TENERIFĖS must do’s 👌👌👌

Kai kalba ar mintys pasisuka apie Tenerifės palikimą aš save UŽKODUOJU, juk ne veltui sakoma – quit while you are ahead – juk TIKRAI geriau išvažiuoti, kai saloje daugiau viskas PATINKA, nei atvirkščiai, nerizikuojant sugadinti to nuoširdaus ryšio, kuris užsimezgė gyvenant čia dvejus mokslo metus.
IMG_5036.jpgIšėjusi iš Agromercado de Adeje, kur turgaus prekeiviai mane jau pažįsta („no bolsa verdad?“*) nebepastebiu baisios reklamos, bet matau nerealius kalnus. Šypsausi vilkdamasi keliu paskui dviratininkus ir net nebekyla minties spausti pypsiuko… Žinau, jog pavėlavusi į tinklinį, vistiek būsiu pirma, kuri atėjo ir tai man yra ok.
Neverksiu visą post‘ą, nors salą palikti yra gerokai sunkiau, nei maniau būsią. Ir nesu tikra ar čia aš sentimentalėju, ar sala tikrai TAIP smarkiai ĮTRAUKIA, o gal ir viena ir kita. Bet kokiu atveju, čia surašysiu kai kuriuos užsiėmimus (kas dar nebuvo aprašyta), kurie mum paliko įspūdį.

👌 Surfing – bandėm kartu su Ocean Life Surf School (galima susisiekti FB arba per Ramunas Karpuska, taip pat FB, padės susiorganizuoti). Labai norėjau pabandyti ir buvau tikra, kad man LABAI patiks, nes: PIRMA – myliu vandenį, ANTRA – labai norėjau.
O IŠ TIESŲ buvo taip…
Tikrai nesigailiu ir primygtinai siūlau SAU nueiti dar kartą, tiksliau der penkis kartus, kad nebebūtų baisu. Taip, man buvo BAISU, nes tik įlipus vandenin (viskas vyksta playa de las Americas paplūdimyje prie McDonald‘o) mane bangos šniau ir suvyniojo: kartą, antrą, trečią. No fun, žinokite kapstytis į viršų iš po tų bangų, labai daug vandens nugėriau, galvojau, gal padės, bet… Žodžiu, jei ne Jaime – instruktorius, grynakraujis perujietis, būčiau davus į pelekus ir kosėjus ant kranto, bet jis privertė mane žiūrėti į jį ir tol kalbėjo, kad turiu gyvenime daryti TAI KĄ NORIU, kol galimybės sprukti nebeliko. Dėka jo, porą kartų, pritūpusi ant lentos, netgi nučiuožiau nuo bangų. Bet visitiek su kiekviena ateinančia banga man buvo baisu, kad papulsiu į centrifugos rėžimą… Esu bandžiusi body board‘ą prieš daug metų, tada buvau be hidrokostiumo, tai be to, kad daug gėriau (tą kartą Ramiojo vandenyno vandens) dar ir pilvą iki kraujo nusibrozdinau. Tai galima sakyti, šį kartą man PASISEKĖ labiau.

240_F_152432220_NhVADhTFN1BfruWWbxWZ2Pnt7rYVsaa6.jpg
mhu… kažkas panašaus

Su Jonu nusprendėme, kad PAGARBA jums, surferiai! Tiek ištvermės ir jėgos reikia ir BŪTENT tų raumenų, kurių kasdienybėje mes nenaudojame…
Čia – mano patyrimas, kitiems bandytojams jokiais būdais baisu nebuvo, kai kam pavyko atsistoti ant lentos, kai kam ne visai. Į krantą aš išlipau pirmoji. Tačiau, manau, svarbiausia, kad sutikau Jaime. Jis man dabar kaip TALISMANAS, vos tik kas ir išlenda galvoje toks surrealus vaizdas – tvirtas, trumpas Jaime, poilgiais, juodais, palaidais plaukais, supasi ant banglentės ir buria – Viktorija look at me, look at me and live your deam…
Taip, man be-nar-dant Tenerifėje personalizavosi Castanedos istorijų šamanas. Viens prie vieno.

Inner-Shaman-Awakening
credit – zinoti.lt

👌 ESCAPE ROOMS – Island phobia. NEREALU. Mum patiko VISI šeši kambariai. Super kokybiškai įrengti, nerealus užsiėmimas tiek dviese, tiek su vaikais ar su draugais. Rekomenduojam iš širdies, dabar  ieškome gal ir Lietuvoje kokybiškesnių kambarių atsirado.

 

IMG_5104.JPG
Elementaru, Watson’ai

👌 IŠVYKA SU KAJAKAIS delfinų ir vėžlių stebėti, bei snorkelinti (Gran Azul Tenerife – rasite FB).
Išplaukėme iš Palm Mar keturi kajakai po du žmones, mes yrėmės su mergaitėmis ir abiems labai patiko (8 ir 11 metų). Maždaug trys valandos ant vandens, gainiojomės delfinus tikrąja ta žodžio prasme ir buvo LABAI smagu ir gražu. Delfinai šokinėjo, plaukiojo arti ir toli, netgi pranėrė pro mūsų kajako apačią. Gaila, snorkelinimo kaukes jau buvo surinktos, gal dar būčiau įšokusi pas juos. O snorkelinom, kad pažiūrėti vėžlių, tačiau matėm tik vieną, didelį, kurį vijosi naras su kamera (vėžlių ten būna gerokai daugiau, nes juos reguliariai šeria, mums tiesiog nepavyko tą kartą jų sutikti). Daugiau vėžlių nelaukėme, nes (!) sušalome vandenyje… ir nors visi buvome su hidrokostiumais, kalendami dantimis susliuogėme atgal į kajakus ir daugiau vandenin lįsti niekam nesinorėjo.
Praplaukėme palei didžiules uolas, kuriose gyvena paukščiai, o apačioje tarpsta raudonieji krabai, apžiūrėjome bangų išgraužtą olą, apiplaukėme žuvų fermas (ten matėme nardant ne vieną oportunistą delfiną). Žodžiu, MUMS LABAI PATIKO. Grįžę buvome siaubingai išalkę, todėl nusiaubėme netoliese esančią belgų kepyklą, kurios produkcija mergaitėms pasirodė skaniausia pasaulyje.

20170626_034728A.jpg👌 APSILANKYMAS PAS HIPIUS – man buvo labai smagus (ėjome nuo La Caleta link playa de los Morteros). Apie 300 žmonelių, atsipūtę ir laimingi, gyvena pasisklaidę kalnų klostėse prie vandens. Sutikome Fetcha, jauną prancūzę iš Alžyro, rankose besinešančią lentelę su užrašu masažai (matyt iš darbo keliavo), pusę bambalio vandens ir sietkutę, iš kurios kyšojo bagetės galas. Šypsena nuo ausies iki ausies, anglų kalba – puiki, gyvenimo istorija – unikali. Paplepėjome, sakė ji trečiame barancco (tarpeklis) gyvena, ten geriausia tvarka ir taisyklės (turėkite omeny, jei jau sugalvosite kraustytis). Beje, viena iš taisyklių – jei kas nors iš kaimynų gamina bendroje lauko virtuvėje, susirenka visi aplinkiniai ir laukdami traukia dainą (žodžius pamiršau).
Beje, paklausta, ar laukinis gyvenimas – saugus, ar ilgapirščiai nevargina, Fetcha patikino, kad tikrai ne, ir kompus ir foto kameras palieka ir nieko… Ir jokia policija laisvo oro direktorių negainioja, kaip kad mes buvome girdėję,  ten ramu ir gera gyventi. Va.
IMG_4477.jpg

IMG_4486.jpg
urvinukė

KARTODROMAI :
👌 Karting Club Tenerife –  ten Jonas su Pauliumi jautėsi kaip namie, turėjo VIP korteles ir buvo įsikūrę laikinąjį ofisą 🤔 Sakė, kad sunkiai dirbo, o nusiplūkę kartus gainiojo ir grįžę namo dejuodavo kaip milisekunde  nepagerino dienos normos…
Yra ir vaikų iki 12 metų trasa, šventėm ten mergaitišką gimtadienį, visoms mini Ms. labai patiko! (ps. ten labai neblogos picos).
download.jpg
👌 Karting Las Americas – ką tik atnaujino trasą ir kartus, irgi – gerai! Šventėm berniukišką gimtadienį, tai taip pat visiems patiko!
IMG_20190119_1538059.jpg
👌 Vaidmenų žaidimas „Mafija“ – organizuoja Casa Lituana, dažniausiai bare Baku, info rasite FB. Žinokite suaugusieji IRGI mėgsta žaisti, gal net labiau, nei vaikai. Va čia galite pasitikrinti savo pastabumą, budrumą ir sugebėjimą priimti žaibiškus sprendimus. Labai smagu, ypač prasižaidus keltą kartų.

👌 Pliažo tinklinis – Oi, čia tai ne tik kad į post‘ą netilptų, čia atskiro romano reikia. Mano meilės afera su šiuo sportu prasidėjo saloje prieš devynis mėnesius. Tiek emocijų joks užsiėmimas neatnešė 😎, o kiek dar pamokų išmokta ir ne tik tinklinio…
Trumpai – jei norite žaisti (o lietuvių sutikau nemažai ateinančių per atostogas prakaite pasimaudyti kamuolį bemėtant), tai NEIKITE į playa de Las Vistas pas trenerį aka Charlį (tikras jo vardas Carlos Velazquez) .
Dvi priežastys: 1. jis neturi paprasčiausios pagarbos jokiam asmeniui, netgi pačiam sau. 2. Jis yra vagis.

Dėl pirmos: ne, tai ne jūsų kaltė kad jis išvertęs akis ant jūsų rėkia per visą pliažą. Jam tą dieną nepavyko gauti ‚dozės‘. Taip, jis – NARKOMANAS.

Dėl antros: kad pavyktų gauti dozę, jam reikia efectivo ** ir tai randasi JŪSŲ kuprinėje. PATIKĖKITE, jis YRA PROFESIONALUS vagis ir ne kartą patekęs į policijos akiratį, TAČIAU jis vis dar TEN – playa de Las Vistas, treniruoja vaikus, turistus ir kelis ištikimus pasekėjus. Mes pasimokėme sunkiuoju būdu, todėl jus aš PERSPĖJU 📣📣📣

Playa de Torviscos YRA kita grupė, kurioje jūs galite žaisti super draugiškoje kompanijoje. Galėčiau juos visus išbučiuoti. Faini, tiesiog, labai. Ši grupė vasarą kiek išsisklaidžiusi, tačiau nuo rugsėjo vėl rasite juos prie molo nuo maždaug 10 val. pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį. PAVYDŽIU iš anksto tiems, kas prie jų prisijungs 😉

Teisa, ir lietuviai renkasi žaisti tinklinio Las Vistas pliaže (sekmadieniais), organizuoja Casa Lituana, taigi FB  rasite informaciją!

IMG_5292.JPG
Maža dalis SUPERINĖS tinklinio komandos

ŽYGIAI (garantuotai daugybę pamiršau)

👌 Masca tarpeklis – šiuo metu uždarytas, mes spėjome juo prašuoliuoti, labai patiko. Kai atidarys – būtinai apsilankykite.

👌 Carizales mountain trail (truputį už Mascos, kelias viršūnėmis) – apie 4,4 km pirmyn atgal, tinka su vaikais nuo maždaug 5-6 metų (kurie jau užtikrintai eina keliuku ir NE zigzagais), maždaug 2 valandos ėjimo be poilsio (pirmyn atgal). Labai gražu, ypač kai žydi aguonos.
IMG_20190407_1148447.jpg👌 El Bujero- Felstor (arka netoli Los Gigantes) – kelias cicular apie 7,5 km, be poilsio apie 3 valandos ėjimo, galima su vyresniais vaikais, kurie mėgsta iššūkius. Mes ėjome keturi suaugę ir šuo (ne prancūzų buldogas) 😉.
IMG_20190516_1120273_maza.jpg👌 Roque Cinchado – Roques de Garcia (Teidės nacionaliniame parke) – prasideda ten, kur VISI turistai fotografuojasi prie Garcia uolų, bet paėjus penkiolika minučių keliu, visus juos pamesite ir  apie 3,7 km keliausite greičiausiai vieni, savo pačių kompanijoje (ar ne KAIFAS?!). Labai geras žygis su nuostabiais vaizdais ir Teidės parko pajautimu.

20151103_134706.jpg
Apačioje uola, kuri vadinasi “Katedra“, įspūdinga ir verta pamatyti

👌 Chinyero Loop (netoli Santiago del Teide miestelio) – labai gražus, lengvas ir visaip kaip rekomenduotinas kelias. Tinkamas su vaikais. Apie 6,6 km circular, užtruksite 2-3 val. Nepaprastai gražūs vaizdai, Teidės, lavos, pušų.
img_8271.jpg
👌 Barranco del Infierno – (Pragaro tarpeklis, Adeje). Apie 12 km pirmyn atgal, mokamas, šalmus duoda, kad koks akmenukas nepataikytų 😊. Žmonių – nemažai, gale nedidukas kriokliukas, galbūt priklauso kokiu metų laiku einate. Mums pasitaikė labai karšta diena. Įdomu, bet pirmiausia praeičiau aukščiau, bei ankstesniuose postuose aprašytus takus.

MAISTAS:
👌 Restaurant 88 (pan Asia virtuvė, La Caleta) – visoms šventėms ir geram maistui. Mums – LABAI, įskaitant Mojitas su lyčiais ir lietuviškai kalbančias profesonalias padavėjas.

👌 Il Locale (italų, nepretenzinga vietelė, La Caleta) – dažnai užsukam.

👌El Rocas (Tajao) – na jei jau žuvies, tai į Tajao kaimelį ir dažniausiai į El Rocas. Ir svečius ten vežam, morena vaišinam ir kanariečių triukšmą rodom 😊 Beje, pats Tajao miestukas – labai fainas.

👌Chintuma Taqueria – (meksikiečių, playa San Juan) – labai faina lauke pas juos, maistas toks ok, alus – super, personalas – double super.

👌100% Pan-pasteleria – (kepykla playa San Juan) – pusryčiams, duonai, nublizgintiems saldumynams (kas mėgsta) ir sausainiukams.

👌Bluebloos Beach Bar – (bariukas San Juan pliaže) – PAČIOS geriausios mojitos, ką dar pridurti?

👌 Rolandas & co (žmogus – maisto orkestras, parašai FB žinutę, pristato į vietą šiltą maistą) – sekmadieniais, kai norisi TO artimo dūšiai maisto, kuris IŠ-KA-LA visas fazes ir pavalgius atsitokėji lovoje: cepelinai, šaltibarščiai, vėdarai… jau miegu. Dar pas Rolandą – tobulas šakotis ir Medaus tortas.

👌Ziggy pop – aš nesu didelė ledų mėgėja, bet jei jau ne Venecijos ledai, tai – Ziggy pop (šokoladiniai mane tikrai sužavėjo). Geriau rečiau, bet būtent šitų. Linkiu Sigiui išplėsti tinklą po visą salą, čia yra žmonių, kurie nusipelnė gerų ledų.

16113254_574238839441692_5102902228165417232_o.jpg
mmmda….


Na, ŠTAI TIEK, trumpai apžvalgai. Kažkas kažką pabandysite, kažką pridėsite.
Linkiu visiems ir kiekvienam atskirai saloje sutikti SAVO Jaime.
Nepamirškite, sala jus jaučia, ATSIPALAIDUOKITE ir būkite GERI ❤ ❤ ❤

GOPR4046_maza.jpg
Bandomasis nėrimas su Giedre ir Enrique – man labai patiko,  o Jonas pametė lastą 😀

 

*no bolsa verdad (isp.) – nereikia maišelio, taip?
** efectivo (isp.) -grynieji pinigai

La Gomera pėsčiomis (2 dalis)

La Gomera mums pastoviai vaidenasi. Matome ją net tada, kai kitiems ji nesirodo pasislėpusi už debesų, smėlio dulkių ar šiaip ne nuotaikoje būna. Todėl ryžtas grįžti dar keliems pabraidymams po jos klostes niekur nedingo. Kartą, suplanavę žygius, neradome vienai nakčiai nakvynių atkarpose, kur dar nežygiavome (Camino Natural Costas de La Gomera) , o štai kitą kartą – pavyko ir mes IŠSIRUOŠĖME.
Taip, DVIESE ir taip – PĖSČIOMIS.
Teide_Tenerife_La Gomera.jpgDIENA 1
Etapa 1 – Camino Natural Costas de La Gomera
SAN SEBASTIAN DE LA GOMERA – HERMIGUA – 27 m
Pirmoji atkarpa nusimatė labai ilga – 27 km be jokios civilizacijos, o tai neramino. Baiminausi dėl kojos, nes pasirodė, kad ne šiaip ją maudžia, bet sausgyslė įplyšusi, tačiau tiek laukus, negalėjau vėl nukelti kelionės, juolab, kad mūsų laikas Kanaruose baigiasi. Taigi, susipakavome kuprinikes, nepamiršome lazdų (šį kartą jas turėjome abu), Jonas pasirūpino snicker‘iais (ir daugumą jų pats suvalgė..) ir išplaukėme Fred Olsen keltu iš puerto de Los Cristianos (Tenerifė), Marsą ir mergaites palikę miegančias, gerosios fėjos Zitos globai. Kadangi kelionė keltu nori nenori atima laiko, jį ir jėgas taupydami keletą km per San Sebastian miestą iki granja Queseria pavažavome taxiuku, o tada labai patenkinti – pajudėjome SAVO keliu.
Granja Queseria La Gomera.jpgDienos gražumas ir LAISVĖ tiesiog siautė aplink mus. Nežinau kaip nusakyti tą ėjimo kaifą, kai visas tikslas yra EITI. Mums tai žiauriai patinka. Teidė, matoma Tenerifėje, lydėjo mus beveik visą šį etapą ir buvo taip gera jai šypsotis ir siųsti linkėjimus žingsniuojant La Gomeros paviršiumi.
Pirmieji aštuoniolika kilometrų ištirpo be vargo, su šypsena ir pokalbiais. Atkarpoje su plačiu keliu, netgi sutikome darbininkų mašiną, kuri strigo ropšdamasi akmenuotu mūsų taku, pasilabinome ir keliavome toliau. Kelias paprastas ir nesudėtingas, o vaizdai – superiniai.
Coastal walk La Gomera_Teide.jpgŠtai nuo aštuoniolikto kilometro, atstumą žymintys kuoliukai (kas 1 km) vis ilgiau nepasirodydavo. Vėją, skrodžiantį medžius, pakeitė vandenyno ošimas ir kelias pradėjo leistis žemyn, vis žemyn. Kojų pirštai besiremiantys į žygio batų nosis jau pradėjo mausti, lazdos dirbo visu pajėgumu, aš jomis labai pasitikėjau: rėmiausi, guliausi ir laikiausi. Toks ėjimas, labai teisingai būtų pavadintas – ėjimu visomis keturiomis, nes rankos krūvio gavo panašiai kaip kojos. Visgi eiti žemyn  YRA sunkiau. Aš labiau mėgstu pa-leng-va kilti, BET kas kartą kopdama prisimenu, kad pakilus VISUOMET reikės ir nusileisti 😉

LA Gomera hike walk.jpg
Que tal, muchachos?

Netoli etapo pabaigos išlindome virš Playa Caleta, tame paplūdimyje lankėmės ankstesnėse kelionėse po salą, labai rekomenduoju visiems, gražu ten, Teidė spindi tolumoje ir jausmas toks laukinis, nors keletas žmonių dažniausiai būna aplinkui, tokių kaip mes – klajūnų, kampevanininkų ar turistų ieškančių La Gomeros perliukų. Šį kartą Playa Caleta pasigrožėjome iš aukštai ir tęsėme savo žygį per katėmis turtingą teritoriją, nors ženklai pakartotinai skelbė, kad tose vietose dresuojami medžiokliniai šunys?!? Taip ir nesupratom, ar čia šunys su-ka-tė-jo, ar katės juos suėdė…
La Gomera Caleta playa.jpgPaskutinis etapo kilometras ŽINOMA yra žemyn, biriu ir stačiu šlaitu. Visai ne feng shui, todėl neskubam, aš saugau koją ir tikiuosi neišsitiesti finišo tiesiojoje. Ir, žinokite, su šviesa, per 7 val. 40 minučių nupėdinome 24 km (pirmus tris iš 27 km, kaip minėjau, per miestą pavažiavome taxiuku), pakilome apie 700 metrų ir nusileidome 950m. Jautėmės gyvi ir labai išalkę. Gerai, kad tikėdama mumis, vakarienės vietą buvau užsakius 😋 el Faro restoranėlyje, kur praeitą kartą atžingsniavę į Hermigua, iš kitos salos pusės, gerai prisišniojome vyno ir skaniai pavalgėme.

Cabras La Gomera walk.jpg
Ožkos  mūsų kelyje strakaliojo daug greičiau nei mes, mes su jomis kalba bendravome, ten galima bliauti garsiai ir kiek tik nori!

Šį kartą La Gomeros vynelis manęs nesužavėjo, bet maiste buvo kažkokių priedų, nes ėmė netramdomas juokas, žinot, kai NEGALI nustoti žvengti, o į tave žiūri ne tik nustebę valgytojai prie gretimų staliukų, bet ir tavo partneris… Žodžiu, nuovargis visiems pasireiškia savaip.

La Gomera.jpg
tie kas pasidavė…

Iš restorano, kur aplink kojas šlaistėsė katė ir trikojis šunėkas, kurį globoja El Faro moterėlės (restoranėlį valdo vyresnio amžiaus moterų truijulė), išėjome labai LAIMINGI. Dar pasibastėme pakrantėje, bet į Santa Catalina koplytėlę, kuri tamsoje, vandenynui dardant per akmenis, atrodė smarkiai spooky, įeiti neišdrįsome… (Na, o apie nakvynės vietą daug nerašysiu, tik tai, kad blyn nesimiegojo tame fui  butuke, nors švaru buvo, bet labai kažkaip sena ir fui…)

IMG_4836.jpg
Butukas su privalumais, per du aukštus, su įsivaizduojamu balkonu ir kiek per žemomis durimis…

DIENA 2
Etapa 6 – Camino Natural Costas de La Gomera
La DAMA – ALAJERO – 12,4 km
Ši diena, pagal išankstinį scenarijų buvo skirta POILSIUI ir nesurežisuotiem pasilaipiojimam, TAČIAU…! Apsvaiginti pirmosios dienos sėkmės mes neatsispyrėme dar vienam Camino Natural Costas de La Gomera etapui (aišku aš sugalvojau, o Jonas iš karto sutiko vyną El Faro guršnodamas).  Taigi, reikėjo kažkaip nusigauti į kitą salos pusę, nes atkarpas nuo Hermigua į abi puses jau buvome įveikę. Pasirinkome etapa 6 La Dame – Alajero, nes Alajero laukė sekanti nakvynė. Informacijos apie šį etapą nenagrinėjome, tik užmetėm akį, kad 12 km ir buvome tikri, kad liuokt liuokt ir jau puotausime aukštai Alajero kaimelyje.
O BE REIKALO…

 

m-gomera.gif
Paveiksliukas iš interneto

Pirmiausia, tai vienoje iš info lentų, spoksant į žemėlapį, man staiga suspaudė vidurius. Mačiau raidžių žaismą, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi – Alojera ir Alajero. Skirtingi kaimai, kurios vieną nuo kito skyrė 38 km vingurių viguriuoto kelio automobiliu (o jau pėstute, tai apie trejetą dienų) ir tik vienas buvo TAS, kurio mums reikėjo. Drebančia širdimi suradau nakvynės užsakymą ir „ufffff“ – laiminga diena! Naktis išgelbėta, belieka iki to Alajero kaimo NUEITI.
Taksiukas susirado mus pats dar žingsniuojančius pusryčių į Bar Pedro. Guaguas (autobusus), deja, būtų per ilgai užtrukę gaudyti, todėl sutarėm su taksiuku, kad mus paims po pusryčių ir nugabens į bananų augintojų miestuką La Dama, o iš ten jau savo kojomis tipensime iki Alajero.

Abandoned house LA Gomera.jpg
Pakeliui, namuks, iki jo tik pėstute per kalnus ir jis NĖRA negyvenamas. Spyna sakė, kad turi namukas ir šeimininkus, o ir užrašas ant sienos aiškiai sako “NIEKO NELIESTI“

Pas Pedro, jau viskas pažįstama, pasirinkome nuošalų staliuką lauke, sučepsėjome tokį vidutiniškai skanų ispanišką omletą, susipylėme šviežių, vietinių apelsinų sulčių (nes Pedro į mano prašymą zumo natural tik sušnairavo ir pakėlęs apelsinų dėžę paaiškino, kad ki-to-kių, nei natural pas jį nei NEBŪNA) ir sėdome į pačiu laiku privažiavusį taksiuką. Vinguriavom kaip reikalas, toli visgi, taksiukas vis pyptelėdavo ant posūkių, aš užsimerkiau ir atsidaviau kylančiam bloguliui.

walking La Gomera Hermigua.jpg
kažkur tarp La Gomeros klosčių

Jau per šešiasdešimt perkopęs vairuotojas papasakojo, kad saloje praleido visą savo gyvenimą ir kad kitur jam per daug šurmulio, o štai La Gomeroje‘muy tranquillo’… Paleido tokią tinkamą muzikėlę, kad jei ne nostalgiškais balsais traukiama ‘La Gomera la isla bonita’ būčiau pagalvojus, kad esu ne ten kur buvau ir kad man dainuoja Buena Vista Social club diedukai. Važiavom gerą pusvalandį ir kai išlipome prie gražios bažnytukės suvokėm, kad GAL reikėjo dar pavažiuoti, nes etapas Nr. 6 prasidėjo stačiu stačiausiu ir biriu biriausiu šlaitu žemyn iki playa, o perėjus tą playa, kitu stačiu stačiausiu šlaitu varė atgal į viršų (o galėjome su taksiuku iki playa pavažiuot, būtume kelius pataupę…). Oi burnojau tada, nes diena gi POILSIUI skirta, paprastiem DVY-LI-KAI km, o čia….

La Rajita La Gomera hike.jpg
La Rajita apačioje – iki jos ir atgal į viršų

Paplūdimys toks, kur TAIP dūžta bangos, kad ne tau Martynai maudytis, džiaukis, kad galėsi įkaitusias kojas LABAI atsargiai į šniokščiančias putas įkišti ir tai tik vieną po kitos, skaičiuojant bangas (kas dešimta užlieja viską, geriau traukis). O diena pasitaikė kaitri kaip nežinia kas. Bet juk tik 12 km….
Galiu užbėgti už akių ir pabrėžti: DARYKITE, ŽMONĖS, NAMŲ DARBUS, nes skaičiai ir kilometrai DAR NE VISKAS….
Taigi, nusileidome išprakaitavę iki La Rajita paplūdymio, ten stovi užplombuotas žuvų sūdymo fabrikėlis, kuris ankstesniame gyvenime dirbo visu pajėgumu ir  įdarbino net keletą gyvenvietės kartų. Šiais laikais vietiniai verčiasi bananais, o tuos kuriuos sutikome apačioje – maudė vaikus mažame baseinėlyje, kurį patys buvo prisipūtę.
IMG_20190416_1642329.jpgKertame tarpeklį ir ką – KYLAME vėl – aukštai ir stačiai, nes šiaip, MUM NĖR KĄ VEIKTI… Rimtai, šiame etape aš tikrai varvėjau prakaito ašaromis, jos nevalingai biro nuo mano skruostų.
Kai prisimenu, galvoju, kaip naivu buvo tikėtis, kad tie 12 km bus lengvesni, nei jau nueiti 27 km…

IMG_20190416_1654068.jpg
La Rajita jau iš kitos pusės

Informacinis aprašymas teigia: ,gently sloaping‘ bet aš niekaip su tuo nesutinku, tas ‚gently‘ čia tikrai ne į temą ir DAR – visa tai tęsiasi ‚forever‘…. aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn, gražu tai tikrai, netgi labai, BET, kai prieini DAR VIENĄ tarpeklį, supranti, kad GALBŪT šį etapą google translator išvertė NE VISAI teisingai…
IMG_4869.jpgMes tikrai VĖL ėjome ne-si-bai-gian-čiu tarpekliu, zigzagais žemyn ir palei visą vinguriuojančią, begalinę vidinę sieną tol, kol atkakliai dėliodami kojas, išnirome kitoje pusėje. Tiesa, aš atsilikdavau, trauma jau davė apie save žinoti, pykau, kad nepasidomėjome reljefu labiau, bet tuo pačiu labai džiaugiausi, kad ŽYGIUOJU, nes ten buvo NEPAPRASTAI gražu, savotiškai VIENIŠA ir GERA.
IMG_20190416_1930364.jpgO tada prasidėjo ilgas ir status pakilimas. Buvome pavargę ir kilometrų stulpeliai šioje atkarpoje taip ilgai nesirodydavo… kad mes vis nuspręsdavome, jog tą ar aną kilometrą praleido ir nepažymėjo, bet, deja… visus alei vieno stulpelius teko praeiti ir visų alei vieno viltingai ieškojome akimis.

IMG_20190416_1937486.jpg
Einu… matot?

Kai liko tik pora km kelio, supratome, kad reikia panešti nakvynės savininkams, jog vėluosime. Žvalgėmės nuo viršūnės ieškodami Alajero kaimelio, bet matėsi tik keli pavieniai pastatai… na, labai toli, ant tolimo kalno, bolavo mažutė koplyčia. Tikrai negalėjo būti TEN, nes juk liko vos du kilometrai….???
O KAS JEIGU IR KM KIEKIS ETAPO APRAŠYME YRA NETEISINGAS???
Šmėstelėjo mintis ar spėsime iki tamsos, ar teks pas ožkas į olą?

IMG_20190416_1818404.jpg
Tą rytą neskubėjome nei keltis, nei pusryčiauti, o dar kol atriedėjome per visą salą… 12 km planavome įveikti per 4-ias valandas, ‘easy’

Štai tada Jonas, kuris žygiavo pirmas, pranešė, kad mūsų du kilometrai driekiasi per DAR VIENĄ tarpeklį… ‘No shit’ pagalvojau, bet nieko nebesakiau, pasirinkimo juk nebuvo… Ėjom.

IMG_4889.jpg
Čia kai dar nežinojome apie paskutinį tarpeklį… bet gi kaip gražu…

Galiausiai, užsikabarojus viršun pasimatė ir Alajero. Staiga pasidarė vėsu, visgi aukštai tas kaimelis, o jau buvo vakaras. Butuke (taip pat labai šaltas) pirmiausia norėjosi nusiplėšti prakaitu permirkusius rūbus ir palįsti po šiltu dušu. Tą ir padariau, o ten….. NEBUVO šilto vandens…
Daug 🤬🤬🤬, nes pasirodo, ta miela jauna porelė, kuri daug daug draugiškai plepėjo PAMIRŠO įjungti boilerį… Mes buvome VIENINTELIAI svečiai jų prižiūrimuose svečių namuose…. O jie PAMIRŠO įjungti boiler????!!!! Jo… jaunimas blyn.
Juos nuo baisingo review išgelbėjo rekomenduotas ir paslaugiai, iš anksto, užsakytas restoranėlis El Meson de Clemente. Mes TAIP SKANIAI pavalgėme ir TOKĮ NUOSTABŲ Lanzarotės vyninės, Rubicon‘ (žinau, žiaurus sutapimas) vyną sugurkšnojome, kad parėjus atgal į šildytuvu prišildytą butelį (800 metrų aukštyje naktys – labai šaltos, o vėjas košia kiaurai), kur jau bėgo šiltas vanduo, viskas atrodė mucho mejor 😊😊

IMG_E4887.jpg
ir nulipom ir užlipom iki pat viršaus

DIENA 3
Etapa 7 – Camino Natural Costas de La Gomera
ALAJERO – PLAYA SANTIAGO 10,5 km
Deja, nepavyko mums su jaunimėliu (ji iš Ekvadoro, jis iš Olandijos) išgerti kartu mėtų arbatos, nors jie primygtinai siūlė, tačiau mes, pasimokę iš savo vakarykštės klaidos, nutarėme ne visai pasitikėti Camino Natural Costas de La Gomera aprašymais. Geriau pasidžiaugti sutaupytu laiku JAU NUĖJUS paskutinę atkarpą, nei drebėti, kad pavėluosime į keltą iš San Sebastian į Tenerifę, nes ryte nepasiskubinom. O ir gerai padarėme, nes ir šiame, ypač paprastame etape, taip pat neapsiėjome be NUOTYKIŲ.
Pradžioje kelias vedė per labai gražų Alajero į dar gražesnį ir mažesnį Targa kaimelį.

Tagra La Gomera.jpg
Gražutis Targa kaimelis

Tuomet driekėsi toliau, tik reikėjo žiūrėti ženklus ar bent jau atidžiau permesti akimis informaciją, kurią sąžiningai atsispausdinę tempėmės kuprinėje. Aprašyme įkyriai kartojama, kad visą laiką ŠVELNIAI leisimės, būtent to su +/- abejone ir tikėjomės, bet kai vietoje leidimosi pradėjome kilti, netgi kopti viršun, taip stačiai, kad lazdos pradėjo trukdyti, SUSTOJOME.
Mus ropomis pasivijo vokiečių pora ir apšvietė, jog jie ieško olų su piešiniais, o tai mums sukėlė teisėtą NERIMĄ. Mes – NE SAVO KELYJE. Abu nenoriai nužvelgėme apačioje plytintį tarpeklį, labai gilų, į kurį labai stačiai reikėtų leistis… Jonas lazda parodo – va ten mum ir reikia, TEN mūsų kelias….
Po vakar ne visai teisingos informacijos apie ‚gentle ascent‘ su siaubu suvokiu, kad ‚gentle descent‘ , matyt, irgi NĖRA ‚gentle at all‘
Einam, t.y. lipam, koja už kojos, atsargiai, labai atsargiai, nes traumuota koja maudžia, nes kojai nėra gerai, bet eiti reikia… Nusileidžiam, net vandens randam, gražu, siaura, takas nelabai aiškus, kol galiausiai jis virsta visai ne taku. Rieduliai užstoja praėjimą, tenka lipti per juos, kol belipant, man nuo galvos nukrenta ‚kibiras‘ ir aš stabdau arklius – ‚VISKAS, trauk aprašymą‘, sakau, o pati jau užuodžiu kažką labai labai NE TAIP.

IMG_4906.jpg
WRONG WAY _ GO BACK, jei įžiūrėtumėte palmių viršūnes dešinėje apačioje, ten giliai yra tarpeklis kur mes ir nu-si-dan-gi-nome…

Ech… tuos XXX🤬XXX žodžius tikrai ne veltui išgalvojo, NEGALI žmogus konservuoti savyje emocijų, REIKIA jas išleisti į orą KAŽKOKIU pavidalu. Aš nedvejojau. Ir nuo tos sekundės pirma ėjau aš…. Jonas sakė matęs mūsų tako ženklą pakeliui į tarpeklį iš kurio teko kabarotis tuo pačiu ‚mūsų‘ taku atgal. Ir kai tą ženklą parodė, supratau, kad mano mieliausiam galima diagnozuoti perkaitimą – vietoje raudona-balta pažymėto kelio, mes nuėjome (nulipome tiksliau) geltona-balta pažymėtu tarpekliu…
Bet viskas LOGIŠKA, kai tik rytas – taip žemyn tarpekliu.
IMG_20190416_1834099.jpgVisa tai DABAR kelia juoką, juolab, kad teisingas kelias, kai į jį sugrįžome, iki Playa Santiago buvo tikrai labai ‚gently descending‘ visus tuos 1000 metrų žemyn išbarstytus per 10 km. Bet kai kabarojomės viršun, iš didelį šulinį primenančio tarpeklio, į kurį mums iš viso nereikėjo lįsti, juokinga nebuvo, nes koja įsiskaudėjo ir teko kentėti visą kelią iki pakrantės. Bet kai ją pasiekėme, TEN, buvo galima išsimaudyti ir atgaivinti savo įkaitusius kūnus ir palengvėjusias galvas.

happyness.jpg
Om

Playa Santiago – labai gražus miestukas, su tokiu žaviu lėktuvų pakilimo/nusileidimo taku virš prarajos, lyg tai būtų žaislinis oro uostas žaislinėje saloje. Gaila, krantinė jau koks pusmetis remontuojama, bet argi tai trukdo džiaugtis gyvenimu?! O TĄ dieną – labai juo džiaugėmės, žinojau, kad atsikėlus sekantį rytą nebereikės leistis į tarpeklį, TAČIAU pailsėjusi dieną, kitą, vėl EIČIAU ir EIČIAU, ir EIČIAU, kad tik kojos neštų ir Jonas kreivai skaitytų mūsų kelio ženklus 😉
Teide La Gomera hike.jpgLa Gomerą mylėsime ir ilgėsimės, nes emocijos, kurias patyrėme eidami YRA nepakartojamos, o prakaito ašaros – nėra karčios. Mes netgi spėjome mažu katamaranu (vietoje planuoto guagua ar taxi) iš Playa Santiago perplaukti į San Sebastianą, kur sėdome į didelį Fred Olsen‘ą, o šis parplukdė nusiplūkusius ir LABAI LAIMINGUS mus pas mergaites į Tenerifę ❤❤

 

Buen Viento, amigos!

Čia rasite visus Camino Natural Costas de La Gomera etapus, aprašymus ir techninę info:
https://www.mapa.gob.es/es/desarrollo-rural/temas/caminos-naturales/caminos-naturales/sector-canario/costas_gomera/default.aspx

Kai ateina naktis – žygis į TEIDĘ ⛰

Vis dėlto naktis yra skirta miegui. Tą klaidą, kai tikėjau, kad MIEGAS tik atima laiką, kurį galėčiau panaudoti TIEKAI dalykų nuveikti, jau palikau jaunystėje ir už ją susimokėjau. Studentavimo metais už tokį nusišnekėjimą buvau apdovanota siaubinga nemiga, kuri kartais mane dar aplanko. Todėl sakau jums labai tvirtai – NAKTIS yra SKIRTA MIEGUI ir tuo metu mes taip pat gyvename, ir veikiame, ir išgyvename. Lova ir pagalvė yra šventas reikalas ir te niekas to gėrio iš jūsų neatima 😉

IMG_7847.jpg
O kuo pavirstate užmigę telieka paslaptyje…

Na o jei jau reikia atsisakyti naktinio gyvenimo sapnuose, turi būti LABAI teisinga priežastis. Štai viena tokia pasitaikė mano kelyje ir aš, nors ir nenorom, atsiplėšiau nuo pagalvės šiek tiek po pirmos valandos nakties… SUSIGRŪDAU į save bananą ir įspėjau Joną, kad iki susitikimo vietos kalnuose jam teks vairuoti BE šturmano. Bet jis šiaip įpratęs, deja, bet yra užfiksuota, kaip medaus mėnesio kelionėje į Italiją, į kurią mes išsiruošėme su smarkiai padėvėta mašina vadinama peliuku, aš miegu išsižiojusi su žemėlapiu ant kelių… Ir man NEGĖDA. Po tiekos metų, galiu prisipažinti, kad turiu begalę trūkumų (all my perfect imperfections…), nors tą video geriau sunaikinsiu…
Taigi, Jonas atvairavo į susitikimo vietą Teidės papėdėje, kur jau švietė keletas mašinų žibintų. Tamsu  ir tikrai šalta (apie 0 laipsnių, kai tuo tarpu pakrantėje apie +20). Dar bevažiuojant kelis kartus persirengiau, nes pradžioje man buvo sunku apsiprasti su penkių sluoksnių mintimi, o ir rūbai mūsų visi yra KAŽKUR. Kaip ir namai.

img_2867.jpg
Kelias irgi yra namai 😉

Iš mašinos visgi išlipu, nors beveik nei vieno žygeivio negaliu atpažinti, žibintuvėliai ant galvų dar labiau ‘balamūtina’, todėl išsijungiu ir einu už krūmų, kurių ten bemaž nėra. O tada galiausiai visi susirenka, viso – šešiolika galvų nusiteikusių užkopti į ugnikalnį Teidę (3718m) sutikti saulėtekio IR paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (kovo 11-ąją) išskleidžiant viršūnėje mūsų trispalvę. Taigi, visi žygeiviai – lietuviai ir nuo to, turiu pasakyti, man buvo smagu ir sava.

Pauliaus_1.jpg
Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Pajudam keliomis eilėmis, nes kelias pradžioje platus su mažai riedulių (tamsoje primena rupią druską) ir nesudėtinga įkalne. Tačiau grupė rauna kaip reikalas ir man, nei iš šio, nei iš to, pradeda smarkiai diegti dešinį klubą. Na taip varo, kad sukandus dantis galvoju, “velniai rautų, kas čia dabar, dar tik pradėjome, o aš vos spėju…” Situacija labai dramatiška, bet negi šauksi, kad chebra palaukite, einu per skausmą, kol neiškentus klausiu ar galim kiek lėčiau. Pasirodo galim ir pasirodo reikia sakyti, kad ir kaip ‘lūzeriškai’ galvoji, kad atrodysi…. Tas klubas, manau, žiauriai norėjo miego ir aš jo nekaltinu, o kai pradėjome kopti stačiau ir reikėjo daugiau pastangų kilnojant kojas, skausmas dingo ?*!… bet ir toliau stodavome, nes reikėdavo ko nors palaukti ar pradėdavo kiek per smarkiai kalti širdis.

Rutos.jpg
Pakeliui (foto ačiū ❤ Rūtai Avulytei-Jelagei)

Turiu pasakyti, kad kopti su didele grupe yra kitaip nei savarankiškai: turi palaukti, turi atsižvelgti, turi prisitaikyti. Žinoma, kad buvo daug greitesnių tarp mūsų, ir jiems rūpėjo kilti greičiau, bet kas man LABAI patiko, tai grupės vado Martyno Mikelėno nusiteikimas, kad viršūnę turime pasiekti KARTU. Nes šios kelionės tikslas nebuvo tik saulėtekis, esminis reikalas buvo TRISPALVĖ ir tas vienijantis jausmas, kuris nori nenori apima, nes mes visi – lietuviai, iš tos pačios bandos, taigi viens kitam savesni už chicharreros*.

55559430_574105563100199_2713863454929715200_n
Mūsiškių grupelė

Ko man trūko, tai SUSTOJIMŲ skirtų ne tik privalomai gurkštelėti vandens, kuris nešamas išorinėse kuprinės kišenėse ŽIAURIAI sušalo… bet ramiam pasižvalgymui į dangų, kur žvaigždės ir gyvybė, TEN – labai labai toli. Mes skubėjome, o norėjosi paprašyti visų išsijungti žibintuvėlius ir tyliai paspoksoti viršun, bet pati žinojau, kad tikslas kiek kitoks, todėl stengiausi priderinti ir nestabdyti. Iš tiesų, esant tokiai dideliai grupei, reikėjo išeiti dar anksčiau, kas pradžioje atrodė visai nereikalinga.

Pauliaus_2.jpg
Awwww… Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Kai šešiolikos jonvabalių vora zigzagais pasiekė 3260 metrų aukštį sužibo šilta šviesa iš Refugio de Altavista del Teide namelio. Ten galima nakvoti iš anksto rezervavus vietas, užkopti iš vakaro ir tada žiūrėti į žvaigždes kiek širdis geidžia, o paryčiais kopti aukštyn saulės pasitikti. Buvom tikri, kad visi keliautojai jau bus palikę šiltas lovas, kuriose, beje, nelabai kaip ilsisi dėl išretėjusio oro, todėl garsiai suvirtom į prieškambarį. Tualetas šilumoje, ech…kiek nedaug reikia. Ir tikrai, antrosios Trispalvės žygio grupės penketo lietuvaičių, kurie nakvojo namuke, neberadome. Jie vėliau ir pasidalino, kad miegas tokiame aukštyje nėra paprastas, nors vilku kauk.

img_4512-1.jpg
Remis – refugio ‘miegujusios’ grupelės vadas visame gražume

Po penkiolikos minučių Martyno paliepti susivyniojome termosus ir atgal į trasą . Tiesa, žygio metu visai nesinorėjo valgyti, netgi snicker‘io, kurį Jonas prasnikerino į kuprinę. Čia ne tik naktis, bet aukštis diktavo sąlygas, bet už tai grįžusi namuose atsigriebiau ir cukraus, ir šilto sultinio 😀

IMG_4504.jpg
Viens, du, išsirikiuot, – žygio vadas Martynas

Toliau keliavome statesniu šlaitu, kojų keliai dirbo ir lazdos man buvo labai į temą (turint galvoje, kad planavau jų neimti, tai labai džiaugiausi, nes dalį krūvio perkėliau ant rankų), Jonas nesiskundė, nors lipo be lazdų (antras palikome namie, nes nebuvome tikri ar jų reikės), tačiau lipant žemyn iki keltuvo žiauriai jautė kelius ir vakare netgi teko mažinti įprastą Marso prasibindzenimo trajektoriją, nes Jono kojos davė apie save žinoti. O aš, po to keisto incidento su klubo skausmu, tolesnėje kelionėje nejutau didelio diskomforto. Deguonies trūkumas pasireiškė lengvu galvos svaigimu, bet neryškiu, todėl nesiskaito. Labai džiaugiausi naujais žygio batais, kuriuos be galo nenoriai įsigijau Decathlon‘e (mes kaip įmanoma mažiname daiktų kiekį prieš išvykimą) – jokių pūslių ar nutrynimų!

1.jpg
Čia yra Teidė, ir mes užsiropštėme ant pačio viršaus! (foto iš interneto)

Taigi, dar nepasiekus keltuvo pasirodė pirmieji saulėtekio požymiai (kas nežino – Teidės viršų (ne viršūnę) – 3555 m galima pasiekti su keltuvu, o iki kraterio dar 160 m, kuriuos kopsite apie 40 minučių ir tam reikės iš anksto įsigyti leidimą, naktiniam paukščiams tai negalioja). Visi supratome, kad nespėsime stebėti ryto stebuklo nuo Teidės viršūnės, bet vistiek skubėjome. Ir truputį GAILA, nes norėjosi ramiai TAI pamatyti. Vis gręžiojomės spausdami foto mygtuką ir vėl kopėm, lyg tikėdamiesi dar kažkur suspėti.
Kaip žmogiška, ar ne?

IMG_4495.jpg
Akimirka

Nusiėmiau žibintuvėlį ir apžvelgiau pasaulį po savo kojom. Neverkiau, bet buvo labai gražu, žinot, tas žodis DIDINGA čia labai tinka. Ir aš žinau, kodėl žmonės eina į kalnus ir žinau kodėl pati mėgstu žygius ir keliones. Nes tada atsiveria kita dimensija, o ta ana, kažkur ten, kur buvo vakar, taip susitraukia, kad ir be deguonies trūkumo svaigsta galva, taip maloniai, kad sunku to išsižadėti.

Ant Teides_MM.jpg
Va… (foto ačiū ❤ Martynui Mikelėnui)

O sieros junginiai krateryje ir šalia jo – smirda, nors šilti garai, kurie kyla iš Teidės gelmių šildo ten, kur vėjas skrodžia kiaurai. Teidė yra veikinatis ugnikalnis ir jei neminėjau – trečias aukščiausias pasaulyje. Esu laiminga, kad užkopiau, kad buvau dalis LIETUVIŲ grupės, kuri išskleidė trispalvę (beje, palaimintą lietuvio kunigo atsitiktinai viešinčio saloje) ant aukščiausios Ispanijos viršūnės, kad esu LAISVA būti ir keliauti kur tik veda mane širdis ir Jonas 😀

Trispalves zygis i Teide_MM.jpg
Mes – jėga! Ačiū visiems ir Marčiui 😉

Tai štai, pasidalinau su jumis savo kelione į Teidę ir turiu pasakyti, kad dabar, kai iš apačios žiūriu į jos viršūnę, jaučiu artimą ryšį, visai kitaip, nei pirmą kartą, kai pergrūstu keltuvu užkilome ir aš pasiekiau viršų b-e f-a-z-i-ų. Aišku tai irgi patyrimas, – OP ir atsibundi iš tamsos ant betoninių grindų šalia keltuvo, bet jau ant beveik viršaus, TAČIAU daug geriau – ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO, tuomet pati kelionė tampa tikslu.

IMG_4501.jpg
Kadangi pavėlavome, tai šešėlis buvo mažesnis, nei tikėtasi, bet man – PATS gražiausias

chicharreros* – taip vadinasi tikrieji Tenerifiečiai (jie NĖRA kanariečiai…)

P.S. Ačiū organizatoriams! ❤ Casa Lituana en Tenerife (FB@lietuviunamaitenerifeje)

FIESTA – laikas švęsti

Fiestos mums patinka – fiesta pirmadienį, fiesta penktadienį. Nėra pamokų, – reiškia REIKIA atostogauti VISAI šeimai. Čia, Kanaruose, tokios yra nerašytos taisyklės ir jų būtina laikytis, antraip niekuomet neįsikirsi į tranquilo manana būseną. O jei neįsikirsi, teks tau palikti Kanarus savo noru, o tai jau sutrikimas…
Todėl mūsų šeima stengiasi ir per fiestas mūsų namuose nerasite.
IMG_2185Šį kartą dūmėm šiaurėn. Tikrai verta pailsinti akis nuo įraudusių britų pilvų, bei žilstelėjusių pakaušių ir aplankyti La Lagunos miestą, šimtmečius atgal buvusį visų Kanarų sostine. Ten randasi pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna (dabar kanariečiai turi visas tris aukštąsias mokyklas). Na nerasite patikimų šio univesiteto reitingų, jis nereitinguojamas kaip, beje, ir visi Kanarai.
Take it or leave it, kaip sakoma. Arba, kaip sakoma Lietuvoje, – Yra kaip Yra.

O yra tranquila manana 😊

IMG_2572.jpg
Hacienda CRISTOFORO – per kelią nuo mūsų finkutės. Vieta, kurią verta aplankyti, ten vyksta įvairūs renginiai, galima apsistoti nakvynei ir susipažinti su Denis, žilagalviu iš jūsų sapnų, kuris tą vietą ir sukūrė, beje, prieš 50 metų dykynės gabalą nusipirkęs iš mūsų finkutės šeimininkų.

 

IMG_2575.jpg
Hacienda Cristoforo – keliavau Dariaus Treinio garsų takais

La Laguna mums labai patiko, nes jau pasiilgome miesto, jaukių kavinukių, senovinių pastatų, netgi parduotuvių šiek tiek pasiilgome. Šiaurinė Tenerifės dalis skiriasi nuo pietinės ne tik gamta ir klimatu, bet ir gyventojais. Šiaurėje vietinių kanariečių koncentracija daug didesnė ir ten tikrai gerokai daugiau jaunimo. Mes su malonumu paganėme akis, bei skrandžius ir palengvinome savo pinigines. Ne, ne dėl to kad brangu, dėl to, kad YRA ką pirkti be pripučiamų čiužinių, rankšluosčių su užrašu Tenerifė ir kinietiškų „kakučių“.

IMG_2552.jpg
La Laguna senamiestis – kanarietiški balkonėliai

Tačiau pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Anagos nacionalinis parkas, kuriame atradome kitokią Tenerifę. Ten vešlu, žalia, paslaptinga ir daug įvairiausių trasų, kurių sudėtingumą padės pasirinkti draugiškas lankytojų centro darbuotojas.

IMG_7613.JPG
Marija tikrina, kas vešlesnes samanas turi 😀
IMG_7594.JPG
Camino viejo al Pico de Ingles

Pasivaikščiojome užburtu mišku, nukulniavome iki Mirador Pico de Ingles, o rimtesniam prakaitavimui pasirinkome žygį nuo Chamorgos (miestelis su vienintele kavine už kurios viskas baigiasi, bet prie kurios yra tualetai tokiems kaip mes ir LEDAI, taip pat mums ir dar cerveza*, mačiau vokiečiai gėrė parpūškavę iš to pačio trak‘o kaip ir mes).

IMG_2521.jpg
Ta Casa Alvaro guanchinche** labai ten reikalinga, ji gelbėja gyvybes, ypač kai išsiruoši keliauti giedriausią dieną, kepinant saulei ir kalant 28 laipsnių temperatūrai.

Pati trasa Chamorga – Anaga švyturio (Faro de Anaga) – Playa de Roque Bermejo – Chamorga – ne pilnai 8 km. Lyg ir nieko, ypatingai kai apačioje esi apdovanotas maudynėmis paplūdimiukyje į kurį galima atrisnoti tik pėsčiomis (mūsų variantas) arba laiveliu (kitų ten buvusių dvikojų ir keturkojų variantas).

IMG_2500.jpg
Apačioje Playa de Roque Bermejo – taip gera buvo pasinerti ❤

Turiu pasakyti, kad esant tokiam „gaiviam“ orui, man trasa prailgo. Prakaitas liejosi, keliai skaudėjo, mergaitės ziurzti pradėjo maždaug prie švyturio….

IMG_2487.jpg
Tolumoje Faro de Anaga, nuo jo kelias leisis žemyn link Playa de Roque Bermejo

Bet mes didvyriškai ėjome, pasidainuodami, pabumbėdami, Lukai, karts nuo karto, dribtelint ant uodegos ant posūkių. Fantastiškai gerai pasimaudėme ir ilgai negaišę sukišome karštas pėdas atgal į kedukus kelionei atgal – aukštyn iki Chamorgos.
Marija, jau laižydama tikrai užtarnautą ledą, pas Alvarez‘ą tiesiai pasakė – būčiau žinojusi, kad taip ilgai eisime, būčiau nėjusi (užtrukome apie 4 valnadas). Bet, čia karštis kalbėjo 😊 Man labai patiko, ypač kai parkopusi pakišau galvą po lauko kranu (į tualetą net nenorėjau….) ir rankose laikiau ledinio vandens buteliuką.

IMG_2492.jpg
Čia jau visi lekavo ir pyko, kad fotografuoju

Išalkę buvome kaip reikalas, bet nusprendėm atsisakyti Alvaro siūlomų avinžirnių putroje ir papuotauti su saulėlydžio vaizdu virš Benijo paplūdimio.

Benijo.jpg
Sunkiau pasiekiamas Benijo paplūdimys (foto iš tenerifeplayas.com)

Kelias TF-134 palei pakrantę priminė Australijos Great Ocean road, o ir ant bangų besisupantys banglentininkai, kemperiai, bei tuntai jaunimo, glostė akis. Pavakarys puikaus oro ir fantastiškų vaizdų. Mes jau tada nusprendėm, kad šiaurėn reikės grįžti, vaikai cypsėjo tą patį. Bet štai nusižiūrėti restoranai pateikė akibrokštą. Besiraunant pro uždarytus vartelius priėjo moteriškė su paprasta žinute „Uždaryta“. Buvome šoke, kaip tai UŽDARYTA, mes – žygeiviai-didvyriai juk alkani?!?!? Aš greitakalbe bandžiau išsiaiškinti “Cuando cuando cuando**? Bet, Marijai teko perimti pokalbį dėl smarkiai pažangesnių lingvistinių sugebėjimų. Pasirodė, kad visi restoranai viršuje užsidaro šeštą valandą vakaro…. Buvo gal 18:15, nevalgyta nuo pusryčių, o vaizdas – fantastiškas, nors atsikąsk jo.
IMG_2530.jpgNuleidę nosis nusileidome ir patys, žemyn prie vandens. Tiesa, mašinų buvo BE GALO daug, visi siauro kelio pakraščai apstatyti automobiliais ir dar kemperių staliukais. Ta netvarka tokia kanarietiška, kad nesukome galvos, tuo pakrantė Australijos nepriminė, ten vietos dažniausiai nestinga. O apačioje, palei kelią, radome kur prisėsti ir prisikimšti pilvus.
Vaizdas – 10 balų, maistas – nieko toks (Los Roques casa Pepe), bendra savijauta – FELIZ.***

IMG_2524.jpg
Playa Roque de las Bodegas

Todėl tos fiestos Kanaruose yra reikalingos. Žmogus išsirauni iš jau ĮPRASTAI gražios aplinkos į NEĮPRASTAI gražią, primeni sau dar kartą, kad judėti reikia, – tai teikia atradimo džiaugsmą, ir patenkintas grįžti į rutiną iki kitų fiestų ar atostogų 💖 ir TAIP, mes už keturių dienų darbo savaitę😉

*cerveza – alus

**guanchinche – užeiga, kurioje pardavinėjami vietiniai gėrimai ir vietinis maistas.

***cuando – kada?

****feliz – laimingas/a

Keičiu profesiją – priimu užsakymus!

Planavau rašyti apie El Hierro salą, bet įvyko KAI KAS nenumatyto ir jaučiu pareigą pasidalinti.

HFTL1466.jpgGeriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
BET, pašaliniai efektai randasi VISUR- turėkite tai galvoje, mielieji!

IMG_0238.jpg
SIAM parko monstrai

Turėjome svečių per šventes ir vienas svečias buvo vienuolikos, na negi nenuveši į TĄ išsvajotą vandens karalystę (nors buvo vėsu, aha aha! turiu pasakyti). Nuvežėm ir nučiuožėm visais kalnais ir kalneliais, kai kur net po keletą kartų, o tada, drebėdami laukėme ilgiausioje eilėje prie TO paskutinio, greičiausio ir vandeningiausio atrakciono pavadinimu Singha. Asmeniškai mano, visų laikų adrenalino gaminimo favoritas yra Kinaree, tačiau Singha – daug greitesnis, LABAI greitas iš tiesų, o greitis – ne mano arkliukas, todėl tas atrakcionas man nelabai patiko (buvau čiuožus tik vieną kartą). Bet ko nepadarysi dėl kompanijos (KVAILYSTĖ, atsiminkite, nes ir jūs ant klozeto laiką leisite, arba dar blogiau…)

img_0343.jpg
aha aha

Taigi, dėl tos kompanijos šmurkšt į padangas ir po komandos „atsiloškite“ mes jau skriejame ŽEMYN. Nieko nemačiau, lėkėme labai greitai, o šaltas vanduo, stipriom srovėm purškė iš visų šonų (kas vaikams labiausiai ir patinka…). Tikriausiai purškia TAIP stipriai tam, kad net nebandytum atsimerkti, o tada jauti laisvą kritimą ir BUM, kali su uodegikauliu į KIETĄ trasą.
Va TADA aš ir ATSILOŠIAU, taip kaip buvo sukomanduota, beveik išsitiesiau toje suknistoje padangoje iš skausmo.
Trasos pabaigoje, lekiant 100 km per valandą*… tai nutinka akimirksniu, ašaros maišėsi su šaltu vandeniu, bet jau nebenorėjau iš jo išlipti, nes maniau nebepaeisiu, vanduo mane prilaikė, o prižiūrėtojas kvietė medikus. Va.

Po apsilankymo „emergency“ ir skubių rengeno nuotraukų sužinojau, kad uodega nenulūžo (palengvėjo), bet judėti ir sėdėti – skauda. Tada ir ATRADAU, kad neremiant uodegos, geriausia YRA sėdėti ant KLOZETO. Jei negalvosite kam iš tiesų tas daiktas skirtas, tai visai kaip krėsliukas gaunasi, tik gaila, kad stacionariai vonios kambaryje pritvirtintas…krėsliukas kad jį kur…
Dabar turiu naują AISTRĄ – dizaininu kėdes-klozetus (kreipkitės – padėsiu). Apvaizda, matyt, man padeda ATRASTI save…

Šios istorijos moralas – draudimas YRA gerai, NET jei jums „niekada“ niekas nenutinka. Privačioje Quiron ligoninėje, kuri patogiai randasi netoli SIAM parko (visi atrakcionų parkai turėtų turėti med. įstaigą šalia) užtrukome apie valandą SU VISAIS rentgeno tyrimais. 100% sąskaitos – padengta draudimo (mes įsigijome vietinį ADESLAS draudimą, kurio iki šio įvykio nei karto nebuvome panaudoję). Rekomenduoju, na nebent jūs nuotykių nerandate, bet va gi, – kartais nuotykiai patys susiranda mus netikėčiausiose vietose.
O Singha YRA pavojingas atrakcionas, esu tikra, kad ten kažkas NĖRA teisingai pragalvota (nebent mano uodega yra ypatingai riesta?!)
BŪKITE ATSARGŪS

IMG_0359.jpg
Seminaras su Rūta Pivoriūniene (labai patinka), TA pagalvėlė – MANO . Rašom laiškus Kūrėjui – turėjau ką JAM pasakyti apie klozetus…

Jei jau apie parkus – mums LABAI patinka MONKEY’s PARK. Na, aišku nenuostabu, kad TOKS parkas patinka man – the Boss Monkey, bet ir vaikai jame lankosi jau kelintą kartą su malonumu.
Smagu tai, kad kiaulaites (prie ko čia Monkeys nžnau…) ten galima čiupinėti, glostinėti, maitinti ir kišti į kišenę, jei nėra prižiūrėtojų – tą vaikai valandą, kitą ir veikia, kol aš kasau iguanų pakaušius (mano numylėtinės), o Jonas groja blackberry.

Pačių beždžionėlių taip pat yra visokių: ir drąsių, ir visai įžūlių. Man patinka ilgarankiai gibonai ir papūgos. Kai viskas nusibosta, su jomis galima aptarti planus kaip išlaisvinti Rosellas, kurių tėvynė – Australija.
Geriausi gyvūnų parkai YRA gamta, todėl nesame dideli zoologijos sodų lankytojai.

IMG_9538
Visokių Beždžionėlių būna… svarbu  TUO dižiuotis 😉

O apie El Hierro – pasaulio kraštą, būtinai ir ne už ilgo 😉

 

—  —  —

*aš perdedu, sorry…

PAVASARIS – reikia MYLĖTI <3

Viskas, myliu šitą salą. Salos, matyt, bus mano fetišas. Ir man čia yra labai gera. Dabar – Pavasaris ir jis jaučiasi net ir tokiame šiltame klimate: paukščiukai čiulba dažniau ir garsiau, viskas ir visi žydi: tiek apdžiuvęs mūsų citrinmedis, tiek alavijas, papajos ir mandarinmedis, ir žinoma MANGAI. O tas kvapas…! Na, tiesiog pavasaris. Vaivorykštė, kuri vakar nusidriekė per visą vandenyną, tas vaiskus dangus.

TAI KAIP NEMYLĖTI ???

IMG_9776.JPG
Citrinmedis
IMG_9779
Limonadas to be…!

Be to, pasinėriau į sportą, NES lietuvių MOTEROS su tokia Viktorija 😉 (ne aš) priešakyje yra labai aktyvios ir labai įvairios, o jų, t.y. mūsų, čia YRA daug. Susibūrė grupė Sportas.Sveikata.Tenerifė. ir oi vyksta reikalai.IMG_9486.jpgPirmiausia – Pilates trenerė Aušra Jurkevičiūtė, švelni, mažytė ir tyliai kalbanti, su ja nors į pasaulio kraštą, bet pradedam nuo treniruočių tris kart per savaitę, viešame parkelyje Adeje miestukyje. Man per treniruotes mažai nebūna ir po valandos aš – prakaituota ir tooookia alkana, kad antrus pusryčius sukertu akimirksniu su TĄ pirmąją dienos kavą, kurią ryte pakeičiau į Bancha žalią arbatą (myliu). Po to vyksta plepalai, kas taip pat LABAI naudinga smegenims (ane?!), nes juk taip ir gimsta visokie judėjimai, susitikimai ir word of mouth marketingas;)

29136313_1952321194797930_4612896561203711743_n.jpg
Pilates su Aušra Jurkevičiūte ir Tenerifės moterom 🙂
IMG_9168.JPG
Čia ne vyšnios, čia migdolai!

Lietuviai Tenerifėje jaučiasi kaip namie ir čia tikrai rasite ko tik norite: Mokyklą, Tinklinio klubą paplūdimyje, yogą su Vyčiu Zabulėnu (ten irgi einu), Seminarų (meditacija, psichologija, m-o-t-e-r-o-l-o-g-i-j-a, garsų terapija, you choose), įvairių įvairiausių turistinių paslaugų, nerealiai skanių Ziggy Pop ledų, specializuotą kavos/arbatos pardę (El Mundo) ir netgi Mafijos žaidimo reguliarius susibūrimus (na pamenat, mirksiuką, mes kalnuose žaisdavome, po slidinėjimo, oi kiek emocijų). Ir visa tai – daro tautiečiai. Jie yra JĖGA.IMG_9792.JPGBet grįžtant prie sporto – mūsų keturi dviračiai, kurių du (suaugusiųjų) pirkome saloje, kai dar buvome žali Tenerifiečiai, stovi nuleidę ausis. Čia yra kalnuota, todėl su dvirkom mina kamikadzės auto keliuose, tie, kurie moka minti ilgai ir sunkiai į vieną, po to į kitą kalną arba Jonas, kai nukniaukiu mašiną. O šeimyninio pasivažinėjimo, deja, čia nelabai. Todėl – NEPIRKITE Tenerifėje dviračio ir nesivežkite (mane taip pat įspėjo, bet aš nepaklausiau). Tas gražus pėsčiųjų kelias nuo Alcala iki Puerto de Santiago galiausiai nusibos ir jis yra trumpokas dviračiauti.

IMG_9733.JPG
Prasibėgam? Greta K. – aš ALCALOJE, ne San Juane :*

Todėl eilinį sykį stebėdama kaip mano mergaitės treniruojasi baseine, patyriau nušvitimą. ŠTAI, išrikiuoti prie baseino sienos, stovi metaliniai žirgai, ne vienas ir ne du, o visa banda. O putlios 60+ moterytės juos balnoja, jie nesibaido ir nelinksta. Tik pliūkšt tuos metalinius žirgus (be ratų, tiesa) vandenin ir prasideda jojimas, t.y. treniruotė. Muzika visu garsu, treneris sausumoje mojuoja hanteliais, o moterytės ant žirgų vykdo jo nurodymus ir mina, mina. VA!

UERL3559.jpg
Yoga at its best!

Po kelių savaičių seilės varvinimo, nusprendžiau ir aš – EISIU pabandyti. Ir NUĖJAU. Išaiškinau prie kasos ko aš noriu, susimokėjau ir patenkinta šmurkštelėjau į maudymuką. Ateinu prie baseino – žirgai vietoje, hanteliai dėžėje, treneris vaikšto, moteryčių nėra. Einu aiškintis, telefono su google vertėjo apps‘u nėra (baseinas visgi), bet ispanai irgi žmonės (drąsinu save) – supranta jie mane ir smalsiom akim nulydi. Nėra, sako, treniruotės, nes reikia bent trijų raitelių, o tu viena… Viena, galvoju sau, betgi jau su maudymuku ir bilietą turiu, TAI KURIŲ GALŲ PARDAVĖ TĄ BILIETĄ, jei nėra treniruotės…? Bet, pasirodo, čia tokia ispaniška tvarka: nusirengi ir lauki, nėra tai nėra… Gali vėl apsirengti… sako man… ******* čia eina keiksmažodis mano mintyse.

Protesto vardan nepaklusau ir ėjau pasiplaukioti be dviračio. Išdidžiai.  Ir tam kartui mečiau aguabicicleta. Tačiau neilgam. Na LABAI norėjosi man minti pedalus vandenyje, o kai norisi, tai ir gaunasi.

Pasirodo, moterytėm kurį laiką buvo per ŠALTA (na taip taip, žiema visgi, suprantama tikrai), ir kai atėjo PAVASARIS, jos ir vėl grįžo, kaip tos gervės Lietuvoje 😉 O aš buvau pasiruošusi 😊 ir man LABAI LABAI patiko. Eisiu dar ir kitas Pilates grupės nares pakalbinsiu, tada jau nebus problemos dėl kiekio. Lietuvės ATEINA.

29103608_1628969107187357_8514218420265287680_n
Que tal, muchachos?

Jonas tai įsisuko į kártus (stebėkite kirtį 😉), todėl ofisą kartą per savaitę perkėlė į Kartodromą…) Lankstus požiūris į darbą – darbą spartina. ĮRODYTA. Dėl platesnės info apie tas mažas, greitas mašinytes, kreipkitės tiesiai į Joną. Aš galiu pasakyti tiek – VISIEMS SAVO. Kai aš bandžiau keturratį pas draugus sodyboje, ten buvo vienas medis ir aš į jį įvažiavau. O tą vienintelį kartą, kai bandžiau kártus, pravažiavau man mojuojamą finišo vėliavėlę ir apsukau dar vieną ratą, nors jau ir taip buvau paskutinė. Čia ne dėl to, kad nemoku vairuoti, čia … Tiesiog, man geriau dviračiai, vandenyje. Greitis mane paralyžuoja.

TYTL9335
Nuotraukoje viduržiemis

Bet štai Borja, pamenate mūsų sodininką, su greičiu nesipyksta. Oi tas Borja, įvarė man baimės, PASIUTĖLIS. Žodžiu buvo taip.

Eilinė graži diena, atvažiuoja Borja, kaip visuomet, NE LAIKU, išvežti sofutės, kuri mums trukdė. Juodoji gulbė – 580 arklių – stovi savo vietoje atvirais langais (prikaista). Prieina Borja ir su TOKIA meile paglosto vairuotojo sėdynę ir kažką šneką, šneka…  Suspaudė man širdį.

„Imk,“ sakau, „nori prasilėkti?“

„Ar aš?“

Čia, žinokite, buvo teatras. Jis paliko VISKĄ, telefoną, atvirą savo furgonėlį, piniginę, raktus, GALVĄ. Ir gulbė dingo. Kadangi aš buvau viduryje rytinės jogos, tęsiau…bet… po dešimt minučių – nėra, po penkiolikos – nėra, po pusvalandžio – NĖRA! Panika valdo. Jis nepasiėmė mašinos dokumentų, draudimo, NIEKO. O jei policija, o jei avarija, o jei jam kas nors nutiko?!?

Blyn, KIEK laiko reiškia „nori prasilėkt???“ Čia aš jau visai ne jogos būsenoje supratau, kad NEGALIMA spręsti pagal save, nes, na tiesiog NEGALIMA. Po keturiasdešimt minučių paskambinau namuko agentei Margaritai, nes Borjos telefono numerio neturėjau ir drebančia širdimi laukiau, kol ji perskambins ir nuramins, kad visi gyvi ir BORJA…. BOR..BR..B… grįžta.

Bet jis nekėlė.

IMG_9734.JPG
Čia nea, na tikrai TO Borjai nedaryčiau – čia medūza! Aha aha… 
IMG_9735.JPG
Ne, nu radau aš ją paplūdimyje, ALCALA, po rytinių maudynių. Garbės žodis. 

Netrukus kieman įsuko mūsų juodoji gulbė ir kai sustojo aš pajutau tokį aitrų įkaitusio metalo kvapą (stabdžių kaladėlės, suprask), Borja prasilėkė PILNU rėžimu…

Taip aš įgijau draugą visam gyvenimui.

Kai iš telefono vertėjo perskaičiau „man buvo neramu“, Borja mane apsikabino 😀 Be žodžių, matyt ir jam jų kartais pritrūksta. Paskui apsikabino dar kartą ir dar kartą, o tada jau aš susigėdau, kad skambinau Margaritai. Po to sekė fotosesija: Borja mašinoje, Borja šalia ir vėl viduje.

Man jis YRA labai fainas bičas. Nes yra toks koks yra. Borja, sodininkas, plikis su atvira širdimi. O kiaušiniai (vištų), sakė, dabar bus nemokamai 😀

IMG_9548.JPG
Čia ne apie kiaušinius, vaikams tokie dalykai nerūpi, ČIA apie Lietuvą ir Kovo 11-ąją – Baltic International School 😉

Naujai vietai (šaliai) prisijaukinti, mano patyrimu, reikia pusmečio. Pergyveni pradinę euforiją, rutinos įsigalėjimą, pastovų lyginimą „čia ir ten“, o tada ateina tas WoW laikas. Daugmaž viską, ko tau reikia turi ar žinai kur įsigyti (arba žinai kur kreiptis), atsiranda bendrų interesų turinčių pažįstamų ir bičiulių, pradedi suprasti vietinius papročius ir kalbą (poquisimo).

IMG_9705.JPG
Kovo 1-oji, Marijos 10 metų TEN kur ŠILTA pagaliau 🙂 (beje, tas stalas skraidė!)

Dabar esame būtent šioje stadijoje ir jaučiu, kad atsikeliu MYLĖDAMA salą. Dabar yra gera, PAVASARIS skamba visais varpais, ir atrodo, kad tai netgi labiau psichologinis atgimimas, negu gamtos, bet, matyt, taip ir TURI BŪTI.

IMG_9491.jpg
Ech!

La Gomera pėsčiomis (1 dalis) –> Apie TAI be ko gyventi negalima: maistas ir kelias

O kaip jūs nusipelnote savo kavos ir bandelių? Aš tai kartais susimąstau ar aš valgau, kad gyvenčiau ar gyvenu, kad valgyčiau…? (Kava įsiskaitytų į maistą šiuo atveju). Ir taip – aš ESU plona, bet žinokite ploni IRGI mėgsta pavalgyti 😉 . Aš apie maistą SVAJOJU eidama miegoti, bėgdama į kalną, vairuodama automobilį, aš jį KRAMSNOJU susinervinus ir dažnai laukiu vakaro (kada vaikai jau bus lovose), kad atsidaryčiau ŠALDYTUVĄ… Kaltė mane griaužia ne dėl to, kad pilnu pilvu eit miegoti blogai, bet kad vaikams tų kukurūzinių čipsų prieš miegą neduodu (nes paskui neįmanoma išvalyti dantų normaliai). Tačiau iš Jono sulaukiu tik palaikymo – TUOS ČIPSUS su sūriu, dažniausiai jis ir pakepa, ir dar alų atneša 😊

O fizinė veikla mane veža panašiai kaip maistas.

Todėl, šį kartą apie TRIJŲ DIENŲ žygį pėsčiomis po La Gomeros kalnų klostes.

28555458_10156252985839791_727534028_o.jpg
Keep on walking, baby! Tenerifės El Teidė tolumoje – nerealiai, ane?
IMG_9374.jpg
You got it, baby!

Summa summarum:

Nueita apie 50 km, užkopta 2252 m aukštyn ir panašiai žemyn, max greitis 6,1 km/val, o vidutinis greitis tik 2,2 km/val. Mhhhhh…. TIKTAI 2,2 km/val. – pažiūrėkite į reljefą, mielieji!

AltoGarajonayAérea0.jpg
La Gomera (foto iš interneto)
28504715_10156252986214791_764970311_o
Kažkur La Gomeroje

Kalniukas ant kalniuko, viršūnė po viršūnės, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, kol kojos pradės drebėti 😀 Žiauriai smagu. Jei sąžiningai, – ketvirtos dienos rytą, MAN SKAUDĖJO VISKĄ, įskaitant veidą…. Bet vistiek norėjosi eiti toliau, DAR ir DAR. Kaip kavos ir bandelių.

28554921_10156252985979791_550228877_o
Retai kada lygiai keliavome – beje, lazdos buvo LABAI naudingos, ypač leidžiantis nuo kalnų

Coastal Track” (viso 120 km aplinkui salą) – nerealus, vaizdingas maršrutas. Mes užsibrėžėm nužingsniuoti dalį nuo Vueltos, kur atplaukėme su keltu iš Tenerifės, iki Hermigua. O tada su guaga* į San Sebastianą iš kur su keltu atgal į Tenerifę. Guaga neturi grafiko (a kam jis?) – pasižiūri kada išvažiuoja iš galinės stotelės ir primetimo metodu pasiskaičiuoji KADA turėtumei laukti kažkur ten apačioje po kaire (stotelės irgi nėra). Sakė mojuoti. Pavyko.

28547780_10156252986644791_1394193892_o.jpg
Krovininis “guaga“ 😀

Pirma diena. VUELTAS– ARURE

Vueltas, tai Valle Gran Rey uostukas – mažas, jaukus, kviečiantis, su kavinukėm ir paplūdimiukais. Taip, žmonės maudėsi, buvo tobulas vasario oras, švietė saulė ir žiema atrodė nuostabi. Aš pagaliau su ja susidraugavau, nors visuomet buvau dėkinga už Luką (ji gimė gruodžio pabaigoje). Sukirtome ledų ir nužygiavome link savo pirmosios uolos. O ten saulė mus tiesiog suvalgė.IMG_9216.jpg

Kopėm maždaug 800 metrus stačiai, non stop aukštyn. Lyg ir nieko, bet svilinant saulei atrodė, kad prakaitas nuplaus žemyn. Ši atkarpa ypatingai stati ir track’as neina plačiais zigzagais, kas palengvintų kopimą, bet daugiausia kyla stačiai viršun.

Išlipęs iš kelto Jonas mostelėjo ranka į aukštą kalną tolumoje ir pajuokavo: “o dabar tenai, susitinkam prie to medžio viršūnėje”. TĄ medį teko aplenkti ir pakilti dar kiek aukštėliau…. Taigi “be careful what you joke about…” O tenai, VIRŠ to medžio, saulė staigiai dingo. Ją pakeitė debesys, lietus ir siaubingas vėjas. Tai įvyko akimirksniu, o mes – kiaurai šlapi nuo prakaito pasijutome košiami ledinio vėjo. Staigiai traukėme striukes, bet žinote tą jausmą, kai prakaitas sušąla…. Vėjo gūsiai užeidavo ir praeidavo, o paėjus gilyn kalnų viršūnėmis iš viso liovėsi. Už tai kava iš senuko termosiuko buvo pati skaniausia pasaulyje, o Snicker‘is, kurių Jonas pasiėmė net keturis, buvo pasidalintas su nežmonišku dėkingumu.

IMG_9184.jpg
pirmas kalnas – done

Tas žvarbus vėjas ir lietus tik užkopus į kalną, buvo ypatingas kalnų dvasios pasveikinimas. Mes jį nuolankiai priėmėm. O toliau keliavome džiaugdamiesi gaiva, vėjas ir lietus nurimo. Viskas buvo gerai, gražu ir įdomu. Nuotaika – puiki, apniukęs dangus negadino vaizdų, kūnas dirbo ir aš jaučiausi gyva ir laiminga, KAŽKUR La Gomeros kalnuose. Ir jei būčiau ieškojusi savęs iš aukštybių, būčiau pamačiusi koks mažas taškas tėra La Gomeros sala, o ten, jos žalumoje manęs net nesimato…

28584085_10156252986709791_1640721726_o.jpg
SURASKITE MANE – TIKRAI ESU NUOTRUKOJE… rožinis taškelis…

Pakeliui sutikome daug vietinių draugužių – ožkų su skambaliukais. Tiem sutvėrimam nereikėjo nei lazdų, nei snickerių, jos jautėsi namuose tiek ant uolos šlaito, krentančio žemyn kažkuriuo laipsniu tarp 87-90, tiek akmeninėse olose. Savo kailiu patirdami ypatingus reljefo nelygumus, mes abu aiškiai supratome KODĖL buvo išrasta SILBO GOMERO (švilpimo kalba, plačiai naudota La Gomeroje). O ir piemenys jų nepėsti buvo. Štai tau ir lazdelė, pamaniau sau nužvelgdama savąsias, su tokia aš tik liuokt liuokt ir jau kitam salos gale arba netgi kitoje saloje atsidurčiau 😀

El pastor La Gomera.jpg
Salto de Pastor Canario – va taip tai (nuotrauka iš interneto, jie per greit šokinėja, aš nespėjau nufotografuoti)
IMG_9192.jpg
Cueva de Cabras – čia gyvena ožkos, matote ir kopėčios padėtos, nevargsta.

Antra diena. Arure – Vallehermoso

Apdovanota ta Arure nuostabiais vaizdais, apmusijusia vietinių gėrybių parduotuvėle su senut senutėle pardavėja ir valgykla, kurioje ir mes skystą vyną ragavome ir tirštą sriubą srėbėme. Įdomiai taip. Todėl ryte nusprendėme likti prie savų „šprotų“ ir savos kavos. Keliui pasiruošta. Snikeriai kišenėje. Viskas muy bien.

Tie milteliai šalia žalio srėbalo – garsusis GOFIO (skrudintų grūdų miltai), jie dedami visur – į sriubas, padažus, troškinius, blynus, sausainius ir pvz yra ledai ‘gofio’ skonio. Na, panašiai kaip pas mus cepelinai. Manau, jei turėtume šiltą klimatą, tai būtų ir ledų su spirgais.

Antroji atkarpa turėjo savo „cviaką“ – visus metrus, kuriuos UŽKILOME, turėjome NUSILEISTI, o tada pakartoti tą patį 😀 Todėl leidžiantis į Vallehermoso, Jonas su manimi nebešnekėjo. Vienu kelionės momentu buvome sumąstę prasiilginti tos dienos kelią dar aštuoniais kilometrais (einant ilgesniu keliu), bet, mūsų laimei, neradome tinkamo nusukimo (tai buvo vienintelė vieta prie Los Choros de Epina, kur nuorodos mus suklaidino, visur kitur „Coastal Track“ nuorodos buvo puikios).

28584943_10156252985764791_1826275792_o.jpg
Keliai keleliai

 

IMG_9313
Choros de Epina – vieni latakėliai – vyrams, kiti – moterims. O juokingiausia yra tai, kad viename stende rašo, kad poriniai – Vyrams, o kitame stende – atvirkščiai 😀 MES gėrėme iš VISŲ!!!

Ši atkarpa buvo pilna įstabiausių vaizdų. Kraštovaizdis keitėsi eilinį kartą kylant į dangų, einant slėniu pilnu gėlių ir laukinių avilių, ar leidžiantis žemyn, kur lyg maži sliekiukai raitėsi auto keliai. Pakilome aukštai ir jautėmės mes taip, kad žodžių nerandu, taip gerai buvo. Visiems jums linkiu TOKIO jausmo.

 

IMG_9291.jpg
No comments
IMG_9310.jpg
Kloniai ar tai slėniai
IMG_9305.jpg
Bičių namai
28504812_10156252985124791_1659439057_o.jpg
Žvėris
IMG_9355.jpg
Radom pakeliui…
IMG_9304.jpg
Kažkuris kalnų miesteliuks
IMG_9295.jpg
Ar neminėjau Metaxos?

O parvilkom kojas antrai nakčiai į bl..fk..sh.. Tiana Aprathotel II Vallehermoso miestukyje. Toks viešbutis, kuris 15 val užsidaro, na jei nespėjai, tai nespėjai, eit greičiau reikia…. Bet buvo paliktas telefono numeris, taigi mus įleido vidun. Na, net nepradėsiu. Ten nesiūlau apsistoti. Veeea…

Kad nesmirdėti šaltame kambaryje vakarą leidome vietinėje bodegoje (vyninėje), nors man ji panašesnė į pub’ą. Maistas – kanarietiškas, tai jau tikrai. Dar ilgai aš tas jaučio skūras ir Jono komentarus prisiminsiu … Aš vis PATAIKAU, ką nors užsisakyti (tokia jau mano natūra), bet žinokite visame kame BŪTINA įžvelgti pozityvą – jaučio skūros Vallehermoso yra daug geriau, nei medūzos Hong Konge. Jokio pašalinio efekto.

img_9338.jpg
Skūros yra gerai, tikras Gomeros perlas.

Trečia diena. Vallermoso – Hermigua

Diena, kai reikėjo nueiti ilgiausią atstumą. Iš nuostabaus slėnio reikėjo vėl pakilti į kalnus ir vėl nusileisti iki jūros lygio. Bet kas mums. Tik dvi pūslės ant kojų pirštelių, negi stosi. Ėjom ir džiaugėmės nerealiu oru. Aš rimtai, buvo TOKS superinis oras, kad negalėjom atsidžiaugti. Vaiskus, saulėtas, laimingas. O pakeliui TOKIE vaizdai, kokius įmanoma pačiupinėti tik palikus ratus ir vaikus komfortabiliam pasaulyje. Su mergytėm, tikiu, kai kurias atkarpas būtume labai linksmai nužingsniavę, bet tai visai kita istorija. Čia buvo mūsų DVIEJŲ žygis ir tai buvo esmių emė.

Dviese yra KITAIP gera, nei keturiese + perrito. Reikia to DVIESE, labai labai.

IMG_9434.jpg
DVIESE!
IMG_9319.jpg
Ruošiu foto parodą – Jonas at work…

 

IMG_9402.jpg
Keliaujant anapilin… Jonas pastebėjo, kad ant daugelio kapų nėra gimimo datos, tik mirties

Pabaigoje prieš pasiekiant Hermigua, Santa Catalina priemiestyje, nulipome prie šniokščiančio vandenyno. Ten jis putoja, riaumoja ir garma per akmenis. Mes, du keliautojai, super pakilioje nuotaikoje pagaliau nusiėmėme batus, atsiraitojome kelnes ir nuklibinkščiavome per akmenis pasisveikinti su Neptūnu. Jo siųsta banga buvo nereali. Taip pasveikino, kad varvėjo viskas iki apatinių rūbų ir akinių. Gerai, kad atsiraitėm tas kelnes…

Užbaigėm savo tridienį žygį restoranėlyje El Faro, kur vietinės moterytės oi kaip skaniai mums pagamino žuvį ir atšaldė butelį vietinio vyno, kurio nebuvo jokioje meniu. Kaip aš DĖKINGA visa kam, kas mus supa už tokius žygius ir tuos sprendimus, kuriuos priimame šiek tiek rizikuodami, bet vedami didelio noro patirti.

28640858_10156252985594791_756572386_o.jpg
I DARE U! Čia jau po VISKO ir po VYNO 😉 (laikrodis ir kepurė – ne mano… ir ne Jono…)
IMG_9471
Gražioji Hermigua
28504692_10156252985284791_842411964_o.jpg
O štai paskutinė nakvynė Casa Rural Hermigua buvo super! 

Dėliojant maršrutą susidūrėm su visišku pernakvojimui skirtų vietų trūkumu. Pats sezonas, vėlokai užsakinėjom ir nakvynės reikėjo tik po vieną naktį. Taigi maršrutas buvo adaptuotas pagal tai, ką pavyko rasti. Todėl viena atkarpa gavosi 20 km ilgio ir prieš iškeliaujant mane buvo apėmusi PANIKA.

Žinot, taip yra su visais nepažintais dalykais, ar tai būtų kelionė, ar kraustymasis į kitą šalį, ar naujas darbas, ar partneris. Viskas atrodo DAUG baisiau, KOL nepradedi. Tai ir buvo mano atradimas šioje kelionėje (be jaučio skūrų).

Kai kuriuos dalykus, bėgant metams, tenka atrasti IŠ NAUJO, kad ir tai, jog mums su Jonu dviese YRA gera. Tą irgi reikia vis iš naujo atrasti ir pasitikrinti, nes būna gi visko 😉 draugai, būna visaip.

 

 

*guaga – autobusas

***

IMG_9450
BAR PEDRO HERMIGUA – BŪTINA APLANKYTI, dėl n priežasčių, ir ne paskutinėje – vaizdai ir gera muzika

 

IMG_9299
Esate girdėję apie palmių sirupą?
IMG_9424
Šitų aš nebevalgau… ji – gyva!
IMG_9347
??? – rimtai, viduryje track’o!!! 
IMG_9507
Hasta luego La Gomera, jau išvykdami svajojome grįžti ir užbaigti tuos 120 km

***

Apie narkotikus atvirai: WANDER ir LUST

Ir vėl nebespėju. Vėl skundžiuosi pati sau apie pačią save. Ir to nepadariau, ir to nepadariau, o ŠUO jau tuoj pasirodys, tuoj prasidės jo metai ir ką aš, Drakonas (taip jau gavosi, kad Beždžionė esu dėl kitų priežasčių, nei kinų horoskopas) jam pasakysiu? Kad nesu super moteris, a -nei super mama, niekada ja ir nebuvau, ir „baisiausia“, kad neplanuoju ja tapti, kad dažnokai patingiu (lyginant su pirmos jaunystės metais) …

ech, jaučiu, kad atėjo laikas j-o-n-a-ž-o-l-ė-m…

… … …

Na nea, nieko nebus, man tokia išpažintis visai nepatinka, todėl po dviejų mėnesių pertraukos kovojant su Giovanio suteiktu pasiteisinimu aš vėl bėgu įkalnėn ir vėl išsivyniojau jogos kilimėlį (feels good, baby). Tas suknistas kaklo skausmas netvarkys mano mielo gyvenimo saloje. O nespėju aš ir pati žinau dėl ko, nes pastoviai tai pakuoju, tai išpakuoju mūsų lagaminus. Mangizmas* nėra vienintelė priklausomybė, kuriai nevalioju atsispirti.

Travel-Quotes-Wanderlust-1-300x300

Mano ir Jono narkotikas yra Kelionės, mus valdo Wanderlust (mergytės tiesiog gimė į TAI ir abiem tenka taikytis, tikiuosi, oi labai viliuosi, kad jos jaučia panašų kaifą). Ir patikėkite, šitas reikalas taip pat turi pašalinių efektų, kurie vargina mano jautrią nervine sistemą. Taigi j-o-n-a-ž-o-l-ė-s, here I come.

IMG_8771
Me, myself and I (El Cotillo, Fuerteventura)

Šis įrašas – smarkiai pavėluotas, bet geriau dabar, negu visai ne. Anea?

Dar prieš Naujus metus, mes atsidūrėme saloje, kurios pavadinimas yra FUERTEVENTURA (stiprus nuotykis būtų reikšmė, nors senjora Ruiz užtikrino mane, kad salos vardas nieko nereiškia! Ką gi, reikia pasakyti, kad ir aš, kartais, iš užsieniečių sužinau naujų faktų apie Lietuvą, bet senjorai Ruiz, tiek jau to, netrinsiu jos nežinojimo nei ten, nei kur kitur. Gal pati nuplauks kada į Fuertę ir sužinos 😉).

Mūsų namai, šią kelionę, buvo smagus kemperis, oficialiai pavadintas šešiaviečiu, bet oi, neapsigaukite, ispanai skaičiuoja kitaip. Pasak jų ir 100 litrų vandens turėtų dviem parom užtekti šešiem žmonėm (praustis, valgyti ir nuleidinėti wc esantį įrenginį). TĄ vandens “apstumą“ mes savo kailiu ir išbandėm. Pirmą rytą (po vieno vakaro trumpų apeigų dušelyje) didysis vandens bakas jau buvo tuščias. Gerai, kad ta fizika dėstoma mokykloje ir kad per benzino badą sovietmečiu, berniukai išmoko perpylinėti (čiulpteli žarnelę ir banzinas teka. Tiesa, reikia ilgai spjaudyt paskui, bet tai užgrūdina). Tai va taip iš geriamųjų “bambalių“ ir papildėme nepriteklių 😅 Bet ne apie tai kol kas, o apie viečikę, kurioje atsibudome mažosios keliauninkės Lukos gimtadienio rytą.

IMG_8675
Vaizdzelis… Pozo Negro
IMG_8673
B-day girl and the sea

Atvykome mes vėlų vakarą, kuomet nelabai kas matėsi, todėl TAS VAIZDAS, kuris atsivėrė nusiridenus nuo lentynos-lovos, man buvo TOOKS saldus, kad aš ir vėl pasitvirtinau sau išvadą apie save – esu atsiskyrėlė. Gal ne tik krabai būna atsiskyrėliais, gal yra toks ir beždžionių porūšis?

POZO NEGRO bus tai, ką aš matysiu savo minčių kino teatre, kai išgirsiu FUERTEVENTURA. Pasak Gnu (Karolinos) – „ten juk nieko nėra?!” Taigi va BŪTENT, kažkam ten gal nieko nėra, o man – visko tiek, kiek reikia.

Akmenuota, nerealiai graži įlanka su keliais baltais namukais, kurie naktį apšviesti ryškiau, nei kelias prie mūsų namų Vilniuje. Pakrantė su vieninteliu veikiančiu šeimos restoranėliu (specializacija – šviežia žuvis), tuščia žaizdimų aikštele ir laukinėmis ožkomis. Ai ir dar gulbės – išdidžios, baltos, didelės.

IMG_8819.JPG
Mano gauja
IMG_8696.JPG
Gulbės vakarėjant…

Ar sakiau, kad ir Marsas su mumis kemperino? Taigi, jis užėmė abi – penkto ir šešto keleivių vietas (miegojo kemperio bagažinėje, kur dieną žaisti sulysdavo ir vaikai).

IMG_8700.JPG
Erdvus Marso miegamasis

Tas Fuertės plikumas, toks akį rėžiantis, kad net gražus ir bangų mūša už plonos namuko ant ratų sienos, jausmas, tikras laukinis jausmas. Mums visko užteko. Todėl palikti Pozo Negro nenorėjome. Tai buvo vienas gražiausių gimtadienių, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

IMG_8681.JPG
Septyneri…

Tyrinėdami Fuertę, vengėme turistinių vietų (ai kaip visada), didelių žmonių sambūrių, kurortų, taigi nuvairavome savo namus ant ratų skersai salos per laikinąją sostinę Betancuria (kur ragavome ožkienos ir nelikome nustebę) iki Ajuy kaimelio (ispaniškai j tariasi kaip ch, taigi… keikėmės legaliai ir su didžiuliu pasitenkinimu, vaikai kartojo paskui mus ir negi drausi :D). Ajui (geras, ane!) atsidūrėme ir vėl vėlai vakare. Žmonių nėra, pakrantėje siautėja didelės bangos. Miestuks didesnis už paliktąjį Pozo Negro, bet tylu ramu, naktis.

O tada atėjo rytas… Pravėrus kemperio duris, apstulbau. Ten, kur siautėjo laukinės bangos, šlaistėsi siaubingai daug dvikojų. Pasijutome lyg Ermitažo parkinge, tik su vaizdu. “Kas per velniava“, suburbėjau, ir išlindau ieškoti teisybės.

Kemperis buvo užstatytas keliom eilėm mašinų, o srautas žmonių vorele lipo netoliese esančiomis uolomis. Kaip skruzdėlės, su tikslu. Paniurusi pėdinau pakrante link didžiulės skylės-urvo uoloje, kurios nepastebėjome tamsoje, bet ir ten aš buvau ne viena. Pagyvenusi britė energingai judėjo link manęs. Prisiyrusi (per paplūdimio akmenukus tatai) ji mane ir apšvietė, kad į tą A-chui (atleiskite Ajui) ji atvažiavo čarteriu (nevartotina svetimybė, oi oi – užsakomuoju autobusu) pasigrožėti piratų olomis, bet jai olos pasirodė per aukštai, todėl ji braidanti pliaže ir kalbinanti paniurusią mane. O čarterių šioje vietovėje, pasak naujos “bičiulės“, bus daug ir daugiau, nes tai turistinis maršrutas ir VISI autobusai veža ČIA. Chrrrrrrrrrrr… išsiveržė man. Ji neišsigando, tuoj pat pasidalino, kad pati turinti šunį namuose…. No shit.

IMG_8741.JPG
Whatever…

Na ką gi, nėra to blogo…. Papusryčiavę savo namelyje ir mes prisijungėme prie skruzdėlių. Ne, tai visai nesmagu, bet vaizdai BUVO verti mūsų nuolankumo ir susitaikymo. Olos – didžiulės, išgriaužtos vėjo bei sūraus vandens, audrino fantaziją. Piratai, grobis, pavojus. Na ir šlapimo dvokas tolimiausiuose urvų kampeliuose, kur vaikai BŪTINAI norėjo nueiti, nepaisant akis badančių servetėlių. Į nieką neįlipome ir mane tai nuteikė ypatingai džiugiai. Čia ir visas moralas – džiaukis mažais dalykais.

IMG_8718.JPG
Bet tai lobio-grobio didumas turėjo būti?!?
IMG_8728.JPG
Krevečių žvejės
IMG_8734.JPG
Ech…!

Apibendrinant, esant Fuertėje, Ajui aplankyti verta vien dėl pavadinimo! Urvai taip pat užskaitomi, tik reikia nusiteikti TAM žmonių kiekiui. Tada gal ir ok. Vaikams patiko, jos ilgai žvejojo krevetes urve esančiuose baseinukuose. Tada teko ieškoti mus užstačiusių mašinų savininkų. Tie, patraukę automobilius, labai nuoširdžiai dirbo rodydami Jonui kaip atbulai išvairuoti kemperį iš suknistai perkrautos mašinų stovėjimo aikštelės. Naktį ji atrodė visai kitaip. Naktį v i s k a s  a t r o d o  k i t a i p… Nepamirškite šito, tai pritaikoma visom alei vienos gyvenimo situacijoms.

IMG_8698.JPG
Čia vaizdas prieš naktį – Jonas kloja vaikų lentyną miegui. Origamis at its best 😉

Ajui dūmėmė neatsigręždami. Reikėjo ieškoti vandens ir WC tvarkymo punktų, kurie, DEJA, nors ir apytiksliai apibraukti kemperio nuomoje išduotame žemėlapyje, nelabai atitiko realybę…

Lajares miesteliuko dvasia, pakeliui į Majanicho, mums labai patiko. Užkandinės, bandelinės, žmonių mixas, viskas fain! Ten susitikome ir su antilope GNU (mano studentiškų laikų sugulove Karolina, su kuria dalijomes siaura sofa, mažame kambaryje Talino senamiestyje, kur tame pačiame bute gyveno nuostabi šeimininkė ir jos vyras – baldas, kuris niekuomet nepalikdavo namų. Oi, tie pasiutę laikai… Tiesa, paskui sužinojome, kad baldo dukra yra garsusis top modelis Carmen Kass, tai kažkodėl mus labai nustebino. Betgi štai dar vienas moralas – VISKAS, iš tiesų, YRA labai PAPRASTA ir bet kuris supermodelis turi paprastą tėvą, o ir pati Carmen yra paprastas žmogus nesvarbu kaip ją vadinsite).

IMG_8692.JPG
Paprasta nepaprasto skonio paelja paprastame Pozo Negro restoranėlyje

Keista Majanicho gyvenvietė mus nuvylė, mes į ją buvome nusitaikę nakvynės su žaviais vaizdais, bet ten buvo nejauku, todėl pernakvoję vėjuotame Meercat Manor paplūdimyje, pasukome į Corallejo.

Vakaras pas draugus VISADA yra geras vakaras. Su filmu vaikams, pliurpimu iki vėlumos ir Lanzarotės vynu (šalia esanti sala, kur GALIMA ir REIKIA viską pradėti iš naujo. Taigi, jei atsiras toks poreikis jūsų gyvenimuose, apsvarstykite Lanzarotės variantą ir PM mane, atsiųsiu instrukcijas ;). O ryte, pusryčiai prie nesibaigiančių balto smėlio kopų (jos daug platesnės nei Nidoje ir tikrai vertos aplankyti, nors Corallejo YRA pilnas turistų). Štai kodėl kemperis yra super dalykas – varai kur nori ir kada nori, kepi blynus gražiausiose vietose, tiesiog stoji ir kepi. Nerealiai. Man ir Australijoje tai labai patiko, kai mergytės buvo dar visai mažos. Apie kemperį tą ir prisimenu, kaip aš kepu blynus kokiame nors nenupasakojamo vaizdo paplūdimyje, o Jonas su vaikais ganosi netoliese, gal krabus vaiko, ar jūros žvaigždes tyrinėja ir aišku viską tempia man parodyti 😀

IMG_8710.JPG
Kemperio kino teatras lentynoje (beje, vaikų lentyna buvo didesnė, mūsiškėje atsisėst – be šansų. Bet mes turėjome vyno 😉 )

Taigi, Corallejo mums patiko ypatingai dėl kopų ir gražios dienos, nes švietė saulė, o vėjas buvo šiltas. Beje, apie vėją – Fuerteventura YRA vėjuota sala ir nors kelionėje man jisai netrukdė, ilgainiui pradėtų erzinti (čia aš apie save). Vėjas ten jaučiamas visur ir visokio laipsnio stiprumu, priklauso KĄ jūs norite ant to vėjo veikti 😉

This slideshow requires JavaScript.

Karolina su Mindaugu mums parodė El Cotillo miestuką iš naujo. Mes jį jau buvome aplankę šaltą ir vėjuotą dieną, taigi ir įspūdis susidarė ne koks, tačiau jie mus įkalbėjo dar kartą užmesti akį ir ta mintis buvo teisinga. Fainas ir pats miestukas, ir maistas, ir paplūdimiai, kurie labai priminė garsųjį Great Ocean Road Australijoje, taigi pasijutome kaip namie 😁 O dar saulėlydis! Visi spokso, kas susiglaudę, kas bučkį vogdami, o priešais, ant krantinės – valoma šviežia žuvis, – visiška romantika. Ten sugrįžtume.

Bet ką gi jūs manote, taip, be įspėjimo, atitipeno ir gruodžio 31 diena… Mes, atsimojavę su draugais (pas kuriuos važiavome švęsti naujako, bet planas pasikeitė netikėtai kaip ir visi geri dalykai gyvenime), riedam, bildam atgal į SAVO kampą. O širdis džiaugiasi, šaltosios ugnelės laukia, dumiam atgal į Pozo Negro. Kur pradėjome, ten ir baigėme ir dar kokį pusmetį tame pasaulio kamputyje būtume galėję praleisti.

PLATUMAS – GROŽIS – LAISVĖ

O pačią Naujų metų naktį mūsų uždegtas fakelas nebuvo vienišas, iš už baltų namelių pasipylė fejerverkai į tą tobulai tamsų dangų ir mūsų džiaugsmas, skimbčiojant šampano taurėm, buvo DIDELIS DIDELIS, o norai (tie dvylika, kuriuos pagal kanariečių paprotį reikia sugalvoti valgant dvylika vynuogių) buvo GERI GERI.

IMG_8796
Naujų naktis
IMG_8769.JPG
ir Naujų diena

Maudėmės, nes kas mums, gi pirma metų diena! Cypėm (nes šalta), šypsojomės ir žiauriai gerai jautėmės. Bet čia dar NE VISKAS – tada, prie mūsų vienišo kemperio, atėjo žmogelis nešinas maišeliu ir ištiesė Jonui. Ten – bandelės, ką tik iš laukinės krosnies, kuri pūpso ant kranto. Jėtau, o aš – sugadinta, jau maniau, kažką prisidirbom… Tos bandelės, dar dabar man ašarą išspausti gali, tas žmonių gerumas, nei iš niekur, pirmą naujų metų dieną…! Tikiu, kad jam, tam žmogeliui, metai bus nuostabūs.

IMG_8800.JPG
Bandelės su anyžiais ir meile
IMG_8818.JPG
Krosnis…

Pozo Negro išliks giliai širdyje kaip happy laukinė vieta (truputį žmogaus mačiusi ir užuodusi), tokia, kur vynas geriamas ant kranto naktį, stūgaujant vėjui, yra pats skaniausias, o katės, Marso nelaimei, greitos ir juodos. Beje, Marsietis TEN pasijuto tikru medžiotoju ir uoliai kiaulinosi kelio purve, kol snukis ir kūnas pamiršo baltą spalvą… TEN mačiau savo mergytes laigant po atvirą pasaulį, ieškant burundukų (kurių niekada ir nesutikome ☹) ir gainiojant laukines ožkas (ir vėl norėjo kelias parsivežti). TEN buvo aišku, visu šimtu procentų, kad narkotikas vardu KELIONĖS turi daugiau pliusų, nei minusų.

IMG_8797.JPG
Katės…. pffff… rrrr… miauuuu… RAUNATĖS???
IMG_8748.JPG
Po to Luka įvairavo į vandenyną su visais rūbais (taip jai pasitaiko dažnai… 🙂 ) Čia – Corallejo

Ech… prirašiau čia, nes gera prisiminti. Dabar lazdos (Kalėdų Senelio dovana 😉) ruošiamos keturių dienų žygiui pėsčiomis po La Gomerą. Be vaikų! Močiute močiutėle, mieliausia sengalvėle 😀 – aš tave myliu 😘 (čia mano mamytei, kuri pabus su murkom). Tiesa, dar spėjome pasidžiaugti sniegu, kalnais ir slidėmis Austrijoje, bet apie tai nerašysiu, nes jūs ten ir patys esat buvę, bei dešras tirolietiškas valgę.

UHMU5120_maza.jpgP.S. Dėl gyvenimo prasmės – aš pvz galvoju, kad ji kinta. Buvo laikas, kai prasmę mačiau popierinėse lėlėse ir, beje, prisimenu, kad žiauriai mėgau tą reikalą (mergaitės paveldėjo mano prasmės suvokimą, sorry, brangusis). Dabar prasmė numigravo pas gyvas lėlytes. Ar aš vis dar žaidžiu namus? Na ką gi, – myliu, myliu šį žaidimą. Ta proga eisiu į Aurimos Dilienės paskaitą apie vaikus, o apie vyrus ir moteris, pas Rūta Pivoriūnienę, jau buvau. Įsivaizduojate, čia, saloje ir paskaitų yra ir netgi laiko į jas nueiti 😮

IMG_8808.JPG
Mes

Hasta luego, amigos, gražios jums dienos, savaitės ir gyvenimo! Gal pavyks sekantį kartą greičiau brūkštelėti, jei lagaminus greičiau kraustysiu 😉

 

*Mangizmas – nekontroliuojamas potraukis išsivolioti mangų vaisių minkštime.

Apie Giovannį ir Kalėdų laukimą

Atšąlo. Vakare netgi užsimečiau jumperį. O dabar vėl sėdžiu savo atvirame ofise ir atrodo, kad būčiau ką tik atvykusi į salą. Mango medžiai apsitaisė naujais, šviesiai žaliais lapais, siautęs vėjas nurimo, visi tyliai ruošiasi Kalėdoms. Saloje pasiruošimas vyksta ramiai, niekur (išskyrus kiniečių parduotuves) nesimato per daug puošmenų, neskamba jingle bells (tik vaikų ipad‘ai dažnai transliuoja kažką apie papa Noel) ir … nedrimba šlapdriba.

IMG_8224_maza.jpg
Žydi mūsų mangai

Mama man priminė Kalėdų vainiką ir apsidairiusi nusprendžiau jį gaminti iš palmės lapo. Labai džiaugiuosi. Abu su Jonu jautėmės pavargę nuo didmiesčio Kalėdų maratono ir daugybės renginių – darbe, mokykloje ir kiekviename būrelyje, kurį lankė mergaitės. Buvome atbukę pačiai šventei dėl komercinės „Kalėdų“ gausos ir akli gražiai puoštom gatvėm. Pamenu sezoninę įtampą ir baimę, kad tik kuri mergytė neįsisirgtų, jau nekalbu apie pastovius krenkštimus ar slogą. Labai reikėjo pertraukos nuo pertekliaus, o geriausia – aukso vidurio.

IMG_8217.jpg
Kiekvienam savo – Marso naujas draugas ❤

Šį kartą šv. Kalėdas sutiksime jaukiame šeimos ratelyje, keturi dvikojai ir šunėkas. Gaminsime dvylika patiekalų, degsime vaško žvakutes (jas atsivežiau iš Lietuvos 😊) ir siųsime savo šviesias mintis į platų pasaulį jums. Pirmą kartą turiu laiko pagaminti Advento kalendorius mergaitėms, ir taip laukiu KADA galėsiu juos pakabinti jų džiaugsmui ir savo laimei.

Betgi nelemta man taip ramiai Kalėdų laukti ir giesmes giedoti. Nesenai aš sutikau GIOVANNĮ… ir tai ką jis man PADARĖ yra labai dviprasmiška. Žinote tuos LOVE&HATE santykius?! Būtent į tokią velniavą aš ir įsivėliau prieš šitas ramias Kalėdas…

IMG_20171011_1921087_maza.jpg
Būna ir taip…  o čia vaikų gimadienis (Nidai 7-eri… o svečiai ant buliaus :D)

O viskas nutiko bičiulių dėka (Neringa, Pauliau…). Gimtadienio proga gavau dovanų masažą ir nedelsdama nusprendžiau juo pasinaudoti. Tiesa, buvau kiek skeptiška, nes su mano kūno minkymu įtinka ne visi, mėgstu taip ir ne kitaip, ir dar mėgstu moteris. Ta prasme – masažistes. Bet idealių (man) rankų savininkė Deima* jau kuris laikas dingo iš mano gyvenimo (o kažkada ji buvo tas angelas, kuris suteikdavo jėgų išgyventi savaitę), todėl turėjau žengti žingsnį ir atrasti naujas rankas. Kaip sakoma, džiaukis kol gali, nes nieko nėra amžino.

IMG_7863_maza.jpg
TEN YRA SALA tarp debesų – Dangaus Karalystė

Jo vardas – GIOVANNI. Vardas reiškiantis – Dievo dovana. TAI JAU TAIP. Žinoma – italas, žavus, jaunas. Po galais!!! Ar tai, kad man sunku atsipalaiduoti su kitais vyrais yra keista??? Ilgai mąsčiau kokį čia masažą pasirinkus, gal pėdų, kad nereikėtų nuogai gulėti ant stalo su Giovaniu kvėpuojančiu man į nugarą?  Bet valandą juk neminkys man kulnų, o aukščiau eina blauzdos, šlaunys… ai, nemėgstu to įsitempimo ir nieko negaliu sau padaryti, fantazija juk neapsiriboja vien pastelinių spalvų Meškiukais ir pasakomis apie Lapiukus (manoji žydi visapusiškai). Tegu, pamaniau, bus nugara, nes pečiai įsitempę ir stuburui tikrai reikia pagalbos. Bet žinote gi kaip būna, tereikia žiežirbos, o tada… buvo ir rankos, ir kojos, ir veidas…

IMG_8143_maza.jpg
Panašiai kaip aš…

Pasakysiu sausai (o kartais tai daug geriau už saldžias liaupses) – GIOVANIS MAN PATIKO. Ir jo rankos dirbo stipriai, kad jaučiau visus judesius ir net kartais miauktelėdavau įspėti, kad tuoj cypsiu. Tai buvo tikras, geras, teisingas masažas. Išėjau iš kambarėlio jausdama visą savo nugarą, su dryžiais ant veido nuo masažo stalo ir palengvėjusia širdimi. Iš karto rekomendavau Giovannį Jonui. O tą dieną nupirktą naują virdulį (nes kurį laiką gyvenome be jo) pakrikštijome JO vardu. Kažkaip savaime taip gavosi ir NE, ne visi daiktai mūsų namuose turi vardus, tik GPS‘as – Birutė, o tas kur mašinoje – Monika ir virdulys – Giovannis.

Nuo tos įsimintinos dienos, kasdien užkaisdavau Giovannį po kelis kartus, vis geruoju minėdama jo stiprius prisilietimus, nes kasdien jaučiau nugarą, kol vakar taip susuko dešinį petį….

PO GALAIS, GIOVANNI, KĄ TU MAN PADAREI? Nei sėdėti, nei paeiti, nei plaukti, nei bėgti, NEI MIEGOTI!!! ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . …..

IMG_8222_maza
Čia NĖRA tikrasis Giovannis… nors labai mielas 🙂

Tuos daugtaškius interpretuokite pagal savo negražių žodžių atsargas.  Man SKAUDA. Labai retai geriu nuskausminamuosius, bet neišlaikiau, – visą dešinę kūno pusę maudžia lyg skaudantį dantį. Nebepadeda nei tai, kad jis žavus, jaunas ir italas. Taigi, kas galėtų mane kaltinti, kad myliu, mylėjau ir mylėsiu tik Deimą?! Esu “odnaliub” – to rusiško žodžio negaliu pakeisti, jis toks taiklus, kaip kad Giovannio virdulys yra karštas (dabar geriu kavą).

IMG_20171118_1713523_maza.jpg
Mano lapričio gimdienis 😉 ŠILTAI !!! Giovannis dar tik bus…

Taigi, grižtu prie tų LOVE&HATE santykių. Keisčiausia, kad mintyse, o gal net ir garsiai aš vistiek stengiuosi JĮ pateisinti. Gal čia jis rado mano problematišką vietą, gal taip ir turėjo būti ir netgi … gal man reikia VĖL pas jį nueiti?

Štai jums ir ramus pasiruošimas Kalėdoms. Esu paskendusi įvairaus plauko mintyse: apie gyvenime sutinkamus giovannius, pasirinkimus ir narkotikus. Aš ir sakau, kas per mintys?!? Lyg musės zyzimas… Apie tai sekantį kartą. Myliu, pasiilgau ir bučiuoju.

IMG_20171119_1530206_maza.jpg

Labai norėjau parašyti, o kai TAS noras ateina, nieko nebegaliu imtis. Turiu išsirašyti. Dabar palengvėjo netgi dešinei kūno pusei 😊 Gracias.

 

*mano angelo Deimos slėptuvė FB – Ameida Studio @intuityvusis.masazas

Esė mano šeimai, draugams, bičiuliams ir pažįstamiems

Šį kartą TIK apie save, nes ši diena yra mano. Šiandien vakarop, prieš keturiasdešimt vienerius metus, aš atėjau į šį pasaulį, laukta kaip berniukas – mergaitės formoje 😊 Esu labai laiminga, kad man buvo suteiktas gyvenimas, kad galiu patirti tiek daug: mylėti, ieškoti, abejoti, klysti, keltis ir vėl žygiuoti.

Čia – AČIŪ mano tėvams, už tiek daug, kad neišvardinsiu. Labiausiai už tai, kad myliu gyvenimą.

 

IMG_8156_1_maza
Monkey is alive!

Priimu ir šį, kitokį etapą, kurio metu nutinka vadinama mid-life crisis. Man rodos, nutinka visiems, anksčiu ar vėliau, vienaip ar kitaip pavadinta. Stabtelime ir atsigręžiame, nes jau yra į ką. O tada, krizės koloritas individualiai pasikoreguoja pagal  asmenybės tipažą. Aš viską imu giliai. Spalvas taip pat.

Viena bičiulė, kai kažkuomet gulėjau paslika dugne, prisipažino, “na aš taip nenorėčiau, tokių ekstremumų, kaip pas tave – tai kalno viršūnė, kurios net nesimato tvirtai ant žemės stovint, tai tokia bedugnė, kad, rodos, juodžiau nebūna. Man paprasčiau, kad ir nuobodžiai, bet tolygiai.“ Tuo metu ir aš visa savo esybe norėjau to nuobodžiai ir vienodai… Bet savo kailio neišversi (atsimenate ‘multiką’, kaip ežiukas vis kitų kailinių pageidavo?!) Mano kailis yra mano kailis. Ir šiandien yra mano kailio gimtadienis 😊

IMG_7817_1_maza
Up up up

Rytas prasidėjo nuo „Su gimimo diena“ lovoje ir dvigubo papajos torto (mūsų gaujoje tortai kinta pagal gyvenimo aplinkybes, prieš tris metus tortas buvo iš kumpio :D).

 

This slideshow requires JavaScript.

Dovaną paskubėjau apsirengti, apie ją jau kuris laikas kalbėjau, bet nesuskubau įsigyti.

IMG_8167_1
HOLA 41 – ieni!

Giliai imdama ir keturiasdešimt pirmąjį, vos neatsisakiau rytinio ritualo – pasiplaukiojimo Atlanto vandenyne, bet šalia buvo Jonas (!) ir dėl to viskas pasisuko taip, kad dabar geriu kavą vis dar jausdama gaivų sūrumą ant savo rankų (čia juk ir yra esmė). Labai norėjau sėsti ir parašyti šias eilutes, nes jūs mane sveikinate, mano telefonas atgijo, man LABAI GERA.

AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!!

Per savo šventę, esu TEN ir su TAIS su kuriais ir noriu būti. Nieko nekeisčiau. O kai užplūsta gilios mintys apie stabilumą, kurį „atimu“ iš savo vaikų, turiu kontrargumentą, kuriam reikėjo  41 metų patirties susiformuoti –  kas gali suteikti vaikui didesnį stabilumą, nei šeima? Šeima, kuri yra kartu ir kartu išgyvena viršūnes ir papėdes. Joks namas, ir jokia stabili rutina šito nepakeis.

IMG_8028_maza
Mano keturiasdešimt vieneri turtai

Mano kelias tikrai margas, jame daug kalnų, bet į jų viršūnes aš žiūriu tikėdama, kad nuo ten atsivers puikus vaizdas ir svarbiausia, aš mėgstu kopti. O šešėliai, – jie gyvena papėdėse, be kurių neegzistuotų kalnai.

„Ir kai šešėlis dyla ir išnyksta, šviesa, kuri lieka, tampa šešėliu kitoje šviesoje“

(Pranašas K.Gibran)

AČIŪ už sveikinimus! Mano keturiasdešimt vieneri yra nuostabūs, nes ant kažkurio kalno, sutikau jūs ❤

IMG_8161_maza
Gimtadienio kava

Paliesti debesis La Gomeroje

Mūsų finkoje* vakar dingo vanduo. Prieš tai, elektra, ir visa tai atsitinka vakarais. Normalu. Bet turiu pasakyti garsiai ir aiškiai – kol kas manana požiūrio, bent jau iš savo agentų: Rafos ir Margaritos, mes nesulaukėme. O jie abu – grynakraujai ispanai,  Rafa – gimęs ir augęs saloje. Iki vėlaus vakaro visi trukdžiai būna sutvarkyti. Nepamainomas ūkvedys Borja – aplinkinių finkų prezidentas, čempionas ir visoks kitoks šaunuolis, darbuojasi pirmose gretose, jį pastebėsite ir prie vandens pompų, ir prie vištų. Kasdien pagarba jam, mūsų akyse, auga.

IMG_8007_maza
PAGALIAU gavau savo kekę! – Beždžionė manyje – labai HAPPY

Na, po vakarykščių remontų, vandens spaudimas kiek šoktelėjo. Ryte, po sprinto kalniukais, įlindau į mūsų ledinį baseinuką (čia toks fenomenas, kurio negaliu suprasti, gal jūs žinote, kodėl jis niekaip neprišyla, nepaisant dideliausių karščių?). Po baseinuko, tvarkingai, po lauko dušu. Štai tada ir gavau per galvą. Dušo dalis su skylutėmis iššovė vos paleidus srovę. Nusiprausiau atsakančiai, net oda dryžuota. O dušas toliau sau bėga, nebesustoja. Gal Borja visgi persistengė?! Betgi dabar mėgaujuosi čiurlenimu netoliese, beveik japoniškas sodas.

Čia tiek buitinių nuotykių ir manana mitų griovimo.

O buvome mes LA GOMEROJE per vaikų atostogas. Ir kaip mane tie serpentinai užsupo, net grįžus namo (girdit, N-A-M-O į Tenerifę!) dar nešiojo į šonus. Bet kokio grožio tos viršūnės, su tarpekliais ir slėniais! Ir žmonių ten nedaug, ir tas horizonto platumas, vandenyno šauksmas. Visuomet įtariau jūreivio dvasią savyje.

Man La Gomera – labai patiko.

IMG_20171101_1531139_maza
Na… veža toks vaizdas…toli

Apsistojome Vallehermoso (vertimas – Nuostabus Slėnis ir taškas). Autentiškas Gomeros namas, tiek išorėje, tiek viduje. Maži langai, storos akmeninės sienos, balkiai, tobulos medinės langinės (keliantis ryte neįmatai nei savo, nei šalia gulinčio nosies, bet miegi giliai, kaip žiemą), vidiniai kiemeliai su neaprašomais vaizdais į neaprašomus kalnus ir IKEA virtuvė 😀 Tobulai kanarai. Ek…

IMG_8054_mazaIMG_8058_maza

Tačiau visa tą estazę reikia apraminti – ten buvo ŠALTA. Ir tas vienas radiatorius, tampomas iš kambario į kambarį, manęs nesuviliojo keisti stovyklas. Vakarais aš ilgėjausi Tenerifės ir savo apšiurusios finkos, kuriai iki Ikėjos virtuvės – labai toli, o bet tačiau – dovanojančios šilumą kiaurą parą. Savo finkoje galiu būti begėdiškai neprisidengus. Jetau, kaip man tai patinka.

Taačiau rytais La Gomeroje, kai įleisdavau saulę atvėrus langines, ir akmeninį miegamąjį užplūsdavo nerealus vaizdas, –> ai tą visą vakaro drebulį.

IMG_20171101_0934041_maza
Miegamojo langas…

Eidavome į kalnus, zigzagais į viršūnes, žemyn prie vandenyno, gilyn į mišką, kuris užaugęs iš sėklų nepaliestų ledynmečio (Parque Nacional Garanjonay). Neklauskite, nežinau kaip tai įmanoma, ir vaikam sakiau, kad n-e-ž-i-n-a-u. Aplankėme viską, ką įstengėme per penkias dienas, manau išsamiai, ir vasaro mėnesį, planuojame grįžti DVIESE, pėstute per salą!!! Mamai bilietai jau užsakyti, mergaitės laukia 😀

IMG_8081_maza
Močiutės apačioje nėra, bet namukai mėtosi
IMG_8029_maza
Aukštai virš Vallehermoso paplūdimio
IMG_8075_maza
Hola muchachos!

Jei kas spėliosite ar verta aplankyti La Gomerą, mano atsakymas – BŪTINAI. Bet prisiminkite, aš nemėgstu masinių renginių, manęs nepamatysite dideliuose koncertuose ir aš maivysiuos, jei reikės keliauti su didele chebra. Man prie širdies cykiai, netgi vienišai kartais (ypač jei su Jonu). Kiekvienam savo.

La Gomeroje rasite ramybę, tokią stiprią, kad net truputį gąsdina ir pajusite tokį “rough” gyvenimą, kokį gyveno ir vietomis tebegyvena vietiniai. Ypač kalnuose, kur po vieną mėtosi balti nameliai, ir nesimato privažiavimo, tik takas ir toks status, kad nedrįsčiau… Tada, klausimas iš šono: “Mama, o jei grįžo į tą namuką ir pamiršo pieno?” BŪTENT. Izoliacija, sudėtingas susisiekimas, kvapą gniaužianti gamta, vulkanas po kojom. Kokie žmonės čia gyveno ir tebegyvena? Nenuostabu, kad jie švilpaudavo – Silbo, tai gomeriečių švilpimo kalba, kuria susišvilpaudavo per tarpeklius, nes nenueisi ir nepasakysi. Reikia pagalbos ir švilpi. Tau atsiliepia. Jetau.

IMG_7971_maza
Prie Hermigua, Jonas uolas skaldė

IMG_20171102_1230489_maza

IMG_7973_maza
Tolumoje – Tenerifė!!! Ta viršūnė debesyse – El Teidė ugnikalnis. O pimame plane – Marsietis ❤

Pėsčiomis, visi keturi (Marsas buvo paliktas namuke, labai prieštaravo) nuėjome gabaliuką “Coastal track”, kuris apima visa La Gomerą. Visi likome sužavėti. Kas vaizdų ir vidų užliejančių emocijų, kas faunos. Žodžiu, einam mes, einam šalia dangaus, dairomės ir dūsaujam, kol kalno viršūnėje, maždaug 1200 m aukštyje nesutinkam ožkos. Ji su skambaliuku, suprask – turi šeimininką, todėl besipešančios mergaitės (kuriai priklausys ožka) negali jos pasiimti (ačiū skambaliukui!). Einam toliau, o už posūkio – visa kalnų ferma. Ožkos braido palaikiame aptvarkėlyje su mažuliukais ožkiukais. Vienas pilkas, keli juodi su baltom dėmelėm, visai juodas ir dar keletas margų, – tokie mielučiai, kad jau ir mama akimis renkasi, kuris čia tiktų su Marsu gyventi. Tėtis santūriai tyli, mergytės cypsi pamiršusios aną ožką ir viltingai drebina balsiukus į mane žiūrėdamos. Kokios mielos ir stebuklais tikinčios tos mūsų atžalėlės…. 😊 Tuomet, oloje, Luka aptinka dar įdomesnį reginį – paršelius, tiksliau kiaules. Oloje, natūralioje kalno oloje. „Tų neimsim tikrai“ – pasakiau griežtai. Nes taip žiauriai smirdėjo. Neapsakomai. Aš dar apsidariau, kad nors kokį padarą panašų į žmogų, ūkininką, dvikojį užmatyčiau, bet veltui. Buvome visiškai vieni. Natūraliau nebūna.

IMG_20171102_1447094_maza
Už posūkio rasime paršiokus, bet tai kaip JĖGA!
IMG_8093_maza
Smirdukai

Valle gran Rey radome okupuotą vokiečių. Britai mėtosi po visą Tenerifę, o vokiečiai susikoncentravę La Gomeroje ir būtent Valle Gran Rey (Karalių slėnis). Na, pagirtinas skonis, tačiau nuo to pats slėnis neįgauna didesnio žavesio, gal atvirkščiai. Maistas  prastas, vokiečių daug. Na, tos dvi suknelės, kurias nusipirkau netyčia užsukus į butikėlį kažkur palei uolas, aišku pridėjo taškų. Žiauriai mėgstu tokius spontaniškus ir greitus pirkinius kažkur kažkur pasaulyje. Dabar Valle Gran Rey nešioju ant savęs ir mėgaujuosi. Paplūdimys tiesa buvo įspūdingas, krantas su stačiais kalnais…. ir suknelės….

IMG_8105_maza
Valle Gran Rey paplūdimio gabaliukas

Tačiau labiausiai nustebino miestukas, į kurį manėm nespėsime užsukti – Playa Santiago. Šalia jo – salos oro uostukas su trumpu pakilimo taku visiškai ant vandens. Pasiruoškite įveikti daug serpantinų, ir nusileisti į atviruko grožio miesteliuką su apvalių akmenų paplūdimiu ir vangiomis katėmis. Tiesa, kačių La Gomeroje – daug ir Marsui tai kėlė didelį rūpestį. TA katė, italų restoranėlyje drybsojo tiesiai šuneliui prieš nosį ir Jonas viena ranka įnirtingai dirbo laikydamas drebantį Marsiuko pavadėlį. Kita ranka bandė valgyti. Visiškas naglumas, tiesiog katiniškai katiniškas elgesys. Tyčiojosi tas el gato akivaizdžiai ir nieko negalėjom padaryti. Svetingumo – nulis.

IMG_20171031_1429371_maza
Visi pasaulio katinai – jūs – šunsnukiai :p (Marsas)

 

Taigi, tiek žinių iš Kanarų pasaulio. Vėl prasidėjo mokykla ir mano ispanų pamokos. Tiesa, Jonas, mūsų kietas vyras, kuris Lietuvoje per speigus maudydavosi 0 laipsnių baseine ir nesirgdavo, kuometmes leipdavome kaip vištos viena po kitos, pasigavo kosulį ir dabar valgo antibiotikus… Ir taip, ir taip svarsčiau šitą nesąmonę, kol priėjau vienintelę išvadą – „kai kuriems iš mūsų atsipalaidavimas kenkia…“ Tikiuosi jis iš to „išaugs“ 😉

IMG_20171102_1507154_maza
Kažkur La Gomeroje…

 

*finca = fazenda = ūkis 😉

Atradimai be dramų

Šį kartą jokių dramų, draugauju su policija, musės beveik dingo, kondicionierius veikia.

Noriu papasakoti apie atradimus. Tas akimirkas, kai pasijuntu Australijos išdavike. Kai sukirba mintis, gal likti čia ilgėliau. Ir ne, Lietuvos išdavike nesijaučiu, nes lietuvybės iš lietuvio niekaip neišimsi. Ji vietoje. Esu lietuvė gyvenanti pasaulyje ir kaip man tai patinka!

Vakare ar savaitgalį, kai neišlekiam nuotykiauti tolėliau, vis atsirandam SAN JUAN miestelyje. Jame tiesiog gera. Supasi maži laivukai, maklinėja vietiniai, vandenynas čia ramus, molas saugo nuo bangų ir galima plūduriuoti sūriame vandenyje jaučiantis laiminga silke. Mergaitės dūksta ir nardo, Jonas svajoja apie kokteiliuką „low key“ bare ant kranto. Ir patikėkite, ten kokteiliukai – tobuli. Tiesa, gėrėme tik kartą, BE VAIKŲ, nes tik kartą buvome išlėkę dviese. Dėka Zitos. Taip, Zitų yra visur ir Ačiū Dievui! Labai ją mylėjau, gerdama Mojito. Ir svajoju apie dar ne vieną tokį mielą vakarą.

IMG_7682_maza
SAN JUAN vakarėja, kokteiliukas jau suvartotas

Beveik du mėnesius esame Tenerifės gyventojai ir taip, jau ne kas rytą atsikėlusi išeinu į terasą, kartais tiesiog burbu, kad noriu miego ir įsikniaubiu į Jono petį. O jis šypsosi. Ir tikriausiai nepasakau, bet taip gera matyti jį šypsantis dažniau, nors dirba kaip dirbęs ir nepaleidžia blackberry iš rankų (jūs žinote, kad galima spaudinėti tuos mažus mygtukus rašant atsakymą svarbiam klientui (taip, ta blackberry yra su mygtukais) ir tuo pačiu metu žiūrėti į pašnekovą ir net dalyvauti pokalbyje?! Aš visuomet pasimetu, kai jis man taip daro). Bet nepaisant to, čia mes net į parduotuvę važiuojame kartu 😀 Na, gerai, turime tik vieną auto, bet ne tik dėl to. Gera.

IMG_7729_maza
Mūsų nauji namai 🙂 ALCALA – gulbės/gervės naujas Monkey’s Tales produktas

Dar atradome ALCALA miesteliuką, ir šiandien vakare ten trauksime, nes pažadėta Marijai. Ten daugybė krabų mažuose uolų baseinukuose, o tinkleliai jau paruošti guli mašinos bagažinėje. Mergytės nuo ryto su šypsena išspirgėjo į mokyklą, vakare – krabaus.

Alkaloje, pasiklausinėję vietinių, nuvinguriavome gatvelėmis į restoranėlį Casa Mon. Virtuvė ir svečių salė – toje pačioje erdvėje, sienos mėlynos, nukabinėtos žuvų nuotraukomis, suprask, esi jūros maisto užeigoje. Įėjimą tikrai būtume praėję. Eksterjeras irgi bet koks, bet gi ne sienų laižyti atėjome. Pulpo gallego, chopitos, calamari con aja ir cherne su patatos canarias (vietiniai užtikrino, verdamos vandenyno vandenyje😉) Ai, tos sienos, ai, tas fasadas, svarbu kas viduje. Universali tiesa.

IMG_7736_maza.jpg
ALCALA

Mergytės, t.y. Marija sugalvojo, kad labai nori eiti į papildomas ispanų kalbos pamokas, nors ispanų jos ir taip mokosi kas dieną mokykloje. Pergalvojusi tvarkaraštį, nukėliau žirgyno pamokas į rytą ir sutikau. „Eik“, sakau, „vaikeli, kad taip trokšti žinių, mokykis“. Kad jūs matytumėte kaip ji apsidžiaugė….

Dabar vakarais visa šeima turi naują aistrą, – minkome Duolingo ispanü kalbos apps‘ą, kas telefonuose, kas i-pad’uose. Ir mažoji Luka, aišku, minko. Ašaroja dėl to, kad nepraėjo kokio nors lygio, neteisingai pasakė ispanišką frazę ir Duolingo pelėdžiukas nepraleido eiti toliau… Žaidimas, argi ne?! Tačiau Marija visoje mokykloje geriausiai “varo” ispaniškai ir yra oficiali “super star”. O mes čia – nepilnus du mėnesius…

Lankausi ir aš pas Senjorą Ruiz, bet tik kartą per savaitę. Dėl to godžiai graužiu vaikų parsineštas knygutes, kurios ispanų-anglų kalbomis parašytos. Įdomu,  nors tu ką. Nėra man ta ispanų kalba super graži, o tos pabrėžtinai gerklinės “Rrrr” nėra mielos ausiai, bet traukia mokytis, tai labai nesipriešinu.

O kai turiu minutę, dėlioju kur, ką, kada pamatyti, užuosti ar paragauti. Jūs žinojote, kad mėgstu ragauti? Labai. Tik po connoisseur patirties ragaujant medūzą Hong Konge, apribojau savo pasirinkimus, bent jau kuriam laikui. Save reikia saugoti. Net grįžti į Hong Kongą nenoriu, tai galite įsivaizduoti kaip smagiai linksminausi vonios kambaryje po medūzos vaišių… Na, nedetalizuosiu, tik pridėsiu, kad tai truko dvylika dienų. Tai štai, brangieji, visur reikia proto ir, žinoma, sėkmės.

Artimiausiuose planuose – LA GOMERA. Sala, kuri netoliese, vos už valandos kelio laivu. Serpentininiai keliai, žalios džiunglės, nerealūs paplūdimiai, mažai žmonių. Kitokia sala, nei Tenerifė. Kažkada buvusi paskutinė žinoma žemė iš kurios savo laivą link Indijos paleido Columbas. La Gomera – sala esanti tiesiai prieš mūsų nosį, už jos kas vakarą leidžiasi saulė, tačiau retai matoma, lyg rastųsi ir dingtų kada panorėjusi. Dažnai suabejojame, ten sala ar debesys, ar sala ant debesų ar iš viso miražas.

IMG_7823_maza
LA GOMERA šį rytą, kai užpompavau rytiniu bėgimu ant kalniuko. Pirmą kartą matau ją taip aiškiai.

Gyvenimas čia kitoks. Ramesnis tam tikra prasme.

Vis dar kovoju su ryžtu nuversti kalnus, bet Jonas dažnai paklausia „Kam?“ ir susimąstau. Gal reikia patikėti Einšteinu:

A quiet and modest life brings more joy than a pursuit of success bound with constant unrest.

Kaip jūs? Sutinkate?

IMG_7715_maza
Lukos mokykla
IMG_7717
Jono darbas

Playa de las Terasitas šiaurėje ir kelionę Mascos tarpekliu paliksiu kitam kartui.

Bučkiai iš čia.

 

Vika arba Viktorija 😊 , o kai kam – Beždžionė 😉

Šūdmusės ir Kanarėlės

Gyvenimas keliauja dideliais žingsniais. Vakar vakare, įsitaisę ant smarkiai nudrengto šezlongo, po žvaigždėm pasipuošusiu dangumi, priėjome išvados, kad nebelaukiame. Dingo kurį laiką mus kankinęs laukimo jausmas, dabar gyvename tą, ko laukėme. Nuotykį, pasikeitimą, iššūkį. Taip, atsirado ilgesys, bet šitą padarą mes gerai pažįstame iš gyvenimo kituose kraštuose. Jis ateina visur ir dažniausiai vakarais. Ilgesys. Nes mes lietuviai, kur bebūtume, ką beveiktume ir kokia kalbą besimokytume. Ilgesį reikia priimti, jis neišvengiamas. Tai kainos sudedamoji dalis. Na, jūs suprantate, kad nieko nėra nemokamo. Nuotykių taip pat.

IMG_20171010_1704232_maza
Mirador del Pico del Ingles
IMG_20171010_1637528_maza
Anaga Mountains

O dabar apie tai kas man skauda paskutinėmis dienomis ir ką lyg tai tikrai žinojau, bet kai tai nutinka, vistiek labai užknisa.

Šis post‘as yra apie TIESĄ, kurią mes visi turime įsidėti į galvą – VISKAS yra laikina ir VISKAS turi savo pradžią ir pabaigą. Taip taip taip, neburgzgite, nieko naujo, visi tą žinome, bet faktas yra toks (gal pasiginčijam?) – tą tiesą suvokiame TIK tada, kai TAS KAŽKAS (čia apie gerus dalykus kalbu) ima ir baigiasi. Va taip, BAC ir viskas. Be JOKIO įspėjimo, kaip nutiko man.

Mano nuostabus lauko ofisas – gone.

Švelnus vėjelio prisilietimas – gone.

Žavingas vaizdas ieškant teisingos minties rašant – GONE.

Viską atėmė, tiksliau užėmė, be galimybės derėtis.

Mano tobulas laikas su savimi prie kompo BAIGĖSI, nes pasirodė musės.

IMG_7673_maza
Kai noriu pabūti viena… playa San Juan

Aš, žinokite, moku keiktis. Visaip. Tačiau raštu tai nesižiūri nei vienu kampu, o svarbiausia, neperteikia TO susierzinimo, TO jausmo, kuomet tave liečia, tavimi ropinėja, tave spardo daugybė mažų kojyčių. Supraskite, tai nėra viena kita m-u-s-ė – jų yra šimtai!!!

Ir dar calima. Kas praleidote, tai toks gamtos reiškinys (ir pasirodo žiauriai užknisantis), kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes. Tuomet oro temperatūra šoka dešimt laipsnių į viršų (ne nuo lietuviškų +8 C, bet nuo +26 C), drėgmė krenta, plaukai tampa panašūs į sausus stagarus, kaip dviejų parų kelionėje į Australiją, ir pasidaro kokčiai sausa ir karšta.

O tada, žmogus, sužinai, kad oro kondicionierius namuke AIŠKU, kad neveikia. Tuo tarpu yra šventinis ketvirtadienis – Ispanijos diena, o paskui penktadienis (tai žinoma, kad niekas nedirba, kas nenori keturių dienų calimos išlydyto savaitgalio???). Horizonto, nei kalnų nesimato, viskas skendi smėliu tirštintame ore, dingusi ir viltis, kad kondicionierius bus pataisytas per artimiausias keturias dienas (ps. dabar jau antradienis, vis dar laukiu…).

Tokiomis naktimis, prilipus prie įkaitusios lovos (lauke dar blogiau), ir aplanko nušvitimas. Vajetau, tas Stevas Jobsas, genijus nors tu ką, buvo tooooks teisus…

connecting the dots*, žmonės,  connecting the dots!!!

NIEKAS JŪSŲ GYVENIME nenutinka šiaip sau. Viskas anksčiau ar vėliau susijungia į darnią visumą. Viskas, ką išmokote, ką patyrėte, ką pridarėte ar kitaip suvartojote, -VISKAS, Draugai.

Musės ir tos, mūsų gyvenime, nėra išimtis.

IMG_7528_maza
Su šitais sutariu

Vagi nagi (ačiū, Karolina, už šitą daug išreiškiantį naujadarą). Apie muses.

Prie porą metų gavau dovanų vienetinę knygelę, kurios turiniu žadu pasidalinti su jumis, nes atėjo tam laikas. Bet eiliškumo dėlei pasakysiu, kad tą knygelę gavau po pirmojo apsilankymo Tenerifėje, kur kartu su vaikais stebėjome Abadės miestelio gyventojų išskirtinį pomėgį džiovinti šunų ekskrementus saulėje. Kakučiai mėtėsi ant visų vaikščiojimui, bėgiojimui ir važinėjimui skirtų paviršių. Faktas yra toks, kad nei vienam kitam miestelyje (be Milano) nemačiau tokio prielankumo šunkakiam, kaip Abadėje.

Ir štai dabar, po keletos metų laukimo, kada gi gausiu antrąją istorijos dalį (nes buvo žadėta), aš buvau apdovanota daugiau nei pasakojimu, aš jį patyriau savo kailiu. Ta Šūdmusė “aka Kanarėlė” (skaityti istoriją apačioje bendram supratimui) tikrai apsistojo Tenerifėje ir, be abejonės, negaišo laiko daugindama savo giminę…

IMG_7712_maza
p.s. tekstas neredaguotas, atkreipkite dėmesį į trijų rašytojų/iliustratorių amžių tuo metu: 4 m. – Luka, 7 m. -Marija ir….. 40 metų (ne aš:)

Kaip Šūdmusė Kanarėle Tapo

(iš serijos LINKSMIEJI ŠŪDMUSĖS NUOTYKIAI, Butaučių Šeimos Pasakos)

Vieną pilką, šaltą rudens dieną, kai krito lapai, o lietus vilgė visų musių sparnus, viena nepaprasta lietuviška muse, su nepaprastais sparnais, kūrė nepaprastą planą.

Musė buvo ypatinga, ne kokia ten vaisinė musytė, o musių karalienė, kurią visi vabzdžiai ir žiogai didingai vadino Šūdmuse, o sutrumpinati – Šmuse.

O ir planas jos buvo didingas. Šiais metais Šūdmusė nusprendė nebeieškoti šildomų ventiliacijos angų arba neperpučiamų langų rėmų, kur galėtų ramiai peržiemoti miegodama. NE!!! Šiemet, mūsų drąsioji musė, nusprendė skristi į šiltus kraštus, nes girdėjo, kad gervės ir kiti šiek tiek už Šūdmusę didesni padarai taip daro.

Kaip tarė, taip padarė. Nors visos kitos vaisinės muselės kvatojosi susiėmę už pilvų iš Šūdmusės plano, ji nieko nelaukusi susikrovė kelis gabaliukus kakaliukų į mažą kuprinaitę (musės nenešioja kuprinių, nes šios joms trukdytų skraidyti, todėl kuprinaitė iš tikrųjų buvo pilvūzaitė), ir nuzvimbė į oro uostą ieškoti lėktuvų, skrendančių ten, kur nėra žiemų, o Kalėdas visi gyviai sutinka patogiai įsitaisę paplūdimyje, klausydami jūros ošimo.

IMG_7701 _maza

Vienas toks lėktuvas kaip tik planavo skristi į stebuklingą vietą. Kaip suprato Šūdmusė, iš lėktuve jau kelis metus įsitaisiusio storaūsio tarakono, kitas reisas – į Kanarų salas. Į vieną iš didžiausių salyno salų – Tenerifę. Šūdmusė net suzvimbė iš džiaugsmo ir patogiai įsitaisė tarp lagaminų lėktuvo bagažo skyriuje.

Skrydis buvo iiiiiiiiilgas ir šššššššššaltas, nes lėktuvo bagažo skyriuje nebuvo nei šildymo, nei draugų su kuo pazvimbti. Bet Šūdmusė nenusiminė, nes galvojo kiek daug gervių ir kitų šiek tiek didesnių gyvių aplenks šitaip keliaudama, o ne mosuodama sparnais visą kelią iki Tenerifės.

Neilgai trukus lėktuvas nutūpė ir Šūdmusė išdūmė iš lėktuvo bagažo skyriaus tiesiai į…tropinę šilumą tarp palmių, mangų, bananų plantacijų ir kitokių kvaapnių augalų, kurių mūsų lietuviška Šūdmusė net nebuvo mačiusi. Nieko nelaukusi ji įsitaisė ant pernokusio ananaso ir užmigo palaimingu keliautojo miegu.

Kitą dieną Šūdmusė apskrido beveik visą Tenerifės salą, aplankė Teidės ugnikalnį, Vėjo Olą, visus paplūdimius, bananų plantacijas ir kitas įdomybes. Pilna įspūdžių Šūdmusė nusprendė, kad tai ir yra TA vieta, kur ji norėtų gyventi ilgai, kaip ir vietinės musės. Todėl ji nusprendė pakeisti savo vardą, kad būtų panašesnė į vietinius gyventojus. Ji – Šūdmusė, didžioji keliauninkė ir Kanarų salų gyventoja, vadinsis Kanarėle!!!

Tą vakarą, patyrusi begalę įspūdžių, Kanarėlė (buvusi Šūdmusė), susirado vieną iš milijono ant šaligatvių besimėtančių šunų kakaliukų, prigulė ir švelniai žvelgdama į Atlanto vandenyno saulėlydį, palaimingai užmigo. Kakaliuko kvapas glostė Kanarėlės nosį, o šiltas vėjas kedeno muselės sparnus.

Pabaiga (pirmos dalies)

IMG_7707_maza

Dabar žinau, esu tvirtai įsitikinusi, kad invazija į Mangų kaimelį baigsis (antroje dalyje Šūdmusė išskrenda į Fu Fu salą (čia Fuertaventūra, jei nesupratote).

VISKAS kažkada prasideda ir kažkada baigiasi. Ir VISKO mūsų gyvenime reikia. Bet tas connecting the dots yra real thing, pagalvokite apie savo gyvenimą. Negali numatyti kaip trajektorija išsidėstys ateityje, bet atsigręžus išryškėja piešinys. Ir jis, tikiuosi, jums patinka 😉

 

 

IMG_7469_maza
Kurį valgyti? bzzzzz…bzzzzz… ABU!!!

*Nuoroda į Steve Jobs kalbą ir jei kartais jūs ją praleidote, paklausykite (geriausia pilną versiją), o jei esate girdėję, paklausykite dar kartą. Dėl savęs.

https://www.youtube.com/watch?v=sr07uR75Qk0 (trumpa versija)

https://www.youtube.com/watch?v=5Yhf0wBFtvY (pilna versija)

Vyrai, Kanarų policija ir arkliai

Nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors apie tai rašysiu, tema nelabai mano, bet reikia.

Jonas išvyko savaitei į žemyninę šiaurės Europą pakvėpuoti lietum, o aš su “didele širdgėla” likau ritinti rutinos saloje. Ir nuo pat pirmos dienos mane užplūdo dėmesys. Belleza! Bonito! Bien bueno! Bravo! O tie vyrų žvilgsniai, smalsios akys, kai lipu iš automobilio. Vienas net buvo priklaupęs…

Iš pradžių tai erzina. Vėl ir vėl pagauni TĄ žvilgsnį ir TĄ šypsenėlę. Aš mandagi, šypteliu atgal, ne šiltai, tačiau atžagariai nusisukti nemoku. O gal reikia, gal toks protokolas? Esmė – čia ne šiaurė, emocijos liejasi laisvai. Teks priprasti.

Štai, šį rytą, nuvežiau mergaites ir prie mokyklos vėl persikreipęs spoksojo 40+ metis vyriškis. Nusišypsojau, šį kartą jau plačiai. Na ką čia kuklintis, pagalvojau, tuoj Jonas grįš…

Dabar man jau visiškai AIŠKU – graži ta Jono mašina, tokia graži, kad visi salos vyriokai man šypsosi 😀 😀 😀

Nebuvo nei dienos, kad nerasčiau ko nors besifotografuojančio ar priklaupusio prie ratų!!!

 Vyrai, C‘MON! Ratai??? Rimtai???

IMG_7480_maza
VAJE…!!!

 

Tikrai, esu visiška neišmanėlė ir NESUPRANTU arklių skaičiaus magijos. Matau, kad gražios linijos, du, tikrai puikūs, ovalios formos duslintuvai, na „koriukas“ man patinka (čia tos grotelės priekyje), žinau, kad RS6 (yra parašyta) ir kad Audi, nes tuos žiedus atskiriu nuo BMW logotipo. Tai tiek. Dar juoda. O kai Jonas, vieną kartą, užmynė pademonstruoti “apie ką visa tai?!?” – nutirpo rankos ir kojos. Čia rimtai sakau, supykino lygiai per 3,7 sekundes, tiek kiek reikia pasiekti 100 km per valandą greitį. Štai tiek tos laimės.

IMG_7417_maza
Tik du, bet gražūs! Na ir vaizdas…

Bet dabar, po tų penkių dienų su Jono žvėrimi saloje, aš PRA – DE – DU suprasti, kodėl vyrai taip myli savo mašinas. TAČIAU skubu pridurti (jums, mielieji machos), kad visas žavėjimasis ir amor  sklinda TAIP PAT iš vyrų (na nebent kažkuriam būtent toks dėmesys ir yra aktualus, tuomet perdon – ok ok). O chicas, dažniau nei dažnai, nieko nesupranta apie 580 arklio jėgas ir jom tai nerūpi. Taškas. Ir dar, jei sieki dėmesio, tai ne mašinai gi? Nors, pripažinsiu, neblogas „conversation starter“ 😉

IMG_7394_maza
Priparkuota

Gal todėl kažkaip susitariau  ir su Policia Canaria.  Jie buvo VYRAI. Tiksliau, prisipažinsiu, verkiau krokodilo ašaromis. Tą dieną, kai su jais susidūriau, gyvenau baisiame strese, teko lėkti į Adeje ieškoti angliškai kalbančio daktaro, kad paaiškintų man vietinę medicinos sistemą. Mašiną, milimetras po milimetro, priparkavau labai siauroje gatvelėje prie pat sienos (nei musė nubūtų praskridus, žr. viršuje – nice, a?). Taip pat buvo priparkuotos ir vietinių gyventojų mašinytės (na gerai, jos mažesnės, bet negi aš kalta, kad „vyrų širdžių ėdikė“ tokia žema ir plati).

Stebėjau kaip kelios nedidukės mašinytės lėtai pravažiavo pro šalį (reiškia viskas ok, pralenda) ir nulėkiau ieškoti daktaro kabineto. O grįžtant klaidžiu, vienpusio eismo, gatvelių labirintu, jau iš tolo ausis pasiekė šurmulys. Pašto automobilis manevravo atbulas, o už kampo buvo JI…. ir būrelis stebėtojų, Policia Canaria IR tralas ant kurio pusiau užtempta kabėjo Jono mašina. Pasileidau bėgti, ir VĖL visi sužiuro, tada kažkas susijuokė, asilai blyn, o ko jie tikėjosi, muchacho su suplyšusiais džinsais?!

Faktas – TIKRAI nesitikėjo manęs. LA MUJER 😛

Nepasakosiu ką jiem sakiau ir kaip pradėjo drebėti rankos, nes nesisekė pasiaiškinti (trijų savaičių ispanų kalbos atsargos yra ribotos), nesisekė normaliai paklausti KODĖL? (šalia ramiai stovėjo priparkuotos vietinių mašinos) ir kad aš NEGALIU likti be mašinos, nes man REIKIA važiuoti į Santą Kruzą už 80 km, tik ten yra daktaras, kuris gali padėti. Turėjau rankose medicininius popierius, įgrūdau policininkams kartodama „mi hija“ ir toliau variau angliška greitakalbe.

Mačiau, kad jie skaito, kažką kalba, mačiau, kad šypteli, bet man buvo „dzin“. Tos mašinos man būtinai reikėjo. Galbūt jie tai pajuto, galbūt jie patys turi vaikų. Su ta pačia kreiva šypsena nuleido mašiną žemyn.  Ir visgi neiškentė, nors protokolui tokios info tikrai nereikėjo, mašinos dokumentų jie nepaprašė. Ar ta mašina jūsų? Neturėjau noro, nei galimybės pasverti klausimo, Mano vyro – pasakiau, ir tą akimirką labiausiai pasaulyje norėjau, kad Jonas būtų šalia.

HAPPY END

IMG_7393_maza
Lulu ir Murka – “kai gimsta vaikas, mes visos tampame bailėmis“ – sooooo TRUE

Kaip ir sakiau, mašinos nėra mano tema, bet po savaitės drauge – aš ir juodoji gražuolė esame vieno kraujo. Kaip tik šį rytą pamaniau, kad reikia ją nuplauti. Pas mus dažnai sninga smėliu (nurašau tai kalimai). Ir pažadu daugiau netraukti Jono per dantį, kai jis n-tąjį kartą švarins, nes TA mašina tikrai yra DAUGIAU nei transporto priemonė. Šitą sakau supratusi kažką neapčiuopiamo. Menas, matote, gali slypėti neįtikėtinose vietose 😊 ir visi mes, kartais, būname akli.

p.s. Beje, kai Jonas atvairavo su visais daiktais į Tenerifę, jį pasitiko  Borja ir jie iš karto rado bendrą kalbą. ARKLIAI ir RATAI. Kai kurie dalykai iš tiesų nesikeičia per amžius. ARKLIAI ir RATAI 😀 

IMG_7369_Borja
Mūsų kaimo karalius – Senjor BORJA 😉

Apie naujus tikslus ir (ne) naudingą laiką

Dešimta valanda ryto ir aš jau prie kompiuterio. Norisi rašyti, mintys kūlversčiais ritasi, taigi reikalingas nusikrovimas. Šiandien mane apsėdo tvarkymasis, jau pakeičiau patalynę visuose dviejuose mūsų miegamuose kambariuose, sutvarkiau vonios kambarį (vieną vienintelį) ir iššveičiau dušą (su dideliu malonumu, nors Domestos, kurią paveldėjau su namuku, trenkia kvapu kaip tarybiniai tualetai). Dabar paleidau Rumbą (žinoma jis atvažiavo su mumis) ir užsidėjau avokadų kaukę. Laukiu Borja pasirodymo, jis visuomet užtaiko, kai aš su Šreko veidu, tiesiog užuodžia kada atvažiuoti mangų susirinkti. Į sodo pusę stengiuosi nežiūrėti ir būti kurčia maldaujantiems balseliams: „imk mane! ne, mane! mane, valgyk mane! mane, mane….“ Oi. Virtuvės darbastalis nukrautas mangais ir štai, jei akies krašteliu žvilgteliu sodan, net be akinių galiu suskaičiuoti apie 15 vienetų ant žemės vaitojančių vaisių. Greičiau atvažiuotų tas Borja.

Tvarkymasis, matyt, yra vidinis apsivalymo poreikis, nes tvarkau ne tik namus, bet įsijautusi trinu ir keičiu savo Monkeys‘s Tales parduotuvę (Etsy), tiesiog niežti padai viską atnaujinti, perdaryti ir pradėti iš naujo. O kelionės yra geriausias būdas nusivilkti senus rūbus. Esi priverstas atsimerkti ir įsiklausyti, ir stengtis, antraip Borja kabins tau makaronus ispaniška greitakalbe, o tau beliks tik linkčioti, kaip dabar darau aš. Bet Borja nežino, kad aš jau turiu Duolingo apps‘ą (tai, kad mane priskyrė prie kiaušinių – tų, kur vos lemena ispaniškai, tik teikia papildomo ryžto) ir dar, nuo ketvirtadienio eisiu į kursus pas Senora Ruiz, to Borja irgi nežino, o po kokio mėnesio, manau, galėsiu padiskutuoti apie jo atvežamus identiškai atrodančius naminius kiaušinius??? Galėsiu pasakyti – „Tuya huevos son pequena“ ir drąsiai žvelgti jam į akis, galbūt netgi suprasti ką jis atsako. Svarbiausia nesupainioti „huevos“ su „cojones“, nors lietuviškai tai gali reikšti įvairius kiaušinius, ispanai griežtai atskiria kur vištos, o kur jau ne…

IMG_7126_maza
Lulu 🙂
IMG_7180_maza
Murka 🙂

Daugelis mano rūbų, kuriuos spėjau padėvėti, turi geltonas mangų dėmes. Tai lyg etiketė, liudijanti, kad aš tikrai esu ten, kur esu. Jau pripratau, kad rytais nebereikia įsignybti iš lovos išėjus tiesiai į lauką, temperatūra lieka ta pati ir galima dėvėti tik sukneles, kurios liūdnai kabojo spintoje Lietuvoje. Tačiau, nepaisant visko kas džiugina širdį, – nuo savęs nepabėgsi. Taip, mane ir Joną, užtikrino jo mama išvykstant. Deja ji – teisi. Nepraėjo nei trejetas savaičių, o aš jau pajutau ‚nerštą‘ savyje, tą tylų ir užknisantį kirbėjimą – privalai leisti laiką naudingai.

Kiek save pamenu, na gal išskyrus tuos metus, kai studijavau, visuomet kontroliuodavau save ir savo naudingai leidžiamą laiką. Ir taip, galbūt dėl to ir trys romanai pasiekė jūsų ausis ar akis, ir mergytės radosi tuo pat metu ir gausiai keliavome, pradėjome ir baigėme n projektų, įkūriau Monkey‘s Tales ir tikriausiai dėl to naudingai leidžiamo laiko esu čia, bet taip pat būtent dėl to (aš įtariu), taip ir neišmokau atsipalaiduoti. Leisti sau tingėti ir nesijausti kalta. NIEKO YPATINGO nenuveikti per visą dieną ir nesigraužti galvojant, kad ji praėjo veltui. Žinau, kad tokių dienų nėra ir negali būti, jos visos yra mano gyvenimo dienos, bet …

Taigi štaigi – naujas tikslas – išmokti atsipalaiduoti.  Na, ir dar padaryti tiltelį. Tokį kaip anksčiau, verčiantis per galvą, kaip anuomet, kai man buvo trylika metų. Matote, negaliu kitaip, reikia tikslo ir BŪTINAI rezultato. Sporte tą gali pasiekti, jei esi užsispyręs (check ), o štai su prasmės ieškojimu (atsipalaidavimas = ramybė = prasmės nebeieškojimas) -rezultatas nėra greitas ir rezultato pavidalas nėra aiškus, bet nuleisti rankų negalima. Niekada.

IMG_7184_maza
Naudingai leidžiu laiką

Tiesa, sekmadienį praleidome Siam parke. Jetau, eina sau, valio, ŽIAURIAI FAINA!!! Senokai nejutau tokio teigiamo adrenalino, ir tai nesulyginama su tuo, kai Jonas neįspėjęs užmina ant greičio pedalo savo 580 arklių automobilyje (man nutirpsta visos galūnės ir tai YRA labai nemalonu). Adrenalinas Siam vandens parke užima kvapą, bet vistiek visi rėkia dar! Dar! DAR! Ir aš tame tarpe 😊

Tas Siam parkas –  Trip Advisor išrinktas geriausiu pasaulyje vandens parku (kaip pasakytų australai „award winning“) ir tikrai ne be reikalo. Kad ir kaip snobiškai nuskambėtų, bet mus darosi vis sunkiau nustebinti, juo labiau privesti iki strykčiojimo vietoje (Jonas nestrykčiojo), o Siam Parkas nustebino ir atrakcionais, ir kokybe, ir strykčiojimų gausa. Eisim dar, būtinai, aš jau pakabinau dantis ant metinio bilieto, kurio jokiais būdais neplanavau įsigyti. Jei būtų galimybė, jau dabar sėdėčiau Vulkano atrakciono viršūnėje laukdama, kol prižiūrėtojas paleis mūsų valtelę žemyn. Jeeeeeeee ir jokio galvos skausmo apie nenaudingą laiką 😉

Kažkaip tyku pasidarė, Rumba baigė siurbti. Teks man eiti plauti grindų ir, žinokite, labai to noriu 😊. Dar vaikystėje grindų plovimas buvo mėgiamiausia namų ruošos dalis. Na, dar skalbinių kabinimą galima prilyginti teikiamam malonumui. Mangai sode jau surinkti (Borja – nindzė, kartais būna nematomas), skalbimo mašina, stovinti mano lauko ofise irgi baigia sukti būgną. Laukia pasaulis pilnas veiklos, tik spėk suktis 😊 Ir taip gera, kad norisi ta veikla užsiimti, nepaisant jos naudingumo koficiento.

Tolumoje nematyti horizonto linijos, vietiniai kraipo galvas sakydami, kad tai ‚calima‘, aš dėl to galvos nekraipau ir nesuku, prognozė – saulė ir 26 laipsniai ateinančias dvi savaites. Mane tai pilnai tenkina. Galiu ir du kartus išplauti grindis, jei tik tai padės. O ‘calimos’ ateina ir praeina.

Linkėjimai, Amigos, gražios jums šios dienos!!!

Mangų Gripas

Rytas prasideda nuo mango ir diena baigiasi tuo pačiu. Ledų aš nebenoriu, nes organizmas gauna tiek cukraus, kiek nėra įpratęs gauti. Bet toks tas gyvenimas, imi ką duoda ir gamini mangonadą 😀

IMG_7075_sutvarkyta_maza
Nėr ką pridurti

Apsigyvenome mes buvusioje bananų plantacijoje, kurią išskirstė į mažesnius plotus. Taigi aplinkui daug dirvonuojančios kanarų kietžėmės. Mes neturime tiesioginių kaimynų, išskyrus driežiukus, nors jie labiau sugyventiniai, miniatiūrines skruzdėles, visokių paukščių ir … vištas.

Apie jas reikėtų pasakyti tiek – Kanarų vištos yra labai smalsios. Pvz vieną radau kieme, galop susekiau iš kur atkeliavo ir nuėjau susipažinti su likusiomis. Pasirodė vištos – tai kaimynės iš tolėliau esančio avokadų ūkelio. Kiek per tvoros skyles galėjau matyti, gyvena ten kartu su katinu, lyg brolis ir seserys, net nežinau ar tai sveika, bet, matyt, visiems tinka. Taigi, maisto įvairiomis formomis mums nestinga… 😀

Marija dar sutiko žiurkę, mat yra pamišusi dėl graužikų, rastų jų bet kur, net ir lėktuve, todėl labai nekreipiau dėmesio, nes pati žiurkės nemačiau ir galų gale esame kaime, tai kodėl gi ne.

O galiausiai, bėgiodama ryte (apie patirtį bėgti nesibaigiančion įkalnėn reikės atskirą post‘ą parašyti, ne be reikalo aš su Verkių mišku atsisveikinau jausdama didelį išankstinį ilgesį) radau didelį užrašą ant tvoros: Ciudado con el Pero – Saugokitės šuns. Tai štai mūsų aplinka – nematomas šuo ir kitokie daugiau mažiau žinomi gyvūnai.

Kiek spėjome išsiaiškinti, čia į paslaptingus šnaresius lapuose reikia reaguoti ramiai arba iš viso nereaguoti, priešingai nei mūsų mylimoje Australijoje – nuodingų gyvių čia nėra. Iš viso. Suprantate?! Nėra nei nuodingų medūzų, nei ryklių. Vietinių paaiškinimas; “Jiem čia per šalta”. (Aha, tik primenu – vandens temperatūra tik +25 laipsniai). Net kai guli užsimerkęs ant jogos kilimėlio nereikia kreipti dėmesio į šalia girdimą “šiur šiur šiur” – tai suteikia didelę ramybę, bent jau man, kuri paniškai bijo vorų. Jaučiuosi saugiai. O atsimerkusi būnu apdovanota žydru dangumi su sklendžiančiu paukščiu, o jau apie orą, galima pasakyti trumpai. Jo nesijaučia. Tu tiesiog jame esi, nei pašiurpęs, nei susitraukęs.

IMG_7106_sutvarkyta_maza
Sesės

Na, gerai, grįžtu prie pagrindinės temos – saldžiųjų kaulavaisių. Matote, yra vienas dvikojis, kuris teoriškai turėtų mūsų! mangus rinkti. Jo vardas Borja (tariasi Vorche) ir mes abu susikalbame įvairiomis kalbomis arba tiesiog tardami beprasmius garsus. Pabandykite prie progos, iš esmės mums abiems viskas būna aišku. Taigi, Borja randasi iš niekur. Kai aš jį netikėtai pastebiu tyliai šmirinėjant tarp medelių, išsigąstu ir žiū, jo jau nebėra. Mangai toliau pūna ant žemės ir vėl privalau juos gelbėti. Sudedu žalesnius ant takelio “to make the point”, bet kai antrą dieną, jie jau ne žali o geltoni, bet vis dar ant takelio – nešu į namuką ir vartoju.

Vieną vakarą mūsų mažoji Luka, kuri, beje, atsisako valgyti  išgelbėtus vaisius dėl jai vienai suprantamų priežasčių, reziumavo:

-Mamyte, man atrodo tau prasidėjo mangų gripas.

Dam! Bum! Bam! Tėkšt!

Vienu sakiniu, be jokių skrupulų -“MAMA – tu turi priklausomybę.” Šekis dabar, nebėra ką slėpti ir aš ne iš tų, kurie bėga nuo problemos. Aš Aš…. Gerai – Aš esu Viktorija ir aš ESU Mangoholikė. Be galimybės išsivaduoti nuo priklausomybės, kol tęsiasi mangų sezonas. Ir aš, Viktorija, žinau, kai mangų medžiai liks TIK su lapais – garantuotos “lomkės”.

BET, tik nereikia mūsų gąsdinti.

Kad pateisinti savo priklausomybę pasitelkiau google. Aš ieškojau mango vaisių teikiamų „privalumų“, o Jonas, norėdamas įtrinti daugiau druskos žaizdon googlino pašalinius efektus ir žinoma rado:

  • Padidėjęs cukraus kiekis kraujyje
  • Nutukimas
  • Viduriavimas…

Atmečiau visus tris lengva širdimi: ne man ir ne apie mane 😀 Bet štai triumfavau su eile GERUMŲ, kuriuos atneša (persi)valgymas šių tobulai saldžių, tobulai gražių ir tobulai tobulų vaisių. Tiem, kurie taip nemano, galiu pasakyti (atleiskite už tiesmukumą, bet kartais kitaip neįmanoma) – jūs nieko nesuprantate ir jei Dievas yra aplinkui, tai jis tikrai yra manguose.

Taigi, šalia vitaminų, mineralų, vėžio prevencijos, sveikos odos ir pan. – septintas GERUMŲ punktas pataikė tiesiai į dešimtuką. Jonas iš karto sudėjo ginklus, jokių ginčų ir jokių juokelių apie „per dideles“ mango dozes. Dabar yra du mango addict‘ai šeimoje ir mum dzin.

Viskas miau ir kai aš Jono klausiu ar jo nekamuoja egzistencinis klausimas ar mes nusipelnėme tokio gėrio, jis nedaugžodžiauja pusryčiams susileisdamas saldų „ežiuką“. Life is mango – get it.

Septintą ir likusius Mangų Gerumus galite rasti čia 😉 Geros dienos, Amigos!

http://www.care2.com/greenliving/10-health-benefits-of-mangos.html

IMG_7074_sutvarkyta maza
Nėr ką pridurti

 

 

Nuotykiai prasideda

Pirma naktis, kai pasiekėm Mangų kaimelį, tas kvapas, šilto vakaro ir žiedų, kaip vėliau sužinojau atsirandantis tik sutemus, apgaubė ir jau tada buvo galima suprasti, kad sala yra svetinga.

Žuvis vidurnaktį, pagaminta Jono, su laimais, apelsinais ir juodomis alyvuogėmis, atrodė nieko skaniau negali būti, bet žinau, kad klydau. Ryte aš pamačiau mangus. T.y. visus 37 mango medelius, lyg tarp kitko supančius mūsų būstą.

 

Po kelių dienų, braidydama tarp tų pačių medelių, kai rinkau nukritusius vaisius, nes man buvo jų nuoširdžiai gaila (jaučiausi ir jaučiuosi, kad privalau juos išgelbėti, net kirbtelėjo – gal tai ir YRA mano kukli misija šioje žemėje), suvokiau, kad vieno medelio mangai yra kitokie. Ta prasme jie yra ne mangai, o persimonai, pakeliui į saldų sunokimą. Nurijau seiles ir susitaikiau. Gerai, ūkyje yra vienas persimonų medis ir dar keli agurkų medžiai, kurių produktas kabo maždaug trijų metrų aukštyje. O štai tada įsikišo mano mama (internetu). Ir jos mestelėta mintis, kad kanarų agurkas gali būti visai ne agurkas, mane pribloškė – per messenger gavau paprastą klausimą – gal tie agurkai yra papajos?

IMG_7043
Čia yra papaja (kai prinoks, patvirtinsiu)

Taigi, posakis, kad žmogus būna dažnai užsidėjęs kibirą ant galvos – šventa tiesa. Štai tada, penktąją gyvenimo Tenerifės saloje parą, aš jį nusiėmiau (kibirą nuo galvos) ir atsimerkiau. Prie lauko dušo pamačiau alyvmedį. Tada nuėjau rašyti mamai. Pakeliui žvilgsnį kreipiau tik viršun ir buvau dar kartą apdovanota – turime laimų. Visą medį. Ir jo iki šiol aš taip pat nemačiau.

Tai leiskite man paklausti – ar ir jums taip būna, o gal yra, kad einate ir nematote akivaizdžių dalykų?

Žinau tiek, kad turiu susirūpinti. Viskas. Nuo šiol aš vėl žiūrėsių į pasaulį atviromis akimis ir atvira širdimi, o jei užsimerksiu, tikiuosi, kad kur bebūčiau, atsiras toks mangų kaimelis, kuriame praregima. To linkiu ir jums.