kur nori. Bet taip, tenka pripažinti, kad pasaulis gali VA TAIP imti ir pasikeisti, o blogiausia, kad gali ir ne-be-a-tsi-keis-ti atgal. Nežinia užknisa, bet džiaugtis šia diena padeda tai, kad visgi laisvės pas mus kažkiek yra, galima sportuoti lauke, važiuoti į darbą, jei negali dirbti iš namų, galima maistą ir kavą pirkti išsinešmui ir patikėkite, kavinės gyvena puikiai (valstybė vis dar smarkiai padeda), driekiasi eilės laukiančių kavos, nes visi nori save pa-guos-ti ir ap-si-do-va-no-ti, o žiūrėk ir pabendrauti per atstumą belaukiant toje eilėje. Maisto parduotuvėse taip pat yra, netgi popieriaus 💩 valyti, nes jį nor-muo-ja 😅 Štai ką daro patirtis.

Žygiai miškuose tarp karantinų, gerai, kad spėjome prasipūsti makaules Yarra national parke

Ir žiema Melburne – nereali, tikrai negalvojau, kad taip dažnai kartosiu “myliu žiemą”, net pliažo tinklinį TARP karantinų žaisti buvo smagiau žiemą, nei vasarą, trumpom rankovėm ir beveik be vėjo. Dabar beliks stalo tenisas, kurį neapsikentusi vakar užsakiau ir labai tikiuosi, kad jis nebus “out of stock” kaip visos aliai vienos normalesnės gym’o staklės. Pardavėjai sakė “oooo, tos tai jau per pirmą karantiną išpirktos”, o kada užveš naujų į mūsų salą niekas nežino. Blyn tikrai jaučiuosi labai toli nuo visko, ypač kai nėra pasirinkimo būt kažkur kitur. Bet jei ig-no-ruo-sim karantiną, žiema, kai žydi našlaitės ir kai kurie eukaliptai, vakaro tamsoje kvepia kaimynų krūmai ir nereikia valytis batų ar skalbti Marso letenų + papilvės po pasivaikščiojimų, – man labai tinka. Izoliacija, vėlgi, kaip į ją pažiūrėsi. Kažkur nėra tos izoliacijos, nes ji tiesiog ne-į-ma-no-ma, kažkur grėsmė yra ne tik virusas, bet ir kariniai konfliktai, kažkur dar ir badas… staiga IZOLIACIJA pradeda atrodyti kaip prabanga.

Šiąnakt buvo palei nulį, namai ryte atvėsę iki 17-os laipsnių, o lauke rūkas. Marsas nardo ir aš matau ežiuką ir arklį iš TO filmuko, o TĄ knygą (S. Kozlov “Ežiukas rūke”) jau n metų skaitom su mergaitėm, vakarais, kai būna laiko, visi (ir Jonas) išsirenka po pasaką tiesiog durdami pirštu turinį ir skaitom… nerealiausia, kad po tiek skaitymų vis atsiranda dar neskaitytų, kas teoriškai neįmanoma, bet praktiškai BŪTENT taip yra… Yra keletas ypač mėgiamų istorijų tapusių šeimos folkloru, todėl kai kuris nors pas mus užtraukia “Kvepianti slyva…” kiti iš karto dai-nin-gai prisijungia “Į varguolio lūšnelę…”, o pasakojimas apie Australų keršąjį… ooooooo, nežinia kas to Sergejaus galvoje darėsi kai jis rašė tas istorijas, gal irgi koks karantinas, bet greičiau sa-va-no-riš-ka izoliacija kasdien švenčiant balandžio 20-tą 👽👽👽
WZUC8670 Grįžtant prie žiemos temos, aš vis stebiuosi spalvotomis papūgėlėmis, kurios niekur neišskrido, jų pilna aplinkui ir visai gali būti, kad Melburne jos žie-mo-ja atskridusios iš Tasmanijos salos, kuri nutolusi nuo Australijos žemyno per 240 km. Žinoma joms čia šilčiau, nei Tassie saloje už kurios tik Antarktida, bet man vistiek tos spalvotos plunksnos asocijuojasi su tropikais. Taigi gyvename tropikuose su nuline temperatūra (naktį) ir man vis labiau ir labiau čia darosi gera. Dviratis pagaliau naudojamas pagal paskirtį ir dažnai, nes čia nėra kalnų ir kalvelių kaip Tenerifėje, saulė šviečia, bet nesvilina ištisai ir galbūt kažkas pasikeitė manyje, kad aš taip džiaugiuosi, o gal tiesiog viskam savas laikas.

Projektas kabantis mintyse (čia aš apie giliau nei graffiti)… TBC

Karantino nuotykiai tęsiasi 🥳 Melburnas

Jau ketvirta para negeriu kavos. Štai prie ko priveda karantinas ir patsai gyvenimas… Visomis savo poromis jaučiu, kaip Jonas ją geria du, o ir tris kartus per dieną, kaip užkaičia arbatinį, dedasi kvapnius kauburėlius į puodelį, pila garuojantį vandenį ir leidžia magijai sklisti… Jam tai mechaniniai judesiai, jis to net nepastebi, kaip aišku net nesusimąsto, kad aš tai VISKĄ girdžiu, uodžiu ir jaučiu net ir tolimiausiame namo kampelyje, – kiaurai sienas ir visa kita (nors sienos čia ir yra kiauros, įtariu bet kas per jas matytų…)

IMG_0067-1 — O ką, žalios kavos nesat gėrę?

Bet už tai atradau, kad Roobois arbata labai skanu vartoti su šviežiu imbrieru… Mhu, čia iš serijos – už tai mes gražiai šokam ir dainuojam. Pozityvas, sakau sau, ieškok pozityvo. Bet su kava, t.y. BE JOS, man tai sunkiai pasiekiama. Nors tu ką. O dar pridursiu, kad ir vyno negeriu. Mh, pavadinkime tai priverstine DIETA: be kavos ir vyno. Todėl grįžau prie alaus, nuo savęs nepabėgsi, žmogau, ta proga dar pasikabinau seną Australijos žemėlapį ant sienos (prasitampiau jį po šalis nuo jaunystės dienų Australijoje) ir keliauju akimis kasdieną. Dažnai keliauju į Queensland’o valsitiją, kur tropinė šiluma šiuo metu kaulų nelaužytų, bet kurios premjerė nutarė sienų (valstijos t.y.) kitom Australijos valstijom neatidaryti , žodžiu šalkite savo pietuose, man neskauda, o mes čia Queensland’e toliau marinsime turizmo verslą.

Ruduo matote išėjo su saule, o Žiema prisistatė staugdama vėju ir kapodama žiauria liūtimi. Tada supratome, kad mūsų lietvamzdžiai viekia atvirkščiai ir turi įdomų vandens katapultos rėžimą. Filmuojant tą unikalią funkciją (galvoju gal Lietuvos meistram pasiūlysim pritaikyti, nes Lietuvoje visus aštuonis mėnesius tai turėtų labai gerai veikti – varytų sau fontanai nuo kiekvieno namo stogo į cepelinų dangų, mh?) Jono Blackberry taip permirko, kad tris paras atsisakė normaliai funkcionuoti. O ką mes, nesiskundžiam, tik džiaugiamės, kad kiaurai košiant vėjui namie grindinis šildymas veikia, nors šiluma greitai išsiurbiama per langų rėmus ir kitas ypatingas ‚ventiliacijas‘.

Štai šiandien šventė – gavau e-laišką pranešantį, kad man bus grąžinti pinigai už Cirque du Soleil pasirodymą, kuris neįvyko dėl visiem žinomų priežasčių. Būtų kaip ir nieko čia ypatingo, tik va teko gerokai padirbėti, kad toks laiškas pasiektų mano dėžutę. F-1 organizatoriai pinigus grąžino iš karto kai buvo paskelbta, kad varžybos neįvyks. Pykšt pokšt ir pinigai įkrito atgal, o štai Cirque du Soleil nusprendė kitaip. Kai skambinau nesulaukusi jokios info, mergina užsirašė mano duomenis ir pasirinkimą nelaukti kito šou kažkada neaišku kada ir pažadėjo kad pinigus grąžins per…30 dienų. Na ok, galvoju, visiem sunku, suprantama ir t.t. bet pinigų grąžinimo taip ir nesulaukiau, o Cirque du Soleil atstovų telefonai nebeveikė, e-laiškai grįždavo automatiniais atsakymais. FB toliau buvo ‚postinama‘ info apie naujus Cirque du Soleil nors ir neaišku kada, žinutės FB siųsdavo mane į internetinį puslapį, kur reikėjo užpildyti formą, kurią jau buvau užpildžius. Bilietai kainavo virš 500 AUD, man tas skaičius gražus visai, o ir bilietai Jono gimtadieniui buvo skirti… Žodžiu pasijutau visai bejėgė austoatsakiklių, niekur nevedančių FB ir e-laiškų pasaulyje.
Ir TADA pasiskundžiau Jonui 😉

Kai jis pasiraito rankoves, t.y. nusimauna batus, tada geriau iš karto visus pinigus kuriuos turite atiduoti (net jei neskolingi).

Suraitė jis laišką, kuris prasidėjo žodžiais “Without prejudice” ir sako “siųsk”. Aš kiek skeptiškai peržvelgiau tą teisinę įžangą, bet išsiunčiau tiek į tą autoatsakiklį, tiek į e-mail’ą Amerikoje, nes Australijoje nebebuvo kur siųsti. Pabudus radau laišką pranešantį, kad pinigai grąžinti į mano kredito kortelę (tiesa pinigų dar nematau sąskaitoje, bet tai tikiuosi įvyks greitu metu). Net nežinau ar čia reikia džiaugtis, ar pasiusti. Nu blyn, jei neužvažiuosi ale teisiniu grasinimu, tai guma bus tempiama iki begalybės. Labiausiai visoje šitoje situacijoje mane užkniso neapibrėžtumas ir nulis aiškios komunikacijos: kas, kaip ir kada. Turėjau daug “good will” jų atžvilgiu, bet Cirque du Soleil pasirodė tragiškai neatsakinga kompanija (tiesa, bilietus pirkau tiesiai iš jų, ne iš bilietų platintojų kas šiuo atveju būtų buvę geriau 🙄).

Man primena Klaipėdą ir molą, kur dažnai varydavau

O dabar, kaip visuomet netikėtai Melburne, išlindo nuostabi žiemužės saulė, einu krapštyti Jono iš kava prakvipusios jo darbo vietos (užsidėsiu kaukę, kad nenualpčiau) ir lekiam su dvirkom į parduotuvę, šiandien kepsiu šokoladainį Lukos draugės gimtadieniui 😉
Pabaigai mįslė iš Butaučių anekdotų knygos apie Australijos statybininkus:

Kodėl pas mus virtuvėje du kranai?

A) ‘Weird’ meilės išraiška
B) Abu žiauriai norim plauti indus
C) Trečias kranas nebetilpo
D) None of the above

Štilis Australijoje.

Senai nerašiau, nes nuotykių daug nebuvo. Teko nuo-ty-kiau-ti lovoje su knygomis, o ten rašo: „kai nuotykiai tampa kasdienybe, jie nebetraukia“. Kitaip tariant tos eilutės be užuolankų tiesiai į mane prakalbo: „Stabdyk arklius, nes tau nebeįdomu net kai turi būti įdomu…“ čia rimtai tiesos yra, bet na arkliai jau TAIP ILGAI stovi, kad labiau begemotus primena, o ir mano pėdos trumpėja žiūrint iš viršaus per pilvą… Aš sąžiningai iškepiau visus sausainius ir pyragus, kurių receptus buvau išsitraukus, liko tik lūpų balzmo gamyba ir iš principo esu tikrai pasiruošusi nuotykiams, o pasaulis transliuoja visai kitokią programą… be to, birželį neaplankysim Lietuvos, o ir Magnetic‘o sala kuri buvo mano paskutinė viltis, dabar atrodo žiauriai toli.

Pasiruošėme žiemai – tikri, tikrų australų Australijoje pagaminti Uggs

Pas mus ateina žiema ir jei neatsidarys valstijų sienų, tai šalsim uždaryti Melburne stebėdami uogų ir pomidorų srautą Lietuvoje per FB (niekaip nesuprantu kodėl tos braškės yra pačios skaniausios Lietuvoje???). Na, o šalti (riestinis kirtis ant a) žmonės čia įpratę (aš dar ne). Va derinant roletų pakabinimą ant langų man buvo primygtinai siūloma kabinti roletus taip, kad jie žemyn leistųsi kiek įmanoma arčiau lango, nes tokiu būdu roleto medžiaga SULAIKYS ŠALTĮ varantį nuo lango… O aš, višta, galvojau, kad tam reikalui nor-ma-lūs langai turi būti dedami statybų metu, bet čia, – kitokios tradicijos. Čia žmonės sėdi apsidėję pūslėmis ir vegetuoja iki vasaros. Skersvėjis lakstantis po nesandariomis durimis yra NORMALU, užklaustas statybininkas atsakė, kad tai – natūrali ventiliacija. Jis nejuokavo, jis tuo įsitikinęs. Žinokit dabar net aš pradedu suprasti KODĖL antrame namo aukšte tuos langus tik 10 cm galima atidaryti (tikrai ne dėl vaikų saugumo). Vėdinimas neturi būti atskiras veiksmas, čia jis subtiliai integruotas į kasdienybę, viskas PASTOVIAI ventiliuojasi be jokių pastangų, o rekuperacijos sistema yra nereikalingas ekstremumas. Rimtai, nebūkite snobai. Iš tiesų tai viskas gali būti paprasta. Tereikia nusileisti ant žemės.

Pas mus skraido ir lapės, todėl nusileisti būna sudėtinga…

Bet aš jau arklius sustabdžiau, tai jei dar nusileisiu, kas tada man beliks?! Lova ir knyga. Na, reikia pripažinti, abu dalykai neblogi, o dar pagalvė! Netgi mini knygų klubą susiorganizavome su keliom lietuvaitėm, laukiu nesulaukiu kada šia savaitę po ilgo nesimatymo susirinksime. Vyno bus.

Vaikai vis dar mokosi internetu. Pas mus pats mokslo metų įkarštis, todėl nenormaliai laukiame, kada atsinaujins normalus mokyklų lankymas. Taip, turiu pasakyti, mūsų mokykla nerealiai pasiruošusi on-line mokymui, bet kaip bežiūrėtum, kokybė vistiek nukenčia. Be to, Marija sakė išprotės be savo amžiaus žmonių (mhhu, aš stengiausi…). O Jonas kartą grįžo iš pieno pirkimo misijos su specialiu ‚įrenginiu‘ vyno buteliams nešti, aišku, ne tuščiu. Tai viską pasako. Išgyvensim. Bet reikia pasakyti, kad uždarius sienas pasijaučiau dar toliau nuo Lietuvos. Tai kaip jie Marse planuoja gyventi???

98067439_2557943727753856_4256006724240015360_n — Pieno neradau

Tiesa, jau savaitė kaip galima eiti į ‚hikus‘. Tai toooooks kaifas, ne visai taip pat kaip dviese pėsčiomis po La Gomeros salą, bet ir keturiese su bumbančia Luka po Dandenong‘us braidyti yra gerai.

Mountain Ash, berods aukščiausi eukaliptai Australijoje

Tas didelio miško kvapas, smagi vėsa ir tolygus judėjimas pirmyn. Laisvė yra kaifas. O pakeliui namo, stabtelėjus, tikriausiai pirmą dieną veikiančioje šokoladinėje, belaukiant lauke karšto gėrimo, tarp daugybės laisvės ir gamtos ištroškusių melburniečių, užkalbina mane įdiomios išvaizdos, didelių žilų plaukų savininkas, ex-vokietis, dabar jau ‚full-on‘ australas. Bendravimas irgi – laisvė. Daug įdomių dalykų gali sužinoti, kaipo kad už kelių butikų ir lietuvio meno galerija beesanti, taip, ten kalnuose. Arvys Gallery vadinasi ir joje (aišku užsukome) pats Arvydas plepa su lankytojais. Ir lietuvių meninkų darbų pilna, ir Mamontovas praeitais metais ten koncertavo ir aš iš karto pasijutau namie. Visgi ne toks pat yra gyvenimas su knyga lovoje. Reikia laisvės, tada nuotykiai, (kaip ir lietuviai), už kiekvieno kampo, netgi Dandenong kalnuose, kažkur kitoje pasaulio pusėje nuo Lietuvos, ima ir atsitinka. Va.

(NE)laisvė po žydru dangum. Melburnas🧐

Atsisėdu ryte prie kompiuterio, su kava, bet nenoriu skaityti jokių žinių, bet kuriame portale viskas apie pasaulį apėmusį virusą. Mūsų šeimoje nesijaučia didelio dienotvarkės pasikeitimo, mes ir taip dirbome iš namų, na Jonas mėgdavo dirbti kavinėse, dabar to nebėra. Nebėra minčių apie kavą ne namie, pietus, kiną ar teatrą, bet tai manęs nebaugina, kas kelią šiurpą tai NEGALĖJIMAS keliauti…

Už tai turistines vietas aplankėm.. Brighton beach namukai – paskirtis įvairi, nuo sofutės viduje su mini baru iki daiktų sandėliuko

Olimpinės žaidynės nukeltos. Formulė 1 atšaukta išvakarėse… žinoma planavome ten būti ir prarasti dalį savo klausos… Antrą kartą atšaukėme savaitės kelionę Hawksbury upe Central Coast‘e netoli Sidnio, pirmą kartą dėl gaisrų, dabar dėl viruso. Beje, apie gaisrus niekas nebešneka, net nežinau kaip išgyvena nukentėjusieji, dabar vyriausybė turi naujų rūpesčių. Visur tvyro kažkoks keistas jausmas – įtampa sumišusi su atsainumu. Pas mus NĖRA karantino, yra ‚social distancing‘ reiškinys, t.y. reikia laikytis atstumo lauke ir, juolab, viduje.

Na bent VALGYTI galima, juk tam ta lemputė šaldytuve, na o PO TO tenka svertis…

Mokyklos Viktorijos valstijoje (valstybinės daugiausia) tik nuo antradienio išėjo ‚atostogų‘ PRIEŠ Velykines atostogas. Dauguma privačių mokyklų jau savaitę dirba nuotoliniu būdu ir reikia pasakyti dirba labai gerai, net dramos teatro atrankos vyksta virtualiai. Kiek tai tęsis, niekas nebando net spėlioti. O štai prekybos centrai veikia… ir siekis padėti verslui tokiu būdu nepadeda sveikatos sistemai. ‚Social distancing‘ veikia ribotai, kas parke švenčia gimtadienį su dideliu būriu draugų, kas žaidžia tinklinį. Nėra taisyklių, o be taisyklių yra daug išvedžiojimų, ypač čia, nes australai daro taip kaip parašyta ar liepta, o konkrečiai karantinuotis NĖRA liepta. Tai rodo žmonių pasitikėjimą KAŽKUO, kas už visus pagalvos, nuspręs ir išspręs.

O aš noriu į salą, kur nėra žmonių, ligų ir kitų negerumų. Turiu tokią susikūrusi galvoje, ten galiu užsukti kada noriu, pasislėpti, pailsėti, bet ji neatstoja tikrų salų, nei jausmo jas atrandant.
Kaip tik perskaičiau straipsniuką BBC apie vokiečių žodį ‚fernweh‘ reiškiantį iš esmės ‚atstumo skausmą‘, kaip pvz yra ‚namų skausmas/ilgesys‘ taip čia ‚atstumo/tolybės ilgesys‘, na kai jau labai blogai niekur nekeliaujant. Šitą sau diagnozavau. Lyg ir viskas ok, bet iš tiesų ne. Uff ir AIŠKU aš dėkinga, kad ŠIUO METU pas mus viskas gerai, tačiau visus TOKIA situacija glumina savaip. Man laisvės neturėjimas yra išbandymas. Kol kas mes dar galime lėkti dviračiais ir sėdėti prie vandenyno. Mintimis keliauti dar galima. Spoksoti į tolyn besidriekiantį vandenį, kuris skalauja visas Okeanijos šalis, mažas ir dideles. Ten, kur planuota pabuvoti. Tokia nežinia.
O kieme pas mus, kol dar neuždraudė lauko darbų siaučia ‚triedžiai‘, t.y. ‚trades people‘ ta prasme amatininkai (santechnikai, lauko darbininkai, staliai, elektrikai ir t.t.), bet kažkaip gimė naujadaras ir tapo jie ‚triedžiais‘, nors NE VISI nusipelno tokio apibūdinimo, tikrai ne visi š… mala ir makaronus kabina, kai kurie iš tiesų įgyvendina ką žadėję, bet apibendrinant visgi visus vadiname triedžiais. Ryte jau ne papūgų choras žadina, o džeržgiantis metalo pjūklas, betgi viskas laikina, kaip ir virusas. Todėl šalin tą keistą KEISTO laikotarpio jausmą, dangus dar žydras, einu akių ganyti ten kur tos salos vandenyne. Fernweh reikia išgyventi, kad grįžus laisvei galima būtų ją su palengvėjimu apkabinti ir ĮVERTINTI.
Geros dienos, mielieji, pasklidę po visą pasaulį, būkite saugūs ir ramūs.

ATSARGIAI – Australija! 🧻🧻🧻

Mes tualetinio popieriaus turime kokiai savaitei, todėl sąžiningai galiu atsakyti, kad pas mus situacija yra OK. Tiesa, kad įsigyti to deficito, savaitgalį po maudynių vandenyne (čia anksčiau iš ryto) užlėkėme į parduotuvę, mergina prie tuščių popieriaus lentynų įteikė mums paką ir sakė tik po vieną leidžiama nusipirkti, nes kitiems neliks, t.y. neliko… o mes daugiau ir nepavežtume, nes su dvirkom atlėkėm, bet visgi apsidžiaugėme, va draugų laukiame, galėsime pavaišinti tualetiniu.

Maisto parduotuvėje yra, o va šikpopieriaus nea, aišku susimąstai, žmogus, ką gi kaimynai su juo daro? Valgo? Nežinau, kodėl būtent šikpopierius išpopuliarėjo, betgi čia visose sferose taip, ima ir iššauna kas nors visai ne į temą, o tada bandos sindromas suveikia ir visi nori prie to populiarumo prisiliesti, taip ir su šikpopieriu tikriausiai.Bet kokiu atveju, su rulonėliais ar be jų, mes kaifuojame, nes ruduo Melburne (NE rauduo) – nuostabus, neliko tų nenormalių teperatūros svyravimų ir pagaliau ryte su Luka važiuojame į mokyklą dviračiais. Tik vienas nepatogumas erzina, tai violos dėklas ant mano nugaros kaip gipso lenta, bet ech, kad tik tiek problemų, varom su vėjeliu ir kaifuojam nuo rytinio papūgų choro (tos, beje, įvairiaspalvės ir karts nuo karto bumpteli į didelius langų stiklus, bet gerai, kad kiemas mažas, neturi kur įsibėgėti, tai dar nelaidojome, kaip kad Lietuvoje pasitaikydavo su įvairių atspalvių pilkaisiais). Prie mokyklos Lu išsišiepus iki ausų apibendrina „žiauriai faina“, todėl sakau, ŽMONĖS, gyvenkite netoli vaikų mokyklos, jei tik galite – tai didelis KAIFAS, tai TA smulkmena, kuri padaro gyvenimą nuostabiu. Jau nekalbu apie fantastišką kelionę atgal, be vaikų ir BE violos dėklo.

Būti Leopoldu ant ratų yra mano pašaukimas

Tiesa, mūsų mokyklą ruošia uždarymui, todėl labai atsakingai rengiamasi mokytis vaikus internetu, kol nuslūgs viruso įtampa. Renginiai atšaukti, bet kol kas pamokos vyksta. Ta suirutė, pasaulinė suirutė, pribloškia ir aš vis dar esu neigimo stadijoje… Bilietus į Lietuvą atšaukėme dar prieš tai, kai juos atšaukė Finnair… žiemosime Melburne. Pažįstami tikina, kad Melburno žieminis gripas dar baisiau už dabartinį virusą, ir visi vietiniai šventai įsitikinę, kad niekur TAIP BLOGAI nebūna ligų prasme, kaip Melburne žiemą. Aš linkusi tuo abejoti, betgi čia vėl apie tą patį – NIEKUR nėra žalesnės žolės, jis pati žaliausia po jūsų kojomis.

Mes jau persikraustėme į savo internetu statytą namą ir žinokite aš vėl pasikartosiu -statybininkai – yra pasaulinis fenomenas. Jau mėnuo kaip mindo mūsų naujo namo slenkstį taisydami defektus, betgi viskas KAŽKADA baigiasi, tą aš sau primenu kas kartą kai mane užplūsta neviltis radus ne ten prisuktą lentyną ar ne toje pusėje atsidarančias dureles.
Bet vistiek nepaprastai gera savo name, kur šviesu, švaru ir daaaaug vietos 😉

Tinklinį žaisti dabar – super faina, nes vėjo KARTAIS būna MAŽIAU ir saulė leidžiasi tobulomis spalvomis nudažydama dangų. Be to supratau, kad smūgio įvertinimai iš Australijos trenerio lūpų turi savo atitikmenį Tenerifės trenerio įvertinimams:
Au vs. Tnf
Not bad = MIERDA* Lituano
Good = Mierda!!!
Gooooood = Mierda!!
Nice = Mierda!
NICE NICE = Mejor (‚geriau‘ isp.)
Mhu, kraštutinumai abiejuose šalyse, čia – Australijoje, niekas tau niekuomet aiškiai nepasakys, kad tu pvz prastai dirbi. Darbe vyniojama į vatą iki begalybės, todėl ne retai pasitaiko, kad dabuotojas sėkmingai š… mala dar ir galvodamas, kad jam/jai neblogai sekasi, nes jo vadovas nesugeba aiškiai išdėstyti kas yra ne taip ir ką galima būtų patobulinti. Tuomet kenčia kokybė ir efektyvumas, ir užsisuka toks nesibaigiantis š.. malimo kamuolys, nes neduok Die.. kažką įžeisi. O va Tenerifėje atvirkščiai – niekad nėra gerai (čia aš labiau apie tinklinį, nes darbe ten iš viso neaišku kas vyksta :D).

Jonas kartais neapsikentęs jaučia pareigą pravalyti š..malius

Visgi kažkur egzistuoja tas aukso vidurys? Gal tai Lietuvoje 😊, a?

Čia tikrai pasiilgstame lietuviško entuziazmo ir kūrybingo problemų spendimo, juk išeitis beveik visuomet yra. Pvz. čia vėl apie statybas, paprašėme, kad name instaliuotų centrinį dulkių siurblį, kuriuo Lietuvoje buvome labai patenkinti. Atsisakėme mums pasiūlyto vietinio produkto ir pasirinkome Cyclo Vac, nes pačių patikrintas, pasaulinis prekinis ženklas ir t.t. Atrodytų ‚easy‘, o va ir ne, pirmiausia tai suinstaliavo tokio galingumo siurblį, kad trigubai didesnį namą galima būtų aptarnauti (už tai traukia nerealiai, Marsą iki galvos sučiulpia, kai letenėles noriu nusiurbti po pasivaikščiojimo), o siurblio priedus visgi atvežė VIE-TI-NIUS (čia žarna ir kiti pribumbasai). Na žiūriu aš į tuos vietinius atitikmenis ir suprantu, kad šakės… kai kurie šepetukai net nesilaiko ant koto, siurblio koto t.y. Australai mums dievagojasi, kad NĖRA visoje saloje tų Cyclo Vac aksesuarų, NĖRA ir taškas. Peržiūrėjome mes tuos ale Cyclo Vac atstovus ir pagal internetinių svetainių ‘kokybę’ ar trūkumą suvokėme, kad nedašus tiem ale atstovam ko mes iš jų norime.

Tada parašiau FB messenger’iu “Moderni statyba” vadovui, (įmonė, kuri ir buvo įdiegusi mums centrinį siurblį Vilniuje ir čia NĖRA reklama) ir ką, – taip paprastai, per tris dienas, blyn per TRIS dienas!!! dėžė su Cyclo Vac aksesuarais buvo mūsų namuose Melburne. ‘Eat this’ fotkę su produktais nusiuntėme mūsų namo statytojams, kurie linguodami galvomis pripažino savo gėdą.
Va čia ir eina kalba apie KŪRYBINGĄ požiūrį į bet kokią problemą. Šita istorija tik apie siurblio kotą, ogi ir valstybės valdyme, bei įmonėse yra tas pats.
Užliūliuoti salos izoliacijos sindromo dauguma tiesiog BŪNA.

Wombat’as tikras…

Kitaip sakant, pasaulis sukasi, o tuo tarpu Australijoje…

Tiek šį kartą, laikomės čia ir ten 😉

—

*mierda – š… (isp.)

MELBURNAS. Kasdienybė 🦘

Melburne lyja, pila tiesiog, taip čia ne tik dega, čia ir kruša varo ir saulė už pusvalandžio šviečia. Tikrai, NENUOBODI šalis.

CPBP0350-1 — +38 laipsniai (foto: ačiū Laura!)

Viskas dėliojasi į vietas, va į priešingo eimo juostą buvau išvažiavusi tik kartą, moteriškė miela pasitaikė (toje mašinoje, kur aš kaktomuša atvažiavau), sulėtino ir nusišypsojo mano persigandusiam veidui, ir DAR pamojavo…
Mangų šeimoje niekas nebenori, kaip ir viskas tuo pasakyta. Ai, dar sudegė pradinės mokyklos biblioteka visai netoli mūsų naujų namų. 160 metų pastatui, gal ir reikėjo jį atnaujinti, tik gal per žiauru štai taip viską liepsnomis paleisti (galvojau, kad čia tik mūsų Žvėryną Vilniuje taip atnaujino)? Gerai, kad niekas nenukentėjo, aišku mokyklą uždarė, vaikus perskirstė per keletą kitų mokyklų, o pasirodo, kad bibliotekoje ne laidai užsidegė, kaip kad aš įtariau (nes čia laidai, žinokite, nėra po žemėm, tik naujom statybom tai privaloma, o visur kitur jie kadaruoja nuo me-di-nių stulpų, lyg gyvas priekaištas, kurio nepastebi prie tokios aplinkos pripratusi australų akis), mokyklą, pasirodo — PADEGĖ. Tiesa, netyčia.
Ir dar bjauresnė tiesa, kad paaugliai, kurie naktį išlipo pro miegamojo langą ir surengė Pa-SI-MA-TY-MĄ ant bibliotekos stogo su romantišku lauželiu YRA iš mūsų mergaičių mokyklos.
BE ŽODŽIŲ.
Nežinau ar graužiasi šiuo metu tų asilų tėvai, kartais nebesusigaudau čionykščių „blue blood“ vertybių sistemoje. Ta proga dar pažiūrėjau australės Jeniffer Kent prodiusuotą „Lakštingalą“ (Nightingale) ir … Žiaurumas visgi yra universalus užkariautojų bruožas, deja, todėl čionykštis „blue blood“ turėtų kritiškai vertinti tiek savo, tiek savo prosenelių veiksmus, o ir TOKIA genealogija vargu ar vertėtų didžiuotis nepaisant pilių Toorak ar Brighton rajonuose…
Save priskiriame „new blood“ kategorijai, kuri smarkiai čia reikalinga 😉 Tikiuosi mūsų vaikai neįstrigs “Brighton bubble“ vadinamame darinyje…

O dangus čia – tobulas. Ir tą žodį **AUSTRALIJA** su visais „už“ ir „prieš“ myliu sau toliau 😀

Kadangi pas mus atėjo Rugsėjo 1-oji (sausio 28-ą, šį kartą), aš priartėjau prie suvokimo kaip žmonės prasigeria arba išeina iš proto. Mūsų mokykla tikrai stengiasi, prieš prasidedant mokslo metams kelias dienas gaudavau po 10 -12-a elektroninių laiškų su DAUG info ir daugybe nuorodų, kur rasti DAR DAUGIAU info ir visą ją suvirškinti. Toliau sekė info vakarai, info rytai, info vidurdieniai, susitikimai su mokytojais, būrelių atrankos, ipad‘ų užkrovimai mokomąja medžiaga ir t.t. ir pan. Galima nedalyvauti, galima maištauti, bet tada galima neiti ir į mokyklą. Buvo momentas kai apsižliumbiau nuo pertekliaus, bet sako kad su metais lengvėja. Nesakau, kad čia kažkas kaltas, ESMĖ, kad atsidūrus privataus lavinimo centrifugoje (įrenginys (karuselė) labai didelei apkrovai, perkrovai sudaryti) nieko kito tikėtis ir neturėtumei. Nepaisant viso to vistiek LABAI džiaugiuosi, kad pagaliau ir į mūsų kiemą atėjo rugsėjo 1-oji.

Toje minioje yra ir mūsų Marija, kaip ji atsidūrė SEPTINTOJE klasėje šokinėdama per skirtingas mokyklas ir sistemas, net aš pati nebežinau…

Dar iš įdomybių skyrelio apie gyvenimą Melburne: pliažo tinklinis vyksta nepaisant oro sąlygų ir žaibiškos kaitos, pvz pučiant 56 km/val. vėjo gūsiams. Ta proga sportininkai kasa tranšėjas smėlyje, kad kamuolys nenuriedėtų per toli. Kasiau ir aš, nauja patirtis visuomet įdomi. Štai kai vėjo beveik nėra, (o tai paitaikė per porą treniruočių) visi būna apšalę, nes krentančio kamuolio trajektorija tampa nus-pė-ja-ma, o su tuo tvarkytis sugeba ne visi.
Ir čia sportas YRA apie varžybas. Nėra būrelio, kuriame nebūtų pastovių varžybų, ar tai būtų plaukimas ar šokis, pvz mergaičių krepšinis vyksta taip: ketvirtadienį treniruotė, pirmadienį varžybos kitoje mokykloje ir taip kiekvieną savaitę. Va, klausiausi rašytojo Pico Iyer pasakojimo apie Japonijos ping pong‘o klubus, kuriuose priešingai anglo-saksų kultūrai laimėjimai ir pralaimėjimai nėra sureikšminami, taigi bendraminčių susibūrimo ir žaidimo tikslas pasikeičia. Tai tampa intensyvia mėgiama veikla BE spaudimo. Mano galva, mano naujoje šalyje to spaudimo yra PER AKIS, nors gali visai būti, kad čia mano auklėjimas kalba. „Citius. Altius. Fortius.“ šūkis, kurį vaikystėje matydavau plakate virtuvėje manęs niekuomet ir neapleido. Žodžiu, varom 😊

Kad nebūtų nuo-bo-du aš kartais keičiu kailį ir formą

Ta proga gavome trečią baudą už greičio viršijimą ir baudos tašką. Jonas nusprendė paprastai, kai gausime dvyliktą tašką – KEISIM šalį. Bent jau aiškumas atsirado kiek ilgai mes šitoje saloje gyvensime. Panašu, kad dešimties metų tikslas (kol mergaitės baigs mokyklą) kol kas yra sunkiai įgyvendinamas.

***

Australija yra kelionė. Lakes Entrance.

Štai ką supratau, – žmogui labai reikia ATOSTOGŲ. Susikrovusi kojas ant įkaitusios mašinos panelės (pakeliui į Lakes Entrance) dar supratau, kas buvo negerai su tuo pirminiu Australijos pojūčiu…
Australija YRA apie KELIONES. Trumpas ar ilgas, tolimas ar artimas. Visai kaip gyvenimas yra kelionė, taip ir Australija. Taigi va, pagaliau jaučiuosi atgavusi aiškumą 😉
Man patiko žydų pažiūris į gyvenimą apie kurį papasakojo Nida Degutienė, kuri svečiavosi Melburne ir vaišino mus nuostabiais patiekalais iš savo knygos „Izraelio skoniai“. Cituoju: „Geriausia ten kur aš ESU. Geriausi tie sprendimai, kuriuos aš PRIĖMIAU. “ Aš šitą žydų išmintį paėmiau į tieisiai į širdį. 😉
ATOSTOGOS.
Lakes Entrance randasi maždaug 4 valandos (kelionės mašina) nuo Melburno. Ten mes lankomės ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes kai žmogus užsinori krabų, tai geresnės vietos netoliese, žmogau, nerasi. Kelionės trukmė priklauso nuo to kiek kartų reikia pakeliui stoti, ar vežiesi su savimi vaikų, žiurkių ar šunų.
Šį kartą dalis mūsų zooparko, t.y. Marsietis liko pas draugus, o Luna (čia – žiurkytė) važiavo kartu. Easy. Tik va, pakeliui Jonas pradėjo neramiai žvalgytis. Aš žinojau puikiai KO jis ieško, visgi devyniolikti metai kartu skuodžiam per gyvenimą. Tylėjau, nors buvau tikra, kad kai jau užmatys tą pulkininko Sander‘so veidą, aš neturėsiu JOKIŲ šansų pasipriešinti (o jei rimtai, aš ir pati mėgstu tuos aštrius sparnelius, bet teisingą požiūrį ir griežtą nuostatą reikia išlaikyti, todėl visuomet protestuoju).

Pakeliui radome net kelis KFC, bet ištempėme iki Bairnsdale, o jau tada išalkę apsiriebalavome iki ausų… Štai taip sveika mityba ir būna nugalėta (nors tu ką), bet kiek prisimenu mūsų klajones su Jonu po Australiją, tiek jos nusėtos giedro pulkininko žvilgsnio (aš, tiesą sakant, Australijoje pirmą kartą ir buvau supažindinta su p.Sanderso legenda, o štai Jonas su juo bičiuoliavosi nuo seno, matyt, Amerikoje sutiko… o Vilniuje, žinau, pakaitalu buvo pasirinkti Liūtuko koldūnai (nes KFC dar nebuvo), čia dar prieš mane, žinoma…).
Taigi, Lakes Entrance pasiekėme visiškoje skrandžių palaimoje :). Kalba pagaliau pasisuko apie TAI ko ir važiavome – apie žvejybą ir krabavimą. Lakes Entrance tai nedidelis miesteliukas prie vandenyno, kuris garsus vienas su kitu besijungiančiais lagūniniais ežerais, štai ten mes ir norime pamirkyti savo kabliukus. O aš laukiu nesulaukiu kada pasiūbavusi išmesiu naujutėlį krabų tinklą prieš tai pririšusi porą vištos kulšių. Krabai, kaip žinia, yra besočiai ir net traukiami tinkle toliau kemša jauką. Tiesa, iš patirties žinojome, kad Lakes Entrance geriausia krabauti iš valtelės, todėl sekančią dieną išsinuomavome ‚putt putt boat‘ ir su dviem meškerėm (tuomet dar Kalėdų Senelis nebuvo apsilankęs su trečia 😉), bei krabų tinklu išpuškavome į atviresnius vandenis. Australijoje, kiekvienoje valstijoje privaloma įsigyti žvejybos licenziją, kad galėtumei ramiai žvejoti ir ŽINOMA būtina laikytis taisyklių, kokio dydžio ir kokios rūšies žuvis gali pasilikti sau.

Mūsų kabliukus kažkas po vandeniu kibino dažnai, todėl nebuvo nuobodu, nors traukiamos žuvytės (daugiausia flatheads) ir buvo gerokai per mažos suvartojimui . O štai smėlio krabai tuo metu neturėjo jokių dydžio apribojimų (bet mažų mes vis tiek nepasilikome) ir jų buvo GAUSU. Štai kodėl žvejybą yra smagu derinti su krabavimu, nes krabų laimikis beveik visuomet – GA_RAN_TUO_TAS, o štai žuvyčių… tą dieną grižome be jų (visuomet yra žuvies parduotuvė), tačiau su kibiru žnyplėto laimikio.

Šitą paleidome su žinute vyresniems krabams: ‘prisistatote tuoj pat!’

Lakes Entrance, nuo seno, apsistojame Kalimna woods kotedžuose. Tokie nameliai miške netoli Kalimna jetty. Ten, nuo ilgesnio liepto, atvažiuoja žvejoti vietiniai ir TEN galite rasti mus užmetusius meškeres anksti ryte (mh.. retokai) arba vakarop… Štai sekantį vakarą, praleidę labai karštą dieną žvejojant Lake Tyers (tiksliau spokstant į virš vandens šokinėjančias žuvis, kurios garantuotai tyčiojosi iš mūsų prakaito) mes ir nutūpėme ant Kalimna liepto. Saugomi ant stulpo betūpinčio didžiulio pelikano viltingai sumetėme savo žaislus vandenin. O TADA atvažiavo autobusiukas pilnas … kienietukų. Žinokite joooo, tie kultūrianiai skirtumai YRA ženklūs… Ligi tol žvejojome keturiese plius trys vietiniai. Ramiai, laimingai, pusbalsiu pasišnekėdami ir staiga TOKS triukšmas, DAUG judesio ir dar DAUGIAU fotoaparatų. Na, pradžioje nekreipėme dėmesio, spitrijome į savo valus ir neramiai laukėme kas čia bus.

Garsas buvo šaižus. Krūptelėjusi atsisukau. Šalimais, smulkutė vyresnio amžiaus kinietukė, garsiai rėkdama daužė metalinį stulpą akmeniu. Pelikanas, kurį ji, matyt, norėjo nuvyti (KODĖL neklauskite) pasipiktinęs išskėtė sparnus klegėdamas. Moterai to nepakako, ji ir toliau čaižė stulpą maždaug metras nuo mūsų (šmėstelėjo mintis, kad mes – nematomi…). Neiškentusi paklausiau „ką jūs darote?“, tačiau nesulaukiau jokios dėmesio išraiškos. Tuo tarpu australai, kurie žvejojo šalia net neatsisuko. Tyliai ignoravo kinietukės išsišokimą lyg jos nei nebūtų.

Štai jums TRYS SKIRTINGOS KULTŪROS ant vieno lieptelio.
O vandenyje pilna jūros žvaigždžių, kurios, beje, taip pat mėsėdės, todėl ištraukę krabų tinklą vis rasdavome kelias įsirangiusias šalia vištos. Ten, tos rūšies žvaigždės yra prisikiriamos kenkėjams, todėl jas reikėjo palikti sausumoje, tačiau Marija (aistringa jų gerbėja) sumetė visas atgal.. Neprieštaravau. Tuo tarpu prie lieptelio atkeliavo ketvirtos kultūros atstovai – aborigenų palikuonys. Didelės didelės, tamsios odos moteros nešinos esky šaltdėže, pliūkštelėjo vandenin. Viena nardė ir traukė žvaigždes, kita jas krovė į tą esky plūduriuodama netoli liepto. Prisirinkusios pakankamai dar nusilupo moliuskų nuo apmaurojusių stulpų, tada geranoriškai išgelbėjo dreifuojantį kinietukų krabų tinklą, kurį anie sugebėjo nusviesti vandenin pamiršę laikyti virvės galą, kad turėtų kaip jį ištraukti😅.

ne kažką J ištraukia (dar yra jūros arkliuką pagavęs …), krabų tinklas – mano specializacija 😉

Ne užilgo vėl krūpteliu. Stulpą su pelikanu atakuoja kita kinietukė. Garsas NEREALUS, nes stulpas metalinis, o ji daužo akmeniu palydėdama skambesį savo karkiančiu balsu. Pelikanas apšalęs kaip ir mes.
Vienas australas tuomet susivyniojo meškerę, ne už ilgo jo pavyzdžiu pasekė ir senelis su vaiku. Likome lieptu dalinti su kinietukais ir aborigenais. Žuvys, beje, kibo viena po kitos. Atsirinkę didesnes, tris pasilikome vakarienei. Aš susimąsčiau, ką su jūros žvaigždėmis veiks aborigenai, tikriausiai ruoš vakarienę, bet nesuspėjau paklausti. Kalimna jetty ištuštėjo. Saulė leidosi ir mes pastoviniavę ramybėje suruošėme puotą jūroms gyviams sumesdami savo masalą vandenin, o tuomet dėkingi + laimingi patraukėme link namukų eukaliptų miške.

Sutemus, prie tų namukų duodasi posumai ir uodai. Pastarųjų ten LABAI daug (ech prisiminiau Tenerifę, kur jų NĖRA…). Tinkleliai neapsaugo, nes namukai seni ir tikrai skylėti. Mes palikdavome šviesą tualete, o ryte grindys būdavo nusėtos įvairiais vabždžiais.
Ta vieta, Kalimna woods, mums su Jonu daug prisiminimų kelia, čia atvykdavome dar be vaikų. Viską prisimename ir posumus, ir kaip pirmą kartą buvo įdomu juos stebėti ateinant pasivaišinti jiems paliktų skanėstų, ir mažulyčius sugar gliders (tokie mažulyčiai sklandantys posumiukai, kurie mėgsta saldžiai paėsti) ir daugybę lorikečių (spalvotos papūgėlės), kakadų ir kitokių paukštukų, kuriuos devintą ryto sąžiningai lesino šeimininkai… Jonas rodo vietą, kur gulėjo labai dvokianti kengūros maita, o toliau prie posūkio ir vargšiukas kojas užvertęs wombat‘as… tik štai šį kartą šeimininkai jau buvo pasikeitę… o tai ne visuomet į gera.

Atvykusius mus pasitiko kinietukės šypsena, tačiau ne šiluma. Ji greitakalbe išbėrė instrukcijas, pamiršusi pasiteirauti iš kur mes ir kaip kelionė, nepasižiūrėjusi kiek kartų jau mūsų lankytąsi Kalimna woods… Sausai atlikusi savo darbą ji nurodė mums jau pažįstamą namuką nr 9… Būtent jame ir buvome apsistoję paskutinį kartą. Luka tuomet žiauriai susirgo, o šeimininkai mums leido likti ilgiau, jie papasakojo kaip jie patys kūrė Kalimna woods ir kaip smarkiai jie myli tą vietą, kiekvieną namelį ir rakandą. Jiems rūpėjo kas MES, o mums buvo įdomu klausytis JŲ istorijos. Visgi kiek daug reiškia nuoširdumas… vieta miške yra nereali, ten tokia ramybė, fantastiškai gera aura, visada norisi ten grįžti, bet štai tas pasikeitęs kultūrinis kontekstas…
Tačiau mini atostogos buvo nuostabios ir mes rekomenduotume Lakes Entrance kaip super gerą vietą ramiam poilsiui gamtoje. Tiesa, teko PER DAUG artimai susidurti ir su nepageidaujama Australijos fauna. Kai Marija kažką neaiškiai klyktelėjo mašinoje, mano jautrūs sonarai užpelengavo akivaizdžią PANIKĄ, ir aš be žodžių neapsakomu greičiu atsisegiau saugos diržą ir iššoviau iš mašinos. Tą patį padarė abi mergaitės. Jonas, sukrėstas klyksmo piktai burbuliavo, kad nėra ko čia rėkauti. Na, jautrūs sonarai ne pas visus auga… ir BE TO, jis neturi ARACHNOFOBIJOS.
Pasak Marijos, rudas, gauruotas ir didelis voragyvis nusirito VIDINIU Lukos langu ir nukrito po kojomis. Aš esu NEREALIAI dėkinga, kad mašina buvo ką tik sustojusi.
Jonui teko skubiai važiuoti „diklofoso“, IŠ-AR-DY-TI mašiną po gabaliuką, kol galiausiai tas padaras buvo aptiktas po kilimėliu Lukos pusėje. Patikėkite, TĄ naktį ramiai miegojo tik Jonas.
Gamta yra gamta, man žiauriai gaila, kad aš negaliu nuo to IŠSIBAIMINTI, nes tikriausiai rinkčiausi gyventi toliau nuo miestų, ten kur sklando ta nepaprasta Australijos gamtos aura (nors siaubingi gaisrai galbūt priverstų mąstyti kitaip…)

Lu žvejoja Lake Tyers, čia didelės žuvis mums rodė špygas…

Australija yra KELIONĖ, pilna netikėčiausių nuotykių ir patyrimų.

Būkite saugūs ir laimingi naujaisiais Žiurkytės metais 😉

Melburnas -adaptacija 3

Šiandien pirmą kartą nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad buto, kuriame glaudžiamės, sienos tokios storos, net kai lauke virš 30 laipsnių KARŠČIO (o šiandien praneša 39…) viduje vis tiek vėsu net su megztiniu..

80075959_600975240671581_5442407215451340800_n — O iš tikrųjų –>43 laipsniai karštumos (tiesa, rytoj – 19 C)

Pas mus – Australijoje, baigiasi mokslo metai, ir aš taip TO laukiu, nes užsiėmimų prasme, australai vaikus apkrauna dar daugiau nei Lietuvoje! Šeštadieniai ir sekmadieniai yra skirti sporto varžyboms, treniruotėms ir visokiam kitokiam lavinimui, o darbo dienomis, taip pat, būrelis veja būrelį… po Tenerifės bim bam (o man atrodė mes ten normaliai užsikrovę buvom) jaučiamės patekę į vaikų gyvenimo „rat race“. O jau nekalbu apie KULTŪRINIUS skirtumus. Kartą bendravau su grupele mamų ir man besiklausant jų pokalbio plaukai pasišiaušė, kai sužinojau, kad visų jų vaikai po pamokų dar turi ir privačias matematikos, anglų ir kitokių dalykų pamokas. Akimirksniu pasijutau kažką smarkiai praleidusi, o kai viena tų mamų atsiuntė matematikos testą ir Luka (mūsų matematikos žvaigždė) išsprendė tik kiek daugiau nei trečdalį užduočių spėjau žilstelėti, bet Jono logikos balsas prasimušė pro nesusipratimo miglą ir privertė mane šaltesniu protu peržvelgti situaciją. Pasigooglinusi testo lygį supratau, kad jis skirtas 5 – 6 klasės matematikos olimpiadai… Uff.. nukrito akmuo (Luka – trečioje klasėje), bet mano naujos pažįstamos nuomone, jei Luka įveiktų tą testą, TADA aš galėčiau būti rami dėl jos matematikos lygio. Susimąsčiau, kodėl aš turėčiau norėti, kad mano mažė, kuri dar ir klasėje prie jauniausių, būtų pasiekusi 5 – 6-os klasės matematikos lygį?! Ir to pačio paklausiau tos pačios mamų grupelės. Jei rimtai, jos ne-su-pra-to mano klausimo. Pasirodo ESMĖ ir yra būti 12-24 mėnesiais labiau pažengusiu, nei NORMALŪS klasės draugai… RIMTAI?!

Uždavinukai, kurių Luka neišprendė ir aš jos nekaltinu, kai kurių neišsprendžiau ir aš…

Turiu pridurti vieną DETALĘ, – tos mamos visos buvo iš Azijos (pagrinde iš Hong Kong’o). O ilgalaikių australių mamų nuomonė, kurią, beje, atspindėjo ir klasės mokytojos nuomonė, korepatitoriai yra reikaling tuo atveju, jei vaikas nepatempia reikiamo normalaus klasės lygio. Štai jums ir KULTŪRIANIAI SKIRTUMAI, kurie čia ryškūs ne tik edukaciniame kontekste. Skirtumai yra ženklūs, kaip ir visuomenės susiskaldymas į senuosius “tikruosius” australus ir ne visai tokius. Mes, kaip nesenai atvykę, tai aiškiai pastebime mokykloje. Esame tokie tarp dviejų pasaulių, nei senieji australai, nei tie, kurie įkyriai skverbiasi iš Azijos ir, mano subjektyvia nuomone, NĖRA džiaugsmingai sutinkami… O mes štai – tikra egzotika, kurią neaišku su kuo vartoti, todėl geriau palikti ramybėje. Visgi daug kam iš čionykščių Europa yra daugmaž VIENA ŠALIS, greta kurios dar egzistuoja mama Anglija. Reikia pasakyti, kad šį kartą gyvenant Australijoje, žiauriai erzina tas siau-ra-po-žiū-riš-ku-mas. Aišku nepamirškime, kad visuomet YRA išimčių. Aš kalbu apie bendrą pojūtį ir tą erzinantį jausmą, kai matai, kad australai ir VĖL išrado dviratį, nors jis jau senų senovėje rieda pasaulio gatvėmis. Tereikia pasidomėti ir pasižvalgyti toliau savo numylėto barbio (čia bbq, grilinė be kurios neįsivaizduojamas australo kiemas).

Ignorance is bliss… Aišku kaip dieną, kad tie vaikai (o ir žinoma suaugę), kurie keliauja ir dažnai mato žemėlapį, pasaulį suvokia visai kitaip, nei tie kurie nėra buvę už savo (kad ir nuostabios) šalies ribų. Viena mokytoja pasakojo, kad kažkada per geografiją mokiniam reikėjo pažymėti vietas, kurias aplankė per atostogas, tai vienas vaikas nupiešė salelę, šalia Australijos vakarų pakrantės ir užrašė P-a-r-i-s… mokytoja visaip bandė suvesti KAIP galima buvo taip susimauti, bet vaikas tvirtai tikėjo, kad palikęs Perth (čia Australijos miestas vakaruose), jis atsidūrė mažutėje saloje (čia, matyt, visa Europa), kurioje ir buvo jo aplankytas Paryžius. Besiklausydama tokių istorijų aš greitai pamiršau patarimą skatinti savo mergaites būti 12 – 24-iais mėnesiais labiau pažengusiom matematikoje, nes, manau, jos ŠVIESMEČIU toliau bendrame pasaulio suvokime.

Vien CE-PE-LI-NŲ pažinimas ką reiškia! Melburno lietuvių klube 😉

Kalbant apie spalvotą naminę kasdienybę, įsigijus žiurkytę Luną, Marsas pasikeitė… Mūsų draugiškas, gerasis su-plo-ta-snu-kis neteko ramybės ir patruliuoja Marijos kambario duris dieną naktį. Prasiskverbęs pro durų plyšelį išmoko letena ištraukti apatinį narvo padėklą, kad kaip nors iškrapštytų tą neaiškų PADARĄ.. Kai jį randu prie narvo, seilės jau siekia žemę… Negaliu patikėti, kad jis taip smarkiai nori ją SUĖSTI (aš aišku tikėjausi, kad žiurkytė susiraičiusi miegos ant Marso rinkių, o jis jai knarks lopšinę…). Įtariu, kad Luna jam primena driežus Tenerifėje, kuriuos Marsas buvo įsigudrinęs gaudyti ir netgi PAGAUTI, o tada… Žiurkytė Marso akimis, jokia jam ne įseserė… bet KAILĖTAS driežas, todėl praradęs ramybę jis siekia savo paprasto baisaus tikslo…

Kartą, labai supykusi, išmečiau jį už durų, kad suprastų, jog šeimos narių niekas NEĖDA. Ne už ilgo išgirdau mielą kalbinimą ir supratau, kad teks prasikaltėlį Marsą įsileisti atgal, nes tikrai kas nors priglaus tą “nekaltą” snukelį. Už durų radau moteriškę, kuri jau norėjo skambinti į savivaldybę, nes toks MIELAS šunelis pasimetęs ir be antkaklio… Kai pasakiau, kad jį nubaudžiau, nes vos nesuėdė žiurkytės, moteris supratingai paėmė mane už rankos “o taip, aš užklijavau grindjuostę su lipnia juosta, ir daugiau JOKIŲ kakučių spintelėje..!” – užtikrino ji mane. Ją sutrikdė mano apstulbęs žvilgsnis, tepasakiau – “žiurkytė – mūsų namins gyvūnėlis” ir pasiėmusi Marsą uždariau duris. O tada susimąsčiau, tai ką man tam vidutiniam australui aiškinti apie mažą šalį prie Baltijos, kai jie čia, viduryje Melburno, gyvena su kakučiais spintelėje ir izolke naikina graužikus?!. Blyn, pelės namuose, neatsidarantys langai ir didinga pasaulio “ig-no-rance”.

Melburnas – Adaptacija 2

Pas jus, matau, visai neblogas oras, tik tamsu ten Lietuvoje ir aplinkui?!? Bet tai juk ne naujiena… O mes štai ir vėl kraustomės. Bet čia juk TAIP PAT ne naujiena…
Pas mus pvz trečią mėnesį (taip, jau trečias mėnuo prasidėjo kaip mes Melburne ir tuo YRA sunku patikėti) oras toks, kokį gavome atvažiavę: stiprus žvarbus vėjas, temperatūra ryte – apie 12, įšyla iki 16-18, jei nelyja. O lyja – dažnai. Iš esmės jaučiamės kaip Lietuvoje, tik pas jus – cepelinų dangus, o čia vėjas toks stiprus, kad debesys paliję neužsilaiko ir gabalai žydro dangaus matosi daug dažniau.

Cepelinų dangus pasiekė Melburną – kakadu pasimetus

Nebežinau, ar čia tikrai TOKIE metai, kai labai š.. pavasaris, ar tiesiog dabar va taip čia yra. Rūbų tokiam orui turim minimaliai, nes gi PAVASARIS Melburne X. Mano prisiminimuose pavasariai čia buvo puikūs ir šilti. Taip taip, kas septintą dieną staiga iššauna diena su 34 laipsniais ir troškiu vėju, nuo 16 C – OPT. Neutralių tarpų nebūna… Va, visai kaip pavasaris Lietuvoje, sniegas ir staiga viskas sprogsta, žydi, kvepia. Bet, Lietuvoje po šuolių viskas DAUG stabiliau, jei jau lyja, tai žinai kad savaitę ar dvi. O čia – nežinai nieko. Net kuris variantas geresnis nežinai: ar Australiška ‚nespodzianka‘ ar Lietuviškas stabilumas?

O kraustomės mes, nes yra tokių globaliai vienodų reiškinių pasaulyje kaip Statybininkai 😇. Mes, žinote, NE PĖSTI ir labai įsigyvenę į naujausias darbo organizavimo kryptis, mes ne tik dirbame iš bet kur, bet ir namą Melburne jau metai kaip statome IN-TER-NE-TU. O atvykę PAGALIAU išvydome rezultatą, kuris, įskaitant visas nerealias aplinkybes, pasirodė gana vykęs. Žinoma, sėdėdami finkoje Tenerifės saloje negalėjome įtakoti ar kontroliuoti daugybės dalykų, todėl kartelę teko nuleisti, bet esminius dalykus, tokius kaip grindinis šildymas (ne visai populiarus mūsų naujojoje žemėje) – atstovėjome. Dabar tikimės, kad tas šildymas dar ir veiks. Apie statybas, virtualias ar ne, galima pilstyti labai daug, bet esmė yra tokia – Statybininkai VI-SUO-MET vėluoja (na teisybės dėlei turiu paminėti, kad kai paskutinį kartą statėme Vilniuje, turėjome nuostabų statybų prižiūrėtoją ir jo komandą, tai jei reikės, kreipkitės, rekomenduoju iki mėnulio ir atgal). Štai Melburno komanda žadėjusi, kad įsikraustysime lapkritį, datą nukėlė ir mes VĖL kraustomės į „short term rental“ tikėdamiesi, kad šį kartą data bus TA 🧐

Tiesa, kartelę mes nuleidome, bet kai apžiūrinėdami namą pastebėjome, kad langas mažosios kambaryje atsidaro lygiai DEŠIMT cm – išpūtėme akis. O tada PRASIDĖJO – pagal nustatytas normas, girdite, čia NORMŲ ir taisyklių DAUG, antro aukšto ir aukščiau langai – kokie bebūtų (o langų variantai oi nematyti negirdėti Europoje) NE-GA-LI atsidaryti daugiau nei 125 mm ir dar PRIVALOMA apsaugoti kaimynus nuo „nužiūrėjimo“…. Taigi, jei nori didesnių langų, turi dėti kokius tai skydus, kad ‚neduok Die..‘ Stefanijos sekančiame kieme nepastebėtum. Tiesa, tai PRIVALOMA tik NAUJOM statybom, o štai senos kriošenos (čia namai) gali atvirais langais stebėti naujakurius bet kuriuo kampu.

Mane, pamačius tą sky-lu-tę orui įeiti Lukos kambaryje, ištiko priepuolis…😟 manau visi PAS-TE-BĖ-JO. Tada patyliukais buvo sutarta, kad langų atsidarymo mechanizmą VISGI galima bus „nulaužti“, bet tik PO TO, kai namą priduos. Taip išlošime dar dvidešimt centimetrų, nes nuotolinių dizainerių parinkti langai buvo TOKIE, kurie iš esmės maximum tik tiek ir atsidaro – 35 cm. O žinote, KODĖL tie langai Australijoje gali tik 125mm atsidaryti? Kad vaikai pro langus nešokinėtų… t.y. neiškristų, t.y. valstybė AKYLAI saugo savo piliečius… Apie šieną po galvą jau nekalbėsiu 😤

Man kyla klausimas – tai kam IŠ VISO tų langų reikia? Geriausia sienas minkštai išmušti, kad vaikai galėtų galvas trankyti ir dar liktų šiek tiek veikiančių smegenų. KAIP PO GALAIS galima sugalvoti UŽDRAUSTI ATSIDARANČIUS LANGUS? O balkonai tai OK? Ten iškristi negali? Arba kodėl leidžiama vaikščioti be šalmų? Gal geriau iš viso nevaikščioti, juk gatvėje – AU-TO-MO-BI-LIAI.
Štai jums „nanny state at its best“ – it ne tik viena valstija, bet – the WHOLE Country.

Taip atrodo eilės eukaliptų pakelėse, na negi laidus po žeme kiši…🤷‍♀️

Ech, man atrodo, man reikia atostogų, prasilėkti po Australijos platybes, pamiegoti palapinėje ir priminti sau, kad viskas yra DZENNNN 🦘

Melburnas. Adaptacija 1

Dabar turiu programėlę Sun Smart ir pastoviai tikrinu UV indeksą. M-hu, ŠITAM pasaulio krašte tai labai svarbu, turint galvoje, kad vienas iš trijų australų turi vienokį ar kitokį odos vėžį. Ir kremų nuo saulės turiu visą rinkinį ir visur: prie durų, vonioje, vaikų kuprinėse, rankinuke, Jono rankinėje (jis to dar nematė) ir, aišku, mašinoje. O jau apie fizinių ir cheminių filtrų ypatumus tuose kremuose galiu pasakoti ilgai… kreipkitės. Tiesa, gydytoja, pas kurią, deja, ir man teko lankytis dėl tų pačių australiškų odos problemų, patarė žiūrėti ne į galiojimo data ant saulės kremo, bet į pagaminimo :0… kuo šviežesnis, tuo geriau. Radau tik pusmečio šviežumo, o ir tą gaminimo datą, tikrai ne visi gamintojai rašo, bet palyginamuoju būdu išsiaiškinau, kad kremai nuo saulės galioja apie 3 metus, taigi, skaičiuoti mokate, – skaitykite etiketę ir burkite.

Beje, šiandien Melburne lyja ir siaučia vėjas, rytoj temperatūra max 15 šilumos, vakar buvo 37 laipsniai… ir taip PASTOVIAI nepastovu. Radau tinklinį, ir trenerį, ir grupes mano lygio, taigi dabar ant sparnų lekiu į “Sunset sessions”, nes šokdiname kamuolį tol, kol saulė romantiškai leidžiasi Melburno įlankoje, – JĖGA.

Fotkė iš republica.net.au – aš fotkių nedarau, nes žiūriu į kamuolį arba į saulę

Tačiau visą malonumą gadina eismas. Ir ne, blyn ne dėl to, kad karts nuo karto važiuojant pakrante su nuostabiais vaizdais kamštukas susidaro, bet dėl to, kad turiu vilktis, tikrai VILKTIS, net jei gatvės tuščios. Ir aš NEMĖGSTU greičio, be turiu galvoje GREIČIO, kai 100 km pasieki per 3,7 sekundes, tačiau VILKTIS nemėgstu dar labiau. O čia, kaifo važinėti yra 0. Totalus.

Marsui mano problemos nerūpi. Jis dabar dirba UNDINU. Prie jo rytais, kai dirba, ateina kinietukai nusifotkinti (čia rimtai), o jis va stovi ant akmenų, nejuda.

O buvo taip. Skambina man pažįstama, kurios adresą naudojam, kol neturime savo pastovių namų. Sako: „Tavo vyras gavo BAUDĄ… 208 doleriai, viršijo greitį…“ Na, žinoma, kaip gi ne, galvoju sau, AIŠKU, kad jis sugebėjo viršyti greitį, net su nuomuota Holden Astra (čia ale Australiškas Opelis), kurio variklis tikriausiai vos 1,4 litro. Nespėjom įsikurti, o jau baudas mokam. Žinot kaip pikta!!! TADA, po trijų dienų VĖL skambina pžįstama ir sako“Ne, nu TAVO VYRAS…., pasakyk jam, kad ČIA TAIP važinėti KAIP TEN (tipo Europoje) – NEGALIMA, dar vieną baudą gavo, VĖL 208 doleriai…“ Negaliu apsakyti savo pasipiktinimo, ne nu, suprantat mane?!?
Grįžta Jonas, aš 🤬🤬🤬. Išklausęs sako, aš ten viską pasižiūrėjau ir žinai, MIELOJI (kai taip sako – gero nelauk), tą antrą kartą – TU VIRŠIJAI greitį…. Netekau žado. Kaip tai aš? Aš dar tik pratinuosi prie kairės pusės eismo, tai negi tada kai peršik… važiavau Lukos paimti iš krepšinio užmyniau pedalą. Kad ten ir minti nėra ką….!
Pasirodo abu kartus, kai gavome baudas, viršijome greitį 5-iais km, jūs suprantat – vietoje 60 km/h aš vienoje vietoje GAZAVAU ant NETGI 65 km/h. Ir už tai – 208 doleriai bauda. Jūs galite sakyti ką norite, aš iš esmės JOKIŲ baudų neturėjusi, aš ESU atsargi vairuotoja, ir tai, kad per pirmą mėnesį Melburne mes gavome dvi baudas (kitų dar laukiam, tikriausiai…) mane NOKAUTAVO. Turi gi būti kažkokia NORMALI paklaidos galimybė?!?

Mano kiemas..aha aha…čia yra mano kiemas

Taigi, kai važiuoju nuostabiu pakrantės keliu, aš NIEKO nematau, nei burių, nei patenkintų šuniukų, nei vandenyno, nes dabar pastoviai įsitempusi žiūriu į SPIDOMETRĄ. Tai ypač žiauru, kai vakare, po “Sunset sessions” ŠLIAUŽIU tuščiomis gatvėmis namo. Beje, prieš vienuoliką metų apie kiekvieną greičio kamerą įspėdavo trys ženklai…
Jonas susiėmęs galvą permąsto mašinos pasirinkimą, atsisakė quatro, kurią buvo nusižiūrėjęs, nes nėra prasmės. Vienu “broken man” daugiau… O jūs dėl elektrinių paspirtukų Vilniuje piktinatės?!? ČIA JIE IŠ VISO UŽDRAUSTI.

Asmeninis Lu treneris in action (tai padeda pamiršti rūsčią realybę)

Viktorijos valstija, kurioje randasi Melburnas ironiškai vadinama NANNY state. Ir mes savo kailiu patiriame ką reiškia PER DAUG reguliavimo. Taisyklės yra gerai, bet jos turi būti logiškos. Apie langus, kurie neatsidaro – kitame post’e.

MELBURNIJA – my favourite city

Jau mėnuo, kaip mes naujoje savo šalyje Australijoje. O naktimis mane vis dar lanko juodas siaubukas 👽.
TAI – naujo pasaulio sindromas.
Kas nežinote tokio, nesate pakeitę gyvenimo nuo A iki Z. O tai visai nėra būtina daryti, tikrai ne visiems.
Labai laukiu, kada TAS sindromas sunyks, ŽINAU kad taip nutiks todėl ryte esu rami 🌞 O ir saulė čia šviečia, nors oro sąlygų nei iš tolo negaliu lyginti su PAS-TO-VIAI šilta Tenerife NIEKUR nėra tokio vientisai gero oro kaip Kanaruose (bent jau Tenerifės pietuose).

CBD – central business distict, – centriukas, kitaip sakant

MELBURNIJA (naujadaras) pasižymi YPA-TIN-GU nepastovumu 🆘 Štai dabar pavasaris, temperatūra dienomis svyruoja nuo 7 iki 30 laipsnių šilumos, ir tas pa-svy-ra-vi-mas gali įvykti jums esant prekybos centre – įlėkei (nes buvo karšta), o išcimpinai ant pirštų galų (nes tirti iš šalčio). Žinojau, kad Melburne keturi metų laikai nutinka per vieną dieną, nors nepamenu kad tai taip smarkiai būtų užknisę (esu čia praleidusi trejetą metų prieš vaikus ir kitas stichijas 👌). O štai paskutiniu metu sužinojau, kad atsirado ir PENKTASIS metų laikas būdingas tik Melburnui, pavadinimu ‚f*** you’.
Tai viską paaiškina.

O vietiniai tai pripratę, mokykloje uniformos jau vasarinės (prie 8 laipsnių ryte, vaikai varo trumpom rankovėm, aš be amo žiūriu ir tirtu po savo striuke, BET ir maniškės TURI eiti su suknelėm BE JOKIŲ TIMPŲ, plikom kojom (ant viršaus susirengia viską kas leidžiama)… ⛄️

blending in… Marija prašė Jono nepainioti jos mokyklinių batų su savais…

Taip, čia su uniformom YRA GRIEŽTAI. Jokių ten kitokių marškinėlių ar batukų – visi kaip vienas ir vienas kaip visi. Man tos uniformos, net neturint vaikų atrodydavo baisios, bet dabar gal akys priprato?! O ir uniformų parduotuvėje nuramino – VISI TAIP ATRODO 😆 … su ‘oversize’ vyriškais švarkais ir suknelėmis išrodančiomis kaip prasti chalatai. Teisybės dėlei pasakysiu, kad kiekviena mokykla turi SAVO chalatus ir švarkus, kuriais labai didžiuojasi. Mūsų St. Leonards mokykloje – apie 1500 vaikų ir visi jie aprengti vienodai įskaitant kuprines, sporto aprangą IR MAUDYMUKUS, bei kepurėles.. bibliotekos, bei sporto krepšius, kuprines ir dar daug daug visko už ką mes sumokėjome suvokdami, kad čia dar tik VASAROS uniforma… (dabar turiu sąrašą ‚outdoor education‘ aprangos ir įrangos….)
🥴

Bet – PROGRAMA mokykloje YRA FANTASTIŠKA. Aš labai norėčiau būti mergaičių vietoje, kai kas metus PRIVALAI pasirinkti naują muzikos instrumentą groti 🎷🎺🎸🎻🎹🎤🎧 ir dar tau leidžia pasibandyti prieš pasirenkant (Marija prisižiūrėjo Simpsonų ir šiandien eina pas saksofoną…), be to išbandai įvairiausius sportus 🏋️‍♀️🏓🏈🏏, turi NEREALIAS galimybes laboratorijose, teatre ir dailės studijoje.
Žodž, kol kas mes BE ŽADO, kol kas aš galvoju, kad pasirinkome teisingai, o tos timpos… – GRŪDINSIMĖS (kaip tik man bėga nosis…)

Savo “kaimu” irgi labia džiaugiamės, gyvename Sandringham rajone, kurį ypatingai kruopščiai rinkomės prieš atvykdami. Kriterijai: vanduo, t.y. vandenynas, MO-KYK-LA atitinkanti mūsų lūkesčius (o kaip žinia tėvams amžinai negerai…nors kaip rašiau, šiuo metu esame labai patenkinti švytinčiomis mergaičių akimis ne tik PO, bet ir PRIEŠ pamokas ), traukinio stotelė (esminis dalykas 5 milijonų gyventojų didmiestyje, o viešasis transportas, ypač traukiniai ir tramvajai – puikiai veikia), na ir bendra ‘kaimo’ atmosfera.
Va čia tai – KAIFAS. 👍👍👍

Puodeliai ir lekštutės iš kavos pupelių lukštų – huskee…

Kavinukės, bareliai, įvairiausio maisto užeigos (thai, japonų, italų, indų, fish&chip’ų ir australų – čia būtų kepykla su pyragėliais su įvairiais įdarais (atrodo keistokai, bet pasitaiko labai skanių), dar visokių ten suvožtinių, glotnučių ir kitokių kakuč… kavinės su tobula ‘flat white’ kava). Skanu ir šalia namų. Vaikai namie eina galvomis, o mes ra-gau-ja-me bariuke už kampo…Tada pėstute pas tuos vaikus, kur jau be galvų. Va TO man trūko mūsų Vilniaus ‘kaimuose’. Centre ir senamiestyje būdavo super, o aplinkui – nyku. Žinoma, tai susiję su Melburno dydžiu, ‘kaimeliai’ klesti, nes tingisi iki CBD (central business district) važiuoti, nors mieste PASTOVIAI kažkas vyksta ir oi yra kur akis ir skrandį paganyti.

Yarra upė, tokia drumzlina, kad sako jog ji teka dugnu viršun 😀

Savaitgalį pasikultūrinom “valstybiniame teatre, žiūrėjome nuostabų šokio spektaklį – ‘Rites of Spring’ (dalis tarptautinio Melburno šokių festivalio), po Tenerifės kultūrinio bado, jaučiausi ‘wow’. Va tik popieriniai puodeliai teatro bare nustebino, prie visų tų užmojų ‘upcycle & re-use…’ labai keistai pasirodė.. taurės, tiesa, buvo stiklinės.
Bet štai ‘Fitzroy gardens’ (mano mėgiamiausias parkas Melburno mieste) kava pilstoma į daugkartinio naudojimo puodelius, kurie pagaminti iš kavos pupelių lukštų. Taigi judėjimas link tvaresnės aplinkos yra juntamas, nors norėtųsi GEROKAI daugiau 📣📣📣
Pvz. Elektrinių automobilių beveik nėra 😭, matėme gal ketvertą Teslų…. Beveik nėra ir pakrovimo stotelių, nes sakoma, kad elektromobiliai iš esmės yra ANTI-AUSTRALIAN… 🤔 ???
Čia jau aš labai 😡, kaip čia dabar, net nespėjau apšilti, o jau priskiriama prie ANTI-AUSTRALIAN…🙄
Visgi mes savo nuostatų nekeisime, aš jau svajoju apie tyliai sklendžiantį “lygintuvą” ant ratų tokį patį, kokiu džiaugiausi Vilniuje.
O anti-Australian, matai, nes elektromobiliai (kurių pasiūla šioje didelėje saloje yra ypatingai menka…. ☹) neva yra NEPAJĖGŪS aussiams užfundyti tokio pačio gyvenimo lauke (outdoors) malonumo, prie kurio jie pripratę… t.y. tempti kemperių, laivukų ir priekabų pilnų palapiniavimo įrangos. Jau nešnekant apie 5 litrų berniukų numylėtus ‚Beaute-ute‘… jei kas užkiš vairuojant tai šitie ožiai…🤬

29339598_2025456654333513_2919748132512202752_o — TADAM – Beaute-ute, kas nežinojote (foto: GT8 Aussie Ute/ HoldenImports)

Trumpai sakant vyksta AKLIMATIZACIJA, kampų gludinimas, graudus atsisveikinimas su timpomis, akių vartymas ir PRISITAIKYMAS, o tai niekuomet nėra paprasta.

Fiziškai jaučiu atstumą iki Europos, kuri pasak vienos sutiktos dešimtmetės australės YRA jos „favourite country“… Mane tai pribloškė, nors viduje ruošiau save totaliam didesnio pasaulio ignoravimui. Bet Luka, buvusi šalia manęs nepasimetė ir atsigavusi nuo šoko rimtu veidu atsakė
„yeah, right… then Australia is my favourite city…“ 😉

Nuo kai kurių dalykų NE_PA_BĖG_SI 😆 prasidėjo mangų sezonas 👍

DOWNUNDER – Australija G’day

Jonas klausia ar jau praėjo grybų sezonas FB post‘uose, sakau, nežinau, praleidau pro akis, nes buvau per daug užsiėmusi savo grybais.. ir tai TIESA, – pirmosios savaitės Australijoje buvo intensyvios 🤯
Sprendimas ant sprendimo + nerimas sumaišytas su jet lag‘u suteikė mūsų akims išskirtinį raudoną atspalvį. Bet va šiandien -ilsimės,

NES YRA PENKTADIENIS – NE DARBO diena,

oficiali visuotinė šventė Viktorijos valstijoje (taip taip turiu SAVO vardo žemių čia 😎) – ilgas savaitgalis, nes tai AFL finalas.
AFL – tai Australijos futbolo lyga, kur žaidžiamas ‚aussie rules‘ futbolas su PAILGU kamuoliu ir patikėkite, jį nuspirti TEN, kur nori, NĖRA lengva. Čia, Melburne, kur ši sporto šaka užgimė, tai nėra tiesiog sportas ir jau net ne religija, tai DAR DAUGIAU nei tūlam lietuviui krepšinis.

Vyrukai ir cepelinas (foto: ninemsn.com.au)

Premjeras užtikrino, kad ilgas savaitgalis TIKRAI LIKS, (ir ne dėl to, kad finalas vyktų penktadienį, finalas iš tiesų – ŠEŠTADIENĮ, bet JUK REIKIA vienos laisvos dienos TAM pasiruošti)!? Jokių klausimų – Viktorijos valstija ruošiasi kiaurą parą ir TADA … FINALAS.
MCG stadionas, talpinantis 100 tūkstančių sirgalių – PILNAS, o kiti, vargšai neturintys bilietų į TĄ stebuklingą reginį … (mes tame tarpe) – prilipę prie įvairių ekranų…
PATIKĖKITE, tai reikia patirti 😳😳😳
Mes su Jonu žinom, kad, PRIVALOM susipažinti su šia, mums kol kas nesuprantama, dabartinių bendrataučių manija, kitaip JOKS pokalbis ir JOKIA draugystė neužsimegs.

Cepelinas Aussie rule footie.jpg — Ciapas australiškai

Štai, apžiūrinėjat pasirinktos mokyklos teritorijá, Susan, smagi moteriškė (50 – 60 metų), dirbanti administracijoje, užklausia už kurią AFL komandą mes sergam. Su Jonu nemirksėdami sakom- „Richmond Tigers“ (nes jie finale ir jie iš Melburno, o kita finalininkė – iš Sidnėjaus- taigi TIKRAI turėjome pataikyti su pasirinkimu, nors nei vienas neturim žalio supratimo kaip ta komanda žaidžia ir iš viso AFL taisyklių KOL KAS dar nesuprantam. MANO AKIMIS – daug ‚super macho‘ vyrukų laksto, griūna, kaunasi, rėkia, meta ir spiria pailgą kamuolį 🏉 į ilgomis kartimis pažymėtus vartus, ir priklausomai nuo to tarp kurių – ilgesnių ar trumpesniú karčių – patenka kamuolys/cepelinas, gauna 6 arba 1 taškus (čia mes tiek išsiaiškinome viena akimi stebėdami rungtynes per TV ir visai GALI BŪTI, kad taisylės yra kitokios)). BET Susan, išgirdusi mūsų pasirinkimą, nusisuka išreikšdama absoliutų NEPRITARIMĄ, nes pasak jos, ji net negali ištarti “Richmond’o” pavadinimo, ji VISUOMET ir VISADA serga tik už Collingwood (tai taip pat Melburno komanda, tik jie, deja, į AFL finalą nepateko… Mes, aišku, tiesiai prie laimėtojų nutarėme prisišlieti, bet va ir nepataikėme, pasirodo Richmond komanda su Collingwood – amžini priešai…) 😤😱☠️

MCG stadionas talpina 100 k pakvaišusių sirgalių.jpg — MCG stadionas talpina 100 k pakvaišusių sirgalių
(foto: http://www.bandt.com.au)

IŠVADA. Vaikai, reikia žinoti naujos smėlio dėžė peripetijas ir taisykles, ten galioja nauji standartai ir VERTA jais pasidomėti. Su Susan, visgi išsiskyrėme draugiškai.

Dabar su Jonu dar sėdime lovoje, nors jau vidurdienis, betgi mes, kol kas dar kabame tarp dviejų pasaulių:
Krepšinio – Australijos futbolo, Rudens – Pavasario, Ryto – Vakaro.
BET visame tame atvirkštiniame gyvenime yra milžiniškas privalumas – mes galime legaliai VALGYTI NAKTIMIS, nes tuomet Lietuvoje jūs kramsnojate pusryčius ir bet koks sąžinės priekaištas mus aplenkia. KOL KAS 😉

Tiek šiam kartui iš naujosios žemės – Australijos 🙋‍♀️, labai pasiilgau, – moku kaina už nuotykius 🧳

Sala, kurioje auga super medžiai – SINGAPŪRAS 2 🤘🤘

‘Dabar žinau kodėl jūs norėjote gyventi Singapūre‘ – nutarė Luka po keletos dienų ‚stop over‘ blizgančiame viešbutyje. Žinote, po dviejų metų gyvenimo ‚finka style‘ greičiausiai ir ne toks blizgantis viešbutis atrodytų WOW. Singapūro prabanga, spalvotos švieselės sutemus ir baseinas, kuriame nesuvokiamai šiltas vanduo + VISADA besišypsantys patarnautojai non-stop ieškantys galimybės svečią pamaloninti…ECH, ir nereikia apsimesti, kad jums to niekuomet nesinori 😎
Viešbučio restoranas ‚Colony‘ primena britų valdymo laikus, nuotraukose munduruoti kareiviai, nuogi vietiniai, bitų karalienė ir jos naujos teritorijos… Kartais pasimetu bandydama suprasti KĄ nori pasakyti padavėjas, nors visi kalba angliškai, akcentai – įvairūs kaip ir mūsų odos atspalviai. Vietiniai namuose dažnai kalba mandarinų (ar kitu kiniečių dialektu), malajų ar tamilų kalbomis, todėl pvz. žodis ‚herb‘ skamba visaip kaip tik ne taip, kad jį suprastum (na bent jau ne iš pirmo karto). Bet kodėl australai nesupranta mano TOBULAI ištarto ‚flat white‘… visgi lieka paslaptis 🧐

Apie Singapor‘ą (čia iš dainos) rašiau išsamiau pirmoje dalyje “Sala, kurioje auga Super Medžiai“, – tai nesikartosiu. Šį kartą mes tiesiog LEPINOMĖS gausybe Azijos skonių, kurie randami bet kuriame ‚food court‘ ar restorane, žinoma žiūrėjome lazerių šou Marina bay, aplankėme gėlių pavilioną – patekusį į 2015-ų metų Gineso rekordų knygą kaip didžiausias pasaulyje šiltnamis! ir fantastišką debesų mišką (gardensbythebay.com.sg) šalia nepakartojamų dirbtinių medžių, mirkom baseine ir DAR KARTĄ pabuvojome naktiniame zoologijos sode, kuris ir VĖL nenuvylė. Tiesa, vienas takas ten buvo BE TIKRŲ ŽVĖRIŲ, vadinosi Singapore Rainforest Lumina ir mums labai patiko. Pati mintis išnaudoti naktį nenaudojamas erdves interaktyviam šviesų ir projekcijų pasivaikščiojimui yra puiki, o ir išpildyta super fainai, įtraukė tiek vaikus, tiek suaugusius. Aš pvz. per tą pasivaikščiojimą tapau BEŽDŽIONE, argi ne keista?! Šalia dar šokavo ūdra, baltasis tigras ir žvynuotis (parenkama pagal asmenines savybes/stiprybes..

jūs pagalvojote apie maivymąsi… atleidžiu 😉

Nespėjome tik į varlių fermą, bet ten labiausiai norėjau aš, todėl teko pakeisti pageidavimą baseino lankymu. Labai neprotestavau. Tokių tingių dienų senai nebuvo, ir nepamirškim laiko skirtumo teikiamų ‚PRIVALUMŲ‘ – juos sąžiningai išgyvenam.
Pakeliui į naktinį zoo, kol taxi žagsėjo per kamščius, visos trys nulūžom ant galinės sėdynės. Aš pramiegojau ir taxisto kurtinantį riaugėjimą, TO gero čia pasitaiko, bet spjaudyt ant žemės tai nespjaudo niekas, mačiau tik į viešą šiukšlinę pučiant snarglį..
Stotelėje prie naktinio zoo stogu binzinėjo beždžionė (vietinė giminaitė) ir masė žmonių traukė ten pat kur ir mes. Štai su MASE žmonių čia privalu susitaikyti, ir nors spalvotos Singapūro švieselės mane kas kartą suvilioja, nežinau kaip mum sektųsi čia gyventi ilgesnį laiką.
Sugrįžti norėsiu, visgi tas miestas-valstybė LABAI pakeliui, ypač kai atidarė JEWEL pavilioną oro uoste. Ar esate girdėję, kad kas nors NORĖTŲ važiuoti į oro uostą anksčiau, nei reikalauja skrydis? ŠTAI, šekitės, Singapūras ir čia pasižymėjo 🤩
Šį kartą mes neturėjome pakankamai laiko patirti visą ką siūlo JEWEL, bet po trumpo apsilankymo visų akys žibėjo pasiūlymu – gal skrendant į Lietuvą stabtelėkim dienai, kad galėtume neskubėdami pasigrožėti dirbtinai sukurtu žaliuojančiu stebuklu viduryje oro uosto, praeiti veidrodžių labirintu, virvių keliu šalia MILŽINIŠKO krioklio ištakų ir dar tą ir aną?!
Faina, Singapūras nesiliauja stebinti ir žavėti. Tiesa, manęs jis NENORĖJO ir paleisti. Įvažiuojant pasų kontrolė nuskanuoja atvykėlių pirštų antspaudus, išvykstant – taip pat. O štai aš – TOBULAS NUSIKALTĖLIS, pirštų antspaudų beveik nepalieku.. Kada bereikėtų skanuoti išskirtinius mano pirštų vingius, jie būna sunkiai randami.. Tenerifėje pastoviai stovėdavau už baseino vartelių (ten taip pat įėjimas skanuojant nykščius)… Taigi, visa mano chebra praėjo automatinius išvykimo vartus, o aš likau KITOJE PUSĖJE. Po trijų bandymų prižiūrėtojas nuvedė mane pas garbingesnius pareigūnus su, matyt, geresniu skaneriu, bet deja, iš ten kopiau dar aukščiau, BLYN, penkiolika minučių maigiau pirštus and trečio lygio skanerio, kol galiausiai ilgai žiūrėjęs į ekraną pareigūnas mane praleido, o dar kvepalus PRIVALĖJAU nusipirkti, tai tik leki leki žmogus..

čia, matyt, apie mane – ne viskas YRA matoma

Pabaigai – viešbutis rūpindamasis mūsų pasibuvimo kokybe nutarė GRĄŽINTI vienos nakvynės mokesčius, nes baseinas dvi dienas buvo uždarytas 😭 ir prie to dar suteikė galimybę mėgautis nemokamu maistu VISO pasibuvimo metu. Turiu pasakyti, kad to baseino tikrai norėjome daugiau, bet, eina sau, galiausiai papirko tas RŪPESTIS ir, manau grįžime pas juos vien dėl ‚customer service‘.

Čiau, mielasis, 🇸🇬 ir G’day mūsų 🇦🇺

PERSIKRAUSTYMAS prasideda – Australija, mes grįžtame ;)

Man visuomet knietėjo išbandyti įvairiausias veiklas. Tą dariau ir vis dar darau. Kai kas pasiseka, kai kas dar pasiseks. Štai šį kartą apie veiklą, kuri nesvajota natūraliai įsipaišė į mano gyvenimą.
Pradžiai verta paminėti, kad būdama studentė, per šešerius metus, pakeičiau daugiau mažiau 16-ka būstų… Kambarys pas bobutę Talino centre, atsikiri „polociai“ su draugėm ar draugais priemiesčiuose, labai NELABAI butas Kaune ir kažkas panašaus į bendrabutį Milane (o TEN gyveno daugybė wa-nna-be modelių suplaukusių į Milaną ieškoti sėkmės blizgučių industrijoje). Gražuoliukai mokėjo ne tik gražiai vaikščioti ir akis vartyti, bet pasmailinę liežuvius vis bandė įsigauti į mano erdvę: „tu tikrai Kenzo modelis, ne? Oi, tu labai tiktum į Kenzo…. o gal tu Chloe..ne? Ką? Tu iš viso NE modelis? Studijuoji, kaip tai studijuoji? Ekonomiką Bocconi 😲??? Mh mh mh, tai ne Kenzo ….“

As ir mano keptuve Kelione.jpg — Aš ir mano keptuvė… Kenzo style

Mes – NE modeliai, buvome keturiese, negirdėjau, kad tris mano bendramokslius lietuvius (vaikinus) būtų ‚kabinę‘ priešais benderyje gyvenę modeliai, bet … niekad nežinai, gal tik neišsidavė 🤔(Jonas mh?), nes benderis (tas priešais) buvo ,male only‘.
Taigi, studentavimas trijose šalyse su neišvengiamu būstų keitimu mane išmokė greitai SUSIPAKUOTI ir IŠSIPAKUOTI. Norėdama susikurti namus turėjau TAI, kas man tuo gyvenimo momentu buvo svarbiausia ar jaukiausia susidėlioti TAIP, kad bet kur jausčiausi namuose. Nesvarbu kokia erdvė ar šalis. Easy. O tas pastovus migravimas (nepamenu, kad būčiau to nemėgus, atvirkščiai, ‘moving on’ man tiko ir patiko) tikriausiai į kraują įaugo ir tęsiasi.
Todėl mano PAKAVIMO įgūdžiai šiuo metu yra viršūnėje, o prie būstų, miestų ir šalių keitimo prisidėjo kontinentai. Taigi, mielieji sėslūs ir nesėslūs mano draugai ir skaitytojai, čia keletas įžvalgų ir patarimų į kuriuos verta atkreipti dėmesį nusprendus pakeisti klimatines zonas, šalis ar planetas.

Bezdziones nuotykiai Kraustomes.jpg — still going…

🙅‍♀️ NEBŪKITE nėšti (ta prasme ne-si-lau-ki-te arba paprašykite, kad TO nedarytų jūsų partnerė). Aš jums nuoširdžiai tą sakau, kaip ta, kuri aštuntame nėštumo mėnesyje supakavo ir išpardavė per šešerius metus Australijoje užgyventą turtą. Prisiekiu prisiekinėjau NIEKADA DAUGIAU nekeisti kontinentų, juolab su pilvu…. (tiesa, tik pakavau su pilvu, o keliavome jau tryse, bet apie kraustymasi su mėnesio amžiaus pirmagime – atskira kalba). Tą kartą mes grįžome į Lietuvą, o dėžės su daiktais mus pasiekė TIK po šešių mėnesių, taigi pirmagimė ne vienus rūbelius iš TŲ dėžių jau buvo išaugusi… Iš čia dar vienas patarimas:

💁‍♀️ Pasirinkite TINKAMĄ daiktų pervežėją ar tarpininką ARBA nesikraustykite iš vieno pasaulio krašto į kitą. Beje, daugeliu atveju KITOS Europos šalys yra tinkamesnės kraustynėms, nei Lietuva (ypatingai iš ir į Okeanijos regioną įskaitant Australiją)

🤦‍♀️ Prieš didįjį persikraustymą (ir tai liečia ne tik kontinentinius ex-chan-ge, bet ir pvz kraustymasi į naują namą ar butą) SUDĖKITE visus, jūsų nuomone, jums reikalingus daiktus į sandėliuką. LAIKYKITE JUOS TEN bent šešis mėnesius, o geriausia – metus. Tuo tarpu pagyvenkite skurdžiau, kažkur nuomojamame plote. Ir po to abstinencijos periodo – atverkite sandėlį. PATIKĖKITE, galvosite, kad apsirikote ir įsilaužėte į kažkieno kito saugyklą. Jūs TIEK negalėtumėte būti prikaupę jums NEREIKALINGŲ daiktų…

Jei nėra galimybės atsiskirti nuo daugumos daiktų, UŽDARYKITE bent tą dalį, kuri jau ir taip mintyse balansuoja ant reikalingumo ribos. Efektas jums patiks.

Primenu – jūs turite NORĖTI nusilengvinti, kitaip patarimai bus kaip musės zyzimas.

O mums štai reikėjo vienuolikos metų, kad apgyvenę žemyninę Europą ir paplūduriavę Kanaruose vėl priimtume kontinentų keitimo iššūkį. Nei mėnesio neliko ir tapsime ‘boomerang aussies’, grįšime pas kengūras.
Ne, šį kartą aš nesilaukiu, bet EINA SAU, dabar mūsų jau PENKI ir kad ir kiek visko pardavėm – VISTIEK liko du pilni sandėliai turto, du vaikai ir šuo ❣️
Bet kai naktį užplūsta mintys KODĖL mes tą darome, prie visų gražių priežasčių sėsliai nutūpti Vilniuje turiu paprastą įsitikinimą – Nenoriu spėlioti ir gailėtis TO, ko nepadariau.

So long, mielieji, ir thanks for all the fish 🐬🐬🐬

Pakuotojas kraustomes Australija Bezdziones nuotykiai.jpg — JB keičia specializaciją

TENERIFĖS must do’s 👌👌👌

Kai kalba ar mintys pasisuka apie Tenerifės palikimą aš save UŽKODUOJU, juk ne veltui sakoma – quit while you are ahead – juk TIKRAI geriau išvažiuoti, kai saloje daugiau viskas PATINKA, nei atvirkščiai, nerizikuojant sugadinti to nuoširdaus ryšio, kuris užsimezgė gyvenant čia dvejus mokslo metus.
Išėjusi iš Agromercado de Adeje, kur turgaus prekeiviai mane jau pažįsta („no bolsa verdad?“*) nebepastebiu baisios reklamos, bet matau nerealius kalnus. Šypsausi vilkdamasi keliu paskui dviratininkus ir net nebekyla minties spausti pypsiuko… Žinau, jog pavėlavusi į tinklinį, vistiek būsiu pirma, kuri atėjo ir tai man yra ok.
Neverksiu visą post‘ą, nors salą palikti yra gerokai sunkiau, nei maniau būsią. Ir nesu tikra ar čia aš sentimentalėju, ar sala tikrai TAIP smarkiai ĮTRAUKIA, o gal ir viena ir kita. Bet kokiu atveju, čia surašysiu kai kuriuos užsiėmimus (kas dar nebuvo aprašyta), kurie mum paliko įspūdį.
—
👌 Surfing – bandėm kartu su Ocean Life Surf School (galima susisiekti FB arba per Ramunas Karpuska, taip pat FB, padės susiorganizuoti). Labai norėjau pabandyti ir buvau tikra, kad man LABAI patiks, nes: PIRMA – myliu vandenį, ANTRA – labai norėjau.
O IŠ TIESŲ buvo taip…
Tikrai nesigailiu ir primygtinai siūlau SAU nueiti dar kartą, tiksliau der penkis kartus, kad nebebūtų baisu. Taip, man buvo BAISU, nes tik įlipus vandenin (viskas vyksta playa de las Americas paplūdimyje prie McDonald‘o) mane bangos šniau ir suvyniojo: kartą, antrą, trečią. No fun, žinokite kapstytis į viršų iš po tų bangų, labai daug vandens nugėriau, galvojau, gal padės, bet… Žodžiu, jei ne Jaime – instruktorius, grynakraujis perujietis, būčiau davus į pelekus ir kosėjus ant kranto, bet jis privertė mane žiūrėti į jį ir tol kalbėjo, kad turiu gyvenime daryti TAI KĄ NORIU, kol galimybės sprukti nebeliko. Dėka jo, porą kartų, pritūpusi ant lentos, netgi nučiuožiau nuo bangų. Bet visitiek su kiekviena ateinančia banga man buvo baisu, kad papulsiu į centrifugos rėžimą… Esu bandžiusi body board‘ą prieš daug metų, tada buvau be hidrokostiumo, tai be to, kad daug gėriau (tą kartą Ramiojo vandenyno vandens) dar ir pilvą iki kraujo nusibrozdinau. Tai galima sakyti, šį kartą man PASISEKĖ labiau.

Su Jonu nusprendėme, kad PAGARBA jums, surferiai! Tiek ištvermės ir jėgos reikia ir BŪTENT tų raumenų, kurių kasdienybėje mes nenaudojame…
Čia – mano patyrimas, kitiems bandytojams jokiais būdais baisu nebuvo, kai kam pavyko atsistoti ant lentos, kai kam ne visai. Į krantą aš išlipau pirmoji. Tačiau, manau, svarbiausia, kad sutikau Jaime. Jis man dabar kaip TALISMANAS, vos tik kas ir išlenda galvoje toks surrealus vaizdas – tvirtas, trumpas Jaime, poilgiais, juodais, palaidais plaukais, supasi ant banglentės ir buria – Viktorija look at me, look at me and live your deam…
Taip, man be-nar-dant Tenerifėje personalizavosi Castanedos istorijų šamanas. Viens prie vieno.

Inner-Shaman-Awakening — credit – zinoti.lt

👌 ESCAPE ROOMS – Island phobia. NEREALU. Mum patiko VISI šeši kambariai. Super kokybiškai įrengti, nerealus užsiėmimas tiek dviese, tiek su vaikais ar su draugais. Rekomenduojam iš širdies, dabar ieškome gal ir Lietuvoje kokybiškesnių kambarių atsirado.

👌 IŠVYKA SU KAJAKAIS delfinų ir vėžlių stebėti, bei snorkelinti (Gran Azul Tenerife – rasite FB).
Išplaukėme iš Palm Mar keturi kajakai po du žmones, mes yrėmės su mergaitėmis ir abiems labai patiko (8 ir 11 metų). Maždaug trys valandos ant vandens, gainiojomės delfinus tikrąja ta žodžio prasme ir buvo LABAI smagu ir gražu. Delfinai šokinėjo, plaukiojo arti ir toli, netgi pranėrė pro mūsų kajako apačią. Gaila, snorkelinimo kaukes jau buvo surinktos, gal dar būčiau įšokusi pas juos. O snorkelinom, kad pažiūrėti vėžlių, tačiau matėm tik vieną, didelį, kurį vijosi naras su kamera (vėžlių ten būna gerokai daugiau, nes juos reguliariai šeria, mums tiesiog nepavyko tą kartą jų sutikti). Daugiau vėžlių nelaukėme, nes (!) sušalome vandenyje… ir nors visi buvome su hidrokostiumais, kalendami dantimis susliuogėme atgal į kajakus ir daugiau vandenin lįsti niekam nesinorėjo.
Praplaukėme palei didžiules uolas, kuriose gyvena paukščiai, o apačioje tarpsta raudonieji krabai, apžiūrėjome bangų išgraužtą olą, apiplaukėme žuvų fermas (ten matėme nardant ne vieną oportunistą delfiną). Žodžiu, MUMS LABAI PATIKO. Grįžę buvome siaubingai išalkę, todėl nusiaubėme netoliese esančią belgų kepyklą, kurios produkcija mergaitėms pasirodė skaniausia pasaulyje.

👌 APSILANKYMAS PAS HIPIUS – man buvo labai smagus (ėjome nuo La Caleta link playa de los Morteros). Apie 300 žmonelių, atsipūtę ir laimingi, gyvena pasisklaidę kalnų klostėse prie vandens. Sutikome Fetcha, jauną prancūzę iš Alžyro, rankose besinešančią lentelę su užrašu masažai (matyt iš darbo keliavo), pusę bambalio vandens ir sietkutę, iš kurios kyšojo bagetės galas. Šypsena nuo ausies iki ausies, anglų kalba – puiki, gyvenimo istorija – unikali. Paplepėjome, sakė ji trečiame barancco (tarpeklis) gyvena, ten geriausia tvarka ir taisyklės (turėkite omeny, jei jau sugalvosite kraustytis). Beje, viena iš taisyklių – jei kas nors iš kaimynų gamina bendroje lauko virtuvėje, susirenka visi aplinkiniai ir laukdami traukia dainą (žodžius pamiršau).
Beje, paklausta, ar laukinis gyvenimas – saugus, ar ilgapirščiai nevargina, Fetcha patikino, kad tikrai ne, ir kompus ir foto kameras palieka ir nieko… Ir jokia policija laisvo oro direktorių negainioja, kaip kad mes buvome girdėję, ten ramu ir gera gyventi. Va.

KARTODROMAI :
👌 Karting Club Tenerife – ten Jonas su Pauliumi jautėsi kaip namie, turėjo VIP korteles ir buvo įsikūrę laikinąjį ofisą 🤔 Sakė, kad sunkiai dirbo, o nusiplūkę kartus gainiojo ir grįžę namo dejuodavo kaip milisekunde nepagerino dienos normos…
Yra ir vaikų iki 12 metų trasa, šventėm ten mergaitišką gimtadienį, visoms mini Ms. labai patiko! (ps. ten labai neblogos picos).

👌 Karting Las Americas – ką tik atnaujino trasą ir kartus, irgi – gerai! Šventėm berniukišką gimtadienį, tai taip pat visiems patiko!

👌 Vaidmenų žaidimas „Mafija“ – organizuoja Casa Lituana, dažniausiai bare Baku, info rasite FB. Žinokite suaugusieji IRGI mėgsta žaisti, gal net labiau, nei vaikai. Va čia galite pasitikrinti savo pastabumą, budrumą ir sugebėjimą priimti žaibiškus sprendimus. Labai smagu, ypač prasižaidus keltą kartų.

👌 Pliažo tinklinis – Oi, čia tai ne tik kad į post‘ą netilptų, čia atskiro romano reikia. Mano meilės afera su šiuo sportu prasidėjo saloje prieš devynis mėnesius. Tiek emocijų joks užsiėmimas neatnešė 😎, o kiek dar pamokų išmokta ir ne tik tinklinio…
Trumpai – jei norite žaisti (o lietuvių sutikau nemažai ateinančių per atostogas prakaite pasimaudyti kamuolį bemėtant), tai NEIKITE į playa de Las Vistas pas trenerį aka Charlį (tikras jo vardas Carlos Velazquez) .
Dvi priežastys: 1. jis neturi paprasčiausios pagarbos jokiam asmeniui, netgi pačiam sau. 2. Jis yra vagis.

Dėl pirmos: ne, tai ne jūsų kaltė kad jis išvertęs akis ant jūsų rėkia per visą pliažą. Jam tą dieną nepavyko gauti ‚dozės‘. Taip, jis – NARKOMANAS.

Dėl antros: kad pavyktų gauti dozę, jam reikia efectivo ** ir tai randasi JŪSŲ kuprinėje. PATIKĖKITE, jis YRA PROFESIONALUS vagis ir ne kartą patekęs į policijos akiratį, TAČIAU jis vis dar TEN – playa de Las Vistas, treniruoja vaikus, turistus ir kelis ištikimus pasekėjus. Mes pasimokėme sunkiuoju būdu, todėl jus aš PERSPĖJU 📣📣📣

Playa de Torviscos YRA kita grupė, kurioje jūs galite žaisti super draugiškoje kompanijoje. Galėčiau juos visus išbučiuoti. Faini, tiesiog, labai. Ši grupė vasarą kiek išsisklaidžiusi, tačiau nuo rugsėjo vėl rasite juos prie molo nuo maždaug 10 val. pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį. PAVYDŽIU iš anksto tiems, kas prie jų prisijungs 😉

Teisa, ir lietuviai renkasi žaisti tinklinio Las Vistas pliaže (sekmadieniais), organizuoja Casa Lituana, taigi FB rasite informaciją!

ŽYGIAI (garantuotai daugybę pamiršau)

👌 Masca tarpeklis – šiuo metu uždarytas, mes spėjome juo prašuoliuoti, labai patiko. Kai atidarys – būtinai apsilankykite.

👌 Carizales mountain trail (truputį už Mascos, kelias viršūnėmis) – apie 4,4 km pirmyn atgal, tinka su vaikais nuo maždaug 5-6 metų (kurie jau užtikrintai eina keliuku ir NE zigzagais), maždaug 2 valandos ėjimo be poilsio (pirmyn atgal). Labai gražu, ypač kai žydi aguonos.
👌 El Bujero- Felstor (arka netoli Los Gigantes) – kelias cicular apie 7,5 km, be poilsio apie 3 valandos ėjimo, galima su vyresniais vaikais, kurie mėgsta iššūkius. Mes ėjome keturi suaugę ir šuo (ne prancūzų buldogas) 😉.
👌 Roque Cinchado – Roques de Garcia (Teidės nacionaliniame parke) – prasideda ten, kur VISI turistai fotografuojasi prie Garcia uolų, bet paėjus penkiolika minučių keliu, visus juos pamesite ir apie 3,7 km keliausite greičiausiai vieni, savo pačių kompanijoje (ar ne KAIFAS?!). Labai geras žygis su nuostabiais vaizdais ir Teidės parko pajautimu.

**Apačioje uola, kuri vadinasi “Katedra“, įspūdinga ir verta pamatyti**

👌 Chinyero Loop (netoli Santiago del Teide miestelio) – labai gražus, lengvas ir visaip kaip rekomenduotinas kelias. Tinkamas su vaikais. Apie 6,6 km circular, užtruksite 2-3 val. Nepaprastai gražūs vaizdai, Teidės, lavos, pušų.

👌 Barranco del Infierno – (Pragaro tarpeklis, Adeje). Apie 12 km pirmyn atgal, mokamas, šalmus duoda, kad koks akmenukas nepataikytų 😊. Žmonių – nemažai, gale nedidukas kriokliukas, galbūt priklauso kokiu metų laiku einate. Mums pasitaikė labai karšta diena. Įdomu, bet pirmiausia praeičiau aukščiau, bei ankstesniuose postuose aprašytus takus.

MAISTAS:
👌 Restaurant 88 (pan Asia virtuvė, La Caleta) – visoms šventėms ir geram maistui. Mums – LABAI, įskaitant Mojitas su lyčiais ir lietuviškai kalbančias profesonalias padavėjas.

👌 Il Locale (italų, nepretenzinga vietelė, La Caleta) – dažnai užsukam.

👌El Rocas (Tajao) – na jei jau žuvies, tai į Tajao kaimelį ir dažniausiai į El Rocas. Ir svečius ten vežam, morena vaišinam ir kanariečių triukšmą rodom 😊 Beje, pats Tajao miestukas – labai fainas.

👌Chintuma Taqueria – (meksikiečių, playa San Juan) – labai faina lauke pas juos, maistas toks ok, alus – super, personalas – double super.

👌100% Pan-pasteleria – (kepykla playa San Juan) – pusryčiams, duonai, nublizgintiems saldumynams (kas mėgsta) ir sausainiukams.

👌Bluebloos Beach Bar – (bariukas San Juan pliaže) – PAČIOS geriausios mojitos, ką dar pridurti?

👌 Rolandas & co (žmogus – maisto orkestras, parašai FB žinutę, pristato į vietą šiltą maistą) – sekmadieniais, kai norisi TO artimo dūšiai maisto, kuris IŠ-KA-LA visas fazes ir pavalgius atsitokėji lovoje: cepelinai, šaltibarščiai, vėdarai… jau miegu. Dar pas Rolandą – tobulas šakotis ir Medaus tortas.

👌Ziggy pop – aš nesu didelė ledų mėgėja, bet jei jau ne Venecijos ledai, tai – Ziggy pop (šokoladiniai mane tikrai sužavėjo). Geriau rečiau, bet būtent šitų. Linkiu Sigiui išplėsti tinklą po visą salą, čia yra žmonių, kurie nusipelnė gerų ledų.

—
Na, ŠTAI TIEK, trumpai apžvalgai. Kažkas kažką pabandysite, kažką pridėsite.
Linkiu visiems ir kiekvienam atskirai saloje sutikti SAVO Jaime.
Nepamirškite, sala jus jaučia, ATSIPALAIDUOKITE ir būkite GERI ❤ ❤ ❤

Bandomasis nėrimas su **Giedre ir Enrique** – man labai patiko, o **Jonas** pametė lastą 😀

*no bolsa verdad (isp.) – nereikia maišelio, taip?
** efectivo (isp.) -grynieji pinigai

La Gomera pėsčiomis (2 dalis)

La Gomera mums pastoviai vaidenasi. Matome ją net tada, kai kitiems ji nesirodo pasislėpusi už debesų, smėlio dulkių ar šiaip ne nuotaikoje būna. Todėl ryžtas grįžti dar keliems pabraidymams po jos klostes niekur nedingo. Kartą, suplanavę žygius, neradome vienai nakčiai nakvynių atkarpose, kur dar nežygiavome (Camino Natural Costas de La Gomera) , o štai kitą kartą – pavyko ir mes IŠSIRUOŠĖME.
Taip, DVIESE ir taip – PĖSČIOMIS.
DIENA 1
Etapa 1 – Camino Natural Costas de La Gomera
SAN SEBASTIAN DE LA GOMERA – HERMIGUA – 27 m
Pirmoji atkarpa nusimatė labai ilga – 27 km be jokios civilizacijos, o tai neramino. Baiminausi dėl kojos, nes pasirodė, kad ne šiaip ją maudžia, bet sausgyslė įplyšusi, tačiau tiek laukus, negalėjau vėl nukelti kelionės, juolab, kad mūsų laikas Kanaruose baigiasi. Taigi, susipakavome kuprinikes, nepamiršome lazdų (šį kartą jas turėjome abu), Jonas pasirūpino snicker‘iais (ir daugumą jų pats suvalgė..) ir išplaukėme Fred Olsen keltu iš puerto de Los Cristianos (Tenerifė), Marsą ir mergaites palikę miegančias, gerosios fėjos Zitos globai. Kadangi kelionė keltu nori nenori atima laiko, jį ir jėgas taupydami keletą km per San Sebastian miestą iki granja Queseria pavažavome taxiuku, o tada labai patenkinti – pajudėjome SAVO keliu.
Granja Queseria La Gomera.jpg Dienos gražumas ir LAISVĖ tiesiog siautė aplink mus. Nežinau kaip nusakyti tą ėjimo kaifą, kai visas tikslas yra EITI. Mums tai žiauriai patinka. Teidė, matoma Tenerifėje, lydėjo mus beveik visą šį etapą ir buvo taip gera jai šypsotis ir siųsti linkėjimus žingsniuojant La Gomeros paviršiumi.
Pirmieji aštuoniolika kilometrų ištirpo be vargo, su šypsena ir pokalbiais. Atkarpoje su plačiu keliu, netgi sutikome darbininkų mašiną, kuri strigo ropšdamasi akmenuotu mūsų taku, pasilabinome ir keliavome toliau. Kelias paprastas ir nesudėtingas, o vaizdai – superiniai.
Coastal walk La Gomera_Teide.jpg Štai nuo aštuoniolikto kilometro, atstumą žymintys kuoliukai (kas 1 km) vis ilgiau nepasirodydavo. Vėją, skrodžiantį medžius, pakeitė vandenyno ošimas ir kelias pradėjo leistis žemyn, vis žemyn. Kojų pirštai besiremiantys į žygio batų nosis jau pradėjo mausti, lazdos dirbo visu pajėgumu, aš jomis labai pasitikėjau: rėmiausi, guliausi ir laikiausi. Toks ėjimas, labai teisingai būtų pavadintas – ėjimu visomis keturiomis, nes rankos krūvio gavo panašiai kaip kojos. Visgi eiti žemyn YRA sunkiau. Aš labiau mėgstu pa-leng-va kilti, BET kas kartą kopdama prisimenu, kad pakilus VISUOMET reikės ir nusileisti 😉

LA Gomera hike walk.jpg — Que tal, muchachos?

Netoli etapo pabaigos išlindome virš Playa Caleta, tame paplūdimyje lankėmės ankstesnėse kelionėse po salą, labai rekomenduoju visiems, gražu ten, Teidė spindi tolumoje ir jausmas toks laukinis, nors keletas žmonių dažniausiai būna aplinkui, tokių kaip mes – klajūnų, kampevanininkų ar turistų ieškančių La Gomeros perliukų. Šį kartą Playa Caleta pasigrožėjome iš aukštai ir tęsėme savo žygį per katėmis turtingą teritoriją, nors ženklai pakartotinai skelbė, kad tose vietose dresuojami medžiokliniai šunys?!? Taip ir nesupratom, ar čia šunys su-ka-tė-jo, ar katės juos suėdė…
La Gomera Caleta playa.jpg Paskutinis etapo kilometras ŽINOMA yra žemyn, biriu ir stačiu šlaitu. Visai ne feng shui, todėl neskubam, aš saugau koją ir tikiuosi neišsitiesti finišo tiesiojoje. Ir, žinokite, su šviesa, per 7 val. 40 minučių nupėdinome 24 km (pirmus tris iš 27 km, kaip minėjau, per miestą pavažiavome taxiuku), pakilome apie 700 metrų ir nusileidome 950m. Jautėmės gyvi ir labai išalkę. Gerai, kad tikėdama mumis, vakarienės vietą buvau užsakius 😋 el Faro restoranėlyje, kur praeitą kartą atžingsniavę į Hermigua, iš kitos salos pusės, gerai prisišniojome vyno ir skaniai pavalgėme.

Cabras La Gomera walk.jpg — Ožkos mūsų kelyje strakaliojo daug greičiau nei mes, mes su jomis jų kalba bendravome, ten galima bliauti garsiai ir kiek tik nori!

Šį kartą La Gomeros vynelis manęs nesužavėjo, bet maiste buvo kažkokių priedų, nes ėmė netramdomas juokas, žinot, kai NEGALI nustoti žvengti, o į tave žiūri ne tik nustebę valgytojai prie gretimų staliukų, bet ir tavo partneris… Žodžiu, nuovargis visiems pasireiškia savaip.

Iš restorano, kur aplink kojas šlaistėsė katė ir trikojis šunėkas, kurį globoja El Faro moterėlės (restoranėlį valdo vyresnio amžiaus moterų truijulė), išėjome labai LAIMINGI. Dar pasibastėme pakrantėje, bet į Santa Catalina koplytėlę, kuri tamsoje, vandenynui dardant per akmenis, atrodė smarkiai spooky, įeiti neišdrįsome… (Na, o apie nakvynės vietą daug nerašysiu, tik tai, kad blyn nesimiegojo tame fui butuke, nors švaru buvo, bet labai kažkaip sena ir fui…)

Butukas su privalumais, per du aukštus, su įsivaizduojamu balkonu ir kiek per žemomis durimis…

DIENA 2
Etapa 6 – Camino Natural Costas de La Gomera
La DAMA – ALAJERO – 12,4 km
Ši diena, pagal išankstinį scenarijų buvo skirta POILSIUI ir nesurežisuotiem pasilaipiojimam, TAČIAU…! Apsvaiginti pirmosios dienos sėkmės mes neatsispyrėme dar vienam Camino Natural Costas de La Gomera etapui (aišku aš sugalvojau, o Jonas iš karto sutiko vyną El Faro guršnodamas). Taigi, reikėjo kažkaip nusigauti į kitą salos pusę, nes atkarpas nuo Hermigua į abi puses jau buvome įveikę. Pasirinkome etapa 6 La Dame – Alajero, nes Alajero laukė sekanti nakvynė. Informacijos apie šį etapą nenagrinėjome, tik užmetėm akį, kad 12 km ir buvome tikri, kad liuokt liuokt ir jau puotausime aukštai Alajero kaimelyje.
O BE REIKALO…

Pirmiausia, tai vienoje iš info lentų, spoksant į žemėlapį, man staiga suspaudė vidurius. Mačiau raidžių žaismą, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi – Alojera ir Alajero. Skirtingi kaimai, kurios vieną nuo kito skyrė 38 km vingurių viguriuoto kelio automobiliu (o jau pėstute, tai apie trejetą dienų) ir tik vienas buvo TAS, kurio mums reikėjo. Drebančia širdimi suradau nakvynės užsakymą ir „ufffff“ – laiminga diena! Naktis išgelbėta, belieka iki to Alajero kaimo NUEITI.
Taksiukas susirado mus pats dar žingsniuojančius pusryčių į Bar Pedro. Guaguas (autobusus), deja, būtų per ilgai užtrukę gaudyti, todėl sutarėm su taksiuku, kad mus paims po pusryčių ir nugabens į bananų augintojų miestuką La Dama, o iš ten jau savo kojomis tipensime iki Alajero.

Abandoned house LA Gomera.jpg — Pakeliui, namuks, iki jo tik pėstute per kalnus ir jis NĖRA negyvenamas. Spyna sakė, kad turi namukas ir šeimininkus, o ir užrašas ant sienos aiškiai sako “NIEKO NELIESTI“

Pas Pedro, jau viskas pažįstama, pasirinkome nuošalų staliuką lauke, sučepsėjome tokį vidutiniškai skanų ispanišką omletą, susipylėme šviežių, vietinių apelsinų sulčių (nes Pedro į mano prašymą zumo natural tik sušnairavo ir pakėlęs apelsinų dėžę paaiškino, kad ki-to-kių, nei natural pas jį nei NEBŪNA) ir sėdome į pačiu laiku privažiavusį taksiuką. Vinguriavom kaip reikalas, toli visgi, taksiukas vis pyptelėdavo ant posūkių, aš užsimerkiau ir atsidaviau kylančiam bloguliui.

walking La Gomera Hermigua.jpg — kažkur tarp **La Gomeros** klosčių

Jau per šešiasdešimt perkopęs vairuotojas papasakojo, kad saloje praleido visą savo gyvenimą ir kad kitur jam per daug šurmulio, o štai La Gomeroje – ‘muy tranquillo’… Paleido tokią tinkamą muzikėlę, kad jei ne nostalgiškais balsais traukiama ‘La Gomera la isla bonita’ būčiau pagalvojus, kad esu ne ten kur buvau ir kad man dainuoja Buena Vista Social club diedukai. Važiavom gerą pusvalandį ir kai išlipome prie gražios bažnytukės suvokėm, kad GAL reikėjo dar pavažiuoti, nes etapas Nr. 6 prasidėjo stačiu stačiausiu ir biriu biriausiu šlaitu žemyn iki playa, o perėjus tą playa, kitu stačiu stačiausiu šlaitu varė atgal į viršų (o galėjome su taksiuku iki playa pavažiuot, būtume kelius pataupę…). Oi burnojau tada, nes diena gi POILSIUI skirta, paprastiem DVY-LI-KAI km, o čia….

La Rajita La Gomera hike.jpg — **La Rajita** apačioje – iki jos ir atgal į viršų

Paplūdimys toks, kur TAIP dūžta bangos, kad ne tau Martynai maudytis, džiaukis, kad galėsi įkaitusias kojas LABAI atsargiai į šniokščiančias putas įkišti ir tai tik vieną po kitos, skaičiuojant bangas (kas dešimta užlieja viską, geriau traukis). O diena pasitaikė kaitri kaip nežinia kas. Bet juk tik 12 km….
Galiu užbėgti už akių ir pabrėžti: DARYKITE, ŽMONĖS, NAMŲ DARBUS, nes skaičiai ir kilometrai DAR NE VISKAS….
Taigi, nusileidome išprakaitavę iki La Rajita paplūdymio, ten stovi užplombuotas žuvų sūdymo fabrikėlis, kuris ankstesniame gyvenime dirbo visu pajėgumu ir įdarbino net keletą gyvenvietės kartų. Šiais laikais vietiniai verčiasi bananais, o tuos kuriuos sutikome apačioje – maudė vaikus mažame baseinėlyje, kurį patys buvo prisipūtę.
Kertame tarpeklį ir ką – KYLAME vėl – aukštai ir stačiai, nes šiaip, MUM NĖR KĄ VEIKTI… Rimtai, šiame etape aš tikrai varvėjau prakaito ašaromis, jos nevalingai biro nuo mano skruostų.
Kai prisimenu, galvoju, kaip naivu buvo tikėtis, kad tie 12 km bus lengvesni, nei jau nueiti 27 km…

Informacinis aprašymas teigia: ,gently sloaping‘ bet aš niekaip su tuo nesutinku, tas ‚gently‘ čia tikrai ne į temą ir DAR – visa tai tęsiasi ‚forever‘…. aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn, gražu tai tikrai, netgi labai, BET, kai prieini DAR VIENĄ tarpeklį, supranti, kad GALBŪT šį etapą google translator išvertė NE VISAI teisingai…
Mes tikrai VĖL ėjome ne-si-bai-gian-čiu tarpekliu, zigzagais žemyn ir palei visą vinguriuojančią, begalinę vidinę sieną tol, kol atkakliai dėliodami kojas, išnirome kitoje pusėje. Tiesa, aš atsilikdavau, trauma jau davė apie save žinoti, pykau, kad nepasidomėjome reljefu labiau, bet tuo pačiu labai džiaugiausi, kad ŽYGIUOJU, nes ten buvo NEPAPRASTAI gražu, savotiškai VIENIŠA ir GERA.
O tada prasidėjo ilgas ir status pakilimas. Buvome pavargę ir kilometrų stulpeliai šioje atkarpoje taip ilgai nesirodydavo… kad mes vis nuspręsdavome, jog tą ar aną kilometrą praleido ir nepažymėjo, bet, deja… visus alei vieno stulpelius teko praeiti ir visų alei vieno viltingai ieškojome akimis.

Kai liko tik pora km kelio, supratome, kad reikia panešti nakvynės savininkams, jog vėluosime. Žvalgėmės nuo viršūnės ieškodami Alajero kaimelio, bet matėsi tik keli pavieniai pastatai… na, labai toli, ant tolimo kalno, bolavo mažutė koplyčia. Tikrai negalėjo būti TEN, nes juk liko vos du kilometrai….???
O KAS JEIGU IR KM KIEKIS ETAPO APRAŠYME YRA NETEISINGAS???
Šmėstelėjo mintis ar spėsime iki tamsos, ar teks pas ožkas į olą?

Tą rytą neskubėjome nei keltis, nei pusryčiauti, o dar kol atriedėjome per visą salą… 12 km planavome įveikti per 4-ias valandas, *‘easy’*…

Štai tada Jonas, kuris žygiavo pirmas, pranešė, kad mūsų du kilometrai driekiasi per DAR VIENĄ tarpeklį… ‘No shit’ pagalvojau, bet nieko nebesakiau, pasirinkimo juk nebuvo… Ėjom.

Čia kai dar nežinojome apie paskutinį tarpeklį… bet gi kaip gražu…

Galiausiai, užsikabarojus viršun pasimatė ir Alajero. Staiga pasidarė vėsu, visgi aukštai tas kaimelis, o jau buvo vakaras. Butuke (taip pat labai šaltas) pirmiausia norėjosi nusiplėšti prakaitu permirkusius rūbus ir palįsti po šiltu dušu. Tą ir padariau, o ten….. NEBUVO šilto vandens…
Daug 🤬🤬🤬, nes pasirodo, ta miela jauna porelė, kuri daug daug draugiškai plepėjo PAMIRŠO įjungti boilerį… Mes buvome VIENINTELIAI svečiai jų prižiūrimuose svečių namuose…. O jie PAMIRŠO įjungti boiler????!!!! Jo… jaunimas blyn.
Juos nuo baisingo review išgelbėjo rekomenduotas ir paslaugiai, iš anksto, užsakytas restoranėlis El Meson de Clemente. Mes TAIP SKANIAI pavalgėme ir TOKĮ NUOSTABŲ Lanzarotės vyninės, Rubicon‘ (žinau, žiaurus sutapimas) vyną sugurkšnojome, kad parėjus atgal į šildytuvu prišildytą butelį (800 metrų aukštyje naktys – labai šaltos, o vėjas košia kiaurai), kur jau bėgo šiltas vanduo, viskas atrodė mucho mejor 😊😊

DIENA 3
Etapa 7 – Camino Natural Costas de La Gomera
ALAJERO – PLAYA SANTIAGO 10,5 km
Deja, nepavyko mums su jaunimėliu (ji iš Ekvadoro, jis iš Olandijos) išgerti kartu mėtų arbatos, nors jie primygtinai siūlė, tačiau mes, pasimokę iš savo vakarykštės klaidos, nutarėme ne visai pasitikėti Camino Natural Costas de La Gomera aprašymais. Geriau pasidžiaugti sutaupytu laiku JAU NUĖJUS paskutinę atkarpą, nei drebėti, kad pavėluosime į keltą iš San Sebastian į Tenerifę, nes ryte nepasiskubinom. O ir gerai padarėme, nes ir šiame, ypač paprastame etape, taip pat neapsiėjome be NUOTYKIŲ.
Pradžioje kelias vedė per labai gražų Alajero į dar gražesnį ir mažesnį Targa kaimelį.

Tagra La Gomera.jpg — Gražutis Targa kaimelis

Tuomet driekėsi toliau, tik reikėjo žiūrėti ženklus ar bent jau atidžiau permesti akimis informaciją, kurią sąžiningai atsispausdinę tempėmės kuprinėje. Aprašyme įkyriai kartojama, kad visą laiką ŠVELNIAI leisimės, būtent to su +/- abejone ir tikėjomės, bet kai vietoje leidimosi pradėjome kilti, netgi kopti viršun, taip stačiai, kad lazdos pradėjo trukdyti, SUSTOJOME.
Mus ropomis pasivijo vokiečių pora ir apšvietė, jog jie ieško olų su piešiniais, o tai mums sukėlė teisėtą NERIMĄ. Mes – NE SAVO KELYJE. Abu nenoriai nužvelgėme apačioje plytintį tarpeklį, labai gilų, į kurį labai stačiai reikėtų leistis… Jonas lazda parodo – va ten mum ir reikia, TEN mūsų kelias….
Po vakar ne visai teisingos informacijos apie ‚gentle ascent‘ su siaubu suvokiu, kad ‚gentle descent‘ , matyt, irgi NĖRA ‚gentle at all‘…
Einam, t.y. lipam, koja už kojos, atsargiai, labai atsargiai, nes traumuota koja maudžia, nes kojai nėra gerai, bet eiti reikia… Nusileidžiam, net vandens randam, gražu, siaura, takas nelabai aiškus, kol galiausiai jis virsta visai ne taku. Rieduliai užstoja praėjimą, tenka lipti per juos, kol belipant, man nuo galvos nukrenta ‚kibiras‘ ir aš stabdau arklius – ‚VISKAS, trauk aprašymą‘, sakau, o pati jau užuodžiu kažką labai labai NE TAIP.

WRONG WAY _ GO BACK, jei įžiūrėtumėte palmių viršūnes dešinėje apačioje, ten giliai yra tarpeklis kur mes ir nu-si-dan-gi-nome…

Ech… tuos XXX🤬XXX žodžius tikrai ne veltui išgalvojo, NEGALI žmogus konservuoti savyje emocijų, REIKIA jas išleisti į orą KAŽKOKIU pavidalu. Aš nedvejojau. Ir nuo tos sekundės pirma ėjau aš…. Jonas sakė matęs mūsų tako ženklą pakeliui į tarpeklį iš kurio teko kabarotis tuo pačiu ‚mūsų‘ taku atgal. Ir kai tą ženklą parodė, supratau, kad mano mieliausiam galima diagnozuoti perkaitimą – vietoje raudona-balta pažymėto kelio, mes nuėjome (nulipome tiksliau) geltona-balta pažymėtu tarpekliu…
Bet viskas LOGIŠKA, kai tik rytas – taip žemyn tarpekliu.
Visa tai DABAR kelia juoką, juolab, kad teisingas kelias, kai į jį sugrįžome, iki Playa Santiago buvo tikrai labai ‚gently descending‘ visus tuos 1000 metrų žemyn išbarstytus per 10 km. Bet kai kabarojomės viršun, iš didelį šulinį primenančio tarpeklio, į kurį mums iš viso nereikėjo lįsti, juokinga nebuvo, nes koja įsiskaudėjo ir teko kentėti visą kelią iki pakrantės. Bet kai ją pasiekėme, TEN, buvo galima išsimaudyti ir atgaivinti savo įkaitusius kūnus ir palengvėjusias galvas.

Playa Santiago – labai gražus miestukas, su tokiu žaviu lėktuvų pakilimo/nusileidimo taku virš prarajos, lyg tai būtų žaislinis oro uostas žaislinėje saloje. Gaila, krantinė jau koks pusmetis remontuojama, bet argi tai trukdo džiaugtis gyvenimu?! O TĄ dieną – labai juo džiaugėmės, žinojau, kad atsikėlus sekantį rytą nebereikės leistis į tarpeklį, TAČIAU pailsėjusi dieną, kitą, vėl EIČIAU ir EIČIAU, ir EIČIAU, kad tik kojos neštų ir Jonas kreivai skaitytų mūsų kelio ženklus 😉
La Gomerą mylėsime ir ilgėsimės, nes emocijos, kurias patyrėme eidami YRA nepakartojamos, o prakaito ašaros – nėra karčios. Mes netgi spėjome mažu katamaranu (vietoje planuoto guagua ar taxi) iš Playa Santiago perplaukti į San Sebastianą, kur sėdome į didelį Fred Olsen‘ą, o šis parplukdė nusiplūkusius ir LABAI LAIMINGUS mus pas mergaites į Tenerifę ❤❤

Buen Viento, amigos!
—

Čia rasite visus Camino Natural Costas de La Gomera etapus, aprašymus ir techninę info:
https://www.mapa.gob.es/es/desarrollo-rural/temas/caminos-naturales/caminos-naturales/sector-canario/costas_gomera/default.aspx

Kai ateina naktis – žygis į TEIDĘ ⛰

Vis dėlto naktis yra skirta miegui. Tą klaidą, kai tikėjau, kad MIEGAS tik atima laiką, kurį galėčiau panaudoti TIEKAI dalykų nuveikti, jau palikau jaunystėje ir už ją susimokėjau. Studentavimo metais už tokį nusišnekėjimą buvau apdovanota siaubinga nemiga, kuri kartais mane dar aplanko. Todėl sakau jums labai tvirtai – NAKTIS yra SKIRTA MIEGUI ir tuo metu mes taip pat gyvename, ir veikiame, ir išgyvename. Lova ir pagalvė yra šventas reikalas ir te niekas to gėrio iš jūsų neatima 😉

O kuo pavirstate užmigę telieka paslaptyje…

Na o jei jau reikia atsisakyti naktinio gyvenimo sapnuose, turi būti LABAI teisinga priežastis. Štai viena tokia pasitaikė mano kelyje ir aš, nors ir nenorom, atsiplėšiau nuo pagalvės šiek tiek po pirmos valandos nakties… SUSIGRŪDAU į save bananą ir įspėjau Joną, kad iki susitikimo vietos kalnuose jam teks vairuoti BE šturmano. Bet jis šiaip įpratęs, deja, bet yra užfiksuota, kaip medaus mėnesio kelionėje į Italiją, į kurią mes išsiruošėme su smarkiai padėvėta mašina vadinama peliuku, aš miegu išsižiojusi su žemėlapiu ant kelių… Ir man NEGĖDA. Po tiekos metų, galiu prisipažinti, kad turiu begalę trūkumų (all my perfect imperfections…), nors tą video geriau sunaikinsiu…
Taigi, Jonas atvairavo į susitikimo vietą Teidės papėdėje, kur jau švietė keletas mašinų žibintų. Tamsu ir tikrai šalta (apie 0 laipsnių, kai tuo tarpu pakrantėje apie +20). Dar bevažiuojant kelis kartus persirengiau, nes pradžioje man buvo sunku apsiprasti su penkių sluoksnių mintimi, o ir rūbai mūsų visi yra KAŽKUR. Kaip ir namai.

Iš mašinos visgi išlipu, nors beveik nei vieno žygeivio negaliu atpažinti, žibintuvėliai ant galvų dar labiau ‘balamūtina’, todėl išsijungiu ir einu už krūmų, kurių ten bemaž nėra. O tada galiausiai visi susirenka, viso – šešiolika galvų nusiteikusių užkopti į ugnikalnį Teidę (3718m) sutikti saulėtekio IR paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (kovo 11-ąją) išskleidžiant viršūnėje mūsų trispalvę. Taigi, visi žygeiviai – lietuviai ir nuo to, turiu pasakyti, man buvo smagu ir sava.

Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Pajudam keliomis eilėmis, nes kelias pradžioje platus su mažai riedulių (tamsoje primena rupią druską) ir nesudėtinga įkalne. Tačiau grupė rauna kaip reikalas ir man, nei iš šio, nei iš to, pradeda smarkiai diegti dešinį klubą. Na taip varo, kad sukandus dantis galvoju, “velniai rautų, kas čia dabar, dar tik pradėjome, o aš vos spėju…” Situacija labai dramatiška, bet negi šauksi, kad chebra palaukite, einu per skausmą, kol neiškentus klausiu ar galim kiek lėčiau. Pasirodo galim ir pasirodo reikia sakyti, kad ir kaip ‘lūzeriškai’ galvoji, kad atrodysi…. Tas klubas, manau, žiauriai norėjo miego ir aš jo nekaltinu, o kai pradėjome kopti stačiau ir reikėjo daugiau pastangų kilnojant kojas, skausmas dingo ?*!… bet ir toliau stodavome, nes reikėdavo ko nors palaukti ar pradėdavo kiek per smarkiai kalti širdis.

Pakeliui (foto ačiū ❤ Rūtai Avulytei-Jelagei)

Turiu pasakyti, kad kopti su didele grupe yra kitaip nei savarankiškai: turi palaukti, turi atsižvelgti, turi prisitaikyti. Žinoma, kad buvo daug greitesnių tarp mūsų, ir jiems rūpėjo kilti greičiau, bet kas man LABAI patiko, tai grupės vado Martyno Mikelėno nusiteikimas, kad viršūnę turime pasiekti KARTU. Nes šios kelionės tikslas nebuvo tik saulėtekis, esminis reikalas buvo TRISPALVĖ ir tas vienijantis jausmas, kuris nori nenori apima, nes mes visi – lietuviai, iš tos pačios bandos, taigi viens kitam savesni už chicharreros*.

55559430_574105563100199_2713863454929715200_n — Mūsiškių grupelė

Ko man trūko, tai SUSTOJIMŲ skirtų ne tik privalomai gurkštelėti vandens, kuris nešamas išorinėse kuprinės kišenėse ŽIAURIAI sušalo… bet ramiam pasižvalgymui į dangų, kur žvaigždės ir gyvybė, TEN – labai labai toli. Mes skubėjome, o norėjosi paprašyti visų išsijungti žibintuvėlius ir tyliai paspoksoti viršun, bet pati žinojau, kad tikslas kiek kitoks, todėl stengiausi priderinti ir nestabdyti. Iš tiesų, esant tokiai dideliai grupei, reikėjo išeiti dar anksčiau, kas pradžioje atrodė visai nereikalinga.

Awwww… Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Kai šešiolikos jonvabalių vora zigzagais pasiekė 3260 metrų aukštį sužibo šilta šviesa iš Refugio de Altavista del Teide namelio. Ten galima nakvoti iš anksto rezervavus vietas, užkopti iš vakaro ir tada žiūrėti į žvaigždes kiek širdis geidžia, o paryčiais kopti aukštyn saulės pasitikti. Buvom tikri, kad visi keliautojai jau bus palikę šiltas lovas, kuriose, beje, nelabai kaip ilsisi dėl išretėjusio oro, todėl garsiai suvirtom į prieškambarį. Tualetas šilumoje, ech…kiek nedaug reikia. Ir tikrai, antrosios Trispalvės žygio grupės penketo lietuvaičių, kurie nakvojo namuke, neberadome. Jie vėliau ir pasidalino, kad miegas tokiame aukštyje nėra paprastas, nors vilku kauk.

Remis – refugio ‘miegujusios’ grupelės vadas visame gražume

Po penkiolikos minučių Martyno paliepti susivyniojome termosus ir atgal į trasą . Tiesa, žygio metu visai nesinorėjo valgyti, netgi snicker‘io, kurį Jonas prasnikerino į kuprinę. Čia ne tik naktis, bet aukštis diktavo sąlygas, bet už tai grįžusi namuose atsigriebiau ir cukraus, ir šilto sultinio 😀

Viens, du, išsirikiuot, – žygio vadas **Martynas**

Toliau keliavome statesniu šlaitu, kojų keliai dirbo ir lazdos man buvo labai į temą (turint galvoje, kad planavau jų neimti, tai labai džiaugiausi, nes dalį krūvio perkėliau ant rankų), Jonas nesiskundė, nors lipo be lazdų (antras palikome namie, nes nebuvome tikri ar jų reikės), tačiau lipant žemyn iki keltuvo žiauriai jautė kelius ir vakare netgi teko mažinti įprastą Marso prasibindzenimo trajektoriją, nes Jono kojos davė apie save žinoti. O aš, po to keisto incidento su klubo skausmu, tolesnėje kelionėje nejutau didelio diskomforto. Deguonies trūkumas pasireiškė lengvu galvos svaigimu, bet neryškiu, todėl nesiskaito. Labai džiaugiausi naujais žygio batais, kuriuos be galo nenoriai įsigijau Decathlon‘e (mes kaip įmanoma mažiname daiktų kiekį prieš išvykimą) – jokių pūslių ar nutrynimų!

Čia yra **Teidė**, ir mes užsiropštėme ant pačio viršaus! (foto iš interneto)

Taigi, dar nepasiekus keltuvo pasirodė pirmieji saulėtekio požymiai (kas nežino – Teidės viršų (ne viršūnę) – 3555 m galima pasiekti su keltuvu, o iki kraterio dar 160 m, kuriuos kopsite apie 40 minučių ir tam reikės iš anksto įsigyti leidimą, naktiniam paukščiams tai negalioja). Visi supratome, kad nespėsime stebėti ryto stebuklo nuo Teidės viršūnės, bet vistiek skubėjome. Ir truputį GAILA, nes norėjosi ramiai TAI pamatyti. Vis gręžiojomės spausdami foto mygtuką ir vėl kopėm, lyg tikėdamiesi dar kažkur suspėti.
Kaip žmogiška, ar ne?

Nusiėmiau žibintuvėlį ir apžvelgiau pasaulį po savo kojom. Neverkiau, bet buvo labai gražu, žinot, tas žodis DIDINGA čia labai tinka. Ir aš žinau, kodėl žmonės eina į kalnus ir žinau kodėl pati mėgstu žygius ir keliones. Nes tada atsiveria kita dimensija, o ta ana, kažkur ten, kur buvo vakar, taip susitraukia, kad ir be deguonies trūkumo svaigsta galva, taip maloniai, kad sunku to išsižadėti.

Ant Teides_MM.jpg — Va… (foto ačiū ❤ Martynui Mikelėnui)

O sieros junginiai krateryje ir šalia jo – smirda, nors šilti garai, kurie kyla iš Teidės gelmių šildo ten, kur vėjas skrodžia kiaurai. Teidė yra veikinatis ugnikalnis ir jei neminėjau – trečias aukščiausias pasaulyje. Esu laiminga, kad užkopiau, kad buvau dalis LIETUVIŲ grupės, kuri išskleidė trispalvę (beje, palaimintą lietuvio kunigo atsitiktinai viešinčio saloje) ant aukščiausios Ispanijos viršūnės, kad esu LAISVA būti ir keliauti kur tik veda mane širdis ir Jonas 😀

Trispalves zygis i Teide_MM.jpg — Mes – jėga! Ačiū visiems ir Marčiui 😉

Tai štai, pasidalinau su jumis savo kelione į Teidę ir turiu pasakyti, kad dabar, kai iš apačios žiūriu į jos viršūnę, jaučiu artimą ryšį, visai kitaip, nei pirmą kartą, kai pergrūstu keltuvu užkilome ir aš pasiekiau viršų b-e f-a-z-i-ų. Aišku tai irgi patyrimas, – OP ir atsibundi iš tamsos ant betoninių grindų šalia keltuvo, bet jau ant beveik viršaus, TAČIAU daug geriau – ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO, tuomet pati kelionė tampa tikslu.

Kadangi pavėlavome, tai šešėlis buvo mažesnis, nei tikėtasi, bet man – PATS gražiausias

chicharreros* – taip vadinasi tikrieji Tenerifiečiai (jie NĖRA kanariečiai…)

P.S. Ačiū organizatoriams! ❤ Casa Lituana en Tenerife (FB@lietuviunamaitenerifeje)

FIESTA – laikas švęsti

Fiestos mums patinka – fiesta pirmadienį, fiesta penktadienį. Nėra pamokų, – reiškia REIKIA atostogauti VISAI šeimai. Čia, Kanaruose, tokios yra nerašytos taisyklės ir jų būtina laikytis, antraip niekuomet neįsikirsi į tranquilo manana būseną. O jei neįsikirsi, teks tau palikti Kanarus savo noru, o tai jau sutrikimas…
Todėl mūsų šeima stengiasi ir per fiestas mūsų namuose nerasite.
Šį kartą dūmėm šiaurėn. Tikrai verta pailsinti akis nuo įraudusių britų pilvų, bei žilstelėjusių pakaušių ir aplankyti La Lagunos miestą, šimtmečius atgal buvusį visų Kanarų sostine. Ten randasi pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna (dabar kanariečiai turi visas tris aukštąsias mokyklas). Na nerasite patikimų šio univesiteto reitingų, jis nereitinguojamas kaip, beje, ir visi Kanarai.
Take it or leave it, kaip sakoma. Arba, kaip sakoma Lietuvoje, – Yra kaip Yra.

O yra tranquila manana 😊

**Hacienda CRISTOFORO** – per kelią nuo mūsų finkutės. Vieta, kurią verta aplankyti, ten vyksta įvairūs renginiai, galima apsistoti nakvynei ir susipažinti su **Denis**, žilagalviu iš jūsų sapnų, kuris tą vietą ir sukūrė, beje, prieš 50 metų dykynės gabalą nusipirkęs iš mūsų finkutės šeimininkų.

**Hacienda Cristoforo –** keliavau Dariaus Treinio garsų takais

La Laguna mums labai patiko, nes jau pasiilgome miesto, jaukių kavinukių, senovinių pastatų, netgi parduotuvių šiek tiek pasiilgome. Šiaurinė Tenerifės dalis skiriasi nuo pietinės ne tik gamta ir klimatu, bet ir gyventojais. Šiaurėje vietinių kanariečių koncentracija daug didesnė ir ten tikrai gerokai daugiau jaunimo. Mes su malonumu paganėme akis, bei skrandžius ir palengvinome savo pinigines. Ne, ne dėl to kad brangu, dėl to, kad YRA ką pirkti be pripučiamų čiužinių, rankšluosčių su užrašu Tenerifė ir kinietiškų „kakučių“.

**La Laguna senamiestis – kanarietiški balkonėliai**

Tačiau pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Anagos nacionalinis parkas, kuriame atradome kitokią Tenerifę. Ten vešlu, žalia, paslaptinga ir daug įvairiausių trasų, kurių sudėtingumą padės pasirinkti draugiškas lankytojų centro darbuotojas.

**Marija** tikrina, kas vešlesnes samanas turi 😀

Pasivaikščiojome užburtu mišku, nukulniavome iki Mirador Pico de Ingles, o rimtesniam prakaitavimui pasirinkome žygį nuo Chamorgos (miestelis su vienintele kavine už kurios viskas baigiasi, bet prie kurios yra tualetai tokiems kaip mes ir LEDAI, taip pat mums ir dar cerveza*, mačiau vokiečiai gėrė parpūškavę iš to pačio trak‘o kaip ir mes).

Ta Casa Alvaro guanchinche** labai ten reikalinga, ji gelbėja gyvybes, ypač kai išsiruoši keliauti giedriausią dieną, kepinant saulei ir kalant 28 laipsnių temperatūrai.

Pati trasa Chamorga – Anaga švyturio (Faro de Anaga) – Playa de Roque Bermejo – Chamorga – ne pilnai 8 km. Lyg ir nieko, ypatingai kai apačioje esi apdovanotas maudynėmis paplūdimiukyje į kurį galima atrisnoti tik pėsčiomis (mūsų variantas) arba laiveliu (kitų ten buvusių dvikojų ir keturkojų variantas).

Apačioje Playa de Roque Bermejo – taip gera buvo pasinerti ❤

Turiu pasakyti, kad esant tokiam „gaiviam“ orui, man trasa prailgo. Prakaitas liejosi, keliai skaudėjo, mergaitės ziurzti pradėjo maždaug prie švyturio….

Tolumoje **Faro de Anaga**, nuo jo kelias leisis žemyn link **Playa de Roque Bermejo**

Bet mes didvyriškai ėjome, pasidainuodami, pabumbėdami, Lukai, karts nuo karto, dribtelint ant uodegos ant posūkių. Fantastiškai gerai pasimaudėme ir ilgai negaišę sukišome karštas pėdas atgal į kedukus kelionei atgal – aukštyn iki Chamorgos.
Marija, jau laižydama tikrai užtarnautą ledą, pas Alvarez‘ą tiesiai pasakė – būčiau žinojusi, kad taip ilgai eisime, būčiau nėjusi (užtrukome apie 4 valnadas). Bet, čia karštis kalbėjo 😊 Man labai patiko, ypač kai parkopusi pakišau galvą po lauko kranu (į tualetą net nenorėjau….) ir rankose laikiau ledinio vandens buteliuką.

Čia jau visi lekavo ir pyko, kad fotografuoju

Išalkę buvome kaip reikalas, bet nusprendėm atsisakyti Alvaro siūlomų avinžirnių putroje ir papuotauti su saulėlydžio vaizdu virš Benijo paplūdimio.

Sunkiau pasiekiamas **Benijo** paplūdimys (foto iš tenerifeplayas.com)

Kelias TF-134 palei pakrantę priminė Australijos Great Ocean road, o ir ant bangų besisupantys banglentininkai, kemperiai, bei tuntai jaunimo, glostė akis. Pavakarys puikaus oro ir fantastiškų vaizdų. Mes jau tada nusprendėm, kad šiaurėn reikės grįžti, vaikai cypsėjo tą patį. Bet štai nusižiūrėti restoranai pateikė akibrokštą. Besiraunant pro uždarytus vartelius priėjo moteriškė su paprasta žinute „Uždaryta“. Buvome šoke, kaip tai UŽDARYTA, mes – žygeiviai-didvyriai juk alkani?!?!? Aš greitakalbe bandžiau išsiaiškinti “Cuando cuando cuando**? Bet, Marijai teko perimti pokalbį dėl smarkiai pažangesnių lingvistinių sugebėjimų. Pasirodė, kad visi restoranai viršuje užsidaro šeštą valandą vakaro…. Buvo gal 18:15, nevalgyta nuo pusryčių, o vaizdas – fantastiškas, nors atsikąsk jo.
Nuleidę nosis nusileidome ir patys, žemyn prie vandens. Tiesa, mašinų buvo BE GALO daug, visi siauro kelio pakraščai apstatyti automobiliais ir dar kemperių staliukais. Ta netvarka tokia kanarietiška, kad nesukome galvos, tuo pakrantė Australijos nepriminė, ten vietos dažniausiai nestinga. O apačioje, palei kelią, radome kur prisėsti ir prisikimšti pilvus.
Vaizdas – 10 balų, maistas – nieko toks (Los Roques casa Pepe), bendra savijauta – FELIZ.***

Todėl tos fiestos Kanaruose yra reikalingos. Žmogus išsirauni iš jau ĮPRASTAI gražios aplinkos į NEĮPRASTAI gražią, primeni sau dar kartą, kad judėti reikia, – tai teikia atradimo džiaugsmą, ir patenkintas grįžti į rutiną iki kitų fiestų ar atostogų 💖 ir TAIP, mes už keturių dienų darbo savaitę😉

—

*cerveza – alus

**guanchinche – užeiga, kurioje pardavinėjami vietiniai gėrimai ir vietinis maistas.

***cuando – kada?

****feliz – laimingas/a

Keičiu profesiją – priimu užsakymus!

Planavau rašyti apie El Hierro salą, bet įvyko KAI KAS nenumatyto ir jaučiu pareigą pasidalinti.

Geriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
BET, pašaliniai efektai randasi VISUR- turėkite tai galvoje, mielieji!

Turėjome svečių per šventes ir vienas svečias buvo vienuolikos, na negi nenuveši į TĄ išsvajotą vandens karalystę (nors buvo vėsu, aha aha! turiu pasakyti). Nuvežėm ir nučiuožėm visais kalnais ir kalneliais, kai kur net po keletą kartų, o tada, drebėdami laukėme ilgiausioje eilėje prie TO paskutinio, greičiausio ir vandeningiausio atrakciono pavadinimu Singha. Asmeniškai mano, visų laikų adrenalino gaminimo favoritas yra Kinaree, tačiau Singha – daug greitesnis, LABAI greitas iš tiesų, o greitis – ne mano arkliukas, todėl tas atrakcionas man nelabai patiko (buvau čiuožus tik vieną kartą). Bet ko nepadarysi dėl kompanijos (KVAILYSTĖ, atsiminkite, nes ir jūs ant klozeto laiką leisite, arba dar blogiau…)

Taigi, dėl tos kompanijos šmurkšt į padangas ir po komandos „atsiloškite“ mes jau skriejame ŽEMYN. Nieko nemačiau, lėkėme labai greitai, o šaltas vanduo, stipriom srovėm purškė iš visų šonų (kas vaikams labiausiai ir patinka…). Tikriausiai purškia TAIP stipriai tam, kad net nebandytum atsimerkti, o tada jauti laisvą kritimą ir BUM, kali su uodegikauliu į KIETĄ trasą.
Va TADA aš ir ATSILOŠIAU, taip kaip buvo sukomanduota, beveik išsitiesiau toje suknistoje padangoje iš skausmo.
Trasos pabaigoje, lekiant 100 km per valandą*… tai nutinka akimirksniu, ašaros maišėsi su šaltu vandeniu, bet jau nebenorėjau iš jo išlipti, nes maniau nebepaeisiu, vanduo mane prilaikė, o prižiūrėtojas kvietė medikus. Va.

Po apsilankymo „emergency“ ir skubių rengeno nuotraukų sužinojau, kad uodega nenulūžo (palengvėjo), bet judėti ir sėdėti – skauda. Tada ir ATRADAU, kad neremiant uodegos, geriausia YRA sėdėti ant KLOZETO. Jei negalvosite kam iš tiesų tas daiktas skirtas, tai visai kaip krėsliukas gaunasi, tik gaila, kad stacionariai vonios kambaryje pritvirtintas…krėsliukas kad jį kur…
Dabar turiu naują AISTRĄ – dizaininu kėdes-klozetus (kreipkitės – padėsiu). Apvaizda, matyt, man padeda ATRASTI save…

COMFY versija (foto iš interneto)

LIGHT versija (foto iš interneto)

Šios istorijos moralas – draudimas YRA gerai, NET jei jums „niekada“ niekas nenutinka. Privačioje Quiron ligoninėje, kuri patogiai randasi netoli SIAM parko (visi atrakcionų parkai turėtų turėti med. įstaigą šalia) užtrukome apie valandą SU VISAIS rentgeno tyrimais. 100% sąskaitos – padengta draudimo (mes įsigijome vietinį ADESLAS draudimą, kurio iki šio įvykio nei karto nebuvome panaudoję). Rekomenduoju, na nebent jūs nuotykių nerandate, bet va gi, – kartais nuotykiai patys susiranda mus netikėčiausiose vietose.
O Singha YRA pavojingas atrakcionas, esu tikra, kad ten kažkas NĖRA teisingai pragalvota (nebent mano uodega yra ypatingai riesta?!)
BŪKITE ATSARGŪS

Seminaras su Rūta Pivoriūniene (labai patinka), TA pagalvėlė – MANO . Rašom laiškus Kūrėjui – turėjau ką JAM pasakyti apie klozetus…

Jei jau apie parkus – mums LABAI patinka MONKEY’s PARK. Na, aišku nenuostabu, kad TOKS parkas patinka man – the Boss Monkey, bet ir vaikai jame lankosi jau kelintą kartą su malonumu.
Smagu tai, kad kiaulaites (prie ko čia Monkeys nžnau…) ten galima čiupinėti, glostinėti, maitinti ir kišti į kišenę, jei nėra prižiūrėtojų – tą vaikai valandą, kitą ir veikia, kol aš kasau iguanų pakaušius (mano numylėtinės), o Jonas groja blackberry.

Pačių beždžionėlių taip pat yra visokių: ir drąsių, ir visai įžūlių. Man patinka ilgarankiai gibonai ir papūgos. Kai viskas nusibosta, su jomis galima aptarti planus kaip išlaisvinti Rosellas, kurių tėvynė – Australija.
Geriausi gyvūnų parkai YRA gamta, todėl nesame dideli zoologijos sodų lankytojai.

Visokių Beždžionėlių būna… svarbu TUO dižiuotis 😉

O apie El Hierro – pasaulio kraštą, būtinai ir ne už ilgo 😉

— — —

*aš perdedu, sorry…

PAVASARIS – reikia MYLĖTI <3

Viskas, myliu šitą salą. Salos, matyt, bus mano fetišas. Ir man čia yra labai gera. Dabar – Pavasaris ir jis jaučiasi net ir tokiame šiltame klimate: paukščiukai čiulba dažniau ir garsiau, viskas ir visi žydi: tiek apdžiuvęs mūsų citrinmedis, tiek alavijas, papajos ir mandarinmedis, ir žinoma MANGAI. O tas kvapas…! Na, tiesiog pavasaris. Vaivorykštė, kuri vakar nusidriekė per visą vandenyną, tas vaiskus dangus.

TAI KAIP NEMYLĖTI ???

Be to, pasinėriau į sportą, NES lietuvių MOTEROS su tokia Viktorija 😉 (ne aš) priešakyje yra labai aktyvios ir labai įvairios, o jų, t.y. mūsų, čia YRA daug. Susibūrė grupė Sportas.Sveikata.Tenerifė. ir oi vyksta reikalai.Pirmiausia – Pilates trenerė Aušra Jurkevičiūtė, švelni, mažytė ir tyliai kalbanti, su ja nors į pasaulio kraštą, bet pradedam nuo treniruočių tris kart per savaitę, viešame parkelyje Adeje miestukyje. Man per treniruotes mažai nebūna ir po valandos aš – prakaituota ir tooookia alkana, kad antrus pusryčius sukertu akimirksniu su TĄ pirmąją dienos kavą, kurią ryte pakeičiau į Bancha žalią arbatą (myliu). Po to vyksta plepalai, kas taip pat LABAI naudinga smegenims (ane?!), nes juk taip ir gimsta visokie judėjimai, susitikimai ir word of mouth marketingas;)

: Pilates su Aušra Jurkevičiūte ir Tenerifės moterom 🙂

Lietuviai Tenerifėje jaučiasi kaip namie ir čia tikrai rasite ko tik norite: Mokyklą, Tinklinio klubą paplūdimyje, yogą su Vyčiu Zabulėnu (ten irgi einu), Seminarų (meditacija, psichologija, m-o-t-e-r-o-l-o-g-i-j-a, garsų terapija, you choose), įvairių įvairiausių turistinių paslaugų, nerealiai skanių Ziggy Pop ledų, specializuotą kavos/arbatos pardę (El Mundo) ir netgi Mafijos žaidimo reguliarius susibūrimus (na pamenat, mirksiuką, mes kalnuose žaisdavome, po slidinėjimo, oi kiek emocijų). Ir visa tai – daro tautiečiai. Jie yra JĖGA.Bet grįžtant prie sporto – mūsų keturi dviračiai, kurių du (suaugusiųjų) pirkome saloje, kai dar buvome žali Tenerifiečiai, stovi nuleidę ausis. Čia yra kalnuota, todėl su dvirkom mina kamikadzės auto keliuose, tie, kurie moka minti ilgai ir sunkiai į vieną, po to į kitą kalną arba Jonas, kai nukniaukiu mašiną. O šeimyninio pasivažinėjimo, deja, čia nelabai. Todėl – NEPIRKITE Tenerifėje dviračio ir nesivežkite (mane taip pat įspėjo, bet aš nepaklausiau). Tas gražus pėsčiųjų kelias nuo Alcala iki Puerto de Santiago galiausiai nusibos ir jis yra trumpokas dviračiauti.

: Prasibėgam? Greta K. – aš ALCALOJE, ne San Juane :*

Todėl eilinį sykį stebėdama kaip mano mergaitės treniruojasi baseine, patyriau nušvitimą. ŠTAI, išrikiuoti prie baseino sienos, stovi metaliniai žirgai, ne vienas ir ne du, o visa banda. O putlios 60+ moterytės juos balnoja, jie nesibaido ir nelinksta. Tik pliūkšt tuos metalinius žirgus (be ratų, tiesa) vandenin ir prasideda jojimas, t.y. treniruotė. Muzika visu garsu, treneris sausumoje mojuoja hanteliais, o moterytės ant žirgų vykdo jo nurodymus ir mina, mina. VA!

: Yoga at its best!

Po kelių savaičių seilės varvinimo, nusprendžiau ir aš – EISIU pabandyti. Ir NUĖJAU. Išaiškinau prie kasos ko aš noriu, susimokėjau ir patenkinta šmurkštelėjau į maudymuką. Ateinu prie baseino – žirgai vietoje, hanteliai dėžėje, treneris vaikšto, moteryčių nėra. Einu aiškintis, telefono su google vertėjo apps‘u nėra (baseinas visgi), bet ispanai irgi žmonės (drąsinu save) – supranta jie mane ir smalsiom akim nulydi. Nėra, sako, treniruotės, nes reikia bent trijų raitelių, o tu viena… Viena, galvoju sau, betgi jau su maudymuku ir bilietą turiu, TAI KURIŲ GALŲ PARDAVĖ TĄ BILIETĄ, jei nėra treniruotės…? Bet, pasirodo, čia tokia ispaniška tvarka: nusirengi ir lauki, nėra tai nėra… Gali vėl apsirengti… sako man… ******* čia eina keiksmažodis mano mintyse.

Protesto vardan nepaklusau ir ėjau pasiplaukioti be dviračio. Išdidžiai. Ir tam kartui mečiau aguabicicleta. Tačiau neilgam. Na LABAI norėjosi man minti pedalus vandenyje, o kai norisi, tai ir gaunasi.

Pasirodo, moterytėm kurį laiką buvo per ŠALTA (na taip taip, žiema visgi, suprantama tikrai), ir kai atėjo PAVASARIS, jos ir vėl grįžo, kaip tos gervės Lietuvoje 😉 O aš buvau pasiruošusi 😊 ir man LABAI LABAI patiko. Eisiu dar ir kitas Pilates grupės nares pakalbinsiu, tada jau nebus problemos dėl kiekio. Lietuvės ATEINA.

29103608_1628969107187357_8514218420265287680_n — **Que tal, muchachos?**

Jonas tai įsisuko į kártus (stebėkite kirtį 😉), todėl ofisą kartą per savaitę perkėlė į Kartodromą…) Lankstus požiūris į darbą – darbą spartina. ĮRODYTA. Dėl platesnės info apie tas mažas, greitas mašinytes, kreipkitės tiesiai į Joną. Aš galiu pasakyti tiek – VISIEMS SAVO. Kai aš bandžiau keturratį pas draugus sodyboje, ten buvo vienas medis ir aš į jį įvažiavau. O tą vienintelį kartą, kai bandžiau kártus, pravažiavau man mojuojamą finišo vėliavėlę ir apsukau dar vieną ratą, nors jau ir taip buvau paskutinė. Čia ne dėl to, kad nemoku vairuoti, čia … Tiesiog, man geriau dviračiai, vandenyje. Greitis mane paralyžuoja.

Bet štai Borja, pamenate mūsų sodininką, su greičiu nesipyksta. Oi tas Borja, įvarė man baimės, PASIUTĖLIS. Žodžiu buvo taip.

Eilinė graži diena, atvažiuoja Borja, kaip visuomet, NE LAIKU, išvežti sofutės, kuri mums trukdė. Juodoji gulbė – 580 arklių – stovi savo vietoje atvirais langais (prikaista). Prieina Borja ir su TOKIA meile paglosto vairuotojo sėdynę ir kažką šneką, šneka… Suspaudė man širdį.

„Imk,“ sakau, „nori prasilėkti?“

„Ar aš?“

Čia, žinokite, buvo teatras. Jis paliko VISKĄ, telefoną, atvirą savo furgonėlį, piniginę, raktus, GALVĄ. Ir gulbė dingo. Kadangi aš buvau viduryje rytinės jogos, tęsiau…bet… po dešimt minučių – nėra, po penkiolikos – nėra, po pusvalandžio – NĖRA! Panika valdo. Jis nepasiėmė mašinos dokumentų, draudimo, NIEKO. O jei policija, o jei avarija, o jei jam kas nors nutiko?!?

Blyn, KIEK laiko reiškia „nori prasilėkt???“ Čia aš jau visai ne jogos būsenoje supratau, kad NEGALIMA spręsti pagal save, nes, na tiesiog NEGALIMA. Po keturiasdešimt minučių paskambinau namuko agentei Margaritai, nes Borjos telefono numerio neturėjau ir drebančia širdimi laukiau, kol ji perskambins ir nuramins, kad visi gyvi ir BORJA…. BOR..BR..B… grįžta.

Bet jis nekėlė.

**Čia nea, na tikrai TO Borjai nedaryčiau – čia medūza! Aha aha…**

: Ne, nu radau aš ją paplūdimyje, ALCALA, po rytinių maudynių. Garbės žodis.

Netrukus kieman įsuko mūsų juodoji gulbė ir kai sustojo aš pajutau tokį aitrų įkaitusio metalo kvapą (stabdžių kaladėlės, suprask), Borja prasilėkė PILNU rėžimu…

Taip aš įgijau draugą visam gyvenimui.

Kai iš telefono vertėjo perskaičiau „man buvo neramu“, Borja mane apsikabino 😀 Be žodžių, matyt ir jam jų kartais pritrūksta. Paskui apsikabino dar kartą ir dar kartą, o tada jau aš susigėdau, kad skambinau Margaritai. Po to sekė fotosesija: Borja mašinoje, Borja šalia ir vėl viduje.

Man jis YRA labai fainas bičas. Nes yra toks koks yra. Borja, sodininkas, plikis su atvira širdimi. O kiaušiniai (vištų), sakė, dabar bus nemokamai 😀

**Čia ne apie kiaušinius, vaikams tokie dalykai nerūpi, ČIA apie Lietuvą ir Kovo 11-ąją – Baltic International School 😉**

Naujai vietai (šaliai) prisijaukinti, mano patyrimu, reikia pusmečio. Pergyveni pradinę euforiją, rutinos įsigalėjimą, pastovų lyginimą „čia ir ten“, o tada ateina tas WoW laikas. Daugmaž viską, ko tau reikia turi ar žinai kur įsigyti (arba žinai kur kreiptis), atsiranda bendrų interesų turinčių pažįstamų ir bičiulių, pradedi suprasti vietinius papročius ir kalbą (poquisimo).

Kovo 1-oji, Marijos 10 metų TEN kur ŠILTA pagaliau 🙂 (beje, tas stalas skraidė!)

Dabar esame būtent šioje stadijoje ir jaučiu, kad atsikeliu MYLĖDAMA salą. Dabar yra gera, PAVASARIS skamba visais varpais, ir atrodo, kad tai netgi labiau psichologinis atgimimas, negu gamtos, bet, matyt, taip ir TURI BŪTI.

La Gomera pėsčiomis (1 dalis) –> Apie TAI be ko gyventi negalima: maistas ir kelias

O kaip jūs nusipelnote savo kavos ir bandelių? Aš tai kartais susimąstau ar aš valgau, kad gyvenčiau ar gyvenu, kad valgyčiau…? (Kava įsiskaitytų į maistą šiuo atveju). Ir taip – aš ESU plona, bet žinokite ploni IRGI mėgsta pavalgyti 😉 . Aš apie maistą SVAJOJU eidama miegoti, bėgdama į kalną, vairuodama automobilį, aš jį KRAMSNOJU susinervinus ir dažnai laukiu vakaro (kada vaikai jau bus lovose), kad atsidaryčiau ŠALDYTUVĄ… Kaltė mane griaužia ne dėl to, kad pilnu pilvu eit miegoti blogai, bet kad vaikams tų kukurūzinių čipsų prieš miegą neduodu (nes paskui neįmanoma išvalyti dantų normaliai). Tačiau iš Jono sulaukiu tik palaikymo – TUOS ČIPSUS su sūriu, dažniausiai jis ir pakepa, ir dar alų atneša 😊

O fizinė veikla mane veža panašiai kaip maistas.

Todėl, šį kartą apie TRIJŲ DIENŲ žygį pėsčiomis po La Gomeros kalnų klostes.

**Keep on walking, baby! Tenerifės El Teidė tolumoje – nerealiai, ane?**

Summa summarum:

Nueita apie 50 km, užkopta 2252 m aukštyn ir panašiai žemyn, max greitis 6,1 km/val, o vidutinis greitis tik 2,2 km/val. Mhhhhh…. TIKTAI 2,2 km/val. – pažiūrėkite į reljefą, mielieji!

AltoGarajonayAérea0.jpg — **La Gomera (foto iš interneto)**

28504715_10156252986214791_764970311_o — **Kažkur La Gomeroje**

Kalniukas ant kalniuko, viršūnė po viršūnės, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, kol kojos pradės drebėti 😀 Žiauriai smagu. Jei sąžiningai, – ketvirtos dienos rytą, MAN SKAUDĖJO VISKĄ, įskaitant veidą…. Bet vistiek norėjosi eiti toliau, DAR ir DAR. Kaip kavos ir bandelių.

28554921_10156252985979791_550228877_o — Retai kada lygiai keliavome – beje, lazdos buvo LABAI naudingos, ypač leidžiantis nuo kalnų

“Coastal Track” (viso 120 km aplinkui salą) – nerealus, vaizdingas maršrutas. Mes užsibrėžėm nužingsniuoti dalį nuo Vueltos, kur atplaukėme su keltu iš Tenerifės, iki Hermigua. O tada su guaga* į San Sebastianą iš kur su keltu atgal į Tenerifę. Guaga neturi grafiko (a kam jis?) – pasižiūri kada išvažiuoja iš galinės stotelės ir primetimo metodu pasiskaičiuoji KADA turėtumei laukti kažkur ten apačioje po kaire (stotelės irgi nėra). Sakė mojuoti. Pavyko.

Pirma diena. VUELTAS– ARURE

Vueltas, tai Valle Gran Rey uostukas – mažas, jaukus, kviečiantis, su kavinukėm ir paplūdimiukais. Taip, žmonės maudėsi, buvo tobulas vasario oras, švietė saulė ir žiema atrodė nuostabi. Aš pagaliau su ja susidraugavau, nors visuomet buvau dėkinga už Luką (ji gimė gruodžio pabaigoje). Sukirtome ledų ir nužygiavome link savo pirmosios uolos. O ten saulė mus tiesiog suvalgė.

Kopėm maždaug 800 metrus stačiai, non stop aukštyn. Lyg ir nieko, bet svilinant saulei atrodė, kad prakaitas nuplaus žemyn. Ši atkarpa ypatingai stati ir track’as neina plačiais zigzagais, kas palengvintų kopimą, bet daugiausia kyla stačiai viršun.

Išlipęs iš kelto Jonas mostelėjo ranka į aukštą kalną tolumoje ir pajuokavo: “o dabar tenai, susitinkam prie to medžio viršūnėje”. TĄ medį teko aplenkti ir pakilti dar kiek aukštėliau…. Taigi “be careful what you joke about…” O tenai, VIRŠ to medžio, saulė staigiai dingo. Ją pakeitė debesys, lietus ir siaubingas vėjas. Tai įvyko akimirksniu, o mes – kiaurai šlapi nuo prakaito pasijutome košiami ledinio vėjo. Staigiai traukėme striukes, bet žinote tą jausmą, kai prakaitas sušąla…. Vėjo gūsiai užeidavo ir praeidavo, o paėjus gilyn kalnų viršūnėmis iš viso liovėsi. Už tai kava iš senuko termosiuko buvo pati skaniausia pasaulyje, o Snicker‘is, kurių Jonas pasiėmė net keturis, buvo pasidalintas su nežmonišku dėkingumu.

Tas žvarbus vėjas ir lietus tik užkopus į kalną, buvo ypatingas kalnų dvasios pasveikinimas. Mes jį nuolankiai priėmėm. O toliau keliavome džiaugdamiesi gaiva, vėjas ir lietus nurimo. Viskas buvo gerai, gražu ir įdomu. Nuotaika – puiki, apniukęs dangus negadino vaizdų, kūnas dirbo ir aš jaučiausi gyva ir laiminga, KAŽKUR La Gomeros kalnuose. Ir jei būčiau ieškojusi savęs iš aukštybių, būčiau pamačiusi koks mažas taškas tėra La Gomeros sala, o ten, jos žalumoje manęs net nesimato…

**SURASKITE MANE – TIKRAI ESU NUOTRUKOJE… rožinis taškelis…**

Pakeliui sutikome daug vietinių draugužių – ožkų su skambaliukais. Tiem sutvėrimam nereikėjo nei lazdų, nei snickerių, jos jautėsi namuose tiek ant uolos šlaito, krentančio žemyn kažkuriuo laipsniu tarp 87-90, tiek akmeninėse olose. Savo kailiu patirdami ypatingus reljefo nelygumus, mes abu aiškiai supratome KODĖL buvo išrasta SILBO GOMERO (švilpimo kalba, plačiai naudota La Gomeroje). O ir piemenys jų nepėsti buvo. Štai tau ir lazdelė, pamaniau sau nužvelgdama savąsias, su tokia aš tik liuokt liuokt ir jau kitam salos gale arba netgi kitoje saloje atsidurčiau 😀

El pastor La Gomera.jpg — **Salto de Pastor Canario – va taip tai** (nuotrauka iš interneto, jie per greit šokinėja, aš nespėjau nufotografuoti)

**Cueva de Cabras – čia gyvena ožkos, matote ir kopėčios padėtos, nevargsta.**

Antra diena. Arure – Vallehermoso

Apdovanota ta Arure nuostabiais vaizdais, apmusijusia vietinių gėrybių parduotuvėle su senut senutėle pardavėja ir valgykla, kurioje ir mes skystą vyną ragavome ir tirštą sriubą srėbėme. Įdomiai taip. Todėl ryte nusprendėme likti prie savų „šprotų“ ir savos kavos. Keliui pasiruošta. Snikeriai kišenėje. Viskas muy bien.

Tie milteliai šalia žalio srėbalo – garsusis GOFIO (skrudintų grūdų miltai), jie dedami visur – į sriubas, padažus, troškinius, blynus, sausainius ir pvz yra ledai ‘gofio’ skonio. Na, panašiai kaip pas mus cepelinai. Manau, jei turėtume šiltą klimatą, tai būtų ir ledų su spirgais.

Radau

Pakeliui

Antroji atkarpa turėjo savo „cviaką“ – visus metrus, kuriuos UŽKILOME, turėjome NUSILEISTI, o tada pakartoti tą patį 😀 Todėl leidžiantis į Vallehermoso, Jonas su manimi nebešnekėjo. Vienu kelionės momentu buvome sumąstę prasiilginti tos dienos kelią dar aštuoniais kilometrais (einant ilgesniu keliu), bet, mūsų laimei, neradome tinkamo nusukimo (tai buvo vienintelė vieta prie Los Choros de Epina, kur nuorodos mus suklaidino, visur kitur „Coastal Track“ nuorodos buvo puikios).

Choros de Epina – vieni latakėliai – vyrams, kiti – moterims. O juokingiausia yra tai, kad viename stende rašo, kad poriniai – Vyrams, o kitame stende – atvirkščiai 😀 MES gėrėme iš VISŲ!!!

Ši atkarpa buvo pilna įstabiausių vaizdų. Kraštovaizdis keitėsi eilinį kartą kylant į dangų, einant slėniu pilnu gėlių ir laukinių avilių, ar leidžiantis žemyn, kur lyg maži sliekiukai raitėsi auto keliai. Pakilome aukštai ir jautėmės mes taip, kad žodžių nerandu, taip gerai buvo. Visiems jums linkiu TOKIO jausmo.

O parvilkom kojas antrai nakčiai į bl..fk..sh.. Tiana Aprathotel II Vallehermoso miestukyje. Toks viešbutis, kuris 15 val užsidaro, na jei nespėjai, tai nespėjai, eit greičiau reikia…. Bet buvo paliktas telefono numeris, taigi mus įleido vidun. Na, net nepradėsiu. Ten nesiūlau apsistoti. Veeea…

Kad nesmirdėti šaltame kambaryje vakarą leidome vietinėje bodegoje (vyninėje), nors man ji panašesnė į pub’ą. Maistas – kanarietiškas, tai jau tikrai. Dar ilgai aš tas jaučio skūras ir Jono komentarus prisiminsiu … Aš vis PATAIKAU, ką nors užsisakyti (tokia jau mano natūra), bet žinokite visame kame BŪTINA įžvelgti pozityvą – jaučio skūros Vallehermoso yra daug geriau, nei medūzos Hong Konge. Jokio pašalinio efekto.

**Skūros yra gerai, tikras Gomeros perlas.**

Trečia diena. Vallermoso – Hermigua

Diena, kai reikėjo nueiti ilgiausią atstumą. Iš nuostabaus slėnio reikėjo vėl pakilti į kalnus ir vėl nusileisti iki jūros lygio. Bet kas mums. Tik dvi pūslės ant kojų pirštelių, negi stosi. Ėjom ir džiaugėmės nerealiu oru. Aš rimtai, buvo TOKS superinis oras, kad negalėjom atsidžiaugti. Vaiskus, saulėtas, laimingas. O pakeliui TOKIE vaizdai, kokius įmanoma pačiupinėti tik palikus ratus ir vaikus komfortabiliam pasaulyje. Su mergytėm, tikiu, kai kurias atkarpas būtume labai linksmai nužingsniavę, bet tai visai kita istorija. Čia buvo mūsų DVIEJŲ žygis ir tai buvo esmių emė.

Dviese yra KITAIP gera, nei keturiese + perrito. Reikia to DVIESE, labai labai.

**Keliaujant anapilin… Jonas pastebėjo, kad ant daugelio kapų nėra gimimo datos, tik mirties**

Pabaigoje prieš pasiekiant Hermigua, Santa Catalina priemiestyje, nulipome prie šniokščiančio vandenyno. Ten jis putoja, riaumoja ir garma per akmenis. Mes, du keliautojai, super pakilioje nuotaikoje pagaliau nusiėmėme batus, atsiraitojome kelnes ir nuklibinkščiavome per akmenis pasisveikinti su Neptūnu. Jo siųsta banga buvo nereali. Taip pasveikino, kad varvėjo viskas iki apatinių rūbų ir akinių. Gerai, kad atsiraitėm tas kelnes…

Mūsų išnaros

Taip turėjau atrodyti, kai banga mus užpylė

Užbaigėm savo tridienį žygį restoranėlyje El Faro, kur vietinės moterytės oi kaip skaniai mums pagamino žuvį ir atšaldė butelį vietinio vyno, kurio nebuvo jokioje meniu. Kaip aš DĖKINGA visa kam, kas mus supa už tokius žygius ir tuos sprendimus, kuriuos priimame šiek tiek rizikuodami, bet vedami didelio noro patirti.

**I DARE U! Čia jau po VISKO ir po VYNO 😉 (laikrodis ir kepurė – ne mano… ir ne Jono…)**

**O štai paskutinė nakvynė Casa Rural Hermigua buvo super!**

Dėliojant maršrutą susidūrėm su visišku pernakvojimui skirtų vietų trūkumu. Pats sezonas, vėlokai užsakinėjom ir nakvynės reikėjo tik po vieną naktį. Taigi maršrutas buvo adaptuotas pagal tai, ką pavyko rasti. Todėl viena atkarpa gavosi 20 km ilgio ir prieš iškeliaujant mane buvo apėmusi PANIKA.

Žinot, taip yra su visais nepažintais dalykais, ar tai būtų kelionė, ar kraustymasis į kitą šalį, ar naujas darbas, ar partneris. Viskas atrodo DAUG baisiau, KOL nepradedi. Tai ir buvo mano atradimas šioje kelionėje (be jaučio skūrų).

Kai kuriuos dalykus, bėgant metams, tenka atrasti IŠ NAUJO, kad ir tai, jog mums su Jonu dviese YRA gera. Tą irgi reikia vis iš naujo atrasti ir pasitikrinti, nes būna gi visko 😉 draugai, būna visaip.

*guaga – autobusas

***

**BAR PEDRO HERMIGUA – BŪTINA APLANKYTI, dėl n priežasčių, ir ne paskutinėje – vaizdai ir gera muzika**

**Hasta luego La Gomera, jau išvykdami svajojome grįžti ir užbaigti tuos 120 km**

***

Apie narkotikus atvirai: WANDER ir LUST

Ir vėl nebespėju. Vėl skundžiuosi pati sau apie pačią save. Ir to nepadariau, ir to nepadariau, o ŠUO jau tuoj pasirodys, tuoj prasidės jo metai ir ką aš, Drakonas (taip jau gavosi, kad Beždžionė esu dėl kitų priežasčių, nei kinų horoskopas) jam pasakysiu? Kad nesu super moteris, a -nei super mama, niekada ja ir nebuvau, ir „baisiausia“, kad neplanuoju ja tapti, kad dažnokai patingiu (lyginant su pirmos jaunystės metais) …

ech, jaučiu, kad atėjo laikas j-o-n-a-ž-o-l-ė-m…

… … …

Na nea, nieko nebus, man tokia išpažintis visai nepatinka, todėl po dviejų mėnesių pertraukos kovojant su Giovanio suteiktu pasiteisinimu aš vėl bėgu įkalnėn ir vėl išsivyniojau jogos kilimėlį (feels good, baby). Tas suknistas kaklo skausmas netvarkys mano mielo gyvenimo saloje. O nespėju aš ir pati žinau dėl ko, nes pastoviai tai pakuoju, tai išpakuoju mūsų lagaminus. Mangizmas* nėra vienintelė priklausomybė, kuriai nevalioju atsispirti.

Mano ir Jono narkotikas yra Kelionės, mus valdo Wanderlust (mergytės tiesiog gimė į TAI ir abiem tenka taikytis, tikiuosi, oi labai viliuosi, kad jos jaučia panašų kaifą). Ir patikėkite, šitas reikalas taip pat turi pašalinių efektų, kurie vargina mano jautrią nervine sistemą. Taigi j-o-n-a-ž-o-l-ė-s, here I come.

Me, myself and I (El Cotillo, Fuerteventura)

Šis įrašas – smarkiai pavėluotas, bet geriau dabar, negu visai ne. Anea?

Dar prieš Naujus metus, mes atsidūrėme saloje, kurios pavadinimas yra FUERTEVENTURA (stiprus nuotykis būtų reikšmė, nors senjora Ruiz užtikrino mane, kad salos vardas nieko nereiškia! Ką gi, reikia pasakyti, kad ir aš, kartais, iš užsieniečių sužinau naujų faktų apie Lietuvą, bet senjorai Ruiz, tiek jau to, netrinsiu jos nežinojimo nei ten, nei kur kitur. Gal pati nuplauks kada į Fuertę ir sužinos 😉).

Mūsų namai, šią kelionę, buvo smagus kemperis, oficialiai pavadintas šešiaviečiu, bet oi, neapsigaukite, ispanai skaičiuoja kitaip. Pasak jų ir 100 litrų vandens turėtų dviem parom užtekti šešiem žmonėm (praustis, valgyti ir nuleidinėti wc esantį įrenginį). TĄ vandens “apstumą“ mes savo kailiu ir išbandėm. Pirmą rytą (po vieno vakaro trumpų apeigų dušelyje) didysis vandens bakas jau buvo tuščias. Gerai, kad ta fizika dėstoma mokykloje ir kad per benzino badą sovietmečiu, berniukai išmoko perpylinėti (čiulpteli žarnelę ir banzinas teka. Tiesa, reikia ilgai spjaudyt paskui, bet tai užgrūdina). Tai va taip iš geriamųjų “bambalių“ ir papildėme nepriteklių 😅 Bet ne apie tai kol kas, o apie viečikę, kurioje atsibudome mažosios keliauninkės Lukos gimtadienio rytą.

Atvykome mes vėlų vakarą, kuomet nelabai kas matėsi, todėl TAS VAIZDAS, kuris atsivėrė nusiridenus nuo lentynos-lovos, man buvo TOOKS saldus, kad aš ir vėl pasitvirtinau sau išvadą apie save – esu atsiskyrėlė. Gal ne tik krabai būna atsiskyrėliais, gal yra toks ir beždžionių porūšis?

POZO NEGRO bus tai, ką aš matysiu savo minčių kino teatre, kai išgirsiu FUERTEVENTURA. Pasak Gnu (Karolinos) – „ten juk nieko nėra?!” Taigi va BŪTENT, kažkam ten gal nieko nėra, o man – visko tiek, kiek reikia.

Akmenuota, nerealiai graži įlanka su keliais baltais namukais, kurie naktį apšviesti ryškiau, nei kelias prie mūsų namų Vilniuje. Pakrantė su vieninteliu veikiančiu šeimos restoranėliu (specializacija – šviežia žuvis), tuščia žaizdimų aikštele ir laukinėmis ožkomis. Ai ir dar gulbės – išdidžios, baltos, didelės.

Ar sakiau, kad ir Marsas su mumis kemperino? Taigi, jis užėmė abi – penkto ir šešto keleivių vietas (miegojo kemperio bagažinėje, kur dieną žaisti sulysdavo ir vaikai).

Tas Fuertės plikumas, toks akį rėžiantis, kad net gražus ir bangų mūša už plonos namuko ant ratų sienos, jausmas, tikras laukinis jausmas. Mums visko užteko. Todėl palikti Pozo Negro nenorėjome. Tai buvo vienas gražiausių gimtadienių, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

Tyrinėdami Fuertę, vengėme turistinių vietų (ai kaip visada), didelių žmonių sambūrių, kurortų, taigi nuvairavome savo namus ant ratų skersai salos per laikinąją sostinę Betancuria (kur ragavome ožkienos ir nelikome nustebę) iki Ajuy kaimelio (ispaniškai j tariasi kaip ch, taigi… keikėmės legaliai ir su didžiuliu pasitenkinimu, vaikai kartojo paskui mus ir negi drausi :D). Ajui (geras, ane!) atsidūrėme ir vėl vėlai vakare. Žmonių nėra, pakrantėje siautėja didelės bangos. Miestuks didesnis už paliktąjį Pozo Negro, bet tylu ramu, naktis.

O tada atėjo rytas… Pravėrus kemperio duris, apstulbau. Ten, kur siautėjo laukinės bangos, šlaistėsi siaubingai daug dvikojų. Pasijutome lyg Ermitažo parkinge, tik su vaizdu. “Kas per velniava“, suburbėjau, ir išlindau ieškoti teisybės.

Kemperis buvo užstatytas keliom eilėm mašinų, o srautas žmonių vorele lipo netoliese esančiomis uolomis. Kaip skruzdėlės, su tikslu. Paniurusi pėdinau pakrante link didžiulės skylės-urvo uoloje, kurios nepastebėjome tamsoje, bet ir ten aš buvau ne viena. Pagyvenusi britė energingai judėjo link manęs. Prisiyrusi (per paplūdimio akmenukus tatai) ji mane ir apšvietė, kad į tą A-chui (atleiskite Ajui) ji atvažiavo čarteriu (nevartotina svetimybė, oi oi – užsakomuoju autobusu) pasigrožėti piratų olomis, bet jai olos pasirodė per aukštai, todėl ji braidanti pliaže ir kalbinanti paniurusią mane. O čarterių šioje vietovėje, pasak naujos “bičiulės“, bus daug ir daugiau, nes tai turistinis maršrutas ir VISI autobusai veža ČIA. Chrrrrrrrrrrr… išsiveržė man. Ji neišsigando, tuoj pat pasidalino, kad pati turinti šunį namuose…. No shit.

Na ką gi, nėra to blogo…. Papusryčiavę savo namelyje ir mes prisijungėme prie skruzdėlių. Ne, tai visai nesmagu, bet vaizdai BUVO verti mūsų nuolankumo ir susitaikymo. Olos – didžiulės, išgriaužtos vėjo bei sūraus vandens, audrino fantaziją. Piratai, grobis, pavojus. Na ir šlapimo dvokas tolimiausiuose urvų kampeliuose, kur vaikai BŪTINAI norėjo nueiti, nepaisant akis badančių servetėlių. Į nieką neįlipome ir mane tai nuteikė ypatingai džiugiai. Čia ir visas moralas – džiaukis mažais dalykais.

Bet tai lobio-grobio didumas turėjo būti?!?

Apibendrinant, esant Fuertėje, Ajui aplankyti verta vien dėl pavadinimo! Urvai taip pat užskaitomi, tik reikia nusiteikti TAM žmonių kiekiui. Tada gal ir ok. Vaikams patiko, jos ilgai žvejojo krevetes urve esančiuose baseinukuose. Tada teko ieškoti mus užstačiusių mašinų savininkų. Tie, patraukę automobilius, labai nuoširdžiai dirbo rodydami Jonui kaip atbulai išvairuoti kemperį iš suknistai perkrautos mašinų stovėjimo aikštelės. Naktį ji atrodė visai kitaip. Naktį v i s k a s a t r o d o k i t a i p… Nepamirškite šito, tai pritaikoma visom alei vienos gyvenimo situacijoms.

Čia vaizdas prieš naktį – Jonas kloja vaikų lentyną miegui. Origamis at its best 😉

Iš Ajui dūmėmė neatsigręždami. Reikėjo ieškoti vandens ir WC tvarkymo punktų, kurie, DEJA, nors ir apytiksliai apibraukti kemperio nuomoje išduotame žemėlapyje, nelabai atitiko realybę…

Lajares miesteliuko dvasia, pakeliui į Majanicho, mums labai patiko. Užkandinės, bandelinės, žmonių mixas, viskas fain! Ten susitikome ir su antilope GNU (mano studentiškų laikų sugulove Karolina, su kuria dalijomes siaura sofa, mažame kambaryje Talino senamiestyje, kur tame pačiame bute gyveno nuostabi šeimininkė ir jos vyras – baldas, kuris niekuomet nepalikdavo namų. Oi, tie pasiutę laikai… Tiesa, paskui sužinojome, kad baldo dukra yra garsusis top modelis Carmen Kass, tai kažkodėl mus labai nustebino. Betgi štai dar vienas moralas – VISKAS, iš tiesų, YRA labai PAPRASTA ir bet kuris supermodelis turi paprastą tėvą, o ir pati Carmen yra paprastas žmogus nesvarbu kaip ją vadinsite).

Paprasta nepaprasto skonio paelja paprastame Pozo Negro restoranėlyje

Keista Majanicho gyvenvietė mus nuvylė, mes į ją buvome nusitaikę nakvynės su žaviais vaizdais, bet ten buvo nejauku, todėl pernakvoję vėjuotame Meercat Manor paplūdimyje, pasukome į Corallejo.

Vakaras pas draugus VISADA yra geras vakaras. Su filmu vaikams, pliurpimu iki vėlumos ir Lanzarotės vynu (šalia esanti sala, kur GALIMA ir REIKIA viską pradėti iš naujo. Taigi, jei atsiras toks poreikis jūsų gyvenimuose, apsvarstykite Lanzarotės variantą ir PM mane, atsiųsiu instrukcijas ;). O ryte, pusryčiai prie nesibaigiančių balto smėlio kopų (jos daug platesnės nei Nidoje ir tikrai vertos aplankyti, nors Corallejo YRA pilnas turistų). Štai kodėl kemperis yra super dalykas – varai kur nori ir kada nori, kepi blynus gražiausiose vietose, tiesiog stoji ir kepi. Nerealiai. Man ir Australijoje tai labai patiko, kai mergytės buvo dar visai mažos. Apie kemperį tą ir prisimenu, kaip aš kepu blynus kokiame nors nenupasakojamo vaizdo paplūdimyje, o Jonas su vaikais ganosi netoliese, gal krabus vaiko, ar jūros žvaigždes tyrinėja ir aišku viską tempia man parodyti 😀

Kemperio kino teatras lentynoje (beje, vaikų lentyna buvo didesnė, mūsiškėje atsisėst – be šansų. Bet mes turėjome vyno 😉 )

Taigi, Corallejo mums patiko ypatingai dėl kopų ir gražios dienos, nes švietė saulė, o vėjas buvo šiltas. Beje, apie vėją – Fuerteventura YRA vėjuota sala ir nors kelionėje man jisai netrukdė, ilgainiui pradėtų erzinti (čia aš apie save). Vėjas ten jaučiamas visur ir visokio laipsnio stiprumu, priklauso KĄ jūs norite ant to vėjo veikti 😉

This slideshow requires JavaScript.

Karolina su Mindaugu mums parodė El Cotillo miestuką iš naujo. Mes jį jau buvome aplankę šaltą ir vėjuotą dieną, taigi ir įspūdis susidarė ne koks, tačiau jie mus įkalbėjo dar kartą užmesti akį ir ta mintis buvo teisinga. Fainas ir pats miestukas, ir maistas, ir paplūdimiai, kurie labai priminė garsųjį Great Ocean Road Australijoje, taigi pasijutome kaip namie 😁 O dar saulėlydis! Visi spokso, kas susiglaudę, kas bučkį vogdami, o priešais, ant krantinės – valoma šviežia žuvis, – visiška romantika. Ten sugrįžtume.

Bet ką gi jūs manote, taip, be įspėjimo, atitipeno ir gruodžio 31 diena… Mes, atsimojavę su draugais (pas kuriuos važiavome švęsti naujako, bet planas pasikeitė netikėtai kaip ir visi geri dalykai gyvenime), riedam, bildam atgal į SAVO kampą. O širdis džiaugiasi, šaltosios ugnelės laukia, dumiam atgal į Pozo Negro. Kur pradėjome, ten ir baigėme ir dar kokį pusmetį tame pasaulio kamputyje būtume galėję praleisti.

PLATUMAS – GROŽIS – LAISVĖ

O pačią Naujų metų naktį mūsų uždegtas fakelas nebuvo vienišas, iš už baltų namelių pasipylė fejerverkai į tą tobulai tamsų dangų ir mūsų džiaugsmas, skimbčiojant šampano taurėm, buvo DIDELIS DIDELIS, o norai (tie dvylika, kuriuos pagal kanariečių paprotį reikia sugalvoti valgant dvylika vynuogių) buvo GERI GERI.

Maudėmės, nes kas mums, gi pirma metų diena! Cypėm (nes šalta), šypsojomės ir žiauriai gerai jautėmės. Bet čia dar NE VISKAS – tada, prie mūsų vienišo kemperio, atėjo žmogelis nešinas maišeliu ir ištiesė Jonui. Ten – bandelės, ką tik iš laukinės krosnies, kuri pūpso ant kranto. Jėtau, o aš – sugadinta, jau maniau, kažką prisidirbom… Tos bandelės, dar dabar man ašarą išspausti gali, tas žmonių gerumas, nei iš niekur, pirmą naujų metų dieną…! Tikiu, kad jam, tam žmogeliui, metai bus nuostabūs.

Pozo Negro išliks giliai širdyje kaip happy laukinė vieta (truputį žmogaus mačiusi ir užuodusi), tokia, kur vynas geriamas ant kranto naktį, stūgaujant vėjui, yra pats skaniausias, o katės, Marso nelaimei, greitos ir juodos. Beje, Marsietis TEN pasijuto tikru medžiotoju ir uoliai kiaulinosi kelio purve, kol snukis ir kūnas pamiršo baltą spalvą… TEN mačiau savo mergytes laigant po atvirą pasaulį, ieškant burundukų (kurių niekada ir nesutikome ☹) ir gainiojant laukines ožkas (ir vėl norėjo kelias parsivežti). TEN buvo aišku, visu šimtu procentų, kad narkotikas vardu KELIONĖS turi daugiau pliusų, nei minusų.

Katės…. pffff… rrrr… miauuuu… RAUNATĖS???

Po to Luka įvairavo į vandenyną su visais rūbais (taip jai pasitaiko dažnai… 🙂 ) Čia – Corallejo

Ech… prirašiau čia, nes gera prisiminti. Dabar lazdos (Kalėdų Senelio dovana 😉) ruošiamos keturių dienų žygiui pėsčiomis po La Gomerą. Be vaikų! Močiute močiutėle, mieliausia sengalvėle 😀 – aš tave myliu 😘 (čia mano mamytei, kuri pabus su murkom). Tiesa, dar spėjome pasidžiaugti sniegu, kalnais ir slidėmis Austrijoje, bet apie tai nerašysiu, nes jūs ten ir patys esat buvę, bei dešras tirolietiškas valgę.

P.S. Dėl gyvenimo prasmės – aš pvz galvoju, kad ji kinta. Buvo laikas, kai prasmę mačiau popierinėse lėlėse ir, beje, prisimenu, kad žiauriai mėgau tą reikalą (mergaitės paveldėjo mano prasmės suvokimą, sorry, brangusis). Dabar prasmė numigravo pas gyvas lėlytes. Ar aš vis dar žaidžiu namus? Na ką gi, – myliu, myliu šį žaidimą. Ta proga eisiu į Aurimos Dilienės paskaitą apie vaikus, o apie vyrus ir moteris, pas Rūta Pivoriūnienę, jau buvau. Įsivaizduojate, čia, saloje ir paskaitų yra ir netgi laiko į jas nueiti 😮

Hasta luego, amigos, gražios jums dienos, savaitės ir gyvenimo! Gal pavyks sekantį kartą greičiau brūkštelėti, jei lagaminus greičiau kraustysiu 😉

*Mangizmas – nekontroliuojamas potraukis išsivolioti mangų vaisių minkštime.

Apie Giovannį ir Kalėdų laukimą

Atšąlo. Vakare netgi užsimečiau jumperį. O dabar vėl sėdžiu savo atvirame ofise ir atrodo, kad būčiau ką tik atvykusi į salą. Mango medžiai apsitaisė naujais, šviesiai žaliais lapais, siautęs vėjas nurimo, visi tyliai ruošiasi Kalėdoms. Saloje pasiruošimas vyksta ramiai, niekur (išskyrus kiniečių parduotuves) nesimato per daug puošmenų, neskamba jingle bells (tik vaikų ipad‘ai dažnai transliuoja kažką apie papa Noel) ir … nedrimba šlapdriba.

Mama man priminė Kalėdų vainiką ir apsidairiusi nusprendžiau jį gaminti iš palmės lapo. Labai džiaugiuosi. Abu su Jonu jautėmės pavargę nuo didmiesčio Kalėdų maratono ir daugybės renginių – darbe, mokykloje ir kiekviename būrelyje, kurį lankė mergaitės. Buvome atbukę pačiai šventei dėl komercinės „Kalėdų“ gausos ir akli gražiai puoštom gatvėm. Pamenu sezoninę įtampą ir baimę, kad tik kuri mergytė neįsisirgtų, jau nekalbu apie pastovius krenkštimus ar slogą. Labai reikėjo pertraukos nuo pertekliaus, o geriausia – aukso vidurio.

Kiekvienam savo – Marso naujas draugas ❤

Šį kartą šv. Kalėdas sutiksime jaukiame šeimos ratelyje, keturi dvikojai ir šunėkas. Gaminsime dvylika patiekalų, degsime vaško žvakutes (jas atsivežiau iš Lietuvos 😊) ir siųsime savo šviesias mintis į platų pasaulį jums. Pirmą kartą turiu laiko pagaminti Advento kalendorius mergaitėms, ir taip laukiu KADA galėsiu juos pakabinti jų džiaugsmui ir savo laimei.

Betgi nelemta man taip ramiai Kalėdų laukti ir giesmes giedoti. Nesenai aš sutikau GIOVANNĮ… ir tai ką jis man PADARĖ yra labai dviprasmiška. Žinote tuos LOVE&HATE santykius?! Būtent į tokią velniavą aš ir įsivėliau prieš šitas ramias Kalėdas…

Būna ir taip… o čia vaikų gimadienis (Nidai 7-eri… o svečiai ant buliaus :D)

O viskas nutiko bičiulių dėka (Neringa, Pauliau…). Gimtadienio proga gavau dovanų masažą ir nedelsdama nusprendžiau juo pasinaudoti. Tiesa, buvau kiek skeptiška, nes su mano kūno minkymu įtinka ne visi, mėgstu taip ir ne kitaip, ir dar mėgstu moteris. Ta prasme – masažistes. Bet idealių (man) rankų savininkė Deima* jau kuris laikas dingo iš mano gyvenimo (o kažkada ji buvo tas angelas, kuris suteikdavo jėgų išgyventi savaitę), todėl turėjau žengti žingsnį ir atrasti naujas rankas. Kaip sakoma, džiaukis kol gali, nes nieko nėra amžino.

TEN YRA SALA tarp debesų – Dangaus Karalystė

Jo vardas – GIOVANNI. Vardas reiškiantis – Dievo dovana. TAI JAU TAIP. Žinoma – italas, žavus, jaunas. Po galais!!! Ar tai, kad man sunku atsipalaiduoti su kitais vyrais yra keista??? Ilgai mąsčiau kokį čia masažą pasirinkus, gal pėdų, kad nereikėtų nuogai gulėti ant stalo su Giovaniu kvėpuojančiu man į nugarą? Bet valandą juk neminkys man kulnų, o aukščiau eina blauzdos, šlaunys… ai, nemėgstu to įsitempimo ir nieko negaliu sau padaryti, fantazija juk neapsiriboja vien pastelinių spalvų Meškiukais ir pasakomis apie Lapiukus (manoji žydi visapusiškai). Tegu, pamaniau, bus nugara, nes pečiai įsitempę ir stuburui tikrai reikia pagalbos. Bet žinote gi kaip būna, tereikia žiežirbos, o tada… buvo ir rankos, ir kojos, ir veidas…

Pasakysiu sausai (o kartais tai daug geriau už saldžias liaupses) – GIOVANIS MAN PATIKO. Ir jo rankos dirbo stipriai, kad jaučiau visus judesius ir net kartais miauktelėdavau įspėti, kad tuoj cypsiu. Tai buvo tikras, geras, teisingas masažas. Išėjau iš kambarėlio jausdama visą savo nugarą, su dryžiais ant veido nuo masažo stalo ir palengvėjusia širdimi. Iš karto rekomendavau Giovannį Jonui. O tą dieną nupirktą naują virdulį (nes kurį laiką gyvenome be jo) pakrikštijome JO vardu. Kažkaip savaime taip gavosi ir NE, ne visi daiktai mūsų namuose turi vardus, tik GPS‘as – Birutė, o tas kur mašinoje – Monika ir virdulys – Giovannis.

Nuo tos įsimintinos dienos, kasdien užkaisdavau Giovannį po kelis kartus, vis geruoju minėdama jo stiprius prisilietimus, nes kasdien jaučiau nugarą, kol vakar taip susuko dešinį petį….

PO GALAIS, GIOVANNI, KĄ TU MAN PADAREI? Nei sėdėti, nei paeiti, nei plaukti, nei bėgti, NEI MIEGOTI!!! ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . …..

IMG_8222_maza — Čia NĖRA tikrasis Giovannis… nors labai mielas 🙂

Tuos daugtaškius interpretuokite pagal savo negražių žodžių atsargas. Man SKAUDA. Labai retai geriu nuskausminamuosius, bet neišlaikiau, – visą dešinę kūno pusę maudžia lyg skaudantį dantį. Nebepadeda nei tai, kad jis žavus, jaunas ir italas. Taigi, kas galėtų mane kaltinti, kad myliu, mylėjau ir mylėsiu tik Deimą?! Esu “odnaliub” – to rusiško žodžio negaliu pakeisti, jis toks taiklus, kaip kad Giovannio virdulys yra karštas (dabar geriu kavą).

Mano lapričio gimdienis 😉 ŠILTAI !!! Giovannis dar tik bus…

Taigi, grižtu prie tų LOVE&HATE santykių. Keisčiausia, kad mintyse, o gal net ir garsiai aš vistiek stengiuosi JĮ pateisinti. Gal čia jis rado mano problematišką vietą, gal taip ir turėjo būti ir netgi … gal man reikia VĖL pas jį nueiti?

…

Štai jums ir ramus pasiruošimas Kalėdoms. Esu paskendusi įvairaus plauko mintyse: apie gyvenime sutinkamus giovannius, pasirinkimus ir narkotikus. Aš ir sakau, kas per mintys?!? Lyg musės zyzimas… Apie tai sekantį kartą. Myliu, pasiilgau ir bučiuoju.

Labai norėjau parašyti, o kai TAS noras ateina, nieko nebegaliu imtis. Turiu išsirašyti. Dabar palengvėjo netgi dešinei kūno pusei 😊 Gracias.

*mano angelo Deimos slėptuvė FB – Ameida Studio @intuityvusis.masazas

Esė mano šeimai, draugams, bičiuliams ir pažįstamiems

Šį kartą TIK apie save, nes ši diena yra mano. Šiandien vakarop, prieš keturiasdešimt vienerius metus, aš atėjau į šį pasaulį, laukta kaip berniukas – mergaitės formoje 😊 Esu labai laiminga, kad man buvo suteiktas gyvenimas, kad galiu patirti tiek daug: mylėti, ieškoti, abejoti, klysti, keltis ir vėl žygiuoti.

Čia – AČIŪ mano tėvams, už tiek daug, kad neišvardinsiu. Labiausiai už tai, kad myliu gyvenimą.

Priimu ir šį, kitokį etapą, kurio metu nutinka vadinama mid-life crisis. Man rodos, nutinka visiems, anksčiu ar vėliau, vienaip ar kitaip pavadinta. Stabtelime ir atsigręžiame, nes jau yra į ką. O tada, krizės koloritas individualiai pasikoreguoja pagal asmenybės tipažą. Aš viską imu giliai. Spalvas taip pat.

Viena bičiulė, kai kažkuomet gulėjau paslika dugne, prisipažino, “na aš taip nenorėčiau, tokių ekstremumų, kaip pas tave – tai kalno viršūnė, kurios net nesimato tvirtai ant žemės stovint, tai tokia bedugnė, kad, rodos, juodžiau nebūna. Man paprasčiau, kad ir nuobodžiai, bet tolygiai.“ Tuo metu ir aš visa savo esybe norėjau to nuobodžiai ir vienodai… Bet savo kailio neišversi (atsimenate ‘multiką’, kaip ežiukas vis kitų kailinių pageidavo?!) Mano kailis yra mano kailis. Ir šiandien yra mano kailio gimtadienis 😊

Rytas prasidėjo nuo „Su gimimo diena“ lovoje ir dvigubo papajos torto (mūsų gaujoje tortai kinta pagal gyvenimo aplinkybes, prieš tris metus tortas buvo iš kumpio :D).

This slideshow requires JavaScript.

Dovaną paskubėjau apsirengti, apie ją jau kuris laikas kalbėjau, bet nesuskubau įsigyti.

Giliai imdama ir keturiasdešimt pirmąjį, vos neatsisakiau rytinio ritualo – pasiplaukiojimo Atlanto vandenyne, bet šalia buvo Jonas (!) ir dėl to viskas pasisuko taip, kad dabar geriu kavą vis dar jausdama gaivų sūrumą ant savo rankų (čia juk ir yra esmė). Labai norėjau sėsti ir parašyti šias eilutes, nes jūs mane sveikinate, mano telefonas atgijo, man LABAI GERA.

AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!!

Per savo šventę, esu TEN ir su TAIS su kuriais ir noriu būti. Nieko nekeisčiau. O kai užplūsta gilios mintys apie stabilumą, kurį „atimu“ iš savo vaikų, turiu kontrargumentą, kuriam reikėjo 41 metų patirties susiformuoti – kas gali suteikti vaikui didesnį stabilumą, nei šeima? Šeima, kuri yra kartu ir kartu išgyvena viršūnes ir papėdes. Joks namas, ir jokia stabili rutina šito nepakeis.

IMG_8028_maza — Mano keturiasdešimt vieneri turtai

Mano kelias tikrai margas, jame daug kalnų, bet į jų viršūnes aš žiūriu tikėdama, kad nuo ten atsivers puikus vaizdas ir svarbiausia, aš mėgstu kopti. O šešėliai, – jie gyvena papėdėse, be kurių neegzistuotų kalnai.

„Ir kai šešėlis dyla ir išnyksta, šviesa, kuri lieka, tampa šešėliu kitoje šviesoje“

(Pranašas K.Gibran)

AČIŪ už sveikinimus! Mano keturiasdešimt vieneri yra nuostabūs, nes ant kažkurio kalno, sutikau jūs ❤

Paliesti debesis La Gomeroje

Mūsų finkoje* vakar dingo vanduo. Prieš tai, elektra, ir visa tai atsitinka vakarais. Normalu. Bet turiu pasakyti garsiai ir aiškiai – kol kas manana požiūrio, bent jau iš savo agentų: Rafos ir Margaritos, mes nesulaukėme. O jie abu – grynakraujai ispanai, Rafa – gimęs ir augęs saloje. Iki vėlaus vakaro visi trukdžiai būna sutvarkyti. Nepamainomas ūkvedys Borja – aplinkinių finkų prezidentas, čempionas ir visoks kitoks šaunuolis, darbuojasi pirmose gretose, jį pastebėsite ir prie vandens pompų, ir prie vištų. Kasdien pagarba jam, mūsų akyse, auga.

IMG_8007_maza — PAGALIAU gavau savo kekę! – Beždžionė manyje – labai HAPPY

Na, po vakarykščių remontų, vandens spaudimas kiek šoktelėjo. Ryte, po sprinto kalniukais, įlindau į mūsų ledinį baseinuką (čia toks fenomenas, kurio negaliu suprasti, gal jūs žinote, kodėl jis niekaip neprišyla, nepaisant dideliausių karščių?). Po baseinuko, tvarkingai, po lauko dušu. Štai tada ir gavau per galvą. Dušo dalis su skylutėmis iššovė vos paleidus srovę. Nusiprausiau atsakančiai, net oda dryžuota. O dušas toliau sau bėga, nebesustoja. Gal Borja visgi persistengė?! Betgi dabar mėgaujuosi čiurlenimu netoliese, beveik japoniškas sodas.

Čia tiek buitinių nuotykių ir manana mitų griovimo.

O buvome mes LA GOMEROJE per vaikų atostogas. Ir kaip mane tie serpentinai užsupo, net grįžus namo (girdit, N-A-M-O į Tenerifę!) dar nešiojo į šonus. Bet kokio grožio tos viršūnės, su tarpekliais ir slėniais! Ir žmonių ten nedaug, ir tas horizonto platumas, vandenyno šauksmas. Visuomet įtariau jūreivio dvasią savyje.

Man La Gomera – labai patiko.

IMG_20171101_1531139_maza — Na… veža toks vaizdas…toli

Apsistojome Vallehermoso (vertimas – Nuostabus Slėnis ir taškas). Autentiškas Gomeros namas, tiek išorėje, tiek viduje. Maži langai, storos akmeninės sienos, balkiai, tobulos medinės langinės (keliantis ryte neįmatai nei savo, nei šalia gulinčio nosies, bet miegi giliai, kaip žiemą), vidiniai kiemeliai su neaprašomais vaizdais į neaprašomus kalnus ir IKEA virtuvė 😀 Tobulai kanarai. Ek…

Tačiau visa tą estazę reikia apraminti – ten buvo ŠALTA. Ir tas vienas radiatorius, tampomas iš kambario į kambarį, manęs nesuviliojo keisti stovyklas. Vakarais aš ilgėjausi Tenerifės ir savo apšiurusios finkos, kuriai iki Ikėjos virtuvės – labai toli, o bet tačiau – dovanojančios šilumą kiaurą parą. Savo finkoje galiu būti begėdiškai neprisidengus. Jetau, kaip man tai patinka.

Taačiau rytais La Gomeroje, kai įleisdavau saulę atvėrus langines, ir akmeninį miegamąjį užplūsdavo nerealus vaizdas, –> ai tą visą vakaro drebulį.

IMG_20171101_0934041_maza — Miegamojo langas…

Eidavome į kalnus, zigzagais į viršūnes, žemyn prie vandenyno, gilyn į mišką, kuris užaugęs iš sėklų nepaliestų ledynmečio (Parque Nacional Garanjonay). Neklauskite, nežinau kaip tai įmanoma, ir vaikam sakiau, kad n-e-ž-i-n-a-u. Aplankėme viską, ką įstengėme per penkias dienas, manau išsamiai, ir vasaro mėnesį, planuojame grįžti DVIESE, pėstute per salą!!! Mamai bilietai jau užsakyti, mergaitės laukia 😀

IMG_8081_maza — Močiutės apačioje nėra, bet namukai mėtosi

IMG_8029_maza — Aukštai virš Vallehermoso paplūdimio

Jei kas spėliosite ar verta aplankyti La Gomerą, mano atsakymas – BŪTINAI. Bet prisiminkite, aš nemėgstu masinių renginių, manęs nepamatysite dideliuose koncertuose ir aš maivysiuos, jei reikės keliauti su didele chebra. Man prie širdies cykiai, netgi vienišai kartais (ypač jei su Jonu). Kiekvienam savo.

La Gomeroje rasite ramybę, tokią stiprią, kad net truputį gąsdina ir pajusite tokį “rough” gyvenimą, kokį gyveno ir vietomis tebegyvena vietiniai. Ypač kalnuose, kur po vieną mėtosi balti nameliai, ir nesimato privažiavimo, tik takas ir toks status, kad nedrįsčiau… Tada, klausimas iš šono: “Mama, o jei grįžo į tą namuką ir pamiršo pieno?” BŪTENT. Izoliacija, sudėtingas susisiekimas, kvapą gniaužianti gamta, vulkanas po kojom. Kokie žmonės čia gyveno ir tebegyvena? Nenuostabu, kad jie švilpaudavo – Silbo, tai gomeriečių švilpimo kalba, kuria susišvilpaudavo per tarpeklius, nes nenueisi ir nepasakysi. Reikia pagalbos ir švilpi. Tau atsiliepia. Jetau.

IMG_7971_maza — Prie Hermigua, Jonas uolas skaldė

IMG_7973_maza — Tolumoje – Tenerifė!!! Ta viršūnė debesyse – El Teidė ugnikalnis. O pimame plane – Marsietis ❤

Pėsčiomis, visi keturi (Marsas buvo paliktas namuke, labai prieštaravo) nuėjome gabaliuką “Coastal track”, kuris apima visa La Gomerą. Visi likome sužavėti. Kas vaizdų ir vidų užliejančių emocijų, kas faunos. Žodžiu, einam mes, einam šalia dangaus, dairomės ir dūsaujam, kol kalno viršūnėje, maždaug 1200 m aukštyje nesutinkam ožkos. Ji su skambaliuku, suprask – turi šeimininką, todėl besipešančios mergaitės (kuriai priklausys ožka) negali jos pasiimti (ačiū skambaliukui!). Einam toliau, o už posūkio – visa kalnų ferma. Ožkos braido palaikiame aptvarkėlyje su mažuliukais ožkiukais. Vienas pilkas, keli juodi su baltom dėmelėm, visai juodas ir dar keletas margų, – tokie mielučiai, kad jau ir mama akimis renkasi, kuris čia tiktų su Marsu gyventi. Tėtis santūriai tyli, mergytės cypsi pamiršusios aną ožką ir viltingai drebina balsiukus į mane žiūrėdamos. Kokios mielos ir stebuklais tikinčios tos mūsų atžalėlės…. 😊 Tuomet, oloje, Luka aptinka dar įdomesnį reginį – paršelius, tiksliau kiaules. Oloje, natūralioje kalno oloje. „Tų neimsim tikrai“ – pasakiau griežtai. Nes taip žiauriai smirdėjo. Neapsakomai. Aš dar apsidariau, kad nors kokį padarą panašų į žmogų, ūkininką, dvikojį užmatyčiau, bet veltui. Buvome visiškai vieni. Natūraliau nebūna.

IMG_20171102_1447094_maza — Už posūkio rasime paršiokus, bet tai kaip JĖGA!

Valle gran Rey radome okupuotą vokiečių. Britai mėtosi po visą Tenerifę, o vokiečiai susikoncentravę La Gomeroje ir būtent Valle Gran Rey (Karalių slėnis). Na, pagirtinas skonis, tačiau nuo to pats slėnis neįgauna didesnio žavesio, gal atvirkščiai. Maistas prastas, vokiečių daug. Na, tos dvi suknelės, kurias nusipirkau netyčia užsukus į butikėlį kažkur palei uolas, aišku pridėjo taškų. Žiauriai mėgstu tokius spontaniškus ir greitus pirkinius kažkur kažkur pasaulyje. Dabar Valle Gran Rey nešioju ant savęs ir mėgaujuosi. Paplūdimys tiesa buvo įspūdingas, krantas su stačiais kalnais…. ir suknelės….

IMG_8105_maza — Valle Gran Rey paplūdimio gabaliukas

Tačiau labiausiai nustebino miestukas, į kurį manėm nespėsime užsukti – Playa Santiago. Šalia jo – salos oro uostukas su trumpu pakilimo taku visiškai ant vandens. Pasiruoškite įveikti daug serpantinų, ir nusileisti į atviruko grožio miesteliuką su apvalių akmenų paplūdimiu ir vangiomis katėmis. Tiesa, kačių La Gomeroje – daug ir Marsui tai kėlė didelį rūpestį. TA katė, italų restoranėlyje drybsojo tiesiai šuneliui prieš nosį ir Jonas viena ranka įnirtingai dirbo laikydamas drebantį Marsiuko pavadėlį. Kita ranka bandė valgyti. Visiškas naglumas, tiesiog katiniškai katiniškas elgesys. Tyčiojosi tas el gato akivaizdžiai ir nieko negalėjom padaryti. Svetingumo – nulis.

IMG_20171031_1429371_maza — Visi pasaulio katinai – jūs – šunsnukiai :p (Marsas)

Taigi, tiek žinių iš Kanarų pasaulio. Vėl prasidėjo mokykla ir mano ispanų pamokos. Tiesa, Jonas, mūsų kietas vyras, kuris Lietuvoje per speigus maudydavosi 0 laipsnių baseine ir nesirgdavo, kuometmes leipdavome kaip vištos viena po kitos, pasigavo kosulį ir dabar valgo antibiotikus… Ir taip, ir taip svarsčiau šitą nesąmonę, kol priėjau vienintelę išvadą – „kai kuriems iš mūsų atsipalaidavimas kenkia…“ Tikiuosi jis iš to „išaugs“ 😉

IMG_20171102_1507154_maza — Kažkur La Gomeroje…

*finca = fazenda = ūkis 😉

Atradimai be dramų

Šį kartą jokių dramų, draugauju su policija, musės beveik dingo, kondicionierius veikia.

Noriu papasakoti apie atradimus. Tas akimirkas, kai pasijuntu Australijos išdavike. Kai sukirba mintis, gal likti čia ilgėliau. Ir ne, Lietuvos išdavike nesijaučiu, nes lietuvybės iš lietuvio niekaip neišimsi. Ji vietoje. Esu lietuvė gyvenanti pasaulyje ir kaip man tai patinka!

Smėliuks

Relaxas

Vakare ar savaitgalį, kai neišlekiam nuotykiauti tolėliau, vis atsirandam SAN JUAN miestelyje. Jame tiesiog gera. Supasi maži laivukai, maklinėja vietiniai, vandenynas čia ramus, molas saugo nuo bangų ir galima plūduriuoti sūriame vandenyje jaučiantis laiminga silke. Mergaitės dūksta ir nardo, Jonas svajoja apie kokteiliuką „low key“ bare ant kranto. Ir patikėkite, ten kokteiliukai – tobuli. Tiesa, gėrėme tik kartą, BE VAIKŲ, nes tik kartą buvome išlėkę dviese. Dėka Zitos. Taip, Zitų yra visur ir Ačiū Dievui! Labai ją mylėjau, gerdama Mojito. Ir svajoju apie dar ne vieną tokį mielą vakarą.

IMG_7682_maza — SAN JUAN vakarėja, kokteiliukas jau suvartotas

Beveik du mėnesius esame Tenerifės gyventojai ir taip, jau ne kas rytą atsikėlusi išeinu į terasą, kartais tiesiog burbu, kad noriu miego ir įsikniaubiu į Jono petį. O jis šypsosi. Ir tikriausiai nepasakau, bet taip gera matyti jį šypsantis dažniau, nors dirba kaip dirbęs ir nepaleidžia blackberry iš rankų (jūs žinote, kad galima spaudinėti tuos mažus mygtukus rašant atsakymą svarbiam klientui (taip, ta blackberry yra su mygtukais) ir tuo pačiu metu žiūrėti į pašnekovą ir net dalyvauti pokalbyje?! Aš visuomet pasimetu, kai jis man taip daro). Bet nepaisant to, čia mes net į parduotuvę važiuojame kartu 😀 Na, gerai, turime tik vieną auto, bet ne tik dėl to. Gera.

IMG_7729_maza — Mūsų nauji namai 🙂 ALCALA – gulbės/gervės naujas Monkey’s Tales produktas

Dar atradome ALCALA miesteliuką, ir šiandien vakare ten trauksime, nes pažadėta Marijai. Ten daugybė krabų mažuose uolų baseinukuose, o tinkleliai jau paruošti guli mašinos bagažinėje. Mergytės nuo ryto su šypsena išspirgėjo į mokyklą, vakare – krabaus.

Alkaloje, pasiklausinėję vietinių, nuvinguriavome gatvelėmis į restoranėlį Casa Mon. Virtuvė ir svečių salė – toje pačioje erdvėje, sienos mėlynos, nukabinėtos žuvų nuotraukomis, suprask, esi jūros maisto užeigoje. Įėjimą tikrai būtume praėję. Eksterjeras irgi bet koks, bet gi ne sienų laižyti atėjome. Pulpo gallego, chopitos, calamari con aja ir cherne su patatos canarias (vietiniai užtikrino, verdamos vandenyno vandenyje😉) Ai, tos sienos, ai, tas fasadas, svarbu kas viduje. Universali tiesa.

Mergytės, t.y. Marija sugalvojo, kad labai nori eiti į papildomas ispanų kalbos pamokas, nors ispanų jos ir taip mokosi kas dieną mokykloje. Pergalvojusi tvarkaraštį, nukėliau žirgyno pamokas į rytą ir sutikau. „Eik“, sakau, „vaikeli, kad taip trokšti žinių, mokykis“. Kad jūs matytumėte kaip ji apsidžiaugė….

Dabar vakarais visa šeima turi naują aistrą, – minkome Duolingo ispanü kalbos apps‘ą, kas telefonuose, kas i-pad’uose. Ir mažoji Luka, aišku, minko. Ašaroja dėl to, kad nepraėjo kokio nors lygio, neteisingai pasakė ispanišką frazę ir Duolingo pelėdžiukas nepraleido eiti toliau… Žaidimas, argi ne?! Tačiau Marija visoje mokykloje geriausiai “varo” ispaniškai ir yra oficiali “super star”. O mes čia – nepilnus du mėnesius…

Lankausi ir aš pas Senjorą Ruiz, bet tik kartą per savaitę. Dėl to godžiai graužiu vaikų parsineštas knygutes, kurios ispanų-anglų kalbomis parašytos. Įdomu, nors tu ką. Nėra man ta ispanų kalba super graži, o tos pabrėžtinai gerklinės “Rrrr” nėra mielos ausiai, bet traukia mokytis, tai labai nesipriešinu.

Miau

Mur

Lulu

O kai turiu minutę, dėlioju kur, ką, kada pamatyti, užuosti ar paragauti. Jūs žinojote, kad mėgstu ragauti? Labai. Tik po connoisseur patirties ragaujant medūzą Hong Konge, apribojau savo pasirinkimus, bent jau kuriam laikui. Save reikia saugoti. Net grįžti į Hong Kongą nenoriu, tai galite įsivaizduoti kaip smagiai linksminausi vonios kambaryje po medūzos vaišių… Na, nedetalizuosiu, tik pridėsiu, kad tai truko dvylika dienų. Tai štai, brangieji, visur reikia proto ir, žinoma, sėkmės.

Ta medūza…

Ir ta, kuri ją valgė prieš linksmybes vonios kambaryje…

Artimiausiuose planuose – LA GOMERA. Sala, kuri netoliese, vos už valandos kelio laivu. Serpentininiai keliai, žalios džiunglės, nerealūs paplūdimiai, mažai žmonių. Kitokia sala, nei Tenerifė. Kažkada buvusi paskutinė žinoma žemė iš kurios savo laivą link Indijos paleido Columbas. La Gomera – sala esanti tiesiai prieš mūsų nosį, už jos kas vakarą leidžiasi saulė, tačiau retai matoma, lyg rastųsi ir dingtų kada panorėjusi. Dažnai suabejojame, ten sala ar debesys, ar sala ant debesų ar iš viso miražas.

IMG_7823_maza — LA GOMERA šį rytą, kai užpompavau rytiniu bėgimu ant kalniuko. Pirmą kartą matau ją taip aiškiai.

Gyvenimas čia kitoks. Ramesnis tam tikra prasme.

Vis dar kovoju su ryžtu nuversti kalnus, bet Jonas dažnai paklausia „Kam?“ ir susimąstau. Gal reikia patikėti Einšteinu:

A quiet and modest life brings more joy than a pursuit of success bound with constant unrest.

Kaip jūs? Sutinkate?

Playa de las Terasitas šiaurėje ir kelionę Mascos tarpekliu paliksiu kitam kartui.

Bučkiai iš čia.

Vika arba Viktorija 😊 , o kai kam – Beždžionė 😉

Šūdmusės ir Kanarėlės

Gyvenimas keliauja dideliais žingsniais. Vakar vakare, įsitaisę ant smarkiai nudrengto šezlongo, po žvaigždėm pasipuošusiu dangumi, priėjome išvados, kad nebelaukiame. Dingo kurį laiką mus kankinęs laukimo jausmas, dabar gyvename tą, ko laukėme. Nuotykį, pasikeitimą, iššūkį. Taip, atsirado ilgesys, bet šitą padarą mes gerai pažįstame iš gyvenimo kituose kraštuose. Jis ateina visur ir dažniausiai vakarais. Ilgesys. Nes mes lietuviai, kur bebūtume, ką beveiktume ir kokia kalbą besimokytume. Ilgesį reikia priimti, jis neišvengiamas. Tai kainos sudedamoji dalis. Na, jūs suprantate, kad nieko nėra nemokamo. Nuotykių taip pat.

IMG_20171010_1704232_maza — Mirador del Pico del Ingles

IMG_20171010_1637528_maza — Anaga Mountains

O dabar apie tai kas man skauda paskutinėmis dienomis ir ką lyg tai tikrai žinojau, bet kai tai nutinka, vistiek labai užknisa.

Šis post‘as yra apie TIESĄ, kurią mes visi turime įsidėti į galvą – VISKAS yra laikina ir VISKAS turi savo pradžią ir pabaigą. Taip taip taip, neburgzgite, nieko naujo, visi tą žinome, bet faktas yra toks (gal pasiginčijam?) – tą tiesą suvokiame TIK tada, kai TAS KAŽKAS (čia apie gerus dalykus kalbu) ima ir baigiasi. Va taip, BAC ir viskas. Be JOKIO įspėjimo, kaip nutiko man.

Mano nuostabus lauko ofisas – gone.

Švelnus vėjelio prisilietimas – gone.

Žavingas vaizdas ieškant teisingos minties rašant – GONE.

Viską atėmė, tiksliau užėmė, be galimybės derėtis.

Mano tobulas laikas su savimi prie kompo BAIGĖSI, nes pasirodė musės.

IMG_7673_maza — Kai noriu pabūti viena… playa San Juan

Aš, žinokite, moku keiktis. Visaip. Tačiau raštu tai nesižiūri nei vienu kampu, o svarbiausia, neperteikia TO susierzinimo, TO jausmo, kuomet tave liečia, tavimi ropinėja, tave spardo daugybė mažų kojyčių. Supraskite, tai nėra viena kita m-u-s-ė – jų yra šimtai!!!

Ir dar calima. Kas praleidote, tai toks gamtos reiškinys (ir pasirodo žiauriai užknisantis), kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes. Tuomet oro temperatūra šoka dešimt laipsnių į viršų (ne nuo lietuviškų +8 C, bet nuo +26 C), drėgmė krenta, plaukai tampa panašūs į sausus stagarus, kaip dviejų parų kelionėje į Australiją, ir pasidaro kokčiai sausa ir karšta.

O tada, žmogus, sužinai, kad oro kondicionierius namuke AIŠKU, kad neveikia. Tuo tarpu yra šventinis ketvirtadienis – Ispanijos diena, o paskui penktadienis (tai žinoma, kad niekas nedirba, kas nenori keturių dienų calimos išlydyto savaitgalio???). Horizonto, nei kalnų nesimato, viskas skendi smėliu tirštintame ore, dingusi ir viltis, kad kondicionierius bus pataisytas per artimiausias keturias dienas (ps. dabar jau antradienis, vis dar laukiu…).

Ne Calima; foto – wikipedia

Calima; foto – wikipedia

Tokiomis naktimis, prilipus prie įkaitusios lovos (lauke dar blogiau), ir aplanko nušvitimas. Vajetau, tas Stevas Jobsas, genijus nors tu ką, buvo tooooks teisus…

connecting the dots*, žmonės, connecting the dots!!!

NIEKAS JŪSŲ GYVENIME nenutinka šiaip sau. Viskas anksčiau ar vėliau susijungia į darnią visumą. Viskas, ką išmokote, ką patyrėte, ką pridarėte ar kitaip suvartojote, -VISKAS, Draugai.

Musės ir tos, mūsų gyvenime, nėra išimtis.

Vagi nagi (ačiū, Karolina, už šitą daug išreiškiantį naujadarą). Apie muses.

Prie porą metų gavau dovanų vienetinę knygelę, kurios turiniu žadu pasidalinti su jumis, nes atėjo tam laikas. Bet eiliškumo dėlei pasakysiu, kad tą knygelę gavau po pirmojo apsilankymo Tenerifėje, kur kartu su vaikais stebėjome Abadės miestelio gyventojų išskirtinį pomėgį džiovinti šunų ekskrementus saulėje. Kakučiai mėtėsi ant visų vaikščiojimui, bėgiojimui ir važinėjimui skirtų paviršių. Faktas yra toks, kad nei vienam kitam miestelyje (be Milano) nemačiau tokio prielankumo šunkakiam, kaip Abadėje.

Ir štai dabar, po keletos metų laukimo, kada gi gausiu antrąją istorijos dalį (nes buvo žadėta), aš buvau apdovanota daugiau nei pasakojimu, aš jį patyriau savo kailiu. Ta Šūdmusė “aka Kanarėlė” (skaityti istoriją apačioje bendram supratimui) tikrai apsistojo Tenerifėje ir, be abejonės, negaišo laiko daugindama savo giminę…

IMG_7712_maza — p.s. tekstas neredaguotas, atkreipkite dėmesį į trijų rašytojų/iliustratorių amžių tuo metu: 4 m. – Luka, 7 m. -Marija ir….. 40 metų (ne aš:)

Kaip Šūdmusė Kanarėle Tapo

(iš serijos LINKSMIEJI ŠŪDMUSĖS NUOTYKIAI, Butaučių Šeimos Pasakos)

Vieną pilką, šaltą rudens dieną, kai krito lapai, o lietus vilgė visų musių sparnus, viena nepaprasta lietuviška muse, su nepaprastais sparnais, kūrė nepaprastą planą.

Musė buvo ypatinga, ne kokia ten vaisinė musytė, o musių karalienė, kurią visi vabzdžiai ir žiogai didingai vadino Šūdmuse, o sutrumpinati – Šmuse.

O ir planas jos buvo didingas. Šiais metais Šūdmusė nusprendė nebeieškoti šildomų ventiliacijos angų arba neperpučiamų langų rėmų, kur galėtų ramiai peržiemoti miegodama. NE!!! Šiemet, mūsų drąsioji musė, nusprendė skristi į šiltus kraštus, nes girdėjo, kad gervės ir kiti šiek tiek už Šūdmusę didesni padarai taip daro.

Kaip tarė, taip padarė. Nors visos kitos vaisinės muselės kvatojosi susiėmę už pilvų iš Šūdmusės plano, ji nieko nelaukusi susikrovė kelis gabaliukus kakaliukų į mažą kuprinaitę (musės nenešioja kuprinių, nes šios joms trukdytų skraidyti, todėl kuprinaitė iš tikrųjų buvo pilvūzaitė), ir nuzvimbė į oro uostą ieškoti lėktuvų, skrendančių ten, kur nėra žiemų, o Kalėdas visi gyviai sutinka patogiai įsitaisę paplūdimyje, klausydami jūros ošimo.

Vienas toks lėktuvas kaip tik planavo skristi į stebuklingą vietą. Kaip suprato Šūdmusė, iš lėktuve jau kelis metus įsitaisiusio storaūsio tarakono, kitas reisas – į Kanarų salas. Į vieną iš didžiausių salyno salų – Tenerifę. Šūdmusė net suzvimbė iš džiaugsmo ir patogiai įsitaisė tarp lagaminų lėktuvo bagažo skyriuje.

Skrydis buvo iiiiiiiiilgas ir šššššššššaltas, nes lėktuvo bagažo skyriuje nebuvo nei šildymo, nei draugų su kuo pazvimbti. Bet Šūdmusė nenusiminė, nes galvojo kiek daug gervių ir kitų šiek tiek didesnių gyvių aplenks šitaip keliaudama, o ne mosuodama sparnais visą kelią iki Tenerifės.

Neilgai trukus lėktuvas nutūpė ir Šūdmusė išdūmė iš lėktuvo bagažo skyriaus tiesiai į…tropinę šilumą tarp palmių, mangų, bananų plantacijų ir kitokių kvaapnių augalų, kurių mūsų lietuviška Šūdmusė net nebuvo mačiusi. Nieko nelaukusi ji įsitaisė ant pernokusio ananaso ir užmigo palaimingu keliautojo miegu.

Kitą dieną Šūdmusė apskrido beveik visą Tenerifės salą, aplankė Teidės ugnikalnį, Vėjo Olą, visus paplūdimius, bananų plantacijas ir kitas įdomybes. Pilna įspūdžių Šūdmusė nusprendė, kad tai ir yra TA vieta, kur ji norėtų gyventi ilgai, kaip ir vietinės musės. Todėl ji nusprendė pakeisti savo vardą, kad būtų panašesnė į vietinius gyventojus. Ji – Šūdmusė, didžioji keliauninkė ir Kanarų salų gyventoja, vadinsis Kanarėle!!!

Tą vakarą, patyrusi begalę įspūdžių, Kanarėlė (buvusi Šūdmusė), susirado vieną iš milijono ant šaligatvių besimėtančių šunų kakaliukų, prigulė ir švelniai žvelgdama į Atlanto vandenyno saulėlydį, palaimingai užmigo. Kakaliuko kvapas glostė Kanarėlės nosį, o šiltas vėjas kedeno muselės sparnus.

Pabaiga (pirmos dalies)

—

Dabar žinau, esu tvirtai įsitikinusi, kad invazija į Mangų kaimelį baigsis (antroje dalyje Šūdmusė išskrenda į Fu Fu salą (čia Fuertaventūra, jei nesupratote).

VISKAS kažkada prasideda ir kažkada baigiasi. Ir VISKO mūsų gyvenime reikia. Bet tas connecting the dots yra real thing, pagalvokite apie savo gyvenimą. Negali numatyti kaip trajektorija išsidėstys ateityje, bet atsigręžus išryškėja piešinys. Ir jis, tikiuosi, jums patinka 😉

IMG_7469_maza — Kurį valgyti? bzzzzz…bzzzzz… ABU!!!

*Nuoroda į Steve Jobs kalbą ir jei kartais jūs ją praleidote, paklausykite (geriausia pilną versiją), o jei esate girdėję, paklausykite dar kartą. Dėl savęs.

https://www.youtube.com/watch?v=sr07uR75Qk0 (trumpa versija)

https://www.youtube.com/watch?v=5Yhf0wBFtvY (pilna versija)

Vyrai, Kanarų policija ir arkliai

Nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors apie tai rašysiu, tema nelabai mano, bet reikia.

Jonas išvyko savaitei į žemyninę šiaurės Europą pakvėpuoti lietum, o aš su “didele širdgėla” likau ritinti rutinos saloje. Ir nuo pat pirmos dienos mane užplūdo dėmesys. Belleza! Bonito! Bien bueno! Bravo! O tie vyrų žvilgsniai, smalsios akys, kai lipu iš automobilio. Vienas net buvo priklaupęs…

Iš pradžių tai erzina. Vėl ir vėl pagauni TĄ žvilgsnį ir TĄ šypsenėlę. Aš mandagi, šypteliu atgal, ne šiltai, tačiau atžagariai nusisukti nemoku. O gal reikia, gal toks protokolas? Esmė – čia ne šiaurė, emocijos liejasi laisvai. Teks priprasti.

Štai, šį rytą, nuvežiau mergaites ir prie mokyklos vėl persikreipęs spoksojo 40+ metis vyriškis. Nusišypsojau, šį kartą jau plačiai. Na ką čia kuklintis, pagalvojau, tuoj Jonas grįš…

Dabar man jau visiškai AIŠKU – graži ta Jono mašina, tokia graži, kad visi salos vyriokai man šypsosi 😀 😀 😀

Nebuvo nei dienos, kad nerasčiau ko nors besifotografuojančio ar priklaupusio prie ratų!!!

Vyrai, C‘MON! Ratai??? Rimtai???

Tikrai, esu visiška neišmanėlė ir NESUPRANTU arklių skaičiaus magijos. Matau, kad gražios linijos, du, tikrai puikūs, ovalios formos duslintuvai, na „koriukas“ man patinka (čia tos grotelės priekyje), žinau, kad RS6 (yra parašyta) ir kad Audi, nes tuos žiedus atskiriu nuo BMW logotipo. Tai tiek. Dar juoda. O kai Jonas, vieną kartą, užmynė pademonstruoti “apie ką visa tai?!?” – nutirpo rankos ir kojos. Čia rimtai sakau, supykino lygiai per 3,7 sekundes, tiek kiek reikia pasiekti 100 km per valandą greitį. Štai tiek tos laimės.

IMG_7417_maza — Tik du, bet gražūs! Na ir vaizdas…

Bet dabar, po tų penkių dienų su Jono žvėrimi saloje, aš PRA – DE – DU suprasti, kodėl vyrai taip myli savo mašinas. TAČIAU skubu pridurti (jums, mielieji machos), kad visas žavėjimasis ir amor sklinda TAIP PAT iš vyrų (na nebent kažkuriam būtent toks dėmesys ir yra aktualus, tuomet perdon – ok ok). O chicas, dažniau nei dažnai, nieko nesupranta apie 580 arklio jėgas ir jom tai nerūpi. Taškas. Ir dar, jei sieki dėmesio, tai ne mašinai gi? Nors, pripažinsiu, neblogas „conversation starter“ 😉

Gal todėl kažkaip susitariau ir su Policia Canaria. Jie buvo VYRAI. Tiksliau, prisipažinsiu, verkiau krokodilo ašaromis. Tą dieną, kai su jais susidūriau, gyvenau baisiame strese, teko lėkti į Adeje ieškoti angliškai kalbančio daktaro, kad paaiškintų man vietinę medicinos sistemą. Mašiną, milimetras po milimetro, priparkavau labai siauroje gatvelėje prie pat sienos (nei musė nubūtų praskridus, žr. viršuje – nice, a?). Taip pat buvo priparkuotos ir vietinių gyventojų mašinytės (na gerai, jos mažesnės, bet negi aš kalta, kad „vyrų širdžių ėdikė“ tokia žema ir plati).

Stebėjau kaip kelios nedidukės mašinytės lėtai pravažiavo pro šalį (reiškia viskas ok, pralenda) ir nulėkiau ieškoti daktaro kabineto. O grįžtant klaidžiu, vienpusio eismo, gatvelių labirintu, jau iš tolo ausis pasiekė šurmulys. Pašto automobilis manevravo atbulas, o už kampo buvo JI…. ir būrelis stebėtojų, Policia Canaria IR tralas ant kurio pusiau užtempta kabėjo Jono mašina. Pasileidau bėgti, ir VĖL visi sužiuro, tada kažkas susijuokė, asilai blyn, o ko jie tikėjosi, muchacho su suplyšusiais džinsais?!

Faktas – TIKRAI nesitikėjo manęs. LA MUJER 😛

Be žodžių 1

Be žodžių 2

Nepasakosiu ką jiem sakiau ir kaip pradėjo drebėti rankos, nes nesisekė pasiaiškinti (trijų savaičių ispanų kalbos atsargos yra ribotos), nesisekė normaliai paklausti KODĖL? (šalia ramiai stovėjo priparkuotos vietinių mašinos) ir kad aš NEGALIU likti be mašinos, nes man REIKIA važiuoti į Santą Kruzą už 80 km, tik ten yra daktaras, kuris gali padėti. Turėjau rankose medicininius popierius, įgrūdau policininkams kartodama „mi hija“ ir toliau variau angliška greitakalbe.

Mačiau, kad jie skaito, kažką kalba, mačiau, kad šypteli, bet man buvo „dzin“. Tos mašinos man būtinai reikėjo. Galbūt jie tai pajuto, galbūt jie patys turi vaikų. Su ta pačia kreiva šypsena nuleido mašiną žemyn. Ir visgi neiškentė, nors protokolui tokios info tikrai nereikėjo, mašinos dokumentų jie nepaprašė. Ar ta mašina jūsų? Neturėjau noro, nei galimybės pasverti klausimo, Mano vyro – pasakiau, ir tą akimirką labiausiai pasaulyje norėjau, kad Jonas būtų šalia.

HAPPY END

IMG_7393_maza — Lulu ir Murka – “kai gimsta vaikas, mes visos tampame bailėmis“ – sooooo TRUE

—

Kaip ir sakiau, mašinos nėra mano tema, bet po savaitės drauge – aš ir juodoji gražuolė esame vieno kraujo. Kaip tik šį rytą pamaniau, kad reikia ją nuplauti. Pas mus dažnai sninga smėliu (nurašau tai kalimai). Ir pažadu daugiau netraukti Jono per dantį, kai jis n-tąjį kartą JĄ švarins, nes TA mašina tikrai yra DAUGIAU nei transporto priemonė. Šitą sakau supratusi kažką neapčiuopiamo. Menas, matote, gali slypėti neįtikėtinose vietose 😊 ir visi mes, kartais, būname akli.

p.s. Beje, kai Jonas atvairavo su visais daiktais į Tenerifę, jį pasitiko Borja ir jie iš karto rado bendrą kalbą. ARKLIAI ir RATAI. Kai kurie dalykai iš tiesų nesikeičia per amžius. ARKLIAI ir RATAI 😀

IMG_7369_Borja — Mūsų kaimo karalius – Senjor BORJA 😉

Apie naujus tikslus ir (ne) naudingą laiką

Dešimta valanda ryto ir aš jau prie kompiuterio. Norisi rašyti, mintys kūlversčiais ritasi, taigi reikalingas nusikrovimas. Šiandien mane apsėdo tvarkymasis, jau pakeičiau patalynę visuose dviejuose mūsų miegamuose kambariuose, sutvarkiau vonios kambarį (vieną vienintelį) ir iššveičiau dušą (su dideliu malonumu, nors Domestos, kurią paveldėjau su namuku, trenkia kvapu kaip tarybiniai tualetai). Dabar paleidau Rumbą (žinoma jis atvažiavo su mumis) ir užsidėjau avokadų kaukę. Laukiu Borja pasirodymo, jis visuomet užtaiko, kai aš su Šreko veidu, tiesiog užuodžia kada atvažiuoti mangų susirinkti. Į sodo pusę stengiuosi nežiūrėti ir būti kurčia maldaujantiems balseliams: „imk mane! ne, mane! mane, valgyk mane! mane, mane….“ Oi. Virtuvės darbastalis nukrautas mangais ir štai, jei akies krašteliu žvilgteliu sodan, net be akinių galiu suskaičiuoti apie 15 vienetų ant žemės vaitojančių vaisių. Greičiau atvažiuotų tas Borja.

Labai gražus vaisius

KIWANO

Rūgštokas – teko valgyti vienai 😀

Tvarkymasis, matyt, yra vidinis apsivalymo poreikis, nes tvarkau ne tik namus, bet įsijautusi trinu ir keičiu savo Monkeys‘s Tales parduotuvę (Etsy), tiesiog niežti padai viską atnaujinti, perdaryti ir pradėti iš naujo. O kelionės yra geriausias būdas nusivilkti senus rūbus. Esi priverstas atsimerkti ir įsiklausyti, ir stengtis, antraip Borja kabins tau makaronus ispaniška greitakalbe, o tau beliks tik linkčioti, kaip dabar darau aš. Bet Borja nežino, kad aš jau turiu Duolingo apps‘ą (tai, kad mane priskyrė prie kiaušinių – tų, kur vos lemena ispaniškai, tik teikia papildomo ryžto) ir dar, nuo ketvirtadienio eisiu į kursus pas Senora Ruiz, to Borja irgi nežino, o po kokio mėnesio, manau, galėsiu padiskutuoti apie jo atvežamus identiškai atrodančius naminius kiaušinius??? Galėsiu pasakyti – „Tuya huevos son pequena“ ir drąsiai žvelgti jam į akis, galbūt netgi suprasti ką jis atsako. Svarbiausia nesupainioti „huevos“ su „cojones“, nors lietuviškai tai gali reikšti įvairius kiaušinius, ispanai griežtai atskiria kur vištos, o kur jau ne…

Daugelis mano rūbų, kuriuos spėjau padėvėti, turi geltonas mangų dėmes. Tai lyg etiketė, liudijanti, kad aš tikrai esu ten, kur esu. Jau pripratau, kad rytais nebereikia įsignybti iš lovos išėjus tiesiai į lauką, temperatūra lieka ta pati ir galima dėvėti tik sukneles, kurios liūdnai kabojo spintoje Lietuvoje. Tačiau, nepaisant visko kas džiugina širdį, – nuo savęs nepabėgsi. Taip, mane ir Joną, užtikrino jo mama išvykstant. Deja ji – teisi. Nepraėjo nei trejetas savaičių, o aš jau pajutau ‚nerštą‘ savyje, tą tylų ir užknisantį kirbėjimą – privalai leisti laiką naudingai.

Kiek save pamenu, na gal išskyrus tuos metus, kai studijavau, visuomet kontroliuodavau save ir savo naudingai leidžiamą laiką. Ir taip, galbūt dėl to ir trys romanai pasiekė jūsų ausis ar akis, ir mergytės radosi tuo pat metu ir gausiai keliavome, pradėjome ir baigėme n projektų, įkūriau Monkey‘s Tales ir tikriausiai dėl to naudingai leidžiamo laiko esu čia, bet taip pat būtent dėl to (aš įtariu), taip ir neišmokau atsipalaiduoti. Leisti sau tingėti ir nesijausti kalta. NIEKO YPATINGO nenuveikti per visą dieną ir nesigraužti galvojant, kad ji praėjo veltui. Žinau, kad tokių dienų nėra ir negali būti, jos visos yra mano gyvenimo dienos, bet …

Taigi štaigi – naujas tikslas – išmokti atsipalaiduoti. Na, ir dar padaryti tiltelį. Tokį kaip anksčiau, verčiantis per galvą, kaip anuomet, kai man buvo trylika metų. Matote, negaliu kitaip, reikia tikslo ir BŪTINAI rezultato. Sporte tą gali pasiekti, jei esi užsispyręs (check ), o štai su prasmės ieškojimu (atsipalaidavimas = ramybė = prasmės nebeieškojimas) -rezultatas nėra greitas ir rezultato pavidalas nėra aiškus, bet nuleisti rankų negalima. Niekada.

Tiesa, sekmadienį praleidome Siam parke. Jetau, eina sau, valio, ŽIAURIAI FAINA!!! Senokai nejutau tokio teigiamo adrenalino, ir tai nesulyginama su tuo, kai Jonas neįspėjęs užmina ant greičio pedalo savo 580 arklių automobilyje (man nutirpsta visos galūnės ir tai YRA labai nemalonu). Adrenalinas Siam vandens parke užima kvapą, bet vistiek visi rėkia dar! Dar! DAR! Ir aš tame tarpe 😊

Tas Siam parkas – Trip Advisor išrinktas geriausiu pasaulyje vandens parku (kaip pasakytų australai „award winning“) ir tikrai ne be reikalo. Kad ir kaip snobiškai nuskambėtų, bet mus darosi vis sunkiau nustebinti, juo labiau privesti iki strykčiojimo vietoje (Jonas nestrykčiojo), o Siam Parkas nustebino ir atrakcionais, ir kokybe, ir strykčiojimų gausa. Eisim dar, būtinai, aš jau pakabinau dantis ant metinio bilieto, kurio jokiais būdais neplanavau įsigyti. Jei būtų galimybė, jau dabar sėdėčiau Vulkano atrakciono viršūnėje laukdama, kol prižiūrėtojas paleis mūsų valtelę žemyn. Jeeeeeeee ir jokio galvos skausmo apie nenaudingą laiką 😉

Kažkaip tyku pasidarė, Rumba baigė siurbti. Teks man eiti plauti grindų ir, žinokite, labai to noriu 😊. Dar vaikystėje grindų plovimas buvo mėgiamiausia namų ruošos dalis. Na, dar skalbinių kabinimą galima prilyginti teikiamam malonumui. Mangai sode jau surinkti (Borja – nindzė, kartais būna nematomas), skalbimo mašina, stovinti mano lauko ofise irgi baigia sukti būgną. Laukia pasaulis pilnas veiklos, tik spėk suktis 😊 Ir taip gera, kad norisi ta veikla užsiimti, nepaisant jos naudingumo koficiento.

Tolumoje nematyti horizonto linijos, vietiniai kraipo galvas sakydami, kad tai ‚calima‘, aš dėl to galvos nekraipau ir nesuku, prognozė – saulė ir 26 laipsniai ateinančias dvi savaites. Mane tai pilnai tenkina. Galiu ir du kartus išplauti grindis, jei tik tai padės. O ‘calimos’ ateina ir praeina.

Linkėjimai, Amigos, gražios jums šios dienos!!!

Lauko skalbykla – love it!

Vaizdelis…

Mangų Gripas

Rytas prasideda nuo mango ir diena baigiasi tuo pačiu. Ledų aš nebenoriu, nes organizmas gauna tiek cukraus, kiek nėra įpratęs gauti. Bet toks tas gyvenimas, imi ką duoda ir gamini mangonadą 😀

IMG_7075_sutvarkyta_maza — Nėr ką pridurti

Apsigyvenome mes buvusioje bananų plantacijoje, kurią išskirstė į mažesnius plotus. Taigi aplinkui daug dirvonuojančios kanarų kietžėmės. Mes neturime tiesioginių kaimynų, išskyrus driežiukus, nors jie labiau sugyventiniai, miniatiūrines skruzdėles, visokių paukščių ir … vištas.

Apie jas reikėtų pasakyti tiek – Kanarų vištos yra labai smalsios. Pvz vieną radau kieme, galop susekiau iš kur atkeliavo ir nuėjau susipažinti su likusiomis. Pasirodė vištos – tai kaimynės iš tolėliau esančio avokadų ūkelio. Kiek per tvoros skyles galėjau matyti, gyvena ten kartu su katinu, lyg brolis ir seserys, net nežinau ar tai sveika, bet, matyt, visiems tinka. Taigi, maisto įvairiomis formomis mums nestinga… 😀

Marija dar sutiko žiurkę, mat yra pamišusi dėl graužikų, rastų jų bet kur, net ir lėktuve, todėl labai nekreipiau dėmesio, nes pati žiurkės nemačiau ir galų gale esame kaime, tai kodėl gi ne.

Bananų plantacija

Viena kita kekė

O galiausiai, bėgiodama ryte (apie patirtį bėgti nesibaigiančion įkalnėn reikės atskirą post‘ą parašyti, ne be reikalo aš su Verkių mišku atsisveikinau jausdama didelį išankstinį ilgesį) radau didelį užrašą ant tvoros: Ciudado con el Pero – Saugokitės šuns. Tai štai mūsų aplinka – nematomas šuo ir kitokie daugiau mažiau žinomi gyvūnai.

Nematomo šuns valdos

Mažė kieme

Kiek spėjome išsiaiškinti, čia į paslaptingus šnaresius lapuose reikia reaguoti ramiai arba iš viso nereaguoti, priešingai nei mūsų mylimoje Australijoje – nuodingų gyvių čia nėra. Iš viso. Suprantate?! Nėra nei nuodingų medūzų, nei ryklių. Vietinių paaiškinimas; “Jiem čia per šalta”. (Aha, tik primenu – vandens temperatūra tik +25 laipsniai). Net kai guli užsimerkęs ant jogos kilimėlio nereikia kreipti dėmesio į šalia girdimą “šiur šiur šiur” – tai suteikia didelę ramybę, bent jau man, kuri paniškai bijo vorų. Jaučiuosi saugiai. O atsimerkusi būnu apdovanota žydru dangumi su sklendžiančiu paukščiu, o jau apie orą, galima pasakyti trumpai. Jo nesijaučia. Tu tiesiog jame esi, nei pašiurpęs, nei susitraukęs.

Na, gerai, grįžtu prie pagrindinės temos – saldžiųjų kaulavaisių. Matote, yra vienas dvikojis, kuris teoriškai turėtų mūsų! mangus rinkti. Jo vardas Borja (tariasi Vorche) ir mes abu susikalbame įvairiomis kalbomis arba tiesiog tardami beprasmius garsus. Pabandykite prie progos, iš esmės mums abiems viskas būna aišku. Taigi, Borja randasi iš niekur. Kai aš jį netikėtai pastebiu tyliai šmirinėjant tarp medelių, išsigąstu ir žiū, jo jau nebėra. Mangai toliau pūna ant žemės ir vėl privalau juos gelbėti. Sudedu žalesnius ant takelio “to make the point”, bet kai antrą dieną, jie jau ne žali o geltoni, bet vis dar ant takelio – nešu į namuką ir vartoju.

Mano ofisas

Tvora

Vieną vakarą mūsų mažoji Luka, kuri, beje, atsisako valgyti išgelbėtus vaisius dėl jai vienai suprantamų priežasčių, reziumavo:

-Mamyte, man atrodo tau prasidėjo mangų gripas.

Dam! Bum! Bam! Tėkšt!

Vienu sakiniu, be jokių skrupulų -“MAMA – tu turi priklausomybę.” Šekis dabar, nebėra ką slėpti ir aš ne iš tų, kurie bėga nuo problemos. Aš Aš…. Gerai – Aš esu Viktorija ir aš ESU Mangoholikė. Be galimybės išsivaduoti nuo priklausomybės, kol tęsiasi mangų sezonas. Ir aš, Viktorija, žinau, kai mangų medžiai liks TIK su lapais – garantuotos “lomkės”.

BET, tik nereikia mūsų gąsdinti.

Kad pateisinti savo priklausomybę pasitelkiau google. Aš ieškojau mango vaisių teikiamų „privalumų“, o Jonas, norėdamas įtrinti daugiau druskos žaizdon googlino pašalinius efektus ir žinoma rado:

Padidėjęs cukraus kiekis kraujyje
Nutukimas
Viduriavimas…

Atmečiau visus tris lengva širdimi: ne man ir ne apie mane 😀 Bet štai triumfavau su eile GERUMŲ, kuriuos atneša (persi)valgymas šių tobulai saldžių, tobulai gražių ir tobulai tobulų vaisių. Tiem, kurie taip nemano, galiu pasakyti (atleiskite už tiesmukumą, bet kartais kitaip neįmanoma) – jūs nieko nesuprantate ir jei Dievas yra aplinkui, tai jis tikrai yra manguose.

Taigi, šalia vitaminų, mineralų, vėžio prevencijos, sveikos odos ir pan. – septintas GERUMŲ punktas pataikė tiesiai į dešimtuką. Jonas iš karto sudėjo ginklus, jokių ginčų ir jokių juokelių apie „per dideles“ mango dozes. Dabar yra du mango addict‘ai šeimoje ir mum dzin.

Viskas miau ir kai aš Jono klausiu ar jo nekamuoja egzistencinis klausimas ar mes nusipelnėme tokio gėrio, jis nedaugžodžiauja pusryčiams susileisdamas saldų „ežiuką“. Life is mango – get it.

Septintą ir likusius Mangų Gerumus galite rasti čia 😉 Geros dienos, Amigos!

http://www.care2.com/greenliving/10-health-benefits-of-mangos.html

IMG_7074_sutvarkyta maza — Nėr ką pridurti

Nuotykiai prasideda

Pirma naktis, kai pasiekėm Mangų kaimelį, tas kvapas, šilto vakaro ir žiedų, kaip vėliau sužinojau atsirandantis tik sutemus, apgaubė ir jau tada buvo galima suprasti, kad sala yra svetinga.

Žuvis vidurnaktį, pagaminta Jono, su laimais, apelsinais ir juodomis alyvuogėmis, atrodė nieko skaniau negali būti, bet žinau, kad klydau. Ryte aš pamačiau mangus. T.y. visus 37 mango medelius, lyg tarp kitko supančius mūsų būstą.

The Mango milk shakes

The Mango girl

The Mango lunch

The Mango me 😉

Po kelių dienų, braidydama tarp tų pačių medelių, kai rinkau nukritusius vaisius, nes man buvo jų nuoširdžiai gaila (jaučiausi ir jaučiuosi, kad privalau juos išgelbėti, net kirbtelėjo – gal tai ir YRA mano kukli misija šioje žemėje), suvokiau, kad vieno medelio mangai yra kitokie. Ta prasme jie yra ne mangai, o persimonai, pakeliui į saldų sunokimą. Nurijau seiles ir susitaikiau. Gerai, ūkyje yra vienas persimonų medis ir dar keli agurkų medžiai, kurių produktas kabo maždaug trijų metrų aukštyje. O štai tada įsikišo mano mama (internetu). Ir jos mestelėta mintis, kad kanarų agurkas gali būti visai ne agurkas, mane pribloškė – per messenger gavau paprastą klausimą – gal tie agurkai yra papajos?

Čia yra papaja (kai prinoks, patvirtinsiu)

Taigi, posakis, kad žmogus būna dažnai užsidėjęs kibirą ant galvos – šventa tiesa. Štai tada, penktąją gyvenimo Tenerifės saloje parą, aš jį nusiėmiau (kibirą nuo galvos) ir atsimerkiau. Prie lauko dušo pamačiau alyvmedį. Tada nuėjau rašyti mamai. Pakeliui žvilgsnį kreipiau tik viršun ir buvau dar kartą apdovanota – turime laimų. Visą medį. Ir jo iki šiol aš taip pat nemačiau.

Tai leiskite man paklausti – ar ir jums taip būna, o gal yra, kad einate ir nematote akivaizdžių dalykų?

Žinau tiek, kad turiu susirūpinti. Viskas. Nuo šiol aš vėl žiūrėsių į pasaulį atviromis akimis ir atvira širdimi, o jei užsimerksiu, tikiuosi, kad kur bebūčiau, atsiras toks mangų kaimelis, kuriame praregima. To linkiu ir jums.

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Buxton’o istorijos 😻

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Trečiadienio istorijos.

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Žemė svyruoja ne tik kai daug Spritz’ų suragauji, bet ir ilgėliau pabuvus laive, arba pvz. pra-si-ne-šus su irklente 12 km upe.

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

44– skaičius, kurio ant torto neapsuksi, nepasidaro iš jo nei 24, nei 34 kaip praeitais metais, o jau 45 sukti ir nesinorėtų…

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

O yra tranquila manana 😊

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

…

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Kaip Šūdmusė Kanarėle Tapo

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D