Trečiadienio istorijos.
Anna, geras žmogus ir mano draugė, o dar ir latvė!!! (čia jau visas aukso puodas; visgi nepaprastai svarbu ne tik kur sparnus užsiaugini, bet ir kur tave šaknys laiko), pakvietė mane pažaisti Badmintono. Kažkur į klubą, sakė buvo keletą kartų su šeima ir jai labai patiko. Ši kartą, sako, einam dviese, kad ramiai paskaidintume plunksniuką. Na super, ryte vaikus į mokyklą ir susitinkame parke esančiame dideliame ‚garaže‘ aukštomis lubomis. Viduje keletas senukų makaluoja raketėmis, Anna man šnibžda : „Ale sonoliai, čia tokie, savaitgalį jaunesni buvo…“
Senoliai tai senoliai, tačiau švysčioja raketėmis, kaip reikiant, tiesa staigūs judesiai ar bėgimas jų tarpe ne madoje 🤪. Pasiimam ir mes raketes, susimokam, ir einam į nurodytą kortą. Anna iš esmės nesenai iš viso badmintoną pradėjo žaisti, ji labiau gym‘o žmogus, keliasi naktį ir 5:30 jau garuoja treniruotėje ir taip kas dieną… Aš tai ką, mes su Jonu ir porą šimtų galėdavome išmušinėti (čia plunksniuką), KADAISE. Taigi, aš rami kaip bitė, jaučiuosi pasiruošus. Šokdiname plunksniuką, plepam, nepataikom, juokiamės, žodžiu- puikus laikas dirbant liežuviu ir mosuojant rankomis.
Gretimame korte – keturi kinietukai, pliekia taip, lyg tas vargšas plunksniukas būtų jiem padangas nuleidęs. Aš vis užmetu akį ir toliau skaičiuoju mūsų rekordą: penkiolika.. švyst rakete..sixteen… švyst…septyniolika… (kalbos žiauriai maišosi) ir taip iki 20 😲😲😲 ir vėl iš naujo.
Labai atpalaiduoja…
Tuomet mūsų teritorijoje pasirodo du diedūnai ir pradeda mus kalbinti. Na ok, mes chi chi, cha cha, palaikom pokalbį ir mušinėjame toliau. Jie pamindžikuoja ir pereina į naglą ataką, atsistoja šalia ir pradeda SAVO raketėmis mosuoti. Ir toliau sau šneka SU MUMIS. Nieko nesuprantu, tik pagalvoju „žiūrėkit savo plunksniuko, ko čia pristojote“. Bet nieko Annai nesakau, TAIP gaila, kad ji lietuviškai nemoka, persimestume keliais epitetais…jau galvojau burbtelėti, ką nors rusiškai „ale, ko jie čia prilipo prie mūsų“, bet susilaikiau.
Ir gerai padariau. Vieno įsibrovėlio vardas pasirodė beesąs Igor…. toks apvalus kaip bačka ir nedidukas, plius LABAI tamsius akinius užsimetęs, gal KIETAI taip dabar yr tarp žilagalvių, kas žino???
O dar tas nesupainiojamas riebus akcentas 😅
Taigis…
Kitas įsibrovėlis – Allan – aukštas ir be akcento (maža, kad sugadino visą palaimingą plunksniuko zvimbimo ritmą) sako „ar žinai, kad YRA taisyklės žaidžiant?“ No shit, pagalvoju, bet atsakau „Ai, dzin mums tos taisyklės, mes šiaip atėjom pasismaginti“ Jis nutilo ir kiek apstulbo, sakyčiau… o tada atsikenkštė ir nebevyniojo į vatą:
„Na viskas, apšilot, tai žaidžiam“ Apstulbom tada mes su Anna (mes gi ir taip ŽAIDĖM, tik be jų ir labai smagiai…). Kol ieškojau mandagesnio būdo pasakyti kur jam eiti, Alan‘as spėjo (primygtinai) išdėstyti taisykles ir iš viso pradėjo kabinėtis prie mano padavimo „technikos“ ir panašiai… Na , galvoju, ok, pasiduodu (visgi gerokai vyresnis žmogus, reikia bent išklausyti). Be to, išmoksiu ką nors naujo, gal tada ATSTOS ir galėsime toliau su Anna relaksuotis (tas optimizmas!).
Tačiau holy cow, koks azartas mane pagavo, kai mes IŠ TIESŲ pradėjo žaisti (pasirodo čia būta viso žaidimo su strategija ir panašiai 🤷). Įtampa kilo, kovos šūksniai griaudėjo, plunksniukas lakstė ir man ‚garaže‘ pasidarė LABAI karšta, nes nori nenori visą lakstymą atlikome aš ir Anna.
Pirmą raund‘ą laimėjome mes su Allan‘u, tada apsikeitėme kortais ir Anna su Igor‘iu mus suvarė dviem taškais. Nei Allan, nei Igor beveik nejudėjo iš vietos (tam buvome mes), bet mušė, tie seni kelmai, gudriai ir suktai, ypač Igor, KAD JĮ KUR. O tada iš korto mus iš-pra-šė senokai laukiantys – speedy Gonzales-kinietukai-nindzės-plunksniukų siaubas.
Atsisėdome su Anna ant žemės atsipūsti ir TADA man DA-ĖJO, kad šitame klube tu neateini šiaip paganyti plunksiunų, tu ateini ŽAISTI (pagal taisykles). Gali ateiti vienas, dviese, ar trise, ir būsi suporuotas su panašaus lygio žaidėjais. Taigi Alan‘ą ir Igor‘į mums atsiuntė viską stebintis ‚garažo‘ koordinatorius, o vėliau, besėdint prie sienos, pakvietė žaisti toliau su pagyvenusiomis moteriškėm 😉 Mano partnerei June buvo 73 metai :D. Ir vėl sužaidėm lygiosiomis su Annos ir jos žilagalvės komanda 😃
Bet kaip buvo FAINA. Nieko geriau nebūčiau sugalvojusi trečiadienio rytui.
Abi nusprendėm, kad senoliai KALA į KLYNĄ (čia Jono posakis 😊) ir mes BŪTINAI trečiadieniais varysime į garažą šokdinti plunksniukų. Niekad nežinai, gal po trisdešimties metų VEIKSMO būsime Badmintono garažo veteranės kaip ir June, o tada kantriai mokysime tokias jau-nik-les 👌 kaip mes.
Ar sakiau, kad susirinkusių žaidėjų amžiaus vidurkis buvo apie 60-65 metai?
Laiko dar YRA 😉
Bet vistiek nepaprastai gera savo name, kur šviesu, švaru ir daaaaug vietos 😉
Ir dar bjauresnė tiesa, kad paaugliai, kurie naktį išlipo pro miegamojo langą ir surengė Pa-SI-MA-TY-MĄ ant bibliotekos stogo su romantišku lauželiu YRA iš mūsų mergaičių mokyklos.
Save priskiriame „new blood“ kategorijai, kuri smarkiai čia reikalinga 😉 Tikiuosi mūsų vaikai neįstrigs “Brighton bubble“ vadinamame darinyje…
Ir čia sportas YRA apie varžybas. Nėra būrelio, kuriame nebūtų pastovių varžybų, ar tai būtų plaukimas ar šokis, pvz mergaičių krepšinis vyksta taip: ketvirtadienį treniruotė, pirmadienį varžybos kitoje mokykloje ir taip kiekvieną savaitę. Va, klausiausi rašytojo Pico Iyer pasakojimo apie Japonijos ping pong‘o klubus, kuriuose priešingai anglo-saksų kultūrai laimėjimai ir pralaimėjimai nėra sureikšminami, taigi bendraminčių susibūrimo ir žaidimo tikslas pasikeičia. Tai tampa intensyvia mėgiama veikla BE spaudimo. Mano galva, mano naujoje šalyje to spaudimo yra PER AKIS, nors gali visai būti, kad čia mano auklėjimas kalba. „Citius. Altius. Fortius.“ šūkis, kurį vaikystėje matydavau plakate virtuvėje manęs niekuomet ir neapleido. Žodžiu, varom 😊
Išėjusi iš Agromercado de Adeje, kur turgaus prekeiviai mane jau pažįsta („no bolsa verdad?“*) nebepastebiu baisios reklamos, bet matau nerealius kalnus. Šypsausi vilkdamasi keliu paskui dviratininkus ir net nebekyla minties spausti pypsiuko… Žinau, jog pavėlavusi į tinklinį, vistiek būsiu pirma, kuri atėjo ir tai man yra ok.
👌 APSILANKYMAS PAS HIPIUS – man buvo labai smagus (ėjome nuo La Caleta link playa de los Morteros). Apie 300 žmonelių, atsipūtę ir laimingi, gyvena pasisklaidę kalnų klostėse prie vandens. Sutikome Fetcha, jauną prancūzę iš Alžyro, rankose besinešančią lentelę su užrašu masažai (matyt iš darbo keliavo), pusę bambalio vandens ir sietkutę, iš kurios kyšojo bagetės galas. Šypsena nuo ausies iki ausies, anglų kalba – puiki, gyvenimo istorija – unikali. Paplepėjome, sakė ji trečiame barancco (tarpeklis) gyvena, ten geriausia tvarka ir taisyklės (turėkite omeny, jei jau sugalvosite kraustytis). Beje, viena iš taisyklių – jei kas nors iš kaimynų gamina bendroje lauko virtuvėje, susirenka visi aplinkiniai ir laukdami traukia dainą (žodžius pamiršau).
👌 El Bujero- Felstor (arka netoli Los Gigantes) – kelias cicular apie 7,5 km, be poilsio apie 3 valandos ėjimo, galima su vyresniais vaikais, kurie mėgsta iššūkius. Mes ėjome keturi suaugę ir šuo (ne prancūzų buldogas) 😉.
👌 Roque Cinchado – Roques de Garcia (Teidės nacionaliniame parke) – prasideda ten, kur VISI turistai fotografuojasi prie Garcia uolų, bet paėjus penkiolika minučių keliu, visus juos pamesite ir apie 3,7 km keliausite greičiausiai vieni, savo pačių kompanijoje (ar ne KAIFAS?!). Labai geras žygis su nuostabiais vaizdais ir Teidės parko pajautimu.
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 