MAGNETIC sala, Australia

Šį kartą Jonas užmynė ne ant rajos, bet ant gyvatės. Užmynė ir nuėjo toliau. Gyvatė tikrai liko nesupratus, gerai, kad buvo maža 🧐, tik išsirietė ir nespėjo krimstelėti… aišku, kad buvo nuodinga (Eastern brown snake).

Aš ne ekspertas, tsakant, bet čia berods Eastern Brown gyvatė… nuodinga

Toks susitikimas su gyvate mums pirmą kartą nutiko, na kad taip TIESIOGIAI ant jos kas nors užsiliptų (siaubinga nepagarba!). Tikrai nėra, kad mes nesisaugom ir lipam ant bet ko, tiesiog viename iš žygių Magnetic saloje mes ieškojome koalų, o tos tai medžiuose auga, žiūrėti reikia į viršų, ne po kojom (beje, keliukas asfaltuotas buvo, ne šiaip šunkelis po džiungles).

West point, kur galima nusigauti tik su 4WD, čia gražiausi saulėlydžiai …

Surasti tuos pūkuotus meškinus mums sekėsi nelabai, visai nelabai, nors lankėmės saloje daugybę kartų daugybėje savo gyvenimų, todėl aš galiausiai padariau loginę išvadą, kad visi tie plakatai su meškučiais yra tiesiog MELAS ir paskelbiau, kad koalų Magnetic saloje NĖRA, nors visų kitų australiškų gyvių – kiek tik nori (įskaitant 32 rūšis gyvačių, bet Jonas užmynė TIK ant vienos).

Tas žygis buvo paskutinis, kuriame norėjau galutinai įsitikinti, kad net ranger‘iai makaronus kabina, nes būten jie mums nurodė jog „The Forts walk“ prieš porą savaičių buvo pastebėtos koalos. Ne tai, kad mes tų meškinų nebuvome matę, bet žinot kaip užknisa, kai kiekviename lankstinuke apie salą matai tuos pūkuotus snukelius, o iš tiesų net ir įdėjęs pastangų nei vieno nerandi 😤.

Koalos, po galais?!?

Tačiau, mano loginė išvada buvo PANEIGTA. Naujai sutvarkytame „The Forts walk“ koalos TIKRAI kabalavo ant šakų, nors ir reikėjo jų akimis paieškoti. O štai gyvatės mėtėsi ant tako nei ieškotos, nei prašytos. Beje, „The Forts walk“ verta nužygiuoti net ir be koalų, vaizdai viršuje leidžia sparnams išsiskleisti ir skęsti kartu su jūros ereliais, kurie suka lizdus ant salos uolų.
Nuotraukose Arthur bay ir Florence Bay einant “The Forts walk“

Magnetic sala yra mano kelionių meilė. Va kai kažkas įkrenta į dūšią, įkrenta. Aš, matyt, prie salos krantų kokia žuvimi gyvenau ar krabu, o gal ta pačia koala.

Viršuje Horseshoe bay, kuris atrodo tęsiasi amžinai.

Australija vis dar gyvena IZOLIACIJOS rėžime. Tikslas – NULIS Covid atvejų, o vakcinacija SMARKIAI atsilieka (pilnai pasiskiepiję yra vos 10 proc suaugusiųjų). Taigi…. NULIS Covid palaikyti įmanoma TIK  žiauriai apribojant judėjimo/veiksmų laisvę ir ta laisvė pas mus yra ŽIAURIAI apribota. Kai tik vienoje iš 8 valstijų Covid atvejų paauga iki dvigubo skaičiaus (aš nejuokauju, kalbu apie 10, 11, 20 atvejų), valstijos už-si-da-ro viena nuo kitos, judėjimas viduje apribojimas 5 km, o į šalį patekti apskritai yra misija neįmanoma, išvykti galima kiek paprasčiau tik išvykstant SU VISAM.
Planai non-stop atšaukiami, keičiami, ir panašiai, net nenoriu įsivaizduoti viduje Australijos skraidančių avialinijų darbo chaoso, kuris, beje, tampa norma, nes “snap lockdown’ai” įvyksta žaibiškai, ryte dar niekas nieko neįtaria, o po pietų, jau viskas uždaryta, vaikai vėl mokosi internetu. Melburnas lockdown’uose +/- 140 dienų…
Todėl galite įsivaizduoti jausmą, kuomet sėdėjau lėktuve (pirmą kartą per pusantrų metų), kuomet valgėm bet ką iš lėk-tu-viš-ko meniu ir gėrėm bet kokį putojantį, galite įsivaizduoti tą įsitempimą ir blyn naujai išsivysčiusią baimę, kad TUOJ TUOJ kažkas atsitiks ir viskas vėl apsivers aukštyn kojom…

Dar tik Melburno oro uoste, bet jau LINK lėktuvo 😀

Bet ATOSTOGOS realiai ĮVYKO, ATOSTOGOS neturėjo būti atšauktos, keičiamos ar apverktos!!! Tikrai atsipalaidavau tik tuomet, kai įsėdau į keltą keliantį į salą, nes vis bijojau, kad mus sulaikys Queensland’o valstijos policija ir išsiųs atgal į Victorijos valstiją (prieš pat išvykstant, rajone, kuriame gyvename, šalia kavinės, kurioje geriame kasdieninę kavą, rūbų valyklos darbuotojui diagnozavo covid‘ą. Tai reiškė, kad mes išvykome iš raudonos zonos…), bet…

Magnetic mūsų laukė.

Saloje žiemą geriausia pasileisti plaukus ir varyti BE STOGO!!!

Tokia pat rami, tokia pat nutolusi nuo rūpesčių ir didelio pasaulio, tokia, KOKIOS jos NEPAPRASTAI buvau pasiilgusi. Saloje nesilankiau ketverius metus, o man tai labai daug. Sakau, ten kažkas YRA. Kažkas labai labai man.

Be to, ten žiemą – tobulas klimatas, 23 laipsniai ore ir vandenyje, 320 vnt. saulėtų dienų per metus, nei vieno šviesoforo, 10 km asfaltuoto kelio ir 25 km takų žygiams, bei 23 paplūdimiukai (dalis pasiekiama tik vandeniu, dalis paprakaitavus žygiuose). Tiesiog salele, maždaug 5 km x 7 km su 2300 vietinių gyventojų ir 800 koalų (cha cha tai jau taip 🤔).

Yra ir tokių vietelių, čia gyvena daug paukščių ir dar ko nors ….

Ne, aborigenų čia nebėra ir salos niekas nebevadina senuoju pavadinimu Yunbenun, kaip ją vadino Wulgurukaba žmonės tūkstančius metų. Praeito amžiaus pradžioje paskutiniai Wulgurukaba buvo išgyvendinti ir priversti išvykti į rezervatą žemyne. Baltieji užgrobėjai, t.y. kapitonas Cook plaukdamas su įgula pro šalį 1770 m. nebesusitvarkė su laivo kompasu ir pasižymėjo, kad aplink salą tvyro keistas magnetinis laukas, taigis ir dabartinis pavadinimas MAGNETIC sala.

Geoffrey bay, atoslūgis atidengė koralinį rifą, kuris kažkada dar buvo gyvas. Sala yra apsupta koralinio rifo, tik jis vis labiau nyksta…

O dabar STAIGMENA 💥
Tą vakarą, kai mes AT-skridome, iš salos IŠ-skrido mergina, kuri atnešė vienintelį Covid atvejį į Magnetiką… Trečią mūsų atostogų dieną salą uždarė į lockdown’ą 😂😂😂. O mane tiesiog purtė isteriškas juokas 😆😆😆 (nėra sukurto teisingo e-moji tai emocijai)

Ta proga:
🍧Lukai pakilo temperatūra (iš laimės, matyt, kad tas vandenynas TOKS šiltas ir viskas TAIP fainai),
🧻 Turistai išpirko visą tulikinį popierių,
🧘‍♀️ Aš isteriškai pasijuokus nusprendžiau, kad jei jau sėdėti lockdown‘e, tai Magnetike.

Tos trys palmės, Magnetic saloje vis pasidarom prie jų fotkę (ps. krūmo už jų anksčiau nebuvo… :D)

BET jei rimtai, suvaržymų saloje net nepajutome. Mūsų tikslas keliaujant būna leisti laiką atokiau nuo masės žmonių (deja, per vaikų atostogas tai yra sunkiai įgyvendinama, ypač, kai VISI australai yra priversti ilsėtis tik Australijos ir dažniausiai TIK savo valstijoje), bet mes žygiavome ir kopėme takeliais į atokius paplūdimius ir ten jautėmės beveik vieni ir VISIŠKAI laimingi.

Visų laikų visų keturių mėgiamiausias – Radical Bay (foto su J viršuje), panašaus nerealumo Balding, toliau Florence ir Arthur bay ir aišku vienišas ir tuščias West point, kur patys gražiausi sulėlydžiai (iki jo pėsčiomis patingėjome, apie 8 km, bet nusigavome su 4WD) Va ten, saloje, žiemą oras tikrai tinkamas mašinai be stogo, ten vėjas šiltas, o vaizdai ir garsai rauna stogą.

Pakleliui nuo Geoffrey Bay iki Nelly Bay

Kiekvieną vakarą atėjus tropinei sutemai pasipildavo šikšnosparniai, kukabūros „juokdavosi“ savo visiškai crazy balsais, o curlews paukštukai blaškydavosi aplinkui ant savo ilgų kojų ir taip gailiai ir garsiai spiegdavo, kad Jonas kokiame nors vakariniame telefoniniame meet‘e turėdavo išsijungti mikofoną 😲..

Lockdown‘as rojuje tęsėsi tik tris dienas, nes saloje daugiau covid atvejų neatsirado, bet Viktorijos valstija (kur yra Melburnas) užsidarė nuo Queensland‘o (kur yra Magnetic sala) ir grįžti į savo valstiją rezidentai galėjo TIK su dviejų savaičių griežtu karantinu, be galimybės iškelti kojos iš namų (nei maisto, nei mankštos, nei…). Pažįstami pasakojo, kad policija vis užsukdavo patikrinti… Mes, tuo tarpu, toliau GYVENOME saloje.

Tai buvo visai nesenai, praeitą savaitę, iki mūsų grįžimo iš salos Melburnas spėjo ATSIDARYTI (taigi išvengėme dviejų savaičių karantino) ir iš naujo UŽSIDARYTI į žaibišką lockdown‘ą NR. 5 🤹‍♀️

Taigi nuo šiandien vėl visi persikėlėme į virtualųjį gyvenimą. Vaikai mokosi internetu, visi renginiai atšaukti, skrydžiai nuimti, darbai kabo. Eilinis chaosas mūsų kieme.

Kitą savaitę važiuojam su Jonu antram skiepui. Nebekvestionuoju nieko, važiuoju, nes amžino lockdown‘o variantas tikrai ne man.

Linkėjimai jums iš didžiosios salos 👣

Atradau TOKĮ smagumą….. oh yeah, baby

Žvejyba ir Melburne – žvejyba 🎣

Aš pradedu įsikirsti į karantiną, neigimo ir priešinimosi stadijos baigėsi, vyksta adaptacija. Kasdieniniai susirgimų skaičiai nepasiduoda Australijos medikų prognozėms, viltis kad atidarys mokyklas blėsta, TENKA traukti meškeres (čia tiesiogine prasme).

Žvejas profesionalas Nr 1

Su kibiru krepšelyje, kauke ant veido, užrasojusiais langais ir mėgėjų entuziazmu, minam iki molo savo kaime. Įsitaisome ilgoje eilėje šalia senokai sutūpusių žvejų ir užmetam savąsias plūdes į vandenyno ruožą tarp prieplaukos ir molo. Jonas pasiskaitė, kad turi kibti „pinkiai“ (taip vadinami maži ‚australasian snappers‘,  lietuviškai galbūt jūriniai karšiai arba banginiai), taigi užkabina tokius nemažus kablius, o ir masalas būtent TAS, kurį mėgsta tie, kas turi mums kibti. Merkiam meškeres ir sėdim.

Sėdim, sėdim, a nei timpt.

Tuo tarpu tarp mūsų ir kitų žvejų yra šiek tiek atstumo, visgi karantinas, visi su kaukėm, diena nuostabi. Renkasi vis daugiau žvejų-turistų (matot, žvejoti oficialiai leidžiama per mūsų karantiną) ir tas nedidelis tarpas skiriantis mus nuo kitų užsipildo dviem kinietukais. Meškerės jų OHO kokio ilgio, kibirai ir kiti reikalai visai nepanašūs į mūsų… Aš tyliai pradedu abejoti žvejo Jono kompetencija, o kai kinietukė pradeda traukti žuveles PO DVI vienu kartu VOS TIK užmetusi, pasitikėjimo pamatai pamėlynuoja. Kaukė ir akiniai nuslepia mano nuostabą ir pražiotą burną, bet, matyt, kažkokius gailius cypiančius garsus nevalingai išleidau, nes kaimynai samteliu pradėjo mūsų žuvavimo pusėn mėtyti masalą. Buvau jiems be galo dėkinga. Aišku neiškenčiau nepaklausus „WT.. heck, kaip čia yra, KĄ jūs ant to kabliuko segate ir iš viso, ką mes darome ne taip?“
Pasirodo NE TAIP buvo visas sąrašas: masalas ne tas, kabliukai ne tie, meškerės irgi ne visai tinkamos, o ir žuvį NE TĄ gaudome, kimba pailganosės, blizgančios ‚garfish‘, ale stintos, ir joms reikia mažulyčio kabliuko ir mažulyčio gabaliuko vištos arba ‚silver fish‘. Nieko iš išvardintų dalykų mes – žvejai profesionalai, neturėjom. Diena buvo nerealiai graži, vandenyno kvapas, saulė, be vėjo… faina stebėti vandenį ir nejudančią plūdę…. Ane?!

Už tai mūsų dviračiai gražūs…
One that didn’t get away

Pastebėjau, kad žmonės per karantiną kažkaip su-ge-rė-jo, rimtai, man vis kas nors gerą žodį pasako, ar pagalbą pasiūlo, kai prie parduotuvės prikrovusi dviračio krepšius jo apsukti nebegaliu, arba… paima mano meškerę, užkabina, ne vieną, o DU TEISINGUS kabliukus, “pasėja” vištos pašarų į vandenį, kad pašauktų MAN žuvų ir dar duoda TOKIO masalo, kad tik užmetus plūdė pradėtų judėti…

Ilganosės skaniašonės

Išeidami kinietukai į mūsų žalią, naminį kibirą, kuriame plauname grindų šluostes 😎 supylė per-tek-li-nį savo laimikį, matote, jie per tą trumpą laiką prisigaudė PER DAUG.

Mūsų žaliasis turi daug paskirčių – kraustomės (čia tą paskutinį kartą 😉

Tas karantinas, EINA SAU, rytoj vėl trauksim žvejybon, šį kartą su mergaitėm, teisingu masalu, ir aišku savo žaliu kibiru.

Karantinas Nr 2. Melburnas

Man kažkodėl FB vis meta reklamas su žaviais vyriškiais pasidabruotais smilkiniais su klausimu „…want to date men in their 40’ies?”
………………………………………………………………………………………………………
Jonas sake jam tokių klausimų niekas nekelia?
Įdomu kodėl? 🤔
O ir tas ‘macho’ patinų paradas ekrane labai jau nepasiekiamas, net jei ir turėčiau teigiamą atsakymą į tą FB klausimą, susitikti juk negalėčiau, tai kam man tas meniu?!

IMG_0609
Išsirinkau šitą, bet rašo “unavailable“….

O karantinas Nr 2 man primena trilerius apie epidemijas (policija, žmonės apsauginiais kostiumais, kaukės, nerimas) ir nereikia čia pamokslaujančiu tonu aiškinti kaip gi gerai, – tėvai grąžinti į namus, vaikai nesišlaisto gatvėmis, daugiau laiko kartu ir pan., man asmeniškai patinka ir kai vaikai mokykloje, ir kai šlaistytis galima kiek tik nori ir kur nori. Bet taip, tenka pripažinti, kad pasaulis gali VA TAIP imti ir pasikeisti, o blogiausia, kad gali ir ne-be-a-tsi-keis-ti atgal. Nežinia užknisa, bet džiaugtis šia diena padeda tai, kad visgi laisvės pas mus kažkiek yra, galima sportuoti lauke, važiuoti į darbą, jei negali dirbti iš namų, galima maistą ir kavą pirkti išsinešmui ir patikėkite, kavinės gyvena puikiai (valstybė vis dar smarkiai padeda), driekiasi eilės laukiančių kavos, nes visi nori save pa-guos-ti ir ap-si-do-va-no-ti, o žiūrėk ir pabendrauti per atstumą belaukiant toje eilėje. Maisto parduotuvėse taip pat yra, netgi popieriaus 💩 valyti, nes jį nor-muo-ja 😅 Štai ką daro patirtis.

IMG_0357
Žygiai miškuose tarp karantinų, gerai, kad spėjome prasipūsti makaules Yarra national parke

Ir žiema Melburne – nereali, tikrai negalvojau, kad taip dažnai kartosiu “myliu žiemą”, net pliažo tinklinį TARP karantinų žaisti buvo smagiau žiemą, nei vasarą, trumpom rankovėm ir beveik be vėjo. Dabar beliks stalo tenisas, kurį neapsikentusi vakar užsakiau ir labai tikiuosi, kad jis nebus “out of stock” kaip visos aliai vienos normalesnės gym’o staklės. Pardavėjai sakė “oooo, tos tai jau per pirmą karantiną išpirktos”, o kada užveš naujų į mūsų salą niekas nežino. Blyn tikrai jaučiuosi labai toli nuo visko, ypač kai nėra pasirinkimo būt kažkur kitur. Bet jei ig-no-ruo-sim karantiną, žiema, kai žydi našlaitės ir kai kurie eukaliptai, vakaro tamsoje kvepia kaimynų krūmai ir nereikia valytis batų ar skalbti Marso letenų + papilvės po pasivaikščiojimų, – man labai tinka. Izoliacija, vėlgi, kaip į ją pažiūrėsi. Kažkur nėra tos izoliacijos, nes ji tiesiog ne-į-ma-no-ma, kažkur grėsmė yra ne tik virusas, bet ir kariniai konfliktai, kažkur dar ir badas… staiga IZOLIACIJA pradeda atrodyti kaip prabanga.

IMG_0616
Žvejyba tai procesas… 🤔

Šiąnakt buvo palei nulį, namai ryte atvėsę iki 17-os laipsnių, o lauke rūkas. Marsas nardo ir aš matau ežiuką ir arklį iš TO filmuko, o TĄ knygą (S. Kozlov “Ežiukas rūke”) jau n metų skaitom su mergaitėm, vakarais, kai būna laiko, visi (ir Jonas) išsirenka po pasaką tiesiog durdami pirštu turinį ir skaitom… nerealiausia, kad po tiek skaitymų vis atsiranda dar neskaitytų, kas teoriškai neįmanoma, bet praktiškai BŪTENT taip yra… Yra keletas ypač mėgiamų istorijų tapusių šeimos folkloru, todėl kai kuris nors pas mus užtraukia “Kvepianti slyva…” kiti iš karto dai-nin-gai prisijungia “Į varguolio lūšnelę…”, o pasakojimas apie Australų keršąjį… ooooooo, nežinia kas to Sergejaus galvoje darėsi kai jis rašė tas istorijas, gal irgi koks karantinas, bet greičiau sa-va-no-riš-ka izoliacija kasdien švenčiant balandžio 20-tą 👽👽👽
WZUC8670Grįžtant prie žiemos temos, aš vis stebiuosi spalvotomis papūgėlėmis, kurios niekur neišskrido, jų pilna aplinkui ir visai gali būti, kad Melburne jos žie-mo-ja atskridusios iš Tasmanijos salos, kuri nutolusi nuo Australijos žemyno per 240 km. Žinoma joms čia šilčiau, nei Tassie saloje už kurios tik Antarktida, bet man vistiek tos spalvotos plunksnos asocijuojasi su tropikais. Taigi gyvename tropikuose su nuline temperatūra (naktį) ir man vis labiau ir labiau čia darosi gera. Dviratis pagaliau naudojamas pagal paskirtį ir dažnai, nes čia nėra kalnų ir kalvelių kaip Tenerifėje, saulė šviečia, bet nesvilina ištisai ir galbūt kažkas pasikeitė manyje, kad aš taip džiaugiuosi, o gal tiesiog viskam savas laikas.

IMG_0542
Kasdieninis projektas

IMG_0563
Projektas kabantis mintyse (čia aš apie giliau nei graffiti)… TBC

 

Karantino nuotykiai tęsiasi 🥳 Melburnas

Jau ketvirta para negeriu kavos. Štai prie ko priveda karantinas ir patsai gyvenimas… Visomis savo poromis jaučiu, kaip Jonas ją geria du, o ir tris kartus per dieną, kaip užkaičia arbatinį, dedasi kvapnius kauburėlius į puodelį,  pila garuojantį vandenį ir leidžia magijai sklisti… Jam tai mechaniniai judesiai, jis to net nepastebi, kaip aišku net nesusimąsto, kad aš tai VISKĄ girdžiu, uodžiu ir jaučiu net ir tolimiausiame namo kampelyje, – kiaurai sienas ir visa kita (nors sienos čia ir yra kiauros, įtariu bet kas per jas matytų…)

IMG_0067-1
O ką, žalios kavos nesat gėrę? 

Bet už tai atradau, kad Roobois arbata labai skanu vartoti su šviežiu imbrieru… Mhu, čia iš serijos – už tai mes gražiai šokam ir dainuojam. Pozityvas, sakau sau, ieškok pozityvo. Bet su kava, t.y. BE JOS, man tai sunkiai pasiekiama. Nors tu ką. O dar pridursiu, kad ir vyno negeriu. Mh, pavadinkime tai priverstine DIETA: be kavos ir vyno. Todėl grįžau prie alaus, nuo savęs nepabėgsi, žmogau, ta proga dar pasikabinau seną Australijos žemėlapį ant sienos (prasitampiau jį po šalis nuo jaunystės dienų Australijoje) ir keliauju akimis kasdieną. Dažnai keliauju į Queensland’o valsitiją, kur tropinė šiluma šiuo metu kaulų nelaužytų, bet kurios premjerė nutarė sienų (valstijos t.y.) kitom Australijos valstijom neatidaryti , žodžiu šalkite savo pietuose, man neskauda, o mes čia Queensland’e toliau marinsime turizmo verslą.

IMG_9960-1
Killer sky…

Ruduo matote išėjo su saule, o Žiema prisistatė staugdama vėju ir kapodama žiauria liūtimi. Tada supratome, kad mūsų lietvamzdžiai viekia atvirkščiai ir turi įdomų vandens katapultos rėžimą. Filmuojant tą unikalią funkciją (galvoju gal Lietuvos meistram pasiūlysim pritaikyti, nes Lietuvoje visus aštuonis mėnesius tai turėtų  labai gerai veikti – varytų sau fontanai nuo kiekvieno namo stogo į cepelinų dangų, mh?) Jono Blackberry taip permirko, kad tris paras atsisakė normaliai funkcionuoti. O ką mes, nesiskundžiam, tik džiaugiamės, kad kiaurai košiant vėjui namie grindinis šildymas veikia, nors šiluma greitai išsiurbiama per langų rėmus ir kitas ypatingas ‚ventiliacijas‘.

IMG_0021
Čia dar ruduo

Štai šiandien šventė – gavau e-laišką pranešantį, kad man bus grąžinti pinigai už Cirque du Soleil pasirodymą, kuris neįvyko dėl visiem žinomų priežasčių. Būtų kaip ir nieko čia ypatingo, tik va teko gerokai padirbėti, kad toks laiškas pasiektų mano dėžutę. F-1 organizatoriai pinigus grąžino iš karto kai buvo paskelbta, kad varžybos neįvyks. Pykšt pokšt ir pinigai įkrito atgal, o štai Cirque du Soleil nusprendė kitaip. Kai skambinau nesulaukusi jokios info, mergina užsirašė mano duomenis ir pasirinkimą nelaukti kito šou kažkada neaišku kada ir pažadėjo kad pinigus grąžins per…30 dienų. Na ok, galvoju, visiem sunku, suprantama ir t.t. bet pinigų grąžinimo taip ir nesulaukiau, o Cirque du Soleil atstovų telefonai nebeveikė, e-laiškai grįždavo automatiniais atsakymais. FB toliau buvo ‚postinama‘ info apie naujus Cirque du Soleil nors ir neaišku kada, žinutės FB siųsdavo mane į internetinį puslapį, kur reikėjo užpildyti formą, kurią jau buvau užpildžius. Bilietai kainavo virš 500 AUD, man tas skaičius gražus visai, o ir bilietai Jono gimtadieniui buvo skirti… Žodžiu pasijutau visai bejėgė austoatsakiklių, niekur nevedančių FB ir e-laiškų pasaulyje.
Ir TADA pasiskundžiau Jonui 😉

IMG_0007
Kai jis pasiraito rankoves, t.y. nusimauna batus, tada geriau iš karto visus pinigus kuriuos turite atiduoti (net jei neskolingi).

Suraitė jis laišką, kuris prasidėjo žodžiais “Without prejudice” ir sako “siųsk”. Aš kiek skeptiškai peržvelgiau tą teisinę įžangą, bet išsiunčiau tiek į tą autoatsakiklį, tiek į e-mail’ą Amerikoje, nes Australijoje nebebuvo kur siųsti. Pabudus radau laišką pranešantį, kad pinigai grąžinti į mano kredito kortelę (tiesa pinigų dar nematau sąskaitoje, bet tai tikiuosi įvyks greitu metu). Net nežinau ar čia reikia džiaugtis, ar pasiusti. Nu blyn, jei neužvažiuosi ale teisiniu grasinimu, tai guma bus tempiama iki begalybės. Labiausiai visoje šitoje situacijoje mane užkniso neapibrėžtumas ir nulis aiškios komunikacijos: kas, kaip ir kada. Turėjau daug “good will” jų atžvilgiu, bet Cirque du Soleil pasirodė tragiškai neatsakinga kompanija (tiesa, bilietus pirkau tiesiai iš jų, ne iš bilietų platintojų kas šiuo atveju būtų buvę geriau 🙄).

IMG_0031
Man primena Klaipėdą ir molą, kur dažnai varydavau 

O dabar, kaip visuomet netikėtai Melburne, išlindo nuostabi žiemužės saulė, einu krapštyti Jono iš kava prakvipusios jo darbo vietos (užsidėsiu kaukę, kad nenualpčiau) ir lekiam su dvirkom į parduotuvę, šiandien kepsiu šokoladainį Lukos draugės gimtadieniui 😉
Pabaigai mįslė iš Butaučių anekdotų knygos apie Australijos statybininkus:

Kodėl pas mus virtuvėje du kranai?
IMG_0101
A) ‘Weird’ meilės išraiška
B) Abu žiauriai norim plauti indus
C) Trečias kranas nebetilpo
D) None of the above

Lietuva, Tėvyne mano

Kai pradedi abejoti, kad Charlis ir Tenerifė egzistuoja, tai jau žinok, arba Švyturio Baltijos alus per stiprus arba laikas grįžti į salą. Tikriausiai nebepašoksiu iki tinklo grįžusi, jau būsiu ne kengūra, bet wombat‘as (žr.apačioje), nes čia, Tėvynėje, buvau nepaprastai pasiilgusi lašinių ir Baltijos (ne tik jūros).

wombat-ali-green.jpg
Vienas iš tų, kuris veisiasi TIK Australijoje

Tikriausiai tik savo šalyje įmanoma nepastebėti to ruduo-žiema-pavasarinio purvo ir pilkumo, varyti su reikalais ir priimi tą išorę tokią kokia ji yra, nes kitaip tiesiog negali būti.
IMG_4019.jpg

IMG_4085.jpg
Vilnių visuomet mylėsiu ir jis mane mylės atgal, bet kokiu oru

Sostinėje visur vaikščiojau savo kojom arba džiaugiausi Citybee ir dar – važinėjau traukiniais! Mh, pirmą kartą po tieeekos metų.
IMG_4089.jpgPilkas peronas, stoties tualetai… be monetų neįkandami. Moterėle, kuri už langelio, instruktuoja: „metalą į aparatą mesk, vaikeli, o kitaip, nusilengvinti nepavyks…“ Taigi nepavyko, nes turėjau tik popierinį pinigą, teko laukti traukinio. O traukinys – raudonas, beje, pilnas žmonių, bet su staliukais, galimybe dirbti kompiuteriu, labai smarkiai civilizuotas. Įskaitant nusilengvinimo vietą.
IMG_4109Ar pasiilgau salos? NUOLAT. Bet jei rimtai, jei nebūtų mano chebra likus TEN, manyčiau, kad SALOS NĖRA. Ji ne tai kad iškrenta iš konteksto, ji niekaip nepataiko į jokį kontekstą…
IMG_7817_1.jpgVa dabar dardu į pačią gimčiausią Klaipėdą, pas pasiilgtus tėvus ir cepelinus, o už lango tamsiausia tamsa. Man tas ratų dundėjimas ir baisingas šurmulys primena senus laikus, kai būdama vaikas daug ir ilgai keliavau geležinkeliais, į Maskvą pvz kokius 8 kartus (ten šokau kartu su tūkstančiais šokėjų iš draugingų Tarybų Sąjungos šalių), tada irgi būdavo tamsu…

img_4100.jpg
Klaipėdoje kasmetinė šviesų šventė sutraukia DAUGYBĘ žmonių, buvau suslėgta kaip silkė statinėje, ir man tas jausmas – nepatiko, o šviesos, na, reikia jos Lietuvoje žiemą….

Tas primirštas žiemos jausmas, kai karštis aplimpa ir pasiekia po sliuoksniais rūbų vos įžengus vidun iš lauko… Bet už tai  –> NEPAPRASTAI smagu plepėti bu-ti-kė-ly-je besimatuojant lietuvių kūrėjų sukneles ir užsisakyti kavos ten, kur kelią žinau atmintinai, nenusakomai GERA jaustis sava.
img_4023.jpgO taip pasiilgtus lašinius skanauti vienai – sucks, noriu su chebra, su savais… Todėl paganius akis po pilkumą, pailsėjus ten, kur gimtos vietos ir atlikus reikalus (na taip, na) dardu į Vilnių ir jau laukiu skrydžio salon, o kuprinėje – cepelinai, rūpestingai supakuoti mamos 😘

ANTIDEPRESANTAI

Vasaris visai ne už kalnų ir ne ugnikalnių, o man DZIN… nors dar nesenai, tai buvo nelaukiamiausias mėnesis mano metuose. Depresija tiesiog siautėdavo, o aš slėpdavausi tokioje vietelėje už virtuvės salos, kad niekas manęs nerastų, bet…

O štai ateinantis vasaris man šypsosi. Nerimauju tik dėl suplanuotos kelionės į Lietuvą, na bet lietuviškoje žiemoje spinduliuosiu savo Tenerifės įdegį, o prieš jį depresija – bejėgė.

img_3135
net neklauskite, patys matote 👀

KASDIENYBĖ saloje, ech, tokia maloni: Jonas išvykęs ten, kur palikta dalis mano širdies, visi, įskaitant šunį, – išskalbti, į mokyklą išsiųsti, pietūs, pusryčiai, vakarienės – done, tekstai – paruošti, o sekantys jau galvoje, namų šiandiena netvarkysiu, bet ŠTAI – plaukus ir vėl tenka dažyti…?!
Šis niu-an-sas saloje mane nervina, dvi savaitės ir jie (plaukai) pakeičia spalvą prie smilkinių??? Kažkoks nelemtas salos pokštas, ane? Taigi ir vėl einu maišyti henos miltelių. Kas nežino, čia tokie augaliniai dažai ir dažo jie puikiai, tik spalva ne visiems tinka 😜

axrh9900.jpg
Jonas – toli, ten jis atrodo šitaip

Esu DIDELĖ natūralaus pasigražinimo fanė: pradedant galva ir baigiant uodega, o saloje, TAM tinkamų produktų – kiek tik nori: kieme, tarp krūvos nudžiūvusių lapų, auga alavijas, turgelyje – tobuli avokadai (mano mėgstamiausias kremas), bananų plantacijos pasklidusios po visą salą (platus panaudojimas), mangai jau suvartoti skersai išilgai, aliejus ir vynas (būtinas). Aš netgi planavau atidaryti grožio studiją, kurioje naudojami tik natūralūs produktai (čia ankstesniame gyvenime) bet skaičiai nesuėjo, o kai skaičiai nesueina, pas Joną tartis geriau net neiti. Tai va, liko man pačiai tuose natūraliuose stebukluose nardyti. Nėr blogai. Labai skatinu ir jus 😉

IMG_3721.jpg
Dumplainių sezonas – nepaprastai mėgstu, antri pro mangų mano sąraše

Bet, mano KASDIENYBĖ saloje neatrodytų TOKIA pilna įspūdžių ir emocijų, jei ne Charlis arba Carlos Velazquez, kaip jis save kituose kanaluose pristato (čia, saloje, matote, galima kad ir penkis vardus turėti, kaip ir adresą savo susigalvoti ir tuo adresu gauti laiškus, bei siuntas).
TAIP, tai TAS PATS paplūdimio tinklinio treneris ir NE aš dar jo nemečiau. Žinau, sunku patikėti, ypač tiem kas matėt mane šluostantis krokodilo ašaras ir pilnat negirdėtus keiksmus Charlio adresu, bet va, turiu tą bėdą, – pasiduoti man sunku. Nepatariu TAIP užsikabliuoti, net jei šnekta eina apie sportą, bet visi gi turime savų silpnybių…

ddvh0352.jpg
Kita silpnybė…

Šiandien Charlis ŠVIETĖ lyg antra Tenerifės saulė ir besitreniruojanti grupelė spėliojo KAS GI nutiko, kad žodis mierda* per treniruotę tebuvo ištartas vos keletą kartų (ir tai su lengva šypsena)? KURI simpatija pagaliau Charliui atrašė į whatsApp žinutę?… Gal tinklinis ir yra mūsų trenerio TRUE LOVE, betgi labiau apčiuopiamų simpatijų šilumos prie to tauraus jausmo vistiek norisi. O kai telefonas tyli ir simpatijos nerašo, nėr kur dingti – tenka treneriui rėkti garsiai ir dar garsiau, kad ir ant tų, kurie užsispyrusiai lenda su savo mėgėjiškom pretenzijom į jo TOBULĄ paplūdimio tinklą.

IMG_3797.jpg
Silpnybė Nr. 3

Paskutinės treniruotės metu ne kartą stingau nuo rūstaus žvilgsnio, o ausys ilgiau nei būtina šifravo “mejor“** arba “good reception, Viktorija“***  BET prie pagyrų, žinokite, pas Charly priprasti nereikia – jos ITIN retos. O tuomet atėjo nematytas vyriškis ir pasiglėbesčiavęs su treneriu paaiškino, kad jis pas Charlį jau trečią sezoną ateina treniruotis, tik štai dažnai jam NERVAI NEIŠLAIKO…. MAN taaaaaaaip palengvėjo – aš tą norvegą supratau iki mėnulio ir atgal.
Štai ką su žmogumi saloje daro Charlis ir jei jūs mėgstate IŠBANDYMUS arba tiesiog norite pasitikrinti savo emocinį stabilumą – treniruotė pas Charlį yra TAI KO JŪS IEŠKOTE.

DARE TO COME and DARE TO STAY!

Beach volley.jpg
Aišku, kad čia mes su Neringa 😉 …. iš Pinterest

O jei, IŠDRĮSITE ateiti pas šitą tinklinio Tarzaną, kuris ŽIAURIAI (labai tikslus žodis) myli tinklinį, bet turi lygiai nulį EI, ant Playa las Vistas smėlio, sutiksite super fainą: norvegų, vokiečių, ispanų, rusų, austrų, lenkų, ukrainiečių, italų ir, žinoma, lietuvių draugiją. Visi kaip vienas (jauni ar seni) tylės lyg kariuomenėje, kai Charlio lazeris degins skyles ant NE TAIP dirbančio žaidėjo kūno, tačiau kai tokiem naujokam, kaip aš pasiseks įkalti KIETĄ tašką, pakils audringa palaikymo banga 🙃 Tomis akimirkomis, draugiškas pliaukštelėjimas delnais, reiškia DAUGIAU nei kraujo ryšį…
Aš rimtai išprotėjau…#love #volleyplaya. Pasirodo, TAI – užkrečiama ❣

*mierda (isp.) – š….

**mejor (isp.) – geriau

***good reception (angl.) – geras (kamuolio) priėmimas