Acunadancer – Hawkesbury nuotykiai

Labiausiai trūks vaizdo pro langą, sėdint ant klozeto… aš RIMTAI. Laive-name, tas vaizdas pro tuliko langą dar ir keičiasi, bet visur gamta, visur vanduo ir vienas kitas laivas. Nepaprastas jausmas, toks nepaprastas, kad net žodžių nerandu.

Pagaliau, iš ketvirto karto (aišku dėl Covid, na ir dar dėl potvynių), mes supamės ant bangų. Laivas vadinasi AcunaDancer ir viskas tuo pasakyta.

Niekur kitur nesijaučiu taip, kaip ant vandens, tarsi čia mano vieta, matyt, manyje gyvena užrakinta undinė ar mažų mažiausiai medūza… Ir jei galėčiau rinktis kur gimti, gimčiau Brooklyne, čia toks mažutis kaimukas ant vandens NSW valstijoje šiauriau už Sidnio. Užaugčiau tarp laivų ir nieko man daug nereiktų (miesto tikrai ne), va tik kompo pakrovimą reiktų išsispręsti, nes baterijos liko vos 25 procentai. Būčiau laivų mechanikė, taisyčiau, glostyčiau, dažyčiau ir gyvenčiau viename iš jų.

Taigi, pagaliau mes pajudame iš Brooklin‘o prieplaukos su puškuojančiu namu ant vandens. Tiltas, lendam po juo ir varom plačia Hawkesbury upės vaga (ta upė kaip ir vandenyno dalis, su daugybe atšakų atšakėlių, vanduo ten sūrus, ryklių gali būti, bet vietiniai maudosi, medūzų, vėžlių ir rajų – begalės). Tas šiltas vėjas, tie nerealūs vaizdai, taip buvom šito pasiilgę.

Houseboat nuotykiai yra mūsų šeimos tradicija ir ji sena, kaip ir mūsų Australijos istorija. Kažkas turi Palangos atostogas, o mes turim Hawkesbury atostogas, mergaitės prisimena kaip gyveno laive labai senai ir dar seniau, nes gi net gyvenanat LT mus vis atsiviliodavo Australija. Bet pirmieji kartai Hawkesbury buvo BE vaikų ir tie kartai LABAI skiriasi nuo dabartinių. Tuomet mes neklausėme ar saugu maudytis, bet lenktyniavome su draugais kas greičiau nuo laivo iki kranto, tuomet mes linksminomės iki paryčių ir gėrėm ne tik spanguolių sultis, na, tuomet mums vėjas buvo galvose…. dabar gal dar kažko yra 🤔

Aišku pasiėmėme ir irklentę, tilpo tik viena į labai „talpią“ Jono mašiną, tiesa iki Brooklyn‘o nuo Melburno TIK tūkstantis kilometrų, taigi dešimt valandų mašinoje. Galima skristi, bet tada nebūtų nei irklentės, nei meškerių, o ko tada ten važiuoti?

Prisirišome prie plūduro Refuge bay, nes ten viena nuostabiausių vietelių, įlanka pastoviai keičiasi dėl potvynių ir atoslūgių. Vieną vakarą, su irklente nusiyriau iki pat tamsaus galiuko, kur teka Cowan creek ir beveik sėdau ant dugno, nes vanduo skubėjo atgal link vandenyno, bet greit peršokau ant irklentės priekio, kad pelekas nesmigtų į purų smėlį. Iš-lip-ti TEN neturėjau jokio noro, nes PO manim gulėjo JOS.

Jonas jas užtiko pirmas, aš puoliau irtis, kad įamžinti tą širšalyną nuotraukose. Duobių, kurias dengė plokšti kūnai su ietimis vietoje uodegų – be galo be krašto, o aš šliuožiu irklente virš jų, aišku irklu specialiai pabaksnodama, TOKS kaifas (kol ant irklentės 😜). Jos dumia nepaprastu greičiu, fotosesija pavyko prastokai, o temo greit, vandens mažėjo, aplinkui spooky spooky, tik aš ir rajos… ech TAS baugumas…. Nepaprastai patinka keliauti Australijoje, VISUOMET yra kažkas, kas nustebins. Rajų nepavijau su irklente, bet, tradiciškai, pagavome vieną ant kabliuko… jos tokios pat besotės, kaip ir krabai.

Atostogos ir tingėti. Mano vidinis budėtojas tokį derinį PATEISINA. Skaityti, suptis ant bangų ir vėl skaityti „Pienių vyną“, taip tingiai kaip ir pati istorija (neįtikėtina, bet aš tos knygos nebuvau skaičiusi 😇).

Laive rytas prasidėdavo nuo nyrio vandenin, tiesa, vienas mūsų stebėdavo praplaukiančias medūzas ir pranešinėdavo kur link jos plaukia. Jos TOKIOS didelės ir gražios, bet vistiek nesinorėjo pajusti kaip skaudėtų mūsų odai susilietus. Pasigooglinome, kad tie grybus primentantys padarai (jelly blubber) – nudegintų BE pavojaus gyvybei, tai tada nusišvilpt 😉

Laive būtinai kas nors žvejoja (denis prasmirdęs masalu) ir BŪTINAI ką nors pagauna (dažniausiai mažą, tą kur paleisti reikia, kad senelius pakviestų). O paskutinį vakarą Marija pergalingai ištraukė 50 cm ilgio Mullet (nesu tikra kas tai lietuviškai???).

Kas dieną traukėm iki krioklio (čia vandeniu traukėm, kas irklente, kas valtele). Laukinis paplūdimys su laukiniu kriokliu, KO DAR galima pageidauti, na gal išsiplauti galvą jame, nes vanduo laive limituotas…. (done).

Vieną vakarą, kai išalkusi šeima sulipo viršun (trečias namo-laivo aukštas, kur galima valgyti po dangumi), pastebėjome aukštai sklandantį erelį. Aš iš karto priiminiau senį Bob‘ą, sutiktą Magnetic saloje, kuris man rodė, kaip reikia maitinti erelius žalia mėsa. Iškeli ranką, jis tave pastebi iš labai labai toli ir pradeda plasnoti tiesiai į tave. Tu stovi, nemirksi ir kai jau matai nagus lekiančius link tavo galvos – meti mėsos gabaliuką viršun. ČIUPT įvyksta skrydyje. Širdis dar ilgai kalatojasi, nagų dydis lieka amžiams atmintyje.

Jonas sako: „pabandom ir mes“.
Ir va čia YRA visa esmė.
REIKIA BANDYTI.
Pakėlėme ranką.
Jie buvo dviese. Tie, kurie sušveitė didžiąją dalį mūsų steiko ir dar žalią vištos kulšį (mečiau nepjausčius…). O jausmas, VISIŠKAI NENORMALIAI NEREALUS. Tie sparnai primenantys pirštus ir ore perkeliams kąsnis nuo nagų į snapą 😲 Nieko panašaus nebuvau mačiusi, ir VĖL.

ŠTAI KO mums nepaprastai trūko šį kartą Australijoje – KELIONIŲ ir to NUOTYKIO jausmo. Tos dešimt valandų nuobodaus važiavimo mašina – DZIN, kad tik kelias vestų pas erelius ir rajas, ir krioklius ir kitus dar nepatirtus reikalus.

Beje, šį kartą napaskandinome nei vieno rankšluosčio Hawkesbury upėje, o tai IRGI įvykis, nes per kokius setynis kartus name-laive VISUOMET Neptūnui palikdavome po rankšluostį ir dar ką nors…
—
Šiuo metu NSW valstijoje, kurioje vyko aukščiau aprašomas veiksmas, – 11 tūkst. covid atvejų per dieną (sunkiai suvokiama ir visai nenormalu….) Mes grįžome į savo kaimą prie kalnų Viktorijos valstijoje ir laukiame draugų su kuriais sutiksime Naujus Metu, ir mums gera.

Linkiu visiems jums NUOTYKIŲ, kurie uždegtų akis ir neleistų pasimesti keistoje mūsų kasdienybėje, kur ne-nor-ma-lu tampa nor-ma-lu.
Gražių jums švenčių visuose pasaulio kampeliuose 🎄

Kaimo atradimai. Buxton’as

Kas man patinka Melburne, tai oras, toks keistas, nors tu ką. Keičiasi jis taip dažnai, kad įpranti nekreipti dėmesio į lietų ar krušą, nes žinai, kad greit praeis (vienas reiškinys, kuris ne-pra-ei-na tai VĖJAS, tas tai fui, bet prieš jį nepapūsi, taigi…). Gimtadienio proga išsikėliau tikslą – kuo mažiau kreipti dėmesį į tai, kas potencialiai gali suerzinti (o čia tikrai ne tik apie orą…). Bet kai nekreipiu dėmesio, tai ir nesigilinu, o tada paviršutiniškai gaunasi, o to labai nemėgstu. Išeina, kad reikia gilintis, bet tada reikia kreipti dėmesį, tada teks susierzinti????? 😤
Štai TADA aš važiuoju į Buxton‘ą, kaimą besirandantį „high country“ (nes kalnai netoli), pora valandų nuo Melburno.
Paskutiniu metu ten važiuoju kas savaitę: palieku šeimą penktadienį ir grįžtu antradienį, nes

PIRMA. Ten DAUG darbo (fotkė apačioje).

Po audros medžiai kaip lapai krito… aš su kirvuku tuoj juos…

ANTRA. Taip geriau visiem. 🤷‍♀️

Ir toje kaimo izoliacijoje atradau eilę dalykų:

✔️ Fizinis darbas yra nepaprasta palaima. Kasi pvz akmenis, veži karučiu, rankos automatiškai pailgėja (jei kartais kenčiate nuo trumpų galūnių, rekomenduoju, beje, galite ir kojas taip ilginti, gal tik ilgiau darbas užtruks), supili juos į upę ir pati susileidi į ledinį vandenį. Realiai kvapą užgniaužia ir atpalaiduoja visus laimės hormonus. Tada kartoji nuo pradžių. Kai baigi akmenis (o pas mus jų be galo be krašto), užsisakai ketvertą kubinių metrų medžio mulčiaus ir toliau vairuoji karutį. Be karučio dar labai gerai mojuoti kirviu, rinkti begales šakų (labai dirba užpakalio raumenys), grėbti žolę, (kurią pjauti reikia kas trečią dieną) ir t.t.t.t.t.t. Mano kūnas tokias treniruotes labai pamilo ir aš nuoširdžiausiai galiu jas rekomenduoti jums.

Čia vietelė pasinerti – akmenys mano suvežti…

✔️ Odos patempimas geriausiai vyksta deginant eukalipto šakas su visais lapais, nes tuomet ugnis tokio kaitrumo, kad net giliausios raukšlės išsilygina. Išbandyta, veikia geriau už botoksą, tik na nereikia per daug į tą laužą lipti, saikas, sako, padeda bet kurioje situacijoje, net jei jūsų raukšlės kaip vagos… Aš skubėjau „Joninių“ laužus kūrenti, nes pas mus gaisrų sezonas tuoj tuoj prasidės ir laužų kūrenti bus nevalia, o ką supleškinti kas savaitę randasi TIEK ir TIEK (čia rodau sau virš kaktos), nes medžių mūsų kaime labai daug (tiesa, paskutinė audra penkis jų suvertė į upę, gerai, kad kaimyno teritorijoje 🙄) ir jei tie medžiai – eukaliptai, tai dažni jų, savo skūras, meta žemyn non-stop, o tos užsiplieskia vos pliaukštelėjus rankomis, nereikia nei degtukų, todėl pageidautina apsivalyti, kol gaisrų sezonas neprasidėjo.

Laužo deginimą reikia “priduoti“, kad neatvažiuotų gaisrinė

✔️ Nuolankumas kelyje gelbėja gyvybes.Būna gi, varai trečia juosta, nes ten erdvu ir nėra mašinų, na ir taip tingisi pasislinkti, bet, žinokite, REIKIA pasislinkti, netgi privaloma. Jeigu nelenkiate, palikite tą ekstrą juostą kažkam, kas galbūt skuba labiau už jus, galbūt tas kažkas ir laužo taisykles, bet GALBŪT turi tam priežastį 📣
Štai pvz si-tu-a-ci-ja. Rudis, gyvačių gaudytojas (aha, tokia profesija) gaudė gyvatę pas vieną Buxton‘o rezidentą, toji buvo virtuvės spintelėje pasislėpusi. Rudis – bebaimis, kišo pliką ranką, nes žinojo ką daro ir va, pasirodė, kad gyvatė (na tikra gyvatė J-K-L-M-N) ėmė ir įkando jam. Beje, Rudis ją vistiek ištraukė ir išnešęs paleido, nes jam jų gaila… Tada paskambino į artimiausią ligoninę (randasi už pusvalandžio kelio) ir pranešė, kad būtų pasiruošę, nes jam reikia skubios medikų pagalbos, tada sėdo į savo troką (tokia didelė burzgianti kaimo darbininkų mašina) ir išvažiavo.

Saulutės pasiilgusi… čia ne ta, kuri Rudžiui krimstelėjo, šita iš kitos valstijos…

Normaliame pasaulyje, įkandus tigrinei gyvatei, suaugęs žmogus turi maždaug pusvalanduką, kol organizmo funkcijos bus paveiktos paralyžiaus ar tai bus kvėpavimas, rega, kraujotaka ar inkstų (ne)veikla, todėl pageidautina, kad medikų transportas vyktų pas nukentėjusįjį, o tas kuo ramiau gulėtų ir visai ne-si-jau-din-tų, nes jaudinimasis pagreitina nuodų sklaidą organizme… Betgi Rudžiui tokie dalykai nei motais (jūs ką, manote, kad Krokodilas Dandis išgalvotas?). Rudis sėdo už vairo ir nuvairavo tuos 40 km iki Healesville. Tačiau bėda, kad iki Healesville veda ypatingai vingiuotas keliukas, kuriuo važiuodama kas kartą prisimenu Kanarų serpentinus. Marsą užsupa pastoviai, vaikus irgi. Taigi, jeigu tuose serpentinuose nemoki ar bijai važiuoti greičiau, turi galimybę pasitraukti į karts nuo karto atsirandančią rampą LĖTAM transportui. Galbūt, jei prieš Rudį važiavusios mašinos vairuotojas būtų buvęs ne idiotas, kuris NE-NO-RI užleisti savo pirmumo teisės važiuoti zigzagais, Rudis būtų pasiekęs ligoninę penkiomis minutėmis anksčiau ir nebūtų atsidūręs reanimacijoje. Betgi … va.

Tokie tai žemiški mano atradimai.

Žinau, kad pas jus ateina Kalėdos, ateina jos ir pas mus, tik kiek kitokios, bent jau mūsų namuose. Šį kartą dovanas po eglute dėsime mes, tėvai, ne Kalėdų Senelis, nusprendėme su Jonu, kad meluoti taip smarkiai nusibodo, išsikvėpė ta pasaka ir dabar naują pasaką kursime kartu su mergaitėmis.

Linkiu jums švenčių, kuriose būtų sudėta visa jūsų meilė ir kad tos šventės neateitų ir nesibaigtų, jos tiesiog keliautų su jumis per visus metus.

Myliu, V.

Taip gimsta DIDVYRIAI

Buxton’o istorijos 😻

Dramatiški įvykiai nutika ne šiaip sau. Dramatiškų įvykių metu gali pamatyti situaciją iš visai kitos perspektyvos, kaip ir žmones.

Štai aš jau kokią savaitę KITOKIOM akimis žiūriu į savo vyrą (ir aš čia ne apie savo akių spalvą, ta vis dar smarkiai ruda 👁). Eilinę dieną mūsų kaime, besiruošiant grįžimui į Melburną, jis tapo DIDVYRIU.

Štai jums ryto pa-sa-kai-tė:

Nuėjome prie paplūdusios Steavenson upės išgerti kavos, ale atsisveikinti iki kito karto. Kaip tik kengūra užsuko parupšnoti lapų, mums smalsu paspoksoti, kad ir kiek jų jau esame matę. Mes link jos, o ji, pasirodo, maža ir baili… Pasibaidė ir tik liuokt liuokt, ir … įšoko į ledinę upę 😯 (dar tik pavasaris, tai vanduo dar žiauriai šaltas).

Srovė didelė, pagavo kaip mat. Pirma mintis: „na, čia gamta, matyt, kengūros maudosi tuose vandenyse, juk nešoktų srovėn nežinodama ką daro?!…“ Mažas gyvūnėlio sknukutis vos kyšojo plakamas vandens, upėje pilna šakų ir sūkurių, tai panyra, tai išlenda, mes persigandę sekam palei krantą, neša srovė labai greitai. Kengūra bando pasiekti krantą (priešingą nei tas, kur mes panikuojam), priplaukia, bet krantas paplautas smarkių liūčių, medžių šaknys kabo ir trukdo jai net pradėti gelbėtis. Matom, kad niekaip ji ten neišlips ir kad čia ne tas variantas, kur kengūra maudosi, nes žino ką daro… 😟 Jonas staigiai lenda vandenin, užsiropščia ant didelio rąsto ir pereina į kitą krantą, kengūra išsigąsta artėjančio dvikojo ir leidžiasi nešama srovės tolyn nuo kranto. Vanduo ją pakiša po didžiuliu rąstu, bet laimei ji išnyra kitoje pusėje, aš lekiu vienu krantu, Jonas kitu. Per vidurį, upėje, nedidelė sekluma, ten sunešta daug akmenuku ir aš mintimis ir judesiais (realiai rankomis ariu orą) genu tą vargšą gyvūnėlį ant tos brastelės. Ir, žinokite, PAVYKO (matyt žiauriai gerai mojavau rankomis)!!! Ji užstringa ant tų akmenukų, pusę kūno dar smarkiai tempia garmantis vanduo, bet galva ant akmenų. Aš pasiekti jos negaliu, per toli ir per gilu. Upės dugnas neaiškus ir pilna įvairiausių sąnašų. Jonas lenda vandenin nuo kito kranto, gylis ten dar ok, siekia užpaklį, jis atsargiai sėlina, kad leisgyvė kengūra neišsigąstų ir užėjęs iš už nugaros užmeta ant jos savo LT žaliąją striukę 💪🇱🇹

Brastelė kairėje, kengūra per vidurį ten kur mano rodyklė maža…

Tikėjosi, kad suėmus ji bus kaip mūsų šuo Marsas (na bus už ko laikyti), o tas šlapias padaras – dvigubai sunkesnis ir slidesnis, tokia sunki „sasiska“ su labai ilga uodega ir ilgais ilgais nagais. Pasisekė, kad ta „sasiska“ visiškai nesipriešino, tiesiog gulėjo visai be jėgų. Jonas ją surinko kaip kokį slime (LT slime lyg šlykš-tu-ku vadinasi 😄) ir vis pasitaisydamas, iš kelinto karto, užkėlė ant kranto. Sasiska su uodega nejudėjo, bet kvėpavo, o Jonas ją glostė glostė 💚 Aš kitame krante žliumbiau iš laimės, baimės ir dar kažko nesuvokiamo.

Tada Jonas grįžo.

Išėjo jis, o grįžo jau JIS.

Žodžiu po trijų valandų, kiek svirduliuodama kengūra atsikėlė ir dingo žalumoje. Jono rūbai išdžiuvo pakabinti ant Australijos dizaino klasika vadinamo skėčio, mano ašaras nupūtė vėjas ir visam laikui Jonas tapo DIDVYRIU.

Ir kad jūs žinotumėt kaip blyn gaila, kad vykstant TOKIAI gelbėjimo operacijai, aš ne-tu-rė-jau su savimi telefono to įamžinti. Totali suknista ironija. Todėl fotkės labai jau mizernos, bet smarkiai prizoominus matysite išgelbėtąją kengūrą kitame krante.

Gero jums ketvirtadienio, saliutas didvyriams 👩‍🚀🎆🎉

MAGNETIC sala, Australia

Šį kartą Jonas užmynė ne ant rajos, bet ant gyvatės. Užmynė ir nuėjo toliau. Gyvatė tikrai liko nesupratus, gerai, kad buvo maža 🧐, tik išsirietė ir nespėjo krimstelėti… aišku, kad buvo nuodinga (Eastern brown snake).

Aš ne ekspertas, tsakant, bet čia berods Eastern Brown gyvatė… nuodinga

Toks susitikimas su gyvate mums pirmą kartą nutiko, na kad taip TIESIOGIAI ant jos kas nors užsiliptų (siaubinga nepagarba!). Tikrai nėra, kad mes nesisaugom ir lipam ant bet ko, tiesiog viename iš žygių Magnetic saloje mes ieškojome koalų, o tos tai medžiuose auga, žiūrėti reikia į viršų, ne po kojom (beje, keliukas asfaltuotas buvo, ne šiaip šunkelis po džiungles).

**West point**, kur galima nusigauti tik su 4WD, čia gražiausi saulėlydžiai …

Surasti tuos pūkuotus meškinus mums sekėsi nelabai, visai nelabai, nors lankėmės saloje daugybę kartų daugybėje savo gyvenimų, todėl aš galiausiai padariau loginę išvadą, kad visi tie plakatai su meškučiais yra tiesiog MELAS ir paskelbiau, kad koalų Magnetic saloje NĖRA, nors visų kitų australiškų gyvių – kiek tik nori (įskaitant 32 rūšis gyvačių, bet Jonas užmynė TIK ant vienos).

Tas žygis buvo paskutinis, kuriame norėjau galutinai įsitikinti, kad net ranger‘iai makaronus kabina, nes būten jie mums nurodė jog „The Forts walk“ prieš porą savaičių buvo pastebėtos koalos. Ne tai, kad mes tų meškinų nebuvome matę, bet žinot kaip užknisa, kai kiekviename lankstinuke apie salą matai tuos pūkuotus snukelius, o iš tiesų net ir įdėjęs pastangų nei vieno nerandi 😤.

Tačiau, mano loginė išvada buvo PANEIGTA. Naujai sutvarkytame „The Forts walk“ koalos TIKRAI kabalavo ant šakų, nors ir reikėjo jų akimis paieškoti. O štai gyvatės mėtėsi ant tako nei ieškotos, nei prašytos. Beje, „The Forts walk“ verta nužygiuoti net ir be koalų, vaizdai viršuje leidžia sparnams išsiskleisti ir skęsti kartu su jūros ereliais, kurie suka lizdus ant salos uolų.
Nuotraukose Arthur bay ir Florence Bay einant “The Forts walk“

Magnetic sala yra mano kelionių meilė. Va kai kažkas įkrenta į dūšią, įkrenta. Aš, matyt, prie salos krantų kokia žuvimi gyvenau ar krabu, o gal ta pačia koala.

Viršuje Horseshoe bay, kuris atrodo tęsiasi amžinai.

Australija vis dar gyvena IZOLIACIJOS rėžime. Tikslas – NULIS Covid atvejų, o vakcinacija SMARKIAI atsilieka (pilnai pasiskiepiję yra vos 10 proc suaugusiųjų). Taigi…. NULIS Covid palaikyti įmanoma TIK žiauriai apribojant judėjimo/veiksmų laisvę ir ta laisvė pas mus yra ŽIAURIAI apribota. Kai tik vienoje iš 8 valstijų Covid atvejų paauga iki dvigubo skaičiaus (aš nejuokauju, kalbu apie 10, 11, 20 atvejų), valstijos už-si-da-ro viena nuo kitos, judėjimas viduje apribojimas 5 km, o į šalį patekti apskritai yra misija neįmanoma, išvykti galima kiek paprasčiau tik išvykstant SU VISAM.
Planai non-stop atšaukiami, keičiami, ir panašiai, net nenoriu įsivaizduoti viduje Australijos skraidančių avialinijų darbo chaoso, kuris, beje, tampa norma, nes “snap lockdown’ai” įvyksta žaibiškai, ryte dar niekas nieko neįtaria, o po pietų, jau viskas uždaryta, vaikai vėl mokosi internetu. Melburnas lockdown’uose +/- 140 dienų…
Todėl galite įsivaizduoti jausmą, kuomet sėdėjau lėktuve (pirmą kartą per pusantrų metų), kuomet valgėm bet ką iš lėk-tu-viš-ko meniu ir gėrėm bet kokį putojantį, galite įsivaizduoti tą įsitempimą ir blyn naujai išsivysčiusią baimę, kad TUOJ TUOJ kažkas atsitiks ir viskas vėl apsivers aukštyn kojom…

Dar tik **Melburno** oro uoste, bet jau LINK lėktuvo 😀

Bet ATOSTOGOS realiai ĮVYKO, ATOSTOGOS neturėjo būti atšauktos, keičiamos ar apverktos!!! Tikrai atsipalaidavau tik tuomet, kai įsėdau į keltą keliantį į salą, nes vis bijojau, kad mus sulaikys Queensland’o valstijos policija ir išsiųs atgal į Victorijos valstiją (prieš pat išvykstant, rajone, kuriame gyvename, šalia kavinės, kurioje geriame kasdieninę kavą, rūbų valyklos darbuotojui diagnozavo covid‘ą. Tai reiškė, kad mes išvykome iš raudonos zonos…), bet…

Magnetic mūsų laukė.

Saloje žiemą geriausia pasileisti plaukus ir varyti BE STOGO!!!

Tokia pat rami, tokia pat nutolusi nuo rūpesčių ir didelio pasaulio, tokia, KOKIOS jos NEPAPRASTAI buvau pasiilgusi. Saloje nesilankiau ketverius metus, o man tai labai daug. Sakau, ten kažkas YRA. Kažkas labai labai man.

Be to, ten žiemą – tobulas klimatas, 23 laipsniai ore ir vandenyje, 320 vnt. saulėtų dienų per metus, nei vieno šviesoforo, 10 km asfaltuoto kelio ir 25 km takų žygiams, bei 23 paplūdimiukai (dalis pasiekiama tik vandeniu, dalis paprakaitavus žygiuose). Tiesiog salele, maždaug 5 km x 7 km su 2300 vietinių gyventojų ir 800 koalų (cha cha tai jau taip 🤔).

Yra ir tokių vietelių, čia gyvena daug paukščių ir dar ko nors ….

Ne, aborigenų čia nebėra ir salos niekas nebevadina senuoju pavadinimu Yunbenun, kaip ją vadino Wulgurukaba žmonės tūkstančius metų. Praeito amžiaus pradžioje paskutiniai Wulgurukaba buvo išgyvendinti ir priversti išvykti į rezervatą žemyne. Baltieji užgrobėjai, t.y. kapitonas Cook plaukdamas su įgula pro šalį 1770 m. nebesusitvarkė su laivo kompasu ir pasižymėjo, kad aplink salą tvyro keistas magnetinis laukas, taigis ir dabartinis pavadinimas MAGNETIC sala.

**Geoffrey bay**, atoslūgis atidengė koralinį rifą, kuris kažkada dar buvo gyvas. Sala yra apsupta koralinio rifo, tik jis vis labiau nyksta…

O dabar STAIGMENA 💥
Tą vakarą, kai mes AT-skridome, iš salos IŠ-skrido mergina, kuri atnešė vienintelį Covid atvejį į Magnetiką… Trečią mūsų atostogų dieną salą uždarė į lockdown’ą 😂😂😂. O mane tiesiog purtė isteriškas juokas 😆😆😆 (nėra sukurto teisingo e-moji tai emocijai)

Ta proga:
🍧Lukai pakilo temperatūra (iš laimės, matyt, kad tas vandenynas TOKS šiltas ir viskas TAIP fainai),
🧻 Turistai išpirko visą tulikinį popierių,
🧘‍♀️ Aš isteriškai pasijuokus nusprendžiau, kad jei jau sėdėti lockdown‘e, tai Magnetike.

Tos trys palmės, **Magnetic** saloje vis pasidarom prie jų fotkę (ps. krūmo už jų anksčiau nebuvo… :D)

BET jei rimtai, suvaržymų saloje net nepajutome. Mūsų tikslas keliaujant būna leisti laiką atokiau nuo masės žmonių (deja, per vaikų atostogas tai yra sunkiai įgyvendinama, ypač, kai VISI australai yra priversti ilsėtis tik Australijos ir dažniausiai TIK savo valstijoje), bet mes žygiavome ir kopėme takeliais į atokius paplūdimius ir ten jautėmės beveik vieni ir VISIŠKAI laimingi.

Visų laikų visų keturių mėgiamiausias – Radical Bay (foto su J viršuje), panašaus nerealumo Balding, toliau Florence ir Arthur bay ir aišku vienišas ir tuščias West point, kur patys gražiausi sulėlydžiai (iki jo pėsčiomis patingėjome, apie 8 km, bet nusigavome su 4WD) Va ten, saloje, žiemą oras tikrai tinkamas mašinai be stogo, ten vėjas šiltas, o vaizdai ir garsai rauna stogą.

Pakleliui nuo **Geoffrey Bay** iki **Nelly Bay**

Kiekvieną vakarą atėjus tropinei sutemai pasipildavo šikšnosparniai, kukabūros „juokdavosi“ savo visiškai crazy balsais, o curlews paukštukai blaškydavosi aplinkui ant savo ilgų kojų ir taip gailiai ir garsiai spiegdavo, kad Jonas kokiame nors vakariniame telefoniniame meet‘e turėdavo išsijungti mikofoną 😲..

Lockdown‘as rojuje tęsėsi tik tris dienas, nes saloje daugiau covid atvejų neatsirado, bet Viktorijos valstija (kur yra Melburnas) užsidarė nuo Queensland‘o (kur yra Magnetic sala) ir grįžti į savo valstiją rezidentai galėjo TIK su dviejų savaičių griežtu karantinu, be galimybės iškelti kojos iš namų (nei maisto, nei mankštos, nei…). Pažįstami pasakojo, kad policija vis užsukdavo patikrinti… Mes, tuo tarpu, toliau GYVENOME saloje.

Tai buvo visai nesenai, praeitą savaitę, iki mūsų grįžimo iš salos Melburnas spėjo ATSIDARYTI (taigi išvengėme dviejų savaičių karantino) ir iš naujo UŽSIDARYTI į žaibišką lockdown‘ą NR. 5 🤹‍♀️

Taigi nuo šiandien vėl visi persikėlėme į virtualųjį gyvenimą. Vaikai mokosi internetu, visi renginiai atšaukti, skrydžiai nuimti, darbai kabo. Eilinis chaosas mūsų kieme.

Kitą savaitę važiuojam su Jonu antram skiepui. Nebekvestionuoju nieko, važiuoju, nes amžino lockdown‘o variantas tikrai ne man.

Linkėjimai jums iš didžiosios salos 👣

Melburnas -adaptacija 3

Šiandien pirmą kartą nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad buto, kuriame glaudžiamės, sienos tokios storos, net kai lauke virš 30 laipsnių KARŠČIO (o šiandien praneša 39…) viduje vis tiek vėsu net su megztiniu..

80075959_600975240671581_5442407215451340800_n — O iš tikrųjų –>43 laipsniai karštumos (tiesa, rytoj – 19 C)

Pas mus – Australijoje, baigiasi mokslo metai, ir aš taip TO laukiu, nes užsiėmimų prasme, australai vaikus apkrauna dar daugiau nei Lietuvoje! Šeštadieniai ir sekmadieniai yra skirti sporto varžyboms, treniruotėms ir visokiam kitokiam lavinimui, o darbo dienomis, taip pat, būrelis veja būrelį… po Tenerifės bim bam (o man atrodė mes ten normaliai užsikrovę buvom) jaučiamės patekę į vaikų gyvenimo „rat race“. O jau nekalbu apie KULTŪRINIUS skirtumus. Kartą bendravau su grupele mamų ir man besiklausant jų pokalbio plaukai pasišiaušė, kai sužinojau, kad visų jų vaikai po pamokų dar turi ir privačias matematikos, anglų ir kitokių dalykų pamokas. Akimirksniu pasijutau kažką smarkiai praleidusi, o kai viena tų mamų atsiuntė matematikos testą ir Luka (mūsų matematikos žvaigždė) išsprendė tik kiek daugiau nei trečdalį užduočių spėjau žilstelėti, bet Jono logikos balsas prasimušė pro nesusipratimo miglą ir privertė mane šaltesniu protu peržvelgti situaciją. Pasigooglinusi testo lygį supratau, kad jis skirtas 5 – 6 klasės matematikos olimpiadai… Uff.. nukrito akmuo (Luka – trečioje klasėje), bet mano naujos pažįstamos nuomone, jei Luka įveiktų tą testą, TADA aš galėčiau būti rami dėl jos matematikos lygio. Susimąsčiau, kodėl aš turėčiau norėti, kad mano mažė, kuri dar ir klasėje prie jauniausių, būtų pasiekusi 5 – 6-os klasės matematikos lygį?! Ir to pačio paklausiau tos pačios mamų grupelės. Jei rimtai, jos ne-su-pra-to mano klausimo. Pasirodo ESMĖ ir yra būti 12-24 mėnesiais labiau pažengusiu, nei NORMALŪS klasės draugai… RIMTAI?!

Uždavinukai, kurių Luka neišprendė ir aš jos nekaltinu, kai kurių neišsprendžiau ir aš…

Turiu pridurti vieną DETALĘ, – tos mamos visos buvo iš Azijos (pagrinde iš Hong Kong’o). O ilgalaikių australių mamų nuomonė, kurią, beje, atspindėjo ir klasės mokytojos nuomonė, korepatitoriai yra reikaling tuo atveju, jei vaikas nepatempia reikiamo normalaus klasės lygio. Štai jums ir KULTŪRIANIAI SKIRTUMAI, kurie čia ryškūs ne tik edukaciniame kontekste. Skirtumai yra ženklūs, kaip ir visuomenės susiskaldymas į senuosius “tikruosius” australus ir ne visai tokius. Mes, kaip nesenai atvykę, tai aiškiai pastebime mokykloje. Esame tokie tarp dviejų pasaulių, nei senieji australai, nei tie, kurie įkyriai skverbiasi iš Azijos ir, mano subjektyvia nuomone, NĖRA džiaugsmingai sutinkami… O mes štai – tikra egzotika, kurią neaišku su kuo vartoti, todėl geriau palikti ramybėje. Visgi daug kam iš čionykščių Europa yra daugmaž VIENA ŠALIS, greta kurios dar egzistuoja mama Anglija. Reikia pasakyti, kad šį kartą gyvenant Australijoje, žiauriai erzina tas siau-ra-po-žiū-riš-ku-mas. Aišku nepamirškime, kad visuomet YRA išimčių. Aš kalbu apie bendrą pojūtį ir tą erzinantį jausmą, kai matai, kad australai ir VĖL išrado dviratį, nors jis jau senų senovėje rieda pasaulio gatvėmis. Tereikia pasidomėti ir pasižvalgyti toliau savo numylėto barbio (čia bbq, grilinė be kurios neįsivaizduojamas australo kiemas).

Ignorance is bliss… Aišku kaip dieną, kad tie vaikai (o ir žinoma suaugę), kurie keliauja ir dažnai mato žemėlapį, pasaulį suvokia visai kitaip, nei tie kurie nėra buvę už savo (kad ir nuostabios) šalies ribų. Viena mokytoja pasakojo, kad kažkada per geografiją mokiniam reikėjo pažymėti vietas, kurias aplankė per atostogas, tai vienas vaikas nupiešė salelę, šalia Australijos vakarų pakrantės ir užrašė P-a-r-i-s… mokytoja visaip bandė suvesti KAIP galima buvo taip susimauti, bet vaikas tvirtai tikėjo, kad palikęs Perth (čia Australijos miestas vakaruose), jis atsidūrė mažutėje saloje (čia, matyt, visa Europa), kurioje ir buvo jo aplankytas Paryžius. Besiklausydama tokių istorijų aš greitai pamiršau patarimą skatinti savo mergaites būti 12 – 24-iais mėnesiais labiau pažengusiom matematikoje, nes, manau, jos ŠVIESMEČIU toliau bendrame pasaulio suvokime.

Vien CE-PE-LI-NŲ pažinimas ką reiškia! Melburno lietuvių klube 😉

Kalbant apie spalvotą naminę kasdienybę, įsigijus žiurkytę Luną, Marsas pasikeitė… Mūsų draugiškas, gerasis su-plo-ta-snu-kis neteko ramybės ir patruliuoja Marijos kambario duris dieną naktį. Prasiskverbęs pro durų plyšelį išmoko letena ištraukti apatinį narvo padėklą, kad kaip nors iškrapštytų tą neaiškų PADARĄ.. Kai jį randu prie narvo, seilės jau siekia žemę… Negaliu patikėti, kad jis taip smarkiai nori ją SUĖSTI (aš aišku tikėjausi, kad žiurkytė susiraičiusi miegos ant Marso rinkių, o jis jai knarks lopšinę…). Įtariu, kad Luna jam primena driežus Tenerifėje, kuriuos Marsas buvo įsigudrinęs gaudyti ir netgi PAGAUTI, o tada… Žiurkytė Marso akimis, jokia jam ne įseserė… bet KAILĖTAS driežas, todėl praradęs ramybę jis siekia savo paprasto baisaus tikslo…

Kartą, labai supykusi, išmečiau jį už durų, kad suprastų, jog šeimos narių niekas NEĖDA. Ne už ilgo išgirdau mielą kalbinimą ir supratau, kad teks prasikaltėlį Marsą įsileisti atgal, nes tikrai kas nors priglaus tą “nekaltą” snukelį. Už durų radau moteriškę, kuri jau norėjo skambinti į savivaldybę, nes toks MIELAS šunelis pasimetęs ir be antkaklio… Kai pasakiau, kad jį nubaudžiau, nes vos nesuėdė žiurkytės, moteris supratingai paėmė mane už rankos “o taip, aš užklijavau grindjuostę su lipnia juosta, ir daugiau JOKIŲ kakučių spintelėje..!” – užtikrino ji mane. Ją sutrikdė mano apstulbęs žvilgsnis, tepasakiau – “žiurkytė – mūsų namins gyvūnėlis” ir pasiėmusi Marsą uždariau duris. O tada susimąsčiau, tai ką man tam vidutiniam australui aiškinti apie mažą šalį prie Baltijos, kai jie čia, viduryje Melburno, gyvena su kakučiais spintelėje ir izolke naikina graužikus?!. Blyn, pelės namuose, neatsidarantys langai ir didinga pasaulio “ig-no-rance”.

Kai ateina naktis – žygis į TEIDĘ ⛰

Vis dėlto naktis yra skirta miegui. Tą klaidą, kai tikėjau, kad MIEGAS tik atima laiką, kurį galėčiau panaudoti TIEKAI dalykų nuveikti, jau palikau jaunystėje ir už ją susimokėjau. Studentavimo metais už tokį nusišnekėjimą buvau apdovanota siaubinga nemiga, kuri kartais mane dar aplanko. Todėl sakau jums labai tvirtai – NAKTIS yra SKIRTA MIEGUI ir tuo metu mes taip pat gyvename, ir veikiame, ir išgyvename. Lova ir pagalvė yra šventas reikalas ir te niekas to gėrio iš jūsų neatima 😉

O kuo pavirstate užmigę telieka paslaptyje…

Na o jei jau reikia atsisakyti naktinio gyvenimo sapnuose, turi būti LABAI teisinga priežastis. Štai viena tokia pasitaikė mano kelyje ir aš, nors ir nenorom, atsiplėšiau nuo pagalvės šiek tiek po pirmos valandos nakties… SUSIGRŪDAU į save bananą ir įspėjau Joną, kad iki susitikimo vietos kalnuose jam teks vairuoti BE šturmano. Bet jis šiaip įpratęs, deja, bet yra užfiksuota, kaip medaus mėnesio kelionėje į Italiją, į kurią mes išsiruošėme su smarkiai padėvėta mašina vadinama peliuku, aš miegu išsižiojusi su žemėlapiu ant kelių… Ir man NEGĖDA. Po tiekos metų, galiu prisipažinti, kad turiu begalę trūkumų (all my perfect imperfections…), nors tą video geriau sunaikinsiu…
Taigi, Jonas atvairavo į susitikimo vietą Teidės papėdėje, kur jau švietė keletas mašinų žibintų. Tamsu ir tikrai šalta (apie 0 laipsnių, kai tuo tarpu pakrantėje apie +20). Dar bevažiuojant kelis kartus persirengiau, nes pradžioje man buvo sunku apsiprasti su penkių sluoksnių mintimi, o ir rūbai mūsų visi yra KAŽKUR. Kaip ir namai.

Iš mašinos visgi išlipu, nors beveik nei vieno žygeivio negaliu atpažinti, žibintuvėliai ant galvų dar labiau ‘balamūtina’, todėl išsijungiu ir einu už krūmų, kurių ten bemaž nėra. O tada galiausiai visi susirenka, viso – šešiolika galvų nusiteikusių užkopti į ugnikalnį Teidę (3718m) sutikti saulėtekio IR paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (kovo 11-ąją) išskleidžiant viršūnėje mūsų trispalvę. Taigi, visi žygeiviai – lietuviai ir nuo to, turiu pasakyti, man buvo smagu ir sava.

Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Pajudam keliomis eilėmis, nes kelias pradžioje platus su mažai riedulių (tamsoje primena rupią druską) ir nesudėtinga įkalne. Tačiau grupė rauna kaip reikalas ir man, nei iš šio, nei iš to, pradeda smarkiai diegti dešinį klubą. Na taip varo, kad sukandus dantis galvoju, “velniai rautų, kas čia dabar, dar tik pradėjome, o aš vos spėju…” Situacija labai dramatiška, bet negi šauksi, kad chebra palaukite, einu per skausmą, kol neiškentus klausiu ar galim kiek lėčiau. Pasirodo galim ir pasirodo reikia sakyti, kad ir kaip ‘lūzeriškai’ galvoji, kad atrodysi…. Tas klubas, manau, žiauriai norėjo miego ir aš jo nekaltinu, o kai pradėjome kopti stačiau ir reikėjo daugiau pastangų kilnojant kojas, skausmas dingo ?*!… bet ir toliau stodavome, nes reikėdavo ko nors palaukti ar pradėdavo kiek per smarkiai kalti širdis.

Pakeliui (foto ačiū ❤ Rūtai Avulytei-Jelagei)

Turiu pasakyti, kad kopti su didele grupe yra kitaip nei savarankiškai: turi palaukti, turi atsižvelgti, turi prisitaikyti. Žinoma, kad buvo daug greitesnių tarp mūsų, ir jiems rūpėjo kilti greičiau, bet kas man LABAI patiko, tai grupės vado Martyno Mikelėno nusiteikimas, kad viršūnę turime pasiekti KARTU. Nes šios kelionės tikslas nebuvo tik saulėtekis, esminis reikalas buvo TRISPALVĖ ir tas vienijantis jausmas, kuris nori nenori apima, nes mes visi – lietuviai, iš tos pačios bandos, taigi viens kitam savesni už chicharreros*.

55559430_574105563100199_2713863454929715200_n — Mūsiškių grupelė

Ko man trūko, tai SUSTOJIMŲ skirtų ne tik privalomai gurkštelėti vandens, kuris nešamas išorinėse kuprinės kišenėse ŽIAURIAI sušalo… bet ramiam pasižvalgymui į dangų, kur žvaigždės ir gyvybė, TEN – labai labai toli. Mes skubėjome, o norėjosi paprašyti visų išsijungti žibintuvėlius ir tyliai paspoksoti viršun, bet pati žinojau, kad tikslas kiek kitoks, todėl stengiausi priderinti ir nestabdyti. Iš tiesų, esant tokiai dideliai grupei, reikėjo išeiti dar anksčiau, kas pradžioje atrodė visai nereikalinga.

Awwww… Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Kai šešiolikos jonvabalių vora zigzagais pasiekė 3260 metrų aukštį sužibo šilta šviesa iš Refugio de Altavista del Teide namelio. Ten galima nakvoti iš anksto rezervavus vietas, užkopti iš vakaro ir tada žiūrėti į žvaigždes kiek širdis geidžia, o paryčiais kopti aukštyn saulės pasitikti. Buvom tikri, kad visi keliautojai jau bus palikę šiltas lovas, kuriose, beje, nelabai kaip ilsisi dėl išretėjusio oro, todėl garsiai suvirtom į prieškambarį. Tualetas šilumoje, ech…kiek nedaug reikia. Ir tikrai, antrosios Trispalvės žygio grupės penketo lietuvaičių, kurie nakvojo namuke, neberadome. Jie vėliau ir pasidalino, kad miegas tokiame aukštyje nėra paprastas, nors vilku kauk.

Remis – refugio ‘miegujusios’ grupelės vadas visame gražume

Po penkiolikos minučių Martyno paliepti susivyniojome termosus ir atgal į trasą . Tiesa, žygio metu visai nesinorėjo valgyti, netgi snicker‘io, kurį Jonas prasnikerino į kuprinę. Čia ne tik naktis, bet aukštis diktavo sąlygas, bet už tai grįžusi namuose atsigriebiau ir cukraus, ir šilto sultinio 😀

Viens, du, išsirikiuot, – žygio vadas **Martynas**

Toliau keliavome statesniu šlaitu, kojų keliai dirbo ir lazdos man buvo labai į temą (turint galvoje, kad planavau jų neimti, tai labai džiaugiausi, nes dalį krūvio perkėliau ant rankų), Jonas nesiskundė, nors lipo be lazdų (antras palikome namie, nes nebuvome tikri ar jų reikės), tačiau lipant žemyn iki keltuvo žiauriai jautė kelius ir vakare netgi teko mažinti įprastą Marso prasibindzenimo trajektoriją, nes Jono kojos davė apie save žinoti. O aš, po to keisto incidento su klubo skausmu, tolesnėje kelionėje nejutau didelio diskomforto. Deguonies trūkumas pasireiškė lengvu galvos svaigimu, bet neryškiu, todėl nesiskaito. Labai džiaugiausi naujais žygio batais, kuriuos be galo nenoriai įsigijau Decathlon‘e (mes kaip įmanoma mažiname daiktų kiekį prieš išvykimą) – jokių pūslių ar nutrynimų!

Čia yra **Teidė**, ir mes užsiropštėme ant pačio viršaus! (foto iš interneto)

Taigi, dar nepasiekus keltuvo pasirodė pirmieji saulėtekio požymiai (kas nežino – Teidės viršų (ne viršūnę) – 3555 m galima pasiekti su keltuvu, o iki kraterio dar 160 m, kuriuos kopsite apie 40 minučių ir tam reikės iš anksto įsigyti leidimą, naktiniam paukščiams tai negalioja). Visi supratome, kad nespėsime stebėti ryto stebuklo nuo Teidės viršūnės, bet vistiek skubėjome. Ir truputį GAILA, nes norėjosi ramiai TAI pamatyti. Vis gręžiojomės spausdami foto mygtuką ir vėl kopėm, lyg tikėdamiesi dar kažkur suspėti.
Kaip žmogiška, ar ne?

Nusiėmiau žibintuvėlį ir apžvelgiau pasaulį po savo kojom. Neverkiau, bet buvo labai gražu, žinot, tas žodis DIDINGA čia labai tinka. Ir aš žinau, kodėl žmonės eina į kalnus ir žinau kodėl pati mėgstu žygius ir keliones. Nes tada atsiveria kita dimensija, o ta ana, kažkur ten, kur buvo vakar, taip susitraukia, kad ir be deguonies trūkumo svaigsta galva, taip maloniai, kad sunku to išsižadėti.

Ant Teides_MM.jpg — Va… (foto ačiū ❤ Martynui Mikelėnui)

O sieros junginiai krateryje ir šalia jo – smirda, nors šilti garai, kurie kyla iš Teidės gelmių šildo ten, kur vėjas skrodžia kiaurai. Teidė yra veikinatis ugnikalnis ir jei neminėjau – trečias aukščiausias pasaulyje. Esu laiminga, kad užkopiau, kad buvau dalis LIETUVIŲ grupės, kuri išskleidė trispalvę (beje, palaimintą lietuvio kunigo atsitiktinai viešinčio saloje) ant aukščiausios Ispanijos viršūnės, kad esu LAISVA būti ir keliauti kur tik veda mane širdis ir Jonas 😀

Trispalves zygis i Teide_MM.jpg — Mes – jėga! Ačiū visiems ir Marčiui 😉

Tai štai, pasidalinau su jumis savo kelione į Teidę ir turiu pasakyti, kad dabar, kai iš apačios žiūriu į jos viršūnę, jaučiu artimą ryšį, visai kitaip, nei pirmą kartą, kai pergrūstu keltuvu užkilome ir aš pasiekiau viršų b-e f-a-z-i-ų. Aišku tai irgi patyrimas, – OP ir atsibundi iš tamsos ant betoninių grindų šalia keltuvo, bet jau ant beveik viršaus, TAČIAU daug geriau – ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO, tuomet pati kelionė tampa tikslu.

Kadangi pavėlavome, tai šešėlis buvo mažesnis, nei tikėtasi, bet man – PATS gražiausias

chicharreros* – taip vadinasi tikrieji Tenerifiečiai (jie NĖRA kanariečiai…)

P.S. Ačiū organizatoriams! ❤ Casa Lituana en Tenerife (FB@lietuviunamaitenerifeje)

TENERIFĖS lobiai ir grobiai (šiaurė)

Reportažas iš Karibų jūrų apsupto Gran Kanarijos salyno, TAIP, TAIP, iš T-E-N, netoli Islandijos… Remiuosi įdomiosios geografijos perliukais, žybtelėjusiais įvairiuose Lietuvos medijos kanaluose, kuomet pasakojama apie gyvenimą Tenerifėje.
Sala, matyt, susuka žmonėms smegenėles, jiems pasidaro taip GERA, kad jie nebežino kur besirandą ir kalba ar rašo bet ką.
Arba sala dreifuoja.

Canary-Islands-Map-1024x568 — Dažniausiai TENERIFĖ plaukioja VA ČIA

O mes – tvirtai įsitikinę salos egzistavimu Kanarų salyne ir toliau ją tyrinėjame. Šį kartą ir vėl šiaurėje – žygiavome lengvai ir nelabai toli. Marsas įsiprašė keliauti kartu nuo ryto budėdamas prie automobilio durų, nors ne kartą esu sakiusi, kad jo į žygius nebeimsime, nes 14 kg spurdančio svorio kai nuokalnė virsta įkalne… Tačiau šį kartą kelias buvo toooks lengvas, kad ridenosi Marsas smarkiai laimingas, pakeliui pasigėrėjimo “awww awww “ iš nepažįstamų dvikojų girdėdamas.

RAMBLA DE CASTRO| Ruta del Sendero del Agua en Los Realejos

Kelionę galima pradėti nuo Playa de los Roques ar net nuo Puerto de la Cruz ir keliauti iki El Mirador San Pedro. Mums šį kartą norėjosi ramiai. Auto pasistatėme calle Geranios (Los Realejos miestukas) ir įžengėm tiesiai į taką, kuris vingiuoja aukštai palei vandenyną.
Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Takas – vietomis grįstas akmenimis, vietomis žemė, vietomis medinės lentelės. Pėdinom virš siaurų paplūdimiukų, o giliai apačioje, į akmenis ir uolas, dužo bangos. Karts nuo karto kelias nuvingiuodavo žalumon į palmes (čia šiaurė, čia vešlu ir žalia) ir neregėto dydžio kiaulpienių kelmus.
Palo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.

Prisižavėję La Gordejuela griūvėsiais IŠ TOLI ir daug kartų patikinę Mariją, kad ten nėra kaip nusileisti, neskubėdami priėjome Casona y hacienda de Castro. Pakeliui dar yra mažutis San Fernando fortas su patrankėlėmis, kurios buvo skirtos gąsdinti piratus. Castro casona (namas) – tiesiog žavingas, menantis 16-ą amžių, šiuo metu jame turėtų gyvuoti turistų info centras, bet kas TURĖTŲ, nebūtinai yra…
Neapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…

Apačioje – Castro paplūdimys su savu kriokliu. Taip ir įsivaizduoju gyvenimą TUOMET. Užgrobtoje pasakiško grožio saloje, gauni derlingos žemės su prieiga į nuosavą paplūdimį (na ten toks skardis, bet laiptukai yra, tiesa įrengti ne Castro laikais, bet , manau, Castro turėjo savų būdų ten nusileisti), augini vynuoges ir cukranendres, žarstai pelną rieškutėmis, šaudai į piratų laivus, kurie neteisėtai tavo užgrobtą žemę nori užgrobti ??? ir taip ramiai sukasi pasaulis…

Back to reality
Žygiuojant toliau paliekame kelią dėl takelio ir NESIGAILIME, nes randame puikią vietą užkandai, o tai mūsų šeimos pasivaikščiojimuose užima tikrai ne paskutinę vietą. Cueva del Naciente of Madre del Agua vanduo tekėjo, tik ne taip smarkiai kaip tikėtasi pagal pavadinimą, tačiau mums tai nerūpėjo, nes ten, tvarkingoje medinėje terasoje aukštai tarp palmių, mus aplankė vietinė fauna pasakiško gaidžio pavidale.
Nereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardon – suplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
O gaídis Tenerifėje yra ypatingas padaras, kukariekuoja ryte IR vakare ar šiaip kada pageidauja, gyvena laukinėje gamtoje ir plasnoja e-r-e-l-i-u. Konkretus evoliucijos pavyzdys.
Palikome trijulę nepaliestą (galiausiai pasirodė du gaídžia ir viena gallina***), Marsą į šaltinio kanalą įstatėm ir pagarbą vandeniui atidavėm. Tada liuokt pakilome iki El Mirador San Pedro. O ten vaizdas ir VĖL gražus, bet jau buvome pakeliui priganę akis, tai labai nenustebome. Užsukome į gerai atrodantį restoranėlį apžiūrėti tualetų ir gerai juos įvertinę pasukome tuo pačiu keliu atgal.

VISO maždaug 6 km pirmyn ir atgal (nuo Playa los Roques – 8 km). Mes užtrukome 2,5 valandas su pavalgymu ir gaidžių stebėjimu.
Rekomenduoju nuoširdžiausiai šį muy muy bien taką su vaikais ir gyvūnais. VISIEMS keliavusiems, tiek tiems kurie myli vaikščiojimą tiek tiems, kurie tik p-a-k-e-n-č-i-a – LABAI patiko ❤

*barranco (isp.) – tarpeklis

**hacienda (isp.) – ūkis, didelė sodyba, ale f-a-z-e-n-d-a

***gallina (isp.) – višta, (rus.) vardas (eina sau :D)

Šventės, atostogos ir kiti nutikimai

Žinote, kada supranti jog ATOSTOGOS tikrai pavyko? Kai išeini vakare pasivaikščioti su Marsu ir pakeliui supranti, kad šunelis liko namuose… galvoje nuostabi tuštuma.
Taip nutiko mums pasimaudžius Tirolijos sniegynuose, kur valdo kiauliena ir sauerkraut su kniedlikais (čia tokie duonos atliekų kukuliai, gal jie ir ne kniedlikai, bet … na visgi kniedlikai, kitaip nepavadinsi).

Stebėkite lėles – PRIEŠ ir PO , kabo virš įėjimo, kad viskas aišku būtų visom kalbom šnekantiems baro lankytojams

Ir štai po dozės slidžių, tvarkingų ir šaltų germanakalbių, pirtelės nuotykių su nuogaliais ir nuostabių fejerverkų mes pasiruošę keliauti namo į salą 😊 Du lagaminėliai – visiškai tušti, nes į juos sugrūsime šiltus rūbus, kai pasieksime oro uostą (Jono žieminiai batai netilpo anyway, tam šalto oro šedevrui reikia atskiro lagamino…)

Tuo tarpu **Tenerifėje**… **Rūta**, dabar KASDIENĄ matau priekaištą **Marso** akyse… Ir dar jį iš rankų maitinot…

Per sniegadribį, kasantis su mašina 4,5 valandos 230 km iki oro uosto …. aš prisižadėjau nebesiskųsti Tenerifės kamščiais. Pakeliui ir ant kelio pilna stovinčių auto, kurių vairuotojai desperatiškai skaito instrukcijas ir mauna grandines ant žieminių padangų. Mes kažkaip praslystam (ta tikra prasme) iki greitkelio.
Dairantis pro langą negali, žmogus, nepastebėti užrašų AUSFAHRT ir negali uždrausti smegenims lingvistinių žaidimų žaisti. Žodžiu, kai tik pageidaujate palikti greitkelį, darote AUS-FA(h)RT*. Ir čia dar ne viskas. Visi aplinkui įskaitant automatinius vartelius prie kiekvieno slidinėjimo keltuvo nuoširdžiai linki Gute Fahrt. Aš vis sekundei stabteliu pasitikslinti, bet geriau pagalvojus, kai prisivalgai tų kniedlikų su „pūdytais“ kopūstais (čia mano draugė australė taip įvardijo saurkraut…) Gute Fahrt yra tiesmukas, bet teisingas palinkėjimas. Ką jau čia, galima ir dar tiesiau: Fart away, amigos!

ueyv1376 — Po Apres ski … Fotografija, kaip sakė Silva – vaizdinis pasakojimas.

Marija, traukdama sūrį benzino kolonėlės parduotuvėje, pastebi, kad šaldytuve yra šilčiau nei lauke (ne, šaldytuvas nesugedęs), man tenka sutikti, kad jau atpratome nuo šaltuko, kuris pirmas kelias dienas kaip ir smagus, gaivus, tačiau tos šuntančios kojos ir sluoksniai rūbų… “Ogres are like onions, they have layers” sako Šrekas… Na, savaitę – ok.

Ir žinote KĄ mes pirmą dieną nuveikėme grįžę į Tenerifę? Aplankėme schnitzel free zoną TAJAU… ❤ sorry už foto kokybę, bet žiauriai skubėjau, nes kaip puolė visi…

Tiesa, dabar apie reikalus –
O KĄ JUMS PADOVANOJO KALĖDŲ SENELIS?
Man šitą ⤵

Oi, tik nereikia, VISI turime vietų ties kuriomis reikėtų labiau padirbėti…

Taigi va. TA dovana mane privertė pasinerti į eksperimentą. Mes su Jonu gruodžio mėnesį nevartojame alkoholio, nei alaus, nei vyno, ar tai dar kažko. Tikslas – nevartoti, susilaikyti ir šiaip mum patinka tas sado-mazo jausmas… Tuo pačiu, galvoju, kūno formos ten ir pan.
Tada, per Kalėdas išvynioju aš DOVANĄ ir susimąstau, pala pala, Kalėdų Seneli, aš juk va, nei alaus, nei vynelio visą mėnesį, o tu man šitaip?!?
Pasidomiu daugiau, ogi sakoma – rutuliuokite ratuką 12 x 15 kartų pirmyn atgal?!?
WHAT?!?
Galvoju, gal tas vienetas ne ten kažkuriame skaičiuje pažymėtas?!?
Rutuliuoti reikia šitaip, arba anaip, t.y. sukeitus ratukus, kad sunkiau būtų…

Vyrukas toks nieko, matyt, ilgai jau rutuliuoja…

Pradėjau nuo 4×12 ir dabar kas dieną auginu tą pirmą skaičių. Na, Kalėdų Seneli…
… … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … …
Sausį išlaikytas alus ir vynas nebekenčia spintelėje, o ratukas DIRBA (netgi keliavo į Tiroliją vardan eksperimento validumo). Po mėnesio pranešiu rezultatus:
Ar gruodis BE alaus ar sausis SU + ratukas laimi. Statymus priimu iki sausio pabaigos. Gal pasirodys, kad aludariai nemeluoja sakydami, jog „pilvą augina ne alus, o užkandėlės prie alaus“?!?

O saloje šviečia saulė, rutina sklandžiai sukasi ir vairuoju jau vis dažniau autopilotu, nors mašinas tenka keisti dažniau nei norėtųsi (nuomos subtilybės). Radijas skelbia: es el ocho en el paraiso…** , ką čia bepridursi. Paraiso indeed.

—

*AUS (vok.) – iš + FART (angl.)- persti = išpersti

AUSFAHRT (vok.) – išvažiavimas

**es el ocho en el paraiso… (isp.) – dabar yra aštuonios valandos rojuje…

Tikroji LA ISLA BONITA = LA PALMA ❣

Jei man reikėtų rinktis KUR gyventi Kanaruose, kai būsiu virš penkiasdešimties, likčiau čia, tik čia.
Aš čia apie salą Kanaruose, vadinamą – LA ISLA BONITA ir apie save, kai p-e-r-s-i-r-i-s-i-u per penktą dešimtį, o tai visada atrodė už labai aukštų kalnų, nors paskutiniu metu pradedu įtarti, kad tie kalnai nėra jau tokie aukšti…
Taigi – LA PALMA.
Sala su maždaug 86-ias tūkstančiais dvikojų gyventojų, penktoji pagal dydį Kanarų salyne. Kas nebuvote, tai patys kalti, ir pridedu – NIEKADA NEVĖLU 😊 Mums ši sala iš viso aplankyto archipelago yra PATI PAČIAUSIA. Šioje saloje yra graži visuma – gamta vešli ir žalia, kalnai aukšti, tarpeklių pilna, gyvenvietės sutvarkytos, mažai apleistų ar pusiau sutvarkytų namų, todėl akis vis pasigroži spalvotomis jų sienomis, bei paprastais gyventojais. Keliai, tiesa, – vingiuoti, čia tas vienas nemalonumas, nes UŽSUPA kapitaliai, kol nesi pripratęs, tačiau jei saloje būtų autoestrada, tai jau būtų Tenerifė.

Caldera de Taburiente – puodo krateris (DIDELIO DIDELIO puodo, kur virš laužo sriubą verdam). Iš tiesų tai ne visai krateris, nors vulkanų išdaigos turėjo įtakos tokiam puodui susidaryti. Čia būtų labai gera apsistoti savaitei ir ilgiau. Pats salos centras, nacionalinis parkas ir daug takų PO, VIRŠ ir TAME puode vaikščioti. Mes tiesiog aikčiojom nuo tylos (kai mergaitės leido), giliai kvėpėm į save gaivų orą keliaudami tarp galingų spygliuočių ir stebėjome juodus, galingus kranklius besisupančius ant oro srovių. Tada pagalvojau, kad gal norėčiau atgimti ne tik alyvmedžiu, bet ir paukščiu – TOKIA laisvė virš giliausių įdubų lakioti ir tokį grožį regėti.

Jeigu nematote varno, tuomet jis jau nuskrido

Mašiną patogu pasistatyti Mirador de la Cumbercita, ne tik kad nuostabus vaizdas, bet ir keletas įvairaus ilgio trasų ten prasideda. Ką būtina padaryti, tai UŽSIREZERVUOTI vietą mašinai, kitaip neįvažiuosite į parką. Tą galite padaryti El Paso miestukyje esančiame puikiame turistų centre (tačiau gali būti kad tą pačią dieną vietos ir negausite), arba internetu: http://www.reservasparquesnacionales.es/real/ParquesNac/usu/html/detalle-actividad-oapn.aspx?cen=4&act=5

Mes taip ir padarėme (čia apie rezervaciją, ne batoną). Na, ta internetinė svetainė nėra ypatingai draugiška vartotojui, bet galiausiai mums viskas suveikė. Įvažiuojant į parką turėjome parodyti rezervaciją ir ją reikėjo užkišti už automobilio lango, kad būtų aišku kada turime atlaisvinti vietą. Visa tai tam, kad nebūtų mašinų sangrūdos, nes parkavimas labai ribotas pakilus aukščiau.
Kas mane labiausiai žavėjo La Palmoje, tai IDEALUS salos dydis. Tokia tikra sala, nei per didelė, nei per maža ir pakankamai išvystyta, kad jaustumeisi patogiai. El Hierro buvo įdomu, nes ten beveik nieko nėra, jautėmės izoliuoti tokioje „spooky“ aplinkoje (bet tame El Hierro žavesys ir pasireiškia), o La Palmoje visko buvo PATS TAS, todėl jautėmės labai jaukiai.

Futbolo aikštelė BŪTINA, vaizdas taip pat privalomas ❤

Visur, kur valgėme buvo labai skanu ir kokybiška, netgi v-a-g-o-n-i-n-i-a-m-e Kiosco TamarAgua II playa (LP-207) pakeliui į Fuencaliente (neįskaitant deserto, kuris, tradicinis kanarietiškas, bet man jo vaizdas priminė La Gomeroje ragautas skūras ir nei vienas iš mūsų to deserto (pamiršau pavadinimą) nenorėjo valgyti… o padavėja TAIP nutebo! Čia, matyt, kaip su šaltibarčiais mūsuose…)

**Kiosco TamarAgua II** **playa** apsuptas kemperių ir bananinių palmių, su vaizdu į vandenyną **POR SUPUESTO!**

Kelias į aukščiausią salos vietą Roque de los Muchachos (2426 m), kaip ir dauguma salos kelių vingiuoja TAIP, kad maža nepasirodė. Maišelių neprireikė, bet visi jautėmės lengvai daužti (išskyrus Marsą, kuris šioje kelionėje užsidirbo tokį apibūdinimą „Marsas pedo mata…*“ ir , deja, tai teisybė.)

Tik nespauskite per daug, nes …ups, vėl pirstelėjau…

Tačiau vertas tas serpantinas visų nemalonių pajūčių. Užkilom prie gigantiškų ir siurrealiai atrodančių teleskopų. Anksčiau lankėmės Teidės observatorijoje Tenerifėje, bet vaizdas La Palmoje, aukštai, palei dangų, mus dar labiau sužavėjo.
Ten randasi vienas didžiausių pasaulyje teleskopų – Grantecan (Gran Telescopio Canario), o šviesa neužterštas, žvaigždėtas La Palmos dangus – 75% laiko būna giedras! Ir tai, žinoma, traukia mokslininkus iš viso pasaulio.
Nepaprastai mane sužavėjo tie fantastiškai atrodantys statiniai-įrenginiai, ir susimąsčiau (daug kažkaip pradėjau mąstyti?!), kad kažkam tai TIESIOG darbo vieta. Na, darbas toks, TELESKOPINIS, visai kitoks nei dauguma darbų, kuriuos dirba žmonės aplinkui.
Ir dar susimąsčiau, kad tokių KITOKIŲ darbų yra daug, ir geriausia ką galime padaryti, vaikams rodydami pasaulį, yra tokios patirtys – štai, mergaitės, čia dirba fizikai ir astrofizikai, jeigu įdomu ir jums, reikėtų pasigilinti į matematiką, o tada ir jūs galėsite turėti tokią žavingą darbo aplinką. Toks „real world“ patyrimas, kad viskas įmanoma, jei domiesi ir žinai kur eini (🙃)

Pasivaikčiojimuose po Roque De los Muchachos teko susidurti su įvairaus stiprumo vėju, kaitra, pasislėpus už uolos, ir šalčiu, išlindus į atvirą erdvę, bet GROŽIS pakilus virš debesų – neapsakomas. O man dar labai imponavo turistų negausa.

Čia – vietinio, aukštikalninio, varno darbo vieta 😉

Taip, Tenerifės Teidės viršūnė – aukščiau (3718 m) ir pasivaikščiojimas tenai taip pat ypatingas ir vertas dėmesio, tačiau kylant į Los Muchachos La Palmos saloje, nereikia laukti funikulieriaus (kuriame dėl sangrūdos ir karčio aš pvz. išsijungiau ir viršūnę pasiekiau be fazių…) ar parkuotis toli toli. Užliūliuoji su automobiliu iki pat viršaus ir dar ,jei neapsidirbi pakeliui, jautiesi labai laimingas. Pirmas šaltas gūsis išlipus ir pykinimo kaip nebūta. Tiesa, Marsiui teko patūpėti mašinoje (šuneliams neleidžiama parko teritorijoje grožėtis gamta), tačiau jis neprieštaravo. Vėsu visgi, apie 10 laipsnių + saulė.

Kelionėje žemyn užsukome į vyninę, kur radome besidarbuojančius savininkus. Prigriebėm keletą Afrutado ir pilni pozityvumo nuvinguriavome toliau.

This slideshow requires JavaScript.

San Andres – miestukas, kuriame, Jonas (su manim, aišku) žada įsikurti ateityje 😃 Matyt, tas tobulas chicken curry, kurį suragavo La Placita restoranėlyje jį galutinai papirko. Ten tikrai buvo puikus maistas, VISAS, kurį užsisakėme.

Netgi ledų kokteilis išrankiąjai **Lukai** akivaizdžiai patiko 🙂

Pats miestukas – tvarkingas ir žavus, su bananų palmėmis, kurios toje vietoje derėjo prie bendros miestelio aplinkos, katinukais miegančiais ant suolelių, vietinių užeigom ir , žinoma, vandenyno garsais. Kitą rytą, Jonas primygtinai siūlė dar kartą važiuoti į San Andres (ta prasme vingiuoti iki blogumo), kad DAR KARTĄ papietauti (pilvo vergas)! Tai įsivaizduokite įspūdį…. Mes, sunkiai, bet atsisakėme.

Los Tiles biosferos poligonas, tai KITOKIA salos vieta. Ten – labai drėgna ir taip žalia akyse, kad aplanko įkyrus dejavu jausmas. Turistų centre, super diedukas, ištraukė nykščio dydžio šikšnosparniuką, kurį Marija su siaubu supainiojo su voru. Diedukas paaiškino, kad šitie mažuliukai (tik nesudžiovinti) gyvena aplinkui, drėgname laurisilva miške -tipiškas miškas debesyse, kuris veši kalnuotose vietovėse. Na, ne Lietuva vadinasi.

Sakau, kad pilna vandens, yra kas maudosi su rūbais 😉 (ačiū Neringa už foto!)

Teko pasivažinėti ir šituo, bent jau be vingių 😉

Los Tiles trasų pasirinkimas toks: kiek drėgnesnės arba LABAI drėgnos, vedančios per požeminius tunelius link krioklių ar kylančios aukštyn žaliuojančiu ir varvančiu mišku. Jei būtume atvykę tiesiai iš Lietuvos, matyt, nebūtume taip sužavėti :D, bet ŠĮ KARTĄ buvo tikrai smagu pakeisti aplinką į vešlią ir šlapią.

Visuomet ko nors naujo išmoksti, žmogus, tik atmerk akis!

Reikia pasakyti, kad mums trijų pilnų dienų saloje NEUŽTEKO, dar liko daug ką apžiūrėti ir išbandyti, o ypatingai DAUG kur pėščiomis nužygiuoti. Medžiais apaugusiose kalnų klostėse liko daugybė kilometrų nepatyrusių mūsų įspaudų ir tai teikia vilties, kad mes į La Palmą dar GRĮŠIME. Norėčiau, kad taip ir nutiktų persiritus per tą p-e-n-k-i-a-s-d-e-š-i-m-t ar anksčiau.

VISA sala banguoja bananinėmis palmėmis ir man tai buvo labai gražu. **La Palmoje** tos plantacijos kažkaip gražiau integruojasi į bendrą kraštovaizdį, nei, sakykime, **Tenerifėje**

Turim druskos, jei pritrūksit – prašom į svečius! Prie Faro de Fuencaliente buvo vėjuota, bet ne šalta.

*Marsas pedo mata (isp.) – Marso perdalas žudo…

Iššūkiai ir gėlės (kasdienybė Tenerifėje)

Finkoje* nėra šalto vandens. Vietoje jo bėga KARŠTAS, kuris ilgai leidus, tampa šiltu. Na ką, žinote, mes kaip tas šuo, kuris pripranta. Aš naudoju ledukus, nes labai labai mėgstu šaltą vandenį, bent jau veidui ryte. Be to, tai irgi laikina – ateis vėsesni orai, temperatūra nukris nuo 28 iki 21 ir vėl turėsime drungno vandens. Nėra čia ko pergyventi.

Koks skirtumas kokio karštumo vanduo duše, ten tik mama ir prausias *anyway*…

DAR, po ilgų gūžčiojimų pečiais, elektrikas sutvarkė elektros nuotėkį, nes pasirodė, kad dilgčiojimas prausiantis po dušu nebuvo vien tik mano jautri oda ir vaizduotė…
Viskas tranquilo, kaip sako naujas personažas mano gyvenime – treneris Charly. Žinot, REIKIA tų naujų žmonių aplinkui, nes tuomet – DAUG linksmiau gyventi.

Čia ne **Charly**. Aš jį vadinu tiesiog ***Dragon man***, vėliau jis patampa ***Star man*** , kai ateina karambolų (čia toks lietuviškas pavadinimas) sezonas. Lankau jį savaitgaliais.

Taip jau nutiko, kad sutikau aš bendravardę, dar vieną Viktoriją, saloje. Žinoma, kad kažkur kažkas žemyne mus siejo: draugų draugai, vaikų mokykla ir pan. O čia, saloje, mus sieja Charly ir tinklinis, kurio aš nebuvo žaidus ever. Na, “bulvę” išvykose esu skaldžiusi ir riešus suspaudus į kumštį kamuolį šokdinusi, bet TEISINGAI tinklinio žaidus nebuvau. Juolab paplūdimyje.

Taigi, nuėjau su ta kita Viktorija į treniruotę, o ten visi tokie gražūs, straini, merginos su bikiniais… Dar gražiau, nes viskas vyksta vandenyno fone Playa de las Vistas. Ir aš tenai, visa raudona ir pridususi nuo pirmųjų bandymų teisingai rankas sudėti ir į kamuolį pataikyti. Treneris – kanarietis Charly, jo anglų, kaip mano ispanų (taigi nesupraskite jo intencijų neteisingai), rėkia man negailėdamas plaučių “LOOK AT MY ASS, ahora**, LOOK AT YOUR ASS!”
Verčiu: „Mieloje naujoke, tu ne taip stovi, reikia labiau pritūpti, štai taip, tau PUIKIAI sekasi!”
Toliau vyksta treniruote ir vėl girdžiu “NO Viktorija, NO NO NO, hey, I AM TALKING TO YOU, TO YOU! YOU UNDERSTAND ME, I AM TALKING TO YOU….!!!”
Seka daug ispaniškų žodžių.
Šioje vietoje Charly norėjo pasakyti : “Tau tikrai SUPER gerai sekasi, turint galvoje, kad treniruojiesi pirmą kartą ir SUPRANTAMA, kad kol kas ne viskas aišku, BET, tiklinyje, NEGALIMA ploti per kamuolį du kart iš eilės. ŠTAI!” Ir aišku: “LOOK AT MY ASS”.

Po dviejų valandų, kai NORMALŪS žaidėjai nuėjo TIKRAI žaisti tinklinio, o ne p-r-a-m-o-g-a-u-t-i su kamuoliu kaip darėme tai dvi valandas iki tol…, aš DINGAU iš aikštelės. Ir TOKIA dėkinga jaučiausi, brisdama per smėlį link to didelio kiekio sūraus vandens boluojančio mano regėjimo lauke. Pasinėriau. Įkišau galvą ir leidau savo kūnui atsipalaiduoti. Jaučiau ramybę IR dešinės rankos nykštį…
Plaštaka degė ir pulsavo, bet tai juk NORMALU, aš ką tik atvariau dviejų valandų treniruotę su integruota ispanų kalbos pamoka! Aišku delnas ištino, o kaip kitaip, juk teko garbė pasuoti vieną po kito maždaug 50 kamuolių (na, bent jau Charly sakė, kad pasas mano GERAS!!! ir neužsiminė apie „ass“).

Tačiau vakare jau dvejojau ar trečiadienį įstengsiu grįžti prie tinklinio, bet….I did it! Tą kartą nuėjau pasikausčiusi ir išrėžiau surepetuotą kalbą ISPANIŠKAI – kokia naujoko trauma mane ištiko (kad Čarliui nekiltų pagundos man visus pasus atiduoti). PAVYKO be klaidų, tiesa, nebuvau tikra, ar reikia pridėti „my ass“, tai nutylėjau. Ir treniruotė praėjo smagiai smagiai. PATAIKIAU, ir ne vieną kartą, į kamuolį :), netgi buvau apdovanota „BIEN!” iš trenerio Charly lūpų, o tai jau DAUG, turint galvoje, kad jo gyvenimo moteris yra TINKLINIS (taip jis man sakė) ir jis akivaizdžiai JĄ myli.

I give you….. CHARLY ir jo lietuviški tinklinio angelai: Jurgita ir Viktorija ❤

Šito žaidimo nebūčiau pabandžiusi, jei ne Kanarai, ir aišku, jei ne vaikai, nes vyresniąją užrašiau į tinklinį ir taip, poco poco, ir pati jame atsidūriau.
Na, belieka išlaikyti kovos dvasią ir stengtis dar labiau tarp tų stiprių ir gražių žaidėjų. MY ASS, tsakant.

*finca (isp.) – ale ūkelis, namukas su žeme, kurioje auga kas nors nuostabaus, pvz. mangai.

**ahora (isp.) – dabar

Hasta pronto, la isla preciosa!

Ech, pasiilgau lietuviškų pušų… štai taip ir sukasi tas gyvenimas, ilgiuosi palmių, skrendu pas jas, tada grįžtu pas pušis – vyrauja nuostabi pusiausvyra 😁

Šitos pasiilgo visų, ir draugų, ir senelių, ir lietuviškos vasaros ir močiutės CEPELINŲ

Taigi, lagaminai vėl išrikiuoti. Na ir daug jų, pasirodo, turime. Šį kartą ruoštis nėra sudėtinga, ten kur vykstame – vasara, PAGALIAU, nes vykstame mes į Vilnių 😀

Lietuvaitės su ne lietuvaitiškais kostiumais (bet esmė ta pati) – pasiruošusios **Dia de Canarias**

Tereikėjo visus daiktus iš finkutės* perkelti į sandėliuką, kad rudenį galėtume sugrįžti. TAIP, salon grįšime dar vieneriems mokslo metams, o tada ir vėlei tarškinsiu kompiuterio klavišus ten, kur matosi beribis vandenynas, vaikšto vietinės gatos** ir vaidenasi Borja***. Mangai, kuriais aplipę finkos sodo medžiai, tikiuosi jau bus prisirpę, bet dar nenuraškyti. Borja, amigo, por favor! Tiesa, tarpusavyje dabar jį vadiname Broniumi, na kad nugirdęs savo vardą nespėliotų ką mes apie jį sava kalba šnekame (tik gera, mielasis). Atsisveikinimui įteikėme jam lietuviško alaus (taip, “Švyturio” yra ir saloje), sakyčiau puikūs barteriniai mainai – vietiniai kiaušiniai į užjūrio alų!

DSLX7963 — Ši kelioninė dujinytė, apkeliavusi su mumis oi daugybę vietų, gelbėja, kai finkutėje dingsta elektra… na kaip be kavos?!

O grįžus, rugsėjį, gaminsime sau adresą, t.y. namo numerį, nes šiuo metu jo neturime. Sakė galime pasirinkti k-u-r-į tik norime, svarbu, kad dar nebūtų panaudotas mūsų gatvelėje…. Taigi, apėję visas gyvenamas ir negyvenamas aplinkines finkas (numeracijos logikos nepagavome) nusprendėme apsistoti ties NR 49. Tokio TIKRAI nėra, viskas sukasi apie 7, 12 ir pan. Todėl, kad TIKRAI nesuklysti, IMSIME 49. Nerealu, ane, čiaukšt ir PASIDARAI savo adresą. Įdomu, gatvės pavadinimą taip pat galima susigalvoti?!
Mh mh, pasiūlymus priimame iki rugpjūčio 15 dienos.

**Lukos** slėptuvė netoli mūsų finkos, ir užrašas “No cazar“ t.y. “Ne medžioti“… What?

Per devynis mėnesius (jie pralėkė šast) nudirbti visi būtiniausi darbai: sunešioti trys maudymosi kostiumėliai, nutrintos trejos cholos**** (tarp kitko šitą žodį senora Ruiz per pačią pirmą ispanų kalbos pamoką užrašė ant lentos – sakė be chol’ų Tenerifėje, n-i-e-k-a-i-p, IR ji buvo visiškai teisi!), suvalgyti 1529 mangai, išdalinta pusė tiek, patirtas kanariečių gerumas ir rūpestis, suvokta, kad manana yra manana ir nereikia TAM priešintis, priprasta prie britų tvarkos mokykloje ir rasta draugų, kurie kalba skirtingomis šio pasaulio kalbomis.

Šypsausi ir SKELBIU devynių mėnesių avantiūrą – pavykusia!

Tiesa, tiltelio aš vis dar nepadarau, nes tai kas man gaunasi, labiau primena stalą… jau vien dėl to PRIVALAU grįžti! Logiška.

**Marijos** laboratorija, ne vienas vabzdys čia baigė savo dieneles….

Na, o tuo tarpu, sėdžiu foteliukyje priešais ‚nupjautą‘ kalną (tokia visai plokščia viršūne), kurį sveikinu kas rytą su užtarnautu kavos puoduku ir ŽINAU, kad pasiilgsiu šitos salos, ŽINAU, kad vasaros gale su liūdesiu paliksime Vilnių, Juodkrantę ir Druskininkus. Mergaitės nesustodamos kalbės apie draugus ir senelius, bet salos jau būsime pasiilgę. Be to, dar liko neištyrinėtų archipielago de Canaria salų, nepatirtų nuotykių danguje su parasparniu (ne ne, ne aš..), vėžliukai, kuriuos būtinai nersime aplankyti, takų, takelių ir urvelių, kuriuos turime apžiūrėti Tenerifėje, na ir vulkanai. Jie traukia ir dar metams mes pas juos grįšime.

Besėdėdama ėmiau ir supratau, kad tai ką matau ir yra salos esmė: kalnas, kava (už kadro), šezlongas ir džiūstantys Jono maudymosi šortai…

Lietuvoje, girdėjau, lepinatės šiluma, o mūsų namo kiemas Vilniuje, ta proga, apaugo kaip nežinia kas, nes viskas per mėnesį išsprogo, sužaliavo, nužydėjo ir dešimt kartų pakeitė išvaizdą. Reikia žoliapjovę išleisti pasiganyti, o tai teks plaukti žalia jūra link vartelių į mišką.

DCIM103GOPRO — Aš ir ji. Mano pirmasis nėrimas, tikiuosi ne paskutinis 🤞

Noriu palinkėti jums visiems NUOSTABIOS vasaros, kur ja besidžiaugtumėte. Svarbu, kad širdyje būtų šviesu ir šilta 😊Ačiū, kad keliaujate mano žodžiais, salų yra ir arčiau Vilniaus, todėl PAŽADU, kad bus ir vasarinių beždžionės nuotykių 😉

: aha aha… be to – šioje dėlionėje 1K gabaliukų, sekantis užsakymas Kalėdų Seneliui – 13K ir didesnė finka 😎

Hasta luego, amigos!

—

*finkutė, finka – mūsų namai Tenerifėje

**gatos – katės

***Borja [Borcha] – finkutės generolas, sodininkas, vardu Borja

****cholas – paplūdymio šlepetės

Sala, kurioje auga Super Medžiai – SINGAPŪRAS 🤘

Vaizdas piešais mane – fantastiškas, visai kitoks, nei jau įprastas Tenerifės finkoje (greit pripranti žmogus prie gero :D). Ir musių čia nėra. Tolumoje matyti upė, daug žalumos (tokios spalvos Tenerifės pietuose mažoka), daug dangoraižių ir dar daugiau žmonių.

Singapūras dabar. Tas baltas lotosas – muziejus.

Singapore, 1950s-60s (9) — Singapūras apie 1965 m. Foto ©vintag.es

Dabar keturios valandos ryto (pas jus, brangieji), aš jau po mankštos baseine ir nerealių pusryčių (vien dėl jų vertėjo parą skristi!). Netgi buvau prigulusi į nuostabiai didelę ir minkštą lovą, bet nemiegojau. Paskutines tris paras nemiegu, tik snaudžiu, bet tai geriau nei nieko. Esu toli nuo savo namų ir mergaičių, tolimoje saloje, kuri nenustoja manęs žavėti. Šis kartas – šeštas.

panorama naktis.jpg — Panorama naktį. Lazerių šou belaukiant.

Singapūrą reikėtų pamatyti bent kartą gyvenime, o pajusti būtų dar geriau. Savaitės turėtų užtekti apžiūrėjimui, o naudotis miestu kaip tarpine stotele keliaujant, iš viso – puiku. Man aišku, kad aš čia dar grįšiu, jei tik pūs palankūs vėjai į mano bures. Šis miestas – sala – SIM citis (pamenate kompiuterinį žaidimą?) ir man jis LABAI patinka.
Įvairovė visame kame yra gerai, todėl Singapūras, po Tenerifės low key gyvenimo yra gaivus gurkšnis – ne tiesiogine prasme (+34, drėgmė 76%).

Čia – ŽMOGUS + TECHNOLOGIJOS + VIZIJA verčia iš koto.

O dar spalvotos gėlės ir augalai palei visą kelią nuo oro uosto, visame mieste: ant žemės, pastatuose ir ANT pastatų. Pridėkime nerealius vaisius (dar geriau nei Tenerifė) ir jų sultis, Azijos virtuvę (negaliu sustoti) ir vakarus, kai apsirengti tereikia patį orą.

Žadu persivalgyti per tas dienas azijietiško maisto – manau man pavyks 😉

Trumpai: Singapūras – žinoma YRA sala, Pietryčių Azijoje, šalia pusiaujo, todėl ten VISADA karšta ir drėgna. Gyvena nepilnai 6 milijonai kinų, malajų, indų ir eurazijiečių. Pagrindinė kalba YRA anglų, taip pat kinų, malajų ir tamilų. Singapūro istorija labai įdomi, bet apie tai, kuriem rūpi, pasiskaitysite Wikipedijoje 😉

Kas manęs nepaliauja stebinti Singapūre:

MEDŽIAI, tiksliau medžiai-hibridai, medžiai-stebuklai, arba SUPER MEDŽIAI. Jie prabunda vakarais, kaip ir daugybė kitų atrakcijų Singapūre. Tuomet visas 100 ha sodas (Gardens by the Bay) aplinkui SUPER MEDŽIUS nušvinta spalvomis. Skraido gigantiški auksiniai laumžirgiai ir galybė žmonių, lyg skruzdėlės tapu-tapu traukia pailsėti ir pasigrožėti muzikos, bei šviesų spektakliu.

trip advisor — Foto iš Trip Advisor (man taip nesigauna…)

Mes su Jonu jau žinome, BŪTINA ateiti kiek anksčiau ir palaukti atsigulus po vienu iš tų hibridinių milžinų (nuo 25 iki 50 metrų) apaugusių tropiniais augalais, vijokliais ir paparčiais. Laukimas neprailgs ir šalta nebus. Aš nieko nesitiesiu ant žemės, čia viskas TAIP švaru, kaip mano virtuvės stalas Tenerifėje. O šalia žydi orchidėjos (nacionalinis Singapūro augalas ir visi Gardens by Bay YRA sudėlioti pagal šios gėlės struktūrą, nerealu, tai tikrai fantastiškas master plan).

Vis dar spėliojame su Jonu, KAIP per palyginti trumpą laiką (apie trisdešimtetį) ne koks miestukas, kuriame virė įvairios tautinės aistros, pavirto TOKIU vientisu, progresyviu ir ne-nor-ma-liai tvarkingu (pvz. KAIP kiniečiai nustojo spjaudytis kur papuola?)? Čia gi persipynę gyvena ir tarpsta daugybė tautų, ir pastoviai skatinama specialistų imigracija iš Azijos, Europos ir kitų šalių. Kaip jie VISA TAI suderina? Ir taikiai?!

Gulėdama po super medžiais, užsimerkusi klausausi įvairiausių kalbų, balso tembrų, intonacijų. Fantastika. Dauguma tų žmonių, namuose ir tarp savų, šneka savo gimtąja, o VISUR viešumoje – anglų kalba. Paprasta. Na gerai, kartais nesuprantu ką man angliškai miaukia kokia paslaugi moterėlė, bet visada LABAI maloniai, visada su šypsena veide ir akyse. Tik vienas taksistas buvo surūgęs, gal jam ne ta diena buvo, gal jis nemiegojo kaip ir aš…?

Taigi, THE MEDŽIUS – aplankyti BŪTINA, sulaukti šou vakare, pagulėti tarp šimtų kitokių žmonių. Galima užsilipti aukštai aukštai ir pasivaikščioti tilteliu jungiančiu kelis iš tų milžinų, galima grįžti miestan stiklo perėja pro žymųjį viešbutį Marina Bay Sands, o geriausia, tame viešbutyje bent kartą apsistoti. Tuomet, rekomenduočiau nepagailėti sau aukštesnio aukšto ir vaizdo. Į medžius ar į miestą su įlanka, kur vyksta kiti stebuklai.

marina bay2 — foto iš interneto – dronepicr

Marina Bay Sands viešbučiui pastatyti tereikėjo krūvos pinigų (berods 8 milijardų S$), grandiozinės vizijos ir 4 metų įgyvendinimui (TIK!). Tris 55 aukštų bokštus pačiame viršuje, ten kur tikrai prasideda dangus, jungia Sky Park . Ten, be apžalgos aikštelės, kelių restoranų ir danguje žaliuojančių augalų, randasi ir baseinas. Taip, INFINITY POOL apie kurį rašė National Geographic, CNN Travel, BBC ir dar n leidinių įskaitant V. Butautis romaną „Kiek kainuoja vaikai?“ 😉 Ir taip, TEN verta apsilankyti, nusirengti ir pasinerti. Priplaukti prie krašto, nuo kurio, regis, nuslysi žemyn kartu su krentančiu vandeniu ir tikrai VERTA nusišypsoti sau ir pasauliui. O TADA pritariamai linktelėti padavėjui.

32083883_10156447907554791_1223017870548533248_n (1).jpg — Mes – tenai, visai prie kraštelio ❤

infinity day.jpg — Foto iš ©Marina Bay Sands svetainės

Singapore Sling kokteilis šalia Infinity baseino YRA vertas grieko ir pastangų. Tas viešbutis nebus jūsų namais kas kartą nusileidus Singapūre, (tuomet nublanktų žavesys, ir dingtų netikėtumo kibirkštėlė, be to – jis yra per didelis jaukumui), bet kartas kitas, tikrai nepamaišys net ir prisiekusiam asketui. Perfrazavus Jasoną Mraz „It takes some sun to know the cold“ .

IMG_20180505_1735506 — Čia – perpykęs Marsas, jis taip pat norėjo pas Stalonę…

Man Singapūre viskas yra nepaprasta.
Pvz. bare šalia Infinity baseino aš mačiau S. Stalonę. Tačiau tuo metu buvau tiek APAKUS (ne, ne apsvaigus, beje, alkoholis SNG yra tobulai brangus), kad tik pagalvojau „o, koks panašus į Stalonę, tik žemokas…“ Paspoksojau į jį ir jo akinančią šypseną, į pagyvenusią blondinę šalia, paskui dar paspoksojau ir negalėjau atsistebėti vyriškio panašumu į aktorių (Ot višta!). Tiesa, dar turėjau mintį nueiti ir jam TAI pasakyti (na, kad jis į Stalonę panašus), mh…mh… tačiau neišdrįsau. O va DJ‘ui bandžiau aiškinti, kad pakeistų muziką, IR, savaime suprantama, jis to nepadarė. Na gerai, matyt, buvau, apsvaigus.
Pamenu buvo momentas, kai merginom dalino nemokamus šotus, jei sutinki, kad tą šot‘ą supurkštų tiesiai tau į burną (toks kaip coca-cola purštukas bare) – aš, GARBĖS ŽODIS, nėjau. O be reikalo, gal būčiau iš Švarcnegerį pamačiusi?! Tiesa, visa šitai vyko ne šios kelionės metu, bet one time in Singapore, kai jet lag’as* kad ir baisus (man jis VISADA būna negailestingas), bet dar nevertė manęs iš koto (iki kiam** metų, sako, būna lengviau :D)

Yra buvę ir taip, kad ryte, einant pro barą, į mane kreipėsi **Ms. Sake**…o į Joną – **Mr. Johny** **Walker**… na, suprant, ne tik Stalonė Singpūro gatves šlifuoja…

O šį kartą, nešokau iki paryčių ir mačiau tik vieną STULBINANTĮ vyrą (patį svarbiausią!). Be to, ESU įsitikinusi, kad šitas vyras YRA tikras (na, dar pasitikrinsiu, kai grįš vakare iš konferencijos). Ir šį kartą, man teko išbandyti naują dalyką Singapūre, (buvau PRIVERSTA), bet, žinokite, nesigailiu.

Stulbinantis vyras yra arbatos ceremonijos meistras

O viskas prasidėjo menku įtarimu dar sėdint mašinoje pakeliui į oro uostą. Tas įtarimas pasitvirtino praėjus apsaugą, – atidariusi lagaminą aš su SIAUBU supratau, kad palikau namie visur-visada-viskam tinkančią, ir vienintelę mėgiamą, juodą suknelę, prie kurios pasiėmiau batelius, auskarus ir dar visus kitus priklausančius atributus.

Skridom su šituo **dviaukščiu** lėktuvu. Viską, dėka Jono, apie jį žinau: **Airbus 380** – didžiausias technologinis pasiekimas ir komercinis “pravalas“

Taip, aš vadovaujuosi principu – kuo geriau pasiruoši, tuo sėkmingiau keliausi,…taigi blyn… Aš NETURIU daug rūbų (turiu tik TĄ, ką myliu ir dėviu) ir NEIMU daug į keliones. Viskas telpa į lagaminuką, kurį leidžia pasiimti į lėktuvo vidų, todėl TOS suknelės man tikrai REIKĖJO.
Buvau sugniuždyta…. o vėliau pikta (ant savęs) – kurių galų man tas lagaminas, galėjau iš viso su maišeliu važiuoti!!! Pikta ir TAIP gaila suknelės, kuri nepamatys Singapūro….

Čia – išspausta šypsena kadrui, suknelės tai nėr…

Taigi, gyvenimas kartais išspiria iš komforto zonos ir PRIVALAI kapstytis ir ieškoti išeičių. Ta išeitis man apsireiškė Orchard road pavidalu.
Kas nežinote – tai Singapūro apsipirkimo meka, savotiškas Akropolis (SMAAAAAAAAAAAAAARKIAI didesnis) po atviru dangumi. Visi prekiniai ženklai, kuriuos tik galite sugalvoti, kurių dar nežinote ir kurių pavadinimus matėte ant prabangių žurnalų, o gal sapnavote, YRA ten.
Orchard road nebuvo mano lankytinų vietų sąraše, bet į jį nemokami autobusiukai veža netgi iš Marina Bay Sands viešbučio (visai kaip į Gariūnų turgavietę, ane?!). O šopintis YRA mėgiama singapūriečių atrakcija (sorry, čia mes smarkiai prasilenkiam). Į Orchard road veda VISI keliai Singapūre, šį kartą ir aš TEN nu-ka-kau ieškodama pakaitinės suknelės (prieš tai atlikusi namų darbus ir pasigooglinus KURIOJE nesibaigiančios BLING gatvės vietoje randasi MANO prekiniai ženklai, nes nea, aš nuo to nekaifuoju).

AR aš radau ten **VIENĄ** suknelę, tegu istorija nutyli. Nesu aš geležinės valios žmogus, pagundų reikia vengti, o čia …. Ech. Buvo gerai.

Kalbant apie BLING‘ą. Taip, Singapūre jo daug (blizgesio), daug Prados, Luis Vuittono ir Chanel, tačiau TAME mieste visa tai puikiai dera šalia fantastiškų pastatų, kabančių sodų ir nepakartojamų vizualinių sprendimų. Gražu atskirai ir napakartojama kartu sudėjus. Miestas yra žalias ir gyvas, kiekviename žingsnyje stebinantis ne tik atvykėlius, bet ir vietinius gyventojus.

Vaikų žaidimo aikštelė Marina Bay Sands prekybcentryje 😉

O dar tas vakarinis lazerių šou ant vandens Marina Bay. Kas kartą reginys būna kitoks ir kas kartą pritraukia šimtus susižavėjusių akių. Netgi gyvendama Singapūre, karts nuo karto ateičiau pasigrožėti ir prisėsti ant medinių laiptų. Tas apšviestų dangoraižių fonas, plaukiojanti sporto areną, LV deimatas-pastatas vidur vandens…

Marina įlanka ir lazerių šou dar kitaip atrodo stebint iš baro šalia Infinity baseino, jausmas kitoks viršuje ir vaizdą matai kitokį.

Singapūras neturi daug žemės ir gyvenimas vyksta vertikaliose erdvėse, tačiau ką tikrai turi TAS miestas-valstybė-sala, tai drąsią vizija, kuri TAPO tikrove. Tas miestas mane įkrauna ir polėkis tyrinėti tik sustiprėja. Pajaučiu KOKS didelis ir įvairus pasaulis gyvena už Tenerifės (ir Lietuvos) ribų, kokia maža dalelė esu aš ir KOKIA laiminga (o tai sau priminti privalu, būdą pasirinkite patys).
Jeigu per penkiasdešimtmetį nuo nepriklausomybės paskelbimo žvejų miestelis tapo vienu didžiausiu pasaulyje jūros uostu, aviacijos centu ir kokybės simboliu Azijoje, kodėl turėtų būti KAS NORS neįmanoma? Aš čia mielai likčiau keletai metų. Taip galvojau prieš dešimtmetį, kai kraustėmės į Lietuvą iš Australijos, taip galvoju ir dabar.

aikstele — Sporto aikštė ant vandens, na jei nėra vietos ant žemės, tai ką, nesportuoti?!

Žali plotai atkovoti iš vandenyno, tolumoje lūkuriuontys krovininiai laivai, dirbtinis pliažas, palapiniautojai kruopščiai sutvarkytose pievose šalia vandens IR kelio į oro uostą…. nesuderinami dalykai derantys Singapūre.
Čia ir yra tas SINGAPŪRO SUPER faktorius, atrodytų visiška utopija, bet priklauso KAIP tą crazy mintį pakreipsi ir kaip ją įgyvendinsi. Tokio subtilumo, fantazijos virtusios realybe, ambicijos tapti geriausiu, noriu semtis ir semtis, iš Singapūro ir jį sukūrusių žmonių. Čia jaučiuosi saugi, svetima ir sava vienu metu. Čia daug tokių kaip aš.

Vestuvės, ji – azijietė, jis – europietis

O čia papildomas SĄRAŠAS vietų, kurias lankiau kartą ar du ir REKOMENDUOČIAU:

Singapūro firminis patiekalas Chilly crab – jetau, tai procesas!!! Tik neišsipuoškite, žr. fotkes. BŪTINA paragauti. Ir išsiterlioti 😉

Arbatinė „Tea Chapter“ kiniečių kvartale– tikriausiai nebuvo karto, kai lankydami Singapūrą mes ten neužsukom. Ir ne dėl to, kad ten arbatą gėrė ponia karalienė Elizabeth II. Mes tą arbatinę aptikome patys, ten išmokome paruošti arbatą (visą procesą), ten susižavėjome arbatos gaminimo ir gėrimo ritualu, kuris ilgainiui tapo tradicija mūsų pačių šeimoje (tiesa, kiek primiršta paskutiniais metais, nes visi arbatos ceremonijos įnagiai liko Vilniuje).
Ten sėdėkite ant žemės, nes klausia kaip norėtumėte (a la normal ar ne normal), mums labiausiai patinka viršutiniame aukšte. Beje, užsisakykite tokių žalių ir baltų rutuliukų su įdaru. Atrodo nuostabiai (žr. foto), skonis… bet jei už svajonę REIKĖTŲ suvalgyti, ar mh? Mes nurijome visus, skubiai užsigerdami vandeniu. Be to, wc netoliese.

Aš gal ir išsigandusi, bet rutuliukams – pasiruošusi.

Pilam, skaičiuojam iki 20, uostom, geriam

BEVEIK laukinė Pulau Ubin salelė netoliese (na nieko nėra VISAI laukinio Singapūre) – ten galima išsinuomuoti dviratį ir varyti per džiungles. Rasite beždžionių, tropinių augalų raizgalynę ir durijų (durian). Tiesa, ten galima palapiniauti ir per durijų sezoną būtent tai ir daro vietiniai (paskui durijų vaisius parduoda). Mes palapines praleidome, o KVAPSNINGUS durijus ragavome Malaizijoje (dauguma viešbučių juos draudžia įsinešti dėl jų kvaps-nin-gu-mo, – lietuviškai kvapelis įvardinamas, kaip unikalus, o angliškai kaip offensive***… rinkitės patys!). Man asmeniškai durijai buvo visai nieko, ypač jų ledai (Jonas į tokius mano pareiškimus sureaguotų kitaip….tsakant – skonio reikalas)

Reikia laukti, kol jie nukris. Kai nukrenta, bėgi paimti, kol kiti nesuskubo, geriausia bėgti su šalmu, durijai yra labai dygliuoti, nuo to ir kilo jų pavadinimas!

Naktinis zoo – oi, man tai tobuliausias zoo patyrimas. Naktį, su ypatingu apšvietimu, traukinukais, iš arti. Žiauriai faina. Po poros metų vėl nueičiau. Vaikams – iš viso tobula. Tiesa, zoo veikia ir dieną.

Santosa – pasilinksminimų sala, 15 min nuo centro. Jei norėsite išsimaudyti, pasivažinėti spec. rogėm nuo kalno, paskraidyti kuom nors (rasite) ar vakare pažiūrėti kitokį lazerių šou ant vandens Songs of the sea (gražu ir kartu juokinga, ypač tie veikėjai, kurie strypinėja priešais žiūrovus ir pabaigoje traukia dainą SINGAPORA, SINGAPORA, oi… vaikams labai patiko!)

Mėgiamiausias gėrimas Azijoje (būtinai atvėsintas)

China town, Indian town – būtina, bent jau pirmasis. Kas kartą ten užsuku ir nenusibosta man į tuos nagus, ragus, žarnas ir kanopas žiūrėti, stebėtis ir sukti nosį. Teirautis, kiek kainuoja į susitraukusius penius panašūs dalykai ir spėlioti ką jie gydo. Beje, ten, savu laiku nusipirkome nepamainomos klasikos (CD diskų) – Guns N’ Roses, Metallica, Queen… ĮDAINUOTŲ kinietukų!!!! Žinokite, nu ragas 😀

Daugumą kiniečių, imperijos laikais, atvežė anglai juodam darbui

pimpiai — Mhhhh… kiek tik nori ir kokių tik nori

Varlės kvarkuolės ir varlių esencija, bei Varlių ferma – oi, vėlgi mano knygoje “Kiek kainuoja vaikai?” apie tai daug ir išsamiai, (aplink psl. 184) kaip ir apie daug ką Singapūre ir Australijoje.

Garantuotai dar kažką praleidau, bet jau stengiausi įtempusi visas atminties stygas ir atidariusi visus stalčiukus. Labai SUŠALAU viešbučio kambaryje, einu laukan sušilti – čia, kaip taisyklė – kuo šiltesnė šalis, tuo labiau vėsinasi…

😘 😘 😘

—

*jet lag – organizmo paros ritmo sutrikimas nuskridus keleta laiko juostų. Sakoma, kad kiekvienai pasikeitusiai paros valandai, organizmui reikia vienos paros prisiderinimui. T.y. jei laikas pakito septyniomis valandomis, reikia savaitės, kad užmigtum lovoje, o ne prie pusryčių stalo. Taip, mane tai žudo.

** kiam – keturiasdešimt metų, calabazos 😊

*** offensive – bjaurus, atstumiantis

Super-Medžiai info:
http://www.gardensbythebay.com.sg/en/attractions/supertree-grove/visitor-information.html

Apie Pasaulio kraštą – EL HIERRO*

El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Būtent taip El Hierro sala ne tik atrodo, bet ir jaučiasi, kaip Pasaulio Kraštas. Vieta, kurios vaizdus mačiau Sostų Karuose. Tada kildavo klausimas ar mūsų TV aparatas pamiršo rodyti spalvas?! Ne, EL Hierro nebuvo šalta, buvo ATŠIAURU. Ar patiko? TAIP.

30550000_10156389397594791_1750565734_o — HOTEL – true **El Hierro**

Keltas vyksta iš Tenerifės, didelės bangos – garantuotos, nemalonaus supimo trukmė – 2,5 val. Neįtikėtinai daug keleivių, nes dieną prieš mūsų kelionę – keltas nekursavo, o ir reisas į El Hierro tik kartą per parą (vakare). Vėlavome išplaukti, vėlavome atplaukti. O fincą** La Gorona, kurioje apsistojome keturioms naktims, pasiekėme vidurnaktį.

Rytas atskleidė grožį, kurį nuslėpė tamsa. Priešais – vandenyno platybės, o už namuko – kalnų grandinė. Mes – papėdėje, o pasigilinus išsiaiškinau, kad UGNIKALNYJE, tiksliau jo įgriuvusioje dalyje, kuriai pavyko likti virš vandens po to, kai 2 km aukščio vulkanas skilo ir kartu su trečdaliu salos nugarmėjo vandenin per siaubingą žemės drebėjimą. Galit įsivaizduoti kas čia darėsi kai tai vyko? O 100 metrų tsunamio bangas pasekoje? Taigi.
Atsibudome Atlanto vandenyno viduryje ant uolėtų sausumos liekanų nuolat šniojamų bangų. Vaizdas ir jausmas – stulbinantis, o tas rūkas neleidžiantis matyti kalnų viršūnių nepaprastai paslaptingas ir baugus. Visai ne Tenerifė. Visai kaip NIEKAS ką esu mačiusi.
Rūkas lydėjo visos kelionės metu, atrodė kad jis čia toks pat natūralus, kaip juodos uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis. Rūkas kaip šydas, kaip nuolat kybantis debesis. Bet gali būti, kad tuo metu Tenerifėje viešėjusi calima***, pasiekė ir El Hierro.
Tas RŪKAS nudažė visą mūsų kelionę ir niekaip kitaip negalėčiau prisiminti El Hierro. Rūkas – salos dalis. Taip pat kaip aguonos. Įsivaizduokite tokį derinį: juodos aštriabriaunės UOLOS, krentančios žemyn į purslais besitaškantį vandenyną, raudonos AGUONOS, tokios geibios ir TOKIOS gražios, kad vidurius suspaudžia, plius RŪKAS ir atšiaurus drąskantis vėjas.

Einu vyno, negaliu, rašant jausmai sukyla. El Hierro Afrutado – melsvo stiklo butelis, iš kelionės, paskutinis, atvėsintas. Jonas, mane supras, visi tie rašytojai tokie….

Matot – El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Norite pagulėti paplūdimyje – rinkitės Tenerifę. Norite pradėti iš naujo – keliaukite į Lanzarotę. O į El Hierro vykite ieškoti savęs ir priimti sprendimų. Atvykus į El Hierro nebėra kur bėgti, TEN baigiasi pasaulis. Tai va.

Keliai saloje – įvairūs, visai kaip mūsų gyvenimai ir, beje, labai nenuspėjami. Kas ant žemėlapio atrodė “autostrada”, tikrovėje – smarkiai vigiuotas, siauras kelias (bet geriausias kelias, koks yra toje pusėje, nes VIENINTELIS), o ten, kur manėme bus per daug zigzagų – visai pakenčiama.

Man didžiausią įspūdį padarė vakarų pusėje esančios “ganyklos” – La Dehesa. Vėjo ganyklos, vėtrų ir savo demonų.

Sekėme vienintelį kelią pro išmirusį Pozo de la Salud link El Verodal. Ten niekas negyvena, laikosi vos keli krūmokšniai prisiploję prie juodų lavos uolienų. TOJE vietoje ir buvo manyta, jog toliau nieko nebėra, kol Columbas su įsibaiminusia įgula 15 amžiaus pabaigoje neišplaukė į NIEKUR ieškoti KAŽKO.

Štai kodėl El Hierro yra vieta dramatiškiems jūsų sprendimams ir galbūt, tiktai galbūt, jei TIKRAI esate pasiruošę atšiauriam VISKAM, galėtumėte pasikinkyti vėją ir keliauti pėsčiomis. Aš taip pat varčiau tokią mintį ir Jonui pasiūliau, kol nenusigavome iki El Sabinar. O tada labai paprastai persigalvojau.

Jų ten daug, nuostabiai lanksčių *Sabinų*

Ten REIKIA nuvykti, nes sabinos (kadagiai arba juniper trees) toje vietoje YRA fantastiškų formų. Ir niekur kitur neteko tokių matyti, ne veltui visai salai (pirmąjai iš Kanarų salyno) suteiktas Unesco geoparko statusas. Tačiau VĖJAS (žr. sabinų formas!) TEN košia kiaurai, skersai ir įstrižai. Galbūt tam, kad išpūstų iš keliauninkų galvų visas mintis ir mūsų ganyklos atsilaisvintų baltoms avims…

Mirador de la Pena – ir čia pasidarbavo Cesar Manrique

El Hierro jautiesi LABAI toli nuo visko, beveik kaip Australijoje (tik BEVEIK). Artimiausias krantas – La Gomera (panašaus mažumo sala). Manau el heriečiai (visi dešimt tūkstančių) su manimi sutiktų, kad Tenerifė tokiame kontekste, atrodo lyg civilizacijos viršūnė. El Hierro sala VISUOMET bus smarkiai nutolusi nuo mums įprasto jausmo, kad viskas yra šalia, o „pasaulis – mano smėlio dėžė“. Toje saloje tikrai gali būti vienas, pats su savimi. Visą laiką.

Gyvenvietės, kurių negalėčiau pavadinti miesteliais (neįskaitant sostinės Valverde) nepaliko įspūdžio, jokio. Tiesiog „jokie“ gyventojų susitelkimo plotai, na išskyrus (visuomet būna išimčių😉) unikalų Pozo De Las Calcosas.

Stačiai lavos laiptais nusileidus prie vandenyno, patenki į siurrealų pasaulėlį

Pajeros – mažuliukai, iš lavos (arba lavoje) pastatyti namukai, priklauso vietiniams, kurie šimtmečiais naudojo ir tebenaudoja gyvenvietę liepos-rugpjūčio mėnesiais, persikraustydami vasaroti kartu su visais gyvūliais.

Aplinkui VISKAS juoda: kalnai, žėmė, namai, akmenys, tik mintys skaidrios (valio!), kaip galingų bangų vanduo, dūžtantis ir dūžtantis.

Vieta – daugiau nei keista ir jausmas tenai – daugiau nei keistas. Bet štai apsistoti Pozo De Las Calcosas, kad ir vienai nakčiai BŪTŲ jėga!

**Pozo De Las Calcosas ž**aidimų aikštelė

Neptūnas ir **Pozo De Las Calcosas** yra Neptūnas, o menininkai – menininkai

Skaniausiai valgėme savo finkutėje. Jėtau KOKIĄ nuostabią vietą turėjome SAU tas trejetą dienų! Ir toje nuostabioje vietoje – La Gorona, atėjo Jono gimtadienis. Papuoštas laukinių aguonų žiedais, vietiniu keksiuku (su maisto gaminiais ten nelabai), mūsų palinkėjimais ir El Hierro ananasais.

Rytas! Nieko geriau negaliu įsivaizduoti kaip gimimo dieną KELIONĖJE ❤

TOKIE pažastų gaurai atsiranda TIK pasiekus TAM TIKRĄ amžių (mh…)

Dar apie anana-vaisius: VISI, kuriuos pirkau Tenerifėje buvo užvadinti pina del Hierro, todėl nepaprastai laukiau, KADA kaposime tuos skanėstus augančius ant mažų krūmelių (ne ant medžių, mielieji, ir ne ant lempų). O tai, pasirodė, buvo daug paprasčiau nei…. … … … … … … … yra ten kaž-i-koks tai pasakymas apie tris pirštus 😀

Tarp kitko, nuskintas ananasas daugiau nebesirpsta…

Prie pat mūsų, augo EILĖS tikrų tikriausių brandinių El Hierro ananasų. Vienintelis pašalinis efektas kemšant kiek lenda – sutrūkinėję lūpų kampučiai (tingėjosi lupti ir pjaustyti mažais gabaliukais). Manau, maža bėda, turint galvoje, kad Australijoje, džiaugiantis Queensland‘o ananasais (beje, gerokai saldesni) man kraujavo liežuvis.

**El Hierro** duona ir sviestas (druska rasite galerijoje 😉

Rekomenduoti valgymo įstaigos El Hierro saloje negaliu. Kartą pabandėm, likom smarkiai nepatenkinti, todėl apsiribojome SUPER įrengta lauko virtuve prie namuko.

Štai namuką – rekomenduoju užsimerkus ir atsimerkus (kreipkitės): vidus kuklus, bet autentiškas, visko užtektinai, o laukas – NEREALUS, tiek sutvarkytas SODAS su mangais, žvaidžiavaisiais (mano naujadaras), papajomis, persikais, bitėmis ir mėtomis, tiek VAIZDAS ir AURA – nuostabi, gera, raminanti, pakelianti, ir dar akcentas – AKMENINIS STALIUKAS, ten tik vyną ragauti ir svajones svajoti. Patiko. Labai patiko.

Tai štai kokia istorija apie salą vardu El Hierro. Ji ten yra, TEN kažkur. Ir bus dar kurį laiką. Lauks JŪSŲ, žydėdama aguonomis, apsigaubusi rūku ir paslaptimis.

29680498_10156336839459791_979599651_o — Virėjų kursuose El Hierro lavos tunelyje 😀

GALERIJA IŠ MŪSŲ KELIONĖS PO EL HIERRO SALĄ

Elektrinių automobilių pakrovimo stotelė..Gražus planas – iki 2020 m saloje naudoti TIK e-auto… Deja, 2018 m mes nei vieno tokio TEN nematėme…

Pirmos klasės vagone jus aptarnauja visapusiškai…

—

* El Hierro – išvertus iš ispanų kalbos reiškia – geležis, tačiaau nieko bendro su tuo neturi.

** Finca – sodyba, ūkis, fazenda

*** Calima – tai toks gamtos reiškinys, kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes.

Keičiu profesiją – priimu užsakymus!

Planavau rašyti apie El Hierro salą, bet įvyko KAI KAS nenumatyto ir jaučiu pareigą pasidalinti.

Geriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
BET, pašaliniai efektai randasi VISUR- turėkite tai galvoje, mielieji!

Turėjome svečių per šventes ir vienas svečias buvo vienuolikos, na negi nenuveši į TĄ išsvajotą vandens karalystę (nors buvo vėsu, aha aha! turiu pasakyti). Nuvežėm ir nučiuožėm visais kalnais ir kalneliais, kai kur net po keletą kartų, o tada, drebėdami laukėme ilgiausioje eilėje prie TO paskutinio, greičiausio ir vandeningiausio atrakciono pavadinimu Singha. Asmeniškai mano, visų laikų adrenalino gaminimo favoritas yra Kinaree, tačiau Singha – daug greitesnis, LABAI greitas iš tiesų, o greitis – ne mano arkliukas, todėl tas atrakcionas man nelabai patiko (buvau čiuožus tik vieną kartą). Bet ko nepadarysi dėl kompanijos (KVAILYSTĖ, atsiminkite, nes ir jūs ant klozeto laiką leisite, arba dar blogiau…)

Taigi, dėl tos kompanijos šmurkšt į padangas ir po komandos „atsiloškite“ mes jau skriejame ŽEMYN. Nieko nemačiau, lėkėme labai greitai, o šaltas vanduo, stipriom srovėm purškė iš visų šonų (kas vaikams labiausiai ir patinka…). Tikriausiai purškia TAIP stipriai tam, kad net nebandytum atsimerkti, o tada jauti laisvą kritimą ir BUM, kali su uodegikauliu į KIETĄ trasą.
Va TADA aš ir ATSILOŠIAU, taip kaip buvo sukomanduota, beveik išsitiesiau toje suknistoje padangoje iš skausmo.
Trasos pabaigoje, lekiant 100 km per valandą*… tai nutinka akimirksniu, ašaros maišėsi su šaltu vandeniu, bet jau nebenorėjau iš jo išlipti, nes maniau nebepaeisiu, vanduo mane prilaikė, o prižiūrėtojas kvietė medikus. Va.

Po apsilankymo „emergency“ ir skubių rengeno nuotraukų sužinojau, kad uodega nenulūžo (palengvėjo), bet judėti ir sėdėti – skauda. Tada ir ATRADAU, kad neremiant uodegos, geriausia YRA sėdėti ant KLOZETO. Jei negalvosite kam iš tiesų tas daiktas skirtas, tai visai kaip krėsliukas gaunasi, tik gaila, kad stacionariai vonios kambaryje pritvirtintas…krėsliukas kad jį kur…
Dabar turiu naują AISTRĄ – dizaininu kėdes-klozetus (kreipkitės – padėsiu). Apvaizda, matyt, man padeda ATRASTI save…

COMFY versija (foto iš interneto)

LIGHT versija (foto iš interneto)

Šios istorijos moralas – draudimas YRA gerai, NET jei jums „niekada“ niekas nenutinka. Privačioje Quiron ligoninėje, kuri patogiai randasi netoli SIAM parko (visi atrakcionų parkai turėtų turėti med. įstaigą šalia) užtrukome apie valandą SU VISAIS rentgeno tyrimais. 100% sąskaitos – padengta draudimo (mes įsigijome vietinį ADESLAS draudimą, kurio iki šio įvykio nei karto nebuvome panaudoję). Rekomenduoju, na nebent jūs nuotykių nerandate, bet va gi, – kartais nuotykiai patys susiranda mus netikėčiausiose vietose.
O Singha YRA pavojingas atrakcionas, esu tikra, kad ten kažkas NĖRA teisingai pragalvota (nebent mano uodega yra ypatingai riesta?!)
BŪKITE ATSARGŪS

Seminaras su Rūta Pivoriūniene (labai patinka), TA pagalvėlė – MANO . Rašom laiškus Kūrėjui – turėjau ką JAM pasakyti apie klozetus…

Jei jau apie parkus – mums LABAI patinka MONKEY’s PARK. Na, aišku nenuostabu, kad TOKS parkas patinka man – the Boss Monkey, bet ir vaikai jame lankosi jau kelintą kartą su malonumu.
Smagu tai, kad kiaulaites (prie ko čia Monkeys nžnau…) ten galima čiupinėti, glostinėti, maitinti ir kišti į kišenę, jei nėra prižiūrėtojų – tą vaikai valandą, kitą ir veikia, kol aš kasau iguanų pakaušius (mano numylėtinės), o Jonas groja blackberry.

Pačių beždžionėlių taip pat yra visokių: ir drąsių, ir visai įžūlių. Man patinka ilgarankiai gibonai ir papūgos. Kai viskas nusibosta, su jomis galima aptarti planus kaip išlaisvinti Rosellas, kurių tėvynė – Australija.
Geriausi gyvūnų parkai YRA gamta, todėl nesame dideli zoologijos sodų lankytojai.

Visokių Beždžionėlių būna… svarbu TUO dižiuotis 😉

O apie El Hierro – pasaulio kraštą, būtinai ir ne už ilgo 😉

— — —

*aš perdedu, sorry…

Apie narkotikus atvirai: WANDER ir LUST

Ir vėl nebespėju. Vėl skundžiuosi pati sau apie pačią save. Ir to nepadariau, ir to nepadariau, o ŠUO jau tuoj pasirodys, tuoj prasidės jo metai ir ką aš, Drakonas (taip jau gavosi, kad Beždžionė esu dėl kitų priežasčių, nei kinų horoskopas) jam pasakysiu? Kad nesu super moteris, a -nei super mama, niekada ja ir nebuvau, ir „baisiausia“, kad neplanuoju ja tapti, kad dažnokai patingiu (lyginant su pirmos jaunystės metais) …

ech, jaučiu, kad atėjo laikas j-o-n-a-ž-o-l-ė-m…

… … …

Na nea, nieko nebus, man tokia išpažintis visai nepatinka, todėl po dviejų mėnesių pertraukos kovojant su Giovanio suteiktu pasiteisinimu aš vėl bėgu įkalnėn ir vėl išsivyniojau jogos kilimėlį (feels good, baby). Tas suknistas kaklo skausmas netvarkys mano mielo gyvenimo saloje. O nespėju aš ir pati žinau dėl ko, nes pastoviai tai pakuoju, tai išpakuoju mūsų lagaminus. Mangizmas* nėra vienintelė priklausomybė, kuriai nevalioju atsispirti.

Mano ir Jono narkotikas yra Kelionės, mus valdo Wanderlust (mergytės tiesiog gimė į TAI ir abiem tenka taikytis, tikiuosi, oi labai viliuosi, kad jos jaučia panašų kaifą). Ir patikėkite, šitas reikalas taip pat turi pašalinių efektų, kurie vargina mano jautrią nervine sistemą. Taigi j-o-n-a-ž-o-l-ė-s, here I come.

Me, myself and I (El Cotillo, Fuerteventura)

Šis įrašas – smarkiai pavėluotas, bet geriau dabar, negu visai ne. Anea?

Dar prieš Naujus metus, mes atsidūrėme saloje, kurios pavadinimas yra FUERTEVENTURA (stiprus nuotykis būtų reikšmė, nors senjora Ruiz užtikrino mane, kad salos vardas nieko nereiškia! Ką gi, reikia pasakyti, kad ir aš, kartais, iš užsieniečių sužinau naujų faktų apie Lietuvą, bet senjorai Ruiz, tiek jau to, netrinsiu jos nežinojimo nei ten, nei kur kitur. Gal pati nuplauks kada į Fuertę ir sužinos 😉).

Mūsų namai, šią kelionę, buvo smagus kemperis, oficialiai pavadintas šešiaviečiu, bet oi, neapsigaukite, ispanai skaičiuoja kitaip. Pasak jų ir 100 litrų vandens turėtų dviem parom užtekti šešiem žmonėm (praustis, valgyti ir nuleidinėti wc esantį įrenginį). TĄ vandens “apstumą“ mes savo kailiu ir išbandėm. Pirmą rytą (po vieno vakaro trumpų apeigų dušelyje) didysis vandens bakas jau buvo tuščias. Gerai, kad ta fizika dėstoma mokykloje ir kad per benzino badą sovietmečiu, berniukai išmoko perpylinėti (čiulpteli žarnelę ir banzinas teka. Tiesa, reikia ilgai spjaudyt paskui, bet tai užgrūdina). Tai va taip iš geriamųjų “bambalių“ ir papildėme nepriteklių 😅 Bet ne apie tai kol kas, o apie viečikę, kurioje atsibudome mažosios keliauninkės Lukos gimtadienio rytą.

Atvykome mes vėlų vakarą, kuomet nelabai kas matėsi, todėl TAS VAIZDAS, kuris atsivėrė nusiridenus nuo lentynos-lovos, man buvo TOOKS saldus, kad aš ir vėl pasitvirtinau sau išvadą apie save – esu atsiskyrėlė. Gal ne tik krabai būna atsiskyrėliais, gal yra toks ir beždžionių porūšis?

POZO NEGRO bus tai, ką aš matysiu savo minčių kino teatre, kai išgirsiu FUERTEVENTURA. Pasak Gnu (Karolinos) – „ten juk nieko nėra?!” Taigi va BŪTENT, kažkam ten gal nieko nėra, o man – visko tiek, kiek reikia.

Akmenuota, nerealiai graži įlanka su keliais baltais namukais, kurie naktį apšviesti ryškiau, nei kelias prie mūsų namų Vilniuje. Pakrantė su vieninteliu veikiančiu šeimos restoranėliu (specializacija – šviežia žuvis), tuščia žaizdimų aikštele ir laukinėmis ožkomis. Ai ir dar gulbės – išdidžios, baltos, didelės.

Ar sakiau, kad ir Marsas su mumis kemperino? Taigi, jis užėmė abi – penkto ir šešto keleivių vietas (miegojo kemperio bagažinėje, kur dieną žaisti sulysdavo ir vaikai).

Tas Fuertės plikumas, toks akį rėžiantis, kad net gražus ir bangų mūša už plonos namuko ant ratų sienos, jausmas, tikras laukinis jausmas. Mums visko užteko. Todėl palikti Pozo Negro nenorėjome. Tai buvo vienas gražiausių gimtadienių, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

Tyrinėdami Fuertę, vengėme turistinių vietų (ai kaip visada), didelių žmonių sambūrių, kurortų, taigi nuvairavome savo namus ant ratų skersai salos per laikinąją sostinę Betancuria (kur ragavome ožkienos ir nelikome nustebę) iki Ajuy kaimelio (ispaniškai j tariasi kaip ch, taigi… keikėmės legaliai ir su didžiuliu pasitenkinimu, vaikai kartojo paskui mus ir negi drausi :D). Ajui (geras, ane!) atsidūrėme ir vėl vėlai vakare. Žmonių nėra, pakrantėje siautėja didelės bangos. Miestuks didesnis už paliktąjį Pozo Negro, bet tylu ramu, naktis.

O tada atėjo rytas… Pravėrus kemperio duris, apstulbau. Ten, kur siautėjo laukinės bangos, šlaistėsi siaubingai daug dvikojų. Pasijutome lyg Ermitažo parkinge, tik su vaizdu. “Kas per velniava“, suburbėjau, ir išlindau ieškoti teisybės.

Kemperis buvo užstatytas keliom eilėm mašinų, o srautas žmonių vorele lipo netoliese esančiomis uolomis. Kaip skruzdėlės, su tikslu. Paniurusi pėdinau pakrante link didžiulės skylės-urvo uoloje, kurios nepastebėjome tamsoje, bet ir ten aš buvau ne viena. Pagyvenusi britė energingai judėjo link manęs. Prisiyrusi (per paplūdimio akmenukus tatai) ji mane ir apšvietė, kad į tą A-chui (atleiskite Ajui) ji atvažiavo čarteriu (nevartotina svetimybė, oi oi – užsakomuoju autobusu) pasigrožėti piratų olomis, bet jai olos pasirodė per aukštai, todėl ji braidanti pliaže ir kalbinanti paniurusią mane. O čarterių šioje vietovėje, pasak naujos “bičiulės“, bus daug ir daugiau, nes tai turistinis maršrutas ir VISI autobusai veža ČIA. Chrrrrrrrrrrr… išsiveržė man. Ji neišsigando, tuoj pat pasidalino, kad pati turinti šunį namuose…. No shit.

Na ką gi, nėra to blogo…. Papusryčiavę savo namelyje ir mes prisijungėme prie skruzdėlių. Ne, tai visai nesmagu, bet vaizdai BUVO verti mūsų nuolankumo ir susitaikymo. Olos – didžiulės, išgriaužtos vėjo bei sūraus vandens, audrino fantaziją. Piratai, grobis, pavojus. Na ir šlapimo dvokas tolimiausiuose urvų kampeliuose, kur vaikai BŪTINAI norėjo nueiti, nepaisant akis badančių servetėlių. Į nieką neįlipome ir mane tai nuteikė ypatingai džiugiai. Čia ir visas moralas – džiaukis mažais dalykais.

Bet tai lobio-grobio didumas turėjo būti?!?

Apibendrinant, esant Fuertėje, Ajui aplankyti verta vien dėl pavadinimo! Urvai taip pat užskaitomi, tik reikia nusiteikti TAM žmonių kiekiui. Tada gal ir ok. Vaikams patiko, jos ilgai žvejojo krevetes urve esančiuose baseinukuose. Tada teko ieškoti mus užstačiusių mašinų savininkų. Tie, patraukę automobilius, labai nuoširdžiai dirbo rodydami Jonui kaip atbulai išvairuoti kemperį iš suknistai perkrautos mašinų stovėjimo aikštelės. Naktį ji atrodė visai kitaip. Naktį v i s k a s a t r o d o k i t a i p… Nepamirškite šito, tai pritaikoma visom alei vienos gyvenimo situacijoms.

Čia vaizdas prieš naktį – Jonas kloja vaikų lentyną miegui. Origamis at its best 😉

Iš Ajui dūmėmė neatsigręždami. Reikėjo ieškoti vandens ir WC tvarkymo punktų, kurie, DEJA, nors ir apytiksliai apibraukti kemperio nuomoje išduotame žemėlapyje, nelabai atitiko realybę…

Lajares miesteliuko dvasia, pakeliui į Majanicho, mums labai patiko. Užkandinės, bandelinės, žmonių mixas, viskas fain! Ten susitikome ir su antilope GNU (mano studentiškų laikų sugulove Karolina, su kuria dalijomes siaura sofa, mažame kambaryje Talino senamiestyje, kur tame pačiame bute gyveno nuostabi šeimininkė ir jos vyras – baldas, kuris niekuomet nepalikdavo namų. Oi, tie pasiutę laikai… Tiesa, paskui sužinojome, kad baldo dukra yra garsusis top modelis Carmen Kass, tai kažkodėl mus labai nustebino. Betgi štai dar vienas moralas – VISKAS, iš tiesų, YRA labai PAPRASTA ir bet kuris supermodelis turi paprastą tėvą, o ir pati Carmen yra paprastas žmogus nesvarbu kaip ją vadinsite).

Paprasta nepaprasto skonio paelja paprastame Pozo Negro restoranėlyje

Keista Majanicho gyvenvietė mus nuvylė, mes į ją buvome nusitaikę nakvynės su žaviais vaizdais, bet ten buvo nejauku, todėl pernakvoję vėjuotame Meercat Manor paplūdimyje, pasukome į Corallejo.

Vakaras pas draugus VISADA yra geras vakaras. Su filmu vaikams, pliurpimu iki vėlumos ir Lanzarotės vynu (šalia esanti sala, kur GALIMA ir REIKIA viską pradėti iš naujo. Taigi, jei atsiras toks poreikis jūsų gyvenimuose, apsvarstykite Lanzarotės variantą ir PM mane, atsiųsiu instrukcijas ;). O ryte, pusryčiai prie nesibaigiančių balto smėlio kopų (jos daug platesnės nei Nidoje ir tikrai vertos aplankyti, nors Corallejo YRA pilnas turistų). Štai kodėl kemperis yra super dalykas – varai kur nori ir kada nori, kepi blynus gražiausiose vietose, tiesiog stoji ir kepi. Nerealiai. Man ir Australijoje tai labai patiko, kai mergytės buvo dar visai mažos. Apie kemperį tą ir prisimenu, kaip aš kepu blynus kokiame nors nenupasakojamo vaizdo paplūdimyje, o Jonas su vaikais ganosi netoliese, gal krabus vaiko, ar jūros žvaigždes tyrinėja ir aišku viską tempia man parodyti 😀

Kemperio kino teatras lentynoje (beje, vaikų lentyna buvo didesnė, mūsiškėje atsisėst – be šansų. Bet mes turėjome vyno 😉 )

Taigi, Corallejo mums patiko ypatingai dėl kopų ir gražios dienos, nes švietė saulė, o vėjas buvo šiltas. Beje, apie vėją – Fuerteventura YRA vėjuota sala ir nors kelionėje man jisai netrukdė, ilgainiui pradėtų erzinti (čia aš apie save). Vėjas ten jaučiamas visur ir visokio laipsnio stiprumu, priklauso KĄ jūs norite ant to vėjo veikti 😉

This slideshow requires JavaScript.

Karolina su Mindaugu mums parodė El Cotillo miestuką iš naujo. Mes jį jau buvome aplankę šaltą ir vėjuotą dieną, taigi ir įspūdis susidarė ne koks, tačiau jie mus įkalbėjo dar kartą užmesti akį ir ta mintis buvo teisinga. Fainas ir pats miestukas, ir maistas, ir paplūdimiai, kurie labai priminė garsųjį Great Ocean Road Australijoje, taigi pasijutome kaip namie 😁 O dar saulėlydis! Visi spokso, kas susiglaudę, kas bučkį vogdami, o priešais, ant krantinės – valoma šviežia žuvis, – visiška romantika. Ten sugrįžtume.

Bet ką gi jūs manote, taip, be įspėjimo, atitipeno ir gruodžio 31 diena… Mes, atsimojavę su draugais (pas kuriuos važiavome švęsti naujako, bet planas pasikeitė netikėtai kaip ir visi geri dalykai gyvenime), riedam, bildam atgal į SAVO kampą. O širdis džiaugiasi, šaltosios ugnelės laukia, dumiam atgal į Pozo Negro. Kur pradėjome, ten ir baigėme ir dar kokį pusmetį tame pasaulio kamputyje būtume galėję praleisti.

PLATUMAS – GROŽIS – LAISVĖ

O pačią Naujų metų naktį mūsų uždegtas fakelas nebuvo vienišas, iš už baltų namelių pasipylė fejerverkai į tą tobulai tamsų dangų ir mūsų džiaugsmas, skimbčiojant šampano taurėm, buvo DIDELIS DIDELIS, o norai (tie dvylika, kuriuos pagal kanariečių paprotį reikia sugalvoti valgant dvylika vynuogių) buvo GERI GERI.

Maudėmės, nes kas mums, gi pirma metų diena! Cypėm (nes šalta), šypsojomės ir žiauriai gerai jautėmės. Bet čia dar NE VISKAS – tada, prie mūsų vienišo kemperio, atėjo žmogelis nešinas maišeliu ir ištiesė Jonui. Ten – bandelės, ką tik iš laukinės krosnies, kuri pūpso ant kranto. Jėtau, o aš – sugadinta, jau maniau, kažką prisidirbom… Tos bandelės, dar dabar man ašarą išspausti gali, tas žmonių gerumas, nei iš niekur, pirmą naujų metų dieną…! Tikiu, kad jam, tam žmogeliui, metai bus nuostabūs.

Pozo Negro išliks giliai širdyje kaip happy laukinė vieta (truputį žmogaus mačiusi ir užuodusi), tokia, kur vynas geriamas ant kranto naktį, stūgaujant vėjui, yra pats skaniausias, o katės, Marso nelaimei, greitos ir juodos. Beje, Marsietis TEN pasijuto tikru medžiotoju ir uoliai kiaulinosi kelio purve, kol snukis ir kūnas pamiršo baltą spalvą… TEN mačiau savo mergytes laigant po atvirą pasaulį, ieškant burundukų (kurių niekada ir nesutikome ☹) ir gainiojant laukines ožkas (ir vėl norėjo kelias parsivežti). TEN buvo aišku, visu šimtu procentų, kad narkotikas vardu KELIONĖS turi daugiau pliusų, nei minusų.

Katės…. pffff… rrrr… miauuuu… RAUNATĖS???

Po to Luka įvairavo į vandenyną su visais rūbais (taip jai pasitaiko dažnai… 🙂 ) Čia – Corallejo

Ech… prirašiau čia, nes gera prisiminti. Dabar lazdos (Kalėdų Senelio dovana 😉) ruošiamos keturių dienų žygiui pėsčiomis po La Gomerą. Be vaikų! Močiute močiutėle, mieliausia sengalvėle 😀 – aš tave myliu 😘 (čia mano mamytei, kuri pabus su murkom). Tiesa, dar spėjome pasidžiaugti sniegu, kalnais ir slidėmis Austrijoje, bet apie tai nerašysiu, nes jūs ten ir patys esat buvę, bei dešras tirolietiškas valgę.

P.S. Dėl gyvenimo prasmės – aš pvz galvoju, kad ji kinta. Buvo laikas, kai prasmę mačiau popierinėse lėlėse ir, beje, prisimenu, kad žiauriai mėgau tą reikalą (mergaitės paveldėjo mano prasmės suvokimą, sorry, brangusis). Dabar prasmė numigravo pas gyvas lėlytes. Ar aš vis dar žaidžiu namus? Na ką gi, – myliu, myliu šį žaidimą. Ta proga eisiu į Aurimos Dilienės paskaitą apie vaikus, o apie vyrus ir moteris, pas Rūta Pivoriūnienę, jau buvau. Įsivaizduojate, čia, saloje ir paskaitų yra ir netgi laiko į jas nueiti 😮

Hasta luego, amigos, gražios jums dienos, savaitės ir gyvenimo! Gal pavyks sekantį kartą greičiau brūkštelėti, jei lagaminus greičiau kraustysiu 😉

*Mangizmas – nekontroliuojamas potraukis išsivolioti mangų vaisių minkštime.

Apie Giovannį ir Kalėdų laukimą

Atšąlo. Vakare netgi užsimečiau jumperį. O dabar vėl sėdžiu savo atvirame ofise ir atrodo, kad būčiau ką tik atvykusi į salą. Mango medžiai apsitaisė naujais, šviesiai žaliais lapais, siautęs vėjas nurimo, visi tyliai ruošiasi Kalėdoms. Saloje pasiruošimas vyksta ramiai, niekur (išskyrus kiniečių parduotuves) nesimato per daug puošmenų, neskamba jingle bells (tik vaikų ipad‘ai dažnai transliuoja kažką apie papa Noel) ir … nedrimba šlapdriba.

Mama man priminė Kalėdų vainiką ir apsidairiusi nusprendžiau jį gaminti iš palmės lapo. Labai džiaugiuosi. Abu su Jonu jautėmės pavargę nuo didmiesčio Kalėdų maratono ir daugybės renginių – darbe, mokykloje ir kiekviename būrelyje, kurį lankė mergaitės. Buvome atbukę pačiai šventei dėl komercinės „Kalėdų“ gausos ir akli gražiai puoštom gatvėm. Pamenu sezoninę įtampą ir baimę, kad tik kuri mergytė neįsisirgtų, jau nekalbu apie pastovius krenkštimus ar slogą. Labai reikėjo pertraukos nuo pertekliaus, o geriausia – aukso vidurio.

Kiekvienam savo – Marso naujas draugas ❤

Šį kartą šv. Kalėdas sutiksime jaukiame šeimos ratelyje, keturi dvikojai ir šunėkas. Gaminsime dvylika patiekalų, degsime vaško žvakutes (jas atsivežiau iš Lietuvos 😊) ir siųsime savo šviesias mintis į platų pasaulį jums. Pirmą kartą turiu laiko pagaminti Advento kalendorius mergaitėms, ir taip laukiu KADA galėsiu juos pakabinti jų džiaugsmui ir savo laimei.

Betgi nelemta man taip ramiai Kalėdų laukti ir giesmes giedoti. Nesenai aš sutikau GIOVANNĮ… ir tai ką jis man PADARĖ yra labai dviprasmiška. Žinote tuos LOVE&HATE santykius?! Būtent į tokią velniavą aš ir įsivėliau prieš šitas ramias Kalėdas…

Būna ir taip… o čia vaikų gimadienis (Nidai 7-eri… o svečiai ant buliaus :D)

O viskas nutiko bičiulių dėka (Neringa, Pauliau…). Gimtadienio proga gavau dovanų masažą ir nedelsdama nusprendžiau juo pasinaudoti. Tiesa, buvau kiek skeptiška, nes su mano kūno minkymu įtinka ne visi, mėgstu taip ir ne kitaip, ir dar mėgstu moteris. Ta prasme – masažistes. Bet idealių (man) rankų savininkė Deima* jau kuris laikas dingo iš mano gyvenimo (o kažkada ji buvo tas angelas, kuris suteikdavo jėgų išgyventi savaitę), todėl turėjau žengti žingsnį ir atrasti naujas rankas. Kaip sakoma, džiaukis kol gali, nes nieko nėra amžino.

TEN YRA SALA tarp debesų – Dangaus Karalystė

Jo vardas – GIOVANNI. Vardas reiškiantis – Dievo dovana. TAI JAU TAIP. Žinoma – italas, žavus, jaunas. Po galais!!! Ar tai, kad man sunku atsipalaiduoti su kitais vyrais yra keista??? Ilgai mąsčiau kokį čia masažą pasirinkus, gal pėdų, kad nereikėtų nuogai gulėti ant stalo su Giovaniu kvėpuojančiu man į nugarą? Bet valandą juk neminkys man kulnų, o aukščiau eina blauzdos, šlaunys… ai, nemėgstu to įsitempimo ir nieko negaliu sau padaryti, fantazija juk neapsiriboja vien pastelinių spalvų Meškiukais ir pasakomis apie Lapiukus (manoji žydi visapusiškai). Tegu, pamaniau, bus nugara, nes pečiai įsitempę ir stuburui tikrai reikia pagalbos. Bet žinote gi kaip būna, tereikia žiežirbos, o tada… buvo ir rankos, ir kojos, ir veidas…

Pasakysiu sausai (o kartais tai daug geriau už saldžias liaupses) – GIOVANIS MAN PATIKO. Ir jo rankos dirbo stipriai, kad jaučiau visus judesius ir net kartais miauktelėdavau įspėti, kad tuoj cypsiu. Tai buvo tikras, geras, teisingas masažas. Išėjau iš kambarėlio jausdama visą savo nugarą, su dryžiais ant veido nuo masažo stalo ir palengvėjusia širdimi. Iš karto rekomendavau Giovannį Jonui. O tą dieną nupirktą naują virdulį (nes kurį laiką gyvenome be jo) pakrikštijome JO vardu. Kažkaip savaime taip gavosi ir NE, ne visi daiktai mūsų namuose turi vardus, tik GPS‘as – Birutė, o tas kur mašinoje – Monika ir virdulys – Giovannis.

Nuo tos įsimintinos dienos, kasdien užkaisdavau Giovannį po kelis kartus, vis geruoju minėdama jo stiprius prisilietimus, nes kasdien jaučiau nugarą, kol vakar taip susuko dešinį petį….

PO GALAIS, GIOVANNI, KĄ TU MAN PADAREI? Nei sėdėti, nei paeiti, nei plaukti, nei bėgti, NEI MIEGOTI!!! ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . …..

IMG_8222_maza — Čia NĖRA tikrasis Giovannis… nors labai mielas 🙂

Tuos daugtaškius interpretuokite pagal savo negražių žodžių atsargas. Man SKAUDA. Labai retai geriu nuskausminamuosius, bet neišlaikiau, – visą dešinę kūno pusę maudžia lyg skaudantį dantį. Nebepadeda nei tai, kad jis žavus, jaunas ir italas. Taigi, kas galėtų mane kaltinti, kad myliu, mylėjau ir mylėsiu tik Deimą?! Esu “odnaliub” – to rusiško žodžio negaliu pakeisti, jis toks taiklus, kaip kad Giovannio virdulys yra karštas (dabar geriu kavą).

Mano lapričio gimdienis 😉 ŠILTAI !!! Giovannis dar tik bus…

Taigi, grižtu prie tų LOVE&HATE santykių. Keisčiausia, kad mintyse, o gal net ir garsiai aš vistiek stengiuosi JĮ pateisinti. Gal čia jis rado mano problematišką vietą, gal taip ir turėjo būti ir netgi … gal man reikia VĖL pas jį nueiti?

…

Štai jums ir ramus pasiruošimas Kalėdoms. Esu paskendusi įvairaus plauko mintyse: apie gyvenime sutinkamus giovannius, pasirinkimus ir narkotikus. Aš ir sakau, kas per mintys?!? Lyg musės zyzimas… Apie tai sekantį kartą. Myliu, pasiilgau ir bučiuoju.

Labai norėjau parašyti, o kai TAS noras ateina, nieko nebegaliu imtis. Turiu išsirašyti. Dabar palengvėjo netgi dešinei kūno pusei 😊 Gracias.

*mano angelo Deimos slėptuvė FB – Ameida Studio @intuityvusis.masazas

Paliesti debesis La Gomeroje

Mūsų finkoje* vakar dingo vanduo. Prieš tai, elektra, ir visa tai atsitinka vakarais. Normalu. Bet turiu pasakyti garsiai ir aiškiai – kol kas manana požiūrio, bent jau iš savo agentų: Rafos ir Margaritos, mes nesulaukėme. O jie abu – grynakraujai ispanai, Rafa – gimęs ir augęs saloje. Iki vėlaus vakaro visi trukdžiai būna sutvarkyti. Nepamainomas ūkvedys Borja – aplinkinių finkų prezidentas, čempionas ir visoks kitoks šaunuolis, darbuojasi pirmose gretose, jį pastebėsite ir prie vandens pompų, ir prie vištų. Kasdien pagarba jam, mūsų akyse, auga.

IMG_8007_maza — PAGALIAU gavau savo kekę! – Beždžionė manyje – labai HAPPY

Na, po vakarykščių remontų, vandens spaudimas kiek šoktelėjo. Ryte, po sprinto kalniukais, įlindau į mūsų ledinį baseinuką (čia toks fenomenas, kurio negaliu suprasti, gal jūs žinote, kodėl jis niekaip neprišyla, nepaisant dideliausių karščių?). Po baseinuko, tvarkingai, po lauko dušu. Štai tada ir gavau per galvą. Dušo dalis su skylutėmis iššovė vos paleidus srovę. Nusiprausiau atsakančiai, net oda dryžuota. O dušas toliau sau bėga, nebesustoja. Gal Borja visgi persistengė?! Betgi dabar mėgaujuosi čiurlenimu netoliese, beveik japoniškas sodas.

Čia tiek buitinių nuotykių ir manana mitų griovimo.

O buvome mes LA GOMEROJE per vaikų atostogas. Ir kaip mane tie serpentinai užsupo, net grįžus namo (girdit, N-A-M-O į Tenerifę!) dar nešiojo į šonus. Bet kokio grožio tos viršūnės, su tarpekliais ir slėniais! Ir žmonių ten nedaug, ir tas horizonto platumas, vandenyno šauksmas. Visuomet įtariau jūreivio dvasią savyje.

Man La Gomera – labai patiko.

IMG_20171101_1531139_maza — Na… veža toks vaizdas…toli

Apsistojome Vallehermoso (vertimas – Nuostabus Slėnis ir taškas). Autentiškas Gomeros namas, tiek išorėje, tiek viduje. Maži langai, storos akmeninės sienos, balkiai, tobulos medinės langinės (keliantis ryte neįmatai nei savo, nei šalia gulinčio nosies, bet miegi giliai, kaip žiemą), vidiniai kiemeliai su neaprašomais vaizdais į neaprašomus kalnus ir IKEA virtuvė 😀 Tobulai kanarai. Ek…

Tačiau visa tą estazę reikia apraminti – ten buvo ŠALTA. Ir tas vienas radiatorius, tampomas iš kambario į kambarį, manęs nesuviliojo keisti stovyklas. Vakarais aš ilgėjausi Tenerifės ir savo apšiurusios finkos, kuriai iki Ikėjos virtuvės – labai toli, o bet tačiau – dovanojančios šilumą kiaurą parą. Savo finkoje galiu būti begėdiškai neprisidengus. Jetau, kaip man tai patinka.

Taačiau rytais La Gomeroje, kai įleisdavau saulę atvėrus langines, ir akmeninį miegamąjį užplūsdavo nerealus vaizdas, –> ai tą visą vakaro drebulį.

IMG_20171101_0934041_maza — Miegamojo langas…

Eidavome į kalnus, zigzagais į viršūnes, žemyn prie vandenyno, gilyn į mišką, kuris užaugęs iš sėklų nepaliestų ledynmečio (Parque Nacional Garanjonay). Neklauskite, nežinau kaip tai įmanoma, ir vaikam sakiau, kad n-e-ž-i-n-a-u. Aplankėme viską, ką įstengėme per penkias dienas, manau išsamiai, ir vasaro mėnesį, planuojame grįžti DVIESE, pėstute per salą!!! Mamai bilietai jau užsakyti, mergaitės laukia 😀

IMG_8081_maza — Močiutės apačioje nėra, bet namukai mėtosi

IMG_8029_maza — Aukštai virš Vallehermoso paplūdimio

Jei kas spėliosite ar verta aplankyti La Gomerą, mano atsakymas – BŪTINAI. Bet prisiminkite, aš nemėgstu masinių renginių, manęs nepamatysite dideliuose koncertuose ir aš maivysiuos, jei reikės keliauti su didele chebra. Man prie širdies cykiai, netgi vienišai kartais (ypač jei su Jonu). Kiekvienam savo.

La Gomeroje rasite ramybę, tokią stiprią, kad net truputį gąsdina ir pajusite tokį “rough” gyvenimą, kokį gyveno ir vietomis tebegyvena vietiniai. Ypač kalnuose, kur po vieną mėtosi balti nameliai, ir nesimato privažiavimo, tik takas ir toks status, kad nedrįsčiau… Tada, klausimas iš šono: “Mama, o jei grįžo į tą namuką ir pamiršo pieno?” BŪTENT. Izoliacija, sudėtingas susisiekimas, kvapą gniaužianti gamta, vulkanas po kojom. Kokie žmonės čia gyveno ir tebegyvena? Nenuostabu, kad jie švilpaudavo – Silbo, tai gomeriečių švilpimo kalba, kuria susišvilpaudavo per tarpeklius, nes nenueisi ir nepasakysi. Reikia pagalbos ir švilpi. Tau atsiliepia. Jetau.

IMG_7971_maza — Prie Hermigua, Jonas uolas skaldė

IMG_7973_maza — Tolumoje – Tenerifė!!! Ta viršūnė debesyse – El Teidė ugnikalnis. O pimame plane – Marsietis ❤

Pėsčiomis, visi keturi (Marsas buvo paliktas namuke, labai prieštaravo) nuėjome gabaliuką “Coastal track”, kuris apima visa La Gomerą. Visi likome sužavėti. Kas vaizdų ir vidų užliejančių emocijų, kas faunos. Žodžiu, einam mes, einam šalia dangaus, dairomės ir dūsaujam, kol kalno viršūnėje, maždaug 1200 m aukštyje nesutinkam ožkos. Ji su skambaliuku, suprask – turi šeimininką, todėl besipešančios mergaitės (kuriai priklausys ožka) negali jos pasiimti (ačiū skambaliukui!). Einam toliau, o už posūkio – visa kalnų ferma. Ožkos braido palaikiame aptvarkėlyje su mažuliukais ožkiukais. Vienas pilkas, keli juodi su baltom dėmelėm, visai juodas ir dar keletas margų, – tokie mielučiai, kad jau ir mama akimis renkasi, kuris čia tiktų su Marsu gyventi. Tėtis santūriai tyli, mergytės cypsi pamiršusios aną ožką ir viltingai drebina balsiukus į mane žiūrėdamos. Kokios mielos ir stebuklais tikinčios tos mūsų atžalėlės…. 😊 Tuomet, oloje, Luka aptinka dar įdomesnį reginį – paršelius, tiksliau kiaules. Oloje, natūralioje kalno oloje. „Tų neimsim tikrai“ – pasakiau griežtai. Nes taip žiauriai smirdėjo. Neapsakomai. Aš dar apsidariau, kad nors kokį padarą panašų į žmogų, ūkininką, dvikojį užmatyčiau, bet veltui. Buvome visiškai vieni. Natūraliau nebūna.

IMG_20171102_1447094_maza — Už posūkio rasime paršiokus, bet tai kaip JĖGA!

Valle gran Rey radome okupuotą vokiečių. Britai mėtosi po visą Tenerifę, o vokiečiai susikoncentravę La Gomeroje ir būtent Valle Gran Rey (Karalių slėnis). Na, pagirtinas skonis, tačiau nuo to pats slėnis neįgauna didesnio žavesio, gal atvirkščiai. Maistas prastas, vokiečių daug. Na, tos dvi suknelės, kurias nusipirkau netyčia užsukus į butikėlį kažkur palei uolas, aišku pridėjo taškų. Žiauriai mėgstu tokius spontaniškus ir greitus pirkinius kažkur kažkur pasaulyje. Dabar Valle Gran Rey nešioju ant savęs ir mėgaujuosi. Paplūdimys tiesa buvo įspūdingas, krantas su stačiais kalnais…. ir suknelės….

IMG_8105_maza — Valle Gran Rey paplūdimio gabaliukas

Tačiau labiausiai nustebino miestukas, į kurį manėm nespėsime užsukti – Playa Santiago. Šalia jo – salos oro uostukas su trumpu pakilimo taku visiškai ant vandens. Pasiruoškite įveikti daug serpantinų, ir nusileisti į atviruko grožio miesteliuką su apvalių akmenų paplūdimiu ir vangiomis katėmis. Tiesa, kačių La Gomeroje – daug ir Marsui tai kėlė didelį rūpestį. TA katė, italų restoranėlyje drybsojo tiesiai šuneliui prieš nosį ir Jonas viena ranka įnirtingai dirbo laikydamas drebantį Marsiuko pavadėlį. Kita ranka bandė valgyti. Visiškas naglumas, tiesiog katiniškai katiniškas elgesys. Tyčiojosi tas el gato akivaizdžiai ir nieko negalėjom padaryti. Svetingumo – nulis.

IMG_20171031_1429371_maza — Visi pasaulio katinai – jūs – šunsnukiai :p (Marsas)

Taigi, tiek žinių iš Kanarų pasaulio. Vėl prasidėjo mokykla ir mano ispanų pamokos. Tiesa, Jonas, mūsų kietas vyras, kuris Lietuvoje per speigus maudydavosi 0 laipsnių baseine ir nesirgdavo, kuometmes leipdavome kaip vištos viena po kitos, pasigavo kosulį ir dabar valgo antibiotikus… Ir taip, ir taip svarsčiau šitą nesąmonę, kol priėjau vienintelę išvadą – „kai kuriems iš mūsų atsipalaidavimas kenkia…“ Tikiuosi jis iš to „išaugs“ 😉

IMG_20171102_1507154_maza — Kažkur La Gomeroje…

*finca = fazenda = ūkis 😉

Atradimai be dramų

Šį kartą jokių dramų, draugauju su policija, musės beveik dingo, kondicionierius veikia.

Noriu papasakoti apie atradimus. Tas akimirkas, kai pasijuntu Australijos išdavike. Kai sukirba mintis, gal likti čia ilgėliau. Ir ne, Lietuvos išdavike nesijaučiu, nes lietuvybės iš lietuvio niekaip neišimsi. Ji vietoje. Esu lietuvė gyvenanti pasaulyje ir kaip man tai patinka!

Smėliuks

Relaxas

Vakare ar savaitgalį, kai neišlekiam nuotykiauti tolėliau, vis atsirandam SAN JUAN miestelyje. Jame tiesiog gera. Supasi maži laivukai, maklinėja vietiniai, vandenynas čia ramus, molas saugo nuo bangų ir galima plūduriuoti sūriame vandenyje jaučiantis laiminga silke. Mergaitės dūksta ir nardo, Jonas svajoja apie kokteiliuką „low key“ bare ant kranto. Ir patikėkite, ten kokteiliukai – tobuli. Tiesa, gėrėme tik kartą, BE VAIKŲ, nes tik kartą buvome išlėkę dviese. Dėka Zitos. Taip, Zitų yra visur ir Ačiū Dievui! Labai ją mylėjau, gerdama Mojito. Ir svajoju apie dar ne vieną tokį mielą vakarą.

IMG_7682_maza — SAN JUAN vakarėja, kokteiliukas jau suvartotas

Beveik du mėnesius esame Tenerifės gyventojai ir taip, jau ne kas rytą atsikėlusi išeinu į terasą, kartais tiesiog burbu, kad noriu miego ir įsikniaubiu į Jono petį. O jis šypsosi. Ir tikriausiai nepasakau, bet taip gera matyti jį šypsantis dažniau, nors dirba kaip dirbęs ir nepaleidžia blackberry iš rankų (jūs žinote, kad galima spaudinėti tuos mažus mygtukus rašant atsakymą svarbiam klientui (taip, ta blackberry yra su mygtukais) ir tuo pačiu metu žiūrėti į pašnekovą ir net dalyvauti pokalbyje?! Aš visuomet pasimetu, kai jis man taip daro). Bet nepaisant to, čia mes net į parduotuvę važiuojame kartu 😀 Na, gerai, turime tik vieną auto, bet ne tik dėl to. Gera.

IMG_7729_maza — Mūsų nauji namai 🙂 ALCALA – gulbės/gervės naujas Monkey’s Tales produktas

Dar atradome ALCALA miesteliuką, ir šiandien vakare ten trauksime, nes pažadėta Marijai. Ten daugybė krabų mažuose uolų baseinukuose, o tinkleliai jau paruošti guli mašinos bagažinėje. Mergytės nuo ryto su šypsena išspirgėjo į mokyklą, vakare – krabaus.

Alkaloje, pasiklausinėję vietinių, nuvinguriavome gatvelėmis į restoranėlį Casa Mon. Virtuvė ir svečių salė – toje pačioje erdvėje, sienos mėlynos, nukabinėtos žuvų nuotraukomis, suprask, esi jūros maisto užeigoje. Įėjimą tikrai būtume praėję. Eksterjeras irgi bet koks, bet gi ne sienų laižyti atėjome. Pulpo gallego, chopitos, calamari con aja ir cherne su patatos canarias (vietiniai užtikrino, verdamos vandenyno vandenyje😉) Ai, tos sienos, ai, tas fasadas, svarbu kas viduje. Universali tiesa.

Mergytės, t.y. Marija sugalvojo, kad labai nori eiti į papildomas ispanų kalbos pamokas, nors ispanų jos ir taip mokosi kas dieną mokykloje. Pergalvojusi tvarkaraštį, nukėliau žirgyno pamokas į rytą ir sutikau. „Eik“, sakau, „vaikeli, kad taip trokšti žinių, mokykis“. Kad jūs matytumėte kaip ji apsidžiaugė….

Dabar vakarais visa šeima turi naują aistrą, – minkome Duolingo ispanü kalbos apps‘ą, kas telefonuose, kas i-pad’uose. Ir mažoji Luka, aišku, minko. Ašaroja dėl to, kad nepraėjo kokio nors lygio, neteisingai pasakė ispanišką frazę ir Duolingo pelėdžiukas nepraleido eiti toliau… Žaidimas, argi ne?! Tačiau Marija visoje mokykloje geriausiai “varo” ispaniškai ir yra oficiali “super star”. O mes čia – nepilnus du mėnesius…

Lankausi ir aš pas Senjorą Ruiz, bet tik kartą per savaitę. Dėl to godžiai graužiu vaikų parsineštas knygutes, kurios ispanų-anglų kalbomis parašytos. Įdomu, nors tu ką. Nėra man ta ispanų kalba super graži, o tos pabrėžtinai gerklinės “Rrrr” nėra mielos ausiai, bet traukia mokytis, tai labai nesipriešinu.

Miau

Mur

Lulu

O kai turiu minutę, dėlioju kur, ką, kada pamatyti, užuosti ar paragauti. Jūs žinojote, kad mėgstu ragauti? Labai. Tik po connoisseur patirties ragaujant medūzą Hong Konge, apribojau savo pasirinkimus, bent jau kuriam laikui. Save reikia saugoti. Net grįžti į Hong Kongą nenoriu, tai galite įsivaizduoti kaip smagiai linksminausi vonios kambaryje po medūzos vaišių… Na, nedetalizuosiu, tik pridėsiu, kad tai truko dvylika dienų. Tai štai, brangieji, visur reikia proto ir, žinoma, sėkmės.

Ta medūza…

Ir ta, kuri ją valgė prieš linksmybes vonios kambaryje…

Artimiausiuose planuose – LA GOMERA. Sala, kuri netoliese, vos už valandos kelio laivu. Serpentininiai keliai, žalios džiunglės, nerealūs paplūdimiai, mažai žmonių. Kitokia sala, nei Tenerifė. Kažkada buvusi paskutinė žinoma žemė iš kurios savo laivą link Indijos paleido Columbas. La Gomera – sala esanti tiesiai prieš mūsų nosį, už jos kas vakarą leidžiasi saulė, tačiau retai matoma, lyg rastųsi ir dingtų kada panorėjusi. Dažnai suabejojame, ten sala ar debesys, ar sala ant debesų ar iš viso miražas.

IMG_7823_maza — LA GOMERA šį rytą, kai užpompavau rytiniu bėgimu ant kalniuko. Pirmą kartą matau ją taip aiškiai.

Gyvenimas čia kitoks. Ramesnis tam tikra prasme.

Vis dar kovoju su ryžtu nuversti kalnus, bet Jonas dažnai paklausia „Kam?“ ir susimąstau. Gal reikia patikėti Einšteinu:

A quiet and modest life brings more joy than a pursuit of success bound with constant unrest.

Kaip jūs? Sutinkate?

Playa de las Terasitas šiaurėje ir kelionę Mascos tarpekliu paliksiu kitam kartui.

Bučkiai iš čia.

Vika arba Viktorija 😊 , o kai kam – Beždžionė 😉

Vyrai, Kanarų policija ir arkliai

Nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors apie tai rašysiu, tema nelabai mano, bet reikia.

Jonas išvyko savaitei į žemyninę šiaurės Europą pakvėpuoti lietum, o aš su “didele širdgėla” likau ritinti rutinos saloje. Ir nuo pat pirmos dienos mane užplūdo dėmesys. Belleza! Bonito! Bien bueno! Bravo! O tie vyrų žvilgsniai, smalsios akys, kai lipu iš automobilio. Vienas net buvo priklaupęs…

Iš pradžių tai erzina. Vėl ir vėl pagauni TĄ žvilgsnį ir TĄ šypsenėlę. Aš mandagi, šypteliu atgal, ne šiltai, tačiau atžagariai nusisukti nemoku. O gal reikia, gal toks protokolas? Esmė – čia ne šiaurė, emocijos liejasi laisvai. Teks priprasti.

Štai, šį rytą, nuvežiau mergaites ir prie mokyklos vėl persikreipęs spoksojo 40+ metis vyriškis. Nusišypsojau, šį kartą jau plačiai. Na ką čia kuklintis, pagalvojau, tuoj Jonas grįš…

Dabar man jau visiškai AIŠKU – graži ta Jono mašina, tokia graži, kad visi salos vyriokai man šypsosi 😀 😀 😀

Nebuvo nei dienos, kad nerasčiau ko nors besifotografuojančio ar priklaupusio prie ratų!!!

Vyrai, C‘MON! Ratai??? Rimtai???

Tikrai, esu visiška neišmanėlė ir NESUPRANTU arklių skaičiaus magijos. Matau, kad gražios linijos, du, tikrai puikūs, ovalios formos duslintuvai, na „koriukas“ man patinka (čia tos grotelės priekyje), žinau, kad RS6 (yra parašyta) ir kad Audi, nes tuos žiedus atskiriu nuo BMW logotipo. Tai tiek. Dar juoda. O kai Jonas, vieną kartą, užmynė pademonstruoti “apie ką visa tai?!?” – nutirpo rankos ir kojos. Čia rimtai sakau, supykino lygiai per 3,7 sekundes, tiek kiek reikia pasiekti 100 km per valandą greitį. Štai tiek tos laimės.

IMG_7417_maza — Tik du, bet gražūs! Na ir vaizdas…

Bet dabar, po tų penkių dienų su Jono žvėrimi saloje, aš PRA – DE – DU suprasti, kodėl vyrai taip myli savo mašinas. TAČIAU skubu pridurti (jums, mielieji machos), kad visas žavėjimasis ir amor sklinda TAIP PAT iš vyrų (na nebent kažkuriam būtent toks dėmesys ir yra aktualus, tuomet perdon – ok ok). O chicas, dažniau nei dažnai, nieko nesupranta apie 580 arklio jėgas ir jom tai nerūpi. Taškas. Ir dar, jei sieki dėmesio, tai ne mašinai gi? Nors, pripažinsiu, neblogas „conversation starter“ 😉

Gal todėl kažkaip susitariau ir su Policia Canaria. Jie buvo VYRAI. Tiksliau, prisipažinsiu, verkiau krokodilo ašaromis. Tą dieną, kai su jais susidūriau, gyvenau baisiame strese, teko lėkti į Adeje ieškoti angliškai kalbančio daktaro, kad paaiškintų man vietinę medicinos sistemą. Mašiną, milimetras po milimetro, priparkavau labai siauroje gatvelėje prie pat sienos (nei musė nubūtų praskridus, žr. viršuje – nice, a?). Taip pat buvo priparkuotos ir vietinių gyventojų mašinytės (na gerai, jos mažesnės, bet negi aš kalta, kad „vyrų širdžių ėdikė“ tokia žema ir plati).

Stebėjau kaip kelios nedidukės mašinytės lėtai pravažiavo pro šalį (reiškia viskas ok, pralenda) ir nulėkiau ieškoti daktaro kabineto. O grįžtant klaidžiu, vienpusio eismo, gatvelių labirintu, jau iš tolo ausis pasiekė šurmulys. Pašto automobilis manevravo atbulas, o už kampo buvo JI…. ir būrelis stebėtojų, Policia Canaria IR tralas ant kurio pusiau užtempta kabėjo Jono mašina. Pasileidau bėgti, ir VĖL visi sužiuro, tada kažkas susijuokė, asilai blyn, o ko jie tikėjosi, muchacho su suplyšusiais džinsais?!

Faktas – TIKRAI nesitikėjo manęs. LA MUJER 😛

Be žodžių 1

Be žodžių 2

Nepasakosiu ką jiem sakiau ir kaip pradėjo drebėti rankos, nes nesisekė pasiaiškinti (trijų savaičių ispanų kalbos atsargos yra ribotos), nesisekė normaliai paklausti KODĖL? (šalia ramiai stovėjo priparkuotos vietinių mašinos) ir kad aš NEGALIU likti be mašinos, nes man REIKIA važiuoti į Santą Kruzą už 80 km, tik ten yra daktaras, kuris gali padėti. Turėjau rankose medicininius popierius, įgrūdau policininkams kartodama „mi hija“ ir toliau variau angliška greitakalbe.

Mačiau, kad jie skaito, kažką kalba, mačiau, kad šypteli, bet man buvo „dzin“. Tos mašinos man būtinai reikėjo. Galbūt jie tai pajuto, galbūt jie patys turi vaikų. Su ta pačia kreiva šypsena nuleido mašiną žemyn. Ir visgi neiškentė, nors protokolui tokios info tikrai nereikėjo, mašinos dokumentų jie nepaprašė. Ar ta mašina jūsų? Neturėjau noro, nei galimybės pasverti klausimo, Mano vyro – pasakiau, ir tą akimirką labiausiai pasaulyje norėjau, kad Jonas būtų šalia.

HAPPY END

IMG_7393_maza — Lulu ir Murka – “kai gimsta vaikas, mes visos tampame bailėmis“ – sooooo TRUE

—

Kaip ir sakiau, mašinos nėra mano tema, bet po savaitės drauge – aš ir juodoji gražuolė esame vieno kraujo. Kaip tik šį rytą pamaniau, kad reikia ją nuplauti. Pas mus dažnai sninga smėliu (nurašau tai kalimai). Ir pažadu daugiau netraukti Jono per dantį, kai jis n-tąjį kartą JĄ švarins, nes TA mašina tikrai yra DAUGIAU nei transporto priemonė. Šitą sakau supratusi kažką neapčiuopiamo. Menas, matote, gali slypėti neįtikėtinose vietose 😊 ir visi mes, kartais, būname akli.

p.s. Beje, kai Jonas atvairavo su visais daiktais į Tenerifę, jį pasitiko Borja ir jie iš karto rado bendrą kalbą. ARKLIAI ir RATAI. Kai kurie dalykai iš tiesų nesikeičia per amžius. ARKLIAI ir RATAI 😀

IMG_7369_Borja — Mūsų kaimo karalius – Senjor BORJA 😉

RUTINA ir saloje RUTINA

Mūsų salos namuose švariau, nei būdavo Vilniaus, kur reguliariai ateidavo tvarkytojos. Ir ne dėl to, kad jos prastai tvarkėsi. Kanarų namukas kokius penkis kartus mažesnis už Lietuvos. Tai ir daiktų penkis kart mažiau, ir baldų ir tvarkymosi. Šūkis „less stuff more freedom“ su kuriuo palikome namus LT galioja ir valdo.

IMG_7318_mazesne — Vakarinis selfiukas 😉

O dabar apie kasdienybę ir rutiną, kuri YRA visur pasaulyje, jei tik bent šiek tiek dalyvauji homo sapiens bendruomenėje.

Vaikus į mokyklą vežame penkias minutes 😊 bet, deja, ne su dviračiais kaip planavome tyrinėdami maršrutą per googlemaps Vilniuje. Visgi vulkaninės salos reljefas pritaikytas greitam (kiek per greitam) nusileidimui ir skausmingai lėtam minimui atgal per patį karštį. O karščio čia yra, ant saulės – tikra kepykla, bet terasoje ant Mangų kaimelio kalniuko, kur dabar „tarkšt tarkšt“ groju klaviatūra – idealus brizas.

MagneticMRO Tenerife — Jono ir Pauliaus kasdieninė darbo vieta – Sansibar restoranas 😀 Paleidus vaikus į mokyklą tenka čia nusimaudyti… ir pradėti dar vieną dieną saloje. Sakau gi, imi ką duodą 😉

Rytais tenka ropštis į mašiną ir parkuoti prigrūstoje gatvėje. Štai pastebėjimas – mašinų saloje LABAI daug ir jos visos labai skuba. Todėl kas kartą vairuodama Jono „žvėrį“ ilgiuosi savo pupsiko, likusio garaže. Neįpratus aš prie vingiuotų keliukų ir niekaip neįsikertu į telepatinį posūkių rodymą. Žinau iš patirties, tas įgūdis ateis su laiku, bet važinėti reikia dabar, todėl stresuoju stovėdama žiede (o jų čia daug ir įvairių dydžių), spėliodama ar atvažiuojantis pulkas automobilių išsuka ar ne, ar man jau mestis į srautą ar laukti. Posūkių rodymas telepatiniu būdu – ypatingai subtilus dalykas ir išplitęs salose. Bet turiu save kuo nuraminti – jei suvokiau Melburno „kablio“* taisyklę, sugebėsiu perprasti ir šitą reikalą, o tada jau žiūrėkite kaip skriesiu Vilniaus gatvėmis mintimis jums perduodama savo ketinimą sustoti, išsukti, parkuotis. Gal net nebereikės burnoti, kai kelyje „nutiks koks asilas“ – visą srautą to ką apie jį manau, perduosiu minties pliūpsniu. Čia tai jau pozityvus mąstymas, tikrų tikriausia pusiau pilna stiklinė 😀

Australijoje eismas – kairėje

Ką tik atsėlino Borja (ir ne, nespėjau jo nufotografuoti, nes per daug išsigandau netikėto „Hola“). Jis atnešė kiaušinių (tuos nufotkinau) kaip dovaną nuo Rafos ir Margaritos (čia miela porelė, kuri yra namuko agentai), o vakar kieme, mergytės rado didžiulį pripučiamą flamingą. „Para ninas“ numojo ranka Borja. Ir aš iš karto jam viską atleidau. Ko tik nepadarysi „para ninas“. Netgi susitaikysi ar bent jau prikąsi liežuvį stovėdamas už grotų prie Britų mokyklos durų…

Kaimynės

Kaimynių produktas

Kapitonas Džeimsas Bumbulis – t.y. tas flamingas. Oi, neklauskite, ne aš tą vardą daviau…

Mh mh, mergaites leidžiame į British Learning Centre arba International British School ir jau nervai nelaiko dėl akis badančio ir širdį piktinančio nelankstumo. Taisyklės ten yra ir aš jas gerbiu, bet sunkiai susitaikau su buku jų laikymųsi, kai situacija diktuoja kitaip. Bet, šį rytą gulėdama ant bangų (po to, kai paleidau mergaites už grotų) mąsčiau, kad išsiliejus reikia įjungti „dzen“ požiūrį. Anglų kalbos mergaitės prisivalgys (to ir siekėme), ispanų jau moka geriau už mane, o kad Marija, pabaigus metus su kasdien virškinama matematika, galės iš karto stoti į inžinerines studijas, gal nėra blogai. Dabar ji pamokose traukia šaknis, mokosi žongliruoti neigiamais skaičiais ir kas kartą mus nustebina. Štai vakar buvo testas, tiksliau „assessment“, nes vaikų testais traumuoti negalima, o štai 144 klausimai per 10 minučių yra norma – ne trauma. Beje, ji turėjo būti trečioje klasėje Lietuvoje ir sakė norinti gyventi ūkyje su žirgais. Guodžiuosi, kad ir ūkyje galima pritaikyti matematines žinias, pvz. jei turi keturis šimtus žirgų ir dvidešimt keturias valandas per parą, kiek laiko galėsi skirti pasijodinėjimui su kiekvienu jų? Atsakymas reikalauja fantazijos. Neskubėkite, čia jau ne vien matematika.

IMG_7210_mazesne — Mergytės su uniformom. Ne, su paplūdimio šlepetėmis į mokyklą negalima 🙂

Faktas, mokykloje viskas nėra kaip aš sugalvojau ar planavau, bet taip ir negalėjo būti. Mes esame svečioje šalyje, pas „svečius“ žmones ir tenka prisitaikyti. O pabuvus kiek per ilgai vienoje vietoje, tas įgūdis atbunka. Visuomet stengiuosi vadovautis principu „when in Rome, do like romans do“, dabar tą sau ir primenu. Kasdien. (Bukumas į tai neįeina, su tuo kovosiu nors tu ką, tik metodus turiu pakeisti). Viskas turi savo kainą ir aš nesitikiu išlipti sausa iš vandens. Tačiau mūsų šeimoje baimė nesikeisti viršijo pokyčių nerimą, esame čia, nes to siekėme. Pamenate istoriją apie Norų parduotuvėlę esančią kažkur visatoje? Na apie tai kitą kartą.

Summa summarum – viskas vystosi labai teisinga linkme. Mangai kilimu voliojasi po medžiais, mes neriame į rutiną ir stengiamės irtis, kaip ir visi, nes ši sala nėra TA negyvenama sala, kur nėra interneto ir kitų dvikojų išmislų. Mes – suaugėliai, jaučiamės laimingi, kad išjudėjome, nusimetėme kerpes ir mūsų sportbačiai vėl kabo ant kaklo (skaitėt „Who moved my cheese?“ Jei ne, rekomenduoju, įstringa kaip Coelho “Alchemikas“). O požiūrį visuomet galima keisti. To linkiu ir jums, sau pačiai.

O dabar, kaip pasakytų Jonas, –„And world peace!”

IMG_7201-mazesne — Nesurežisuota mūsų kasdienybės akimirka… ir aš neturiu ką pridurti

https://en.wikipedia.org/wiki/Who_Moved_My_Cheese%3F

*Kablys – taisyklė galiojanti tik Melburne Austalijoje 😀 – perfrazuoju į dešinės pusės eismą, kad būtų lengviau suprasti mano nuostabą (tas žodis per silpnas) – sankryžose sukti į kairę galima tik iš pirmos juostos. Iš pirmos, ne antros ir ne trečios… … … jau sumodeliavote situaciją? Wtf? BŪTENT! Bet, tai veikia.

Hook turn photos thanks –> https://goo.gl/SRTgVF

Apie naujus tikslus ir (ne) naudingą laiką

Dešimta valanda ryto ir aš jau prie kompiuterio. Norisi rašyti, mintys kūlversčiais ritasi, taigi reikalingas nusikrovimas. Šiandien mane apsėdo tvarkymasis, jau pakeičiau patalynę visuose dviejuose mūsų miegamuose kambariuose, sutvarkiau vonios kambarį (vieną vienintelį) ir iššveičiau dušą (su dideliu malonumu, nors Domestos, kurią paveldėjau su namuku, trenkia kvapu kaip tarybiniai tualetai). Dabar paleidau Rumbą (žinoma jis atvažiavo su mumis) ir užsidėjau avokadų kaukę. Laukiu Borja pasirodymo, jis visuomet užtaiko, kai aš su Šreko veidu, tiesiog užuodžia kada atvažiuoti mangų susirinkti. Į sodo pusę stengiuosi nežiūrėti ir būti kurčia maldaujantiems balseliams: „imk mane! ne, mane! mane, valgyk mane! mane, mane….“ Oi. Virtuvės darbastalis nukrautas mangais ir štai, jei akies krašteliu žvilgteliu sodan, net be akinių galiu suskaičiuoti apie 15 vienetų ant žemės vaitojančių vaisių. Greičiau atvažiuotų tas Borja.

Labai gražus vaisius

KIWANO

Rūgštokas – teko valgyti vienai 😀

Tvarkymasis, matyt, yra vidinis apsivalymo poreikis, nes tvarkau ne tik namus, bet įsijautusi trinu ir keičiu savo Monkeys‘s Tales parduotuvę (Etsy), tiesiog niežti padai viską atnaujinti, perdaryti ir pradėti iš naujo. O kelionės yra geriausias būdas nusivilkti senus rūbus. Esi priverstas atsimerkti ir įsiklausyti, ir stengtis, antraip Borja kabins tau makaronus ispaniška greitakalbe, o tau beliks tik linkčioti, kaip dabar darau aš. Bet Borja nežino, kad aš jau turiu Duolingo apps‘ą (tai, kad mane priskyrė prie kiaušinių – tų, kur vos lemena ispaniškai, tik teikia papildomo ryžto) ir dar, nuo ketvirtadienio eisiu į kursus pas Senora Ruiz, to Borja irgi nežino, o po kokio mėnesio, manau, galėsiu padiskutuoti apie jo atvežamus identiškai atrodančius naminius kiaušinius??? Galėsiu pasakyti – „Tuya huevos son pequena“ ir drąsiai žvelgti jam į akis, galbūt netgi suprasti ką jis atsako. Svarbiausia nesupainioti „huevos“ su „cojones“, nors lietuviškai tai gali reikšti įvairius kiaušinius, ispanai griežtai atskiria kur vištos, o kur jau ne…

Daugelis mano rūbų, kuriuos spėjau padėvėti, turi geltonas mangų dėmes. Tai lyg etiketė, liudijanti, kad aš tikrai esu ten, kur esu. Jau pripratau, kad rytais nebereikia įsignybti iš lovos išėjus tiesiai į lauką, temperatūra lieka ta pati ir galima dėvėti tik sukneles, kurios liūdnai kabojo spintoje Lietuvoje. Tačiau, nepaisant visko kas džiugina širdį, – nuo savęs nepabėgsi. Taip, mane ir Joną, užtikrino jo mama išvykstant. Deja ji – teisi. Nepraėjo nei trejetas savaičių, o aš jau pajutau ‚nerštą‘ savyje, tą tylų ir užknisantį kirbėjimą – privalai leisti laiką naudingai.

Kiek save pamenu, na gal išskyrus tuos metus, kai studijavau, visuomet kontroliuodavau save ir savo naudingai leidžiamą laiką. Ir taip, galbūt dėl to ir trys romanai pasiekė jūsų ausis ar akis, ir mergytės radosi tuo pat metu ir gausiai keliavome, pradėjome ir baigėme n projektų, įkūriau Monkey‘s Tales ir tikriausiai dėl to naudingai leidžiamo laiko esu čia, bet taip pat būtent dėl to (aš įtariu), taip ir neišmokau atsipalaiduoti. Leisti sau tingėti ir nesijausti kalta. NIEKO YPATINGO nenuveikti per visą dieną ir nesigraužti galvojant, kad ji praėjo veltui. Žinau, kad tokių dienų nėra ir negali būti, jos visos yra mano gyvenimo dienos, bet …

Taigi štaigi – naujas tikslas – išmokti atsipalaiduoti. Na, ir dar padaryti tiltelį. Tokį kaip anksčiau, verčiantis per galvą, kaip anuomet, kai man buvo trylika metų. Matote, negaliu kitaip, reikia tikslo ir BŪTINAI rezultato. Sporte tą gali pasiekti, jei esi užsispyręs (check ), o štai su prasmės ieškojimu (atsipalaidavimas = ramybė = prasmės nebeieškojimas) -rezultatas nėra greitas ir rezultato pavidalas nėra aiškus, bet nuleisti rankų negalima. Niekada.

Tiesa, sekmadienį praleidome Siam parke. Jetau, eina sau, valio, ŽIAURIAI FAINA!!! Senokai nejutau tokio teigiamo adrenalino, ir tai nesulyginama su tuo, kai Jonas neįspėjęs užmina ant greičio pedalo savo 580 arklių automobilyje (man nutirpsta visos galūnės ir tai YRA labai nemalonu). Adrenalinas Siam vandens parke užima kvapą, bet vistiek visi rėkia dar! Dar! DAR! Ir aš tame tarpe 😊

Tas Siam parkas – Trip Advisor išrinktas geriausiu pasaulyje vandens parku (kaip pasakytų australai „award winning“) ir tikrai ne be reikalo. Kad ir kaip snobiškai nuskambėtų, bet mus darosi vis sunkiau nustebinti, juo labiau privesti iki strykčiojimo vietoje (Jonas nestrykčiojo), o Siam Parkas nustebino ir atrakcionais, ir kokybe, ir strykčiojimų gausa. Eisim dar, būtinai, aš jau pakabinau dantis ant metinio bilieto, kurio jokiais būdais neplanavau įsigyti. Jei būtų galimybė, jau dabar sėdėčiau Vulkano atrakciono viršūnėje laukdama, kol prižiūrėtojas paleis mūsų valtelę žemyn. Jeeeeeeee ir jokio galvos skausmo apie nenaudingą laiką 😉

Kažkaip tyku pasidarė, Rumba baigė siurbti. Teks man eiti plauti grindų ir, žinokite, labai to noriu 😊. Dar vaikystėje grindų plovimas buvo mėgiamiausia namų ruošos dalis. Na, dar skalbinių kabinimą galima prilyginti teikiamam malonumui. Mangai sode jau surinkti (Borja – nindzė, kartais būna nematomas), skalbimo mašina, stovinti mano lauko ofise irgi baigia sukti būgną. Laukia pasaulis pilnas veiklos, tik spėk suktis 😊 Ir taip gera, kad norisi ta veikla užsiimti, nepaisant jos naudingumo koficiento.

Tolumoje nematyti horizonto linijos, vietiniai kraipo galvas sakydami, kad tai ‚calima‘, aš dėl to galvos nekraipau ir nesuku, prognozė – saulė ir 26 laipsniai ateinančias dvi savaites. Mane tai pilnai tenkina. Galiu ir du kartus išplauti grindis, jei tik tai padės. O ‘calimos’ ateina ir praeina.

Linkėjimai, Amigos, gražios jums šios dienos!!!

Lauko skalbykla – love it!

Vaizdelis…

Mangų Gripas

Rytas prasideda nuo mango ir diena baigiasi tuo pačiu. Ledų aš nebenoriu, nes organizmas gauna tiek cukraus, kiek nėra įpratęs gauti. Bet toks tas gyvenimas, imi ką duoda ir gamini mangonadą 😀

IMG_7075_sutvarkyta_maza — Nėr ką pridurti

Apsigyvenome mes buvusioje bananų plantacijoje, kurią išskirstė į mažesnius plotus. Taigi aplinkui daug dirvonuojančios kanarų kietžėmės. Mes neturime tiesioginių kaimynų, išskyrus driežiukus, nors jie labiau sugyventiniai, miniatiūrines skruzdėles, visokių paukščių ir … vištas.

Apie jas reikėtų pasakyti tiek – Kanarų vištos yra labai smalsios. Pvz vieną radau kieme, galop susekiau iš kur atkeliavo ir nuėjau susipažinti su likusiomis. Pasirodė vištos – tai kaimynės iš tolėliau esančio avokadų ūkelio. Kiek per tvoros skyles galėjau matyti, gyvena ten kartu su katinu, lyg brolis ir seserys, net nežinau ar tai sveika, bet, matyt, visiems tinka. Taigi, maisto įvairiomis formomis mums nestinga… 😀

Marija dar sutiko žiurkę, mat yra pamišusi dėl graužikų, rastų jų bet kur, net ir lėktuve, todėl labai nekreipiau dėmesio, nes pati žiurkės nemačiau ir galų gale esame kaime, tai kodėl gi ne.

Bananų plantacija

Viena kita kekė

O galiausiai, bėgiodama ryte (apie patirtį bėgti nesibaigiančion įkalnėn reikės atskirą post‘ą parašyti, ne be reikalo aš su Verkių mišku atsisveikinau jausdama didelį išankstinį ilgesį) radau didelį užrašą ant tvoros: Ciudado con el Pero – Saugokitės šuns. Tai štai mūsų aplinka – nematomas šuo ir kitokie daugiau mažiau žinomi gyvūnai.

Nematomo šuns valdos

Mažė kieme

Kiek spėjome išsiaiškinti, čia į paslaptingus šnaresius lapuose reikia reaguoti ramiai arba iš viso nereaguoti, priešingai nei mūsų mylimoje Australijoje – nuodingų gyvių čia nėra. Iš viso. Suprantate?! Nėra nei nuodingų medūzų, nei ryklių. Vietinių paaiškinimas; “Jiem čia per šalta”. (Aha, tik primenu – vandens temperatūra tik +25 laipsniai). Net kai guli užsimerkęs ant jogos kilimėlio nereikia kreipti dėmesio į šalia girdimą “šiur šiur šiur” – tai suteikia didelę ramybę, bent jau man, kuri paniškai bijo vorų. Jaučiuosi saugiai. O atsimerkusi būnu apdovanota žydru dangumi su sklendžiančiu paukščiu, o jau apie orą, galima pasakyti trumpai. Jo nesijaučia. Tu tiesiog jame esi, nei pašiurpęs, nei susitraukęs.

Na, gerai, grįžtu prie pagrindinės temos – saldžiųjų kaulavaisių. Matote, yra vienas dvikojis, kuris teoriškai turėtų mūsų! mangus rinkti. Jo vardas Borja (tariasi Vorche) ir mes abu susikalbame įvairiomis kalbomis arba tiesiog tardami beprasmius garsus. Pabandykite prie progos, iš esmės mums abiems viskas būna aišku. Taigi, Borja randasi iš niekur. Kai aš jį netikėtai pastebiu tyliai šmirinėjant tarp medelių, išsigąstu ir žiū, jo jau nebėra. Mangai toliau pūna ant žemės ir vėl privalau juos gelbėti. Sudedu žalesnius ant takelio “to make the point”, bet kai antrą dieną, jie jau ne žali o geltoni, bet vis dar ant takelio – nešu į namuką ir vartoju.

Mano ofisas

Tvora

Vieną vakarą mūsų mažoji Luka, kuri, beje, atsisako valgyti išgelbėtus vaisius dėl jai vienai suprantamų priežasčių, reziumavo:

-Mamyte, man atrodo tau prasidėjo mangų gripas.

Dam! Bum! Bam! Tėkšt!

Vienu sakiniu, be jokių skrupulų -“MAMA – tu turi priklausomybę.” Šekis dabar, nebėra ką slėpti ir aš ne iš tų, kurie bėga nuo problemos. Aš Aš…. Gerai – Aš esu Viktorija ir aš ESU Mangoholikė. Be galimybės išsivaduoti nuo priklausomybės, kol tęsiasi mangų sezonas. Ir aš, Viktorija, žinau, kai mangų medžiai liks TIK su lapais – garantuotos “lomkės”.

BET, tik nereikia mūsų gąsdinti.

Kad pateisinti savo priklausomybę pasitelkiau google. Aš ieškojau mango vaisių teikiamų „privalumų“, o Jonas, norėdamas įtrinti daugiau druskos žaizdon googlino pašalinius efektus ir žinoma rado:

Padidėjęs cukraus kiekis kraujyje
Nutukimas
Viduriavimas…

Atmečiau visus tris lengva širdimi: ne man ir ne apie mane 😀 Bet štai triumfavau su eile GERUMŲ, kuriuos atneša (persi)valgymas šių tobulai saldžių, tobulai gražių ir tobulai tobulų vaisių. Tiem, kurie taip nemano, galiu pasakyti (atleiskite už tiesmukumą, bet kartais kitaip neįmanoma) – jūs nieko nesuprantate ir jei Dievas yra aplinkui, tai jis tikrai yra manguose.

Taigi, šalia vitaminų, mineralų, vėžio prevencijos, sveikos odos ir pan. – septintas GERUMŲ punktas pataikė tiesiai į dešimtuką. Jonas iš karto sudėjo ginklus, jokių ginčų ir jokių juokelių apie „per dideles“ mango dozes. Dabar yra du mango addict‘ai šeimoje ir mum dzin.

Viskas miau ir kai aš Jono klausiu ar jo nekamuoja egzistencinis klausimas ar mes nusipelnėme tokio gėrio, jis nedaugžodžiauja pusryčiams susileisdamas saldų „ežiuką“. Life is mango – get it.

Septintą ir likusius Mangų Gerumus galite rasti čia 😉 Geros dienos, Amigos!

http://www.care2.com/greenliving/10-health-benefits-of-mangos.html

IMG_7074_sutvarkyta maza — Nėr ką pridurti

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

Buxton’o istorijos 😻

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

Šypsausi ir SKELBIU devynių mėnesių avantiūrą – pavykusia!

Hasta luego, amigos!

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

Kas manęs nepaliauja stebinti Singapūre:

O čia papildomas SĄRAŠAS vietų, kurias lankiau kartą ar du ir REKOMENDUOČIAU:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

…

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka: