Sala, kurioje auga super medžiai – SINGAPŪRAS 2 🤘🤘

‘Dabar žinau kodėl jūs norėjote gyventi Singapūre‘ – nutarė Luka po keletos dienų ‚stop over‘ blizgančiame viešbutyje. Žinote, po dviejų metų gyvenimo ‚finka style‘ greičiausiai ir ne toks blizgantis viešbutis atrodytų WOW. Singapūro prabanga, spalvotos švieselės sutemus ir baseinas, kuriame nesuvokiamai šiltas vanduo + VISADA besišypsantys patarnautojai non-stop ieškantys galimybės svečią pamaloninti…ECH, ir nereikia apsimesti, kad jums to niekuomet nesinori 😎
IMG_6107_maza.jpgViešbučio restoranas ‚Colony‘ primena britų valdymo laikus, nuotraukose munduruoti kareiviai, nuogi vietiniai, bitų karalienė ir jos naujos teritorijos… Kartais pasimetu bandydama suprasti KĄ nori pasakyti padavėjas, nors visi kalba angliškai, akcentai – įvairūs kaip ir mūsų odos atspalviai. Vietiniai namuose dažnai kalba mandarinų (ar kitu kiniečių dialektu), malajų ar tamilų kalbomis, todėl pvz. žodis ‚herb‘ skamba visaip kaip tik ne taip, kad jį suprastum (na bent jau ne iš pirmo karto). Bet kodėl australai nesupranta mano TOBULAI ištarto ‚flat white‘… visgi lieka paslaptis 🧐

70477389_10157664077173980_70446659179380736_n.jpg
jo..

Apie Singapor‘ą (čia iš dainos) rašiau išsamiau pirmoje dalyje “Sala, kurioje auga Super Medžiai“, – tai nesikartosiu. Šį kartą mes tiesiog LEPINOMĖS gausybe Azijos skonių, kurie randami bet kuriame ‚food court‘ ar restorane, žinoma žiūrėjome lazerių šou Marina bay, aplankėme gėlių pavilioną – patekusį į 2015-ų metų Gineso rekordų knygą kaip didžiausias pasaulyje šiltnamis! ir fantastišką debesų mišką (gardensbythebay.com.sg) šalia nepakartojamų dirbtinių medžių, mirkom baseine ir DAR KARTĄ pabuvojome naktiniame zoologijos sode, kuris ir VĖL nenuvylė. Tiesa, vienas takas ten buvo BE TIKRŲ ŽVĖRIŲ, vadinosi Singapore Rainforest Lumina ir mums labai patiko. Pati mintis išnaudoti naktį nenaudojamas erdves interaktyviam šviesų ir projekcijų pasivaikščiojimui yra puiki, o ir išpildyta super fainai, įtraukė tiek vaikus, tiek suaugusius. Aš pvz. per tą pasivaikščiojimą tapau BEŽDŽIONE, argi ne keista?! Šalia dar šokavo ūdra, baltasis tigras ir žvynuotis (parenkama pagal asmenines savybes/stiprybes..

70195580_10157663711233980_2001928305850187776_o.jpg
 jūs pagalvojote apie maivymąsi… atleidžiu 😉

Nespėjome tik į varlių fermą, bet ten labiausiai norėjau aš, todėl teko pakeisti pageidavimą baseino lankymu. Labai neprotestavau. Tokių tingių dienų senai nebuvo, ir nepamirškim laiko skirtumo teikiamų ‚PRIVALUMŲ‘ – juos sąžiningai išgyvenam.
Pakeliui į naktinį zoo, kol taxi žagsėjo per kamščius, visos trys nulūžom ant galinės sėdynės. Aš pramiegojau ir taxisto kurtinantį riaugėjimą, TO gero čia pasitaiko, bet spjaudyt ant žemės tai nespjaudo niekas, mačiau tik į viešą šiukšlinę pučiant snarglį..
Stotelėje prie naktinio zoo stogu binzinėjo beždžionė (vietinė giminaitė) ir masė žmonių traukė ten pat kur ir mes. Štai su MASE žmonių čia privalu susitaikyti, ir nors spalvotos Singapūro švieselės mane kas kartą suvilioja, nežinau kaip mum sektųsi čia gyventi ilgesnį laiką.
IMG_6147_maza.jpgSugrįžti norėsiu, visgi tas miestas-valstybė LABAI pakeliui, ypač kai atidarė JEWEL pavilioną oro uoste. Ar esate girdėję, kad kas nors NORĖTŲ važiuoti į oro uostą anksčiau, nei reikalauja skrydis? ŠTAI, šekitės, Singapūras ir čia pasižymėjo 🤩
Šį kartą mes neturėjome pakankamai laiko patirti visą ką siūlo JEWEL, bet po trumpo apsilankymo visų akys žibėjo pasiūlymu – gal skrendant į Lietuvą stabtelėkim dienai, kad galėtume neskubėdami pasigrožėti dirbtinai sukurtu žaliuojančiu stebuklu viduryje oro uosto, praeiti veidrodžių labirintu, virvių keliu šalia MILŽINIŠKO krioklio ištakų ir dar tą ir aną?!
69950523_10157663722813980_1458697161465135104_o.jpgFaina, Singapūras nesiliauja stebinti ir žavėti. Tiesa, manęs jis NENORĖJO ir paleisti. Įvažiuojant pasų kontrolė nuskanuoja atvykėlių pirštų antspaudus, išvykstant – taip pat. O štai aš – TOBULAS NUSIKALTĖLIS, pirštų antspaudų beveik nepalieku.. Kada bereikėtų skanuoti išskirtinius mano pirštų vingius, jie būna sunkiai randami.. Tenerifėje pastoviai stovėdavau už baseino vartelių (ten taip pat įėjimas skanuojant nykščius)… Taigi, visa mano chebra praėjo automatinius išvykimo vartus, o aš likau KITOJE PUSĖJE. Po trijų bandymų prižiūrėtojas nuvedė mane pas garbingesnius pareigūnus su, matyt, geresniu skaneriu, bet deja, iš ten kopiau dar aukščiau, BLYN, penkiolika minučių maigiau pirštus and trečio lygio skanerio, kol galiausiai ilgai žiūrėjęs į ekraną pareigūnas mane praleido, o dar kvepalus PRIVALĖJAU nusipirkti, tai tik leki leki žmogus..

69977427_10157663710493980_3820300932218880000_o.jpg
čia, matyt, apie mane – ne viskas YRA matoma

Pabaigai – viešbutis rūpindamasis mūsų pasibuvimo kokybe nutarė GRĄŽINTI vienos nakvynės mokesčius, nes baseinas dvi dienas buvo uždarytas 😭 ir prie to dar suteikė galimybę mėgautis nemokamu maistu VISO pasibuvimo metu. Turiu pasakyti, kad to baseino tikrai norėjome daugiau, bet, eina sau, galiausiai papirko tas RŪPESTIS ir, manau grįžime pas juos vien dėl ‚customer service‘.

69979559_10157663712103980_7448391087120449536_o.jpg
Marijos raštelis…

Čiau, mielasis, 🇸🇬 ir G’day mūsų 🇦🇺

TENERIFĖS lobiai ir grobiai (šiaurė)

Reportažas iš Karibų jūrų apsupto Gran Kanarijos salyno, TAIP, TAIP, iš T-E-N, netoli Islandijos… Remiuosi įdomiosios geografijos perliukais, žybtelėjusiais įvairiuose Lietuvos medijos kanaluose, kuomet pasakojama apie gyvenimą Tenerifėje.
Sala, matyt, susuka žmonėms smegenėles, jiems pasidaro taip GERA, kad jie nebežino kur besirandą ir kalba ar rašo bet ką.
Arba sala dreifuoja.

Canary-Islands-Map-1024x568
Dažniausiai TENERIFĖ plaukioja VA ČIA

O mes – tvirtai įsitikinę salos egzistavimu Kanarų salyne ir toliau ją tyrinėjame. Šį kartą ir vėl šiaurėje – žygiavome lengvai ir nelabai toli. Marsas įsiprašė keliauti kartu nuo ryto budėdamas prie automobilio durų, nors ne kartą esu sakiusi, kad jo į žygius nebeimsime, nes 14 kg spurdančio svorio kai nuokalnė virsta įkalne… Tačiau šį kartą kelias buvo toooks lengvas, kad ridenosi Marsas smarkiai laimingas, pakeliui  pasigėrėjimo “awww awww “ iš nepažįstamų dvikojų girdėdamas.

IMG_4383
Žygeivis PO visko… Ta galinė kulšis… 😀

RAMBLA DE CASTRO| Ruta del Sendero del Agua en Los Realejos

Kelionę galima pradėti nuo Playa de los Roques ar net nuo Puerto de la Cruz ir keliauti iki El Mirador San Pedro. Mums šį kartą norėjosi ramiai.  Auto pasistatėme calle Geranios (Los Realejos miestukas) ir įžengėm tiesiai į taką, kuris vingiuoja aukštai palei vandenyną.
IMG_4327Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Takas – vietomis grįstas akmenimis, vietomis žemė, vietomis medinės lentelės. Pėdinom virš siaurų paplūdimiukų, o giliai apačioje, į akmenis ir uolas, dužo bangos. Karts nuo karto kelias nuvingiuodavo žalumon į palmes (čia šiaurė, čia vešlu ir žalia) ir neregėto dydžio kiaulpienių kelmus.
IMG_4334.jpgPalo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.

Prisižavėję La Gordejuela griūvėsiais IŠ TOLI ir daug kartų patikinę Mariją, kad ten nėra kaip nusileisti, neskubėdami priėjome Casona y hacienda de Castro. Pakeliui dar yra mažutis San Fernando fortas su patrankėlėmis, kurios buvo skirtos gąsdinti piratus. Castro casona (namas) – tiesiog žavingas, menantis 16-ą amžių, šiuo metu jame turėtų gyvuoti turistų info centras, bet kas TURĖTŲ, nebūtinai yra…
IMG_4353.jpgNeapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…

IMG_4342.jpg
Lopinėlis laimikio

Apačioje – Castro paplūdimys su savu kriokliu. Taip ir įsivaizduoju gyvenimą TUOMET. Užgrobtoje pasakiško grožio saloje, gauni derlingos žemės su prieiga į nuosavą paplūdimį (na ten toks skardis, bet laiptukai yra, tiesa įrengti ne Castro laikais, bet , manau, Castro turėjo savų būdų ten nusileisti), augini vynuoges ir cukranendres, žarstai pelną rieškutėmis, šaudai į piratų laivus, kurie neteisėtai tavo užgrobtą žemę nori užgrobti ??? ir taip ramiai sukasi pasaulis…

Back to reality
Žygiuojant toliau paliekame kelią dėl takelio ir NESIGAILIME, nes randame puikią vietą užkandai, o tai mūsų šeimos pasivaikščiojimuose užima tikrai ne paskutinę vietą. Cueva del Naciente of Madre del Agua vanduo tekėjo, tik ne taip smarkiai kaip tikėtasi pagal pavadinimą, tačiau mums tai nerūpėjo, nes ten, tvarkingoje medinėje terasoje aukštai tarp palmių, mus aplankė vietinė fauna pasakiško gaidžio pavidale.
IMG_4366.jpgNereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardonsuplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
O gaídis Tenerifėje yra ypatingas padaras, kukariekuoja ryte IR vakare ar šiaip kada pageidauja,  gyvena laukinėje gamtoje ir plasnoja e-r-e-l-i-u. Konkretus evoliucijos pavyzdys.
Palikome trijulę nepaliestą (galiausiai pasirodė du gaídžia ir viena gallina***), Marsą į šaltinio kanalą įstatėm ir pagarbą vandeniui atidavėm. Tada liuokt pakilome iki El Mirador San Pedro. O ten vaizdas ir VĖL gražus, bet jau buvome pakeliui priganę akis, tai labai nenustebome. Užsukome į gerai atrodantį restoranėlį apžiūrėti tualetų ir gerai juos įvertinę pasukome tuo pačiu keliu atgal.

IMG_4359.jpg
Visiems SAVAS kelias…

VISO maždaug 6 km pirmyn ir atgal (nuo Playa los Roques – 8 km). Mes užtrukome 2,5 valandas su pavalgymu ir gaidžių stebėjimu.
Rekomenduoju nuoširdžiausiai šį muy muy bien taką su vaikais ir gyvūnais. VISIEMS keliavusiems, tiek tiems kurie myli vaikščiojimą tiek tiems, kurie tik p-a-k-e-n-č-i-a – LABAI patiko ❤

img_4350.jpg
Sakau – VISIEMS patiko 😉

*barranco (isp.) – tarpeklis

**hacienda (isp.) – ūkis, didelė sodyba, ale f-a-z-e-n-d-a

***gallina (isp.) – višta, (rus.) vardas (eina sau :D)

Lietuva, Tėvyne mano

Kai pradedi abejoti, kad Charlis ir Tenerifė egzistuoja, tai jau žinok, arba Švyturio Baltijos alus per stiprus arba laikas grįžti į salą. Tikriausiai nebepašoksiu iki tinklo grįžusi, jau būsiu ne kengūra, bet wombat‘as (žr.apačioje), nes čia, Tėvynėje, buvau nepaprastai pasiilgusi lašinių ir Baltijos (ne tik jūros).

wombat-ali-green.jpg
Vienas iš tų, kuris veisiasi TIK Australijoje

Tikriausiai tik savo šalyje įmanoma nepastebėti to ruduo-žiema-pavasarinio purvo ir pilkumo, varyti su reikalais ir priimi tą išorę tokią kokia ji yra, nes kitaip tiesiog negali būti.
IMG_4019.jpg

IMG_4085.jpg
Vilnių visuomet mylėsiu ir jis mane mylės atgal, bet kokiu oru

Sostinėje visur vaikščiojau savo kojom arba džiaugiausi Citybee ir dar – važinėjau traukiniais! Mh, pirmą kartą po tieeekos metų.
IMG_4089.jpgPilkas peronas, stoties tualetai… be monetų neįkandami. Moterėle, kuri už langelio, instruktuoja: „metalą į aparatą mesk, vaikeli, o kitaip, nusilengvinti nepavyks…“ Taigi nepavyko, nes turėjau tik popierinį pinigą, teko laukti traukinio. O traukinys – raudonas, beje, pilnas žmonių, bet su staliukais, galimybe dirbti kompiuteriu, labai smarkiai civilizuotas. Įskaitant nusilengvinimo vietą.
IMG_4109Ar pasiilgau salos? NUOLAT. Bet jei rimtai, jei nebūtų mano chebra likus TEN, manyčiau, kad SALOS NĖRA. Ji ne tai kad iškrenta iš konteksto, ji niekaip nepataiko į jokį kontekstą…
IMG_7817_1.jpgVa dabar dardu į pačią gimčiausią Klaipėdą, pas pasiilgtus tėvus ir cepelinus, o už lango tamsiausia tamsa. Man tas ratų dundėjimas ir baisingas šurmulys primena senus laikus, kai būdama vaikas daug ir ilgai keliavau geležinkeliais, į Maskvą pvz kokius 8 kartus (ten šokau kartu su tūkstančiais šokėjų iš draugingų Tarybų Sąjungos šalių), tada irgi būdavo tamsu…

img_4100.jpg
Klaipėdoje kasmetinė šviesų šventė sutraukia DAUGYBĘ žmonių, buvau suslėgta kaip silkė statinėje, ir man tas jausmas – nepatiko, o šviesos, na, reikia jos Lietuvoje žiemą….

Tas primirštas žiemos jausmas, kai karštis aplimpa ir pasiekia po sliuoksniais rūbų vos įžengus vidun iš lauko… Bet už tai  –> NEPAPRASTAI smagu plepėti bu-ti-kė-ly-je besimatuojant lietuvių kūrėjų sukneles ir užsisakyti kavos ten, kur kelią žinau atmintinai, nenusakomai GERA jaustis sava.
img_4023.jpgO taip pasiilgtus lašinius skanauti vienai – sucks, noriu su chebra, su savais… Todėl paganius akis po pilkumą, pailsėjus ten, kur gimtos vietos ir atlikus reikalus (na taip, na) dardu į Vilnių ir jau laukiu skrydžio salon, o kuprinėje – cepelinai, rūpestingai supakuoti mamos 😘

Tikroji LA ISLA BONITA = LA PALMA ❣

Jei man reikėtų rinktis KUR gyventi Kanaruose, kai būsiu virš penkiasdešimties, likčiau čia, tik čia.
IMG_20181030_1134395
Aš čia apie salą Kanaruose, vadinamą – LA ISLA BONITA ir apie save, kai p-e-r-s-i-r-i-s-i-u per penktą dešimtį, o tai visada atrodė už labai aukštų kalnų, nors paskutiniu metu pradedu įtarti, kad tie kalnai nėra jau tokie aukšti…
Taigi – LA PALMA.
Sala su maždaug 86-ias tūkstančiais dvikojų gyventojų, penktoji pagal dydį Kanarų salyne. Kas nebuvote, tai patys kalti, ir pridedu – NIEKADA NEVĖLU 😊 Mums ši sala iš viso aplankyto archipelago yra PATI PAČIAUSIA. Šioje saloje yra graži visuma – gamta vešli ir žalia, kalnai aukšti, tarpeklių pilna, gyvenvietės sutvarkytos, mažai apleistų ar pusiau sutvarkytų namų, todėl akis vis pasigroži spalvotomis jų sienomis, bei paprastais gyventojais. Keliai, tiesa, – vingiuoti, čia tas vienas nemalonumas, nes UŽSUPA kapitaliai, kol nesi pripratęs, tačiau jei saloje būtų autoestrada, tai jau būtų Tenerifė.

IMG_2822.jpg
Žodžiu, La Palmoje – GERA.

Caldera de Taburiente – puodo krateris (DIDELIO DIDELIO puodo, kur virš laužo sriubą verdam). Iš tiesų tai ne visai krateris, nors vulkanų išdaigos turėjo įtakos tokiam puodui susidaryti. Čia būtų labai gera apsistoti savaitei ir ilgiau. Pats salos centras, nacionalinis parkas ir daug takų PO, VIRŠ ir TAME puode vaikščioti. Mes tiesiog aikčiojom nuo tylos (kai mergaitės leido), giliai kvėpėm į save gaivų orą keliaudami tarp galingų spygliuočių ir stebėjome juodus, galingus kranklius besisupančius ant oro srovių. Tada pagalvojau,  kad gal norėčiau atgimti ne tik alyvmedžiu, bet ir paukščiu – TOKIA laisvė virš giliausių įdubų lakioti ir tokį grožį regėti.

IMG_20181029_1300038.jpg
Jeigu nematote varno, tuomet jis jau nuskrido

Mašiną patogu pasistatyti Mirador de la Cumbercita, ne tik kad nuostabus vaizdas, bet ir keletas įvairaus ilgio trasų ten prasideda. Ką būtina padaryti, tai UŽSIREZERVUOTI vietą mašinai, kitaip neįvažiuosite į parką. Tą galite padaryti El Paso miestukyje esančiame puikiame turistų centre (tačiau gali būti kad tą pačią dieną vietos  ir negausite), arba internetu: http://www.reservasparquesnacionales.es/real/ParquesNac/usu/html/detalle-actividad-oapn.aspx?cen=4&act=5

IMG_20181029_1315495.jpg
Que paso muchacha? Duok batono…

Mes taip ir padarėme (čia apie rezervaciją, ne batoną). Na, ta internetinė svetainė nėra ypatingai draugiška vartotojui, bet galiausiai mums viskas suveikė. Įvažiuojant į parką turėjome parodyti rezervaciją ir ją reikėjo užkišti už automobilio lango, kad būtų aišku kada turime atlaisvinti vietą. Visa tai tam, kad nebūtų mašinų sangrūdos, nes parkavimas labai ribotas pakilus aukščiau.
IMG_20181029_1253332.jpgKas mane labiausiai žavėjo La Palmoje, tai IDEALUS salos dydis.  Tokia tikra sala, nei per didelė, nei per maža ir pakankamai išvystyta, kad jaustumeisi patogiai. El Hierro buvo įdomu, nes ten beveik nieko nėra, jautėmės izoliuoti tokioje „spooky“ aplinkoje (bet tame El Hierro žavesys ir pasireiškia), o La Palmoje visko buvo PATS TAS, todėl jautėmės labai jaukiai.

IMG_2855
Futbolo aikštelė BŪTINA, vaizdas taip pat privalomas ❤

Visur, kur valgėme buvo labai skanu ir kokybiška, netgi v-a-g-o-n-i-n-i-a-m-e Kiosco TamarAgua II playa (LP-207) pakeliui į Fuencaliente (neįskaitant deserto, kuris, tradicinis kanarietiškas, bet man jo vaizdas priminė La Gomeroje ragautas skūras ir nei vienas iš mūsų to deserto (pamiršau pavadinimą) nenorėjo valgyti… o padavėja TAIP nutebo! Čia, matyt, kaip su šaltibarčiais mūsuose…)

IMG_2856.jpg
Kiosco TamarAgua II playa apsuptas kemperių ir bananinių palmių, su vaizdu į vandenyną POR SUPUESTO!

Kelias į aukščiausią salos vietą Roque de los Muchachos (2426 m), kaip ir dauguma salos kelių vingiuoja TAIP, kad maža nepasirodė. Maišelių neprireikė, bet visi jautėmės lengvai daužti (išskyrus Marsą, kuris šioje kelionėje užsidirbo tokį apibūdinimą „Marsas pedo mata…*“  ir , deja, tai teisybė.)

IMG_2925.jpg
Tik nespauskite per daug, nes …ups, vėl pirstelėjau…

Tačiau vertas tas serpantinas visų nemalonių pajūčių. Užkilom prie gigantiškų ir siurrealiai atrodančių teleskopų. Anksčiau lankėmės Teidės observatorijoje Tenerifėje, bet vaizdas La Palmoje, aukštai, palei dangų, mus dar labiau sužavėjo.
IMG_2907.jpgTen randasi vienas didžiausių pasaulyje teleskopų – Grantecan (Gran Telescopio Canario), o šviesa neužterštas, žvaigždėtas La Palmos dangus – 75% laiko būna giedras! Ir tai, žinoma, traukia mokslininkus iš viso pasaulio.
Nepaprastai mane sužavėjo tie fantastiškai atrodantys statiniai-įrenginiai, ir susimąsčiau (daug kažkaip pradėjau mąstyti?!), kad kažkam tai TIESIOG darbo vieta. Na, darbas toks, TELESKOPINIS, visai kitoks nei dauguma darbų, kuriuos dirba žmonės aplinkui.
IMG_2910.jpgIr dar susimąsčiau, kad tokių KITOKIŲ darbų yra daug, ir geriausia ką galime padaryti, vaikams rodydami pasaulį, yra tokios patirtys – štai, mergaitės, čia dirba fizikai ir astrofizikai, jeigu įdomu ir jums, reikėtų pasigilinti į matematiką, o tada ir jūs galėsite turėti tokią žavingą darbo aplinką. Toks „real world“ patyrimas, kad viskas įmanoma, jei domiesi ir žinai kur eini (🙃)

IMG_2913.jpg
Kabinetas …

Pasivaikčiojimuose po Roque De los Muchachos teko susidurti su įvairaus stiprumo vėju, kaitra, pasislėpus už uolos, ir šalčiu, išlindus į atvirą erdvę, bet GROŽIS pakilus virš debesų – neapsakomas. O man dar labai imponavo turistų negausa.

IMG_20181030_1434037.jpg
Čia – vietinio, aukštikalninio, varno darbo vieta 😉

Taip, Tenerifės Teidės viršūnė  – aukščiau (3718 m) ir pasivaikščiojimas tenai taip pat ypatingas ir vertas dėmesio, tačiau kylant į Los Muchachos La Palmos saloje, nereikia laukti funikulieriaus (kuriame dėl sangrūdos ir karčio aš pvz. išsijungiau ir viršūnę pasiekiau be fazių…) ar parkuotis toli toli. Užliūliuoji su automobiliu iki pat viršaus ir dar ,jei neapsidirbi pakeliui, jautiesi labai laimingas. Pirmas šaltas gūsis išlipus ir pykinimo kaip nebūta. Tiesa, Marsiui teko patūpėti mašinoje (šuneliams neleidžiama parko teritorijoje grožėtis gamta), tačiau jis neprieštaravo. Vėsu visgi, apie 10 laipsnių + saulė.

IMG_20181030_1454128.jpg
Tenerifės Teidė matosi tolumoje!

Kelionėje žemyn užsukome į vyninę, kur radome besidarbuojančius savininkus. Prigriebėm keletą Afrutado ir pilni pozityvumo nuvinguriavome toliau.

This slideshow requires JavaScript.

San Andres – miestukas, kuriame, Jonas (su manim, aišku) žada įsikurti ateityje 😃 Matyt, tas tobulas chicken curry, kurį suragavo La Placita restoranėlyje jį galutinai papirko. Ten tikrai buvo puikus maistas, VISAS, kurį užsisakėme.

IMG_20181031_1658214.jpg
Netgi ledų kokteilis išrankiąjai Lukai akivaizdžiai patiko 🙂

Pats miestukas – tvarkingas ir žavus, su bananų palmėmis, kurios toje vietoje derėjo prie bendros miestelio aplinkos, katinukais miegančiais ant suolelių, vietinių užeigom ir , žinoma, vandenyno garsais. Kitą rytą, Jonas  primygtinai siūlė dar kartą važiuoti į San Andres (ta prasme vingiuoti iki blogumo), kad DAR KARTĄ papietauti (pilvo vergas)! Tai įsivaizduokite įspūdį…. Mes, sunkiai, bet atsisakėme.
IMG_20181031_1740248.jpg
IMG_20181031_1725035.jpgLos Tiles biosferos poligonas, tai KITOKIA salos vieta. Ten – labai drėgna ir taip žalia akyse, kad aplanko įkyrus dejavu jausmas. Turistų centre, super diedukas, ištraukė nykščio dydžio šikšnosparniuką, kurį Marija su siaubu supainiojo su voru.  Diedukas paaiškino, kad šitie mažuliukai (tik nesudžiovinti) gyvena aplinkui, drėgname laurisilva miške -tipiškas miškas debesyse, kuris veši kalnuotose vietovėse. Na, ne Lietuva vadinasi.

45289449_2345387398822149_617820913701748736_n.jpg
Sakau, kad pilna vandens, yra kas maudosi su rūbais 😉 (ačiū Neringa už foto!)
IMG_3007.jpg
Teko pasivažinėti ir šituo, bent jau be vingių 😉

Los Tiles trasų pasirinkimas toks: kiek drėgnesnės arba LABAI drėgnos, vedančios per požeminius tunelius link krioklių ar kylančios aukštyn žaliuojančiu ir varvančiu mišku. Jei būtume atvykę tiesiai iš Lietuvos, matyt, nebūtume taip sužavėti :D, bet ŠĮ KARTĄ buvo tikrai smagu pakeisti aplinką į vešlią ir šlapią.

IMG_20181029_1716399.jpg
Visuomet ko nors naujo išmoksti, žmogus, tik atmerk akis!

Reikia pasakyti, kad mums trijų pilnų dienų saloje NEUŽTEKO, dar liko daug ką apžiūrėti ir išbandyti, o ypatingai DAUG kur pėščiomis nužygiuoti. Medžiais apaugusiose kalnų klostėse liko daugybė kilometrų nepatyrusių mūsų įspaudų ir tai teikia vilties, kad mes į La Palmą dar GRĮŠIME. Norėčiau, kad taip ir nutiktų  persiritus per tą p-e-n-k-i-a-s-d-e-š-i-m-t ar anksčiau.

IMG_2849.jpg
VISA sala banguoja bananinėmis palmėmis ir man tai buvo labai gražu. La Palmoje tos plantacijos kažkaip gražiau integruojasi į bendrą kraštovaizdį, nei, sakykime, Tenerifėje

 

 

7-3-6,6,0
trumpai ir aiškiai
IMG_20181029_1708007.jpg
Turim druskos, jei pritrūksit – prašom į svečius! Prie Faro de Fuencaliente buvo vėjuota, bet ne šalta.

 

*Marsas pedo mata (isp.) – Marso perdalas žudo…

Apie Pasaulio kraštą – EL HIERRO*

El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Būtent taip El Hierro sala ne tik atrodo, bet ir jaučiasi, kaip Pasaulio Kraštas. Vieta, kurios vaizdus mačiau Sostų Karuose. Tada kildavo klausimas ar mūsų TV aparatas pamiršo rodyti spalvas?! Ne, EL Hierro nebuvo šalta, buvo ATŠIAURU. Ar patiko? TAIP.

30550000_10156389397594791_1750565734_o
HOTEL – true El Hierro

Keltas vyksta iš Tenerifės, didelės bangos – garantuotos, nemalonaus supimo trukmė – 2,5 val. Neįtikėtinai daug keleivių, nes dieną prieš mūsų kelionę – keltas nekursavo, o ir reisas į  El Hierro tik kartą per parą (vakare). Vėlavome išplaukti, vėlavome atplaukti. O fincą** La Gorona, kurioje apsistojome keturioms naktims, pasiekėme vidurnaktį.
IMG_9972.JPG
Rytas atskleidė grožį, kurį nuslėpė tamsa. Priešais – vandenyno platybės, o už namuko – kalnų grandinė. Mes – papėdėje, o pasigilinus išsiaiškinau, kad UGNIKALNYJE, tiksliau jo įgriuvusioje dalyje, kuriai pavyko likti virš vandens po to, kai 2 km aukščio vulkanas skilo ir kartu su trečdaliu salos nugarmėjo vandenin per siaubingą žemės drebėjimą. Galit įsivaizduoti kas čia darėsi kai tai vyko? O 100 metrų tsunamio bangas pasekoje? Taigi.
IMG_0003.JPGAtsibudome Atlanto vandenyno viduryje ant uolėtų sausumos liekanų nuolat šniojamų bangų. Vaizdas ir jausmas – stulbinantis, o tas rūkas neleidžiantis matyti kalnų viršūnių nepaprastai paslaptingas ir baugus. Visai ne Tenerifė. Visai kaip NIEKAS ką esu mačiusi.
IMG_0146.JPGRūkas lydėjo visos kelionės metu, atrodė kad jis čia toks pat natūralus, kaip juodos uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis. Rūkas kaip šydas, kaip nuolat kybantis debesis. Bet gali būti, kad tuo metu Tenerifėje viešėjusi calima***, pasiekė ir El Hierro.
IMG_0055.JPGTas RŪKAS nudažė visą mūsų kelionę ir niekaip kitaip negalėčiau prisiminti El Hierro. Rūkas – salos dalis. Taip pat kaip aguonos. Įsivaizduokite tokį derinį: juodos aštriabriaunės UOLOS, krentančios žemyn į purslais besitaškantį vandenyną, raudonos AGUONOS, tokios geibios ir TOKIOS gražios, kad vidurius suspaudžia, plius RŪKAS ir atšiaurus drąskantis vėjas.
IMG_0030.JPG

IMG_9883.JPG
Pati gražiausia nuotrauka

Einu vyno, negaliu, rašant jausmai sukyla. El Hierro Afrutado – melsvo stiklo butelis, iš kelionės, paskutinis, atvėsintas.  Jonas, mane supras, visi tie rašytojai tokie….

                    Matot – El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Norite pagulėti paplūdimyje – rinkitės Tenerifę. Norite pradėti iš naujo – keliaukite į Lanzarotę. O į El Hierro vykite ieškoti savęs ir priimti sprendimų. Atvykus į El Hierro nebėra kur bėgti, TEN baigiasi pasaulis. Tai va.

30550615_10156389397584791_618471194_o.jpg
Na ką, priėjau galą… Pasaulio galą

Keliai saloje – įvairūs, visai kaip mūsų gyvenimai ir, beje, labai nenuspėjami. Kas ant žemėlapio atrodė “autostrada”, tikrovėje – smarkiai vigiuotas, siauras kelias (bet geriausias kelias, koks yra toje pusėje, nes VIENINTELIS), o ten, kur manėme bus per daug zigzagų – visai pakenčiama.

IMG_0132.JPG
Greitkelis užaugo, teko suktis atgal 😀

Man didžiausią įspūdį padarė vakarų pusėje esančios “ganyklos” – La Dehesa. Vėjo ganyklos, vėtrų ir savo demonų.

IMG_0025.JPG
Pakeliui į ganyklas

Sekėme vienintelį kelią pro išmirusį Pozo de la Salud link El Verodal. Ten niekas negyvena, laikosi vos keli krūmokšniai prisiploję prie juodų lavos uolienų. TOJE vietoje ir buvo manyta, jog toliau nieko nebėra, kol Columbas su įsibaiminusia įgula 15 amžiaus pabaigoje neišplaukė į NIEKUR ieškoti KAŽKO.

IMG_0031.JPG
Juoda ant juodo
IMG_0028.JPG
Vėjo nufotografuoti nepavyko

Štai kodėl El Hierro yra vieta dramatiškiems jūsų sprendimams ir galbūt, tiktai galbūt, jei TIKRAI esate pasiruošę atšiauriam VISKAM, galėtumėte pasikinkyti vėją ir keliauti pėsčiomis. Aš taip pat varčiau tokią mintį ir Jonui pasiūliau, kol nenusigavome iki El Sabinar. O tada labai paprastai persigalvojau.

IMG_0043.JPG
Jų ten daug, nuostabiai lanksčių Sabinų

Ten REIKIA nuvykti, nes sabinos (kadagiai arba juniper trees) toje vietoje YRA fantastiškų formų. Ir niekur kitur neteko tokių matyti, ne veltui visai salai (pirmąjai iš Kanarų salyno) suteiktas Unesco geoparko statusas. Tačiau VĖJAS (žr. sabinų formas!) TEN košia kiaurai, skersai ir įstrižai. Galbūt tam, kad išpūstų iš keliauninkų galvų visas mintis ir mūsų ganyklos atsilaisvintų baltoms avims…

IMG_0162.JPG
Mirador de la Pena – ir čia pasidarbavo Cesar Manrique

El Hierro jautiesi LABAI toli nuo visko, beveik kaip Australijoje (tik BEVEIK). Artimiausias krantas – La Gomera (panašaus mažumo sala). Manau el heriečiai (visi dešimt tūkstančių) su manimi sutiktų, kad Tenerifė tokiame kontekste, atrodo lyg civilizacijos viršūnė. El Hierro sala VISUOMET bus smarkiai nutolusi nuo mums įprasto jausmo, kad viskas yra šalia, o „pasaulis – mano smėlio dėžė“. Toje saloje tikrai gali būti vienas, pats su savimi. Visą laiką.

IMG_0023.JPG
Sabinosa gyvenvietė (ten, kur baltuoja)

Gyvenvietės, kurių negalėčiau pavadinti miesteliais (neįskaitant sostinės Valverde) nepaliko įspūdžio, jokio. Tiesiog „jokie“ gyventojų susitelkimo plotai, na išskyrus (visuomet būna išimčių😉) unikalų Pozo De Las Calcosas.

IMG_0075.JPG
Stačiai lavos laiptais nusileidus prie vandenyno, patenki į siurrealų pasaulėlį

Pajeros – mažuliukai, iš lavos (arba lavoje) pastatyti namukai, priklauso vietiniams, kurie šimtmečiais naudojo ir tebenaudoja gyvenvietę liepos-rugpjūčio mėnesiais, persikraustydami vasaroti kartu su visais gyvūliais.

IMG_0081.JPG
Šis mum krito į akį!

Aplinkui VISKAS juoda: kalnai, žėmė, namai, akmenys, tik mintys skaidrios (valio!), kaip galingų bangų vanduo, dūžtantis ir dūžtantis.

IMG_0082.JPG
Pozo De Las Calcosas

Vieta – daugiau nei keista ir jausmas tenai – daugiau nei keistas. Bet štai apsistoti Pozo De Las Calcosas, kad ir vienai nakčiai BŪTŲ jėga!

IMG_0096.JPG
He, himself and him
IMG_0108.JPG
Pozo De Las Calcosas žaidimų aikštelė
IMG_0083
Neptūnas ir Pozo De Las Calcosas yra Neptūnas, o menininkai – menininkai

Skaniausiai valgėme savo finkutėje. Jėtau KOKIĄ nuostabią vietą turėjome SAU tas trejetą dienų! Ir toje nuostabioje vietoje – La Gorona, atėjo Jono gimtadienis. Papuoštas laukinių aguonų žiedais, vietiniu keksiuku (su maisto gaminiais ten nelabai), mūsų palinkėjimais ir El Hierro ananasais.

IMG_9971.JPG
Rytas! Nieko geriau negaliu įsivaizduoti  kaip gimimo dieną KELIONĖJE ❤
IMG_0048.JPG
TOKIE pažastų gaurai atsiranda TIK pasiekus TAM TIKRĄ amžių (mh…)

Dar apie anana-vaisius: VISI, kuriuos pirkau Tenerifėje buvo užvadinti pina del Hierro, todėl nepaprastai laukiau, KADA kaposime tuos skanėstus augančius ant mažų krūmelių (ne ant medžių, mielieji, ir ne ant lempų). O tai, pasirodė, buvo daug paprasčiau nei…. … … … … … … …  yra ten kaž-i-koks tai pasakymas apie tris pirštus 😀

IMG_9872.JPG
Tarp kitko, nuskintas ananasas daugiau nebesirpsta…

Prie pat mūsų, augo EILĖS tikrų tikriausių brandinių El Hierro ananasų. Vienintelis pašalinis efektas kemšant kiek lenda – sutrūkinėję lūpų kampučiai (tingėjosi lupti ir pjaustyti mažais gabaliukais). Manau, maža bėda, turint galvoje, kad Australijoje, džiaugiantis Queensland‘o ananasais (beje, gerokai saldesni) man kraujavo liežuvis.

IMG_0053.JPG
El Hierro duona ir sviestas (druska rasite galerijoje 😉

Rekomenduoti valgymo įstaigos El Hierro saloje negaliu. Kartą pabandėm, likom smarkiai nepatenkinti, todėl apsiribojome SUPER įrengta lauko virtuve prie namuko. IMG_0133.JPG

IMG_9839
La Gorona

Štai namuką – rekomenduoju užsimerkus ir atsimerkus (kreipkitės): vidus kuklus, bet autentiškas, visko užtektinai, o laukas – NEREALUS, tiek sutvarkytas SODAS su mangais, žvaidžiavaisiais (mano naujadaras), papajomis, persikais, bitėmis ir mėtomis, tiek VAIZDAS ir AURA – nuostabi, gera, raminanti, pakelianti, ir dar akcentas – AKMENINIS STALIUKAS, ten tik vyną ragauti ir svajones svajoti. Patiko. Labai patiko.

30771844_MAZA
Ryte, vakare – mes čia

Tai štai kokia istorija apie salą vardu El Hierro. Ji ten yra, TEN kažkur. Ir bus dar kurį laiką. Lauks JŪSŲ, žydėdama aguonomis, apsigaubusi rūku ir paslaptimis.

29680498_10156336839459791_979599651_o
Virėjų kursuose El Hierro lavos tunelyje  😀

GALERIJA IŠ MŪSŲ KELIONĖS PO EL HIERRO SALĄ

* El Hierro – išvertus iš ispanų kalbos reiškia – geležis, tačiaau nieko bendro su tuo neturi.

** Finca – sodyba, ūkis, fazenda

*** Calima – tai toks gamtos reiškinys, kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes.

PAVASARIS – reikia MYLĖTI <3

Viskas, myliu šitą salą. Salos, matyt, bus mano fetišas. Ir man čia yra labai gera. Dabar – Pavasaris ir jis jaučiasi net ir tokiame šiltame klimate: paukščiukai čiulba dažniau ir garsiau, viskas ir visi žydi: tiek apdžiuvęs mūsų citrinmedis, tiek alavijas, papajos ir mandarinmedis, ir žinoma MANGAI. O tas kvapas…! Na, tiesiog pavasaris. Vaivorykštė, kuri vakar nusidriekė per visą vandenyną, tas vaiskus dangus.

TAI KAIP NEMYLĖTI ???

IMG_9776.JPG
Citrinmedis
IMG_9779
Limonadas to be…!

Be to, pasinėriau į sportą, NES lietuvių MOTEROS su tokia Viktorija 😉 (ne aš) priešakyje yra labai aktyvios ir labai įvairios, o jų, t.y. mūsų, čia YRA daug. Susibūrė grupė Sportas.Sveikata.Tenerifė. ir oi vyksta reikalai.IMG_9486.jpgPirmiausia – Pilates trenerė Aušra Jurkevičiūtė, švelni, mažytė ir tyliai kalbanti, su ja nors į pasaulio kraštą, bet pradedam nuo treniruočių tris kart per savaitę, viešame parkelyje Adeje miestukyje. Man per treniruotes mažai nebūna ir po valandos aš – prakaituota ir tooookia alkana, kad antrus pusryčius sukertu akimirksniu su TĄ pirmąją dienos kavą, kurią ryte pakeičiau į Bancha žalią arbatą (myliu). Po to vyksta plepalai, kas taip pat LABAI naudinga smegenims (ane?!), nes juk taip ir gimsta visokie judėjimai, susitikimai ir word of mouth marketingas;)

29136313_1952321194797930_4612896561203711743_n.jpg
Pilates su Aušra Jurkevičiūte ir Tenerifės moterom 🙂
IMG_9168.JPG
Čia ne vyšnios, čia migdolai!

Lietuviai Tenerifėje jaučiasi kaip namie ir čia tikrai rasite ko tik norite: Mokyklą, Tinklinio klubą paplūdimyje, yogą su Vyčiu Zabulėnu (ten irgi einu), Seminarų (meditacija, psichologija, m-o-t-e-r-o-l-o-g-i-j-a, garsų terapija, you choose), įvairių įvairiausių turistinių paslaugų, nerealiai skanių Ziggy Pop ledų, specializuotą kavos/arbatos pardę (El Mundo) ir netgi Mafijos žaidimo reguliarius susibūrimus (na pamenat, mirksiuką, mes kalnuose žaisdavome, po slidinėjimo, oi kiek emocijų). Ir visa tai – daro tautiečiai. Jie yra JĖGA.IMG_9792.JPGBet grįžtant prie sporto – mūsų keturi dviračiai, kurių du (suaugusiųjų) pirkome saloje, kai dar buvome žali Tenerifiečiai, stovi nuleidę ausis. Čia yra kalnuota, todėl su dvirkom mina kamikadzės auto keliuose, tie, kurie moka minti ilgai ir sunkiai į vieną, po to į kitą kalną arba Jonas, kai nukniaukiu mašiną. O šeimyninio pasivažinėjimo, deja, čia nelabai. Todėl – NEPIRKITE Tenerifėje dviračio ir nesivežkite (mane taip pat įspėjo, bet aš nepaklausiau). Tas gražus pėsčiųjų kelias nuo Alcala iki Puerto de Santiago galiausiai nusibos ir jis yra trumpokas dviračiauti.

IMG_9733.JPG
Prasibėgam? Greta K. – aš ALCALOJE, ne San Juane :*

Todėl eilinį sykį stebėdama kaip mano mergaitės treniruojasi baseine, patyriau nušvitimą. ŠTAI, išrikiuoti prie baseino sienos, stovi metaliniai žirgai, ne vienas ir ne du, o visa banda. O putlios 60+ moterytės juos balnoja, jie nesibaido ir nelinksta. Tik pliūkšt tuos metalinius žirgus (be ratų, tiesa) vandenin ir prasideda jojimas, t.y. treniruotė. Muzika visu garsu, treneris sausumoje mojuoja hanteliais, o moterytės ant žirgų vykdo jo nurodymus ir mina, mina. VA!

UERL3559.jpg
Yoga at its best!

Po kelių savaičių seilės varvinimo, nusprendžiau ir aš – EISIU pabandyti. Ir NUĖJAU. Išaiškinau prie kasos ko aš noriu, susimokėjau ir patenkinta šmurkštelėjau į maudymuką. Ateinu prie baseino – žirgai vietoje, hanteliai dėžėje, treneris vaikšto, moteryčių nėra. Einu aiškintis, telefono su google vertėjo apps‘u nėra (baseinas visgi), bet ispanai irgi žmonės (drąsinu save) – supranta jie mane ir smalsiom akim nulydi. Nėra, sako, treniruotės, nes reikia bent trijų raitelių, o tu viena… Viena, galvoju sau, betgi jau su maudymuku ir bilietą turiu, TAI KURIŲ GALŲ PARDAVĖ TĄ BILIETĄ, jei nėra treniruotės…? Bet, pasirodo, čia tokia ispaniška tvarka: nusirengi ir lauki, nėra tai nėra… Gali vėl apsirengti… sako man… ******* čia eina keiksmažodis mano mintyse.

Protesto vardan nepaklusau ir ėjau pasiplaukioti be dviračio. Išdidžiai.  Ir tam kartui mečiau aguabicicleta. Tačiau neilgam. Na LABAI norėjosi man minti pedalus vandenyje, o kai norisi, tai ir gaunasi.

Pasirodo, moterytėm kurį laiką buvo per ŠALTA (na taip taip, žiema visgi, suprantama tikrai), ir kai atėjo PAVASARIS, jos ir vėl grįžo, kaip tos gervės Lietuvoje 😉 O aš buvau pasiruošusi 😊 ir man LABAI LABAI patiko. Eisiu dar ir kitas Pilates grupės nares pakalbinsiu, tada jau nebus problemos dėl kiekio. Lietuvės ATEINA.

29103608_1628969107187357_8514218420265287680_n
Que tal, muchachos?

Jonas tai įsisuko į kártus (stebėkite kirtį 😉), todėl ofisą kartą per savaitę perkėlė į Kartodromą…) Lankstus požiūris į darbą – darbą spartina. ĮRODYTA. Dėl platesnės info apie tas mažas, greitas mašinytes, kreipkitės tiesiai į Joną. Aš galiu pasakyti tiek – VISIEMS SAVO. Kai aš bandžiau keturratį pas draugus sodyboje, ten buvo vienas medis ir aš į jį įvažiavau. O tą vienintelį kartą, kai bandžiau kártus, pravažiavau man mojuojamą finišo vėliavėlę ir apsukau dar vieną ratą, nors jau ir taip buvau paskutinė. Čia ne dėl to, kad nemoku vairuoti, čia … Tiesiog, man geriau dviračiai, vandenyje. Greitis mane paralyžuoja.

TYTL9335
Nuotraukoje viduržiemis

Bet štai Borja, pamenate mūsų sodininką, su greičiu nesipyksta. Oi tas Borja, įvarė man baimės, PASIUTĖLIS. Žodžiu buvo taip.

Eilinė graži diena, atvažiuoja Borja, kaip visuomet, NE LAIKU, išvežti sofutės, kuri mums trukdė. Juodoji gulbė – 580 arklių – stovi savo vietoje atvirais langais (prikaista). Prieina Borja ir su TOKIA meile paglosto vairuotojo sėdynę ir kažką šneką, šneka…  Suspaudė man širdį.

„Imk,“ sakau, „nori prasilėkti?“

„Ar aš?“

Čia, žinokite, buvo teatras. Jis paliko VISKĄ, telefoną, atvirą savo furgonėlį, piniginę, raktus, GALVĄ. Ir gulbė dingo. Kadangi aš buvau viduryje rytinės jogos, tęsiau…bet… po dešimt minučių – nėra, po penkiolikos – nėra, po pusvalandžio – NĖRA! Panika valdo. Jis nepasiėmė mašinos dokumentų, draudimo, NIEKO. O jei policija, o jei avarija, o jei jam kas nors nutiko?!?

Blyn, KIEK laiko reiškia „nori prasilėkt???“ Čia aš jau visai ne jogos būsenoje supratau, kad NEGALIMA spręsti pagal save, nes, na tiesiog NEGALIMA. Po keturiasdešimt minučių paskambinau namuko agentei Margaritai, nes Borjos telefono numerio neturėjau ir drebančia širdimi laukiau, kol ji perskambins ir nuramins, kad visi gyvi ir BORJA…. BOR..BR..B… grįžta.

Bet jis nekėlė.

IMG_9734.JPG
Čia nea, na tikrai TO Borjai nedaryčiau – čia medūza! Aha aha… 
IMG_9735.JPG
Ne, nu radau aš ją paplūdimyje, ALCALA, po rytinių maudynių. Garbės žodis. 

Netrukus kieman įsuko mūsų juodoji gulbė ir kai sustojo aš pajutau tokį aitrų įkaitusio metalo kvapą (stabdžių kaladėlės, suprask), Borja prasilėkė PILNU rėžimu…

Taip aš įgijau draugą visam gyvenimui.

Kai iš telefono vertėjo perskaičiau „man buvo neramu“, Borja mane apsikabino 😀 Be žodžių, matyt ir jam jų kartais pritrūksta. Paskui apsikabino dar kartą ir dar kartą, o tada jau aš susigėdau, kad skambinau Margaritai. Po to sekė fotosesija: Borja mašinoje, Borja šalia ir vėl viduje.

Man jis YRA labai fainas bičas. Nes yra toks koks yra. Borja, sodininkas, plikis su atvira širdimi. O kiaušiniai (vištų), sakė, dabar bus nemokamai 😀

IMG_9548.JPG
Čia ne apie kiaušinius, vaikams tokie dalykai nerūpi, ČIA apie Lietuvą ir Kovo 11-ąją – Baltic International School 😉

Naujai vietai (šaliai) prisijaukinti, mano patyrimu, reikia pusmečio. Pergyveni pradinę euforiją, rutinos įsigalėjimą, pastovų lyginimą „čia ir ten“, o tada ateina tas WoW laikas. Daugmaž viską, ko tau reikia turi ar žinai kur įsigyti (arba žinai kur kreiptis), atsiranda bendrų interesų turinčių pažįstamų ir bičiulių, pradedi suprasti vietinius papročius ir kalbą (poquisimo).

IMG_9705.JPG
Kovo 1-oji, Marijos 10 metų TEN kur ŠILTA pagaliau 🙂 (beje, tas stalas skraidė!)

Dabar esame būtent šioje stadijoje ir jaučiu, kad atsikeliu MYLĖDAMA salą. Dabar yra gera, PAVASARIS skamba visais varpais, ir atrodo, kad tai netgi labiau psichologinis atgimimas, negu gamtos, bet, matyt, taip ir TURI BŪTI.

IMG_9491.jpg
Ech!

Šventinis postas (ne bankuchenas)

Ilgai nerašiau. Buvo priežasčių.

Atrodo, kad pusė nušalusios Europos persikraustė į salą. Neslėpsiu, turistai užknisa (mus – vietinius :D), o ypatingai tie, kurie platina virusus ir ligas nuo kurių mes čia ir pabėgome. Vaikai mokykloje masiškai serga, na po galais, visai kaip Lietuvoje?!!

ATLEISKITE, pradedu iš naujo. „Silent night, holy night….“ Oras čia visgi – nuostabus ir pasikartosiu tas AZUL dangus… Jis tiesiog TOKS, pastovus reiškinys, net jei mano mažė vakar atgulė su 39 laipsnių temperatūra. Netgi tada, tas dangus yra nepaaiškinamai gražiai žydras.

IMG_8341
El Medano platybės. Pakaituojam, anyone?

Šį kartą apie žmones, kuriuos čia sutinkame – įvairius įvairiausius: vietinius, turistus, maišytus, mandagius, arogantiškus, gražius ir nelabai, įdomius, keistus, drąsius ir šiltus. Tuos paskutinius matėme vakar ir buvo taip gera, saldžiai saldžiai, o nuo to dar geriau. Nepatikėsite, o gal atvirkščiai, net nepakelsite antakio – čia YRA Lietuvių mokykla. Tiesa, vadinasi Baltic International School in Tenerife, tačiau kol kas ten tik lietuviukai su LIETUVIŠKOM mokytojom ir šiluma. Na, mes įpratę prie gero, negi džiaugsiesi britų taisyklėmis apie taisykles ir jų pritaikymą vykdant taisykles. Pardon, Mrs. Simpson… (Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad britai turi kitokių privalumų, tik su šiluma pas juos prastai)

IMG_8463
Geras “eglutės“ žaisliukas, ane?

Ir įsikūrusi ta butikinė lietuvių mokyklėlė keturaukščio namuko-pilaitės apatiniame aukšte Puerto de Santiago miestelyje pietuose. Mokinukų kiemas-terasa remiasi TIESIAI į vandenyną. Vaizdai pas juos – unikalūs, ypač saulėlydžiai, bet, aš, žiopla, pamiršau nufotografuoti… bet Jonas nepamiršo 😉

LT mokykla
Lietuviai lietuvių mokykloje – foto iš Baltic International School FB paėmiau 😀
IMG_20171219_1804046 (1)
Taigi, tie saulėlydžiai mokykloje… lydosi

Mergytės lankosi lietuvių pilaitėje antradieniais mokintis lietuvių kalbos. Ir man, prisipažinsiu,  dėl to LABAI palengvėjo, nes mokytoja pirmiausia turi būti KANTRI ir NE mokinių MAMA. Dar būtų pravartu išmanyti lietuvių klb. gramatiką, skyrybą ir kitas taisyklėmis apipintas formas, bei formeles. Sutinkat? Tai va.

IMG_8380
Aš galiu dėstyti menus lauko dirbtuvėse. Atkreipkite dėmesį į kojų kilimėlį 😀 Treniruotas.
IMG_8430
O vulkaninėje dirvoje dera didelės pušys su DIDELIAIS kankorėžiais! Eglių gal irgi yra, bet mes puošime palmes šį kartą. Akriliniai dažai rado pritaikymą 😉

Pakeliui į Kalėdas nužygiavome keletą maršrutų. Neilgų, bet smagių. Man ypatingai patinka vaikštinėti Teidės Nacionalinio parko teritorijoje. Ten jaučiasi pati Tenerifė – vulkaninė sala su sukietėjusios lavos nuošliaužom ir juodu peizažu, ne baltais smėlėtais paplūdimiais, kas yra fake, tiek šiaurėjė (Playa de Las Terasitas smėlis atgabentas iš Sacharos – geras!), tiek pietuose (Las Americas, Los Cristianos ir kiti Los Turistam paruošti kurortai nesulaukia mūsų dėmesio – jokio!).

IMG_8267.JPG
WC?
IMG_8270
Ta pati tolimiausia viršūnė yra ugnikalnis Teidė 3 718 m – ten pabuvojome ankstesnių klajonių metu, o pakeliui funikulieriuje aš nusprendžiau atsipalaiduoti ir pasiekti viršūnę be sąmonės… irgi patirtis

Nacionalinio parko maršrutuose taisyklės yra tokios – šunų, deja, negalima, be kadangi (ir meskite akmenį kas manote kitaip) mūsų Marsietis NĖRA visiškai šuo, o be to jam priklauso pasivaikščioti teritorijomis, kur filmuojami filmai apie jo gimines (ateivius), todėl jis išdidžiai keliavo kartu. Tiesa, tik vienu maršrutu… Foto apačioje jums viską paaiškins.

IMG_8275
O kai papėdė virsta įkalne Marsas tampa asilu…nors tu ką

Čia jau Volcan Montaña Roja žygis

IMG_8347
El Medano – vandens sporto mėgėjų rojus lieka apačioje, kai mes žygiuojame į Roja viršūnėlę
IMG_8338.JPG
Life’s good, bunny 😉
IMG_8352
ir viršūnę PIRMA (kaip kitaip) pasiekė LULU!!!

Tada, žinoma, puošėmės ir ruošėmės šventėm. Jonas padabino abi palmes augančias prie įvažiavimo į mūsų finkutę. Mes su mergaitėm galvojome norus ir puošėmė visžalį krūmą po langais. Tiesa, po to pūstelėjo vėjuks, o jis čia toks aštrus pasitaiko, tai susirinkome žaislus ir pradėjome norų galvojimą iš naujo.

IMG_8299

IMG_8522.jpg
Pagardai,  oapačioje matosi tas mūsų krūmas-eglutė
IMG_8288.jpg
Šitoji eglutė pirkta Sidnėjaus Chatswood kinietukų shop’e su mumis keliauja po pasaulį nuo 2002 metų… and still going strong, baby

Dabar šviečia saulė. O d-a-b-a-r ir yra svarbiausia, kaip sako išminčiai. Aš, tiesa, čia būdama, nieko naujo kol kas nesužinojau ir nenušvitau (čia aš apie gyvenimo prasmę, ir toliau manau, kad jos nėra), bet va per Naujus planuojame į Fuertveturą nukakti (beje, ispaniškai caca [kaka] yra tas pats, kas lietuviškai), o ten bus mano amžina draugė Karolina aka Gnu, su kuria mes tas kasdienes temas apie prasmę, mirtį ir arbūzus mėgstame plėtoti. Taigi, gal ji kokių išminties krislų bus savo pasaulio kelionėse sukaupusi, tuomet pasidalinsiu. Be to, nuo Kalėdų, mes su Jonu vėl ragausime vyną (kurio atsisakome gruodį įvairiais sumetimais ir Jonas burbuliuoja kiekvienais metais), taigi minčių tikrai šaus.

Summit of Witches
Čia … ką TIK prieš 10 metų??? mes tokios buvome… (dizainas irgi 2007, dabar taip nebemoku)

O dabar pagaliau priėjau prie to, ką ir norėjau pasakyti (vyno stoka tikrai veikia mano gebėjimą raiškiai reikšti mintis) – Silent night, holy night…

STEBUKLINGŲ JUMS ŠVENČIŲ, MANO MIELI DRAUGAI, PAŽĮSTAMI, BIČIULIAI IR FIZIŠKAI NESUTIKTI SKAITYTOJAI 😊😊😊

Esu tikra, kad visi iki vieno nusipelnėte savo artimo apkabinimo, meilės pliūpsnio ir dovanų, kurios dabar slepiasi lentynose po rūbais, o mūsų atveju – po namuku (nes jis ant ratų… o elektrinis pianinas netilpo į spintą). Gražaus, taikaus ir saldžiai šilto Jums laukimo. Ateina tas metas, kai kuo betikėtumėt ir ką bereikštų jums Kalėdos, užplūsta širdį šiluma.

IMG_8487.JPG

Vos neapsiverkiau. Gera.

Iki kitų metų!

IMG_8258

Yeeeeeeeeee 😀

Apie Giovannį ir Kalėdų laukimą

Atšąlo. Vakare netgi užsimečiau jumperį. O dabar vėl sėdžiu savo atvirame ofise ir atrodo, kad būčiau ką tik atvykusi į salą. Mango medžiai apsitaisė naujais, šviesiai žaliais lapais, siautęs vėjas nurimo, visi tyliai ruošiasi Kalėdoms. Saloje pasiruošimas vyksta ramiai, niekur (išskyrus kiniečių parduotuves) nesimato per daug puošmenų, neskamba jingle bells (tik vaikų ipad‘ai dažnai transliuoja kažką apie papa Noel) ir … nedrimba šlapdriba.

IMG_8224_maza.jpg
Žydi mūsų mangai

Mama man priminė Kalėdų vainiką ir apsidairiusi nusprendžiau jį gaminti iš palmės lapo. Labai džiaugiuosi. Abu su Jonu jautėmės pavargę nuo didmiesčio Kalėdų maratono ir daugybės renginių – darbe, mokykloje ir kiekviename būrelyje, kurį lankė mergaitės. Buvome atbukę pačiai šventei dėl komercinės „Kalėdų“ gausos ir akli gražiai puoštom gatvėm. Pamenu sezoninę įtampą ir baimę, kad tik kuri mergytė neįsisirgtų, jau nekalbu apie pastovius krenkštimus ar slogą. Labai reikėjo pertraukos nuo pertekliaus, o geriausia – aukso vidurio.

IMG_8217.jpg
Kiekvienam savo – Marso naujas draugas ❤

Šį kartą šv. Kalėdas sutiksime jaukiame šeimos ratelyje, keturi dvikojai ir šunėkas. Gaminsime dvylika patiekalų, degsime vaško žvakutes (jas atsivežiau iš Lietuvos 😊) ir siųsime savo šviesias mintis į platų pasaulį jums. Pirmą kartą turiu laiko pagaminti Advento kalendorius mergaitėms, ir taip laukiu KADA galėsiu juos pakabinti jų džiaugsmui ir savo laimei.

Betgi nelemta man taip ramiai Kalėdų laukti ir giesmes giedoti. Nesenai aš sutikau GIOVANNĮ… ir tai ką jis man PADARĖ yra labai dviprasmiška. Žinote tuos LOVE&HATE santykius?! Būtent į tokią velniavą aš ir įsivėliau prieš šitas ramias Kalėdas…

IMG_20171011_1921087_maza.jpg
Būna ir taip…  o čia vaikų gimadienis (Nidai 7-eri… o svečiai ant buliaus :D)

O viskas nutiko bičiulių dėka (Neringa, Pauliau…). Gimtadienio proga gavau dovanų masažą ir nedelsdama nusprendžiau juo pasinaudoti. Tiesa, buvau kiek skeptiška, nes su mano kūno minkymu įtinka ne visi, mėgstu taip ir ne kitaip, ir dar mėgstu moteris. Ta prasme – masažistes. Bet idealių (man) rankų savininkė Deima* jau kuris laikas dingo iš mano gyvenimo (o kažkada ji buvo tas angelas, kuris suteikdavo jėgų išgyventi savaitę), todėl turėjau žengti žingsnį ir atrasti naujas rankas. Kaip sakoma, džiaukis kol gali, nes nieko nėra amžino.

IMG_7863_maza.jpg
TEN YRA SALA tarp debesų – Dangaus Karalystė

Jo vardas – GIOVANNI. Vardas reiškiantis – Dievo dovana. TAI JAU TAIP. Žinoma – italas, žavus, jaunas. Po galais!!! Ar tai, kad man sunku atsipalaiduoti su kitais vyrais yra keista??? Ilgai mąsčiau kokį čia masažą pasirinkus, gal pėdų, kad nereikėtų nuogai gulėti ant stalo su Giovaniu kvėpuojančiu man į nugarą?  Bet valandą juk neminkys man kulnų, o aukščiau eina blauzdos, šlaunys… ai, nemėgstu to įsitempimo ir nieko negaliu sau padaryti, fantazija juk neapsiriboja vien pastelinių spalvų Meškiukais ir pasakomis apie Lapiukus (manoji žydi visapusiškai). Tegu, pamaniau, bus nugara, nes pečiai įsitempę ir stuburui tikrai reikia pagalbos. Bet žinote gi kaip būna, tereikia žiežirbos, o tada… buvo ir rankos, ir kojos, ir veidas…

IMG_8143_maza.jpg
Panašiai kaip aš…

Pasakysiu sausai (o kartais tai daug geriau už saldžias liaupses) – GIOVANIS MAN PATIKO. Ir jo rankos dirbo stipriai, kad jaučiau visus judesius ir net kartais miauktelėdavau įspėti, kad tuoj cypsiu. Tai buvo tikras, geras, teisingas masažas. Išėjau iš kambarėlio jausdama visą savo nugarą, su dryžiais ant veido nuo masažo stalo ir palengvėjusia širdimi. Iš karto rekomendavau Giovannį Jonui. O tą dieną nupirktą naują virdulį (nes kurį laiką gyvenome be jo) pakrikštijome JO vardu. Kažkaip savaime taip gavosi ir NE, ne visi daiktai mūsų namuose turi vardus, tik GPS‘as – Birutė, o tas kur mašinoje – Monika ir virdulys – Giovannis.

Nuo tos įsimintinos dienos, kasdien užkaisdavau Giovannį po kelis kartus, vis geruoju minėdama jo stiprius prisilietimus, nes kasdien jaučiau nugarą, kol vakar taip susuko dešinį petį….

PO GALAIS, GIOVANNI, KĄ TU MAN PADAREI? Nei sėdėti, nei paeiti, nei plaukti, nei bėgti, NEI MIEGOTI!!! ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . …..

IMG_8222_maza
Čia NĖRA tikrasis Giovannis… nors labai mielas 🙂

Tuos daugtaškius interpretuokite pagal savo negražių žodžių atsargas.  Man SKAUDA. Labai retai geriu nuskausminamuosius, bet neišlaikiau, – visą dešinę kūno pusę maudžia lyg skaudantį dantį. Nebepadeda nei tai, kad jis žavus, jaunas ir italas. Taigi, kas galėtų mane kaltinti, kad myliu, mylėjau ir mylėsiu tik Deimą?! Esu “odnaliub” – to rusiško žodžio negaliu pakeisti, jis toks taiklus, kaip kad Giovannio virdulys yra karštas (dabar geriu kavą).

IMG_20171118_1713523_maza.jpg
Mano lapričio gimdienis 😉 ŠILTAI !!! Giovannis dar tik bus…

Taigi, grižtu prie tų LOVE&HATE santykių. Keisčiausia, kad mintyse, o gal net ir garsiai aš vistiek stengiuosi JĮ pateisinti. Gal čia jis rado mano problematišką vietą, gal taip ir turėjo būti ir netgi … gal man reikia VĖL pas jį nueiti?

Štai jums ir ramus pasiruošimas Kalėdoms. Esu paskendusi įvairaus plauko mintyse: apie gyvenime sutinkamus giovannius, pasirinkimus ir narkotikus. Aš ir sakau, kas per mintys?!? Lyg musės zyzimas… Apie tai sekantį kartą. Myliu, pasiilgau ir bučiuoju.

IMG_20171119_1530206_maza.jpg

Labai norėjau parašyti, o kai TAS noras ateina, nieko nebegaliu imtis. Turiu išsirašyti. Dabar palengvėjo netgi dešinei kūno pusei 😊 Gracias.

 

*mano angelo Deimos slėptuvė FB – Ameida Studio @intuityvusis.masazas

Esė mano šeimai, draugams, bičiuliams ir pažįstamiems

Šį kartą TIK apie save, nes ši diena yra mano. Šiandien vakarop, prieš keturiasdešimt vienerius metus, aš atėjau į šį pasaulį, laukta kaip berniukas – mergaitės formoje 😊 Esu labai laiminga, kad man buvo suteiktas gyvenimas, kad galiu patirti tiek daug: mylėti, ieškoti, abejoti, klysti, keltis ir vėl žygiuoti.

Čia – AČIŪ mano tėvams, už tiek daug, kad neišvardinsiu. Labiausiai už tai, kad myliu gyvenimą.

 

IMG_8156_1_maza
Monkey is alive!

Priimu ir šį, kitokį etapą, kurio metu nutinka vadinama mid-life crisis. Man rodos, nutinka visiems, anksčiu ar vėliau, vienaip ar kitaip pavadinta. Stabtelime ir atsigręžiame, nes jau yra į ką. O tada, krizės koloritas individualiai pasikoreguoja pagal  asmenybės tipažą. Aš viską imu giliai. Spalvas taip pat.

Viena bičiulė, kai kažkuomet gulėjau paslika dugne, prisipažino, “na aš taip nenorėčiau, tokių ekstremumų, kaip pas tave – tai kalno viršūnė, kurios net nesimato tvirtai ant žemės stovint, tai tokia bedugnė, kad, rodos, juodžiau nebūna. Man paprasčiau, kad ir nuobodžiai, bet tolygiai.“ Tuo metu ir aš visa savo esybe norėjau to nuobodžiai ir vienodai… Bet savo kailio neišversi (atsimenate ‘multiką’, kaip ežiukas vis kitų kailinių pageidavo?!) Mano kailis yra mano kailis. Ir šiandien yra mano kailio gimtadienis 😊

IMG_7817_1_maza
Up up up

Rytas prasidėjo nuo „Su gimimo diena“ lovoje ir dvigubo papajos torto (mūsų gaujoje tortai kinta pagal gyvenimo aplinkybes, prieš tris metus tortas buvo iš kumpio :D).

 

This slideshow requires JavaScript.

Dovaną paskubėjau apsirengti, apie ją jau kuris laikas kalbėjau, bet nesuskubau įsigyti.

IMG_8167_1
HOLA 41 – ieni!

Giliai imdama ir keturiasdešimt pirmąjį, vos neatsisakiau rytinio ritualo – pasiplaukiojimo Atlanto vandenyne, bet šalia buvo Jonas (!) ir dėl to viskas pasisuko taip, kad dabar geriu kavą vis dar jausdama gaivų sūrumą ant savo rankų (čia juk ir yra esmė). Labai norėjau sėsti ir parašyti šias eilutes, nes jūs mane sveikinate, mano telefonas atgijo, man LABAI GERA.

AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!!

Per savo šventę, esu TEN ir su TAIS su kuriais ir noriu būti. Nieko nekeisčiau. O kai užplūsta gilios mintys apie stabilumą, kurį „atimu“ iš savo vaikų, turiu kontrargumentą, kuriam reikėjo  41 metų patirties susiformuoti –  kas gali suteikti vaikui didesnį stabilumą, nei šeima? Šeima, kuri yra kartu ir kartu išgyvena viršūnes ir papėdes. Joks namas, ir jokia stabili rutina šito nepakeis.

IMG_8028_maza
Mano keturiasdešimt vieneri turtai

Mano kelias tikrai margas, jame daug kalnų, bet į jų viršūnes aš žiūriu tikėdama, kad nuo ten atsivers puikus vaizdas ir svarbiausia, aš mėgstu kopti. O šešėliai, – jie gyvena papėdėse, be kurių neegzistuotų kalnai.

„Ir kai šešėlis dyla ir išnyksta, šviesa, kuri lieka, tampa šešėliu kitoje šviesoje“

(Pranašas K.Gibran)

AČIŪ už sveikinimus! Mano keturiasdešimt vieneri yra nuostabūs, nes ant kažkurio kalno, sutikau jūs ❤

IMG_8161_maza
Gimtadienio kava

Paliesti debesis La Gomeroje

Mūsų finkoje* vakar dingo vanduo. Prieš tai, elektra, ir visa tai atsitinka vakarais. Normalu. Bet turiu pasakyti garsiai ir aiškiai – kol kas manana požiūrio, bent jau iš savo agentų: Rafos ir Margaritos, mes nesulaukėme. O jie abu – grynakraujai ispanai,  Rafa – gimęs ir augęs saloje. Iki vėlaus vakaro visi trukdžiai būna sutvarkyti. Nepamainomas ūkvedys Borja – aplinkinių finkų prezidentas, čempionas ir visoks kitoks šaunuolis, darbuojasi pirmose gretose, jį pastebėsite ir prie vandens pompų, ir prie vištų. Kasdien pagarba jam, mūsų akyse, auga.

IMG_8007_maza
PAGALIAU gavau savo kekę! – Beždžionė manyje – labai HAPPY

Na, po vakarykščių remontų, vandens spaudimas kiek šoktelėjo. Ryte, po sprinto kalniukais, įlindau į mūsų ledinį baseinuką (čia toks fenomenas, kurio negaliu suprasti, gal jūs žinote, kodėl jis niekaip neprišyla, nepaisant dideliausių karščių?). Po baseinuko, tvarkingai, po lauko dušu. Štai tada ir gavau per galvą. Dušo dalis su skylutėmis iššovė vos paleidus srovę. Nusiprausiau atsakančiai, net oda dryžuota. O dušas toliau sau bėga, nebesustoja. Gal Borja visgi persistengė?! Betgi dabar mėgaujuosi čiurlenimu netoliese, beveik japoniškas sodas.

Čia tiek buitinių nuotykių ir manana mitų griovimo.

O buvome mes LA GOMEROJE per vaikų atostogas. Ir kaip mane tie serpentinai užsupo, net grįžus namo (girdit, N-A-M-O į Tenerifę!) dar nešiojo į šonus. Bet kokio grožio tos viršūnės, su tarpekliais ir slėniais! Ir žmonių ten nedaug, ir tas horizonto platumas, vandenyno šauksmas. Visuomet įtariau jūreivio dvasią savyje.

Man La Gomera – labai patiko.

IMG_20171101_1531139_maza
Na… veža toks vaizdas…toli

Apsistojome Vallehermoso (vertimas – Nuostabus Slėnis ir taškas). Autentiškas Gomeros namas, tiek išorėje, tiek viduje. Maži langai, storos akmeninės sienos, balkiai, tobulos medinės langinės (keliantis ryte neįmatai nei savo, nei šalia gulinčio nosies, bet miegi giliai, kaip žiemą), vidiniai kiemeliai su neaprašomais vaizdais į neaprašomus kalnus ir IKEA virtuvė 😀 Tobulai kanarai. Ek…

IMG_8054_mazaIMG_8058_maza

Tačiau visa tą estazę reikia apraminti – ten buvo ŠALTA. Ir tas vienas radiatorius, tampomas iš kambario į kambarį, manęs nesuviliojo keisti stovyklas. Vakarais aš ilgėjausi Tenerifės ir savo apšiurusios finkos, kuriai iki Ikėjos virtuvės – labai toli, o bet tačiau – dovanojančios šilumą kiaurą parą. Savo finkoje galiu būti begėdiškai neprisidengus. Jetau, kaip man tai patinka.

Taačiau rytais La Gomeroje, kai įleisdavau saulę atvėrus langines, ir akmeninį miegamąjį užplūsdavo nerealus vaizdas, –> ai tą visą vakaro drebulį.

IMG_20171101_0934041_maza
Miegamojo langas…

Eidavome į kalnus, zigzagais į viršūnes, žemyn prie vandenyno, gilyn į mišką, kuris užaugęs iš sėklų nepaliestų ledynmečio (Parque Nacional Garanjonay). Neklauskite, nežinau kaip tai įmanoma, ir vaikam sakiau, kad n-e-ž-i-n-a-u. Aplankėme viską, ką įstengėme per penkias dienas, manau išsamiai, ir vasaro mėnesį, planuojame grįžti DVIESE, pėstute per salą!!! Mamai bilietai jau užsakyti, mergaitės laukia 😀

IMG_8081_maza
Močiutės apačioje nėra, bet namukai mėtosi
IMG_8029_maza
Aukštai virš Vallehermoso paplūdimio
IMG_8075_maza
Hola muchachos!

Jei kas spėliosite ar verta aplankyti La Gomerą, mano atsakymas – BŪTINAI. Bet prisiminkite, aš nemėgstu masinių renginių, manęs nepamatysite dideliuose koncertuose ir aš maivysiuos, jei reikės keliauti su didele chebra. Man prie širdies cykiai, netgi vienišai kartais (ypač jei su Jonu). Kiekvienam savo.

La Gomeroje rasite ramybę, tokią stiprią, kad net truputį gąsdina ir pajusite tokį “rough” gyvenimą, kokį gyveno ir vietomis tebegyvena vietiniai. Ypač kalnuose, kur po vieną mėtosi balti nameliai, ir nesimato privažiavimo, tik takas ir toks status, kad nedrįsčiau… Tada, klausimas iš šono: “Mama, o jei grįžo į tą namuką ir pamiršo pieno?” BŪTENT. Izoliacija, sudėtingas susisiekimas, kvapą gniaužianti gamta, vulkanas po kojom. Kokie žmonės čia gyveno ir tebegyvena? Nenuostabu, kad jie švilpaudavo – Silbo, tai gomeriečių švilpimo kalba, kuria susišvilpaudavo per tarpeklius, nes nenueisi ir nepasakysi. Reikia pagalbos ir švilpi. Tau atsiliepia. Jetau.

IMG_7971_maza
Prie Hermigua, Jonas uolas skaldė

IMG_20171102_1230489_maza

IMG_7973_maza
Tolumoje – Tenerifė!!! Ta viršūnė debesyse – El Teidė ugnikalnis. O pimame plane – Marsietis ❤

Pėsčiomis, visi keturi (Marsas buvo paliktas namuke, labai prieštaravo) nuėjome gabaliuką “Coastal track”, kuris apima visa La Gomerą. Visi likome sužavėti. Kas vaizdų ir vidų užliejančių emocijų, kas faunos. Žodžiu, einam mes, einam šalia dangaus, dairomės ir dūsaujam, kol kalno viršūnėje, maždaug 1200 m aukštyje nesutinkam ožkos. Ji su skambaliuku, suprask – turi šeimininką, todėl besipešančios mergaitės (kuriai priklausys ožka) negali jos pasiimti (ačiū skambaliukui!). Einam toliau, o už posūkio – visa kalnų ferma. Ožkos braido palaikiame aptvarkėlyje su mažuliukais ožkiukais. Vienas pilkas, keli juodi su baltom dėmelėm, visai juodas ir dar keletas margų, – tokie mielučiai, kad jau ir mama akimis renkasi, kuris čia tiktų su Marsu gyventi. Tėtis santūriai tyli, mergytės cypsi pamiršusios aną ožką ir viltingai drebina balsiukus į mane žiūrėdamos. Kokios mielos ir stebuklais tikinčios tos mūsų atžalėlės…. 😊 Tuomet, oloje, Luka aptinka dar įdomesnį reginį – paršelius, tiksliau kiaules. Oloje, natūralioje kalno oloje. „Tų neimsim tikrai“ – pasakiau griežtai. Nes taip žiauriai smirdėjo. Neapsakomai. Aš dar apsidariau, kad nors kokį padarą panašų į žmogų, ūkininką, dvikojį užmatyčiau, bet veltui. Buvome visiškai vieni. Natūraliau nebūna.

IMG_20171102_1447094_maza
Už posūkio rasime paršiokus, bet tai kaip JĖGA!
IMG_8093_maza
Smirdukai

Valle gran Rey radome okupuotą vokiečių. Britai mėtosi po visą Tenerifę, o vokiečiai susikoncentravę La Gomeroje ir būtent Valle Gran Rey (Karalių slėnis). Na, pagirtinas skonis, tačiau nuo to pats slėnis neįgauna didesnio žavesio, gal atvirkščiai. Maistas  prastas, vokiečių daug. Na, tos dvi suknelės, kurias nusipirkau netyčia užsukus į butikėlį kažkur palei uolas, aišku pridėjo taškų. Žiauriai mėgstu tokius spontaniškus ir greitus pirkinius kažkur kažkur pasaulyje. Dabar Valle Gran Rey nešioju ant savęs ir mėgaujuosi. Paplūdimys tiesa buvo įspūdingas, krantas su stačiais kalnais…. ir suknelės….

IMG_8105_maza
Valle Gran Rey paplūdimio gabaliukas

Tačiau labiausiai nustebino miestukas, į kurį manėm nespėsime užsukti – Playa Santiago. Šalia jo – salos oro uostukas su trumpu pakilimo taku visiškai ant vandens. Pasiruoškite įveikti daug serpantinų, ir nusileisti į atviruko grožio miesteliuką su apvalių akmenų paplūdimiu ir vangiomis katėmis. Tiesa, kačių La Gomeroje – daug ir Marsui tai kėlė didelį rūpestį. TA katė, italų restoranėlyje drybsojo tiesiai šuneliui prieš nosį ir Jonas viena ranka įnirtingai dirbo laikydamas drebantį Marsiuko pavadėlį. Kita ranka bandė valgyti. Visiškas naglumas, tiesiog katiniškai katiniškas elgesys. Tyčiojosi tas el gato akivaizdžiai ir nieko negalėjom padaryti. Svetingumo – nulis.

IMG_20171031_1429371_maza
Visi pasaulio katinai – jūs – šunsnukiai :p (Marsas)

 

Taigi, tiek žinių iš Kanarų pasaulio. Vėl prasidėjo mokykla ir mano ispanų pamokos. Tiesa, Jonas, mūsų kietas vyras, kuris Lietuvoje per speigus maudydavosi 0 laipsnių baseine ir nesirgdavo, kuometmes leipdavome kaip vištos viena po kitos, pasigavo kosulį ir dabar valgo antibiotikus… Ir taip, ir taip svarsčiau šitą nesąmonę, kol priėjau vienintelę išvadą – „kai kuriems iš mūsų atsipalaidavimas kenkia…“ Tikiuosi jis iš to „išaugs“ 😉

IMG_20171102_1507154_maza
Kažkur La Gomeroje…

 

*finca = fazenda = ūkis 😉

Atradimai be dramų

Šį kartą jokių dramų, draugauju su policija, musės beveik dingo, kondicionierius veikia.

Noriu papasakoti apie atradimus. Tas akimirkas, kai pasijuntu Australijos išdavike. Kai sukirba mintis, gal likti čia ilgėliau. Ir ne, Lietuvos išdavike nesijaučiu, nes lietuvybės iš lietuvio niekaip neišimsi. Ji vietoje. Esu lietuvė gyvenanti pasaulyje ir kaip man tai patinka!

Vakare ar savaitgalį, kai neišlekiam nuotykiauti tolėliau, vis atsirandam SAN JUAN miestelyje. Jame tiesiog gera. Supasi maži laivukai, maklinėja vietiniai, vandenynas čia ramus, molas saugo nuo bangų ir galima plūduriuoti sūriame vandenyje jaučiantis laiminga silke. Mergaitės dūksta ir nardo, Jonas svajoja apie kokteiliuką „low key“ bare ant kranto. Ir patikėkite, ten kokteiliukai – tobuli. Tiesa, gėrėme tik kartą, BE VAIKŲ, nes tik kartą buvome išlėkę dviese. Dėka Zitos. Taip, Zitų yra visur ir Ačiū Dievui! Labai ją mylėjau, gerdama Mojito. Ir svajoju apie dar ne vieną tokį mielą vakarą.

IMG_7682_maza
SAN JUAN vakarėja, kokteiliukas jau suvartotas

Beveik du mėnesius esame Tenerifės gyventojai ir taip, jau ne kas rytą atsikėlusi išeinu į terasą, kartais tiesiog burbu, kad noriu miego ir įsikniaubiu į Jono petį. O jis šypsosi. Ir tikriausiai nepasakau, bet taip gera matyti jį šypsantis dažniau, nors dirba kaip dirbęs ir nepaleidžia blackberry iš rankų (jūs žinote, kad galima spaudinėti tuos mažus mygtukus rašant atsakymą svarbiam klientui (taip, ta blackberry yra su mygtukais) ir tuo pačiu metu žiūrėti į pašnekovą ir net dalyvauti pokalbyje?! Aš visuomet pasimetu, kai jis man taip daro). Bet nepaisant to, čia mes net į parduotuvę važiuojame kartu 😀 Na, gerai, turime tik vieną auto, bet ne tik dėl to. Gera.

IMG_7729_maza
Mūsų nauji namai 🙂 ALCALA – gulbės/gervės naujas Monkey’s Tales produktas

Dar atradome ALCALA miesteliuką, ir šiandien vakare ten trauksime, nes pažadėta Marijai. Ten daugybė krabų mažuose uolų baseinukuose, o tinkleliai jau paruošti guli mašinos bagažinėje. Mergytės nuo ryto su šypsena išspirgėjo į mokyklą, vakare – krabaus.

Alkaloje, pasiklausinėję vietinių, nuvinguriavome gatvelėmis į restoranėlį Casa Mon. Virtuvė ir svečių salė – toje pačioje erdvėje, sienos mėlynos, nukabinėtos žuvų nuotraukomis, suprask, esi jūros maisto užeigoje. Įėjimą tikrai būtume praėję. Eksterjeras irgi bet koks, bet gi ne sienų laižyti atėjome. Pulpo gallego, chopitos, calamari con aja ir cherne su patatos canarias (vietiniai užtikrino, verdamos vandenyno vandenyje😉) Ai, tos sienos, ai, tas fasadas, svarbu kas viduje. Universali tiesa.

IMG_7736_maza.jpg
ALCALA

Mergytės, t.y. Marija sugalvojo, kad labai nori eiti į papildomas ispanų kalbos pamokas, nors ispanų jos ir taip mokosi kas dieną mokykloje. Pergalvojusi tvarkaraštį, nukėliau žirgyno pamokas į rytą ir sutikau. „Eik“, sakau, „vaikeli, kad taip trokšti žinių, mokykis“. Kad jūs matytumėte kaip ji apsidžiaugė….

Dabar vakarais visa šeima turi naują aistrą, – minkome Duolingo ispanü kalbos apps‘ą, kas telefonuose, kas i-pad’uose. Ir mažoji Luka, aišku, minko. Ašaroja dėl to, kad nepraėjo kokio nors lygio, neteisingai pasakė ispanišką frazę ir Duolingo pelėdžiukas nepraleido eiti toliau… Žaidimas, argi ne?! Tačiau Marija visoje mokykloje geriausiai “varo” ispaniškai ir yra oficiali “super star”. O mes čia – nepilnus du mėnesius…

Lankausi ir aš pas Senjorą Ruiz, bet tik kartą per savaitę. Dėl to godžiai graužiu vaikų parsineštas knygutes, kurios ispanų-anglų kalbomis parašytos. Įdomu,  nors tu ką. Nėra man ta ispanų kalba super graži, o tos pabrėžtinai gerklinės “Rrrr” nėra mielos ausiai, bet traukia mokytis, tai labai nesipriešinu.

O kai turiu minutę, dėlioju kur, ką, kada pamatyti, užuosti ar paragauti. Jūs žinojote, kad mėgstu ragauti? Labai. Tik po connoisseur patirties ragaujant medūzą Hong Konge, apribojau savo pasirinkimus, bent jau kuriam laikui. Save reikia saugoti. Net grįžti į Hong Kongą nenoriu, tai galite įsivaizduoti kaip smagiai linksminausi vonios kambaryje po medūzos vaišių… Na, nedetalizuosiu, tik pridėsiu, kad tai truko dvylika dienų. Tai štai, brangieji, visur reikia proto ir, žinoma, sėkmės.

Artimiausiuose planuose – LA GOMERA. Sala, kuri netoliese, vos už valandos kelio laivu. Serpentininiai keliai, žalios džiunglės, nerealūs paplūdimiai, mažai žmonių. Kitokia sala, nei Tenerifė. Kažkada buvusi paskutinė žinoma žemė iš kurios savo laivą link Indijos paleido Columbas. La Gomera – sala esanti tiesiai prieš mūsų nosį, už jos kas vakarą leidžiasi saulė, tačiau retai matoma, lyg rastųsi ir dingtų kada panorėjusi. Dažnai suabejojame, ten sala ar debesys, ar sala ant debesų ar iš viso miražas.

IMG_7823_maza
LA GOMERA šį rytą, kai užpompavau rytiniu bėgimu ant kalniuko. Pirmą kartą matau ją taip aiškiai.

Gyvenimas čia kitoks. Ramesnis tam tikra prasme.

Vis dar kovoju su ryžtu nuversti kalnus, bet Jonas dažnai paklausia „Kam?“ ir susimąstau. Gal reikia patikėti Einšteinu:

A quiet and modest life brings more joy than a pursuit of success bound with constant unrest.

Kaip jūs? Sutinkate?

IMG_7715_maza
Lukos mokykla
IMG_7717
Jono darbas

Playa de las Terasitas šiaurėje ir kelionę Mascos tarpekliu paliksiu kitam kartui.

Bučkiai iš čia.

 

Vika arba Viktorija 😊 , o kai kam – Beždžionė 😉

Šūdmusės ir Kanarėlės

Gyvenimas keliauja dideliais žingsniais. Vakar vakare, įsitaisę ant smarkiai nudrengto šezlongo, po žvaigždėm pasipuošusiu dangumi, priėjome išvados, kad nebelaukiame. Dingo kurį laiką mus kankinęs laukimo jausmas, dabar gyvename tą, ko laukėme. Nuotykį, pasikeitimą, iššūkį. Taip, atsirado ilgesys, bet šitą padarą mes gerai pažįstame iš gyvenimo kituose kraštuose. Jis ateina visur ir dažniausiai vakarais. Ilgesys. Nes mes lietuviai, kur bebūtume, ką beveiktume ir kokia kalbą besimokytume. Ilgesį reikia priimti, jis neišvengiamas. Tai kainos sudedamoji dalis. Na, jūs suprantate, kad nieko nėra nemokamo. Nuotykių taip pat.

IMG_20171010_1704232_maza
Mirador del Pico del Ingles
IMG_20171010_1637528_maza
Anaga Mountains

O dabar apie tai kas man skauda paskutinėmis dienomis ir ką lyg tai tikrai žinojau, bet kai tai nutinka, vistiek labai užknisa.

Šis post‘as yra apie TIESĄ, kurią mes visi turime įsidėti į galvą – VISKAS yra laikina ir VISKAS turi savo pradžią ir pabaigą. Taip taip taip, neburgzgite, nieko naujo, visi tą žinome, bet faktas yra toks (gal pasiginčijam?) – tą tiesą suvokiame TIK tada, kai TAS KAŽKAS (čia apie gerus dalykus kalbu) ima ir baigiasi. Va taip, BAC ir viskas. Be JOKIO įspėjimo, kaip nutiko man.

Mano nuostabus lauko ofisas – gone.

Švelnus vėjelio prisilietimas – gone.

Žavingas vaizdas ieškant teisingos minties rašant – GONE.

Viską atėmė, tiksliau užėmė, be galimybės derėtis.

Mano tobulas laikas su savimi prie kompo BAIGĖSI, nes pasirodė musės.

IMG_7673_maza
Kai noriu pabūti viena… playa San Juan

Aš, žinokite, moku keiktis. Visaip. Tačiau raštu tai nesižiūri nei vienu kampu, o svarbiausia, neperteikia TO susierzinimo, TO jausmo, kuomet tave liečia, tavimi ropinėja, tave spardo daugybė mažų kojyčių. Supraskite, tai nėra viena kita m-u-s-ė – jų yra šimtai!!!

Ir dar calima. Kas praleidote, tai toks gamtos reiškinys (ir pasirodo žiauriai užknisantis), kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes. Tuomet oro temperatūra šoka dešimt laipsnių į viršų (ne nuo lietuviškų +8 C, bet nuo +26 C), drėgmė krenta, plaukai tampa panašūs į sausus stagarus, kaip dviejų parų kelionėje į Australiją, ir pasidaro kokčiai sausa ir karšta.

O tada, žmogus, sužinai, kad oro kondicionierius namuke AIŠKU, kad neveikia. Tuo tarpu yra šventinis ketvirtadienis – Ispanijos diena, o paskui penktadienis (tai žinoma, kad niekas nedirba, kas nenori keturių dienų calimos išlydyto savaitgalio???). Horizonto, nei kalnų nesimato, viskas skendi smėliu tirštintame ore, dingusi ir viltis, kad kondicionierius bus pataisytas per artimiausias keturias dienas (ps. dabar jau antradienis, vis dar laukiu…).

Tokiomis naktimis, prilipus prie įkaitusios lovos (lauke dar blogiau), ir aplanko nušvitimas. Vajetau, tas Stevas Jobsas, genijus nors tu ką, buvo tooooks teisus…

connecting the dots*, žmonės,  connecting the dots!!!

NIEKAS JŪSŲ GYVENIME nenutinka šiaip sau. Viskas anksčiau ar vėliau susijungia į darnią visumą. Viskas, ką išmokote, ką patyrėte, ką pridarėte ar kitaip suvartojote, -VISKAS, Draugai.

Musės ir tos, mūsų gyvenime, nėra išimtis.

IMG_7528_maza
Su šitais sutariu

Vagi nagi (ačiū, Karolina, už šitą daug išreiškiantį naujadarą). Apie muses.

Prie porą metų gavau dovanų vienetinę knygelę, kurios turiniu žadu pasidalinti su jumis, nes atėjo tam laikas. Bet eiliškumo dėlei pasakysiu, kad tą knygelę gavau po pirmojo apsilankymo Tenerifėje, kur kartu su vaikais stebėjome Abadės miestelio gyventojų išskirtinį pomėgį džiovinti šunų ekskrementus saulėje. Kakučiai mėtėsi ant visų vaikščiojimui, bėgiojimui ir važinėjimui skirtų paviršių. Faktas yra toks, kad nei vienam kitam miestelyje (be Milano) nemačiau tokio prielankumo šunkakiam, kaip Abadėje.

Ir štai dabar, po keletos metų laukimo, kada gi gausiu antrąją istorijos dalį (nes buvo žadėta), aš buvau apdovanota daugiau nei pasakojimu, aš jį patyriau savo kailiu. Ta Šūdmusė “aka Kanarėlė” (skaityti istoriją apačioje bendram supratimui) tikrai apsistojo Tenerifėje ir, be abejonės, negaišo laiko daugindama savo giminę…

IMG_7712_maza
p.s. tekstas neredaguotas, atkreipkite dėmesį į trijų rašytojų/iliustratorių amžių tuo metu: 4 m. – Luka, 7 m. -Marija ir….. 40 metų (ne aš:)

Kaip Šūdmusė Kanarėle Tapo

(iš serijos LINKSMIEJI ŠŪDMUSĖS NUOTYKIAI, Butaučių Šeimos Pasakos)

Vieną pilką, šaltą rudens dieną, kai krito lapai, o lietus vilgė visų musių sparnus, viena nepaprasta lietuviška muse, su nepaprastais sparnais, kūrė nepaprastą planą.

Musė buvo ypatinga, ne kokia ten vaisinė musytė, o musių karalienė, kurią visi vabzdžiai ir žiogai didingai vadino Šūdmuse, o sutrumpinati – Šmuse.

O ir planas jos buvo didingas. Šiais metais Šūdmusė nusprendė nebeieškoti šildomų ventiliacijos angų arba neperpučiamų langų rėmų, kur galėtų ramiai peržiemoti miegodama. NE!!! Šiemet, mūsų drąsioji musė, nusprendė skristi į šiltus kraštus, nes girdėjo, kad gervės ir kiti šiek tiek už Šūdmusę didesni padarai taip daro.

Kaip tarė, taip padarė. Nors visos kitos vaisinės muselės kvatojosi susiėmę už pilvų iš Šūdmusės plano, ji nieko nelaukusi susikrovė kelis gabaliukus kakaliukų į mažą kuprinaitę (musės nenešioja kuprinių, nes šios joms trukdytų skraidyti, todėl kuprinaitė iš tikrųjų buvo pilvūzaitė), ir nuzvimbė į oro uostą ieškoti lėktuvų, skrendančių ten, kur nėra žiemų, o Kalėdas visi gyviai sutinka patogiai įsitaisę paplūdimyje, klausydami jūros ošimo.

IMG_7701 _maza

Vienas toks lėktuvas kaip tik planavo skristi į stebuklingą vietą. Kaip suprato Šūdmusė, iš lėktuve jau kelis metus įsitaisiusio storaūsio tarakono, kitas reisas – į Kanarų salas. Į vieną iš didžiausių salyno salų – Tenerifę. Šūdmusė net suzvimbė iš džiaugsmo ir patogiai įsitaisė tarp lagaminų lėktuvo bagažo skyriuje.

Skrydis buvo iiiiiiiiilgas ir šššššššššaltas, nes lėktuvo bagažo skyriuje nebuvo nei šildymo, nei draugų su kuo pazvimbti. Bet Šūdmusė nenusiminė, nes galvojo kiek daug gervių ir kitų šiek tiek didesnių gyvių aplenks šitaip keliaudama, o ne mosuodama sparnais visą kelią iki Tenerifės.

Neilgai trukus lėktuvas nutūpė ir Šūdmusė išdūmė iš lėktuvo bagažo skyriaus tiesiai į…tropinę šilumą tarp palmių, mangų, bananų plantacijų ir kitokių kvaapnių augalų, kurių mūsų lietuviška Šūdmusė net nebuvo mačiusi. Nieko nelaukusi ji įsitaisė ant pernokusio ananaso ir užmigo palaimingu keliautojo miegu.

Kitą dieną Šūdmusė apskrido beveik visą Tenerifės salą, aplankė Teidės ugnikalnį, Vėjo Olą, visus paplūdimius, bananų plantacijas ir kitas įdomybes. Pilna įspūdžių Šūdmusė nusprendė, kad tai ir yra TA vieta, kur ji norėtų gyventi ilgai, kaip ir vietinės musės. Todėl ji nusprendė pakeisti savo vardą, kad būtų panašesnė į vietinius gyventojus. Ji – Šūdmusė, didžioji keliauninkė ir Kanarų salų gyventoja, vadinsis Kanarėle!!!

Tą vakarą, patyrusi begalę įspūdžių, Kanarėlė (buvusi Šūdmusė), susirado vieną iš milijono ant šaligatvių besimėtančių šunų kakaliukų, prigulė ir švelniai žvelgdama į Atlanto vandenyno saulėlydį, palaimingai užmigo. Kakaliuko kvapas glostė Kanarėlės nosį, o šiltas vėjas kedeno muselės sparnus.

Pabaiga (pirmos dalies)

IMG_7707_maza

Dabar žinau, esu tvirtai įsitikinusi, kad invazija į Mangų kaimelį baigsis (antroje dalyje Šūdmusė išskrenda į Fu Fu salą (čia Fuertaventūra, jei nesupratote).

VISKAS kažkada prasideda ir kažkada baigiasi. Ir VISKO mūsų gyvenime reikia. Bet tas connecting the dots yra real thing, pagalvokite apie savo gyvenimą. Negali numatyti kaip trajektorija išsidėstys ateityje, bet atsigręžus išryškėja piešinys. Ir jis, tikiuosi, jums patinka 😉

 

 

IMG_7469_maza
Kurį valgyti? bzzzzz…bzzzzz… ABU!!!

*Nuoroda į Steve Jobs kalbą ir jei kartais jūs ją praleidote, paklausykite (geriausia pilną versiją), o jei esate girdėję, paklausykite dar kartą. Dėl savęs.

https://www.youtube.com/watch?v=sr07uR75Qk0 (trumpa versija)

https://www.youtube.com/watch?v=5Yhf0wBFtvY (pilna versija)

Vyrai, Kanarų policija ir arkliai

Nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors apie tai rašysiu, tema nelabai mano, bet reikia.

Jonas išvyko savaitei į žemyninę šiaurės Europą pakvėpuoti lietum, o aš su “didele širdgėla” likau ritinti rutinos saloje. Ir nuo pat pirmos dienos mane užplūdo dėmesys. Belleza! Bonito! Bien bueno! Bravo! O tie vyrų žvilgsniai, smalsios akys, kai lipu iš automobilio. Vienas net buvo priklaupęs…

Iš pradžių tai erzina. Vėl ir vėl pagauni TĄ žvilgsnį ir TĄ šypsenėlę. Aš mandagi, šypteliu atgal, ne šiltai, tačiau atžagariai nusisukti nemoku. O gal reikia, gal toks protokolas? Esmė – čia ne šiaurė, emocijos liejasi laisvai. Teks priprasti.

Štai, šį rytą, nuvežiau mergaites ir prie mokyklos vėl persikreipęs spoksojo 40+ metis vyriškis. Nusišypsojau, šį kartą jau plačiai. Na ką čia kuklintis, pagalvojau, tuoj Jonas grįš…

Dabar man jau visiškai AIŠKU – graži ta Jono mašina, tokia graži, kad visi salos vyriokai man šypsosi 😀 😀 😀

Nebuvo nei dienos, kad nerasčiau ko nors besifotografuojančio ar priklaupusio prie ratų!!!

 Vyrai, C‘MON! Ratai??? Rimtai???

IMG_7480_maza
VAJE…!!!

 

Tikrai, esu visiška neišmanėlė ir NESUPRANTU arklių skaičiaus magijos. Matau, kad gražios linijos, du, tikrai puikūs, ovalios formos duslintuvai, na „koriukas“ man patinka (čia tos grotelės priekyje), žinau, kad RS6 (yra parašyta) ir kad Audi, nes tuos žiedus atskiriu nuo BMW logotipo. Tai tiek. Dar juoda. O kai Jonas, vieną kartą, užmynė pademonstruoti “apie ką visa tai?!?” – nutirpo rankos ir kojos. Čia rimtai sakau, supykino lygiai per 3,7 sekundes, tiek kiek reikia pasiekti 100 km per valandą greitį. Štai tiek tos laimės.

IMG_7417_maza
Tik du, bet gražūs! Na ir vaizdas…

Bet dabar, po tų penkių dienų su Jono žvėrimi saloje, aš PRA – DE – DU suprasti, kodėl vyrai taip myli savo mašinas. TAČIAU skubu pridurti (jums, mielieji machos), kad visas žavėjimasis ir amor  sklinda TAIP PAT iš vyrų (na nebent kažkuriam būtent toks dėmesys ir yra aktualus, tuomet perdon – ok ok). O chicas, dažniau nei dažnai, nieko nesupranta apie 580 arklio jėgas ir jom tai nerūpi. Taškas. Ir dar, jei sieki dėmesio, tai ne mašinai gi? Nors, pripažinsiu, neblogas „conversation starter“ 😉

IMG_7394_maza
Priparkuota

Gal todėl kažkaip susitariau  ir su Policia Canaria.  Jie buvo VYRAI. Tiksliau, prisipažinsiu, verkiau krokodilo ašaromis. Tą dieną, kai su jais susidūriau, gyvenau baisiame strese, teko lėkti į Adeje ieškoti angliškai kalbančio daktaro, kad paaiškintų man vietinę medicinos sistemą. Mašiną, milimetras po milimetro, priparkavau labai siauroje gatvelėje prie pat sienos (nei musė nubūtų praskridus, žr. viršuje – nice, a?). Taip pat buvo priparkuotos ir vietinių gyventojų mašinytės (na gerai, jos mažesnės, bet negi aš kalta, kad „vyrų širdžių ėdikė“ tokia žema ir plati).

Stebėjau kaip kelios nedidukės mašinytės lėtai pravažiavo pro šalį (reiškia viskas ok, pralenda) ir nulėkiau ieškoti daktaro kabineto. O grįžtant klaidžiu, vienpusio eismo, gatvelių labirintu, jau iš tolo ausis pasiekė šurmulys. Pašto automobilis manevravo atbulas, o už kampo buvo JI…. ir būrelis stebėtojų, Policia Canaria IR tralas ant kurio pusiau užtempta kabėjo Jono mašina. Pasileidau bėgti, ir VĖL visi sužiuro, tada kažkas susijuokė, asilai blyn, o ko jie tikėjosi, muchacho su suplyšusiais džinsais?!

Faktas – TIKRAI nesitikėjo manęs. LA MUJER 😛

Nepasakosiu ką jiem sakiau ir kaip pradėjo drebėti rankos, nes nesisekė pasiaiškinti (trijų savaičių ispanų kalbos atsargos yra ribotos), nesisekė normaliai paklausti KODĖL? (šalia ramiai stovėjo priparkuotos vietinių mašinos) ir kad aš NEGALIU likti be mašinos, nes man REIKIA važiuoti į Santą Kruzą už 80 km, tik ten yra daktaras, kuris gali padėti. Turėjau rankose medicininius popierius, įgrūdau policininkams kartodama „mi hija“ ir toliau variau angliška greitakalbe.

Mačiau, kad jie skaito, kažką kalba, mačiau, kad šypteli, bet man buvo „dzin“. Tos mašinos man būtinai reikėjo. Galbūt jie tai pajuto, galbūt jie patys turi vaikų. Su ta pačia kreiva šypsena nuleido mašiną žemyn.  Ir visgi neiškentė, nors protokolui tokios info tikrai nereikėjo, mašinos dokumentų jie nepaprašė. Ar ta mašina jūsų? Neturėjau noro, nei galimybės pasverti klausimo, Mano vyro – pasakiau, ir tą akimirką labiausiai pasaulyje norėjau, kad Jonas būtų šalia.

HAPPY END

IMG_7393_maza
Lulu ir Murka – “kai gimsta vaikas, mes visos tampame bailėmis“ – sooooo TRUE

Kaip ir sakiau, mašinos nėra mano tema, bet po savaitės drauge – aš ir juodoji gražuolė esame vieno kraujo. Kaip tik šį rytą pamaniau, kad reikia ją nuplauti. Pas mus dažnai sninga smėliu (nurašau tai kalimai). Ir pažadu daugiau netraukti Jono per dantį, kai jis n-tąjį kartą švarins, nes TA mašina tikrai yra DAUGIAU nei transporto priemonė. Šitą sakau supratusi kažką neapčiuopiamo. Menas, matote, gali slypėti neįtikėtinose vietose 😊 ir visi mes, kartais, būname akli.

p.s. Beje, kai Jonas atvairavo su visais daiktais į Tenerifę, jį pasitiko  Borja ir jie iš karto rado bendrą kalbą. ARKLIAI ir RATAI. Kai kurie dalykai iš tiesų nesikeičia per amžius. ARKLIAI ir RATAI 😀 

IMG_7369_Borja
Mūsų kaimo karalius – Senjor BORJA 😉

RUTINA ir saloje RUTINA

Mūsų salos namuose švariau, nei būdavo Vilniaus, kur reguliariai ateidavo tvarkytojos. Ir ne dėl to, kad jos prastai tvarkėsi. Kanarų namukas kokius penkis kartus mažesnis už Lietuvos. Tai ir daiktų penkis kart mažiau, ir baldų ir tvarkymosi. Šūkis „less stuff more freedom“ su kuriuo palikome namus LT galioja ir valdo.

IMG_7318_mazesne
Vakarinis selfiukas 😉

O dabar apie kasdienybę ir rutiną, kuri YRA visur pasaulyje, jei tik bent šiek tiek dalyvauji homo sapiens bendruomenėje.

Vaikus į mokyklą vežame penkias minutes 😊 bet, deja, ne su dviračiais kaip planavome tyrinėdami maršrutą per googlemaps Vilniuje. Visgi vulkaninės salos reljefas pritaikytas greitam (kiek per greitam) nusileidimui ir skausmingai lėtam minimui atgal per patį karštį. O karščio čia yra, ant saulės – tikra kepykla, bet terasoje ant Mangų kaimelio kalniuko, kur dabar „tarkšt tarkšt“ groju klaviatūra – idealus brizas.

MagneticMRO Tenerife
Jono ir Pauliaus kasdieninė darbo vieta – Sansibar restoranas 😀 Paleidus vaikus į mokyklą tenka čia nusimaudyti… ir pradėti dar vieną dieną saloje. Sakau gi, imi ką duodą 😉

Rytais tenka ropštis į mašiną ir parkuoti prigrūstoje gatvėje. Štai pastebėjimas – mašinų saloje LABAI daug ir jos visos labai skuba. Todėl kas kartą vairuodama Jono „žvėrį“ ilgiuosi savo pupsiko, likusio garaže. Neįpratus aš prie vingiuotų keliukų ir niekaip neįsikertu į telepatinį posūkių rodymą. Žinau iš patirties, tas įgūdis ateis su laiku, bet važinėti reikia dabar, todėl stresuoju stovėdama žiede (o jų čia daug ir įvairių dydžių), spėliodama ar atvažiuojantis pulkas automobilių išsuka ar ne, ar man jau mestis į srautą ar laukti. Posūkių rodymas telepatiniu būdu – ypatingai subtilus dalykas ir išplitęs salose. Bet turiu save kuo nuraminti – jei suvokiau Melburno „kablio“* taisyklę, sugebėsiu perprasti ir šitą reikalą, o tada jau žiūrėkite kaip skriesiu Vilniaus gatvėmis mintimis jums perduodama savo ketinimą sustoti, išsukti, parkuotis. Gal net nebereikės burnoti, kai kelyje „nutiks koks asilas“ – visą srautą to ką apie jį manau, perduosiu minties pliūpsniu. Čia tai jau pozityvus mąstymas, tikrų tikriausia pusiau pilna stiklinė 😀

 

Ką tik atsėlino Borja (ir ne, nespėjau jo nufotografuoti, nes per daug išsigandau netikėto „Hola“). Jis atnešė kiaušinių (tuos nufotkinau) kaip dovaną nuo Rafos ir Margaritos (čia miela porelė, kuri yra namuko agentai), o  vakar kieme, mergytės rado didžiulį pripučiamą flamingą. „Para ninas“ numojo ranka Borja. Ir aš iš karto jam viską atleidau. Ko tik nepadarysi „para ninas“. Netgi susitaikysi ar bent jau prikąsi liežuvį stovėdamas už grotų prie Britų mokyklos durų…

img_7336_mazesne.jpg
Kapitonas Džeimsas Bumbulis – t.y. tas flamingas. Oi, neklauskite, ne aš tą vardą daviau…

Mh mh, mergaites leidžiame į British Learning Centre arba International British School ir jau nervai nelaiko dėl akis badančio ir širdį piktinančio nelankstumo. Taisyklės ten yra ir aš jas gerbiu, bet sunkiai susitaikau su buku jų laikymųsi, kai situacija diktuoja kitaip. Bet, šį rytą gulėdama ant bangų (po to, kai paleidau mergaites už grotų) mąsčiau, kad išsiliejus reikia įjungti „dzen“ požiūrį. Anglų kalbos mergaitės prisivalgys (to ir siekėme), ispanų jau moka geriau už mane, o kad Marija, pabaigus metus su kasdien virškinama matematika, galės iš karto stoti į inžinerines studijas,  gal nėra blogai.  Dabar ji pamokose traukia šaknis, mokosi žongliruoti neigiamais skaičiais ir kas kartą mus nustebina. Štai vakar buvo testas, tiksliau „assessment“, nes vaikų testais traumuoti negalima, o štai 144 klausimai per 10 minučių yra norma – ne trauma. Beje, ji turėjo būti trečioje klasėje Lietuvoje ir sakė norinti gyventi ūkyje su žirgais. Guodžiuosi, kad ir ūkyje galima pritaikyti matematines žinias, pvz. jei turi keturis šimtus žirgų ir dvidešimt keturias valandas per parą, kiek laiko galėsi skirti pasijodinėjimui su kiekvienu jų? Atsakymas reikalauja fantazijos. Neskubėkite, čia jau ne vien matematika.

IMG_7210_mazesne
Mergytės su uniformom. Ne, su paplūdimio šlepetėmis į mokyklą negalima 🙂

Faktas, mokykloje viskas nėra kaip aš sugalvojau ar planavau, bet taip ir negalėjo būti. Mes esame svečioje šalyje, pas „svečius“ žmones ir tenka prisitaikyti. O pabuvus kiek per ilgai vienoje vietoje, tas įgūdis atbunka. Visuomet stengiuosi vadovautis principu „when in Rome, do like romans do“, dabar tą sau ir primenu. Kasdien. (Bukumas į tai neįeina, su tuo kovosiu nors tu ką, tik metodus turiu pakeisti). Viskas turi savo kainą ir aš nesitikiu išlipti sausa iš vandens. Tačiau mūsų šeimoje baimė nesikeisti viršijo pokyčių nerimą, esame čia, nes to siekėme. Pamenate istoriją apie Norų parduotuvėlę esančią kažkur visatoje? Na apie tai kitą kartą.

IMG_7131_maza
Some fish?!

Summa summarum – viskas vystosi labai teisinga linkme. Mangai kilimu voliojasi po medžiais, mes neriame į rutiną ir stengiamės irtis, kaip ir visi, nes ši sala nėra TA negyvenama sala, kur nėra interneto ir kitų dvikojų išmislų.  Mes – suaugėliai, jaučiamės laimingi, kad išjudėjome, nusimetėme kerpes ir mūsų sportbačiai vėl kabo ant kaklo (skaitėt „Who moved my cheese?“ Jei ne, rekomenduoju, įstringa kaip Coelho “Alchemikas“). O požiūrį visuomet galima keisti. To linkiu ir jums, sau pačiai.

O dabar, kaip pasakytų Jonas, –„And world peace!”

IMG_7201-mazesne
Nesurežisuota mūsų kasdienybės akimirka… ir aš neturiu ką pridurti

https://en.wikipedia.org/wiki/Who_Moved_My_Cheese%3F

*Kablys – taisyklė galiojanti tik Melburne Austalijoje 😀 – perfrazuoju į dešinės pusės eismą, kad būtų lengviau suprasti mano nuostabą (tas žodis per silpnas) – sankryžose sukti į kairę galima tik iš pirmos juostos. Iš pirmos, ne antros ir ne trečios… … … jau sumodeliavote situaciją? Wtf? BŪTENT! Bet, tai veikia.

Hook turn photos thanks –> https://goo.gl/SRTgVF

 

 

Apie naujus tikslus ir (ne) naudingą laiką

Dešimta valanda ryto ir aš jau prie kompiuterio. Norisi rašyti, mintys kūlversčiais ritasi, taigi reikalingas nusikrovimas. Šiandien mane apsėdo tvarkymasis, jau pakeičiau patalynę visuose dviejuose mūsų miegamuose kambariuose, sutvarkiau vonios kambarį (vieną vienintelį) ir iššveičiau dušą (su dideliu malonumu, nors Domestos, kurią paveldėjau su namuku, trenkia kvapu kaip tarybiniai tualetai). Dabar paleidau Rumbą (žinoma jis atvažiavo su mumis) ir užsidėjau avokadų kaukę. Laukiu Borja pasirodymo, jis visuomet užtaiko, kai aš su Šreko veidu, tiesiog užuodžia kada atvažiuoti mangų susirinkti. Į sodo pusę stengiuosi nežiūrėti ir būti kurčia maldaujantiems balseliams: „imk mane! ne, mane! mane, valgyk mane! mane, mane….“ Oi. Virtuvės darbastalis nukrautas mangais ir štai, jei akies krašteliu žvilgteliu sodan, net be akinių galiu suskaičiuoti apie 15 vienetų ant žemės vaitojančių vaisių. Greičiau atvažiuotų tas Borja.

Tvarkymasis, matyt, yra vidinis apsivalymo poreikis, nes tvarkau ne tik namus, bet įsijautusi trinu ir keičiu savo Monkeys‘s Tales parduotuvę (Etsy), tiesiog niežti padai viską atnaujinti, perdaryti ir pradėti iš naujo. O kelionės yra geriausias būdas nusivilkti senus rūbus. Esi priverstas atsimerkti ir įsiklausyti, ir stengtis, antraip Borja kabins tau makaronus ispaniška greitakalbe, o tau beliks tik linkčioti, kaip dabar darau aš. Bet Borja nežino, kad aš jau turiu Duolingo apps‘ą (tai, kad mane priskyrė prie kiaušinių – tų, kur vos lemena ispaniškai, tik teikia papildomo ryžto) ir dar, nuo ketvirtadienio eisiu į kursus pas Senora Ruiz, to Borja irgi nežino, o po kokio mėnesio, manau, galėsiu padiskutuoti apie jo atvežamus identiškai atrodančius naminius kiaušinius??? Galėsiu pasakyti – „Tuya huevos son pequena“ ir drąsiai žvelgti jam į akis, galbūt netgi suprasti ką jis atsako. Svarbiausia nesupainioti „huevos“ su „cojones“, nors lietuviškai tai gali reikšti įvairius kiaušinius, ispanai griežtai atskiria kur vištos, o kur jau ne…

IMG_7126_maza
Lulu 🙂
IMG_7180_maza
Murka 🙂

Daugelis mano rūbų, kuriuos spėjau padėvėti, turi geltonas mangų dėmes. Tai lyg etiketė, liudijanti, kad aš tikrai esu ten, kur esu. Jau pripratau, kad rytais nebereikia įsignybti iš lovos išėjus tiesiai į lauką, temperatūra lieka ta pati ir galima dėvėti tik sukneles, kurios liūdnai kabojo spintoje Lietuvoje. Tačiau, nepaisant visko kas džiugina širdį, – nuo savęs nepabėgsi. Taip, mane ir Joną, užtikrino jo mama išvykstant. Deja ji – teisi. Nepraėjo nei trejetas savaičių, o aš jau pajutau ‚nerštą‘ savyje, tą tylų ir užknisantį kirbėjimą – privalai leisti laiką naudingai.

Kiek save pamenu, na gal išskyrus tuos metus, kai studijavau, visuomet kontroliuodavau save ir savo naudingai leidžiamą laiką. Ir taip, galbūt dėl to ir trys romanai pasiekė jūsų ausis ar akis, ir mergytės radosi tuo pat metu ir gausiai keliavome, pradėjome ir baigėme n projektų, įkūriau Monkey‘s Tales ir tikriausiai dėl to naudingai leidžiamo laiko esu čia, bet taip pat būtent dėl to (aš įtariu), taip ir neišmokau atsipalaiduoti. Leisti sau tingėti ir nesijausti kalta. NIEKO YPATINGO nenuveikti per visą dieną ir nesigraužti galvojant, kad ji praėjo veltui. Žinau, kad tokių dienų nėra ir negali būti, jos visos yra mano gyvenimo dienos, bet …

Taigi štaigi – naujas tikslas – išmokti atsipalaiduoti.  Na, ir dar padaryti tiltelį. Tokį kaip anksčiau, verčiantis per galvą, kaip anuomet, kai man buvo trylika metų. Matote, negaliu kitaip, reikia tikslo ir BŪTINAI rezultato. Sporte tą gali pasiekti, jei esi užsispyręs (check ), o štai su prasmės ieškojimu (atsipalaidavimas = ramybė = prasmės nebeieškojimas) -rezultatas nėra greitas ir rezultato pavidalas nėra aiškus, bet nuleisti rankų negalima. Niekada.

IMG_7184_maza
Naudingai leidžiu laiką

Tiesa, sekmadienį praleidome Siam parke. Jetau, eina sau, valio, ŽIAURIAI FAINA!!! Senokai nejutau tokio teigiamo adrenalino, ir tai nesulyginama su tuo, kai Jonas neįspėjęs užmina ant greičio pedalo savo 580 arklių automobilyje (man nutirpsta visos galūnės ir tai YRA labai nemalonu). Adrenalinas Siam vandens parke užima kvapą, bet vistiek visi rėkia dar! Dar! DAR! Ir aš tame tarpe 😊

Tas Siam parkas –  Trip Advisor išrinktas geriausiu pasaulyje vandens parku (kaip pasakytų australai „award winning“) ir tikrai ne be reikalo. Kad ir kaip snobiškai nuskambėtų, bet mus darosi vis sunkiau nustebinti, juo labiau privesti iki strykčiojimo vietoje (Jonas nestrykčiojo), o Siam Parkas nustebino ir atrakcionais, ir kokybe, ir strykčiojimų gausa. Eisim dar, būtinai, aš jau pakabinau dantis ant metinio bilieto, kurio jokiais būdais neplanavau įsigyti. Jei būtų galimybė, jau dabar sėdėčiau Vulkano atrakciono viršūnėje laukdama, kol prižiūrėtojas paleis mūsų valtelę žemyn. Jeeeeeeee ir jokio galvos skausmo apie nenaudingą laiką 😉

Kažkaip tyku pasidarė, Rumba baigė siurbti. Teks man eiti plauti grindų ir, žinokite, labai to noriu 😊. Dar vaikystėje grindų plovimas buvo mėgiamiausia namų ruošos dalis. Na, dar skalbinių kabinimą galima prilyginti teikiamam malonumui. Mangai sode jau surinkti (Borja – nindzė, kartais būna nematomas), skalbimo mašina, stovinti mano lauko ofise irgi baigia sukti būgną. Laukia pasaulis pilnas veiklos, tik spėk suktis 😊 Ir taip gera, kad norisi ta veikla užsiimti, nepaisant jos naudingumo koficiento.

Tolumoje nematyti horizonto linijos, vietiniai kraipo galvas sakydami, kad tai ‚calima‘, aš dėl to galvos nekraipau ir nesuku, prognozė – saulė ir 26 laipsniai ateinančias dvi savaites. Mane tai pilnai tenkina. Galiu ir du kartus išplauti grindis, jei tik tai padės. O ‘calimos’ ateina ir praeina.

Linkėjimai, Amigos, gražios jums šios dienos!!!

Mangų Gripas

Rytas prasideda nuo mango ir diena baigiasi tuo pačiu. Ledų aš nebenoriu, nes organizmas gauna tiek cukraus, kiek nėra įpratęs gauti. Bet toks tas gyvenimas, imi ką duoda ir gamini mangonadą 😀

IMG_7075_sutvarkyta_maza
Nėr ką pridurti

Apsigyvenome mes buvusioje bananų plantacijoje, kurią išskirstė į mažesnius plotus. Taigi aplinkui daug dirvonuojančios kanarų kietžėmės. Mes neturime tiesioginių kaimynų, išskyrus driežiukus, nors jie labiau sugyventiniai, miniatiūrines skruzdėles, visokių paukščių ir … vištas.

Apie jas reikėtų pasakyti tiek – Kanarų vištos yra labai smalsios. Pvz vieną radau kieme, galop susekiau iš kur atkeliavo ir nuėjau susipažinti su likusiomis. Pasirodė vištos – tai kaimynės iš tolėliau esančio avokadų ūkelio. Kiek per tvoros skyles galėjau matyti, gyvena ten kartu su katinu, lyg brolis ir seserys, net nežinau ar tai sveika, bet, matyt, visiems tinka. Taigi, maisto įvairiomis formomis mums nestinga… 😀

Marija dar sutiko žiurkę, mat yra pamišusi dėl graužikų, rastų jų bet kur, net ir lėktuve, todėl labai nekreipiau dėmesio, nes pati žiurkės nemačiau ir galų gale esame kaime, tai kodėl gi ne.

O galiausiai, bėgiodama ryte (apie patirtį bėgti nesibaigiančion įkalnėn reikės atskirą post‘ą parašyti, ne be reikalo aš su Verkių mišku atsisveikinau jausdama didelį išankstinį ilgesį) radau didelį užrašą ant tvoros: Ciudado con el Pero – Saugokitės šuns. Tai štai mūsų aplinka – nematomas šuo ir kitokie daugiau mažiau žinomi gyvūnai.

Kiek spėjome išsiaiškinti, čia į paslaptingus šnaresius lapuose reikia reaguoti ramiai arba iš viso nereaguoti, priešingai nei mūsų mylimoje Australijoje – nuodingų gyvių čia nėra. Iš viso. Suprantate?! Nėra nei nuodingų medūzų, nei ryklių. Vietinių paaiškinimas; “Jiem čia per šalta”. (Aha, tik primenu – vandens temperatūra tik +25 laipsniai). Net kai guli užsimerkęs ant jogos kilimėlio nereikia kreipti dėmesio į šalia girdimą “šiur šiur šiur” – tai suteikia didelę ramybę, bent jau man, kuri paniškai bijo vorų. Jaučiuosi saugiai. O atsimerkusi būnu apdovanota žydru dangumi su sklendžiančiu paukščiu, o jau apie orą, galima pasakyti trumpai. Jo nesijaučia. Tu tiesiog jame esi, nei pašiurpęs, nei susitraukęs.

IMG_7106_sutvarkyta_maza
Sesės

Na, gerai, grįžtu prie pagrindinės temos – saldžiųjų kaulavaisių. Matote, yra vienas dvikojis, kuris teoriškai turėtų mūsų! mangus rinkti. Jo vardas Borja (tariasi Vorche) ir mes abu susikalbame įvairiomis kalbomis arba tiesiog tardami beprasmius garsus. Pabandykite prie progos, iš esmės mums abiems viskas būna aišku. Taigi, Borja randasi iš niekur. Kai aš jį netikėtai pastebiu tyliai šmirinėjant tarp medelių, išsigąstu ir žiū, jo jau nebėra. Mangai toliau pūna ant žemės ir vėl privalau juos gelbėti. Sudedu žalesnius ant takelio “to make the point”, bet kai antrą dieną, jie jau ne žali o geltoni, bet vis dar ant takelio – nešu į namuką ir vartoju.

Vieną vakarą mūsų mažoji Luka, kuri, beje, atsisako valgyti  išgelbėtus vaisius dėl jai vienai suprantamų priežasčių, reziumavo:

-Mamyte, man atrodo tau prasidėjo mangų gripas.

Dam! Bum! Bam! Tėkšt!

Vienu sakiniu, be jokių skrupulų -“MAMA – tu turi priklausomybę.” Šekis dabar, nebėra ką slėpti ir aš ne iš tų, kurie bėga nuo problemos. Aš Aš…. Gerai – Aš esu Viktorija ir aš ESU Mangoholikė. Be galimybės išsivaduoti nuo priklausomybės, kol tęsiasi mangų sezonas. Ir aš, Viktorija, žinau, kai mangų medžiai liks TIK su lapais – garantuotos “lomkės”.

BET, tik nereikia mūsų gąsdinti.

Kad pateisinti savo priklausomybę pasitelkiau google. Aš ieškojau mango vaisių teikiamų „privalumų“, o Jonas, norėdamas įtrinti daugiau druskos žaizdon googlino pašalinius efektus ir žinoma rado:

  • Padidėjęs cukraus kiekis kraujyje
  • Nutukimas
  • Viduriavimas…

Atmečiau visus tris lengva širdimi: ne man ir ne apie mane 😀 Bet štai triumfavau su eile GERUMŲ, kuriuos atneša (persi)valgymas šių tobulai saldžių, tobulai gražių ir tobulai tobulų vaisių. Tiem, kurie taip nemano, galiu pasakyti (atleiskite už tiesmukumą, bet kartais kitaip neįmanoma) – jūs nieko nesuprantate ir jei Dievas yra aplinkui, tai jis tikrai yra manguose.

Taigi, šalia vitaminų, mineralų, vėžio prevencijos, sveikos odos ir pan. – septintas GERUMŲ punktas pataikė tiesiai į dešimtuką. Jonas iš karto sudėjo ginklus, jokių ginčų ir jokių juokelių apie „per dideles“ mango dozes. Dabar yra du mango addict‘ai šeimoje ir mum dzin.

Viskas miau ir kai aš Jono klausiu ar jo nekamuoja egzistencinis klausimas ar mes nusipelnėme tokio gėrio, jis nedaugžodžiauja pusryčiams susileisdamas saldų „ežiuką“. Life is mango – get it.

Septintą ir likusius Mangų Gerumus galite rasti čia 😉 Geros dienos, Amigos!

http://www.care2.com/greenliving/10-health-benefits-of-mangos.html

IMG_7074_sutvarkyta maza
Nėr ką pridurti