Australija yra kelionė. Lakes Entrance.

Štai ką supratau, – žmogui labai reikia ATOSTOGŲ. Susikrovusi kojas ant įkaitusios mašinos panelės (pakeliui į Lakes Entrance) dar supratau, kas buvo negerai su tuo pirminiu Australijos pojūčiu…
Australija YRA apie KELIONES. Trumpas ar ilgas, tolimas ar artimas. Visai kaip gyvenimas yra kelionė, taip ir Australija. Taigi va, pagaliau jaučiuosi atgavusi aiškumą 😉
Man patiko žydų pažiūris į gyvenimą apie kurį papasakojo Nida Degutienė, kuri svečiavosi Melburne ir vaišino mus nuostabiais patiekalais iš savo knygos „Izraelio skoniai“. Cituoju: „Geriausia ten kur aš ESU. Geriausi tie sprendimai, kuriuos aš PRIĖMIAU. “ Aš šitą žydų išmintį paėmiau į tieisiai į širdį. 😉
ATOSTOGOS.
IMG_7446.jpgLakes Entrance
randasi maždaug 4 valandos (kelionės mašina) nuo Melburno. Ten mes lankomės ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes kai žmogus užsinori krabų, tai geresnės vietos netoliese, žmogau, nerasi. Kelionės trukmė priklauso nuo to kiek kartų reikia pakeliui stoti, ar vežiesi su savimi vaikų, žiurkių ar šunų.
Šį kartą dalis mūsų zooparko, t.y. Marsietis liko pas draugus, o Luna (čia – žiurkytė) važiavo kartu. Easy. Tik va, pakeliui Jonas pradėjo neramiai žvalgytis. Aš žinojau puikiai KO jis ieško, visgi devyniolikti metai kartu skuodžiam per gyvenimą. Tylėjau, nors buvau tikra, kad kai jau užmatys tą pulkininko Sander‘so veidą, aš neturėsiu JOKIŲ šansų pasipriešinti (o jei rimtai, aš ir pati mėgstu tuos aštrius sparnelius, bet teisingą požiūrį ir griežtą nuostatą reikia išlaikyti, todėl visuomet protestuoju).

tenderwings.jpg
be žodžių….

Pakeliui radome net kelis KFC, bet ištempėme iki Bairnsdale, o jau tada išalkę apsiriebalavome iki ausų…  Štai taip sveika mityba ir būna nugalėta (nors tu ką), bet kiek prisimenu mūsų klajones su Jonu po Australiją, tiek jos nusėtos giedro pulkininko žvilgsnio (aš, tiesą sakant, Australijoje pirmą kartą ir buvau supažindinta su p.Sanderso legenda, o štai Jonas su juo bičiuoliavosi nuo seno, matyt, Amerikoje sutiko… o Vilniuje, žinau, pakaitalu buvo pasirinkti Liūtuko koldūnai (nes KFC dar nebuvo), čia dar prieš mane, žinoma…).
Taigi, Lakes Entrance pasiekėme visiškoje skrandžių palaimoje :). Kalba pagaliau pasisuko apie TAI ko ir važiavome – apie žvejybą ir krabavimą. Lakes Entrance tai nedidelis miesteliukas prie vandenyno, kuris garsus vienas su kitu besijungiančiais lagūniniais ežerais, štai ten mes ir norime pamirkyti savo kabliukus. O aš laukiu nesulaukiu kada pasiūbavusi išmesiu naujutėlį krabų tinklą prieš tai pririšusi porą vištos kulšių. Krabai, kaip žinia, yra besočiai ir net traukiami tinkle toliau kemša jauką. Tiesa, iš patirties žinojome, kad Lakes Entrance geriausia krabauti iš valtelės, todėl sekančią dieną išsinuomavome ‚putt putt boat‘ ir su dviem meškerėm (tuomet dar Kalėdų Senelis nebuvo apsilankęs su trečia 😉), bei krabų tinklu išpuškavome į atviresnius vandenis. Australijoje, kiekvienoje valstijoje privaloma įsigyti žvejybos licenziją, kad galėtumei ramiai žvejoti ir ŽINOMA būtina laikytis taisyklių, kokio dydžio ir kokios rūšies žuvis gali pasilikti sau.

IMG_7353.jpg
‘Aye aye captain…’

Mūsų kabliukus kažkas po vandeniu kibino dažnai, todėl nebuvo nuobodu, nors traukiamos žuvytės (daugiausia flatheads) ir buvo gerokai per mažos suvartojimui . O štai smėlio krabai tuo metu neturėjo jokių dydžio apribojimų (bet mažų mes vis tiek nepasilikome) ir jų buvo GAUSU. Štai kodėl žvejybą yra smagu derinti su krabavimu, nes krabų laimikis beveik visuomet – GA_RAN_TUO_TAS, o štai žuvyčių… tą dieną grižome be jų (visuomet yra žuvies parduotuvė), tačiau su kibiru žnyplėto laimikio.

IMG_7401.jpg

Šitą paleidome su žinute vyresniems krabams: ‘prisistatote tuoj pat!’

Lakes Entrance, nuo seno, apsistojame Kalimna woods kotedžuose. Tokie nameliai miške netoli Kalimna jetty. Ten, nuo ilgesnio liepto, atvažiuoja žvejoti vietiniai ir TEN galite rasti mus užmetusius meškeres anksti ryte (mh.. retokai) arba vakarop… Štai sekantį vakarą, praleidę labai karštą dieną žvejojant Lake Tyers (tiksliau spokstant į virš vandens šokinėjančias žuvis, kurios garantuotai tyčiojosi iš mūsų prakaito) mes ir nutūpėme ant Kalimna liepto. Saugomi ant stulpo betūpinčio didžiulio pelikano viltingai sumetėme savo žaislus vandenin. O TADA atvažiavo autobusiukas pilnas … kienietukų. Žinokite joooo, tie kultūrianiai skirtumai YRA ženklūs… Ligi tol žvejojome keturiese plius trys vietiniai. Ramiai, laimingai, pusbalsiu pasišnekėdami ir staiga TOKS triukšmas, DAUG judesio ir dar DAUGIAU fotoaparatų. Na, pradžioje nekreipėme dėmesio, spitrijome į savo valus ir neramiai laukėme kas čia bus.

IMG_7384.jpg
pas mus žvejoja visi

Garsas buvo šaižus. Krūptelėjusi atsisukau. Šalimais, smulkutė vyresnio amžiaus kinietukė, garsiai rėkdama daužė metalinį stulpą akmeniu. Pelikanas, kurį ji, matyt, norėjo nuvyti (KODĖL neklauskite) pasipiktinęs išskėtė sparnus klegėdamas. Moterai to nepakako, ji ir toliau čaižė stulpą maždaug metras nuo mūsų (šmėstelėjo mintis, kad mes – nematomi…). Neiškentusi paklausiau „ką jūs darote?“, tačiau nesulaukiau jokios dėmesio išraiškos. Tuo tarpu australai, kurie žvejojo šalia net neatsisuko. Tyliai ignoravo kinietukės išsišokimą lyg jos nei nebūtų.

IMG_7325.jpg
Gražolis PRIEŠ kinietukų ataką

Štai jums TRYS SKIRTINGOS KULTŪROS ant vieno lieptelio.
O vandenyje pilna jūros žvaigždžių, kurios, beje, taip pat mėsėdės, todėl ištraukę krabų tinklą vis rasdavome kelias įsirangiusias šalia vištos. Ten, tos rūšies žvaigždės yra prisikiriamos kenkėjams, todėl jas reikėjo palikti sausumoje, tačiau Marija (aistringa jų gerbėja) sumetė visas atgal.. Neprieštaravau. Tuo tarpu prie lieptelio atkeliavo ketvirtos kultūros atstovai – aborigenų palikuonys. Didelės didelės, tamsios odos moteros nešinos esky šaltdėže, pliūkštelėjo vandenin. Viena nardė ir traukė žvaigždes, kita jas krovė į tą esky plūduriuodama netoli liepto. Prisirinkusios pakankamai dar nusilupo moliuskų nuo apmaurojusių stulpų, tada geranoriškai išgelbėjo dreifuojantį kinietukų krabų tinklą, kurį anie sugebėjo nusviesti vandenin pamiršę laikyti virvės galą, kad turėtų kaip jį ištraukti😅.

BBRN0497.JPG
ne kažką J ištraukia (dar yra jūros arkliuką pagavęs …), krabų tinklas – mano specializacija 😉

Ne užilgo vėl krūpteliu. Stulpą su pelikanu atakuoja kita kinietukė. Garsas NEREALUS, nes stulpas metalinis, o ji daužo akmeniu palydėdama skambesį savo karkiančiu balsu. Pelikanas apšalęs kaip ir mes.
Vienas australas tuomet susivyniojo meškerę, ne už ilgo jo pavyzdžiu pasekė ir senelis su vaiku. Likome lieptu dalinti su kinietukais ir aborigenais. Žuvys, beje, kibo viena po kitos. Atsirinkę didesnes, tris pasilikome vakarienei. Aš susimąsčiau, ką su jūros žvaigždėmis veiks aborigenai, tikriausiai ruoš vakarienę, bet nesuspėjau paklausti. Kalimna jetty ištuštėjo. Saulė leidosi ir mes pastoviniavę ramybėje suruošėme puotą jūroms gyviams sumesdami savo masalą vandenin, o tuomet dėkingi + laimingi patraukėme link namukų eukaliptų miške.

IMG_7432.jpg
Užkandom

Sutemus, prie tų namukų duodasi posumai ir uodai. Pastarųjų ten LABAI daug (ech prisiminiau Tenerifę, kur jų NĖRA…). Tinkleliai neapsaugo, nes namukai seni ir tikrai skylėti. Mes palikdavome šviesą tualete, o ryte grindys būdavo nusėtos įvairiais vabždžiais.
Ta vieta, Kalimna woods, mums su Jonu daug prisiminimų kelia, čia atvykdavome dar be vaikų. Viską prisimename ir posumus, ir kaip pirmą kartą buvo įdomu juos stebėti ateinant pasivaišinti jiems paliktų skanėstų, ir mažulyčius sugar gliders (tokie mažulyčiai sklandantys posumiukai, kurie mėgsta saldžiai paėsti) ir daugybę lorikečių (spalvotos papūgėlės), kakadų ir kitokių paukštukų, kuriuos devintą ryto sąžiningai lesino šeimininkai… Jonas rodo vietą, kur gulėjo labai dvokianti kengūros maita, o toliau prie posūkio ir vargšiukas kojas užvertęs wombat‘as… tik štai šį kartą šeimininkai jau buvo pasikeitę… o tai ne visuomet į gera.

IMG_7332.jpg
Posumų vakarienė

Atvykusius mus pasitiko kinietukės šypsena, tačiau ne šiluma. Ji greitakalbe išbėrė instrukcijas, pamiršusi pasiteirauti iš kur mes ir kaip kelionė, nepasižiūrėjusi kiek kartų jau mūsų lankytąsi Kalimna woods… Sausai atlikusi savo darbą ji nurodė mums jau pažįstamą namuką nr 9… Būtent jame ir buvome apsistoję paskutinį kartą. Luka tuomet žiauriai susirgo, o šeimininkai mums leido likti ilgiau, jie papasakojo kaip  jie patys kūrė Kalimna woods ir kaip smarkiai jie myli tą vietą, kiekvieną namelį ir rakandą. Jiems rūpėjo kas MES, o mums buvo įdomu klausytis JŲ istorijos. Visgi kiek daug reiškia nuoširdumas… vieta miške yra nereali, ten tokia ramybė, fantastiškai gera aura, visada norisi ten grįžti, bet štai tas pasikeitęs kultūrinis kontekstas…
IMG_7339.jpgTačiau mini atostogos buvo nuostabios ir mes rekomenduotume Lakes Entrance kaip super gerą vietą ramiam poilsiui gamtoje. Tiesa, teko PER DAUG artimai susidurti ir su nepageidaujama Australijos fauna. Kai Marija kažką neaiškiai klyktelėjo mašinoje, mano jautrūs sonarai užpelengavo akivaizdžią  PANIKĄ, ir aš be žodžių neapsakomu greičiu atsisegiau saugos diržą ir iššoviau iš mašinos. Tą patį padarė abi mergaitės. Jonas, sukrėstas klyksmo piktai burbuliavo, kad nėra ko čia rėkauti. Na, jautrūs sonarai ne pas visus auga… ir BE TO, jis neturi ARACHNOFOBIJOS.
Pasak Marijos, rudas, gauruotas ir didelis voragyvis nusirito VIDINIU Lukos langu ir nukrito po kojomis. Aš esu NEREALIAI dėkinga, kad mašina buvo ką tik sustojusi.
Jonui teko skubiai važiuoti „diklofoso“, IŠ-AR-DY-TI mašiną po gabaliuką, kol galiausiai tas padaras buvo aptiktas po kilimėliu Lukos pusėje. Patikėkite, TĄ naktį ramiai miegojo tik Jonas.
Gamta yra gamta, man žiauriai gaila, kad aš negaliu nuo to IŠSIBAIMINTI, nes tikriausiai rinkčiausi gyventi toliau nuo miestų, ten kur sklando ta nepaprasta Australijos gamtos aura (nors siaubingi gaisrai galbūt priverstų mąstyti kitaip…)

IMG_7475.jpg
Lu žvejoja Lake Tyers, čia didelės žuvis mums rodė špygas…

Australija yra KELIONĖ, pilna netikėčiausių nuotykių ir patyrimų.

IMG_7452.jpg
Būkite saugūs ir laimingi naujaisiais Žiurkytės metais 😉

Gran Kanarija – (ne)šunų sala 😺

„Galvojau, kad žemiau finkos lygio – negalima kristi..!, pasakė Jonas stovėdamas prie nakvynės vietos Gran Kanarijos saloje. Ne tai, kad mūsų finka yra blogai, ji tiesiog YRA  kanarietiška finka su visais kanariešiškais privalumais ir trūkumais. Į antrų metų pabaigą smarkiai pabodo plastmasinis vidus, o ir civilizacijos standarto pasiilgome, pvz. indaplovės ir orkaitės, dirbančios daugiau nei vienu rėžimu – „laužas dega, kepk mamutą“.  PAILSĖJOME NUO PATOGUMŲ IR GANA. Dar būtų gerai dušas, kurio durys neiškrenta taip dažnai, elektros tiekimas, kuris nenutrūksta, kad ryte atsikėlus nereikėtų traukti stovyklavimo dujinytės, kuri apvažiavusi pusę svieto, ne kartą gelbėjo mus finkoje … ir dar VANDUO, smagu, kai žinai, kad jo BUS, o jeigu dar būtų tokio kokio ir tikėjaisi (čia aš apie vandens temperatūrą), tai jau iš viso muy muy bien.

finka-veidrodis.jpg
®Dviejų veidrodžių sistema finkoje

Bet aišku, sprogusius vamzdžius, elektros nuotėkius ir panašią kasdienybę atperka NUOSTABUS oras, ramybė ir gamta aplinkui mūsų namelį, – štai balandis susukęs lizdą medyje prie terasos išperino du balandžiukus, o mes, paeiliui, su žiūronais, stebim kaip jie auga. Marsas miega lauke, užkanda driežais, paskui vemia, bet jam patinka, jis, pas mus, – azartiškas.
French bulldog 3.jpgBet nukrypau – taigi Gran Kanarija – paskutinė neapžiūrėta sala mūsų Kanarų rojuje. Todėl per pavasario atostogas, visi, įskaitant driežų siaubą – frenčį keliauninką, susikrovėm daiktus ir atlėkėm iki Santa Cruz de Tenerife, o ten į keltą . Ne pirmas kartas, viskas aišku, Marsas lieka mašinoje ir tuoj pat pasinaudoja situacija – grįžę randame pa-sis-klei-du-sį per visą galinę sėdynę.
Pirmyn plaukiant smarkiai nesupo, todėl laimingi ir pasiruošę nuotykiams išriedame nuomotu automobiliu gražiame Puerto de las Nieves miestuke. Šalia – mažutis ir žavus Agaetės kaimas, tvarkingas ir vertas dėmesio. Grįžtant, praleidome uoste keletą valandų tingiai gerdami cortado*  ir stebėdami kaip vietiniai šokinėja nuo molo į skaidrų Atlanto vandenį.
Dedo de Dios** buvęs Puerto de las Nieves jau daug metų kaip nulūžęs… ir žinok dabar kodėl, gal pavargo Dievas žmonijai įspėjimus siųsti..?
Puerto Nieves Gran Canaria.jpgPirmiausia nu-ka-kom į ĮSIMINTINĄ salos užkampį – Punta de Galdar, ten mūsų laukė nakvynės vieta visai šalia vandens, toks kaip ir namukas (ištemptas per tris su puse aukštų) su puikiu vaizdu nuo terasos, ir tas vaizdas, bei terasa buvo VISKAS kas mums patiko toje uff, blyn,🤢 nakvojimo vietoje. Nuomavome per airbnb kaip ir dažniausiai, ir … NEPATAIKĖM. Reik pasakyt, kad neturėjau laiko paieškoms, TAIGI: pamačiau skelbimą, permečiau akimis nuotraukas ir atsiliepimus (kurie buvo super?!?), greit susumavau, kad vaizdas – liuks, miegamųjų užtenka, vieta – nuošali, ko daugiau reikia?!?

gran canaria3.jpg
Punta de Galdar architektūra

Dažniausiai pataikau, bet, matyt, KARTAIS reikia ir prašauti…
Čia buvo TAS kartas.
Pirmąją bemiegę naktį kūriau TOKĮ žiaurų atsiliepimą, kurį paliksiu airbnb, kad neapgaudinėtų kitų keliautojų, kūriau ir kvestionavau – KODĖL atsiliepimai apie namuką tokie puikūs???

gran-canaria4.jpg
Teks šiek tiek susilenkti…

Na, kad aprašyme buvo pasakyta, jog namas dekoruotas DI-ZAI-NE-RIO aš nurašiau prie kanarietiškų makaronų (ne veltui salos yra Makaronezijos*** dalis), bet VISA KITA: kačių šlapimu atsiduodantis pirmo aukšto prieškambaris, kur Jonas negalėjo pilnai išsitiesti, antrasis miegamasis rūsyje, vonios kambarys ten pat, su besilupančia siena (drėgmė, žinoma) ir mažu langeliu į kaimynų kiemą ar virtuvę? Kai sėdi ant klozeto, gali tiesiogiai bendrauti, kartu parūkyti, nes ir girdi lyg šalia būtų ir uodi dūmus, troškinį ir dar ką nors… na taip, Kanarai, tokie real real Kanarai. Betgi nepalnavome PAS KAIMYNUS viešėti, nuomavome a-t-s-k-i-r-ą būstą. Žodž, ryte išskalbiau visą permatomą sintetinę patalynę, vaikams nutempėm čiužinius iš rūsio į aukštenį lygį ir…. vynas padėjo.

gran canaria1.jpg
1/2 kambario 3/5 aukšte…

Mūsų viešnagę išgelbėjo vynas ir nerealūs rock pools  po langais. Lyg ir ne vienus esame matę, bandę ir lankę, bet TEN buvo ypatingai smagu, tuščia ir labai tinkama mūsų chebrai, įskaitant Marsą, kuris nenuilsdamas gaudė žuvis (o jis, žinokite, nemėgsta, gal net nekenčia vandens, matyt, bijo, nes neadekvačios kūno ir galūnių proporcijos nepadeda išlaikyti saugiame viršvandeniniame lygyje suplotos nosies).
Rock pools French bulldog 2.jpgGran Canaria Rock Pools Punta de Galdar.jpgRekomenduoju tuos užslėptus Punta de Galdar lobius = rock pools ir šalia esančią Sardiną, miestuką su puikiu paplūdimiu ir daugiau, berods, niekuo ypatingu… Oi, taigi Miguelin‘o, čia tai dar vienas LABAI lobis, kurį mums užsidegę rekomendavo vietiniai. Maitinimosi įstaiga, uždaroma garažo vartais, įsikūrusi šalia SPAR‘o su B-l-o-g-i-a-u n-e-b-ū-n-a reklamine iškaba. Reikia pasakyti, kad Jonas po pirmos nakties TAME „dizainerio“ namuke sakė jokių kanarietiškų š… nebenori, bet į kelionės pabaigą visgi apsilankėme nurodytame Miguelino. Na, čia tikrai savo pusryčius-pietus-vakarienę vartoja bananų plantacijų darbininkai. Žuvis buvo fui, o štai kanarietiškas troškinys-šutinys ropa vieja, kas reiškia seni rūbai (iš visko kas atliko), buvo super. Matote, Miguelino kanariečiai supranta kaip Michelin‘o
Galdar Gran Canaria Miguelino1.jpg

 

Galdar Gran Canaria Miguelino2.jpg
O pasinerti į vietinę kultūrą – BŪTINA, vien lošimo aparatas prie stalo ir sienų dekoras ką reiškia.
Galdar Gran Canaria Miguelino ropa vieja.jpg
Ropa vieja (seni rūbai) – are reikia recepto kaip pasigaminti?

Tikriausiai labiausiai visiems įsiminė kelionė per kalnus iki Roque Nublo (debesies uola) – Gran Kanarijos simbolio. Tai 67 metrų uola, kurią galima pasiekti pasirinkus lengvesnį ar sunkesnį kelią. Mes žygiavome lengvesniu, kartu turseno ir Marsas lydimas pakeleivių šypsenų, o vėliau ir pasigailėjimą reiškiančių garsų, nes neįvertinome, kad reikės ir stačiau palipti ir kad bus taip karšta. Marsas lekavo LABAI ir gėrė iš akmenų duobučių DAUG.

Gran Canaria Roque Nublo 2.jpg
Roque Nublo tolumoje

Greičiausiai pasiekti Roque Nublo galima einant gerai matomu keliuku nuo Roque Nublo parkavimo aikštelės, užtrukom apie 20-30 min į viršų (1,5 km) ir mažiau žemyn. Žmonių buvo daug, todėl mintyse bambėjau, kad galima žygiuoti ir BE turistų, ilgesniu keliu, bet neturėjome tiek laiko. Visgi daug ar mažai žmonių – verta užsikarti prie Roque Nublo, verta ir dėl vaizdų 1,813 m ir dėl didybės. Tai maždaug 3,5 marsų keliukas (taip vertiname trasų sudėtingumą, kai keliaujame su Marsu – nuo 0 marsų iki 5). Keletoje statesnių vietų teko jį panešėti, nors mums, dvikojams, tai buvo nesudėtingas žygis.

Gran Canaria Roque Nublo 6.jpg
Roque Nublo piligrimai

Pakeliui į Roque Nublo sustojome ir apvaikščiojome Artenarą – aukščiausiai Gran Kanarijoje įsikūrusį miesteliuką. Ten vaizdai – nuostabūs, maistas biokreperijoje RiscoCaido labai geras, o olos, kuriose įsikūrę dauguma miestuko namų – įdomios, nors ne kviečiančios. Apžiūrėjome ir vietinę bažnytėlę Santuario de la Cuevita, kuri taip pat, kaip dauguma pastatų –  išskaptuota uoloje kartu su altoriumi, sakykla ir klausykla. Tiesa, neišsiaiškinome kas ir kur ten klauso žmogaus paklydimų, bet įspūdį maldos namai paliko, juk ne visur natūraliai ant lubų želia augalai, o temperatūra nepaisant oro sąlygų lauke išlieka stabili, apie 18-20 laipsnių šilumos žiemą vasarą.
Gran Canaria Artenara Santuario de la Cuevita.jpgKelias, kuriuo važiavome, žinoma – vingiuotas, bet mes nieko kito ir nesitikėjome, o vaizdai ir vėl kvapą gniaužiantys. Jau TIEK prisisotinę Kanarų važiavome į Gran Kanariją nusiteikę gan skeptiškai, KĄ DAR gali tos Kanarų salos parodyti?! Žinokite – gali ir svarbiausia, kad jos visos – SKIRTINGOS. Netgi Gran Kanarija, į kurią delsėm keliauti, yra nepaprastai graži, vietomis smarkiai užteršta turistais, bet vietomis – uch… ir tos spalvos keliaujant kalnuose: violetinė, geltona, žalia, juoda! Dienos išvyka nuo Punta de Galdar iki Roque Nublo ir atgal, mus labai nuvargino, bet paliko PAČIUS gražiausius prisiminimus.
Gran Canaria 5.jpgMaspalomas kopos (Dunas de Maspalomas) salos pietuose yra KAŽKAS TOKIO. Ir ne, tai NĖRA tas pats, kaip kopos Nidoje (kurias labai myliu). Maspalomas balto smėlio kopos driekiasi visus 404 hektarus ir ten GERA pasiklysti, o ir visai įmanoma. Kadangi šunims ten buvo negalima, abu šeimos vyrukai liko už borto… (na taip taip, aš sakiau Marsą palikti namuke…) o mes tryse nukeliavome iki pat vandens. Buvo karšta ir smėlina, ir LABAI smagu.
gran canaria maspalomas 2.jpgO jau kai pasiekėme vandenyną, atrodė, kad būtume dykumą perėję. Mergaitės išsimaudė su visais rūbais ir atsigaivinusios, mes sėkmingai grįžome atgal iki RIU viešbučio, kur praėjus viešbučio arką išlendi tiesiai į Maspalomas kopas. Mašiną ten aplinkui ir parkuokite 😉

gran canaria maspalomas 3.jpg
AURDA ateina… Luka žino ką daryti
gran canaria maspalomas 7.jpg
Čia dangus PO TO kai Luka pa-si-kal-bė-jo su AUDRA

Tiesa, iki nudistų paplūdimio nenuėjome, ne toks buvo mūsų tikslas, pakeliui tik vieną nuogą dėdulę matėme besikepinantį kopų viduryje, na dar keli vy-ru-kai su trumpikėmis nusuko į krūmokšnius augančius smėlynuose… BET, turint galvoje, kad Gran Kanarija yra labai draugiška gėjams, o Maspalomas mieste vyksta kasmetinis “Gay Pride Maspalomas” festivalis, nėra ko stebėtis.

gran canaria maspalomas 5.jpg
Pareiškimas kopose

Pats Maspalomas miestelis mūsų nežavėjo ir netraukė, mes jo net neapžiūrinėjome, turime savo Las Americas Tenerifėje, todėl prisidūkę kopose nėrėme atgal į greitkelį, atgal į Punta de Galdar užkampį su daugybe kačių, kurias kaimynai pastoviai šeria (o dar sako, jog tai ŠUNŲ sala?!).
Marsas tai įvertino kaip iššūkį ir tiesioginį garbės įžeidimą.

Gran Canaria Punto de Galdar Absurdo muziejus.jpg
Vietinis Punta de Galdar Absurdo muziejus

Štai, keturiom dienom, pažiūrėt ir pailsėt, mums Gran Kanarijos užteko. Kelionė patiko, juolab, kad prieš paliekant LAIMINGAS Kanarų salas, norėjosi jas visas apžiūrėti.

Gran Canaria Roque Nublo 7 french bulldog.jpg
Visiem savas urvas

Tiesa, apie Lanzarotę atskiro post‘o NEBUS, nes ten lankėmės gerokai seniau kai dar nebuvome Laimingų salų rezidentai ir mano įspūdžiai išblėso (nors César Manrique namus ir kūrinius prisimenu labai gerai). Viena žinau, jei GYVENIMAS žiauriai NEINA, važiuokite į TĄ salą, ten tikrai galima pradėti viską iš pradžių. Ji tokia plika, tokia KITOKIA, kad VISKAS kas tik norite, TEN gali būti KITAIP.

 

Lanzarote 2.jpg
Lanzarote

 

* cortado – espreso kava su trupučiu pieno

** Dedo de Dios (isp.) – Dievo pirštas

*** Makaronezija – laimingosios salos (iš sen. gr.) – bendras Atlanto vandenyno salų, esančių šalia šiaurės vakarų Afrikos ir pietvakarių Europos krantų, pavadinimas.