MELBURNIJA – my favourite city

Jau mėnuo, kaip mes naujoje savo šalyje Australijoje. O naktimis mane vis dar lanko juodas siaubukas 👽.
TAI – naujo pasaulio sindromas.
Kas nežinote tokio, nesate pakeitę gyvenimo nuo A iki Z. O tai visai nėra būtina daryti, tikrai ne visiems.
Labai laukiu, kada TAS sindromas sunyks, ŽINAU kad taip nutiks todėl ryte esu rami 🌞 O ir saulė čia šviečia, nors oro sąlygų nei iš tolo negaliu lyginti su PAS-TO-VIAI šilta Tenerife NIEKUR nėra tokio vientisai gero oro kaip Kanaruose (bent jau Tenerifės pietuose).

MHLT5219.JPG
CBD – central business distict, – centriukas, kitaip sakant

MELBURNIJA (naujadaras) pasižymi YPA-TIN-GU nepastovumu 🆘 Štai dabar pavasaris, temperatūra dienomis svyruoja nuo 7 iki 30 laipsnių šilumos, ir tas pa-svy-ra-vi-mas gali įvykti jums esant prekybos centre – įlėkei (nes buvo karšta), o išcimpinai ant pirštų galų (nes tirti iš šalčio). Žinojau, kad Melburne keturi metų laikai nutinka per vieną dieną, nors nepamenu kad tai taip smarkiai būtų užknisę (esu čia praleidusi trejetą metų prieš vaikus ir kitas stichijas 👌). O štai paskutiniu metu sužinojau, kad atsirado ir PENKTASIS metų laikas būdingas tik Melburnui, pavadinimu ‚f*** you’.
Tai viską paaiškina.

img_6314.jpg
kažkas jus neramina?

O vietiniai tai pripratę, mokykloje uniformos jau vasarinės (prie 8 laipsnių ryte, vaikai varo trumpom rankovėm, aš be amo žiūriu ir tirtu po savo striuke, BET ir maniškės TURI eiti su suknelėm BE JOKIŲ TIMPŲ, plikom kojom (ant viršaus susirengia viską kas leidžiama)… ⛄️

72343574_902700126776427_4859326917817401344_n.jpg
blending in… Marija prašė Jono nepainioti jos mokyklinių batų su savais…

Taip, čia su uniformom YRA GRIEŽTAI. Jokių ten kitokių marškinėlių ar batukų – visi kaip vienas ir vienas kaip visi. Man tos uniformos, net neturint vaikų atrodydavo baisios, bet dabar gal akys priprato?! O ir uniformų parduotuvėje nuramino – VISI TAIP ATRODO 😆 … su ‘oversize’ vyriškais švarkais ir suknelėmis išrodančiomis kaip prasti chalatai. Teisybės dėlei pasakysiu, kad kiekviena mokykla turi SAVO chalatus ir švarkus, kuriais labai didžiuojasi. Mūsų St. Leonards mokykloje – apie 1500 vaikų ir visi jie aprengti vienodai įskaitant kuprines, sporto aprangą IR MAUDYMUKUS, bei kepurėles.. bibliotekos, bei sporto krepšius, kuprines ir dar daug daug visko už ką mes sumokėjome suvokdami, kad čia dar tik VASAROS uniforma… (dabar turiu sąrašą ‚outdoor education‘ aprangos ir įrangos….)
🥴

72267644_2676586929070628_5527191398882738176_n.jpg
skonio reikalas, ane?!

Bet – PROGRAMA mokykloje YRA FANTASTIŠKA. Aš labai norėčiau būti mergaičių vietoje, kai kas metus PRIVALAI pasirinkti naują muzikos instrumentą groti 🎷🎺🎸🎻🎹🎤🎧 ir dar tau leidžia pasibandyti prieš pasirenkant (Marija prisižiūrėjo Simpsonų ir šiandien eina pas saksofoną…), be to išbandai įvairiausius sportus 🏋️‍♀️🏓🏈🏏, turi NEREALIAS galimybes laboratorijose, teatre ir dailės studijoje.
Žodž, kol kas mes BE ŽADO, kol kas aš galvoju, kad pasirinkome teisingai, o tos timpos… – GRŪDINSIMĖS (kaip tik man bėga nosis…)

IMG_6332.JPG
Marsui timpų nereikia

Savo “kaimu” irgi labia džiaugiamės, gyvename Sandringham rajone, kurį ypatingai kruopščiai rinkomės prieš atvykdami. Kriterijai: vanduo, t.y. vandenynas, MO-KYK-LA atitinkanti mūsų lūkesčius (o kaip žinia tėvams amžinai negerai…nors kaip rašiau, šiuo metu esame labai patenkinti švytinčiomis mergaičių akimis ne tik PO, bet ir PRIEŠ pamokas ), traukinio stotelė (esminis dalykas 5 milijonų gyventojų didmiestyje, o viešasis transportas, ypač traukiniai ir tramvajai – puikiai veikia), na ir bendra ‘kaimo’ atmosfera.
Va čia tai – KAIFAS. 👍👍👍

IMG_6312.JPG
Puodeliai ir lekštutės iš kavos pupelių lukštų – huskee…

Kavinukės, bareliai, įvairiausio maisto užeigos (thai, japonų, italų, indų, fish&chip’ų ir australų – čia būtų kepykla su pyragėliais su įvairiais įdarais (atrodo keistokai, bet pasitaiko labai skanių), dar visokių ten suvožtinių, glotnučių ir kitokių kakuč… kavinės su tobula ‘flat white’ kava). Skanu ir šalia namų. Vaikai namie eina galvomis, o mes ra-gau-ja-me bariuke už kampo…Tada pėstute pas tuos vaikus, kur jau be galvų. Va TO man trūko mūsų Vilniaus ‘kaimuose’. Centre ir senamiestyje būdavo super, o aplinkui – nyku. Žinoma, tai susiję su Melburno dydžiu, ‘kaimeliai’ klesti, nes tingisi iki CBD (central business district) važiuoti, nors mieste PASTOVIAI kažkas vyksta ir oi yra kur akis ir skrandį paganyti.

72186732_2500167116769804_6121292599778082816_n.jpg
Yarra upė, tokia drumzlina, kad sako jog ji teka dugnu viršun 😀

Savaitgalį pasikultūrinom “valstybiniame teatre, žiūrėjome nuostabų šokio spektaklį – ‘Rites of Spring’ (dalis tarptautinio Melburno šokių festivalio), po Tenerifės kultūrinio bado, jaučiausi ‘wow’. Va tik popieriniai puodeliai teatro bare nustebino, prie visų tų užmojų ‘upcycle & re-use…’ labai keistai pasirodė.. taurės, tiesa, buvo stiklinės.
Bet štai ‘Fitzroy gardens’ (mano mėgiamiausias parkas Melburno mieste) kava pilstoma į daugkartinio naudojimo puodelius, kurie pagaminti iš kavos pupelių lukštų. Taigi judėjimas link tvaresnės aplinkos yra juntamas, nors norėtųsi GEROKAI daugiau 📣📣📣
Pvz. Elektrinių automobilių beveik nėra 😭, matėme gal ketvertą Teslų…. Beveik nėra ir pakrovimo stotelių, nes sakoma, kad elektromobiliai iš esmės yra ANTI-AUSTRALIAN… 🤔 ???
Čia jau aš labai 😡, kaip čia dabar, net nespėjau apšilti, o jau priskiriama prie ANTI-AUSTRALIAN…🙄
Visgi mes savo nuostatų nekeisime, aš jau svajoju apie tyliai sklendžiantį “lygintuvą” ant ratų tokį patį, kokiu džiaugiausi Vilniuje.
O anti-Australian, matai, nes elektromobiliai (kurių pasiūla šioje didelėje saloje yra ypatingai menka…. ) neva yra NEPAJĖGŪS aussiams užfundyti tokio pačio gyvenimo lauke (outdoors) malonumo, prie kurio jie pripratę… t.y. tempti kemperių, laivukų ir priekabų pilnų palapiniavimo įrangos. Jau nešnekant apie 5 litrų berniukų numylėtus ‚Beaute-ute‘… jei kas užkiš vairuojant tai šitie ožiai…🤬

29339598_2025456654333513_2919748132512202752_o
TADAM – Beaute-ute, kas nežinojote (foto: GT8 Aussie Ute/ HoldenImports)

Trumpai sakant vyksta AKLIMATIZACIJA, kampų gludinimas, graudus atsisveikinimas su timpomis, akių vartymas ir PRISITAIKYMAS, o tai niekuomet nėra paprasta.

Fiziškai jaučiu atstumą iki Europos, kuri pasak vienos sutiktos dešimtmetės australės YRA jos „favourite country“… Mane tai pribloškė, nors viduje ruošiau save totaliam didesnio pasaulio ignoravimui. Bet Luka, buvusi šalia manęs nepasimetė ir atsigavusi nuo šoko rimtu veidu atsakė
„yeah, right… then Australia is my favourite city…“ 😉

 

IMG_6413.jpg
Nuo kai kurių dalykų NE_PA_BĖG_SI 😆 prasidėjo mangų sezonas 👍

DOWNUNDER – Australija G’day

Jonas klausia ar jau praėjo grybų sezonas FB post‘uose, sakau, nežinau, praleidau pro akis, nes buvau per daug užsiėmusi savo grybais.. ir tai TIESA, – pirmosios savaitės Australijoje buvo intensyvios 🤯
Sprendimas ant sprendimo + nerimas sumaišytas su jet lag‘u suteikė mūsų akims išskirtinį raudoną atspalvį. Bet va šiandien -ilsimės,

NES YRA PENKTADIENIS – NE DARBO diena,

oficiali visuotinė šventė Viktorijos valstijoje (taip taip turiu SAVO vardo žemių čia 😎) – ilgas savaitgalis, nes tai AFL finalas.
AFL – tai Australijos futbolo lyga, kur žaidžiamas ‚aussie rules‘ futbolas su PAILGU kamuoliu ir patikėkite, jį nuspirti TEN, kur nori, NĖRA lengva. Čia, Melburne, kur ši sporto šaka užgimė, tai nėra tiesiog sportas ir jau net ne religija, tai DAR DAUGIAU nei tūlam lietuviui krepšinis.

ninemsn.jpg
Vyrukai ir cepelinas (foto: ninemsn.com.au)

Premjeras užtikrino, kad ilgas savaitgalis TIKRAI LIKS, (ir ne dėl to, kad finalas vyktų penktadienį, finalas iš tiesų – ŠEŠTADIENĮ, bet JUK REIKIA vienos laisvos dienos TAM pasiruošti)!? Jokių klausimų – Viktorijos valstija ruošiasi kiaurą parą ir TADA … FINALAS.
MCG stadionas, talpinantis 100 tūkstančių sirgalių – PILNAS, o kiti, vargšai neturintys bilietų į TĄ stebuklingą reginį … (mes tame tarpe) – prilipę prie įvairių ekranų…
PATIKĖKITE, tai reikia patirti 😳😳😳
Mes su Jonu žinom, kad, PRIVALOM susipažinti su šia, mums kol kas nesuprantama, dabartinių bendrataučių manija, kitaip JOKS pokalbis ir JOKIA draugystė neužsimegs.

 

Cepelinas Aussie rule footie.jpg
Ciapas australiškai

Štai, apžiūrinėjat pasirinktos mokyklos teritorijá, Susan, smagi moteriškė (50 – 60 metų), dirbanti administracijoje, užklausia už kurią AFL komandą mes sergam. Su Jonu nemirksėdami sakom- „Richmond Tigers“ (nes jie finale ir jie iš Melburno, o kita finalininkė – iš Sidnėjaus- taigi TIKRAI turėjome pataikyti su pasirinkimu, nors nei vienas neturim žalio supratimo kaip ta komanda žaidžia ir iš viso AFL taisyklių KOL KAS dar nesuprantam. MANO AKIMIS – daug ‚super macho‘ vyrukų laksto, griūna, kaunasi, rėkia, meta ir spiria pailgą kamuolį 🏉 į ilgomis kartimis pažymėtus vartus, ir priklausomai nuo to tarp kurių – ilgesnių ar trumpesniú karčių – patenka kamuolys/cepelinas, gauna 6 arba 1 taškus (čia mes tiek išsiaiškinome viena akimi stebėdami rungtynes per TV ir visai GALI BŪTI, kad taisylės yra kitokios)). BET Susan, išgirdusi mūsų pasirinkimą, nusisuka išreikšdama absoliutų NEPRITARIMĄ, nes pasak jos, ji net negali ištarti “Richmond’o” pavadinimo, ji VISUOMET ir VISADA serga tik už Collingwood (tai taip pat Melburno komanda, tik jie, deja, į AFL finalą nepateko… Mes, aišku, tiesiai prie laimėtojų nutarėme prisišlieti, bet va ir nepataikėme, pasirodo Richmond komanda su Collingwood – amžini priešai…) 😤😱☠️

MCG stadionas talpina 100 k pakvaišusių sirgalių.jpg
MCG stadionas talpina 100 k pakvaišusių sirgalių
(foto: http://www.bandt.com.au)

 

IŠVADA. Vaikai, reikia žinoti naujos smėlio dėžė peripetijas ir taisykles, ten galioja nauji standartai ir VERTA jais pasidomėti. Su Susan, visgi išsiskyrėme draugiškai.

Dabar su Jonu dar sėdime lovoje, nors jau vidurdienis, betgi mes, kol kas dar kabame tarp dviejų pasaulių:
Krepšinio – Australijos futbolo, Rudens – Pavasario, Ryto – Vakaro.
BET visame tame atvirkštiniame gyvenime yra milžiniškas privalumas – mes galime legaliai VALGYTI NAKTIMIS, nes tuomet Lietuvoje jūs kramsnojate pusryčius ir bet koks sąžinės priekaištas mus aplenkia. KOL KAS 😉

70815239_10157694845073980_7002421512967815168_o.jpg
Marso rojus

 

Tiek šiam kartui iš naujosios žemės – Australijos 🙋‍♀️, labai pasiilgau, – moku kaina už nuotykius 🧳

Sala, kurioje auga super medžiai – SINGAPŪRAS 2 🤘🤘

‘Dabar žinau kodėl jūs norėjote gyventi Singapūre‘ – nutarė Luka po keletos dienų ‚stop over‘ blizgančiame viešbutyje. Žinote, po dviejų metų gyvenimo ‚finka style‘ greičiausiai ir ne toks blizgantis viešbutis atrodytų WOW. Singapūro prabanga, spalvotos švieselės sutemus ir baseinas, kuriame nesuvokiamai šiltas vanduo + VISADA besišypsantys patarnautojai non-stop ieškantys galimybės svečią pamaloninti…ECH, ir nereikia apsimesti, kad jums to niekuomet nesinori 😎
IMG_6107_maza.jpgViešbučio restoranas ‚Colony‘ primena britų valdymo laikus, nuotraukose munduruoti kareiviai, nuogi vietiniai, bitų karalienė ir jos naujos teritorijos… Kartais pasimetu bandydama suprasti KĄ nori pasakyti padavėjas, nors visi kalba angliškai, akcentai – įvairūs kaip ir mūsų odos atspalviai. Vietiniai namuose dažnai kalba mandarinų (ar kitu kiniečių dialektu), malajų ar tamilų kalbomis, todėl pvz. žodis ‚herb‘ skamba visaip kaip tik ne taip, kad jį suprastum (na bent jau ne iš pirmo karto). Bet kodėl australai nesupranta mano TOBULAI ištarto ‚flat white‘… visgi lieka paslaptis 🧐

70477389_10157664077173980_70446659179380736_n.jpg
jo..

Apie Singapor‘ą (čia iš dainos) rašiau išsamiau pirmoje dalyje “Sala, kurioje auga Super Medžiai“, – tai nesikartosiu. Šį kartą mes tiesiog LEPINOMĖS gausybe Azijos skonių, kurie randami bet kuriame ‚food court‘ ar restorane, žinoma žiūrėjome lazerių šou Marina bay, aplankėme gėlių pavilioną – patekusį į 2015-ų metų Gineso rekordų knygą kaip didžiausias pasaulyje šiltnamis! ir fantastišką debesų mišką (gardensbythebay.com.sg) šalia nepakartojamų dirbtinių medžių, mirkom baseine ir DAR KARTĄ pabuvojome naktiniame zoologijos sode, kuris ir VĖL nenuvylė. Tiesa, vienas takas ten buvo BE TIKRŲ ŽVĖRIŲ, vadinosi Singapore Rainforest Lumina ir mums labai patiko. Pati mintis išnaudoti naktį nenaudojamas erdves interaktyviam šviesų ir projekcijų pasivaikščiojimui yra puiki, o ir išpildyta super fainai, įtraukė tiek vaikus, tiek suaugusius. Aš pvz. per tą pasivaikščiojimą tapau BEŽDŽIONE, argi ne keista?! Šalia dar šokavo ūdra, baltasis tigras ir žvynuotis (parenkama pagal asmenines savybes/stiprybes..

70195580_10157663711233980_2001928305850187776_o.jpg
 jūs pagalvojote apie maivymąsi… atleidžiu 😉

Nespėjome tik į varlių fermą, bet ten labiausiai norėjau aš, todėl teko pakeisti pageidavimą baseino lankymu. Labai neprotestavau. Tokių tingių dienų senai nebuvo, ir nepamirškim laiko skirtumo teikiamų ‚PRIVALUMŲ‘ – juos sąžiningai išgyvenam.
Pakeliui į naktinį zoo, kol taxi žagsėjo per kamščius, visos trys nulūžom ant galinės sėdynės. Aš pramiegojau ir taxisto kurtinantį riaugėjimą, TO gero čia pasitaiko, bet spjaudyt ant žemės tai nespjaudo niekas, mačiau tik į viešą šiukšlinę pučiant snarglį..
Stotelėje prie naktinio zoo stogu binzinėjo beždžionė (vietinė giminaitė) ir masė žmonių traukė ten pat kur ir mes. Štai su MASE žmonių čia privalu susitaikyti, ir nors spalvotos Singapūro švieselės mane kas kartą suvilioja, nežinau kaip mum sektųsi čia gyventi ilgesnį laiką.
IMG_6147_maza.jpgSugrįžti norėsiu, visgi tas miestas-valstybė LABAI pakeliui, ypač kai atidarė JEWEL pavilioną oro uoste. Ar esate girdėję, kad kas nors NORĖTŲ važiuoti į oro uostą anksčiau, nei reikalauja skrydis? ŠTAI, šekitės, Singapūras ir čia pasižymėjo 🤩
Šį kartą mes neturėjome pakankamai laiko patirti visą ką siūlo JEWEL, bet po trumpo apsilankymo visų akys žibėjo pasiūlymu – gal skrendant į Lietuvą stabtelėkim dienai, kad galėtume neskubėdami pasigrožėti dirbtinai sukurtu žaliuojančiu stebuklu viduryje oro uosto, praeiti veidrodžių labirintu, virvių keliu šalia MILŽINIŠKO krioklio ištakų ir dar tą ir aną?!
69950523_10157663722813980_1458697161465135104_o.jpgFaina, Singapūras nesiliauja stebinti ir žavėti. Tiesa, manęs jis NENORĖJO ir paleisti. Įvažiuojant pasų kontrolė nuskanuoja atvykėlių pirštų antspaudus, išvykstant – taip pat. O štai aš – TOBULAS NUSIKALTĖLIS, pirštų antspaudų beveik nepalieku.. Kada bereikėtų skanuoti išskirtinius mano pirštų vingius, jie būna sunkiai randami.. Tenerifėje pastoviai stovėdavau už baseino vartelių (ten taip pat įėjimas skanuojant nykščius)… Taigi, visa mano chebra praėjo automatinius išvykimo vartus, o aš likau KITOJE PUSĖJE. Po trijų bandymų prižiūrėtojas nuvedė mane pas garbingesnius pareigūnus su, matyt, geresniu skaneriu, bet deja, iš ten kopiau dar aukščiau, BLYN, penkiolika minučių maigiau pirštus and trečio lygio skanerio, kol galiausiai ilgai žiūrėjęs į ekraną pareigūnas mane praleido, o dar kvepalus PRIVALĖJAU nusipirkti, tai tik leki leki žmogus..

69977427_10157663710493980_3820300932218880000_o.jpg
čia, matyt, apie mane – ne viskas YRA matoma

Pabaigai – viešbutis rūpindamasis mūsų pasibuvimo kokybe nutarė GRĄŽINTI vienos nakvynės mokesčius, nes baseinas dvi dienas buvo uždarytas 😭 ir prie to dar suteikė galimybę mėgautis nemokamu maistu VISO pasibuvimo metu. Turiu pasakyti, kad to baseino tikrai norėjome daugiau, bet, eina sau, galiausiai papirko tas RŪPESTIS ir, manau grįžime pas juos vien dėl ‚customer service‘.

69979559_10157663712103980_7448391087120449536_o.jpg
Marijos raštelis…

Čiau, mielasis, 🇸🇬 ir G’day mūsų 🇦🇺

Atsakomybė ir Vynas 🍷 #cia #neveikia #Veryga

Šiandien valgiau tobulą papają, na, tokią pats pats tas, nei persirpus, nei ne-da-sirpus. Bet jei rimtai, man jos smarkiai atsibodo, tos papajos. Nusipirkau, nes suprantu, kad tuoj baigsis, kai paliksiu salą – nebebus tobulų papajų, anei kalno nupjauta viršūne dešinėje, nei vandenyno KAS DIENĄ. Pamenu, kaip Lietuvoje, savo kieme apsikabinusi berželius verkiau, nes sunku palikti juos ir paleisti, o dabar apsikabinu papajos medį finkoje (tiesa ji tik žydi, vaisių neduoda, bet jau žiedų kvapas….) ir taip pat susigraudinu. Taip sava ir miela man viskas patapo per dvejus metus. Bet likti čia visam, – NENORIU, aš, matyt, niekur nenoriu VISAM likti. Jonas kalba apie Lotynų Ameriką, aš pritariu, apie Aziją, aš dar labiau UŽ. Pritariu bemaž visuomet, kai kalba eina apie keliones ir kraustymasi, bent jau kol neateina laikas tuo praktiškai užsiimti… štai tada einu apsikabinti papajų, berželių ar eukaliptų. Dar prie pušų labai mėgau kabinėtis Lietuvoje. Bet tai jau praeitis.

IMG_4287.jpg
LAIKINAI įsikūrėme

Šį kartą mes būsim in transit kurį laiką, o tada jau turėsime NUSĖSTI (bent jau taip sau teigiame ir mergaites raminame), KURIAM laikui labai toli nuo Kanarų, betgi vėl SALOJE. Nuo savęs nepabėgsi, o ir nereikia gaišti laiko. Ką aš be savęs daryčiau, man gera su savimi, gal ne visai visuomet, bet kas dieną vis geriau 😜
56823251_1950687475037389_4140018946273181696_n.jpgYpatingai GERAI pasidaro, kai prie manęs dar draugai prisijungia ir visi traukiam į užtarnautą pasibuvimą BE VAIKŲ. No kids allowed gal ir šokiruoja jautresnės natūros asmenis, bet mes su Jonu dabar jau visiškai suprantame ir tuos viešbučius, ir restoranus, kur galima užsukti TIK be vaikų. To, karts nuo karto, linkiu jums visiems –> pabūti SAVANAUDIŠKIEMS 😉 Jėga, man – labai patiko.
Noche de Tapas y Vino – Playa San Juan vaikų buvo, bet labai nedaug, o be to, jie buvo ne mūsų, todėl mūsų ketvertas turėjo laisvas rankas, kojas ir burnas DE-GUS-TUO-TI visus tuos vynus ir užkandas, šypsotis, linguoti ir vėl degustuoti, be jokio kaltės ar atsakomybės jausmo. Žiauriai gerai.

IMG_4613.jpg

Veryga -not allowed!!!

Paulius vis kartojo, kaip jam patinka TOKS šventės formatas (čia jis ne vien apie vaikus, nors… :D) – atėjęs gauni taurę ir nusiperki bilietėlių po 1 eu tiek kiek pageidauji. Tada keliauji prie baltose palapinėse įsikūrusių skirtingų vietinių bodeg‘ų*, ir tavo taurė DOSNIAI pripildoma vynu, kurio norėtum paragauti (kaina = 1 bilietėlis, užkandėlės = 2 bilietėliai). Mes netgi dalinomės įpilta taure, nes oi greit prisidegustavę būtume, o apeiti norėjosi visą palapinaičių ratą. TĄ IR PADARĖME.
IMG_4600.jpgPlazos viršuje – scena ir gyva muzika, na, vietiniai prūsaičiai, betgi liaudis linksma ir laiminga, dauguma – ispanakalbių, reta – turistų, ir nei vieno pliku pūzu… ir ne dėl to, kad vėsu…
Vyno naktis San Juan‘e nutinka kovo mėnesį, reikia sekti žinias ir žvaigždes, šiemet tai buvo pavasario 30 diena. LABAI nusisekęs renginys, mes ir praeitais metais jį lankėme ir šiemet nenusivylėme, mums tai labiau prie širdies nei karnavalas (skonio reikalas). Ir dar, žinote, nesimatė NEI VIENO smarkiai padauginusio… o mes išėjome jau po 1 val nakties.

IMG_4631.jpg
Bodegas Raveron – mūsų viena mylimiausių 😉

Tiesa, nustebino tai, kad pas daugumą palapinaičių vynas, skirtas pardavimui ir degustacijoms, baigėsi kiek po vidurnakčio… O šeimininkai patenkinti skaičiavo surinktus bilietėlius ir vyniojosi daiktus. Mes, verslūs lietuviai, akis išpūtėme, KAIP TAI, negi neturi papildymo kažkur karučiuose, mašinose ar dviračiuose, juk dar TIEK norinčių?!? O jiem DZIN, jie savo statinaites išpardavė ir feliz**
Paskutinį Afrutado ragaudami susimąstėme, kaip smarkiai mes ir kanariečiai skiriamės: mums atrodo, kad proga nepasinaudoti – kiek kvailoka, jiems atrodo, kad viskas tranquilo manana*** ir ieškok tu čia žmogus tiesos. Reikia pasakyti, kad TIEK vyno suragavus, tiesa nebeatrodo tokia vienalypė ✌
Vienintelis dalykas, kurio man labai trūko, – tai VANDUO 😅😅😅, nes įsigyti galėjai  TIK VYNO. O štai man – BŪTINA gomurį pra-va-ly-ti, nes ‚degustuoti‘ trukdo, su laipsniais tas vynas visgi….
O juokingiausia buvo kai mes namo susiruošėme. Taxi, kurios aikštelėje mes laukėme, – nepasirodė, nestojo taxi ir ant kelio rankom makaluojant, o ir miestelyje užtiktas vienintelis automobilis nenorėjo kur nors važiuoti (nes tuo tarpu vairuotojas burkavo su mergina persisvėręs per langą ). Palaukėme mes, parymojome dėžę įsigyto vyno apsikabinę ir paskambinome Laimonui, kad gelbėtų mūsų nuvargusius kūnus. Va tuomet, tolstant San Juan’o žiburėliams ir atsakomybės jausmas grįžo….

DCHZ9483.JPG
Atsakomybės… 😘😘

Paskutinius mėnesius saloje norisi tiek daug nuveikti, nes gi anksčiau atrodė, kad turime BE GALO daug laiko. Čia ir su VISU gyvenimu taip… Gal ir gerai kad mes taip daug judame, turime gilesnį pajautimą, kad VISKAS KAŽKADA BAIGIASI, kaip ir puiki vyno
naktis San Juan‘e

ypatingas ačiū už no kids vakarą- Zitai ir Laimonui 😍

bodegas* (isp.) – vyninės
feliz** (isp.) -laimingas/a
tranquilo manana*** (isp.) – ramiai rytoj

 

Kai ateina naktis – žygis į TEIDĘ ⛰

Vis dėlto naktis yra skirta miegui. Tą klaidą, kai tikėjau, kad MIEGAS tik atima laiką, kurį galėčiau panaudoti TIEKAI dalykų nuveikti, jau palikau jaunystėje ir už ją susimokėjau. Studentavimo metais už tokį nusišnekėjimą buvau apdovanota siaubinga nemiga, kuri kartais mane dar aplanko. Todėl sakau jums labai tvirtai – NAKTIS yra SKIRTA MIEGUI ir tuo metu mes taip pat gyvename, ir veikiame, ir išgyvename. Lova ir pagalvė yra šventas reikalas ir te niekas to gėrio iš jūsų neatima 😉

IMG_7847.jpg
O kuo pavirstate užmigę telieka paslaptyje…

Na o jei jau reikia atsisakyti naktinio gyvenimo sapnuose, turi būti LABAI teisinga priežastis. Štai viena tokia pasitaikė mano kelyje ir aš, nors ir nenorom, atsiplėšiau nuo pagalvės šiek tiek po pirmos valandos nakties… SUSIGRŪDAU į save bananą ir įspėjau Joną, kad iki susitikimo vietos kalnuose jam teks vairuoti BE šturmano. Bet jis šiaip įpratęs, deja, bet yra užfiksuota, kaip medaus mėnesio kelionėje į Italiją, į kurią mes išsiruošėme su smarkiai padėvėta mašina vadinama peliuku, aš miegu išsižiojusi su žemėlapiu ant kelių… Ir man NEGĖDA. Po tiekos metų, galiu prisipažinti, kad turiu begalę trūkumų (all my perfect imperfections…), nors tą video geriau sunaikinsiu…
Taigi, Jonas atvairavo į susitikimo vietą Teidės papėdėje, kur jau švietė keletas mašinų žibintų. Tamsu  ir tikrai šalta (apie 0 laipsnių, kai tuo tarpu pakrantėje apie +20). Dar bevažiuojant kelis kartus persirengiau, nes pradžioje man buvo sunku apsiprasti su penkių sluoksnių mintimi, o ir rūbai mūsų visi yra KAŽKUR. Kaip ir namai.

img_2867.jpg
Kelias irgi yra namai 😉

Iš mašinos visgi išlipu, nors beveik nei vieno žygeivio negaliu atpažinti, žibintuvėliai ant galvų dar labiau ‘balamūtina’, todėl išsijungiu ir einu už krūmų, kurių ten bemaž nėra. O tada galiausiai visi susirenka, viso – šešiolika galvų nusiteikusių užkopti į ugnikalnį Teidę (3718m) sutikti saulėtekio IR paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (kovo 11-ąją) išskleidžiant viršūnėje mūsų trispalvę. Taigi, visi žygeiviai – lietuviai ir nuo to, turiu pasakyti, man buvo smagu ir sava.

Pauliaus_1.jpg
Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Pajudam keliomis eilėmis, nes kelias pradžioje platus su mažai riedulių (tamsoje primena rupią druską) ir nesudėtinga įkalne. Tačiau grupė rauna kaip reikalas ir man, nei iš šio, nei iš to, pradeda smarkiai diegti dešinį klubą. Na taip varo, kad sukandus dantis galvoju, “velniai rautų, kas čia dabar, dar tik pradėjome, o aš vos spėju…” Situacija labai dramatiška, bet negi šauksi, kad chebra palaukite, einu per skausmą, kol neiškentus klausiu ar galim kiek lėčiau. Pasirodo galim ir pasirodo reikia sakyti, kad ir kaip ‘lūzeriškai’ galvoji, kad atrodysi…. Tas klubas, manau, žiauriai norėjo miego ir aš jo nekaltinu, o kai pradėjome kopti stačiau ir reikėjo daugiau pastangų kilnojant kojas, skausmas dingo ?*!… bet ir toliau stodavome, nes reikėdavo ko nors palaukti ar pradėdavo kiek per smarkiai kalti širdis.

Rutos.jpg
Pakeliui (foto ačiū ❤ Rūtai Avulytei-Jelagei)

Turiu pasakyti, kad kopti su didele grupe yra kitaip nei savarankiškai: turi palaukti, turi atsižvelgti, turi prisitaikyti. Žinoma, kad buvo daug greitesnių tarp mūsų, ir jiems rūpėjo kilti greičiau, bet kas man LABAI patiko, tai grupės vado Martyno Mikelėno nusiteikimas, kad viršūnę turime pasiekti KARTU. Nes šios kelionės tikslas nebuvo tik saulėtekis, esminis reikalas buvo TRISPALVĖ ir tas vienijantis jausmas, kuris nori nenori apima, nes mes visi – lietuviai, iš tos pačios bandos, taigi viens kitam savesni už chicharreros*.

55559430_574105563100199_2713863454929715200_n
Mūsiškių grupelė

Ko man trūko, tai SUSTOJIMŲ skirtų ne tik privalomai gurkštelėti vandens, kuris nešamas išorinėse kuprinės kišenėse ŽIAURIAI sušalo… bet ramiam pasižvalgymui į dangų, kur žvaigždės ir gyvybė, TEN – labai labai toli. Mes skubėjome, o norėjosi paprašyti visų išsijungti žibintuvėlius ir tyliai paspoksoti viršun, bet pati žinojau, kad tikslas kiek kitoks, todėl stengiausi priderinti ir nestabdyti. Iš tiesų, esant tokiai dideliai grupei, reikėjo išeiti dar anksčiau, kas pradžioje atrodė visai nereikalinga.

Pauliaus_2.jpg
Awwww… Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Kai šešiolikos jonvabalių vora zigzagais pasiekė 3260 metrų aukštį sužibo šilta šviesa iš Refugio de Altavista del Teide namelio. Ten galima nakvoti iš anksto rezervavus vietas, užkopti iš vakaro ir tada žiūrėti į žvaigždes kiek širdis geidžia, o paryčiais kopti aukštyn saulės pasitikti. Buvom tikri, kad visi keliautojai jau bus palikę šiltas lovas, kuriose, beje, nelabai kaip ilsisi dėl išretėjusio oro, todėl garsiai suvirtom į prieškambarį. Tualetas šilumoje, ech…kiek nedaug reikia. Ir tikrai, antrosios Trispalvės žygio grupės penketo lietuvaičių, kurie nakvojo namuke, neberadome. Jie vėliau ir pasidalino, kad miegas tokiame aukštyje nėra paprastas, nors vilku kauk.

img_4512-1.jpg
Remis – refugio ‘miegujusios’ grupelės vadas visame gražume

Po penkiolikos minučių Martyno paliepti susivyniojome termosus ir atgal į trasą . Tiesa, žygio metu visai nesinorėjo valgyti, netgi snicker‘io, kurį Jonas prasnikerino į kuprinę. Čia ne tik naktis, bet aukštis diktavo sąlygas, bet už tai grįžusi namuose atsigriebiau ir cukraus, ir šilto sultinio 😀

IMG_4504.jpg
Viens, du, išsirikiuot, – žygio vadas Martynas

Toliau keliavome statesniu šlaitu, kojų keliai dirbo ir lazdos man buvo labai į temą (turint galvoje, kad planavau jų neimti, tai labai džiaugiausi, nes dalį krūvio perkėliau ant rankų), Jonas nesiskundė, nors lipo be lazdų (antras palikome namie, nes nebuvome tikri ar jų reikės), tačiau lipant žemyn iki keltuvo žiauriai jautė kelius ir vakare netgi teko mažinti įprastą Marso prasibindzenimo trajektoriją, nes Jono kojos davė apie save žinoti. O aš, po to keisto incidento su klubo skausmu, tolesnėje kelionėje nejutau didelio diskomforto. Deguonies trūkumas pasireiškė lengvu galvos svaigimu, bet neryškiu, todėl nesiskaito. Labai džiaugiausi naujais žygio batais, kuriuos be galo nenoriai įsigijau Decathlon‘e (mes kaip įmanoma mažiname daiktų kiekį prieš išvykimą) – jokių pūslių ar nutrynimų!

1.jpg
Čia yra Teidė, ir mes užsiropštėme ant pačio viršaus! (foto iš interneto)

Taigi, dar nepasiekus keltuvo pasirodė pirmieji saulėtekio požymiai (kas nežino – Teidės viršų (ne viršūnę) – 3555 m galima pasiekti su keltuvu, o iki kraterio dar 160 m, kuriuos kopsite apie 40 minučių ir tam reikės iš anksto įsigyti leidimą, naktiniam paukščiams tai negalioja). Visi supratome, kad nespėsime stebėti ryto stebuklo nuo Teidės viršūnės, bet vistiek skubėjome. Ir truputį GAILA, nes norėjosi ramiai TAI pamatyti. Vis gręžiojomės spausdami foto mygtuką ir vėl kopėm, lyg tikėdamiesi dar kažkur suspėti.
Kaip žmogiška, ar ne?

IMG_4495.jpg
Akimirka

Nusiėmiau žibintuvėlį ir apžvelgiau pasaulį po savo kojom. Neverkiau, bet buvo labai gražu, žinot, tas žodis DIDINGA čia labai tinka. Ir aš žinau, kodėl žmonės eina į kalnus ir žinau kodėl pati mėgstu žygius ir keliones. Nes tada atsiveria kita dimensija, o ta ana, kažkur ten, kur buvo vakar, taip susitraukia, kad ir be deguonies trūkumo svaigsta galva, taip maloniai, kad sunku to išsižadėti.

Ant Teides_MM.jpg
Va… (foto ačiū ❤ Martynui Mikelėnui)

O sieros junginiai krateryje ir šalia jo – smirda, nors šilti garai, kurie kyla iš Teidės gelmių šildo ten, kur vėjas skrodžia kiaurai. Teidė yra veikinatis ugnikalnis ir jei neminėjau – trečias aukščiausias pasaulyje. Esu laiminga, kad užkopiau, kad buvau dalis LIETUVIŲ grupės, kuri išskleidė trispalvę (beje, palaimintą lietuvio kunigo atsitiktinai viešinčio saloje) ant aukščiausios Ispanijos viršūnės, kad esu LAISVA būti ir keliauti kur tik veda mane širdis ir Jonas 😀

Trispalves zygis i Teide_MM.jpg
Mes – jėga! Ačiū visiems ir Marčiui 😉

Tai štai, pasidalinau su jumis savo kelione į Teidę ir turiu pasakyti, kad dabar, kai iš apačios žiūriu į jos viršūnę, jaučiu artimą ryšį, visai kitaip, nei pirmą kartą, kai pergrūstu keltuvu užkilome ir aš pasiekiau viršų b-e f-a-z-i-ų. Aišku tai irgi patyrimas, – OP ir atsibundi iš tamsos ant betoninių grindų šalia keltuvo, bet jau ant beveik viršaus, TAČIAU daug geriau – ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO, tuomet pati kelionė tampa tikslu.

IMG_4501.jpg
Kadangi pavėlavome, tai šešėlis buvo mažesnis, nei tikėtasi, bet man – PATS gražiausias

chicharreros* – taip vadinasi tikrieji Tenerifiečiai (jie NĖRA kanariečiai…)

P.S. Ačiū organizatoriams! ❤ Casa Lituana en Tenerife (FB@lietuviunamaitenerifeje)

TENERIFĖS lobiai ir grobiai (šiaurė)

Reportažas iš Karibų jūrų apsupto Gran Kanarijos salyno, TAIP, TAIP, iš T-E-N, netoli Islandijos… Remiuosi įdomiosios geografijos perliukais, žybtelėjusiais įvairiuose Lietuvos medijos kanaluose, kuomet pasakojama apie gyvenimą Tenerifėje.
Sala, matyt, susuka žmonėms smegenėles, jiems pasidaro taip GERA, kad jie nebežino kur besirandą ir kalba ar rašo bet ką.
Arba sala dreifuoja.

Canary-Islands-Map-1024x568
Dažniausiai TENERIFĖ plaukioja VA ČIA

O mes – tvirtai įsitikinę salos egzistavimu Kanarų salyne ir toliau ją tyrinėjame. Šį kartą ir vėl šiaurėje – žygiavome lengvai ir nelabai toli. Marsas įsiprašė keliauti kartu nuo ryto budėdamas prie automobilio durų, nors ne kartą esu sakiusi, kad jo į žygius nebeimsime, nes 14 kg spurdančio svorio kai nuokalnė virsta įkalne… Tačiau šį kartą kelias buvo toooks lengvas, kad ridenosi Marsas smarkiai laimingas, pakeliui  pasigėrėjimo “awww awww “ iš nepažįstamų dvikojų girdėdamas.

IMG_4383
Žygeivis PO visko… Ta galinė kulšis… 😀

RAMBLA DE CASTRO| Ruta del Sendero del Agua en Los Realejos

Kelionę galima pradėti nuo Playa de los Roques ar net nuo Puerto de la Cruz ir keliauti iki El Mirador San Pedro. Mums šį kartą norėjosi ramiai.  Auto pasistatėme calle Geranios (Los Realejos miestukas) ir įžengėm tiesiai į taką, kuris vingiuoja aukštai palei vandenyną.
IMG_4327Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Takas – vietomis grįstas akmenimis, vietomis žemė, vietomis medinės lentelės. Pėdinom virš siaurų paplūdimiukų, o giliai apačioje, į akmenis ir uolas, dužo bangos. Karts nuo karto kelias nuvingiuodavo žalumon į palmes (čia šiaurė, čia vešlu ir žalia) ir neregėto dydžio kiaulpienių kelmus.
IMG_4334.jpgPalo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.

Prisižavėję La Gordejuela griūvėsiais IŠ TOLI ir daug kartų patikinę Mariją, kad ten nėra kaip nusileisti, neskubėdami priėjome Casona y hacienda de Castro. Pakeliui dar yra mažutis San Fernando fortas su patrankėlėmis, kurios buvo skirtos gąsdinti piratus. Castro casona (namas) – tiesiog žavingas, menantis 16-ą amžių, šiuo metu jame turėtų gyvuoti turistų info centras, bet kas TURĖTŲ, nebūtinai yra…
IMG_4353.jpgNeapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…

IMG_4342.jpg
Lopinėlis laimikio

Apačioje – Castro paplūdimys su savu kriokliu. Taip ir įsivaizduoju gyvenimą TUOMET. Užgrobtoje pasakiško grožio saloje, gauni derlingos žemės su prieiga į nuosavą paplūdimį (na ten toks skardis, bet laiptukai yra, tiesa įrengti ne Castro laikais, bet , manau, Castro turėjo savų būdų ten nusileisti), augini vynuoges ir cukranendres, žarstai pelną rieškutėmis, šaudai į piratų laivus, kurie neteisėtai tavo užgrobtą žemę nori užgrobti ??? ir taip ramiai sukasi pasaulis…

Back to reality
Žygiuojant toliau paliekame kelią dėl takelio ir NESIGAILIME, nes randame puikią vietą užkandai, o tai mūsų šeimos pasivaikščiojimuose užima tikrai ne paskutinę vietą. Cueva del Naciente of Madre del Agua vanduo tekėjo, tik ne taip smarkiai kaip tikėtasi pagal pavadinimą, tačiau mums tai nerūpėjo, nes ten, tvarkingoje medinėje terasoje aukštai tarp palmių, mus aplankė vietinė fauna pasakiško gaidžio pavidale.
IMG_4366.jpgNereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardonsuplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
O gaídis Tenerifėje yra ypatingas padaras, kukariekuoja ryte IR vakare ar šiaip kada pageidauja,  gyvena laukinėje gamtoje ir plasnoja e-r-e-l-i-u. Konkretus evoliucijos pavyzdys.
Palikome trijulę nepaliestą (galiausiai pasirodė du gaídžia ir viena gallina***), Marsą į šaltinio kanalą įstatėm ir pagarbą vandeniui atidavėm. Tada liuokt pakilome iki El Mirador San Pedro. O ten vaizdas ir VĖL gražus, bet jau buvome pakeliui priganę akis, tai labai nenustebome. Užsukome į gerai atrodantį restoranėlį apžiūrėti tualetų ir gerai juos įvertinę pasukome tuo pačiu keliu atgal.

IMG_4359.jpg
Visiems SAVAS kelias…

VISO maždaug 6 km pirmyn ir atgal (nuo Playa los Roques – 8 km). Mes užtrukome 2,5 valandas su pavalgymu ir gaidžių stebėjimu.
Rekomenduoju nuoširdžiausiai šį muy muy bien taką su vaikais ir gyvūnais. VISIEMS keliavusiems, tiek tiems kurie myli vaikščiojimą tiek tiems, kurie tik p-a-k-e-n-č-i-a – LABAI patiko ❤

img_4350.jpg
Sakau – VISIEMS patiko 😉

*barranco (isp.) – tarpeklis

**hacienda (isp.) – ūkis, didelė sodyba, ale f-a-z-e-n-d-a

***gallina (isp.) – višta, (rus.) vardas (eina sau :D)

ME, Myself and i 😜

Nežinau kaip jūs, bet kai aš nenoriu kažko daryti (dirbti ta prasme), tai galiu kalnus nuversti buities tvarkyme. Jau išvaliau visus stalčius, perrinkau nebenaudojamus vaistus, netgi iššveičiau kavos malūnėlį, šiaip, nes reikia preteksto negalėti daryti to, ką turiu. O turiu aš – tokį vertimą ir oi kaip tai yra NE MANO pašaukimas, panašiai kaip ne mano pašaukimas yra masiniai renginiai. O visą gyvenimą buvau/esu laikoma ekstraverte..? Čia kažkoks kazusas, matyt, esu DVILYPA – kartais ekstra, o kartais prima

Prima_ekstra_t_s_20_b_red_black_russia
FUMAR MATA, amigos

Bet nuo šio svarstymo ir gilaus savęs nagrinėjimo, VERTIMAS nei kiek nepasistūmėjo, o štai nesutvarkytų stalčių nebeliko. Gal kartais kažkam saloje reikia pagalbos, tvarkau visokius: vidinius, išorinius, didelius ir mažus stalčiukus. Kreipkitės asmenine žinute.
Be stalčių švarintojos paslaugų, DAR galėčiau pasiūlyti save maisto ragautojos amplua. Man NE KARTĄ žmonės sakė (o aš KARTAIS renkuosi jais tikėti, nors pasak mano jaunystės dievuko Hemingvėjaus, jei tikėsi, kai tave giria, teks tikėti ir kai tave kritikuos…), kad aš TAIP skaniai valgau, kad ir aplinkiniai užsinori. Čia gerai, tikriausiai?! Ir AKURAT, kur tik mes su Jonu užsukame paskanauti, TEN prisirenka žmonių.  Taigi, verslo planas paprastas – mus kavinės VAIŠINA maistu, o mes jį VALGOME, lapnojame tiesiog (žinoma, kad privalo būti skaniai pagaminta) ir štai taip, organiškai pritraukiame klientus.

CIMG6696.jpg
Esame atviri pasiūlymams

O kad nemanytumėte, jos čia išskirtinai Jono nuopelnas (jis turi kitų privalumų) štai įrodymas – pamenu, kad paauglystėje paplūdimyje valgiau jogurtą ir jau susiruošus namo, prie manęs susipažinti priėjo vaikinas. Prisipažino, kad jį patraukė MANO J-O-G-U-R-T-O VALGYMAS (tokio dar negirdėjot, ane?!)… aš, tiesa sakant, tikrai neįvertinau to kaip komplimento, ožys na, būtų sakęs akys ten, ar blogiausiu atveju, ausys įsimintinos, bet ne J-O-G-U-R-T-O VALGYMAS..! Gal aš čia kažko nesupratau? Gal čia be galo romantiška? Jūs pabandykite, jei pvz esate vieniši, gal rimtai veikia?

IMG_7010
Jonas sakė, kad kojas imtų, ne jogurtą ir net ne mangus…diplomatas 😉

Po tiekos metų, visgi aplanko suvokimas, kad to sutikto naivuolio (arba ožio) žodžiuose slypėjo tiesos luitai (matyt apie kojas vaikis būtų vėliau užsiminęs, bet aš jam pamelavau savo vardą, o draugė to nežinojo ir vėliau gavosi nei šis, nei tas….)
Sekanti profesija, kurią natūraliai esu įvaldžiusi – scenarijų (tiek knygų, tiek filmų) nuspėjimas. Galiu greitai ir tiksliai, su visais niuansais ir akių mirktelėjimais, va tik „Hitchhiker’s guide to galaxy“ nepataikiau, kad tai buvo, pardon, YRA pelės, kurios valdo mūsų planetą. Ir dar vienas failure – 730 psl. James Joyce “Ulysses“, – as tų tomų neįveikiau, nu niekaip, dar, matyt, nesubrendau, ARBA, jau viršijau brandos cenzą…

Fortune Cookie 3.jpg
Va čia tai aukštasis AIŠKIAREGYSTĖS pilotažas, beje, kiniečiai fortune cookies dalina tik vakariečiams, nes tai visai ne jų išradimas 😀

Taigi, mielieji, aš – jūsų paslaugoms. Tik nesiūlykite vertimų, jetau, NE, jau geriau iškęsiu apsilankymą kokiame grandioziniame koncerte, kur daug kūnų ir tiesioginis kontaktas – garantuotas.

ANTIDEPRESANTAI

Vasaris visai ne už kalnų ir ne ugnikalnių, o man DZIN… nors dar nesenai, tai buvo nelaukiamiausias mėnesis mano metuose. Depresija tiesiog siautėdavo, o aš slėpdavausi tokioje vietelėje už virtuvės salos, kad niekas manęs nerastų, bet…

O štai ateinantis vasaris man šypsosi. Nerimauju tik dėl suplanuotos kelionės į Lietuvą, na bet lietuviškoje žiemoje spinduliuosiu savo Tenerifės įdegį, o prieš jį depresija – bejėgė.

img_3135
net neklauskite, patys matote 👀

KASDIENYBĖ saloje, ech, tokia maloni: Jonas išvykęs ten, kur palikta dalis mano širdies, visi, įskaitant šunį, – išskalbti, į mokyklą išsiųsti, pietūs, pusryčiai, vakarienės – done, tekstai – paruošti, o sekantys jau galvoje, namų šiandiena netvarkysiu, bet ŠTAI – plaukus ir vėl tenka dažyti…?!
Šis niu-an-sas saloje mane nervina, dvi savaitės ir jie (plaukai) pakeičia spalvą prie smilkinių??? Kažkoks nelemtas salos pokštas, ane? Taigi ir vėl einu maišyti henos miltelių. Kas nežino, čia tokie augaliniai dažai ir dažo jie puikiai, tik spalva ne visiems tinka 😜

axrh9900.jpg
Jonas – toli, ten jis atrodo šitaip

Esu DIDELĖ natūralaus pasigražinimo fanė: pradedant galva ir baigiant uodega, o saloje, TAM tinkamų produktų – kiek tik nori: kieme, tarp krūvos nudžiūvusių lapų, auga alavijas, turgelyje – tobuli avokadai (mano mėgstamiausias kremas), bananų plantacijos pasklidusios po visą salą (platus panaudojimas), mangai jau suvartoti skersai išilgai, aliejus ir vynas (būtinas). Aš netgi planavau atidaryti grožio studiją, kurioje naudojami tik natūralūs produktai (čia ankstesniame gyvenime) bet skaičiai nesuėjo, o kai skaičiai nesueina, pas Joną tartis geriau net neiti. Tai va, liko man pačiai tuose natūraliuose stebukluose nardyti. Nėr blogai. Labai skatinu ir jus 😉

IMG_3721.jpg
Dumplainių sezonas – nepaprastai mėgstu, antri pro mangų mano sąraše

Bet, mano KASDIENYBĖ saloje neatrodytų TOKIA pilna įspūdžių ir emocijų, jei ne Charlis arba Carlos Velazquez, kaip jis save kituose kanaluose pristato (čia, saloje, matote, galima kad ir penkis vardus turėti, kaip ir adresą savo susigalvoti ir tuo adresu gauti laiškus, bei siuntas).
TAIP, tai TAS PATS paplūdimio tinklinio treneris ir NE aš dar jo nemečiau. Žinau, sunku patikėti, ypač tiem kas matėt mane šluostantis krokodilo ašaras ir pilnat negirdėtus keiksmus Charlio adresu, bet va, turiu tą bėdą, – pasiduoti man sunku. Nepatariu TAIP užsikabliuoti, net jei šnekta eina apie sportą, bet visi gi turime savų silpnybių…

ddvh0352.jpg
Kita silpnybė…

Šiandien Charlis ŠVIETĖ lyg antra Tenerifės saulė ir besitreniruojanti grupelė spėliojo KAS GI nutiko, kad žodis mierda* per treniruotę tebuvo ištartas vos keletą kartų (ir tai su lengva šypsena)? KURI simpatija pagaliau Charliui atrašė į whatsApp žinutę?… Gal tinklinis ir yra mūsų trenerio TRUE LOVE, betgi labiau apčiuopiamų simpatijų šilumos prie to tauraus jausmo vistiek norisi. O kai telefonas tyli ir simpatijos nerašo, nėr kur dingti – tenka treneriui rėkti garsiai ir dar garsiau, kad ir ant tų, kurie užsispyrusiai lenda su savo mėgėjiškom pretenzijom į jo TOBULĄ paplūdimio tinklą.

IMG_3797.jpg
Silpnybė Nr. 3

Paskutinės treniruotės metu ne kartą stingau nuo rūstaus žvilgsnio, o ausys ilgiau nei būtina šifravo “mejor“** arba “good reception, Viktorija“***  BET prie pagyrų, žinokite, pas Charly priprasti nereikia – jos ITIN retos. O tuomet atėjo nematytas vyriškis ir pasiglėbesčiavęs su treneriu paaiškino, kad jis pas Charlį jau trečią sezoną ateina treniruotis, tik štai dažnai jam NERVAI NEIŠLAIKO…. MAN taaaaaaaip palengvėjo – aš tą norvegą supratau iki mėnulio ir atgal.
Štai ką su žmogumi saloje daro Charlis ir jei jūs mėgstate IŠBANDYMUS arba tiesiog norite pasitikrinti savo emocinį stabilumą – treniruotė pas Charlį yra TAI KO JŪS IEŠKOTE.

DARE TO COME and DARE TO STAY!

Beach volley.jpg
Aišku, kad čia mes su Neringa 😉 …. iš Pinterest

O jei, IŠDRĮSITE ateiti pas šitą tinklinio Tarzaną, kuris ŽIAURIAI (labai tikslus žodis) myli tinklinį, bet turi lygiai nulį EI, ant Playa las Vistas smėlio, sutiksite super fainą: norvegų, vokiečių, ispanų, rusų, austrų, lenkų, ukrainiečių, italų ir, žinoma, lietuvių draugiją. Visi kaip vienas (jauni ar seni) tylės lyg kariuomenėje, kai Charlio lazeris degins skyles ant NE TAIP dirbančio žaidėjo kūno, tačiau kai tokiem naujokam, kaip aš pasiseks įkalti KIETĄ tašką, pakils audringa palaikymo banga 🙃 Tomis akimirkomis, draugiškas pliaukštelėjimas delnais, reiškia DAUGIAU nei kraujo ryšį…
Aš rimtai išprotėjau…#love #volleyplaya. Pasirodo, TAI – užkrečiama ❣

*mierda (isp.) – š….

**mejor (isp.) – geriau

***good reception (angl.) – geras (kamuolio) priėmimas

 

 

ANTRI KARTAI

Mes grįžome į salą, į savo Mangų kaimą Tenerifėję ir viskas grįžus yra kiek kitaip, nei pirmą kartą. Jūs gi žinote, – PIRMAS KARTAS būna TIK vieną kartą.

IMG_7074_sutvarkyta maza.jpg
Old news, ruduo 2017

O ANTRAS kartas yra KITOKS.
Nusileidus oro uoste nenustebau, kai mane apgaubė šiluma, naktinis saldus žydinčių medžių kvapas finkutėje irgi nebuvo atradimas, o kabantys mangai jau buvo TAI, ko aš ir tikėjausi…
BET visgi… vėl tas kvapas, vėl tas skonis ir vėl ta šiluma… (Ji kitokia čia, nei Lietuvoje. Kitokia ir tiek.)
Taigi, tikra tiesa, kad antras kartas YRA kitoks, nei pirmas, BET visai ne prastesnis.😉

IMG_2187
Mano kukli kasdienybė – mango yogurtas al fresco

Ką tik išėjo Rafa (mūsų nekilnojamo turto agentas), vėl taisė kondicionierių, kuris vėl nešaldė (sakė, jog tam aparatui tiesiog reikia įsibėgėti, na, lėtas jis…na, saloje tas kondicionierius gimęs, o mes skubiname jį visai nepelnytai – susigėdau.) Vėl Rafa su tooooookia plačia šypsena 😀 Jo žmona, Margarita, vėl laukiasi ir Rafa man skaičiuoja ant pirštų – „antros ir trečios noriu taip pat mergaitės, o ketvirto jau berniuko… jei Margarita sutiks… Viktorija, kad tu žinotum koks aš laimingas!“ Aš tai matau, ir pati pasijuntu laiminga. Gera, kai šalia gera.

IMG_2217.jpg
Rytinio pasivaikščiojimo dalis. Tie blokeliai – pasisėdėjimui, žvilgsniui į tolį. Viskas vietoje.

Girdžiu sodininką Borja rėkiant ir nors sėdžiu lauke, jo, skinančio mangus, nepastebėjau. Strykteliu žiūrėti ko jis man rėkia (Borja ir toliau varo ispanų greitakalbe be jokios minties, kad kažkas galėtų jo nesuprasti), bet pasirodo rėkia ne man, o pravažiuojančiai mašinai, kuri atbuliniu parvaro atgal. Dabar, kieme tarp mangų, vyksta poklabis. O aš ką, – rašau toliau.
Ir kaip aš ŠITO pasiilgau. Va, sėdžiu, vėjukas mane glosto, girdžiu tolimus statybos garsus (Tenerifėje vis dar viską stato ir stato), Borja čia kaip čia, Marsas pasikriuksėdamas graužia kaulą, Jonas dirba kažkokiame bare (Zanzibar‘ą, deja, uždarė), o mergytės pirmą dieną mokykloje…

IMG_2198.jpg
Nauja mokykla ir geras jausmas ❤ ❤

Tiesa, juodoji gulbė (mūsų buvusi quatrinė audi, kas nežino) su mumis salon negrįžo. Ir pirmas klausimas benzino kolonėlėje pilant kurą į nuomuojamą mazdikę – „donde es audi?“ Jonas, manau, susigraudino…
Tai va, tas ANTRAS KARTAS nėra prastas, daug ką pats pažįsti, daug kas pažįsta tave ar bent jau tavo mašiną…

O mūsų vasara Lietuvoje buvo labai pilna. Darbų, sprendimų, abejonių ir veiksmo. Dar ji buvo labai graži, tokia kaip NIEKADA, tokia kokia galėjo būti TIK 2018-ųjų metų vasara ir jokia kita.
Ar aš išmokau gyventi čia ir dabar? Tapau tokia išmintinga? Nušvitau?

VUQZ0585.jpg
Kai dukrytė pasirenka TOKIĄ mamos foto kontaktui telefone, esu rami, kad mums VISKAS yra gerai

Iš tiesų tai labai parodoksalu, bet mano vasarai tiek daug spalvų suteikė LAIKINUMAS. Dėl jo (to pono Laikinumo) atėjo ir suvokimas KAIP visa kas mane supa yra gražu, miela, sava ir tiesiog nepakartojama.
Mano Vilnius, mano šeima, mano vaikų seneliai, mano kiemas (aha aha, čia yra mano kiemas), mano miškas, mano jūra, mano daugai…

IMG_1730.jpg
Mergytės su mergytėm (beje susitikome TENERIFĖJE) Gervių Sodyboje Lietuvoje 😮 , norėjo ir mane apvilkti, pabėgau….sakė esu bailė…


LAIKINUMAS tą „mano, savo, mūsų“ pavertė TOKIU nepaprastu dalyku, koks tai iš tiesų ir yra. Tačiau įvertinti ir SUVOKTI tai sugebėjau tik dėl to, kad tai tapo LAIKINA.
Žinojau, kad turiu tik tris mėnesius pasidžiaugti, susitikti, pasimaudyti, apibučiuoti kiekvieną kampą… daug ko nespėjau ir nuo to, visa tapo tik dar brangiau.
LAIKINA, mano mielieji draugai, pasirodo, YRA GERAI.

IMG_2069.jpg
Niekas neišims Baltijos iš manęs
XDDD3254.jpg
JOKIOS Baltijos 😉

Žinau, kad ir saloje taip pat esame LAIKINAI, todėl žiūriu į vandenyną nuo savo finkos kalvos ir negaliu atsižiūrėti. Birželį, kai baigsis mergaičių mokslo metai, mes paliksime salą. Ir tą kaifą, čia, tarp mangų (kuriuos vėl privalau gelbėti), aš irgi turiu LAIKINAI.
Ar įvertinčiau, jei manyčiau jog liksiu čia ilgam? A-L-E visam…? Ar TAIP būna?

Atsakau jums ir sau – NE, nebūna.

Patraukė mane į filosofiją ir tai ne atsitiktinumas, aš čia vėl apie S. Jobs‘o kalbą ‚connecting the dots’. Ne veltui lėktuve pasipainiojo straipsnis apie Cafe mortel (Mirties kavinę), ne veltui jį perskaičiau ir pašiurpau, viduje pasišiaušiau, bet taip, Karolina, mano miela drauge, TAIP, apie mirtį reikia kalbėti ir ją priimti, ir nustoti sakyti vaikams, kad gyvensime amžinai. Nes tai ne tiesa.

IMG_2164.jpg
ŽLIUMBIAU LĖKTUVE, čia vainikas, jei nematot

Kas nežinote pasigooglinkite death cafe, dabar yra ir stacionari kavinė, kur galima ne tik pasikalbėti, bet ir į karstą įlipti, pagulėti, galbūt nusifotografuoti, jei pageidaujate.
Kam to reikia?
Kad šiandien GYVENTUMĖTE arba gyventumėte ŠIANDIEN.
Kai suvoki, kad viskas yra LAIKINA (ne perskaitai, bet SUVOKI) iš tiesų susuka vidurius, bet ir kažkaip išlaisvina (na gali ir palaisvinti, čia jau nuo organizmo priklauso, bet kokiu atveju – IŠVALO). Aš tai noriu verkti, bet ašaros man niekuomet nebuvo vien liūdesio išraiška.
Taigi. Argi ne puikus tas mano antras kartas…?

IMG_0360.jpg
NET ir paplūdymio šlepetės YRA LAIKINOS

O dabar apie žemiškesnius dalykus.
Dušas mūsų finkutėje yra vienas ir nepakartojamai panaudotas. Išvykstant paprašėmė, kad šeimininkai sutvarkytų pastovų vandens pratekėjimą įvairiomis kryptimis. Ir ką jūs manote – tai TIKRAI buvo padaryta, netgi su kaupu. Aš labai tikiuosi video veiks, muzikos nereikia (Ačiū ELA!).

Vienas reikalas sutvarkytas, imamės kito –> mūsų kanarų namai neturi oficialaus adreso. Praėjusiais metais sėkmingai išvengėme biurokratijos, bet šiemet teko oficialiai susitvarkyti dokumentus. Adresas – BŪTINAS mokykloje ir kitose institucijose, taigi privalėjome oficialiai prisirašyti (tas reikalas vadinasi Empadronamiento). Namukas, kuriame gyvename neturi numerio (tiesiog), taigi teko patiems tą numerį SUSIKURIT (kodėl gi ne).
Kaip tarėm, taip padarėm – davėm patys sau adresą, t.y. savo namukui numerį – Calle El Pinque 49.

IMG_2180.jpg
Jonas išsiuntė atviruką, vis dar laukiam ateinant…

Kodėl 49?
Paprasta – jei 42 yra atsakymas į VISUS klausimus*,
TAI
42 + Šniau9 – 42 / 21 = 49.
Tai va dėl to.

Sutvarkius adresą, kondicionierių ir dušą mes nebeturime jokių prašymų ar reikalavimų. Esame oficialūs “kanariečiai”. Tiesa, dar vaikai nepriregistruoti, bet kokią savaitę pavaikščiosime su popieriais (aš rimtai: gim. liudijimo vertimas, užanspaudavimas – o tą daro vienintelė patvirtinta vertėja Madride….paštu GAL ateis į mūsų naują finkutės adresą… tada atgal į savivaldybę, kur aišku reikia ilgai laukti – ten mums padeda vertėja (aišku reikia mokėti), bet šalia yra kavinė, kurioje fantastiška cortado kava…. tada, jei viskas gerai, atgal į sporto mokyklą, kur žūt būt privalau tą popieriuką atnešti iki 21 dienos… ir VISKAS).

IMG_2208.jpg
Čia tenka ilgai rymoti laukiant prie savivaldybės valdininkų durų…ech

O ŠIANDIEN matome žydrą dangų ir ilgai burbuliavę ant suknistai suknistos kanarų biurokratijos, nes dviejose institucijose nuo ryto negalėjome sutvarkyti reikalų, dėl kokio nors popieriuko trūkumo, pasineriame į šiltas vandenyno bangas. Kol širdau, buvau pamiršusi caffe mortal. Dalinuosi ir su jumis, gal ims ir pramuš kažkuriam –

IMG_1265
Čia dar Juodkrantė :*

Mi amigos, manana es HOY 😉

 

*Douglas Adams „The Hitchhiker‘s Guide to the Galaxy“ – jei dar neskaitėte, tai nedvejokite, mačiau yra ir lietuviškai knygyne. O ir filmas ne pėsčias. Jums VISKAS pasidarys aiškiau.
https://en.wikipedia.org/wiki/Phrases_from_The_Hitchhiker%27s_Guide_to_the_Galaxy

 

(ne) AMŽINOSIOS SALOS – V e n e c i j a

Kildama į Vieną, pakeliui į VENECIJĄ, žiūredama į lietuviško dangaus debesis (ir tai sakau be jokio neigiamo atspalvio) jaučiau visa savo esybe – man tikrai PATINKA ir TINKA tas vagabondizmas. Kelionėse aš esu mažiau pasimetusi. Kelionėse nėra to pastovumo, kuris greit pradeda varginti ir kelti bangas: „o kas aš? o ką aš?“
LEKIONĖSE man viskas aišku.

1580911_1
TIKRAI

O VENECIJA mano gyvenime yra pastoviai. Ji – mano Europos centras. Tokia, anokia, pilna turistų, su mergaitėmis ir be jų. Į ja vis sugrįžtu. Miestas pasklidęs salelėse (118 vnt, jei tiksliau), kanalai vietoje kelių, laivai vietoje mašinų. Made for me. Ir ne, nei karto, man Venecijoje nosies nerietė blogas kvapas, nors tikrai taip gali nutikti per didelius karščius ir nei karto nenusibodo vaikščioti gatvelių labirintais, kurių net google maps tiksliai neatseka. Pasiklysti Venecijoje yra tikslas, ne nepatogumas.

IMG_1302
Venecija iš dangaus

O suptis ant vandens Venecijoje, ech, aš galiu kiaurą dieną. Tai yra dar viena pasaulio vieta, kur norėčiau ilgėliau pagyventi, kad viską išnaršyti, pajusti miesto gyvenimą skirtingais metų laikais, laivu pasiekti Kroatijos krantus, perplaukti visus kanalus, išsilaipinti visose salelėse.
IMG_0821Šį kartą keliavome dviese, birželis – mūsų vestuvių šventės mėnuo, tai arba į Juodkrantę arba į Veneciją 😊

IMG_1550_1
I know  I know… taigi 17 metų atgal!!!

Ir šį kartą nuo Marco Polo (žymus Venecijos pirklys ir keliautojas) oro uosto iki pagrindinės salos, žalsvus vandenis skrodėme su vandens taxi, ne su vandens autobusu – vaporetti. O tai NEPAPRASTAI nuostabus jausmas! Ypač kai purslai putojančio vyno aukojami Neptūnui, o mūsų šypsenos – nuo ausies iki ausies. Tikrai vertas grieko malonumas ir keliantis žaibišką priklausomybę…
IMG_1310Atpūtėme su vėjeliu. Kas kartą įplaukiant į tą senąjį miestą man atima žadą – namai, tiksliau – rūmai, visi ant vandens. Venecija – įtvirtinta dumble Adrijos jūros vandenų lagūnoje ir tas vaizdas, bei jausmas, kad NĖRA mašinų, nes NĖRA kelių joms riedėti, užburia, ramina, kviečia ir visaip kitaip mane žavi.
IMG_0781Myliu vandenį, o kai tas vanduo supa visur mieste yra tiesiog tobula. Ir taip, aš žinau, matau, kad rūmai, daugelis jų yra persikreipę, susiūti geležiniais lynais, ne kartą tvirtinti ir taisyti, aš suprantu, kad kažkada to STEBUKLO neliks, kaip, beje, visko, tačiau tai tik stiprina Venecijos burtus. Man jie ypatingai paveikūs.

IMG_1403
Mokesčių Inspekcija alla veneziana tolumoje…

Kai mokiausi SDA Bocconi Milane, su trim vaikinais dundėjome traukiniu apžiūrėti Venecijos ir man žiauriausiai nutrynė basutės, nes nebuvau pasiruošusi tiek daug vaikščioti, o ir batų pasirinkimo savo studentiškoje spintoje daug neturėjau (o Venecijoje arba laiveliu arba pėsčiomis – ir daug). Keista prisiminti, beveik neįtikėtina, kaip tie vaikinai mane NEŠĖ, ant nugaros…. nes matė, kad pėdų situacija labai prasta. Vienas jų – buvo Jonas 😊 Taip, mūsų istorija prasidėjo Italijoje, o Venecija gražiai atliko savo vaidmenį, nors tuomet viskas atrodė ne taip romantiška. Betgi connecting the dots ir gaunasi vientisas paveiksliukas. Aštuoniolika metų FFWD ir mes vėl ten, ant vandens, su daug daugiau įvairios gyvenimiškos patirties IR patogiais batais.
IMG_1323Kiekvienuose didinguose rūmuose (apie +/- tūkstančio metų) kažkas vyksta: paroda, koncertas, spektaklis, juose įsikūręs muziejus ar atkurtas autentiškas interjeras, kurį gali apžiūrėti, o retkarčiais ir paliesti.
IMG_1391IMG_1394Kas kartą lankydamiesi Venecijoje ir mes stengiamės akimis suvalgyti kažką naują, ir BŪTINAI pasižymėti LEDAINĖSE. Mano rekordas – šešios porcijos per dieną (o aš nesu super didelė ledų fanė). Ledai Venecijoje oficialiai YRA PATYS GERIAUSI šioje žemėje. Mano favoritai – pistacijų. Niekur kitur šio skonio ledų neperku, nes kiek gi galima nusivilti…

IMG_0801
Gondola pasiplaukioti – BŪTINAI, geriausia vakare, daug įdomiau

Palazzo Ducale (Palaso Dogale) – apėjome visą, įskaitant kalėjimą. Kažkur per vidurį Jonas pradėjo dūsauti, kad muziejaus kreditai išnaudoti, bet manau tikrai nesigaili, kad atlaikė tą pasivaikščiojimą salėmis auksuotomis lubomis, tapytomis sienomis ir fantastiško grožio, nesuvokiamo dydžio durimis.

IMG_1358
Palaso Dogale kiemuks… čia rinkosi visi svarbūs Venecijos vyrai spręsti Venecijos reikalų

Perėjome akmeniniu tilteliu, kuriuo kalinius lydėjo į belanges. Po juo plaukiant gondola mums liepė pasibučiuoti, kaip ir plaukiant po Rialto tiltu (supratau, kad Venecijoje bučiuotis galima, o ir reikia bet kur, tai svarbu norų išsipildymui). Beje, kalėjime buvo šiurpu prisiminus inkviziciją, kuri siautėjo Venecijoje 16-17 a. Nesuvokiama. O dabar klajojame tais apčiais tuneliais nepersekiojami. Jaučiausi ir jaučiuosi labai apdovanota. Nežinau kaip tie kiti mano gyvenimai, bet šis – laisvas ir labai šviesus.

Nusikėlėme į St Giorgio Magiorio salelę, ten DAR pasikrovėme meno. Viena įdomiausių Venecijos architektūros bienalės dalyvių – Vatikano ekspozicija, tai dešimt skirtingų koplyčių sukurtų skirtingų šalių menininkų. Gamtoje, tarp medžių, vos viena stotelė nuo turistais aplipusio San Marko* čiulba paukšteliai, krantus skalauja ir kvepia vanduo. O tos koplytėlės, ne visai tokios, kokios pirmiausia iškyla mintyse. Man LABAI patiko. Originalumui valio! Ir štai tokia ta Venecija – ant kiekvieno kampo, kiekviena siena, kiekvienas stulpas yra menas ir istorija. Ir viskas ten YRA gražu.

IMG_1367
St Giorgio Magiorio salelė

Apėjome Giudecca salą, ten nereikia brautis pro turistų grupes, nors kanalai tokie pat gražūs. Tai daugiau vietinių žmonių gyvenama sala, kaip ir Cannaregio rajonas pagrindinėje saloje (čia rasite žydų getą), bei Castello. O Lido saloje (11 km smėlio pirštas) gyvena apie 20 tūkstančių vietinių ir ten galima maudytis.

Su mergytėmis, ankstesnėse kelionėse, aplankėme Murano ir Burano salas. Pirmoji garsėja stiklo dirbiniais ir TAIP, Murano rasite dirbtuvių, kur galima stebėti stiklo pūtiko darbą (kažkada labai norėjau tuo užsiimti, bet pastovėjusi pusantro metro nuo krosnies, kur vyksta stiklo stebuklai, supratau, kad tai ypatingai daug jėgos ir ištvermės reikalaujantis reikalas. Nemačiau nei vienos moters stiklo pūtikės, bet visas procesas visgi yra NEPAPRASTAI įdomus, gal KITAM gyvenime būsiu vyras arba alyvmedis). Saloje rasite daug turistų ir dar daugiau parduotuvėlių ir galerijų parduodančių spalvoto Murano stiklo gaminius.

IMG_1460
veeeeery happy !!!

Burano – man mieliausia sala, su spalvotais namukais ir jaukia atmosfera. Tiesa, ten mus pagavo siaubingas lietus, toks kiaurai merkiantis, kai kibirais pilasi iš aukštybių, bet mes ne pėsti, tsakant, įšokome į piceriją ir ne paslaptis KĄ ten valgėme. Vaikai buvo labai patenkinti, o kas tas lietus prieš dar vieną itališką picą. Tiesa, Burano garsėja karališkais nėriniais, bet ne, ne mano reikalais tie ažūrai-abažūrai, tai negaliu jums rekomenduoti.

IMG_0911
Burano,  o nusidažyti namuką čia reikia spec. leidimų!

O maistas Venecijoje – skanus, nors priklauso, kur padėsite savo uodegas. Buvo vietų, kur labai nusivylėme, bet tai labiau turistiniai centriukai, o štai pasukus į šoną ir PAKLAUSIUS vietinių, galima atrasti sau tinkančių restoranėlių. Mes jau kelis kartus užsukame į Al Paradiso esantį netoli Rialto tilto, bet užkaboryje, kur vos ne vos praeina keli žmonės. Ten gera ramiai vakarieniauti, gera pradėti vakarą su spritz kokteiliu, kuris YRA Venecijos Nr 1 alkoholinis gėrimas. Aš, tiesa pasakius, jį pirmą kartą ir suragavau Venecijoje, o paskui pasakojau draugei, kuri mane pavadino „tundra“, nes esą Spritz‘ą jau senai visi ne tundros žinojo… Va.

IMG_1411
no comments… per vėlai susigriebiau, pustuštė
IMG_1333
Ponte de Rialto – seniausias tiltas per didįjį kanalą

Na, o mes, palaikydami tradiciją ir šį kartą pasišpricinome ir pavakarieniavome Al Paradiso (tiesa paragaukite Venecijoje seppie alla veneziana, aš žinoma ragavau, bet vieno karto ir UŽTENKA…ten specifiškas valgis, spalva – juoda, betgi mūsų šaltibarščiai irgi ne visiems 😊)
Po vakarienės, lėtai ir ramiai, nuostabų šiltą vakarą, nužingsniavome į Venecijos džiazo klubą. REKOMENDUOJU kaip puikų atsipalaidavimą nepaprastai tinkantį Venecijos kanalų kontekste. Jonas po jazziuko miegojo puikiai, sakė net kar-ve-lių negirdėjo, o tai jau – NEREALIAI PUIKIAI Štai aš galvojau TIKRAI susitepsiu rankas krauju, gerai kad nepasiekiau jų (suknisti burkuojantys padarai TAI daro LABAI agresyviai ankstyvą rytą ant palangių ir stogų ir KĄ tu žmogus padarysi…Karveliai nugalėjo)

IMG_1508
Pakeliui į jazz klubą ❤

Dar, netikėtai susipažinome su Amerikos lietuve Dovile ir jos sūnumi septyniolikmečiu Vakariu. Buvo nepaprastai įdomu pasikalbėti su dvidešimt šešerius metus JAV gyvenančia lietuve, šypseną kėlė užtikrintas vaikinuko dėjimas ant Donaldo Trumpo ir tas very amerikietiškas I know it all požiūris. Bet tuo ir žavios kelionės, kad jose sutinku įvairiausių šios žemės piliečių ir nėra man gana, nors tu ką.

IMG_0811
Gondolų cechiukas – niekas jums neišduos gamybos ir specialaus  juodo lako paslapčių, užeiti į dirbtuves – NELEIDO…

Tradiciškai, paskutinę dieną, mirkėm kojas Punta della Dogana, kur įspūdingame muitinės pastate įkurtas modernaus meno muziejus.

*San Marco aikštę su visais jam priklausančiais žymiais pastatais: bazilika, laikrodžiu, varpine, muziejais, – tikrai verta apeiti. Galbūt ne per vieną kelionę ir tikrai ne per vieną dieną. Planuoti ir susidėlioti dieną pasitelkus internetą – verta, antraip užtruksite milžiniškose eilėse ir malonumas virs nuovargiu.

IMG_0925.jpg
Piazza San Marco ir Palaso Dogal 

 

IMG_0825
Palaso Dogal iš kitos pusės
IMG_1351
Baxéłega de San Marco

 

 

Į Veneciją grįšim. Kol ji dar yra.

IMG_1339
Mua mua … bellezza

 

 

Hasta pronto, la isla preciosa!

Ech, pasiilgau lietuviškų pušų… štai taip ir sukasi tas gyvenimas, ilgiuosi palmių, skrendu pas jas, tada grįžtu pas pušis – vyrauja nuostabi pusiausvyra 😁

IMG_0918
Šitos pasiilgo visų, ir draugų, ir senelių, ir lietuviškos vasaros ir močiutės CEPELINŲ

Taigi, lagaminai vėl išrikiuoti. Na ir daug jų, pasirodo, turime. Šį kartą ruoštis nėra sudėtinga, ten kur vykstame – vasara, PAGALIAU, nes vykstame mes į Vilnių 😀

IMG_0924
Lietuvaitės su ne lietuvaitiškais kostiumais (bet esmė ta pati) – pasiruošusios Dia de Canarias

Tereikėjo visus daiktus iš finkutės* perkelti į sandėliuką, kad rudenį galėtume sugrįžti. TAIP, salon grįšime dar vieneriems mokslo metams, o tada ir vėlei tarškinsiu kompiuterio klavišus ten, kur matosi beribis vandenynas, vaikšto vietinės gatos** ir vaidenasi Borja***. Mangai, kuriais aplipę finkos sodo medžiai, tikiuosi jau bus prisirpę, bet dar nenuraškyti. Borja, amigopor favor! Tiesa, tarpusavyje dabar jį vadiname Broniumi, na kad nugirdęs savo vardą nespėliotų ką mes apie jį sava kalba šnekame (tik gera, mielasis). Atsisveikinimui įteikėme jam lietuviško alaus (taip, “Švyturio” yra ir saloje), sakyčiau puikūs barteriniai mainai – vietiniai kiaušiniai į užjūrio alų!

DSLX7963
Ši kelioninė dujinytė, apkeliavusi su mumis oi daugybę vietų, gelbėja, kai finkutėje dingsta elektra… na kaip be kavos?!

O grįžus, rugsėjį, gaminsime sau adresą, t.y. namo numerį, nes šiuo metu jo neturime. Sakė galime pasirinkti k-u-r-į tik norime, svarbu, kad dar nebūtų panaudotas mūsų gatvelėje…. Taigi, apėję visas gyvenamas ir negyvenamas aplinkines finkas (numeracijos logikos nepagavome) nusprendėme apsistoti ties NR 49. Tokio TIKRAI nėra, viskas sukasi apie 7, 12 ir pan. Todėl, kad TIKRAI nesuklysti, IMSIME 49. Nerealu, ane, čiaukšt ir PASIDARAI savo adresą. Įdomu, gatvės pavadinimą taip pat galima susigalvoti?!
Mh mh, pasiūlymus priimame iki rugpjūčio 15 dienos.

IMG_0838
Lukos slėptuvė netoli mūsų finkos, ir užrašas “No cazar“ t.y. “Ne medžioti“… What?

Per devynis mėnesius (jie pralėkė šast) nudirbti visi būtiniausi darbai: sunešioti trys maudymosi kostiumėliai, nutrintos trejos cholos**** (tarp kitko šitą žodį senora Ruiz per pačią pirmą ispanų kalbos pamoką užrašė ant lentos – sakė be chol’ų Tenerifėje, n-i-e-k-a-i-p, IR ji buvo visiškai teisi!), suvalgyti 1529 mangai, išdalinta pusė tiek, patirtas kanariečių gerumas ir rūpestis, suvokta, kad manana yra manana ir nereikia TAM priešintis, priprasta prie britų tvarkos mokykloje ir rasta draugų, kurie kalba skirtingomis šio pasaulio kalbomis.

Šypsausi ir SKELBIU devynių mėnesių avantiūrą – pavykusia!

Tiesa, tiltelio aš vis dar nepadarau, nes tai kas man gaunasi, labiau primena stalą… jau vien dėl to PRIVALAU grįžti! Logiška.

IMG_9802
Marijos laboratorija, ne vienas vabzdys čia baigė savo dieneles….
IMG_0842.JPG
Lu ir Safra, ech… vaikystė ❤

Na, o tuo tarpu, sėdžiu foteliukyje priešais ‚nupjautą‘ kalną (tokia visai plokščia viršūne), kurį sveikinu kas rytą su užtarnautu kavos puoduku ir ŽINAU, kad pasiilgsiu šitos salos, ŽINAU, kad vasaros gale su liūdesiu paliksime Vilnių, Juodkrantę ir Druskininkus. Mergaitės nesustodamos kalbės apie draugus ir senelius, bet salos jau būsime pasiilgę. Be to, dar liko neištyrinėtų archipielago de Canaria salų, nepatirtų nuotykių danguje su parasparniu (ne ne, ne aš..), vėžliukai, kuriuos būtinai nersime aplankyti, takų, takelių ir urvelių, kuriuos turime apžiūrėti Tenerifėje, na ir vulkanai. Jie traukia ir dar metams mes pas juos grįšime.

IMG_9810
Besėdėdama ėmiau ir supratau, kad tai ką matau ir yra salos esmė: kalnas, kava (už kadro), šezlongas ir džiūstantys Jono maudymosi šortai…

Lietuvoje, girdėjau, lepinatės šiluma, o mūsų namo kiemas Vilniuje, ta proga, apaugo kaip nežinia kas, nes viskas per mėnesį išsprogo, sužaliavo, nužydėjo ir dešimt kartų pakeitė išvaizdą. Reikia žoliapjovę išleisti pasiganyti, o tai teks plaukti žalia jūra link vartelių į mišką.

DCIM103GOPRO
Aš ir ji. Mano pirmasis nėrimas, tikiuosi ne paskutinis 🤞

Noriu palinkėti jums visiems NUOSTABIOS vasaros, kur ja besidžiaugtumėte. Svarbu, kad širdyje būtų šviesu ir šilta 😊IMG_9143Ačiū, kad keliaujate mano žodžiais, salų yra ir arčiau Vilniaus, todėl PAŽADU, kad bus ir vasarinių beždžionės nuotykių 😉

IMG_9551.JPG
aha aha… be to – šioje dėlionėje 1K gabaliukų, sekantis užsakymas Kalėdų Seneliui – 13K ir didesnė finka 😎

Hasta luego, amigos!

*finkutė, finka – mūsų namai Tenerifėje

**gatos – katės

***Borja [Borcha] – finkutės generolas, sodininkas, vardu Borja

****cholas – paplūdymio šlepetės

Sala, kurioje auga Super Medžiai – SINGAPŪRAS 🤘

Vaizdas piešais mane – fantastiškas, visai kitoks, nei jau įprastas Tenerifės finkoje (greit pripranti žmogus prie gero :D). Ir musių čia nėra. Tolumoje matyti upė, daug žalumos (tokios spalvos Tenerifės pietuose mažoka), daug dangoraižių ir dar daugiau žmonių.

IMG_0643
Singapūras dabar. Tas baltas lotosas – muziejus.
Singapore, 1950s-60s (9)
Singapūras apie 1965 m. Foto ©vintag.es

Dabar keturios valandos ryto (pas jus, brangieji), aš jau po mankštos baseine ir nerealių pusryčių (vien dėl jų vertėjo parą skristi!). Netgi buvau prigulusi į nuostabiai didelę ir minkštą lovą, bet nemiegojau. Paskutines tris paras nemiegu, tik snaudžiu, bet tai geriau nei nieko. Esu toli nuo savo namų ir mergaičių, tolimoje saloje, kuri nenustoja manęs žavėti. Šis kartas – šeštas.

panorama diena.jpg
Panorama dieną
panorama naktis.jpg
Panorama naktį. Lazerių šou belaukiant.

Singapūrą reikėtų pamatyti bent kartą gyvenime, o pajusti būtų dar geriau. Savaitės turėtų užtekti apžiūrėjimui, o naudotis miestu kaip tarpine stotele keliaujant, iš viso – puiku. Man aišku, kad aš čia dar grįšiu, jei tik pūs palankūs vėjai į mano bures. Šis miestas – sala – SIM citis (pamenate kompiuterinį žaidimą?) ir man jis LABAI patinka.
Įvairovė visame kame yra gerai, todėl Singapūras, po Tenerifės low key gyvenimo yra gaivus gurkšnis – ne tiesiogine prasme (+34, drėgmė 76%).

Čia – ŽMOGUS + TECHNOLOGIJOS + VIZIJA verčia iš koto.

O dar spalvotos gėlės ir augalai palei visą kelią nuo oro uosto, visame mieste: ant žemės, pastatuose ir ANT pastatų. Pridėkime nerealius vaisius (dar geriau nei Tenerifė) ir jų sultis, Azijos virtuvę (negaliu sustoti) ir vakarus, kai apsirengti tereikia patį orą.

IMG_0600.jpg
Žadu persivalgyti per tas dienas azijietiško maisto – manau man pavyks 😉

Trumpai: Singapūras – žinoma YRA sala, Pietryčių Azijoje, šalia pusiaujo, todėl ten VISADA karšta ir drėgna. Gyvena nepilnai 6 milijonai kinų, malajų, indų ir eurazijiečių. Pagrindinė kalba YRA anglų, taip pat kinų, malajų ir tamilų. Singapūro istorija labai įdomi, bet apie tai, kuriem rūpi, pasiskaitysite Wikipedijoje 😉

Kas manęs nepaliauja stebinti Singapūre:

MEDŽIAI, tiksliau medžiai-hibridai, medžiai-stebuklai, arba SUPER MEDŽIAI. Jie prabunda vakarais, kaip ir daugybė kitų atrakcijų Singapūre. Tuomet visas 100 ha sodas (Gardens by the Bay) aplinkui SUPER MEDŽIUS nušvinta spalvomis. Skraido gigantiški auksiniai laumžirgiai ir galybė žmonių, lyg skruzdėlės tapu-tapu traukia pailsėti ir pasigrožėti muzikos, bei šviesų spektakliu.

trip advisor
Foto iš Trip Advisor (man taip nesigauna…)

Mes su Jonu jau žinome, BŪTINA ateiti kiek anksčiau ir palaukti atsigulus po vienu iš tų hibridinių milžinų (nuo 25 iki 50 metrų) apaugusių tropiniais augalais, vijokliais ir paparčiais. Laukimas neprailgs ir šalta nebus. Aš nieko nesitiesiu ant žemės, čia viskas TAIP švaru, kaip mano virtuvės stalas Tenerifėje. O šalia žydi orchidėjos (nacionalinis Singapūro augalas ir visi Gardens by Bay YRA sudėlioti pagal šios gėlės struktūrą, nerealu, tai tikrai fantastiškas master plan).

william cho.jpg
Foto:  ©William Cho

Vis dar spėliojame su Jonu, KAIP per palyginti trumpą laiką (apie trisdešimtetį) ne koks miestukas, kuriame virė įvairios tautinės aistros, pavirto TOKIU vientisu, progresyviu ir ne-nor-ma-liai tvarkingu (pvz. KAIP kiniečiai nustojo spjaudytis kur papuola?)? Čia gi persipynę gyvena ir tarpsta daugybė tautų, ir pastoviai skatinama specialistų imigracija iš Azijos, Europos ir kitų šalių. Kaip jie VISA TAI suderina? Ir taikiai?!

IMG_0688.jpg
Sena ir nauja

Gulėdama po super medžiais, užsimerkusi klausausi įvairiausių kalbų, balso tembrų, intonacijų. Fantastika. Dauguma tų žmonių, namuose ir tarp savų, šneka savo gimtąja, o VISUR viešumoje – anglų kalba. Paprasta. Na gerai, kartais nesuprantu ką man angliškai miaukia kokia paslaugi moterėlė, bet visada LABAI maloniai, visada su šypsena veide ir akyse. Tik vienas taksistas buvo surūgęs, gal jam ne ta diena buvo, gal jis nemiegojo kaip ir aš…?

IMG_0621
Po šituo gulėjom

Taigi, THE MEDŽIUS – aplankyti BŪTINA, sulaukti šou vakare, pagulėti tarp šimtų kitokių žmonių. Galima užsilipti aukštai aukštai ir pasivaikščioti tilteliu jungiančiu kelis iš tų milžinų, galima grįžti miestan stiklo perėja pro žymųjį viešbutį Marina Bay Sands, o geriausia, tame viešbutyje bent kartą apsistoti. Tuomet, rekomenduočiau nepagailėti sau aukštesnio aukšto ir vaizdo. Į medžius ar į miestą su įlanka, kur vyksta kiti stebuklai.

marina bay2
foto iš interneto – dronepicr

Marina Bay Sands viešbučiui pastatyti tereikėjo krūvos pinigų (berods 8 milijardų S$), grandiozinės vizijos ir 4 metų įgyvendinimui (TIK!). Tris 55 aukštų bokštus pačiame viršuje, ten kur tikrai prasideda dangus, jungia Sky Park . Ten, be apžalgos aikštelės, kelių restoranų ir danguje žaliuojančių augalų, randasi ir baseinas. Taip, INFINITY POOL apie kurį rašė National Geographic, CNN Travel, BBC ir dar n leidinių įskaitant V. Butautis romaną „Kiek kainuoja vaikai?“ 😉 Ir taip, TEN verta apsilankyti, nusirengti ir pasinerti. Priplaukti prie krašto, nuo kurio, regis, nuslysi žemyn kartu su krentančiu vandeniu ir tikrai VERTA nusišypsoti sau ir pasauliui. O TADA pritariamai linktelėti padavėjui.

32083883_10156447907554791_1223017870548533248_n (1).jpg
Mes – tenai, visai prie kraštelio ❤
infinity day.jpg
Foto iš ©Marina Bay Sands svetainės

Singapore Sling kokteilis šalia Infinity baseino YRA vertas grieko ir pastangų. Tas viešbutis nebus jūsų namais kas kartą nusileidus Singapūre, (tuomet nublanktų žavesys, ir dingtų netikėtumo kibirkštėlė, be to – jis yra per didelis jaukumui), bet kartas kitas, tikrai nepamaišys net ir prisiekusiam asketui. Perfrazavus Jasoną Mraz „It takes some sun to know the cold“ .

IMG_0664.jpg
Ką vakarienei, brangusis?
IMG_20180505_1735506
Čia – perpykęs Marsas, jis taip pat norėjo pas Stalonę…

Man Singapūre viskas yra nepaprasta.
Pvz. bare šalia Infinity baseino aš mačiau S. Stalonę. Tačiau tuo metu buvau tiek APAKUS (ne, ne apsvaigus, beje, alkoholis SNG yra tobulai brangus), kad tik pagalvojau „o, koks panašus į Stalonę, tik žemokas…“ Paspoksojau į jį ir jo akinančią šypseną, į pagyvenusią blondinę šalia, paskui dar paspoksojau ir negalėjau atsistebėti vyriškio panašumu į aktorių (Ot višta!). Tiesa, dar turėjau mintį nueiti ir jam TAI pasakyti (na, kad jis į Stalonę panašus), mh…mh… tačiau neišdrįsau. O va DJ‘ui bandžiau aiškinti, kad pakeistų muziką, IR, savaime suprantama, jis to nepadarė. Na gerai, matyt, buvau, apsvaigus.
Pamenu buvo momentas, kai merginom dalino nemokamus šotus, jei sutinki, kad tą šot‘ą supurkštų tiesiai tau į burną (toks kaip coca-cola purštukas bare) – aš, GARBĖS ŽODIS, nėjau. O be reikalo, gal būčiau iš Švarcnegerį pamačiusi?! Tiesa, visa šitai vyko ne šios kelionės metu, bet one time in Singapore, kai jet lag’as* kad ir baisus (man jis VISADA būna negailestingas), bet dar nevertė manęs iš koto (iki kiam** metų, sako, būna lengviau :D)

sake.jpg
Yra buvę ir taip, kad ryte, einant pro barą, į mane kreipėsi Ms. Sake…o į Joną – Mr. Johny Walker… na, suprant, ne tik Stalonė Singpūro gatves šlifuoja…

O šį kartą, nešokau iki paryčių ir mačiau tik vieną STULBINANTĮ vyrą (patį svarbiausią!). Be to, ESU įsitikinusi, kad šitas vyras YRA tikras (na, dar pasitikrinsiu, kai grįš vakare iš konferencijos). Ir šį kartą, man teko išbandyti naują dalyką Singapūre, (buvau PRIVERSTA), bet, žinokite, nesigailiu.

IMG_0708
Stulbinantis vyras yra arbatos ceremonijos meistras

O viskas prasidėjo menku įtarimu dar sėdint mašinoje pakeliui į oro uostą. Tas įtarimas pasitvirtino praėjus apsaugą, – atidariusi lagaminą aš su SIAUBU supratau, kad palikau namie visur-visada-viskam tinkančią, ir vienintelę mėgiamą, juodą suknelę, prie kurios pasiėmiau batelius, auskarus ir dar visus kitus priklausančius atributus.

IMG_0583.jpg
Skridom su šituo dviaukščiu lėktuvu. Viską, dėka Jono, apie jį žinau: Airbus 380 – didžiausias technologinis pasiekimas ir komercinis “pravalas“

Taip, aš vadovaujuosi principu – kuo geriau pasiruoši, tuo sėkmingiau keliausi,…taigi blyn… Aš NETURIU daug rūbų (turiu tik TĄ, ką myliu ir dėviu) ir NEIMU daug į keliones. Viskas telpa į lagaminuką, kurį leidžia pasiimti į lėktuvo vidų, todėl TOS suknelės man tikrai REIKĖJO.
Buvau sugniuždyta…. o vėliau pikta (ant savęs) – kurių galų man tas lagaminas, galėjau iš viso su maišeliu važiuoti!!! Pikta ir TAIP gaila suknelės, kuri nepamatys Singapūro….

IMG_20180506_1837433.jpg
Čia – išspausta šypsena kadrui, suknelės tai nėr…

Taigi, gyvenimas kartais išspiria iš komforto zonos ir PRIVALAI kapstytis ir ieškoti išeičių. Ta išeitis man apsireiškė Orchard road pavidalu.
Kas nežinote – tai Singapūro apsipirkimo meka, savotiškas Akropolis (SMAAAAAAAAAAAAAARKIAI didesnis) po atviru dangumi. Visi prekiniai ženklai, kuriuos tik galite sugalvoti, kurių dar nežinote ir kurių pavadinimus matėte ant prabangių žurnalų, o gal sapnavote, YRA ten.
Orchard road nebuvo mano lankytinų vietų sąraše, bet į jį nemokami autobusiukai veža netgi iš Marina Bay Sands viešbučio (visai kaip į Gariūnų turgavietę, ane?!). O šopintis YRA mėgiama singapūriečių atrakcija (sorry, čia mes smarkiai prasilenkiam). Į Orchard road veda VISI keliai Singapūre, šį kartą ir aš TEN nu-ka-kau ieškodama pakaitinės suknelės (prieš tai atlikusi namų darbus ir pasigooglinus KURIOJE nesibaigiančios BLING gatvės vietoje randasi MANO prekiniai ženklai, nes nea, aš nuo to nekaifuoju).

IMG_0644.jpg
AR aš radau ten VIENĄ suknelę, tegu istorija nutyli. Nesu aš geležinės valios žmogus, pagundų reikia vengti, o čia …. Ech. Buvo gerai.

Kalbant apie BLING‘ą. Taip, Singapūre jo daug (blizgesio), daug Prados, Luis Vuittono ir Chanel, tačiau TAME mieste visa tai puikiai dera šalia fantastiškų pastatų, kabančių sodų ir nepakartojamų vizualinių sprendimų. Gražu atskirai ir napakartojama kartu sudėjus. Miestas yra žalias ir gyvas, kiekviename žingsnyje stebinantis ne tik atvykėlius, bet ir vietinius gyventojus.

IMG_0646.jpg
Vaikų žaidimo aikštelė Marina Bay Sands prekybcentryje 😉

O dar tas vakarinis lazerių šou ant vandens Marina Bay. Kas kartą reginys būna kitoks ir kas kartą pritraukia šimtus susižavėjusių akių. Netgi gyvendama Singapūre, karts nuo karto ateičiau pasigrožėti ir prisėsti ant medinių laiptų. Tas apšviestų dangoraižių fonas, plaukiojanti sporto areną, LV deimatas-pastatas vidur vandens…

IMG_0659.jpg
Marina įlanka ir lazerių šou dar kitaip atrodo stebint iš baro šalia Infinity baseino, jausmas kitoks viršuje ir vaizdą matai kitokį.

Singapūras neturi daug žemės ir gyvenimas vyksta vertikaliose erdvėse, tačiau ką tikrai turi TAS miestas-valstybė-sala, tai drąsią vizija, kuri TAPO tikrove. Tas miestas mane įkrauna ir polėkis tyrinėti tik sustiprėja. Pajaučiu KOKS didelis ir įvairus pasaulis gyvenaTenerifės (ir Lietuvos) ribų, kokia maža dalelė esu aš ir KOKIA laiminga (o tai sau priminti privalu, būdą pasirinkite patys).
Jeigu per penkiasdešimtmetį nuo nepriklausomybės paskelbimo žvejų miestelis tapo vienu didžiausiu pasaulyje jūros uostu, aviacijos centu ir kokybės simboliu Azijoje, kodėl turėtų būti KAS NORS neįmanoma? Aš čia mielai likčiau keletai metų. Taip galvojau prieš dešimtmetį, kai kraustėmės į LietuvąAustralijos, taip galvoju ir dabar.

aikstele
Sporto aikštė ant vandens, na jei nėra vietos ant žemės, tai ką, nesportuoti?!

Žali plotai atkovoti iš vandenyno, tolumoje lūkuriuontys krovininiai laivai, dirbtinis pliažas, palapiniautojai kruopščiai sutvarkytose pievose šalia vandens IR kelio į oro uostą…. nesuderinami dalykai derantys Singapūre.
Čia ir yra tas SINGAPŪRO SUPER faktorius, atrodytų visiška utopija, bet priklauso KAIP tą crazy mintį pakreipsi ir kaip ją įgyvendinsi. Tokio subtilumo, fantazijos virtusios realybe, ambicijos tapti geriausiu, noriu semtis ir semtis, iš Singapūro ir jį sukūrusių žmonių. Čia jaučiuosi saugi, svetima ir sava vienu metu. Čia daug tokių kaip aš.

IMG_20180508_1859136.jpg
Vestuvės, ji – azijietė, jis – europietis

O čia papildomas SĄRAŠAS vietų, kurias lankiau kartą ar du ir REKOMENDUOČIAU:

Singapūro firminis patiekalas Chilly crab – jetau, tai procesas!!! Tik neišsipuoškite, žr. fotkes. BŪTINA paragauti. Ir išsiterlioti 😉

Arbatinė „Tea Chapter“ kiniečių kvartale– tikriausiai nebuvo karto, kai lankydami Singapūrą mes ten neužsukom. Ir ne dėl to, kad ten arbatą gėrė ponia karalienė Elizabeth II. Mes tą arbatinę aptikome patys, ten išmokome paruošti arbatą (visą procesą), ten susižavėjome arbatos gaminimo ir gėrimo ritualu, kuris ilgainiui tapo tradicija mūsų pačių šeimoje (tiesa, kiek primiršta paskutiniais metais, nes visi arbatos ceremonijos įnagiai liko Vilniuje).
Ten sėdėkite ant žemės, nes klausia kaip norėtumėte (a la normal ar ne normal), mums labiausiai patinka viršutiniame aukšte. Beje, užsisakykite tokių žalių ir baltų rutuliukų su įdaru. Atrodo nuostabiai (žr. foto), skonis… bet jei už svajonę REIKĖTŲ suvalgyti, ar mh? Mes nurijome visus, skubiai užsigerdami vandeniu. Be to, wc netoliese.

IMG_0699
Aš gal ir išsigandusi, bet rutuliukams – pasiruošusi.

BEVEIK laukinė Pulau Ubin salelė netoliese (na nieko nėra VISAI laukinio Singapūre) – ten galima išsinuomuoti dviratį ir varyti per džiungles. Rasite beždžionių, tropinių augalų raizgalynę ir durijų (durian). Tiesa, ten galima palapiniauti ir per durijų sezoną būtent tai ir daro vietiniai (paskui durijų vaisius parduoda). Mes palapines praleidome, o KVAPSNINGUS durijus ragavome Malaizijoje (dauguma viešbučių juos draudžia įsinešti dėl jų kvaps-nin-gu-mo, – lietuviškai kvapelis įvardinamas, kaip unikalus, o angliškai kaip offensive***… rinkitės patys!). Man asmeniškai durijai buvo visai nieko, ypač jų ledai (Jonas į tokius mano pareiškimus sureaguotų kitaip….tsakant – skonio reikalas)

durian.jpg
Reikia laukti, kol jie nukris. Kai nukrenta, bėgi paimti, kol kiti nesuskubo, geriausia bėgti su šalmu, durijai yra labai dygliuoti, nuo to ir kilo jų pavadinimas!

Naktinis zoo – oi, man tai tobuliausias zoo patyrimas. Naktį, su ypatingu apšvietimu, traukinukais, iš arti. Žiauriai faina. Po poros metų vėl nueičiau. Vaikams – iš viso tobula. Tiesa, zoo veikia ir dieną.

Santosa – pasilinksminimų sala, 15 min nuo centro. Jei norėsite išsimaudyti, pasivažinėti spec. rogėm nuo kalno, paskraidyti kuom nors (rasite) ar vakare pažiūrėti kitokį lazerių šou ant vandens Songs of the sea (gražu ir kartu juokinga, ypač tie veikėjai, kurie strypinėja priešais žiūrovus ir pabaigoje traukia dainą SINGAPORA, SINGAPORA, oi… vaikams labai patiko!)

IMG_0722.jpg
Mėgiamiausias gėrimas Azijoje (būtinai atvėsintas)

China town, Indian town – būtina, bent jau pirmasis. Kas kartą ten užsuku ir nenusibosta man į tuos nagus, ragus, žarnas ir kanopas žiūrėti, stebėtis ir sukti nosį. Teirautis, kiek kainuoja į susitraukusius penius panašūs dalykai ir spėlioti ką jie gydo. Beje, ten, savu laiku nusipirkome nepamainomos klasikos (CD diskų) – Guns N’ Roses, Metallica, Queen… ĮDAINUOTŲ kinietukų!!!! Žinokite, nu ragas 😀

IMG_0687
Daugumą kiniečių, imperijos laikais, atvežė anglai juodam darbui
pimpiai
Mhhhh… kiek tik nori ir kokių tik nori

Varlės kvarkuolės ir varlių esencija, bei Varlių ferma – oi, vėlgi  mano knygoje “Kiek kainuoja vaikai?” apie tai daug ir išsamiai, (aplink psl. 184) kaip ir apie daug ką Singapūre ir Australijoje.

IMG_0686
Medicinos užeiga, daktaras
IMG_0682
ir vaistai!

Garantuotai dar kažką praleidau, bet jau stengiausi įtempusi visas atminties stygas ir atidariusi visus stalčiukus. Labai SUŠALAU viešbučio kambaryje, einu laukan sušilti – čia, kaip taisyklė – kuo šiltesnė šalis, tuo labiau vėsinasi…

😘  😘  😘

*jet lag – organizmo paros ritmo sutrikimas nuskridus keleta laiko juostų. Sakoma, kad kiekvienai pasikeitusiai paros valandai, organizmui reikia vienos paros prisiderinimui. T.y. jei laikas pakito septyniomis valandomis, reikia savaitės, kad užmigtum lovoje, o ne prie pusryčių stalo. Taip, mane tai žudo.

** kiam – keturiasdešimt metų, calabazos 😊

*** offensive – bjaurus, atstumiantis

Super-Medžiai info:
http://www.gardensbythebay.com.sg/en/attractions/supertree-grove/visitor-information.html

Apie Pasaulio kraštą – EL HIERRO*

El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Būtent taip El Hierro sala ne tik atrodo, bet ir jaučiasi, kaip Pasaulio Kraštas. Vieta, kurios vaizdus mačiau Sostų Karuose. Tada kildavo klausimas ar mūsų TV aparatas pamiršo rodyti spalvas?! Ne, EL Hierro nebuvo šalta, buvo ATŠIAURU. Ar patiko? TAIP.

30550000_10156389397594791_1750565734_o
HOTEL – true El Hierro

Keltas vyksta iš Tenerifės, didelės bangos – garantuotos, nemalonaus supimo trukmė – 2,5 val. Neįtikėtinai daug keleivių, nes dieną prieš mūsų kelionę – keltas nekursavo, o ir reisas į  El Hierro tik kartą per parą (vakare). Vėlavome išplaukti, vėlavome atplaukti. O fincą** La Gorona, kurioje apsistojome keturioms naktims, pasiekėme vidurnaktį.
IMG_9972.JPG
Rytas atskleidė grožį, kurį nuslėpė tamsa. Priešais – vandenyno platybės, o už namuko – kalnų grandinė. Mes – papėdėje, o pasigilinus išsiaiškinau, kad UGNIKALNYJE, tiksliau jo įgriuvusioje dalyje, kuriai pavyko likti virš vandens po to, kai 2 km aukščio vulkanas skilo ir kartu su trečdaliu salos nugarmėjo vandenin per siaubingą žemės drebėjimą. Galit įsivaizduoti kas čia darėsi kai tai vyko? O 100 metrų tsunamio bangas pasekoje? Taigi.
IMG_0003.JPGAtsibudome Atlanto vandenyno viduryje ant uolėtų sausumos liekanų nuolat šniojamų bangų. Vaizdas ir jausmas – stulbinantis, o tas rūkas neleidžiantis matyti kalnų viršūnių nepaprastai paslaptingas ir baugus. Visai ne Tenerifė. Visai kaip NIEKAS ką esu mačiusi.
IMG_0146.JPGRūkas lydėjo visos kelionės metu, atrodė kad jis čia toks pat natūralus, kaip juodos uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis. Rūkas kaip šydas, kaip nuolat kybantis debesis. Bet gali būti, kad tuo metu Tenerifėje viešėjusi calima***, pasiekė ir El Hierro.
IMG_0055.JPGTas RŪKAS nudažė visą mūsų kelionę ir niekaip kitaip negalėčiau prisiminti El Hierro. Rūkas – salos dalis. Taip pat kaip aguonos. Įsivaizduokite tokį derinį: juodos aštriabriaunės UOLOS, krentančios žemyn į purslais besitaškantį vandenyną, raudonos AGUONOS, tokios geibios ir TOKIOS gražios, kad vidurius suspaudžia, plius RŪKAS ir atšiaurus drąskantis vėjas.
IMG_0030.JPG

IMG_9883.JPG
Pati gražiausia nuotrauka

Einu vyno, negaliu, rašant jausmai sukyla. El Hierro Afrutado – melsvo stiklo butelis, iš kelionės, paskutinis, atvėsintas.  Jonas, mane supras, visi tie rašytojai tokie….

                    Matot – El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Norite pagulėti paplūdimyje – rinkitės Tenerifę. Norite pradėti iš naujo – keliaukite į Lanzarotę. O į El Hierro vykite ieškoti savęs ir priimti sprendimų. Atvykus į El Hierro nebėra kur bėgti, TEN baigiasi pasaulis. Tai va.

30550615_10156389397584791_618471194_o.jpg
Na ką, priėjau galą… Pasaulio galą

Keliai saloje – įvairūs, visai kaip mūsų gyvenimai ir, beje, labai nenuspėjami. Kas ant žemėlapio atrodė “autostrada”, tikrovėje – smarkiai vigiuotas, siauras kelias (bet geriausias kelias, koks yra toje pusėje, nes VIENINTELIS), o ten, kur manėme bus per daug zigzagų – visai pakenčiama.

IMG_0132.JPG
Greitkelis užaugo, teko suktis atgal 😀

Man didžiausią įspūdį padarė vakarų pusėje esančios “ganyklos” – La Dehesa. Vėjo ganyklos, vėtrų ir savo demonų.

IMG_0025.JPG
Pakeliui į ganyklas

Sekėme vienintelį kelią pro išmirusį Pozo de la Salud link El Verodal. Ten niekas negyvena, laikosi vos keli krūmokšniai prisiploję prie juodų lavos uolienų. TOJE vietoje ir buvo manyta, jog toliau nieko nebėra, kol Columbas su įsibaiminusia įgula 15 amžiaus pabaigoje neišplaukė į NIEKUR ieškoti KAŽKO.

IMG_0031.JPG
Juoda ant juodo
IMG_0028.JPG
Vėjo nufotografuoti nepavyko

Štai kodėl El Hierro yra vieta dramatiškiems jūsų sprendimams ir galbūt, tiktai galbūt, jei TIKRAI esate pasiruošę atšiauriam VISKAM, galėtumėte pasikinkyti vėją ir keliauti pėsčiomis. Aš taip pat varčiau tokią mintį ir Jonui pasiūliau, kol nenusigavome iki El Sabinar. O tada labai paprastai persigalvojau.

IMG_0043.JPG
Jų ten daug, nuostabiai lanksčių Sabinų

Ten REIKIA nuvykti, nes sabinos (kadagiai arba juniper trees) toje vietoje YRA fantastiškų formų. Ir niekur kitur neteko tokių matyti, ne veltui visai salai (pirmąjai iš Kanarų salyno) suteiktas Unesco geoparko statusas. Tačiau VĖJAS (žr. sabinų formas!) TEN košia kiaurai, skersai ir įstrižai. Galbūt tam, kad išpūstų iš keliauninkų galvų visas mintis ir mūsų ganyklos atsilaisvintų baltoms avims…

IMG_0162.JPG
Mirador de la Pena – ir čia pasidarbavo Cesar Manrique

El Hierro jautiesi LABAI toli nuo visko, beveik kaip Australijoje (tik BEVEIK). Artimiausias krantas – La Gomera (panašaus mažumo sala). Manau el heriečiai (visi dešimt tūkstančių) su manimi sutiktų, kad Tenerifė tokiame kontekste, atrodo lyg civilizacijos viršūnė. El Hierro sala VISUOMET bus smarkiai nutolusi nuo mums įprasto jausmo, kad viskas yra šalia, o „pasaulis – mano smėlio dėžė“. Toje saloje tikrai gali būti vienas, pats su savimi. Visą laiką.

IMG_0023.JPG
Sabinosa gyvenvietė (ten, kur baltuoja)

Gyvenvietės, kurių negalėčiau pavadinti miesteliais (neįskaitant sostinės Valverde) nepaliko įspūdžio, jokio. Tiesiog „jokie“ gyventojų susitelkimo plotai, na išskyrus (visuomet būna išimčių😉) unikalų Pozo De Las Calcosas.

IMG_0075.JPG
Stačiai lavos laiptais nusileidus prie vandenyno, patenki į siurrealų pasaulėlį

Pajeros – mažuliukai, iš lavos (arba lavoje) pastatyti namukai, priklauso vietiniams, kurie šimtmečiais naudojo ir tebenaudoja gyvenvietę liepos-rugpjūčio mėnesiais, persikraustydami vasaroti kartu su visais gyvūliais.

IMG_0081.JPG
Šis mum krito į akį!

Aplinkui VISKAS juoda: kalnai, žėmė, namai, akmenys, tik mintys skaidrios (valio!), kaip galingų bangų vanduo, dūžtantis ir dūžtantis.

IMG_0082.JPG
Pozo De Las Calcosas

Vieta – daugiau nei keista ir jausmas tenai – daugiau nei keistas. Bet štai apsistoti Pozo De Las Calcosas, kad ir vienai nakčiai BŪTŲ jėga!

IMG_0096.JPG
He, himself and him
IMG_0108.JPG
Pozo De Las Calcosas žaidimų aikštelė
IMG_0083
Neptūnas ir Pozo De Las Calcosas yra Neptūnas, o menininkai – menininkai

Skaniausiai valgėme savo finkutėje. Jėtau KOKIĄ nuostabią vietą turėjome SAU tas trejetą dienų! Ir toje nuostabioje vietoje – La Gorona, atėjo Jono gimtadienis. Papuoštas laukinių aguonų žiedais, vietiniu keksiuku (su maisto gaminiais ten nelabai), mūsų palinkėjimais ir El Hierro ananasais.

IMG_9971.JPG
Rytas! Nieko geriau negaliu įsivaizduoti  kaip gimimo dieną KELIONĖJE ❤
IMG_0048.JPG
TOKIE pažastų gaurai atsiranda TIK pasiekus TAM TIKRĄ amžių (mh…)

Dar apie anana-vaisius: VISI, kuriuos pirkau Tenerifėje buvo užvadinti pina del Hierro, todėl nepaprastai laukiau, KADA kaposime tuos skanėstus augančius ant mažų krūmelių (ne ant medžių, mielieji, ir ne ant lempų). O tai, pasirodė, buvo daug paprasčiau nei…. … … … … … … …  yra ten kaž-i-koks tai pasakymas apie tris pirštus 😀

IMG_9872.JPG
Tarp kitko, nuskintas ananasas daugiau nebesirpsta…

Prie pat mūsų, augo EILĖS tikrų tikriausių brandinių El Hierro ananasų. Vienintelis pašalinis efektas kemšant kiek lenda – sutrūkinėję lūpų kampučiai (tingėjosi lupti ir pjaustyti mažais gabaliukais). Manau, maža bėda, turint galvoje, kad Australijoje, džiaugiantis Queensland‘o ananasais (beje, gerokai saldesni) man kraujavo liežuvis.

IMG_0053.JPG
El Hierro duona ir sviestas (druska rasite galerijoje 😉

Rekomenduoti valgymo įstaigos El Hierro saloje negaliu. Kartą pabandėm, likom smarkiai nepatenkinti, todėl apsiribojome SUPER įrengta lauko virtuve prie namuko. IMG_0133.JPG

IMG_9839
La Gorona

Štai namuką – rekomenduoju užsimerkus ir atsimerkus (kreipkitės): vidus kuklus, bet autentiškas, visko užtektinai, o laukas – NEREALUS, tiek sutvarkytas SODAS su mangais, žvaidžiavaisiais (mano naujadaras), papajomis, persikais, bitėmis ir mėtomis, tiek VAIZDAS ir AURA – nuostabi, gera, raminanti, pakelianti, ir dar akcentas – AKMENINIS STALIUKAS, ten tik vyną ragauti ir svajones svajoti. Patiko. Labai patiko.

30771844_MAZA
Ryte, vakare – mes čia

Tai štai kokia istorija apie salą vardu El Hierro. Ji ten yra, TEN kažkur. Ir bus dar kurį laiką. Lauks JŪSŲ, žydėdama aguonomis, apsigaubusi rūku ir paslaptimis.

29680498_10156336839459791_979599651_o
Virėjų kursuose El Hierro lavos tunelyje  😀

GALERIJA IŠ MŪSŲ KELIONĖS PO EL HIERRO SALĄ

* El Hierro – išvertus iš ispanų kalbos reiškia – geležis, tačiaau nieko bendro su tuo neturi.

** Finca – sodyba, ūkis, fazenda

*** Calima – tai toks gamtos reiškinys, kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes.

Keičiu profesiją – priimu užsakymus!

Planavau rašyti apie El Hierro salą, bet įvyko KAI KAS nenumatyto ir jaučiu pareigą pasidalinti.

HFTL1466.jpgGeriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
BET, pašaliniai efektai randasi VISUR- turėkite tai galvoje, mielieji!

IMG_0238.jpg
SIAM parko monstrai

Turėjome svečių per šventes ir vienas svečias buvo vienuolikos, na negi nenuveši į TĄ išsvajotą vandens karalystę (nors buvo vėsu, aha aha! turiu pasakyti). Nuvežėm ir nučiuožėm visais kalnais ir kalneliais, kai kur net po keletą kartų, o tada, drebėdami laukėme ilgiausioje eilėje prie TO paskutinio, greičiausio ir vandeningiausio atrakciono pavadinimu Singha. Asmeniškai mano, visų laikų adrenalino gaminimo favoritas yra Kinaree, tačiau Singha – daug greitesnis, LABAI greitas iš tiesų, o greitis – ne mano arkliukas, todėl tas atrakcionas man nelabai patiko (buvau čiuožus tik vieną kartą). Bet ko nepadarysi dėl kompanijos (KVAILYSTĖ, atsiminkite, nes ir jūs ant klozeto laiką leisite, arba dar blogiau…)

img_0343.jpg
aha aha

Taigi, dėl tos kompanijos šmurkšt į padangas ir po komandos „atsiloškite“ mes jau skriejame ŽEMYN. Nieko nemačiau, lėkėme labai greitai, o šaltas vanduo, stipriom srovėm purškė iš visų šonų (kas vaikams labiausiai ir patinka…). Tikriausiai purškia TAIP stipriai tam, kad net nebandytum atsimerkti, o tada jauti laisvą kritimą ir BUM, kali su uodegikauliu į KIETĄ trasą.
Va TADA aš ir ATSILOŠIAU, taip kaip buvo sukomanduota, beveik išsitiesiau toje suknistoje padangoje iš skausmo.
Trasos pabaigoje, lekiant 100 km per valandą*… tai nutinka akimirksniu, ašaros maišėsi su šaltu vandeniu, bet jau nebenorėjau iš jo išlipti, nes maniau nebepaeisiu, vanduo mane prilaikė, o prižiūrėtojas kvietė medikus. Va.

Po apsilankymo „emergency“ ir skubių rengeno nuotraukų sužinojau, kad uodega nenulūžo (palengvėjo), bet judėti ir sėdėti – skauda. Tada ir ATRADAU, kad neremiant uodegos, geriausia YRA sėdėti ant KLOZETO. Jei negalvosite kam iš tiesų tas daiktas skirtas, tai visai kaip krėsliukas gaunasi, tik gaila, kad stacionariai vonios kambaryje pritvirtintas…krėsliukas kad jį kur…
Dabar turiu naują AISTRĄ – dizaininu kėdes-klozetus (kreipkitės – padėsiu). Apvaizda, matyt, man padeda ATRASTI save…

Šios istorijos moralas – draudimas YRA gerai, NET jei jums „niekada“ niekas nenutinka. Privačioje Quiron ligoninėje, kuri patogiai randasi netoli SIAM parko (visi atrakcionų parkai turėtų turėti med. įstaigą šalia) užtrukome apie valandą SU VISAIS rentgeno tyrimais. 100% sąskaitos – padengta draudimo (mes įsigijome vietinį ADESLAS draudimą, kurio iki šio įvykio nei karto nebuvome panaudoję). Rekomenduoju, na nebent jūs nuotykių nerandate, bet va gi, – kartais nuotykiai patys susiranda mus netikėčiausiose vietose.
O Singha YRA pavojingas atrakcionas, esu tikra, kad ten kažkas NĖRA teisingai pragalvota (nebent mano uodega yra ypatingai riesta?!)
BŪKITE ATSARGŪS

IMG_0359.jpg
Seminaras su Rūta Pivoriūniene (labai patinka), TA pagalvėlė – MANO . Rašom laiškus Kūrėjui – turėjau ką JAM pasakyti apie klozetus…

Jei jau apie parkus – mums LABAI patinka MONKEY’s PARK. Na, aišku nenuostabu, kad TOKS parkas patinka man – the Boss Monkey, bet ir vaikai jame lankosi jau kelintą kartą su malonumu.
Smagu tai, kad kiaulaites (prie ko čia Monkeys nžnau…) ten galima čiupinėti, glostinėti, maitinti ir kišti į kišenę, jei nėra prižiūrėtojų – tą vaikai valandą, kitą ir veikia, kol aš kasau iguanų pakaušius (mano numylėtinės), o Jonas groja blackberry.

Pačių beždžionėlių taip pat yra visokių: ir drąsių, ir visai įžūlių. Man patinka ilgarankiai gibonai ir papūgos. Kai viskas nusibosta, su jomis galima aptarti planus kaip išlaisvinti Rosellas, kurių tėvynė – Australija.
Geriausi gyvūnų parkai YRA gamta, todėl nesame dideli zoologijos sodų lankytojai.

IMG_9538
Visokių Beždžionėlių būna… svarbu  TUO dižiuotis 😉

O apie El Hierro – pasaulio kraštą, būtinai ir ne už ilgo 😉

 

—  —  —

*aš perdedu, sorry…

PAVASARIS – reikia MYLĖTI <3

Viskas, myliu šitą salą. Salos, matyt, bus mano fetišas. Ir man čia yra labai gera. Dabar – Pavasaris ir jis jaučiasi net ir tokiame šiltame klimate: paukščiukai čiulba dažniau ir garsiau, viskas ir visi žydi: tiek apdžiuvęs mūsų citrinmedis, tiek alavijas, papajos ir mandarinmedis, ir žinoma MANGAI. O tas kvapas…! Na, tiesiog pavasaris. Vaivorykštė, kuri vakar nusidriekė per visą vandenyną, tas vaiskus dangus.

TAI KAIP NEMYLĖTI ???

IMG_9776.JPG
Citrinmedis
IMG_9779
Limonadas to be…!

Be to, pasinėriau į sportą, NES lietuvių MOTEROS su tokia Viktorija 😉 (ne aš) priešakyje yra labai aktyvios ir labai įvairios, o jų, t.y. mūsų, čia YRA daug. Susibūrė grupė Sportas.Sveikata.Tenerifė. ir oi vyksta reikalai.IMG_9486.jpgPirmiausia – Pilates trenerė Aušra Jurkevičiūtė, švelni, mažytė ir tyliai kalbanti, su ja nors į pasaulio kraštą, bet pradedam nuo treniruočių tris kart per savaitę, viešame parkelyje Adeje miestukyje. Man per treniruotes mažai nebūna ir po valandos aš – prakaituota ir tooookia alkana, kad antrus pusryčius sukertu akimirksniu su TĄ pirmąją dienos kavą, kurią ryte pakeičiau į Bancha žalią arbatą (myliu). Po to vyksta plepalai, kas taip pat LABAI naudinga smegenims (ane?!), nes juk taip ir gimsta visokie judėjimai, susitikimai ir word of mouth marketingas;)

29136313_1952321194797930_4612896561203711743_n.jpg
Pilates su Aušra Jurkevičiūte ir Tenerifės moterom 🙂
IMG_9168.JPG
Čia ne vyšnios, čia migdolai!

Lietuviai Tenerifėje jaučiasi kaip namie ir čia tikrai rasite ko tik norite: Mokyklą, Tinklinio klubą paplūdimyje, yogą su Vyčiu Zabulėnu (ten irgi einu), Seminarų (meditacija, psichologija, m-o-t-e-r-o-l-o-g-i-j-a, garsų terapija, you choose), įvairių įvairiausių turistinių paslaugų, nerealiai skanių Ziggy Pop ledų, specializuotą kavos/arbatos pardę (El Mundo) ir netgi Mafijos žaidimo reguliarius susibūrimus (na pamenat, mirksiuką, mes kalnuose žaisdavome, po slidinėjimo, oi kiek emocijų). Ir visa tai – daro tautiečiai. Jie yra JĖGA.IMG_9792.JPGBet grįžtant prie sporto – mūsų keturi dviračiai, kurių du (suaugusiųjų) pirkome saloje, kai dar buvome žali Tenerifiečiai, stovi nuleidę ausis. Čia yra kalnuota, todėl su dvirkom mina kamikadzės auto keliuose, tie, kurie moka minti ilgai ir sunkiai į vieną, po to į kitą kalną arba Jonas, kai nukniaukiu mašiną. O šeimyninio pasivažinėjimo, deja, čia nelabai. Todėl – NEPIRKITE Tenerifėje dviračio ir nesivežkite (mane taip pat įspėjo, bet aš nepaklausiau). Tas gražus pėsčiųjų kelias nuo Alcala iki Puerto de Santiago galiausiai nusibos ir jis yra trumpokas dviračiauti.

IMG_9733.JPG
Prasibėgam? Greta K. – aš ALCALOJE, ne San Juane :*

Todėl eilinį sykį stebėdama kaip mano mergaitės treniruojasi baseine, patyriau nušvitimą. ŠTAI, išrikiuoti prie baseino sienos, stovi metaliniai žirgai, ne vienas ir ne du, o visa banda. O putlios 60+ moterytės juos balnoja, jie nesibaido ir nelinksta. Tik pliūkšt tuos metalinius žirgus (be ratų, tiesa) vandenin ir prasideda jojimas, t.y. treniruotė. Muzika visu garsu, treneris sausumoje mojuoja hanteliais, o moterytės ant žirgų vykdo jo nurodymus ir mina, mina. VA!

UERL3559.jpg
Yoga at its best!

Po kelių savaičių seilės varvinimo, nusprendžiau ir aš – EISIU pabandyti. Ir NUĖJAU. Išaiškinau prie kasos ko aš noriu, susimokėjau ir patenkinta šmurkštelėjau į maudymuką. Ateinu prie baseino – žirgai vietoje, hanteliai dėžėje, treneris vaikšto, moteryčių nėra. Einu aiškintis, telefono su google vertėjo apps‘u nėra (baseinas visgi), bet ispanai irgi žmonės (drąsinu save) – supranta jie mane ir smalsiom akim nulydi. Nėra, sako, treniruotės, nes reikia bent trijų raitelių, o tu viena… Viena, galvoju sau, betgi jau su maudymuku ir bilietą turiu, TAI KURIŲ GALŲ PARDAVĖ TĄ BILIETĄ, jei nėra treniruotės…? Bet, pasirodo, čia tokia ispaniška tvarka: nusirengi ir lauki, nėra tai nėra… Gali vėl apsirengti… sako man… ******* čia eina keiksmažodis mano mintyse.

Protesto vardan nepaklusau ir ėjau pasiplaukioti be dviračio. Išdidžiai.  Ir tam kartui mečiau aguabicicleta. Tačiau neilgam. Na LABAI norėjosi man minti pedalus vandenyje, o kai norisi, tai ir gaunasi.

Pasirodo, moterytėm kurį laiką buvo per ŠALTA (na taip taip, žiema visgi, suprantama tikrai), ir kai atėjo PAVASARIS, jos ir vėl grįžo, kaip tos gervės Lietuvoje 😉 O aš buvau pasiruošusi 😊 ir man LABAI LABAI patiko. Eisiu dar ir kitas Pilates grupės nares pakalbinsiu, tada jau nebus problemos dėl kiekio. Lietuvės ATEINA.

29103608_1628969107187357_8514218420265287680_n
Que tal, muchachos?

Jonas tai įsisuko į kártus (stebėkite kirtį 😉), todėl ofisą kartą per savaitę perkėlė į Kartodromą…) Lankstus požiūris į darbą – darbą spartina. ĮRODYTA. Dėl platesnės info apie tas mažas, greitas mašinytes, kreipkitės tiesiai į Joną. Aš galiu pasakyti tiek – VISIEMS SAVO. Kai aš bandžiau keturratį pas draugus sodyboje, ten buvo vienas medis ir aš į jį įvažiavau. O tą vienintelį kartą, kai bandžiau kártus, pravažiavau man mojuojamą finišo vėliavėlę ir apsukau dar vieną ratą, nors jau ir taip buvau paskutinė. Čia ne dėl to, kad nemoku vairuoti, čia … Tiesiog, man geriau dviračiai, vandenyje. Greitis mane paralyžuoja.

TYTL9335
Nuotraukoje viduržiemis

Bet štai Borja, pamenate mūsų sodininką, su greičiu nesipyksta. Oi tas Borja, įvarė man baimės, PASIUTĖLIS. Žodžiu buvo taip.

Eilinė graži diena, atvažiuoja Borja, kaip visuomet, NE LAIKU, išvežti sofutės, kuri mums trukdė. Juodoji gulbė – 580 arklių – stovi savo vietoje atvirais langais (prikaista). Prieina Borja ir su TOKIA meile paglosto vairuotojo sėdynę ir kažką šneką, šneka…  Suspaudė man širdį.

„Imk,“ sakau, „nori prasilėkti?“

„Ar aš?“

Čia, žinokite, buvo teatras. Jis paliko VISKĄ, telefoną, atvirą savo furgonėlį, piniginę, raktus, GALVĄ. Ir gulbė dingo. Kadangi aš buvau viduryje rytinės jogos, tęsiau…bet… po dešimt minučių – nėra, po penkiolikos – nėra, po pusvalandžio – NĖRA! Panika valdo. Jis nepasiėmė mašinos dokumentų, draudimo, NIEKO. O jei policija, o jei avarija, o jei jam kas nors nutiko?!?

Blyn, KIEK laiko reiškia „nori prasilėkt???“ Čia aš jau visai ne jogos būsenoje supratau, kad NEGALIMA spręsti pagal save, nes, na tiesiog NEGALIMA. Po keturiasdešimt minučių paskambinau namuko agentei Margaritai, nes Borjos telefono numerio neturėjau ir drebančia širdimi laukiau, kol ji perskambins ir nuramins, kad visi gyvi ir BORJA…. BOR..BR..B… grįžta.

Bet jis nekėlė.

IMG_9734.JPG
Čia nea, na tikrai TO Borjai nedaryčiau – čia medūza! Aha aha… 
IMG_9735.JPG
Ne, nu radau aš ją paplūdimyje, ALCALA, po rytinių maudynių. Garbės žodis. 

Netrukus kieman įsuko mūsų juodoji gulbė ir kai sustojo aš pajutau tokį aitrų įkaitusio metalo kvapą (stabdžių kaladėlės, suprask), Borja prasilėkė PILNU rėžimu…

Taip aš įgijau draugą visam gyvenimui.

Kai iš telefono vertėjo perskaičiau „man buvo neramu“, Borja mane apsikabino 😀 Be žodžių, matyt ir jam jų kartais pritrūksta. Paskui apsikabino dar kartą ir dar kartą, o tada jau aš susigėdau, kad skambinau Margaritai. Po to sekė fotosesija: Borja mašinoje, Borja šalia ir vėl viduje.

Man jis YRA labai fainas bičas. Nes yra toks koks yra. Borja, sodininkas, plikis su atvira širdimi. O kiaušiniai (vištų), sakė, dabar bus nemokamai 😀

IMG_9548.JPG
Čia ne apie kiaušinius, vaikams tokie dalykai nerūpi, ČIA apie Lietuvą ir Kovo 11-ąją – Baltic International School 😉

Naujai vietai (šaliai) prisijaukinti, mano patyrimu, reikia pusmečio. Pergyveni pradinę euforiją, rutinos įsigalėjimą, pastovų lyginimą „čia ir ten“, o tada ateina tas WoW laikas. Daugmaž viską, ko tau reikia turi ar žinai kur įsigyti (arba žinai kur kreiptis), atsiranda bendrų interesų turinčių pažįstamų ir bičiulių, pradedi suprasti vietinius papročius ir kalbą (poquisimo).

IMG_9705.JPG
Kovo 1-oji, Marijos 10 metų TEN kur ŠILTA pagaliau 🙂 (beje, tas stalas skraidė!)

Dabar esame būtent šioje stadijoje ir jaučiu, kad atsikeliu MYLĖDAMA salą. Dabar yra gera, PAVASARIS skamba visais varpais, ir atrodo, kad tai netgi labiau psichologinis atgimimas, negu gamtos, bet, matyt, taip ir TURI BŪTI.

IMG_9491.jpg
Ech!

La Gomera pėsčiomis (1 dalis) –> Apie TAI be ko gyventi negalima: maistas ir kelias

O kaip jūs nusipelnote savo kavos ir bandelių? Aš tai kartais susimąstau ar aš valgau, kad gyvenčiau ar gyvenu, kad valgyčiau…? (Kava įsiskaitytų į maistą šiuo atveju). Ir taip – aš ESU plona, bet žinokite ploni IRGI mėgsta pavalgyti 😉 . Aš apie maistą SVAJOJU eidama miegoti, bėgdama į kalną, vairuodama automobilį, aš jį KRAMSNOJU susinervinus ir dažnai laukiu vakaro (kada vaikai jau bus lovose), kad atsidaryčiau ŠALDYTUVĄ… Kaltė mane griaužia ne dėl to, kad pilnu pilvu eit miegoti blogai, bet kad vaikams tų kukurūzinių čipsų prieš miegą neduodu (nes paskui neįmanoma išvalyti dantų normaliai). Tačiau iš Jono sulaukiu tik palaikymo – TUOS ČIPSUS su sūriu, dažniausiai jis ir pakepa, ir dar alų atneša 😊

O fizinė veikla mane veža panašiai kaip maistas.

Todėl, šį kartą apie TRIJŲ DIENŲ žygį pėsčiomis po La Gomeros kalnų klostes.

28555458_10156252985839791_727534028_o.jpg
Keep on walking, baby! Tenerifės El Teidė tolumoje – nerealiai, ane?
IMG_9374.jpg
You got it, baby!

Summa summarum:

Nueita apie 50 km, užkopta 2252 m aukštyn ir panašiai žemyn, max greitis 6,1 km/val, o vidutinis greitis tik 2,2 km/val. Mhhhhh…. TIKTAI 2,2 km/val. – pažiūrėkite į reljefą, mielieji!

AltoGarajonayAérea0.jpg
La Gomera (foto iš interneto)
28504715_10156252986214791_764970311_o
Kažkur La Gomeroje

Kalniukas ant kalniuko, viršūnė po viršūnės, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, kol kojos pradės drebėti 😀 Žiauriai smagu. Jei sąžiningai, – ketvirtos dienos rytą, MAN SKAUDĖJO VISKĄ, įskaitant veidą…. Bet vistiek norėjosi eiti toliau, DAR ir DAR. Kaip kavos ir bandelių.

28554921_10156252985979791_550228877_o
Retai kada lygiai keliavome – beje, lazdos buvo LABAI naudingos, ypač leidžiantis nuo kalnų

Coastal Track” (viso 120 km aplinkui salą) – nerealus, vaizdingas maršrutas. Mes užsibrėžėm nužingsniuoti dalį nuo Vueltos, kur atplaukėme su keltu iš Tenerifės, iki Hermigua. O tada su guaga* į San Sebastianą iš kur su keltu atgal į Tenerifę. Guaga neturi grafiko (a kam jis?) – pasižiūri kada išvažiuoja iš galinės stotelės ir primetimo metodu pasiskaičiuoji KADA turėtumei laukti kažkur ten apačioje po kaire (stotelės irgi nėra). Sakė mojuoti. Pavyko.

28547780_10156252986644791_1394193892_o.jpg
Krovininis “guaga“ 😀

Pirma diena. VUELTAS– ARURE

Vueltas, tai Valle Gran Rey uostukas – mažas, jaukus, kviečiantis, su kavinukėm ir paplūdimiukais. Taip, žmonės maudėsi, buvo tobulas vasario oras, švietė saulė ir žiema atrodė nuostabi. Aš pagaliau su ja susidraugavau, nors visuomet buvau dėkinga už Luką (ji gimė gruodžio pabaigoje). Sukirtome ledų ir nužygiavome link savo pirmosios uolos. O ten saulė mus tiesiog suvalgė.IMG_9216.jpg

Kopėm maždaug 800 metrus stačiai, non stop aukštyn. Lyg ir nieko, bet svilinant saulei atrodė, kad prakaitas nuplaus žemyn. Ši atkarpa ypatingai stati ir track’as neina plačiais zigzagais, kas palengvintų kopimą, bet daugiausia kyla stačiai viršun.

Išlipęs iš kelto Jonas mostelėjo ranka į aukštą kalną tolumoje ir pajuokavo: “o dabar tenai, susitinkam prie to medžio viršūnėje”. TĄ medį teko aplenkti ir pakilti dar kiek aukštėliau…. Taigi “be careful what you joke about…” O tenai, VIRŠ to medžio, saulė staigiai dingo. Ją pakeitė debesys, lietus ir siaubingas vėjas. Tai įvyko akimirksniu, o mes – kiaurai šlapi nuo prakaito pasijutome košiami ledinio vėjo. Staigiai traukėme striukes, bet žinote tą jausmą, kai prakaitas sušąla…. Vėjo gūsiai užeidavo ir praeidavo, o paėjus gilyn kalnų viršūnėmis iš viso liovėsi. Už tai kava iš senuko termosiuko buvo pati skaniausia pasaulyje, o Snicker‘is, kurių Jonas pasiėmė net keturis, buvo pasidalintas su nežmonišku dėkingumu.

IMG_9184.jpg
pirmas kalnas – done

Tas žvarbus vėjas ir lietus tik užkopus į kalną, buvo ypatingas kalnų dvasios pasveikinimas. Mes jį nuolankiai priėmėm. O toliau keliavome džiaugdamiesi gaiva, vėjas ir lietus nurimo. Viskas buvo gerai, gražu ir įdomu. Nuotaika – puiki, apniukęs dangus negadino vaizdų, kūnas dirbo ir aš jaučiausi gyva ir laiminga, KAŽKUR La Gomeros kalnuose. Ir jei būčiau ieškojusi savęs iš aukštybių, būčiau pamačiusi koks mažas taškas tėra La Gomeros sala, o ten, jos žalumoje manęs net nesimato…

28584085_10156252986709791_1640721726_o.jpg
SURASKITE MANE – TIKRAI ESU NUOTRUKOJE… rožinis taškelis…

Pakeliui sutikome daug vietinių draugužių – ožkų su skambaliukais. Tiem sutvėrimam nereikėjo nei lazdų, nei snickerių, jos jautėsi namuose tiek ant uolos šlaito, krentančio žemyn kažkuriuo laipsniu tarp 87-90, tiek akmeninėse olose. Savo kailiu patirdami ypatingus reljefo nelygumus, mes abu aiškiai supratome KODĖL buvo išrasta SILBO GOMERO (švilpimo kalba, plačiai naudota La Gomeroje). O ir piemenys jų nepėsti buvo. Štai tau ir lazdelė, pamaniau sau nužvelgdama savąsias, su tokia aš tik liuokt liuokt ir jau kitam salos gale arba netgi kitoje saloje atsidurčiau 😀

El pastor La Gomera.jpg
Salto de Pastor Canario – va taip tai (nuotrauka iš interneto, jie per greit šokinėja, aš nespėjau nufotografuoti)
IMG_9192.jpg
Cueva de Cabras – čia gyvena ožkos, matote ir kopėčios padėtos, nevargsta.

Antra diena. Arure – Vallehermoso

Apdovanota ta Arure nuostabiais vaizdais, apmusijusia vietinių gėrybių parduotuvėle su senut senutėle pardavėja ir valgykla, kurioje ir mes skystą vyną ragavome ir tirštą sriubą srėbėme. Įdomiai taip. Todėl ryte nusprendėme likti prie savų „šprotų“ ir savos kavos. Keliui pasiruošta. Snikeriai kišenėje. Viskas muy bien.

Tie milteliai šalia žalio srėbalo – garsusis GOFIO (skrudintų grūdų miltai), jie dedami visur – į sriubas, padažus, troškinius, blynus, sausainius ir pvz yra ledai ‘gofio’ skonio. Na, panašiai kaip pas mus cepelinai. Manau, jei turėtume šiltą klimatą, tai būtų ir ledų su spirgais.

Antroji atkarpa turėjo savo „cviaką“ – visus metrus, kuriuos UŽKILOME, turėjome NUSILEISTI, o tada pakartoti tą patį 😀 Todėl leidžiantis į Vallehermoso, Jonas su manimi nebešnekėjo. Vienu kelionės momentu buvome sumąstę prasiilginti tos dienos kelią dar aštuoniais kilometrais (einant ilgesniu keliu), bet, mūsų laimei, neradome tinkamo nusukimo (tai buvo vienintelė vieta prie Los Choros de Epina, kur nuorodos mus suklaidino, visur kitur „Coastal Track“ nuorodos buvo puikios).

28584943_10156252985764791_1826275792_o.jpg
Keliai keleliai

 

IMG_9313
Choros de Epina – vieni latakėliai – vyrams, kiti – moterims. O juokingiausia yra tai, kad viename stende rašo, kad poriniai – Vyrams, o kitame stende – atvirkščiai 😀 MES gėrėme iš VISŲ!!!

Ši atkarpa buvo pilna įstabiausių vaizdų. Kraštovaizdis keitėsi eilinį kartą kylant į dangų, einant slėniu pilnu gėlių ir laukinių avilių, ar leidžiantis žemyn, kur lyg maži sliekiukai raitėsi auto keliai. Pakilome aukštai ir jautėmės mes taip, kad žodžių nerandu, taip gerai buvo. Visiems jums linkiu TOKIO jausmo.

 

IMG_9291.jpg
No comments
IMG_9310.jpg
Kloniai ar tai slėniai
IMG_9305.jpg
Bičių namai
28504812_10156252985124791_1659439057_o.jpg
Žvėris
IMG_9355.jpg
Radom pakeliui…
IMG_9304.jpg
Kažkuris kalnų miesteliuks
IMG_9295.jpg
Ar neminėjau Metaxos?

O parvilkom kojas antrai nakčiai į bl..fk..sh.. Tiana Aprathotel II Vallehermoso miestukyje. Toks viešbutis, kuris 15 val užsidaro, na jei nespėjai, tai nespėjai, eit greičiau reikia…. Bet buvo paliktas telefono numeris, taigi mus įleido vidun. Na, net nepradėsiu. Ten nesiūlau apsistoti. Veeea…

Kad nesmirdėti šaltame kambaryje vakarą leidome vietinėje bodegoje (vyninėje), nors man ji panašesnė į pub’ą. Maistas – kanarietiškas, tai jau tikrai. Dar ilgai aš tas jaučio skūras ir Jono komentarus prisiminsiu … Aš vis PATAIKAU, ką nors užsisakyti (tokia jau mano natūra), bet žinokite visame kame BŪTINA įžvelgti pozityvą – jaučio skūros Vallehermoso yra daug geriau, nei medūzos Hong Konge. Jokio pašalinio efekto.

img_9338.jpg
Skūros yra gerai, tikras Gomeros perlas.

Trečia diena. Vallermoso – Hermigua

Diena, kai reikėjo nueiti ilgiausią atstumą. Iš nuostabaus slėnio reikėjo vėl pakilti į kalnus ir vėl nusileisti iki jūros lygio. Bet kas mums. Tik dvi pūslės ant kojų pirštelių, negi stosi. Ėjom ir džiaugėmės nerealiu oru. Aš rimtai, buvo TOKS superinis oras, kad negalėjom atsidžiaugti. Vaiskus, saulėtas, laimingas. O pakeliui TOKIE vaizdai, kokius įmanoma pačiupinėti tik palikus ratus ir vaikus komfortabiliam pasaulyje. Su mergytėm, tikiu, kai kurias atkarpas būtume labai linksmai nužingsniavę, bet tai visai kita istorija. Čia buvo mūsų DVIEJŲ žygis ir tai buvo esmių emė.

Dviese yra KITAIP gera, nei keturiese + perrito. Reikia to DVIESE, labai labai.

IMG_9434.jpg
DVIESE!
IMG_9319.jpg
Ruošiu foto parodą – Jonas at work…

 

IMG_9402.jpg
Keliaujant anapilin… Jonas pastebėjo, kad ant daugelio kapų nėra gimimo datos, tik mirties

Pabaigoje prieš pasiekiant Hermigua, Santa Catalina priemiestyje, nulipome prie šniokščiančio vandenyno. Ten jis putoja, riaumoja ir garma per akmenis. Mes, du keliautojai, super pakilioje nuotaikoje pagaliau nusiėmėme batus, atsiraitojome kelnes ir nuklibinkščiavome per akmenis pasisveikinti su Neptūnu. Jo siųsta banga buvo nereali. Taip pasveikino, kad varvėjo viskas iki apatinių rūbų ir akinių. Gerai, kad atsiraitėm tas kelnes…

Užbaigėm savo tridienį žygį restoranėlyje El Faro, kur vietinės moterytės oi kaip skaniai mums pagamino žuvį ir atšaldė butelį vietinio vyno, kurio nebuvo jokioje meniu. Kaip aš DĖKINGA visa kam, kas mus supa už tokius žygius ir tuos sprendimus, kuriuos priimame šiek tiek rizikuodami, bet vedami didelio noro patirti.

28640858_10156252985594791_756572386_o.jpg
I DARE U! Čia jau po VISKO ir po VYNO 😉 (laikrodis ir kepurė – ne mano… ir ne Jono…)
IMG_9471
Gražioji Hermigua
28504692_10156252985284791_842411964_o.jpg
O štai paskutinė nakvynė Casa Rural Hermigua buvo super! 

Dėliojant maršrutą susidūrėm su visišku pernakvojimui skirtų vietų trūkumu. Pats sezonas, vėlokai užsakinėjom ir nakvynės reikėjo tik po vieną naktį. Taigi maršrutas buvo adaptuotas pagal tai, ką pavyko rasti. Todėl viena atkarpa gavosi 20 km ilgio ir prieš iškeliaujant mane buvo apėmusi PANIKA.

Žinot, taip yra su visais nepažintais dalykais, ar tai būtų kelionė, ar kraustymasis į kitą šalį, ar naujas darbas, ar partneris. Viskas atrodo DAUG baisiau, KOL nepradedi. Tai ir buvo mano atradimas šioje kelionėje (be jaučio skūrų).

Kai kuriuos dalykus, bėgant metams, tenka atrasti IŠ NAUJO, kad ir tai, jog mums su Jonu dviese YRA gera. Tą irgi reikia vis iš naujo atrasti ir pasitikrinti, nes būna gi visko 😉 draugai, būna visaip.

 

 

*guaga – autobusas

***

IMG_9450
BAR PEDRO HERMIGUA – BŪTINA APLANKYTI, dėl n priežasčių, ir ne paskutinėje – vaizdai ir gera muzika

 

IMG_9299
Esate girdėję apie palmių sirupą?
IMG_9424
Šitų aš nebevalgau… ji – gyva!
IMG_9347
??? – rimtai, viduryje track’o!!! 
IMG_9507
Hasta luego La Gomera, jau išvykdami svajojome grįžti ir užbaigti tuos 120 km

***

Apie narkotikus atvirai: WANDER ir LUST

Ir vėl nebespėju. Vėl skundžiuosi pati sau apie pačią save. Ir to nepadariau, ir to nepadariau, o ŠUO jau tuoj pasirodys, tuoj prasidės jo metai ir ką aš, Drakonas (taip jau gavosi, kad Beždžionė esu dėl kitų priežasčių, nei kinų horoskopas) jam pasakysiu? Kad nesu super moteris, a -nei super mama, niekada ja ir nebuvau, ir „baisiausia“, kad neplanuoju ja tapti, kad dažnokai patingiu (lyginant su pirmos jaunystės metais) …

ech, jaučiu, kad atėjo laikas j-o-n-a-ž-o-l-ė-m…

… … …

Na nea, nieko nebus, man tokia išpažintis visai nepatinka, todėl po dviejų mėnesių pertraukos kovojant su Giovanio suteiktu pasiteisinimu aš vėl bėgu įkalnėn ir vėl išsivyniojau jogos kilimėlį (feels good, baby). Tas suknistas kaklo skausmas netvarkys mano mielo gyvenimo saloje. O nespėju aš ir pati žinau dėl ko, nes pastoviai tai pakuoju, tai išpakuoju mūsų lagaminus. Mangizmas* nėra vienintelė priklausomybė, kuriai nevalioju atsispirti.

Travel-Quotes-Wanderlust-1-300x300

Mano ir Jono narkotikas yra Kelionės, mus valdo Wanderlust (mergytės tiesiog gimė į TAI ir abiem tenka taikytis, tikiuosi, oi labai viliuosi, kad jos jaučia panašų kaifą). Ir patikėkite, šitas reikalas taip pat turi pašalinių efektų, kurie vargina mano jautrią nervine sistemą. Taigi j-o-n-a-ž-o-l-ė-s, here I come.

IMG_8771
Me, myself and I (El Cotillo, Fuerteventura)

Šis įrašas – smarkiai pavėluotas, bet geriau dabar, negu visai ne. Anea?

Dar prieš Naujus metus, mes atsidūrėme saloje, kurios pavadinimas yra FUERTEVENTURA (stiprus nuotykis būtų reikšmė, nors senjora Ruiz užtikrino mane, kad salos vardas nieko nereiškia! Ką gi, reikia pasakyti, kad ir aš, kartais, iš užsieniečių sužinau naujų faktų apie Lietuvą, bet senjorai Ruiz, tiek jau to, netrinsiu jos nežinojimo nei ten, nei kur kitur. Gal pati nuplauks kada į Fuertę ir sužinos 😉).

Mūsų namai, šią kelionę, buvo smagus kemperis, oficialiai pavadintas šešiaviečiu, bet oi, neapsigaukite, ispanai skaičiuoja kitaip. Pasak jų ir 100 litrų vandens turėtų dviem parom užtekti šešiem žmonėm (praustis, valgyti ir nuleidinėti wc esantį įrenginį). TĄ vandens “apstumą“ mes savo kailiu ir išbandėm. Pirmą rytą (po vieno vakaro trumpų apeigų dušelyje) didysis vandens bakas jau buvo tuščias. Gerai, kad ta fizika dėstoma mokykloje ir kad per benzino badą sovietmečiu, berniukai išmoko perpylinėti (čiulpteli žarnelę ir banzinas teka. Tiesa, reikia ilgai spjaudyt paskui, bet tai užgrūdina). Tai va taip iš geriamųjų “bambalių“ ir papildėme nepriteklių 😅 Bet ne apie tai kol kas, o apie viečikę, kurioje atsibudome mažosios keliauninkės Lukos gimtadienio rytą.

IMG_8675
Vaizdzelis… Pozo Negro
IMG_8673
B-day girl and the sea

Atvykome mes vėlų vakarą, kuomet nelabai kas matėsi, todėl TAS VAIZDAS, kuris atsivėrė nusiridenus nuo lentynos-lovos, man buvo TOOKS saldus, kad aš ir vėl pasitvirtinau sau išvadą apie save – esu atsiskyrėlė. Gal ne tik krabai būna atsiskyrėliais, gal yra toks ir beždžionių porūšis?

POZO NEGRO bus tai, ką aš matysiu savo minčių kino teatre, kai išgirsiu FUERTEVENTURA. Pasak Gnu (Karolinos) – „ten juk nieko nėra?!” Taigi va BŪTENT, kažkam ten gal nieko nėra, o man – visko tiek, kiek reikia.

Akmenuota, nerealiai graži įlanka su keliais baltais namukais, kurie naktį apšviesti ryškiau, nei kelias prie mūsų namų Vilniuje. Pakrantė su vieninteliu veikiančiu šeimos restoranėliu (specializacija – šviežia žuvis), tuščia žaizdimų aikštele ir laukinėmis ožkomis. Ai ir dar gulbės – išdidžios, baltos, didelės.

IMG_8819.JPG
Mano gauja
IMG_8696.JPG
Gulbės vakarėjant…

Ar sakiau, kad ir Marsas su mumis kemperino? Taigi, jis užėmė abi – penkto ir šešto keleivių vietas (miegojo kemperio bagažinėje, kur dieną žaisti sulysdavo ir vaikai).

IMG_8700.JPG
Erdvus Marso miegamasis

Tas Fuertės plikumas, toks akį rėžiantis, kad net gražus ir bangų mūša už plonos namuko ant ratų sienos, jausmas, tikras laukinis jausmas. Mums visko užteko. Todėl palikti Pozo Negro nenorėjome. Tai buvo vienas gražiausių gimtadienių, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

IMG_8681.JPG
Septyneri…

Tyrinėdami Fuertę, vengėme turistinių vietų (ai kaip visada), didelių žmonių sambūrių, kurortų, taigi nuvairavome savo namus ant ratų skersai salos per laikinąją sostinę Betancuria (kur ragavome ožkienos ir nelikome nustebę) iki Ajuy kaimelio (ispaniškai j tariasi kaip ch, taigi… keikėmės legaliai ir su didžiuliu pasitenkinimu, vaikai kartojo paskui mus ir negi drausi :D). Ajui (geras, ane!) atsidūrėme ir vėl vėlai vakare. Žmonių nėra, pakrantėje siautėja didelės bangos. Miestuks didesnis už paliktąjį Pozo Negro, bet tylu ramu, naktis.

O tada atėjo rytas… Pravėrus kemperio duris, apstulbau. Ten, kur siautėjo laukinės bangos, šlaistėsi siaubingai daug dvikojų. Pasijutome lyg Ermitažo parkinge, tik su vaizdu. “Kas per velniava“, suburbėjau, ir išlindau ieškoti teisybės.

Kemperis buvo užstatytas keliom eilėm mašinų, o srautas žmonių vorele lipo netoliese esančiomis uolomis. Kaip skruzdėlės, su tikslu. Paniurusi pėdinau pakrante link didžiulės skylės-urvo uoloje, kurios nepastebėjome tamsoje, bet ir ten aš buvau ne viena. Pagyvenusi britė energingai judėjo link manęs. Prisiyrusi (per paplūdimio akmenukus tatai) ji mane ir apšvietė, kad į tą A-chui (atleiskite Ajui) ji atvažiavo čarteriu (nevartotina svetimybė, oi oi – užsakomuoju autobusu) pasigrožėti piratų olomis, bet jai olos pasirodė per aukštai, todėl ji braidanti pliaže ir kalbinanti paniurusią mane. O čarterių šioje vietovėje, pasak naujos “bičiulės“, bus daug ir daugiau, nes tai turistinis maršrutas ir VISI autobusai veža ČIA. Chrrrrrrrrrrr… išsiveržė man. Ji neišsigando, tuoj pat pasidalino, kad pati turinti šunį namuose…. No shit.

IMG_8741.JPG
Whatever…

Na ką gi, nėra to blogo…. Papusryčiavę savo namelyje ir mes prisijungėme prie skruzdėlių. Ne, tai visai nesmagu, bet vaizdai BUVO verti mūsų nuolankumo ir susitaikymo. Olos – didžiulės, išgriaužtos vėjo bei sūraus vandens, audrino fantaziją. Piratai, grobis, pavojus. Na ir šlapimo dvokas tolimiausiuose urvų kampeliuose, kur vaikai BŪTINAI norėjo nueiti, nepaisant akis badančių servetėlių. Į nieką neįlipome ir mane tai nuteikė ypatingai džiugiai. Čia ir visas moralas – džiaukis mažais dalykais.

IMG_8718.JPG
Bet tai lobio-grobio didumas turėjo būti?!?
IMG_8728.JPG
Krevečių žvejės
IMG_8734.JPG
Ech…!

Apibendrinant, esant Fuertėje, Ajui aplankyti verta vien dėl pavadinimo! Urvai taip pat užskaitomi, tik reikia nusiteikti TAM žmonių kiekiui. Tada gal ir ok. Vaikams patiko, jos ilgai žvejojo krevetes urve esančiuose baseinukuose. Tada teko ieškoti mus užstačiusių mašinų savininkų. Tie, patraukę automobilius, labai nuoširdžiai dirbo rodydami Jonui kaip atbulai išvairuoti kemperį iš suknistai perkrautos mašinų stovėjimo aikštelės. Naktį ji atrodė visai kitaip. Naktį v i s k a s  a t r o d o  k i t a i p… Nepamirškite šito, tai pritaikoma visom alei vienos gyvenimo situacijoms.

IMG_8698.JPG
Čia vaizdas prieš naktį – Jonas kloja vaikų lentyną miegui. Origamis at its best 😉

Ajui dūmėmė neatsigręždami. Reikėjo ieškoti vandens ir WC tvarkymo punktų, kurie, DEJA, nors ir apytiksliai apibraukti kemperio nuomoje išduotame žemėlapyje, nelabai atitiko realybę…

Lajares miesteliuko dvasia, pakeliui į Majanicho, mums labai patiko. Užkandinės, bandelinės, žmonių mixas, viskas fain! Ten susitikome ir su antilope GNU (mano studentiškų laikų sugulove Karolina, su kuria dalijomes siaura sofa, mažame kambaryje Talino senamiestyje, kur tame pačiame bute gyveno nuostabi šeimininkė ir jos vyras – baldas, kuris niekuomet nepalikdavo namų. Oi, tie pasiutę laikai… Tiesa, paskui sužinojome, kad baldo dukra yra garsusis top modelis Carmen Kass, tai kažkodėl mus labai nustebino. Betgi štai dar vienas moralas – VISKAS, iš tiesų, YRA labai PAPRASTA ir bet kuris supermodelis turi paprastą tėvą, o ir pati Carmen yra paprastas žmogus nesvarbu kaip ją vadinsite).

IMG_8692.JPG
Paprasta nepaprasto skonio paelja paprastame Pozo Negro restoranėlyje

Keista Majanicho gyvenvietė mus nuvylė, mes į ją buvome nusitaikę nakvynės su žaviais vaizdais, bet ten buvo nejauku, todėl pernakvoję vėjuotame Meercat Manor paplūdimyje, pasukome į Corallejo.

Vakaras pas draugus VISADA yra geras vakaras. Su filmu vaikams, pliurpimu iki vėlumos ir Lanzarotės vynu (šalia esanti sala, kur GALIMA ir REIKIA viską pradėti iš naujo. Taigi, jei atsiras toks poreikis jūsų gyvenimuose, apsvarstykite Lanzarotės variantą ir PM mane, atsiųsiu instrukcijas ;). O ryte, pusryčiai prie nesibaigiančių balto smėlio kopų (jos daug platesnės nei Nidoje ir tikrai vertos aplankyti, nors Corallejo YRA pilnas turistų). Štai kodėl kemperis yra super dalykas – varai kur nori ir kada nori, kepi blynus gražiausiose vietose, tiesiog stoji ir kepi. Nerealiai. Man ir Australijoje tai labai patiko, kai mergytės buvo dar visai mažos. Apie kemperį tą ir prisimenu, kaip aš kepu blynus kokiame nors nenupasakojamo vaizdo paplūdimyje, o Jonas su vaikais ganosi netoliese, gal krabus vaiko, ar jūros žvaigždes tyrinėja ir aišku viską tempia man parodyti 😀

IMG_8710.JPG
Kemperio kino teatras lentynoje (beje, vaikų lentyna buvo didesnė, mūsiškėje atsisėst – be šansų. Bet mes turėjome vyno 😉 )

Taigi, Corallejo mums patiko ypatingai dėl kopų ir gražios dienos, nes švietė saulė, o vėjas buvo šiltas. Beje, apie vėją – Fuerteventura YRA vėjuota sala ir nors kelionėje man jisai netrukdė, ilgainiui pradėtų erzinti (čia aš apie save). Vėjas ten jaučiamas visur ir visokio laipsnio stiprumu, priklauso KĄ jūs norite ant to vėjo veikti 😉

This slideshow requires JavaScript.

Karolina su Mindaugu mums parodė El Cotillo miestuką iš naujo. Mes jį jau buvome aplankę šaltą ir vėjuotą dieną, taigi ir įspūdis susidarė ne koks, tačiau jie mus įkalbėjo dar kartą užmesti akį ir ta mintis buvo teisinga. Fainas ir pats miestukas, ir maistas, ir paplūdimiai, kurie labai priminė garsųjį Great Ocean Road Australijoje, taigi pasijutome kaip namie 😁 O dar saulėlydis! Visi spokso, kas susiglaudę, kas bučkį vogdami, o priešais, ant krantinės – valoma šviežia žuvis, – visiška romantika. Ten sugrįžtume.

Bet ką gi jūs manote, taip, be įspėjimo, atitipeno ir gruodžio 31 diena… Mes, atsimojavę su draugais (pas kuriuos važiavome švęsti naujako, bet planas pasikeitė netikėtai kaip ir visi geri dalykai gyvenime), riedam, bildam atgal į SAVO kampą. O širdis džiaugiasi, šaltosios ugnelės laukia, dumiam atgal į Pozo Negro. Kur pradėjome, ten ir baigėme ir dar kokį pusmetį tame pasaulio kamputyje būtume galėję praleisti.

PLATUMAS – GROŽIS – LAISVĖ

O pačią Naujų metų naktį mūsų uždegtas fakelas nebuvo vienišas, iš už baltų namelių pasipylė fejerverkai į tą tobulai tamsų dangų ir mūsų džiaugsmas, skimbčiojant šampano taurėm, buvo DIDELIS DIDELIS, o norai (tie dvylika, kuriuos pagal kanariečių paprotį reikia sugalvoti valgant dvylika vynuogių) buvo GERI GERI.

IMG_8796
Naujų naktis
IMG_8769.JPG
ir Naujų diena

Maudėmės, nes kas mums, gi pirma metų diena! Cypėm (nes šalta), šypsojomės ir žiauriai gerai jautėmės. Bet čia dar NE VISKAS – tada, prie mūsų vienišo kemperio, atėjo žmogelis nešinas maišeliu ir ištiesė Jonui. Ten – bandelės, ką tik iš laukinės krosnies, kuri pūpso ant kranto. Jėtau, o aš – sugadinta, jau maniau, kažką prisidirbom… Tos bandelės, dar dabar man ašarą išspausti gali, tas žmonių gerumas, nei iš niekur, pirmą naujų metų dieną…! Tikiu, kad jam, tam žmogeliui, metai bus nuostabūs.

IMG_8800.JPG
Bandelės su anyžiais ir meile
IMG_8818.JPG
Krosnis…

Pozo Negro išliks giliai širdyje kaip happy laukinė vieta (truputį žmogaus mačiusi ir užuodusi), tokia, kur vynas geriamas ant kranto naktį, stūgaujant vėjui, yra pats skaniausias, o katės, Marso nelaimei, greitos ir juodos. Beje, Marsietis TEN pasijuto tikru medžiotoju ir uoliai kiaulinosi kelio purve, kol snukis ir kūnas pamiršo baltą spalvą… TEN mačiau savo mergytes laigant po atvirą pasaulį, ieškant burundukų (kurių niekada ir nesutikome ☹) ir gainiojant laukines ožkas (ir vėl norėjo kelias parsivežti). TEN buvo aišku, visu šimtu procentų, kad narkotikas vardu KELIONĖS turi daugiau pliusų, nei minusų.

IMG_8797.JPG
Katės…. pffff… rrrr… miauuuu… RAUNATĖS???
IMG_8748.JPG
Po to Luka įvairavo į vandenyną su visais rūbais (taip jai pasitaiko dažnai… 🙂 ) Čia – Corallejo

Ech… prirašiau čia, nes gera prisiminti. Dabar lazdos (Kalėdų Senelio dovana 😉) ruošiamos keturių dienų žygiui pėsčiomis po La Gomerą. Be vaikų! Močiute močiutėle, mieliausia sengalvėle 😀 – aš tave myliu 😘 (čia mano mamytei, kuri pabus su murkom). Tiesa, dar spėjome pasidžiaugti sniegu, kalnais ir slidėmis Austrijoje, bet apie tai nerašysiu, nes jūs ten ir patys esat buvę, bei dešras tirolietiškas valgę.

UHMU5120_maza.jpgP.S. Dėl gyvenimo prasmės – aš pvz galvoju, kad ji kinta. Buvo laikas, kai prasmę mačiau popierinėse lėlėse ir, beje, prisimenu, kad žiauriai mėgau tą reikalą (mergaitės paveldėjo mano prasmės suvokimą, sorry, brangusis). Dabar prasmė numigravo pas gyvas lėlytes. Ar aš vis dar žaidžiu namus? Na ką gi, – myliu, myliu šį žaidimą. Ta proga eisiu į Aurimos Dilienės paskaitą apie vaikus, o apie vyrus ir moteris, pas Rūta Pivoriūnienę, jau buvau. Įsivaizduojate, čia, saloje ir paskaitų yra ir netgi laiko į jas nueiti 😮

IMG_8808.JPG
Mes

Hasta luego, amigos, gražios jums dienos, savaitės ir gyvenimo! Gal pavyks sekantį kartą greičiau brūkštelėti, jei lagaminus greičiau kraustysiu 😉

 

*Mangizmas – nekontroliuojamas potraukis išsivolioti mangų vaisių minkštime.