Gran Kanarija – (ne)šunų sala 😺

„Galvojau, kad žemiau finkos lygio – negalima kristi..!, pasakė Jonas stovėdamas prie nakvynės vietos Gran Kanarijos saloje. Ne tai, kad mūsų finka yra blogai, ji tiesiog YRA  kanarietiška finka su visais kanariešiškais privalumais ir trūkumais. Į antrų metų pabaigą smarkiai pabodo plastmasinis vidus, o ir civilizacijos standarto pasiilgome, pvz. indaplovės ir orkaitės, dirbančios daugiau nei vienu rėžimu – „laužas dega, kepk mamutą“.  PAILSĖJOME NUO PATOGUMŲ IR GANA. Dar būtų gerai dušas, kurio durys neiškrenta taip dažnai, elektros tiekimas, kuris nenutrūksta, kad ryte atsikėlus nereikėtų traukti stovyklavimo dujinytės, kuri apvažiavusi pusę svieto, ne kartą gelbėjo mus finkoje … ir dar VANDUO, smagu, kai žinai, kad jo BUS, o jeigu dar būtų tokio kokio ir tikėjaisi (čia aš apie vandens temperatūrą), tai jau iš viso muy muy bien.

finka-veidrodis.jpg
®Dviejų veidrodžių sistema finkoje

Bet aišku, sprogusius vamzdžius, elektros nuotėkius ir panašią kasdienybę atperka NUOSTABUS oras, ramybė ir gamta aplinkui mūsų namelį, – štai balandis susukęs lizdą medyje prie terasos išperino du balandžiukus, o mes, paeiliui, su žiūronais, stebim kaip jie auga. Marsas miega lauke, užkanda driežais, paskui vemia, bet jam patinka, jis, pas mus, – azartiškas.
French bulldog 3.jpgBet nukrypau – taigi Gran Kanarija – paskutinė neapžiūrėta sala mūsų Kanarų rojuje. Todėl per pavasario atostogas, visi, įskaitant driežų siaubą – frenčį keliauninką, susikrovėm daiktus ir atlėkėm iki Santa Cruz de Tenerife, o ten į keltą . Ne pirmas kartas, viskas aišku, Marsas lieka mašinoje ir tuoj pat pasinaudoja situacija – grįžę randame pa-sis-klei-du-sį per visą galinę sėdynę.
Pirmyn plaukiant smarkiai nesupo, todėl laimingi ir pasiruošę nuotykiams išriedame nuomotu automobiliu gražiame Puerto de las Nieves miestuke. Šalia – mažutis ir žavus Agaetės kaimas, tvarkingas ir vertas dėmesio. Grįžtant, praleidome uoste keletą valandų tingiai gerdami cortado*  ir stebėdami kaip vietiniai šokinėja nuo molo į skaidrų Atlanto vandenį.
Dedo de Dios** buvęs Puerto de las Nieves jau daug metų kaip nulūžęs… ir žinok dabar kodėl, gal pavargo Dievas žmonijai įspėjimus siųsti..?
Puerto Nieves Gran Canaria.jpgPirmiausia nu-ka-kom į ĮSIMINTINĄ salos užkampį – Punta de Galdar, ten mūsų laukė nakvynės vieta visai šalia vandens, toks kaip ir namukas (ištemptas per tris su puse aukštų) su puikiu vaizdu nuo terasos, ir tas vaizdas, bei terasa buvo VISKAS kas mums patiko toje uff, blyn,🤢 nakvojimo vietoje. Nuomavome per airbnb kaip ir dažniausiai, ir … NEPATAIKĖM. Reik pasakyt, kad neturėjau laiko paieškoms, TAIGI: pamačiau skelbimą, permečiau akimis nuotraukas ir atsiliepimus (kurie buvo super?!?), greit susumavau, kad vaizdas – liuks, miegamųjų užtenka, vieta – nuošali, ko daugiau reikia?!?

gran canaria3.jpg
Punta de Galdar architektūra

Dažniausiai pataikau, bet, matyt, KARTAIS reikia ir prašauti…
Čia buvo TAS kartas.
Pirmąją bemiegę naktį kūriau TOKĮ žiaurų atsiliepimą, kurį paliksiu airbnb, kad neapgaudinėtų kitų keliautojų, kūriau ir kvestionavau – KODĖL atsiliepimai apie namuką tokie puikūs???

gran-canaria4.jpg
Teks šiek tiek susilenkti…

Na, kad aprašyme buvo pasakyta, jog namas dekoruotas DI-ZAI-NE-RIO aš nurašiau prie kanarietiškų makaronų (ne veltui salos yra Makaronezijos*** dalis), bet VISA KITA: kačių šlapimu atsiduodantis pirmo aukšto prieškambaris, kur Jonas negalėjo pilnai išsitiesti, antrasis miegamasis rūsyje, vonios kambarys ten pat, su besilupančia siena (drėgmė, žinoma) ir mažu langeliu į kaimynų kiemą ar virtuvę? Kai sėdi ant klozeto, gali tiesiogiai bendrauti, kartu parūkyti, nes ir girdi lyg šalia būtų ir uodi dūmus, troškinį ir dar ką nors… na taip, Kanarai, tokie real real Kanarai. Betgi nepalnavome PAS KAIMYNUS viešėti, nuomavome a-t-s-k-i-r-ą būstą. Žodž, ryte išskalbiau visą permatomą sintetinę patalynę, vaikams nutempėm čiužinius iš rūsio į aukštenį lygį ir…. vynas padėjo.

gran canaria1.jpg
1/2 kambario 3/5 aukšte…

Mūsų viešnagę išgelbėjo vynas ir nerealūs rock pools  po langais. Lyg ir ne vienus esame matę, bandę ir lankę, bet TEN buvo ypatingai smagu, tuščia ir labai tinkama mūsų chebrai, įskaitant Marsą, kuris nenuilsdamas gaudė žuvis (o jis, žinokite, nemėgsta, gal net nekenčia vandens, matyt, bijo, nes neadekvačios kūno ir galūnių proporcijos nepadeda išlaikyti saugiame viršvandeniniame lygyje suplotos nosies).
Rock pools French bulldog 2.jpgGran Canaria Rock Pools Punta de Galdar.jpgRekomenduoju tuos užslėptus Punta de Galdar lobius = rock pools ir šalia esančią Sardiną, miestuką su puikiu paplūdimiu ir daugiau, berods, niekuo ypatingu… Oi, taigi Miguelin‘o, čia tai dar vienas LABAI lobis, kurį mums užsidegę rekomendavo vietiniai. Maitinimosi įstaiga, uždaroma garažo vartais, įsikūrusi šalia SPAR‘o su B-l-o-g-i-a-u n-e-b-ū-n-a reklamine iškaba. Reikia pasakyti, kad Jonas po pirmos nakties TAME „dizainerio“ namuke sakė jokių kanarietiškų š… nebenori, bet į kelionės pabaigą visgi apsilankėme nurodytame Miguelino. Na, čia tikrai savo pusryčius-pietus-vakarienę vartoja bananų plantacijų darbininkai. Žuvis buvo fui, o štai kanarietiškas troškinys-šutinys ropa vieja, kas reiškia seni rūbai (iš visko kas atliko), buvo super. Matote, Miguelino kanariečiai supranta kaip Michelin‘o
Galdar Gran Canaria Miguelino1.jpg

 

Galdar Gran Canaria Miguelino2.jpg
O pasinerti į vietinę kultūrą – BŪTINA, vien lošimo aparatas prie stalo ir sienų dekoras ką reiškia.
Galdar Gran Canaria Miguelino ropa vieja.jpg
Ropa vieja (seni rūbai) – are reikia recepto kaip pasigaminti?

Tikriausiai labiausiai visiems įsiminė kelionė per kalnus iki Roque Nublo (debesies uola) – Gran Kanarijos simbolio. Tai 67 metrų uola, kurią galima pasiekti pasirinkus lengvesnį ar sunkesnį kelią. Mes žygiavome lengvesniu, kartu turseno ir Marsas lydimas pakeleivių šypsenų, o vėliau ir pasigailėjimą reiškiančių garsų, nes neįvertinome, kad reikės ir stačiau palipti ir kad bus taip karšta. Marsas lekavo LABAI ir gėrė iš akmenų duobučių DAUG.

Gran Canaria Roque Nublo 2.jpg
Roque Nublo tolumoje

Greičiausiai pasiekti Roque Nublo galima einant gerai matomu keliuku nuo Roque Nublo parkavimo aikštelės, užtrukom apie 20-30 min į viršų (1,5 km) ir mažiau žemyn. Žmonių buvo daug, todėl mintyse bambėjau, kad galima žygiuoti ir BE turistų, ilgesniu keliu, bet neturėjome tiek laiko. Visgi daug ar mažai žmonių – verta užsikarti prie Roque Nublo, verta ir dėl vaizdų 1,813 m ir dėl didybės. Tai maždaug 3,5 marsų keliukas (taip vertiname trasų sudėtingumą, kai keliaujame su Marsu – nuo 0 marsų iki 5). Keletoje statesnių vietų teko jį panešėti, nors mums, dvikojams, tai buvo nesudėtingas žygis.

Gran Canaria Roque Nublo 6.jpg
Roque Nublo piligrimai

Pakeliui į Roque Nublo sustojome ir apvaikščiojome Artenarą – aukščiausiai Gran Kanarijoje įsikūrusį miesteliuką. Ten vaizdai – nuostabūs, maistas biokreperijoje RiscoCaido labai geras, o olos, kuriose įsikūrę dauguma miestuko namų – įdomios, nors ne kviečiančios. Apžiūrėjome ir vietinę bažnytėlę Santuario de la Cuevita, kuri taip pat, kaip dauguma pastatų –  išskaptuota uoloje kartu su altoriumi, sakykla ir klausykla. Tiesa, neišsiaiškinome kas ir kur ten klauso žmogaus paklydimų, bet įspūdį maldos namai paliko, juk ne visur natūraliai ant lubų želia augalai, o temperatūra nepaisant oro sąlygų lauke išlieka stabili, apie 18-20 laipsnių šilumos žiemą vasarą.
Gran Canaria Artenara Santuario de la Cuevita.jpgKelias, kuriuo važiavome, žinoma – vingiuotas, bet mes nieko kito ir nesitikėjome, o vaizdai ir vėl kvapą gniaužiantys. Jau TIEK prisisotinę Kanarų važiavome į Gran Kanariją nusiteikę gan skeptiškai, KĄ DAR gali tos Kanarų salos parodyti?! Žinokite – gali ir svarbiausia, kad jos visos – SKIRTINGOS. Netgi Gran Kanarija, į kurią delsėm keliauti, yra nepaprastai graži, vietomis smarkiai užteršta turistais, bet vietomis – uch… ir tos spalvos keliaujant kalnuose: violetinė, geltona, žalia, juoda! Dienos išvyka nuo Punta de Galdar iki Roque Nublo ir atgal, mus labai nuvargino, bet paliko PAČIUS gražiausius prisiminimus.
Gran Canaria 5.jpgMaspalomas kopos (Dunas de Maspalomas) salos pietuose yra KAŽKAS TOKIO. Ir ne, tai NĖRA tas pats, kaip kopos Nidoje (kurias labai myliu). Maspalomas balto smėlio kopos driekiasi visus 404 hektarus ir ten GERA pasiklysti, o ir visai įmanoma. Kadangi šunims ten buvo negalima, abu šeimos vyrukai liko už borto… (na taip taip, aš sakiau Marsą palikti namuke…) o mes tryse nukeliavome iki pat vandens. Buvo karšta ir smėlina, ir LABAI smagu.
gran canaria maspalomas 2.jpgO jau kai pasiekėme vandenyną, atrodė, kad būtume dykumą perėję. Mergaitės išsimaudė su visais rūbais ir atsigaivinusios, mes sėkmingai grįžome atgal iki RIU viešbučio, kur praėjus viešbučio arką išlendi tiesiai į Maspalomas kopas. Mašiną ten aplinkui ir parkuokite 😉

gran canaria maspalomas 3.jpg
AURDA ateina… Luka žino ką daryti
gran canaria maspalomas 7.jpg
Čia dangus PO TO kai Luka pa-si-kal-bė-jo su AUDRA

Tiesa, iki nudistų paplūdimio nenuėjome, ne toks buvo mūsų tikslas, pakeliui tik vieną nuogą dėdulę matėme besikepinantį kopų viduryje, na dar keli vy-ru-kai su trumpikėmis nusuko į krūmokšnius augančius smėlynuose… BET, turint galvoje, kad Gran Kanarija yra labai draugiška gėjams, o Maspalomas mieste vyksta kasmetinis “Gay Pride Maspalomas” festivalis, nėra ko stebėtis.

gran canaria maspalomas 5.jpg
Pareiškimas kopose

Pats Maspalomas miestelis mūsų nežavėjo ir netraukė, mes jo net neapžiūrinėjome, turime savo Las Americas Tenerifėje, todėl prisidūkę kopose nėrėme atgal į greitkelį, atgal į Punta de Galdar užkampį su daugybe kačių, kurias kaimynai pastoviai šeria (o dar sako, jog tai ŠUNŲ sala?!).
Marsas tai įvertino kaip iššūkį ir tiesioginį garbės įžeidimą.

Gran Canaria Punto de Galdar Absurdo muziejus.jpg
Vietinis Punta de Galdar Absurdo muziejus

Štai, keturiom dienom, pažiūrėt ir pailsėt, mums Gran Kanarijos užteko. Kelionė patiko, juolab, kad prieš paliekant LAIMINGAS Kanarų salas, norėjosi jas visas apžiūrėti.

Gran Canaria Roque Nublo 7 french bulldog.jpg
Visiem savas urvas

Tiesa, apie Lanzarotę atskiro post‘o NEBUS, nes ten lankėmės gerokai seniau kai dar nebuvome Laimingų salų rezidentai ir mano įspūdžiai išblėso (nors César Manrique namus ir kūrinius prisimenu labai gerai). Viena žinau, jei GYVENIMAS žiauriai NEINA, važiuokite į TĄ salą, ten tikrai galima pradėti viską iš pradžių. Ji tokia plika, tokia KITOKIA, kad VISKAS kas tik norite, TEN gali būti KITAIP.

 

Lanzarote 2.jpg
Lanzarote

 

* cortado – espreso kava su trupučiu pieno

** Dedo de Dios (isp.) – Dievo pirštas

*** Makaronezija – laimingosios salos (iš sen. gr.) – bendras Atlanto vandenyno salų, esančių šalia šiaurės vakarų Afrikos ir pietvakarių Europos krantų, pavadinimas.

Lietuva, Tėvyne mano

Kai pradedi abejoti, kad Charlis ir Tenerifė egzistuoja, tai jau žinok, arba Švyturio Baltijos alus per stiprus arba laikas grįžti į salą. Tikriausiai nebepašoksiu iki tinklo grįžusi, jau būsiu ne kengūra, bet wombat‘as (žr.apačioje), nes čia, Tėvynėje, buvau nepaprastai pasiilgusi lašinių ir Baltijos (ne tik jūros).

wombat-ali-green.jpg
Vienas iš tų, kuris veisiasi TIK Australijoje

Tikriausiai tik savo šalyje įmanoma nepastebėti to ruduo-žiema-pavasarinio purvo ir pilkumo, varyti su reikalais ir priimi tą išorę tokią kokia ji yra, nes kitaip tiesiog negali būti.
IMG_4019.jpg

IMG_4085.jpg
Vilnių visuomet mylėsiu ir jis mane mylės atgal, bet kokiu oru

Sostinėje visur vaikščiojau savo kojom arba džiaugiausi Citybee ir dar – važinėjau traukiniais! Mh, pirmą kartą po tieeekos metų.
IMG_4089.jpgPilkas peronas, stoties tualetai… be monetų neįkandami. Moterėle, kuri už langelio, instruktuoja: „metalą į aparatą mesk, vaikeli, o kitaip, nusilengvinti nepavyks…“ Taigi nepavyko, nes turėjau tik popierinį pinigą, teko laukti traukinio. O traukinys – raudonas, beje, pilnas žmonių, bet su staliukais, galimybe dirbti kompiuteriu, labai smarkiai civilizuotas. Įskaitant nusilengvinimo vietą.
IMG_4109Ar pasiilgau salos? NUOLAT. Bet jei rimtai, jei nebūtų mano chebra likus TEN, manyčiau, kad SALOS NĖRA. Ji ne tai kad iškrenta iš konteksto, ji niekaip nepataiko į jokį kontekstą…
IMG_7817_1.jpgVa dabar dardu į pačią gimčiausią Klaipėdą, pas pasiilgtus tėvus ir cepelinus, o už lango tamsiausia tamsa. Man tas ratų dundėjimas ir baisingas šurmulys primena senus laikus, kai būdama vaikas daug ir ilgai keliavau geležinkeliais, į Maskvą pvz kokius 8 kartus (ten šokau kartu su tūkstančiais šokėjų iš draugingų Tarybų Sąjungos šalių), tada irgi būdavo tamsu…

img_4100.jpg
Klaipėdoje kasmetinė šviesų šventė sutraukia DAUGYBĘ žmonių, buvau suslėgta kaip silkė statinėje, ir man tas jausmas – nepatiko, o šviesos, na, reikia jos Lietuvoje žiemą….

Tas primirštas žiemos jausmas, kai karštis aplimpa ir pasiekia po sliuoksniais rūbų vos įžengus vidun iš lauko… Bet už tai  –> NEPAPRASTAI smagu plepėti bu-ti-kė-ly-je besimatuojant lietuvių kūrėjų sukneles ir užsisakyti kavos ten, kur kelią žinau atmintinai, nenusakomai GERA jaustis sava.
img_4023.jpgO taip pasiilgtus lašinius skanauti vienai – sucks, noriu su chebra, su savais… Todėl paganius akis po pilkumą, pailsėjus ten, kur gimtos vietos ir atlikus reikalus (na taip, na) dardu į Vilnių ir jau laukiu skrydžio salon, o kuprinėje – cepelinai, rūpestingai supakuoti mamos 😘

(ne) AMŽINOSIOS SALOS – V e n e c i j a

Kildama į Vieną, pakeliui į VENECIJĄ, žiūredama į lietuviško dangaus debesis (ir tai sakau be jokio neigiamo atspalvio) jaučiau visa savo esybe – man tikrai PATINKA ir TINKA tas vagabondizmas. Kelionėse aš esu mažiau pasimetusi. Kelionėse nėra to pastovumo, kuris greit pradeda varginti ir kelti bangas: „o kas aš? o ką aš?“
LEKIONĖSE man viskas aišku.

1580911_1
TIKRAI

O VENECIJA mano gyvenime yra pastoviai. Ji – mano Europos centras. Tokia, anokia, pilna turistų, su mergaitėmis ir be jų. Į ja vis sugrįžtu. Miestas pasklidęs salelėse (118 vnt, jei tiksliau), kanalai vietoje kelių, laivai vietoje mašinų. Made for me. Ir ne, nei karto, man Venecijoje nosies nerietė blogas kvapas, nors tikrai taip gali nutikti per didelius karščius ir nei karto nenusibodo vaikščioti gatvelių labirintais, kurių net google maps tiksliai neatseka. Pasiklysti Venecijoje yra tikslas, ne nepatogumas.

IMG_1302
Venecija iš dangaus

O suptis ant vandens Venecijoje, ech, aš galiu kiaurą dieną. Tai yra dar viena pasaulio vieta, kur norėčiau ilgėliau pagyventi, kad viską išnaršyti, pajusti miesto gyvenimą skirtingais metų laikais, laivu pasiekti Kroatijos krantus, perplaukti visus kanalus, išsilaipinti visose salelėse.
IMG_0821Šį kartą keliavome dviese, birželis – mūsų vestuvių šventės mėnuo, tai arba į Juodkrantę arba į Veneciją 😊

IMG_1550_1
I know  I know… taigi 17 metų atgal!!!

Ir šį kartą nuo Marco Polo (žymus Venecijos pirklys ir keliautojas) oro uosto iki pagrindinės salos, žalsvus vandenis skrodėme su vandens taxi, ne su vandens autobusu – vaporetti. O tai NEPAPRASTAI nuostabus jausmas! Ypač kai purslai putojančio vyno aukojami Neptūnui, o mūsų šypsenos – nuo ausies iki ausies. Tikrai vertas grieko malonumas ir keliantis žaibišką priklausomybę…
IMG_1310Atpūtėme su vėjeliu. Kas kartą įplaukiant į tą senąjį miestą man atima žadą – namai, tiksliau – rūmai, visi ant vandens. Venecija – įtvirtinta dumble Adrijos jūros vandenų lagūnoje ir tas vaizdas, bei jausmas, kad NĖRA mašinų, nes NĖRA kelių joms riedėti, užburia, ramina, kviečia ir visaip kitaip mane žavi.
IMG_0781Myliu vandenį, o kai tas vanduo supa visur mieste yra tiesiog tobula. Ir taip, aš žinau, matau, kad rūmai, daugelis jų yra persikreipę, susiūti geležiniais lynais, ne kartą tvirtinti ir taisyti, aš suprantu, kad kažkada to STEBUKLO neliks, kaip, beje, visko, tačiau tai tik stiprina Venecijos burtus. Man jie ypatingai paveikūs.

IMG_1403
Mokesčių Inspekcija alla veneziana tolumoje…

Kai mokiausi SDA Bocconi Milane, su trim vaikinais dundėjome traukiniu apžiūrėti Venecijos ir man žiauriausiai nutrynė basutės, nes nebuvau pasiruošusi tiek daug vaikščioti, o ir batų pasirinkimo savo studentiškoje spintoje daug neturėjau (o Venecijoje arba laiveliu arba pėsčiomis – ir daug). Keista prisiminti, beveik neįtikėtina, kaip tie vaikinai mane NEŠĖ, ant nugaros…. nes matė, kad pėdų situacija labai prasta. Vienas jų – buvo Jonas 😊 Taip, mūsų istorija prasidėjo Italijoje, o Venecija gražiai atliko savo vaidmenį, nors tuomet viskas atrodė ne taip romantiška. Betgi connecting the dots ir gaunasi vientisas paveiksliukas. Aštuoniolika metų FFWD ir mes vėl ten, ant vandens, su daug daugiau įvairios gyvenimiškos patirties IR patogiais batais.
IMG_1323Kiekvienuose didinguose rūmuose (apie +/- tūkstančio metų) kažkas vyksta: paroda, koncertas, spektaklis, juose įsikūręs muziejus ar atkurtas autentiškas interjeras, kurį gali apžiūrėti, o retkarčiais ir paliesti.
IMG_1391IMG_1394Kas kartą lankydamiesi Venecijoje ir mes stengiamės akimis suvalgyti kažką naują, ir BŪTINAI pasižymėti LEDAINĖSE. Mano rekordas – šešios porcijos per dieną (o aš nesu super didelė ledų fanė). Ledai Venecijoje oficialiai YRA PATYS GERIAUSI šioje žemėje. Mano favoritai – pistacijų. Niekur kitur šio skonio ledų neperku, nes kiek gi galima nusivilti…

IMG_0801
Gondola pasiplaukioti – BŪTINAI, geriausia vakare, daug įdomiau

Palazzo Ducale (Palaso Dogale) – apėjome visą, įskaitant kalėjimą. Kažkur per vidurį Jonas pradėjo dūsauti, kad muziejaus kreditai išnaudoti, bet manau tikrai nesigaili, kad atlaikė tą pasivaikščiojimą salėmis auksuotomis lubomis, tapytomis sienomis ir fantastiško grožio, nesuvokiamo dydžio durimis.

IMG_1358
Palaso Dogale kiemuks… čia rinkosi visi svarbūs Venecijos vyrai spręsti Venecijos reikalų

Perėjome akmeniniu tilteliu, kuriuo kalinius lydėjo į belanges. Po juo plaukiant gondola mums liepė pasibučiuoti, kaip ir plaukiant po Rialto tiltu (supratau, kad Venecijoje bučiuotis galima, o ir reikia bet kur, tai svarbu norų išsipildymui). Beje, kalėjime buvo šiurpu prisiminus inkviziciją, kuri siautėjo Venecijoje 16-17 a. Nesuvokiama. O dabar klajojame tais apčiais tuneliais nepersekiojami. Jaučiausi ir jaučiuosi labai apdovanota. Nežinau kaip tie kiti mano gyvenimai, bet šis – laisvas ir labai šviesus.

Nusikėlėme į St Giorgio Magiorio salelę, ten DAR pasikrovėme meno. Viena įdomiausių Venecijos architektūros bienalės dalyvių – Vatikano ekspozicija, tai dešimt skirtingų koplyčių sukurtų skirtingų šalių menininkų. Gamtoje, tarp medžių, vos viena stotelė nuo turistais aplipusio San Marko* čiulba paukšteliai, krantus skalauja ir kvepia vanduo. O tos koplytėlės, ne visai tokios, kokios pirmiausia iškyla mintyse. Man LABAI patiko. Originalumui valio! Ir štai tokia ta Venecija – ant kiekvieno kampo, kiekviena siena, kiekvienas stulpas yra menas ir istorija. Ir viskas ten YRA gražu.

IMG_1367
St Giorgio Magiorio salelė

Apėjome Giudecca salą, ten nereikia brautis pro turistų grupes, nors kanalai tokie pat gražūs. Tai daugiau vietinių žmonių gyvenama sala, kaip ir Cannaregio rajonas pagrindinėje saloje (čia rasite žydų getą), bei Castello. O Lido saloje (11 km smėlio pirštas) gyvena apie 20 tūkstančių vietinių ir ten galima maudytis.

Su mergytėmis, ankstesnėse kelionėse, aplankėme Murano ir Burano salas. Pirmoji garsėja stiklo dirbiniais ir TAIP, Murano rasite dirbtuvių, kur galima stebėti stiklo pūtiko darbą (kažkada labai norėjau tuo užsiimti, bet pastovėjusi pusantro metro nuo krosnies, kur vyksta stiklo stebuklai, supratau, kad tai ypatingai daug jėgos ir ištvermės reikalaujantis reikalas. Nemačiau nei vienos moters stiklo pūtikės, bet visas procesas visgi yra NEPAPRASTAI įdomus, gal KITAM gyvenime būsiu vyras arba alyvmedis). Saloje rasite daug turistų ir dar daugiau parduotuvėlių ir galerijų parduodančių spalvoto Murano stiklo gaminius.

IMG_1460
veeeeery happy !!!

Burano – man mieliausia sala, su spalvotais namukais ir jaukia atmosfera. Tiesa, ten mus pagavo siaubingas lietus, toks kiaurai merkiantis, kai kibirais pilasi iš aukštybių, bet mes ne pėsti, tsakant, įšokome į piceriją ir ne paslaptis KĄ ten valgėme. Vaikai buvo labai patenkinti, o kas tas lietus prieš dar vieną itališką picą. Tiesa, Burano garsėja karališkais nėriniais, bet ne, ne mano reikalais tie ažūrai-abažūrai, tai negaliu jums rekomenduoti.

IMG_0911
Burano,  o nusidažyti namuką čia reikia spec. leidimų!

O maistas Venecijoje – skanus, nors priklauso, kur padėsite savo uodegas. Buvo vietų, kur labai nusivylėme, bet tai labiau turistiniai centriukai, o štai pasukus į šoną ir PAKLAUSIUS vietinių, galima atrasti sau tinkančių restoranėlių. Mes jau kelis kartus užsukame į Al Paradiso esantį netoli Rialto tilto, bet užkaboryje, kur vos ne vos praeina keli žmonės. Ten gera ramiai vakarieniauti, gera pradėti vakarą su spritz kokteiliu, kuris YRA Venecijos Nr 1 alkoholinis gėrimas. Aš, tiesa pasakius, jį pirmą kartą ir suragavau Venecijoje, o paskui pasakojau draugei, kuri mane pavadino „tundra“, nes esą Spritz‘ą jau senai visi ne tundros žinojo… Va.

IMG_1411
no comments… per vėlai susigriebiau, pustuštė
IMG_1333
Ponte de Rialto – seniausias tiltas per didįjį kanalą

Na, o mes, palaikydami tradiciją ir šį kartą pasišpricinome ir pavakarieniavome Al Paradiso (tiesa paragaukite Venecijoje seppie alla veneziana, aš žinoma ragavau, bet vieno karto ir UŽTENKA…ten specifiškas valgis, spalva – juoda, betgi mūsų šaltibarščiai irgi ne visiems 😊)
Po vakarienės, lėtai ir ramiai, nuostabų šiltą vakarą, nužingsniavome į Venecijos džiazo klubą. REKOMENDUOJU kaip puikų atsipalaidavimą nepaprastai tinkantį Venecijos kanalų kontekste. Jonas po jazziuko miegojo puikiai, sakė net kar-ve-lių negirdėjo, o tai jau – NEREALIAI PUIKIAI Štai aš galvojau TIKRAI susitepsiu rankas krauju, gerai kad nepasiekiau jų (suknisti burkuojantys padarai TAI daro LABAI agresyviai ankstyvą rytą ant palangių ir stogų ir KĄ tu žmogus padarysi…Karveliai nugalėjo)

IMG_1508
Pakeliui į jazz klubą ❤

Dar, netikėtai susipažinome su Amerikos lietuve Dovile ir jos sūnumi septyniolikmečiu Vakariu. Buvo nepaprastai įdomu pasikalbėti su dvidešimt šešerius metus JAV gyvenančia lietuve, šypseną kėlė užtikrintas vaikinuko dėjimas ant Donaldo Trumpo ir tas very amerikietiškas I know it all požiūris. Bet tuo ir žavios kelionės, kad jose sutinku įvairiausių šios žemės piliečių ir nėra man gana, nors tu ką.

IMG_0811
Gondolų cechiukas – niekas jums neišduos gamybos ir specialaus  juodo lako paslapčių, užeiti į dirbtuves – NELEIDO…

Tradiciškai, paskutinę dieną, mirkėm kojas Punta della Dogana, kur įspūdingame muitinės pastate įkurtas modernaus meno muziejus.

*San Marco aikštę su visais jam priklausančiais žymiais pastatais: bazilika, laikrodžiu, varpine, muziejais, – tikrai verta apeiti. Galbūt ne per vieną kelionę ir tikrai ne per vieną dieną. Planuoti ir susidėlioti dieną pasitelkus internetą – verta, antraip užtruksite milžiniškose eilėse ir malonumas virs nuovargiu.

IMG_0925.jpg
Piazza San Marco ir Palaso Dogal 

 

IMG_0825
Palaso Dogal iš kitos pusės
IMG_1351
Baxéłega de San Marco

 

 

Į Veneciją grįšim. Kol ji dar yra.

IMG_1339
Mua mua … bellezza