Štilis Australijoje.

Senai nerašiau, nes nuotykių daug nebuvo. Teko nuo-ty-kiau-ti lovoje su knygomis, o ten rašo: „kai nuotykiai tampa kasdienybe, jie nebetraukia“. Kitaip tariant tos eilutės be užuolankų tiesiai į mane prakalbo: „Stabdyk arklius, nes tau nebeįdomu net kai turi būti įdomu…“ čia rimtai tiesos yra, bet na arkliai jau TAIP ILGAI stovi, kad labiau begemotus primena, o ir mano pėdos trumpėja žiūrint iš viršaus per pilvą… Aš sąžiningai iškepiau visus sausainius ir pyragus, kurių receptus buvau išsitraukus, liko tik lūpų balzmo gamyba ir iš principo esu tikrai pasiruošusi nuotykiams, o pasaulis transliuoja visai kitokią programą… be to, birželį neaplankysim Lietuvos, o ir Magnetic‘o sala kuri buvo mano paskutinė viltis, dabar atrodo žiauriai toli.

IMG_9835
Pasiruošėme žiemai – tikri, tikrų australų Australijoje pagaminti Uggs

Pas mus ateina žiema ir jei neatsidarys valstijų sienų, tai šalsim uždaryti Melburne stebėdami uogų ir pomidorų srautą Lietuvoje per FB (niekaip nesuprantu kodėl tos braškės yra pačios skaniausios Lietuvoje???). Na, o šalti (riestinis kirtis ant a) žmonės čia įpratę (aš dar ne). Va derinant roletų pakabinimą ant langų man buvo primygtinai siūloma kabinti roletus taip, kad jie žemyn leistųsi kiek įmanoma arčiau lango, nes tokiu būdu roleto medžiaga SULAIKYS ŠALTĮ varantį nuo lango… O aš, višta,  galvojau, kad tam reikalui nor-ma-lūs langai turi būti dedami statybų metu, bet čia, – kitokios tradicijos. Čia žmonės sėdi apsidėję pūslėmis ir vegetuoja iki vasaros. Skersvėjis lakstantis po nesandariomis durimis yra NORMALU, užklaustas statybininkas atsakė, kad tai – natūrali ventiliacija. Jis nejuokavo, jis tuo įsitikinęs. Žinokit dabar net aš pradedu suprasti KODĖL antrame namo aukšte tuos langus tik 10 cm galima atidaryti (tikrai ne dėl vaikų saugumo). Vėdinimas neturi būti atskiras veiksmas, čia jis subtiliai integruotas į kasdienybę, viskas PASTOVIAI ventiliuojasi be jokių pastangų, o rekuperacijos sistema yra nereikalingas ekstremumas. Rimtai, nebūkite snobai. Iš tiesų tai viskas gali būti paprasta. Tereikia nusileisti ant žemės.

IMG_9683
Pas mus skraido ir lapės, todėl nusileisti būna sudėtinga…

Bet aš jau arklius sustabdžiau, tai jei dar nusileisiu, kas tada man beliks?! Lova ir knyga. Na, reikia pripažinti, abu dalykai neblogi, o dar pagalvė! Netgi mini knygų klubą susiorganizavome su keliom lietuvaitėm, laukiu nesulaukiu kada šia savaitę po ilgo nesimatymo susirinksime. Vyno bus.

IMG_E8102-1
Mes savo vietoje

Vaikai vis dar mokosi internetu. Pas mus pats mokslo metų įkarštis, todėl nenormaliai laukiame, kada atsinaujins normalus mokyklų lankymas. Taip, turiu pasakyti, mūsų mokykla nerealiai pasiruošusi on-line mokymui, bet kaip bežiūrėtum, kokybė vistiek nukenčia. Be to, Marija sakė išprotės be savo amžiaus žmonių (mhhu, aš stengiausi…). O Jonas kartą grįžo iš pieno pirkimo misijos su specialiu ‚įrenginiu‘ vyno buteliams nešti, aišku, ne tuščiu. Tai viską pasako. Išgyvensim. Bet reikia pasakyti, kad uždarius sienas pasijaučiau dar toliau nuo Lietuvos. Tai kaip jie Marse planuoja gyventi???

98067439_2557943727753856_4256006724240015360_n
Pieno neradau

Tiesa, jau savaitė kaip galima eiti į ‚hikus‘. Tai toooooks kaifas, ne visai taip pat kaip dviese pėsčiomis po La Gomeros salą, bet ir keturiese su bumbančia Luka po Dandenong‘us braidyti yra gerai.

IMG_9824
Mountain Ash, berods aukščiausi eukaliptai Australijoje

Tas didelio miško kvapas, smagi vėsa ir tolygus judėjimas pirmyn. Laisvė yra kaifas. O pakeliui namo, stabtelėjus, tikriausiai pirmą dieną veikiančioje šokoladinėje, belaukiant lauke karšto gėrimo, tarp daugybės laisvės ir gamtos ištroškusių melburniečių, užkalbina mane įdiomios išvaizdos, didelių žilų plaukų savininkas, ex-vokietis, dabar jau ‚full-on‘ australas. Bendravimas irgi – laisvė. Daug įdomių dalykų gali sužinoti, kaipo kad už kelių butikų ir lietuvio meno galerija beesanti, taip, ten kalnuose. Arvys Gallery vadinasi ir joje (aišku užsukome) pats Arvydas plepa su lankytojais. Ir lietuvių meninkų darbų pilna, ir Mamontovas praeitais metais ten koncertavo ir aš iš karto pasijutau namie. Visgi ne toks pat yra gyvenimas su knyga lovoje. Reikia laisvės, tada nuotykiai, (kaip ir lietuviai), už kiekvieno kampo, netgi Dandenong kalnuose, kažkur kitoje pasaulio pusėje nuo Lietuvos, ima ir atsitinka. Va.

IMG_9872
Japoniškas klevas, kamienas ne jo 😉

MELBURNAS. Kasdienybė 🦘

Melburne lyja, pila tiesiog, taip čia ne tik dega, čia ir kruša varo ir saulė už pusvalandžio šviečia. Tikrai, NENUOBODI šalis.

CPBP0350-1
+38 laipsniai (foto: ačiū Laura!)

Viskas dėliojasi į vietas, va į priešingo eimo juostą buvau išvažiavusi tik kartą, moteriškė miela pasitaikė (toje mašinoje, kur aš kaktomuša atvažiavau), sulėtino ir nusišypsojo mano persigandusiam veidui, ir DAR pamojavo…
Mangų šeimoje niekas nebenori, kaip ir viskas tuo pasakyta. Ai, dar sudegė pradinės mokyklos biblioteka visai netoli mūsų naujų namų. 160 metų pastatui, gal ir reikėjo jį atnaujinti, tik gal per žiauru štai taip viską liepsnomis paleisti (galvojau, kad čia tik mūsų Žvėryną Vilniuje taip atnaujino)? Gerai, kad niekas nenukentėjo, aišku mokyklą uždarė, vaikus perskirstė per keletą kitų mokyklų, o pasirodo, kad bibliotekoje ne laidai užsidegė, kaip kad aš įtariau (nes čia laidai, žinokite, nėra po žemėm, tik naujom statybom tai privaloma, o visur kitur jie kadaruoja nuo me-di-nių stulpų, lyg gyvas priekaištas, kurio nepastebi prie tokios aplinkos pripratusi australų akis), mokyklą, pasirodo — PADEGĖ. Tiesa, netyčia.
IMG_8455Ir dar bjauresnė tiesa, kad paaugliai, kurie naktį išlipo pro miegamojo langą ir surengė Pa-SI-MA-TY-MĄ ant bibliotekos stogo su romantišku lauželiu YRA iš mūsų mergaičių mokyklos.
BE ŽODŽIŲ.
Nežinau ar graužiasi šiuo metu tų asilų tėvai, kartais nebesusigaudau čionykščių „blue blood“ vertybių sistemoje. Ta proga dar pažiūrėjau australės Jeniffer Kent prodiusuotą „Lakštingalą“ (Nightingale) ir … Žiaurumas visgi yra universalus užkariautojų bruožas, deja, todėl čionykštis „blue blood“ turėtų kritiškai vertinti tiek savo, tiek savo prosenelių veiksmus, o ir TOKIA genealogija vargu ar vertėtų didžiuotis nepaisant pilių Toorak ar Brighton rajonuose…
IMG_8079Save priskiriame „new blood“ kategorijai, kuri smarkiai čia reikalinga 😉 Tikiuosi mūsų vaikai neįstrigs “Brighton bubble“ vadinamame darinyje…

IMG_8327
O dangus čia – tobulas. Ir tą žodį AUSTRALIJA su visais „už“ ir „prieš“ myliu sau toliau 😀

Kadangi pas mus atėjo Rugsėjo 1-oji (sausio 28-ą, šį kartą), aš priartėjau prie suvokimo kaip žmonės prasigeria arba išeina iš proto. Mūsų mokykla tikrai stengiasi, prieš prasidedant mokslo metams kelias dienas gaudavau po 10 -12-a elektroninių laiškų su DAUG info ir daugybe nuorodų, kur rasti DAR DAUGIAU info ir visą ją suvirškinti. Toliau sekė info vakarai, info rytai, info vidurdieniai, susitikimai su mokytojais, būrelių atrankos, ipad‘ų užkrovimai mokomąja medžiaga ir t.t. ir pan. Galima nedalyvauti, galima maištauti, bet tada galima neiti ir į mokyklą. Buvo momentas kai apsižliumbiau nuo pertekliaus, bet sako kad su metais lengvėja. Nesakau, kad čia kažkas kaltas, ESMĖ, kad atsidūrus privataus lavinimo centrifugoje  (įrenginys (karuselė) labai didelei apkrovai, perkrovai sudaryti) nieko kito tikėtis ir neturėtumei. Nepaisant viso to vistiek LABAI džiaugiuosi, kad pagaliau ir į mūsų kiemą atėjo rugsėjo 1-oji.

IMG_8347
Toje minioje yra ir mūsų Marija, kaip ji atsidūrė SEPTINTOJE klasėje šokinėdama per skirtingas mokyklas ir sistemas, net aš pati nebežinau…

Dar iš įdomybių skyrelio apie gyvenimą Melburne: pliažo tinklinis vyksta nepaisant oro sąlygų ir žaibiškos kaitos, pvz pučiant 56 km/val. vėjo gūsiams. Ta proga sportininkai kasa tranšėjas smėlyje, kad kamuolys nenuriedėtų per toli. Kasiau ir aš, nauja patirtis visuomet įdomi. Štai kai vėjo beveik nėra, (o tai paitaikė per porą treniruočių) visi būna apšalę, nes krentančio kamuolio trajektorija tampa nus-pė-ja-ma, o su tuo tvarkytis sugeba ne visi.
IMG_8259Ir čia sportas YRA apie varžybas. Nėra būrelio, kuriame nebūtų pastovių varžybų, ar tai būtų plaukimas ar šokis, pvz mergaičių krepšinis vyksta taip: ketvirtadienį treniruotė, pirmadienį varžybos kitoje mokykloje ir taip kiekvieną savaitę. Va, klausiausi rašytojo Pico Iyer pasakojimo apie Japonijos ping pong‘o klubus, kuriuose priešingai anglo-saksų kultūrai laimėjimai ir pralaimėjimai nėra sureikšminami, taigi bendraminčių susibūrimo ir žaidimo tikslas pasikeičia. Tai tampa intensyvia mėgiama veikla BE spaudimo. Mano galva, mano naujoje šalyje to spaudimo yra PER AKIS, nors gali visai būti, kad čia mano auklėjimas kalba. „Citius. Altius. Fortius.“ šūkis, kurį vaikystėje matydavau plakate virtuvėje manęs niekuomet ir neapleido. Žodžiu, varom 😊

IMG_8388
Kad nebūtų nuo-bo-du aš kartais keičiu kailį ir formą

Ta proga gavome trečią baudą už greičio viršijimą ir baudos tašką. Jonas nusprendė paprastai, kai gausime dvyliktą tašką – KEISIM šalį. Bent jau aiškumas atsirado kiek ilgai mes šitoje saloje gyvensime. Panašu, kad dešimties metų tikslas (kol mergaitės baigs mokyklą) kol kas yra sunkiai įgyvendinamas.

***

Australija yra kelionė. Lakes Entrance.

Štai ką supratau, – žmogui labai reikia ATOSTOGŲ. Susikrovusi kojas ant įkaitusios mašinos panelės (pakeliui į Lakes Entrance) dar supratau, kas buvo negerai su tuo pirminiu Australijos pojūčiu…
Australija YRA apie KELIONES. Trumpas ar ilgas, tolimas ar artimas. Visai kaip gyvenimas yra kelionė, taip ir Australija. Taigi va, pagaliau jaučiuosi atgavusi aiškumą 😉
Man patiko žydų pažiūris į gyvenimą apie kurį papasakojo Nida Degutienė, kuri svečiavosi Melburne ir vaišino mus nuostabiais patiekalais iš savo knygos „Izraelio skoniai“. Cituoju: „Geriausia ten kur aš ESU. Geriausi tie sprendimai, kuriuos aš PRIĖMIAU. “ Aš šitą žydų išmintį paėmiau į tieisiai į širdį. 😉
ATOSTOGOS.
IMG_7446.jpgLakes Entrance
randasi maždaug 4 valandos (kelionės mašina) nuo Melburno. Ten mes lankomės ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes kai žmogus užsinori krabų, tai geresnės vietos netoliese, žmogau, nerasi. Kelionės trukmė priklauso nuo to kiek kartų reikia pakeliui stoti, ar vežiesi su savimi vaikų, žiurkių ar šunų.
Šį kartą dalis mūsų zooparko, t.y. Marsietis liko pas draugus, o Luna (čia – žiurkytė) važiavo kartu. Easy. Tik va, pakeliui Jonas pradėjo neramiai žvalgytis. Aš žinojau puikiai KO jis ieško, visgi devyniolikti metai kartu skuodžiam per gyvenimą. Tylėjau, nors buvau tikra, kad kai jau užmatys tą pulkininko Sander‘so veidą, aš neturėsiu JOKIŲ šansų pasipriešinti (o jei rimtai, aš ir pati mėgstu tuos aštrius sparnelius, bet teisingą požiūrį ir griežtą nuostatą reikia išlaikyti, todėl visuomet protestuoju).

tenderwings.jpg
be žodžių….

Pakeliui radome net kelis KFC, bet ištempėme iki Bairnsdale, o jau tada išalkę apsiriebalavome iki ausų…  Štai taip sveika mityba ir būna nugalėta (nors tu ką), bet kiek prisimenu mūsų klajones su Jonu po Australiją, tiek jos nusėtos giedro pulkininko žvilgsnio (aš, tiesą sakant, Australijoje pirmą kartą ir buvau supažindinta su p.Sanderso legenda, o štai Jonas su juo bičiuoliavosi nuo seno, matyt, Amerikoje sutiko… o Vilniuje, žinau, pakaitalu buvo pasirinkti Liūtuko koldūnai (nes KFC dar nebuvo), čia dar prieš mane, žinoma…).
Taigi, Lakes Entrance pasiekėme visiškoje skrandžių palaimoje :). Kalba pagaliau pasisuko apie TAI ko ir važiavome – apie žvejybą ir krabavimą. Lakes Entrance tai nedidelis miesteliukas prie vandenyno, kuris garsus vienas su kitu besijungiančiais lagūniniais ežerais, štai ten mes ir norime pamirkyti savo kabliukus. O aš laukiu nesulaukiu kada pasiūbavusi išmesiu naujutėlį krabų tinklą prieš tai pririšusi porą vištos kulšių. Krabai, kaip žinia, yra besočiai ir net traukiami tinkle toliau kemša jauką. Tiesa, iš patirties žinojome, kad Lakes Entrance geriausia krabauti iš valtelės, todėl sekančią dieną išsinuomavome ‚putt putt boat‘ ir su dviem meškerėm (tuomet dar Kalėdų Senelis nebuvo apsilankęs su trečia 😉), bei krabų tinklu išpuškavome į atviresnius vandenis. Australijoje, kiekvienoje valstijoje privaloma įsigyti žvejybos licenziją, kad galėtumei ramiai žvejoti ir ŽINOMA būtina laikytis taisyklių, kokio dydžio ir kokios rūšies žuvis gali pasilikti sau.

IMG_7353.jpg
‘Aye aye captain…’

Mūsų kabliukus kažkas po vandeniu kibino dažnai, todėl nebuvo nuobodu, nors traukiamos žuvytės (daugiausia flatheads) ir buvo gerokai per mažos suvartojimui . O štai smėlio krabai tuo metu neturėjo jokių dydžio apribojimų (bet mažų mes vis tiek nepasilikome) ir jų buvo GAUSU. Štai kodėl žvejybą yra smagu derinti su krabavimu, nes krabų laimikis beveik visuomet – GA_RAN_TUO_TAS, o štai žuvyčių… tą dieną grižome be jų (visuomet yra žuvies parduotuvė), tačiau su kibiru žnyplėto laimikio.

IMG_7401.jpg

Šitą paleidome su žinute vyresniems krabams: ‘prisistatote tuoj pat!’

Lakes Entrance, nuo seno, apsistojame Kalimna woods kotedžuose. Tokie nameliai miške netoli Kalimna jetty. Ten, nuo ilgesnio liepto, atvažiuoja žvejoti vietiniai ir TEN galite rasti mus užmetusius meškeres anksti ryte (mh.. retokai) arba vakarop… Štai sekantį vakarą, praleidę labai karštą dieną žvejojant Lake Tyers (tiksliau spokstant į virš vandens šokinėjančias žuvis, kurios garantuotai tyčiojosi iš mūsų prakaito) mes ir nutūpėme ant Kalimna liepto. Saugomi ant stulpo betūpinčio didžiulio pelikano viltingai sumetėme savo žaislus vandenin. O TADA atvažiavo autobusiukas pilnas … kienietukų. Žinokite joooo, tie kultūrianiai skirtumai YRA ženklūs… Ligi tol žvejojome keturiese plius trys vietiniai. Ramiai, laimingai, pusbalsiu pasišnekėdami ir staiga TOKS triukšmas, DAUG judesio ir dar DAUGIAU fotoaparatų. Na, pradžioje nekreipėme dėmesio, spitrijome į savo valus ir neramiai laukėme kas čia bus.

IMG_7384.jpg
pas mus žvejoja visi

Garsas buvo šaižus. Krūptelėjusi atsisukau. Šalimais, smulkutė vyresnio amžiaus kinietukė, garsiai rėkdama daužė metalinį stulpą akmeniu. Pelikanas, kurį ji, matyt, norėjo nuvyti (KODĖL neklauskite) pasipiktinęs išskėtė sparnus klegėdamas. Moterai to nepakako, ji ir toliau čaižė stulpą maždaug metras nuo mūsų (šmėstelėjo mintis, kad mes – nematomi…). Neiškentusi paklausiau „ką jūs darote?“, tačiau nesulaukiau jokios dėmesio išraiškos. Tuo tarpu australai, kurie žvejojo šalia net neatsisuko. Tyliai ignoravo kinietukės išsišokimą lyg jos nei nebūtų.

IMG_7325.jpg
Gražolis PRIEŠ kinietukų ataką

Štai jums TRYS SKIRTINGOS KULTŪROS ant vieno lieptelio.
O vandenyje pilna jūros žvaigždžių, kurios, beje, taip pat mėsėdės, todėl ištraukę krabų tinklą vis rasdavome kelias įsirangiusias šalia vištos. Ten, tos rūšies žvaigždės yra prisikiriamos kenkėjams, todėl jas reikėjo palikti sausumoje, tačiau Marija (aistringa jų gerbėja) sumetė visas atgal.. Neprieštaravau. Tuo tarpu prie lieptelio atkeliavo ketvirtos kultūros atstovai – aborigenų palikuonys. Didelės didelės, tamsios odos moteros nešinos esky šaltdėže, pliūkštelėjo vandenin. Viena nardė ir traukė žvaigždes, kita jas krovė į tą esky plūduriuodama netoli liepto. Prisirinkusios pakankamai dar nusilupo moliuskų nuo apmaurojusių stulpų, tada geranoriškai išgelbėjo dreifuojantį kinietukų krabų tinklą, kurį anie sugebėjo nusviesti vandenin pamiršę laikyti virvės galą, kad turėtų kaip jį ištraukti😅.

BBRN0497.JPG
ne kažką J ištraukia (dar yra jūros arkliuką pagavęs …), krabų tinklas – mano specializacija 😉

Ne užilgo vėl krūpteliu. Stulpą su pelikanu atakuoja kita kinietukė. Garsas NEREALUS, nes stulpas metalinis, o ji daužo akmeniu palydėdama skambesį savo karkiančiu balsu. Pelikanas apšalęs kaip ir mes.
Vienas australas tuomet susivyniojo meškerę, ne už ilgo jo pavyzdžiu pasekė ir senelis su vaiku. Likome lieptu dalinti su kinietukais ir aborigenais. Žuvys, beje, kibo viena po kitos. Atsirinkę didesnes, tris pasilikome vakarienei. Aš susimąsčiau, ką su jūros žvaigždėmis veiks aborigenai, tikriausiai ruoš vakarienę, bet nesuspėjau paklausti. Kalimna jetty ištuštėjo. Saulė leidosi ir mes pastoviniavę ramybėje suruošėme puotą jūroms gyviams sumesdami savo masalą vandenin, o tuomet dėkingi + laimingi patraukėme link namukų eukaliptų miške.

IMG_7432.jpg
Užkandom

Sutemus, prie tų namukų duodasi posumai ir uodai. Pastarųjų ten LABAI daug (ech prisiminiau Tenerifę, kur jų NĖRA…). Tinkleliai neapsaugo, nes namukai seni ir tikrai skylėti. Mes palikdavome šviesą tualete, o ryte grindys būdavo nusėtos įvairiais vabždžiais.
Ta vieta, Kalimna woods, mums su Jonu daug prisiminimų kelia, čia atvykdavome dar be vaikų. Viską prisimename ir posumus, ir kaip pirmą kartą buvo įdomu juos stebėti ateinant pasivaišinti jiems paliktų skanėstų, ir mažulyčius sugar gliders (tokie mažulyčiai sklandantys posumiukai, kurie mėgsta saldžiai paėsti) ir daugybę lorikečių (spalvotos papūgėlės), kakadų ir kitokių paukštukų, kuriuos devintą ryto sąžiningai lesino šeimininkai… Jonas rodo vietą, kur gulėjo labai dvokianti kengūros maita, o toliau prie posūkio ir vargšiukas kojas užvertęs wombat‘as… tik štai šį kartą šeimininkai jau buvo pasikeitę… o tai ne visuomet į gera.

IMG_7332.jpg
Posumų vakarienė

Atvykusius mus pasitiko kinietukės šypsena, tačiau ne šiluma. Ji greitakalbe išbėrė instrukcijas, pamiršusi pasiteirauti iš kur mes ir kaip kelionė, nepasižiūrėjusi kiek kartų jau mūsų lankytąsi Kalimna woods… Sausai atlikusi savo darbą ji nurodė mums jau pažįstamą namuką nr 9… Būtent jame ir buvome apsistoję paskutinį kartą. Luka tuomet žiauriai susirgo, o šeimininkai mums leido likti ilgiau, jie papasakojo kaip  jie patys kūrė Kalimna woods ir kaip smarkiai jie myli tą vietą, kiekvieną namelį ir rakandą. Jiems rūpėjo kas MES, o mums buvo įdomu klausytis JŲ istorijos. Visgi kiek daug reiškia nuoširdumas… vieta miške yra nereali, ten tokia ramybė, fantastiškai gera aura, visada norisi ten grįžti, bet štai tas pasikeitęs kultūrinis kontekstas…
IMG_7339.jpgTačiau mini atostogos buvo nuostabios ir mes rekomenduotume Lakes Entrance kaip super gerą vietą ramiam poilsiui gamtoje. Tiesa, teko PER DAUG artimai susidurti ir su nepageidaujama Australijos fauna. Kai Marija kažką neaiškiai klyktelėjo mašinoje, mano jautrūs sonarai užpelengavo akivaizdžią  PANIKĄ, ir aš be žodžių neapsakomu greičiu atsisegiau saugos diržą ir iššoviau iš mašinos. Tą patį padarė abi mergaitės. Jonas, sukrėstas klyksmo piktai burbuliavo, kad nėra ko čia rėkauti. Na, jautrūs sonarai ne pas visus auga… ir BE TO, jis neturi ARACHNOFOBIJOS.
Pasak Marijos, rudas, gauruotas ir didelis voragyvis nusirito VIDINIU Lukos langu ir nukrito po kojomis. Aš esu NEREALIAI dėkinga, kad mašina buvo ką tik sustojusi.
Jonui teko skubiai važiuoti „diklofoso“, IŠ-AR-DY-TI mašiną po gabaliuką, kol galiausiai tas padaras buvo aptiktas po kilimėliu Lukos pusėje. Patikėkite, TĄ naktį ramiai miegojo tik Jonas.
Gamta yra gamta, man žiauriai gaila, kad aš negaliu nuo to IŠSIBAIMINTI, nes tikriausiai rinkčiausi gyventi toliau nuo miestų, ten kur sklando ta nepaprasta Australijos gamtos aura (nors siaubingi gaisrai galbūt priverstų mąstyti kitaip…)

IMG_7475.jpg
Lu žvejoja Lake Tyers, čia didelės žuvis mums rodė špygas…

Australija yra KELIONĖ, pilna netikėčiausių nuotykių ir patyrimų.

IMG_7452.jpg
Būkite saugūs ir laimingi naujaisiais Žiurkytės metais 😉

Melburnas -adaptacija 3

Šiandien pirmą kartą nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad buto, kuriame glaudžiamės, sienos tokios storos, net kai lauke virš 30 laipsnių KARŠČIO (o šiandien praneša 39…) viduje vis tiek vėsu net su megztiniu..

80075959_600975240671581_5442407215451340800_n
O iš tikrųjų –>43 laipsniai karštumos (tiesa, rytoj – 19 C)

Pas mus – Australijoje, baigiasi mokslo metai, ir aš taip TO laukiu, nes užsiėmimų prasme, australai vaikus apkrauna dar daugiau nei Lietuvoje! Šeštadieniai ir sekmadieniai yra skirti sporto varžyboms, treniruotėms ir visokiam kitokiam lavinimui, o darbo dienomis, taip pat, būrelis veja būrelį… po Tenerifės bim bam (o man atrodė mes ten normaliai užsikrovę buvom) jaučiamės patekę į vaikų gyvenimo „rat race“. O jau nekalbu apie KULTŪRINIUS skirtumus. Kartą bendravau su grupele mamų ir man besiklausant jų pokalbio plaukai pasišiaušė, kai sužinojau, kad visų jų vaikai po pamokų dar turi ir privačias matematikos, anglų ir kitokių dalykų pamokas. Akimirksniu pasijutau kažką smarkiai praleidusi, o kai viena tų mamų atsiuntė matematikos testą ir Luka (mūsų matematikos žvaigždė) išsprendė tik kiek daugiau nei trečdalį užduočių spėjau žilstelėti, bet Jono logikos balsas prasimušė pro nesusipratimo miglą ir privertė mane šaltesniu protu peržvelgti situaciją. Pasigooglinusi testo lygį supratau, kad jis skirtas 5 – 6 klasės matematikos olimpiadai… Uff.. nukrito akmuo (Luka – trečioje klasėje), bet mano naujos pažįstamos nuomone, jei Luka įveiktų tą testą, TADA aš galėčiau būti rami dėl jos matematikos lygio. Susimąsčiau, kodėl aš turėčiau norėti, kad mano mažė, kuri dar ir klasėje prie jauniausių, būtų pasiekusi 5 – 6-os klasės matematikos lygį?! Ir to pačio paklausiau tos pačios mamų grupelės. Jei rimtai, jos ne-su-pra-to mano klausimo. Pasirodo ESMĖ ir yra būti 12-24 mėnesiais labiau pažengusiu, nei NORMALŪS klasės draugai… RIMTAI?!
img_7146.jpg

img_7147.jpg
Uždavinukai, kurių Luka neišprendė ir aš jos nekaltinu, kai kurių neišsprendžiau ir aš…

Turiu pridurti vieną DETALĘ, – tos mamos visos buvo iš Azijos (pagrinde iš Hong Kong’o). O ilgalaikių australių mamų nuomonė, kurią, beje, atspindėjo ir klasės mokytojos nuomonė, korepatitoriai yra reikaling tuo atveju, jei vaikas nepatempia reikiamo normalaus klasės lygio. Štai jums ir KULTŪRIANIAI SKIRTUMAI, kurie čia ryškūs ne tik edukaciniame kontekste. Skirtumai yra ženklūs, kaip ir visuomenės susiskaldymas į senuosius “tikruosius” australus ir ne visai tokius. Mes, kaip nesenai atvykę, tai aiškiai pastebime mokykloje. Esame tokie tarp dviejų pasaulių, nei senieji australai, nei tie, kurie įkyriai skverbiasi iš Azijos ir, mano subjektyvia nuomone, NĖRA džiaugsmingai sutinkami…  O mes štai – tikra egzotika, kurią neaišku su kuo vartoti, todėl geriau palikti ramybėje. Visgi daug kam iš čionykščių Europa yra daugmaž VIENA ŠALIS, greta kurios dar egzistuoja mama Anglija. Reikia pasakyti, kad šį kartą gyvenant Australijoje, žiauriai erzina tas siau-ra-po-žiū-riš-ku-mas. Aišku nepamirškime, kad visuomet YRA išimčių. Aš kalbu apie bendrą pojūtį ir tą erzinantį jausmą, kai matai, kad australai ir VĖL išrado dviratį, nors jis jau senų senovėje rieda pasaulio gatvėmis. Tereikia pasidomėti ir pasižvalgyti toliau savo numylėto barbio (čia bbq, grilinė be kurios neįsivaizduojamas australo kiemas).

IMG_6859.JPG
Barbį mylime ir mes 😉

Ignorance is bliss… Aišku kaip dieną, kad tie vaikai (o ir žinoma suaugę), kurie keliauja ir dažnai mato žemėlapį, pasaulį suvokia visai kitaip, nei tie kurie nėra buvę už savo (kad ir nuostabios) šalies ribų. Viena mokytoja pasakojo, kad kažkada per geografiją mokiniam reikėjo pažymėti vietas, kurias aplankė per atostogas, tai vienas vaikas nupiešė salelę, šalia Australijos vakarų pakrantės ir užrašė P-a-r-i-s… mokytoja visaip bandė suvesti KAIP galima buvo taip susimauti, bet vaikas tvirtai tikėjo, kad palikęs Perth (čia Australijos miestas vakaruose), jis atsidūrė mažutėje saloje (čia, matyt, visa Europa), kurioje ir buvo jo aplankytas Paryžius. Besiklausydama tokių istorijų aš greitai pamiršau patarimą skatinti savo mergaites būti 12 – 24-iais mėnesiais labiau pažengusiom matematikoje, nes, manau, jos ŠVIESMEČIU toliau bendrame pasaulio suvokime.

IMG_6875.JPG
Vien CE-PE-LI-NŲ pažinimas ką reiškia! Melburno lietuvių klube 😉

Kalbant apie spalvotą naminę kasdienybę, įsigijus žiurkytę Luną, Marsas pasikeitė… Mūsų draugiškas, gerasis su-plo-ta-snu-kis neteko ramybės ir patruliuoja Marijos kambario duris dieną naktį. Prasiskverbęs pro durų plyšelį išmoko letena ištraukti apatinį narvo padėklą, kad kaip nors iškrapštytų tą neaiškų PADARĄ.. Kai jį randu prie narvo, seilės jau siekia žemę… Negaliu patikėti, kad jis taip smarkiai nori ją SUĖSTI (aš aišku tikėjausi, kad žiurkytė susiraičiusi miegos ant Marso rinkių, o jis jai knarks lopšinę…). Įtariu, kad Luna jam primena driežus Tenerifėje, kuriuos Marsas buvo įsigudrinęs gaudyti ir netgi PAGAUTI, o tada… Žiurkytė Marso akimis, jokia jam ne įseserė… bet KAILĖTAS driežas, todėl praradęs ramybę jis siekia savo paprasto baisaus tikslo…

IMG_7124.JPG
Ką ji ten berašytų – aš čia ne prie ko…

Kartą, labai supykusi, išmečiau jį už durų, kad suprastų, jog šeimos narių niekas NEĖDA. Ne už ilgo išgirdau mielą kalbinimą ir supratau, kad teks prasikaltėlį Marsą įsileisti atgal, nes tikrai kas nors priglaus tą “nekaltą” snukelį. Už durų radau moteriškę, kuri jau norėjo skambinti į savivaldybę, nes toks MIELAS šunelis pasimetęs ir be antkaklio… Kai pasakiau, kad jį nubaudžiau, nes vos nesuėdė žiurkytės, moteris supratingai paėmė mane už rankos “o taip, aš užklijavau grindjuostę su lipnia juosta, ir daugiau JOKIŲ kakučių spintelėje..!” – užtikrino ji mane. Ją sutrikdė mano apstulbęs žvilgsnis, tepasakiau – “žiurkytė – mūsų namins gyvūnėlis” ir pasiėmusi Marsą uždariau duris. O tada susimąsčiau, tai ką man tam vidutiniam australui aiškinti apie mažą šalį prie Baltijos, kai jie čia, viduryje Melburno, gyvena su kakučiais spintelėje ir izolke naikina graužikus?!. Blyn, pelės namuose, neatsidarantys langai ir didinga pasaulio “ig-no-rance”.

IMG_7119.JPG
Kalėdų spalvos pas mus ❤

Melburnas – Adaptacija 2

Pas jus, matau, visai neblogas oras, tik tamsu ten Lietuvoje ir aplinkui?!? Bet tai juk ne naujiena… O mes štai ir vėl kraustomės. Bet čia juk TAIP PAT ne naujiena…
Pas mus pvz trečią mėnesį (taip, jau trečias mėnuo prasidėjo kaip mes Melburne ir tuo YRA sunku patikėti) oras toks, kokį gavome atvažiavę: stiprus žvarbus vėjas, temperatūra ryte – apie 12, įšyla iki 16-18, jei nelyja. O lyja – dažnai. Iš esmės jaučiamės kaip Lietuvoje, tik pas jus – cepelinų dangus, o čia vėjas toks stiprus, kad debesys paliję neužsilaiko ir gabalai žydro dangaus matosi daug dažniau.

IMG_6377.JPG
Cepelinų dangus pasiekė Melburną – kakadu pasimetus

Nebežinau, ar čia tikrai TOKIE metai, kai labai š.. pavasaris, ar tiesiog dabar va taip čia yra. Rūbų tokiam orui turim minimaliai, nes gi PAVASARIS Melburne X. Mano prisiminimuose pavasariai čia buvo puikūs ir šilti. Taip taip, kas septintą dieną staiga iššauna diena su 34 laipsniais ir troškiu vėju, nuo 16 C – OPT. Neutralių tarpų nebūna… Va, visai kaip pavasaris Lietuvoje, sniegas ir staiga viskas sprogsta, žydi, kvepia. Bet, Lietuvoje po šuolių viskas DAUG stabiliau, jei jau lyja, tai žinai kad savaitę ar dvi. O čia – nežinai nieko. Net kuris variantas geresnis nežinai: ar Australiška ‚nespodzianka‘ ar Lietuviškas stabilumas?

IMG_6666.JPG
Gyvenimas siūbuoja…

O kraustomės mes, nes yra tokių globaliai vienodų reiškinių pasaulyje kaip Statybininkai 😇. Mes, žinote, NE PĖSTI ir labai įsigyvenę į naujausias darbo organizavimo kryptis, mes ne tik dirbame iš bet kur, bet ir namą Melburne jau metai kaip statome IN-TER-NE-TU. O atvykę PAGALIAU išvydome rezultatą, kuris, įskaitant visas nerealias aplinkybes, pasirodė gana vykęs. Žinoma, sėdėdami finkoje Tenerifės saloje negalėjome įtakoti ar kontroliuoti daugybės dalykų, todėl kartelę teko nuleisti, bet esminius dalykus, tokius kaip grindinis šildymas (ne visai populiarus mūsų naujojoje žemėje) – atstovėjome. Dabar tikimės, kad tas šildymas dar ir veiks. Apie statybas, virtualias ar ne, galima pilstyti labai daug, bet esmė yra tokia – Statybininkai VI-SUO-MET vėluoja (na teisybės dėlei turiu paminėti, kad kai paskutinį kartą statėme Vilniuje, turėjome nuostabų statybų prižiūrėtoją ir jo komandą, tai jei reikės, kreipkitės, rekomenduoju iki mėnulio ir atgal). Štai Melburno komanda žadėjusi, kad įsikraustysime lapkritį, datą nukėlė ir mes VĖL kraustomės į „short term rental“ tikėdamiesi, kad šį kartą data bus TA 🧐

Tiesa, kartelę mes nuleidome, bet kai apžiūrinėdami namą pastebėjome, kad langas mažosios kambaryje atsidaro lygiai DEŠIMT cm – išpūtėme akis. O tada PRASIDĖJO – pagal nustatytas normas, girdite, čia NORMŲ ir taisyklių DAUG, antro aukšto ir aukščiau langai – kokie bebūtų (o langų variantai oi nematyti negirdėti Europoje) NE-GA-LI atsidaryti daugiau nei 125 mm ir dar PRIVALOMA apsaugoti kaimynus nuo „nužiūrėjimo“…. Taigi, jei nori didesnių langų, turi dėti kokius tai skydus, kad ‚neduok Die..‘ Stefanijos sekančiame kieme nepastebėtum. Tiesa, tai PRIVALOMA tik NAUJOM statybom, o štai senos kriošenos (čia namai) gali atvirais langais stebėti naujakurius bet kuriuo kampu.

IMG_6712
Gal prasivėdinam?

Mane, pamačius tą sky-lu-tę orui įeiti Lukos kambaryje, ištiko priepuolis…😟 manau visi PAS-TE-BĖ-JO. Tada patyliukais buvo sutarta, kad langų atsidarymo mechanizmą VISGI  galima bus „nulaužti“, bet tik PO TO, kai namą priduos. Taip išlošime dar dvidešimt centimetrų, nes nuotolinių dizainerių parinkti langai buvo TOKIE, kurie iš esmės maximum tik tiek ir atsidaro – 35 cm. O žinote, KODĖL tie langai Australijoje gali tik 125mm atsidaryti? Kad vaikai pro langus nešokinėtų… t.y. neiškristų, t.y. valstybė AKYLAI saugo savo piliečius… Apie šieną po galvą jau nekalbėsiu 😤

IMG_6365
Marsas jaučiasi apsaugotas

Man kyla klausimas – tai kam IŠ VISO tų langų reikia? Geriausia sienas minkštai išmušti, kad vaikai galėtų galvas trankyti ir dar liktų šiek tiek veikiančių smegenų. KAIP PO GALAIS galima sugalvoti UŽDRAUSTI ATSIDARANČIUS LANGUS? O balkonai tai OK? Ten iškristi negali? Arba kodėl leidžiama vaikščioti be šalmų? Gal geriau iš viso nevaikščioti, juk gatvėje – AU-TO-MO-BI-LIAI.
8e348f4c-1a0e-4242-b749-f968326bb004.jpgŠtai jums „nanny state at its best“ – it ne tik viena valstija, bet – the WHOLE Country.

 

IMG_6762
Taip atrodo eilės eukaliptų pakelėse, na negi laidus po žeme kiši…🤷‍♀️

Ech, man atrodo, man reikia atostogų, prasilėkti po Australijos platybes, pamiegoti palapinėje ir priminti sau, kad viskas yra DZENNNN 🦘

 

Atsakomybė ir Vynas 🍷 #cia #neveikia #Veryga

Šiandien valgiau tobulą papają, na, tokią pats pats tas, nei persirpus, nei ne-da-sirpus. Bet jei rimtai, man jos smarkiai atsibodo, tos papajos. Nusipirkau, nes suprantu, kad tuoj baigsis, kai paliksiu salą – nebebus tobulų papajų, anei kalno nupjauta viršūne dešinėje, nei vandenyno KAS DIENĄ. Pamenu, kaip Lietuvoje, savo kieme apsikabinusi berželius verkiau, nes sunku palikti juos ir paleisti, o dabar apsikabinu papajos medį finkoje (tiesa ji tik žydi, vaisių neduoda, bet jau žiedų kvapas….) ir taip pat susigraudinu. Taip sava ir miela man viskas patapo per dvejus metus. Bet likti čia visam, – NENORIU, aš, matyt, niekur nenoriu VISAM likti. Jonas kalba apie Lotynų Ameriką, aš pritariu, apie Aziją, aš dar labiau UŽ. Pritariu bemaž visuomet, kai kalba eina apie keliones ir kraustymasi, bent jau kol neateina laikas tuo praktiškai užsiimti… štai tada einu apsikabinti papajų, berželių ar eukaliptų. Dar prie pušų labai mėgau kabinėtis Lietuvoje. Bet tai jau praeitis.

IMG_4287.jpg
LAIKINAI įsikūrėme

Šį kartą mes būsim in transit kurį laiką, o tada jau turėsime NUSĖSTI (bent jau taip sau teigiame ir mergaites raminame), KURIAM laikui labai toli nuo Kanarų, betgi vėl SALOJE. Nuo savęs nepabėgsi, o ir nereikia gaišti laiko. Ką aš be savęs daryčiau, man gera su savimi, gal ne visai visuomet, bet kas dieną vis geriau 😜
56823251_1950687475037389_4140018946273181696_n.jpgYpatingai GERAI pasidaro, kai prie manęs dar draugai prisijungia ir visi traukiam į užtarnautą pasibuvimą BE VAIKŲ. No kids allowed gal ir šokiruoja jautresnės natūros asmenis, bet mes su Jonu dabar jau visiškai suprantame ir tuos viešbučius, ir restoranus, kur galima užsukti TIK be vaikų. To, karts nuo karto, linkiu jums visiems –> pabūti SAVANAUDIŠKIEMS 😉 Jėga, man – labai patiko.
Noche de Tapas y Vino – Playa San Juan vaikų buvo, bet labai nedaug, o be to, jie buvo ne mūsų, todėl mūsų ketvertas turėjo laisvas rankas, kojas ir burnas DE-GUS-TUO-TI visus tuos vynus ir užkandas, šypsotis, linguoti ir vėl degustuoti, be jokio kaltės ar atsakomybės jausmo. Žiauriai gerai.

IMG_4613.jpg

Veryga -not allowed!!!

Paulius vis kartojo, kaip jam patinka TOKS šventės formatas (čia jis ne vien apie vaikus, nors… :D) – atėjęs gauni taurę ir nusiperki bilietėlių po 1 eu tiek kiek pageidauji. Tada keliauji prie baltose palapinėse įsikūrusių skirtingų vietinių bodeg‘ų*, ir tavo taurė DOSNIAI pripildoma vynu, kurio norėtum paragauti (kaina = 1 bilietėlis, užkandėlės = 2 bilietėliai). Mes netgi dalinomės įpilta taure, nes oi greit prisidegustavę būtume, o apeiti norėjosi visą palapinaičių ratą. TĄ IR PADARĖME.
IMG_4600.jpgPlazos viršuje – scena ir gyva muzika, na, vietiniai prūsaičiai, betgi liaudis linksma ir laiminga, dauguma – ispanakalbių, reta – turistų, ir nei vieno pliku pūzu… ir ne dėl to, kad vėsu…
Vyno naktis San Juan‘e nutinka kovo mėnesį, reikia sekti žinias ir žvaigždes, šiemet tai buvo pavasario 30 diena. LABAI nusisekęs renginys, mes ir praeitais metais jį lankėme ir šiemet nenusivylėme, mums tai labiau prie širdies nei karnavalas (skonio reikalas). Ir dar, žinote, nesimatė NEI VIENO smarkiai padauginusio… o mes išėjome jau po 1 val nakties.

IMG_4631.jpg
Bodegas Raveron – mūsų viena mylimiausių 😉

Tiesa, nustebino tai, kad pas daugumą palapinaičių vynas, skirtas pardavimui ir degustacijoms, baigėsi kiek po vidurnakčio… O šeimininkai patenkinti skaičiavo surinktus bilietėlius ir vyniojosi daiktus. Mes, verslūs lietuviai, akis išpūtėme, KAIP TAI, negi neturi papildymo kažkur karučiuose, mašinose ar dviračiuose, juk dar TIEK norinčių?!? O jiem DZIN, jie savo statinaites išpardavė ir feliz**
Paskutinį Afrutado ragaudami susimąstėme, kaip smarkiai mes ir kanariečiai skiriamės: mums atrodo, kad proga nepasinaudoti – kiek kvailoka, jiems atrodo, kad viskas tranquilo manana*** ir ieškok tu čia žmogus tiesos. Reikia pasakyti, kad TIEK vyno suragavus, tiesa nebeatrodo tokia vienalypė ✌
Vienintelis dalykas, kurio man labai trūko, – tai VANDUO 😅😅😅, nes įsigyti galėjai  TIK VYNO. O štai man – BŪTINA gomurį pra-va-ly-ti, nes ‚degustuoti‘ trukdo, su laipsniais tas vynas visgi….
O juokingiausia buvo kai mes namo susiruošėme. Taxi, kurios aikštelėje mes laukėme, – nepasirodė, nestojo taxi ir ant kelio rankom makaluojant, o ir miestelyje užtiktas vienintelis automobilis nenorėjo kur nors važiuoti (nes tuo tarpu vairuotojas burkavo su mergina persisvėręs per langą ). Palaukėme mes, parymojome dėžę įsigyto vyno apsikabinę ir paskambinome Laimonui, kad gelbėtų mūsų nuvargusius kūnus. Va tuomet, tolstant San Juan’o žiburėliams ir atsakomybės jausmas grįžo….

DCHZ9483.JPG
Atsakomybės… 😘😘

Paskutinius mėnesius saloje norisi tiek daug nuveikti, nes gi anksčiau atrodė, kad turime BE GALO daug laiko. Čia ir su VISU gyvenimu taip… Gal ir gerai kad mes taip daug judame, turime gilesnį pajautimą, kad VISKAS KAŽKADA BAIGIASI, kaip ir puiki vyno
naktis San Juan‘e

ypatingas ačiū už no kids vakarą- Zitai ir Laimonui 😍

bodegas* (isp.) – vyninės
feliz** (isp.) -laimingas/a
tranquilo manana*** (isp.) – ramiai rytoj

 

TENERIFĖS lobiai ir grobiai (šiaurė)

Reportažas iš Karibų jūrų apsupto Gran Kanarijos salyno, TAIP, TAIP, iš T-E-N, netoli Islandijos… Remiuosi įdomiosios geografijos perliukais, žybtelėjusiais įvairiuose Lietuvos medijos kanaluose, kuomet pasakojama apie gyvenimą Tenerifėje.
Sala, matyt, susuka žmonėms smegenėles, jiems pasidaro taip GERA, kad jie nebežino kur besirandą ir kalba ar rašo bet ką.
Arba sala dreifuoja.

Canary-Islands-Map-1024x568
Dažniausiai TENERIFĖ plaukioja VA ČIA

O mes – tvirtai įsitikinę salos egzistavimu Kanarų salyne ir toliau ją tyrinėjame. Šį kartą ir vėl šiaurėje – žygiavome lengvai ir nelabai toli. Marsas įsiprašė keliauti kartu nuo ryto budėdamas prie automobilio durų, nors ne kartą esu sakiusi, kad jo į žygius nebeimsime, nes 14 kg spurdančio svorio kai nuokalnė virsta įkalne… Tačiau šį kartą kelias buvo toooks lengvas, kad ridenosi Marsas smarkiai laimingas, pakeliui  pasigėrėjimo “awww awww “ iš nepažįstamų dvikojų girdėdamas.

IMG_4383
Žygeivis PO visko… Ta galinė kulšis… 😀

RAMBLA DE CASTRO| Ruta del Sendero del Agua en Los Realejos

Kelionę galima pradėti nuo Playa de los Roques ar net nuo Puerto de la Cruz ir keliauti iki El Mirador San Pedro. Mums šį kartą norėjosi ramiai.  Auto pasistatėme calle Geranios (Los Realejos miestukas) ir įžengėm tiesiai į taką, kuris vingiuoja aukštai palei vandenyną.
IMG_4327Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Takas – vietomis grįstas akmenimis, vietomis žemė, vietomis medinės lentelės. Pėdinom virš siaurų paplūdimiukų, o giliai apačioje, į akmenis ir uolas, dužo bangos. Karts nuo karto kelias nuvingiuodavo žalumon į palmes (čia šiaurė, čia vešlu ir žalia) ir neregėto dydžio kiaulpienių kelmus.
IMG_4334.jpgPalo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.

Prisižavėję La Gordejuela griūvėsiais IŠ TOLI ir daug kartų patikinę Mariją, kad ten nėra kaip nusileisti, neskubėdami priėjome Casona y hacienda de Castro. Pakeliui dar yra mažutis San Fernando fortas su patrankėlėmis, kurios buvo skirtos gąsdinti piratus. Castro casona (namas) – tiesiog žavingas, menantis 16-ą amžių, šiuo metu jame turėtų gyvuoti turistų info centras, bet kas TURĖTŲ, nebūtinai yra…
IMG_4353.jpgNeapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…

IMG_4342.jpg
Lopinėlis laimikio

Apačioje – Castro paplūdimys su savu kriokliu. Taip ir įsivaizduoju gyvenimą TUOMET. Užgrobtoje pasakiško grožio saloje, gauni derlingos žemės su prieiga į nuosavą paplūdimį (na ten toks skardis, bet laiptukai yra, tiesa įrengti ne Castro laikais, bet , manau, Castro turėjo savų būdų ten nusileisti), augini vynuoges ir cukranendres, žarstai pelną rieškutėmis, šaudai į piratų laivus, kurie neteisėtai tavo užgrobtą žemę nori užgrobti ??? ir taip ramiai sukasi pasaulis…

Back to reality
Žygiuojant toliau paliekame kelią dėl takelio ir NESIGAILIME, nes randame puikią vietą užkandai, o tai mūsų šeimos pasivaikščiojimuose užima tikrai ne paskutinę vietą. Cueva del Naciente of Madre del Agua vanduo tekėjo, tik ne taip smarkiai kaip tikėtasi pagal pavadinimą, tačiau mums tai nerūpėjo, nes ten, tvarkingoje medinėje terasoje aukštai tarp palmių, mus aplankė vietinė fauna pasakiško gaidžio pavidale.
IMG_4366.jpgNereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardonsuplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
O gaídis Tenerifėje yra ypatingas padaras, kukariekuoja ryte IR vakare ar šiaip kada pageidauja,  gyvena laukinėje gamtoje ir plasnoja e-r-e-l-i-u. Konkretus evoliucijos pavyzdys.
Palikome trijulę nepaliestą (galiausiai pasirodė du gaídžia ir viena gallina***), Marsą į šaltinio kanalą įstatėm ir pagarbą vandeniui atidavėm. Tada liuokt pakilome iki El Mirador San Pedro. O ten vaizdas ir VĖL gražus, bet jau buvome pakeliui priganę akis, tai labai nenustebome. Užsukome į gerai atrodantį restoranėlį apžiūrėti tualetų ir gerai juos įvertinę pasukome tuo pačiu keliu atgal.

IMG_4359.jpg
Visiems SAVAS kelias…

VISO maždaug 6 km pirmyn ir atgal (nuo Playa los Roques – 8 km). Mes užtrukome 2,5 valandas su pavalgymu ir gaidžių stebėjimu.
Rekomenduoju nuoširdžiausiai šį muy muy bien taką su vaikais ir gyvūnais. VISIEMS keliavusiems, tiek tiems kurie myli vaikščiojimą tiek tiems, kurie tik p-a-k-e-n-č-i-a – LABAI patiko ❤

img_4350.jpg
Sakau – VISIEMS patiko 😉

*barranco (isp.) – tarpeklis

**hacienda (isp.) – ūkis, didelė sodyba, ale f-a-z-e-n-d-a

***gallina (isp.) – višta, (rus.) vardas (eina sau :D)

Lietuva, Tėvyne mano

Kai pradedi abejoti, kad Charlis ir Tenerifė egzistuoja, tai jau žinok, arba Švyturio Baltijos alus per stiprus arba laikas grįžti į salą. Tikriausiai nebepašoksiu iki tinklo grįžusi, jau būsiu ne kengūra, bet wombat‘as (žr.apačioje), nes čia, Tėvynėje, buvau nepaprastai pasiilgusi lašinių ir Baltijos (ne tik jūros).

wombat-ali-green.jpg
Vienas iš tų, kuris veisiasi TIK Australijoje

Tikriausiai tik savo šalyje įmanoma nepastebėti to ruduo-žiema-pavasarinio purvo ir pilkumo, varyti su reikalais ir priimi tą išorę tokią kokia ji yra, nes kitaip tiesiog negali būti.
IMG_4019.jpg

IMG_4085.jpg
Vilnių visuomet mylėsiu ir jis mane mylės atgal, bet kokiu oru

Sostinėje visur vaikščiojau savo kojom arba džiaugiausi Citybee ir dar – važinėjau traukiniais! Mh, pirmą kartą po tieeekos metų.
IMG_4089.jpgPilkas peronas, stoties tualetai… be monetų neįkandami. Moterėle, kuri už langelio, instruktuoja: „metalą į aparatą mesk, vaikeli, o kitaip, nusilengvinti nepavyks…“ Taigi nepavyko, nes turėjau tik popierinį pinigą, teko laukti traukinio. O traukinys – raudonas, beje, pilnas žmonių, bet su staliukais, galimybe dirbti kompiuteriu, labai smarkiai civilizuotas. Įskaitant nusilengvinimo vietą.
IMG_4109Ar pasiilgau salos? NUOLAT. Bet jei rimtai, jei nebūtų mano chebra likus TEN, manyčiau, kad SALOS NĖRA. Ji ne tai kad iškrenta iš konteksto, ji niekaip nepataiko į jokį kontekstą…
IMG_7817_1.jpgVa dabar dardu į pačią gimčiausią Klaipėdą, pas pasiilgtus tėvus ir cepelinus, o už lango tamsiausia tamsa. Man tas ratų dundėjimas ir baisingas šurmulys primena senus laikus, kai būdama vaikas daug ir ilgai keliavau geležinkeliais, į Maskvą pvz kokius 8 kartus (ten šokau kartu su tūkstančiais šokėjų iš draugingų Tarybų Sąjungos šalių), tada irgi būdavo tamsu…

img_4100.jpg
Klaipėdoje kasmetinė šviesų šventė sutraukia DAUGYBĘ žmonių, buvau suslėgta kaip silkė statinėje, ir man tas jausmas – nepatiko, o šviesos, na, reikia jos Lietuvoje žiemą….

Tas primirštas žiemos jausmas, kai karštis aplimpa ir pasiekia po sliuoksniais rūbų vos įžengus vidun iš lauko… Bet už tai  –> NEPAPRASTAI smagu plepėti bu-ti-kė-ly-je besimatuojant lietuvių kūrėjų sukneles ir užsisakyti kavos ten, kur kelią žinau atmintinai, nenusakomai GERA jaustis sava.
img_4023.jpgO taip pasiilgtus lašinius skanauti vienai – sucks, noriu su chebra, su savais… Todėl paganius akis po pilkumą, pailsėjus ten, kur gimtos vietos ir atlikus reikalus (na taip, na) dardu į Vilnių ir jau laukiu skrydžio salon, o kuprinėje – cepelinai, rūpestingai supakuoti mamos 😘

ANTIDEPRESANTAI

Vasaris visai ne už kalnų ir ne ugnikalnių, o man DZIN… nors dar nesenai, tai buvo nelaukiamiausias mėnesis mano metuose. Depresija tiesiog siautėdavo, o aš slėpdavausi tokioje vietelėje už virtuvės salos, kad niekas manęs nerastų, bet…

O štai ateinantis vasaris man šypsosi. Nerimauju tik dėl suplanuotos kelionės į Lietuvą, na bet lietuviškoje žiemoje spinduliuosiu savo Tenerifės įdegį, o prieš jį depresija – bejėgė.

img_3135
net neklauskite, patys matote 👀

KASDIENYBĖ saloje, ech, tokia maloni: Jonas išvykęs ten, kur palikta dalis mano širdies, visi, įskaitant šunį, – išskalbti, į mokyklą išsiųsti, pietūs, pusryčiai, vakarienės – done, tekstai – paruošti, o sekantys jau galvoje, namų šiandiena netvarkysiu, bet ŠTAI – plaukus ir vėl tenka dažyti…?!
Šis niu-an-sas saloje mane nervina, dvi savaitės ir jie (plaukai) pakeičia spalvą prie smilkinių??? Kažkoks nelemtas salos pokštas, ane? Taigi ir vėl einu maišyti henos miltelių. Kas nežino, čia tokie augaliniai dažai ir dažo jie puikiai, tik spalva ne visiems tinka 😜

axrh9900.jpg
Jonas – toli, ten jis atrodo šitaip

Esu DIDELĖ natūralaus pasigražinimo fanė: pradedant galva ir baigiant uodega, o saloje, TAM tinkamų produktų – kiek tik nori: kieme, tarp krūvos nudžiūvusių lapų, auga alavijas, turgelyje – tobuli avokadai (mano mėgstamiausias kremas), bananų plantacijos pasklidusios po visą salą (platus panaudojimas), mangai jau suvartoti skersai išilgai, aliejus ir vynas (būtinas). Aš netgi planavau atidaryti grožio studiją, kurioje naudojami tik natūralūs produktai (čia ankstesniame gyvenime) bet skaičiai nesuėjo, o kai skaičiai nesueina, pas Joną tartis geriau net neiti. Tai va, liko man pačiai tuose natūraliuose stebukluose nardyti. Nėr blogai. Labai skatinu ir jus 😉

IMG_3721.jpg
Dumplainių sezonas – nepaprastai mėgstu, antri pro mangų mano sąraše

Bet, mano KASDIENYBĖ saloje neatrodytų TOKIA pilna įspūdžių ir emocijų, jei ne Charlis arba Carlos Velazquez, kaip jis save kituose kanaluose pristato (čia, saloje, matote, galima kad ir penkis vardus turėti, kaip ir adresą savo susigalvoti ir tuo adresu gauti laiškus, bei siuntas).
TAIP, tai TAS PATS paplūdimio tinklinio treneris ir NE aš dar jo nemečiau. Žinau, sunku patikėti, ypač tiem kas matėt mane šluostantis krokodilo ašaras ir pilnat negirdėtus keiksmus Charlio adresu, bet va, turiu tą bėdą, – pasiduoti man sunku. Nepatariu TAIP užsikabliuoti, net jei šnekta eina apie sportą, bet visi gi turime savų silpnybių…

ddvh0352.jpg
Kita silpnybė…

Šiandien Charlis ŠVIETĖ lyg antra Tenerifės saulė ir besitreniruojanti grupelė spėliojo KAS GI nutiko, kad žodis mierda* per treniruotę tebuvo ištartas vos keletą kartų (ir tai su lengva šypsena)? KURI simpatija pagaliau Charliui atrašė į whatsApp žinutę?… Gal tinklinis ir yra mūsų trenerio TRUE LOVE, betgi labiau apčiuopiamų simpatijų šilumos prie to tauraus jausmo vistiek norisi. O kai telefonas tyli ir simpatijos nerašo, nėr kur dingti – tenka treneriui rėkti garsiai ir dar garsiau, kad ir ant tų, kurie užsispyrusiai lenda su savo mėgėjiškom pretenzijom į jo TOBULĄ paplūdimio tinklą.

IMG_3797.jpg
Silpnybė Nr. 3

Paskutinės treniruotės metu ne kartą stingau nuo rūstaus žvilgsnio, o ausys ilgiau nei būtina šifravo “mejor“** arba “good reception, Viktorija“***  BET prie pagyrų, žinokite, pas Charly priprasti nereikia – jos ITIN retos. O tuomet atėjo nematytas vyriškis ir pasiglėbesčiavęs su treneriu paaiškino, kad jis pas Charlį jau trečią sezoną ateina treniruotis, tik štai dažnai jam NERVAI NEIŠLAIKO…. MAN taaaaaaaip palengvėjo – aš tą norvegą supratau iki mėnulio ir atgal.
Štai ką su žmogumi saloje daro Charlis ir jei jūs mėgstate IŠBANDYMUS arba tiesiog norite pasitikrinti savo emocinį stabilumą – treniruotė pas Charlį yra TAI KO JŪS IEŠKOTE.

DARE TO COME and DARE TO STAY!

Beach volley.jpg
Aišku, kad čia mes su Neringa 😉 …. iš Pinterest

O jei, IŠDRĮSITE ateiti pas šitą tinklinio Tarzaną, kuris ŽIAURIAI (labai tikslus žodis) myli tinklinį, bet turi lygiai nulį EI, ant Playa las Vistas smėlio, sutiksite super fainą: norvegų, vokiečių, ispanų, rusų, austrų, lenkų, ukrainiečių, italų ir, žinoma, lietuvių draugiją. Visi kaip vienas (jauni ar seni) tylės lyg kariuomenėje, kai Charlio lazeris degins skyles ant NE TAIP dirbančio žaidėjo kūno, tačiau kai tokiem naujokam, kaip aš pasiseks įkalti KIETĄ tašką, pakils audringa palaikymo banga 🙃 Tomis akimirkomis, draugiškas pliaukštelėjimas delnais, reiškia DAUGIAU nei kraujo ryšį…
Aš rimtai išprotėjau…#love #volleyplaya. Pasirodo, TAI – užkrečiama ❣

*mierda (isp.) – š….

**mejor (isp.) – geriau

***good reception (angl.) – geras (kamuolio) priėmimas

 

 

no-stress KALĖDOS 🌴

Ko saloje nesijaučia, tai prieš-kalėdinės įtampos. Mokyklos spektaklis (muzikinis) Oliveris Twist‘as jau pažiūrėtas ir turiu pasakyti – tai buvo nerealiausias projektas, kuriame vaidino mano vaikai (lenkiu galvą prieš teatro vadovę, kuri 120 paruošiamukų pavertė nuostabiais aktoriais ir daininikais – visiškas Kalėdų stebuklas).

IMG_3256_1
MarijaMr. Brownlow vaidmenyje

Dar liko choro pasirodymas IR Lietuvių Bendruomenės Kalėdos, kurių visi laukiame.  BEJE, man skambino Kalėdų Senelis ir pranešė, kad šiemet dovanos bus siurprizai, taigi NEREIKIA laiškuose svajonių vardinti 😊, o TAI ypatingai palengvino gyvenimą (ne tai kad aš planavau n svajonių prirašyti, BET, jūs gi suprantat, Kalėdų Seneliui, kuris taip pat yra Snieguolė, Dantukų Fėja, Pusis ir Šmusis (ilga istorija), Nykštukas, Šrekas ir Drakonas, priklausomai nuo dienos ir mergaičių elgesio, bus GEROKAI paprasčiau dovanas ruošti). Be to, šiemet ausyse įkyriai neskamba jingle bells, saulė šviečia ryškiai ir stabiliai, finka minimaliai papuošta ir net sveikinimai išsiųsti.
Labai labai man tinka tokios Kalėdos – RAMIOS ir GIEDROS.

IMG_3180
Siurprizas Jonui jau numegztas… na, nereikėjo prisidirbti… mi amore…

Žinoma, metus apibendrinančios mintys aplanko. Jums taip būna? Mums tai LABAI būna, ypač metų pabaigoje, kai suvokiame, kad daugiau į tuos metus nebūtume pajėgę sukimšti, kai sausainių gaminimas įsisiautėja ir aš imu kočėlą į rankas dėl teisingų priežasčių, kai laukiam atostogų, nes vėl kažkur keliausime.
Šį kartą Naujieji Metai bus ant slidžių vėl toje pačioje Austrijoje, Fiss miestelyje, nes mes nusprendėme, kad norisi grįžti TEN kur viskas aišku: ta pati slidinėjimo mokyklėlė, puikios trasos, aiškūs taškai KUR ant kalno stabtelėti ja-ger-meis-te-r‘io (šitą reikalą ragauju tik ten, nes tik ten man jis tinka), ir šiaip – JOKIO diskomforto.

IMG_3213
“Atbėgo briedžiukas iš miško iš miško…“ – dainelė, kurią kas metus traukdavome per Kalėdas tėvų namuose, TO labai pasiilgau ❤

Rašau dabar ir suvokiu, kad šioje vietoje einu prieš savo pačios srovę, prieš BANDYMĄ naujų dalykų ir naujų vietų, nes aš nenoriu išlįsti iš savo komforto zonos… O kaip tik neseniai klausiausi žiauriai pamėgto podcast‘o Ted Radio Hour apie komforto zoną ir kaip BŪTINA ją karts nuo karto palikti. Klausiau ir su viskuo sutikau:
– kad reikia eiti namo iš darbo skirtingu keliu, nes taip galima sutikti savo gyvenimo partnerį arba dar KĄ NORS įdomaus,
– reikia bandyti naujus dalykus, net jei tave paralyžuoja baimė (pvz. glostyti vorus), nes tokia patirtis gali padėti tos baimės atsikratyti (ne, nu nežinau ar šitam pritariu…),
– reikia mokytis naujų kalbų, nes tai atvers naują pasaulį (pvz. knygų originalo kalba arba Borjos*),
– reikia svajoti BIG, nes tik tuomet įmanoma pasiekti žvaigždes (na čia metafora, nors nebūtinai).

comfort-zone-1
yeah yeah… (foto iš interneto)

Tačiau, kad ir kaip man visa tai artimai skambėtų, VISTIEK slidinėti važiuosime į daug kartų lankytą Fiss.
KODĖL?
Paklausiau savęs susimąsčius ir pati sau greitai atsakiau:
“Ogi TODĖL, mieloji aš, kad ir taip kasdieną išstumi save iš savo komforto zonos, mažesniuose ar didesniuose dalykuose, išstumi save ir stumi vaikus. Jonas TEN būna daugiau nei dažnai ir štai DĖL TO norite naujus metus sutikti Fiss‘e, kur bus DAUG komforto ir mažai naujovių 😀 Argi nenuostabu?!“

KALĖDOS BE ĮTAMPOS ir NAUJI METAI KOMFORTO ZONOJE.

IMG_9060
Va čia tai mintis!… (nuotraukoje – Marso amiga…:*)

TO jums visiems ir linkiu, –
TOKIŲ švenčių, kad kur beatsidurtumėte, būtų tiesiog
GERA, KOMFORTABILU ir JAUKU 🌞

Nelinkiu iššūkių, juos palikime ateinantiems metams, kai apsilankys apvalutė, laiminga ir sėkminga cerdo**, kuri priešingai, nei byloja lietuvių folkloras, NEŠ džiaugsmą, draugystę ir meilę ❤

Va taip tai – visiškai IN the comfort zone…
Canarias
siunčia jums linkėjimus (žiūrėkite su garsu ir nusišypsokite 🙂 veiksmas vyksta kelte Navieras ARMAS pakeliui į La Palmos salą).

*Borja – ispanų greitakalbe varantis mūsų finkos sodininkas

**cerdo (isp.) kiaulė

Tikroji LA ISLA BONITA = LA PALMA ❣

Jei man reikėtų rinktis KUR gyventi Kanaruose, kai būsiu virš penkiasdešimties, likčiau čia, tik čia.
IMG_20181030_1134395
Aš čia apie salą Kanaruose, vadinamą – LA ISLA BONITA ir apie save, kai p-e-r-s-i-r-i-s-i-u per penktą dešimtį, o tai visada atrodė už labai aukštų kalnų, nors paskutiniu metu pradedu įtarti, kad tie kalnai nėra jau tokie aukšti…
Taigi – LA PALMA.
Sala su maždaug 86-ias tūkstančiais dvikojų gyventojų, penktoji pagal dydį Kanarų salyne. Kas nebuvote, tai patys kalti, ir pridedu – NIEKADA NEVĖLU 😊 Mums ši sala iš viso aplankyto archipelago yra PATI PAČIAUSIA. Šioje saloje yra graži visuma – gamta vešli ir žalia, kalnai aukšti, tarpeklių pilna, gyvenvietės sutvarkytos, mažai apleistų ar pusiau sutvarkytų namų, todėl akis vis pasigroži spalvotomis jų sienomis, bei paprastais gyventojais. Keliai, tiesa, – vingiuoti, čia tas vienas nemalonumas, nes UŽSUPA kapitaliai, kol nesi pripratęs, tačiau jei saloje būtų autoestrada, tai jau būtų Tenerifė.

IMG_2822.jpg
Žodžiu, La Palmoje – GERA.

Caldera de Taburiente – puodo krateris (DIDELIO DIDELIO puodo, kur virš laužo sriubą verdam). Iš tiesų tai ne visai krateris, nors vulkanų išdaigos turėjo įtakos tokiam puodui susidaryti. Čia būtų labai gera apsistoti savaitei ir ilgiau. Pats salos centras, nacionalinis parkas ir daug takų PO, VIRŠ ir TAME puode vaikščioti. Mes tiesiog aikčiojom nuo tylos (kai mergaitės leido), giliai kvėpėm į save gaivų orą keliaudami tarp galingų spygliuočių ir stebėjome juodus, galingus kranklius besisupančius ant oro srovių. Tada pagalvojau,  kad gal norėčiau atgimti ne tik alyvmedžiu, bet ir paukščiu – TOKIA laisvė virš giliausių įdubų lakioti ir tokį grožį regėti.

IMG_20181029_1300038.jpg
Jeigu nematote varno, tuomet jis jau nuskrido

Mašiną patogu pasistatyti Mirador de la Cumbercita, ne tik kad nuostabus vaizdas, bet ir keletas įvairaus ilgio trasų ten prasideda. Ką būtina padaryti, tai UŽSIREZERVUOTI vietą mašinai, kitaip neįvažiuosite į parką. Tą galite padaryti El Paso miestukyje esančiame puikiame turistų centre (tačiau gali būti kad tą pačią dieną vietos  ir negausite), arba internetu: http://www.reservasparquesnacionales.es/real/ParquesNac/usu/html/detalle-actividad-oapn.aspx?cen=4&act=5

IMG_20181029_1315495.jpg
Que paso muchacha? Duok batono…

Mes taip ir padarėme (čia apie rezervaciją, ne batoną). Na, ta internetinė svetainė nėra ypatingai draugiška vartotojui, bet galiausiai mums viskas suveikė. Įvažiuojant į parką turėjome parodyti rezervaciją ir ją reikėjo užkišti už automobilio lango, kad būtų aišku kada turime atlaisvinti vietą. Visa tai tam, kad nebūtų mašinų sangrūdos, nes parkavimas labai ribotas pakilus aukščiau.
IMG_20181029_1253332.jpgKas mane labiausiai žavėjo La Palmoje, tai IDEALUS salos dydis.  Tokia tikra sala, nei per didelė, nei per maža ir pakankamai išvystyta, kad jaustumeisi patogiai. El Hierro buvo įdomu, nes ten beveik nieko nėra, jautėmės izoliuoti tokioje „spooky“ aplinkoje (bet tame El Hierro žavesys ir pasireiškia), o La Palmoje visko buvo PATS TAS, todėl jautėmės labai jaukiai.

IMG_2855
Futbolo aikštelė BŪTINA, vaizdas taip pat privalomas ❤

Visur, kur valgėme buvo labai skanu ir kokybiška, netgi v-a-g-o-n-i-n-i-a-m-e Kiosco TamarAgua II playa (LP-207) pakeliui į Fuencaliente (neįskaitant deserto, kuris, tradicinis kanarietiškas, bet man jo vaizdas priminė La Gomeroje ragautas skūras ir nei vienas iš mūsų to deserto (pamiršau pavadinimą) nenorėjo valgyti… o padavėja TAIP nutebo! Čia, matyt, kaip su šaltibarčiais mūsuose…)

IMG_2856.jpg
Kiosco TamarAgua II playa apsuptas kemperių ir bananinių palmių, su vaizdu į vandenyną POR SUPUESTO!

Kelias į aukščiausią salos vietą Roque de los Muchachos (2426 m), kaip ir dauguma salos kelių vingiuoja TAIP, kad maža nepasirodė. Maišelių neprireikė, bet visi jautėmės lengvai daužti (išskyrus Marsą, kuris šioje kelionėje užsidirbo tokį apibūdinimą „Marsas pedo mata…*“  ir , deja, tai teisybė.)

IMG_2925.jpg
Tik nespauskite per daug, nes …ups, vėl pirstelėjau…

Tačiau vertas tas serpantinas visų nemalonių pajūčių. Užkilom prie gigantiškų ir siurrealiai atrodančių teleskopų. Anksčiau lankėmės Teidės observatorijoje Tenerifėje, bet vaizdas La Palmoje, aukštai, palei dangų, mus dar labiau sužavėjo.
IMG_2907.jpgTen randasi vienas didžiausių pasaulyje teleskopų – Grantecan (Gran Telescopio Canario), o šviesa neužterštas, žvaigždėtas La Palmos dangus – 75% laiko būna giedras! Ir tai, žinoma, traukia mokslininkus iš viso pasaulio.
Nepaprastai mane sužavėjo tie fantastiškai atrodantys statiniai-įrenginiai, ir susimąsčiau (daug kažkaip pradėjau mąstyti?!), kad kažkam tai TIESIOG darbo vieta. Na, darbas toks, TELESKOPINIS, visai kitoks nei dauguma darbų, kuriuos dirba žmonės aplinkui.
IMG_2910.jpgIr dar susimąsčiau, kad tokių KITOKIŲ darbų yra daug, ir geriausia ką galime padaryti, vaikams rodydami pasaulį, yra tokios patirtys – štai, mergaitės, čia dirba fizikai ir astrofizikai, jeigu įdomu ir jums, reikėtų pasigilinti į matematiką, o tada ir jūs galėsite turėti tokią žavingą darbo aplinką. Toks „real world“ patyrimas, kad viskas įmanoma, jei domiesi ir žinai kur eini (🙃)

IMG_2913.jpg
Kabinetas …

Pasivaikčiojimuose po Roque De los Muchachos teko susidurti su įvairaus stiprumo vėju, kaitra, pasislėpus už uolos, ir šalčiu, išlindus į atvirą erdvę, bet GROŽIS pakilus virš debesų – neapsakomas. O man dar labai imponavo turistų negausa.

IMG_20181030_1434037.jpg
Čia – vietinio, aukštikalninio, varno darbo vieta 😉

Taip, Tenerifės Teidės viršūnė  – aukščiau (3718 m) ir pasivaikščiojimas tenai taip pat ypatingas ir vertas dėmesio, tačiau kylant į Los Muchachos La Palmos saloje, nereikia laukti funikulieriaus (kuriame dėl sangrūdos ir karčio aš pvz. išsijungiau ir viršūnę pasiekiau be fazių…) ar parkuotis toli toli. Užliūliuoji su automobiliu iki pat viršaus ir dar ,jei neapsidirbi pakeliui, jautiesi labai laimingas. Pirmas šaltas gūsis išlipus ir pykinimo kaip nebūta. Tiesa, Marsiui teko patūpėti mašinoje (šuneliams neleidžiama parko teritorijoje grožėtis gamta), tačiau jis neprieštaravo. Vėsu visgi, apie 10 laipsnių + saulė.

IMG_20181030_1454128.jpg
Tenerifės Teidė matosi tolumoje!

Kelionėje žemyn užsukome į vyninę, kur radome besidarbuojančius savininkus. Prigriebėm keletą Afrutado ir pilni pozityvumo nuvinguriavome toliau.

This slideshow requires JavaScript.

San Andres – miestukas, kuriame, Jonas (su manim, aišku) žada įsikurti ateityje 😃 Matyt, tas tobulas chicken curry, kurį suragavo La Placita restoranėlyje jį galutinai papirko. Ten tikrai buvo puikus maistas, VISAS, kurį užsisakėme.

IMG_20181031_1658214.jpg
Netgi ledų kokteilis išrankiąjai Lukai akivaizdžiai patiko 🙂

Pats miestukas – tvarkingas ir žavus, su bananų palmėmis, kurios toje vietoje derėjo prie bendros miestelio aplinkos, katinukais miegančiais ant suolelių, vietinių užeigom ir , žinoma, vandenyno garsais. Kitą rytą, Jonas  primygtinai siūlė dar kartą važiuoti į San Andres (ta prasme vingiuoti iki blogumo), kad DAR KARTĄ papietauti (pilvo vergas)! Tai įsivaizduokite įspūdį…. Mes, sunkiai, bet atsisakėme.
IMG_20181031_1740248.jpg
IMG_20181031_1725035.jpgLos Tiles biosferos poligonas, tai KITOKIA salos vieta. Ten – labai drėgna ir taip žalia akyse, kad aplanko įkyrus dejavu jausmas. Turistų centre, super diedukas, ištraukė nykščio dydžio šikšnosparniuką, kurį Marija su siaubu supainiojo su voru.  Diedukas paaiškino, kad šitie mažuliukai (tik nesudžiovinti) gyvena aplinkui, drėgname laurisilva miške -tipiškas miškas debesyse, kuris veši kalnuotose vietovėse. Na, ne Lietuva vadinasi.

45289449_2345387398822149_617820913701748736_n.jpg
Sakau, kad pilna vandens, yra kas maudosi su rūbais 😉 (ačiū Neringa už foto!)
IMG_3007.jpg
Teko pasivažinėti ir šituo, bent jau be vingių 😉

Los Tiles trasų pasirinkimas toks: kiek drėgnesnės arba LABAI drėgnos, vedančios per požeminius tunelius link krioklių ar kylančios aukštyn žaliuojančiu ir varvančiu mišku. Jei būtume atvykę tiesiai iš Lietuvos, matyt, nebūtume taip sužavėti :D, bet ŠĮ KARTĄ buvo tikrai smagu pakeisti aplinką į vešlią ir šlapią.

IMG_20181029_1716399.jpg
Visuomet ko nors naujo išmoksti, žmogus, tik atmerk akis!

Reikia pasakyti, kad mums trijų pilnų dienų saloje NEUŽTEKO, dar liko daug ką apžiūrėti ir išbandyti, o ypatingai DAUG kur pėščiomis nužygiuoti. Medžiais apaugusiose kalnų klostėse liko daugybė kilometrų nepatyrusių mūsų įspaudų ir tai teikia vilties, kad mes į La Palmą dar GRĮŠIME. Norėčiau, kad taip ir nutiktų  persiritus per tą p-e-n-k-i-a-s-d-e-š-i-m-t ar anksčiau.

IMG_2849.jpg
VISA sala banguoja bananinėmis palmėmis ir man tai buvo labai gražu. La Palmoje tos plantacijos kažkaip gražiau integruojasi į bendrą kraštovaizdį, nei, sakykime, Tenerifėje

 

 

7-3-6,6,0
trumpai ir aiškiai
IMG_20181029_1708007.jpg
Turim druskos, jei pritrūksit – prašom į svečius! Prie Faro de Fuencaliente buvo vėjuota, bet ne šalta.

 

*Marsas pedo mata (isp.) – Marso perdalas žudo…

Halloween’o klausimas

Šį kartą sudeginau picą. Nes rašiau šį tekstą, o kai rašau, mano smegenys atsiriboja, nors tu ką. Kartais situaciją suvaldo Jonas, bet jo dabar nėra. Išskrido į Singapūrą ir atsiuntė tokią žinutę: „žinai, žiūrint iš didžiojo pasaulio, sala (Tenerifė) atrodo  tokia atostoga… O čia visi aplinkui, kažkur bėga su iššūkiu veiduose.“
Likau be pietų.
Bet ne apie keliones. Apie tai, kas man nesusiveda. Halloween‘as.

45567015_303915413777975_4928899589806751744_n.jpg
Mergaitės labai norėjo švęsti.  Ką? Kaip? Warum?

Marija ypatingai  troško persirengti, išsipaišyti, pasigamino ranką su kraujo lašais, o mintyse ir tris galvas buvo išsidrožusi… žodžiu ruošėsi. Aš ignoravau, kaip visada ir ignoruodavau šitą šventę. Tik anksčiau nejutau tokio spaudimo ją švęsti, eina ir praeina. Nestabdžiau vaikų įsijautimo, bet nepajudinau nei pirštelio, na, taip, nusipirkome porą kaukių, Marsiui murcielago* lankelį, dar keletą niekučių – komercija visiška.

Man lapkričio 1-oji yra lapkričio 1-oji. Žvakutės, kapinaitės ir šaltas, draskantis vėjas.

Žinau, kad tada prasideda mano mėnuo, ale kai krenta gražūs lapai…. Tokio nepamenu per visą savo gyvenimą, bet lapkritis gi ne veltui?! KAŽKADA krito, matyt, tie lapai ne spalį ir KAŽKADA lapkritis buvo gražus ruduo. Aš tuo tikiu labai labai šventai. Bet ne apie tai.

45527595_489467018203947_5349210574066548736_n.jpg
Sakau gi, nestabdau…

Halloween‘as šiemet išpuolė La Palmos saloje (apie šitą isla muy muy bonita sekančiame post’e) ir pirmą kartą Jonas pasirašė skaptuoti moliūgus. Tiesa, Lanzarotėje, n metų atgal,  esame arbūzą skaptavę, čia as close as it gets, kalbant apie Halloween‘ą, mūsų šeimoje. Bet štai, vaikai paaugo ir jiem atrodo, kad tas Halloween‘as yra kažkas kas mums turėtų rūpėti?!?

….. …… …… …… …… …… …… Zzzzzzzz Zzzzzzz Zzzzzzzz ….. ….. ….. ….. ….. …..

Man rūpi UŽGAVĖNĖS. Tada mes blynus kepame, o jūs – vaikai, su didžiausiu malonumu, persirengę kaimynus gąsdinate ir saldainių prašote (čia kai Lietuvoje gyvenome, dabar liko blynai). Smagu, o ir idėja labai teisinga. Varom žiemą lauk – viskas aišku. Super, aš ir pati nuoširdžiai per kaimynus eidavau paauglystėje. Branda pas mane neskubėjo, tai aš vaikystės prisiragavau sočiai 😉. Bet štai Halloween‘as?!? KODĖL jį reikia švęsti per, pasak Marijos,  lietuvišką „numirėlių“ dieną? Ir ne, aš nesu už raudas ir R(A)UDENĮ, šaltį ar kiaurai smelkiančią drėgmę, bet graži ta mintis – žvakeles uždegti, sustoti, pagalvoti apie draugus, giminaičius, artimus žmones, kurie jau žino, kas TEN, kitoje pusėje.

45478382_2150249078559894_1864721297792040960_n
Degu žvakeles visuomet, kurioje pasaulio vietoje bebūtume. ok, kad ir prie moliūgų…

O kas yra Halloween‘as? Kodėl jis mums turėtų būti svarbus? MUMS, ne airiams, britams, škotams ar amerikiečiams, kurie įsisavino Holloween‘ą per masinę airių migraciją? Suprantu, kad keltų palikuonims tai yra JŲ šventė, net jei dauguma nežino apie ką jie tuos moliūgus skaptuoja, bet man, štai, niekaip ji nelimpa. Nors ir gražūs tie žibintai (jack-o-lanterns, kurie, iš tiesų, ropėje iš pradžių buvo skobiami), bet TIK TIEK.
Ir kai vaikščiojome jaukiomis Santa Cruz gatvėmis nedidelėje La Palmos saloje, mačiau Marijos nusivylimą, nes be plastmasinių vorų ir prisidažiusių vaikų nebuvo jokios reikšmės, kažkoks chaosas apie nieką…

45333543_2220409628237452_3000747101136093184_n.jpg
NE Halloween’as 😉

Grįžę į Tenerifę susitikome su lietuviais Pyragų dienoje, kurios tikslų ir užsiėmimų miksas: atsivežam savo pyragą – renkam lėšas lietuviškam knygynėliui – vaikai gamina vorus ir skraidančias lėkštes – suaugę bendrauja – žaidžiam petankę pirmą kartą – labai daug šypsomės, nes gera – Marsas pavergia dar kelias širdis ir yra niurkomas kiaurą dieną.

45450025_1184998961845180_3481236066181054464_n
Marsas laiko veltui neleidžia – čia  nauja meilė ❤ Kotryna

Pasibaigus susibūrimui, mašinoje, mergaitės vienbalsiai pareiškia, kad tai buvo PATI nuostabiausia šventė. Gal dėl to, kad SAVA, kad viskas aišku apie ką ji ir dėl ko. Ir man kažkaip DZIN tada pasidarė, pamąsčiau, kad ilgainiui, tikėtina, vaikai patys atsirinks kas jiems svarbu, įdomu ir prasminga. Halloween’as ar Pyragynas su oranžiniais akcentais.
45280378_2220416731570075_4463924699469971456_n.jpg

Mua organizatorėms ir sutiktiems žmonėms ❤


 

*murcielago (isp.) – šikšnosparnis

FIESTA – laikas švęsti

Fiestos mums patinka – fiesta pirmadienį, fiesta penktadienį. Nėra pamokų, – reiškia REIKIA atostogauti VISAI šeimai. Čia, Kanaruose, tokios yra nerašytos taisyklės ir jų būtina laikytis, antraip niekuomet neįsikirsi į tranquilo manana būseną. O jei neįsikirsi, teks tau palikti Kanarus savo noru, o tai jau sutrikimas…
Todėl mūsų šeima stengiasi ir per fiestas mūsų namuose nerasite.
IMG_2185Šį kartą dūmėm šiaurėn. Tikrai verta pailsinti akis nuo įraudusių britų pilvų, bei žilstelėjusių pakaušių ir aplankyti La Lagunos miestą, šimtmečius atgal buvusį visų Kanarų sostine. Ten randasi pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna (dabar kanariečiai turi visas tris aukštąsias mokyklas). Na nerasite patikimų šio univesiteto reitingų, jis nereitinguojamas kaip, beje, ir visi Kanarai.
Take it or leave it, kaip sakoma. Arba, kaip sakoma Lietuvoje, – Yra kaip Yra.

O yra tranquila manana 😊

IMG_2572.jpg
Hacienda CRISTOFORO – per kelią nuo mūsų finkutės. Vieta, kurią verta aplankyti, ten vyksta įvairūs renginiai, galima apsistoti nakvynei ir susipažinti su Denis, žilagalviu iš jūsų sapnų, kuris tą vietą ir sukūrė, beje, prieš 50 metų dykynės gabalą nusipirkęs iš mūsų finkutės šeimininkų.

 

IMG_2575.jpg
Hacienda Cristoforo – keliavau Dariaus Treinio garsų takais

La Laguna mums labai patiko, nes jau pasiilgome miesto, jaukių kavinukių, senovinių pastatų, netgi parduotuvių šiek tiek pasiilgome. Šiaurinė Tenerifės dalis skiriasi nuo pietinės ne tik gamta ir klimatu, bet ir gyventojais. Šiaurėje vietinių kanariečių koncentracija daug didesnė ir ten tikrai gerokai daugiau jaunimo. Mes su malonumu paganėme akis, bei skrandžius ir palengvinome savo pinigines. Ne, ne dėl to kad brangu, dėl to, kad YRA ką pirkti be pripučiamų čiužinių, rankšluosčių su užrašu Tenerifė ir kinietiškų „kakučių“.

IMG_2552.jpg
La Laguna senamiestis – kanarietiški balkonėliai

Tačiau pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Anagos nacionalinis parkas, kuriame atradome kitokią Tenerifę. Ten vešlu, žalia, paslaptinga ir daug įvairiausių trasų, kurių sudėtingumą padės pasirinkti draugiškas lankytojų centro darbuotojas.

IMG_7613.JPG
Marija tikrina, kas vešlesnes samanas turi 😀
IMG_7594.JPG
Camino viejo al Pico de Ingles

Pasivaikščiojome užburtu mišku, nukulniavome iki Mirador Pico de Ingles, o rimtesniam prakaitavimui pasirinkome žygį nuo Chamorgos (miestelis su vienintele kavine už kurios viskas baigiasi, bet prie kurios yra tualetai tokiems kaip mes ir LEDAI, taip pat mums ir dar cerveza*, mačiau vokiečiai gėrė parpūškavę iš to pačio trak‘o kaip ir mes).

IMG_2521.jpg
Ta Casa Alvaro guanchinche** labai ten reikalinga, ji gelbėja gyvybes, ypač kai išsiruoši keliauti giedriausią dieną, kepinant saulei ir kalant 28 laipsnių temperatūrai.

Pati trasa Chamorga – Anaga švyturio (Faro de Anaga) – Playa de Roque Bermejo – Chamorga – ne pilnai 8 km. Lyg ir nieko, ypatingai kai apačioje esi apdovanotas maudynėmis paplūdimiukyje į kurį galima atrisnoti tik pėsčiomis (mūsų variantas) arba laiveliu (kitų ten buvusių dvikojų ir keturkojų variantas).

IMG_2500.jpg
Apačioje Playa de Roque Bermejo – taip gera buvo pasinerti ❤

Turiu pasakyti, kad esant tokiam „gaiviam“ orui, man trasa prailgo. Prakaitas liejosi, keliai skaudėjo, mergaitės ziurzti pradėjo maždaug prie švyturio….

IMG_2487.jpg
Tolumoje Faro de Anaga, nuo jo kelias leisis žemyn link Playa de Roque Bermejo

Bet mes didvyriškai ėjome, pasidainuodami, pabumbėdami, Lukai, karts nuo karto, dribtelint ant uodegos ant posūkių. Fantastiškai gerai pasimaudėme ir ilgai negaišę sukišome karštas pėdas atgal į kedukus kelionei atgal – aukštyn iki Chamorgos.
Marija, jau laižydama tikrai užtarnautą ledą, pas Alvarez‘ą tiesiai pasakė – būčiau žinojusi, kad taip ilgai eisime, būčiau nėjusi (užtrukome apie 4 valnadas). Bet, čia karštis kalbėjo 😊 Man labai patiko, ypač kai parkopusi pakišau galvą po lauko kranu (į tualetą net nenorėjau….) ir rankose laikiau ledinio vandens buteliuką.

IMG_2492.jpg
Čia jau visi lekavo ir pyko, kad fotografuoju

Išalkę buvome kaip reikalas, bet nusprendėm atsisakyti Alvaro siūlomų avinžirnių putroje ir papuotauti su saulėlydžio vaizdu virš Benijo paplūdimio.

Benijo.jpg
Sunkiau pasiekiamas Benijo paplūdimys (foto iš tenerifeplayas.com)

Kelias TF-134 palei pakrantę priminė Australijos Great Ocean road, o ir ant bangų besisupantys banglentininkai, kemperiai, bei tuntai jaunimo, glostė akis. Pavakarys puikaus oro ir fantastiškų vaizdų. Mes jau tada nusprendėm, kad šiaurėn reikės grįžti, vaikai cypsėjo tą patį. Bet štai nusižiūrėti restoranai pateikė akibrokštą. Besiraunant pro uždarytus vartelius priėjo moteriškė su paprasta žinute „Uždaryta“. Buvome šoke, kaip tai UŽDARYTA, mes – žygeiviai-didvyriai juk alkani?!?!? Aš greitakalbe bandžiau išsiaiškinti “Cuando cuando cuando**? Bet, Marijai teko perimti pokalbį dėl smarkiai pažangesnių lingvistinių sugebėjimų. Pasirodė, kad visi restoranai viršuje užsidaro šeštą valandą vakaro…. Buvo gal 18:15, nevalgyta nuo pusryčių, o vaizdas – fantastiškas, nors atsikąsk jo.
IMG_2530.jpgNuleidę nosis nusileidome ir patys, žemyn prie vandens. Tiesa, mašinų buvo BE GALO daug, visi siauro kelio pakraščai apstatyti automobiliais ir dar kemperių staliukais. Ta netvarka tokia kanarietiška, kad nesukome galvos, tuo pakrantė Australijos nepriminė, ten vietos dažniausiai nestinga. O apačioje, palei kelią, radome kur prisėsti ir prisikimšti pilvus.
Vaizdas – 10 balų, maistas – nieko toks (Los Roques casa Pepe), bendra savijauta – FELIZ.***

IMG_2524.jpg
Playa Roque de las Bodegas

Todėl tos fiestos Kanaruose yra reikalingos. Žmogus išsirauni iš jau ĮPRASTAI gražios aplinkos į NEĮPRASTAI gražią, primeni sau dar kartą, kad judėti reikia, – tai teikia atradimo džiaugsmą, ir patenkintas grįžti į rutiną iki kitų fiestų ar atostogų 💖 ir TAIP, mes už keturių dienų darbo savaitę😉

*cerveza – alus

**guanchinche – užeiga, kurioje pardavinėjami vietiniai gėrimai ir vietinis maistas.

***cuando – kada?

****feliz – laimingas/a

Iššūkiai ir gėlės (kasdienybė Tenerifėje)

Finkoje* nėra šalto vandens. Vietoje jo bėga KARŠTAS, kuris ilgai leidus, tampa šiltu. Na ką, žinote, mes kaip tas šuo, kuris pripranta. Aš naudoju ledukus, nes labai labai mėgstu šaltą vandenį, bent jau veidui ryte. Be to, tai irgi laikina – ateis vėsesni orai, temperatūra nukris nuo 28 iki 21 ir vėl turėsime drungno vandens. Nėra čia ko pergyventi.

42240165_693225747704933_1237874304159318016_n.jpg
Koks skirtumas kokio karštumo vanduo duše, ten tik mama ir prausias anyway

DAR, po ilgų gūžčiojimų pečiais, elektrikas sutvarkė elektros nuotėkį, nes pasirodė, kad dilgčiojimas prausiantis po dušu nebuvo vien tik mano jautri oda ir vaizduotė…
Viskas tranquilo, kaip sako naujas personažas mano gyvenime – treneris Charly. Žinot, REIKIA tų naujų žmonių aplinkui, nes tuomet – DAUG linksmiau gyventi.

42139109_2111213682528210_6891613027473293312_n.jpg
Čia ne Charly.  Aš jį vadinu tiesiog Dragon man, vėliau jis patampa Star man , kai ateina karambolų (čia toks lietuviškas pavadinimas) sezonas. Lankau jį savaitgaliais.

Taip jau nutiko, kad sutikau aš bendravardę, dar vieną Viktoriją, saloje. Žinoma, kad kažkur kažkas žemyne mus siejo: draugų draugai, vaikų mokykla ir pan. O čia, saloje, mus sieja Charly ir tinklinis, kurio aš nebuvo žaidus ever. Na, “bulvę” išvykose esu skaldžiusi ir riešus suspaudus į kumštį kamuolį šokdinusi, bet TEISINGAI tinklinio žaidus nebuvau. Juolab paplūdimyje.

Taigi, nuėjau su ta kita Viktorija į treniruotę, o ten visi tokie gražūs, straini, merginos su bikiniais… Dar gražiau, nes viskas vyksta vandenyno fone Playa de las Vistas. Ir aš tenai, visa raudona ir pridususi nuo pirmųjų bandymų teisingai rankas sudėti ir į kamuolį pataikyti. Treneris – kanarietis Charly, jo anglų, kaip mano ispanų (taigi nesupraskite jo intencijų neteisingai), rėkia man negailėdamas plaučių “LOOK AT MY ASS, ahora**,  LOOK AT YOUR ASS!”
Verčiu: „Mieloje naujoke, tu ne taip stovi, reikia labiau pritūpti, štai taip, tau PUIKIAI sekasi!”
Toliau vyksta treniruote ir vėl girdžiu “NO Viktorija, NO NO NO, hey, I AM TALKING TO YOU, TO YOU! YOU UNDERSTAND ME, I AM TALKING TO YOU….!!!”
Seka daug ispaniškų žodžių.
Šioje vietoje Charly norėjo pasakyti : “Tau tikrai SUPER gerai sekasi, turint galvoje, kad treniruojiesi pirmą kartą ir SUPRANTAMA, kad kol kas ne viskas aišku, BET, tiklinyje, NEGALIMA ploti per kamuolį du kart iš eilės. ŠTAI!” Ir aišku: “LOOK AT MY ASS”.

Po dviejų valandų, kai NORMALŪS žaidėjai nuėjo TIKRAI žaisti tinklinio, o ne p-r-a-m-o-g-a-u-t-i su kamuoliu kaip darėme tai dvi valandas iki tol…, aš DINGAU iš aikštelės. Ir TOKIA dėkinga jaučiausi, brisdama per smėlį link to didelio kiekio sūraus vandens boluojančio mano regėjimo lauke. Pasinėriau. Įkišau galvą ir leidau savo kūnui atsipalaiduoti. Jaučiau ramybę IR dešinės rankos nykštį…
Plaštaka degė ir pulsavo, bet tai juk NORMALU, aš ką tik atvariau dviejų valandų treniruotę su integruota ispanų kalbos pamoka! Aišku delnas ištino, o kaip kitaip, juk teko garbė pasuoti vieną po kito maždaug 50 kamuolių (na, bent jau Charly sakė, kad pasas mano GERAS!!! ir neužsiminė apie „ass“).

42202786_299251144225384_277377376046809088_n.jpg
Nėr čia ką aiškinti, sėdžiu.

Tačiau vakare jau dvejojau ar trečiadienį įstengsiu grįžti prie tinklinio, bet….I did it! Tą kartą nuėjau pasikausčiusi ir išrėžiau surepetuotą kalbą ISPANIŠKAI – kokia naujoko trauma mane ištiko (kad Čarliui nekiltų pagundos man visus pasus atiduoti). PAVYKO be klaidų, tiesa, nebuvau tikra, ar reikia pridėti „my ass“, tai nutylėjau. Ir treniruotė praėjo smagiai smagiai. PATAIKIAU, ir ne vieną kartą, į kamuolį :), netgi buvau apdovanota „BIEN!” iš trenerio Charly lūpų, o tai jau DAUG, turint galvoje, kad jo gyvenimo moteris yra TINKLINIS (taip jis man sakė) ir jis akivaizdžiai JĄ myli.

Charlis.jpg
I give you….. CHARLY ir jo lietuviški tinklinio angelai: Jurgita ir Viktorija ❤

Šito žaidimo nebūčiau pabandžiusi, jei ne Kanarai, ir aišku, jei ne vaikai, nes vyresniąją užrašiau į tinklinį ir taip, poco poco, ir pati jame atsidūriau.
Na, belieka išlaikyti kovos dvasią ir stengtis dar labiau tarp tų stiprių ir gražių žaidėjų. MY ASS, tsakant.

*finca (isp.) – ale ūkelis, namukas su žeme, kurioje auga kas nors nuostabaus, pvz. mangai.

**ahora (isp.) – dabar

 

Hasta pronto, la isla preciosa!

Ech, pasiilgau lietuviškų pušų… štai taip ir sukasi tas gyvenimas, ilgiuosi palmių, skrendu pas jas, tada grįžtu pas pušis – vyrauja nuostabi pusiausvyra 😁

IMG_0918
Šitos pasiilgo visų, ir draugų, ir senelių, ir lietuviškos vasaros ir močiutės CEPELINŲ

Taigi, lagaminai vėl išrikiuoti. Na ir daug jų, pasirodo, turime. Šį kartą ruoštis nėra sudėtinga, ten kur vykstame – vasara, PAGALIAU, nes vykstame mes į Vilnių 😀

IMG_0924
Lietuvaitės su ne lietuvaitiškais kostiumais (bet esmė ta pati) – pasiruošusios Dia de Canarias

Tereikėjo visus daiktus iš finkutės* perkelti į sandėliuką, kad rudenį galėtume sugrįžti. TAIP, salon grįšime dar vieneriems mokslo metams, o tada ir vėlei tarškinsiu kompiuterio klavišus ten, kur matosi beribis vandenynas, vaikšto vietinės gatos** ir vaidenasi Borja***. Mangai, kuriais aplipę finkos sodo medžiai, tikiuosi jau bus prisirpę, bet dar nenuraškyti. Borja, amigopor favor! Tiesa, tarpusavyje dabar jį vadiname Broniumi, na kad nugirdęs savo vardą nespėliotų ką mes apie jį sava kalba šnekame (tik gera, mielasis). Atsisveikinimui įteikėme jam lietuviško alaus (taip, “Švyturio” yra ir saloje), sakyčiau puikūs barteriniai mainai – vietiniai kiaušiniai į užjūrio alų!

DSLX7963
Ši kelioninė dujinytė, apkeliavusi su mumis oi daugybę vietų, gelbėja, kai finkutėje dingsta elektra… na kaip be kavos?!

O grįžus, rugsėjį, gaminsime sau adresą, t.y. namo numerį, nes šiuo metu jo neturime. Sakė galime pasirinkti k-u-r-į tik norime, svarbu, kad dar nebūtų panaudotas mūsų gatvelėje…. Taigi, apėję visas gyvenamas ir negyvenamas aplinkines finkas (numeracijos logikos nepagavome) nusprendėme apsistoti ties NR 49. Tokio TIKRAI nėra, viskas sukasi apie 7, 12 ir pan. Todėl, kad TIKRAI nesuklysti, IMSIME 49. Nerealu, ane, čiaukšt ir PASIDARAI savo adresą. Įdomu, gatvės pavadinimą taip pat galima susigalvoti?!
Mh mh, pasiūlymus priimame iki rugpjūčio 15 dienos.

IMG_0838
Lukos slėptuvė netoli mūsų finkos, ir užrašas “No cazar“ t.y. “Ne medžioti“… What?

Per devynis mėnesius (jie pralėkė šast) nudirbti visi būtiniausi darbai: sunešioti trys maudymosi kostiumėliai, nutrintos trejos cholos**** (tarp kitko šitą žodį senora Ruiz per pačią pirmą ispanų kalbos pamoką užrašė ant lentos – sakė be chol’ų Tenerifėje, n-i-e-k-a-i-p, IR ji buvo visiškai teisi!), suvalgyti 1529 mangai, išdalinta pusė tiek, patirtas kanariečių gerumas ir rūpestis, suvokta, kad manana yra manana ir nereikia TAM priešintis, priprasta prie britų tvarkos mokykloje ir rasta draugų, kurie kalba skirtingomis šio pasaulio kalbomis.

Šypsausi ir SKELBIU devynių mėnesių avantiūrą – pavykusia!

Tiesa, tiltelio aš vis dar nepadarau, nes tai kas man gaunasi, labiau primena stalą… jau vien dėl to PRIVALAU grįžti! Logiška.

IMG_9802
Marijos laboratorija, ne vienas vabzdys čia baigė savo dieneles….
IMG_0842.JPG
Lu ir Safra, ech… vaikystė ❤

Na, o tuo tarpu, sėdžiu foteliukyje priešais ‚nupjautą‘ kalną (tokia visai plokščia viršūne), kurį sveikinu kas rytą su užtarnautu kavos puoduku ir ŽINAU, kad pasiilgsiu šitos salos, ŽINAU, kad vasaros gale su liūdesiu paliksime Vilnių, Juodkrantę ir Druskininkus. Mergaitės nesustodamos kalbės apie draugus ir senelius, bet salos jau būsime pasiilgę. Be to, dar liko neištyrinėtų archipielago de Canaria salų, nepatirtų nuotykių danguje su parasparniu (ne ne, ne aš..), vėžliukai, kuriuos būtinai nersime aplankyti, takų, takelių ir urvelių, kuriuos turime apžiūrėti Tenerifėje, na ir vulkanai. Jie traukia ir dar metams mes pas juos grįšime.

IMG_9810
Besėdėdama ėmiau ir supratau, kad tai ką matau ir yra salos esmė: kalnas, kava (už kadro), šezlongas ir džiūstantys Jono maudymosi šortai…

Lietuvoje, girdėjau, lepinatės šiluma, o mūsų namo kiemas Vilniuje, ta proga, apaugo kaip nežinia kas, nes viskas per mėnesį išsprogo, sužaliavo, nužydėjo ir dešimt kartų pakeitė išvaizdą. Reikia žoliapjovę išleisti pasiganyti, o tai teks plaukti žalia jūra link vartelių į mišką.

DCIM103GOPRO
Aš ir ji. Mano pirmasis nėrimas, tikiuosi ne paskutinis 🤞

Noriu palinkėti jums visiems NUOSTABIOS vasaros, kur ja besidžiaugtumėte. Svarbu, kad širdyje būtų šviesu ir šilta 😊IMG_9143Ačiū, kad keliaujate mano žodžiais, salų yra ir arčiau Vilniaus, todėl PAŽADU, kad bus ir vasarinių beždžionės nuotykių 😉

IMG_9551.JPG
aha aha… be to – šioje dėlionėje 1K gabaliukų, sekantis užsakymas Kalėdų Seneliui – 13K ir didesnė finka 😎

Hasta luego, amigos!

*finkutė, finka – mūsų namai Tenerifėje

**gatos – katės

***Borja [Borcha] – finkutės generolas, sodininkas, vardu Borja

****cholas – paplūdymio šlepetės

Apie Pasaulio kraštą – EL HIERRO*

El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Būtent taip El Hierro sala ne tik atrodo, bet ir jaučiasi, kaip Pasaulio Kraštas. Vieta, kurios vaizdus mačiau Sostų Karuose. Tada kildavo klausimas ar mūsų TV aparatas pamiršo rodyti spalvas?! Ne, EL Hierro nebuvo šalta, buvo ATŠIAURU. Ar patiko? TAIP.

30550000_10156389397594791_1750565734_o
HOTEL – true El Hierro

Keltas vyksta iš Tenerifės, didelės bangos – garantuotos, nemalonaus supimo trukmė – 2,5 val. Neįtikėtinai daug keleivių, nes dieną prieš mūsų kelionę – keltas nekursavo, o ir reisas į  El Hierro tik kartą per parą (vakare). Vėlavome išplaukti, vėlavome atplaukti. O fincą** La Gorona, kurioje apsistojome keturioms naktims, pasiekėme vidurnaktį.
IMG_9972.JPG
Rytas atskleidė grožį, kurį nuslėpė tamsa. Priešais – vandenyno platybės, o už namuko – kalnų grandinė. Mes – papėdėje, o pasigilinus išsiaiškinau, kad UGNIKALNYJE, tiksliau jo įgriuvusioje dalyje, kuriai pavyko likti virš vandens po to, kai 2 km aukščio vulkanas skilo ir kartu su trečdaliu salos nugarmėjo vandenin per siaubingą žemės drebėjimą. Galit įsivaizduoti kas čia darėsi kai tai vyko? O 100 metrų tsunamio bangas pasekoje? Taigi.
IMG_0003.JPGAtsibudome Atlanto vandenyno viduryje ant uolėtų sausumos liekanų nuolat šniojamų bangų. Vaizdas ir jausmas – stulbinantis, o tas rūkas neleidžiantis matyti kalnų viršūnių nepaprastai paslaptingas ir baugus. Visai ne Tenerifė. Visai kaip NIEKAS ką esu mačiusi.
IMG_0146.JPGRūkas lydėjo visos kelionės metu, atrodė kad jis čia toks pat natūralus, kaip juodos uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis. Rūkas kaip šydas, kaip nuolat kybantis debesis. Bet gali būti, kad tuo metu Tenerifėje viešėjusi calima***, pasiekė ir El Hierro.
IMG_0055.JPGTas RŪKAS nudažė visą mūsų kelionę ir niekaip kitaip negalėčiau prisiminti El Hierro. Rūkas – salos dalis. Taip pat kaip aguonos. Įsivaizduokite tokį derinį: juodos aštriabriaunės UOLOS, krentančios žemyn į purslais besitaškantį vandenyną, raudonos AGUONOS, tokios geibios ir TOKIOS gražios, kad vidurius suspaudžia, plius RŪKAS ir atšiaurus drąskantis vėjas.
IMG_0030.JPG

IMG_9883.JPG
Pati gražiausia nuotrauka

Einu vyno, negaliu, rašant jausmai sukyla. El Hierro Afrutado – melsvo stiklo butelis, iš kelionės, paskutinis, atvėsintas.  Jonas, mane supras, visi tie rašytojai tokie….

                    Matot – El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Norite pagulėti paplūdimyje – rinkitės Tenerifę. Norite pradėti iš naujo – keliaukite į Lanzarotę. O į El Hierro vykite ieškoti savęs ir priimti sprendimų. Atvykus į El Hierro nebėra kur bėgti, TEN baigiasi pasaulis. Tai va.

30550615_10156389397584791_618471194_o.jpg
Na ką, priėjau galą… Pasaulio galą

Keliai saloje – įvairūs, visai kaip mūsų gyvenimai ir, beje, labai nenuspėjami. Kas ant žemėlapio atrodė “autostrada”, tikrovėje – smarkiai vigiuotas, siauras kelias (bet geriausias kelias, koks yra toje pusėje, nes VIENINTELIS), o ten, kur manėme bus per daug zigzagų – visai pakenčiama.

IMG_0132.JPG
Greitkelis užaugo, teko suktis atgal 😀

Man didžiausią įspūdį padarė vakarų pusėje esančios “ganyklos” – La Dehesa. Vėjo ganyklos, vėtrų ir savo demonų.

IMG_0025.JPG
Pakeliui į ganyklas

Sekėme vienintelį kelią pro išmirusį Pozo de la Salud link El Verodal. Ten niekas negyvena, laikosi vos keli krūmokšniai prisiploję prie juodų lavos uolienų. TOJE vietoje ir buvo manyta, jog toliau nieko nebėra, kol Columbas su įsibaiminusia įgula 15 amžiaus pabaigoje neišplaukė į NIEKUR ieškoti KAŽKO.

IMG_0031.JPG
Juoda ant juodo
IMG_0028.JPG
Vėjo nufotografuoti nepavyko

Štai kodėl El Hierro yra vieta dramatiškiems jūsų sprendimams ir galbūt, tiktai galbūt, jei TIKRAI esate pasiruošę atšiauriam VISKAM, galėtumėte pasikinkyti vėją ir keliauti pėsčiomis. Aš taip pat varčiau tokią mintį ir Jonui pasiūliau, kol nenusigavome iki El Sabinar. O tada labai paprastai persigalvojau.

IMG_0043.JPG
Jų ten daug, nuostabiai lanksčių Sabinų

Ten REIKIA nuvykti, nes sabinos (kadagiai arba juniper trees) toje vietoje YRA fantastiškų formų. Ir niekur kitur neteko tokių matyti, ne veltui visai salai (pirmąjai iš Kanarų salyno) suteiktas Unesco geoparko statusas. Tačiau VĖJAS (žr. sabinų formas!) TEN košia kiaurai, skersai ir įstrižai. Galbūt tam, kad išpūstų iš keliauninkų galvų visas mintis ir mūsų ganyklos atsilaisvintų baltoms avims…

IMG_0162.JPG
Mirador de la Pena – ir čia pasidarbavo Cesar Manrique

El Hierro jautiesi LABAI toli nuo visko, beveik kaip Australijoje (tik BEVEIK). Artimiausias krantas – La Gomera (panašaus mažumo sala). Manau el heriečiai (visi dešimt tūkstančių) su manimi sutiktų, kad Tenerifė tokiame kontekste, atrodo lyg civilizacijos viršūnė. El Hierro sala VISUOMET bus smarkiai nutolusi nuo mums įprasto jausmo, kad viskas yra šalia, o „pasaulis – mano smėlio dėžė“. Toje saloje tikrai gali būti vienas, pats su savimi. Visą laiką.

IMG_0023.JPG
Sabinosa gyvenvietė (ten, kur baltuoja)

Gyvenvietės, kurių negalėčiau pavadinti miesteliais (neįskaitant sostinės Valverde) nepaliko įspūdžio, jokio. Tiesiog „jokie“ gyventojų susitelkimo plotai, na išskyrus (visuomet būna išimčių😉) unikalų Pozo De Las Calcosas.

IMG_0075.JPG
Stačiai lavos laiptais nusileidus prie vandenyno, patenki į siurrealų pasaulėlį

Pajeros – mažuliukai, iš lavos (arba lavoje) pastatyti namukai, priklauso vietiniams, kurie šimtmečiais naudojo ir tebenaudoja gyvenvietę liepos-rugpjūčio mėnesiais, persikraustydami vasaroti kartu su visais gyvūliais.

IMG_0081.JPG
Šis mum krito į akį!

Aplinkui VISKAS juoda: kalnai, žėmė, namai, akmenys, tik mintys skaidrios (valio!), kaip galingų bangų vanduo, dūžtantis ir dūžtantis.

IMG_0082.JPG
Pozo De Las Calcosas

Vieta – daugiau nei keista ir jausmas tenai – daugiau nei keistas. Bet štai apsistoti Pozo De Las Calcosas, kad ir vienai nakčiai BŪTŲ jėga!

IMG_0096.JPG
He, himself and him
IMG_0108.JPG
Pozo De Las Calcosas žaidimų aikštelė
IMG_0083
Neptūnas ir Pozo De Las Calcosas yra Neptūnas, o menininkai – menininkai

Skaniausiai valgėme savo finkutėje. Jėtau KOKIĄ nuostabią vietą turėjome SAU tas trejetą dienų! Ir toje nuostabioje vietoje – La Gorona, atėjo Jono gimtadienis. Papuoštas laukinių aguonų žiedais, vietiniu keksiuku (su maisto gaminiais ten nelabai), mūsų palinkėjimais ir El Hierro ananasais.

IMG_9971.JPG
Rytas! Nieko geriau negaliu įsivaizduoti  kaip gimimo dieną KELIONĖJE ❤
IMG_0048.JPG
TOKIE pažastų gaurai atsiranda TIK pasiekus TAM TIKRĄ amžių (mh…)

Dar apie anana-vaisius: VISI, kuriuos pirkau Tenerifėje buvo užvadinti pina del Hierro, todėl nepaprastai laukiau, KADA kaposime tuos skanėstus augančius ant mažų krūmelių (ne ant medžių, mielieji, ir ne ant lempų). O tai, pasirodė, buvo daug paprasčiau nei…. … … … … … … …  yra ten kaž-i-koks tai pasakymas apie tris pirštus 😀

IMG_9872.JPG
Tarp kitko, nuskintas ananasas daugiau nebesirpsta…

Prie pat mūsų, augo EILĖS tikrų tikriausių brandinių El Hierro ananasų. Vienintelis pašalinis efektas kemšant kiek lenda – sutrūkinėję lūpų kampučiai (tingėjosi lupti ir pjaustyti mažais gabaliukais). Manau, maža bėda, turint galvoje, kad Australijoje, džiaugiantis Queensland‘o ananasais (beje, gerokai saldesni) man kraujavo liežuvis.

IMG_0053.JPG
El Hierro duona ir sviestas (druska rasite galerijoje 😉

Rekomenduoti valgymo įstaigos El Hierro saloje negaliu. Kartą pabandėm, likom smarkiai nepatenkinti, todėl apsiribojome SUPER įrengta lauko virtuve prie namuko. IMG_0133.JPG

IMG_9839
La Gorona

Štai namuką – rekomenduoju užsimerkus ir atsimerkus (kreipkitės): vidus kuklus, bet autentiškas, visko užtektinai, o laukas – NEREALUS, tiek sutvarkytas SODAS su mangais, žvaidžiavaisiais (mano naujadaras), papajomis, persikais, bitėmis ir mėtomis, tiek VAIZDAS ir AURA – nuostabi, gera, raminanti, pakelianti, ir dar akcentas – AKMENINIS STALIUKAS, ten tik vyną ragauti ir svajones svajoti. Patiko. Labai patiko.

30771844_MAZA
Ryte, vakare – mes čia

Tai štai kokia istorija apie salą vardu El Hierro. Ji ten yra, TEN kažkur. Ir bus dar kurį laiką. Lauks JŪSŲ, žydėdama aguonomis, apsigaubusi rūku ir paslaptimis.

29680498_10156336839459791_979599651_o
Virėjų kursuose El Hierro lavos tunelyje  😀

GALERIJA IŠ MŪSŲ KELIONĖS PO EL HIERRO SALĄ

* El Hierro – išvertus iš ispanų kalbos reiškia – geležis, tačiaau nieko bendro su tuo neturi.

** Finca – sodyba, ūkis, fazenda

*** Calima – tai toks gamtos reiškinys, kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes.

Apie narkotikus atvirai: WANDER ir LUST

Ir vėl nebespėju. Vėl skundžiuosi pati sau apie pačią save. Ir to nepadariau, ir to nepadariau, o ŠUO jau tuoj pasirodys, tuoj prasidės jo metai ir ką aš, Drakonas (taip jau gavosi, kad Beždžionė esu dėl kitų priežasčių, nei kinų horoskopas) jam pasakysiu? Kad nesu super moteris, a -nei super mama, niekada ja ir nebuvau, ir „baisiausia“, kad neplanuoju ja tapti, kad dažnokai patingiu (lyginant su pirmos jaunystės metais) …

ech, jaučiu, kad atėjo laikas j-o-n-a-ž-o-l-ė-m…

… … …

Na nea, nieko nebus, man tokia išpažintis visai nepatinka, todėl po dviejų mėnesių pertraukos kovojant su Giovanio suteiktu pasiteisinimu aš vėl bėgu įkalnėn ir vėl išsivyniojau jogos kilimėlį (feels good, baby). Tas suknistas kaklo skausmas netvarkys mano mielo gyvenimo saloje. O nespėju aš ir pati žinau dėl ko, nes pastoviai tai pakuoju, tai išpakuoju mūsų lagaminus. Mangizmas* nėra vienintelė priklausomybė, kuriai nevalioju atsispirti.

Travel-Quotes-Wanderlust-1-300x300

Mano ir Jono narkotikas yra Kelionės, mus valdo Wanderlust (mergytės tiesiog gimė į TAI ir abiem tenka taikytis, tikiuosi, oi labai viliuosi, kad jos jaučia panašų kaifą). Ir patikėkite, šitas reikalas taip pat turi pašalinių efektų, kurie vargina mano jautrią nervine sistemą. Taigi j-o-n-a-ž-o-l-ė-s, here I come.

IMG_8771
Me, myself and I (El Cotillo, Fuerteventura)

Šis įrašas – smarkiai pavėluotas, bet geriau dabar, negu visai ne. Anea?

Dar prieš Naujus metus, mes atsidūrėme saloje, kurios pavadinimas yra FUERTEVENTURA (stiprus nuotykis būtų reikšmė, nors senjora Ruiz užtikrino mane, kad salos vardas nieko nereiškia! Ką gi, reikia pasakyti, kad ir aš, kartais, iš užsieniečių sužinau naujų faktų apie Lietuvą, bet senjorai Ruiz, tiek jau to, netrinsiu jos nežinojimo nei ten, nei kur kitur. Gal pati nuplauks kada į Fuertę ir sužinos 😉).

Mūsų namai, šią kelionę, buvo smagus kemperis, oficialiai pavadintas šešiaviečiu, bet oi, neapsigaukite, ispanai skaičiuoja kitaip. Pasak jų ir 100 litrų vandens turėtų dviem parom užtekti šešiem žmonėm (praustis, valgyti ir nuleidinėti wc esantį įrenginį). TĄ vandens “apstumą“ mes savo kailiu ir išbandėm. Pirmą rytą (po vieno vakaro trumpų apeigų dušelyje) didysis vandens bakas jau buvo tuščias. Gerai, kad ta fizika dėstoma mokykloje ir kad per benzino badą sovietmečiu, berniukai išmoko perpylinėti (čiulpteli žarnelę ir banzinas teka. Tiesa, reikia ilgai spjaudyt paskui, bet tai užgrūdina). Tai va taip iš geriamųjų “bambalių“ ir papildėme nepriteklių 😅 Bet ne apie tai kol kas, o apie viečikę, kurioje atsibudome mažosios keliauninkės Lukos gimtadienio rytą.

IMG_8675
Vaizdzelis… Pozo Negro
IMG_8673
B-day girl and the sea

Atvykome mes vėlų vakarą, kuomet nelabai kas matėsi, todėl TAS VAIZDAS, kuris atsivėrė nusiridenus nuo lentynos-lovos, man buvo TOOKS saldus, kad aš ir vėl pasitvirtinau sau išvadą apie save – esu atsiskyrėlė. Gal ne tik krabai būna atsiskyrėliais, gal yra toks ir beždžionių porūšis?

POZO NEGRO bus tai, ką aš matysiu savo minčių kino teatre, kai išgirsiu FUERTEVENTURA. Pasak Gnu (Karolinos) – „ten juk nieko nėra?!” Taigi va BŪTENT, kažkam ten gal nieko nėra, o man – visko tiek, kiek reikia.

Akmenuota, nerealiai graži įlanka su keliais baltais namukais, kurie naktį apšviesti ryškiau, nei kelias prie mūsų namų Vilniuje. Pakrantė su vieninteliu veikiančiu šeimos restoranėliu (specializacija – šviežia žuvis), tuščia žaizdimų aikštele ir laukinėmis ožkomis. Ai ir dar gulbės – išdidžios, baltos, didelės.

IMG_8819.JPG
Mano gauja
IMG_8696.JPG
Gulbės vakarėjant…

Ar sakiau, kad ir Marsas su mumis kemperino? Taigi, jis užėmė abi – penkto ir šešto keleivių vietas (miegojo kemperio bagažinėje, kur dieną žaisti sulysdavo ir vaikai).

IMG_8700.JPG
Erdvus Marso miegamasis

Tas Fuertės plikumas, toks akį rėžiantis, kad net gražus ir bangų mūša už plonos namuko ant ratų sienos, jausmas, tikras laukinis jausmas. Mums visko užteko. Todėl palikti Pozo Negro nenorėjome. Tai buvo vienas gražiausių gimtadienių, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

IMG_8681.JPG
Septyneri…

Tyrinėdami Fuertę, vengėme turistinių vietų (ai kaip visada), didelių žmonių sambūrių, kurortų, taigi nuvairavome savo namus ant ratų skersai salos per laikinąją sostinę Betancuria (kur ragavome ožkienos ir nelikome nustebę) iki Ajuy kaimelio (ispaniškai j tariasi kaip ch, taigi… keikėmės legaliai ir su didžiuliu pasitenkinimu, vaikai kartojo paskui mus ir negi drausi :D). Ajui (geras, ane!) atsidūrėme ir vėl vėlai vakare. Žmonių nėra, pakrantėje siautėja didelės bangos. Miestuks didesnis už paliktąjį Pozo Negro, bet tylu ramu, naktis.

O tada atėjo rytas… Pravėrus kemperio duris, apstulbau. Ten, kur siautėjo laukinės bangos, šlaistėsi siaubingai daug dvikojų. Pasijutome lyg Ermitažo parkinge, tik su vaizdu. “Kas per velniava“, suburbėjau, ir išlindau ieškoti teisybės.

Kemperis buvo užstatytas keliom eilėm mašinų, o srautas žmonių vorele lipo netoliese esančiomis uolomis. Kaip skruzdėlės, su tikslu. Paniurusi pėdinau pakrante link didžiulės skylės-urvo uoloje, kurios nepastebėjome tamsoje, bet ir ten aš buvau ne viena. Pagyvenusi britė energingai judėjo link manęs. Prisiyrusi (per paplūdimio akmenukus tatai) ji mane ir apšvietė, kad į tą A-chui (atleiskite Ajui) ji atvažiavo čarteriu (nevartotina svetimybė, oi oi – užsakomuoju autobusu) pasigrožėti piratų olomis, bet jai olos pasirodė per aukštai, todėl ji braidanti pliaže ir kalbinanti paniurusią mane. O čarterių šioje vietovėje, pasak naujos “bičiulės“, bus daug ir daugiau, nes tai turistinis maršrutas ir VISI autobusai veža ČIA. Chrrrrrrrrrrr… išsiveržė man. Ji neišsigando, tuoj pat pasidalino, kad pati turinti šunį namuose…. No shit.

IMG_8741.JPG
Whatever…

Na ką gi, nėra to blogo…. Papusryčiavę savo namelyje ir mes prisijungėme prie skruzdėlių. Ne, tai visai nesmagu, bet vaizdai BUVO verti mūsų nuolankumo ir susitaikymo. Olos – didžiulės, išgriaužtos vėjo bei sūraus vandens, audrino fantaziją. Piratai, grobis, pavojus. Na ir šlapimo dvokas tolimiausiuose urvų kampeliuose, kur vaikai BŪTINAI norėjo nueiti, nepaisant akis badančių servetėlių. Į nieką neįlipome ir mane tai nuteikė ypatingai džiugiai. Čia ir visas moralas – džiaukis mažais dalykais.

IMG_8718.JPG
Bet tai lobio-grobio didumas turėjo būti?!?
IMG_8728.JPG
Krevečių žvejės
IMG_8734.JPG
Ech…!

Apibendrinant, esant Fuertėje, Ajui aplankyti verta vien dėl pavadinimo! Urvai taip pat užskaitomi, tik reikia nusiteikti TAM žmonių kiekiui. Tada gal ir ok. Vaikams patiko, jos ilgai žvejojo krevetes urve esančiuose baseinukuose. Tada teko ieškoti mus užstačiusių mašinų savininkų. Tie, patraukę automobilius, labai nuoširdžiai dirbo rodydami Jonui kaip atbulai išvairuoti kemperį iš suknistai perkrautos mašinų stovėjimo aikštelės. Naktį ji atrodė visai kitaip. Naktį v i s k a s  a t r o d o  k i t a i p… Nepamirškite šito, tai pritaikoma visom alei vienos gyvenimo situacijoms.

IMG_8698.JPG
Čia vaizdas prieš naktį – Jonas kloja vaikų lentyną miegui. Origamis at its best 😉

Ajui dūmėmė neatsigręždami. Reikėjo ieškoti vandens ir WC tvarkymo punktų, kurie, DEJA, nors ir apytiksliai apibraukti kemperio nuomoje išduotame žemėlapyje, nelabai atitiko realybę…

Lajares miesteliuko dvasia, pakeliui į Majanicho, mums labai patiko. Užkandinės, bandelinės, žmonių mixas, viskas fain! Ten susitikome ir su antilope GNU (mano studentiškų laikų sugulove Karolina, su kuria dalijomes siaura sofa, mažame kambaryje Talino senamiestyje, kur tame pačiame bute gyveno nuostabi šeimininkė ir jos vyras – baldas, kuris niekuomet nepalikdavo namų. Oi, tie pasiutę laikai… Tiesa, paskui sužinojome, kad baldo dukra yra garsusis top modelis Carmen Kass, tai kažkodėl mus labai nustebino. Betgi štai dar vienas moralas – VISKAS, iš tiesų, YRA labai PAPRASTA ir bet kuris supermodelis turi paprastą tėvą, o ir pati Carmen yra paprastas žmogus nesvarbu kaip ją vadinsite).

IMG_8692.JPG
Paprasta nepaprasto skonio paelja paprastame Pozo Negro restoranėlyje

Keista Majanicho gyvenvietė mus nuvylė, mes į ją buvome nusitaikę nakvynės su žaviais vaizdais, bet ten buvo nejauku, todėl pernakvoję vėjuotame Meercat Manor paplūdimyje, pasukome į Corallejo.

Vakaras pas draugus VISADA yra geras vakaras. Su filmu vaikams, pliurpimu iki vėlumos ir Lanzarotės vynu (šalia esanti sala, kur GALIMA ir REIKIA viską pradėti iš naujo. Taigi, jei atsiras toks poreikis jūsų gyvenimuose, apsvarstykite Lanzarotės variantą ir PM mane, atsiųsiu instrukcijas ;). O ryte, pusryčiai prie nesibaigiančių balto smėlio kopų (jos daug platesnės nei Nidoje ir tikrai vertos aplankyti, nors Corallejo YRA pilnas turistų). Štai kodėl kemperis yra super dalykas – varai kur nori ir kada nori, kepi blynus gražiausiose vietose, tiesiog stoji ir kepi. Nerealiai. Man ir Australijoje tai labai patiko, kai mergytės buvo dar visai mažos. Apie kemperį tą ir prisimenu, kaip aš kepu blynus kokiame nors nenupasakojamo vaizdo paplūdimyje, o Jonas su vaikais ganosi netoliese, gal krabus vaiko, ar jūros žvaigždes tyrinėja ir aišku viską tempia man parodyti 😀

IMG_8710.JPG
Kemperio kino teatras lentynoje (beje, vaikų lentyna buvo didesnė, mūsiškėje atsisėst – be šansų. Bet mes turėjome vyno 😉 )

Taigi, Corallejo mums patiko ypatingai dėl kopų ir gražios dienos, nes švietė saulė, o vėjas buvo šiltas. Beje, apie vėją – Fuerteventura YRA vėjuota sala ir nors kelionėje man jisai netrukdė, ilgainiui pradėtų erzinti (čia aš apie save). Vėjas ten jaučiamas visur ir visokio laipsnio stiprumu, priklauso KĄ jūs norite ant to vėjo veikti 😉

This slideshow requires JavaScript.

Karolina su Mindaugu mums parodė El Cotillo miestuką iš naujo. Mes jį jau buvome aplankę šaltą ir vėjuotą dieną, taigi ir įspūdis susidarė ne koks, tačiau jie mus įkalbėjo dar kartą užmesti akį ir ta mintis buvo teisinga. Fainas ir pats miestukas, ir maistas, ir paplūdimiai, kurie labai priminė garsųjį Great Ocean Road Australijoje, taigi pasijutome kaip namie 😁 O dar saulėlydis! Visi spokso, kas susiglaudę, kas bučkį vogdami, o priešais, ant krantinės – valoma šviežia žuvis, – visiška romantika. Ten sugrįžtume.

Bet ką gi jūs manote, taip, be įspėjimo, atitipeno ir gruodžio 31 diena… Mes, atsimojavę su draugais (pas kuriuos važiavome švęsti naujako, bet planas pasikeitė netikėtai kaip ir visi geri dalykai gyvenime), riedam, bildam atgal į SAVO kampą. O širdis džiaugiasi, šaltosios ugnelės laukia, dumiam atgal į Pozo Negro. Kur pradėjome, ten ir baigėme ir dar kokį pusmetį tame pasaulio kamputyje būtume galėję praleisti.

PLATUMAS – GROŽIS – LAISVĖ

O pačią Naujų metų naktį mūsų uždegtas fakelas nebuvo vienišas, iš už baltų namelių pasipylė fejerverkai į tą tobulai tamsų dangų ir mūsų džiaugsmas, skimbčiojant šampano taurėm, buvo DIDELIS DIDELIS, o norai (tie dvylika, kuriuos pagal kanariečių paprotį reikia sugalvoti valgant dvylika vynuogių) buvo GERI GERI.

IMG_8796
Naujų naktis
IMG_8769.JPG
ir Naujų diena

Maudėmės, nes kas mums, gi pirma metų diena! Cypėm (nes šalta), šypsojomės ir žiauriai gerai jautėmės. Bet čia dar NE VISKAS – tada, prie mūsų vienišo kemperio, atėjo žmogelis nešinas maišeliu ir ištiesė Jonui. Ten – bandelės, ką tik iš laukinės krosnies, kuri pūpso ant kranto. Jėtau, o aš – sugadinta, jau maniau, kažką prisidirbom… Tos bandelės, dar dabar man ašarą išspausti gali, tas žmonių gerumas, nei iš niekur, pirmą naujų metų dieną…! Tikiu, kad jam, tam žmogeliui, metai bus nuostabūs.

IMG_8800.JPG
Bandelės su anyžiais ir meile
IMG_8818.JPG
Krosnis…

Pozo Negro išliks giliai širdyje kaip happy laukinė vieta (truputį žmogaus mačiusi ir užuodusi), tokia, kur vynas geriamas ant kranto naktį, stūgaujant vėjui, yra pats skaniausias, o katės, Marso nelaimei, greitos ir juodos. Beje, Marsietis TEN pasijuto tikru medžiotoju ir uoliai kiaulinosi kelio purve, kol snukis ir kūnas pamiršo baltą spalvą… TEN mačiau savo mergytes laigant po atvirą pasaulį, ieškant burundukų (kurių niekada ir nesutikome ☹) ir gainiojant laukines ožkas (ir vėl norėjo kelias parsivežti). TEN buvo aišku, visu šimtu procentų, kad narkotikas vardu KELIONĖS turi daugiau pliusų, nei minusų.

IMG_8797.JPG
Katės…. pffff… rrrr… miauuuu… RAUNATĖS???
IMG_8748.JPG
Po to Luka įvairavo į vandenyną su visais rūbais (taip jai pasitaiko dažnai… 🙂 ) Čia – Corallejo

Ech… prirašiau čia, nes gera prisiminti. Dabar lazdos (Kalėdų Senelio dovana 😉) ruošiamos keturių dienų žygiui pėsčiomis po La Gomerą. Be vaikų! Močiute močiutėle, mieliausia sengalvėle 😀 – aš tave myliu 😘 (čia mano mamytei, kuri pabus su murkom). Tiesa, dar spėjome pasidžiaugti sniegu, kalnais ir slidėmis Austrijoje, bet apie tai nerašysiu, nes jūs ten ir patys esat buvę, bei dešras tirolietiškas valgę.

UHMU5120_maza.jpgP.S. Dėl gyvenimo prasmės – aš pvz galvoju, kad ji kinta. Buvo laikas, kai prasmę mačiau popierinėse lėlėse ir, beje, prisimenu, kad žiauriai mėgau tą reikalą (mergaitės paveldėjo mano prasmės suvokimą, sorry, brangusis). Dabar prasmė numigravo pas gyvas lėlytes. Ar aš vis dar žaidžiu namus? Na ką gi, – myliu, myliu šį žaidimą. Ta proga eisiu į Aurimos Dilienės paskaitą apie vaikus, o apie vyrus ir moteris, pas Rūta Pivoriūnienę, jau buvau. Įsivaizduojate, čia, saloje ir paskaitų yra ir netgi laiko į jas nueiti 😮

IMG_8808.JPG
Mes

Hasta luego, amigos, gražios jums dienos, savaitės ir gyvenimo! Gal pavyks sekantį kartą greičiau brūkštelėti, jei lagaminus greičiau kraustysiu 😉

 

*Mangizmas – nekontroliuojamas potraukis išsivolioti mangų vaisių minkštime.

Šventinis postas (ne bankuchenas)

Ilgai nerašiau. Buvo priežasčių.

Atrodo, kad pusė nušalusios Europos persikraustė į salą. Neslėpsiu, turistai užknisa (mus – vietinius :D), o ypatingai tie, kurie platina virusus ir ligas nuo kurių mes čia ir pabėgome. Vaikai mokykloje masiškai serga, na po galais, visai kaip Lietuvoje?!!

ATLEISKITE, pradedu iš naujo. „Silent night, holy night….“ Oras čia visgi – nuostabus ir pasikartosiu tas AZUL dangus… Jis tiesiog TOKS, pastovus reiškinys, net jei mano mažė vakar atgulė su 39 laipsnių temperatūra. Netgi tada, tas dangus yra nepaaiškinamai gražiai žydras.

IMG_8341
El Medano platybės. Pakaituojam, anyone?

Šį kartą apie žmones, kuriuos čia sutinkame – įvairius įvairiausius: vietinius, turistus, maišytus, mandagius, arogantiškus, gražius ir nelabai, įdomius, keistus, drąsius ir šiltus. Tuos paskutinius matėme vakar ir buvo taip gera, saldžiai saldžiai, o nuo to dar geriau. Nepatikėsite, o gal atvirkščiai, net nepakelsite antakio – čia YRA Lietuvių mokykla. Tiesa, vadinasi Baltic International School in Tenerife, tačiau kol kas ten tik lietuviukai su LIETUVIŠKOM mokytojom ir šiluma. Na, mes įpratę prie gero, negi džiaugsiesi britų taisyklėmis apie taisykles ir jų pritaikymą vykdant taisykles. Pardon, Mrs. Simpson… (Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad britai turi kitokių privalumų, tik su šiluma pas juos prastai)

IMG_8463
Geras “eglutės“ žaisliukas, ane?

Ir įsikūrusi ta butikinė lietuvių mokyklėlė keturaukščio namuko-pilaitės apatiniame aukšte Puerto de Santiago miestelyje pietuose. Mokinukų kiemas-terasa remiasi TIESIAI į vandenyną. Vaizdai pas juos – unikalūs, ypač saulėlydžiai, bet, aš, žiopla, pamiršau nufotografuoti… bet Jonas nepamiršo 😉

LT mokykla
Lietuviai lietuvių mokykloje – foto iš Baltic International School FB paėmiau 😀
IMG_20171219_1804046 (1)
Taigi, tie saulėlydžiai mokykloje… lydosi

Mergytės lankosi lietuvių pilaitėje antradieniais mokintis lietuvių kalbos. Ir man, prisipažinsiu,  dėl to LABAI palengvėjo, nes mokytoja pirmiausia turi būti KANTRI ir NE mokinių MAMA. Dar būtų pravartu išmanyti lietuvių klb. gramatiką, skyrybą ir kitas taisyklėmis apipintas formas, bei formeles. Sutinkat? Tai va.

IMG_8380
Aš galiu dėstyti menus lauko dirbtuvėse. Atkreipkite dėmesį į kojų kilimėlį 😀 Treniruotas.
IMG_8430
O vulkaninėje dirvoje dera didelės pušys su DIDELIAIS kankorėžiais! Eglių gal irgi yra, bet mes puošime palmes šį kartą. Akriliniai dažai rado pritaikymą 😉

Pakeliui į Kalėdas nužygiavome keletą maršrutų. Neilgų, bet smagių. Man ypatingai patinka vaikštinėti Teidės Nacionalinio parko teritorijoje. Ten jaučiasi pati Tenerifė – vulkaninė sala su sukietėjusios lavos nuošliaužom ir juodu peizažu, ne baltais smėlėtais paplūdimiais, kas yra fake, tiek šiaurėjė (Playa de Las Terasitas smėlis atgabentas iš Sacharos – geras!), tiek pietuose (Las Americas, Los Cristianos ir kiti Los Turistam paruošti kurortai nesulaukia mūsų dėmesio – jokio!).

IMG_8267.JPG
WC?
IMG_8270
Ta pati tolimiausia viršūnė yra ugnikalnis Teidė 3 718 m – ten pabuvojome ankstesnių klajonių metu, o pakeliui funikulieriuje aš nusprendžiau atsipalaiduoti ir pasiekti viršūnę be sąmonės… irgi patirtis

Nacionalinio parko maršrutuose taisyklės yra tokios – šunų, deja, negalima, be kadangi (ir meskite akmenį kas manote kitaip) mūsų Marsietis NĖRA visiškai šuo, o be to jam priklauso pasivaikščioti teritorijomis, kur filmuojami filmai apie jo gimines (ateivius), todėl jis išdidžiai keliavo kartu. Tiesa, tik vienu maršrutu… Foto apačioje jums viską paaiškins.

IMG_8275
O kai papėdė virsta įkalne Marsas tampa asilu…nors tu ką

Čia jau Volcan Montaña Roja žygis

IMG_8347
El Medano – vandens sporto mėgėjų rojus lieka apačioje, kai mes žygiuojame į Roja viršūnėlę
IMG_8338.JPG
Life’s good, bunny 😉
IMG_8352
ir viršūnę PIRMA (kaip kitaip) pasiekė LULU!!!

Tada, žinoma, puošėmės ir ruošėmės šventėm. Jonas padabino abi palmes augančias prie įvažiavimo į mūsų finkutę. Mes su mergaitėm galvojome norus ir puošėmė visžalį krūmą po langais. Tiesa, po to pūstelėjo vėjuks, o jis čia toks aštrus pasitaiko, tai susirinkome žaislus ir pradėjome norų galvojimą iš naujo.

IMG_8299

IMG_8522.jpg
Pagardai,  oapačioje matosi tas mūsų krūmas-eglutė
IMG_8288.jpg
Šitoji eglutė pirkta Sidnėjaus Chatswood kinietukų shop’e su mumis keliauja po pasaulį nuo 2002 metų… and still going strong, baby

Dabar šviečia saulė. O d-a-b-a-r ir yra svarbiausia, kaip sako išminčiai. Aš, tiesa, čia būdama, nieko naujo kol kas nesužinojau ir nenušvitau (čia aš apie gyvenimo prasmę, ir toliau manau, kad jos nėra), bet va per Naujus planuojame į Fuertveturą nukakti (beje, ispaniškai caca [kaka] yra tas pats, kas lietuviškai), o ten bus mano amžina draugė Karolina aka Gnu, su kuria mes tas kasdienes temas apie prasmę, mirtį ir arbūzus mėgstame plėtoti. Taigi, gal ji kokių išminties krislų bus savo pasaulio kelionėse sukaupusi, tuomet pasidalinsiu. Be to, nuo Kalėdų, mes su Jonu vėl ragausime vyną (kurio atsisakome gruodį įvairiais sumetimais ir Jonas burbuliuoja kiekvienais metais), taigi minčių tikrai šaus.

Summit of Witches
Čia … ką TIK prieš 10 metų??? mes tokios buvome… (dizainas irgi 2007, dabar taip nebemoku)

O dabar pagaliau priėjau prie to, ką ir norėjau pasakyti (vyno stoka tikrai veikia mano gebėjimą raiškiai reikšti mintis) – Silent night, holy night…

STEBUKLINGŲ JUMS ŠVENČIŲ, MANO MIELI DRAUGAI, PAŽĮSTAMI, BIČIULIAI IR FIZIŠKAI NESUTIKTI SKAITYTOJAI 😊😊😊

Esu tikra, kad visi iki vieno nusipelnėte savo artimo apkabinimo, meilės pliūpsnio ir dovanų, kurios dabar slepiasi lentynose po rūbais, o mūsų atveju – po namuku (nes jis ant ratų… o elektrinis pianinas netilpo į spintą). Gražaus, taikaus ir saldžiai šilto Jums laukimo. Ateina tas metas, kai kuo betikėtumėt ir ką bereikštų jums Kalėdos, užplūsta širdį šiluma.

IMG_8487.JPG

Vos neapsiverkiau. Gera.

Iki kitų metų!

IMG_8258

Yeeeeeeeeee 😀

Apie Giovannį ir Kalėdų laukimą

Atšąlo. Vakare netgi užsimečiau jumperį. O dabar vėl sėdžiu savo atvirame ofise ir atrodo, kad būčiau ką tik atvykusi į salą. Mango medžiai apsitaisė naujais, šviesiai žaliais lapais, siautęs vėjas nurimo, visi tyliai ruošiasi Kalėdoms. Saloje pasiruošimas vyksta ramiai, niekur (išskyrus kiniečių parduotuves) nesimato per daug puošmenų, neskamba jingle bells (tik vaikų ipad‘ai dažnai transliuoja kažką apie papa Noel) ir … nedrimba šlapdriba.

IMG_8224_maza.jpg
Žydi mūsų mangai

Mama man priminė Kalėdų vainiką ir apsidairiusi nusprendžiau jį gaminti iš palmės lapo. Labai džiaugiuosi. Abu su Jonu jautėmės pavargę nuo didmiesčio Kalėdų maratono ir daugybės renginių – darbe, mokykloje ir kiekviename būrelyje, kurį lankė mergaitės. Buvome atbukę pačiai šventei dėl komercinės „Kalėdų“ gausos ir akli gražiai puoštom gatvėm. Pamenu sezoninę įtampą ir baimę, kad tik kuri mergytė neįsisirgtų, jau nekalbu apie pastovius krenkštimus ar slogą. Labai reikėjo pertraukos nuo pertekliaus, o geriausia – aukso vidurio.

IMG_8217.jpg
Kiekvienam savo – Marso naujas draugas ❤

Šį kartą šv. Kalėdas sutiksime jaukiame šeimos ratelyje, keturi dvikojai ir šunėkas. Gaminsime dvylika patiekalų, degsime vaško žvakutes (jas atsivežiau iš Lietuvos 😊) ir siųsime savo šviesias mintis į platų pasaulį jums. Pirmą kartą turiu laiko pagaminti Advento kalendorius mergaitėms, ir taip laukiu KADA galėsiu juos pakabinti jų džiaugsmui ir savo laimei.

Betgi nelemta man taip ramiai Kalėdų laukti ir giesmes giedoti. Nesenai aš sutikau GIOVANNĮ… ir tai ką jis man PADARĖ yra labai dviprasmiška. Žinote tuos LOVE&HATE santykius?! Būtent į tokią velniavą aš ir įsivėliau prieš šitas ramias Kalėdas…

IMG_20171011_1921087_maza.jpg
Būna ir taip…  o čia vaikų gimadienis (Nidai 7-eri… o svečiai ant buliaus :D)

O viskas nutiko bičiulių dėka (Neringa, Pauliau…). Gimtadienio proga gavau dovanų masažą ir nedelsdama nusprendžiau juo pasinaudoti. Tiesa, buvau kiek skeptiška, nes su mano kūno minkymu įtinka ne visi, mėgstu taip ir ne kitaip, ir dar mėgstu moteris. Ta prasme – masažistes. Bet idealių (man) rankų savininkė Deima* jau kuris laikas dingo iš mano gyvenimo (o kažkada ji buvo tas angelas, kuris suteikdavo jėgų išgyventi savaitę), todėl turėjau žengti žingsnį ir atrasti naujas rankas. Kaip sakoma, džiaukis kol gali, nes nieko nėra amžino.

IMG_7863_maza.jpg
TEN YRA SALA tarp debesų – Dangaus Karalystė

Jo vardas – GIOVANNI. Vardas reiškiantis – Dievo dovana. TAI JAU TAIP. Žinoma – italas, žavus, jaunas. Po galais!!! Ar tai, kad man sunku atsipalaiduoti su kitais vyrais yra keista??? Ilgai mąsčiau kokį čia masažą pasirinkus, gal pėdų, kad nereikėtų nuogai gulėti ant stalo su Giovaniu kvėpuojančiu man į nugarą?  Bet valandą juk neminkys man kulnų, o aukščiau eina blauzdos, šlaunys… ai, nemėgstu to įsitempimo ir nieko negaliu sau padaryti, fantazija juk neapsiriboja vien pastelinių spalvų Meškiukais ir pasakomis apie Lapiukus (manoji žydi visapusiškai). Tegu, pamaniau, bus nugara, nes pečiai įsitempę ir stuburui tikrai reikia pagalbos. Bet žinote gi kaip būna, tereikia žiežirbos, o tada… buvo ir rankos, ir kojos, ir veidas…

IMG_8143_maza.jpg
Panašiai kaip aš…

Pasakysiu sausai (o kartais tai daug geriau už saldžias liaupses) – GIOVANIS MAN PATIKO. Ir jo rankos dirbo stipriai, kad jaučiau visus judesius ir net kartais miauktelėdavau įspėti, kad tuoj cypsiu. Tai buvo tikras, geras, teisingas masažas. Išėjau iš kambarėlio jausdama visą savo nugarą, su dryžiais ant veido nuo masažo stalo ir palengvėjusia širdimi. Iš karto rekomendavau Giovannį Jonui. O tą dieną nupirktą naują virdulį (nes kurį laiką gyvenome be jo) pakrikštijome JO vardu. Kažkaip savaime taip gavosi ir NE, ne visi daiktai mūsų namuose turi vardus, tik GPS‘as – Birutė, o tas kur mašinoje – Monika ir virdulys – Giovannis.

Nuo tos įsimintinos dienos, kasdien užkaisdavau Giovannį po kelis kartus, vis geruoju minėdama jo stiprius prisilietimus, nes kasdien jaučiau nugarą, kol vakar taip susuko dešinį petį….

PO GALAIS, GIOVANNI, KĄ TU MAN PADAREI? Nei sėdėti, nei paeiti, nei plaukti, nei bėgti, NEI MIEGOTI!!! ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . …..

IMG_8222_maza
Čia NĖRA tikrasis Giovannis… nors labai mielas 🙂

Tuos daugtaškius interpretuokite pagal savo negražių žodžių atsargas.  Man SKAUDA. Labai retai geriu nuskausminamuosius, bet neišlaikiau, – visą dešinę kūno pusę maudžia lyg skaudantį dantį. Nebepadeda nei tai, kad jis žavus, jaunas ir italas. Taigi, kas galėtų mane kaltinti, kad myliu, mylėjau ir mylėsiu tik Deimą?! Esu “odnaliub” – to rusiško žodžio negaliu pakeisti, jis toks taiklus, kaip kad Giovannio virdulys yra karštas (dabar geriu kavą).

IMG_20171118_1713523_maza.jpg
Mano lapričio gimdienis 😉 ŠILTAI !!! Giovannis dar tik bus…

Taigi, grižtu prie tų LOVE&HATE santykių. Keisčiausia, kad mintyse, o gal net ir garsiai aš vistiek stengiuosi JĮ pateisinti. Gal čia jis rado mano problematišką vietą, gal taip ir turėjo būti ir netgi … gal man reikia VĖL pas jį nueiti?

Štai jums ir ramus pasiruošimas Kalėdoms. Esu paskendusi įvairaus plauko mintyse: apie gyvenime sutinkamus giovannius, pasirinkimus ir narkotikus. Aš ir sakau, kas per mintys?!? Lyg musės zyzimas… Apie tai sekantį kartą. Myliu, pasiilgau ir bučiuoju.

IMG_20171119_1530206_maza.jpg

Labai norėjau parašyti, o kai TAS noras ateina, nieko nebegaliu imtis. Turiu išsirašyti. Dabar palengvėjo netgi dešinei kūno pusei 😊 Gracias.

 

*mano angelo Deimos slėptuvė FB – Ameida Studio @intuityvusis.masazas

Esė mano šeimai, draugams, bičiuliams ir pažįstamiems

Šį kartą TIK apie save, nes ši diena yra mano. Šiandien vakarop, prieš keturiasdešimt vienerius metus, aš atėjau į šį pasaulį, laukta kaip berniukas – mergaitės formoje 😊 Esu labai laiminga, kad man buvo suteiktas gyvenimas, kad galiu patirti tiek daug: mylėti, ieškoti, abejoti, klysti, keltis ir vėl žygiuoti.

Čia – AČIŪ mano tėvams, už tiek daug, kad neišvardinsiu. Labiausiai už tai, kad myliu gyvenimą.

 

IMG_8156_1_maza
Monkey is alive!

Priimu ir šį, kitokį etapą, kurio metu nutinka vadinama mid-life crisis. Man rodos, nutinka visiems, anksčiu ar vėliau, vienaip ar kitaip pavadinta. Stabtelime ir atsigręžiame, nes jau yra į ką. O tada, krizės koloritas individualiai pasikoreguoja pagal  asmenybės tipažą. Aš viską imu giliai. Spalvas taip pat.

Viena bičiulė, kai kažkuomet gulėjau paslika dugne, prisipažino, “na aš taip nenorėčiau, tokių ekstremumų, kaip pas tave – tai kalno viršūnė, kurios net nesimato tvirtai ant žemės stovint, tai tokia bedugnė, kad, rodos, juodžiau nebūna. Man paprasčiau, kad ir nuobodžiai, bet tolygiai.“ Tuo metu ir aš visa savo esybe norėjau to nuobodžiai ir vienodai… Bet savo kailio neišversi (atsimenate ‘multiką’, kaip ežiukas vis kitų kailinių pageidavo?!) Mano kailis yra mano kailis. Ir šiandien yra mano kailio gimtadienis 😊

IMG_7817_1_maza
Up up up

Rytas prasidėjo nuo „Su gimimo diena“ lovoje ir dvigubo papajos torto (mūsų gaujoje tortai kinta pagal gyvenimo aplinkybes, prieš tris metus tortas buvo iš kumpio :D).

 

This slideshow requires JavaScript.

Dovaną paskubėjau apsirengti, apie ją jau kuris laikas kalbėjau, bet nesuskubau įsigyti.

IMG_8167_1
HOLA 41 – ieni!

Giliai imdama ir keturiasdešimt pirmąjį, vos neatsisakiau rytinio ritualo – pasiplaukiojimo Atlanto vandenyne, bet šalia buvo Jonas (!) ir dėl to viskas pasisuko taip, kad dabar geriu kavą vis dar jausdama gaivų sūrumą ant savo rankų (čia juk ir yra esmė). Labai norėjau sėsti ir parašyti šias eilutes, nes jūs mane sveikinate, mano telefonas atgijo, man LABAI GERA.

AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!!

Per savo šventę, esu TEN ir su TAIS su kuriais ir noriu būti. Nieko nekeisčiau. O kai užplūsta gilios mintys apie stabilumą, kurį „atimu“ iš savo vaikų, turiu kontrargumentą, kuriam reikėjo  41 metų patirties susiformuoti –  kas gali suteikti vaikui didesnį stabilumą, nei šeima? Šeima, kuri yra kartu ir kartu išgyvena viršūnes ir papėdes. Joks namas, ir jokia stabili rutina šito nepakeis.

IMG_8028_maza
Mano keturiasdešimt vieneri turtai

Mano kelias tikrai margas, jame daug kalnų, bet į jų viršūnes aš žiūriu tikėdama, kad nuo ten atsivers puikus vaizdas ir svarbiausia, aš mėgstu kopti. O šešėliai, – jie gyvena papėdėse, be kurių neegzistuotų kalnai.

„Ir kai šešėlis dyla ir išnyksta, šviesa, kuri lieka, tampa šešėliu kitoje šviesoje“

(Pranašas K.Gibran)

AČIŪ už sveikinimus! Mano keturiasdešimt vieneri yra nuostabūs, nes ant kažkurio kalno, sutikau jūs ❤

IMG_8161_maza
Gimtadienio kava

Paliesti debesis La Gomeroje

Mūsų finkoje* vakar dingo vanduo. Prieš tai, elektra, ir visa tai atsitinka vakarais. Normalu. Bet turiu pasakyti garsiai ir aiškiai – kol kas manana požiūrio, bent jau iš savo agentų: Rafos ir Margaritos, mes nesulaukėme. O jie abu – grynakraujai ispanai,  Rafa – gimęs ir augęs saloje. Iki vėlaus vakaro visi trukdžiai būna sutvarkyti. Nepamainomas ūkvedys Borja – aplinkinių finkų prezidentas, čempionas ir visoks kitoks šaunuolis, darbuojasi pirmose gretose, jį pastebėsite ir prie vandens pompų, ir prie vištų. Kasdien pagarba jam, mūsų akyse, auga.

IMG_8007_maza
PAGALIAU gavau savo kekę! – Beždžionė manyje – labai HAPPY

Na, po vakarykščių remontų, vandens spaudimas kiek šoktelėjo. Ryte, po sprinto kalniukais, įlindau į mūsų ledinį baseinuką (čia toks fenomenas, kurio negaliu suprasti, gal jūs žinote, kodėl jis niekaip neprišyla, nepaisant dideliausių karščių?). Po baseinuko, tvarkingai, po lauko dušu. Štai tada ir gavau per galvą. Dušo dalis su skylutėmis iššovė vos paleidus srovę. Nusiprausiau atsakančiai, net oda dryžuota. O dušas toliau sau bėga, nebesustoja. Gal Borja visgi persistengė?! Betgi dabar mėgaujuosi čiurlenimu netoliese, beveik japoniškas sodas.

Čia tiek buitinių nuotykių ir manana mitų griovimo.

O buvome mes LA GOMEROJE per vaikų atostogas. Ir kaip mane tie serpentinai užsupo, net grįžus namo (girdit, N-A-M-O į Tenerifę!) dar nešiojo į šonus. Bet kokio grožio tos viršūnės, su tarpekliais ir slėniais! Ir žmonių ten nedaug, ir tas horizonto platumas, vandenyno šauksmas. Visuomet įtariau jūreivio dvasią savyje.

Man La Gomera – labai patiko.

IMG_20171101_1531139_maza
Na… veža toks vaizdas…toli

Apsistojome Vallehermoso (vertimas – Nuostabus Slėnis ir taškas). Autentiškas Gomeros namas, tiek išorėje, tiek viduje. Maži langai, storos akmeninės sienos, balkiai, tobulos medinės langinės (keliantis ryte neįmatai nei savo, nei šalia gulinčio nosies, bet miegi giliai, kaip žiemą), vidiniai kiemeliai su neaprašomais vaizdais į neaprašomus kalnus ir IKEA virtuvė 😀 Tobulai kanarai. Ek…

IMG_8054_mazaIMG_8058_maza

Tačiau visa tą estazę reikia apraminti – ten buvo ŠALTA. Ir tas vienas radiatorius, tampomas iš kambario į kambarį, manęs nesuviliojo keisti stovyklas. Vakarais aš ilgėjausi Tenerifės ir savo apšiurusios finkos, kuriai iki Ikėjos virtuvės – labai toli, o bet tačiau – dovanojančios šilumą kiaurą parą. Savo finkoje galiu būti begėdiškai neprisidengus. Jetau, kaip man tai patinka.

Taačiau rytais La Gomeroje, kai įleisdavau saulę atvėrus langines, ir akmeninį miegamąjį užplūsdavo nerealus vaizdas, –> ai tą visą vakaro drebulį.

IMG_20171101_0934041_maza
Miegamojo langas…

Eidavome į kalnus, zigzagais į viršūnes, žemyn prie vandenyno, gilyn į mišką, kuris užaugęs iš sėklų nepaliestų ledynmečio (Parque Nacional Garanjonay). Neklauskite, nežinau kaip tai įmanoma, ir vaikam sakiau, kad n-e-ž-i-n-a-u. Aplankėme viską, ką įstengėme per penkias dienas, manau išsamiai, ir vasaro mėnesį, planuojame grįžti DVIESE, pėstute per salą!!! Mamai bilietai jau užsakyti, mergaitės laukia 😀

IMG_8081_maza
Močiutės apačioje nėra, bet namukai mėtosi
IMG_8029_maza
Aukštai virš Vallehermoso paplūdimio
IMG_8075_maza
Hola muchachos!

Jei kas spėliosite ar verta aplankyti La Gomerą, mano atsakymas – BŪTINAI. Bet prisiminkite, aš nemėgstu masinių renginių, manęs nepamatysite dideliuose koncertuose ir aš maivysiuos, jei reikės keliauti su didele chebra. Man prie širdies cykiai, netgi vienišai kartais (ypač jei su Jonu). Kiekvienam savo.

La Gomeroje rasite ramybę, tokią stiprią, kad net truputį gąsdina ir pajusite tokį “rough” gyvenimą, kokį gyveno ir vietomis tebegyvena vietiniai. Ypač kalnuose, kur po vieną mėtosi balti nameliai, ir nesimato privažiavimo, tik takas ir toks status, kad nedrįsčiau… Tada, klausimas iš šono: “Mama, o jei grįžo į tą namuką ir pamiršo pieno?” BŪTENT. Izoliacija, sudėtingas susisiekimas, kvapą gniaužianti gamta, vulkanas po kojom. Kokie žmonės čia gyveno ir tebegyvena? Nenuostabu, kad jie švilpaudavo – Silbo, tai gomeriečių švilpimo kalba, kuria susišvilpaudavo per tarpeklius, nes nenueisi ir nepasakysi. Reikia pagalbos ir švilpi. Tau atsiliepia. Jetau.

IMG_7971_maza
Prie Hermigua, Jonas uolas skaldė

IMG_20171102_1230489_maza

IMG_7973_maza
Tolumoje – Tenerifė!!! Ta viršūnė debesyse – El Teidė ugnikalnis. O pimame plane – Marsietis ❤

Pėsčiomis, visi keturi (Marsas buvo paliktas namuke, labai prieštaravo) nuėjome gabaliuką “Coastal track”, kuris apima visa La Gomerą. Visi likome sužavėti. Kas vaizdų ir vidų užliejančių emocijų, kas faunos. Žodžiu, einam mes, einam šalia dangaus, dairomės ir dūsaujam, kol kalno viršūnėje, maždaug 1200 m aukštyje nesutinkam ožkos. Ji su skambaliuku, suprask – turi šeimininką, todėl besipešančios mergaitės (kuriai priklausys ožka) negali jos pasiimti (ačiū skambaliukui!). Einam toliau, o už posūkio – visa kalnų ferma. Ožkos braido palaikiame aptvarkėlyje su mažuliukais ožkiukais. Vienas pilkas, keli juodi su baltom dėmelėm, visai juodas ir dar keletas margų, – tokie mielučiai, kad jau ir mama akimis renkasi, kuris čia tiktų su Marsu gyventi. Tėtis santūriai tyli, mergytės cypsi pamiršusios aną ožką ir viltingai drebina balsiukus į mane žiūrėdamos. Kokios mielos ir stebuklais tikinčios tos mūsų atžalėlės…. 😊 Tuomet, oloje, Luka aptinka dar įdomesnį reginį – paršelius, tiksliau kiaules. Oloje, natūralioje kalno oloje. „Tų neimsim tikrai“ – pasakiau griežtai. Nes taip žiauriai smirdėjo. Neapsakomai. Aš dar apsidariau, kad nors kokį padarą panašų į žmogų, ūkininką, dvikojį užmatyčiau, bet veltui. Buvome visiškai vieni. Natūraliau nebūna.

IMG_20171102_1447094_maza
Už posūkio rasime paršiokus, bet tai kaip JĖGA!
IMG_8093_maza
Smirdukai

Valle gran Rey radome okupuotą vokiečių. Britai mėtosi po visą Tenerifę, o vokiečiai susikoncentravę La Gomeroje ir būtent Valle Gran Rey (Karalių slėnis). Na, pagirtinas skonis, tačiau nuo to pats slėnis neįgauna didesnio žavesio, gal atvirkščiai. Maistas  prastas, vokiečių daug. Na, tos dvi suknelės, kurias nusipirkau netyčia užsukus į butikėlį kažkur palei uolas, aišku pridėjo taškų. Žiauriai mėgstu tokius spontaniškus ir greitus pirkinius kažkur kažkur pasaulyje. Dabar Valle Gran Rey nešioju ant savęs ir mėgaujuosi. Paplūdimys tiesa buvo įspūdingas, krantas su stačiais kalnais…. ir suknelės….

IMG_8105_maza
Valle Gran Rey paplūdimio gabaliukas

Tačiau labiausiai nustebino miestukas, į kurį manėm nespėsime užsukti – Playa Santiago. Šalia jo – salos oro uostukas su trumpu pakilimo taku visiškai ant vandens. Pasiruoškite įveikti daug serpantinų, ir nusileisti į atviruko grožio miesteliuką su apvalių akmenų paplūdimiu ir vangiomis katėmis. Tiesa, kačių La Gomeroje – daug ir Marsui tai kėlė didelį rūpestį. TA katė, italų restoranėlyje drybsojo tiesiai šuneliui prieš nosį ir Jonas viena ranka įnirtingai dirbo laikydamas drebantį Marsiuko pavadėlį. Kita ranka bandė valgyti. Visiškas naglumas, tiesiog katiniškai katiniškas elgesys. Tyčiojosi tas el gato akivaizdžiai ir nieko negalėjom padaryti. Svetingumo – nulis.

IMG_20171031_1429371_maza
Visi pasaulio katinai – jūs – šunsnukiai :p (Marsas)

 

Taigi, tiek žinių iš Kanarų pasaulio. Vėl prasidėjo mokykla ir mano ispanų pamokos. Tiesa, Jonas, mūsų kietas vyras, kuris Lietuvoje per speigus maudydavosi 0 laipsnių baseine ir nesirgdavo, kuometmes leipdavome kaip vištos viena po kitos, pasigavo kosulį ir dabar valgo antibiotikus… Ir taip, ir taip svarsčiau šitą nesąmonę, kol priėjau vienintelę išvadą – „kai kuriems iš mūsų atsipalaidavimas kenkia…“ Tikiuosi jis iš to „išaugs“ 😉

IMG_20171102_1507154_maza
Kažkur La Gomeroje…

 

*finca = fazenda = ūkis 😉