PAVASARIS – reikia MYLĖTI <3

Viskas, myliu šitą salą. Salos, matyt, bus mano fetišas. Ir man čia yra labai gera. Dabar – Pavasaris ir jis jaučiasi net ir tokiame šiltame klimate: paukščiukai čiulba dažniau ir garsiau, viskas ir visi žydi: tiek apdžiuvęs mūsų citrinmedis, tiek alavijas, papajos ir mandarinmedis, ir žinoma MANGAI. O tas kvapas…! Na, tiesiog pavasaris. Vaivorykštė, kuri vakar nusidriekė per visą vandenyną, tas vaiskus dangus.

TAI KAIP NEMYLĖTI ???

IMG_9776.JPG
Citrinmedis
IMG_9779
Limonadas to be…!

Be to, pasinėriau į sportą, NES lietuvių MOTEROS su tokia Viktorija 😉 (ne aš) priešakyje yra labai aktyvios ir labai įvairios, o jų, t.y. mūsų, čia YRA daug. Susibūrė grupė Sportas.Sveikata.Tenerifė. ir oi vyksta reikalai.IMG_9486.jpgPirmiausia – Pilates trenerė Aušra Jurkevičiūtė, švelni, mažytė ir tyliai kalbanti, su ja nors į pasaulio kraštą, bet pradedam nuo treniruočių tris kart per savaitę, viešame parkelyje Adeje miestukyje. Man per treniruotes mažai nebūna ir po valandos aš – prakaituota ir tooookia alkana, kad antrus pusryčius sukertu akimirksniu su TĄ pirmąją dienos kavą, kurią ryte pakeičiau į Bancha žalią arbatą (myliu). Po to vyksta plepalai, kas taip pat LABAI naudinga smegenims (ane?!), nes juk taip ir gimsta visokie judėjimai, susitikimai ir word of mouth marketingas;)

29136313_1952321194797930_4612896561203711743_n.jpg
Pilates su Aušra Jurkevičiūte ir Tenerifės moterom 🙂
IMG_9168.JPG
Čia ne vyšnios, čia migdolai!

Lietuviai Tenerifėje jaučiasi kaip namie ir čia tikrai rasite ko tik norite: Mokyklą, Tinklinio klubą paplūdimyje, yogą su Vyčiu Zabulėnu (ten irgi einu), Seminarų (meditacija, psichologija, m-o-t-e-r-o-l-o-g-i-j-a, garsų terapija, you choose), įvairių įvairiausių turistinių paslaugų, nerealiai skanių Ziggy Pop ledų, specializuotą kavos/arbatos pardę (El Mundo) ir netgi Mafijos žaidimo reguliarius susibūrimus (na pamenat, mirksiuką, mes kalnuose žaisdavome, po slidinėjimo, oi kiek emocijų). Ir visa tai – daro tautiečiai. Jie yra JĖGA.IMG_9792.JPGBet grįžtant prie sporto – mūsų keturi dviračiai, kurių du (suaugusiųjų) pirkome saloje, kai dar buvome žali Tenerifiečiai, stovi nuleidę ausis. Čia yra kalnuota, todėl su dvirkom mina kamikadzės auto keliuose, tie, kurie moka minti ilgai ir sunkiai į vieną, po to į kitą kalną arba Jonas, kai nukniaukiu mašiną. O šeimyninio pasivažinėjimo, deja, čia nelabai. Todėl – NEPIRKITE Tenerifėje dviračio ir nesivežkite (mane taip pat įspėjo, bet aš nepaklausiau). Tas gražus pėsčiųjų kelias nuo Alcala iki Puerto de Santiago galiausiai nusibos ir jis yra trumpokas dviračiauti.

IMG_9733.JPG
Prasibėgam? Greta K. – aš ALCALOJE, ne San Juane :*

Todėl eilinį sykį stebėdama kaip mano mergaitės treniruojasi baseine, patyriau nušvitimą. ŠTAI, išrikiuoti prie baseino sienos, stovi metaliniai žirgai, ne vienas ir ne du, o visa banda. O putlios 60+ moterytės juos balnoja, jie nesibaido ir nelinksta. Tik pliūkšt tuos metalinius žirgus (be ratų, tiesa) vandenin ir prasideda jojimas, t.y. treniruotė. Muzika visu garsu, treneris sausumoje mojuoja hanteliais, o moterytės ant žirgų vykdo jo nurodymus ir mina, mina. VA!

UERL3559.jpg
Yoga at its best!

Po kelių savaičių seilės varvinimo, nusprendžiau ir aš – EISIU pabandyti. Ir NUĖJAU. Išaiškinau prie kasos ko aš noriu, susimokėjau ir patenkinta šmurkštelėjau į maudymuką. Ateinu prie baseino – žirgai vietoje, hanteliai dėžėje, treneris vaikšto, moteryčių nėra. Einu aiškintis, telefono su google vertėjo apps‘u nėra (baseinas visgi), bet ispanai irgi žmonės (drąsinu save) – supranta jie mane ir smalsiom akim nulydi. Nėra, sako, treniruotės, nes reikia bent trijų raitelių, o tu viena… Viena, galvoju sau, betgi jau su maudymuku ir bilietą turiu, TAI KURIŲ GALŲ PARDAVĖ TĄ BILIETĄ, jei nėra treniruotės…? Bet, pasirodo, čia tokia ispaniška tvarka: nusirengi ir lauki, nėra tai nėra… Gali vėl apsirengti… sako man… ******* čia eina keiksmažodis mano mintyse.

Protesto vardan nepaklusau ir ėjau pasiplaukioti be dviračio. Išdidžiai.  Ir tam kartui mečiau aguabicicleta. Tačiau neilgam. Na LABAI norėjosi man minti pedalus vandenyje, o kai norisi, tai ir gaunasi.

Pasirodo, moterytėm kurį laiką buvo per ŠALTA (na taip taip, žiema visgi, suprantama tikrai), ir kai atėjo PAVASARIS, jos ir vėl grįžo, kaip tos gervės Lietuvoje 😉 O aš buvau pasiruošusi 😊 ir man LABAI LABAI patiko. Eisiu dar ir kitas Pilates grupės nares pakalbinsiu, tada jau nebus problemos dėl kiekio. Lietuvės ATEINA.

29103608_1628969107187357_8514218420265287680_n
Que tal, muchachos?

Jonas tai įsisuko į kártus (stebėkite kirtį 😉), todėl ofisą kartą per savaitę perkėlė į Kartodromą…) Lankstus požiūris į darbą – darbą spartina. ĮRODYTA. Dėl platesnės info apie tas mažas, greitas mašinytes, kreipkitės tiesiai į Joną. Aš galiu pasakyti tiek – VISIEMS SAVO. Kai aš bandžiau keturratį pas draugus sodyboje, ten buvo vienas medis ir aš į jį įvažiavau. O tą vienintelį kartą, kai bandžiau kártus, pravažiavau man mojuojamą finišo vėliavėlę ir apsukau dar vieną ratą, nors jau ir taip buvau paskutinė. Čia ne dėl to, kad nemoku vairuoti, čia … Tiesiog, man geriau dviračiai, vandenyje. Greitis mane paralyžuoja.

TYTL9335
Nuotraukoje viduržiemis

Bet štai Borja, pamenate mūsų sodininką, su greičiu nesipyksta. Oi tas Borja, įvarė man baimės, PASIUTĖLIS. Žodžiu buvo taip.

Eilinė graži diena, atvažiuoja Borja, kaip visuomet, NE LAIKU, išvežti sofutės, kuri mums trukdė. Juodoji gulbė – 580 arklių – stovi savo vietoje atvirais langais (prikaista). Prieina Borja ir su TOKIA meile paglosto vairuotojo sėdynę ir kažką šneką, šneka…  Suspaudė man širdį.

„Imk,“ sakau, „nori prasilėkti?“

„Ar aš?“

Čia, žinokite, buvo teatras. Jis paliko VISKĄ, telefoną, atvirą savo furgonėlį, piniginę, raktus, GALVĄ. Ir gulbė dingo. Kadangi aš buvau viduryje rytinės jogos, tęsiau…bet… po dešimt minučių – nėra, po penkiolikos – nėra, po pusvalandžio – NĖRA! Panika valdo. Jis nepasiėmė mašinos dokumentų, draudimo, NIEKO. O jei policija, o jei avarija, o jei jam kas nors nutiko?!?

Blyn, KIEK laiko reiškia „nori prasilėkt???“ Čia aš jau visai ne jogos būsenoje supratau, kad NEGALIMA spręsti pagal save, nes, na tiesiog NEGALIMA. Po keturiasdešimt minučių paskambinau namuko agentei Margaritai, nes Borjos telefono numerio neturėjau ir drebančia širdimi laukiau, kol ji perskambins ir nuramins, kad visi gyvi ir BORJA…. BOR..BR..B… grįžta.

Bet jis nekėlė.

IMG_9734.JPG
Čia nea, na tikrai TO Borjai nedaryčiau – čia medūza! Aha aha… 
IMG_9735.JPG
Ne, nu radau aš ją paplūdimyje, ALCALA, po rytinių maudynių. Garbės žodis. 

Netrukus kieman įsuko mūsų juodoji gulbė ir kai sustojo aš pajutau tokį aitrų įkaitusio metalo kvapą (stabdžių kaladėlės, suprask), Borja prasilėkė PILNU rėžimu…

Taip aš įgijau draugą visam gyvenimui.

Kai iš telefono vertėjo perskaičiau „man buvo neramu“, Borja mane apsikabino 😀 Be žodžių, matyt ir jam jų kartais pritrūksta. Paskui apsikabino dar kartą ir dar kartą, o tada jau aš susigėdau, kad skambinau Margaritai. Po to sekė fotosesija: Borja mašinoje, Borja šalia ir vėl viduje.

Man jis YRA labai fainas bičas. Nes yra toks koks yra. Borja, sodininkas, plikis su atvira širdimi. O kiaušiniai (vištų), sakė, dabar bus nemokamai 😀

IMG_9548.JPG
Čia ne apie kiaušinius, vaikams tokie dalykai nerūpi, ČIA apie Lietuvą ir Kovo 11-ąją – Baltic International School 😉

Naujai vietai (šaliai) prisijaukinti, mano patyrimu, reikia pusmečio. Pergyveni pradinę euforiją, rutinos įsigalėjimą, pastovų lyginimą „čia ir ten“, o tada ateina tas WoW laikas. Daugmaž viską, ko tau reikia turi ar žinai kur įsigyti (arba žinai kur kreiptis), atsiranda bendrų interesų turinčių pažįstamų ir bičiulių, pradedi suprasti vietinius papročius ir kalbą (poquisimo).

IMG_9705.JPG
Kovo 1-oji, Marijos 10 metų TEN kur ŠILTA pagaliau 🙂 (beje, tas stalas skraidė!)

Dabar esame būtent šioje stadijoje ir jaučiu, kad atsikeliu MYLĖDAMA salą. Dabar yra gera, PAVASARIS skamba visais varpais, ir atrodo, kad tai netgi labiau psichologinis atgimimas, negu gamtos, bet, matyt, taip ir TURI BŪTI.

IMG_9491.jpg
Ech!

Atradimai be dramų

Šį kartą jokių dramų, draugauju su policija, musės beveik dingo, kondicionierius veikia.

Noriu papasakoti apie atradimus. Tas akimirkas, kai pasijuntu Australijos išdavike. Kai sukirba mintis, gal likti čia ilgėliau. Ir ne, Lietuvos išdavike nesijaučiu, nes lietuvybės iš lietuvio niekaip neišimsi. Ji vietoje. Esu lietuvė gyvenanti pasaulyje ir kaip man tai patinka!

Vakare ar savaitgalį, kai neišlekiam nuotykiauti tolėliau, vis atsirandam SAN JUAN miestelyje. Jame tiesiog gera. Supasi maži laivukai, maklinėja vietiniai, vandenynas čia ramus, molas saugo nuo bangų ir galima plūduriuoti sūriame vandenyje jaučiantis laiminga silke. Mergaitės dūksta ir nardo, Jonas svajoja apie kokteiliuką „low key“ bare ant kranto. Ir patikėkite, ten kokteiliukai – tobuli. Tiesa, gėrėme tik kartą, BE VAIKŲ, nes tik kartą buvome išlėkę dviese. Dėka Zitos. Taip, Zitų yra visur ir Ačiū Dievui! Labai ją mylėjau, gerdama Mojito. Ir svajoju apie dar ne vieną tokį mielą vakarą.

IMG_7682_maza
SAN JUAN vakarėja, kokteiliukas jau suvartotas

Beveik du mėnesius esame Tenerifės gyventojai ir taip, jau ne kas rytą atsikėlusi išeinu į terasą, kartais tiesiog burbu, kad noriu miego ir įsikniaubiu į Jono petį. O jis šypsosi. Ir tikriausiai nepasakau, bet taip gera matyti jį šypsantis dažniau, nors dirba kaip dirbęs ir nepaleidžia blackberry iš rankų (jūs žinote, kad galima spaudinėti tuos mažus mygtukus rašant atsakymą svarbiam klientui (taip, ta blackberry yra su mygtukais) ir tuo pačiu metu žiūrėti į pašnekovą ir net dalyvauti pokalbyje?! Aš visuomet pasimetu, kai jis man taip daro). Bet nepaisant to, čia mes net į parduotuvę važiuojame kartu 😀 Na, gerai, turime tik vieną auto, bet ne tik dėl to. Gera.

IMG_7729_maza
Mūsų nauji namai 🙂 ALCALA – gulbės/gervės naujas Monkey’s Tales produktas

Dar atradome ALCALA miesteliuką, ir šiandien vakare ten trauksime, nes pažadėta Marijai. Ten daugybė krabų mažuose uolų baseinukuose, o tinkleliai jau paruošti guli mašinos bagažinėje. Mergytės nuo ryto su šypsena išspirgėjo į mokyklą, vakare – krabaus.

Alkaloje, pasiklausinėję vietinių, nuvinguriavome gatvelėmis į restoranėlį Casa Mon. Virtuvė ir svečių salė – toje pačioje erdvėje, sienos mėlynos, nukabinėtos žuvų nuotraukomis, suprask, esi jūros maisto užeigoje. Įėjimą tikrai būtume praėję. Eksterjeras irgi bet koks, bet gi ne sienų laižyti atėjome. Pulpo gallego, chopitos, calamari con aja ir cherne su patatos canarias (vietiniai užtikrino, verdamos vandenyno vandenyje😉) Ai, tos sienos, ai, tas fasadas, svarbu kas viduje. Universali tiesa.

IMG_7736_maza.jpg
ALCALA

Mergytės, t.y. Marija sugalvojo, kad labai nori eiti į papildomas ispanų kalbos pamokas, nors ispanų jos ir taip mokosi kas dieną mokykloje. Pergalvojusi tvarkaraštį, nukėliau žirgyno pamokas į rytą ir sutikau. „Eik“, sakau, „vaikeli, kad taip trokšti žinių, mokykis“. Kad jūs matytumėte kaip ji apsidžiaugė….

Dabar vakarais visa šeima turi naują aistrą, – minkome Duolingo ispanü kalbos apps‘ą, kas telefonuose, kas i-pad’uose. Ir mažoji Luka, aišku, minko. Ašaroja dėl to, kad nepraėjo kokio nors lygio, neteisingai pasakė ispanišką frazę ir Duolingo pelėdžiukas nepraleido eiti toliau… Žaidimas, argi ne?! Tačiau Marija visoje mokykloje geriausiai “varo” ispaniškai ir yra oficiali “super star”. O mes čia – nepilnus du mėnesius…

Lankausi ir aš pas Senjorą Ruiz, bet tik kartą per savaitę. Dėl to godžiai graužiu vaikų parsineštas knygutes, kurios ispanų-anglų kalbomis parašytos. Įdomu,  nors tu ką. Nėra man ta ispanų kalba super graži, o tos pabrėžtinai gerklinės “Rrrr” nėra mielos ausiai, bet traukia mokytis, tai labai nesipriešinu.

O kai turiu minutę, dėlioju kur, ką, kada pamatyti, užuosti ar paragauti. Jūs žinojote, kad mėgstu ragauti? Labai. Tik po connoisseur patirties ragaujant medūzą Hong Konge, apribojau savo pasirinkimus, bent jau kuriam laikui. Save reikia saugoti. Net grįžti į Hong Kongą nenoriu, tai galite įsivaizduoti kaip smagiai linksminausi vonios kambaryje po medūzos vaišių… Na, nedetalizuosiu, tik pridėsiu, kad tai truko dvylika dienų. Tai štai, brangieji, visur reikia proto ir, žinoma, sėkmės.

Artimiausiuose planuose – LA GOMERA. Sala, kuri netoliese, vos už valandos kelio laivu. Serpentininiai keliai, žalios džiunglės, nerealūs paplūdimiai, mažai žmonių. Kitokia sala, nei Tenerifė. Kažkada buvusi paskutinė žinoma žemė iš kurios savo laivą link Indijos paleido Columbas. La Gomera – sala esanti tiesiai prieš mūsų nosį, už jos kas vakarą leidžiasi saulė, tačiau retai matoma, lyg rastųsi ir dingtų kada panorėjusi. Dažnai suabejojame, ten sala ar debesys, ar sala ant debesų ar iš viso miražas.

IMG_7823_maza
LA GOMERA šį rytą, kai užpompavau rytiniu bėgimu ant kalniuko. Pirmą kartą matau ją taip aiškiai.

Gyvenimas čia kitoks. Ramesnis tam tikra prasme.

Vis dar kovoju su ryžtu nuversti kalnus, bet Jonas dažnai paklausia „Kam?“ ir susimąstau. Gal reikia patikėti Einšteinu:

A quiet and modest life brings more joy than a pursuit of success bound with constant unrest.

Kaip jūs? Sutinkate?

IMG_7715_maza
Lukos mokykla
IMG_7717
Jono darbas

Playa de las Terasitas šiaurėje ir kelionę Mascos tarpekliu paliksiu kitam kartui.

Bučkiai iš čia.

 

Vika arba Viktorija 😊 , o kai kam – Beždžionė 😉