Gran Kanarija – (ne)šunų sala 😺

„Galvojau, kad žemiau finkos lygio – negalima kristi..!, pasakė Jonas stovėdamas prie nakvynės vietos Gran Kanarijos saloje. Ne tai, kad mūsų finka yra blogai, ji tiesiog YRA  kanarietiška finka su visais kanariešiškais privalumais ir trūkumais. Į antrų metų pabaigą smarkiai pabodo plastmasinis vidus, o ir civilizacijos standarto pasiilgome, pvz. indaplovės ir orkaitės, dirbančios daugiau nei vienu rėžimu – „laužas dega, kepk mamutą“.  PAILSĖJOME NUO PATOGUMŲ IR GANA. Dar būtų gerai dušas, kurio durys neiškrenta taip dažnai, elektros tiekimas, kuris nenutrūksta, kad ryte atsikėlus nereikėtų traukti stovyklavimo dujinytės, kuri apvažiavusi pusę svieto, ne kartą gelbėjo mus finkoje … ir dar VANDUO, smagu, kai žinai, kad jo BUS, o jeigu dar būtų tokio kokio ir tikėjaisi (čia aš apie vandens temperatūrą), tai jau iš viso muy muy bien.

finka-veidrodis.jpg
®Dviejų veidrodžių sistema finkoje

Bet aišku, sprogusius vamzdžius, elektros nuotėkius ir panašią kasdienybę atperka NUOSTABUS oras, ramybė ir gamta aplinkui mūsų namelį, – štai balandis susukęs lizdą medyje prie terasos išperino du balandžiukus, o mes, paeiliui, su žiūronais, stebim kaip jie auga. Marsas miega lauke, užkanda driežais, paskui vemia, bet jam patinka, jis, pas mus, – azartiškas.
French bulldog 3.jpgBet nukrypau – taigi Gran Kanarija – paskutinė neapžiūrėta sala mūsų Kanarų rojuje. Todėl per pavasario atostogas, visi, įskaitant driežų siaubą – frenčį keliauninką, susikrovėm daiktus ir atlėkėm iki Santa Cruz de Tenerife, o ten į keltą . Ne pirmas kartas, viskas aišku, Marsas lieka mašinoje ir tuoj pat pasinaudoja situacija – grįžę randame pa-sis-klei-du-sį per visą galinę sėdynę.
Pirmyn plaukiant smarkiai nesupo, todėl laimingi ir pasiruošę nuotykiams išriedame nuomotu automobiliu gražiame Puerto de las Nieves miestuke. Šalia – mažutis ir žavus Agaetės kaimas, tvarkingas ir vertas dėmesio. Grįžtant, praleidome uoste keletą valandų tingiai gerdami cortado*  ir stebėdami kaip vietiniai šokinėja nuo molo į skaidrų Atlanto vandenį.
Dedo de Dios** buvęs Puerto de las Nieves jau daug metų kaip nulūžęs… ir žinok dabar kodėl, gal pavargo Dievas žmonijai įspėjimus siųsti..?
Puerto Nieves Gran Canaria.jpgPirmiausia nu-ka-kom į ĮSIMINTINĄ salos užkampį – Punta de Galdar, ten mūsų laukė nakvynės vieta visai šalia vandens, toks kaip ir namukas (ištemptas per tris su puse aukštų) su puikiu vaizdu nuo terasos, ir tas vaizdas, bei terasa buvo VISKAS kas mums patiko toje uff, blyn,🤢 nakvojimo vietoje. Nuomavome per airbnb kaip ir dažniausiai, ir … NEPATAIKĖM. Reik pasakyt, kad neturėjau laiko paieškoms, TAIGI: pamačiau skelbimą, permečiau akimis nuotraukas ir atsiliepimus (kurie buvo super?!?), greit susumavau, kad vaizdas – liuks, miegamųjų užtenka, vieta – nuošali, ko daugiau reikia?!?

gran canaria3.jpg
Punta de Galdar architektūra

Dažniausiai pataikau, bet, matyt, KARTAIS reikia ir prašauti…
Čia buvo TAS kartas.
Pirmąją bemiegę naktį kūriau TOKĮ žiaurų atsiliepimą, kurį paliksiu airbnb, kad neapgaudinėtų kitų keliautojų, kūriau ir kvestionavau – KODĖL atsiliepimai apie namuką tokie puikūs???

gran-canaria4.jpg
Teks šiek tiek susilenkti…

Na, kad aprašyme buvo pasakyta, jog namas dekoruotas DI-ZAI-NE-RIO aš nurašiau prie kanarietiškų makaronų (ne veltui salos yra Makaronezijos*** dalis), bet VISA KITA: kačių šlapimu atsiduodantis pirmo aukšto prieškambaris, kur Jonas negalėjo pilnai išsitiesti, antrasis miegamasis rūsyje, vonios kambarys ten pat, su besilupančia siena (drėgmė, žinoma) ir mažu langeliu į kaimynų kiemą ar virtuvę? Kai sėdi ant klozeto, gali tiesiogiai bendrauti, kartu parūkyti, nes ir girdi lyg šalia būtų ir uodi dūmus, troškinį ir dar ką nors… na taip, Kanarai, tokie real real Kanarai. Betgi nepalnavome PAS KAIMYNUS viešėti, nuomavome a-t-s-k-i-r-ą būstą. Žodž, ryte išskalbiau visą permatomą sintetinę patalynę, vaikams nutempėm čiužinius iš rūsio į aukštenį lygį ir…. vynas padėjo.

gran canaria1.jpg
1/2 kambario 3/5 aukšte…

Mūsų viešnagę išgelbėjo vynas ir nerealūs rock pools  po langais. Lyg ir ne vienus esame matę, bandę ir lankę, bet TEN buvo ypatingai smagu, tuščia ir labai tinkama mūsų chebrai, įskaitant Marsą, kuris nenuilsdamas gaudė žuvis (o jis, žinokite, nemėgsta, gal net nekenčia vandens, matyt, bijo, nes neadekvačios kūno ir galūnių proporcijos nepadeda išlaikyti saugiame viršvandeniniame lygyje suplotos nosies).
Rock pools French bulldog 2.jpgGran Canaria Rock Pools Punta de Galdar.jpgRekomenduoju tuos užslėptus Punta de Galdar lobius = rock pools ir šalia esančią Sardiną, miestuką su puikiu paplūdimiu ir daugiau, berods, niekuo ypatingu… Oi, taigi Miguelin‘o, čia tai dar vienas LABAI lobis, kurį mums užsidegę rekomendavo vietiniai. Maitinimosi įstaiga, uždaroma garažo vartais, įsikūrusi šalia SPAR‘o su B-l-o-g-i-a-u n-e-b-ū-n-a reklamine iškaba. Reikia pasakyti, kad Jonas po pirmos nakties TAME „dizainerio“ namuke sakė jokių kanarietiškų š… nebenori, bet į kelionės pabaigą visgi apsilankėme nurodytame Miguelino. Na, čia tikrai savo pusryčius-pietus-vakarienę vartoja bananų plantacijų darbininkai. Žuvis buvo fui, o štai kanarietiškas troškinys-šutinys ropa vieja, kas reiškia seni rūbai (iš visko kas atliko), buvo super. Matote, Miguelino kanariečiai supranta kaip Michelin‘o
Galdar Gran Canaria Miguelino1.jpg

 

Galdar Gran Canaria Miguelino2.jpg
O pasinerti į vietinę kultūrą – BŪTINA, vien lošimo aparatas prie stalo ir sienų dekoras ką reiškia.
Galdar Gran Canaria Miguelino ropa vieja.jpg
Ropa vieja (seni rūbai) – are reikia recepto kaip pasigaminti?

Tikriausiai labiausiai visiems įsiminė kelionė per kalnus iki Roque Nublo (debesies uola) – Gran Kanarijos simbolio. Tai 67 metrų uola, kurią galima pasiekti pasirinkus lengvesnį ar sunkesnį kelią. Mes žygiavome lengvesniu, kartu turseno ir Marsas lydimas pakeleivių šypsenų, o vėliau ir pasigailėjimą reiškiančių garsų, nes neįvertinome, kad reikės ir stačiau palipti ir kad bus taip karšta. Marsas lekavo LABAI ir gėrė iš akmenų duobučių DAUG.

Gran Canaria Roque Nublo 2.jpg
Roque Nublo tolumoje

Greičiausiai pasiekti Roque Nublo galima einant gerai matomu keliuku nuo Roque Nublo parkavimo aikštelės, užtrukom apie 20-30 min į viršų (1,5 km) ir mažiau žemyn. Žmonių buvo daug, todėl mintyse bambėjau, kad galima žygiuoti ir BE turistų, ilgesniu keliu, bet neturėjome tiek laiko. Visgi daug ar mažai žmonių – verta užsikarti prie Roque Nublo, verta ir dėl vaizdų 1,813 m ir dėl didybės. Tai maždaug 3,5 marsų keliukas (taip vertiname trasų sudėtingumą, kai keliaujame su Marsu – nuo 0 marsų iki 5). Keletoje statesnių vietų teko jį panešėti, nors mums, dvikojams, tai buvo nesudėtingas žygis.

Gran Canaria Roque Nublo 6.jpg
Roque Nublo piligrimai

Pakeliui į Roque Nublo sustojome ir apvaikščiojome Artenarą – aukščiausiai Gran Kanarijoje įsikūrusį miesteliuką. Ten vaizdai – nuostabūs, maistas biokreperijoje RiscoCaido labai geras, o olos, kuriose įsikūrę dauguma miestuko namų – įdomios, nors ne kviečiančios. Apžiūrėjome ir vietinę bažnytėlę Santuario de la Cuevita, kuri taip pat, kaip dauguma pastatų –  išskaptuota uoloje kartu su altoriumi, sakykla ir klausykla. Tiesa, neišsiaiškinome kas ir kur ten klauso žmogaus paklydimų, bet įspūdį maldos namai paliko, juk ne visur natūraliai ant lubų želia augalai, o temperatūra nepaisant oro sąlygų lauke išlieka stabili, apie 18-20 laipsnių šilumos žiemą vasarą.
Gran Canaria Artenara Santuario de la Cuevita.jpgKelias, kuriuo važiavome, žinoma – vingiuotas, bet mes nieko kito ir nesitikėjome, o vaizdai ir vėl kvapą gniaužiantys. Jau TIEK prisisotinę Kanarų važiavome į Gran Kanariją nusiteikę gan skeptiškai, KĄ DAR gali tos Kanarų salos parodyti?! Žinokite – gali ir svarbiausia, kad jos visos – SKIRTINGOS. Netgi Gran Kanarija, į kurią delsėm keliauti, yra nepaprastai graži, vietomis smarkiai užteršta turistais, bet vietomis – uch… ir tos spalvos keliaujant kalnuose: violetinė, geltona, žalia, juoda! Dienos išvyka nuo Punta de Galdar iki Roque Nublo ir atgal, mus labai nuvargino, bet paliko PAČIUS gražiausius prisiminimus.
Gran Canaria 5.jpgMaspalomas kopos (Dunas de Maspalomas) salos pietuose yra KAŽKAS TOKIO. Ir ne, tai NĖRA tas pats, kaip kopos Nidoje (kurias labai myliu). Maspalomas balto smėlio kopos driekiasi visus 404 hektarus ir ten GERA pasiklysti, o ir visai įmanoma. Kadangi šunims ten buvo negalima, abu šeimos vyrukai liko už borto… (na taip taip, aš sakiau Marsą palikti namuke…) o mes tryse nukeliavome iki pat vandens. Buvo karšta ir smėlina, ir LABAI smagu.
gran canaria maspalomas 2.jpgO jau kai pasiekėme vandenyną, atrodė, kad būtume dykumą perėję. Mergaitės išsimaudė su visais rūbais ir atsigaivinusios, mes sėkmingai grįžome atgal iki RIU viešbučio, kur praėjus viešbučio arką išlendi tiesiai į Maspalomas kopas. Mašiną ten aplinkui ir parkuokite 😉

gran canaria maspalomas 3.jpg
AURDA ateina… Luka žino ką daryti
gran canaria maspalomas 7.jpg
Čia dangus PO TO kai Luka pa-si-kal-bė-jo su AUDRA

Tiesa, iki nudistų paplūdimio nenuėjome, ne toks buvo mūsų tikslas, pakeliui tik vieną nuogą dėdulę matėme besikepinantį kopų viduryje, na dar keli vy-ru-kai su trumpikėmis nusuko į krūmokšnius augančius smėlynuose… BET, turint galvoje, kad Gran Kanarija yra labai draugiška gėjams, o Maspalomas mieste vyksta kasmetinis “Gay Pride Maspalomas” festivalis, nėra ko stebėtis.

gran canaria maspalomas 5.jpg
Pareiškimas kopose

Pats Maspalomas miestelis mūsų nežavėjo ir netraukė, mes jo net neapžiūrinėjome, turime savo Las Americas Tenerifėje, todėl prisidūkę kopose nėrėme atgal į greitkelį, atgal į Punta de Galdar užkampį su daugybe kačių, kurias kaimynai pastoviai šeria (o dar sako, jog tai ŠUNŲ sala?!).
Marsas tai įvertino kaip iššūkį ir tiesioginį garbės įžeidimą.

Gran Canaria Punto de Galdar Absurdo muziejus.jpg
Vietinis Punta de Galdar Absurdo muziejus

Štai, keturiom dienom, pažiūrėt ir pailsėt, mums Gran Kanarijos užteko. Kelionė patiko, juolab, kad prieš paliekant LAIMINGAS Kanarų salas, norėjosi jas visas apžiūrėti.

Gran Canaria Roque Nublo 7 french bulldog.jpg
Visiem savas urvas

Tiesa, apie Lanzarotę atskiro post‘o NEBUS, nes ten lankėmės gerokai seniau kai dar nebuvome Laimingų salų rezidentai ir mano įspūdžiai išblėso (nors César Manrique namus ir kūrinius prisimenu labai gerai). Viena žinau, jei GYVENIMAS žiauriai NEINA, važiuokite į TĄ salą, ten tikrai galima pradėti viską iš pradžių. Ji tokia plika, tokia KITOKIA, kad VISKAS kas tik norite, TEN gali būti KITAIP.

 

Lanzarote 2.jpg
Lanzarote

 

* cortado – espreso kava su trupučiu pieno

** Dedo de Dios (isp.) – Dievo pirštas

*** Makaronezija – laimingosios salos (iš sen. gr.) – bendras Atlanto vandenyno salų, esančių šalia šiaurės vakarų Afrikos ir pietvakarių Europos krantų, pavadinimas.

TENERIFĖS lobiai ir grobiai (šiaurė)

Reportažas iš Karibų jūrų apsupto Gran Kanarijos salyno, TAIP, TAIP, iš T-E-N, netoli Islandijos… Remiuosi įdomiosios geografijos perliukais, žybtelėjusiais įvairiuose Lietuvos medijos kanaluose, kuomet pasakojama apie gyvenimą Tenerifėje.
Sala, matyt, susuka žmonėms smegenėles, jiems pasidaro taip GERA, kad jie nebežino kur besirandą ir kalba ar rašo bet ką.
Arba sala dreifuoja.

Canary-Islands-Map-1024x568
Dažniausiai TENERIFĖ plaukioja VA ČIA

O mes – tvirtai įsitikinę salos egzistavimu Kanarų salyne ir toliau ją tyrinėjame. Šį kartą ir vėl šiaurėje – žygiavome lengvai ir nelabai toli. Marsas įsiprašė keliauti kartu nuo ryto budėdamas prie automobilio durų, nors ne kartą esu sakiusi, kad jo į žygius nebeimsime, nes 14 kg spurdančio svorio kai nuokalnė virsta įkalne… Tačiau šį kartą kelias buvo toooks lengvas, kad ridenosi Marsas smarkiai laimingas, pakeliui  pasigėrėjimo “awww awww “ iš nepažįstamų dvikojų girdėdamas.

IMG_4383
Žygeivis PO visko… Ta galinė kulšis… 😀

RAMBLA DE CASTRO| Ruta del Sendero del Agua en Los Realejos

Kelionę galima pradėti nuo Playa de los Roques ar net nuo Puerto de la Cruz ir keliauti iki El Mirador San Pedro. Mums šį kartą norėjosi ramiai.  Auto pasistatėme calle Geranios (Los Realejos miestukas) ir įžengėm tiesiai į taką, kuris vingiuoja aukštai palei vandenyną.
IMG_4327Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Takas – vietomis grįstas akmenimis, vietomis žemė, vietomis medinės lentelės. Pėdinom virš siaurų paplūdimiukų, o giliai apačioje, į akmenis ir uolas, dužo bangos. Karts nuo karto kelias nuvingiuodavo žalumon į palmes (čia šiaurė, čia vešlu ir žalia) ir neregėto dydžio kiaulpienių kelmus.
IMG_4334.jpgPalo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.

Prisižavėję La Gordejuela griūvėsiais IŠ TOLI ir daug kartų patikinę Mariją, kad ten nėra kaip nusileisti, neskubėdami priėjome Casona y hacienda de Castro. Pakeliui dar yra mažutis San Fernando fortas su patrankėlėmis, kurios buvo skirtos gąsdinti piratus. Castro casona (namas) – tiesiog žavingas, menantis 16-ą amžių, šiuo metu jame turėtų gyvuoti turistų info centras, bet kas TURĖTŲ, nebūtinai yra…
IMG_4353.jpgNeapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…

IMG_4342.jpg
Lopinėlis laimikio

Apačioje – Castro paplūdimys su savu kriokliu. Taip ir įsivaizduoju gyvenimą TUOMET. Užgrobtoje pasakiško grožio saloje, gauni derlingos žemės su prieiga į nuosavą paplūdimį (na ten toks skardis, bet laiptukai yra, tiesa įrengti ne Castro laikais, bet , manau, Castro turėjo savų būdų ten nusileisti), augini vynuoges ir cukranendres, žarstai pelną rieškutėmis, šaudai į piratų laivus, kurie neteisėtai tavo užgrobtą žemę nori užgrobti ??? ir taip ramiai sukasi pasaulis…

Back to reality
Žygiuojant toliau paliekame kelią dėl takelio ir NESIGAILIME, nes randame puikią vietą užkandai, o tai mūsų šeimos pasivaikščiojimuose užima tikrai ne paskutinę vietą. Cueva del Naciente of Madre del Agua vanduo tekėjo, tik ne taip smarkiai kaip tikėtasi pagal pavadinimą, tačiau mums tai nerūpėjo, nes ten, tvarkingoje medinėje terasoje aukštai tarp palmių, mus aplankė vietinė fauna pasakiško gaidžio pavidale.
IMG_4366.jpgNereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardonsuplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
O gaídis Tenerifėje yra ypatingas padaras, kukariekuoja ryte IR vakare ar šiaip kada pageidauja,  gyvena laukinėje gamtoje ir plasnoja e-r-e-l-i-u. Konkretus evoliucijos pavyzdys.
Palikome trijulę nepaliestą (galiausiai pasirodė du gaídžia ir viena gallina***), Marsą į šaltinio kanalą įstatėm ir pagarbą vandeniui atidavėm. Tada liuokt pakilome iki El Mirador San Pedro. O ten vaizdas ir VĖL gražus, bet jau buvome pakeliui priganę akis, tai labai nenustebome. Užsukome į gerai atrodantį restoranėlį apžiūrėti tualetų ir gerai juos įvertinę pasukome tuo pačiu keliu atgal.

IMG_4359.jpg
Visiems SAVAS kelias…

VISO maždaug 6 km pirmyn ir atgal (nuo Playa los Roques – 8 km). Mes užtrukome 2,5 valandas su pavalgymu ir gaidžių stebėjimu.
Rekomenduoju nuoširdžiausiai šį muy muy bien taką su vaikais ir gyvūnais. VISIEMS keliavusiems, tiek tiems kurie myli vaikščiojimą tiek tiems, kurie tik p-a-k-e-n-č-i-a – LABAI patiko ❤

img_4350.jpg
Sakau – VISIEMS patiko 😉

*barranco (isp.) – tarpeklis

**hacienda (isp.) – ūkis, didelė sodyba, ale f-a-z-e-n-d-a

***gallina (isp.) – višta, (rus.) vardas (eina sau :D)

ANTIDEPRESANTAI

Vasaris visai ne už kalnų ir ne ugnikalnių, o man DZIN… nors dar nesenai, tai buvo nelaukiamiausias mėnesis mano metuose. Depresija tiesiog siautėdavo, o aš slėpdavausi tokioje vietelėje už virtuvės salos, kad niekas manęs nerastų, bet…

O štai ateinantis vasaris man šypsosi. Nerimauju tik dėl suplanuotos kelionės į Lietuvą, na bet lietuviškoje žiemoje spinduliuosiu savo Tenerifės įdegį, o prieš jį depresija – bejėgė.

img_3135
net neklauskite, patys matote 👀

KASDIENYBĖ saloje, ech, tokia maloni: Jonas išvykęs ten, kur palikta dalis mano širdies, visi, įskaitant šunį, – išskalbti, į mokyklą išsiųsti, pietūs, pusryčiai, vakarienės – done, tekstai – paruošti, o sekantys jau galvoje, namų šiandiena netvarkysiu, bet ŠTAI – plaukus ir vėl tenka dažyti…?!
Šis niu-an-sas saloje mane nervina, dvi savaitės ir jie (plaukai) pakeičia spalvą prie smilkinių??? Kažkoks nelemtas salos pokštas, ane? Taigi ir vėl einu maišyti henos miltelių. Kas nežino, čia tokie augaliniai dažai ir dažo jie puikiai, tik spalva ne visiems tinka 😜

axrh9900.jpg
Jonas – toli, ten jis atrodo šitaip

Esu DIDELĖ natūralaus pasigražinimo fanė: pradedant galva ir baigiant uodega, o saloje, TAM tinkamų produktų – kiek tik nori: kieme, tarp krūvos nudžiūvusių lapų, auga alavijas, turgelyje – tobuli avokadai (mano mėgstamiausias kremas), bananų plantacijos pasklidusios po visą salą (platus panaudojimas), mangai jau suvartoti skersai išilgai, aliejus ir vynas (būtinas). Aš netgi planavau atidaryti grožio studiją, kurioje naudojami tik natūralūs produktai (čia ankstesniame gyvenime) bet skaičiai nesuėjo, o kai skaičiai nesueina, pas Joną tartis geriau net neiti. Tai va, liko man pačiai tuose natūraliuose stebukluose nardyti. Nėr blogai. Labai skatinu ir jus 😉

IMG_3721.jpg
Dumplainių sezonas – nepaprastai mėgstu, antri pro mangų mano sąraše

Bet, mano KASDIENYBĖ saloje neatrodytų TOKIA pilna įspūdžių ir emocijų, jei ne Charlis arba Carlos Velazquez, kaip jis save kituose kanaluose pristato (čia, saloje, matote, galima kad ir penkis vardus turėti, kaip ir adresą savo susigalvoti ir tuo adresu gauti laiškus, bei siuntas).
TAIP, tai TAS PATS paplūdimio tinklinio treneris ir NE aš dar jo nemečiau. Žinau, sunku patikėti, ypač tiem kas matėt mane šluostantis krokodilo ašaras ir pilnat negirdėtus keiksmus Charlio adresu, bet va, turiu tą bėdą, – pasiduoti man sunku. Nepatariu TAIP užsikabliuoti, net jei šnekta eina apie sportą, bet visi gi turime savų silpnybių…

ddvh0352.jpg
Kita silpnybė…

Šiandien Charlis ŠVIETĖ lyg antra Tenerifės saulė ir besitreniruojanti grupelė spėliojo KAS GI nutiko, kad žodis mierda* per treniruotę tebuvo ištartas vos keletą kartų (ir tai su lengva šypsena)? KURI simpatija pagaliau Charliui atrašė į whatsApp žinutę?… Gal tinklinis ir yra mūsų trenerio TRUE LOVE, betgi labiau apčiuopiamų simpatijų šilumos prie to tauraus jausmo vistiek norisi. O kai telefonas tyli ir simpatijos nerašo, nėr kur dingti – tenka treneriui rėkti garsiai ir dar garsiau, kad ir ant tų, kurie užsispyrusiai lenda su savo mėgėjiškom pretenzijom į jo TOBULĄ paplūdimio tinklą.

IMG_3797.jpg
Silpnybė Nr. 3

Paskutinės treniruotės metu ne kartą stingau nuo rūstaus žvilgsnio, o ausys ilgiau nei būtina šifravo “mejor“** arba “good reception, Viktorija“***  BET prie pagyrų, žinokite, pas Charly priprasti nereikia – jos ITIN retos. O tuomet atėjo nematytas vyriškis ir pasiglėbesčiavęs su treneriu paaiškino, kad jis pas Charlį jau trečią sezoną ateina treniruotis, tik štai dažnai jam NERVAI NEIŠLAIKO…. MAN taaaaaaaip palengvėjo – aš tą norvegą supratau iki mėnulio ir atgal.
Štai ką su žmogumi saloje daro Charlis ir jei jūs mėgstate IŠBANDYMUS arba tiesiog norite pasitikrinti savo emocinį stabilumą – treniruotė pas Charlį yra TAI KO JŪS IEŠKOTE.

DARE TO COME and DARE TO STAY!

Beach volley.jpg
Aišku, kad čia mes su Neringa 😉 …. iš Pinterest

O jei, IŠDRĮSITE ateiti pas šitą tinklinio Tarzaną, kuris ŽIAURIAI (labai tikslus žodis) myli tinklinį, bet turi lygiai nulį EI, ant Playa las Vistas smėlio, sutiksite super fainą: norvegų, vokiečių, ispanų, rusų, austrų, lenkų, ukrainiečių, italų ir, žinoma, lietuvių draugiją. Visi kaip vienas (jauni ar seni) tylės lyg kariuomenėje, kai Charlio lazeris degins skyles ant NE TAIP dirbančio žaidėjo kūno, tačiau kai tokiem naujokam, kaip aš pasiseks įkalti KIETĄ tašką, pakils audringa palaikymo banga 🙃 Tomis akimirkomis, draugiškas pliaukštelėjimas delnais, reiškia DAUGIAU nei kraujo ryšį…
Aš rimtai išprotėjau…#love #volleyplaya. Pasirodo, TAI – užkrečiama ❣

*mierda (isp.) – š….

**mejor (isp.) – geriau

***good reception (angl.) – geras (kamuolio) priėmimas

 

 

🌟 KALĖDŲ PASAKA 🌟

Visa tai nutiko gražią žiemos dieną. Smaragdinėje Atlanto vandenyno kertelėje, ten kur nėra paniręs nė vienas dvikojis, gyvena ypatinga, delfinų atsiskyrėlių šeima. Tėtis Delfas – nuostabus akrobatas ir nepaprastai greitas plaukikas, ponia Dela – labai miela mamulė, kiek apkūnoka, bet gaminanti nuostabiausius tortukus iš dumblinių kalmarų ir jūrinių artišokų, bei trys jų atžalos: dvyniai Finas ir Fina, bei mažoji delfinytė Elfa.
IMG_3194.JPGKiek Elfa pamena, jų šeima visuomet gyveno atsiskyrę nuo kitų gentainių, nors aštuonių kojų mokytojas Galvelė pasakojo, kad delfinai gyvena didelėmis kaimenėmis. Klausimas kodėl jų šeima yra kitokia, Elfai iškilo tik visai neseniai. Bet kaip įlindo į mažą galvelę, taip jos ir nebepaliko. Ji klausinėjo tėčio, klausinėjo mamos ir sesės su broliu, tačiau visi tik neaiškiai kažką myksėjo ir šalinosi įkyraus klausinėjimo.
Vieną dieną, žaisdama pamėgtoje vandens aikštelėje, Elfa taip aukštai iššoko, kad net pati išsigando. Sklęsdama oru ji pajuto nuostabų skrydžio malonumą, išsišiepė ir plačiai atmerkė akis, kad pasigrožėtu savo namais iš viršaus. Vandenynas bangavo tarsi didžiulė mėlyna želė, kurią mama gamindavo kas antrą šeštadienį, o tarp bangų suposi…. suposi, kažkoks neaiškus ir nematytas daiktas.
PLIUMPT!
Elfa neišvengiamai krito žemyn, nespėjusi gerai įsižiūrėti, kas plūduriavo jos valdose. Nyris buvo ypatingai gilus, daugybė burbuliukų apgaubė ir kuteno smengančią delfinukę. Jai tai labai patiko. Apsisukusi ji vėl šovė viršun, bet šį kartą keistojo radinio nebesimatė. Tačiau mažylė nebuvo iš tų, kurie greitai pasiduoda. Penktasis šuolis ir ji rado tai, ko ieškoje. S-t-i-k-l-i-n-į b-u-t-e-l-į. Sakytumėt, nelabai įdomu, tačiau tai buvo ne šiaip sau butelis. Jis – neskendo. Elfai prireikė trijų krabų pagalbos, kad butelis, stipriai pririštas prie jos uodegos, nukeliautų kartu į povandeninę olą, kur ji saugojo visus savo turtus. Ten, patogiai įsitaisiusi, Elfa smalsiai apžiūrėjo vis dar pririštą butelį. Kamštis buvo aplietas vašku, taip užtikrinant, kad vanduo nepateks vidun, o tai, kas butelio viduje, bus išsaugota iki reikiamo momento. Ji prisiminė skaičiusi Makaronų knygoje, jog būtent taip žinutes siųsdavo dvikojai sausumos gyventojai ištikti nelaimės.
„Įdomu, kam skirta žinutė butelyje?“ mąstė Elfa nedrįsdama jo atkimšti. “Įdomu, ar vandenyno vanduo nenuplautų žodžių….? Įdomu…!?“
Neapsisprendusi delfinukė paslėpė butelį povandeninės olos seife ir parskuodė namo vakarienės.
IMG_3199Kiaurą naktį ji vartėsi minkštosios verbenos pataluose spęsdama ar atidaryti paslaptingąjį butelį, kol nesusiturėjusi, vos prašvitus vandenyno saulei, nukūrė į žaidimų olą ir neleidusi sau suabejoti, – atkimšo radinį.
Vanduo kaip mat užpildė tuščią ertmę, o didelis oro burbulas nuburbuliavo viršun. Mažas popieriaus lapelis permirko, tačiau raidės matėsi puikiai:
Lai-min-gų šven-tų KA-LĖ-DŲ!
Tiek buvo parašyta paslaptingame lapelyje. Elfa sutriko. Tai nebuvo pagalbos šauksmas, kaip ji buvo skaičiusi, tai buvo palinkėjimas. Tačiau kam? Ir kas gi tos KA-LĖ-DOS?
Pratupėjusi oloje visą pusdienį Elfa apsisprendė negrįžti namo, kol neišsiaiškins stiklinio butelio paslapties.
Tuo tarpu mama Dela susijaudinusi klausėsi aštuonių kojų mokytojo Galvelės. Pasirodė, kad jos mažoji dukrytė praleido pamokas ir jau seniai jos niekas nematė. Tuoj pat buvo įspėtas tėtis Delfas ir visa šeima, padedama krabų, pradėjo paieškas.
O Elfa, vedama nenumaldomo noro išsiaiškinti stiklinio butelio paslaptį, skrodė vandenyno paviršiumi link žemyno, kur jai buvo uždrausta keliauti. Ji tikėjosi ten sutikti išmintingąsias rajas, apie kurias pasakojo mokytojas ir išsiaiškinti:

KAS GI TOS KA-LĖ-DOS?

Be patirties ir be reikalingos ištvermės, mažosios delfinukės jėgos greitai seko, vakaro sutemos leidosi, o vėjas, kaip tyčia, smaginosi šiaušdamas vandenyną. Elfa stengėsi, bet nuovargis taip kirto, kad jai darėsi vis sunkiau išnirti viršun, kad įkvėptų. Pametusi kryptį mažylė dar labiau išsigando ir pamažu, nepaisant atkaklios kovos, ji pradėjo skęsti.
Elfos šeimos pastangos rasti dukrą buvo bevaisės. Jų tiesiog buvo per mažai, kad galėtų naršyti skirtingomis kryptimis. Aštuonių kojų mokytojas, labai griežtai, sučiupęs sielvarto apimtą tėtį Delfą, kažką jam aiškino, kol tas linktelėjo sutikimui. Tada, visa šeima, kartu su jonvabaliniais krabais, pajudėjo kranto link. Ten, kur niekas iš jų neplaukdavo.
Kai Elfa pramerkė akis, prisidūkęs vėjas jau ramiai miegojo. Saulė žaidė bangose, o pati delfinukė suposi paviršiuje. Apsidairiusi ji pamatė, kad krantas – visai netoli, o tada, su siaubu prisiminė, kas nutiko naktį. Ji greitai apsisuko ir … nustėro. Aplinkui nardė daugybė delfinų, gentainių, kurių ji niekada nebuvo mačiusi. O šalia, ant bangų laukė visa jos šeima. Kai ji puolė mamai į glėbį, delfinai uždainavo savo ypatingais balsais.
Delfinukai.jpgTą įsimintiną dieną, gerdama imunitetą stiprinančią moliuskų kiautų arbatą, kurios nekentė visa širdimi, Elfa jautėsi pati laimingiausia pasaulyje. Tėtis Delfas glėbesčiavosi su nematytų ūsuotu delfinu, ir jie kartu, pagaliau papasakojo Elfai liūdną šeimos istoriją. Pasirodė, kad lygiai prieš septynerius metus, kuomet Elfa tebuvo kūdikis, per gražią šeimos šventę vadinamą Kalėdomis, tėvelis susipyko su savo geriausiu draugu, vyriausiuoju broliu – Delu. Susipyko taip smarkiai, kad prisiekė daugiau niekada vienas su kitu nebendrauti. Būdamas baisiai užsispyręs, Delfas su šeima, paliko savo gentį ir pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą. O kadangi susikivirčijo per Kalėdas, nusprendė niekada jų nebešvęsti. Ir jei ne stebuklingas stiklinis butelis ir mažoji dukrelė Elfa, kuri pasiklydo ieškodama atsakymo į klausimą: KAS YRA KALĖDOS?, gali būti, kad broliai niekuomet ir nebūtų susitaikę. Tačiau nelaimėje, tėtis Delfas paprašė brolio pagalbos, ir susivieniję delfinai laiku rado ir išgelbėjo nusilpusią jo dukrelę.
Tą tylų vakarą, kai mama niūniavo senai girdėtą lopšinę, Elfai daug kas paaiškėjo:
P i r m a. Kalėdos kartais atplaukia stikliniame butelyje.
A n t r a. Kalėdos, tai šeima ir gardus maurų pyragas.
T r e č i a. Kalėdos yra būtinos kiekvieno gyvenime, nes KALĖDOS YRA MEILĖ
IMG_E3225.JPG

SU ŠVENTĖM, mielieji mano skaitytojai 💙💚

 

no-stress KALĖDOS 🌴

Ko saloje nesijaučia, tai prieš-kalėdinės įtampos. Mokyklos spektaklis (muzikinis) Oliveris Twist‘as jau pažiūrėtas ir turiu pasakyti – tai buvo nerealiausias projektas, kuriame vaidino mano vaikai (lenkiu galvą prieš teatro vadovę, kuri 120 paruošiamukų pavertė nuostabiais aktoriais ir daininikais – visiškas Kalėdų stebuklas).

IMG_3256_1
MarijaMr. Brownlow vaidmenyje

Dar liko choro pasirodymas IR Lietuvių Bendruomenės Kalėdos, kurių visi laukiame.  BEJE, man skambino Kalėdų Senelis ir pranešė, kad šiemet dovanos bus siurprizai, taigi NEREIKIA laiškuose svajonių vardinti 😊, o TAI ypatingai palengvino gyvenimą (ne tai kad aš planavau n svajonių prirašyti, BET, jūs gi suprantat, Kalėdų Seneliui, kuris taip pat yra Snieguolė, Dantukų Fėja, Pusis ir Šmusis (ilga istorija), Nykštukas, Šrekas ir Drakonas, priklausomai nuo dienos ir mergaičių elgesio, bus GEROKAI paprasčiau dovanas ruošti). Be to, šiemet ausyse įkyriai neskamba jingle bells, saulė šviečia ryškiai ir stabiliai, finka minimaliai papuošta ir net sveikinimai išsiųsti.
Labai labai man tinka tokios Kalėdos – RAMIOS ir GIEDROS.

IMG_3180
Siurprizas Jonui jau numegztas… na, nereikėjo prisidirbti… mi amore…

Žinoma, metus apibendrinančios mintys aplanko. Jums taip būna? Mums tai LABAI būna, ypač metų pabaigoje, kai suvokiame, kad daugiau į tuos metus nebūtume pajėgę sukimšti, kai sausainių gaminimas įsisiautėja ir aš imu kočėlą į rankas dėl teisingų priežasčių, kai laukiam atostogų, nes vėl kažkur keliausime.
Šį kartą Naujieji Metai bus ant slidžių vėl toje pačioje Austrijoje, Fiss miestelyje, nes mes nusprendėme, kad norisi grįžti TEN kur viskas aišku: ta pati slidinėjimo mokyklėlė, puikios trasos, aiškūs taškai KUR ant kalno stabtelėti ja-ger-meis-te-r‘io (šitą reikalą ragauju tik ten, nes tik ten man jis tinka), ir šiaip – JOKIO diskomforto.

IMG_3213
“Atbėgo briedžiukas iš miško iš miško…“ – dainelė, kurią kas metus traukdavome per Kalėdas tėvų namuose, TO labai pasiilgau ❤

Rašau dabar ir suvokiu, kad šioje vietoje einu prieš savo pačios srovę, prieš BANDYMĄ naujų dalykų ir naujų vietų, nes aš nenoriu išlįsti iš savo komforto zonos… O kaip tik neseniai klausiausi žiauriai pamėgto podcast‘o Ted Radio Hour apie komforto zoną ir kaip BŪTINA ją karts nuo karto palikti. Klausiau ir su viskuo sutikau:
– kad reikia eiti namo iš darbo skirtingu keliu, nes taip galima sutikti savo gyvenimo partnerį arba dar KĄ NORS įdomaus,
– reikia bandyti naujus dalykus, net jei tave paralyžuoja baimė (pvz. glostyti vorus), nes tokia patirtis gali padėti tos baimės atsikratyti (ne, nu nežinau ar šitam pritariu…),
– reikia mokytis naujų kalbų, nes tai atvers naują pasaulį (pvz. knygų originalo kalba arba Borjos*),
– reikia svajoti BIG, nes tik tuomet įmanoma pasiekti žvaigždes (na čia metafora, nors nebūtinai).

comfort-zone-1
yeah yeah… (foto iš interneto)

Tačiau, kad ir kaip man visa tai artimai skambėtų, VISTIEK slidinėti važiuosime į daug kartų lankytą Fiss.
KODĖL?
Paklausiau savęs susimąsčius ir pati sau greitai atsakiau:
“Ogi TODĖL, mieloji aš, kad ir taip kasdieną išstumi save iš savo komforto zonos, mažesniuose ar didesniuose dalykuose, išstumi save ir stumi vaikus. Jonas TEN būna daugiau nei dažnai ir štai DĖL TO norite naujus metus sutikti Fiss‘e, kur bus DAUG komforto ir mažai naujovių 😀 Argi nenuostabu?!“

KALĖDOS BE ĮTAMPOS ir NAUJI METAI KOMFORTO ZONOJE.

IMG_9060
Va čia tai mintis!… (nuotraukoje – Marso amiga…:*)

TO jums visiems ir linkiu, –
TOKIŲ švenčių, kad kur beatsidurtumėte, būtų tiesiog
GERA, KOMFORTABILU ir JAUKU 🌞

Nelinkiu iššūkių, juos palikime ateinantiems metams, kai apsilankys apvalutė, laiminga ir sėkminga cerdo**, kuri priešingai, nei byloja lietuvių folkloras, NEŠ džiaugsmą, draugystę ir meilę ❤

Va taip tai – visiškai IN the comfort zone…
Canarias
siunčia jums linkėjimus (žiūrėkite su garsu ir nusišypsokite 🙂 veiksmas vyksta kelte Navieras ARMAS pakeliui į La Palmos salą).

*Borja – ispanų greitakalbe varantis mūsų finkos sodininkas

**cerdo (isp.) kiaulė

Tikroji LA ISLA BONITA = LA PALMA ❣

Jei man reikėtų rinktis KUR gyventi Kanaruose, kai būsiu virš penkiasdešimties, likčiau čia, tik čia.
IMG_20181030_1134395
Aš čia apie salą Kanaruose, vadinamą – LA ISLA BONITA ir apie save, kai p-e-r-s-i-r-i-s-i-u per penktą dešimtį, o tai visada atrodė už labai aukštų kalnų, nors paskutiniu metu pradedu įtarti, kad tie kalnai nėra jau tokie aukšti…
Taigi – LA PALMA.
Sala su maždaug 86-ias tūkstančiais dvikojų gyventojų, penktoji pagal dydį Kanarų salyne. Kas nebuvote, tai patys kalti, ir pridedu – NIEKADA NEVĖLU 😊 Mums ši sala iš viso aplankyto archipelago yra PATI PAČIAUSIA. Šioje saloje yra graži visuma – gamta vešli ir žalia, kalnai aukšti, tarpeklių pilna, gyvenvietės sutvarkytos, mažai apleistų ar pusiau sutvarkytų namų, todėl akis vis pasigroži spalvotomis jų sienomis, bei paprastais gyventojais. Keliai, tiesa, – vingiuoti, čia tas vienas nemalonumas, nes UŽSUPA kapitaliai, kol nesi pripratęs, tačiau jei saloje būtų autoestrada, tai jau būtų Tenerifė.

IMG_2822.jpg
Žodžiu, La Palmoje – GERA.

Caldera de Taburiente – puodo krateris (DIDELIO DIDELIO puodo, kur virš laužo sriubą verdam). Iš tiesų tai ne visai krateris, nors vulkanų išdaigos turėjo įtakos tokiam puodui susidaryti. Čia būtų labai gera apsistoti savaitei ir ilgiau. Pats salos centras, nacionalinis parkas ir daug takų PO, VIRŠ ir TAME puode vaikščioti. Mes tiesiog aikčiojom nuo tylos (kai mergaitės leido), giliai kvėpėm į save gaivų orą keliaudami tarp galingų spygliuočių ir stebėjome juodus, galingus kranklius besisupančius ant oro srovių. Tada pagalvojau,  kad gal norėčiau atgimti ne tik alyvmedžiu, bet ir paukščiu – TOKIA laisvė virš giliausių įdubų lakioti ir tokį grožį regėti.

IMG_20181029_1300038.jpg
Jeigu nematote varno, tuomet jis jau nuskrido

Mašiną patogu pasistatyti Mirador de la Cumbercita, ne tik kad nuostabus vaizdas, bet ir keletas įvairaus ilgio trasų ten prasideda. Ką būtina padaryti, tai UŽSIREZERVUOTI vietą mašinai, kitaip neįvažiuosite į parką. Tą galite padaryti El Paso miestukyje esančiame puikiame turistų centre (tačiau gali būti kad tą pačią dieną vietos  ir negausite), arba internetu: http://www.reservasparquesnacionales.es/real/ParquesNac/usu/html/detalle-actividad-oapn.aspx?cen=4&act=5

IMG_20181029_1315495.jpg
Que paso muchacha? Duok batono…

Mes taip ir padarėme (čia apie rezervaciją, ne batoną). Na, ta internetinė svetainė nėra ypatingai draugiška vartotojui, bet galiausiai mums viskas suveikė. Įvažiuojant į parką turėjome parodyti rezervaciją ir ją reikėjo užkišti už automobilio lango, kad būtų aišku kada turime atlaisvinti vietą. Visa tai tam, kad nebūtų mašinų sangrūdos, nes parkavimas labai ribotas pakilus aukščiau.
IMG_20181029_1253332.jpgKas mane labiausiai žavėjo La Palmoje, tai IDEALUS salos dydis.  Tokia tikra sala, nei per didelė, nei per maža ir pakankamai išvystyta, kad jaustumeisi patogiai. El Hierro buvo įdomu, nes ten beveik nieko nėra, jautėmės izoliuoti tokioje „spooky“ aplinkoje (bet tame El Hierro žavesys ir pasireiškia), o La Palmoje visko buvo PATS TAS, todėl jautėmės labai jaukiai.

IMG_2855
Futbolo aikštelė BŪTINA, vaizdas taip pat privalomas ❤

Visur, kur valgėme buvo labai skanu ir kokybiška, netgi v-a-g-o-n-i-n-i-a-m-e Kiosco TamarAgua II playa (LP-207) pakeliui į Fuencaliente (neįskaitant deserto, kuris, tradicinis kanarietiškas, bet man jo vaizdas priminė La Gomeroje ragautas skūras ir nei vienas iš mūsų to deserto (pamiršau pavadinimą) nenorėjo valgyti… o padavėja TAIP nutebo! Čia, matyt, kaip su šaltibarčiais mūsuose…)

IMG_2856.jpg
Kiosco TamarAgua II playa apsuptas kemperių ir bananinių palmių, su vaizdu į vandenyną POR SUPUESTO!

Kelias į aukščiausią salos vietą Roque de los Muchachos (2426 m), kaip ir dauguma salos kelių vingiuoja TAIP, kad maža nepasirodė. Maišelių neprireikė, bet visi jautėmės lengvai daužti (išskyrus Marsą, kuris šioje kelionėje užsidirbo tokį apibūdinimą „Marsas pedo mata…*“  ir , deja, tai teisybė.)

IMG_2925.jpg
Tik nespauskite per daug, nes …ups, vėl pirstelėjau…

Tačiau vertas tas serpantinas visų nemalonių pajūčių. Užkilom prie gigantiškų ir siurrealiai atrodančių teleskopų. Anksčiau lankėmės Teidės observatorijoje Tenerifėje, bet vaizdas La Palmoje, aukštai, palei dangų, mus dar labiau sužavėjo.
IMG_2907.jpgTen randasi vienas didžiausių pasaulyje teleskopų – Grantecan (Gran Telescopio Canario), o šviesa neužterštas, žvaigždėtas La Palmos dangus – 75% laiko būna giedras! Ir tai, žinoma, traukia mokslininkus iš viso pasaulio.
Nepaprastai mane sužavėjo tie fantastiškai atrodantys statiniai-įrenginiai, ir susimąsčiau (daug kažkaip pradėjau mąstyti?!), kad kažkam tai TIESIOG darbo vieta. Na, darbas toks, TELESKOPINIS, visai kitoks nei dauguma darbų, kuriuos dirba žmonės aplinkui.
IMG_2910.jpgIr dar susimąsčiau, kad tokių KITOKIŲ darbų yra daug, ir geriausia ką galime padaryti, vaikams rodydami pasaulį, yra tokios patirtys – štai, mergaitės, čia dirba fizikai ir astrofizikai, jeigu įdomu ir jums, reikėtų pasigilinti į matematiką, o tada ir jūs galėsite turėti tokią žavingą darbo aplinką. Toks „real world“ patyrimas, kad viskas įmanoma, jei domiesi ir žinai kur eini (🙃)

IMG_2913.jpg
Kabinetas …

Pasivaikčiojimuose po Roque De los Muchachos teko susidurti su įvairaus stiprumo vėju, kaitra, pasislėpus už uolos, ir šalčiu, išlindus į atvirą erdvę, bet GROŽIS pakilus virš debesų – neapsakomas. O man dar labai imponavo turistų negausa.

IMG_20181030_1434037.jpg
Čia – vietinio, aukštikalninio, varno darbo vieta 😉

Taip, Tenerifės Teidės viršūnė  – aukščiau (3718 m) ir pasivaikščiojimas tenai taip pat ypatingas ir vertas dėmesio, tačiau kylant į Los Muchachos La Palmos saloje, nereikia laukti funikulieriaus (kuriame dėl sangrūdos ir karčio aš pvz. išsijungiau ir viršūnę pasiekiau be fazių…) ar parkuotis toli toli. Užliūliuoji su automobiliu iki pat viršaus ir dar ,jei neapsidirbi pakeliui, jautiesi labai laimingas. Pirmas šaltas gūsis išlipus ir pykinimo kaip nebūta. Tiesa, Marsiui teko patūpėti mašinoje (šuneliams neleidžiama parko teritorijoje grožėtis gamta), tačiau jis neprieštaravo. Vėsu visgi, apie 10 laipsnių + saulė.

IMG_20181030_1454128.jpg
Tenerifės Teidė matosi tolumoje!

Kelionėje žemyn užsukome į vyninę, kur radome besidarbuojančius savininkus. Prigriebėm keletą Afrutado ir pilni pozityvumo nuvinguriavome toliau.

This slideshow requires JavaScript.

San Andres – miestukas, kuriame, Jonas (su manim, aišku) žada įsikurti ateityje 😃 Matyt, tas tobulas chicken curry, kurį suragavo La Placita restoranėlyje jį galutinai papirko. Ten tikrai buvo puikus maistas, VISAS, kurį užsisakėme.

IMG_20181031_1658214.jpg
Netgi ledų kokteilis išrankiąjai Lukai akivaizdžiai patiko 🙂

Pats miestukas – tvarkingas ir žavus, su bananų palmėmis, kurios toje vietoje derėjo prie bendros miestelio aplinkos, katinukais miegančiais ant suolelių, vietinių užeigom ir , žinoma, vandenyno garsais. Kitą rytą, Jonas  primygtinai siūlė dar kartą važiuoti į San Andres (ta prasme vingiuoti iki blogumo), kad DAR KARTĄ papietauti (pilvo vergas)! Tai įsivaizduokite įspūdį…. Mes, sunkiai, bet atsisakėme.
IMG_20181031_1740248.jpg
IMG_20181031_1725035.jpgLos Tiles biosferos poligonas, tai KITOKIA salos vieta. Ten – labai drėgna ir taip žalia akyse, kad aplanko įkyrus dejavu jausmas. Turistų centre, super diedukas, ištraukė nykščio dydžio šikšnosparniuką, kurį Marija su siaubu supainiojo su voru.  Diedukas paaiškino, kad šitie mažuliukai (tik nesudžiovinti) gyvena aplinkui, drėgname laurisilva miške -tipiškas miškas debesyse, kuris veši kalnuotose vietovėse. Na, ne Lietuva vadinasi.

45289449_2345387398822149_617820913701748736_n.jpg
Sakau, kad pilna vandens, yra kas maudosi su rūbais 😉 (ačiū Neringa už foto!)
IMG_3007.jpg
Teko pasivažinėti ir šituo, bent jau be vingių 😉

Los Tiles trasų pasirinkimas toks: kiek drėgnesnės arba LABAI drėgnos, vedančios per požeminius tunelius link krioklių ar kylančios aukštyn žaliuojančiu ir varvančiu mišku. Jei būtume atvykę tiesiai iš Lietuvos, matyt, nebūtume taip sužavėti :D, bet ŠĮ KARTĄ buvo tikrai smagu pakeisti aplinką į vešlią ir šlapią.

IMG_20181029_1716399.jpg
Visuomet ko nors naujo išmoksti, žmogus, tik atmerk akis!

Reikia pasakyti, kad mums trijų pilnų dienų saloje NEUŽTEKO, dar liko daug ką apžiūrėti ir išbandyti, o ypatingai DAUG kur pėščiomis nužygiuoti. Medžiais apaugusiose kalnų klostėse liko daugybė kilometrų nepatyrusių mūsų įspaudų ir tai teikia vilties, kad mes į La Palmą dar GRĮŠIME. Norėčiau, kad taip ir nutiktų  persiritus per tą p-e-n-k-i-a-s-d-e-š-i-m-t ar anksčiau.

IMG_2849.jpg
VISA sala banguoja bananinėmis palmėmis ir man tai buvo labai gražu. La Palmoje tos plantacijos kažkaip gražiau integruojasi į bendrą kraštovaizdį, nei, sakykime, Tenerifėje

 

 

7-3-6,6,0
trumpai ir aiškiai
IMG_20181029_1708007.jpg
Turim druskos, jei pritrūksit – prašom į svečius! Prie Faro de Fuencaliente buvo vėjuota, bet ne šalta.

 

*Marsas pedo mata (isp.) – Marso perdalas žudo…

Halloween’o klausimas

Šį kartą sudeginau picą. Nes rašiau šį tekstą, o kai rašau, mano smegenys atsiriboja, nors tu ką. Kartais situaciją suvaldo Jonas, bet jo dabar nėra. Išskrido į Singapūrą ir atsiuntė tokią žinutę: „žinai, žiūrint iš didžiojo pasaulio, sala (Tenerifė) atrodo  tokia atostoga… O čia visi aplinkui, kažkur bėga su iššūkiu veiduose.“
Likau be pietų.
Bet ne apie keliones. Apie tai, kas man nesusiveda. Halloween‘as.

45567015_303915413777975_4928899589806751744_n.jpg
Mergaitės labai norėjo švęsti.  Ką? Kaip? Warum?

Marija ypatingai  troško persirengti, išsipaišyti, pasigamino ranką su kraujo lašais, o mintyse ir tris galvas buvo išsidrožusi… žodžiu ruošėsi. Aš ignoravau, kaip visada ir ignoruodavau šitą šventę. Tik anksčiau nejutau tokio spaudimo ją švęsti, eina ir praeina. Nestabdžiau vaikų įsijautimo, bet nepajudinau nei pirštelio, na, taip, nusipirkome porą kaukių, Marsiui murcielago* lankelį, dar keletą niekučių – komercija visiška.

Man lapkričio 1-oji yra lapkričio 1-oji. Žvakutės, kapinaitės ir šaltas, draskantis vėjas.

Žinau, kad tada prasideda mano mėnuo, ale kai krenta gražūs lapai…. Tokio nepamenu per visą savo gyvenimą, bet lapkritis gi ne veltui?! KAŽKADA krito, matyt, tie lapai ne spalį ir KAŽKADA lapkritis buvo gražus ruduo. Aš tuo tikiu labai labai šventai. Bet ne apie tai.

45527595_489467018203947_5349210574066548736_n.jpg
Sakau gi, nestabdau…

Halloween‘as šiemet išpuolė La Palmos saloje (apie šitą isla muy muy bonita sekančiame post’e) ir pirmą kartą Jonas pasirašė skaptuoti moliūgus. Tiesa, Lanzarotėje, n metų atgal,  esame arbūzą skaptavę, čia as close as it gets, kalbant apie Halloween‘ą, mūsų šeimoje. Bet štai, vaikai paaugo ir jiem atrodo, kad tas Halloween‘as yra kažkas kas mums turėtų rūpėti?!?

….. …… …… …… …… …… …… Zzzzzzzz Zzzzzzz Zzzzzzzz ….. ….. ….. ….. ….. …..

Man rūpi UŽGAVĖNĖS. Tada mes blynus kepame, o jūs – vaikai, su didžiausiu malonumu, persirengę kaimynus gąsdinate ir saldainių prašote (čia kai Lietuvoje gyvenome, dabar liko blynai). Smagu, o ir idėja labai teisinga. Varom žiemą lauk – viskas aišku. Super, aš ir pati nuoširdžiai per kaimynus eidavau paauglystėje. Branda pas mane neskubėjo, tai aš vaikystės prisiragavau sočiai 😉. Bet štai Halloween‘as?!? KODĖL jį reikia švęsti per, pasak Marijos,  lietuvišką „numirėlių“ dieną? Ir ne, aš nesu už raudas ir R(A)UDENĮ, šaltį ar kiaurai smelkiančią drėgmę, bet graži ta mintis – žvakeles uždegti, sustoti, pagalvoti apie draugus, giminaičius, artimus žmones, kurie jau žino, kas TEN, kitoje pusėje.

45478382_2150249078559894_1864721297792040960_n
Degu žvakeles visuomet, kurioje pasaulio vietoje bebūtume. ok, kad ir prie moliūgų…

O kas yra Halloween‘as? Kodėl jis mums turėtų būti svarbus? MUMS, ne airiams, britams, škotams ar amerikiečiams, kurie įsisavino Holloween‘ą per masinę airių migraciją? Suprantu, kad keltų palikuonims tai yra JŲ šventė, net jei dauguma nežino apie ką jie tuos moliūgus skaptuoja, bet man, štai, niekaip ji nelimpa. Nors ir gražūs tie žibintai (jack-o-lanterns, kurie, iš tiesų, ropėje iš pradžių buvo skobiami), bet TIK TIEK.
Ir kai vaikščiojome jaukiomis Santa Cruz gatvėmis nedidelėje La Palmos saloje, mačiau Marijos nusivylimą, nes be plastmasinių vorų ir prisidažiusių vaikų nebuvo jokios reikšmės, kažkoks chaosas apie nieką…

45333543_2220409628237452_3000747101136093184_n.jpg
NE Halloween’as 😉

Grįžę į Tenerifę susitikome su lietuviais Pyragų dienoje, kurios tikslų ir užsiėmimų miksas: atsivežam savo pyragą – renkam lėšas lietuviškam knygynėliui – vaikai gamina vorus ir skraidančias lėkštes – suaugę bendrauja – žaidžiam petankę pirmą kartą – labai daug šypsomės, nes gera – Marsas pavergia dar kelias širdis ir yra niurkomas kiaurą dieną.

45450025_1184998961845180_3481236066181054464_n
Marsas laiko veltui neleidžia – čia  nauja meilė ❤ Kotryna

Pasibaigus susibūrimui, mašinoje, mergaitės vienbalsiai pareiškia, kad tai buvo PATI nuostabiausia šventė. Gal dėl to, kad SAVA, kad viskas aišku apie ką ji ir dėl ko. Ir man kažkaip DZIN tada pasidarė, pamąsčiau, kad ilgainiui, tikėtina, vaikai patys atsirinks kas jiems svarbu, įdomu ir prasminga. Halloween’as ar Pyragynas su oranžiniais akcentais.
45280378_2220416731570075_4463924699469971456_n.jpg

Mua organizatorėms ir sutiktiems žmonėms ❤


 

*murcielago (isp.) – šikšnosparnis

FIESTA – laikas švęsti

Fiestos mums patinka – fiesta pirmadienį, fiesta penktadienį. Nėra pamokų, – reiškia REIKIA atostogauti VISAI šeimai. Čia, Kanaruose, tokios yra nerašytos taisyklės ir jų būtina laikytis, antraip niekuomet neįsikirsi į tranquilo manana būseną. O jei neįsikirsi, teks tau palikti Kanarus savo noru, o tai jau sutrikimas…
Todėl mūsų šeima stengiasi ir per fiestas mūsų namuose nerasite.
IMG_2185Šį kartą dūmėm šiaurėn. Tikrai verta pailsinti akis nuo įraudusių britų pilvų, bei žilstelėjusių pakaušių ir aplankyti La Lagunos miestą, šimtmečius atgal buvusį visų Kanarų sostine. Ten randasi pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna (dabar kanariečiai turi visas tris aukštąsias mokyklas). Na nerasite patikimų šio univesiteto reitingų, jis nereitinguojamas kaip, beje, ir visi Kanarai.
Take it or leave it, kaip sakoma. Arba, kaip sakoma Lietuvoje, – Yra kaip Yra.

O yra tranquila manana 😊

IMG_2572.jpg
Hacienda CRISTOFORO – per kelią nuo mūsų finkutės. Vieta, kurią verta aplankyti, ten vyksta įvairūs renginiai, galima apsistoti nakvynei ir susipažinti su Denis, žilagalviu iš jūsų sapnų, kuris tą vietą ir sukūrė, beje, prieš 50 metų dykynės gabalą nusipirkęs iš mūsų finkutės šeimininkų.

 

IMG_2575.jpg
Hacienda Cristoforo – keliavau Dariaus Treinio garsų takais

La Laguna mums labai patiko, nes jau pasiilgome miesto, jaukių kavinukių, senovinių pastatų, netgi parduotuvių šiek tiek pasiilgome. Šiaurinė Tenerifės dalis skiriasi nuo pietinės ne tik gamta ir klimatu, bet ir gyventojais. Šiaurėje vietinių kanariečių koncentracija daug didesnė ir ten tikrai gerokai daugiau jaunimo. Mes su malonumu paganėme akis, bei skrandžius ir palengvinome savo pinigines. Ne, ne dėl to kad brangu, dėl to, kad YRA ką pirkti be pripučiamų čiužinių, rankšluosčių su užrašu Tenerifė ir kinietiškų „kakučių“.

IMG_2552.jpg
La Laguna senamiestis – kanarietiški balkonėliai

Tačiau pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Anagos nacionalinis parkas, kuriame atradome kitokią Tenerifę. Ten vešlu, žalia, paslaptinga ir daug įvairiausių trasų, kurių sudėtingumą padės pasirinkti draugiškas lankytojų centro darbuotojas.

IMG_7613.JPG
Marija tikrina, kas vešlesnes samanas turi 😀
IMG_7594.JPG
Camino viejo al Pico de Ingles

Pasivaikščiojome užburtu mišku, nukulniavome iki Mirador Pico de Ingles, o rimtesniam prakaitavimui pasirinkome žygį nuo Chamorgos (miestelis su vienintele kavine už kurios viskas baigiasi, bet prie kurios yra tualetai tokiems kaip mes ir LEDAI, taip pat mums ir dar cerveza*, mačiau vokiečiai gėrė parpūškavę iš to pačio trak‘o kaip ir mes).

IMG_2521.jpg
Ta Casa Alvaro guanchinche** labai ten reikalinga, ji gelbėja gyvybes, ypač kai išsiruoši keliauti giedriausią dieną, kepinant saulei ir kalant 28 laipsnių temperatūrai.

Pati trasa Chamorga – Anaga švyturio (Faro de Anaga) – Playa de Roque Bermejo – Chamorga – ne pilnai 8 km. Lyg ir nieko, ypatingai kai apačioje esi apdovanotas maudynėmis paplūdimiukyje į kurį galima atrisnoti tik pėsčiomis (mūsų variantas) arba laiveliu (kitų ten buvusių dvikojų ir keturkojų variantas).

IMG_2500.jpg
Apačioje Playa de Roque Bermejo – taip gera buvo pasinerti ❤

Turiu pasakyti, kad esant tokiam „gaiviam“ orui, man trasa prailgo. Prakaitas liejosi, keliai skaudėjo, mergaitės ziurzti pradėjo maždaug prie švyturio….

IMG_2487.jpg
Tolumoje Faro de Anaga, nuo jo kelias leisis žemyn link Playa de Roque Bermejo

Bet mes didvyriškai ėjome, pasidainuodami, pabumbėdami, Lukai, karts nuo karto, dribtelint ant uodegos ant posūkių. Fantastiškai gerai pasimaudėme ir ilgai negaišę sukišome karštas pėdas atgal į kedukus kelionei atgal – aukštyn iki Chamorgos.
Marija, jau laižydama tikrai užtarnautą ledą, pas Alvarez‘ą tiesiai pasakė – būčiau žinojusi, kad taip ilgai eisime, būčiau nėjusi (užtrukome apie 4 valnadas). Bet, čia karštis kalbėjo 😊 Man labai patiko, ypač kai parkopusi pakišau galvą po lauko kranu (į tualetą net nenorėjau….) ir rankose laikiau ledinio vandens buteliuką.

IMG_2492.jpg
Čia jau visi lekavo ir pyko, kad fotografuoju

Išalkę buvome kaip reikalas, bet nusprendėm atsisakyti Alvaro siūlomų avinžirnių putroje ir papuotauti su saulėlydžio vaizdu virš Benijo paplūdimio.

Benijo.jpg
Sunkiau pasiekiamas Benijo paplūdimys (foto iš tenerifeplayas.com)

Kelias TF-134 palei pakrantę priminė Australijos Great Ocean road, o ir ant bangų besisupantys banglentininkai, kemperiai, bei tuntai jaunimo, glostė akis. Pavakarys puikaus oro ir fantastiškų vaizdų. Mes jau tada nusprendėm, kad šiaurėn reikės grįžti, vaikai cypsėjo tą patį. Bet štai nusižiūrėti restoranai pateikė akibrokštą. Besiraunant pro uždarytus vartelius priėjo moteriškė su paprasta žinute „Uždaryta“. Buvome šoke, kaip tai UŽDARYTA, mes – žygeiviai-didvyriai juk alkani?!?!? Aš greitakalbe bandžiau išsiaiškinti “Cuando cuando cuando**? Bet, Marijai teko perimti pokalbį dėl smarkiai pažangesnių lingvistinių sugebėjimų. Pasirodė, kad visi restoranai viršuje užsidaro šeštą valandą vakaro…. Buvo gal 18:15, nevalgyta nuo pusryčių, o vaizdas – fantastiškas, nors atsikąsk jo.
IMG_2530.jpgNuleidę nosis nusileidome ir patys, žemyn prie vandens. Tiesa, mašinų buvo BE GALO daug, visi siauro kelio pakraščai apstatyti automobiliais ir dar kemperių staliukais. Ta netvarka tokia kanarietiška, kad nesukome galvos, tuo pakrantė Australijos nepriminė, ten vietos dažniausiai nestinga. O apačioje, palei kelią, radome kur prisėsti ir prisikimšti pilvus.
Vaizdas – 10 balų, maistas – nieko toks (Los Roques casa Pepe), bendra savijauta – FELIZ.***

IMG_2524.jpg
Playa Roque de las Bodegas

Todėl tos fiestos Kanaruose yra reikalingos. Žmogus išsirauni iš jau ĮPRASTAI gražios aplinkos į NEĮPRASTAI gražią, primeni sau dar kartą, kad judėti reikia, – tai teikia atradimo džiaugsmą, ir patenkintas grįžti į rutiną iki kitų fiestų ar atostogų 💖 ir TAIP, mes už keturių dienų darbo savaitę😉

*cerveza – alus

**guanchinche – užeiga, kurioje pardavinėjami vietiniai gėrimai ir vietinis maistas.

***cuando – kada?

****feliz – laimingas/a

Keičiu profesiją – priimu užsakymus!

Planavau rašyti apie El Hierro salą, bet įvyko KAI KAS nenumatyto ir jaučiu pareigą pasidalinti.

HFTL1466.jpgGeriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
BET, pašaliniai efektai randasi VISUR- turėkite tai galvoje, mielieji!

IMG_0238.jpg
SIAM parko monstrai

Turėjome svečių per šventes ir vienas svečias buvo vienuolikos, na negi nenuveši į TĄ išsvajotą vandens karalystę (nors buvo vėsu, aha aha! turiu pasakyti). Nuvežėm ir nučiuožėm visais kalnais ir kalneliais, kai kur net po keletą kartų, o tada, drebėdami laukėme ilgiausioje eilėje prie TO paskutinio, greičiausio ir vandeningiausio atrakciono pavadinimu Singha. Asmeniškai mano, visų laikų adrenalino gaminimo favoritas yra Kinaree, tačiau Singha – daug greitesnis, LABAI greitas iš tiesų, o greitis – ne mano arkliukas, todėl tas atrakcionas man nelabai patiko (buvau čiuožus tik vieną kartą). Bet ko nepadarysi dėl kompanijos (KVAILYSTĖ, atsiminkite, nes ir jūs ant klozeto laiką leisite, arba dar blogiau…)

img_0343.jpg
aha aha

Taigi, dėl tos kompanijos šmurkšt į padangas ir po komandos „atsiloškite“ mes jau skriejame ŽEMYN. Nieko nemačiau, lėkėme labai greitai, o šaltas vanduo, stipriom srovėm purškė iš visų šonų (kas vaikams labiausiai ir patinka…). Tikriausiai purškia TAIP stipriai tam, kad net nebandytum atsimerkti, o tada jauti laisvą kritimą ir BUM, kali su uodegikauliu į KIETĄ trasą.
Va TADA aš ir ATSILOŠIAU, taip kaip buvo sukomanduota, beveik išsitiesiau toje suknistoje padangoje iš skausmo.
Trasos pabaigoje, lekiant 100 km per valandą*… tai nutinka akimirksniu, ašaros maišėsi su šaltu vandeniu, bet jau nebenorėjau iš jo išlipti, nes maniau nebepaeisiu, vanduo mane prilaikė, o prižiūrėtojas kvietė medikus. Va.

Po apsilankymo „emergency“ ir skubių rengeno nuotraukų sužinojau, kad uodega nenulūžo (palengvėjo), bet judėti ir sėdėti – skauda. Tada ir ATRADAU, kad neremiant uodegos, geriausia YRA sėdėti ant KLOZETO. Jei negalvosite kam iš tiesų tas daiktas skirtas, tai visai kaip krėsliukas gaunasi, tik gaila, kad stacionariai vonios kambaryje pritvirtintas…krėsliukas kad jį kur…
Dabar turiu naują AISTRĄ – dizaininu kėdes-klozetus (kreipkitės – padėsiu). Apvaizda, matyt, man padeda ATRASTI save…

Šios istorijos moralas – draudimas YRA gerai, NET jei jums „niekada“ niekas nenutinka. Privačioje Quiron ligoninėje, kuri patogiai randasi netoli SIAM parko (visi atrakcionų parkai turėtų turėti med. įstaigą šalia) užtrukome apie valandą SU VISAIS rentgeno tyrimais. 100% sąskaitos – padengta draudimo (mes įsigijome vietinį ADESLAS draudimą, kurio iki šio įvykio nei karto nebuvome panaudoję). Rekomenduoju, na nebent jūs nuotykių nerandate, bet va gi, – kartais nuotykiai patys susiranda mus netikėčiausiose vietose.
O Singha YRA pavojingas atrakcionas, esu tikra, kad ten kažkas NĖRA teisingai pragalvota (nebent mano uodega yra ypatingai riesta?!)
BŪKITE ATSARGŪS

IMG_0359.jpg
Seminaras su Rūta Pivoriūniene (labai patinka), TA pagalvėlė – MANO . Rašom laiškus Kūrėjui – turėjau ką JAM pasakyti apie klozetus…

Jei jau apie parkus – mums LABAI patinka MONKEY’s PARK. Na, aišku nenuostabu, kad TOKS parkas patinka man – the Boss Monkey, bet ir vaikai jame lankosi jau kelintą kartą su malonumu.
Smagu tai, kad kiaulaites (prie ko čia Monkeys nžnau…) ten galima čiupinėti, glostinėti, maitinti ir kišti į kišenę, jei nėra prižiūrėtojų – tą vaikai valandą, kitą ir veikia, kol aš kasau iguanų pakaušius (mano numylėtinės), o Jonas groja blackberry.

Pačių beždžionėlių taip pat yra visokių: ir drąsių, ir visai įžūlių. Man patinka ilgarankiai gibonai ir papūgos. Kai viskas nusibosta, su jomis galima aptarti planus kaip išlaisvinti Rosellas, kurių tėvynė – Australija.
Geriausi gyvūnų parkai YRA gamta, todėl nesame dideli zoologijos sodų lankytojai.

IMG_9538
Visokių Beždžionėlių būna… svarbu  TUO dižiuotis 😉

O apie El Hierro – pasaulio kraštą, būtinai ir ne už ilgo 😉

 

—  —  —

*aš perdedu, sorry…