MELBURNAS. Kasdienybė 🦘

Melburne lyja, pila tiesiog, taip čia ne tik dega, čia ir kruša varo ir saulė už pusvalandžio šviečia. Tikrai, NENUOBODI šalis.

CPBP0350-1
+38 laipsniai (foto: ačiū Laura!)

Viskas dėliojasi į vietas, va į priešingo eimo juostą buvau išvažiavusi tik kartą, moteriškė miela pasitaikė (toje mašinoje, kur aš kaktomuša atvažiavau), sulėtino ir nusišypsojo mano persigandusiam veidui, ir DAR pamojavo…
Mangų šeimoje niekas nebenori, kaip ir viskas tuo pasakyta. Ai, dar sudegė pradinės mokyklos biblioteka visai netoli mūsų naujų namų. 160 metų pastatui, gal ir reikėjo jį atnaujinti, tik gal per žiauru štai taip viską liepsnomis paleisti (galvojau, kad čia tik mūsų Žvėryną Vilniuje taip atnaujino)? Gerai, kad niekas nenukentėjo, aišku mokyklą uždarė, vaikus perskirstė per keletą kitų mokyklų, o pasirodo, kad bibliotekoje ne laidai užsidegė, kaip kad aš įtariau (nes čia laidai, žinokite, nėra po žemėm, tik naujom statybom tai privaloma, o visur kitur jie kadaruoja nuo me-di-nių stulpų, lyg gyvas priekaištas, kurio nepastebi prie tokios aplinkos pripratusi australų akis), mokyklą, pasirodo — PADEGĖ. Tiesa, netyčia.
IMG_8455Ir dar bjauresnė tiesa, kad paaugliai, kurie naktį išlipo pro miegamojo langą ir surengė Pa-SI-MA-TY-MĄ ant bibliotekos stogo su romantišku lauželiu YRA iš mūsų mergaičių mokyklos.
BE ŽODŽIŲ.
Nežinau ar graužiasi šiuo metu tų asilų tėvai, kartais nebesusigaudau čionykščių „blue blood“ vertybių sistemoje. Ta proga dar pažiūrėjau australės Jeniffer Kent prodiusuotą „Lakštingalą“ (Nightingale) ir … Žiaurumas visgi yra universalus užkariautojų bruožas, deja, todėl čionykštis „blue blood“ turėtų kritiškai vertinti tiek savo, tiek savo prosenelių veiksmus, o ir TOKIA genealogija vargu ar vertėtų didžiuotis nepaisant pilių Toorak ar Brighton rajonuose…
IMG_8079Save priskiriame „new blood“ kategorijai, kuri smarkiai čia reikalinga 😉 Tikiuosi mūsų vaikai neįstrigs “Brighton bubble“ vadinamame darinyje…

IMG_8327
O dangus čia – tobulas. Ir tą žodį AUSTRALIJA su visais „už“ ir „prieš“ myliu sau toliau 😀

Kadangi pas mus atėjo Rugsėjo 1-oji (sausio 28-ą, šį kartą), aš priartėjau prie suvokimo kaip žmonės prasigeria arba išeina iš proto. Mūsų mokykla tikrai stengiasi, prieš prasidedant mokslo metams kelias dienas gaudavau po 10 -12-a elektroninių laiškų su DAUG info ir daugybe nuorodų, kur rasti DAR DAUGIAU info ir visą ją suvirškinti. Toliau sekė info vakarai, info rytai, info vidurdieniai, susitikimai su mokytojais, būrelių atrankos, ipad‘ų užkrovimai mokomąja medžiaga ir t.t. ir pan. Galima nedalyvauti, galima maištauti, bet tada galima neiti ir į mokyklą. Buvo momentas kai apsižliumbiau nuo pertekliaus, bet sako kad su metais lengvėja. Nesakau, kad čia kažkas kaltas, ESMĖ, kad atsidūrus privataus lavinimo centrifugoje  (įrenginys (karuselė) labai didelei apkrovai, perkrovai sudaryti) nieko kito tikėtis ir neturėtumei. Nepaisant viso to vistiek LABAI džiaugiuosi, kad pagaliau ir į mūsų kiemą atėjo rugsėjo 1-oji.

IMG_8347
Toje minioje yra ir mūsų Marija, kaip ji atsidūrė SEPTINTOJE klasėje šokinėdama per skirtingas mokyklas ir sistemas, net aš pati nebežinau…

Dar iš įdomybių skyrelio apie gyvenimą Melburne: pliažo tinklinis vyksta nepaisant oro sąlygų ir žaibiškos kaitos, pvz pučiant 56 km/val. vėjo gūsiams. Ta proga sportininkai kasa tranšėjas smėlyje, kad kamuolys nenuriedėtų per toli. Kasiau ir aš, nauja patirtis visuomet įdomi. Štai kai vėjo beveik nėra, (o tai paitaikė per porą treniruočių) visi būna apšalę, nes krentančio kamuolio trajektorija tampa nus-pė-ja-ma, o su tuo tvarkytis sugeba ne visi.
IMG_8259Ir čia sportas YRA apie varžybas. Nėra būrelio, kuriame nebūtų pastovių varžybų, ar tai būtų plaukimas ar šokis, pvz mergaičių krepšinis vyksta taip: ketvirtadienį treniruotė, pirmadienį varžybos kitoje mokykloje ir taip kiekvieną savaitę. Va, klausiausi rašytojo Pico Iyer pasakojimo apie Japonijos ping pong‘o klubus, kuriuose priešingai anglo-saksų kultūrai laimėjimai ir pralaimėjimai nėra sureikšminami, taigi bendraminčių susibūrimo ir žaidimo tikslas pasikeičia. Tai tampa intensyvia mėgiama veikla BE spaudimo. Mano galva, mano naujoje šalyje to spaudimo yra PER AKIS, nors gali visai būti, kad čia mano auklėjimas kalba. „Citius. Altius. Fortius.“ šūkis, kurį vaikystėje matydavau plakate virtuvėje manęs niekuomet ir neapleido. Žodžiu, varom 😊

IMG_8388
Kad nebūtų nuo-bo-du aš kartais keičiu kailį ir formą

Ta proga gavome trečią baudą už greičio viršijimą ir baudos tašką. Jonas nusprendė paprastai, kai gausime dvyliktą tašką – KEISIM šalį. Bent jau aiškumas atsirado kiek ilgai mes šitoje saloje gyvensime. Panašu, kad dešimties metų tikslas (kol mergaitės baigs mokyklą) kol kas yra sunkiai įgyvendinamas.

***

Australija yra kelionė. Lakes Entrance.

Štai ką supratau, – žmogui labai reikia ATOSTOGŲ. Susikrovusi kojas ant įkaitusios mašinos panelės (pakeliui į Lakes Entrance) dar supratau, kas buvo negerai su tuo pirminiu Australijos pojūčiu…
Australija YRA apie KELIONES. Trumpas ar ilgas, tolimas ar artimas. Visai kaip gyvenimas yra kelionė, taip ir Australija. Taigi va, pagaliau jaučiuosi atgavusi aiškumą 😉
Man patiko žydų pažiūris į gyvenimą apie kurį papasakojo Nida Degutienė, kuri svečiavosi Melburne ir vaišino mus nuostabiais patiekalais iš savo knygos „Izraelio skoniai“. Cituoju: „Geriausia ten kur aš ESU. Geriausi tie sprendimai, kuriuos aš PRIĖMIAU. “ Aš šitą žydų išmintį paėmiau į tieisiai į širdį. 😉
ATOSTOGOS.
IMG_7446.jpgLakes Entrance
randasi maždaug 4 valandos (kelionės mašina) nuo Melburno. Ten mes lankomės ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes kai žmogus užsinori krabų, tai geresnės vietos netoliese, žmogau, nerasi. Kelionės trukmė priklauso nuo to kiek kartų reikia pakeliui stoti, ar vežiesi su savimi vaikų, žiurkių ar šunų.
Šį kartą dalis mūsų zooparko, t.y. Marsietis liko pas draugus, o Luna (čia – žiurkytė) važiavo kartu. Easy. Tik va, pakeliui Jonas pradėjo neramiai žvalgytis. Aš žinojau puikiai KO jis ieško, visgi devyniolikti metai kartu skuodžiam per gyvenimą. Tylėjau, nors buvau tikra, kad kai jau užmatys tą pulkininko Sander‘so veidą, aš neturėsiu JOKIŲ šansų pasipriešinti (o jei rimtai, aš ir pati mėgstu tuos aštrius sparnelius, bet teisingą požiūrį ir griežtą nuostatą reikia išlaikyti, todėl visuomet protestuoju).

tenderwings.jpg
be žodžių….

Pakeliui radome net kelis KFC, bet ištempėme iki Bairnsdale, o jau tada išalkę apsiriebalavome iki ausų…  Štai taip sveika mityba ir būna nugalėta (nors tu ką), bet kiek prisimenu mūsų klajones su Jonu po Australiją, tiek jos nusėtos giedro pulkininko žvilgsnio (aš, tiesą sakant, Australijoje pirmą kartą ir buvau supažindinta su p.Sanderso legenda, o štai Jonas su juo bičiuoliavosi nuo seno, matyt, Amerikoje sutiko… o Vilniuje, žinau, pakaitalu buvo pasirinkti Liūtuko koldūnai (nes KFC dar nebuvo), čia dar prieš mane, žinoma…).
Taigi, Lakes Entrance pasiekėme visiškoje skrandžių palaimoje :). Kalba pagaliau pasisuko apie TAI ko ir važiavome – apie žvejybą ir krabavimą. Lakes Entrance tai nedidelis miesteliukas prie vandenyno, kuris garsus vienas su kitu besijungiančiais lagūniniais ežerais, štai ten mes ir norime pamirkyti savo kabliukus. O aš laukiu nesulaukiu kada pasiūbavusi išmesiu naujutėlį krabų tinklą prieš tai pririšusi porą vištos kulšių. Krabai, kaip žinia, yra besočiai ir net traukiami tinkle toliau kemša jauką. Tiesa, iš patirties žinojome, kad Lakes Entrance geriausia krabauti iš valtelės, todėl sekančią dieną išsinuomavome ‚putt putt boat‘ ir su dviem meškerėm (tuomet dar Kalėdų Senelis nebuvo apsilankęs su trečia 😉), bei krabų tinklu išpuškavome į atviresnius vandenis. Australijoje, kiekvienoje valstijoje privaloma įsigyti žvejybos licenziją, kad galėtumei ramiai žvejoti ir ŽINOMA būtina laikytis taisyklių, kokio dydžio ir kokios rūšies žuvis gali pasilikti sau.

IMG_7353.jpg
‘Aye aye captain…’

Mūsų kabliukus kažkas po vandeniu kibino dažnai, todėl nebuvo nuobodu, nors traukiamos žuvytės (daugiausia flatheads) ir buvo gerokai per mažos suvartojimui . O štai smėlio krabai tuo metu neturėjo jokių dydžio apribojimų (bet mažų mes vis tiek nepasilikome) ir jų buvo GAUSU. Štai kodėl žvejybą yra smagu derinti su krabavimu, nes krabų laimikis beveik visuomet – GA_RAN_TUO_TAS, o štai žuvyčių… tą dieną grižome be jų (visuomet yra žuvies parduotuvė), tačiau su kibiru žnyplėto laimikio.

IMG_7401.jpg

Šitą paleidome su žinute vyresniems krabams: ‘prisistatote tuoj pat!’

Lakes Entrance, nuo seno, apsistojame Kalimna woods kotedžuose. Tokie nameliai miške netoli Kalimna jetty. Ten, nuo ilgesnio liepto, atvažiuoja žvejoti vietiniai ir TEN galite rasti mus užmetusius meškeres anksti ryte (mh.. retokai) arba vakarop… Štai sekantį vakarą, praleidę labai karštą dieną žvejojant Lake Tyers (tiksliau spokstant į virš vandens šokinėjančias žuvis, kurios garantuotai tyčiojosi iš mūsų prakaito) mes ir nutūpėme ant Kalimna liepto. Saugomi ant stulpo betūpinčio didžiulio pelikano viltingai sumetėme savo žaislus vandenin. O TADA atvažiavo autobusiukas pilnas … kienietukų. Žinokite joooo, tie kultūrianiai skirtumai YRA ženklūs… Ligi tol žvejojome keturiese plius trys vietiniai. Ramiai, laimingai, pusbalsiu pasišnekėdami ir staiga TOKS triukšmas, DAUG judesio ir dar DAUGIAU fotoaparatų. Na, pradžioje nekreipėme dėmesio, spitrijome į savo valus ir neramiai laukėme kas čia bus.

IMG_7384.jpg
pas mus žvejoja visi

Garsas buvo šaižus. Krūptelėjusi atsisukau. Šalimais, smulkutė vyresnio amžiaus kinietukė, garsiai rėkdama daužė metalinį stulpą akmeniu. Pelikanas, kurį ji, matyt, norėjo nuvyti (KODĖL neklauskite) pasipiktinęs išskėtė sparnus klegėdamas. Moterai to nepakako, ji ir toliau čaižė stulpą maždaug metras nuo mūsų (šmėstelėjo mintis, kad mes – nematomi…). Neiškentusi paklausiau „ką jūs darote?“, tačiau nesulaukiau jokios dėmesio išraiškos. Tuo tarpu australai, kurie žvejojo šalia net neatsisuko. Tyliai ignoravo kinietukės išsišokimą lyg jos nei nebūtų.

IMG_7325.jpg
Gražolis PRIEŠ kinietukų ataką

Štai jums TRYS SKIRTINGOS KULTŪROS ant vieno lieptelio.
O vandenyje pilna jūros žvaigždžių, kurios, beje, taip pat mėsėdės, todėl ištraukę krabų tinklą vis rasdavome kelias įsirangiusias šalia vištos. Ten, tos rūšies žvaigždės yra prisikiriamos kenkėjams, todėl jas reikėjo palikti sausumoje, tačiau Marija (aistringa jų gerbėja) sumetė visas atgal.. Neprieštaravau. Tuo tarpu prie lieptelio atkeliavo ketvirtos kultūros atstovai – aborigenų palikuonys. Didelės didelės, tamsios odos moteros nešinos esky šaltdėže, pliūkštelėjo vandenin. Viena nardė ir traukė žvaigždes, kita jas krovė į tą esky plūduriuodama netoli liepto. Prisirinkusios pakankamai dar nusilupo moliuskų nuo apmaurojusių stulpų, tada geranoriškai išgelbėjo dreifuojantį kinietukų krabų tinklą, kurį anie sugebėjo nusviesti vandenin pamiršę laikyti virvės galą, kad turėtų kaip jį ištraukti😅.

BBRN0497.JPG
ne kažką J ištraukia (dar yra jūros arkliuką pagavęs …), krabų tinklas – mano specializacija 😉

Ne užilgo vėl krūpteliu. Stulpą su pelikanu atakuoja kita kinietukė. Garsas NEREALUS, nes stulpas metalinis, o ji daužo akmeniu palydėdama skambesį savo karkiančiu balsu. Pelikanas apšalęs kaip ir mes.
Vienas australas tuomet susivyniojo meškerę, ne už ilgo jo pavyzdžiu pasekė ir senelis su vaiku. Likome lieptu dalinti su kinietukais ir aborigenais. Žuvys, beje, kibo viena po kitos. Atsirinkę didesnes, tris pasilikome vakarienei. Aš susimąsčiau, ką su jūros žvaigždėmis veiks aborigenai, tikriausiai ruoš vakarienę, bet nesuspėjau paklausti. Kalimna jetty ištuštėjo. Saulė leidosi ir mes pastoviniavę ramybėje suruošėme puotą jūroms gyviams sumesdami savo masalą vandenin, o tuomet dėkingi + laimingi patraukėme link namukų eukaliptų miške.

IMG_7432.jpg
Užkandom

Sutemus, prie tų namukų duodasi posumai ir uodai. Pastarųjų ten LABAI daug (ech prisiminiau Tenerifę, kur jų NĖRA…). Tinkleliai neapsaugo, nes namukai seni ir tikrai skylėti. Mes palikdavome šviesą tualete, o ryte grindys būdavo nusėtos įvairiais vabždžiais.
Ta vieta, Kalimna woods, mums su Jonu daug prisiminimų kelia, čia atvykdavome dar be vaikų. Viską prisimename ir posumus, ir kaip pirmą kartą buvo įdomu juos stebėti ateinant pasivaišinti jiems paliktų skanėstų, ir mažulyčius sugar gliders (tokie mažulyčiai sklandantys posumiukai, kurie mėgsta saldžiai paėsti) ir daugybę lorikečių (spalvotos papūgėlės), kakadų ir kitokių paukštukų, kuriuos devintą ryto sąžiningai lesino šeimininkai… Jonas rodo vietą, kur gulėjo labai dvokianti kengūros maita, o toliau prie posūkio ir vargšiukas kojas užvertęs wombat‘as… tik štai šį kartą šeimininkai jau buvo pasikeitę… o tai ne visuomet į gera.

IMG_7332.jpg
Posumų vakarienė

Atvykusius mus pasitiko kinietukės šypsena, tačiau ne šiluma. Ji greitakalbe išbėrė instrukcijas, pamiršusi pasiteirauti iš kur mes ir kaip kelionė, nepasižiūrėjusi kiek kartų jau mūsų lankytąsi Kalimna woods… Sausai atlikusi savo darbą ji nurodė mums jau pažįstamą namuką nr 9… Būtent jame ir buvome apsistoję paskutinį kartą. Luka tuomet žiauriai susirgo, o šeimininkai mums leido likti ilgiau, jie papasakojo kaip  jie patys kūrė Kalimna woods ir kaip smarkiai jie myli tą vietą, kiekvieną namelį ir rakandą. Jiems rūpėjo kas MES, o mums buvo įdomu klausytis JŲ istorijos. Visgi kiek daug reiškia nuoširdumas… vieta miške yra nereali, ten tokia ramybė, fantastiškai gera aura, visada norisi ten grįžti, bet štai tas pasikeitęs kultūrinis kontekstas…
IMG_7339.jpgTačiau mini atostogos buvo nuostabios ir mes rekomenduotume Lakes Entrance kaip super gerą vietą ramiam poilsiui gamtoje. Tiesa, teko PER DAUG artimai susidurti ir su nepageidaujama Australijos fauna. Kai Marija kažką neaiškiai klyktelėjo mašinoje, mano jautrūs sonarai užpelengavo akivaizdžią  PANIKĄ, ir aš be žodžių neapsakomu greičiu atsisegiau saugos diržą ir iššoviau iš mašinos. Tą patį padarė abi mergaitės. Jonas, sukrėstas klyksmo piktai burbuliavo, kad nėra ko čia rėkauti. Na, jautrūs sonarai ne pas visus auga… ir BE TO, jis neturi ARACHNOFOBIJOS.
Pasak Marijos, rudas, gauruotas ir didelis voragyvis nusirito VIDINIU Lukos langu ir nukrito po kojomis. Aš esu NEREALIAI dėkinga, kad mašina buvo ką tik sustojusi.
Jonui teko skubiai važiuoti „diklofoso“, IŠ-AR-DY-TI mašiną po gabaliuką, kol galiausiai tas padaras buvo aptiktas po kilimėliu Lukos pusėje. Patikėkite, TĄ naktį ramiai miegojo tik Jonas.
Gamta yra gamta, man žiauriai gaila, kad aš negaliu nuo to IŠSIBAIMINTI, nes tikriausiai rinkčiausi gyventi toliau nuo miestų, ten kur sklando ta nepaprasta Australijos gamtos aura (nors siaubingi gaisrai galbūt priverstų mąstyti kitaip…)

IMG_7475.jpg
Lu žvejoja Lake Tyers, čia didelės žuvis mums rodė špygas…

Australija yra KELIONĖ, pilna netikėčiausių nuotykių ir patyrimų.

IMG_7452.jpg
Būkite saugūs ir laimingi naujaisiais Žiurkytės metais 😉

Melburnas -adaptacija 3

Šiandien pirmą kartą nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad buto, kuriame glaudžiamės, sienos tokios storos, net kai lauke virš 30 laipsnių KARŠČIO (o šiandien praneša 39…) viduje vis tiek vėsu net su megztiniu..

80075959_600975240671581_5442407215451340800_n
O iš tikrųjų –>43 laipsniai karštumos (tiesa, rytoj – 19 C)

Pas mus – Australijoje, baigiasi mokslo metai, ir aš taip TO laukiu, nes užsiėmimų prasme, australai vaikus apkrauna dar daugiau nei Lietuvoje! Šeštadieniai ir sekmadieniai yra skirti sporto varžyboms, treniruotėms ir visokiam kitokiam lavinimui, o darbo dienomis, taip pat, būrelis veja būrelį… po Tenerifės bim bam (o man atrodė mes ten normaliai užsikrovę buvom) jaučiamės patekę į vaikų gyvenimo „rat race“. O jau nekalbu apie KULTŪRINIUS skirtumus. Kartą bendravau su grupele mamų ir man besiklausant jų pokalbio plaukai pasišiaušė, kai sužinojau, kad visų jų vaikai po pamokų dar turi ir privačias matematikos, anglų ir kitokių dalykų pamokas. Akimirksniu pasijutau kažką smarkiai praleidusi, o kai viena tų mamų atsiuntė matematikos testą ir Luka (mūsų matematikos žvaigždė) išsprendė tik kiek daugiau nei trečdalį užduočių spėjau žilstelėti, bet Jono logikos balsas prasimušė pro nesusipratimo miglą ir privertė mane šaltesniu protu peržvelgti situaciją. Pasigooglinusi testo lygį supratau, kad jis skirtas 5 – 6 klasės matematikos olimpiadai… Uff.. nukrito akmuo (Luka – trečioje klasėje), bet mano naujos pažįstamos nuomone, jei Luka įveiktų tą testą, TADA aš galėčiau būti rami dėl jos matematikos lygio. Susimąsčiau, kodėl aš turėčiau norėti, kad mano mažė, kuri dar ir klasėje prie jauniausių, būtų pasiekusi 5 – 6-os klasės matematikos lygį?! Ir to pačio paklausiau tos pačios mamų grupelės. Jei rimtai, jos ne-su-pra-to mano klausimo. Pasirodo ESMĖ ir yra būti 12-24 mėnesiais labiau pažengusiu, nei NORMALŪS klasės draugai… RIMTAI?!
img_7146.jpg

img_7147.jpg
Uždavinukai, kurių Luka neišprendė ir aš jos nekaltinu, kai kurių neišsprendžiau ir aš…

Turiu pridurti vieną DETALĘ, – tos mamos visos buvo iš Azijos (pagrinde iš Hong Kong’o). O ilgalaikių australių mamų nuomonė, kurią, beje, atspindėjo ir klasės mokytojos nuomonė, korepatitoriai yra reikaling tuo atveju, jei vaikas nepatempia reikiamo normalaus klasės lygio. Štai jums ir KULTŪRIANIAI SKIRTUMAI, kurie čia ryškūs ne tik edukaciniame kontekste. Skirtumai yra ženklūs, kaip ir visuomenės susiskaldymas į senuosius “tikruosius” australus ir ne visai tokius. Mes, kaip nesenai atvykę, tai aiškiai pastebime mokykloje. Esame tokie tarp dviejų pasaulių, nei senieji australai, nei tie, kurie įkyriai skverbiasi iš Azijos ir, mano subjektyvia nuomone, NĖRA džiaugsmingai sutinkami…  O mes štai – tikra egzotika, kurią neaišku su kuo vartoti, todėl geriau palikti ramybėje. Visgi daug kam iš čionykščių Europa yra daugmaž VIENA ŠALIS, greta kurios dar egzistuoja mama Anglija. Reikia pasakyti, kad šį kartą gyvenant Australijoje, žiauriai erzina tas siau-ra-po-žiū-riš-ku-mas. Aišku nepamirškime, kad visuomet YRA išimčių. Aš kalbu apie bendrą pojūtį ir tą erzinantį jausmą, kai matai, kad australai ir VĖL išrado dviratį, nors jis jau senų senovėje rieda pasaulio gatvėmis. Tereikia pasidomėti ir pasižvalgyti toliau savo numylėto barbio (čia bbq, grilinė be kurios neįsivaizduojamas australo kiemas).

IMG_6859.JPG
Barbį mylime ir mes 😉

Ignorance is bliss… Aišku kaip dieną, kad tie vaikai (o ir žinoma suaugę), kurie keliauja ir dažnai mato žemėlapį, pasaulį suvokia visai kitaip, nei tie kurie nėra buvę už savo (kad ir nuostabios) šalies ribų. Viena mokytoja pasakojo, kad kažkada per geografiją mokiniam reikėjo pažymėti vietas, kurias aplankė per atostogas, tai vienas vaikas nupiešė salelę, šalia Australijos vakarų pakrantės ir užrašė P-a-r-i-s… mokytoja visaip bandė suvesti KAIP galima buvo taip susimauti, bet vaikas tvirtai tikėjo, kad palikęs Perth (čia Australijos miestas vakaruose), jis atsidūrė mažutėje saloje (čia, matyt, visa Europa), kurioje ir buvo jo aplankytas Paryžius. Besiklausydama tokių istorijų aš greitai pamiršau patarimą skatinti savo mergaites būti 12 – 24-iais mėnesiais labiau pažengusiom matematikoje, nes, manau, jos ŠVIESMEČIU toliau bendrame pasaulio suvokime.

IMG_6875.JPG
Vien CE-PE-LI-NŲ pažinimas ką reiškia! Melburno lietuvių klube 😉

Kalbant apie spalvotą naminę kasdienybę, įsigijus žiurkytę Luną, Marsas pasikeitė… Mūsų draugiškas, gerasis su-plo-ta-snu-kis neteko ramybės ir patruliuoja Marijos kambario duris dieną naktį. Prasiskverbęs pro durų plyšelį išmoko letena ištraukti apatinį narvo padėklą, kad kaip nors iškrapštytų tą neaiškų PADARĄ.. Kai jį randu prie narvo, seilės jau siekia žemę… Negaliu patikėti, kad jis taip smarkiai nori ją SUĖSTI (aš aišku tikėjausi, kad žiurkytė susiraičiusi miegos ant Marso rinkių, o jis jai knarks lopšinę…). Įtariu, kad Luna jam primena driežus Tenerifėje, kuriuos Marsas buvo įsigudrinęs gaudyti ir netgi PAGAUTI, o tada… Žiurkytė Marso akimis, jokia jam ne įseserė… bet KAILĖTAS driežas, todėl praradęs ramybę jis siekia savo paprasto baisaus tikslo…

IMG_7124.JPG
Ką ji ten berašytų – aš čia ne prie ko…

Kartą, labai supykusi, išmečiau jį už durų, kad suprastų, jog šeimos narių niekas NEĖDA. Ne už ilgo išgirdau mielą kalbinimą ir supratau, kad teks prasikaltėlį Marsą įsileisti atgal, nes tikrai kas nors priglaus tą “nekaltą” snukelį. Už durų radau moteriškę, kuri jau norėjo skambinti į savivaldybę, nes toks MIELAS šunelis pasimetęs ir be antkaklio… Kai pasakiau, kad jį nubaudžiau, nes vos nesuėdė žiurkytės, moteris supratingai paėmė mane už rankos “o taip, aš užklijavau grindjuostę su lipnia juosta, ir daugiau JOKIŲ kakučių spintelėje..!” – užtikrino ji mane. Ją sutrikdė mano apstulbęs žvilgsnis, tepasakiau – “žiurkytė – mūsų namins gyvūnėlis” ir pasiėmusi Marsą uždariau duris. O tada susimąsčiau, tai ką man tam vidutiniam australui aiškinti apie mažą šalį prie Baltijos, kai jie čia, viduryje Melburno, gyvena su kakučiais spintelėje ir izolke naikina graužikus?!. Blyn, pelės namuose, neatsidarantys langai ir didinga pasaulio “ig-no-rance”.

IMG_7119.JPG
Kalėdų spalvos pas mus ❤

Halloween’o klausimas

Šį kartą sudeginau picą. Nes rašiau šį tekstą, o kai rašau, mano smegenys atsiriboja, nors tu ką. Kartais situaciją suvaldo Jonas, bet jo dabar nėra. Išskrido į Singapūrą ir atsiuntė tokią žinutę: „žinai, žiūrint iš didžiojo pasaulio, sala (Tenerifė) atrodo  tokia atostoga… O čia visi aplinkui, kažkur bėga su iššūkiu veiduose.“
Likau be pietų.
Bet ne apie keliones. Apie tai, kas man nesusiveda. Halloween‘as.

45567015_303915413777975_4928899589806751744_n.jpg
Mergaitės labai norėjo švęsti.  Ką? Kaip? Warum?

Marija ypatingai  troško persirengti, išsipaišyti, pasigamino ranką su kraujo lašais, o mintyse ir tris galvas buvo išsidrožusi… žodžiu ruošėsi. Aš ignoravau, kaip visada ir ignoruodavau šitą šventę. Tik anksčiau nejutau tokio spaudimo ją švęsti, eina ir praeina. Nestabdžiau vaikų įsijautimo, bet nepajudinau nei pirštelio, na, taip, nusipirkome porą kaukių, Marsiui murcielago* lankelį, dar keletą niekučių – komercija visiška.

Man lapkričio 1-oji yra lapkričio 1-oji. Žvakutės, kapinaitės ir šaltas, draskantis vėjas.

Žinau, kad tada prasideda mano mėnuo, ale kai krenta gražūs lapai…. Tokio nepamenu per visą savo gyvenimą, bet lapkritis gi ne veltui?! KAŽKADA krito, matyt, tie lapai ne spalį ir KAŽKADA lapkritis buvo gražus ruduo. Aš tuo tikiu labai labai šventai. Bet ne apie tai.

45527595_489467018203947_5349210574066548736_n.jpg
Sakau gi, nestabdau…

Halloween‘as šiemet išpuolė La Palmos saloje (apie šitą isla muy muy bonita sekančiame post’e) ir pirmą kartą Jonas pasirašė skaptuoti moliūgus. Tiesa, Lanzarotėje, n metų atgal,  esame arbūzą skaptavę, čia as close as it gets, kalbant apie Halloween‘ą, mūsų šeimoje. Bet štai, vaikai paaugo ir jiem atrodo, kad tas Halloween‘as yra kažkas kas mums turėtų rūpėti?!?

….. …… …… …… …… …… …… Zzzzzzzz Zzzzzzz Zzzzzzzz ….. ….. ….. ….. ….. …..

Man rūpi UŽGAVĖNĖS. Tada mes blynus kepame, o jūs – vaikai, su didžiausiu malonumu, persirengę kaimynus gąsdinate ir saldainių prašote (čia kai Lietuvoje gyvenome, dabar liko blynai). Smagu, o ir idėja labai teisinga. Varom žiemą lauk – viskas aišku. Super, aš ir pati nuoširdžiai per kaimynus eidavau paauglystėje. Branda pas mane neskubėjo, tai aš vaikystės prisiragavau sočiai 😉. Bet štai Halloween‘as?!? KODĖL jį reikia švęsti per, pasak Marijos,  lietuvišką „numirėlių“ dieną? Ir ne, aš nesu už raudas ir R(A)UDENĮ, šaltį ar kiaurai smelkiančią drėgmę, bet graži ta mintis – žvakeles uždegti, sustoti, pagalvoti apie draugus, giminaičius, artimus žmones, kurie jau žino, kas TEN, kitoje pusėje.

45478382_2150249078559894_1864721297792040960_n
Degu žvakeles visuomet, kurioje pasaulio vietoje bebūtume. ok, kad ir prie moliūgų…

O kas yra Halloween‘as? Kodėl jis mums turėtų būti svarbus? MUMS, ne airiams, britams, škotams ar amerikiečiams, kurie įsisavino Holloween‘ą per masinę airių migraciją? Suprantu, kad keltų palikuonims tai yra JŲ šventė, net jei dauguma nežino apie ką jie tuos moliūgus skaptuoja, bet man, štai, niekaip ji nelimpa. Nors ir gražūs tie žibintai (jack-o-lanterns, kurie, iš tiesų, ropėje iš pradžių buvo skobiami), bet TIK TIEK.
Ir kai vaikščiojome jaukiomis Santa Cruz gatvėmis nedidelėje La Palmos saloje, mačiau Marijos nusivylimą, nes be plastmasinių vorų ir prisidažiusių vaikų nebuvo jokios reikšmės, kažkoks chaosas apie nieką…

45333543_2220409628237452_3000747101136093184_n.jpg
NE Halloween’as 😉

Grįžę į Tenerifę susitikome su lietuviais Pyragų dienoje, kurios tikslų ir užsiėmimų miksas: atsivežam savo pyragą – renkam lėšas lietuviškam knygynėliui – vaikai gamina vorus ir skraidančias lėkštes – suaugę bendrauja – žaidžiam petankę pirmą kartą – labai daug šypsomės, nes gera – Marsas pavergia dar kelias širdis ir yra niurkomas kiaurą dieną.

45450025_1184998961845180_3481236066181054464_n
Marsas laiko veltui neleidžia – čia  nauja meilė ❤ Kotryna

Pasibaigus susibūrimui, mašinoje, mergaitės vienbalsiai pareiškia, kad tai buvo PATI nuostabiausia šventė. Gal dėl to, kad SAVA, kad viskas aišku apie ką ji ir dėl ko. Ir man kažkaip DZIN tada pasidarė, pamąsčiau, kad ilgainiui, tikėtina, vaikai patys atsirinks kas jiems svarbu, įdomu ir prasminga. Halloween’as ar Pyragynas su oranžiniais akcentais.
45280378_2220416731570075_4463924699469971456_n.jpg

Mua organizatorėms ir sutiktiems žmonėms ❤


 

*murcielago (isp.) – šikšnosparnis