Sala, kurioje auga super medžiai – SINGAPŪRAS 2 🤘🤘

‘Dabar žinau kodėl jūs norėjote gyventi Singapūre‘ – nutarė Luka po keletos dienų ‚stop over‘ blizgančiame viešbutyje. Žinote, po dviejų metų gyvenimo ‚finka style‘ greičiausiai ir ne toks blizgantis viešbutis atrodytų WOW. Singapūro prabanga, spalvotos švieselės sutemus ir baseinas, kuriame nesuvokiamai šiltas vanduo + VISADA besišypsantys patarnautojai non-stop ieškantys galimybės svečią pamaloninti…ECH, ir nereikia apsimesti, kad jums to niekuomet nesinori 😎
IMG_6107_maza.jpgViešbučio restoranas ‚Colony‘ primena britų valdymo laikus, nuotraukose munduruoti kareiviai, nuogi vietiniai, bitų karalienė ir jos naujos teritorijos… Kartais pasimetu bandydama suprasti KĄ nori pasakyti padavėjas, nors visi kalba angliškai, akcentai – įvairūs kaip ir mūsų odos atspalviai. Vietiniai namuose dažnai kalba mandarinų (ar kitu kiniečių dialektu), malajų ar tamilų kalbomis, todėl pvz. žodis ‚herb‘ skamba visaip kaip tik ne taip, kad jį suprastum (na bent jau ne iš pirmo karto). Bet kodėl australai nesupranta mano TOBULAI ištarto ‚flat white‘… visgi lieka paslaptis 🧐

70477389_10157664077173980_70446659179380736_n.jpg
jo..

Apie Singapor‘ą (čia iš dainos) rašiau išsamiau pirmoje dalyje “Sala, kurioje auga Super Medžiai“, – tai nesikartosiu. Šį kartą mes tiesiog LEPINOMĖS gausybe Azijos skonių, kurie randami bet kuriame ‚food court‘ ar restorane, žinoma žiūrėjome lazerių šou Marina bay, aplankėme gėlių pavilioną – patekusį į 2015-ų metų Gineso rekordų knygą kaip didžiausias pasaulyje šiltnamis! ir fantastišką debesų mišką (gardensbythebay.com.sg) šalia nepakartojamų dirbtinių medžių, mirkom baseine ir DAR KARTĄ pabuvojome naktiniame zoologijos sode, kuris ir VĖL nenuvylė. Tiesa, vienas takas ten buvo BE TIKRŲ ŽVĖRIŲ, vadinosi Singapore Rainforest Lumina ir mums labai patiko. Pati mintis išnaudoti naktį nenaudojamas erdves interaktyviam šviesų ir projekcijų pasivaikščiojimui yra puiki, o ir išpildyta super fainai, įtraukė tiek vaikus, tiek suaugusius. Aš pvz. per tą pasivaikščiojimą tapau BEŽDŽIONE, argi ne keista?! Šalia dar šokavo ūdra, baltasis tigras ir žvynuotis (parenkama pagal asmenines savybes/stiprybes..

70195580_10157663711233980_2001928305850187776_o.jpg
 jūs pagalvojote apie maivymąsi… atleidžiu 😉

Nespėjome tik į varlių fermą, bet ten labiausiai norėjau aš, todėl teko pakeisti pageidavimą baseino lankymu. Labai neprotestavau. Tokių tingių dienų senai nebuvo, ir nepamirškim laiko skirtumo teikiamų ‚PRIVALUMŲ‘ – juos sąžiningai išgyvenam.
Pakeliui į naktinį zoo, kol taxi žagsėjo per kamščius, visos trys nulūžom ant galinės sėdynės. Aš pramiegojau ir taxisto kurtinantį riaugėjimą, TO gero čia pasitaiko, bet spjaudyt ant žemės tai nespjaudo niekas, mačiau tik į viešą šiukšlinę pučiant snarglį..
Stotelėje prie naktinio zoo stogu binzinėjo beždžionė (vietinė giminaitė) ir masė žmonių traukė ten pat kur ir mes. Štai su MASE žmonių čia privalu susitaikyti, ir nors spalvotos Singapūro švieselės mane kas kartą suvilioja, nežinau kaip mum sektųsi čia gyventi ilgesnį laiką.
IMG_6147_maza.jpgSugrįžti norėsiu, visgi tas miestas-valstybė LABAI pakeliui, ypač kai atidarė JEWEL pavilioną oro uoste. Ar esate girdėję, kad kas nors NORĖTŲ važiuoti į oro uostą anksčiau, nei reikalauja skrydis? ŠTAI, šekitės, Singapūras ir čia pasižymėjo 🤩
Šį kartą mes neturėjome pakankamai laiko patirti visą ką siūlo JEWEL, bet po trumpo apsilankymo visų akys žibėjo pasiūlymu – gal skrendant į Lietuvą stabtelėkim dienai, kad galėtume neskubėdami pasigrožėti dirbtinai sukurtu žaliuojančiu stebuklu viduryje oro uosto, praeiti veidrodžių labirintu, virvių keliu šalia MILŽINIŠKO krioklio ištakų ir dar tą ir aną?!
69950523_10157663722813980_1458697161465135104_o.jpgFaina, Singapūras nesiliauja stebinti ir žavėti. Tiesa, manęs jis NENORĖJO ir paleisti. Įvažiuojant pasų kontrolė nuskanuoja atvykėlių pirštų antspaudus, išvykstant – taip pat. O štai aš – TOBULAS NUSIKALTĖLIS, pirštų antspaudų beveik nepalieku.. Kada bereikėtų skanuoti išskirtinius mano pirštų vingius, jie būna sunkiai randami.. Tenerifėje pastoviai stovėdavau už baseino vartelių (ten taip pat įėjimas skanuojant nykščius)… Taigi, visa mano chebra praėjo automatinius išvykimo vartus, o aš likau KITOJE PUSĖJE. Po trijų bandymų prižiūrėtojas nuvedė mane pas garbingesnius pareigūnus su, matyt, geresniu skaneriu, bet deja, iš ten kopiau dar aukščiau, BLYN, penkiolika minučių maigiau pirštus and trečio lygio skanerio, kol galiausiai ilgai žiūrėjęs į ekraną pareigūnas mane praleido, o dar kvepalus PRIVALĖJAU nusipirkti, tai tik leki leki žmogus..

69977427_10157663710493980_3820300932218880000_o.jpg
čia, matyt, apie mane – ne viskas YRA matoma

Pabaigai – viešbutis rūpindamasis mūsų pasibuvimo kokybe nutarė GRĄŽINTI vienos nakvynės mokesčius, nes baseinas dvi dienas buvo uždarytas 😭 ir prie to dar suteikė galimybę mėgautis nemokamu maistu VISO pasibuvimo metu. Turiu pasakyti, kad to baseino tikrai norėjome daugiau, bet, eina sau, galiausiai papirko tas RŪPESTIS ir, manau grįžime pas juos vien dėl ‚customer service‘.

69979559_10157663712103980_7448391087120449536_o.jpg
Marijos raštelis…

Čiau, mielasis, 🇸🇬 ir G’day mūsų 🇦🇺

Apie Pasaulio kraštą – EL HIERRO*

El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Būtent taip El Hierro sala ne tik atrodo, bet ir jaučiasi, kaip Pasaulio Kraštas. Vieta, kurios vaizdus mačiau Sostų Karuose. Tada kildavo klausimas ar mūsų TV aparatas pamiršo rodyti spalvas?! Ne, EL Hierro nebuvo šalta, buvo ATŠIAURU. Ar patiko? TAIP.

30550000_10156389397594791_1750565734_o
HOTEL – true El Hierro

Keltas vyksta iš Tenerifės, didelės bangos – garantuotos, nemalonaus supimo trukmė – 2,5 val. Neįtikėtinai daug keleivių, nes dieną prieš mūsų kelionę – keltas nekursavo, o ir reisas į  El Hierro tik kartą per parą (vakare). Vėlavome išplaukti, vėlavome atplaukti. O fincą** La Gorona, kurioje apsistojome keturioms naktims, pasiekėme vidurnaktį.
IMG_9972.JPG
Rytas atskleidė grožį, kurį nuslėpė tamsa. Priešais – vandenyno platybės, o už namuko – kalnų grandinė. Mes – papėdėje, o pasigilinus išsiaiškinau, kad UGNIKALNYJE, tiksliau jo įgriuvusioje dalyje, kuriai pavyko likti virš vandens po to, kai 2 km aukščio vulkanas skilo ir kartu su trečdaliu salos nugarmėjo vandenin per siaubingą žemės drebėjimą. Galit įsivaizduoti kas čia darėsi kai tai vyko? O 100 metrų tsunamio bangas pasekoje? Taigi.
IMG_0003.JPGAtsibudome Atlanto vandenyno viduryje ant uolėtų sausumos liekanų nuolat šniojamų bangų. Vaizdas ir jausmas – stulbinantis, o tas rūkas neleidžiantis matyti kalnų viršūnių nepaprastai paslaptingas ir baugus. Visai ne Tenerifė. Visai kaip NIEKAS ką esu mačiusi.
IMG_0146.JPGRūkas lydėjo visos kelionės metu, atrodė kad jis čia toks pat natūralus, kaip juodos uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis. Rūkas kaip šydas, kaip nuolat kybantis debesis. Bet gali būti, kad tuo metu Tenerifėje viešėjusi calima***, pasiekė ir El Hierro.
IMG_0055.JPGTas RŪKAS nudažė visą mūsų kelionę ir niekaip kitaip negalėčiau prisiminti El Hierro. Rūkas – salos dalis. Taip pat kaip aguonos. Įsivaizduokite tokį derinį: juodos aštriabriaunės UOLOS, krentančios žemyn į purslais besitaškantį vandenyną, raudonos AGUONOS, tokios geibios ir TOKIOS gražios, kad vidurius suspaudžia, plius RŪKAS ir atšiaurus drąskantis vėjas.
IMG_0030.JPG

IMG_9883.JPG
Pati gražiausia nuotrauka

Einu vyno, negaliu, rašant jausmai sukyla. El Hierro Afrutado – melsvo stiklo butelis, iš kelionės, paskutinis, atvėsintas.  Jonas, mane supras, visi tie rašytojai tokie….

                    Matot – El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Norite pagulėti paplūdimyje – rinkitės Tenerifę. Norite pradėti iš naujo – keliaukite į Lanzarotę. O į El Hierro vykite ieškoti savęs ir priimti sprendimų. Atvykus į El Hierro nebėra kur bėgti, TEN baigiasi pasaulis. Tai va.

30550615_10156389397584791_618471194_o.jpg
Na ką, priėjau galą… Pasaulio galą

Keliai saloje – įvairūs, visai kaip mūsų gyvenimai ir, beje, labai nenuspėjami. Kas ant žemėlapio atrodė “autostrada”, tikrovėje – smarkiai vigiuotas, siauras kelias (bet geriausias kelias, koks yra toje pusėje, nes VIENINTELIS), o ten, kur manėme bus per daug zigzagų – visai pakenčiama.

IMG_0132.JPG
Greitkelis užaugo, teko suktis atgal 😀

Man didžiausią įspūdį padarė vakarų pusėje esančios “ganyklos” – La Dehesa. Vėjo ganyklos, vėtrų ir savo demonų.

IMG_0025.JPG
Pakeliui į ganyklas

Sekėme vienintelį kelią pro išmirusį Pozo de la Salud link El Verodal. Ten niekas negyvena, laikosi vos keli krūmokšniai prisiploję prie juodų lavos uolienų. TOJE vietoje ir buvo manyta, jog toliau nieko nebėra, kol Columbas su įsibaiminusia įgula 15 amžiaus pabaigoje neišplaukė į NIEKUR ieškoti KAŽKO.

IMG_0031.JPG
Juoda ant juodo
IMG_0028.JPG
Vėjo nufotografuoti nepavyko

Štai kodėl El Hierro yra vieta dramatiškiems jūsų sprendimams ir galbūt, tiktai galbūt, jei TIKRAI esate pasiruošę atšiauriam VISKAM, galėtumėte pasikinkyti vėją ir keliauti pėsčiomis. Aš taip pat varčiau tokią mintį ir Jonui pasiūliau, kol nenusigavome iki El Sabinar. O tada labai paprastai persigalvojau.

IMG_0043.JPG
Jų ten daug, nuostabiai lanksčių Sabinų

Ten REIKIA nuvykti, nes sabinos (kadagiai arba juniper trees) toje vietoje YRA fantastiškų formų. Ir niekur kitur neteko tokių matyti, ne veltui visai salai (pirmąjai iš Kanarų salyno) suteiktas Unesco geoparko statusas. Tačiau VĖJAS (žr. sabinų formas!) TEN košia kiaurai, skersai ir įstrižai. Galbūt tam, kad išpūstų iš keliauninkų galvų visas mintis ir mūsų ganyklos atsilaisvintų baltoms avims…

IMG_0162.JPG
Mirador de la Pena – ir čia pasidarbavo Cesar Manrique

El Hierro jautiesi LABAI toli nuo visko, beveik kaip Australijoje (tik BEVEIK). Artimiausias krantas – La Gomera (panašaus mažumo sala). Manau el heriečiai (visi dešimt tūkstančių) su manimi sutiktų, kad Tenerifė tokiame kontekste, atrodo lyg civilizacijos viršūnė. El Hierro sala VISUOMET bus smarkiai nutolusi nuo mums įprasto jausmo, kad viskas yra šalia, o „pasaulis – mano smėlio dėžė“. Toje saloje tikrai gali būti vienas, pats su savimi. Visą laiką.

IMG_0023.JPG
Sabinosa gyvenvietė (ten, kur baltuoja)

Gyvenvietės, kurių negalėčiau pavadinti miesteliais (neįskaitant sostinės Valverde) nepaliko įspūdžio, jokio. Tiesiog „jokie“ gyventojų susitelkimo plotai, na išskyrus (visuomet būna išimčių😉) unikalų Pozo De Las Calcosas.

IMG_0075.JPG
Stačiai lavos laiptais nusileidus prie vandenyno, patenki į siurrealų pasaulėlį

Pajeros – mažuliukai, iš lavos (arba lavoje) pastatyti namukai, priklauso vietiniams, kurie šimtmečiais naudojo ir tebenaudoja gyvenvietę liepos-rugpjūčio mėnesiais, persikraustydami vasaroti kartu su visais gyvūliais.

IMG_0081.JPG
Šis mum krito į akį!

Aplinkui VISKAS juoda: kalnai, žėmė, namai, akmenys, tik mintys skaidrios (valio!), kaip galingų bangų vanduo, dūžtantis ir dūžtantis.

IMG_0082.JPG
Pozo De Las Calcosas

Vieta – daugiau nei keista ir jausmas tenai – daugiau nei keistas. Bet štai apsistoti Pozo De Las Calcosas, kad ir vienai nakčiai BŪTŲ jėga!

IMG_0096.JPG
He, himself and him
IMG_0108.JPG
Pozo De Las Calcosas žaidimų aikštelė
IMG_0083
Neptūnas ir Pozo De Las Calcosas yra Neptūnas, o menininkai – menininkai

Skaniausiai valgėme savo finkutėje. Jėtau KOKIĄ nuostabią vietą turėjome SAU tas trejetą dienų! Ir toje nuostabioje vietoje – La Gorona, atėjo Jono gimtadienis. Papuoštas laukinių aguonų žiedais, vietiniu keksiuku (su maisto gaminiais ten nelabai), mūsų palinkėjimais ir El Hierro ananasais.

IMG_9971.JPG
Rytas! Nieko geriau negaliu įsivaizduoti  kaip gimimo dieną KELIONĖJE ❤
IMG_0048.JPG
TOKIE pažastų gaurai atsiranda TIK pasiekus TAM TIKRĄ amžių (mh…)

Dar apie anana-vaisius: VISI, kuriuos pirkau Tenerifėje buvo užvadinti pina del Hierro, todėl nepaprastai laukiau, KADA kaposime tuos skanėstus augančius ant mažų krūmelių (ne ant medžių, mielieji, ir ne ant lempų). O tai, pasirodė, buvo daug paprasčiau nei…. … … … … … … …  yra ten kaž-i-koks tai pasakymas apie tris pirštus 😀

IMG_9872.JPG
Tarp kitko, nuskintas ananasas daugiau nebesirpsta…

Prie pat mūsų, augo EILĖS tikrų tikriausių brandinių El Hierro ananasų. Vienintelis pašalinis efektas kemšant kiek lenda – sutrūkinėję lūpų kampučiai (tingėjosi lupti ir pjaustyti mažais gabaliukais). Manau, maža bėda, turint galvoje, kad Australijoje, džiaugiantis Queensland‘o ananasais (beje, gerokai saldesni) man kraujavo liežuvis.

IMG_0053.JPG
El Hierro duona ir sviestas (druska rasite galerijoje 😉

Rekomenduoti valgymo įstaigos El Hierro saloje negaliu. Kartą pabandėm, likom smarkiai nepatenkinti, todėl apsiribojome SUPER įrengta lauko virtuve prie namuko. IMG_0133.JPG

IMG_9839
La Gorona

Štai namuką – rekomenduoju užsimerkus ir atsimerkus (kreipkitės): vidus kuklus, bet autentiškas, visko užtektinai, o laukas – NEREALUS, tiek sutvarkytas SODAS su mangais, žvaidžiavaisiais (mano naujadaras), papajomis, persikais, bitėmis ir mėtomis, tiek VAIZDAS ir AURA – nuostabi, gera, raminanti, pakelianti, ir dar akcentas – AKMENINIS STALIUKAS, ten tik vyną ragauti ir svajones svajoti. Patiko. Labai patiko.

30771844_MAZA
Ryte, vakare – mes čia

Tai štai kokia istorija apie salą vardu El Hierro. Ji ten yra, TEN kažkur. Ir bus dar kurį laiką. Lauks JŪSŲ, žydėdama aguonomis, apsigaubusi rūku ir paslaptimis.

29680498_10156336839459791_979599651_o
Virėjų kursuose El Hierro lavos tunelyje  😀

GALERIJA IŠ MŪSŲ KELIONĖS PO EL HIERRO SALĄ

* El Hierro – išvertus iš ispanų kalbos reiškia – geležis, tačiaau nieko bendro su tuo neturi.

** Finca – sodyba, ūkis, fazenda

*** Calima – tai toks gamtos reiškinys, kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes.

Apie narkotikus atvirai: WANDER ir LUST

Ir vėl nebespėju. Vėl skundžiuosi pati sau apie pačią save. Ir to nepadariau, ir to nepadariau, o ŠUO jau tuoj pasirodys, tuoj prasidės jo metai ir ką aš, Drakonas (taip jau gavosi, kad Beždžionė esu dėl kitų priežasčių, nei kinų horoskopas) jam pasakysiu? Kad nesu super moteris, a -nei super mama, niekada ja ir nebuvau, ir „baisiausia“, kad neplanuoju ja tapti, kad dažnokai patingiu (lyginant su pirmos jaunystės metais) …

ech, jaučiu, kad atėjo laikas j-o-n-a-ž-o-l-ė-m…

… … …

Na nea, nieko nebus, man tokia išpažintis visai nepatinka, todėl po dviejų mėnesių pertraukos kovojant su Giovanio suteiktu pasiteisinimu aš vėl bėgu įkalnėn ir vėl išsivyniojau jogos kilimėlį (feels good, baby). Tas suknistas kaklo skausmas netvarkys mano mielo gyvenimo saloje. O nespėju aš ir pati žinau dėl ko, nes pastoviai tai pakuoju, tai išpakuoju mūsų lagaminus. Mangizmas* nėra vienintelė priklausomybė, kuriai nevalioju atsispirti.

Travel-Quotes-Wanderlust-1-300x300

Mano ir Jono narkotikas yra Kelionės, mus valdo Wanderlust (mergytės tiesiog gimė į TAI ir abiem tenka taikytis, tikiuosi, oi labai viliuosi, kad jos jaučia panašų kaifą). Ir patikėkite, šitas reikalas taip pat turi pašalinių efektų, kurie vargina mano jautrią nervine sistemą. Taigi j-o-n-a-ž-o-l-ė-s, here I come.

IMG_8771
Me, myself and I (El Cotillo, Fuerteventura)

Šis įrašas – smarkiai pavėluotas, bet geriau dabar, negu visai ne. Anea?

Dar prieš Naujus metus, mes atsidūrėme saloje, kurios pavadinimas yra FUERTEVENTURA (stiprus nuotykis būtų reikšmė, nors senjora Ruiz užtikrino mane, kad salos vardas nieko nereiškia! Ką gi, reikia pasakyti, kad ir aš, kartais, iš užsieniečių sužinau naujų faktų apie Lietuvą, bet senjorai Ruiz, tiek jau to, netrinsiu jos nežinojimo nei ten, nei kur kitur. Gal pati nuplauks kada į Fuertę ir sužinos 😉).

Mūsų namai, šią kelionę, buvo smagus kemperis, oficialiai pavadintas šešiaviečiu, bet oi, neapsigaukite, ispanai skaičiuoja kitaip. Pasak jų ir 100 litrų vandens turėtų dviem parom užtekti šešiem žmonėm (praustis, valgyti ir nuleidinėti wc esantį įrenginį). TĄ vandens “apstumą“ mes savo kailiu ir išbandėm. Pirmą rytą (po vieno vakaro trumpų apeigų dušelyje) didysis vandens bakas jau buvo tuščias. Gerai, kad ta fizika dėstoma mokykloje ir kad per benzino badą sovietmečiu, berniukai išmoko perpylinėti (čiulpteli žarnelę ir banzinas teka. Tiesa, reikia ilgai spjaudyt paskui, bet tai užgrūdina). Tai va taip iš geriamųjų “bambalių“ ir papildėme nepriteklių 😅 Bet ne apie tai kol kas, o apie viečikę, kurioje atsibudome mažosios keliauninkės Lukos gimtadienio rytą.

IMG_8675
Vaizdzelis… Pozo Negro
IMG_8673
B-day girl and the sea

Atvykome mes vėlų vakarą, kuomet nelabai kas matėsi, todėl TAS VAIZDAS, kuris atsivėrė nusiridenus nuo lentynos-lovos, man buvo TOOKS saldus, kad aš ir vėl pasitvirtinau sau išvadą apie save – esu atsiskyrėlė. Gal ne tik krabai būna atsiskyrėliais, gal yra toks ir beždžionių porūšis?

POZO NEGRO bus tai, ką aš matysiu savo minčių kino teatre, kai išgirsiu FUERTEVENTURA. Pasak Gnu (Karolinos) – „ten juk nieko nėra?!” Taigi va BŪTENT, kažkam ten gal nieko nėra, o man – visko tiek, kiek reikia.

Akmenuota, nerealiai graži įlanka su keliais baltais namukais, kurie naktį apšviesti ryškiau, nei kelias prie mūsų namų Vilniuje. Pakrantė su vieninteliu veikiančiu šeimos restoranėliu (specializacija – šviežia žuvis), tuščia žaizdimų aikštele ir laukinėmis ožkomis. Ai ir dar gulbės – išdidžios, baltos, didelės.

IMG_8819.JPG
Mano gauja
IMG_8696.JPG
Gulbės vakarėjant…

Ar sakiau, kad ir Marsas su mumis kemperino? Taigi, jis užėmė abi – penkto ir šešto keleivių vietas (miegojo kemperio bagažinėje, kur dieną žaisti sulysdavo ir vaikai).

IMG_8700.JPG
Erdvus Marso miegamasis

Tas Fuertės plikumas, toks akį rėžiantis, kad net gražus ir bangų mūša už plonos namuko ant ratų sienos, jausmas, tikras laukinis jausmas. Mums visko užteko. Todėl palikti Pozo Negro nenorėjome. Tai buvo vienas gražiausių gimtadienių, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

IMG_8681.JPG
Septyneri…

Tyrinėdami Fuertę, vengėme turistinių vietų (ai kaip visada), didelių žmonių sambūrių, kurortų, taigi nuvairavome savo namus ant ratų skersai salos per laikinąją sostinę Betancuria (kur ragavome ožkienos ir nelikome nustebę) iki Ajuy kaimelio (ispaniškai j tariasi kaip ch, taigi… keikėmės legaliai ir su didžiuliu pasitenkinimu, vaikai kartojo paskui mus ir negi drausi :D). Ajui (geras, ane!) atsidūrėme ir vėl vėlai vakare. Žmonių nėra, pakrantėje siautėja didelės bangos. Miestuks didesnis už paliktąjį Pozo Negro, bet tylu ramu, naktis.

O tada atėjo rytas… Pravėrus kemperio duris, apstulbau. Ten, kur siautėjo laukinės bangos, šlaistėsi siaubingai daug dvikojų. Pasijutome lyg Ermitažo parkinge, tik su vaizdu. “Kas per velniava“, suburbėjau, ir išlindau ieškoti teisybės.

Kemperis buvo užstatytas keliom eilėm mašinų, o srautas žmonių vorele lipo netoliese esančiomis uolomis. Kaip skruzdėlės, su tikslu. Paniurusi pėdinau pakrante link didžiulės skylės-urvo uoloje, kurios nepastebėjome tamsoje, bet ir ten aš buvau ne viena. Pagyvenusi britė energingai judėjo link manęs. Prisiyrusi (per paplūdimio akmenukus tatai) ji mane ir apšvietė, kad į tą A-chui (atleiskite Ajui) ji atvažiavo čarteriu (nevartotina svetimybė, oi oi – užsakomuoju autobusu) pasigrožėti piratų olomis, bet jai olos pasirodė per aukštai, todėl ji braidanti pliaže ir kalbinanti paniurusią mane. O čarterių šioje vietovėje, pasak naujos “bičiulės“, bus daug ir daugiau, nes tai turistinis maršrutas ir VISI autobusai veža ČIA. Chrrrrrrrrrrr… išsiveržė man. Ji neišsigando, tuoj pat pasidalino, kad pati turinti šunį namuose…. No shit.

IMG_8741.JPG
Whatever…

Na ką gi, nėra to blogo…. Papusryčiavę savo namelyje ir mes prisijungėme prie skruzdėlių. Ne, tai visai nesmagu, bet vaizdai BUVO verti mūsų nuolankumo ir susitaikymo. Olos – didžiulės, išgriaužtos vėjo bei sūraus vandens, audrino fantaziją. Piratai, grobis, pavojus. Na ir šlapimo dvokas tolimiausiuose urvų kampeliuose, kur vaikai BŪTINAI norėjo nueiti, nepaisant akis badančių servetėlių. Į nieką neįlipome ir mane tai nuteikė ypatingai džiugiai. Čia ir visas moralas – džiaukis mažais dalykais.

IMG_8718.JPG
Bet tai lobio-grobio didumas turėjo būti?!?
IMG_8728.JPG
Krevečių žvejės
IMG_8734.JPG
Ech…!

Apibendrinant, esant Fuertėje, Ajui aplankyti verta vien dėl pavadinimo! Urvai taip pat užskaitomi, tik reikia nusiteikti TAM žmonių kiekiui. Tada gal ir ok. Vaikams patiko, jos ilgai žvejojo krevetes urve esančiuose baseinukuose. Tada teko ieškoti mus užstačiusių mašinų savininkų. Tie, patraukę automobilius, labai nuoširdžiai dirbo rodydami Jonui kaip atbulai išvairuoti kemperį iš suknistai perkrautos mašinų stovėjimo aikštelės. Naktį ji atrodė visai kitaip. Naktį v i s k a s  a t r o d o  k i t a i p… Nepamirškite šito, tai pritaikoma visom alei vienos gyvenimo situacijoms.

IMG_8698.JPG
Čia vaizdas prieš naktį – Jonas kloja vaikų lentyną miegui. Origamis at its best 😉

Ajui dūmėmė neatsigręždami. Reikėjo ieškoti vandens ir WC tvarkymo punktų, kurie, DEJA, nors ir apytiksliai apibraukti kemperio nuomoje išduotame žemėlapyje, nelabai atitiko realybę…

Lajares miesteliuko dvasia, pakeliui į Majanicho, mums labai patiko. Užkandinės, bandelinės, žmonių mixas, viskas fain! Ten susitikome ir su antilope GNU (mano studentiškų laikų sugulove Karolina, su kuria dalijomes siaura sofa, mažame kambaryje Talino senamiestyje, kur tame pačiame bute gyveno nuostabi šeimininkė ir jos vyras – baldas, kuris niekuomet nepalikdavo namų. Oi, tie pasiutę laikai… Tiesa, paskui sužinojome, kad baldo dukra yra garsusis top modelis Carmen Kass, tai kažkodėl mus labai nustebino. Betgi štai dar vienas moralas – VISKAS, iš tiesų, YRA labai PAPRASTA ir bet kuris supermodelis turi paprastą tėvą, o ir pati Carmen yra paprastas žmogus nesvarbu kaip ją vadinsite).

IMG_8692.JPG
Paprasta nepaprasto skonio paelja paprastame Pozo Negro restoranėlyje

Keista Majanicho gyvenvietė mus nuvylė, mes į ją buvome nusitaikę nakvynės su žaviais vaizdais, bet ten buvo nejauku, todėl pernakvoję vėjuotame Meercat Manor paplūdimyje, pasukome į Corallejo.

Vakaras pas draugus VISADA yra geras vakaras. Su filmu vaikams, pliurpimu iki vėlumos ir Lanzarotės vynu (šalia esanti sala, kur GALIMA ir REIKIA viską pradėti iš naujo. Taigi, jei atsiras toks poreikis jūsų gyvenimuose, apsvarstykite Lanzarotės variantą ir PM mane, atsiųsiu instrukcijas ;). O ryte, pusryčiai prie nesibaigiančių balto smėlio kopų (jos daug platesnės nei Nidoje ir tikrai vertos aplankyti, nors Corallejo YRA pilnas turistų). Štai kodėl kemperis yra super dalykas – varai kur nori ir kada nori, kepi blynus gražiausiose vietose, tiesiog stoji ir kepi. Nerealiai. Man ir Australijoje tai labai patiko, kai mergytės buvo dar visai mažos. Apie kemperį tą ir prisimenu, kaip aš kepu blynus kokiame nors nenupasakojamo vaizdo paplūdimyje, o Jonas su vaikais ganosi netoliese, gal krabus vaiko, ar jūros žvaigždes tyrinėja ir aišku viską tempia man parodyti 😀

IMG_8710.JPG
Kemperio kino teatras lentynoje (beje, vaikų lentyna buvo didesnė, mūsiškėje atsisėst – be šansų. Bet mes turėjome vyno 😉 )

Taigi, Corallejo mums patiko ypatingai dėl kopų ir gražios dienos, nes švietė saulė, o vėjas buvo šiltas. Beje, apie vėją – Fuerteventura YRA vėjuota sala ir nors kelionėje man jisai netrukdė, ilgainiui pradėtų erzinti (čia aš apie save). Vėjas ten jaučiamas visur ir visokio laipsnio stiprumu, priklauso KĄ jūs norite ant to vėjo veikti 😉

This slideshow requires JavaScript.

Karolina su Mindaugu mums parodė El Cotillo miestuką iš naujo. Mes jį jau buvome aplankę šaltą ir vėjuotą dieną, taigi ir įspūdis susidarė ne koks, tačiau jie mus įkalbėjo dar kartą užmesti akį ir ta mintis buvo teisinga. Fainas ir pats miestukas, ir maistas, ir paplūdimiai, kurie labai priminė garsųjį Great Ocean Road Australijoje, taigi pasijutome kaip namie 😁 O dar saulėlydis! Visi spokso, kas susiglaudę, kas bučkį vogdami, o priešais, ant krantinės – valoma šviežia žuvis, – visiška romantika. Ten sugrįžtume.

Bet ką gi jūs manote, taip, be įspėjimo, atitipeno ir gruodžio 31 diena… Mes, atsimojavę su draugais (pas kuriuos važiavome švęsti naujako, bet planas pasikeitė netikėtai kaip ir visi geri dalykai gyvenime), riedam, bildam atgal į SAVO kampą. O širdis džiaugiasi, šaltosios ugnelės laukia, dumiam atgal į Pozo Negro. Kur pradėjome, ten ir baigėme ir dar kokį pusmetį tame pasaulio kamputyje būtume galėję praleisti.

PLATUMAS – GROŽIS – LAISVĖ

O pačią Naujų metų naktį mūsų uždegtas fakelas nebuvo vienišas, iš už baltų namelių pasipylė fejerverkai į tą tobulai tamsų dangų ir mūsų džiaugsmas, skimbčiojant šampano taurėm, buvo DIDELIS DIDELIS, o norai (tie dvylika, kuriuos pagal kanariečių paprotį reikia sugalvoti valgant dvylika vynuogių) buvo GERI GERI.

IMG_8796
Naujų naktis
IMG_8769.JPG
ir Naujų diena

Maudėmės, nes kas mums, gi pirma metų diena! Cypėm (nes šalta), šypsojomės ir žiauriai gerai jautėmės. Bet čia dar NE VISKAS – tada, prie mūsų vienišo kemperio, atėjo žmogelis nešinas maišeliu ir ištiesė Jonui. Ten – bandelės, ką tik iš laukinės krosnies, kuri pūpso ant kranto. Jėtau, o aš – sugadinta, jau maniau, kažką prisidirbom… Tos bandelės, dar dabar man ašarą išspausti gali, tas žmonių gerumas, nei iš niekur, pirmą naujų metų dieną…! Tikiu, kad jam, tam žmogeliui, metai bus nuostabūs.

IMG_8800.JPG
Bandelės su anyžiais ir meile
IMG_8818.JPG
Krosnis…

Pozo Negro išliks giliai širdyje kaip happy laukinė vieta (truputį žmogaus mačiusi ir užuodusi), tokia, kur vynas geriamas ant kranto naktį, stūgaujant vėjui, yra pats skaniausias, o katės, Marso nelaimei, greitos ir juodos. Beje, Marsietis TEN pasijuto tikru medžiotoju ir uoliai kiaulinosi kelio purve, kol snukis ir kūnas pamiršo baltą spalvą… TEN mačiau savo mergytes laigant po atvirą pasaulį, ieškant burundukų (kurių niekada ir nesutikome ☹) ir gainiojant laukines ožkas (ir vėl norėjo kelias parsivežti). TEN buvo aišku, visu šimtu procentų, kad narkotikas vardu KELIONĖS turi daugiau pliusų, nei minusų.

IMG_8797.JPG
Katės…. pffff… rrrr… miauuuu… RAUNATĖS???
IMG_8748.JPG
Po to Luka įvairavo į vandenyną su visais rūbais (taip jai pasitaiko dažnai… 🙂 ) Čia – Corallejo

Ech… prirašiau čia, nes gera prisiminti. Dabar lazdos (Kalėdų Senelio dovana 😉) ruošiamos keturių dienų žygiui pėsčiomis po La Gomerą. Be vaikų! Močiute močiutėle, mieliausia sengalvėle 😀 – aš tave myliu 😘 (čia mano mamytei, kuri pabus su murkom). Tiesa, dar spėjome pasidžiaugti sniegu, kalnais ir slidėmis Austrijoje, bet apie tai nerašysiu, nes jūs ten ir patys esat buvę, bei dešras tirolietiškas valgę.

UHMU5120_maza.jpgP.S. Dėl gyvenimo prasmės – aš pvz galvoju, kad ji kinta. Buvo laikas, kai prasmę mačiau popierinėse lėlėse ir, beje, prisimenu, kad žiauriai mėgau tą reikalą (mergaitės paveldėjo mano prasmės suvokimą, sorry, brangusis). Dabar prasmė numigravo pas gyvas lėlytes. Ar aš vis dar žaidžiu namus? Na ką gi, – myliu, myliu šį žaidimą. Ta proga eisiu į Aurimos Dilienės paskaitą apie vaikus, o apie vyrus ir moteris, pas Rūta Pivoriūnienę, jau buvau. Įsivaizduojate, čia, saloje ir paskaitų yra ir netgi laiko į jas nueiti 😮

IMG_8808.JPG
Mes

Hasta luego, amigos, gražios jums dienos, savaitės ir gyvenimo! Gal pavyks sekantį kartą greičiau brūkštelėti, jei lagaminus greičiau kraustysiu 😉

 

*Mangizmas – nekontroliuojamas potraukis išsivolioti mangų vaisių minkštime.

Apie Giovannį ir Kalėdų laukimą

Atšąlo. Vakare netgi užsimečiau jumperį. O dabar vėl sėdžiu savo atvirame ofise ir atrodo, kad būčiau ką tik atvykusi į salą. Mango medžiai apsitaisė naujais, šviesiai žaliais lapais, siautęs vėjas nurimo, visi tyliai ruošiasi Kalėdoms. Saloje pasiruošimas vyksta ramiai, niekur (išskyrus kiniečių parduotuves) nesimato per daug puošmenų, neskamba jingle bells (tik vaikų ipad‘ai dažnai transliuoja kažką apie papa Noel) ir … nedrimba šlapdriba.

IMG_8224_maza.jpg
Žydi mūsų mangai

Mama man priminė Kalėdų vainiką ir apsidairiusi nusprendžiau jį gaminti iš palmės lapo. Labai džiaugiuosi. Abu su Jonu jautėmės pavargę nuo didmiesčio Kalėdų maratono ir daugybės renginių – darbe, mokykloje ir kiekviename būrelyje, kurį lankė mergaitės. Buvome atbukę pačiai šventei dėl komercinės „Kalėdų“ gausos ir akli gražiai puoštom gatvėm. Pamenu sezoninę įtampą ir baimę, kad tik kuri mergytė neįsisirgtų, jau nekalbu apie pastovius krenkštimus ar slogą. Labai reikėjo pertraukos nuo pertekliaus, o geriausia – aukso vidurio.

IMG_8217.jpg
Kiekvienam savo – Marso naujas draugas ❤

Šį kartą šv. Kalėdas sutiksime jaukiame šeimos ratelyje, keturi dvikojai ir šunėkas. Gaminsime dvylika patiekalų, degsime vaško žvakutes (jas atsivežiau iš Lietuvos 😊) ir siųsime savo šviesias mintis į platų pasaulį jums. Pirmą kartą turiu laiko pagaminti Advento kalendorius mergaitėms, ir taip laukiu KADA galėsiu juos pakabinti jų džiaugsmui ir savo laimei.

Betgi nelemta man taip ramiai Kalėdų laukti ir giesmes giedoti. Nesenai aš sutikau GIOVANNĮ… ir tai ką jis man PADARĖ yra labai dviprasmiška. Žinote tuos LOVE&HATE santykius?! Būtent į tokią velniavą aš ir įsivėliau prieš šitas ramias Kalėdas…

IMG_20171011_1921087_maza.jpg
Būna ir taip…  o čia vaikų gimadienis (Nidai 7-eri… o svečiai ant buliaus :D)

O viskas nutiko bičiulių dėka (Neringa, Pauliau…). Gimtadienio proga gavau dovanų masažą ir nedelsdama nusprendžiau juo pasinaudoti. Tiesa, buvau kiek skeptiška, nes su mano kūno minkymu įtinka ne visi, mėgstu taip ir ne kitaip, ir dar mėgstu moteris. Ta prasme – masažistes. Bet idealių (man) rankų savininkė Deima* jau kuris laikas dingo iš mano gyvenimo (o kažkada ji buvo tas angelas, kuris suteikdavo jėgų išgyventi savaitę), todėl turėjau žengti žingsnį ir atrasti naujas rankas. Kaip sakoma, džiaukis kol gali, nes nieko nėra amžino.

IMG_7863_maza.jpg
TEN YRA SALA tarp debesų – Dangaus Karalystė

Jo vardas – GIOVANNI. Vardas reiškiantis – Dievo dovana. TAI JAU TAIP. Žinoma – italas, žavus, jaunas. Po galais!!! Ar tai, kad man sunku atsipalaiduoti su kitais vyrais yra keista??? Ilgai mąsčiau kokį čia masažą pasirinkus, gal pėdų, kad nereikėtų nuogai gulėti ant stalo su Giovaniu kvėpuojančiu man į nugarą?  Bet valandą juk neminkys man kulnų, o aukščiau eina blauzdos, šlaunys… ai, nemėgstu to įsitempimo ir nieko negaliu sau padaryti, fantazija juk neapsiriboja vien pastelinių spalvų Meškiukais ir pasakomis apie Lapiukus (manoji žydi visapusiškai). Tegu, pamaniau, bus nugara, nes pečiai įsitempę ir stuburui tikrai reikia pagalbos. Bet žinote gi kaip būna, tereikia žiežirbos, o tada… buvo ir rankos, ir kojos, ir veidas…

IMG_8143_maza.jpg
Panašiai kaip aš…

Pasakysiu sausai (o kartais tai daug geriau už saldžias liaupses) – GIOVANIS MAN PATIKO. Ir jo rankos dirbo stipriai, kad jaučiau visus judesius ir net kartais miauktelėdavau įspėti, kad tuoj cypsiu. Tai buvo tikras, geras, teisingas masažas. Išėjau iš kambarėlio jausdama visą savo nugarą, su dryžiais ant veido nuo masažo stalo ir palengvėjusia širdimi. Iš karto rekomendavau Giovannį Jonui. O tą dieną nupirktą naują virdulį (nes kurį laiką gyvenome be jo) pakrikštijome JO vardu. Kažkaip savaime taip gavosi ir NE, ne visi daiktai mūsų namuose turi vardus, tik GPS‘as – Birutė, o tas kur mašinoje – Monika ir virdulys – Giovannis.

Nuo tos įsimintinos dienos, kasdien užkaisdavau Giovannį po kelis kartus, vis geruoju minėdama jo stiprius prisilietimus, nes kasdien jaučiau nugarą, kol vakar taip susuko dešinį petį….

PO GALAIS, GIOVANNI, KĄ TU MAN PADAREI? Nei sėdėti, nei paeiti, nei plaukti, nei bėgti, NEI MIEGOTI!!! ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . …..

IMG_8222_maza
Čia NĖRA tikrasis Giovannis… nors labai mielas 🙂

Tuos daugtaškius interpretuokite pagal savo negražių žodžių atsargas.  Man SKAUDA. Labai retai geriu nuskausminamuosius, bet neišlaikiau, – visą dešinę kūno pusę maudžia lyg skaudantį dantį. Nebepadeda nei tai, kad jis žavus, jaunas ir italas. Taigi, kas galėtų mane kaltinti, kad myliu, mylėjau ir mylėsiu tik Deimą?! Esu “odnaliub” – to rusiško žodžio negaliu pakeisti, jis toks taiklus, kaip kad Giovannio virdulys yra karštas (dabar geriu kavą).

IMG_20171118_1713523_maza.jpg
Mano lapričio gimdienis 😉 ŠILTAI !!! Giovannis dar tik bus…

Taigi, grižtu prie tų LOVE&HATE santykių. Keisčiausia, kad mintyse, o gal net ir garsiai aš vistiek stengiuosi JĮ pateisinti. Gal čia jis rado mano problematišką vietą, gal taip ir turėjo būti ir netgi … gal man reikia VĖL pas jį nueiti?

Štai jums ir ramus pasiruošimas Kalėdoms. Esu paskendusi įvairaus plauko mintyse: apie gyvenime sutinkamus giovannius, pasirinkimus ir narkotikus. Aš ir sakau, kas per mintys?!? Lyg musės zyzimas… Apie tai sekantį kartą. Myliu, pasiilgau ir bučiuoju.

IMG_20171119_1530206_maza.jpg

Labai norėjau parašyti, o kai TAS noras ateina, nieko nebegaliu imtis. Turiu išsirašyti. Dabar palengvėjo netgi dešinei kūno pusei 😊 Gracias.

 

*mano angelo Deimos slėptuvė FB – Ameida Studio @intuityvusis.masazas

Esė mano šeimai, draugams, bičiuliams ir pažįstamiems

Šį kartą TIK apie save, nes ši diena yra mano. Šiandien vakarop, prieš keturiasdešimt vienerius metus, aš atėjau į šį pasaulį, laukta kaip berniukas – mergaitės formoje 😊 Esu labai laiminga, kad man buvo suteiktas gyvenimas, kad galiu patirti tiek daug: mylėti, ieškoti, abejoti, klysti, keltis ir vėl žygiuoti.

Čia – AČIŪ mano tėvams, už tiek daug, kad neišvardinsiu. Labiausiai už tai, kad myliu gyvenimą.

 

IMG_8156_1_maza
Monkey is alive!

Priimu ir šį, kitokį etapą, kurio metu nutinka vadinama mid-life crisis. Man rodos, nutinka visiems, anksčiu ar vėliau, vienaip ar kitaip pavadinta. Stabtelime ir atsigręžiame, nes jau yra į ką. O tada, krizės koloritas individualiai pasikoreguoja pagal  asmenybės tipažą. Aš viską imu giliai. Spalvas taip pat.

Viena bičiulė, kai kažkuomet gulėjau paslika dugne, prisipažino, “na aš taip nenorėčiau, tokių ekstremumų, kaip pas tave – tai kalno viršūnė, kurios net nesimato tvirtai ant žemės stovint, tai tokia bedugnė, kad, rodos, juodžiau nebūna. Man paprasčiau, kad ir nuobodžiai, bet tolygiai.“ Tuo metu ir aš visa savo esybe norėjau to nuobodžiai ir vienodai… Bet savo kailio neišversi (atsimenate ‘multiką’, kaip ežiukas vis kitų kailinių pageidavo?!) Mano kailis yra mano kailis. Ir šiandien yra mano kailio gimtadienis 😊

IMG_7817_1_maza
Up up up

Rytas prasidėjo nuo „Su gimimo diena“ lovoje ir dvigubo papajos torto (mūsų gaujoje tortai kinta pagal gyvenimo aplinkybes, prieš tris metus tortas buvo iš kumpio :D).

 

This slideshow requires JavaScript.

Dovaną paskubėjau apsirengti, apie ją jau kuris laikas kalbėjau, bet nesuskubau įsigyti.

IMG_8167_1
HOLA 41 – ieni!

Giliai imdama ir keturiasdešimt pirmąjį, vos neatsisakiau rytinio ritualo – pasiplaukiojimo Atlanto vandenyne, bet šalia buvo Jonas (!) ir dėl to viskas pasisuko taip, kad dabar geriu kavą vis dar jausdama gaivų sūrumą ant savo rankų (čia juk ir yra esmė). Labai norėjau sėsti ir parašyti šias eilutes, nes jūs mane sveikinate, mano telefonas atgijo, man LABAI GERA.

AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!!

Per savo šventę, esu TEN ir su TAIS su kuriais ir noriu būti. Nieko nekeisčiau. O kai užplūsta gilios mintys apie stabilumą, kurį „atimu“ iš savo vaikų, turiu kontrargumentą, kuriam reikėjo  41 metų patirties susiformuoti –  kas gali suteikti vaikui didesnį stabilumą, nei šeima? Šeima, kuri yra kartu ir kartu išgyvena viršūnes ir papėdes. Joks namas, ir jokia stabili rutina šito nepakeis.

IMG_8028_maza
Mano keturiasdešimt vieneri turtai

Mano kelias tikrai margas, jame daug kalnų, bet į jų viršūnes aš žiūriu tikėdama, kad nuo ten atsivers puikus vaizdas ir svarbiausia, aš mėgstu kopti. O šešėliai, – jie gyvena papėdėse, be kurių neegzistuotų kalnai.

„Ir kai šešėlis dyla ir išnyksta, šviesa, kuri lieka, tampa šešėliu kitoje šviesoje“

(Pranašas K.Gibran)

AČIŪ už sveikinimus! Mano keturiasdešimt vieneri yra nuostabūs, nes ant kažkurio kalno, sutikau jūs ❤

IMG_8161_maza
Gimtadienio kava

Paliesti debesis La Gomeroje

Mūsų finkoje* vakar dingo vanduo. Prieš tai, elektra, ir visa tai atsitinka vakarais. Normalu. Bet turiu pasakyti garsiai ir aiškiai – kol kas manana požiūrio, bent jau iš savo agentų: Rafos ir Margaritos, mes nesulaukėme. O jie abu – grynakraujai ispanai,  Rafa – gimęs ir augęs saloje. Iki vėlaus vakaro visi trukdžiai būna sutvarkyti. Nepamainomas ūkvedys Borja – aplinkinių finkų prezidentas, čempionas ir visoks kitoks šaunuolis, darbuojasi pirmose gretose, jį pastebėsite ir prie vandens pompų, ir prie vištų. Kasdien pagarba jam, mūsų akyse, auga.

IMG_8007_maza
PAGALIAU gavau savo kekę! – Beždžionė manyje – labai HAPPY

Na, po vakarykščių remontų, vandens spaudimas kiek šoktelėjo. Ryte, po sprinto kalniukais, įlindau į mūsų ledinį baseinuką (čia toks fenomenas, kurio negaliu suprasti, gal jūs žinote, kodėl jis niekaip neprišyla, nepaisant dideliausių karščių?). Po baseinuko, tvarkingai, po lauko dušu. Štai tada ir gavau per galvą. Dušo dalis su skylutėmis iššovė vos paleidus srovę. Nusiprausiau atsakančiai, net oda dryžuota. O dušas toliau sau bėga, nebesustoja. Gal Borja visgi persistengė?! Betgi dabar mėgaujuosi čiurlenimu netoliese, beveik japoniškas sodas.

Čia tiek buitinių nuotykių ir manana mitų griovimo.

O buvome mes LA GOMEROJE per vaikų atostogas. Ir kaip mane tie serpentinai užsupo, net grįžus namo (girdit, N-A-M-O į Tenerifę!) dar nešiojo į šonus. Bet kokio grožio tos viršūnės, su tarpekliais ir slėniais! Ir žmonių ten nedaug, ir tas horizonto platumas, vandenyno šauksmas. Visuomet įtariau jūreivio dvasią savyje.

Man La Gomera – labai patiko.

IMG_20171101_1531139_maza
Na… veža toks vaizdas…toli

Apsistojome Vallehermoso (vertimas – Nuostabus Slėnis ir taškas). Autentiškas Gomeros namas, tiek išorėje, tiek viduje. Maži langai, storos akmeninės sienos, balkiai, tobulos medinės langinės (keliantis ryte neįmatai nei savo, nei šalia gulinčio nosies, bet miegi giliai, kaip žiemą), vidiniai kiemeliai su neaprašomais vaizdais į neaprašomus kalnus ir IKEA virtuvė 😀 Tobulai kanarai. Ek…

IMG_8054_mazaIMG_8058_maza

Tačiau visa tą estazę reikia apraminti – ten buvo ŠALTA. Ir tas vienas radiatorius, tampomas iš kambario į kambarį, manęs nesuviliojo keisti stovyklas. Vakarais aš ilgėjausi Tenerifės ir savo apšiurusios finkos, kuriai iki Ikėjos virtuvės – labai toli, o bet tačiau – dovanojančios šilumą kiaurą parą. Savo finkoje galiu būti begėdiškai neprisidengus. Jetau, kaip man tai patinka.

Taačiau rytais La Gomeroje, kai įleisdavau saulę atvėrus langines, ir akmeninį miegamąjį užplūsdavo nerealus vaizdas, –> ai tą visą vakaro drebulį.

IMG_20171101_0934041_maza
Miegamojo langas…

Eidavome į kalnus, zigzagais į viršūnes, žemyn prie vandenyno, gilyn į mišką, kuris užaugęs iš sėklų nepaliestų ledynmečio (Parque Nacional Garanjonay). Neklauskite, nežinau kaip tai įmanoma, ir vaikam sakiau, kad n-e-ž-i-n-a-u. Aplankėme viską, ką įstengėme per penkias dienas, manau išsamiai, ir vasaro mėnesį, planuojame grįžti DVIESE, pėstute per salą!!! Mamai bilietai jau užsakyti, mergaitės laukia 😀

IMG_8081_maza
Močiutės apačioje nėra, bet namukai mėtosi
IMG_8029_maza
Aukštai virš Vallehermoso paplūdimio
IMG_8075_maza
Hola muchachos!

Jei kas spėliosite ar verta aplankyti La Gomerą, mano atsakymas – BŪTINAI. Bet prisiminkite, aš nemėgstu masinių renginių, manęs nepamatysite dideliuose koncertuose ir aš maivysiuos, jei reikės keliauti su didele chebra. Man prie širdies cykiai, netgi vienišai kartais (ypač jei su Jonu). Kiekvienam savo.

La Gomeroje rasite ramybę, tokią stiprią, kad net truputį gąsdina ir pajusite tokį “rough” gyvenimą, kokį gyveno ir vietomis tebegyvena vietiniai. Ypač kalnuose, kur po vieną mėtosi balti nameliai, ir nesimato privažiavimo, tik takas ir toks status, kad nedrįsčiau… Tada, klausimas iš šono: “Mama, o jei grįžo į tą namuką ir pamiršo pieno?” BŪTENT. Izoliacija, sudėtingas susisiekimas, kvapą gniaužianti gamta, vulkanas po kojom. Kokie žmonės čia gyveno ir tebegyvena? Nenuostabu, kad jie švilpaudavo – Silbo, tai gomeriečių švilpimo kalba, kuria susišvilpaudavo per tarpeklius, nes nenueisi ir nepasakysi. Reikia pagalbos ir švilpi. Tau atsiliepia. Jetau.

IMG_7971_maza
Prie Hermigua, Jonas uolas skaldė

IMG_20171102_1230489_maza

IMG_7973_maza
Tolumoje – Tenerifė!!! Ta viršūnė debesyse – El Teidė ugnikalnis. O pimame plane – Marsietis ❤

Pėsčiomis, visi keturi (Marsas buvo paliktas namuke, labai prieštaravo) nuėjome gabaliuką “Coastal track”, kuris apima visa La Gomerą. Visi likome sužavėti. Kas vaizdų ir vidų užliejančių emocijų, kas faunos. Žodžiu, einam mes, einam šalia dangaus, dairomės ir dūsaujam, kol kalno viršūnėje, maždaug 1200 m aukštyje nesutinkam ožkos. Ji su skambaliuku, suprask – turi šeimininką, todėl besipešančios mergaitės (kuriai priklausys ožka) negali jos pasiimti (ačiū skambaliukui!). Einam toliau, o už posūkio – visa kalnų ferma. Ožkos braido palaikiame aptvarkėlyje su mažuliukais ožkiukais. Vienas pilkas, keli juodi su baltom dėmelėm, visai juodas ir dar keletas margų, – tokie mielučiai, kad jau ir mama akimis renkasi, kuris čia tiktų su Marsu gyventi. Tėtis santūriai tyli, mergytės cypsi pamiršusios aną ožką ir viltingai drebina balsiukus į mane žiūrėdamos. Kokios mielos ir stebuklais tikinčios tos mūsų atžalėlės…. 😊 Tuomet, oloje, Luka aptinka dar įdomesnį reginį – paršelius, tiksliau kiaules. Oloje, natūralioje kalno oloje. „Tų neimsim tikrai“ – pasakiau griežtai. Nes taip žiauriai smirdėjo. Neapsakomai. Aš dar apsidariau, kad nors kokį padarą panašų į žmogų, ūkininką, dvikojį užmatyčiau, bet veltui. Buvome visiškai vieni. Natūraliau nebūna.

IMG_20171102_1447094_maza
Už posūkio rasime paršiokus, bet tai kaip JĖGA!
IMG_8093_maza
Smirdukai

Valle gran Rey radome okupuotą vokiečių. Britai mėtosi po visą Tenerifę, o vokiečiai susikoncentravę La Gomeroje ir būtent Valle Gran Rey (Karalių slėnis). Na, pagirtinas skonis, tačiau nuo to pats slėnis neįgauna didesnio žavesio, gal atvirkščiai. Maistas  prastas, vokiečių daug. Na, tos dvi suknelės, kurias nusipirkau netyčia užsukus į butikėlį kažkur palei uolas, aišku pridėjo taškų. Žiauriai mėgstu tokius spontaniškus ir greitus pirkinius kažkur kažkur pasaulyje. Dabar Valle Gran Rey nešioju ant savęs ir mėgaujuosi. Paplūdimys tiesa buvo įspūdingas, krantas su stačiais kalnais…. ir suknelės….

IMG_8105_maza
Valle Gran Rey paplūdimio gabaliukas

Tačiau labiausiai nustebino miestukas, į kurį manėm nespėsime užsukti – Playa Santiago. Šalia jo – salos oro uostukas su trumpu pakilimo taku visiškai ant vandens. Pasiruoškite įveikti daug serpantinų, ir nusileisti į atviruko grožio miesteliuką su apvalių akmenų paplūdimiu ir vangiomis katėmis. Tiesa, kačių La Gomeroje – daug ir Marsui tai kėlė didelį rūpestį. TA katė, italų restoranėlyje drybsojo tiesiai šuneliui prieš nosį ir Jonas viena ranka įnirtingai dirbo laikydamas drebantį Marsiuko pavadėlį. Kita ranka bandė valgyti. Visiškas naglumas, tiesiog katiniškai katiniškas elgesys. Tyčiojosi tas el gato akivaizdžiai ir nieko negalėjom padaryti. Svetingumo – nulis.

IMG_20171031_1429371_maza
Visi pasaulio katinai – jūs – šunsnukiai :p (Marsas)

 

Taigi, tiek žinių iš Kanarų pasaulio. Vėl prasidėjo mokykla ir mano ispanų pamokos. Tiesa, Jonas, mūsų kietas vyras, kuris Lietuvoje per speigus maudydavosi 0 laipsnių baseine ir nesirgdavo, kuometmes leipdavome kaip vištos viena po kitos, pasigavo kosulį ir dabar valgo antibiotikus… Ir taip, ir taip svarsčiau šitą nesąmonę, kol priėjau vienintelę išvadą – „kai kuriems iš mūsų atsipalaidavimas kenkia…“ Tikiuosi jis iš to „išaugs“ 😉

IMG_20171102_1507154_maza
Kažkur La Gomeroje…

 

*finca = fazenda = ūkis 😉

Atradimai be dramų

Šį kartą jokių dramų, draugauju su policija, musės beveik dingo, kondicionierius veikia.

Noriu papasakoti apie atradimus. Tas akimirkas, kai pasijuntu Australijos išdavike. Kai sukirba mintis, gal likti čia ilgėliau. Ir ne, Lietuvos išdavike nesijaučiu, nes lietuvybės iš lietuvio niekaip neišimsi. Ji vietoje. Esu lietuvė gyvenanti pasaulyje ir kaip man tai patinka!

Vakare ar savaitgalį, kai neišlekiam nuotykiauti tolėliau, vis atsirandam SAN JUAN miestelyje. Jame tiesiog gera. Supasi maži laivukai, maklinėja vietiniai, vandenynas čia ramus, molas saugo nuo bangų ir galima plūduriuoti sūriame vandenyje jaučiantis laiminga silke. Mergaitės dūksta ir nardo, Jonas svajoja apie kokteiliuką „low key“ bare ant kranto. Ir patikėkite, ten kokteiliukai – tobuli. Tiesa, gėrėme tik kartą, BE VAIKŲ, nes tik kartą buvome išlėkę dviese. Dėka Zitos. Taip, Zitų yra visur ir Ačiū Dievui! Labai ją mylėjau, gerdama Mojito. Ir svajoju apie dar ne vieną tokį mielą vakarą.

IMG_7682_maza
SAN JUAN vakarėja, kokteiliukas jau suvartotas

Beveik du mėnesius esame Tenerifės gyventojai ir taip, jau ne kas rytą atsikėlusi išeinu į terasą, kartais tiesiog burbu, kad noriu miego ir įsikniaubiu į Jono petį. O jis šypsosi. Ir tikriausiai nepasakau, bet taip gera matyti jį šypsantis dažniau, nors dirba kaip dirbęs ir nepaleidžia blackberry iš rankų (jūs žinote, kad galima spaudinėti tuos mažus mygtukus rašant atsakymą svarbiam klientui (taip, ta blackberry yra su mygtukais) ir tuo pačiu metu žiūrėti į pašnekovą ir net dalyvauti pokalbyje?! Aš visuomet pasimetu, kai jis man taip daro). Bet nepaisant to, čia mes net į parduotuvę važiuojame kartu 😀 Na, gerai, turime tik vieną auto, bet ne tik dėl to. Gera.

IMG_7729_maza
Mūsų nauji namai 🙂 ALCALA – gulbės/gervės naujas Monkey’s Tales produktas

Dar atradome ALCALA miesteliuką, ir šiandien vakare ten trauksime, nes pažadėta Marijai. Ten daugybė krabų mažuose uolų baseinukuose, o tinkleliai jau paruošti guli mašinos bagažinėje. Mergytės nuo ryto su šypsena išspirgėjo į mokyklą, vakare – krabaus.

Alkaloje, pasiklausinėję vietinių, nuvinguriavome gatvelėmis į restoranėlį Casa Mon. Virtuvė ir svečių salė – toje pačioje erdvėje, sienos mėlynos, nukabinėtos žuvų nuotraukomis, suprask, esi jūros maisto užeigoje. Įėjimą tikrai būtume praėję. Eksterjeras irgi bet koks, bet gi ne sienų laižyti atėjome. Pulpo gallego, chopitos, calamari con aja ir cherne su patatos canarias (vietiniai užtikrino, verdamos vandenyno vandenyje😉) Ai, tos sienos, ai, tas fasadas, svarbu kas viduje. Universali tiesa.

IMG_7736_maza.jpg
ALCALA

Mergytės, t.y. Marija sugalvojo, kad labai nori eiti į papildomas ispanų kalbos pamokas, nors ispanų jos ir taip mokosi kas dieną mokykloje. Pergalvojusi tvarkaraštį, nukėliau žirgyno pamokas į rytą ir sutikau. „Eik“, sakau, „vaikeli, kad taip trokšti žinių, mokykis“. Kad jūs matytumėte kaip ji apsidžiaugė….

Dabar vakarais visa šeima turi naują aistrą, – minkome Duolingo ispanü kalbos apps‘ą, kas telefonuose, kas i-pad’uose. Ir mažoji Luka, aišku, minko. Ašaroja dėl to, kad nepraėjo kokio nors lygio, neteisingai pasakė ispanišką frazę ir Duolingo pelėdžiukas nepraleido eiti toliau… Žaidimas, argi ne?! Tačiau Marija visoje mokykloje geriausiai “varo” ispaniškai ir yra oficiali “super star”. O mes čia – nepilnus du mėnesius…

Lankausi ir aš pas Senjorą Ruiz, bet tik kartą per savaitę. Dėl to godžiai graužiu vaikų parsineštas knygutes, kurios ispanų-anglų kalbomis parašytos. Įdomu,  nors tu ką. Nėra man ta ispanų kalba super graži, o tos pabrėžtinai gerklinės “Rrrr” nėra mielos ausiai, bet traukia mokytis, tai labai nesipriešinu.

O kai turiu minutę, dėlioju kur, ką, kada pamatyti, užuosti ar paragauti. Jūs žinojote, kad mėgstu ragauti? Labai. Tik po connoisseur patirties ragaujant medūzą Hong Konge, apribojau savo pasirinkimus, bent jau kuriam laikui. Save reikia saugoti. Net grįžti į Hong Kongą nenoriu, tai galite įsivaizduoti kaip smagiai linksminausi vonios kambaryje po medūzos vaišių… Na, nedetalizuosiu, tik pridėsiu, kad tai truko dvylika dienų. Tai štai, brangieji, visur reikia proto ir, žinoma, sėkmės.

Artimiausiuose planuose – LA GOMERA. Sala, kuri netoliese, vos už valandos kelio laivu. Serpentininiai keliai, žalios džiunglės, nerealūs paplūdimiai, mažai žmonių. Kitokia sala, nei Tenerifė. Kažkada buvusi paskutinė žinoma žemė iš kurios savo laivą link Indijos paleido Columbas. La Gomera – sala esanti tiesiai prieš mūsų nosį, už jos kas vakarą leidžiasi saulė, tačiau retai matoma, lyg rastųsi ir dingtų kada panorėjusi. Dažnai suabejojame, ten sala ar debesys, ar sala ant debesų ar iš viso miražas.

IMG_7823_maza
LA GOMERA šį rytą, kai užpompavau rytiniu bėgimu ant kalniuko. Pirmą kartą matau ją taip aiškiai.

Gyvenimas čia kitoks. Ramesnis tam tikra prasme.

Vis dar kovoju su ryžtu nuversti kalnus, bet Jonas dažnai paklausia „Kam?“ ir susimąstau. Gal reikia patikėti Einšteinu:

A quiet and modest life brings more joy than a pursuit of success bound with constant unrest.

Kaip jūs? Sutinkate?

IMG_7715_maza
Lukos mokykla
IMG_7717
Jono darbas

Playa de las Terasitas šiaurėje ir kelionę Mascos tarpekliu paliksiu kitam kartui.

Bučkiai iš čia.

 

Vika arba Viktorija 😊 , o kai kam – Beždžionė 😉

Šūdmusės ir Kanarėlės

Gyvenimas keliauja dideliais žingsniais. Vakar vakare, įsitaisę ant smarkiai nudrengto šezlongo, po žvaigždėm pasipuošusiu dangumi, priėjome išvados, kad nebelaukiame. Dingo kurį laiką mus kankinęs laukimo jausmas, dabar gyvename tą, ko laukėme. Nuotykį, pasikeitimą, iššūkį. Taip, atsirado ilgesys, bet šitą padarą mes gerai pažįstame iš gyvenimo kituose kraštuose. Jis ateina visur ir dažniausiai vakarais. Ilgesys. Nes mes lietuviai, kur bebūtume, ką beveiktume ir kokia kalbą besimokytume. Ilgesį reikia priimti, jis neišvengiamas. Tai kainos sudedamoji dalis. Na, jūs suprantate, kad nieko nėra nemokamo. Nuotykių taip pat.

IMG_20171010_1704232_maza
Mirador del Pico del Ingles
IMG_20171010_1637528_maza
Anaga Mountains

O dabar apie tai kas man skauda paskutinėmis dienomis ir ką lyg tai tikrai žinojau, bet kai tai nutinka, vistiek labai užknisa.

Šis post‘as yra apie TIESĄ, kurią mes visi turime įsidėti į galvą – VISKAS yra laikina ir VISKAS turi savo pradžią ir pabaigą. Taip taip taip, neburgzgite, nieko naujo, visi tą žinome, bet faktas yra toks (gal pasiginčijam?) – tą tiesą suvokiame TIK tada, kai TAS KAŽKAS (čia apie gerus dalykus kalbu) ima ir baigiasi. Va taip, BAC ir viskas. Be JOKIO įspėjimo, kaip nutiko man.

Mano nuostabus lauko ofisas – gone.

Švelnus vėjelio prisilietimas – gone.

Žavingas vaizdas ieškant teisingos minties rašant – GONE.

Viską atėmė, tiksliau užėmė, be galimybės derėtis.

Mano tobulas laikas su savimi prie kompo BAIGĖSI, nes pasirodė musės.

IMG_7673_maza
Kai noriu pabūti viena… playa San Juan

Aš, žinokite, moku keiktis. Visaip. Tačiau raštu tai nesižiūri nei vienu kampu, o svarbiausia, neperteikia TO susierzinimo, TO jausmo, kuomet tave liečia, tavimi ropinėja, tave spardo daugybė mažų kojyčių. Supraskite, tai nėra viena kita m-u-s-ė – jų yra šimtai!!!

Ir dar calima. Kas praleidote, tai toks gamtos reiškinys (ir pasirodo žiauriai užknisantis), kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes. Tuomet oro temperatūra šoka dešimt laipsnių į viršų (ne nuo lietuviškų +8 C, bet nuo +26 C), drėgmė krenta, plaukai tampa panašūs į sausus stagarus, kaip dviejų parų kelionėje į Australiją, ir pasidaro kokčiai sausa ir karšta.

O tada, žmogus, sužinai, kad oro kondicionierius namuke AIŠKU, kad neveikia. Tuo tarpu yra šventinis ketvirtadienis – Ispanijos diena, o paskui penktadienis (tai žinoma, kad niekas nedirba, kas nenori keturių dienų calimos išlydyto savaitgalio???). Horizonto, nei kalnų nesimato, viskas skendi smėliu tirštintame ore, dingusi ir viltis, kad kondicionierius bus pataisytas per artimiausias keturias dienas (ps. dabar jau antradienis, vis dar laukiu…).

Tokiomis naktimis, prilipus prie įkaitusios lovos (lauke dar blogiau), ir aplanko nušvitimas. Vajetau, tas Stevas Jobsas, genijus nors tu ką, buvo tooooks teisus…

connecting the dots*, žmonės,  connecting the dots!!!

NIEKAS JŪSŲ GYVENIME nenutinka šiaip sau. Viskas anksčiau ar vėliau susijungia į darnią visumą. Viskas, ką išmokote, ką patyrėte, ką pridarėte ar kitaip suvartojote, -VISKAS, Draugai.

Musės ir tos, mūsų gyvenime, nėra išimtis.

IMG_7528_maza
Su šitais sutariu

Vagi nagi (ačiū, Karolina, už šitą daug išreiškiantį naujadarą). Apie muses.

Prie porą metų gavau dovanų vienetinę knygelę, kurios turiniu žadu pasidalinti su jumis, nes atėjo tam laikas. Bet eiliškumo dėlei pasakysiu, kad tą knygelę gavau po pirmojo apsilankymo Tenerifėje, kur kartu su vaikais stebėjome Abadės miestelio gyventojų išskirtinį pomėgį džiovinti šunų ekskrementus saulėje. Kakučiai mėtėsi ant visų vaikščiojimui, bėgiojimui ir važinėjimui skirtų paviršių. Faktas yra toks, kad nei vienam kitam miestelyje (be Milano) nemačiau tokio prielankumo šunkakiam, kaip Abadėje.

Ir štai dabar, po keletos metų laukimo, kada gi gausiu antrąją istorijos dalį (nes buvo žadėta), aš buvau apdovanota daugiau nei pasakojimu, aš jį patyriau savo kailiu. Ta Šūdmusė “aka Kanarėlė” (skaityti istoriją apačioje bendram supratimui) tikrai apsistojo Tenerifėje ir, be abejonės, negaišo laiko daugindama savo giminę…

IMG_7712_maza
p.s. tekstas neredaguotas, atkreipkite dėmesį į trijų rašytojų/iliustratorių amžių tuo metu: 4 m. – Luka, 7 m. -Marija ir….. 40 metų (ne aš:)

Kaip Šūdmusė Kanarėle Tapo

(iš serijos LINKSMIEJI ŠŪDMUSĖS NUOTYKIAI, Butaučių Šeimos Pasakos)

Vieną pilką, šaltą rudens dieną, kai krito lapai, o lietus vilgė visų musių sparnus, viena nepaprasta lietuviška muse, su nepaprastais sparnais, kūrė nepaprastą planą.

Musė buvo ypatinga, ne kokia ten vaisinė musytė, o musių karalienė, kurią visi vabzdžiai ir žiogai didingai vadino Šūdmuse, o sutrumpinati – Šmuse.

O ir planas jos buvo didingas. Šiais metais Šūdmusė nusprendė nebeieškoti šildomų ventiliacijos angų arba neperpučiamų langų rėmų, kur galėtų ramiai peržiemoti miegodama. NE!!! Šiemet, mūsų drąsioji musė, nusprendė skristi į šiltus kraštus, nes girdėjo, kad gervės ir kiti šiek tiek už Šūdmusę didesni padarai taip daro.

Kaip tarė, taip padarė. Nors visos kitos vaisinės muselės kvatojosi susiėmę už pilvų iš Šūdmusės plano, ji nieko nelaukusi susikrovė kelis gabaliukus kakaliukų į mažą kuprinaitę (musės nenešioja kuprinių, nes šios joms trukdytų skraidyti, todėl kuprinaitė iš tikrųjų buvo pilvūzaitė), ir nuzvimbė į oro uostą ieškoti lėktuvų, skrendančių ten, kur nėra žiemų, o Kalėdas visi gyviai sutinka patogiai įsitaisę paplūdimyje, klausydami jūros ošimo.

IMG_7701 _maza

Vienas toks lėktuvas kaip tik planavo skristi į stebuklingą vietą. Kaip suprato Šūdmusė, iš lėktuve jau kelis metus įsitaisiusio storaūsio tarakono, kitas reisas – į Kanarų salas. Į vieną iš didžiausių salyno salų – Tenerifę. Šūdmusė net suzvimbė iš džiaugsmo ir patogiai įsitaisė tarp lagaminų lėktuvo bagažo skyriuje.

Skrydis buvo iiiiiiiiilgas ir šššššššššaltas, nes lėktuvo bagažo skyriuje nebuvo nei šildymo, nei draugų su kuo pazvimbti. Bet Šūdmusė nenusiminė, nes galvojo kiek daug gervių ir kitų šiek tiek didesnių gyvių aplenks šitaip keliaudama, o ne mosuodama sparnais visą kelią iki Tenerifės.

Neilgai trukus lėktuvas nutūpė ir Šūdmusė išdūmė iš lėktuvo bagažo skyriaus tiesiai į…tropinę šilumą tarp palmių, mangų, bananų plantacijų ir kitokių kvaapnių augalų, kurių mūsų lietuviška Šūdmusė net nebuvo mačiusi. Nieko nelaukusi ji įsitaisė ant pernokusio ananaso ir užmigo palaimingu keliautojo miegu.

Kitą dieną Šūdmusė apskrido beveik visą Tenerifės salą, aplankė Teidės ugnikalnį, Vėjo Olą, visus paplūdimius, bananų plantacijas ir kitas įdomybes. Pilna įspūdžių Šūdmusė nusprendė, kad tai ir yra TA vieta, kur ji norėtų gyventi ilgai, kaip ir vietinės musės. Todėl ji nusprendė pakeisti savo vardą, kad būtų panašesnė į vietinius gyventojus. Ji – Šūdmusė, didžioji keliauninkė ir Kanarų salų gyventoja, vadinsis Kanarėle!!!

Tą vakarą, patyrusi begalę įspūdžių, Kanarėlė (buvusi Šūdmusė), susirado vieną iš milijono ant šaligatvių besimėtančių šunų kakaliukų, prigulė ir švelniai žvelgdama į Atlanto vandenyno saulėlydį, palaimingai užmigo. Kakaliuko kvapas glostė Kanarėlės nosį, o šiltas vėjas kedeno muselės sparnus.

Pabaiga (pirmos dalies)

IMG_7707_maza

Dabar žinau, esu tvirtai įsitikinusi, kad invazija į Mangų kaimelį baigsis (antroje dalyje Šūdmusė išskrenda į Fu Fu salą (čia Fuertaventūra, jei nesupratote).

VISKAS kažkada prasideda ir kažkada baigiasi. Ir VISKO mūsų gyvenime reikia. Bet tas connecting the dots yra real thing, pagalvokite apie savo gyvenimą. Negali numatyti kaip trajektorija išsidėstys ateityje, bet atsigręžus išryškėja piešinys. Ir jis, tikiuosi, jums patinka 😉

 

 

IMG_7469_maza
Kurį valgyti? bzzzzz…bzzzzz… ABU!!!

*Nuoroda į Steve Jobs kalbą ir jei kartais jūs ją praleidote, paklausykite (geriausia pilną versiją), o jei esate girdėję, paklausykite dar kartą. Dėl savęs.

https://www.youtube.com/watch?v=sr07uR75Qk0 (trumpa versija)

https://www.youtube.com/watch?v=5Yhf0wBFtvY (pilna versija)

Vyrai, Kanarų policija ir arkliai

Nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors apie tai rašysiu, tema nelabai mano, bet reikia.

Jonas išvyko savaitei į žemyninę šiaurės Europą pakvėpuoti lietum, o aš su “didele širdgėla” likau ritinti rutinos saloje. Ir nuo pat pirmos dienos mane užplūdo dėmesys. Belleza! Bonito! Bien bueno! Bravo! O tie vyrų žvilgsniai, smalsios akys, kai lipu iš automobilio. Vienas net buvo priklaupęs…

Iš pradžių tai erzina. Vėl ir vėl pagauni TĄ žvilgsnį ir TĄ šypsenėlę. Aš mandagi, šypteliu atgal, ne šiltai, tačiau atžagariai nusisukti nemoku. O gal reikia, gal toks protokolas? Esmė – čia ne šiaurė, emocijos liejasi laisvai. Teks priprasti.

Štai, šį rytą, nuvežiau mergaites ir prie mokyklos vėl persikreipęs spoksojo 40+ metis vyriškis. Nusišypsojau, šį kartą jau plačiai. Na ką čia kuklintis, pagalvojau, tuoj Jonas grįš…

Dabar man jau visiškai AIŠKU – graži ta Jono mašina, tokia graži, kad visi salos vyriokai man šypsosi 😀 😀 😀

Nebuvo nei dienos, kad nerasčiau ko nors besifotografuojančio ar priklaupusio prie ratų!!!

 Vyrai, C‘MON! Ratai??? Rimtai???

IMG_7480_maza
VAJE…!!!

 

Tikrai, esu visiška neišmanėlė ir NESUPRANTU arklių skaičiaus magijos. Matau, kad gražios linijos, du, tikrai puikūs, ovalios formos duslintuvai, na „koriukas“ man patinka (čia tos grotelės priekyje), žinau, kad RS6 (yra parašyta) ir kad Audi, nes tuos žiedus atskiriu nuo BMW logotipo. Tai tiek. Dar juoda. O kai Jonas, vieną kartą, užmynė pademonstruoti “apie ką visa tai?!?” – nutirpo rankos ir kojos. Čia rimtai sakau, supykino lygiai per 3,7 sekundes, tiek kiek reikia pasiekti 100 km per valandą greitį. Štai tiek tos laimės.

IMG_7417_maza
Tik du, bet gražūs! Na ir vaizdas…

Bet dabar, po tų penkių dienų su Jono žvėrimi saloje, aš PRA – DE – DU suprasti, kodėl vyrai taip myli savo mašinas. TAČIAU skubu pridurti (jums, mielieji machos), kad visas žavėjimasis ir amor  sklinda TAIP PAT iš vyrų (na nebent kažkuriam būtent toks dėmesys ir yra aktualus, tuomet perdon – ok ok). O chicas, dažniau nei dažnai, nieko nesupranta apie 580 arklio jėgas ir jom tai nerūpi. Taškas. Ir dar, jei sieki dėmesio, tai ne mašinai gi? Nors, pripažinsiu, neblogas „conversation starter“ 😉

IMG_7394_maza
Priparkuota

Gal todėl kažkaip susitariau  ir su Policia Canaria.  Jie buvo VYRAI. Tiksliau, prisipažinsiu, verkiau krokodilo ašaromis. Tą dieną, kai su jais susidūriau, gyvenau baisiame strese, teko lėkti į Adeje ieškoti angliškai kalbančio daktaro, kad paaiškintų man vietinę medicinos sistemą. Mašiną, milimetras po milimetro, priparkavau labai siauroje gatvelėje prie pat sienos (nei musė nubūtų praskridus, žr. viršuje – nice, a?). Taip pat buvo priparkuotos ir vietinių gyventojų mašinytės (na gerai, jos mažesnės, bet negi aš kalta, kad „vyrų širdžių ėdikė“ tokia žema ir plati).

Stebėjau kaip kelios nedidukės mašinytės lėtai pravažiavo pro šalį (reiškia viskas ok, pralenda) ir nulėkiau ieškoti daktaro kabineto. O grįžtant klaidžiu, vienpusio eismo, gatvelių labirintu, jau iš tolo ausis pasiekė šurmulys. Pašto automobilis manevravo atbulas, o už kampo buvo JI…. ir būrelis stebėtojų, Policia Canaria IR tralas ant kurio pusiau užtempta kabėjo Jono mašina. Pasileidau bėgti, ir VĖL visi sužiuro, tada kažkas susijuokė, asilai blyn, o ko jie tikėjosi, muchacho su suplyšusiais džinsais?!

Faktas – TIKRAI nesitikėjo manęs. LA MUJER 😛

Nepasakosiu ką jiem sakiau ir kaip pradėjo drebėti rankos, nes nesisekė pasiaiškinti (trijų savaičių ispanų kalbos atsargos yra ribotos), nesisekė normaliai paklausti KODĖL? (šalia ramiai stovėjo priparkuotos vietinių mašinos) ir kad aš NEGALIU likti be mašinos, nes man REIKIA važiuoti į Santą Kruzą už 80 km, tik ten yra daktaras, kuris gali padėti. Turėjau rankose medicininius popierius, įgrūdau policininkams kartodama „mi hija“ ir toliau variau angliška greitakalbe.

Mačiau, kad jie skaito, kažką kalba, mačiau, kad šypteli, bet man buvo „dzin“. Tos mašinos man būtinai reikėjo. Galbūt jie tai pajuto, galbūt jie patys turi vaikų. Su ta pačia kreiva šypsena nuleido mašiną žemyn.  Ir visgi neiškentė, nors protokolui tokios info tikrai nereikėjo, mašinos dokumentų jie nepaprašė. Ar ta mašina jūsų? Neturėjau noro, nei galimybės pasverti klausimo, Mano vyro – pasakiau, ir tą akimirką labiausiai pasaulyje norėjau, kad Jonas būtų šalia.

HAPPY END

IMG_7393_maza
Lulu ir Murka – “kai gimsta vaikas, mes visos tampame bailėmis“ – sooooo TRUE

Kaip ir sakiau, mašinos nėra mano tema, bet po savaitės drauge – aš ir juodoji gražuolė esame vieno kraujo. Kaip tik šį rytą pamaniau, kad reikia ją nuplauti. Pas mus dažnai sninga smėliu (nurašau tai kalimai). Ir pažadu daugiau netraukti Jono per dantį, kai jis n-tąjį kartą švarins, nes TA mašina tikrai yra DAUGIAU nei transporto priemonė. Šitą sakau supratusi kažką neapčiuopiamo. Menas, matote, gali slypėti neįtikėtinose vietose 😊 ir visi mes, kartais, būname akli.

p.s. Beje, kai Jonas atvairavo su visais daiktais į Tenerifę, jį pasitiko  Borja ir jie iš karto rado bendrą kalbą. ARKLIAI ir RATAI. Kai kurie dalykai iš tiesų nesikeičia per amžius. ARKLIAI ir RATAI 😀 

IMG_7369_Borja
Mūsų kaimo karalius – Senjor BORJA 😉

RUTINA ir saloje RUTINA

Mūsų salos namuose švariau, nei būdavo Vilniaus, kur reguliariai ateidavo tvarkytojos. Ir ne dėl to, kad jos prastai tvarkėsi. Kanarų namukas kokius penkis kartus mažesnis už Lietuvos. Tai ir daiktų penkis kart mažiau, ir baldų ir tvarkymosi. Šūkis „less stuff more freedom“ su kuriuo palikome namus LT galioja ir valdo.

IMG_7318_mazesne
Vakarinis selfiukas 😉

O dabar apie kasdienybę ir rutiną, kuri YRA visur pasaulyje, jei tik bent šiek tiek dalyvauji homo sapiens bendruomenėje.

Vaikus į mokyklą vežame penkias minutes 😊 bet, deja, ne su dviračiais kaip planavome tyrinėdami maršrutą per googlemaps Vilniuje. Visgi vulkaninės salos reljefas pritaikytas greitam (kiek per greitam) nusileidimui ir skausmingai lėtam minimui atgal per patį karštį. O karščio čia yra, ant saulės – tikra kepykla, bet terasoje ant Mangų kaimelio kalniuko, kur dabar „tarkšt tarkšt“ groju klaviatūra – idealus brizas.

MagneticMRO Tenerife
Jono ir Pauliaus kasdieninė darbo vieta – Sansibar restoranas 😀 Paleidus vaikus į mokyklą tenka čia nusimaudyti… ir pradėti dar vieną dieną saloje. Sakau gi, imi ką duodą 😉

Rytais tenka ropštis į mašiną ir parkuoti prigrūstoje gatvėje. Štai pastebėjimas – mašinų saloje LABAI daug ir jos visos labai skuba. Todėl kas kartą vairuodama Jono „žvėrį“ ilgiuosi savo pupsiko, likusio garaže. Neįpratus aš prie vingiuotų keliukų ir niekaip neįsikertu į telepatinį posūkių rodymą. Žinau iš patirties, tas įgūdis ateis su laiku, bet važinėti reikia dabar, todėl stresuoju stovėdama žiede (o jų čia daug ir įvairių dydžių), spėliodama ar atvažiuojantis pulkas automobilių išsuka ar ne, ar man jau mestis į srautą ar laukti. Posūkių rodymas telepatiniu būdu – ypatingai subtilus dalykas ir išplitęs salose. Bet turiu save kuo nuraminti – jei suvokiau Melburno „kablio“* taisyklę, sugebėsiu perprasti ir šitą reikalą, o tada jau žiūrėkite kaip skriesiu Vilniaus gatvėmis mintimis jums perduodama savo ketinimą sustoti, išsukti, parkuotis. Gal net nebereikės burnoti, kai kelyje „nutiks koks asilas“ – visą srautą to ką apie jį manau, perduosiu minties pliūpsniu. Čia tai jau pozityvus mąstymas, tikrų tikriausia pusiau pilna stiklinė 😀

 

Ką tik atsėlino Borja (ir ne, nespėjau jo nufotografuoti, nes per daug išsigandau netikėto „Hola“). Jis atnešė kiaušinių (tuos nufotkinau) kaip dovaną nuo Rafos ir Margaritos (čia miela porelė, kuri yra namuko agentai), o  vakar kieme, mergytės rado didžiulį pripučiamą flamingą. „Para ninas“ numojo ranka Borja. Ir aš iš karto jam viską atleidau. Ko tik nepadarysi „para ninas“. Netgi susitaikysi ar bent jau prikąsi liežuvį stovėdamas už grotų prie Britų mokyklos durų…

img_7336_mazesne.jpg
Kapitonas Džeimsas Bumbulis – t.y. tas flamingas. Oi, neklauskite, ne aš tą vardą daviau…

Mh mh, mergaites leidžiame į British Learning Centre arba International British School ir jau nervai nelaiko dėl akis badančio ir širdį piktinančio nelankstumo. Taisyklės ten yra ir aš jas gerbiu, bet sunkiai susitaikau su buku jų laikymųsi, kai situacija diktuoja kitaip. Bet, šį rytą gulėdama ant bangų (po to, kai paleidau mergaites už grotų) mąsčiau, kad išsiliejus reikia įjungti „dzen“ požiūrį. Anglų kalbos mergaitės prisivalgys (to ir siekėme), ispanų jau moka geriau už mane, o kad Marija, pabaigus metus su kasdien virškinama matematika, galės iš karto stoti į inžinerines studijas,  gal nėra blogai.  Dabar ji pamokose traukia šaknis, mokosi žongliruoti neigiamais skaičiais ir kas kartą mus nustebina. Štai vakar buvo testas, tiksliau „assessment“, nes vaikų testais traumuoti negalima, o štai 144 klausimai per 10 minučių yra norma – ne trauma. Beje, ji turėjo būti trečioje klasėje Lietuvoje ir sakė norinti gyventi ūkyje su žirgais. Guodžiuosi, kad ir ūkyje galima pritaikyti matematines žinias, pvz. jei turi keturis šimtus žirgų ir dvidešimt keturias valandas per parą, kiek laiko galėsi skirti pasijodinėjimui su kiekvienu jų? Atsakymas reikalauja fantazijos. Neskubėkite, čia jau ne vien matematika.

IMG_7210_mazesne
Mergytės su uniformom. Ne, su paplūdimio šlepetėmis į mokyklą negalima 🙂

Faktas, mokykloje viskas nėra kaip aš sugalvojau ar planavau, bet taip ir negalėjo būti. Mes esame svečioje šalyje, pas „svečius“ žmones ir tenka prisitaikyti. O pabuvus kiek per ilgai vienoje vietoje, tas įgūdis atbunka. Visuomet stengiuosi vadovautis principu „when in Rome, do like romans do“, dabar tą sau ir primenu. Kasdien. (Bukumas į tai neįeina, su tuo kovosiu nors tu ką, tik metodus turiu pakeisti). Viskas turi savo kainą ir aš nesitikiu išlipti sausa iš vandens. Tačiau mūsų šeimoje baimė nesikeisti viršijo pokyčių nerimą, esame čia, nes to siekėme. Pamenate istoriją apie Norų parduotuvėlę esančią kažkur visatoje? Na apie tai kitą kartą.

IMG_7131_maza
Some fish?!

Summa summarum – viskas vystosi labai teisinga linkme. Mangai kilimu voliojasi po medžiais, mes neriame į rutiną ir stengiamės irtis, kaip ir visi, nes ši sala nėra TA negyvenama sala, kur nėra interneto ir kitų dvikojų išmislų.  Mes – suaugėliai, jaučiamės laimingi, kad išjudėjome, nusimetėme kerpes ir mūsų sportbačiai vėl kabo ant kaklo (skaitėt „Who moved my cheese?“ Jei ne, rekomenduoju, įstringa kaip Coelho “Alchemikas“). O požiūrį visuomet galima keisti. To linkiu ir jums, sau pačiai.

O dabar, kaip pasakytų Jonas, –„And world peace!”

IMG_7201-mazesne
Nesurežisuota mūsų kasdienybės akimirka… ir aš neturiu ką pridurti

https://en.wikipedia.org/wiki/Who_Moved_My_Cheese%3F

*Kablys – taisyklė galiojanti tik Melburne Austalijoje 😀 – perfrazuoju į dešinės pusės eismą, kad būtų lengviau suprasti mano nuostabą (tas žodis per silpnas) – sankryžose sukti į kairę galima tik iš pirmos juostos. Iš pirmos, ne antros ir ne trečios… … … jau sumodeliavote situaciją? Wtf? BŪTENT! Bet, tai veikia.

Hook turn photos thanks –> https://goo.gl/SRTgVF

 

 

Apie naujus tikslus ir (ne) naudingą laiką

Dešimta valanda ryto ir aš jau prie kompiuterio. Norisi rašyti, mintys kūlversčiais ritasi, taigi reikalingas nusikrovimas. Šiandien mane apsėdo tvarkymasis, jau pakeičiau patalynę visuose dviejuose mūsų miegamuose kambariuose, sutvarkiau vonios kambarį (vieną vienintelį) ir iššveičiau dušą (su dideliu malonumu, nors Domestos, kurią paveldėjau su namuku, trenkia kvapu kaip tarybiniai tualetai). Dabar paleidau Rumbą (žinoma jis atvažiavo su mumis) ir užsidėjau avokadų kaukę. Laukiu Borja pasirodymo, jis visuomet užtaiko, kai aš su Šreko veidu, tiesiog užuodžia kada atvažiuoti mangų susirinkti. Į sodo pusę stengiuosi nežiūrėti ir būti kurčia maldaujantiems balseliams: „imk mane! ne, mane! mane, valgyk mane! mane, mane….“ Oi. Virtuvės darbastalis nukrautas mangais ir štai, jei akies krašteliu žvilgteliu sodan, net be akinių galiu suskaičiuoti apie 15 vienetų ant žemės vaitojančių vaisių. Greičiau atvažiuotų tas Borja.

Tvarkymasis, matyt, yra vidinis apsivalymo poreikis, nes tvarkau ne tik namus, bet įsijautusi trinu ir keičiu savo Monkeys‘s Tales parduotuvę (Etsy), tiesiog niežti padai viską atnaujinti, perdaryti ir pradėti iš naujo. O kelionės yra geriausias būdas nusivilkti senus rūbus. Esi priverstas atsimerkti ir įsiklausyti, ir stengtis, antraip Borja kabins tau makaronus ispaniška greitakalbe, o tau beliks tik linkčioti, kaip dabar darau aš. Bet Borja nežino, kad aš jau turiu Duolingo apps‘ą (tai, kad mane priskyrė prie kiaušinių – tų, kur vos lemena ispaniškai, tik teikia papildomo ryžto) ir dar, nuo ketvirtadienio eisiu į kursus pas Senora Ruiz, to Borja irgi nežino, o po kokio mėnesio, manau, galėsiu padiskutuoti apie jo atvežamus identiškai atrodančius naminius kiaušinius??? Galėsiu pasakyti – „Tuya huevos son pequena“ ir drąsiai žvelgti jam į akis, galbūt netgi suprasti ką jis atsako. Svarbiausia nesupainioti „huevos“ su „cojones“, nors lietuviškai tai gali reikšti įvairius kiaušinius, ispanai griežtai atskiria kur vištos, o kur jau ne…

IMG_7126_maza
Lulu 🙂
IMG_7180_maza
Murka 🙂

Daugelis mano rūbų, kuriuos spėjau padėvėti, turi geltonas mangų dėmes. Tai lyg etiketė, liudijanti, kad aš tikrai esu ten, kur esu. Jau pripratau, kad rytais nebereikia įsignybti iš lovos išėjus tiesiai į lauką, temperatūra lieka ta pati ir galima dėvėti tik sukneles, kurios liūdnai kabojo spintoje Lietuvoje. Tačiau, nepaisant visko kas džiugina širdį, – nuo savęs nepabėgsi. Taip, mane ir Joną, užtikrino jo mama išvykstant. Deja ji – teisi. Nepraėjo nei trejetas savaičių, o aš jau pajutau ‚nerštą‘ savyje, tą tylų ir užknisantį kirbėjimą – privalai leisti laiką naudingai.

Kiek save pamenu, na gal išskyrus tuos metus, kai studijavau, visuomet kontroliuodavau save ir savo naudingai leidžiamą laiką. Ir taip, galbūt dėl to ir trys romanai pasiekė jūsų ausis ar akis, ir mergytės radosi tuo pat metu ir gausiai keliavome, pradėjome ir baigėme n projektų, įkūriau Monkey‘s Tales ir tikriausiai dėl to naudingai leidžiamo laiko esu čia, bet taip pat būtent dėl to (aš įtariu), taip ir neišmokau atsipalaiduoti. Leisti sau tingėti ir nesijausti kalta. NIEKO YPATINGO nenuveikti per visą dieną ir nesigraužti galvojant, kad ji praėjo veltui. Žinau, kad tokių dienų nėra ir negali būti, jos visos yra mano gyvenimo dienos, bet …

Taigi štaigi – naujas tikslas – išmokti atsipalaiduoti.  Na, ir dar padaryti tiltelį. Tokį kaip anksčiau, verčiantis per galvą, kaip anuomet, kai man buvo trylika metų. Matote, negaliu kitaip, reikia tikslo ir BŪTINAI rezultato. Sporte tą gali pasiekti, jei esi užsispyręs (check ), o štai su prasmės ieškojimu (atsipalaidavimas = ramybė = prasmės nebeieškojimas) -rezultatas nėra greitas ir rezultato pavidalas nėra aiškus, bet nuleisti rankų negalima. Niekada.

IMG_7184_maza
Naudingai leidžiu laiką

Tiesa, sekmadienį praleidome Siam parke. Jetau, eina sau, valio, ŽIAURIAI FAINA!!! Senokai nejutau tokio teigiamo adrenalino, ir tai nesulyginama su tuo, kai Jonas neįspėjęs užmina ant greičio pedalo savo 580 arklių automobilyje (man nutirpsta visos galūnės ir tai YRA labai nemalonu). Adrenalinas Siam vandens parke užima kvapą, bet vistiek visi rėkia dar! Dar! DAR! Ir aš tame tarpe 😊

Tas Siam parkas –  Trip Advisor išrinktas geriausiu pasaulyje vandens parku (kaip pasakytų australai „award winning“) ir tikrai ne be reikalo. Kad ir kaip snobiškai nuskambėtų, bet mus darosi vis sunkiau nustebinti, juo labiau privesti iki strykčiojimo vietoje (Jonas nestrykčiojo), o Siam Parkas nustebino ir atrakcionais, ir kokybe, ir strykčiojimų gausa. Eisim dar, būtinai, aš jau pakabinau dantis ant metinio bilieto, kurio jokiais būdais neplanavau įsigyti. Jei būtų galimybė, jau dabar sėdėčiau Vulkano atrakciono viršūnėje laukdama, kol prižiūrėtojas paleis mūsų valtelę žemyn. Jeeeeeeee ir jokio galvos skausmo apie nenaudingą laiką 😉

Kažkaip tyku pasidarė, Rumba baigė siurbti. Teks man eiti plauti grindų ir, žinokite, labai to noriu 😊. Dar vaikystėje grindų plovimas buvo mėgiamiausia namų ruošos dalis. Na, dar skalbinių kabinimą galima prilyginti teikiamam malonumui. Mangai sode jau surinkti (Borja – nindzė, kartais būna nematomas), skalbimo mašina, stovinti mano lauko ofise irgi baigia sukti būgną. Laukia pasaulis pilnas veiklos, tik spėk suktis 😊 Ir taip gera, kad norisi ta veikla užsiimti, nepaisant jos naudingumo koficiento.

Tolumoje nematyti horizonto linijos, vietiniai kraipo galvas sakydami, kad tai ‚calima‘, aš dėl to galvos nekraipau ir nesuku, prognozė – saulė ir 26 laipsniai ateinančias dvi savaites. Mane tai pilnai tenkina. Galiu ir du kartus išplauti grindis, jei tik tai padės. O ‘calimos’ ateina ir praeina.

Linkėjimai, Amigos, gražios jums šios dienos!!!