Apie Pasaulio kraštą – EL HIERRO*

El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Būtent taip El Hierro sala ne tik atrodo, bet ir jaučiasi, kaip Pasaulio Kraštas. Vieta, kurios vaizdus mačiau Sostų Karuose. Tada kildavo klausimas ar mūsų TV aparatas pamiršo rodyti spalvas?! Ne, EL Hierro nebuvo šalta, buvo ATŠIAURU. Ar patiko? TAIP.

30550000_10156389397594791_1750565734_o
HOTEL – true El Hierro

Keltas vyksta iš Tenerifės, didelės bangos – garantuotos, nemalonaus supimo trukmė – 2,5 val. Neįtikėtinai daug keleivių, nes dieną prieš mūsų kelionę – keltas nekursavo, o ir reisas į  El Hierro tik kartą per parą (vakare). Vėlavome išplaukti, vėlavome atplaukti. O fincą** La Gorona, kurioje apsistojome keturioms naktims, pasiekėme vidurnaktį.
IMG_9972.JPG
Rytas atskleidė grožį, kurį nuslėpė tamsa. Priešais – vandenyno platybės, o už namuko – kalnų grandinė. Mes – papėdėje, o pasigilinus išsiaiškinau, kad UGNIKALNYJE, tiksliau jo įgriuvusioje dalyje, kuriai pavyko likti virš vandens po to, kai 2 km aukščio vulkanas skilo ir kartu su trečdaliu salos nugarmėjo vandenin per siaubingą žemės drebėjimą. Galit įsivaizduoti kas čia darėsi kai tai vyko? O 100 metrų tsunamio bangas pasekoje? Taigi.
IMG_0003.JPGAtsibudome Atlanto vandenyno viduryje ant uolėtų sausumos liekanų nuolat šniojamų bangų. Vaizdas ir jausmas – stulbinantis, o tas rūkas neleidžiantis matyti kalnų viršūnių nepaprastai paslaptingas ir baugus. Visai ne Tenerifė. Visai kaip NIEKAS ką esu mačiusi.
IMG_0146.JPGRūkas lydėjo visos kelionės metu, atrodė kad jis čia toks pat natūralus, kaip juodos uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis. Rūkas kaip šydas, kaip nuolat kybantis debesis. Bet gali būti, kad tuo metu Tenerifėje viešėjusi calima***, pasiekė ir El Hierro.
IMG_0055.JPGTas RŪKAS nudažė visą mūsų kelionę ir niekaip kitaip negalėčiau prisiminti El Hierro. Rūkas – salos dalis. Taip pat kaip aguonos. Įsivaizduokite tokį derinį: juodos aštriabriaunės UOLOS, krentančios žemyn į purslais besitaškantį vandenyną, raudonos AGUONOS, tokios geibios ir TOKIOS gražios, kad vidurius suspaudžia, plius RŪKAS ir atšiaurus drąskantis vėjas.
IMG_0030.JPG

IMG_9883.JPG
Pati gražiausia nuotrauka

Einu vyno, negaliu, rašant jausmai sukyla. El Hierro Afrutado – melsvo stiklo butelis, iš kelionės, paskutinis, atvėsintas.  Jonas, mane supras, visi tie rašytojai tokie….

                    Matot – El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Norite pagulėti paplūdimyje – rinkitės Tenerifę. Norite pradėti iš naujo – keliaukite į Lanzarotę. O į El Hierro vykite ieškoti savęs ir priimti sprendimų. Atvykus į El Hierro nebėra kur bėgti, TEN baigiasi pasaulis. Tai va.

30550615_10156389397584791_618471194_o.jpg
Na ką, priėjau galą… Pasaulio galą

Keliai saloje – įvairūs, visai kaip mūsų gyvenimai ir, beje, labai nenuspėjami. Kas ant žemėlapio atrodė “autostrada”, tikrovėje – smarkiai vigiuotas, siauras kelias (bet geriausias kelias, koks yra toje pusėje, nes VIENINTELIS), o ten, kur manėme bus per daug zigzagų – visai pakenčiama.

IMG_0132.JPG
Greitkelis užaugo, teko suktis atgal 😀

Man didžiausią įspūdį padarė vakarų pusėje esančios “ganyklos” – La Dehesa. Vėjo ganyklos, vėtrų ir savo demonų.

IMG_0025.JPG
Pakeliui į ganyklas

Sekėme vienintelį kelią pro išmirusį Pozo de la Salud link El Verodal. Ten niekas negyvena, laikosi vos keli krūmokšniai prisiploję prie juodų lavos uolienų. TOJE vietoje ir buvo manyta, jog toliau nieko nebėra, kol Columbas su įsibaiminusia įgula 15 amžiaus pabaigoje neišplaukė į NIEKUR ieškoti KAŽKO.

IMG_0031.JPG
Juoda ant juodo
IMG_0028.JPG
Vėjo nufotografuoti nepavyko

Štai kodėl El Hierro yra vieta dramatiškiems jūsų sprendimams ir galbūt, tiktai galbūt, jei TIKRAI esate pasiruošę atšiauriam VISKAM, galėtumėte pasikinkyti vėją ir keliauti pėsčiomis. Aš taip pat varčiau tokią mintį ir Jonui pasiūliau, kol nenusigavome iki El Sabinar. O tada labai paprastai persigalvojau.

IMG_0043.JPG
Jų ten daug, nuostabiai lanksčių Sabinų

Ten REIKIA nuvykti, nes sabinos (kadagiai arba juniper trees) toje vietoje YRA fantastiškų formų. Ir niekur kitur neteko tokių matyti, ne veltui visai salai (pirmąjai iš Kanarų salyno) suteiktas Unesco geoparko statusas. Tačiau VĖJAS (žr. sabinų formas!) TEN košia kiaurai, skersai ir įstrižai. Galbūt tam, kad išpūstų iš keliauninkų galvų visas mintis ir mūsų ganyklos atsilaisvintų baltoms avims…

IMG_0162.JPG
Mirador de la Pena – ir čia pasidarbavo Cesar Manrique

El Hierro jautiesi LABAI toli nuo visko, beveik kaip Australijoje (tik BEVEIK). Artimiausias krantas – La Gomera (panašaus mažumo sala). Manau el heriečiai (visi dešimt tūkstančių) su manimi sutiktų, kad Tenerifė tokiame kontekste, atrodo lyg civilizacijos viršūnė. El Hierro sala VISUOMET bus smarkiai nutolusi nuo mums įprasto jausmo, kad viskas yra šalia, o „pasaulis – mano smėlio dėžė“. Toje saloje tikrai gali būti vienas, pats su savimi. Visą laiką.

IMG_0023.JPG
Sabinosa gyvenvietė (ten, kur baltuoja)

Gyvenvietės, kurių negalėčiau pavadinti miesteliais (neįskaitant sostinės Valverde) nepaliko įspūdžio, jokio. Tiesiog „jokie“ gyventojų susitelkimo plotai, na išskyrus (visuomet būna išimčių😉) unikalų Pozo De Las Calcosas.

IMG_0075.JPG
Stačiai lavos laiptais nusileidus prie vandenyno, patenki į siurrealų pasaulėlį

Pajeros – mažuliukai, iš lavos (arba lavoje) pastatyti namukai, priklauso vietiniams, kurie šimtmečiais naudojo ir tebenaudoja gyvenvietę liepos-rugpjūčio mėnesiais, persikraustydami vasaroti kartu su visais gyvūliais.

IMG_0081.JPG
Šis mum krito į akį!

Aplinkui VISKAS juoda: kalnai, žėmė, namai, akmenys, tik mintys skaidrios (valio!), kaip galingų bangų vanduo, dūžtantis ir dūžtantis.

IMG_0082.JPG
Pozo De Las Calcosas

Vieta – daugiau nei keista ir jausmas tenai – daugiau nei keistas. Bet štai apsistoti Pozo De Las Calcosas, kad ir vienai nakčiai BŪTŲ jėga!

IMG_0096.JPG
He, himself and him
IMG_0108.JPG
Pozo De Las Calcosas žaidimų aikštelė
IMG_0083
Neptūnas ir Pozo De Las Calcosas yra Neptūnas, o menininkai – menininkai

Skaniausiai valgėme savo finkutėje. Jėtau KOKIĄ nuostabią vietą turėjome SAU tas trejetą dienų! Ir toje nuostabioje vietoje – La Gorona, atėjo Jono gimtadienis. Papuoštas laukinių aguonų žiedais, vietiniu keksiuku (su maisto gaminiais ten nelabai), mūsų palinkėjimais ir El Hierro ananasais.

IMG_9971.JPG
Rytas! Nieko geriau negaliu įsivaizduoti  kaip gimimo dieną KELIONĖJE ❤
IMG_0048.JPG
TOKIE pažastų gaurai atsiranda TIK pasiekus TAM TIKRĄ amžių (mh…)

Dar apie anana-vaisius: VISI, kuriuos pirkau Tenerifėje buvo užvadinti pina del Hierro, todėl nepaprastai laukiau, KADA kaposime tuos skanėstus augančius ant mažų krūmelių (ne ant medžių, mielieji, ir ne ant lempų). O tai, pasirodė, buvo daug paprasčiau nei…. … … … … … … …  yra ten kaž-i-koks tai pasakymas apie tris pirštus 😀

IMG_9872.JPG
Tarp kitko, nuskintas ananasas daugiau nebesirpsta…

Prie pat mūsų, augo EILĖS tikrų tikriausių brandinių El Hierro ananasų. Vienintelis pašalinis efektas kemšant kiek lenda – sutrūkinėję lūpų kampučiai (tingėjosi lupti ir pjaustyti mažais gabaliukais). Manau, maža bėda, turint galvoje, kad Australijoje, džiaugiantis Queensland‘o ananasais (beje, gerokai saldesni) man kraujavo liežuvis.

IMG_0053.JPG
El Hierro duona ir sviestas (druska rasite galerijoje 😉

Rekomenduoti valgymo įstaigos El Hierro saloje negaliu. Kartą pabandėm, likom smarkiai nepatenkinti, todėl apsiribojome SUPER įrengta lauko virtuve prie namuko. IMG_0133.JPG

IMG_9839
La Gorona

Štai namuką – rekomenduoju užsimerkus ir atsimerkus (kreipkitės): vidus kuklus, bet autentiškas, visko užtektinai, o laukas – NEREALUS, tiek sutvarkytas SODAS su mangais, žvaidžiavaisiais (mano naujadaras), papajomis, persikais, bitėmis ir mėtomis, tiek VAIZDAS ir AURA – nuostabi, gera, raminanti, pakelianti, ir dar akcentas – AKMENINIS STALIUKAS, ten tik vyną ragauti ir svajones svajoti. Patiko. Labai patiko.

30771844_MAZA
Ryte, vakare – mes čia

Tai štai kokia istorija apie salą vardu El Hierro. Ji ten yra, TEN kažkur. Ir bus dar kurį laiką. Lauks JŪSŲ, žydėdama aguonomis, apsigaubusi rūku ir paslaptimis.

29680498_10156336839459791_979599651_o
Virėjų kursuose El Hierro lavos tunelyje  😀

GALERIJA IŠ MŪSŲ KELIONĖS PO EL HIERRO SALĄ

* El Hierro – išvertus iš ispanų kalbos reiškia – geležis, tačiaau nieko bendro su tuo neturi.

** Finca – sodyba, ūkis, fazenda

*** Calima – tai toks gamtos reiškinys, kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes.

Apie narkotikus atvirai: WANDER ir LUST

Ir vėl nebespėju. Vėl skundžiuosi pati sau apie pačią save. Ir to nepadariau, ir to nepadariau, o ŠUO jau tuoj pasirodys, tuoj prasidės jo metai ir ką aš, Drakonas (taip jau gavosi, kad Beždžionė esu dėl kitų priežasčių, nei kinų horoskopas) jam pasakysiu? Kad nesu super moteris, a -nei super mama, niekada ja ir nebuvau, ir „baisiausia“, kad neplanuoju ja tapti, kad dažnokai patingiu (lyginant su pirmos jaunystės metais) …

ech, jaučiu, kad atėjo laikas j-o-n-a-ž-o-l-ė-m…

… … …

Na nea, nieko nebus, man tokia išpažintis visai nepatinka, todėl po dviejų mėnesių pertraukos kovojant su Giovanio suteiktu pasiteisinimu aš vėl bėgu įkalnėn ir vėl išsivyniojau jogos kilimėlį (feels good, baby). Tas suknistas kaklo skausmas netvarkys mano mielo gyvenimo saloje. O nespėju aš ir pati žinau dėl ko, nes pastoviai tai pakuoju, tai išpakuoju mūsų lagaminus. Mangizmas* nėra vienintelė priklausomybė, kuriai nevalioju atsispirti.

Travel-Quotes-Wanderlust-1-300x300

Mano ir Jono narkotikas yra Kelionės, mus valdo Wanderlust (mergytės tiesiog gimė į TAI ir abiem tenka taikytis, tikiuosi, oi labai viliuosi, kad jos jaučia panašų kaifą). Ir patikėkite, šitas reikalas taip pat turi pašalinių efektų, kurie vargina mano jautrią nervine sistemą. Taigi j-o-n-a-ž-o-l-ė-s, here I come.

IMG_8771
Me, myself and I (El Cotillo, Fuerteventura)

Šis įrašas – smarkiai pavėluotas, bet geriau dabar, negu visai ne. Anea?

Dar prieš Naujus metus, mes atsidūrėme saloje, kurios pavadinimas yra FUERTEVENTURA (stiprus nuotykis būtų reikšmė, nors senjora Ruiz užtikrino mane, kad salos vardas nieko nereiškia! Ką gi, reikia pasakyti, kad ir aš, kartais, iš užsieniečių sužinau naujų faktų apie Lietuvą, bet senjorai Ruiz, tiek jau to, netrinsiu jos nežinojimo nei ten, nei kur kitur. Gal pati nuplauks kada į Fuertę ir sužinos 😉).

Mūsų namai, šią kelionę, buvo smagus kemperis, oficialiai pavadintas šešiaviečiu, bet oi, neapsigaukite, ispanai skaičiuoja kitaip. Pasak jų ir 100 litrų vandens turėtų dviem parom užtekti šešiem žmonėm (praustis, valgyti ir nuleidinėti wc esantį įrenginį). TĄ vandens “apstumą“ mes savo kailiu ir išbandėm. Pirmą rytą (po vieno vakaro trumpų apeigų dušelyje) didysis vandens bakas jau buvo tuščias. Gerai, kad ta fizika dėstoma mokykloje ir kad per benzino badą sovietmečiu, berniukai išmoko perpylinėti (čiulpteli žarnelę ir banzinas teka. Tiesa, reikia ilgai spjaudyt paskui, bet tai užgrūdina). Tai va taip iš geriamųjų “bambalių“ ir papildėme nepriteklių 😅 Bet ne apie tai kol kas, o apie viečikę, kurioje atsibudome mažosios keliauninkės Lukos gimtadienio rytą.

IMG_8675
Vaizdzelis… Pozo Negro
IMG_8673
B-day girl and the sea

Atvykome mes vėlų vakarą, kuomet nelabai kas matėsi, todėl TAS VAIZDAS, kuris atsivėrė nusiridenus nuo lentynos-lovos, man buvo TOOKS saldus, kad aš ir vėl pasitvirtinau sau išvadą apie save – esu atsiskyrėlė. Gal ne tik krabai būna atsiskyrėliais, gal yra toks ir beždžionių porūšis?

POZO NEGRO bus tai, ką aš matysiu savo minčių kino teatre, kai išgirsiu FUERTEVENTURA. Pasak Gnu (Karolinos) – „ten juk nieko nėra?!” Taigi va BŪTENT, kažkam ten gal nieko nėra, o man – visko tiek, kiek reikia.

Akmenuota, nerealiai graži įlanka su keliais baltais namukais, kurie naktį apšviesti ryškiau, nei kelias prie mūsų namų Vilniuje. Pakrantė su vieninteliu veikiančiu šeimos restoranėliu (specializacija – šviežia žuvis), tuščia žaizdimų aikštele ir laukinėmis ožkomis. Ai ir dar gulbės – išdidžios, baltos, didelės.

IMG_8819.JPG
Mano gauja
IMG_8696.JPG
Gulbės vakarėjant…

Ar sakiau, kad ir Marsas su mumis kemperino? Taigi, jis užėmė abi – penkto ir šešto keleivių vietas (miegojo kemperio bagažinėje, kur dieną žaisti sulysdavo ir vaikai).

IMG_8700.JPG
Erdvus Marso miegamasis

Tas Fuertės plikumas, toks akį rėžiantis, kad net gražus ir bangų mūša už plonos namuko ant ratų sienos, jausmas, tikras laukinis jausmas. Mums visko užteko. Todėl palikti Pozo Negro nenorėjome. Tai buvo vienas gražiausių gimtadienių, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

IMG_8681.JPG
Septyneri…

Tyrinėdami Fuertę, vengėme turistinių vietų (ai kaip visada), didelių žmonių sambūrių, kurortų, taigi nuvairavome savo namus ant ratų skersai salos per laikinąją sostinę Betancuria (kur ragavome ožkienos ir nelikome nustebę) iki Ajuy kaimelio (ispaniškai j tariasi kaip ch, taigi… keikėmės legaliai ir su didžiuliu pasitenkinimu, vaikai kartojo paskui mus ir negi drausi :D). Ajui (geras, ane!) atsidūrėme ir vėl vėlai vakare. Žmonių nėra, pakrantėje siautėja didelės bangos. Miestuks didesnis už paliktąjį Pozo Negro, bet tylu ramu, naktis.

O tada atėjo rytas… Pravėrus kemperio duris, apstulbau. Ten, kur siautėjo laukinės bangos, šlaistėsi siaubingai daug dvikojų. Pasijutome lyg Ermitažo parkinge, tik su vaizdu. “Kas per velniava“, suburbėjau, ir išlindau ieškoti teisybės.

Kemperis buvo užstatytas keliom eilėm mašinų, o srautas žmonių vorele lipo netoliese esančiomis uolomis. Kaip skruzdėlės, su tikslu. Paniurusi pėdinau pakrante link didžiulės skylės-urvo uoloje, kurios nepastebėjome tamsoje, bet ir ten aš buvau ne viena. Pagyvenusi britė energingai judėjo link manęs. Prisiyrusi (per paplūdimio akmenukus tatai) ji mane ir apšvietė, kad į tą A-chui (atleiskite Ajui) ji atvažiavo čarteriu (nevartotina svetimybė, oi oi – užsakomuoju autobusu) pasigrožėti piratų olomis, bet jai olos pasirodė per aukštai, todėl ji braidanti pliaže ir kalbinanti paniurusią mane. O čarterių šioje vietovėje, pasak naujos “bičiulės“, bus daug ir daugiau, nes tai turistinis maršrutas ir VISI autobusai veža ČIA. Chrrrrrrrrrrr… išsiveržė man. Ji neišsigando, tuoj pat pasidalino, kad pati turinti šunį namuose…. No shit.

IMG_8741.JPG
Whatever…

Na ką gi, nėra to blogo…. Papusryčiavę savo namelyje ir mes prisijungėme prie skruzdėlių. Ne, tai visai nesmagu, bet vaizdai BUVO verti mūsų nuolankumo ir susitaikymo. Olos – didžiulės, išgriaužtos vėjo bei sūraus vandens, audrino fantaziją. Piratai, grobis, pavojus. Na ir šlapimo dvokas tolimiausiuose urvų kampeliuose, kur vaikai BŪTINAI norėjo nueiti, nepaisant akis badančių servetėlių. Į nieką neįlipome ir mane tai nuteikė ypatingai džiugiai. Čia ir visas moralas – džiaukis mažais dalykais.

IMG_8718.JPG
Bet tai lobio-grobio didumas turėjo būti?!?
IMG_8728.JPG
Krevečių žvejės
IMG_8734.JPG
Ech…!

Apibendrinant, esant Fuertėje, Ajui aplankyti verta vien dėl pavadinimo! Urvai taip pat užskaitomi, tik reikia nusiteikti TAM žmonių kiekiui. Tada gal ir ok. Vaikams patiko, jos ilgai žvejojo krevetes urve esančiuose baseinukuose. Tada teko ieškoti mus užstačiusių mašinų savininkų. Tie, patraukę automobilius, labai nuoširdžiai dirbo rodydami Jonui kaip atbulai išvairuoti kemperį iš suknistai perkrautos mašinų stovėjimo aikštelės. Naktį ji atrodė visai kitaip. Naktį v i s k a s  a t r o d o  k i t a i p… Nepamirškite šito, tai pritaikoma visom alei vienos gyvenimo situacijoms.

IMG_8698.JPG
Čia vaizdas prieš naktį – Jonas kloja vaikų lentyną miegui. Origamis at its best 😉

Ajui dūmėmė neatsigręždami. Reikėjo ieškoti vandens ir WC tvarkymo punktų, kurie, DEJA, nors ir apytiksliai apibraukti kemperio nuomoje išduotame žemėlapyje, nelabai atitiko realybę…

Lajares miesteliuko dvasia, pakeliui į Majanicho, mums labai patiko. Užkandinės, bandelinės, žmonių mixas, viskas fain! Ten susitikome ir su antilope GNU (mano studentiškų laikų sugulove Karolina, su kuria dalijomes siaura sofa, mažame kambaryje Talino senamiestyje, kur tame pačiame bute gyveno nuostabi šeimininkė ir jos vyras – baldas, kuris niekuomet nepalikdavo namų. Oi, tie pasiutę laikai… Tiesa, paskui sužinojome, kad baldo dukra yra garsusis top modelis Carmen Kass, tai kažkodėl mus labai nustebino. Betgi štai dar vienas moralas – VISKAS, iš tiesų, YRA labai PAPRASTA ir bet kuris supermodelis turi paprastą tėvą, o ir pati Carmen yra paprastas žmogus nesvarbu kaip ją vadinsite).

IMG_8692.JPG
Paprasta nepaprasto skonio paelja paprastame Pozo Negro restoranėlyje

Keista Majanicho gyvenvietė mus nuvylė, mes į ją buvome nusitaikę nakvynės su žaviais vaizdais, bet ten buvo nejauku, todėl pernakvoję vėjuotame Meercat Manor paplūdimyje, pasukome į Corallejo.

Vakaras pas draugus VISADA yra geras vakaras. Su filmu vaikams, pliurpimu iki vėlumos ir Lanzarotės vynu (šalia esanti sala, kur GALIMA ir REIKIA viską pradėti iš naujo. Taigi, jei atsiras toks poreikis jūsų gyvenimuose, apsvarstykite Lanzarotės variantą ir PM mane, atsiųsiu instrukcijas ;). O ryte, pusryčiai prie nesibaigiančių balto smėlio kopų (jos daug platesnės nei Nidoje ir tikrai vertos aplankyti, nors Corallejo YRA pilnas turistų). Štai kodėl kemperis yra super dalykas – varai kur nori ir kada nori, kepi blynus gražiausiose vietose, tiesiog stoji ir kepi. Nerealiai. Man ir Australijoje tai labai patiko, kai mergytės buvo dar visai mažos. Apie kemperį tą ir prisimenu, kaip aš kepu blynus kokiame nors nenupasakojamo vaizdo paplūdimyje, o Jonas su vaikais ganosi netoliese, gal krabus vaiko, ar jūros žvaigždes tyrinėja ir aišku viską tempia man parodyti 😀

IMG_8710.JPG
Kemperio kino teatras lentynoje (beje, vaikų lentyna buvo didesnė, mūsiškėje atsisėst – be šansų. Bet mes turėjome vyno 😉 )

Taigi, Corallejo mums patiko ypatingai dėl kopų ir gražios dienos, nes švietė saulė, o vėjas buvo šiltas. Beje, apie vėją – Fuerteventura YRA vėjuota sala ir nors kelionėje man jisai netrukdė, ilgainiui pradėtų erzinti (čia aš apie save). Vėjas ten jaučiamas visur ir visokio laipsnio stiprumu, priklauso KĄ jūs norite ant to vėjo veikti 😉

This slideshow requires JavaScript.

Karolina su Mindaugu mums parodė El Cotillo miestuką iš naujo. Mes jį jau buvome aplankę šaltą ir vėjuotą dieną, taigi ir įspūdis susidarė ne koks, tačiau jie mus įkalbėjo dar kartą užmesti akį ir ta mintis buvo teisinga. Fainas ir pats miestukas, ir maistas, ir paplūdimiai, kurie labai priminė garsųjį Great Ocean Road Australijoje, taigi pasijutome kaip namie 😁 O dar saulėlydis! Visi spokso, kas susiglaudę, kas bučkį vogdami, o priešais, ant krantinės – valoma šviežia žuvis, – visiška romantika. Ten sugrįžtume.

Bet ką gi jūs manote, taip, be įspėjimo, atitipeno ir gruodžio 31 diena… Mes, atsimojavę su draugais (pas kuriuos važiavome švęsti naujako, bet planas pasikeitė netikėtai kaip ir visi geri dalykai gyvenime), riedam, bildam atgal į SAVO kampą. O širdis džiaugiasi, šaltosios ugnelės laukia, dumiam atgal į Pozo Negro. Kur pradėjome, ten ir baigėme ir dar kokį pusmetį tame pasaulio kamputyje būtume galėję praleisti.

PLATUMAS – GROŽIS – LAISVĖ

O pačią Naujų metų naktį mūsų uždegtas fakelas nebuvo vienišas, iš už baltų namelių pasipylė fejerverkai į tą tobulai tamsų dangų ir mūsų džiaugsmas, skimbčiojant šampano taurėm, buvo DIDELIS DIDELIS, o norai (tie dvylika, kuriuos pagal kanariečių paprotį reikia sugalvoti valgant dvylika vynuogių) buvo GERI GERI.

IMG_8796
Naujų naktis
IMG_8769.JPG
ir Naujų diena

Maudėmės, nes kas mums, gi pirma metų diena! Cypėm (nes šalta), šypsojomės ir žiauriai gerai jautėmės. Bet čia dar NE VISKAS – tada, prie mūsų vienišo kemperio, atėjo žmogelis nešinas maišeliu ir ištiesė Jonui. Ten – bandelės, ką tik iš laukinės krosnies, kuri pūpso ant kranto. Jėtau, o aš – sugadinta, jau maniau, kažką prisidirbom… Tos bandelės, dar dabar man ašarą išspausti gali, tas žmonių gerumas, nei iš niekur, pirmą naujų metų dieną…! Tikiu, kad jam, tam žmogeliui, metai bus nuostabūs.

IMG_8800.JPG
Bandelės su anyžiais ir meile
IMG_8818.JPG
Krosnis…

Pozo Negro išliks giliai širdyje kaip happy laukinė vieta (truputį žmogaus mačiusi ir užuodusi), tokia, kur vynas geriamas ant kranto naktį, stūgaujant vėjui, yra pats skaniausias, o katės, Marso nelaimei, greitos ir juodos. Beje, Marsietis TEN pasijuto tikru medžiotoju ir uoliai kiaulinosi kelio purve, kol snukis ir kūnas pamiršo baltą spalvą… TEN mačiau savo mergytes laigant po atvirą pasaulį, ieškant burundukų (kurių niekada ir nesutikome ☹) ir gainiojant laukines ožkas (ir vėl norėjo kelias parsivežti). TEN buvo aišku, visu šimtu procentų, kad narkotikas vardu KELIONĖS turi daugiau pliusų, nei minusų.

IMG_8797.JPG
Katės…. pffff… rrrr… miauuuu… RAUNATĖS???
IMG_8748.JPG
Po to Luka įvairavo į vandenyną su visais rūbais (taip jai pasitaiko dažnai… 🙂 ) Čia – Corallejo

Ech… prirašiau čia, nes gera prisiminti. Dabar lazdos (Kalėdų Senelio dovana 😉) ruošiamos keturių dienų žygiui pėsčiomis po La Gomerą. Be vaikų! Močiute močiutėle, mieliausia sengalvėle 😀 – aš tave myliu 😘 (čia mano mamytei, kuri pabus su murkom). Tiesa, dar spėjome pasidžiaugti sniegu, kalnais ir slidėmis Austrijoje, bet apie tai nerašysiu, nes jūs ten ir patys esat buvę, bei dešras tirolietiškas valgę.

UHMU5120_maza.jpgP.S. Dėl gyvenimo prasmės – aš pvz galvoju, kad ji kinta. Buvo laikas, kai prasmę mačiau popierinėse lėlėse ir, beje, prisimenu, kad žiauriai mėgau tą reikalą (mergaitės paveldėjo mano prasmės suvokimą, sorry, brangusis). Dabar prasmė numigravo pas gyvas lėlytes. Ar aš vis dar žaidžiu namus? Na ką gi, – myliu, myliu šį žaidimą. Ta proga eisiu į Aurimos Dilienės paskaitą apie vaikus, o apie vyrus ir moteris, pas Rūta Pivoriūnienę, jau buvau. Įsivaizduojate, čia, saloje ir paskaitų yra ir netgi laiko į jas nueiti 😮

IMG_8808.JPG
Mes

Hasta luego, amigos, gražios jums dienos, savaitės ir gyvenimo! Gal pavyks sekantį kartą greičiau brūkštelėti, jei lagaminus greičiau kraustysiu 😉

 

*Mangizmas – nekontroliuojamas potraukis išsivolioti mangų vaisių minkštime.

Apie Giovannį ir Kalėdų laukimą

Atšąlo. Vakare netgi užsimečiau jumperį. O dabar vėl sėdžiu savo atvirame ofise ir atrodo, kad būčiau ką tik atvykusi į salą. Mango medžiai apsitaisė naujais, šviesiai žaliais lapais, siautęs vėjas nurimo, visi tyliai ruošiasi Kalėdoms. Saloje pasiruošimas vyksta ramiai, niekur (išskyrus kiniečių parduotuves) nesimato per daug puošmenų, neskamba jingle bells (tik vaikų ipad‘ai dažnai transliuoja kažką apie papa Noel) ir … nedrimba šlapdriba.

IMG_8224_maza.jpg
Žydi mūsų mangai

Mama man priminė Kalėdų vainiką ir apsidairiusi nusprendžiau jį gaminti iš palmės lapo. Labai džiaugiuosi. Abu su Jonu jautėmės pavargę nuo didmiesčio Kalėdų maratono ir daugybės renginių – darbe, mokykloje ir kiekviename būrelyje, kurį lankė mergaitės. Buvome atbukę pačiai šventei dėl komercinės „Kalėdų“ gausos ir akli gražiai puoštom gatvėm. Pamenu sezoninę įtampą ir baimę, kad tik kuri mergytė neįsisirgtų, jau nekalbu apie pastovius krenkštimus ar slogą. Labai reikėjo pertraukos nuo pertekliaus, o geriausia – aukso vidurio.

IMG_8217.jpg
Kiekvienam savo – Marso naujas draugas ❤

Šį kartą šv. Kalėdas sutiksime jaukiame šeimos ratelyje, keturi dvikojai ir šunėkas. Gaminsime dvylika patiekalų, degsime vaško žvakutes (jas atsivežiau iš Lietuvos 😊) ir siųsime savo šviesias mintis į platų pasaulį jums. Pirmą kartą turiu laiko pagaminti Advento kalendorius mergaitėms, ir taip laukiu KADA galėsiu juos pakabinti jų džiaugsmui ir savo laimei.

Betgi nelemta man taip ramiai Kalėdų laukti ir giesmes giedoti. Nesenai aš sutikau GIOVANNĮ… ir tai ką jis man PADARĖ yra labai dviprasmiška. Žinote tuos LOVE&HATE santykius?! Būtent į tokią velniavą aš ir įsivėliau prieš šitas ramias Kalėdas…

IMG_20171011_1921087_maza.jpg
Būna ir taip…  o čia vaikų gimadienis (Nidai 7-eri… o svečiai ant buliaus :D)

O viskas nutiko bičiulių dėka (Neringa, Pauliau…). Gimtadienio proga gavau dovanų masažą ir nedelsdama nusprendžiau juo pasinaudoti. Tiesa, buvau kiek skeptiška, nes su mano kūno minkymu įtinka ne visi, mėgstu taip ir ne kitaip, ir dar mėgstu moteris. Ta prasme – masažistes. Bet idealių (man) rankų savininkė Deima* jau kuris laikas dingo iš mano gyvenimo (o kažkada ji buvo tas angelas, kuris suteikdavo jėgų išgyventi savaitę), todėl turėjau žengti žingsnį ir atrasti naujas rankas. Kaip sakoma, džiaukis kol gali, nes nieko nėra amžino.

IMG_7863_maza.jpg
TEN YRA SALA tarp debesų – Dangaus Karalystė

Jo vardas – GIOVANNI. Vardas reiškiantis – Dievo dovana. TAI JAU TAIP. Žinoma – italas, žavus, jaunas. Po galais!!! Ar tai, kad man sunku atsipalaiduoti su kitais vyrais yra keista??? Ilgai mąsčiau kokį čia masažą pasirinkus, gal pėdų, kad nereikėtų nuogai gulėti ant stalo su Giovaniu kvėpuojančiu man į nugarą?  Bet valandą juk neminkys man kulnų, o aukščiau eina blauzdos, šlaunys… ai, nemėgstu to įsitempimo ir nieko negaliu sau padaryti, fantazija juk neapsiriboja vien pastelinių spalvų Meškiukais ir pasakomis apie Lapiukus (manoji žydi visapusiškai). Tegu, pamaniau, bus nugara, nes pečiai įsitempę ir stuburui tikrai reikia pagalbos. Bet žinote gi kaip būna, tereikia žiežirbos, o tada… buvo ir rankos, ir kojos, ir veidas…

IMG_8143_maza.jpg
Panašiai kaip aš…

Pasakysiu sausai (o kartais tai daug geriau už saldžias liaupses) – GIOVANIS MAN PATIKO. Ir jo rankos dirbo stipriai, kad jaučiau visus judesius ir net kartais miauktelėdavau įspėti, kad tuoj cypsiu. Tai buvo tikras, geras, teisingas masažas. Išėjau iš kambarėlio jausdama visą savo nugarą, su dryžiais ant veido nuo masažo stalo ir palengvėjusia širdimi. Iš karto rekomendavau Giovannį Jonui. O tą dieną nupirktą naują virdulį (nes kurį laiką gyvenome be jo) pakrikštijome JO vardu. Kažkaip savaime taip gavosi ir NE, ne visi daiktai mūsų namuose turi vardus, tik GPS‘as – Birutė, o tas kur mašinoje – Monika ir virdulys – Giovannis.

Nuo tos įsimintinos dienos, kasdien užkaisdavau Giovannį po kelis kartus, vis geruoju minėdama jo stiprius prisilietimus, nes kasdien jaučiau nugarą, kol vakar taip susuko dešinį petį….

PO GALAIS, GIOVANNI, KĄ TU MAN PADAREI? Nei sėdėti, nei paeiti, nei plaukti, nei bėgti, NEI MIEGOTI!!! ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . …..

IMG_8222_maza
Čia NĖRA tikrasis Giovannis… nors labai mielas 🙂

Tuos daugtaškius interpretuokite pagal savo negražių žodžių atsargas.  Man SKAUDA. Labai retai geriu nuskausminamuosius, bet neišlaikiau, – visą dešinę kūno pusę maudžia lyg skaudantį dantį. Nebepadeda nei tai, kad jis žavus, jaunas ir italas. Taigi, kas galėtų mane kaltinti, kad myliu, mylėjau ir mylėsiu tik Deimą?! Esu “odnaliub” – to rusiško žodžio negaliu pakeisti, jis toks taiklus, kaip kad Giovannio virdulys yra karštas (dabar geriu kavą).

IMG_20171118_1713523_maza.jpg
Mano lapričio gimdienis 😉 ŠILTAI !!! Giovannis dar tik bus…

Taigi, grižtu prie tų LOVE&HATE santykių. Keisčiausia, kad mintyse, o gal net ir garsiai aš vistiek stengiuosi JĮ pateisinti. Gal čia jis rado mano problematišką vietą, gal taip ir turėjo būti ir netgi … gal man reikia VĖL pas jį nueiti?

Štai jums ir ramus pasiruošimas Kalėdoms. Esu paskendusi įvairaus plauko mintyse: apie gyvenime sutinkamus giovannius, pasirinkimus ir narkotikus. Aš ir sakau, kas per mintys?!? Lyg musės zyzimas… Apie tai sekantį kartą. Myliu, pasiilgau ir bučiuoju.

IMG_20171119_1530206_maza.jpg

Labai norėjau parašyti, o kai TAS noras ateina, nieko nebegaliu imtis. Turiu išsirašyti. Dabar palengvėjo netgi dešinei kūno pusei 😊 Gracias.

 

*mano angelo Deimos slėptuvė FB – Ameida Studio @intuityvusis.masazas

Esė mano šeimai, draugams, bičiuliams ir pažįstamiems

Šį kartą TIK apie save, nes ši diena yra mano. Šiandien vakarop, prieš keturiasdešimt vienerius metus, aš atėjau į šį pasaulį, laukta kaip berniukas – mergaitės formoje 😊 Esu labai laiminga, kad man buvo suteiktas gyvenimas, kad galiu patirti tiek daug: mylėti, ieškoti, abejoti, klysti, keltis ir vėl žygiuoti.

Čia – AČIŪ mano tėvams, už tiek daug, kad neišvardinsiu. Labiausiai už tai, kad myliu gyvenimą.

 

IMG_8156_1_maza
Monkey is alive!

Priimu ir šį, kitokį etapą, kurio metu nutinka vadinama mid-life crisis. Man rodos, nutinka visiems, anksčiu ar vėliau, vienaip ar kitaip pavadinta. Stabtelime ir atsigręžiame, nes jau yra į ką. O tada, krizės koloritas individualiai pasikoreguoja pagal  asmenybės tipažą. Aš viską imu giliai. Spalvas taip pat.

Viena bičiulė, kai kažkuomet gulėjau paslika dugne, prisipažino, “na aš taip nenorėčiau, tokių ekstremumų, kaip pas tave – tai kalno viršūnė, kurios net nesimato tvirtai ant žemės stovint, tai tokia bedugnė, kad, rodos, juodžiau nebūna. Man paprasčiau, kad ir nuobodžiai, bet tolygiai.“ Tuo metu ir aš visa savo esybe norėjau to nuobodžiai ir vienodai… Bet savo kailio neišversi (atsimenate ‘multiką’, kaip ežiukas vis kitų kailinių pageidavo?!) Mano kailis yra mano kailis. Ir šiandien yra mano kailio gimtadienis 😊

IMG_7817_1_maza
Up up up

Rytas prasidėjo nuo „Su gimimo diena“ lovoje ir dvigubo papajos torto (mūsų gaujoje tortai kinta pagal gyvenimo aplinkybes, prieš tris metus tortas buvo iš kumpio :D).

 

This slideshow requires JavaScript.

Dovaną paskubėjau apsirengti, apie ją jau kuris laikas kalbėjau, bet nesuskubau įsigyti.

IMG_8167_1
HOLA 41 – ieni!

Giliai imdama ir keturiasdešimt pirmąjį, vos neatsisakiau rytinio ritualo – pasiplaukiojimo Atlanto vandenyne, bet šalia buvo Jonas (!) ir dėl to viskas pasisuko taip, kad dabar geriu kavą vis dar jausdama gaivų sūrumą ant savo rankų (čia juk ir yra esmė). Labai norėjau sėsti ir parašyti šias eilutes, nes jūs mane sveikinate, mano telefonas atgijo, man LABAI GERA.

AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!!

Per savo šventę, esu TEN ir su TAIS su kuriais ir noriu būti. Nieko nekeisčiau. O kai užplūsta gilios mintys apie stabilumą, kurį „atimu“ iš savo vaikų, turiu kontrargumentą, kuriam reikėjo  41 metų patirties susiformuoti –  kas gali suteikti vaikui didesnį stabilumą, nei šeima? Šeima, kuri yra kartu ir kartu išgyvena viršūnes ir papėdes. Joks namas, ir jokia stabili rutina šito nepakeis.

IMG_8028_maza
Mano keturiasdešimt vieneri turtai

Mano kelias tikrai margas, jame daug kalnų, bet į jų viršūnes aš žiūriu tikėdama, kad nuo ten atsivers puikus vaizdas ir svarbiausia, aš mėgstu kopti. O šešėliai, – jie gyvena papėdėse, be kurių neegzistuotų kalnai.

„Ir kai šešėlis dyla ir išnyksta, šviesa, kuri lieka, tampa šešėliu kitoje šviesoje“

(Pranašas K.Gibran)

AČIŪ už sveikinimus! Mano keturiasdešimt vieneri yra nuostabūs, nes ant kažkurio kalno, sutikau jūs ❤

IMG_8161_maza
Gimtadienio kava