TENERIFĖS must do’s 👌👌👌

Kai kalba ar mintys pasisuka apie Tenerifės palikimą aš save UŽKODUOJU, juk ne veltui sakoma – quit while you are ahead – juk TIKRAI geriau išvažiuoti, kai saloje daugiau viskas PATINKA, nei atvirkščiai, nerizikuojant sugadinti to nuoširdaus ryšio, kuris užsimezgė gyvenant čia dvejus mokslo metus.
IMG_5036.jpgIšėjusi iš Agromercado de Adeje, kur turgaus prekeiviai mane jau pažįsta („no bolsa verdad?“*) nebepastebiu baisios reklamos, bet matau nerealius kalnus. Šypsausi vilkdamasi keliu paskui dviratininkus ir net nebekyla minties spausti pypsiuko… Žinau, jog pavėlavusi į tinklinį, vistiek būsiu pirma, kuri atėjo ir tai man yra ok.
Neverksiu visą post‘ą, nors salą palikti yra gerokai sunkiau, nei maniau būsią. Ir nesu tikra ar čia aš sentimentalėju, ar sala tikrai TAIP smarkiai ĮTRAUKIA, o gal ir viena ir kita. Bet kokiu atveju, čia surašysiu kai kuriuos užsiėmimus (kas dar nebuvo aprašyta), kurie mum paliko įspūdį.

👌 Surfing – bandėm kartu su Ocean Life Surf School (galima susisiekti FB arba per Ramunas Karpuska, taip pat FB, padės susiorganizuoti). Labai norėjau pabandyti ir buvau tikra, kad man LABAI patiks, nes: PIRMA – myliu vandenį, ANTRA – labai norėjau.
O IŠ TIESŲ buvo taip…
Tikrai nesigailiu ir primygtinai siūlau SAU nueiti dar kartą, tiksliau der penkis kartus, kad nebebūtų baisu. Taip, man buvo BAISU, nes tik įlipus vandenin (viskas vyksta playa de las Americas paplūdimyje prie McDonald‘o) mane bangos šniau ir suvyniojo: kartą, antrą, trečią. No fun, žinokite kapstytis į viršų iš po tų bangų, labai daug vandens nugėriau, galvojau, gal padės, bet… Žodžiu, jei ne Jaime – instruktorius, grynakraujis perujietis, būčiau davus į pelekus ir kosėjus ant kranto, bet jis privertė mane žiūrėti į jį ir tol kalbėjo, kad turiu gyvenime daryti TAI KĄ NORIU, kol galimybės sprukti nebeliko. Dėka jo, porą kartų, pritūpusi ant lentos, netgi nučiuožiau nuo bangų. Bet visitiek su kiekviena ateinančia banga man buvo baisu, kad papulsiu į centrifugos rėžimą… Esu bandžiusi body board‘ą prieš daug metų, tada buvau be hidrokostiumo, tai be to, kad daug gėriau (tą kartą Ramiojo vandenyno vandens) dar ir pilvą iki kraujo nusibrozdinau. Tai galima sakyti, šį kartą man PASISEKĖ labiau.

240_F_152432220_NhVADhTFN1BfruWWbxWZ2Pnt7rYVsaa6.jpg
mhu… kažkas panašaus

Su Jonu nusprendėme, kad PAGARBA jums, surferiai! Tiek ištvermės ir jėgos reikia ir BŪTENT tų raumenų, kurių kasdienybėje mes nenaudojame…
Čia – mano patyrimas, kitiems bandytojams jokiais būdais baisu nebuvo, kai kam pavyko atsistoti ant lentos, kai kam ne visai. Į krantą aš išlipau pirmoji. Tačiau, manau, svarbiausia, kad sutikau Jaime. Jis man dabar kaip TALISMANAS, vos tik kas ir išlenda galvoje toks surrealus vaizdas – tvirtas, trumpas Jaime, poilgiais, juodais, palaidais plaukais, supasi ant banglentės ir buria – Viktorija look at me, look at me and live your deam…
Taip, man be-nar-dant Tenerifėje personalizavosi Castanedos istorijų šamanas. Viens prie vieno.

Inner-Shaman-Awakening
credit – zinoti.lt

👌 ESCAPE ROOMS – Island phobia. NEREALU. Mum patiko VISI šeši kambariai. Super kokybiškai įrengti, nerealus užsiėmimas tiek dviese, tiek su vaikais ar su draugais. Rekomenduojam iš širdies, dabar  ieškome gal ir Lietuvoje kokybiškesnių kambarių atsirado.

 

IMG_5104.JPG
Elementaru, Watson’ai

👌 IŠVYKA SU KAJAKAIS delfinų ir vėžlių stebėti, bei snorkelinti (Gran Azul Tenerife – rasite FB).
Išplaukėme iš Palm Mar keturi kajakai po du žmones, mes yrėmės su mergaitėmis ir abiems labai patiko (8 ir 11 metų). Maždaug trys valandos ant vandens, gainiojomės delfinus tikrąja ta žodžio prasme ir buvo LABAI smagu ir gražu. Delfinai šokinėjo, plaukiojo arti ir toli, netgi pranėrė pro mūsų kajako apačią. Gaila, snorkelinimo kaukes jau buvo surinktos, gal dar būčiau įšokusi pas juos. O snorkelinom, kad pažiūrėti vėžlių, tačiau matėm tik vieną, didelį, kurį vijosi naras su kamera (vėžlių ten būna gerokai daugiau, nes juos reguliariai šeria, mums tiesiog nepavyko tą kartą jų sutikti). Daugiau vėžlių nelaukėme, nes (!) sušalome vandenyje… ir nors visi buvome su hidrokostiumais, kalendami dantimis susliuogėme atgal į kajakus ir daugiau vandenin lįsti niekam nesinorėjo.
Praplaukėme palei didžiules uolas, kuriose gyvena paukščiai, o apačioje tarpsta raudonieji krabai, apžiūrėjome bangų išgraužtą olą, apiplaukėme žuvų fermas (ten matėme nardant ne vieną oportunistą delfiną). Žodžiu, MUMS LABAI PATIKO. Grįžę buvome siaubingai išalkę, todėl nusiaubėme netoliese esančią belgų kepyklą, kurios produkcija mergaitėms pasirodė skaniausia pasaulyje.

20170626_034728A.jpg👌 APSILANKYMAS PAS HIPIUS – man buvo labai smagus (ėjome nuo La Caleta link playa de los Morteros). Apie 300 žmonelių, atsipūtę ir laimingi, gyvena pasisklaidę kalnų klostėse prie vandens. Sutikome Fetcha, jauną prancūzę iš Alžyro, rankose besinešančią lentelę su užrašu masažai (matyt iš darbo keliavo), pusę bambalio vandens ir sietkutę, iš kurios kyšojo bagetės galas. Šypsena nuo ausies iki ausies, anglų kalba – puiki, gyvenimo istorija – unikali. Paplepėjome, sakė ji trečiame barancco (tarpeklis) gyvena, ten geriausia tvarka ir taisyklės (turėkite omeny, jei jau sugalvosite kraustytis). Beje, viena iš taisyklių – jei kas nors iš kaimynų gamina bendroje lauko virtuvėje, susirenka visi aplinkiniai ir laukdami traukia dainą (žodžius pamiršau).
Beje, paklausta, ar laukinis gyvenimas – saugus, ar ilgapirščiai nevargina, Fetcha patikino, kad tikrai ne, ir kompus ir foto kameras palieka ir nieko… Ir jokia policija laisvo oro direktorių negainioja, kaip kad mes buvome girdėję,  ten ramu ir gera gyventi. Va.
IMG_4477.jpg

IMG_4486.jpg
urvinukė

KARTODROMAI :
👌 Karting Club Tenerife –  ten Jonas su Pauliumi jautėsi kaip namie, turėjo VIP korteles ir buvo įsikūrę laikinąjį ofisą 🤔 Sakė, kad sunkiai dirbo, o nusiplūkę kartus gainiojo ir grįžę namo dejuodavo kaip milisekunde  nepagerino dienos normos…
Yra ir vaikų iki 12 metų trasa, šventėm ten mergaitišką gimtadienį, visoms mini Ms. labai patiko! (ps. ten labai neblogos picos).
download.jpg
👌 Karting Las Americas – ką tik atnaujino trasą ir kartus, irgi – gerai! Šventėm berniukišką gimtadienį, tai taip pat visiems patiko!
IMG_20190119_1538059.jpg
👌 Vaidmenų žaidimas „Mafija“ – organizuoja Casa Lituana, dažniausiai bare Baku, info rasite FB. Žinokite suaugusieji IRGI mėgsta žaisti, gal net labiau, nei vaikai. Va čia galite pasitikrinti savo pastabumą, budrumą ir sugebėjimą priimti žaibiškus sprendimus. Labai smagu, ypač prasižaidus keltą kartų.

👌 Pliažo tinklinis – Oi, čia tai ne tik kad į post‘ą netilptų, čia atskiro romano reikia. Mano meilės afera su šiuo sportu prasidėjo saloje prieš devynis mėnesius. Tiek emocijų joks užsiėmimas neatnešė 😎, o kiek dar pamokų išmokta ir ne tik tinklinio…
Trumpai – jei norite žaisti (o lietuvių sutikau nemažai ateinančių per atostogas prakaite pasimaudyti kamuolį bemėtant), tai NEIKITE į playa de Las Vistas pas trenerį aka Charlį (tikras jo vardas Carlos Velazquez) .
Dvi priežastys: 1. jis neturi paprasčiausios pagarbos jokiam asmeniui, netgi pačiam sau. 2. Jis yra vagis.

Dėl pirmos: ne, tai ne jūsų kaltė kad jis išvertęs akis ant jūsų rėkia per visą pliažą. Jam tą dieną nepavyko gauti ‚dozės‘. Taip, jis – NARKOMANAS.

Dėl antros: kad pavyktų gauti dozę, jam reikia efectivo ** ir tai randasi JŪSŲ kuprinėje. PATIKĖKITE, jis YRA PROFESIONALUS vagis ir ne kartą patekęs į policijos akiratį, TAČIAU jis vis dar TEN – playa de Las Vistas, treniruoja vaikus, turistus ir kelis ištikimus pasekėjus. Mes pasimokėme sunkiuoju būdu, todėl jus aš PERSPĖJU 📣📣📣

Playa de Torviscos YRA kita grupė, kurioje jūs galite žaisti super draugiškoje kompanijoje. Galėčiau juos visus išbučiuoti. Faini, tiesiog, labai. Ši grupė vasarą kiek išsisklaidžiusi, tačiau nuo rugsėjo vėl rasite juos prie molo nuo maždaug 10 val. pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį. PAVYDŽIU iš anksto tiems, kas prie jų prisijungs 😉

Teisa, ir lietuviai renkasi žaisti tinklinio Las Vistas pliaže (sekmadieniais), organizuoja Casa Lituana, taigi FB  rasite informaciją!

IMG_5292.JPG
Maža dalis SUPERINĖS tinklinio komandos

ŽYGIAI (garantuotai daugybę pamiršau)

👌 Masca tarpeklis – šiuo metu uždarytas, mes spėjome juo prašuoliuoti, labai patiko. Kai atidarys – būtinai apsilankykite.

👌 Carizales mountain trail (truputį už Mascos, kelias viršūnėmis) – apie 4,4 km pirmyn atgal, tinka su vaikais nuo maždaug 5-6 metų (kurie jau užtikrintai eina keliuku ir NE zigzagais), maždaug 2 valandos ėjimo be poilsio (pirmyn atgal). Labai gražu, ypač kai žydi aguonos.
IMG_20190407_1148447.jpg👌 El Bujero- Felstor (arka netoli Los Gigantes) – kelias cicular apie 7,5 km, be poilsio apie 3 valandos ėjimo, galima su vyresniais vaikais, kurie mėgsta iššūkius. Mes ėjome keturi suaugę ir šuo (ne prancūzų buldogas) 😉.
IMG_20190516_1120273_maza.jpg👌 Roque Cinchado – Roques de Garcia (Teidės nacionaliniame parke) – prasideda ten, kur VISI turistai fotografuojasi prie Garcia uolų, bet paėjus penkiolika minučių keliu, visus juos pamesite ir  apie 3,7 km keliausite greičiausiai vieni, savo pačių kompanijoje (ar ne KAIFAS?!). Labai geras žygis su nuostabiais vaizdais ir Teidės parko pajautimu.

20151103_134706.jpg
Apačioje uola, kuri vadinasi “Katedra“, įspūdinga ir verta pamatyti

👌 Chinyero Loop (netoli Santiago del Teide miestelio) – labai gražus, lengvas ir visaip kaip rekomenduotinas kelias. Tinkamas su vaikais. Apie 6,6 km circular, užtruksite 2-3 val. Nepaprastai gražūs vaizdai, Teidės, lavos, pušų.
img_8271.jpg
👌 Barranco del Infierno – (Pragaro tarpeklis, Adeje). Apie 12 km pirmyn atgal, mokamas, šalmus duoda, kad koks akmenukas nepataikytų 😊. Žmonių – nemažai, gale nedidukas kriokliukas, galbūt priklauso kokiu metų laiku einate. Mums pasitaikė labai karšta diena. Įdomu, bet pirmiausia praeičiau aukščiau, bei ankstesniuose postuose aprašytus takus.

MAISTAS:
👌 Restaurant 88 (pan Asia virtuvė, La Caleta) – visoms šventėms ir geram maistui. Mums – LABAI, įskaitant Mojitas su lyčiais ir lietuviškai kalbančias profesonalias padavėjas.

👌 Il Locale (italų, nepretenzinga vietelė, La Caleta) – dažnai užsukam.

👌El Rocas (Tajao) – na jei jau žuvies, tai į Tajao kaimelį ir dažniausiai į El Rocas. Ir svečius ten vežam, morena vaišinam ir kanariečių triukšmą rodom 😊 Beje, pats Tajao miestukas – labai fainas.

👌Chintuma Taqueria – (meksikiečių, playa San Juan) – labai faina lauke pas juos, maistas toks ok, alus – super, personalas – double super.

👌100% Pan-pasteleria – (kepykla playa San Juan) – pusryčiams, duonai, nublizgintiems saldumynams (kas mėgsta) ir sausainiukams.

👌Bluebloos Beach Bar – (bariukas San Juan pliaže) – PAČIOS geriausios mojitos, ką dar pridurti?

👌 Rolandas & co (žmogus – maisto orkestras, parašai FB žinutę, pristato į vietą šiltą maistą) – sekmadieniais, kai norisi TO artimo dūšiai maisto, kuris IŠ-KA-LA visas fazes ir pavalgius atsitokėji lovoje: cepelinai, šaltibarščiai, vėdarai… jau miegu. Dar pas Rolandą – tobulas šakotis ir Medaus tortas.

👌Ziggy pop – aš nesu didelė ledų mėgėja, bet jei jau ne Venecijos ledai, tai – Ziggy pop (šokoladiniai mane tikrai sužavėjo). Geriau rečiau, bet būtent šitų. Linkiu Sigiui išplėsti tinklą po visą salą, čia yra žmonių, kurie nusipelnė gerų ledų.

16113254_574238839441692_5102902228165417232_o.jpg
mmmda….


Na, ŠTAI TIEK, trumpai apžvalgai. Kažkas kažką pabandysite, kažką pridėsite.
Linkiu visiems ir kiekvienam atskirai saloje sutikti SAVO Jaime.
Nepamirškite, sala jus jaučia, ATSIPALAIDUOKITE ir būkite GERI ❤ ❤ ❤

GOPR4046_maza.jpg
Bandomasis nėrimas su Giedre ir Enrique – man labai patiko,  o Jonas pametė lastą 😀

 

*no bolsa verdad (isp.) – nereikia maišelio, taip?
** efectivo (isp.) -grynieji pinigai

Kai ateina naktis – žygis į TEIDĘ ⛰

Vis dėlto naktis yra skirta miegui. Tą klaidą, kai tikėjau, kad MIEGAS tik atima laiką, kurį galėčiau panaudoti TIEKAI dalykų nuveikti, jau palikau jaunystėje ir už ją susimokėjau. Studentavimo metais už tokį nusišnekėjimą buvau apdovanota siaubinga nemiga, kuri kartais mane dar aplanko. Todėl sakau jums labai tvirtai – NAKTIS yra SKIRTA MIEGUI ir tuo metu mes taip pat gyvename, ir veikiame, ir išgyvename. Lova ir pagalvė yra šventas reikalas ir te niekas to gėrio iš jūsų neatima 😉

IMG_7847.jpg
O kuo pavirstate užmigę telieka paslaptyje…

Na o jei jau reikia atsisakyti naktinio gyvenimo sapnuose, turi būti LABAI teisinga priežastis. Štai viena tokia pasitaikė mano kelyje ir aš, nors ir nenorom, atsiplėšiau nuo pagalvės šiek tiek po pirmos valandos nakties… SUSIGRŪDAU į save bananą ir įspėjau Joną, kad iki susitikimo vietos kalnuose jam teks vairuoti BE šturmano. Bet jis šiaip įpratęs, deja, bet yra užfiksuota, kaip medaus mėnesio kelionėje į Italiją, į kurią mes išsiruošėme su smarkiai padėvėta mašina vadinama peliuku, aš miegu išsižiojusi su žemėlapiu ant kelių… Ir man NEGĖDA. Po tiekos metų, galiu prisipažinti, kad turiu begalę trūkumų (all my perfect imperfections…), nors tą video geriau sunaikinsiu…
Taigi, Jonas atvairavo į susitikimo vietą Teidės papėdėje, kur jau švietė keletas mašinų žibintų. Tamsu  ir tikrai šalta (apie 0 laipsnių, kai tuo tarpu pakrantėje apie +20). Dar bevažiuojant kelis kartus persirengiau, nes pradžioje man buvo sunku apsiprasti su penkių sluoksnių mintimi, o ir rūbai mūsų visi yra KAŽKUR. Kaip ir namai.

img_2867.jpg
Kelias irgi yra namai 😉

Iš mašinos visgi išlipu, nors beveik nei vieno žygeivio negaliu atpažinti, žibintuvėliai ant galvų dar labiau ‘balamūtina’, todėl išsijungiu ir einu už krūmų, kurių ten bemaž nėra. O tada galiausiai visi susirenka, viso – šešiolika galvų nusiteikusių užkopti į ugnikalnį Teidę (3718m) sutikti saulėtekio IR paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (kovo 11-ąją) išskleidžiant viršūnėje mūsų trispalvę. Taigi, visi žygeiviai – lietuviai ir nuo to, turiu pasakyti, man buvo smagu ir sava.

Pauliaus_1.jpg
Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Pajudam keliomis eilėmis, nes kelias pradžioje platus su mažai riedulių (tamsoje primena rupią druską) ir nesudėtinga įkalne. Tačiau grupė rauna kaip reikalas ir man, nei iš šio, nei iš to, pradeda smarkiai diegti dešinį klubą. Na taip varo, kad sukandus dantis galvoju, “velniai rautų, kas čia dabar, dar tik pradėjome, o aš vos spėju…” Situacija labai dramatiška, bet negi šauksi, kad chebra palaukite, einu per skausmą, kol neiškentus klausiu ar galim kiek lėčiau. Pasirodo galim ir pasirodo reikia sakyti, kad ir kaip ‘lūzeriškai’ galvoji, kad atrodysi…. Tas klubas, manau, žiauriai norėjo miego ir aš jo nekaltinu, o kai pradėjome kopti stačiau ir reikėjo daugiau pastangų kilnojant kojas, skausmas dingo ?*!… bet ir toliau stodavome, nes reikėdavo ko nors palaukti ar pradėdavo kiek per smarkiai kalti širdis.

Rutos.jpg
Pakeliui (foto ačiū ❤ Rūtai Avulytei-Jelagei)

Turiu pasakyti, kad kopti su didele grupe yra kitaip nei savarankiškai: turi palaukti, turi atsižvelgti, turi prisitaikyti. Žinoma, kad buvo daug greitesnių tarp mūsų, ir jiems rūpėjo kilti greičiau, bet kas man LABAI patiko, tai grupės vado Martyno Mikelėno nusiteikimas, kad viršūnę turime pasiekti KARTU. Nes šios kelionės tikslas nebuvo tik saulėtekis, esminis reikalas buvo TRISPALVĖ ir tas vienijantis jausmas, kuris nori nenori apima, nes mes visi – lietuviai, iš tos pačios bandos, taigi viens kitam savesni už chicharreros*.

55559430_574105563100199_2713863454929715200_n
Mūsiškių grupelė

Ko man trūko, tai SUSTOJIMŲ skirtų ne tik privalomai gurkštelėti vandens, kuris nešamas išorinėse kuprinės kišenėse ŽIAURIAI sušalo… bet ramiam pasižvalgymui į dangų, kur žvaigždės ir gyvybė, TEN – labai labai toli. Mes skubėjome, o norėjosi paprašyti visų išsijungti žibintuvėlius ir tyliai paspoksoti viršun, bet pati žinojau, kad tikslas kiek kitoks, todėl stengiausi priderinti ir nestabdyti. Iš tiesų, esant tokiai dideliai grupei, reikėjo išeiti dar anksčiau, kas pradžioje atrodė visai nereikalinga.

Pauliaus_2.jpg
Awwww… Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Kai šešiolikos jonvabalių vora zigzagais pasiekė 3260 metrų aukštį sužibo šilta šviesa iš Refugio de Altavista del Teide namelio. Ten galima nakvoti iš anksto rezervavus vietas, užkopti iš vakaro ir tada žiūrėti į žvaigždes kiek širdis geidžia, o paryčiais kopti aukštyn saulės pasitikti. Buvom tikri, kad visi keliautojai jau bus palikę šiltas lovas, kuriose, beje, nelabai kaip ilsisi dėl išretėjusio oro, todėl garsiai suvirtom į prieškambarį. Tualetas šilumoje, ech…kiek nedaug reikia. Ir tikrai, antrosios Trispalvės žygio grupės penketo lietuvaičių, kurie nakvojo namuke, neberadome. Jie vėliau ir pasidalino, kad miegas tokiame aukštyje nėra paprastas, nors vilku kauk.

img_4512-1.jpg
Remis – refugio ‘miegujusios’ grupelės vadas visame gražume

Po penkiolikos minučių Martyno paliepti susivyniojome termosus ir atgal į trasą . Tiesa, žygio metu visai nesinorėjo valgyti, netgi snicker‘io, kurį Jonas prasnikerino į kuprinę. Čia ne tik naktis, bet aukštis diktavo sąlygas, bet už tai grįžusi namuose atsigriebiau ir cukraus, ir šilto sultinio 😀

IMG_4504.jpg
Viens, du, išsirikiuot, – žygio vadas Martynas

Toliau keliavome statesniu šlaitu, kojų keliai dirbo ir lazdos man buvo labai į temą (turint galvoje, kad planavau jų neimti, tai labai džiaugiausi, nes dalį krūvio perkėliau ant rankų), Jonas nesiskundė, nors lipo be lazdų (antras palikome namie, nes nebuvome tikri ar jų reikės), tačiau lipant žemyn iki keltuvo žiauriai jautė kelius ir vakare netgi teko mažinti įprastą Marso prasibindzenimo trajektoriją, nes Jono kojos davė apie save žinoti. O aš, po to keisto incidento su klubo skausmu, tolesnėje kelionėje nejutau didelio diskomforto. Deguonies trūkumas pasireiškė lengvu galvos svaigimu, bet neryškiu, todėl nesiskaito. Labai džiaugiausi naujais žygio batais, kuriuos be galo nenoriai įsigijau Decathlon‘e (mes kaip įmanoma mažiname daiktų kiekį prieš išvykimą) – jokių pūslių ar nutrynimų!

1.jpg
Čia yra Teidė, ir mes užsiropštėme ant pačio viršaus! (foto iš interneto)

Taigi, dar nepasiekus keltuvo pasirodė pirmieji saulėtekio požymiai (kas nežino – Teidės viršų (ne viršūnę) – 3555 m galima pasiekti su keltuvu, o iki kraterio dar 160 m, kuriuos kopsite apie 40 minučių ir tam reikės iš anksto įsigyti leidimą, naktiniam paukščiams tai negalioja). Visi supratome, kad nespėsime stebėti ryto stebuklo nuo Teidės viršūnės, bet vistiek skubėjome. Ir truputį GAILA, nes norėjosi ramiai TAI pamatyti. Vis gręžiojomės spausdami foto mygtuką ir vėl kopėm, lyg tikėdamiesi dar kažkur suspėti.
Kaip žmogiška, ar ne?

IMG_4495.jpg
Akimirka

Nusiėmiau žibintuvėlį ir apžvelgiau pasaulį po savo kojom. Neverkiau, bet buvo labai gražu, žinot, tas žodis DIDINGA čia labai tinka. Ir aš žinau, kodėl žmonės eina į kalnus ir žinau kodėl pati mėgstu žygius ir keliones. Nes tada atsiveria kita dimensija, o ta ana, kažkur ten, kur buvo vakar, taip susitraukia, kad ir be deguonies trūkumo svaigsta galva, taip maloniai, kad sunku to išsižadėti.

Ant Teides_MM.jpg
Va… (foto ačiū ❤ Martynui Mikelėnui)

O sieros junginiai krateryje ir šalia jo – smirda, nors šilti garai, kurie kyla iš Teidės gelmių šildo ten, kur vėjas skrodžia kiaurai. Teidė yra veikinatis ugnikalnis ir jei neminėjau – trečias aukščiausias pasaulyje. Esu laiminga, kad užkopiau, kad buvau dalis LIETUVIŲ grupės, kuri išskleidė trispalvę (beje, palaimintą lietuvio kunigo atsitiktinai viešinčio saloje) ant aukščiausios Ispanijos viršūnės, kad esu LAISVA būti ir keliauti kur tik veda mane širdis ir Jonas 😀

Trispalves zygis i Teide_MM.jpg
Mes – jėga! Ačiū visiems ir Marčiui 😉

Tai štai, pasidalinau su jumis savo kelione į Teidę ir turiu pasakyti, kad dabar, kai iš apačios žiūriu į jos viršūnę, jaučiu artimą ryšį, visai kitaip, nei pirmą kartą, kai pergrūstu keltuvu užkilome ir aš pasiekiau viršų b-e f-a-z-i-ų. Aišku tai irgi patyrimas, – OP ir atsibundi iš tamsos ant betoninių grindų šalia keltuvo, bet jau ant beveik viršaus, TAČIAU daug geriau – ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO, tuomet pati kelionė tampa tikslu.

IMG_4501.jpg
Kadangi pavėlavome, tai šešėlis buvo mažesnis, nei tikėtasi, bet man – PATS gražiausias

chicharreros* – taip vadinasi tikrieji Tenerifiečiai (jie NĖRA kanariečiai…)

P.S. Ačiū organizatoriams! ❤ Casa Lituana en Tenerife (FB@lietuviunamaitenerifeje)

🌟 KALĖDŲ PASAKA 🌟

Visa tai nutiko gražią žiemos dieną. Smaragdinėje Atlanto vandenyno kertelėje, ten kur nėra paniręs nė vienas dvikojis, gyvena ypatinga, delfinų atsiskyrėlių šeima. Tėtis Delfas – nuostabus akrobatas ir nepaprastai greitas plaukikas, ponia Dela – labai miela mamulė, kiek apkūnoka, bet gaminanti nuostabiausius tortukus iš dumblinių kalmarų ir jūrinių artišokų, bei trys jų atžalos: dvyniai Finas ir Fina, bei mažoji delfinytė Elfa.
IMG_3194.JPGKiek Elfa pamena, jų šeima visuomet gyveno atsiskyrę nuo kitų gentainių, nors aštuonių kojų mokytojas Galvelė pasakojo, kad delfinai gyvena didelėmis kaimenėmis. Klausimas kodėl jų šeima yra kitokia, Elfai iškilo tik visai neseniai. Bet kaip įlindo į mažą galvelę, taip jos ir nebepaliko. Ji klausinėjo tėčio, klausinėjo mamos ir sesės su broliu, tačiau visi tik neaiškiai kažką myksėjo ir šalinosi įkyraus klausinėjimo.
Vieną dieną, žaisdama pamėgtoje vandens aikštelėje, Elfa taip aukštai iššoko, kad net pati išsigando. Sklęsdama oru ji pajuto nuostabų skrydžio malonumą, išsišiepė ir plačiai atmerkė akis, kad pasigrožėtu savo namais iš viršaus. Vandenynas bangavo tarsi didžiulė mėlyna želė, kurią mama gamindavo kas antrą šeštadienį, o tarp bangų suposi…. suposi, kažkoks neaiškus ir nematytas daiktas.
PLIUMPT!
Elfa neišvengiamai krito žemyn, nespėjusi gerai įsižiūrėti, kas plūduriavo jos valdose. Nyris buvo ypatingai gilus, daugybė burbuliukų apgaubė ir kuteno smengančią delfinukę. Jai tai labai patiko. Apsisukusi ji vėl šovė viršun, bet šį kartą keistojo radinio nebesimatė. Tačiau mažylė nebuvo iš tų, kurie greitai pasiduoda. Penktasis šuolis ir ji rado tai, ko ieškoje. S-t-i-k-l-i-n-į b-u-t-e-l-į. Sakytumėt, nelabai įdomu, tačiau tai buvo ne šiaip sau butelis. Jis – neskendo. Elfai prireikė trijų krabų pagalbos, kad butelis, stipriai pririštas prie jos uodegos, nukeliautų kartu į povandeninę olą, kur ji saugojo visus savo turtus. Ten, patogiai įsitaisiusi, Elfa smalsiai apžiūrėjo vis dar pririštą butelį. Kamštis buvo aplietas vašku, taip užtikrinant, kad vanduo nepateks vidun, o tai, kas butelio viduje, bus išsaugota iki reikiamo momento. Ji prisiminė skaičiusi Makaronų knygoje, jog būtent taip žinutes siųsdavo dvikojai sausumos gyventojai ištikti nelaimės.
„Įdomu, kam skirta žinutė butelyje?“ mąstė Elfa nedrįsdama jo atkimšti. “Įdomu, ar vandenyno vanduo nenuplautų žodžių….? Įdomu…!?“
Neapsisprendusi delfinukė paslėpė butelį povandeninės olos seife ir parskuodė namo vakarienės.
IMG_3199Kiaurą naktį ji vartėsi minkštosios verbenos pataluose spęsdama ar atidaryti paslaptingąjį butelį, kol nesusiturėjusi, vos prašvitus vandenyno saulei, nukūrė į žaidimų olą ir neleidusi sau suabejoti, – atkimšo radinį.
Vanduo kaip mat užpildė tuščią ertmę, o didelis oro burbulas nuburbuliavo viršun. Mažas popieriaus lapelis permirko, tačiau raidės matėsi puikiai:
Lai-min-gų šven-tų KA-LĖ-DŲ!
Tiek buvo parašyta paslaptingame lapelyje. Elfa sutriko. Tai nebuvo pagalbos šauksmas, kaip ji buvo skaičiusi, tai buvo palinkėjimas. Tačiau kam? Ir kas gi tos KA-LĖ-DOS?
Pratupėjusi oloje visą pusdienį Elfa apsisprendė negrįžti namo, kol neišsiaiškins stiklinio butelio paslapties.
Tuo tarpu mama Dela susijaudinusi klausėsi aštuonių kojų mokytojo Galvelės. Pasirodė, kad jos mažoji dukrytė praleido pamokas ir jau seniai jos niekas nematė. Tuoj pat buvo įspėtas tėtis Delfas ir visa šeima, padedama krabų, pradėjo paieškas.
O Elfa, vedama nenumaldomo noro išsiaiškinti stiklinio butelio paslaptį, skrodė vandenyno paviršiumi link žemyno, kur jai buvo uždrausta keliauti. Ji tikėjosi ten sutikti išmintingąsias rajas, apie kurias pasakojo mokytojas ir išsiaiškinti:

KAS GI TOS KA-LĖ-DOS?

Be patirties ir be reikalingos ištvermės, mažosios delfinukės jėgos greitai seko, vakaro sutemos leidosi, o vėjas, kaip tyčia, smaginosi šiaušdamas vandenyną. Elfa stengėsi, bet nuovargis taip kirto, kad jai darėsi vis sunkiau išnirti viršun, kad įkvėptų. Pametusi kryptį mažylė dar labiau išsigando ir pamažu, nepaisant atkaklios kovos, ji pradėjo skęsti.
Elfos šeimos pastangos rasti dukrą buvo bevaisės. Jų tiesiog buvo per mažai, kad galėtų naršyti skirtingomis kryptimis. Aštuonių kojų mokytojas, labai griežtai, sučiupęs sielvarto apimtą tėtį Delfą, kažką jam aiškino, kol tas linktelėjo sutikimui. Tada, visa šeima, kartu su jonvabaliniais krabais, pajudėjo kranto link. Ten, kur niekas iš jų neplaukdavo.
Kai Elfa pramerkė akis, prisidūkęs vėjas jau ramiai miegojo. Saulė žaidė bangose, o pati delfinukė suposi paviršiuje. Apsidairiusi ji pamatė, kad krantas – visai netoli, o tada, su siaubu prisiminė, kas nutiko naktį. Ji greitai apsisuko ir … nustėro. Aplinkui nardė daugybė delfinų, gentainių, kurių ji niekada nebuvo mačiusi. O šalia, ant bangų laukė visa jos šeima. Kai ji puolė mamai į glėbį, delfinai uždainavo savo ypatingais balsais.
Delfinukai.jpgTą įsimintiną dieną, gerdama imunitetą stiprinančią moliuskų kiautų arbatą, kurios nekentė visa širdimi, Elfa jautėsi pati laimingiausia pasaulyje. Tėtis Delfas glėbesčiavosi su nematytų ūsuotu delfinu, ir jie kartu, pagaliau papasakojo Elfai liūdną šeimos istoriją. Pasirodė, kad lygiai prieš septynerius metus, kuomet Elfa tebuvo kūdikis, per gražią šeimos šventę vadinamą Kalėdomis, tėvelis susipyko su savo geriausiu draugu, vyriausiuoju broliu – Delu. Susipyko taip smarkiai, kad prisiekė daugiau niekada vienas su kitu nebendrauti. Būdamas baisiai užsispyręs, Delfas su šeima, paliko savo gentį ir pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą. O kadangi susikivirčijo per Kalėdas, nusprendė niekada jų nebešvęsti. Ir jei ne stebuklingas stiklinis butelis ir mažoji dukrelė Elfa, kuri pasiklydo ieškodama atsakymo į klausimą: KAS YRA KALĖDOS?, gali būti, kad broliai niekuomet ir nebūtų susitaikę. Tačiau nelaimėje, tėtis Delfas paprašė brolio pagalbos, ir susivieniję delfinai laiku rado ir išgelbėjo nusilpusią jo dukrelę.
Tą tylų vakarą, kai mama niūniavo senai girdėtą lopšinę, Elfai daug kas paaiškėjo:
P i r m a. Kalėdos kartais atplaukia stikliniame butelyje.
A n t r a. Kalėdos, tai šeima ir gardus maurų pyragas.
T r e č i a. Kalėdos yra būtinos kiekvieno gyvenime, nes KALĖDOS YRA MEILĖ
IMG_E3225.JPG

SU ŠVENTĖM, mielieji mano skaitytojai 💙💚

 

no-stress KALĖDOS 🌴

Ko saloje nesijaučia, tai prieš-kalėdinės įtampos. Mokyklos spektaklis (muzikinis) Oliveris Twist‘as jau pažiūrėtas ir turiu pasakyti – tai buvo nerealiausias projektas, kuriame vaidino mano vaikai (lenkiu galvą prieš teatro vadovę, kuri 120 paruošiamukų pavertė nuostabiais aktoriais ir daininikais – visiškas Kalėdų stebuklas).

IMG_3256_1
MarijaMr. Brownlow vaidmenyje

Dar liko choro pasirodymas IR Lietuvių Bendruomenės Kalėdos, kurių visi laukiame.  BEJE, man skambino Kalėdų Senelis ir pranešė, kad šiemet dovanos bus siurprizai, taigi NEREIKIA laiškuose svajonių vardinti 😊, o TAI ypatingai palengvino gyvenimą (ne tai kad aš planavau n svajonių prirašyti, BET, jūs gi suprantat, Kalėdų Seneliui, kuris taip pat yra Snieguolė, Dantukų Fėja, Pusis ir Šmusis (ilga istorija), Nykštukas, Šrekas ir Drakonas, priklausomai nuo dienos ir mergaičių elgesio, bus GEROKAI paprasčiau dovanas ruošti). Be to, šiemet ausyse įkyriai neskamba jingle bells, saulė šviečia ryškiai ir stabiliai, finka minimaliai papuošta ir net sveikinimai išsiųsti.
Labai labai man tinka tokios Kalėdos – RAMIOS ir GIEDROS.

IMG_3180
Siurprizas Jonui jau numegztas… na, nereikėjo prisidirbti… mi amore…

Žinoma, metus apibendrinančios mintys aplanko. Jums taip būna? Mums tai LABAI būna, ypač metų pabaigoje, kai suvokiame, kad daugiau į tuos metus nebūtume pajėgę sukimšti, kai sausainių gaminimas įsisiautėja ir aš imu kočėlą į rankas dėl teisingų priežasčių, kai laukiam atostogų, nes vėl kažkur keliausime.
Šį kartą Naujieji Metai bus ant slidžių vėl toje pačioje Austrijoje, Fiss miestelyje, nes mes nusprendėme, kad norisi grįžti TEN kur viskas aišku: ta pati slidinėjimo mokyklėlė, puikios trasos, aiškūs taškai KUR ant kalno stabtelėti ja-ger-meis-te-r‘io (šitą reikalą ragauju tik ten, nes tik ten man jis tinka), ir šiaip – JOKIO diskomforto.

IMG_3213
“Atbėgo briedžiukas iš miško iš miško…“ – dainelė, kurią kas metus traukdavome per Kalėdas tėvų namuose, TO labai pasiilgau ❤

Rašau dabar ir suvokiu, kad šioje vietoje einu prieš savo pačios srovę, prieš BANDYMĄ naujų dalykų ir naujų vietų, nes aš nenoriu išlįsti iš savo komforto zonos… O kaip tik neseniai klausiausi žiauriai pamėgto podcast‘o Ted Radio Hour apie komforto zoną ir kaip BŪTINA ją karts nuo karto palikti. Klausiau ir su viskuo sutikau:
– kad reikia eiti namo iš darbo skirtingu keliu, nes taip galima sutikti savo gyvenimo partnerį arba dar KĄ NORS įdomaus,
– reikia bandyti naujus dalykus, net jei tave paralyžuoja baimė (pvz. glostyti vorus), nes tokia patirtis gali padėti tos baimės atsikratyti (ne, nu nežinau ar šitam pritariu…),
– reikia mokytis naujų kalbų, nes tai atvers naują pasaulį (pvz. knygų originalo kalba arba Borjos*),
– reikia svajoti BIG, nes tik tuomet įmanoma pasiekti žvaigždes (na čia metafora, nors nebūtinai).

comfort-zone-1
yeah yeah… (foto iš interneto)

Tačiau, kad ir kaip man visa tai artimai skambėtų, VISTIEK slidinėti važiuosime į daug kartų lankytą Fiss.
KODĖL?
Paklausiau savęs susimąsčius ir pati sau greitai atsakiau:
“Ogi TODĖL, mieloji aš, kad ir taip kasdieną išstumi save iš savo komforto zonos, mažesniuose ar didesniuose dalykuose, išstumi save ir stumi vaikus. Jonas TEN būna daugiau nei dažnai ir štai DĖL TO norite naujus metus sutikti Fiss‘e, kur bus DAUG komforto ir mažai naujovių 😀 Argi nenuostabu?!“

KALĖDOS BE ĮTAMPOS ir NAUJI METAI KOMFORTO ZONOJE.

IMG_9060
Va čia tai mintis!… (nuotraukoje – Marso amiga…:*)

TO jums visiems ir linkiu, –
TOKIŲ švenčių, kad kur beatsidurtumėte, būtų tiesiog
GERA, KOMFORTABILU ir JAUKU 🌞

Nelinkiu iššūkių, juos palikime ateinantiems metams, kai apsilankys apvalutė, laiminga ir sėkminga cerdo**, kuri priešingai, nei byloja lietuvių folkloras, NEŠ džiaugsmą, draugystę ir meilę ❤

Va taip tai – visiškai IN the comfort zone…
Canarias
siunčia jums linkėjimus (žiūrėkite su garsu ir nusišypsokite 🙂 veiksmas vyksta kelte Navieras ARMAS pakeliui į La Palmos salą).

*Borja – ispanų greitakalbe varantis mūsų finkos sodininkas

**cerdo (isp.) kiaulė

Halloween’o klausimas

Šį kartą sudeginau picą. Nes rašiau šį tekstą, o kai rašau, mano smegenys atsiriboja, nors tu ką. Kartais situaciją suvaldo Jonas, bet jo dabar nėra. Išskrido į Singapūrą ir atsiuntė tokią žinutę: „žinai, žiūrint iš didžiojo pasaulio, sala (Tenerifė) atrodo  tokia atostoga… O čia visi aplinkui, kažkur bėga su iššūkiu veiduose.“
Likau be pietų.
Bet ne apie keliones. Apie tai, kas man nesusiveda. Halloween‘as.

45567015_303915413777975_4928899589806751744_n.jpg
Mergaitės labai norėjo švęsti.  Ką? Kaip? Warum?

Marija ypatingai  troško persirengti, išsipaišyti, pasigamino ranką su kraujo lašais, o mintyse ir tris galvas buvo išsidrožusi… žodžiu ruošėsi. Aš ignoravau, kaip visada ir ignoruodavau šitą šventę. Tik anksčiau nejutau tokio spaudimo ją švęsti, eina ir praeina. Nestabdžiau vaikų įsijautimo, bet nepajudinau nei pirštelio, na, taip, nusipirkome porą kaukių, Marsiui murcielago* lankelį, dar keletą niekučių – komercija visiška.

Man lapkričio 1-oji yra lapkričio 1-oji. Žvakutės, kapinaitės ir šaltas, draskantis vėjas.

Žinau, kad tada prasideda mano mėnuo, ale kai krenta gražūs lapai…. Tokio nepamenu per visą savo gyvenimą, bet lapkritis gi ne veltui?! KAŽKADA krito, matyt, tie lapai ne spalį ir KAŽKADA lapkritis buvo gražus ruduo. Aš tuo tikiu labai labai šventai. Bet ne apie tai.

45527595_489467018203947_5349210574066548736_n.jpg
Sakau gi, nestabdau…

Halloween‘as šiemet išpuolė La Palmos saloje (apie šitą isla muy muy bonita sekančiame post’e) ir pirmą kartą Jonas pasirašė skaptuoti moliūgus. Tiesa, Lanzarotėje, n metų atgal,  esame arbūzą skaptavę, čia as close as it gets, kalbant apie Halloween‘ą, mūsų šeimoje. Bet štai, vaikai paaugo ir jiem atrodo, kad tas Halloween‘as yra kažkas kas mums turėtų rūpėti?!?

….. …… …… …… …… …… …… Zzzzzzzz Zzzzzzz Zzzzzzzz ….. ….. ….. ….. ….. …..

Man rūpi UŽGAVĖNĖS. Tada mes blynus kepame, o jūs – vaikai, su didžiausiu malonumu, persirengę kaimynus gąsdinate ir saldainių prašote (čia kai Lietuvoje gyvenome, dabar liko blynai). Smagu, o ir idėja labai teisinga. Varom žiemą lauk – viskas aišku. Super, aš ir pati nuoširdžiai per kaimynus eidavau paauglystėje. Branda pas mane neskubėjo, tai aš vaikystės prisiragavau sočiai 😉. Bet štai Halloween‘as?!? KODĖL jį reikia švęsti per, pasak Marijos,  lietuvišką „numirėlių“ dieną? Ir ne, aš nesu už raudas ir R(A)UDENĮ, šaltį ar kiaurai smelkiančią drėgmę, bet graži ta mintis – žvakeles uždegti, sustoti, pagalvoti apie draugus, giminaičius, artimus žmones, kurie jau žino, kas TEN, kitoje pusėje.

45478382_2150249078559894_1864721297792040960_n
Degu žvakeles visuomet, kurioje pasaulio vietoje bebūtume. ok, kad ir prie moliūgų…

O kas yra Halloween‘as? Kodėl jis mums turėtų būti svarbus? MUMS, ne airiams, britams, škotams ar amerikiečiams, kurie įsisavino Holloween‘ą per masinę airių migraciją? Suprantu, kad keltų palikuonims tai yra JŲ šventė, net jei dauguma nežino apie ką jie tuos moliūgus skaptuoja, bet man, štai, niekaip ji nelimpa. Nors ir gražūs tie žibintai (jack-o-lanterns, kurie, iš tiesų, ropėje iš pradžių buvo skobiami), bet TIK TIEK.
Ir kai vaikščiojome jaukiomis Santa Cruz gatvėmis nedidelėje La Palmos saloje, mačiau Marijos nusivylimą, nes be plastmasinių vorų ir prisidažiusių vaikų nebuvo jokios reikšmės, kažkoks chaosas apie nieką…

45333543_2220409628237452_3000747101136093184_n.jpg
NE Halloween’as 😉

Grįžę į Tenerifę susitikome su lietuviais Pyragų dienoje, kurios tikslų ir užsiėmimų miksas: atsivežam savo pyragą – renkam lėšas lietuviškam knygynėliui – vaikai gamina vorus ir skraidančias lėkštes – suaugę bendrauja – žaidžiam petankę pirmą kartą – labai daug šypsomės, nes gera – Marsas pavergia dar kelias širdis ir yra niurkomas kiaurą dieną.

45450025_1184998961845180_3481236066181054464_n
Marsas laiko veltui neleidžia – čia  nauja meilė ❤ Kotryna

Pasibaigus susibūrimui, mašinoje, mergaitės vienbalsiai pareiškia, kad tai buvo PATI nuostabiausia šventė. Gal dėl to, kad SAVA, kad viskas aišku apie ką ji ir dėl ko. Ir man kažkaip DZIN tada pasidarė, pamąsčiau, kad ilgainiui, tikėtina, vaikai patys atsirinks kas jiems svarbu, įdomu ir prasminga. Halloween’as ar Pyragynas su oranžiniais akcentais.
45280378_2220416731570075_4463924699469971456_n.jpg

Mua organizatorėms ir sutiktiems žmonėms ❤


 

*murcielago (isp.) – šikšnosparnis

FIESTA – laikas švęsti

Fiestos mums patinka – fiesta pirmadienį, fiesta penktadienį. Nėra pamokų, – reiškia REIKIA atostogauti VISAI šeimai. Čia, Kanaruose, tokios yra nerašytos taisyklės ir jų būtina laikytis, antraip niekuomet neįsikirsi į tranquilo manana būseną. O jei neįsikirsi, teks tau palikti Kanarus savo noru, o tai jau sutrikimas…
Todėl mūsų šeima stengiasi ir per fiestas mūsų namuose nerasite.
IMG_2185Šį kartą dūmėm šiaurėn. Tikrai verta pailsinti akis nuo įraudusių britų pilvų, bei žilstelėjusių pakaušių ir aplankyti La Lagunos miestą, šimtmečius atgal buvusį visų Kanarų sostine. Ten randasi pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna (dabar kanariečiai turi visas tris aukštąsias mokyklas). Na nerasite patikimų šio univesiteto reitingų, jis nereitinguojamas kaip, beje, ir visi Kanarai.
Take it or leave it, kaip sakoma. Arba, kaip sakoma Lietuvoje, – Yra kaip Yra.

O yra tranquila manana 😊

IMG_2572.jpg
Hacienda CRISTOFORO – per kelią nuo mūsų finkutės. Vieta, kurią verta aplankyti, ten vyksta įvairūs renginiai, galima apsistoti nakvynei ir susipažinti su Denis, žilagalviu iš jūsų sapnų, kuris tą vietą ir sukūrė, beje, prieš 50 metų dykynės gabalą nusipirkęs iš mūsų finkutės šeimininkų.

 

IMG_2575.jpg
Hacienda Cristoforo – keliavau Dariaus Treinio garsų takais

La Laguna mums labai patiko, nes jau pasiilgome miesto, jaukių kavinukių, senovinių pastatų, netgi parduotuvių šiek tiek pasiilgome. Šiaurinė Tenerifės dalis skiriasi nuo pietinės ne tik gamta ir klimatu, bet ir gyventojais. Šiaurėje vietinių kanariečių koncentracija daug didesnė ir ten tikrai gerokai daugiau jaunimo. Mes su malonumu paganėme akis, bei skrandžius ir palengvinome savo pinigines. Ne, ne dėl to kad brangu, dėl to, kad YRA ką pirkti be pripučiamų čiužinių, rankšluosčių su užrašu Tenerifė ir kinietiškų „kakučių“.

IMG_2552.jpg
La Laguna senamiestis – kanarietiški balkonėliai

Tačiau pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Anagos nacionalinis parkas, kuriame atradome kitokią Tenerifę. Ten vešlu, žalia, paslaptinga ir daug įvairiausių trasų, kurių sudėtingumą padės pasirinkti draugiškas lankytojų centro darbuotojas.

IMG_7613.JPG
Marija tikrina, kas vešlesnes samanas turi 😀
IMG_7594.JPG
Camino viejo al Pico de Ingles

Pasivaikščiojome užburtu mišku, nukulniavome iki Mirador Pico de Ingles, o rimtesniam prakaitavimui pasirinkome žygį nuo Chamorgos (miestelis su vienintele kavine už kurios viskas baigiasi, bet prie kurios yra tualetai tokiems kaip mes ir LEDAI, taip pat mums ir dar cerveza*, mačiau vokiečiai gėrė parpūškavę iš to pačio trak‘o kaip ir mes).

IMG_2521.jpg
Ta Casa Alvaro guanchinche** labai ten reikalinga, ji gelbėja gyvybes, ypač kai išsiruoši keliauti giedriausią dieną, kepinant saulei ir kalant 28 laipsnių temperatūrai.

Pati trasa Chamorga – Anaga švyturio (Faro de Anaga) – Playa de Roque Bermejo – Chamorga – ne pilnai 8 km. Lyg ir nieko, ypatingai kai apačioje esi apdovanotas maudynėmis paplūdimiukyje į kurį galima atrisnoti tik pėsčiomis (mūsų variantas) arba laiveliu (kitų ten buvusių dvikojų ir keturkojų variantas).

IMG_2500.jpg
Apačioje Playa de Roque Bermejo – taip gera buvo pasinerti ❤

Turiu pasakyti, kad esant tokiam „gaiviam“ orui, man trasa prailgo. Prakaitas liejosi, keliai skaudėjo, mergaitės ziurzti pradėjo maždaug prie švyturio….

IMG_2487.jpg
Tolumoje Faro de Anaga, nuo jo kelias leisis žemyn link Playa de Roque Bermejo

Bet mes didvyriškai ėjome, pasidainuodami, pabumbėdami, Lukai, karts nuo karto, dribtelint ant uodegos ant posūkių. Fantastiškai gerai pasimaudėme ir ilgai negaišę sukišome karštas pėdas atgal į kedukus kelionei atgal – aukštyn iki Chamorgos.
Marija, jau laižydama tikrai užtarnautą ledą, pas Alvarez‘ą tiesiai pasakė – būčiau žinojusi, kad taip ilgai eisime, būčiau nėjusi (užtrukome apie 4 valnadas). Bet, čia karštis kalbėjo 😊 Man labai patiko, ypač kai parkopusi pakišau galvą po lauko kranu (į tualetą net nenorėjau….) ir rankose laikiau ledinio vandens buteliuką.

IMG_2492.jpg
Čia jau visi lekavo ir pyko, kad fotografuoju

Išalkę buvome kaip reikalas, bet nusprendėm atsisakyti Alvaro siūlomų avinžirnių putroje ir papuotauti su saulėlydžio vaizdu virš Benijo paplūdimio.

Benijo.jpg
Sunkiau pasiekiamas Benijo paplūdimys (foto iš tenerifeplayas.com)

Kelias TF-134 palei pakrantę priminė Australijos Great Ocean road, o ir ant bangų besisupantys banglentininkai, kemperiai, bei tuntai jaunimo, glostė akis. Pavakarys puikaus oro ir fantastiškų vaizdų. Mes jau tada nusprendėm, kad šiaurėn reikės grįžti, vaikai cypsėjo tą patį. Bet štai nusižiūrėti restoranai pateikė akibrokštą. Besiraunant pro uždarytus vartelius priėjo moteriškė su paprasta žinute „Uždaryta“. Buvome šoke, kaip tai UŽDARYTA, mes – žygeiviai-didvyriai juk alkani?!?!? Aš greitakalbe bandžiau išsiaiškinti “Cuando cuando cuando**? Bet, Marijai teko perimti pokalbį dėl smarkiai pažangesnių lingvistinių sugebėjimų. Pasirodė, kad visi restoranai viršuje užsidaro šeštą valandą vakaro…. Buvo gal 18:15, nevalgyta nuo pusryčių, o vaizdas – fantastiškas, nors atsikąsk jo.
IMG_2530.jpgNuleidę nosis nusileidome ir patys, žemyn prie vandens. Tiesa, mašinų buvo BE GALO daug, visi siauro kelio pakraščai apstatyti automobiliais ir dar kemperių staliukais. Ta netvarka tokia kanarietiška, kad nesukome galvos, tuo pakrantė Australijos nepriminė, ten vietos dažniausiai nestinga. O apačioje, palei kelią, radome kur prisėsti ir prisikimšti pilvus.
Vaizdas – 10 balų, maistas – nieko toks (Los Roques casa Pepe), bendra savijauta – FELIZ.***

IMG_2524.jpg
Playa Roque de las Bodegas

Todėl tos fiestos Kanaruose yra reikalingos. Žmogus išsirauni iš jau ĮPRASTAI gražios aplinkos į NEĮPRASTAI gražią, primeni sau dar kartą, kad judėti reikia, – tai teikia atradimo džiaugsmą, ir patenkintas grįžti į rutiną iki kitų fiestų ar atostogų 💖 ir TAIP, mes už keturių dienų darbo savaitę😉

*cerveza – alus

**guanchinche – užeiga, kurioje pardavinėjami vietiniai gėrimai ir vietinis maistas.

***cuando – kada?

****feliz – laimingas/a

Iššūkiai ir gėlės (kasdienybė Tenerifėje)

Finkoje* nėra šalto vandens. Vietoje jo bėga KARŠTAS, kuris ilgai leidus, tampa šiltu. Na ką, žinote, mes kaip tas šuo, kuris pripranta. Aš naudoju ledukus, nes labai labai mėgstu šaltą vandenį, bent jau veidui ryte. Be to, tai irgi laikina – ateis vėsesni orai, temperatūra nukris nuo 28 iki 21 ir vėl turėsime drungno vandens. Nėra čia ko pergyventi.

42240165_693225747704933_1237874304159318016_n.jpg
Koks skirtumas kokio karštumo vanduo duše, ten tik mama ir prausias anyway

DAR, po ilgų gūžčiojimų pečiais, elektrikas sutvarkė elektros nuotėkį, nes pasirodė, kad dilgčiojimas prausiantis po dušu nebuvo vien tik mano jautri oda ir vaizduotė…
Viskas tranquilo, kaip sako naujas personažas mano gyvenime – treneris Charly. Žinot, REIKIA tų naujų žmonių aplinkui, nes tuomet – DAUG linksmiau gyventi.

42139109_2111213682528210_6891613027473293312_n.jpg
Čia ne Charly.  Aš jį vadinu tiesiog Dragon man, vėliau jis patampa Star man , kai ateina karambolų (čia toks lietuviškas pavadinimas) sezonas. Lankau jį savaitgaliais.

Taip jau nutiko, kad sutikau aš bendravardę, dar vieną Viktoriją, saloje. Žinoma, kad kažkur kažkas žemyne mus siejo: draugų draugai, vaikų mokykla ir pan. O čia, saloje, mus sieja Charly ir tinklinis, kurio aš nebuvo žaidus ever. Na, “bulvę” išvykose esu skaldžiusi ir riešus suspaudus į kumštį kamuolį šokdinusi, bet TEISINGAI tinklinio žaidus nebuvau. Juolab paplūdimyje.

Taigi, nuėjau su ta kita Viktorija į treniruotę, o ten visi tokie gražūs, straini, merginos su bikiniais… Dar gražiau, nes viskas vyksta vandenyno fone Playa de las Vistas. Ir aš tenai, visa raudona ir pridususi nuo pirmųjų bandymų teisingai rankas sudėti ir į kamuolį pataikyti. Treneris – kanarietis Charly, jo anglų, kaip mano ispanų (taigi nesupraskite jo intencijų neteisingai), rėkia man negailėdamas plaučių “LOOK AT MY ASS, ahora**,  LOOK AT YOUR ASS!”
Verčiu: „Mieloje naujoke, tu ne taip stovi, reikia labiau pritūpti, štai taip, tau PUIKIAI sekasi!”
Toliau vyksta treniruote ir vėl girdžiu “NO Viktorija, NO NO NO, hey, I AM TALKING TO YOU, TO YOU! YOU UNDERSTAND ME, I AM TALKING TO YOU….!!!”
Seka daug ispaniškų žodžių.
Šioje vietoje Charly norėjo pasakyti : “Tau tikrai SUPER gerai sekasi, turint galvoje, kad treniruojiesi pirmą kartą ir SUPRANTAMA, kad kol kas ne viskas aišku, BET, tiklinyje, NEGALIMA ploti per kamuolį du kart iš eilės. ŠTAI!” Ir aišku: “LOOK AT MY ASS”.

Po dviejų valandų, kai NORMALŪS žaidėjai nuėjo TIKRAI žaisti tinklinio, o ne p-r-a-m-o-g-a-u-t-i su kamuoliu kaip darėme tai dvi valandas iki tol…, aš DINGAU iš aikštelės. Ir TOKIA dėkinga jaučiausi, brisdama per smėlį link to didelio kiekio sūraus vandens boluojančio mano regėjimo lauke. Pasinėriau. Įkišau galvą ir leidau savo kūnui atsipalaiduoti. Jaučiau ramybę IR dešinės rankos nykštį…
Plaštaka degė ir pulsavo, bet tai juk NORMALU, aš ką tik atvariau dviejų valandų treniruotę su integruota ispanų kalbos pamoka! Aišku delnas ištino, o kaip kitaip, juk teko garbė pasuoti vieną po kito maždaug 50 kamuolių (na, bent jau Charly sakė, kad pasas mano GERAS!!! ir neužsiminė apie „ass“).

42202786_299251144225384_277377376046809088_n.jpg
Nėr čia ką aiškinti, sėdžiu.

Tačiau vakare jau dvejojau ar trečiadienį įstengsiu grįžti prie tinklinio, bet….I did it! Tą kartą nuėjau pasikausčiusi ir išrėžiau surepetuotą kalbą ISPANIŠKAI – kokia naujoko trauma mane ištiko (kad Čarliui nekiltų pagundos man visus pasus atiduoti). PAVYKO be klaidų, tiesa, nebuvau tikra, ar reikia pridėti „my ass“, tai nutylėjau. Ir treniruotė praėjo smagiai smagiai. PATAIKIAU, ir ne vieną kartą, į kamuolį :), netgi buvau apdovanota „BIEN!” iš trenerio Charly lūpų, o tai jau DAUG, turint galvoje, kad jo gyvenimo moteris yra TINKLINIS (taip jis man sakė) ir jis akivaizdžiai JĄ myli.

Charlis.jpg
I give you….. CHARLY ir jo lietuviški tinklinio angelai: Jurgita ir Viktorija ❤

Šito žaidimo nebūčiau pabandžiusi, jei ne Kanarai, ir aišku, jei ne vaikai, nes vyresniąją užrašiau į tinklinį ir taip, poco poco, ir pati jame atsidūriau.
Na, belieka išlaikyti kovos dvasią ir stengtis dar labiau tarp tų stiprių ir gražių žaidėjų. MY ASS, tsakant.

*finca (isp.) – ale ūkelis, namukas su žeme, kurioje auga kas nors nuostabaus, pvz. mangai.

**ahora (isp.) – dabar

 

ANTRI KARTAI

Mes grįžome į salą, į savo Mangų kaimą Tenerifėję ir viskas grįžus yra kiek kitaip, nei pirmą kartą. Jūs gi žinote, – PIRMAS KARTAS būna TIK vieną kartą.

IMG_7074_sutvarkyta maza.jpg
Old news, ruduo 2017

O ANTRAS kartas yra KITOKS.
Nusileidus oro uoste nenustebau, kai mane apgaubė šiluma, naktinis saldus žydinčių medžių kvapas finkutėje irgi nebuvo atradimas, o kabantys mangai jau buvo TAI, ko aš ir tikėjausi…
BET visgi… vėl tas kvapas, vėl tas skonis ir vėl ta šiluma… (Ji kitokia čia, nei Lietuvoje. Kitokia ir tiek.)
Taigi, tikra tiesa, kad antras kartas YRA kitoks, nei pirmas, BET visai ne prastesnis.😉

IMG_2187
Mano kukli kasdienybė – mango yogurtas al fresco

Ką tik išėjo Rafa (mūsų nekilnojamo turto agentas), vėl taisė kondicionierių, kuris vėl nešaldė (sakė, jog tam aparatui tiesiog reikia įsibėgėti, na, lėtas jis…na, saloje tas kondicionierius gimęs, o mes skubiname jį visai nepelnytai – susigėdau.) Vėl Rafa su tooooookia plačia šypsena 😀 Jo žmona, Margarita, vėl laukiasi ir Rafa man skaičiuoja ant pirštų – „antros ir trečios noriu taip pat mergaitės, o ketvirto jau berniuko… jei Margarita sutiks… Viktorija, kad tu žinotum koks aš laimingas!“ Aš tai matau, ir pati pasijuntu laiminga. Gera, kai šalia gera.

IMG_2217.jpg
Rytinio pasivaikščiojimo dalis. Tie blokeliai – pasisėdėjimui, žvilgsniui į tolį. Viskas vietoje.

Girdžiu sodininką Borja rėkiant ir nors sėdžiu lauke, jo, skinančio mangus, nepastebėjau. Strykteliu žiūrėti ko jis man rėkia (Borja ir toliau varo ispanų greitakalbe be jokios minties, kad kažkas galėtų jo nesuprasti), bet pasirodo rėkia ne man, o pravažiuojančiai mašinai, kuri atbuliniu parvaro atgal. Dabar, kieme tarp mangų, vyksta poklabis. O aš ką, – rašau toliau.
Ir kaip aš ŠITO pasiilgau. Va, sėdžiu, vėjukas mane glosto, girdžiu tolimus statybos garsus (Tenerifėje vis dar viską stato ir stato), Borja čia kaip čia, Marsas pasikriuksėdamas graužia kaulą, Jonas dirba kažkokiame bare (Zanzibar‘ą, deja, uždarė), o mergytės pirmą dieną mokykloje…

IMG_2198.jpg
Nauja mokykla ir geras jausmas ❤ ❤

Tiesa, juodoji gulbė (mūsų buvusi quatrinė audi, kas nežino) su mumis salon negrįžo. Ir pirmas klausimas benzino kolonėlėje pilant kurą į nuomuojamą mazdikę – „donde es audi?“ Jonas, manau, susigraudino…
Tai va, tas ANTRAS KARTAS nėra prastas, daug ką pats pažįsti, daug kas pažįsta tave ar bent jau tavo mašiną…

O mūsų vasara Lietuvoje buvo labai pilna. Darbų, sprendimų, abejonių ir veiksmo. Dar ji buvo labai graži, tokia kaip NIEKADA, tokia kokia galėjo būti TIK 2018-ųjų metų vasara ir jokia kita.
Ar aš išmokau gyventi čia ir dabar? Tapau tokia išmintinga? Nušvitau?

VUQZ0585.jpg
Kai dukrytė pasirenka TOKIĄ mamos foto kontaktui telefone, esu rami, kad mums VISKAS yra gerai

Iš tiesų tai labai parodoksalu, bet mano vasarai tiek daug spalvų suteikė LAIKINUMAS. Dėl jo (to pono Laikinumo) atėjo ir suvokimas KAIP visa kas mane supa yra gražu, miela, sava ir tiesiog nepakartojama.
Mano Vilnius, mano šeima, mano vaikų seneliai, mano kiemas (aha aha, čia yra mano kiemas), mano miškas, mano jūra, mano daugai…

IMG_1730.jpg
Mergytės su mergytėm (beje susitikome TENERIFĖJE) Gervių Sodyboje Lietuvoje 😮 , norėjo ir mane apvilkti, pabėgau….sakė esu bailė…


LAIKINUMAS tą „mano, savo, mūsų“ pavertė TOKIU nepaprastu dalyku, koks tai iš tiesų ir yra. Tačiau įvertinti ir SUVOKTI tai sugebėjau tik dėl to, kad tai tapo LAIKINA.
Žinojau, kad turiu tik tris mėnesius pasidžiaugti, susitikti, pasimaudyti, apibučiuoti kiekvieną kampą… daug ko nespėjau ir nuo to, visa tapo tik dar brangiau.
LAIKINA, mano mielieji draugai, pasirodo, YRA GERAI.

IMG_2069.jpg
Niekas neišims Baltijos iš manęs
XDDD3254.jpg
JOKIOS Baltijos 😉

Žinau, kad ir saloje taip pat esame LAIKINAI, todėl žiūriu į vandenyną nuo savo finkos kalvos ir negaliu atsižiūrėti. Birželį, kai baigsis mergaičių mokslo metai, mes paliksime salą. Ir tą kaifą, čia, tarp mangų (kuriuos vėl privalau gelbėti), aš irgi turiu LAIKINAI.
Ar įvertinčiau, jei manyčiau jog liksiu čia ilgam? A-L-E visam…? Ar TAIP būna?

Atsakau jums ir sau – NE, nebūna.

Patraukė mane į filosofiją ir tai ne atsitiktinumas, aš čia vėl apie S. Jobs‘o kalbą ‚connecting the dots’. Ne veltui lėktuve pasipainiojo straipsnis apie Cafe mortel (Mirties kavinę), ne veltui jį perskaičiau ir pašiurpau, viduje pasišiaušiau, bet taip, Karolina, mano miela drauge, TAIP, apie mirtį reikia kalbėti ir ją priimti, ir nustoti sakyti vaikams, kad gyvensime amžinai. Nes tai ne tiesa.

IMG_2164.jpg
ŽLIUMBIAU LĖKTUVE, čia vainikas, jei nematot

Kas nežinote pasigooglinkite death cafe, dabar yra ir stacionari kavinė, kur galima ne tik pasikalbėti, bet ir į karstą įlipti, pagulėti, galbūt nusifotografuoti, jei pageidaujate.
Kam to reikia?
Kad šiandien GYVENTUMĖTE arba gyventumėte ŠIANDIEN.
Kai suvoki, kad viskas yra LAIKINA (ne perskaitai, bet SUVOKI) iš tiesų susuka vidurius, bet ir kažkaip išlaisvina (na gali ir palaisvinti, čia jau nuo organizmo priklauso, bet kokiu atveju – IŠVALO). Aš tai noriu verkti, bet ašaros man niekuomet nebuvo vien liūdesio išraiška.
Taigi. Argi ne puikus tas mano antras kartas…?

IMG_0360.jpg
NET ir paplūdymio šlepetės YRA LAIKINOS

O dabar apie žemiškesnius dalykus.
Dušas mūsų finkutėje yra vienas ir nepakartojamai panaudotas. Išvykstant paprašėmė, kad šeimininkai sutvarkytų pastovų vandens pratekėjimą įvairiomis kryptimis. Ir ką jūs manote – tai TIKRAI buvo padaryta, netgi su kaupu. Aš labai tikiuosi video veiks, muzikos nereikia (Ačiū ELA!).

Vienas reikalas sutvarkytas, imamės kito –> mūsų kanarų namai neturi oficialaus adreso. Praėjusiais metais sėkmingai išvengėme biurokratijos, bet šiemet teko oficialiai susitvarkyti dokumentus. Adresas – BŪTINAS mokykloje ir kitose institucijose, taigi privalėjome oficialiai prisirašyti (tas reikalas vadinasi Empadronamiento). Namukas, kuriame gyvename neturi numerio (tiesiog), taigi teko patiems tą numerį SUSIKURIT (kodėl gi ne).
Kaip tarėm, taip padarėm – davėm patys sau adresą, t.y. savo namukui numerį – Calle El Pinque 49.

IMG_2180.jpg
Jonas išsiuntė atviruką, vis dar laukiam ateinant…

Kodėl 49?
Paprasta – jei 42 yra atsakymas į VISUS klausimus*,
TAI
42 + Šniau9 – 42 / 21 = 49.
Tai va dėl to.

Sutvarkius adresą, kondicionierių ir dušą mes nebeturime jokių prašymų ar reikalavimų. Esame oficialūs “kanariečiai”. Tiesa, dar vaikai nepriregistruoti, bet kokią savaitę pavaikščiosime su popieriais (aš rimtai: gim. liudijimo vertimas, užanspaudavimas – o tą daro vienintelė patvirtinta vertėja Madride….paštu GAL ateis į mūsų naują finkutės adresą… tada atgal į savivaldybę, kur aišku reikia ilgai laukti – ten mums padeda vertėja (aišku reikia mokėti), bet šalia yra kavinė, kurioje fantastiška cortado kava…. tada, jei viskas gerai, atgal į sporto mokyklą, kur žūt būt privalau tą popieriuką atnešti iki 21 dienos… ir VISKAS).

IMG_2208.jpg
Čia tenka ilgai rymoti laukiant prie savivaldybės valdininkų durų…ech

O ŠIANDIEN matome žydrą dangų ir ilgai burbuliavę ant suknistai suknistos kanarų biurokratijos, nes dviejose institucijose nuo ryto negalėjome sutvarkyti reikalų, dėl kokio nors popieriuko trūkumo, pasineriame į šiltas vandenyno bangas. Kol širdau, buvau pamiršusi caffe mortal. Dalinuosi ir su jumis, gal ims ir pramuš kažkuriam –

IMG_1265
Čia dar Juodkrantė :*

Mi amigos, manana es HOY 😉

 

*Douglas Adams „The Hitchhiker‘s Guide to the Galaxy“ – jei dar neskaitėte, tai nedvejokite, mačiau yra ir lietuviškai knygyne. O ir filmas ne pėsčias. Jums VISKAS pasidarys aiškiau.
https://en.wikipedia.org/wiki/Phrases_from_The_Hitchhiker%27s_Guide_to_the_Galaxy

 

Hasta pronto, la isla preciosa!

Ech, pasiilgau lietuviškų pušų… štai taip ir sukasi tas gyvenimas, ilgiuosi palmių, skrendu pas jas, tada grįžtu pas pušis – vyrauja nuostabi pusiausvyra 😁

IMG_0918
Šitos pasiilgo visų, ir draugų, ir senelių, ir lietuviškos vasaros ir močiutės CEPELINŲ

Taigi, lagaminai vėl išrikiuoti. Na ir daug jų, pasirodo, turime. Šį kartą ruoštis nėra sudėtinga, ten kur vykstame – vasara, PAGALIAU, nes vykstame mes į Vilnių 😀

IMG_0924
Lietuvaitės su ne lietuvaitiškais kostiumais (bet esmė ta pati) – pasiruošusios Dia de Canarias

Tereikėjo visus daiktus iš finkutės* perkelti į sandėliuką, kad rudenį galėtume sugrįžti. TAIP, salon grįšime dar vieneriems mokslo metams, o tada ir vėlei tarškinsiu kompiuterio klavišus ten, kur matosi beribis vandenynas, vaikšto vietinės gatos** ir vaidenasi Borja***. Mangai, kuriais aplipę finkos sodo medžiai, tikiuosi jau bus prisirpę, bet dar nenuraškyti. Borja, amigopor favor! Tiesa, tarpusavyje dabar jį vadiname Broniumi, na kad nugirdęs savo vardą nespėliotų ką mes apie jį sava kalba šnekame (tik gera, mielasis). Atsisveikinimui įteikėme jam lietuviško alaus (taip, “Švyturio” yra ir saloje), sakyčiau puikūs barteriniai mainai – vietiniai kiaušiniai į užjūrio alų!

DSLX7963
Ši kelioninė dujinytė, apkeliavusi su mumis oi daugybę vietų, gelbėja, kai finkutėje dingsta elektra… na kaip be kavos?!

O grįžus, rugsėjį, gaminsime sau adresą, t.y. namo numerį, nes šiuo metu jo neturime. Sakė galime pasirinkti k-u-r-į tik norime, svarbu, kad dar nebūtų panaudotas mūsų gatvelėje…. Taigi, apėję visas gyvenamas ir negyvenamas aplinkines finkas (numeracijos logikos nepagavome) nusprendėme apsistoti ties NR 49. Tokio TIKRAI nėra, viskas sukasi apie 7, 12 ir pan. Todėl, kad TIKRAI nesuklysti, IMSIME 49. Nerealu, ane, čiaukšt ir PASIDARAI savo adresą. Įdomu, gatvės pavadinimą taip pat galima susigalvoti?!
Mh mh, pasiūlymus priimame iki rugpjūčio 15 dienos.

IMG_0838
Lukos slėptuvė netoli mūsų finkos, ir užrašas “No cazar“ t.y. “Ne medžioti“… What?

Per devynis mėnesius (jie pralėkė šast) nudirbti visi būtiniausi darbai: sunešioti trys maudymosi kostiumėliai, nutrintos trejos cholos**** (tarp kitko šitą žodį senora Ruiz per pačią pirmą ispanų kalbos pamoką užrašė ant lentos – sakė be chol’ų Tenerifėje, n-i-e-k-a-i-p, IR ji buvo visiškai teisi!), suvalgyti 1529 mangai, išdalinta pusė tiek, patirtas kanariečių gerumas ir rūpestis, suvokta, kad manana yra manana ir nereikia TAM priešintis, priprasta prie britų tvarkos mokykloje ir rasta draugų, kurie kalba skirtingomis šio pasaulio kalbomis.

Šypsausi ir SKELBIU devynių mėnesių avantiūrą – pavykusia!

Tiesa, tiltelio aš vis dar nepadarau, nes tai kas man gaunasi, labiau primena stalą… jau vien dėl to PRIVALAU grįžti! Logiška.

IMG_9802
Marijos laboratorija, ne vienas vabzdys čia baigė savo dieneles….
IMG_0842.JPG
Lu ir Safra, ech… vaikystė ❤

Na, o tuo tarpu, sėdžiu foteliukyje priešais ‚nupjautą‘ kalną (tokia visai plokščia viršūne), kurį sveikinu kas rytą su užtarnautu kavos puoduku ir ŽINAU, kad pasiilgsiu šitos salos, ŽINAU, kad vasaros gale su liūdesiu paliksime Vilnių, Juodkrantę ir Druskininkus. Mergaitės nesustodamos kalbės apie draugus ir senelius, bet salos jau būsime pasiilgę. Be to, dar liko neištyrinėtų archipielago de Canaria salų, nepatirtų nuotykių danguje su parasparniu (ne ne, ne aš..), vėžliukai, kuriuos būtinai nersime aplankyti, takų, takelių ir urvelių, kuriuos turime apžiūrėti Tenerifėje, na ir vulkanai. Jie traukia ir dar metams mes pas juos grįšime.

IMG_9810
Besėdėdama ėmiau ir supratau, kad tai ką matau ir yra salos esmė: kalnas, kava (už kadro), šezlongas ir džiūstantys Jono maudymosi šortai…

Lietuvoje, girdėjau, lepinatės šiluma, o mūsų namo kiemas Vilniuje, ta proga, apaugo kaip nežinia kas, nes viskas per mėnesį išsprogo, sužaliavo, nužydėjo ir dešimt kartų pakeitė išvaizdą. Reikia žoliapjovę išleisti pasiganyti, o tai teks plaukti žalia jūra link vartelių į mišką.

DCIM103GOPRO
Aš ir ji. Mano pirmasis nėrimas, tikiuosi ne paskutinis 🤞

Noriu palinkėti jums visiems NUOSTABIOS vasaros, kur ja besidžiaugtumėte. Svarbu, kad širdyje būtų šviesu ir šilta 😊IMG_9143Ačiū, kad keliaujate mano žodžiais, salų yra ir arčiau Vilniaus, todėl PAŽADU, kad bus ir vasarinių beždžionės nuotykių 😉

IMG_9551.JPG
aha aha… be to – šioje dėlionėje 1K gabaliukų, sekantis užsakymas Kalėdų Seneliui – 13K ir didesnė finka 😎

Hasta luego, amigos!

*finkutė, finka – mūsų namai Tenerifėje

**gatos – katės

***Borja [Borcha] – finkutės generolas, sodininkas, vardu Borja

****cholas – paplūdymio šlepetės

Apie Pasaulio kraštą – EL HIERRO*

El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Būtent taip El Hierro sala ne tik atrodo, bet ir jaučiasi, kaip Pasaulio Kraštas. Vieta, kurios vaizdus mačiau Sostų Karuose. Tada kildavo klausimas ar mūsų TV aparatas pamiršo rodyti spalvas?! Ne, EL Hierro nebuvo šalta, buvo ATŠIAURU. Ar patiko? TAIP.

30550000_10156389397594791_1750565734_o
HOTEL – true El Hierro

Keltas vyksta iš Tenerifės, didelės bangos – garantuotos, nemalonaus supimo trukmė – 2,5 val. Neįtikėtinai daug keleivių, nes dieną prieš mūsų kelionę – keltas nekursavo, o ir reisas į  El Hierro tik kartą per parą (vakare). Vėlavome išplaukti, vėlavome atplaukti. O fincą** La Gorona, kurioje apsistojome keturioms naktims, pasiekėme vidurnaktį.
IMG_9972.JPG
Rytas atskleidė grožį, kurį nuslėpė tamsa. Priešais – vandenyno platybės, o už namuko – kalnų grandinė. Mes – papėdėje, o pasigilinus išsiaiškinau, kad UGNIKALNYJE, tiksliau jo įgriuvusioje dalyje, kuriai pavyko likti virš vandens po to, kai 2 km aukščio vulkanas skilo ir kartu su trečdaliu salos nugarmėjo vandenin per siaubingą žemės drebėjimą. Galit įsivaizduoti kas čia darėsi kai tai vyko? O 100 metrų tsunamio bangas pasekoje? Taigi.
IMG_0003.JPGAtsibudome Atlanto vandenyno viduryje ant uolėtų sausumos liekanų nuolat šniojamų bangų. Vaizdas ir jausmas – stulbinantis, o tas rūkas neleidžiantis matyti kalnų viršūnių nepaprastai paslaptingas ir baugus. Visai ne Tenerifė. Visai kaip NIEKAS ką esu mačiusi.
IMG_0146.JPGRūkas lydėjo visos kelionės metu, atrodė kad jis čia toks pat natūralus, kaip juodos uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis. Rūkas kaip šydas, kaip nuolat kybantis debesis. Bet gali būti, kad tuo metu Tenerifėje viešėjusi calima***, pasiekė ir El Hierro.
IMG_0055.JPGTas RŪKAS nudažė visą mūsų kelionę ir niekaip kitaip negalėčiau prisiminti El Hierro. Rūkas – salos dalis. Taip pat kaip aguonos. Įsivaizduokite tokį derinį: juodos aštriabriaunės UOLOS, krentančios žemyn į purslais besitaškantį vandenyną, raudonos AGUONOS, tokios geibios ir TOKIOS gražios, kad vidurius suspaudžia, plius RŪKAS ir atšiaurus drąskantis vėjas.
IMG_0030.JPG

IMG_9883.JPG
Pati gražiausia nuotrauka

Einu vyno, negaliu, rašant jausmai sukyla. El Hierro Afrutado – melsvo stiklo butelis, iš kelionės, paskutinis, atvėsintas.  Jonas, mane supras, visi tie rašytojai tokie….

                    Matot – El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Norite pagulėti paplūdimyje – rinkitės Tenerifę. Norite pradėti iš naujo – keliaukite į Lanzarotę. O į El Hierro vykite ieškoti savęs ir priimti sprendimų. Atvykus į El Hierro nebėra kur bėgti, TEN baigiasi pasaulis. Tai va.

30550615_10156389397584791_618471194_o.jpg
Na ką, priėjau galą… Pasaulio galą

Keliai saloje – įvairūs, visai kaip mūsų gyvenimai ir, beje, labai nenuspėjami. Kas ant žemėlapio atrodė “autostrada”, tikrovėje – smarkiai vigiuotas, siauras kelias (bet geriausias kelias, koks yra toje pusėje, nes VIENINTELIS), o ten, kur manėme bus per daug zigzagų – visai pakenčiama.

IMG_0132.JPG
Greitkelis užaugo, teko suktis atgal 😀

Man didžiausią įspūdį padarė vakarų pusėje esančios “ganyklos” – La Dehesa. Vėjo ganyklos, vėtrų ir savo demonų.

IMG_0025.JPG
Pakeliui į ganyklas

Sekėme vienintelį kelią pro išmirusį Pozo de la Salud link El Verodal. Ten niekas negyvena, laikosi vos keli krūmokšniai prisiploję prie juodų lavos uolienų. TOJE vietoje ir buvo manyta, jog toliau nieko nebėra, kol Columbas su įsibaiminusia įgula 15 amžiaus pabaigoje neišplaukė į NIEKUR ieškoti KAŽKO.

IMG_0031.JPG
Juoda ant juodo
IMG_0028.JPG
Vėjo nufotografuoti nepavyko

Štai kodėl El Hierro yra vieta dramatiškiems jūsų sprendimams ir galbūt, tiktai galbūt, jei TIKRAI esate pasiruošę atšiauriam VISKAM, galėtumėte pasikinkyti vėją ir keliauti pėsčiomis. Aš taip pat varčiau tokią mintį ir Jonui pasiūliau, kol nenusigavome iki El Sabinar. O tada labai paprastai persigalvojau.

IMG_0043.JPG
Jų ten daug, nuostabiai lanksčių Sabinų

Ten REIKIA nuvykti, nes sabinos (kadagiai arba juniper trees) toje vietoje YRA fantastiškų formų. Ir niekur kitur neteko tokių matyti, ne veltui visai salai (pirmąjai iš Kanarų salyno) suteiktas Unesco geoparko statusas. Tačiau VĖJAS (žr. sabinų formas!) TEN košia kiaurai, skersai ir įstrižai. Galbūt tam, kad išpūstų iš keliauninkų galvų visas mintis ir mūsų ganyklos atsilaisvintų baltoms avims…

IMG_0162.JPG
Mirador de la Pena – ir čia pasidarbavo Cesar Manrique

El Hierro jautiesi LABAI toli nuo visko, beveik kaip Australijoje (tik BEVEIK). Artimiausias krantas – La Gomera (panašaus mažumo sala). Manau el heriečiai (visi dešimt tūkstančių) su manimi sutiktų, kad Tenerifė tokiame kontekste, atrodo lyg civilizacijos viršūnė. El Hierro sala VISUOMET bus smarkiai nutolusi nuo mums įprasto jausmo, kad viskas yra šalia, o „pasaulis – mano smėlio dėžė“. Toje saloje tikrai gali būti vienas, pats su savimi. Visą laiką.

IMG_0023.JPG
Sabinosa gyvenvietė (ten, kur baltuoja)

Gyvenvietės, kurių negalėčiau pavadinti miesteliais (neįskaitant sostinės Valverde) nepaliko įspūdžio, jokio. Tiesiog „jokie“ gyventojų susitelkimo plotai, na išskyrus (visuomet būna išimčių😉) unikalų Pozo De Las Calcosas.

IMG_0075.JPG
Stačiai lavos laiptais nusileidus prie vandenyno, patenki į siurrealų pasaulėlį

Pajeros – mažuliukai, iš lavos (arba lavoje) pastatyti namukai, priklauso vietiniams, kurie šimtmečiais naudojo ir tebenaudoja gyvenvietę liepos-rugpjūčio mėnesiais, persikraustydami vasaroti kartu su visais gyvūliais.

IMG_0081.JPG
Šis mum krito į akį!

Aplinkui VISKAS juoda: kalnai, žėmė, namai, akmenys, tik mintys skaidrios (valio!), kaip galingų bangų vanduo, dūžtantis ir dūžtantis.

IMG_0082.JPG
Pozo De Las Calcosas

Vieta – daugiau nei keista ir jausmas tenai – daugiau nei keistas. Bet štai apsistoti Pozo De Las Calcosas, kad ir vienai nakčiai BŪTŲ jėga!

IMG_0096.JPG
He, himself and him
IMG_0108.JPG
Pozo De Las Calcosas žaidimų aikštelė
IMG_0083
Neptūnas ir Pozo De Las Calcosas yra Neptūnas, o menininkai – menininkai

Skaniausiai valgėme savo finkutėje. Jėtau KOKIĄ nuostabią vietą turėjome SAU tas trejetą dienų! Ir toje nuostabioje vietoje – La Gorona, atėjo Jono gimtadienis. Papuoštas laukinių aguonų žiedais, vietiniu keksiuku (su maisto gaminiais ten nelabai), mūsų palinkėjimais ir El Hierro ananasais.

IMG_9971.JPG
Rytas! Nieko geriau negaliu įsivaizduoti  kaip gimimo dieną KELIONĖJE ❤
IMG_0048.JPG
TOKIE pažastų gaurai atsiranda TIK pasiekus TAM TIKRĄ amžių (mh…)

Dar apie anana-vaisius: VISI, kuriuos pirkau Tenerifėje buvo užvadinti pina del Hierro, todėl nepaprastai laukiau, KADA kaposime tuos skanėstus augančius ant mažų krūmelių (ne ant medžių, mielieji, ir ne ant lempų). O tai, pasirodė, buvo daug paprasčiau nei…. … … … … … … …  yra ten kaž-i-koks tai pasakymas apie tris pirštus 😀

IMG_9872.JPG
Tarp kitko, nuskintas ananasas daugiau nebesirpsta…

Prie pat mūsų, augo EILĖS tikrų tikriausių brandinių El Hierro ananasų. Vienintelis pašalinis efektas kemšant kiek lenda – sutrūkinėję lūpų kampučiai (tingėjosi lupti ir pjaustyti mažais gabaliukais). Manau, maža bėda, turint galvoje, kad Australijoje, džiaugiantis Queensland‘o ananasais (beje, gerokai saldesni) man kraujavo liežuvis.

IMG_0053.JPG
El Hierro duona ir sviestas (druska rasite galerijoje 😉

Rekomenduoti valgymo įstaigos El Hierro saloje negaliu. Kartą pabandėm, likom smarkiai nepatenkinti, todėl apsiribojome SUPER įrengta lauko virtuve prie namuko. IMG_0133.JPG

IMG_9839
La Gorona

Štai namuką – rekomenduoju užsimerkus ir atsimerkus (kreipkitės): vidus kuklus, bet autentiškas, visko užtektinai, o laukas – NEREALUS, tiek sutvarkytas SODAS su mangais, žvaidžiavaisiais (mano naujadaras), papajomis, persikais, bitėmis ir mėtomis, tiek VAIZDAS ir AURA – nuostabi, gera, raminanti, pakelianti, ir dar akcentas – AKMENINIS STALIUKAS, ten tik vyną ragauti ir svajones svajoti. Patiko. Labai patiko.

30771844_MAZA
Ryte, vakare – mes čia

Tai štai kokia istorija apie salą vardu El Hierro. Ji ten yra, TEN kažkur. Ir bus dar kurį laiką. Lauks JŪSŲ, žydėdama aguonomis, apsigaubusi rūku ir paslaptimis.

29680498_10156336839459791_979599651_o
Virėjų kursuose El Hierro lavos tunelyje  😀

GALERIJA IŠ MŪSŲ KELIONĖS PO EL HIERRO SALĄ

* El Hierro – išvertus iš ispanų kalbos reiškia – geležis, tačiaau nieko bendro su tuo neturi.

** Finca – sodyba, ūkis, fazenda

*** Calima – tai toks gamtos reiškinys, kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes.

Keičiu profesiją – priimu užsakymus!

Planavau rašyti apie El Hierro salą, bet įvyko KAI KAS nenumatyto ir jaučiu pareigą pasidalinti.

HFTL1466.jpgGeriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
BET, pašaliniai efektai randasi VISUR- turėkite tai galvoje, mielieji!

IMG_0238.jpg
SIAM parko monstrai

Turėjome svečių per šventes ir vienas svečias buvo vienuolikos, na negi nenuveši į TĄ išsvajotą vandens karalystę (nors buvo vėsu, aha aha! turiu pasakyti). Nuvežėm ir nučiuožėm visais kalnais ir kalneliais, kai kur net po keletą kartų, o tada, drebėdami laukėme ilgiausioje eilėje prie TO paskutinio, greičiausio ir vandeningiausio atrakciono pavadinimu Singha. Asmeniškai mano, visų laikų adrenalino gaminimo favoritas yra Kinaree, tačiau Singha – daug greitesnis, LABAI greitas iš tiesų, o greitis – ne mano arkliukas, todėl tas atrakcionas man nelabai patiko (buvau čiuožus tik vieną kartą). Bet ko nepadarysi dėl kompanijos (KVAILYSTĖ, atsiminkite, nes ir jūs ant klozeto laiką leisite, arba dar blogiau…)

img_0343.jpg
aha aha

Taigi, dėl tos kompanijos šmurkšt į padangas ir po komandos „atsiloškite“ mes jau skriejame ŽEMYN. Nieko nemačiau, lėkėme labai greitai, o šaltas vanduo, stipriom srovėm purškė iš visų šonų (kas vaikams labiausiai ir patinka…). Tikriausiai purškia TAIP stipriai tam, kad net nebandytum atsimerkti, o tada jauti laisvą kritimą ir BUM, kali su uodegikauliu į KIETĄ trasą.
Va TADA aš ir ATSILOŠIAU, taip kaip buvo sukomanduota, beveik išsitiesiau toje suknistoje padangoje iš skausmo.
Trasos pabaigoje, lekiant 100 km per valandą*… tai nutinka akimirksniu, ašaros maišėsi su šaltu vandeniu, bet jau nebenorėjau iš jo išlipti, nes maniau nebepaeisiu, vanduo mane prilaikė, o prižiūrėtojas kvietė medikus. Va.

Po apsilankymo „emergency“ ir skubių rengeno nuotraukų sužinojau, kad uodega nenulūžo (palengvėjo), bet judėti ir sėdėti – skauda. Tada ir ATRADAU, kad neremiant uodegos, geriausia YRA sėdėti ant KLOZETO. Jei negalvosite kam iš tiesų tas daiktas skirtas, tai visai kaip krėsliukas gaunasi, tik gaila, kad stacionariai vonios kambaryje pritvirtintas…krėsliukas kad jį kur…
Dabar turiu naują AISTRĄ – dizaininu kėdes-klozetus (kreipkitės – padėsiu). Apvaizda, matyt, man padeda ATRASTI save…

Šios istorijos moralas – draudimas YRA gerai, NET jei jums „niekada“ niekas nenutinka. Privačioje Quiron ligoninėje, kuri patogiai randasi netoli SIAM parko (visi atrakcionų parkai turėtų turėti med. įstaigą šalia) užtrukome apie valandą SU VISAIS rentgeno tyrimais. 100% sąskaitos – padengta draudimo (mes įsigijome vietinį ADESLAS draudimą, kurio iki šio įvykio nei karto nebuvome panaudoję). Rekomenduoju, na nebent jūs nuotykių nerandate, bet va gi, – kartais nuotykiai patys susiranda mus netikėčiausiose vietose.
O Singha YRA pavojingas atrakcionas, esu tikra, kad ten kažkas NĖRA teisingai pragalvota (nebent mano uodega yra ypatingai riesta?!)
BŪKITE ATSARGŪS

IMG_0359.jpg
Seminaras su Rūta Pivoriūniene (labai patinka), TA pagalvėlė – MANO . Rašom laiškus Kūrėjui – turėjau ką JAM pasakyti apie klozetus…

Jei jau apie parkus – mums LABAI patinka MONKEY’s PARK. Na, aišku nenuostabu, kad TOKS parkas patinka man – the Boss Monkey, bet ir vaikai jame lankosi jau kelintą kartą su malonumu.
Smagu tai, kad kiaulaites (prie ko čia Monkeys nžnau…) ten galima čiupinėti, glostinėti, maitinti ir kišti į kišenę, jei nėra prižiūrėtojų – tą vaikai valandą, kitą ir veikia, kol aš kasau iguanų pakaušius (mano numylėtinės), o Jonas groja blackberry.

Pačių beždžionėlių taip pat yra visokių: ir drąsių, ir visai įžūlių. Man patinka ilgarankiai gibonai ir papūgos. Kai viskas nusibosta, su jomis galima aptarti planus kaip išlaisvinti Rosellas, kurių tėvynė – Australija.
Geriausi gyvūnų parkai YRA gamta, todėl nesame dideli zoologijos sodų lankytojai.

IMG_9538
Visokių Beždžionėlių būna… svarbu  TUO dižiuotis 😉

O apie El Hierro – pasaulio kraštą, būtinai ir ne už ilgo 😉

 

—  —  —

*aš perdedu, sorry…

PAVASARIS – reikia MYLĖTI <3

Viskas, myliu šitą salą. Salos, matyt, bus mano fetišas. Ir man čia yra labai gera. Dabar – Pavasaris ir jis jaučiasi net ir tokiame šiltame klimate: paukščiukai čiulba dažniau ir garsiau, viskas ir visi žydi: tiek apdžiuvęs mūsų citrinmedis, tiek alavijas, papajos ir mandarinmedis, ir žinoma MANGAI. O tas kvapas…! Na, tiesiog pavasaris. Vaivorykštė, kuri vakar nusidriekė per visą vandenyną, tas vaiskus dangus.

TAI KAIP NEMYLĖTI ???

IMG_9776.JPG
Citrinmedis
IMG_9779
Limonadas to be…!

Be to, pasinėriau į sportą, NES lietuvių MOTEROS su tokia Viktorija 😉 (ne aš) priešakyje yra labai aktyvios ir labai įvairios, o jų, t.y. mūsų, čia YRA daug. Susibūrė grupė Sportas.Sveikata.Tenerifė. ir oi vyksta reikalai.IMG_9486.jpgPirmiausia – Pilates trenerė Aušra Jurkevičiūtė, švelni, mažytė ir tyliai kalbanti, su ja nors į pasaulio kraštą, bet pradedam nuo treniruočių tris kart per savaitę, viešame parkelyje Adeje miestukyje. Man per treniruotes mažai nebūna ir po valandos aš – prakaituota ir tooookia alkana, kad antrus pusryčius sukertu akimirksniu su TĄ pirmąją dienos kavą, kurią ryte pakeičiau į Bancha žalią arbatą (myliu). Po to vyksta plepalai, kas taip pat LABAI naudinga smegenims (ane?!), nes juk taip ir gimsta visokie judėjimai, susitikimai ir word of mouth marketingas;)

29136313_1952321194797930_4612896561203711743_n.jpg
Pilates su Aušra Jurkevičiūte ir Tenerifės moterom 🙂
IMG_9168.JPG
Čia ne vyšnios, čia migdolai!

Lietuviai Tenerifėje jaučiasi kaip namie ir čia tikrai rasite ko tik norite: Mokyklą, Tinklinio klubą paplūdimyje, yogą su Vyčiu Zabulėnu (ten irgi einu), Seminarų (meditacija, psichologija, m-o-t-e-r-o-l-o-g-i-j-a, garsų terapija, you choose), įvairių įvairiausių turistinių paslaugų, nerealiai skanių Ziggy Pop ledų, specializuotą kavos/arbatos pardę (El Mundo) ir netgi Mafijos žaidimo reguliarius susibūrimus (na pamenat, mirksiuką, mes kalnuose žaisdavome, po slidinėjimo, oi kiek emocijų). Ir visa tai – daro tautiečiai. Jie yra JĖGA.IMG_9792.JPGBet grįžtant prie sporto – mūsų keturi dviračiai, kurių du (suaugusiųjų) pirkome saloje, kai dar buvome žali Tenerifiečiai, stovi nuleidę ausis. Čia yra kalnuota, todėl su dvirkom mina kamikadzės auto keliuose, tie, kurie moka minti ilgai ir sunkiai į vieną, po to į kitą kalną arba Jonas, kai nukniaukiu mašiną. O šeimyninio pasivažinėjimo, deja, čia nelabai. Todėl – NEPIRKITE Tenerifėje dviračio ir nesivežkite (mane taip pat įspėjo, bet aš nepaklausiau). Tas gražus pėsčiųjų kelias nuo Alcala iki Puerto de Santiago galiausiai nusibos ir jis yra trumpokas dviračiauti.

IMG_9733.JPG
Prasibėgam? Greta K. – aš ALCALOJE, ne San Juane :*

Todėl eilinį sykį stebėdama kaip mano mergaitės treniruojasi baseine, patyriau nušvitimą. ŠTAI, išrikiuoti prie baseino sienos, stovi metaliniai žirgai, ne vienas ir ne du, o visa banda. O putlios 60+ moterytės juos balnoja, jie nesibaido ir nelinksta. Tik pliūkšt tuos metalinius žirgus (be ratų, tiesa) vandenin ir prasideda jojimas, t.y. treniruotė. Muzika visu garsu, treneris sausumoje mojuoja hanteliais, o moterytės ant žirgų vykdo jo nurodymus ir mina, mina. VA!

UERL3559.jpg
Yoga at its best!

Po kelių savaičių seilės varvinimo, nusprendžiau ir aš – EISIU pabandyti. Ir NUĖJAU. Išaiškinau prie kasos ko aš noriu, susimokėjau ir patenkinta šmurkštelėjau į maudymuką. Ateinu prie baseino – žirgai vietoje, hanteliai dėžėje, treneris vaikšto, moteryčių nėra. Einu aiškintis, telefono su google vertėjo apps‘u nėra (baseinas visgi), bet ispanai irgi žmonės (drąsinu save) – supranta jie mane ir smalsiom akim nulydi. Nėra, sako, treniruotės, nes reikia bent trijų raitelių, o tu viena… Viena, galvoju sau, betgi jau su maudymuku ir bilietą turiu, TAI KURIŲ GALŲ PARDAVĖ TĄ BILIETĄ, jei nėra treniruotės…? Bet, pasirodo, čia tokia ispaniška tvarka: nusirengi ir lauki, nėra tai nėra… Gali vėl apsirengti… sako man… ******* čia eina keiksmažodis mano mintyse.

Protesto vardan nepaklusau ir ėjau pasiplaukioti be dviračio. Išdidžiai.  Ir tam kartui mečiau aguabicicleta. Tačiau neilgam. Na LABAI norėjosi man minti pedalus vandenyje, o kai norisi, tai ir gaunasi.

Pasirodo, moterytėm kurį laiką buvo per ŠALTA (na taip taip, žiema visgi, suprantama tikrai), ir kai atėjo PAVASARIS, jos ir vėl grįžo, kaip tos gervės Lietuvoje 😉 O aš buvau pasiruošusi 😊 ir man LABAI LABAI patiko. Eisiu dar ir kitas Pilates grupės nares pakalbinsiu, tada jau nebus problemos dėl kiekio. Lietuvės ATEINA.

29103608_1628969107187357_8514218420265287680_n
Que tal, muchachos?

Jonas tai įsisuko į kártus (stebėkite kirtį 😉), todėl ofisą kartą per savaitę perkėlė į Kartodromą…) Lankstus požiūris į darbą – darbą spartina. ĮRODYTA. Dėl platesnės info apie tas mažas, greitas mašinytes, kreipkitės tiesiai į Joną. Aš galiu pasakyti tiek – VISIEMS SAVO. Kai aš bandžiau keturratį pas draugus sodyboje, ten buvo vienas medis ir aš į jį įvažiavau. O tą vienintelį kartą, kai bandžiau kártus, pravažiavau man mojuojamą finišo vėliavėlę ir apsukau dar vieną ratą, nors jau ir taip buvau paskutinė. Čia ne dėl to, kad nemoku vairuoti, čia … Tiesiog, man geriau dviračiai, vandenyje. Greitis mane paralyžuoja.

TYTL9335
Nuotraukoje viduržiemis

Bet štai Borja, pamenate mūsų sodininką, su greičiu nesipyksta. Oi tas Borja, įvarė man baimės, PASIUTĖLIS. Žodžiu buvo taip.

Eilinė graži diena, atvažiuoja Borja, kaip visuomet, NE LAIKU, išvežti sofutės, kuri mums trukdė. Juodoji gulbė – 580 arklių – stovi savo vietoje atvirais langais (prikaista). Prieina Borja ir su TOKIA meile paglosto vairuotojo sėdynę ir kažką šneką, šneka…  Suspaudė man širdį.

„Imk,“ sakau, „nori prasilėkti?“

„Ar aš?“

Čia, žinokite, buvo teatras. Jis paliko VISKĄ, telefoną, atvirą savo furgonėlį, piniginę, raktus, GALVĄ. Ir gulbė dingo. Kadangi aš buvau viduryje rytinės jogos, tęsiau…bet… po dešimt minučių – nėra, po penkiolikos – nėra, po pusvalandžio – NĖRA! Panika valdo. Jis nepasiėmė mašinos dokumentų, draudimo, NIEKO. O jei policija, o jei avarija, o jei jam kas nors nutiko?!?

Blyn, KIEK laiko reiškia „nori prasilėkt???“ Čia aš jau visai ne jogos būsenoje supratau, kad NEGALIMA spręsti pagal save, nes, na tiesiog NEGALIMA. Po keturiasdešimt minučių paskambinau namuko agentei Margaritai, nes Borjos telefono numerio neturėjau ir drebančia širdimi laukiau, kol ji perskambins ir nuramins, kad visi gyvi ir BORJA…. BOR..BR..B… grįžta.

Bet jis nekėlė.

IMG_9734.JPG
Čia nea, na tikrai TO Borjai nedaryčiau – čia medūza! Aha aha… 
IMG_9735.JPG
Ne, nu radau aš ją paplūdimyje, ALCALA, po rytinių maudynių. Garbės žodis. 

Netrukus kieman įsuko mūsų juodoji gulbė ir kai sustojo aš pajutau tokį aitrų įkaitusio metalo kvapą (stabdžių kaladėlės, suprask), Borja prasilėkė PILNU rėžimu…

Taip aš įgijau draugą visam gyvenimui.

Kai iš telefono vertėjo perskaičiau „man buvo neramu“, Borja mane apsikabino 😀 Be žodžių, matyt ir jam jų kartais pritrūksta. Paskui apsikabino dar kartą ir dar kartą, o tada jau aš susigėdau, kad skambinau Margaritai. Po to sekė fotosesija: Borja mašinoje, Borja šalia ir vėl viduje.

Man jis YRA labai fainas bičas. Nes yra toks koks yra. Borja, sodininkas, plikis su atvira širdimi. O kiaušiniai (vištų), sakė, dabar bus nemokamai 😀

IMG_9548.JPG
Čia ne apie kiaušinius, vaikams tokie dalykai nerūpi, ČIA apie Lietuvą ir Kovo 11-ąją – Baltic International School 😉

Naujai vietai (šaliai) prisijaukinti, mano patyrimu, reikia pusmečio. Pergyveni pradinę euforiją, rutinos įsigalėjimą, pastovų lyginimą „čia ir ten“, o tada ateina tas WoW laikas. Daugmaž viską, ko tau reikia turi ar žinai kur įsigyti (arba žinai kur kreiptis), atsiranda bendrų interesų turinčių pažįstamų ir bičiulių, pradedi suprasti vietinius papročius ir kalbą (poquisimo).

IMG_9705.JPG
Kovo 1-oji, Marijos 10 metų TEN kur ŠILTA pagaliau 🙂 (beje, tas stalas skraidė!)

Dabar esame būtent šioje stadijoje ir jaučiu, kad atsikeliu MYLĖDAMA salą. Dabar yra gera, PAVASARIS skamba visais varpais, ir atrodo, kad tai netgi labiau psichologinis atgimimas, negu gamtos, bet, matyt, taip ir TURI BŪTI.

IMG_9491.jpg
Ech!

La Gomera pėsčiomis (1 dalis) –> Apie TAI be ko gyventi negalima: maistas ir kelias

O kaip jūs nusipelnote savo kavos ir bandelių? Aš tai kartais susimąstau ar aš valgau, kad gyvenčiau ar gyvenu, kad valgyčiau…? (Kava įsiskaitytų į maistą šiuo atveju). Ir taip – aš ESU plona, bet žinokite ploni IRGI mėgsta pavalgyti 😉 . Aš apie maistą SVAJOJU eidama miegoti, bėgdama į kalną, vairuodama automobilį, aš jį KRAMSNOJU susinervinus ir dažnai laukiu vakaro (kada vaikai jau bus lovose), kad atsidaryčiau ŠALDYTUVĄ… Kaltė mane griaužia ne dėl to, kad pilnu pilvu eit miegoti blogai, bet kad vaikams tų kukurūzinių čipsų prieš miegą neduodu (nes paskui neįmanoma išvalyti dantų normaliai). Tačiau iš Jono sulaukiu tik palaikymo – TUOS ČIPSUS su sūriu, dažniausiai jis ir pakepa, ir dar alų atneša 😊

O fizinė veikla mane veža panašiai kaip maistas.

Todėl, šį kartą apie TRIJŲ DIENŲ žygį pėsčiomis po La Gomeros kalnų klostes.

28555458_10156252985839791_727534028_o.jpg
Keep on walking, baby! Tenerifės El Teidė tolumoje – nerealiai, ane?
IMG_9374.jpg
You got it, baby!

Summa summarum:

Nueita apie 50 km, užkopta 2252 m aukštyn ir panašiai žemyn, max greitis 6,1 km/val, o vidutinis greitis tik 2,2 km/val. Mhhhhh…. TIKTAI 2,2 km/val. – pažiūrėkite į reljefą, mielieji!

AltoGarajonayAérea0.jpg
La Gomera (foto iš interneto)
28504715_10156252986214791_764970311_o
Kažkur La Gomeroje

Kalniukas ant kalniuko, viršūnė po viršūnės, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, kol kojos pradės drebėti 😀 Žiauriai smagu. Jei sąžiningai, – ketvirtos dienos rytą, MAN SKAUDĖJO VISKĄ, įskaitant veidą…. Bet vistiek norėjosi eiti toliau, DAR ir DAR. Kaip kavos ir bandelių.

28554921_10156252985979791_550228877_o
Retai kada lygiai keliavome – beje, lazdos buvo LABAI naudingos, ypač leidžiantis nuo kalnų

Coastal Track” (viso 120 km aplinkui salą) – nerealus, vaizdingas maršrutas. Mes užsibrėžėm nužingsniuoti dalį nuo Vueltos, kur atplaukėme su keltu iš Tenerifės, iki Hermigua. O tada su guaga* į San Sebastianą iš kur su keltu atgal į Tenerifę. Guaga neturi grafiko (a kam jis?) – pasižiūri kada išvažiuoja iš galinės stotelės ir primetimo metodu pasiskaičiuoji KADA turėtumei laukti kažkur ten apačioje po kaire (stotelės irgi nėra). Sakė mojuoti. Pavyko.

28547780_10156252986644791_1394193892_o.jpg
Krovininis “guaga“ 😀

Pirma diena. VUELTAS– ARURE

Vueltas, tai Valle Gran Rey uostukas – mažas, jaukus, kviečiantis, su kavinukėm ir paplūdimiukais. Taip, žmonės maudėsi, buvo tobulas vasario oras, švietė saulė ir žiema atrodė nuostabi. Aš pagaliau su ja susidraugavau, nors visuomet buvau dėkinga už Luką (ji gimė gruodžio pabaigoje). Sukirtome ledų ir nužygiavome link savo pirmosios uolos. O ten saulė mus tiesiog suvalgė.IMG_9216.jpg

Kopėm maždaug 800 metrus stačiai, non stop aukštyn. Lyg ir nieko, bet svilinant saulei atrodė, kad prakaitas nuplaus žemyn. Ši atkarpa ypatingai stati ir track’as neina plačiais zigzagais, kas palengvintų kopimą, bet daugiausia kyla stačiai viršun.

Išlipęs iš kelto Jonas mostelėjo ranka į aukštą kalną tolumoje ir pajuokavo: “o dabar tenai, susitinkam prie to medžio viršūnėje”. TĄ medį teko aplenkti ir pakilti dar kiek aukštėliau…. Taigi “be careful what you joke about…” O tenai, VIRŠ to medžio, saulė staigiai dingo. Ją pakeitė debesys, lietus ir siaubingas vėjas. Tai įvyko akimirksniu, o mes – kiaurai šlapi nuo prakaito pasijutome košiami ledinio vėjo. Staigiai traukėme striukes, bet žinote tą jausmą, kai prakaitas sušąla…. Vėjo gūsiai užeidavo ir praeidavo, o paėjus gilyn kalnų viršūnėmis iš viso liovėsi. Už tai kava iš senuko termosiuko buvo pati skaniausia pasaulyje, o Snicker‘is, kurių Jonas pasiėmė net keturis, buvo pasidalintas su nežmonišku dėkingumu.

IMG_9184.jpg
pirmas kalnas – done

Tas žvarbus vėjas ir lietus tik užkopus į kalną, buvo ypatingas kalnų dvasios pasveikinimas. Mes jį nuolankiai priėmėm. O toliau keliavome džiaugdamiesi gaiva, vėjas ir lietus nurimo. Viskas buvo gerai, gražu ir įdomu. Nuotaika – puiki, apniukęs dangus negadino vaizdų, kūnas dirbo ir aš jaučiausi gyva ir laiminga, KAŽKUR La Gomeros kalnuose. Ir jei būčiau ieškojusi savęs iš aukštybių, būčiau pamačiusi koks mažas taškas tėra La Gomeros sala, o ten, jos žalumoje manęs net nesimato…

28584085_10156252986709791_1640721726_o.jpg
SURASKITE MANE – TIKRAI ESU NUOTRUKOJE… rožinis taškelis…

Pakeliui sutikome daug vietinių draugužių – ožkų su skambaliukais. Tiem sutvėrimam nereikėjo nei lazdų, nei snickerių, jos jautėsi namuose tiek ant uolos šlaito, krentančio žemyn kažkuriuo laipsniu tarp 87-90, tiek akmeninėse olose. Savo kailiu patirdami ypatingus reljefo nelygumus, mes abu aiškiai supratome KODĖL buvo išrasta SILBO GOMERO (švilpimo kalba, plačiai naudota La Gomeroje). O ir piemenys jų nepėsti buvo. Štai tau ir lazdelė, pamaniau sau nužvelgdama savąsias, su tokia aš tik liuokt liuokt ir jau kitam salos gale arba netgi kitoje saloje atsidurčiau 😀

El pastor La Gomera.jpg
Salto de Pastor Canario – va taip tai (nuotrauka iš interneto, jie per greit šokinėja, aš nespėjau nufotografuoti)
IMG_9192.jpg
Cueva de Cabras – čia gyvena ožkos, matote ir kopėčios padėtos, nevargsta.

Antra diena. Arure – Vallehermoso

Apdovanota ta Arure nuostabiais vaizdais, apmusijusia vietinių gėrybių parduotuvėle su senut senutėle pardavėja ir valgykla, kurioje ir mes skystą vyną ragavome ir tirštą sriubą srėbėme. Įdomiai taip. Todėl ryte nusprendėme likti prie savų „šprotų“ ir savos kavos. Keliui pasiruošta. Snikeriai kišenėje. Viskas muy bien.

Tie milteliai šalia žalio srėbalo – garsusis GOFIO (skrudintų grūdų miltai), jie dedami visur – į sriubas, padažus, troškinius, blynus, sausainius ir pvz yra ledai ‘gofio’ skonio. Na, panašiai kaip pas mus cepelinai. Manau, jei turėtume šiltą klimatą, tai būtų ir ledų su spirgais.

Antroji atkarpa turėjo savo „cviaką“ – visus metrus, kuriuos UŽKILOME, turėjome NUSILEISTI, o tada pakartoti tą patį 😀 Todėl leidžiantis į Vallehermoso, Jonas su manimi nebešnekėjo. Vienu kelionės momentu buvome sumąstę prasiilginti tos dienos kelią dar aštuoniais kilometrais (einant ilgesniu keliu), bet, mūsų laimei, neradome tinkamo nusukimo (tai buvo vienintelė vieta prie Los Choros de Epina, kur nuorodos mus suklaidino, visur kitur „Coastal Track“ nuorodos buvo puikios).

28584943_10156252985764791_1826275792_o.jpg
Keliai keleliai

 

IMG_9313
Choros de Epina – vieni latakėliai – vyrams, kiti – moterims. O juokingiausia yra tai, kad viename stende rašo, kad poriniai – Vyrams, o kitame stende – atvirkščiai 😀 MES gėrėme iš VISŲ!!!

Ši atkarpa buvo pilna įstabiausių vaizdų. Kraštovaizdis keitėsi eilinį kartą kylant į dangų, einant slėniu pilnu gėlių ir laukinių avilių, ar leidžiantis žemyn, kur lyg maži sliekiukai raitėsi auto keliai. Pakilome aukštai ir jautėmės mes taip, kad žodžių nerandu, taip gerai buvo. Visiems jums linkiu TOKIO jausmo.

 

IMG_9291.jpg
No comments
IMG_9310.jpg
Kloniai ar tai slėniai
IMG_9305.jpg
Bičių namai
28504812_10156252985124791_1659439057_o.jpg
Žvėris
IMG_9355.jpg
Radom pakeliui…
IMG_9304.jpg
Kažkuris kalnų miesteliuks
IMG_9295.jpg
Ar neminėjau Metaxos?

O parvilkom kojas antrai nakčiai į bl..fk..sh.. Tiana Aprathotel II Vallehermoso miestukyje. Toks viešbutis, kuris 15 val užsidaro, na jei nespėjai, tai nespėjai, eit greičiau reikia…. Bet buvo paliktas telefono numeris, taigi mus įleido vidun. Na, net nepradėsiu. Ten nesiūlau apsistoti. Veeea…

Kad nesmirdėti šaltame kambaryje vakarą leidome vietinėje bodegoje (vyninėje), nors man ji panašesnė į pub’ą. Maistas – kanarietiškas, tai jau tikrai. Dar ilgai aš tas jaučio skūras ir Jono komentarus prisiminsiu … Aš vis PATAIKAU, ką nors užsisakyti (tokia jau mano natūra), bet žinokite visame kame BŪTINA įžvelgti pozityvą – jaučio skūros Vallehermoso yra daug geriau, nei medūzos Hong Konge. Jokio pašalinio efekto.

img_9338.jpg
Skūros yra gerai, tikras Gomeros perlas.

Trečia diena. Vallermoso – Hermigua

Diena, kai reikėjo nueiti ilgiausią atstumą. Iš nuostabaus slėnio reikėjo vėl pakilti į kalnus ir vėl nusileisti iki jūros lygio. Bet kas mums. Tik dvi pūslės ant kojų pirštelių, negi stosi. Ėjom ir džiaugėmės nerealiu oru. Aš rimtai, buvo TOKS superinis oras, kad negalėjom atsidžiaugti. Vaiskus, saulėtas, laimingas. O pakeliui TOKIE vaizdai, kokius įmanoma pačiupinėti tik palikus ratus ir vaikus komfortabiliam pasaulyje. Su mergytėm, tikiu, kai kurias atkarpas būtume labai linksmai nužingsniavę, bet tai visai kita istorija. Čia buvo mūsų DVIEJŲ žygis ir tai buvo esmių emė.

Dviese yra KITAIP gera, nei keturiese + perrito. Reikia to DVIESE, labai labai.

IMG_9434.jpg
DVIESE!
IMG_9319.jpg
Ruošiu foto parodą – Jonas at work…

 

IMG_9402.jpg
Keliaujant anapilin… Jonas pastebėjo, kad ant daugelio kapų nėra gimimo datos, tik mirties

Pabaigoje prieš pasiekiant Hermigua, Santa Catalina priemiestyje, nulipome prie šniokščiančio vandenyno. Ten jis putoja, riaumoja ir garma per akmenis. Mes, du keliautojai, super pakilioje nuotaikoje pagaliau nusiėmėme batus, atsiraitojome kelnes ir nuklibinkščiavome per akmenis pasisveikinti su Neptūnu. Jo siųsta banga buvo nereali. Taip pasveikino, kad varvėjo viskas iki apatinių rūbų ir akinių. Gerai, kad atsiraitėm tas kelnes…

Užbaigėm savo tridienį žygį restoranėlyje El Faro, kur vietinės moterytės oi kaip skaniai mums pagamino žuvį ir atšaldė butelį vietinio vyno, kurio nebuvo jokioje meniu. Kaip aš DĖKINGA visa kam, kas mus supa už tokius žygius ir tuos sprendimus, kuriuos priimame šiek tiek rizikuodami, bet vedami didelio noro patirti.

28640858_10156252985594791_756572386_o.jpg
I DARE U! Čia jau po VISKO ir po VYNO 😉 (laikrodis ir kepurė – ne mano… ir ne Jono…)
IMG_9471
Gražioji Hermigua
28504692_10156252985284791_842411964_o.jpg
O štai paskutinė nakvynė Casa Rural Hermigua buvo super! 

Dėliojant maršrutą susidūrėm su visišku pernakvojimui skirtų vietų trūkumu. Pats sezonas, vėlokai užsakinėjom ir nakvynės reikėjo tik po vieną naktį. Taigi maršrutas buvo adaptuotas pagal tai, ką pavyko rasti. Todėl viena atkarpa gavosi 20 km ilgio ir prieš iškeliaujant mane buvo apėmusi PANIKA.

Žinot, taip yra su visais nepažintais dalykais, ar tai būtų kelionė, ar kraustymasis į kitą šalį, ar naujas darbas, ar partneris. Viskas atrodo DAUG baisiau, KOL nepradedi. Tai ir buvo mano atradimas šioje kelionėje (be jaučio skūrų).

Kai kuriuos dalykus, bėgant metams, tenka atrasti IŠ NAUJO, kad ir tai, jog mums su Jonu dviese YRA gera. Tą irgi reikia vis iš naujo atrasti ir pasitikrinti, nes būna gi visko 😉 draugai, būna visaip.

 

 

*guaga – autobusas

***

IMG_9450
BAR PEDRO HERMIGUA – BŪTINA APLANKYTI, dėl n priežasčių, ir ne paskutinėje – vaizdai ir gera muzika

 

IMG_9299
Esate girdėję apie palmių sirupą?
IMG_9424
Šitų aš nebevalgau… ji – gyva!
IMG_9347
??? – rimtai, viduryje track’o!!! 
IMG_9507
Hasta luego La Gomera, jau išvykdami svajojome grįžti ir užbaigti tuos 120 km

***

Apie narkotikus atvirai: WANDER ir LUST

Ir vėl nebespėju. Vėl skundžiuosi pati sau apie pačią save. Ir to nepadariau, ir to nepadariau, o ŠUO jau tuoj pasirodys, tuoj prasidės jo metai ir ką aš, Drakonas (taip jau gavosi, kad Beždžionė esu dėl kitų priežasčių, nei kinų horoskopas) jam pasakysiu? Kad nesu super moteris, a -nei super mama, niekada ja ir nebuvau, ir „baisiausia“, kad neplanuoju ja tapti, kad dažnokai patingiu (lyginant su pirmos jaunystės metais) …

ech, jaučiu, kad atėjo laikas j-o-n-a-ž-o-l-ė-m…

… … …

Na nea, nieko nebus, man tokia išpažintis visai nepatinka, todėl po dviejų mėnesių pertraukos kovojant su Giovanio suteiktu pasiteisinimu aš vėl bėgu įkalnėn ir vėl išsivyniojau jogos kilimėlį (feels good, baby). Tas suknistas kaklo skausmas netvarkys mano mielo gyvenimo saloje. O nespėju aš ir pati žinau dėl ko, nes pastoviai tai pakuoju, tai išpakuoju mūsų lagaminus. Mangizmas* nėra vienintelė priklausomybė, kuriai nevalioju atsispirti.

Travel-Quotes-Wanderlust-1-300x300

Mano ir Jono narkotikas yra Kelionės, mus valdo Wanderlust (mergytės tiesiog gimė į TAI ir abiem tenka taikytis, tikiuosi, oi labai viliuosi, kad jos jaučia panašų kaifą). Ir patikėkite, šitas reikalas taip pat turi pašalinių efektų, kurie vargina mano jautrią nervine sistemą. Taigi j-o-n-a-ž-o-l-ė-s, here I come.

IMG_8771
Me, myself and I (El Cotillo, Fuerteventura)

Šis įrašas – smarkiai pavėluotas, bet geriau dabar, negu visai ne. Anea?

Dar prieš Naujus metus, mes atsidūrėme saloje, kurios pavadinimas yra FUERTEVENTURA (stiprus nuotykis būtų reikšmė, nors senjora Ruiz užtikrino mane, kad salos vardas nieko nereiškia! Ką gi, reikia pasakyti, kad ir aš, kartais, iš užsieniečių sužinau naujų faktų apie Lietuvą, bet senjorai Ruiz, tiek jau to, netrinsiu jos nežinojimo nei ten, nei kur kitur. Gal pati nuplauks kada į Fuertę ir sužinos 😉).

Mūsų namai, šią kelionę, buvo smagus kemperis, oficialiai pavadintas šešiaviečiu, bet oi, neapsigaukite, ispanai skaičiuoja kitaip. Pasak jų ir 100 litrų vandens turėtų dviem parom užtekti šešiem žmonėm (praustis, valgyti ir nuleidinėti wc esantį įrenginį). TĄ vandens “apstumą“ mes savo kailiu ir išbandėm. Pirmą rytą (po vieno vakaro trumpų apeigų dušelyje) didysis vandens bakas jau buvo tuščias. Gerai, kad ta fizika dėstoma mokykloje ir kad per benzino badą sovietmečiu, berniukai išmoko perpylinėti (čiulpteli žarnelę ir banzinas teka. Tiesa, reikia ilgai spjaudyt paskui, bet tai užgrūdina). Tai va taip iš geriamųjų “bambalių“ ir papildėme nepriteklių 😅 Bet ne apie tai kol kas, o apie viečikę, kurioje atsibudome mažosios keliauninkės Lukos gimtadienio rytą.

IMG_8675
Vaizdzelis… Pozo Negro
IMG_8673
B-day girl and the sea

Atvykome mes vėlų vakarą, kuomet nelabai kas matėsi, todėl TAS VAIZDAS, kuris atsivėrė nusiridenus nuo lentynos-lovos, man buvo TOOKS saldus, kad aš ir vėl pasitvirtinau sau išvadą apie save – esu atsiskyrėlė. Gal ne tik krabai būna atsiskyrėliais, gal yra toks ir beždžionių porūšis?

POZO NEGRO bus tai, ką aš matysiu savo minčių kino teatre, kai išgirsiu FUERTEVENTURA. Pasak Gnu (Karolinos) – „ten juk nieko nėra?!” Taigi va BŪTENT, kažkam ten gal nieko nėra, o man – visko tiek, kiek reikia.

Akmenuota, nerealiai graži įlanka su keliais baltais namukais, kurie naktį apšviesti ryškiau, nei kelias prie mūsų namų Vilniuje. Pakrantė su vieninteliu veikiančiu šeimos restoranėliu (specializacija – šviežia žuvis), tuščia žaizdimų aikštele ir laukinėmis ožkomis. Ai ir dar gulbės – išdidžios, baltos, didelės.

IMG_8819.JPG
Mano gauja
IMG_8696.JPG
Gulbės vakarėjant…

Ar sakiau, kad ir Marsas su mumis kemperino? Taigi, jis užėmė abi – penkto ir šešto keleivių vietas (miegojo kemperio bagažinėje, kur dieną žaisti sulysdavo ir vaikai).

IMG_8700.JPG
Erdvus Marso miegamasis

Tas Fuertės plikumas, toks akį rėžiantis, kad net gražus ir bangų mūša už plonos namuko ant ratų sienos, jausmas, tikras laukinis jausmas. Mums visko užteko. Todėl palikti Pozo Negro nenorėjome. Tai buvo vienas gražiausių gimtadienių, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

IMG_8681.JPG
Septyneri…

Tyrinėdami Fuertę, vengėme turistinių vietų (ai kaip visada), didelių žmonių sambūrių, kurortų, taigi nuvairavome savo namus ant ratų skersai salos per laikinąją sostinę Betancuria (kur ragavome ožkienos ir nelikome nustebę) iki Ajuy kaimelio (ispaniškai j tariasi kaip ch, taigi… keikėmės legaliai ir su didžiuliu pasitenkinimu, vaikai kartojo paskui mus ir negi drausi :D). Ajui (geras, ane!) atsidūrėme ir vėl vėlai vakare. Žmonių nėra, pakrantėje siautėja didelės bangos. Miestuks didesnis už paliktąjį Pozo Negro, bet tylu ramu, naktis.

O tada atėjo rytas… Pravėrus kemperio duris, apstulbau. Ten, kur siautėjo laukinės bangos, šlaistėsi siaubingai daug dvikojų. Pasijutome lyg Ermitažo parkinge, tik su vaizdu. “Kas per velniava“, suburbėjau, ir išlindau ieškoti teisybės.

Kemperis buvo užstatytas keliom eilėm mašinų, o srautas žmonių vorele lipo netoliese esančiomis uolomis. Kaip skruzdėlės, su tikslu. Paniurusi pėdinau pakrante link didžiulės skylės-urvo uoloje, kurios nepastebėjome tamsoje, bet ir ten aš buvau ne viena. Pagyvenusi britė energingai judėjo link manęs. Prisiyrusi (per paplūdimio akmenukus tatai) ji mane ir apšvietė, kad į tą A-chui (atleiskite Ajui) ji atvažiavo čarteriu (nevartotina svetimybė, oi oi – užsakomuoju autobusu) pasigrožėti piratų olomis, bet jai olos pasirodė per aukštai, todėl ji braidanti pliaže ir kalbinanti paniurusią mane. O čarterių šioje vietovėje, pasak naujos “bičiulės“, bus daug ir daugiau, nes tai turistinis maršrutas ir VISI autobusai veža ČIA. Chrrrrrrrrrrr… išsiveržė man. Ji neišsigando, tuoj pat pasidalino, kad pati turinti šunį namuose…. No shit.

IMG_8741.JPG
Whatever…

Na ką gi, nėra to blogo…. Papusryčiavę savo namelyje ir mes prisijungėme prie skruzdėlių. Ne, tai visai nesmagu, bet vaizdai BUVO verti mūsų nuolankumo ir susitaikymo. Olos – didžiulės, išgriaužtos vėjo bei sūraus vandens, audrino fantaziją. Piratai, grobis, pavojus. Na ir šlapimo dvokas tolimiausiuose urvų kampeliuose, kur vaikai BŪTINAI norėjo nueiti, nepaisant akis badančių servetėlių. Į nieką neįlipome ir mane tai nuteikė ypatingai džiugiai. Čia ir visas moralas – džiaukis mažais dalykais.

IMG_8718.JPG
Bet tai lobio-grobio didumas turėjo būti?!?
IMG_8728.JPG
Krevečių žvejės
IMG_8734.JPG
Ech…!

Apibendrinant, esant Fuertėje, Ajui aplankyti verta vien dėl pavadinimo! Urvai taip pat užskaitomi, tik reikia nusiteikti TAM žmonių kiekiui. Tada gal ir ok. Vaikams patiko, jos ilgai žvejojo krevetes urve esančiuose baseinukuose. Tada teko ieškoti mus užstačiusių mašinų savininkų. Tie, patraukę automobilius, labai nuoširdžiai dirbo rodydami Jonui kaip atbulai išvairuoti kemperį iš suknistai perkrautos mašinų stovėjimo aikštelės. Naktį ji atrodė visai kitaip. Naktį v i s k a s  a t r o d o  k i t a i p… Nepamirškite šito, tai pritaikoma visom alei vienos gyvenimo situacijoms.

IMG_8698.JPG
Čia vaizdas prieš naktį – Jonas kloja vaikų lentyną miegui. Origamis at its best 😉

Ajui dūmėmė neatsigręždami. Reikėjo ieškoti vandens ir WC tvarkymo punktų, kurie, DEJA, nors ir apytiksliai apibraukti kemperio nuomoje išduotame žemėlapyje, nelabai atitiko realybę…

Lajares miesteliuko dvasia, pakeliui į Majanicho, mums labai patiko. Užkandinės, bandelinės, žmonių mixas, viskas fain! Ten susitikome ir su antilope GNU (mano studentiškų laikų sugulove Karolina, su kuria dalijomes siaura sofa, mažame kambaryje Talino senamiestyje, kur tame pačiame bute gyveno nuostabi šeimininkė ir jos vyras – baldas, kuris niekuomet nepalikdavo namų. Oi, tie pasiutę laikai… Tiesa, paskui sužinojome, kad baldo dukra yra garsusis top modelis Carmen Kass, tai kažkodėl mus labai nustebino. Betgi štai dar vienas moralas – VISKAS, iš tiesų, YRA labai PAPRASTA ir bet kuris supermodelis turi paprastą tėvą, o ir pati Carmen yra paprastas žmogus nesvarbu kaip ją vadinsite).

IMG_8692.JPG
Paprasta nepaprasto skonio paelja paprastame Pozo Negro restoranėlyje

Keista Majanicho gyvenvietė mus nuvylė, mes į ją buvome nusitaikę nakvynės su žaviais vaizdais, bet ten buvo nejauku, todėl pernakvoję vėjuotame Meercat Manor paplūdimyje, pasukome į Corallejo.

Vakaras pas draugus VISADA yra geras vakaras. Su filmu vaikams, pliurpimu iki vėlumos ir Lanzarotės vynu (šalia esanti sala, kur GALIMA ir REIKIA viską pradėti iš naujo. Taigi, jei atsiras toks poreikis jūsų gyvenimuose, apsvarstykite Lanzarotės variantą ir PM mane, atsiųsiu instrukcijas ;). O ryte, pusryčiai prie nesibaigiančių balto smėlio kopų (jos daug platesnės nei Nidoje ir tikrai vertos aplankyti, nors Corallejo YRA pilnas turistų). Štai kodėl kemperis yra super dalykas – varai kur nori ir kada nori, kepi blynus gražiausiose vietose, tiesiog stoji ir kepi. Nerealiai. Man ir Australijoje tai labai patiko, kai mergytės buvo dar visai mažos. Apie kemperį tą ir prisimenu, kaip aš kepu blynus kokiame nors nenupasakojamo vaizdo paplūdimyje, o Jonas su vaikais ganosi netoliese, gal krabus vaiko, ar jūros žvaigždes tyrinėja ir aišku viską tempia man parodyti 😀

IMG_8710.JPG
Kemperio kino teatras lentynoje (beje, vaikų lentyna buvo didesnė, mūsiškėje atsisėst – be šansų. Bet mes turėjome vyno 😉 )

Taigi, Corallejo mums patiko ypatingai dėl kopų ir gražios dienos, nes švietė saulė, o vėjas buvo šiltas. Beje, apie vėją – Fuerteventura YRA vėjuota sala ir nors kelionėje man jisai netrukdė, ilgainiui pradėtų erzinti (čia aš apie save). Vėjas ten jaučiamas visur ir visokio laipsnio stiprumu, priklauso KĄ jūs norite ant to vėjo veikti 😉

This slideshow requires JavaScript.

Karolina su Mindaugu mums parodė El Cotillo miestuką iš naujo. Mes jį jau buvome aplankę šaltą ir vėjuotą dieną, taigi ir įspūdis susidarė ne koks, tačiau jie mus įkalbėjo dar kartą užmesti akį ir ta mintis buvo teisinga. Fainas ir pats miestukas, ir maistas, ir paplūdimiai, kurie labai priminė garsųjį Great Ocean Road Australijoje, taigi pasijutome kaip namie 😁 O dar saulėlydis! Visi spokso, kas susiglaudę, kas bučkį vogdami, o priešais, ant krantinės – valoma šviežia žuvis, – visiška romantika. Ten sugrįžtume.

Bet ką gi jūs manote, taip, be įspėjimo, atitipeno ir gruodžio 31 diena… Mes, atsimojavę su draugais (pas kuriuos važiavome švęsti naujako, bet planas pasikeitė netikėtai kaip ir visi geri dalykai gyvenime), riedam, bildam atgal į SAVO kampą. O širdis džiaugiasi, šaltosios ugnelės laukia, dumiam atgal į Pozo Negro. Kur pradėjome, ten ir baigėme ir dar kokį pusmetį tame pasaulio kamputyje būtume galėję praleisti.

PLATUMAS – GROŽIS – LAISVĖ

O pačią Naujų metų naktį mūsų uždegtas fakelas nebuvo vienišas, iš už baltų namelių pasipylė fejerverkai į tą tobulai tamsų dangų ir mūsų džiaugsmas, skimbčiojant šampano taurėm, buvo DIDELIS DIDELIS, o norai (tie dvylika, kuriuos pagal kanariečių paprotį reikia sugalvoti valgant dvylika vynuogių) buvo GERI GERI.

IMG_8796
Naujų naktis
IMG_8769.JPG
ir Naujų diena

Maudėmės, nes kas mums, gi pirma metų diena! Cypėm (nes šalta), šypsojomės ir žiauriai gerai jautėmės. Bet čia dar NE VISKAS – tada, prie mūsų vienišo kemperio, atėjo žmogelis nešinas maišeliu ir ištiesė Jonui. Ten – bandelės, ką tik iš laukinės krosnies, kuri pūpso ant kranto. Jėtau, o aš – sugadinta, jau maniau, kažką prisidirbom… Tos bandelės, dar dabar man ašarą išspausti gali, tas žmonių gerumas, nei iš niekur, pirmą naujų metų dieną…! Tikiu, kad jam, tam žmogeliui, metai bus nuostabūs.

IMG_8800.JPG
Bandelės su anyžiais ir meile
IMG_8818.JPG
Krosnis…

Pozo Negro išliks giliai širdyje kaip happy laukinė vieta (truputį žmogaus mačiusi ir užuodusi), tokia, kur vynas geriamas ant kranto naktį, stūgaujant vėjui, yra pats skaniausias, o katės, Marso nelaimei, greitos ir juodos. Beje, Marsietis TEN pasijuto tikru medžiotoju ir uoliai kiaulinosi kelio purve, kol snukis ir kūnas pamiršo baltą spalvą… TEN mačiau savo mergytes laigant po atvirą pasaulį, ieškant burundukų (kurių niekada ir nesutikome ☹) ir gainiojant laukines ožkas (ir vėl norėjo kelias parsivežti). TEN buvo aišku, visu šimtu procentų, kad narkotikas vardu KELIONĖS turi daugiau pliusų, nei minusų.

IMG_8797.JPG
Katės…. pffff… rrrr… miauuuu… RAUNATĖS???
IMG_8748.JPG
Po to Luka įvairavo į vandenyną su visais rūbais (taip jai pasitaiko dažnai… 🙂 ) Čia – Corallejo

Ech… prirašiau čia, nes gera prisiminti. Dabar lazdos (Kalėdų Senelio dovana 😉) ruošiamos keturių dienų žygiui pėsčiomis po La Gomerą. Be vaikų! Močiute močiutėle, mieliausia sengalvėle 😀 – aš tave myliu 😘 (čia mano mamytei, kuri pabus su murkom). Tiesa, dar spėjome pasidžiaugti sniegu, kalnais ir slidėmis Austrijoje, bet apie tai nerašysiu, nes jūs ten ir patys esat buvę, bei dešras tirolietiškas valgę.

UHMU5120_maza.jpgP.S. Dėl gyvenimo prasmės – aš pvz galvoju, kad ji kinta. Buvo laikas, kai prasmę mačiau popierinėse lėlėse ir, beje, prisimenu, kad žiauriai mėgau tą reikalą (mergaitės paveldėjo mano prasmės suvokimą, sorry, brangusis). Dabar prasmė numigravo pas gyvas lėlytes. Ar aš vis dar žaidžiu namus? Na ką gi, – myliu, myliu šį žaidimą. Ta proga eisiu į Aurimos Dilienės paskaitą apie vaikus, o apie vyrus ir moteris, pas Rūta Pivoriūnienę, jau buvau. Įsivaizduojate, čia, saloje ir paskaitų yra ir netgi laiko į jas nueiti 😮

IMG_8808.JPG
Mes

Hasta luego, amigos, gražios jums dienos, savaitės ir gyvenimo! Gal pavyks sekantį kartą greičiau brūkštelėti, jei lagaminus greičiau kraustysiu 😉

 

*Mangizmas – nekontroliuojamas potraukis išsivolioti mangų vaisių minkštime.

Šventinis postas (ne bankuchenas)

Ilgai nerašiau. Buvo priežasčių.

Atrodo, kad pusė nušalusios Europos persikraustė į salą. Neslėpsiu, turistai užknisa (mus – vietinius :D), o ypatingai tie, kurie platina virusus ir ligas nuo kurių mes čia ir pabėgome. Vaikai mokykloje masiškai serga, na po galais, visai kaip Lietuvoje?!!

ATLEISKITE, pradedu iš naujo. „Silent night, holy night….“ Oras čia visgi – nuostabus ir pasikartosiu tas AZUL dangus… Jis tiesiog TOKS, pastovus reiškinys, net jei mano mažė vakar atgulė su 39 laipsnių temperatūra. Netgi tada, tas dangus yra nepaaiškinamai gražiai žydras.

IMG_8341
El Medano platybės. Pakaituojam, anyone?

Šį kartą apie žmones, kuriuos čia sutinkame – įvairius įvairiausius: vietinius, turistus, maišytus, mandagius, arogantiškus, gražius ir nelabai, įdomius, keistus, drąsius ir šiltus. Tuos paskutinius matėme vakar ir buvo taip gera, saldžiai saldžiai, o nuo to dar geriau. Nepatikėsite, o gal atvirkščiai, net nepakelsite antakio – čia YRA Lietuvių mokykla. Tiesa, vadinasi Baltic International School in Tenerife, tačiau kol kas ten tik lietuviukai su LIETUVIŠKOM mokytojom ir šiluma. Na, mes įpratę prie gero, negi džiaugsiesi britų taisyklėmis apie taisykles ir jų pritaikymą vykdant taisykles. Pardon, Mrs. Simpson… (Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad britai turi kitokių privalumų, tik su šiluma pas juos prastai)

IMG_8463
Geras “eglutės“ žaisliukas, ane?

Ir įsikūrusi ta butikinė lietuvių mokyklėlė keturaukščio namuko-pilaitės apatiniame aukšte Puerto de Santiago miestelyje pietuose. Mokinukų kiemas-terasa remiasi TIESIAI į vandenyną. Vaizdai pas juos – unikalūs, ypač saulėlydžiai, bet, aš, žiopla, pamiršau nufotografuoti… bet Jonas nepamiršo 😉

LT mokykla
Lietuviai lietuvių mokykloje – foto iš Baltic International School FB paėmiau 😀
IMG_20171219_1804046 (1)
Taigi, tie saulėlydžiai mokykloje… lydosi

Mergytės lankosi lietuvių pilaitėje antradieniais mokintis lietuvių kalbos. Ir man, prisipažinsiu,  dėl to LABAI palengvėjo, nes mokytoja pirmiausia turi būti KANTRI ir NE mokinių MAMA. Dar būtų pravartu išmanyti lietuvių klb. gramatiką, skyrybą ir kitas taisyklėmis apipintas formas, bei formeles. Sutinkat? Tai va.

IMG_8380
Aš galiu dėstyti menus lauko dirbtuvėse. Atkreipkite dėmesį į kojų kilimėlį 😀 Treniruotas.
IMG_8430
O vulkaninėje dirvoje dera didelės pušys su DIDELIAIS kankorėžiais! Eglių gal irgi yra, bet mes puošime palmes šį kartą. Akriliniai dažai rado pritaikymą 😉

Pakeliui į Kalėdas nužygiavome keletą maršrutų. Neilgų, bet smagių. Man ypatingai patinka vaikštinėti Teidės Nacionalinio parko teritorijoje. Ten jaučiasi pati Tenerifė – vulkaninė sala su sukietėjusios lavos nuošliaužom ir juodu peizažu, ne baltais smėlėtais paplūdimiais, kas yra fake, tiek šiaurėjė (Playa de Las Terasitas smėlis atgabentas iš Sacharos – geras!), tiek pietuose (Las Americas, Los Cristianos ir kiti Los Turistam paruošti kurortai nesulaukia mūsų dėmesio – jokio!).

IMG_8267.JPG
WC?
IMG_8270
Ta pati tolimiausia viršūnė yra ugnikalnis Teidė 3 718 m – ten pabuvojome ankstesnių klajonių metu, o pakeliui funikulieriuje aš nusprendžiau atsipalaiduoti ir pasiekti viršūnę be sąmonės… irgi patirtis

Nacionalinio parko maršrutuose taisyklės yra tokios – šunų, deja, negalima, be kadangi (ir meskite akmenį kas manote kitaip) mūsų Marsietis NĖRA visiškai šuo, o be to jam priklauso pasivaikščioti teritorijomis, kur filmuojami filmai apie jo gimines (ateivius), todėl jis išdidžiai keliavo kartu. Tiesa, tik vienu maršrutu… Foto apačioje jums viską paaiškins.

IMG_8275
O kai papėdė virsta įkalne Marsas tampa asilu…nors tu ką

Čia jau Volcan Montaña Roja žygis

IMG_8347
El Medano – vandens sporto mėgėjų rojus lieka apačioje, kai mes žygiuojame į Roja viršūnėlę
IMG_8338.JPG
Life’s good, bunny 😉
IMG_8352
ir viršūnę PIRMA (kaip kitaip) pasiekė LULU!!!

Tada, žinoma, puošėmės ir ruošėmės šventėm. Jonas padabino abi palmes augančias prie įvažiavimo į mūsų finkutę. Mes su mergaitėm galvojome norus ir puošėmė visžalį krūmą po langais. Tiesa, po to pūstelėjo vėjuks, o jis čia toks aštrus pasitaiko, tai susirinkome žaislus ir pradėjome norų galvojimą iš naujo.

IMG_8299

IMG_8522.jpg
Pagardai,  oapačioje matosi tas mūsų krūmas-eglutė
IMG_8288.jpg
Šitoji eglutė pirkta Sidnėjaus Chatswood kinietukų shop’e su mumis keliauja po pasaulį nuo 2002 metų… and still going strong, baby

Dabar šviečia saulė. O d-a-b-a-r ir yra svarbiausia, kaip sako išminčiai. Aš, tiesa, čia būdama, nieko naujo kol kas nesužinojau ir nenušvitau (čia aš apie gyvenimo prasmę, ir toliau manau, kad jos nėra), bet va per Naujus planuojame į Fuertveturą nukakti (beje, ispaniškai caca [kaka] yra tas pats, kas lietuviškai), o ten bus mano amžina draugė Karolina aka Gnu, su kuria mes tas kasdienes temas apie prasmę, mirtį ir arbūzus mėgstame plėtoti. Taigi, gal ji kokių išminties krislų bus savo pasaulio kelionėse sukaupusi, tuomet pasidalinsiu. Be to, nuo Kalėdų, mes su Jonu vėl ragausime vyną (kurio atsisakome gruodį įvairiais sumetimais ir Jonas burbuliuoja kiekvienais metais), taigi minčių tikrai šaus.

Summit of Witches
Čia … ką TIK prieš 10 metų??? mes tokios buvome… (dizainas irgi 2007, dabar taip nebemoku)

O dabar pagaliau priėjau prie to, ką ir norėjau pasakyti (vyno stoka tikrai veikia mano gebėjimą raiškiai reikšti mintis) – Silent night, holy night…

STEBUKLINGŲ JUMS ŠVENČIŲ, MANO MIELI DRAUGAI, PAŽĮSTAMI, BIČIULIAI IR FIZIŠKAI NESUTIKTI SKAITYTOJAI 😊😊😊

Esu tikra, kad visi iki vieno nusipelnėte savo artimo apkabinimo, meilės pliūpsnio ir dovanų, kurios dabar slepiasi lentynose po rūbais, o mūsų atveju – po namuku (nes jis ant ratų… o elektrinis pianinas netilpo į spintą). Gražaus, taikaus ir saldžiai šilto Jums laukimo. Ateina tas metas, kai kuo betikėtumėt ir ką bereikštų jums Kalėdos, užplūsta širdį šiluma.

IMG_8487.JPG

Vos neapsiverkiau. Gera.

Iki kitų metų!

IMG_8258

Yeeeeeeeeee 😀

Apie Giovannį ir Kalėdų laukimą

Atšąlo. Vakare netgi užsimečiau jumperį. O dabar vėl sėdžiu savo atvirame ofise ir atrodo, kad būčiau ką tik atvykusi į salą. Mango medžiai apsitaisė naujais, šviesiai žaliais lapais, siautęs vėjas nurimo, visi tyliai ruošiasi Kalėdoms. Saloje pasiruošimas vyksta ramiai, niekur (išskyrus kiniečių parduotuves) nesimato per daug puošmenų, neskamba jingle bells (tik vaikų ipad‘ai dažnai transliuoja kažką apie papa Noel) ir … nedrimba šlapdriba.

IMG_8224_maza.jpg
Žydi mūsų mangai

Mama man priminė Kalėdų vainiką ir apsidairiusi nusprendžiau jį gaminti iš palmės lapo. Labai džiaugiuosi. Abu su Jonu jautėmės pavargę nuo didmiesčio Kalėdų maratono ir daugybės renginių – darbe, mokykloje ir kiekviename būrelyje, kurį lankė mergaitės. Buvome atbukę pačiai šventei dėl komercinės „Kalėdų“ gausos ir akli gražiai puoštom gatvėm. Pamenu sezoninę įtampą ir baimę, kad tik kuri mergytė neįsisirgtų, jau nekalbu apie pastovius krenkštimus ar slogą. Labai reikėjo pertraukos nuo pertekliaus, o geriausia – aukso vidurio.

IMG_8217.jpg
Kiekvienam savo – Marso naujas draugas ❤

Šį kartą šv. Kalėdas sutiksime jaukiame šeimos ratelyje, keturi dvikojai ir šunėkas. Gaminsime dvylika patiekalų, degsime vaško žvakutes (jas atsivežiau iš Lietuvos 😊) ir siųsime savo šviesias mintis į platų pasaulį jums. Pirmą kartą turiu laiko pagaminti Advento kalendorius mergaitėms, ir taip laukiu KADA galėsiu juos pakabinti jų džiaugsmui ir savo laimei.

Betgi nelemta man taip ramiai Kalėdų laukti ir giesmes giedoti. Nesenai aš sutikau GIOVANNĮ… ir tai ką jis man PADARĖ yra labai dviprasmiška. Žinote tuos LOVE&HATE santykius?! Būtent į tokią velniavą aš ir įsivėliau prieš šitas ramias Kalėdas…

IMG_20171011_1921087_maza.jpg
Būna ir taip…  o čia vaikų gimadienis (Nidai 7-eri… o svečiai ant buliaus :D)

O viskas nutiko bičiulių dėka (Neringa, Pauliau…). Gimtadienio proga gavau dovanų masažą ir nedelsdama nusprendžiau juo pasinaudoti. Tiesa, buvau kiek skeptiška, nes su mano kūno minkymu įtinka ne visi, mėgstu taip ir ne kitaip, ir dar mėgstu moteris. Ta prasme – masažistes. Bet idealių (man) rankų savininkė Deima* jau kuris laikas dingo iš mano gyvenimo (o kažkada ji buvo tas angelas, kuris suteikdavo jėgų išgyventi savaitę), todėl turėjau žengti žingsnį ir atrasti naujas rankas. Kaip sakoma, džiaukis kol gali, nes nieko nėra amžino.

IMG_7863_maza.jpg
TEN YRA SALA tarp debesų – Dangaus Karalystė

Jo vardas – GIOVANNI. Vardas reiškiantis – Dievo dovana. TAI JAU TAIP. Žinoma – italas, žavus, jaunas. Po galais!!! Ar tai, kad man sunku atsipalaiduoti su kitais vyrais yra keista??? Ilgai mąsčiau kokį čia masažą pasirinkus, gal pėdų, kad nereikėtų nuogai gulėti ant stalo su Giovaniu kvėpuojančiu man į nugarą?  Bet valandą juk neminkys man kulnų, o aukščiau eina blauzdos, šlaunys… ai, nemėgstu to įsitempimo ir nieko negaliu sau padaryti, fantazija juk neapsiriboja vien pastelinių spalvų Meškiukais ir pasakomis apie Lapiukus (manoji žydi visapusiškai). Tegu, pamaniau, bus nugara, nes pečiai įsitempę ir stuburui tikrai reikia pagalbos. Bet žinote gi kaip būna, tereikia žiežirbos, o tada… buvo ir rankos, ir kojos, ir veidas…

IMG_8143_maza.jpg
Panašiai kaip aš…

Pasakysiu sausai (o kartais tai daug geriau už saldžias liaupses) – GIOVANIS MAN PATIKO. Ir jo rankos dirbo stipriai, kad jaučiau visus judesius ir net kartais miauktelėdavau įspėti, kad tuoj cypsiu. Tai buvo tikras, geras, teisingas masažas. Išėjau iš kambarėlio jausdama visą savo nugarą, su dryžiais ant veido nuo masažo stalo ir palengvėjusia širdimi. Iš karto rekomendavau Giovannį Jonui. O tą dieną nupirktą naują virdulį (nes kurį laiką gyvenome be jo) pakrikštijome JO vardu. Kažkaip savaime taip gavosi ir NE, ne visi daiktai mūsų namuose turi vardus, tik GPS‘as – Birutė, o tas kur mašinoje – Monika ir virdulys – Giovannis.

Nuo tos įsimintinos dienos, kasdien užkaisdavau Giovannį po kelis kartus, vis geruoju minėdama jo stiprius prisilietimus, nes kasdien jaučiau nugarą, kol vakar taip susuko dešinį petį….

PO GALAIS, GIOVANNI, KĄ TU MAN PADAREI? Nei sėdėti, nei paeiti, nei plaukti, nei bėgti, NEI MIEGOTI!!! ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . …..

IMG_8222_maza
Čia NĖRA tikrasis Giovannis… nors labai mielas 🙂

Tuos daugtaškius interpretuokite pagal savo negražių žodžių atsargas.  Man SKAUDA. Labai retai geriu nuskausminamuosius, bet neišlaikiau, – visą dešinę kūno pusę maudžia lyg skaudantį dantį. Nebepadeda nei tai, kad jis žavus, jaunas ir italas. Taigi, kas galėtų mane kaltinti, kad myliu, mylėjau ir mylėsiu tik Deimą?! Esu “odnaliub” – to rusiško žodžio negaliu pakeisti, jis toks taiklus, kaip kad Giovannio virdulys yra karštas (dabar geriu kavą).

IMG_20171118_1713523_maza.jpg
Mano lapričio gimdienis 😉 ŠILTAI !!! Giovannis dar tik bus…

Taigi, grižtu prie tų LOVE&HATE santykių. Keisčiausia, kad mintyse, o gal net ir garsiai aš vistiek stengiuosi JĮ pateisinti. Gal čia jis rado mano problematišką vietą, gal taip ir turėjo būti ir netgi … gal man reikia VĖL pas jį nueiti?

Štai jums ir ramus pasiruošimas Kalėdoms. Esu paskendusi įvairaus plauko mintyse: apie gyvenime sutinkamus giovannius, pasirinkimus ir narkotikus. Aš ir sakau, kas per mintys?!? Lyg musės zyzimas… Apie tai sekantį kartą. Myliu, pasiilgau ir bučiuoju.

IMG_20171119_1530206_maza.jpg

Labai norėjau parašyti, o kai TAS noras ateina, nieko nebegaliu imtis. Turiu išsirašyti. Dabar palengvėjo netgi dešinei kūno pusei 😊 Gracias.

 

*mano angelo Deimos slėptuvė FB – Ameida Studio @intuityvusis.masazas

Šūdmusės ir Kanarėlės

Gyvenimas keliauja dideliais žingsniais. Vakar vakare, įsitaisę ant smarkiai nudrengto šezlongo, po žvaigždėm pasipuošusiu dangumi, priėjome išvados, kad nebelaukiame. Dingo kurį laiką mus kankinęs laukimo jausmas, dabar gyvename tą, ko laukėme. Nuotykį, pasikeitimą, iššūkį. Taip, atsirado ilgesys, bet šitą padarą mes gerai pažįstame iš gyvenimo kituose kraštuose. Jis ateina visur ir dažniausiai vakarais. Ilgesys. Nes mes lietuviai, kur bebūtume, ką beveiktume ir kokia kalbą besimokytume. Ilgesį reikia priimti, jis neišvengiamas. Tai kainos sudedamoji dalis. Na, jūs suprantate, kad nieko nėra nemokamo. Nuotykių taip pat.

IMG_20171010_1704232_maza
Mirador del Pico del Ingles
IMG_20171010_1637528_maza
Anaga Mountains

O dabar apie tai kas man skauda paskutinėmis dienomis ir ką lyg tai tikrai žinojau, bet kai tai nutinka, vistiek labai užknisa.

Šis post‘as yra apie TIESĄ, kurią mes visi turime įsidėti į galvą – VISKAS yra laikina ir VISKAS turi savo pradžią ir pabaigą. Taip taip taip, neburgzgite, nieko naujo, visi tą žinome, bet faktas yra toks (gal pasiginčijam?) – tą tiesą suvokiame TIK tada, kai TAS KAŽKAS (čia apie gerus dalykus kalbu) ima ir baigiasi. Va taip, BAC ir viskas. Be JOKIO įspėjimo, kaip nutiko man.

Mano nuostabus lauko ofisas – gone.

Švelnus vėjelio prisilietimas – gone.

Žavingas vaizdas ieškant teisingos minties rašant – GONE.

Viską atėmė, tiksliau užėmė, be galimybės derėtis.

Mano tobulas laikas su savimi prie kompo BAIGĖSI, nes pasirodė musės.

IMG_7673_maza
Kai noriu pabūti viena… playa San Juan

Aš, žinokite, moku keiktis. Visaip. Tačiau raštu tai nesižiūri nei vienu kampu, o svarbiausia, neperteikia TO susierzinimo, TO jausmo, kuomet tave liečia, tavimi ropinėja, tave spardo daugybė mažų kojyčių. Supraskite, tai nėra viena kita m-u-s-ė – jų yra šimtai!!!

Ir dar calima. Kas praleidote, tai toks gamtos reiškinys (ir pasirodo žiauriai užknisantis), kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes. Tuomet oro temperatūra šoka dešimt laipsnių į viršų (ne nuo lietuviškų +8 C, bet nuo +26 C), drėgmė krenta, plaukai tampa panašūs į sausus stagarus, kaip dviejų parų kelionėje į Australiją, ir pasidaro kokčiai sausa ir karšta.

O tada, žmogus, sužinai, kad oro kondicionierius namuke AIŠKU, kad neveikia. Tuo tarpu yra šventinis ketvirtadienis – Ispanijos diena, o paskui penktadienis (tai žinoma, kad niekas nedirba, kas nenori keturių dienų calimos išlydyto savaitgalio???). Horizonto, nei kalnų nesimato, viskas skendi smėliu tirštintame ore, dingusi ir viltis, kad kondicionierius bus pataisytas per artimiausias keturias dienas (ps. dabar jau antradienis, vis dar laukiu…).

Tokiomis naktimis, prilipus prie įkaitusios lovos (lauke dar blogiau), ir aplanko nušvitimas. Vajetau, tas Stevas Jobsas, genijus nors tu ką, buvo tooooks teisus…

connecting the dots*, žmonės,  connecting the dots!!!

NIEKAS JŪSŲ GYVENIME nenutinka šiaip sau. Viskas anksčiau ar vėliau susijungia į darnią visumą. Viskas, ką išmokote, ką patyrėte, ką pridarėte ar kitaip suvartojote, -VISKAS, Draugai.

Musės ir tos, mūsų gyvenime, nėra išimtis.

IMG_7528_maza
Su šitais sutariu

Vagi nagi (ačiū, Karolina, už šitą daug išreiškiantį naujadarą). Apie muses.

Prie porą metų gavau dovanų vienetinę knygelę, kurios turiniu žadu pasidalinti su jumis, nes atėjo tam laikas. Bet eiliškumo dėlei pasakysiu, kad tą knygelę gavau po pirmojo apsilankymo Tenerifėje, kur kartu su vaikais stebėjome Abadės miestelio gyventojų išskirtinį pomėgį džiovinti šunų ekskrementus saulėje. Kakučiai mėtėsi ant visų vaikščiojimui, bėgiojimui ir važinėjimui skirtų paviršių. Faktas yra toks, kad nei vienam kitam miestelyje (be Milano) nemačiau tokio prielankumo šunkakiam, kaip Abadėje.

Ir štai dabar, po keletos metų laukimo, kada gi gausiu antrąją istorijos dalį (nes buvo žadėta), aš buvau apdovanota daugiau nei pasakojimu, aš jį patyriau savo kailiu. Ta Šūdmusė “aka Kanarėlė” (skaityti istoriją apačioje bendram supratimui) tikrai apsistojo Tenerifėje ir, be abejonės, negaišo laiko daugindama savo giminę…

IMG_7712_maza
p.s. tekstas neredaguotas, atkreipkite dėmesį į trijų rašytojų/iliustratorių amžių tuo metu: 4 m. – Luka, 7 m. -Marija ir….. 40 metų (ne aš:)

Kaip Šūdmusė Kanarėle Tapo

(iš serijos LINKSMIEJI ŠŪDMUSĖS NUOTYKIAI, Butaučių Šeimos Pasakos)

Vieną pilką, šaltą rudens dieną, kai krito lapai, o lietus vilgė visų musių sparnus, viena nepaprasta lietuviška muse, su nepaprastais sparnais, kūrė nepaprastą planą.

Musė buvo ypatinga, ne kokia ten vaisinė musytė, o musių karalienė, kurią visi vabzdžiai ir žiogai didingai vadino Šūdmuse, o sutrumpinati – Šmuse.

O ir planas jos buvo didingas. Šiais metais Šūdmusė nusprendė nebeieškoti šildomų ventiliacijos angų arba neperpučiamų langų rėmų, kur galėtų ramiai peržiemoti miegodama. NE!!! Šiemet, mūsų drąsioji musė, nusprendė skristi į šiltus kraštus, nes girdėjo, kad gervės ir kiti šiek tiek už Šūdmusę didesni padarai taip daro.

Kaip tarė, taip padarė. Nors visos kitos vaisinės muselės kvatojosi susiėmę už pilvų iš Šūdmusės plano, ji nieko nelaukusi susikrovė kelis gabaliukus kakaliukų į mažą kuprinaitę (musės nenešioja kuprinių, nes šios joms trukdytų skraidyti, todėl kuprinaitė iš tikrųjų buvo pilvūzaitė), ir nuzvimbė į oro uostą ieškoti lėktuvų, skrendančių ten, kur nėra žiemų, o Kalėdas visi gyviai sutinka patogiai įsitaisę paplūdimyje, klausydami jūros ošimo.

IMG_7701 _maza

Vienas toks lėktuvas kaip tik planavo skristi į stebuklingą vietą. Kaip suprato Šūdmusė, iš lėktuve jau kelis metus įsitaisiusio storaūsio tarakono, kitas reisas – į Kanarų salas. Į vieną iš didžiausių salyno salų – Tenerifę. Šūdmusė net suzvimbė iš džiaugsmo ir patogiai įsitaisė tarp lagaminų lėktuvo bagažo skyriuje.

Skrydis buvo iiiiiiiiilgas ir šššššššššaltas, nes lėktuvo bagažo skyriuje nebuvo nei šildymo, nei draugų su kuo pazvimbti. Bet Šūdmusė nenusiminė, nes galvojo kiek daug gervių ir kitų šiek tiek didesnių gyvių aplenks šitaip keliaudama, o ne mosuodama sparnais visą kelią iki Tenerifės.

Neilgai trukus lėktuvas nutūpė ir Šūdmusė išdūmė iš lėktuvo bagažo skyriaus tiesiai į…tropinę šilumą tarp palmių, mangų, bananų plantacijų ir kitokių kvaapnių augalų, kurių mūsų lietuviška Šūdmusė net nebuvo mačiusi. Nieko nelaukusi ji įsitaisė ant pernokusio ananaso ir užmigo palaimingu keliautojo miegu.

Kitą dieną Šūdmusė apskrido beveik visą Tenerifės salą, aplankė Teidės ugnikalnį, Vėjo Olą, visus paplūdimius, bananų plantacijas ir kitas įdomybes. Pilna įspūdžių Šūdmusė nusprendė, kad tai ir yra TA vieta, kur ji norėtų gyventi ilgai, kaip ir vietinės musės. Todėl ji nusprendė pakeisti savo vardą, kad būtų panašesnė į vietinius gyventojus. Ji – Šūdmusė, didžioji keliauninkė ir Kanarų salų gyventoja, vadinsis Kanarėle!!!

Tą vakarą, patyrusi begalę įspūdžių, Kanarėlė (buvusi Šūdmusė), susirado vieną iš milijono ant šaligatvių besimėtančių šunų kakaliukų, prigulė ir švelniai žvelgdama į Atlanto vandenyno saulėlydį, palaimingai užmigo. Kakaliuko kvapas glostė Kanarėlės nosį, o šiltas vėjas kedeno muselės sparnus.

Pabaiga (pirmos dalies)

IMG_7707_maza

Dabar žinau, esu tvirtai įsitikinusi, kad invazija į Mangų kaimelį baigsis (antroje dalyje Šūdmusė išskrenda į Fu Fu salą (čia Fuertaventūra, jei nesupratote).

VISKAS kažkada prasideda ir kažkada baigiasi. Ir VISKO mūsų gyvenime reikia. Bet tas connecting the dots yra real thing, pagalvokite apie savo gyvenimą. Negali numatyti kaip trajektorija išsidėstys ateityje, bet atsigręžus išryškėja piešinys. Ir jis, tikiuosi, jums patinka 😉

 

 

IMG_7469_maza
Kurį valgyti? bzzzzz…bzzzzz… ABU!!!

*Nuoroda į Steve Jobs kalbą ir jei kartais jūs ją praleidote, paklausykite (geriausia pilną versiją), o jei esate girdėję, paklausykite dar kartą. Dėl savęs.

https://www.youtube.com/watch?v=sr07uR75Qk0 (trumpa versija)

https://www.youtube.com/watch?v=5Yhf0wBFtvY (pilna versija)

Vyrai, Kanarų policija ir arkliai

Nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors apie tai rašysiu, tema nelabai mano, bet reikia.

Jonas išvyko savaitei į žemyninę šiaurės Europą pakvėpuoti lietum, o aš su “didele širdgėla” likau ritinti rutinos saloje. Ir nuo pat pirmos dienos mane užplūdo dėmesys. Belleza! Bonito! Bien bueno! Bravo! O tie vyrų žvilgsniai, smalsios akys, kai lipu iš automobilio. Vienas net buvo priklaupęs…

Iš pradžių tai erzina. Vėl ir vėl pagauni TĄ žvilgsnį ir TĄ šypsenėlę. Aš mandagi, šypteliu atgal, ne šiltai, tačiau atžagariai nusisukti nemoku. O gal reikia, gal toks protokolas? Esmė – čia ne šiaurė, emocijos liejasi laisvai. Teks priprasti.

Štai, šį rytą, nuvežiau mergaites ir prie mokyklos vėl persikreipęs spoksojo 40+ metis vyriškis. Nusišypsojau, šį kartą jau plačiai. Na ką čia kuklintis, pagalvojau, tuoj Jonas grįš…

Dabar man jau visiškai AIŠKU – graži ta Jono mašina, tokia graži, kad visi salos vyriokai man šypsosi 😀 😀 😀

Nebuvo nei dienos, kad nerasčiau ko nors besifotografuojančio ar priklaupusio prie ratų!!!

 Vyrai, C‘MON! Ratai??? Rimtai???

IMG_7480_maza
VAJE…!!!

 

Tikrai, esu visiška neišmanėlė ir NESUPRANTU arklių skaičiaus magijos. Matau, kad gražios linijos, du, tikrai puikūs, ovalios formos duslintuvai, na „koriukas“ man patinka (čia tos grotelės priekyje), žinau, kad RS6 (yra parašyta) ir kad Audi, nes tuos žiedus atskiriu nuo BMW logotipo. Tai tiek. Dar juoda. O kai Jonas, vieną kartą, užmynė pademonstruoti “apie ką visa tai?!?” – nutirpo rankos ir kojos. Čia rimtai sakau, supykino lygiai per 3,7 sekundes, tiek kiek reikia pasiekti 100 km per valandą greitį. Štai tiek tos laimės.

IMG_7417_maza
Tik du, bet gražūs! Na ir vaizdas…

Bet dabar, po tų penkių dienų su Jono žvėrimi saloje, aš PRA – DE – DU suprasti, kodėl vyrai taip myli savo mašinas. TAČIAU skubu pridurti (jums, mielieji machos), kad visas žavėjimasis ir amor  sklinda TAIP PAT iš vyrų (na nebent kažkuriam būtent toks dėmesys ir yra aktualus, tuomet perdon – ok ok). O chicas, dažniau nei dažnai, nieko nesupranta apie 580 arklio jėgas ir jom tai nerūpi. Taškas. Ir dar, jei sieki dėmesio, tai ne mašinai gi? Nors, pripažinsiu, neblogas „conversation starter“ 😉

IMG_7394_maza
Priparkuota

Gal todėl kažkaip susitariau  ir su Policia Canaria.  Jie buvo VYRAI. Tiksliau, prisipažinsiu, verkiau krokodilo ašaromis. Tą dieną, kai su jais susidūriau, gyvenau baisiame strese, teko lėkti į Adeje ieškoti angliškai kalbančio daktaro, kad paaiškintų man vietinę medicinos sistemą. Mašiną, milimetras po milimetro, priparkavau labai siauroje gatvelėje prie pat sienos (nei musė nubūtų praskridus, žr. viršuje – nice, a?). Taip pat buvo priparkuotos ir vietinių gyventojų mašinytės (na gerai, jos mažesnės, bet negi aš kalta, kad „vyrų širdžių ėdikė“ tokia žema ir plati).

Stebėjau kaip kelios nedidukės mašinytės lėtai pravažiavo pro šalį (reiškia viskas ok, pralenda) ir nulėkiau ieškoti daktaro kabineto. O grįžtant klaidžiu, vienpusio eismo, gatvelių labirintu, jau iš tolo ausis pasiekė šurmulys. Pašto automobilis manevravo atbulas, o už kampo buvo JI…. ir būrelis stebėtojų, Policia Canaria IR tralas ant kurio pusiau užtempta kabėjo Jono mašina. Pasileidau bėgti, ir VĖL visi sužiuro, tada kažkas susijuokė, asilai blyn, o ko jie tikėjosi, muchacho su suplyšusiais džinsais?!

Faktas – TIKRAI nesitikėjo manęs. LA MUJER 😛

Nepasakosiu ką jiem sakiau ir kaip pradėjo drebėti rankos, nes nesisekė pasiaiškinti (trijų savaičių ispanų kalbos atsargos yra ribotos), nesisekė normaliai paklausti KODĖL? (šalia ramiai stovėjo priparkuotos vietinių mašinos) ir kad aš NEGALIU likti be mašinos, nes man REIKIA važiuoti į Santą Kruzą už 80 km, tik ten yra daktaras, kuris gali padėti. Turėjau rankose medicininius popierius, įgrūdau policininkams kartodama „mi hija“ ir toliau variau angliška greitakalbe.

Mačiau, kad jie skaito, kažką kalba, mačiau, kad šypteli, bet man buvo „dzin“. Tos mašinos man būtinai reikėjo. Galbūt jie tai pajuto, galbūt jie patys turi vaikų. Su ta pačia kreiva šypsena nuleido mašiną žemyn.  Ir visgi neiškentė, nors protokolui tokios info tikrai nereikėjo, mašinos dokumentų jie nepaprašė. Ar ta mašina jūsų? Neturėjau noro, nei galimybės pasverti klausimo, Mano vyro – pasakiau, ir tą akimirką labiausiai pasaulyje norėjau, kad Jonas būtų šalia.

HAPPY END

IMG_7393_maza
Lulu ir Murka – “kai gimsta vaikas, mes visos tampame bailėmis“ – sooooo TRUE

Kaip ir sakiau, mašinos nėra mano tema, bet po savaitės drauge – aš ir juodoji gražuolė esame vieno kraujo. Kaip tik šį rytą pamaniau, kad reikia ją nuplauti. Pas mus dažnai sninga smėliu (nurašau tai kalimai). Ir pažadu daugiau netraukti Jono per dantį, kai jis n-tąjį kartą švarins, nes TA mašina tikrai yra DAUGIAU nei transporto priemonė. Šitą sakau supratusi kažką neapčiuopiamo. Menas, matote, gali slypėti neįtikėtinose vietose 😊 ir visi mes, kartais, būname akli.

p.s. Beje, kai Jonas atvairavo su visais daiktais į Tenerifę, jį pasitiko  Borja ir jie iš karto rado bendrą kalbą. ARKLIAI ir RATAI. Kai kurie dalykai iš tiesų nesikeičia per amžius. ARKLIAI ir RATAI 😀 

IMG_7369_Borja
Mūsų kaimo karalius – Senjor BORJA 😉

RUTINA ir saloje RUTINA

Mūsų salos namuose švariau, nei būdavo Vilniaus, kur reguliariai ateidavo tvarkytojos. Ir ne dėl to, kad jos prastai tvarkėsi. Kanarų namukas kokius penkis kartus mažesnis už Lietuvos. Tai ir daiktų penkis kart mažiau, ir baldų ir tvarkymosi. Šūkis „less stuff more freedom“ su kuriuo palikome namus LT galioja ir valdo.

IMG_7318_mazesne
Vakarinis selfiukas 😉

O dabar apie kasdienybę ir rutiną, kuri YRA visur pasaulyje, jei tik bent šiek tiek dalyvauji homo sapiens bendruomenėje.

Vaikus į mokyklą vežame penkias minutes 😊 bet, deja, ne su dviračiais kaip planavome tyrinėdami maršrutą per googlemaps Vilniuje. Visgi vulkaninės salos reljefas pritaikytas greitam (kiek per greitam) nusileidimui ir skausmingai lėtam minimui atgal per patį karštį. O karščio čia yra, ant saulės – tikra kepykla, bet terasoje ant Mangų kaimelio kalniuko, kur dabar „tarkšt tarkšt“ groju klaviatūra – idealus brizas.

MagneticMRO Tenerife
Jono ir Pauliaus kasdieninė darbo vieta – Sansibar restoranas 😀 Paleidus vaikus į mokyklą tenka čia nusimaudyti… ir pradėti dar vieną dieną saloje. Sakau gi, imi ką duodą 😉

Rytais tenka ropštis į mašiną ir parkuoti prigrūstoje gatvėje. Štai pastebėjimas – mašinų saloje LABAI daug ir jos visos labai skuba. Todėl kas kartą vairuodama Jono „žvėrį“ ilgiuosi savo pupsiko, likusio garaže. Neįpratus aš prie vingiuotų keliukų ir niekaip neįsikertu į telepatinį posūkių rodymą. Žinau iš patirties, tas įgūdis ateis su laiku, bet važinėti reikia dabar, todėl stresuoju stovėdama žiede (o jų čia daug ir įvairių dydžių), spėliodama ar atvažiuojantis pulkas automobilių išsuka ar ne, ar man jau mestis į srautą ar laukti. Posūkių rodymas telepatiniu būdu – ypatingai subtilus dalykas ir išplitęs salose. Bet turiu save kuo nuraminti – jei suvokiau Melburno „kablio“* taisyklę, sugebėsiu perprasti ir šitą reikalą, o tada jau žiūrėkite kaip skriesiu Vilniaus gatvėmis mintimis jums perduodama savo ketinimą sustoti, išsukti, parkuotis. Gal net nebereikės burnoti, kai kelyje „nutiks koks asilas“ – visą srautą to ką apie jį manau, perduosiu minties pliūpsniu. Čia tai jau pozityvus mąstymas, tikrų tikriausia pusiau pilna stiklinė 😀

 

Ką tik atsėlino Borja (ir ne, nespėjau jo nufotografuoti, nes per daug išsigandau netikėto „Hola“). Jis atnešė kiaušinių (tuos nufotkinau) kaip dovaną nuo Rafos ir Margaritos (čia miela porelė, kuri yra namuko agentai), o  vakar kieme, mergytės rado didžiulį pripučiamą flamingą. „Para ninas“ numojo ranka Borja. Ir aš iš karto jam viską atleidau. Ko tik nepadarysi „para ninas“. Netgi susitaikysi ar bent jau prikąsi liežuvį stovėdamas už grotų prie Britų mokyklos durų…

img_7336_mazesne.jpg
Kapitonas Džeimsas Bumbulis – t.y. tas flamingas. Oi, neklauskite, ne aš tą vardą daviau…

Mh mh, mergaites leidžiame į British Learning Centre arba International British School ir jau nervai nelaiko dėl akis badančio ir širdį piktinančio nelankstumo. Taisyklės ten yra ir aš jas gerbiu, bet sunkiai susitaikau su buku jų laikymųsi, kai situacija diktuoja kitaip. Bet, šį rytą gulėdama ant bangų (po to, kai paleidau mergaites už grotų) mąsčiau, kad išsiliejus reikia įjungti „dzen“ požiūrį. Anglų kalbos mergaitės prisivalgys (to ir siekėme), ispanų jau moka geriau už mane, o kad Marija, pabaigus metus su kasdien virškinama matematika, galės iš karto stoti į inžinerines studijas,  gal nėra blogai.  Dabar ji pamokose traukia šaknis, mokosi žongliruoti neigiamais skaičiais ir kas kartą mus nustebina. Štai vakar buvo testas, tiksliau „assessment“, nes vaikų testais traumuoti negalima, o štai 144 klausimai per 10 minučių yra norma – ne trauma. Beje, ji turėjo būti trečioje klasėje Lietuvoje ir sakė norinti gyventi ūkyje su žirgais. Guodžiuosi, kad ir ūkyje galima pritaikyti matematines žinias, pvz. jei turi keturis šimtus žirgų ir dvidešimt keturias valandas per parą, kiek laiko galėsi skirti pasijodinėjimui su kiekvienu jų? Atsakymas reikalauja fantazijos. Neskubėkite, čia jau ne vien matematika.

IMG_7210_mazesne
Mergytės su uniformom. Ne, su paplūdimio šlepetėmis į mokyklą negalima 🙂

Faktas, mokykloje viskas nėra kaip aš sugalvojau ar planavau, bet taip ir negalėjo būti. Mes esame svečioje šalyje, pas „svečius“ žmones ir tenka prisitaikyti. O pabuvus kiek per ilgai vienoje vietoje, tas įgūdis atbunka. Visuomet stengiuosi vadovautis principu „when in Rome, do like romans do“, dabar tą sau ir primenu. Kasdien. (Bukumas į tai neįeina, su tuo kovosiu nors tu ką, tik metodus turiu pakeisti). Viskas turi savo kainą ir aš nesitikiu išlipti sausa iš vandens. Tačiau mūsų šeimoje baimė nesikeisti viršijo pokyčių nerimą, esame čia, nes to siekėme. Pamenate istoriją apie Norų parduotuvėlę esančią kažkur visatoje? Na apie tai kitą kartą.

IMG_7131_maza
Some fish?!

Summa summarum – viskas vystosi labai teisinga linkme. Mangai kilimu voliojasi po medžiais, mes neriame į rutiną ir stengiamės irtis, kaip ir visi, nes ši sala nėra TA negyvenama sala, kur nėra interneto ir kitų dvikojų išmislų.  Mes – suaugėliai, jaučiamės laimingi, kad išjudėjome, nusimetėme kerpes ir mūsų sportbačiai vėl kabo ant kaklo (skaitėt „Who moved my cheese?“ Jei ne, rekomenduoju, įstringa kaip Coelho “Alchemikas“). O požiūrį visuomet galima keisti. To linkiu ir jums, sau pačiai.

O dabar, kaip pasakytų Jonas, –„And world peace!”

IMG_7201-mazesne
Nesurežisuota mūsų kasdienybės akimirka… ir aš neturiu ką pridurti

https://en.wikipedia.org/wiki/Who_Moved_My_Cheese%3F

*Kablys – taisyklė galiojanti tik Melburne Austalijoje 😀 – perfrazuoju į dešinės pusės eismą, kad būtų lengviau suprasti mano nuostabą (tas žodis per silpnas) – sankryžose sukti į kairę galima tik iš pirmos juostos. Iš pirmos, ne antros ir ne trečios… … … jau sumodeliavote situaciją? Wtf? BŪTENT! Bet, tai veikia.

Hook turn photos thanks –> https://goo.gl/SRTgVF

 

 

%d bloggers like this: