Nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors apie tai rašysiu, tema nelabai mano, bet reikia.
Jonas išvyko savaitei į žemyninę šiaurės Europą pakvėpuoti lietum, o aš su “didele širdgėla” likau ritinti rutinos saloje. Ir nuo pat pirmos dienos mane užplūdo dėmesys. Belleza! Bonito! Bien bueno! Bravo! O tie vyrų žvilgsniai, smalsios akys, kai lipu iš automobilio. Vienas net buvo priklaupęs…
Iš pradžių tai erzina. Vėl ir vėl pagauni TĄ žvilgsnį ir TĄ šypsenėlę. Aš mandagi, šypteliu atgal, ne šiltai, tačiau atžagariai nusisukti nemoku. O gal reikia, gal toks protokolas? Esmė – čia ne šiaurė, emocijos liejasi laisvai. Teks priprasti.
Štai, šį rytą, nuvežiau mergaites ir prie mokyklos vėl persikreipęs spoksojo 40+ metis vyriškis. Nusišypsojau, šį kartą jau plačiai. Na ką čia kuklintis, pagalvojau, tuoj Jonas grįš…
Dabar man jau visiškai AIŠKU – graži ta Jono mašina, tokia graži, kad visi salos vyriokai man šypsosi 😀 😀 😀
Nebuvo nei dienos, kad nerasčiau ko nors besifotografuojančio ar priklaupusio prie ratų!!!
Vyrai, C‘MON! Ratai??? Rimtai???
Tikrai, esu visiška neišmanėlė ir NESUPRANTU arklių skaičiaus magijos. Matau, kad gražios linijos, du, tikrai puikūs, ovalios formos duslintuvai, na „koriukas“ man patinka (čia tos grotelės priekyje), žinau, kad RS6 (yra parašyta) ir kad Audi, nes tuos žiedus atskiriu nuo BMW logotipo. Tai tiek. Dar juoda. O kai Jonas, vieną kartą, užmynė pademonstruoti “apie ką visa tai?!?” – nutirpo rankos ir kojos. Čia rimtai sakau, supykino lygiai per 3,7 sekundes, tiek kiek reikia pasiekti 100 km per valandą greitį. Štai tiek tos laimės.
Bet dabar, po tų penkių dienų su Jono žvėrimi saloje, aš PRA – DE – DU suprasti, kodėl vyrai taip myli savo mašinas. TAČIAU skubu pridurti (jums, mielieji machos), kad visas žavėjimasis ir amor sklinda TAIP PAT iš vyrų (na nebent kažkuriam būtent toks dėmesys ir yra aktualus, tuomet perdon – ok ok). O chicas, dažniau nei dažnai, nieko nesupranta apie 580 arklio jėgas ir jom tai nerūpi. Taškas. Ir dar, jei sieki dėmesio, tai ne mašinai gi? Nors, pripažinsiu, neblogas „conversation starter“ 😉
Gal todėl kažkaip susitariau ir su Policia Canaria. Jie buvo VYRAI. Tiksliau, prisipažinsiu, verkiau krokodilo ašaromis. Tą dieną, kai su jais susidūriau, gyvenau baisiame strese, teko lėkti į Adeje ieškoti angliškai kalbančio daktaro, kad paaiškintų man vietinę medicinos sistemą. Mašiną, milimetras po milimetro, priparkavau labai siauroje gatvelėje prie pat sienos (nei musė nubūtų praskridus, žr. viršuje – nice, a?). Taip pat buvo priparkuotos ir vietinių gyventojų mašinytės (na gerai, jos mažesnės, bet negi aš kalta, kad „vyrų širdžių ėdikė“ tokia žema ir plati).
Stebėjau kaip kelios nedidukės mašinytės lėtai pravažiavo pro šalį (reiškia viskas ok, pralenda) ir nulėkiau ieškoti daktaro kabineto. O grįžtant klaidžiu, vienpusio eismo, gatvelių labirintu, jau iš tolo ausis pasiekė šurmulys. Pašto automobilis manevravo atbulas, o už kampo buvo JI…. ir būrelis stebėtojų, Policia Canaria IR tralas ant kurio pusiau užtempta kabėjo Jono mašina. Pasileidau bėgti, ir VĖL visi sužiuro, tada kažkas susijuokė, asilai blyn, o ko jie tikėjosi, muchacho su suplyšusiais džinsais?!
Faktas – TIKRAI nesitikėjo manęs. LA MUJER 😛
Nepasakosiu ką jiem sakiau ir kaip pradėjo drebėti rankos, nes nesisekė pasiaiškinti (trijų savaičių ispanų kalbos atsargos yra ribotos), nesisekė normaliai paklausti KODĖL? (šalia ramiai stovėjo priparkuotos vietinių mašinos) ir kad aš NEGALIU likti be mašinos, nes man REIKIA važiuoti į Santą Kruzą už 80 km, tik ten yra daktaras, kuris gali padėti. Turėjau rankose medicininius popierius, įgrūdau policininkams kartodama „mi hija“ ir toliau variau angliška greitakalbe.
Mačiau, kad jie skaito, kažką kalba, mačiau, kad šypteli, bet man buvo „dzin“. Tos mašinos man būtinai reikėjo. Galbūt jie tai pajuto, galbūt jie patys turi vaikų. Su ta pačia kreiva šypsena nuleido mašiną žemyn. Ir visgi neiškentė, nors protokolui tokios info tikrai nereikėjo, mašinos dokumentų jie nepaprašė. Ar ta mašina jūsų? Neturėjau noro, nei galimybės pasverti klausimo, Mano vyro – pasakiau, ir tą akimirką labiausiai pasaulyje norėjau, kad Jonas būtų šalia.
HAPPY END
—
Kaip ir sakiau, mašinos nėra mano tema, bet po savaitės drauge – aš ir juodoji gražuolė esame vieno kraujo. Kaip tik šį rytą pamaniau, kad reikia ją nuplauti. Pas mus dažnai sninga smėliu (nurašau tai kalimai). Ir pažadu daugiau netraukti Jono per dantį, kai jis n-tąjį kartą JĄ švarins, nes TA mašina tikrai yra DAUGIAU nei transporto priemonė. Šitą sakau supratusi kažką neapčiuopiamo. Menas, matote, gali slypėti neįtikėtinose vietose 😊 ir visi mes, kartais, būname akli.
p.s. Beje, kai Jonas atvairavo su visais daiktais į Tenerifę, jį pasitiko Borja ir jie iš karto rado bendrą kalbą. ARKLIAI ir RATAI. Kai kurie dalykai iš tiesų nesikeičia per amžius. ARKLIAI ir RATAI 😀
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 