Šeima – Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE

Acunadancer – Hawkesbury nuotykiai

Labiausiai trūks vaizdo pro langą, sėdint ant klozeto… aš RIMTAI. Laive-name, tas vaizdas pro tuliko langą dar ir keičiasi, bet visur gamta, visur vanduo ir vienas kitas laivas. Nepaprastas jausmas, toks nepaprastas, kad net žodžių nerandu.

Pagaliau, iš ketvirto karto (aišku dėl Covid, na ir dar dėl potvynių), mes supamės ant bangų. Laivas vadinasi AcunaDancer ir viskas tuo pasakyta.

Niekur kitur nesijaučiu taip, kaip ant vandens, tarsi čia mano vieta, matyt, manyje gyvena užrakinta undinė ar mažų mažiausiai medūza… Ir jei galėčiau rinktis kur gimti, gimčiau Brooklyne, čia toks mažutis kaimukas ant vandens NSW valstijoje šiauriau už Sidnio. Užaugčiau tarp laivų ir nieko man daug nereiktų (miesto tikrai ne), va tik kompo pakrovimą reiktų išsispręsti, nes baterijos liko vos 25 procentai. Būčiau laivų mechanikė, taisyčiau, glostyčiau, dažyčiau ir gyvenčiau viename iš jų.

Taigi, pagaliau mes pajudame iš Brooklin‘o prieplaukos su puškuojančiu namu ant vandens. Tiltas, lendam po juo ir varom plačia Hawkesbury upės vaga (ta upė kaip ir vandenyno dalis, su daugybe atšakų atšakėlių, vanduo ten sūrus, ryklių gali būti, bet vietiniai maudosi, medūzų, vėžlių ir rajų – begalės). Tas šiltas vėjas, tie nerealūs vaizdai, taip buvom šito pasiilgę.

Houseboat nuotykiai yra mūsų šeimos tradicija ir ji sena, kaip ir mūsų Australijos istorija. Kažkas turi Palangos atostogas, o mes turim Hawkesbury atostogas, mergaitės prisimena kaip gyveno laive labai senai ir dar seniau, nes gi net gyvenanat LT mus vis atsiviliodavo Australija. Bet pirmieji kartai Hawkesbury buvo BE vaikų ir tie kartai LABAI skiriasi nuo dabartinių. Tuomet mes neklausėme ar saugu maudytis, bet lenktyniavome su draugais kas greičiau nuo laivo iki kranto, tuomet mes linksminomės iki paryčių ir gėrėm ne tik spanguolių sultis, na, tuomet mums vėjas buvo galvose…. dabar gal dar kažko yra 🤔

Aišku pasiėmėme ir irklentę, tilpo tik viena į labai „talpią“ Jono mašiną, tiesa iki Brooklyn‘o nuo Melburno TIK tūkstantis kilometrų, taigi dešimt valandų mašinoje. Galima skristi, bet tada nebūtų nei irklentės, nei meškerių, o ko tada ten važiuoti?

Prisirišome prie plūduro Refuge bay, nes ten viena nuostabiausių vietelių, įlanka pastoviai keičiasi dėl potvynių ir atoslūgių. Vieną vakarą, su irklente nusiyriau iki pat tamsaus galiuko, kur teka Cowan creek ir beveik sėdau ant dugno, nes vanduo skubėjo atgal link vandenyno, bet greit peršokau ant irklentės priekio, kad pelekas nesmigtų į purų smėlį. Iš-lip-ti TEN neturėjau jokio noro, nes PO manim gulėjo JOS.

Jonas jas užtiko pirmas, aš puoliau irtis, kad įamžinti tą širšalyną nuotraukose. Duobių, kurias dengė plokšti kūnai su ietimis vietoje uodegų – be galo be krašto, o aš šliuožiu irklente virš jų, aišku irklu specialiai pabaksnodama, TOKS kaifas (kol ant irklentės 😜). Jos dumia nepaprastu greičiu, fotosesija pavyko prastokai, o temo greit, vandens mažėjo, aplinkui spooky spooky, tik aš ir rajos… ech TAS baugumas…. Nepaprastai patinka keliauti Australijoje, VISUOMET yra kažkas, kas nustebins. Rajų nepavijau su irklente, bet, tradiciškai, pagavome vieną ant kabliuko… jos tokios pat besotės, kaip ir krabai.

Atostogos ir tingėti. Mano vidinis budėtojas tokį derinį PATEISINA. Skaityti, suptis ant bangų ir vėl skaityti „Pienių vyną“, taip tingiai kaip ir pati istorija (neįtikėtina, bet aš tos knygos nebuvau skaičiusi 😇).

Laive rytas prasidėdavo nuo nyrio vandenin, tiesa, vienas mūsų stebėdavo praplaukiančias medūzas ir pranešinėdavo kur link jos plaukia. Jos TOKIOS didelės ir gražios, bet vistiek nesinorėjo pajusti kaip skaudėtų mūsų odai susilietus. Pasigooglinome, kad tie grybus primentantys padarai (jelly blubber) – nudegintų BE pavojaus gyvybei, tai tada nusišvilpt 😉

Laive būtinai kas nors žvejoja (denis prasmirdęs masalu) ir BŪTINAI ką nors pagauna (dažniausiai mažą, tą kur paleisti reikia, kad senelius pakviestų). O paskutinį vakarą Marija pergalingai ištraukė 50 cm ilgio Mullet (nesu tikra kas tai lietuviškai???).

Kas dieną traukėm iki krioklio (čia vandeniu traukėm, kas irklente, kas valtele). Laukinis paplūdimys su laukiniu kriokliu, KO DAR galima pageidauti, na gal išsiplauti galvą jame, nes vanduo laive limituotas…. (done).

Vieną vakarą, kai išalkusi šeima sulipo viršun (trečias namo-laivo aukštas, kur galima valgyti po dangumi), pastebėjome aukštai sklandantį erelį. Aš iš karto priiminiau senį Bob‘ą, sutiktą Magnetic saloje, kuris man rodė, kaip reikia maitinti erelius žalia mėsa. Iškeli ranką, jis tave pastebi iš labai labai toli ir pradeda plasnoti tiesiai į tave. Tu stovi, nemirksi ir kai jau matai nagus lekiančius link tavo galvos – meti mėsos gabaliuką viršun. ČIUPT įvyksta skrydyje. Širdis dar ilgai kalatojasi, nagų dydis lieka amžiams atmintyje.

Jonas sako: „pabandom ir mes“.
Ir va čia YRA visa esmė.
REIKIA BANDYTI.
Pakėlėme ranką.
Jie buvo dviese. Tie, kurie sušveitė didžiąją dalį mūsų steiko ir dar žalią vištos kulšį (mečiau nepjausčius…). O jausmas, VISIŠKAI NENORMALIAI NEREALUS. Tie sparnai primenantys pirštus ir ore perkeliams kąsnis nuo nagų į snapą 😲 Nieko panašaus nebuvau mačiusi, ir VĖL.

ŠTAI KO mums nepaprastai trūko šį kartą Australijoje – KELIONIŲ ir to NUOTYKIO jausmo. Tos dešimt valandų nuobodaus važiavimo mašina – DZIN, kad tik kelias vestų pas erelius ir rajas, ir krioklius ir kitus dar nepatirtus reikalus.

Beje, šį kartą napaskandinome nei vieno rankšluosčio Hawkesbury upėje, o tai IRGI įvykis, nes per kokius setynis kartus name-laive VISUOMET Neptūnui palikdavome po rankšluostį ir dar ką nors…
—
Šiuo metu NSW valstijoje, kurioje vyko aukščiau aprašomas veiksmas, – 11 tūkst. covid atvejų per dieną (sunkiai suvokiama ir visai nenormalu….) Mes grįžome į savo kaimą prie kalnų Viktorijos valstijoje ir laukiame draugų su kuriais sutiksime Naujus Metu, ir mums gera.

Linkiu visiems jums NUOTYKIŲ, kurie uždegtų akis ir neleistų pasimesti keistoje mūsų kasdienybėje, kur ne-nor-ma-lu tampa nor-ma-lu.
Gražių jums švenčių visuose pasaulio kampeliuose 🎄

Kaimo atradimai. Buxton’as

Kas man patinka Melburne, tai oras, toks keistas, nors tu ką. Keičiasi jis taip dažnai, kad įpranti nekreipti dėmesio į lietų ar krušą, nes žinai, kad greit praeis (vienas reiškinys, kuris ne-pra-ei-na tai VĖJAS, tas tai fui, bet prieš jį nepapūsi, taigi…). Gimtadienio proga išsikėliau tikslą – kuo mažiau kreipti dėmesį į tai, kas potencialiai gali suerzinti (o čia tikrai ne tik apie orą…). Bet kai nekreipiu dėmesio, tai ir nesigilinu, o tada paviršutiniškai gaunasi, o to labai nemėgstu. Išeina, kad reikia gilintis, bet tada reikia kreipti dėmesį, tada teks susierzinti????? 😤
Štai TADA aš važiuoju į Buxton‘ą, kaimą besirandantį „high country“ (nes kalnai netoli), pora valandų nuo Melburno.
Paskutiniu metu ten važiuoju kas savaitę: palieku šeimą penktadienį ir grįžtu antradienį, nes

PIRMA. Ten DAUG darbo (fotkė apačioje).

Po audros medžiai kaip lapai krito… aš su kirvuku tuoj juos…

ANTRA. Taip geriau visiem. 🤷‍♀️

Ir toje kaimo izoliacijoje atradau eilę dalykų:

✔️ Fizinis darbas yra nepaprasta palaima. Kasi pvz akmenis, veži karučiu, rankos automatiškai pailgėja (jei kartais kenčiate nuo trumpų galūnių, rekomenduoju, beje, galite ir kojas taip ilginti, gal tik ilgiau darbas užtruks), supili juos į upę ir pati susileidi į ledinį vandenį. Realiai kvapą užgniaužia ir atpalaiduoja visus laimės hormonus. Tada kartoji nuo pradžių. Kai baigi akmenis (o pas mus jų be galo be krašto), užsisakai ketvertą kubinių metrų medžio mulčiaus ir toliau vairuoji karutį. Be karučio dar labai gerai mojuoti kirviu, rinkti begales šakų (labai dirba užpakalio raumenys), grėbti žolę, (kurią pjauti reikia kas trečią dieną) ir t.t.t.t.t.t. Mano kūnas tokias treniruotes labai pamilo ir aš nuoširdžiausiai galiu jas rekomenduoti jums.

Čia vietelė pasinerti – akmenys mano suvežti…

✔️ Odos patempimas geriausiai vyksta deginant eukalipto šakas su visais lapais, nes tuomet ugnis tokio kaitrumo, kad net giliausios raukšlės išsilygina. Išbandyta, veikia geriau už botoksą, tik na nereikia per daug į tą laužą lipti, saikas, sako, padeda bet kurioje situacijoje, net jei jūsų raukšlės kaip vagos… Aš skubėjau „Joninių“ laužus kūrenti, nes pas mus gaisrų sezonas tuoj tuoj prasidės ir laužų kūrenti bus nevalia, o ką supleškinti kas savaitę randasi TIEK ir TIEK (čia rodau sau virš kaktos), nes medžių mūsų kaime labai daug (tiesa, paskutinė audra penkis jų suvertė į upę, gerai, kad kaimyno teritorijoje 🙄) ir jei tie medžiai – eukaliptai, tai dažni jų, savo skūras, meta žemyn non-stop, o tos užsiplieskia vos pliaukštelėjus rankomis, nereikia nei degtukų, todėl pageidautina apsivalyti, kol gaisrų sezonas neprasidėjo.

Laužo deginimą reikia “priduoti“, kad neatvažiuotų gaisrinė

✔️ Nuolankumas kelyje gelbėja gyvybes.Būna gi, varai trečia juosta, nes ten erdvu ir nėra mašinų, na ir taip tingisi pasislinkti, bet, žinokite, REIKIA pasislinkti, netgi privaloma. Jeigu nelenkiate, palikite tą ekstrą juostą kažkam, kas galbūt skuba labiau už jus, galbūt tas kažkas ir laužo taisykles, bet GALBŪT turi tam priežastį 📣
Štai pvz si-tu-a-ci-ja. Rudis, gyvačių gaudytojas (aha, tokia profesija) gaudė gyvatę pas vieną Buxton‘o rezidentą, toji buvo virtuvės spintelėje pasislėpusi. Rudis – bebaimis, kišo pliką ranką, nes žinojo ką daro ir va, pasirodė, kad gyvatė (na tikra gyvatė J-K-L-M-N) ėmė ir įkando jam. Beje, Rudis ją vistiek ištraukė ir išnešęs paleido, nes jam jų gaila… Tada paskambino į artimiausią ligoninę (randasi už pusvalandžio kelio) ir pranešė, kad būtų pasiruošę, nes jam reikia skubios medikų pagalbos, tada sėdo į savo troką (tokia didelė burzgianti kaimo darbininkų mašina) ir išvažiavo.

Saulutės pasiilgusi… čia ne ta, kuri Rudžiui krimstelėjo, šita iš kitos valstijos…

Normaliame pasaulyje, įkandus tigrinei gyvatei, suaugęs žmogus turi maždaug pusvalanduką, kol organizmo funkcijos bus paveiktos paralyžiaus ar tai bus kvėpavimas, rega, kraujotaka ar inkstų (ne)veikla, todėl pageidautina, kad medikų transportas vyktų pas nukentėjusįjį, o tas kuo ramiau gulėtų ir visai ne-si-jau-din-tų, nes jaudinimasis pagreitina nuodų sklaidą organizme… Betgi Rudžiui tokie dalykai nei motais (jūs ką, manote, kad Krokodilas Dandis išgalvotas?). Rudis sėdo už vairo ir nuvairavo tuos 40 km iki Healesville. Tačiau bėda, kad iki Healesville veda ypatingai vingiuotas keliukas, kuriuo važiuodama kas kartą prisimenu Kanarų serpentinus. Marsą užsupa pastoviai, vaikus irgi. Taigi, jeigu tuose serpentinuose nemoki ar bijai važiuoti greičiau, turi galimybę pasitraukti į karts nuo karto atsirandančią rampą LĖTAM transportui. Galbūt, jei prieš Rudį važiavusios mašinos vairuotojas būtų buvęs ne idiotas, kuris NE-NO-RI užleisti savo pirmumo teisės važiuoti zigzagais, Rudis būtų pasiekęs ligoninę penkiomis minutėmis anksčiau ir nebūtų atsidūręs reanimacijoje. Betgi … va.

Tokie tai žemiški mano atradimai.

Žinau, kad pas jus ateina Kalėdos, ateina jos ir pas mus, tik kiek kitokios, bent jau mūsų namuose. Šį kartą dovanas po eglute dėsime mes, tėvai, ne Kalėdų Senelis, nusprendėme su Jonu, kad meluoti taip smarkiai nusibodo, išsikvėpė ta pasaka ir dabar naują pasaką kursime kartu su mergaitėmis.

Linkiu jums švenčių, kuriose būtų sudėta visa jūsų meilė ir kad tos šventės neateitų ir nesibaigtų, jos tiesiog keliautų su jumis per visus metus.

Myliu, V.

MAGNETIC sala, Australia

Šį kartą Jonas užmynė ne ant rajos, bet ant gyvatės. Užmynė ir nuėjo toliau. Gyvatė tikrai liko nesupratus, gerai, kad buvo maža 🧐, tik išsirietė ir nespėjo krimstelėti… aišku, kad buvo nuodinga (Eastern brown snake).

Aš ne ekspertas, tsakant, bet čia berods Eastern Brown gyvatė… nuodinga

Toks susitikimas su gyvate mums pirmą kartą nutiko, na kad taip TIESIOGIAI ant jos kas nors užsiliptų (siaubinga nepagarba!). Tikrai nėra, kad mes nesisaugom ir lipam ant bet ko, tiesiog viename iš žygių Magnetic saloje mes ieškojome koalų, o tos tai medžiuose auga, žiūrėti reikia į viršų, ne po kojom (beje, keliukas asfaltuotas buvo, ne šiaip šunkelis po džiungles).

**West point**, kur galima nusigauti tik su 4WD, čia gražiausi saulėlydžiai …

Surasti tuos pūkuotus meškinus mums sekėsi nelabai, visai nelabai, nors lankėmės saloje daugybę kartų daugybėje savo gyvenimų, todėl aš galiausiai padariau loginę išvadą, kad visi tie plakatai su meškučiais yra tiesiog MELAS ir paskelbiau, kad koalų Magnetic saloje NĖRA, nors visų kitų australiškų gyvių – kiek tik nori (įskaitant 32 rūšis gyvačių, bet Jonas užmynė TIK ant vienos).

Tas žygis buvo paskutinis, kuriame norėjau galutinai įsitikinti, kad net ranger‘iai makaronus kabina, nes būten jie mums nurodė jog „The Forts walk“ prieš porą savaičių buvo pastebėtos koalos. Ne tai, kad mes tų meškinų nebuvome matę, bet žinot kaip užknisa, kai kiekviename lankstinuke apie salą matai tuos pūkuotus snukelius, o iš tiesų net ir įdėjęs pastangų nei vieno nerandi 😤.

Tačiau, mano loginė išvada buvo PANEIGTA. Naujai sutvarkytame „The Forts walk“ koalos TIKRAI kabalavo ant šakų, nors ir reikėjo jų akimis paieškoti. O štai gyvatės mėtėsi ant tako nei ieškotos, nei prašytos. Beje, „The Forts walk“ verta nužygiuoti net ir be koalų, vaizdai viršuje leidžia sparnams išsiskleisti ir skęsti kartu su jūros ereliais, kurie suka lizdus ant salos uolų.
Nuotraukose Arthur bay ir Florence Bay einant “The Forts walk“

Magnetic sala yra mano kelionių meilė. Va kai kažkas įkrenta į dūšią, įkrenta. Aš, matyt, prie salos krantų kokia žuvimi gyvenau ar krabu, o gal ta pačia koala.

Viršuje Horseshoe bay, kuris atrodo tęsiasi amžinai.

Australija vis dar gyvena IZOLIACIJOS rėžime. Tikslas – NULIS Covid atvejų, o vakcinacija SMARKIAI atsilieka (pilnai pasiskiepiję yra vos 10 proc suaugusiųjų). Taigi…. NULIS Covid palaikyti įmanoma TIK žiauriai apribojant judėjimo/veiksmų laisvę ir ta laisvė pas mus yra ŽIAURIAI apribota. Kai tik vienoje iš 8 valstijų Covid atvejų paauga iki dvigubo skaičiaus (aš nejuokauju, kalbu apie 10, 11, 20 atvejų), valstijos už-si-da-ro viena nuo kitos, judėjimas viduje apribojimas 5 km, o į šalį patekti apskritai yra misija neįmanoma, išvykti galima kiek paprasčiau tik išvykstant SU VISAM.
Planai non-stop atšaukiami, keičiami, ir panašiai, net nenoriu įsivaizduoti viduje Australijos skraidančių avialinijų darbo chaoso, kuris, beje, tampa norma, nes “snap lockdown’ai” įvyksta žaibiškai, ryte dar niekas nieko neįtaria, o po pietų, jau viskas uždaryta, vaikai vėl mokosi internetu. Melburnas lockdown’uose +/- 140 dienų…
Todėl galite įsivaizduoti jausmą, kuomet sėdėjau lėktuve (pirmą kartą per pusantrų metų), kuomet valgėm bet ką iš lėk-tu-viš-ko meniu ir gėrėm bet kokį putojantį, galite įsivaizduoti tą įsitempimą ir blyn naujai išsivysčiusią baimę, kad TUOJ TUOJ kažkas atsitiks ir viskas vėl apsivers aukštyn kojom…

Dar tik **Melburno** oro uoste, bet jau LINK lėktuvo 😀

Bet ATOSTOGOS realiai ĮVYKO, ATOSTOGOS neturėjo būti atšauktos, keičiamos ar apverktos!!! Tikrai atsipalaidavau tik tuomet, kai įsėdau į keltą keliantį į salą, nes vis bijojau, kad mus sulaikys Queensland’o valstijos policija ir išsiųs atgal į Victorijos valstiją (prieš pat išvykstant, rajone, kuriame gyvename, šalia kavinės, kurioje geriame kasdieninę kavą, rūbų valyklos darbuotojui diagnozavo covid‘ą. Tai reiškė, kad mes išvykome iš raudonos zonos…), bet…

Magnetic mūsų laukė.

Saloje žiemą geriausia pasileisti plaukus ir varyti BE STOGO!!!

Tokia pat rami, tokia pat nutolusi nuo rūpesčių ir didelio pasaulio, tokia, KOKIOS jos NEPAPRASTAI buvau pasiilgusi. Saloje nesilankiau ketverius metus, o man tai labai daug. Sakau, ten kažkas YRA. Kažkas labai labai man.

Be to, ten žiemą – tobulas klimatas, 23 laipsniai ore ir vandenyje, 320 vnt. saulėtų dienų per metus, nei vieno šviesoforo, 10 km asfaltuoto kelio ir 25 km takų žygiams, bei 23 paplūdimiukai (dalis pasiekiama tik vandeniu, dalis paprakaitavus žygiuose). Tiesiog salele, maždaug 5 km x 7 km su 2300 vietinių gyventojų ir 800 koalų (cha cha tai jau taip 🤔).

Yra ir tokių vietelių, čia gyvena daug paukščių ir dar ko nors ….

Ne, aborigenų čia nebėra ir salos niekas nebevadina senuoju pavadinimu Yunbenun, kaip ją vadino Wulgurukaba žmonės tūkstančius metų. Praeito amžiaus pradžioje paskutiniai Wulgurukaba buvo išgyvendinti ir priversti išvykti į rezervatą žemyne. Baltieji užgrobėjai, t.y. kapitonas Cook plaukdamas su įgula pro šalį 1770 m. nebesusitvarkė su laivo kompasu ir pasižymėjo, kad aplink salą tvyro keistas magnetinis laukas, taigis ir dabartinis pavadinimas MAGNETIC sala.

**Geoffrey bay**, atoslūgis atidengė koralinį rifą, kuris kažkada dar buvo gyvas. Sala yra apsupta koralinio rifo, tik jis vis labiau nyksta…

O dabar STAIGMENA 💥
Tą vakarą, kai mes AT-skridome, iš salos IŠ-skrido mergina, kuri atnešė vienintelį Covid atvejį į Magnetiką… Trečią mūsų atostogų dieną salą uždarė į lockdown’ą 😂😂😂. O mane tiesiog purtė isteriškas juokas 😆😆😆 (nėra sukurto teisingo e-moji tai emocijai)

Ta proga:
🍧Lukai pakilo temperatūra (iš laimės, matyt, kad tas vandenynas TOKS šiltas ir viskas TAIP fainai),
🧻 Turistai išpirko visą tulikinį popierių,
🧘‍♀️ Aš isteriškai pasijuokus nusprendžiau, kad jei jau sėdėti lockdown‘e, tai Magnetike.

Tos trys palmės, **Magnetic** saloje vis pasidarom prie jų fotkę (ps. krūmo už jų anksčiau nebuvo… :D)

BET jei rimtai, suvaržymų saloje net nepajutome. Mūsų tikslas keliaujant būna leisti laiką atokiau nuo masės žmonių (deja, per vaikų atostogas tai yra sunkiai įgyvendinama, ypač, kai VISI australai yra priversti ilsėtis tik Australijos ir dažniausiai TIK savo valstijoje), bet mes žygiavome ir kopėme takeliais į atokius paplūdimius ir ten jautėmės beveik vieni ir VISIŠKAI laimingi.

Visų laikų visų keturių mėgiamiausias – Radical Bay (foto su J viršuje), panašaus nerealumo Balding, toliau Florence ir Arthur bay ir aišku vienišas ir tuščias West point, kur patys gražiausi sulėlydžiai (iki jo pėsčiomis patingėjome, apie 8 km, bet nusigavome su 4WD) Va ten, saloje, žiemą oras tikrai tinkamas mašinai be stogo, ten vėjas šiltas, o vaizdai ir garsai rauna stogą.

Pakleliui nuo **Geoffrey Bay** iki **Nelly Bay**

Kiekvieną vakarą atėjus tropinei sutemai pasipildavo šikšnosparniai, kukabūros „juokdavosi“ savo visiškai crazy balsais, o curlews paukštukai blaškydavosi aplinkui ant savo ilgų kojų ir taip gailiai ir garsiai spiegdavo, kad Jonas kokiame nors vakariniame telefoniniame meet‘e turėdavo išsijungti mikofoną 😲..

Lockdown‘as rojuje tęsėsi tik tris dienas, nes saloje daugiau covid atvejų neatsirado, bet Viktorijos valstija (kur yra Melburnas) užsidarė nuo Queensland‘o (kur yra Magnetic sala) ir grįžti į savo valstiją rezidentai galėjo TIK su dviejų savaičių griežtu karantinu, be galimybės iškelti kojos iš namų (nei maisto, nei mankštos, nei…). Pažįstami pasakojo, kad policija vis užsukdavo patikrinti… Mes, tuo tarpu, toliau GYVENOME saloje.

Tai buvo visai nesenai, praeitą savaitę, iki mūsų grįžimo iš salos Melburnas spėjo ATSIDARYTI (taigi išvengėme dviejų savaičių karantino) ir iš naujo UŽSIDARYTI į žaibišką lockdown‘ą NR. 5 🤹‍♀️

Taigi nuo šiandien vėl visi persikėlėme į virtualųjį gyvenimą. Vaikai mokosi internetu, visi renginiai atšaukti, skrydžiai nuimti, darbai kabo. Eilinis chaosas mūsų kieme.

Kitą savaitę važiuojam su Jonu antram skiepui. Nebekvestionuoju nieko, važiuoju, nes amžino lockdown‘o variantas tikrai ne man.

Linkėjimai jums iš didžiosios salos 👣

Kangaroo island – kitas pasaulio kraštas

Mašinoje smirda lyg būtų nustipusi kengūra ir ne dėl to, kad mes ją numušėme (nors progų buvo BE GALO DAUG šioje kelionėje), smirda krabų gaudymo tinklas ir išvarvėjusi žuvies akis ar kažkas panašaus (žuvų galvos buvo masalas).

Viskas labai paprasta, nuleidi tinklą su tom galvom ir pamiršti dešimčiai minučių, tada ištrauki, o ten – nieko… nei krabų, nei galvų… MISTIKA kažkokia.
Aš, jau galima sakyti, profas krabų viliojime, bet Pietų Australijos valstijoje, kur mes atsibeldėme per vaikų atostogas – viskas kitaip.
Pasirodo, NEGALIMA žvejyboje (įskaitant krabavimą) naudoti vištos ar kitokio gyvulinio masalo 😩 ir štai pasekmė – tuščias tinklas… ne tik NULIS krabų, bet ir NULIS masalo? Žuvų galvos buvo gerai prikabintos su viela, tai kaip jos paliko mano tinklą per tas dešimt minučių?
Prisegu dar tris galvas, atsigulu ant liepto ir įdėmiai stebiu kas vyksta gilumoje. Per raibulius dugnas matosi pakankamai gerai. Atvingiuoja rudas kilimas, uždengia mano tinklą… Aš automatiškai puolu traukti tinklo viršun ir vėl turiu tą patį rezultatą. Nei krabų, nei galvų, nei kilimo. Suknistos rajos.

Paskutiniu metu daug jų pasitaiko. Per vieną žygį, po dešimties kilometrų su sunkiomis kuprinėmis, pasiekus fantastišką paplūdimį Sealers Bay (Wilsons Promontory) abu nuėjome atsigaivinti ir Jonas ant vienos užlipo (sėkmingai). Ji nuplaukė, bet lauktas atsigaivinimas akimirksniu tapo ne toks patrauklus.

Šį kartą, matai, jos nusprendė pavogti mūsų vakarienę…
Kol aš piktinausi akiplėšišku rajos ra-ju-mu, Jonas meškere pagavo KAŽKĄ didelio. Rimtai, galinėjosi kaip Hemingvėjaus senis (čia aš ne apie amžių, žinoma, apie kantrybę). Vargino tą KAŽKĄ kitame valo gale, tai atleisdamas, tai vėl traukdamas. Meškerė smarkiai linko, o susirinkę žiopliai laidė komentarus ir patarimus (kaip tai nerealiai užknisa). Aš gi su DIDELIU sietu laukiau banginio. Galiausiai TAS gyvis pavargo ir išniro į paviršių pasirodyti.
Eina sau.
Ir vėl tas rudas plėvesuojantis kilimas su nuodinga ietimi vietoje uodegos. Pamatę, kas ant kablio žiopliai tęsė komentarus kaip dabar reikės tą rają atkabinti, vieni buvo už humanišką kablio ištraukimą (Jonas, manau, būtų leidęs jiems pasireikšti), kiti siūlė nukirpti valą. Tuo tarpu Jonas toliau galinėjosi.
Nugalėjo kilimas, nutraukė kablį ir dingo. Nežinau ar tas ra-ju-mas atnešė laimę…

Visa tai vyko Kengūrų saloje. Iš tiesų YRA tokia Australijos sala, nutolusi 112 km nuo Adelaidės, trečia pagal dydį (150 km x 50 km) ir ji taip ir vadinasi – Kangaroo island, o dar yra žinoma (nors tikrai ne visiems) ir TIKRUOJU savo pavadinimu – Karta pintingga (Mirusiųjų sala). Taip salą pavadino vietinių genčių aborigenai, senieji šeimininkai (kalbu apie 65 000 m. ATGAL), kurie tikėjo, kad mirusieji sekdami Ngurunderi dvasią per salą keliavo į dvasių pasaulį. O štai tūlas britas Mathew Flinder (kalbu apie 218 m. atgal) atplaukęs Anglijos sosto vardu savintis žemyno, saloje skerdė žmonių nebijančias patiklias kengūras, kad pamaitintų savo įgulą, ir galvos nesuko mąstydamas kokį čia dvasingą pavadinimą jai sugalvoti. Mes, sąžiningai sakau, nei vienos kengūros, anei kito gyvio (apart rajūnės rajos) saloje nenuskriaudėme ir nenutrenkėme, nors temo anksti (čia jau ruduo), o daugybė kelių toje saloje tėra žvyrkeliai.

Kengūrų saloje atsidūrėme netikėtai. Trečią kartą teko atšaukti le-pias atostogas ant namo-laivo prie Sidnėjaus (pirmas k. – gaisrai, antras k. – covid, trečias k. – potvyniai), bet Australijos vyriausybė, o ir dauguma gyventojų čia ir toliau ignoruoje gamtos siunčiamus signalus, ‚she‘ll be right mate‘ ir ‚can‘t be bothered‘ yra, buvo ir ilgai dar bus čionykščių credo ir motto, bet čia jau ne apie kelionę, o kardinaliai besikertančius mūsų pasaulius, todėl gal kitą 😎

Teko sukarti daugiau nei 800 km mašina, persikelti keltu ir dar gerokai pavažiuoti tamsoje su šuoliuojančiom kengūrom PRIEŠ, UŽ ir APLINK automobilį, kol pasiekėme užsakytą namuką viduryje niekur. Pirmas gurkšnis visiškos tamsos ir my god kiek žvaigždžių. Žiauriai gerai, senokai nejaustas jausmas ir TOKIA tyla. Namukas rąstinis, elektra – saulės, vanduo – lietaus. Nieko nieko aplinkui, tik kengūros ir gamta. Kadangi keitėme planus paskutinę minutę, tai nakvynės pasirinkimų iš esmės ne-bu-vo (australai NEGALI išvažiuoti iš Australijos, taigi per mokinių atostogas, net vietos palapinei negausi). Kodėl mums nuskilo su TUO namuku, nežinau, bet pradedu suprasti, kad sekasi ne būtinai dėl to, kad aš kokį gerą darbą padariau, sekasi žmogui tiesiog šiaip, kartais sekasi ir negeriem žmonėm irgi tiesiog šiaip (galite nesutikti, aš mielai padiskutuosiu su vynu per zoom X).

Kengūrų sala – didelė ir žalia, ten reikia automobilio, nes kasdieną tekdavo sukarti DAUG kilometrų, kad nu-kak-ti (eina sau žodis) į vieną ar kitą pusę, ten kur vaizdai smaugia, nes TAIP gražu, platu ir gera. O dar dėl to, kad kai jau nieko nėra, tai tikrai NIEKO, įskaitant GSM ryšį ar internetą. Nulis. Jonas tuo neapsidžiaugė, kartais dirbti visgi reikia. Tai važiuodavome PASKAMBINTI į tašką. Buvo toks ‘ryšio’ stulpas už 25 km, o maisto parduotuvė ir užeigos už 50 km Kingscote (didžiausias miestukas saloje). Beje, keliai asfaltuoti tik keli pagrindiniai, o DAUGUMA – gerai supresuoto žvyro. Bet mums tai kas, Jono karto (riestinis kirtis ant a) žemumo audi, palikome namuose, išsinuomavome subaru ir visą salą išnaršėme. Vietomis ji man prisimindavo El Hierro salelę Kanaruose, ten, kur radome vieną pasaulio kraštą. O šį kartą, labai duobėtu žvyrkeliu, manau, pasiekėme ir kitą – Cape Borda. Aišku ten buvome vieni, visai kaip švyturininkas su šeima, savaitėmis, mėnesiais, o kartais metais be žmonių!!! Labai atšiauru ir viliojančiai atoku.

**Cape Borda** dega per kiekvieną gaisrą **Kengūrų** saloje

Vienišas Borda švyturys yra Flinders Chase nacionaliniame parke (kur tik pasisuki, ten Flinder‘is…), kuris nepaprastai smarkiai nukentėjo per 2019-20 metų gaisrus, išdegė 95 procentai parko augmenijos ir net 52 procentai visos salos skendo liepsnose…. manoma, kad saloje žuvo apie 50 tūkst. koalų, o like 10 tūkstančių, mūsų vizito metų, labai efektyviai slapstėsi… Sutikome beveik visą gausią salos gyvūnijos kompaniją: ruonius (kai kurie aiškiai priminė pas draugus paliktą Marsiuką), goanas, echidnas, kengūras, delfinus, įvairiausius paukščius ir vandenyno gyventojus, bet koalų – nea.

Gaisrų žala, Flinders Chase parke, pastebima, tačiau gamtos gyvybingumas yra nepaprastas, vietiniai pasakojo, kad ugniai prasinešus viskas aplinkui atrodė kaip po atominio karo, o mūsų vizito metu jau žaliavo. Australijos augmenija YRA pasiruošusi gaisrams, jie čia vyko ir vyks, tik būtų gerai žmogui nedidinti jų masto savo žalinga veikla.

Čia irgi viskas degė –
Nuostabus **Flinder Chase National Park** viršuje ir apačioje

Sau, Kengūrų saloje, pasiskyriau Stokes Bay. Toli nuo visko, vos keli namai IR slaptas paplūdimys. Visiškai slaptas praėjimas (žr fotkes) ir TOKIA ramybė širdyje. Mane tikrai valdo salų sindromas. Paliekant žemyną aš palieku visą balastą, pakeliui nutrūksta gija jungianti mane su rūpesčiais ir kasdienybe. Aš esu VISIŠKAI salų žmogus. Kraustantis į Australija galvojau ooo tai didelė sala, man tiks, bet sala ŠALIA salos yra DAR geriau. Daugiau erdvės, daugiau vandens ir mažai žmonių. Purrrfect.

Dar saloje užtikome Little Sahara – 2,5 kv km baltutėlio smėlio lopinį (ir visai ne prie vandens) su 70 metrų aukščio kopa (palyginimui Parnidžio kopa – 52 m) ir nuo tos kopos galima ne tik ridentis, bet ir varyti su smėlio pašikniukais ar „profesionaliai“ čiuožti su smėlio lenta (ale kaip snieglente). Tuo Jonas ir užsiiminėjo, dailiai, išskėtęs rankas, tik šast šast ir sėdi… 😅
Buvo smagu rėkti į vėją ir ryti smėlį kąsniais lekiant žemyn, pasivolioti ir prisiminti Kuršių Neriją. Tas smėlio lopinys atiduotos valdyti į privačias rankas, tai net su savo smėlio lenta (jei tokia turi) reikės susimokėti, bet vaikštinėti galima kur nori ir kiek nori nemokamai.

American River miesteliukas į kurį garsiai kviečia austrių fermos reklamos (sėkmingai, nes ir mes ten nu-ka-ko-jom) nėra nei Amerikoje, nei gali pasigirti kokia tai upe :D. Vadinasi American, nes prieš porą šimtmečių grupelė ruonių gaudytojų iš Amerikos buvo apsistoję toje įlankoje. Ji vienoje vietoje labai susiaurėja ir KAŽKIEK primena upę. Aš tą vietą per googlemaps nusižiūrėjau kaip tobulą pasiplaukiojimui su irklentėmis: įdomūs krantai, ramus vanduo ir seklu (bent jau taip man atrodė).

Vis ne pakeliui mums ta American River buvo, bet pagaliau TA diena atėjo ir pabarškėję keliais ir keliukais kokią valandą ruošiam irklentes ir pustom irklus, prieš tai pasistiprinę vietiniais vėžiais ir austrėmis (vaikai šaltais fui makaronais X). Prieplaukoje vietiniai (jų maždaug 200 tame kaime) smalsiai mus nužiūrinėja nuleidinėdami savo motorkes vandenin. Ūsai diedų iki ausų, barzdos susipainioję (čia ne hipsteriai, čia o-ri-gi-na-lai) ir ŽIŪ vienas pas mane ateina.

“Ar tik nesiruošiat čia išsimaudyti?” kruta ūsai draugiškai.

Diena šilta, Luka jau varinėja su maudymuku pro prieplauką.

“Na, taip” sakau, “būtų gerai. Su irklentėm, plauksim….”

Žiūriu į ūsus, o jie į mane….

“Nu nea,” krusteli, “gal geriau nesimaudykite”.

“Whaaaaat?” Mano galvoje sumaištis. Aš TAIP noriu ant irklentės, jau TIEK dienų svajoju kaip irsiuos irsiuos….

“Čia ryklių daug ir jie dideli būna” prideda, lyg tarp kitko. Ir irklas, sklandžiai skrodęs smaragdinį vandenį mano mintyse, sustingsta. “Saloje daug ruonių, tai pritraukia ryklius”.

“Tai”, lemenu, “mes ant tų lentų jiems skanus užkandis būtume? Ar kaip?” negaliu paleisti aš to irklo mintyse. Blyn ta viltis…

Ūsai išsitempia į šypseną “kai man reikia su kajaku perplaukti į kitą krantą, labai labai greitai irkluoju…taigi.”

Tada prisiminiau PELEKĄ matytą Stokes bay ir berniuką, kuris maudėsi netoliese, tuomet vaiko tėtis mane užtikrino kad ten delfinas…. 🙄

Ūsų paklausėme, vis gi vietiniai ir Kengūrų saloje irklenčių nepanaudojome nei karto. Už tai meškerės sausos nestovėjo, pagavome kelių rūšių laimikį (čia Jono raja neįskaičiuota). O delfinų, kur NE TIK pelekas matosi, prisižiūrėjome eidami į žygį pakrante Baudin nacionaliniame parke. Kaip ir kengūrų. Aišku kodėl tas M. Flinder’is taip lengvai saloje kengūrienos gavo. Jos – visur, didelės, mažos, rusvos, rausvos. Kai ant terasikės, namelyje viduryje niekur, ankstyvą vakarą gėrėm vyną, jų prisirinko labai daug: nebaikščios, smalsios, mielos ir jabai juokingos.

Ech, salos.
Myliu.
Tas jausmas, stovint ant aukšto kranto ar ant kelto denio, kai matosi tiktai vanduo, gilus, paslaptingas, kviečiantis, uffff, tas jausmas, kuriam ne-ran-du žodžių…

Bet vistiek žiauriai pasiilgau Lietuvos. Toks ilgesys, kuriam netgi nė-ra žodžių.

Žygis irklentėmis Goulburn’o upe

Žemė svyruoja ne tik kai daug Spritz’ų suragauji, bet ir ilgėliau pabuvus laive, arba pvz. pra-si-ne-šus su irklente 12 km upe.

Atvykę į Goulbourn Weir (realiai Golburn’o upės užtvanka) sugalvojome palikti savo zo-o-par-ką žiūrėti filmo su ledais ir spragėsiais žiūrėti filmą (mat keliavome SEPTYNIESE … prie vaikų ir Marso su žiurkyte dar prisidėjo vabz-džia-ėdis augalas vardu ‘Fang=Iltis’), o patys su mašina nulėkti aukštyn upe ir parsiirti iki laikinų namų ant upės kranto su irklentėmis.

Visa upė mūsų, kelmai stabdo didesnių laivukų judėjimą

Planas paprastas, diena karšta, pasiėmėm vandens, telefonus, kad orientuotis į kurią upės atšaką plaukti, o kurią geriau palikti netyrinėtą ir aišku Snicker’s batonėlius (ačiū Visatai, kad jie yra). Beje, jie pakeliui ištirpo 😀 bet vistiek buvo sulaižyti.
Nuleidome savo plaustus viešoje laivelių nuleidimo prieplaukėlėje prie Nagambie kaimo ir pasileidome upe į nuotykį. Tiesa, Goulburn upės srovė toje vietoje – minimali, atrodo, kad vanduo stovi, tai daug pagalbos nebuvo, bet ir vėjo nesijautė, todėl irklavome be rūpesčių, vis pasimaudydami. Saulė svilino ypatingai ir pakeliui, t.y. paupiui, kur ant kranto stovi atostogų nameliai, prasilenkėme su daugybe ant KO NORS plūduriuojančių turistų. Sausis -pats atostogų metas, žmonių LABAI daug, todėl pasimesti upės vingiuose toliau nuo visų – visiškas kaifas.

Pasaulis nuo vandens matosi visai kitaip, man tokio tipo žygiai yra tobulumo viršūnė. Žodž, idilė, kemsynėliai, juodosios gulbės su porele gulbiukų, šimtai correlų (ale Kakadu) klykiančių aplinkui, vanduo ir laukinė augmenija. Nespėjau traukti telefono iš neperšlampamo dėklo, kad įamžinti GARSĄ ar vaizdą.

Nespėjau pulko nufilmuoti, bet garsas YRA!

Vis prapalaukdavome kokią fermą ir ramiai besiganančias avis, ar užslėptus namukus, vienus apšepusius, kitus prabangius, laviravom tarp daugybės medžių kamienų kyšančių iš vandens ir vis spėliojome KODĖL jų čia tiek daug. Padarėme išvadą, kad užtvenkus upę, ji užliejo medžius, bet…. užlietos tik kai kurios vietos, ten suformuoti ežerai, o pačioje upėje (ji gili) taip pat kyšo BEGALĖ kamienų, po vandeniu matosi vaiduokliški rąstai ir šakos.
OGI pasirodo, taip “prisodinti” kelmai ir visa kita, kas trukdo laiveliams praplaukti (o irklentėm tai nei motais), sukuria YPATINGAI palankią terpę daugintis žuvims, todėl tie visi mirusių medžių kamienai, kelmai ir šakos buvo SPECIALIAI suvežti ir “susodinti” upėje, kad pakiltų žuvingumas 😀
O didieji kamienai – netgi su-či-puo-ti, kad būtų galima sekti jų judėjimą potvynio metu (kad nesusidarytų kamščiai ir nesitrukdytų upės tėkmė). Toks “susodinimo” reikalas netgi turi pavadinimą – re-snagging. Iriantis ant irklenčių tai reiškia RAMYBĘ, nes ten kur galima praplaukti su vienu mažu peleku ant lygios lentos, negalima su gilesniu laivu.
Succers 😜
Didžiąją kelionės dalį upę turėjome tik SAU.

Kai priplaukėme “Hide and Seek” vyninę, supratau, kiek DAUG dar noriu pamatyti, na ne-re-ali vietelė ir vadinasi taip NE VELTUI, nežinodamas sunkiai ir rastum tą oazę šalia vandens. Ten galima išsinuomuoti didelį namą su draugais ir džiaugtis privatumu, batutu ištemptu ANT upės ir visais kitais vandens, bei žemės malonumais, BE gausybės kitų aussių atostogaujančių KAŽKUR ten už tolimo upė vingio…

Praplaukti, deja, neįmanoma, nebent be pelekų, bet nebuvo kaip jų nusiimti vandenyje

Praplaukus vyninę, pasukti į kairę, kaip planuota, nepavyko dėl nepaprastai TANKAUS lelijų kilimo (štai kas buvo TAS nesusipratimas, kuris matėsi per Google maps). Teko išplaukti į LABAI atvirą ir plačią upės vietą ir apiplaukti nedidelę dygliuotais krūmais apaugusią salelę.
O TADA staiga pakilo vėjas. Griebė taip pasiutusiai, kad supratau, jog dabar tai jau tikrai reikės dirbti (ir fotkių laikas baigėsi…). Vėjas vienas nesidrąsko, tą kartą jis pašiaušė upės vandenį. Aš kalbu ne apie ban-ge-les ir raibulius, aš kalbu apie BANGAS, kokiomis nesu plaukus net vandenyne (nepamirškime, kad mes ant irklenčių). Viskas įvyko LABAI greitai, vėjas siuto ir pūtė maždaug ties antra valanda, kuomet mums reikėjo judėti link dvyliktos (čia aš apie kryptį doh). Jonas yrėsi priekyje, pašaukti jo buvo neįmanoma, vėjo neperrėksi, o be to – visas jėgas reikėjo staigiai mobilizuoti į rankas. Rodėsi, kad veltui mosuojame irklu, irklenčių nosys kilnojosi ant bangų (tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad ežere jos gali būti TOKIOS didelės), vanduo liejosi laisvai, aš bandžiau irtis rankomis atigulus, ir visom kitom pozom (tik, žinoma, nestovint). Mintyse kūriau labai stipraus irklo paveikslą, nes jei tas būtų neatlaikęs…..

Fotkė BE vėjo, fotkių SU vėju padaryti nedrįsau, o tiksliau tokia mintis nebuvo šovusi, kuomet įsijuosusi dirbau irklu

Vėjas mus stūmė ant apžėlusių salelės krantų (tos, kurią turėjom apiplaukti), o ji, manau, net neturėjo kieto paviršiaus, tik dumblą ir džiungles. Visiškai peršlapusi prisiminiau kadrą iš “Kapitono Granto beieškant”, kai jojančius ant arklių herojus užklumpa potvynis ir liūtis. Jie išsigelbėja sulipdami į gigantišką medį, kurį akimirksniu apsupa šniokščiantis vanduo (visuomet sukau galvą kur dingo arkliai 🙄). Pasijutau kaip tikrame nuotykių filme, oh yeah…

Ar buvo baisu – aišku, bet ir LABAI faina 👌

Tie paskutiniai 3 kilometrai LABAI prailgo. Gausybė rąstų ir kamienų smarkiai trukdė ir galėjo skaudžiai pakenkti, bet irklas nepavedę, rankos atlaikė, viskas kiaurai permirko, o mes kaip TIKRI JŪREIVIAI sėkmingai pasiekėme prieplauką, kur, vėjo taršomos, atbėgo kiek sunerimę mergaitės.
Išlipus ant kranto pažiūrėjau į pasišiaušusią upę ir pagalvojau, kad … reikia atidžiau skaityti orų prognozę –42 km per val. vėjas su 50 km gūsiais, yra RIMTAS iššūkis.

Dvyliką kilometrų plaukėme 3 valandas, vidutinišku 3,9 km per valandą greičiu, vietomis pasiekdami 6,5 km per valandą. Ar rekomenduočiau tokį žygį upe su irklentėmis – ŽINOMA, tik būtų gerai, kad srovė jus neštų (kaip Nėryje) ir vėjas pūstų į nugarą 😉

Nagambie, Irklentės ir Naujieji

Ką tik į langą atsitrenkė žalia papūgėlė… Lietuvoje paukštukai taip pat tuo užsiimdavo, tik jie buvo pilkučiai, šita gi spalvota, prisiderinusi prie žydinčių eukaliptų. Pasivaikščioja apsvaigus ir nuskrenda. Gerai. Koridoriuje šurmulys, užtikrintai skanduojama keliais balsais: „Smirda pirda, smirda PIRDA, PIRDA SMIRDA, ir tt….“ Esu tikrai rami – lietuvių kalba mūsų namuose pamiršta nebus.

Laiškus Kalėdų Senelis mums rašo lietuviškai

ATOSTOGOS.
Pas jus vasara jau senai pamiršta, o mūsų planetoje ji vyksta DABAR. Man labai patinka tas faktas, kad Kažkur pasaulyje visuomet yra Rytas, taip ir su VASARA. Mes gi pagaliau išsirovėme iš savo namų, akimirksniu pamiršę karantiną , lockdown‘ą ir kitas fui negandas. Pamatysite ir jums taip nutiks, kai vieną rytą išėję į lauką įkvėpsite BE BAIMĖS, kad KAUKĘ palikote namuose.

Mes lekiame už miesto, ten kur mano galva plyti TIKROJI Australija, kur vietomis (na gerai 90% miestelių) laikas sustojęs praeitame amžiuje (maždaug apie 70-uosius), bet kam tai rūpi, kai atsiveria TOKIOS erdvės, kai dvikojų pasitaiko vis rečiau, o dangus tampa dar aukštesnis. Asmeniškai mano širdis dainuoja ir tai NĖRA Kalėdų melodijos.

Nagambie ežeras – gėlavandenis vandens plotas, atsiradęs užtvenkus Goulburno upę, plyti šalia Nagambie miestuko, kurio gatvėje šalia apynaujės IGA (ale regioninė mini Maxima) ritasi sudžiūvęs krūmas (fotkė aukščiau). Tokiose kelionėse aš būtinai aplankau vietines pardes, labai patinka pirkti rei-ka-lin-gus daiktus kelionėse, nes tada jie turi savo istoriją.
Ta lėkštė iš Xian‘o Kinijoje, tie šortai iš La Gomeros Ispanijoje, o va tas žuvavimo tinklelis bus iš Nagambie kaimo Australijoje, nes neturėdami to tinklelio mes paleidome DIDŽIULĘ menkę. Jonui užkibo, jis ją partempė iki kranto, o ištraukti nėra kaip, nes DIDELĖ. Aš ją pamačiusi nevalingai mintyse pagaminau vakarienę keturiems ir, žinokite, visiems užteko! Taip, su žuvies laimikiu pas mus taip būna retai.

Jonas sukomandavo: “lipk į vandenį ir imk ją rankom….” No shit, pagalvojau, ir patys suprantate KUO visa tai baigėsi. Į vandenį tai aš įlipau, tiksliau įsmukau iki užpakalio, bet žuvį rankomis gaudyti juk reikia sugebėti. Iš nusivylusio manimi vyro žvilgsnio supratau, kad jis plikom rankom ne tik žuvis, bet ir meškas imtų, bet kur man iki jo. Man ta menkė apsivyniojo aplink kojas ir kai ją ėmiau… nutraukė valą ir dėjo į pelekus. Todėl tą pačią dieną Nagambie kaime įsigijome tinklelį, o Kalėdų Senelis susimylėjęs dar ir plūdines meškeres padovanojo…

Kemperių parkas, kuriame apsistojome, išsidėstęs siaurame sausumos plotelyje tarp ežero ir upės. Vanduo – absoliučiai mano stichija, o ten jis dar ir gėlas. Apylinkes tyrinėjome ‚hikindami‘ ant irklenčių. Galėčiau ant jų gyventi ir vakarienę virti. Aplinkui paskendę medžiai, daugybė mirkstančių kelmų ant kurių želia laukinės avietės, kemsynėliai su lelijomis, gulbėmis, žąsimis ir visokiais kitokiais sparnuočiais. O ore ir ant medžių šakų šimtai (rimtai – ŠIMTAI) baltų papūgų, kurios panašios į kakadų. Klegesys – nerealus. Jų daugybė, jos garsios, drąsios ir labai fainos, pasirodo ne Kakadu, bet Corellos.

Jonas pabaidė vieną pulkelį

Man ir Jonui tas Australijos kampelis LABAI patiko, todėl mintyse jau rezgamas planas keliauti irklentėmis su nakvyne pakeliui (BE vaikų, šunų ir žiurkių), Goulburn‘o upė ilga, galėtume irtis ir pamiršti, kuri dabar savaitės diena ir kiek dar ‚kalnų‘ ryšimės įveikti savo gyvenime.

O kaip jums su taip kalnais? Daug jų, gražūs, aukšti? Ir kaip vaizdas? Vertas pastangų? Tikiuosi, kad TAIP ir LINKIU, kad pradėjus kopti jums niekuomet nepristigtų motyvacijos ar ryžto pasiekti viršūnę. Nuo ten visuomet matosi upė ar ežeras, kuriame beprotiškai norisi išsimaudyti, o tam reikia nusileisti žemyn ir vėl kilti, kad nesibaigtų bangavimas.

Už GYVENIMĄ, mielieji, sėkmingų jums 2021!

Gyvenimas tęsiasi. Australijos PA-RA-DOK-SAI 🧐

Pas mus karantinas baigėsi ir iš karto atėjo Kalėdos. Juk nebūtinai turi būti kalendorinė šventė, visai ok ją širdyje jausti BET KADA. Pas mus tai akivaizdžiai jaučiasi visose pakampėse. Taigi, gyvenime viskas GALIAUSIAI susidėlioja į savo vietas, pvz. Marija (12 m), kurios mėgiamiausias žodis-garsas-išsireiškimas yra ‘ew’ pateko į 8U klasę. Nei mūsų, nei jos tai visai nenustebino, be to, bus labai paprasta prisiminti (pas mus kasmet keičiasi ne tik klasės skaitmuo, bet ir raidė, nes vaikai sumaišomi, nėra taip, kad liktų tie patys klasiokai ilgiau nei metus). Klasės mokytojai taip pat keičiasi. Žodžiu, ADAPTACIJA vyksta nuolatos. Yra ir gerų ir negerų tokios kaitos pusių, mes koncentruojamės į geras.

Mokslo metai į pabaigą, vaikai ruošiami perėjimui į aukštesnes klases, t.y. septintokai paskutines kelias savaites mokosi aštuntos klasės kursą ir pažindinasi su naujomis klasėmis, tas pats vyksta ir pas ketvirtokus, nes jie iš pradinės mokyklos pastato keliasi į 5-6 klasių pastatą. Taip, pastatų mūsų mokykloje – DAUG (vaikų apie 1600 vnt), o pats naujausias jų vadinasi Leonardian Center (dar jame nebuvau, nes dėl Covid tėvai į mokyklą neįleidžiami), bet atrodo jis įspūdingai.

*Pastatas -TIKRAS. St. Leonard’s College 💙*

Ten vyks teatro pasirodymai, koncertai ir panašūs renginiai, ten pat įrengtos naujos laboratorijos ir netgi elektrinių automobilių krovimo aikštelė, kuri ČIA yra RETENYBĖ. Beje, nuo kitų metų elektromobilius Australija žada AP-MO-KES-TIN-TI 🥳 🥳🥳 Na argi ne paradoksų sala?!? Kodėl, ogi todėl kad jų savininkai – NIEKŠAI VISIŠKI, nenaudoja kuro, taigi nemoka akcizo, kurio dalis yra skiriama kelių tiesimui ir remontui, TODĖL visi elektromobilių savininkai bus apdėti mokesčiu už kiekvieną nuvažiuotą km 🤷‍♀️ Reikia pasakyti, kad ČIA elektromobilių ir taip labai mažai (no wonder 💩), o aš jį pirkdama ir mokėdama super premium kainą ir atsisakydama pri-myg-ti-nai siūlomo pagalbinio benzininio varikliuko šokiravau automobilių salono pardavėją. Jis prisipažino, kad jam aš esu pirmoji pirkėja užsisakiusi TOKĮ auto … Uždėjus papildomą mokestį elektromobiliams (blyn nu fck… ir taip toliau) įtariu taip “PAŠOKS” elektromobilių pardavimai… Ne nu, kaip aš kartais NESUPRANTU absurdiškų kontraversijų šitoje šalyje. Savivaldybės konkuruoja, kuri yra ŽALESNĖ, kuri daugiau saulės baterijų įsirengė, kuri daugiau šiukšlių perdirbo, o elektromobilių pakrovimo tinklas ne-eg-zis-tuo-ja, yra pavienės pakrovimo stotelės, kur aš su nauju i3 negalėjau pasikrauti, nes mano adapteriai netiko 🤔???

Argumentas elektromobilių apmokestinimui – reikia pinigų keliams, tai OK, tegu būna Kelių Mokestis VISIEMS automobiliams, aš jau nešneku, kad elektromobiliai gali nuvažiuoti gerokai mažesnį kilometražą, nei benzinu, dyzeliu ar dujomis varomi auto, taigi ir keliais jie naudojasi mažiau. Bet kaip sakiau, gyvenime viskas galiausiai susidėlioja į savo vietas, tik klausimas KADA yra GALIAUSIAI ir ar esi pasiruošęs tiek laukti.

Laukiu… įtariu man OK TAIP laukti… Cathedral Ranges

Bet norint suprasti BET KURIĄ ŠALĮ, reikia pasigilinti į jos istoriją. Taigi, perskaičiau „GIRT. Unauthorised History of Australia“ (autorius David Hunt ir jis YRA australas). Juokiausi daug, krizenau ir makalavau iš nuostabos galva, nes TAIP rašyti apie TOKIUS dalykus, reikia sugebėti. O be juoko buvo labai graudu, nes baltieji užklydę čia elgėsi taip kaip ir visur kitur elgiasi agresoriai ir šunsnukiai, tik skirtumas, kad vietiniai aborigenai jiems net ne-eg-zis-ta-vo, jų net nereikėjo nukariauti, nes jų kaip ir “ne-bu-vo“. Iš principo taip ir neaaišku, kas šį kontinentą atrado pirmieji, nes nelabai kas jo tuomet norėjo. Didžioji Britanija galiausiai pasiskelbė šios didelės NIEKIENO salos savininke, nes, pasak „atradėjų“, tai buvo „negyvenama dykynė“. TERRA NULLIUS doktrina reiškė, kad Britanijai nusprendus pasisavinti Australiją (tuo metu tai tiesiog buvo kontinentas, kuriame gyvena ne-eg-zis-tuo-jan-tys aborigenai), nereikėjo nei ko nors atsiprašyti, nei mokėti kompensacijos, nes ten nebuvo NIEKO kam tą kompensaciją mokėti ar atsiprašinėti. Visus 60 tūkstančių metų, prieš atsikraustant romu sprogstantiems britams, saloje NIEKO nebuvo… Na o dabar TIKRAI sudėtinga atsekti aborigenų istoriją, kurie legaliai ne-eg-zis-ta-vo iki 1992 metų, kai Australijos aukščiausiasis teismas pagaliau pripažino jų egzistavimą.

Aš tai nieko nematau??? (photo iš Huffpost Australia)

Uff, daug visko aš toje knygoje perskaičiau, daug ko nežinojau ir net neįsivaizdavau, kad, iš esmės, šita neaiški sala išsivysčiusio pasaulio valstybėm tuomet nelabai rūpėjo 🤷‍♀️ Tačiau per palyginti neilgą laiko tarpą (du šimtus penkiasdešimt metų) Australijos statusas kardinaliai pasikeitė – nuo visiškai nepageidinos vietos žemėje iki vienos labiausiai geidžiamų.
Skaitant kaip IŠ TIESŲ rutuliojosi įvykiai, sudėtinga suprasti KAIP GI TAIP viskas galėjo apsiversti, kad nuskurusių, prasigėrusių kalinių, padugnių, vergetų ir pačių bukiausių britų pareigūnų (kuriais Britanija troško atsikratyti) dėka, Australija išsivystė į tokią “Lucky Country*“ kokia yra dabar (D. Horn knyga, kurią skaitysiu sekančią manau atvers man akis).
Bet galbūt būtent dėl to dabar Australijoje yra ŠITIEK taisyklių, kad, neduokdie, pa-ge-rin-ti palikuonys ir visi tie, kurie atskiedė prastą raugą ir davė pradžią šviežiam daigui, negrįžtų prie protėvių įpročių imti algą romo statinėmis ar susimokėti už prekes kūniškomis paslaugomis.

Man Australijos istorija atrodo kosminė, kaip sako Homeris Simpsonas ir sutinka D. Hunt „it is funny because it is true.“ Paradoksai čia buvo NORMA nuo pat pradžių, tai ko stebėtis, kad siūloma apmokestinti elektromobilius… 🤔

Iki, mielieji, einu Kalėdų švęsti, kol širdis dainuoja 💙

—

*The lucky country (Donald HORN, 1964) – Australia is a lucky country run mainly by second rate people who share its luck. It lives on other people’s ideas, and, although its ordinary people are adaptable, most of its leaders (in all fields) so lack curiosity about the events that surround them that they are often taken by surprise.

ŠVENČIAM 🍨

44– skaičius, kurio ant torto neapsuksi, nepasidaro iš jo nei 24, nei 34 kaip praeitais metais, o jau 45 sukti ir nesinorėtų…

Kai Tenerifėje žaisdavome tinklinį viena komandos narė, kuri buvo labai šauniai atrodanti rusė mane protino savo metų niekam nesakyti, nes na geriau apsimesti, kad mum amžinai KAŽKIEK ne tiek kiek yra… bet aš visai gerai jaučiuosi su tiek kiek yra, juolab, kad apsukus 44-is gaunasi TAS PATS.

Be to, mūsų pasaulio pusė perėjo į Yang globą, pusiausvyra VISGI egzistuoja, nors kartais tuo sunku patikėti. Va, jūs skaitote ir ne-su-tin-ka-te, Europoje dabar FUI, virusas nepasiduoda, o ir tamsusis metų periodas atlingavo. Nuoširdžiai jus užjaučiu, RIMTAI, bet negaliu nesidžiaugti, nes mums dabar – JĖGA. Kai buvo 💩, juk ir rašiau, kad totalus 💩💩💩. Beje, aš nepasiduodu iliuzijai, kad viskas dabar taip skaisčiai ir klosis, tikrai pasimokiau, kad gali OPT ir nelikti nei žydro dangaus, nei šypsenų po kaukėm. TAIP, mes vis dar su kaukėm viduje ir lauke, nors pas mus 0️⃣ atvejų.

Čia TIKRAI ne ‘bubble tea’, man tas ‘STEBUKLAS’ buvo labai šlykštus

Savaitgalį pustom padus į kalnus, tikiuosi trąsos (hikin‘ti) bus atidarytos ir mes kaip reikalas pasibastysime. Geriau ir nesuglavočiau atšvęsti VISKO iš karto. Pvz savo gimtadienį aš jau švenčiau prieš mėnesį, nes buvo fainas oras ir mes nerealiai praleidom dieną, tada švenčiau jį dar kelis kartus, kai labai skaniai valgiau ir aišku per tikrąją dieną (čia ką tik), o ji šiais metais buvo tiesiog TOBULA. Manau, tai pats geriausias būdas švęsti (bet ką), – tada kai tam yra NUOTAIKA ir PALANKIOS SĄLYGOS.

Jaučiu, kad po truputį niurzga manyje atšyla ir mutuoja į kažką labiau Miau. Man čia patinka. Čia gal irgi TAS skaičius, kurio neapsuksi, gal imi ir pagaliau SU-SI-TAI-KAI, kad dabar VA taip ir bus. Oi tikrai nesakau, kad aš apkabinu savo raukšles ir visas jas myliu, nekalbinsiu čia makaronų, aš raukšles lengva širdim atiduočiau, kad ir kokios jos visos mano, oi prašom IMKIT, man visai negaila. Va, savo patirčių neatiduočiau ir, matyt, tos patirtys su raukšlėmis kažkokiais paslaptingais saitais susijusios… Yin ir Yang ne kitaip. Taigi, raukšlės lieka, skaičius irgi.

Gimtadienio proga, mano chebra, uždarė mane į namuose pagamintą nerealų “Escape room“ pavadinimu “Crazy grožio salonas“, vos pabėgau…. jie dabar profesionaliai galės pradėti tokius sa-lo-nus kepti, kaip ir naujas verslas nusimato 😎

O ką, jūs mielučiai, beveikiate? Lapkritis Lietuvoje tiesiogiai tą ir reiškia…., tiksliau – Šlapkritį ir visą kitą su tuo susijusį malonumą. Bet aš galvoju, kad vistiek GERAI, kad vasarą prisišventėte be kaukių ir ribojimų, galima dabar arbatą prie židinio gerti ir Kalėdų laukti.
O mes tiek nuotykių prisiregistravome, dabar belieka juos pildyti 😉

Apie aistras. Melburnas

Tiesa, kad po n mėnesių lockdown‘o, KAŽKADA, gerokai PO TO, prisiminus kas vyko, situaciją vertinsime kitokiomis akimis. Norėtųsi prisiminti save patraukliai susiturėjus, apsigaubus dzen, ar kažkaip ten nepatyrus emocinių kraštutinumų, bet… Manau svarbiausia savęs neapgaudinėti. Aš pvz tikrai išgyvenau ĮVAIRIAUSIUS emocijų atspalvius ir dar nežinia kokių tų atspalvių, noriu nenoriu, teks atrasti. Bet svarbiausia visame tame, mieli draugai, – NEPRARASTI HUMORO JAUSMO. Aš čia apie bet kokias, gyvenimo jums metamas pirštines, ar tai būtų epidemija ar rinkimai.

Marsas žino, kad visokių tų likimo pirštinių/liemenių gali būti…

Mums labai pasisekė, kad gyvename prie vandenyno, (na sėkmė, kaip žinia, dažnai eina koja kojon su nuosekliu tikslo siekimu) todėl per lockdown‘ą turėjom ir turim galimybę sportuoti ar vedžioti Marsą paplūdimyje (5 km spinduliu nuo namų). Bet fainiausia yra tai, kad įsigijus irklentes mes galime išvaryti sau, o Marsą ramia širdimi palikti pakrantėje, grįžę, kad ir po valandos, rasime jį TOJE PAČIOJE vietoje žvejojant. Ir niekas nieku gyvu neištems jo iš vandens.

Prieš atrandant savyje žveją Marsas išbandė save ir kitokiame amplua (aš gi nesakiau, kad viskas yra aišku nuo pat pradžių). Taigi, pradžioje Marsas buvo šunų pliažo siaubas, tiksliau – nenuilstantis ‘Humping King’ (kas nežinot KAS TAI yra, žr piešinuką su višta).

Nespėjus atsegti nuo pavadėlio, Marsas imdavosi reikalo ČIA PAT parversdamas pirmą pasitaikiusį šunytį, ją, jį, juos…..mažus, didelius, gauruotus ar ne, BE diskriminacijos. O taip, Australija šiuo atžvilgiu yra labai liberali. Čia vaikai mokykloje aiškinasi apie ‚transgender‘, skaito knygas apie dvi mamas ar du tėčius ir tie, kas jaučiasi negerai gimę mergaitės ar berniuko kūne, gali dėvėti priešingos lyties uniformą ir Mx. yra laisvai naudojamas vietoje Ms. Mrs. ar Mr. Australija ir Lietuva šiuo atžvilgiu taip toli viena nuo kitos kaip ir žemėlapyje, ir, man atrodo, VIS DAR tolsta…

Atsipalaiduokit, žmonės, mes visi skirtingi

Bet nukrypau, taigi Marso anti-diskriminacinis hum-pi-ni-mas buvo aiškiai išreikštas Marso pašaukimas, tačiau tik su savais (ta prasme Marsietis skiria gyvus ir negyvus daiktus, jam pagalvė ar jūsų koja tikrai nebūtų įdomi). Bet, deja, ne visi šeimininkai sutinka, kad „humpinimas tai lyg tam tikras susipažinimas, letenos paspaudimas, tik išreišktas kitokiu judesiu“. Todėl Marsas nebūtų Marsas, dėl šventos ramybės, spjovė į šunis ir tapo žveju.

Bet ir čia ne viskas paprasta. Vargas dabar su pi-lie-tiš-kais praeiviais, kurie skambina mums norėdami pranešti apie vienišą šunelį vandenyne, kuris visiškai nekreipia į juos ar jų šunis dėmesio… (žmonės, apsispręskit, norit humpinimo ar ne?!?)“ Prie pavadėlio su mūsų tel numeriais dabar prikabinom užrašą „I am fine, I am fishing…mate…“, tikiuosi pilietiški praeiviai nepraneš savivaldybės darbuotojam apie TOKĮ nukrypimą. Aš kartais susimąstau KIEK kišimąsis (geranoriškas ar ne) ne į savo reikalus yra OK.

Kai mums jau visai garuoja smegenys – užsikeliame Marsą ant teniso stalo. Tas apseilėtas kamuoliukas ir labai subraižytas stalas yra niekis prieš Marso aistrą. Tokio PASIŠVENTIMO galima nuoširdžiai pavydėti. Negailėdamas savęs, skrydyje nuo stalo paskui lekiantį tikslą, Marsas primena, kad GYVENIMAS EINA DABAR, reikia nerti ten, kur šaukia širdis, nes tik taip gimsta čempionai.

Lockdown’o užrašai. Melburnas 🤪

Dabar man visiškai aišku, kad esu ‚du and dviejų‘ tipo žmogus. Matot, per mūsų nesibaigiantį ‚lockdown‘ą‘ atėjo DAR vienos vaikų atostogos (Australjoje mokslo metai prasideda vasario pradžioje ir baigiasi gruodžio viduryje). Dvi savaitės išlauktų, užtarnautų savaičių, kuomet galima atsiplėšti ir lėkti kur akys veda ir širdis šaukia, oi, t.y. bū-da-vo galima.

Visgi (užspaudus 🤬 ir nepaisant 🤬) buvo nuspręsta atostogas pradėti kaip ir planuota – PALAPINĖJE, nors ir nekeičiant koordinačių 🙄.

Mūsų palapinė – 6,5 metro ilgio, aha aha, ir Jonas joje stovi nesilenkdamas, be to yra TRYS kambariai. Žodž visiškas ‚GLAMPING‘ (glamorous+camping naujadaras).

Prie to dar išlankstomos lovytės, čiužinukai, miegmaišiukai ir ŠVIESA patapinės viduje (o TAIP, led‘ų karoliukai, tik spust ir matai, nereikia išsižiojus vaikščioti tikintis, kad nuo to prašviesės). Vakare dar kokteiliukas ir stalo žaidimai su vaikais prie multifunkcinio teniso stalo su mi-ni-ma-liais užėjimais į dviaukštį ‘priestatą’ pasiimti KO NORS skanaus iš spintelės,,, o TADA į palatkę 🥳.

Vaikai – devintame danguje, Jonas kažkaip irgi nor-ma-liai nusiteikęs, o man va nežinau… Bet einu su visais, taisausi į lovytę, spusteliu mygtuką, guliu. Jėga. Taip guliu kokią valandą vis kvėpdama šviežią orą pro tinklelį ir mintydama, kaip gi FAINA miegoti lauke. O tai, kad pakaitomis siauroje lovelėje vis nutirpsta kuri nors kūno dalis yra VISIŠKAS menkniekis, tereikia vieną, kitą, dešimtą kartą apsisukti…

Pirmą valandą nakties suvokiu, kad jau PRI-SI-KVĖ-PA-VAU 🥴 Ryžtingai apsikabinu pagalvę ir neriu lauk, kol visi mė-gau-ja-si… Staigiu judesiu susidoroju su užtrauktuku, pro stiklines duris, aukštyn laiptais, tamsoje ten kur TIKSLIAI žinau, kad rasiu savo patį mieliausią ‚du and dviejų‘ guolį.

Sekančią naktį lovoje miegojo ir Jonas, o mergaitės į palapinę nusitempė žiurkytę Luną su jos namu. ‘Whatever works’ nusprendžiu, pati jaučiuosi nostabiai pri-si-pa-la-pi-nia-vus.

New Normal – atidariau sezoną su Karūna.

Nuo to laiko Marija vis dar miega namie ant grindų… o aš, KĄ aš, – manau svarbiausia IŠ TIESŲ žinoti ko tu, žmogus, nori.

Eina septintas (su nedidele pertrauka) ‘lockdown’ mėnesis down-under, saloje, kur žmonės YRA kitokie…

Life sucks… and then you die. Stage 4 lockdown – Melbourne.

Melburno realijos tokios: TAIP, pas mus VIS DAR 4 lygio suvaržymai, judėjimas apribotas 5 km, jokių svečių ar įprastų mokyklų, sportuoti lauke leidžiama iki 1 val. Kaukės visur (išskyrus sportą), o po 20 val. vakaro išeiti iš namų NEGALIMA. Ligos atvejų mažėja, suvaržymų ne.
Žinoma yra išskirtinės sąlygos visiems ‚essential services‘ kaip pvz. sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams, supermarketų darbuotojams ir ŽINOMA sta-ty-bi-nin-kams. Australijoje tai yra privilegijuota kategorija. Trumpai tariant „Jei esi triedis (trades person) ir turi intymių santykių bet kurioje Melburno vietoje – esi Karalius.“ Tuomet tau 5 km taisyklė galioja keletoje namų (savo ir intymaus partnerio), na ir aišku galima važinėti TARP savo ir intymaus partnerio namų. Šiuo atveju rekomenduotina intymius partnerius rinktis ne pagal įprastus kriterijus, bet geaografiškai, taip turėsite daugiau judėjimo laisvės. Štai kaip karantinas sparčiai keičia nusistovėjusias normas.

O štai mūsų Šo karantinu džiaugiasi, jis gali ramiai miegoti įsiknisęs į savo kilimėlį ir būti tikras, kad nubudus bet kuriuo metu mes visi vis būsime namie. Ir žinoma skirsime jam daugiau dėmesio ir žaidimų, absoliuti šuniška idilė.
Tik vakarais Jonas jį ne-le-ga-liai veda nusičiurkšti, nes ta 20 valanda visuomet praeina nepastebėta.
Kalbant apie čiurškimą, ar aš jums pasakojau apie super ne-pa-to-gią situaciją į kurią mane tas nusilengvinimo procesas buvo įstūmęs? Žodž…. vieną kartą Marsas ‚apvarė‘ žmogų. Tikslingai. Na, reik pasakyti, kad nebuvo tai tik Marso prastas pasirinkimas, TAS žmogus GULĖJO visai ne vietoje. Įsivaizduokite – šunų parkas, o TAS guli sau ant šono, stebi, nejuda, šunys aplinkui draikosi, šuniškus reikalus aptarinėja. Ateina Marsas, uosto jį, TAS dar labiau nejuda, apsimeta rąstu, SĖKMINGAI, nes Marsas pakelia koją ir pažymi “savo rąstą“. O aš, KĄ AŠ, stoviu šalia visiškai apšąlusi prie TO dar labiau apšąlusio rąsto ir jaučiu, kaip staiga mane apleidžia kalbos dovana (šiaip, aišku, man prie visko dar ir juokinga…) Nei tą Marsą bausti, kad rąstą apvarė, nei kaip TĄ begulintį nuvalyti. Mekendama atsiprašymus, kad Marsas TAIP nie-kuo-met nesielgia, dumiu kuo toliau. Na rimtai, NĖRA Marsas ant žmonių čiurkšlės leidęs, bet čia TAS pirmas kartas, kuris pasitaiko, kaip ir karantinas, ir antras karantinas, ir blyn niekad nežinai kokie: geri ar ne-la-bai pirmi kartai dar laukia.

Štai sėdim dabar apriboti 5 km spinduliu, nors kelionės iš esmės buvo viena didžiausių priežasčių kodėl keitėm kontinentus… Kad mintys nesivystytų į gailestį aš GAMINU desertus ir DAR desertus. Gaminimas – paprasta, konkreti užduotis, aš ją atlieku ir gaunu momentinį pasitenkinimą. Šiuo metu labai tinkama formulė. Dar ši crazy izoliacija sugrąžino aptilusį bendravimą, su dviem savo draugėm, kurių viena Dubajuje, o kita dabar šlaistosi po Lietuvą, „susitinkame“ porą kartų per savaitę jogai on-line. Man bendravimas internetu na ne-la-bai, VISAI nelabai bet va prisiverčiau priimti realybę ir naudoti TAS priemones, kokios yra ir, žinokit, visai jėga. Ne, tai ŽINOMA, rinkčiausi kavą/vyną/morkų sultis su žmogaus pačiupinėjimu, bet joga on-line yra geriau, nei rąsto poza vienumoje, patirtis sako, jog ir šunes tuomet nesiskaito…

Na nereali patirtis visi tie BEVEIK metai 😮 Australijoje, na vi-siš-kai KITAIP nei tikėtasi, beveik NULIS kelionių, gaisrai, virusas, karantinai, daug ledų ir šokolado, nei vienos dienos be vaikų ir labai labai DAUG apsikabinimų. Pasaulis apribotas ir perkeltas į namus, įskaitant mūsų šeimos pomėgį “Escape rooms“, dabar tą IRGI darome namie… žmogus YRA super adaptyvi būtybė, nors nesu tikra, kad man patinka tą savybę vystyti (bet ne apie tai gi).
Super penktadienio, chebryte, nepamirškite “Life sucks … and then you die“ xx

Žvejyba ir Melburne – žvejyba 🎣

Aš pradedu įsikirsti į karantiną, neigimo ir priešinimosi stadijos baigėsi, vyksta adaptacija. Kasdieniniai susirgimų skaičiai nepasiduoda Australijos medikų prognozėms, viltis kad atidarys mokyklas blėsta, TENKA traukti meškeres (čia tiesiogine prasme).

Su kibiru krepšelyje, kauke ant veido, užrasojusiais langais ir mėgėjų entuziazmu, minam iki molo savo kaime. Įsitaisome ilgoje eilėje šalia senokai sutūpusių žvejų ir užmetam savąsias plūdes į vandenyno ruožą tarp prieplaukos ir molo. Jonas pasiskaitė, kad turi kibti „pinkiai“ (taip vadinami maži ‚australasian snappers‘, lietuviškai galbūt jūriniai karšiai arba banginiai), taigi užkabina tokius nemažus kablius, o ir masalas būtent TAS, kurį mėgsta tie, kas turi mums kibti. Merkiam meškeres ir sėdim.

Sėdim, sėdim, a nei timpt.

Tuo tarpu tarp mūsų ir kitų žvejų yra šiek tiek atstumo, visgi karantinas, visi su kaukėm, diena nuostabi. Renkasi vis daugiau žvejų-turistų (matot, žvejoti oficialiai leidžiama per mūsų karantiną) ir tas nedidelis tarpas skiriantis mus nuo kitų užsipildo dviem kinietukais. Meškerės jų OHO kokio ilgio, kibirai ir kiti reikalai visai nepanašūs į mūsų… Aš tyliai pradedu abejoti žvejo Jono kompetencija, o kai kinietukė pradeda traukti žuveles PO DVI vienu kartu VOS TIK užmetusi, pasitikėjimo pamatai pamėlynuoja. Kaukė ir akiniai nuslepia mano nuostabą ir pražiotą burną, bet, matyt, kažkokius gailius cypiančius garsus nevalingai išleidau, nes kaimynai samteliu pradėjo mūsų žuvavimo pusėn mėtyti masalą. Buvau jiems be galo dėkinga. Aišku neiškenčiau nepaklausus „WT.. heck, kaip čia yra, KĄ jūs ant to kabliuko segate ir iš viso, ką mes darome ne taip?“
Pasirodo NE TAIP buvo visas sąrašas: masalas ne tas, kabliukai ne tie, meškerės irgi ne visai tinkamos, o ir žuvį NE TĄ gaudome, kimba pailganosės, blizgančios ‚garfish‘, ale stintos, ir joms reikia mažulyčio kabliuko ir mažulyčio gabaliuko vištos arba ‚silver fish‘. Nieko iš išvardintų dalykų mes – žvejai profesionalai, neturėjom. Diena buvo nerealiai graži, vandenyno kvapas, saulė, be vėjo… faina stebėti vandenį ir nejudančią plūdę…. Ane?!

Pastebėjau, kad žmonės per karantiną kažkaip su-ge-rė-jo, rimtai, man vis kas nors gerą žodį pasako, ar pagalbą pasiūlo, kai prie parduotuvės prikrovusi dviračio krepšius jo apsukti nebegaliu, arba… paima mano meškerę, užkabina, ne vieną, o DU TEISINGUS kabliukus, “pasėja” vištos pašarų į vandenį, kad pašauktų MAN žuvų ir dar duoda TOKIO masalo, kad tik užmetus plūdė pradėtų judėti…

Išeidami kinietukai į mūsų žalią, naminį kibirą, kuriame plauname grindų šluostes 😎 supylė per-tek-li-nį savo laimikį, matote, jie per tą trumpą laiką prisigaudė PER DAUG.

Mūsų žaliasis turi daug paskirčių – kraustomės (čia tą paskutinį kartą 😉

Tas karantinas, EINA SAU, rytoj vėl trauksim žvejybon, šį kartą su mergaitėm, teisingu masalu, ir aišku savo žaliu kibiru.

Karantinas Nr 2. Melburnas

Man kažkodėl FB vis meta reklamas su žaviais vyriškiais pasidabruotais smilkiniais su klausimu „…want to date men in their 40’ies?”
………………………………………………………………………………………………………
Jonas sake jam tokių klausimų niekas nekelia?
Įdomu kodėl? 🤔
O ir tas ‘macho’ patinų paradas ekrane labai jau nepasiekiamas, net jei ir turėčiau teigiamą atsakymą į tą FB klausimą, susitikti juk negalėčiau, tai kam man tas meniu?!

Išsirinkau šitą, bet rašo “unavailable“….

O karantinas Nr 2 man primena trilerius apie epidemijas (policija, žmonės apsauginiais kostiumais, kaukės, nerimas) ir nereikia čia pamokslaujančiu tonu aiškinti kaip gi gerai, – tėvai grąžinti į namus, vaikai nesišlaisto gatvėmis, daugiau laiko kartu ir pan., man asmeniškai patinka ir kai vaikai mokykloje, ir kai šlaistytis galima kiek tik nori ir kur nori. Bet taip, tenka pripažinti, kad pasaulis gali VA TAIP imti ir pasikeisti, o blogiausia, kad gali ir ne-be-a-tsi-keis-ti atgal. Nežinia užknisa, bet džiaugtis šia diena padeda tai, kad visgi laisvės pas mus kažkiek yra, galima sportuoti lauke, važiuoti į darbą, jei negali dirbti iš namų, galima maistą ir kavą pirkti išsinešmui ir patikėkite, kavinės gyvena puikiai (valstybė vis dar smarkiai padeda), driekiasi eilės laukiančių kavos, nes visi nori save pa-guos-ti ir ap-si-do-va-no-ti, o žiūrėk ir pabendrauti per atstumą belaukiant toje eilėje. Maisto parduotuvėse taip pat yra, netgi popieriaus 💩 valyti, nes jį nor-muo-ja 😅 Štai ką daro patirtis.

Žygiai miškuose tarp karantinų, gerai, kad spėjome prasipūsti makaules Yarra national parke

Ir žiema Melburne – nereali, tikrai negalvojau, kad taip dažnai kartosiu “myliu žiemą”, net pliažo tinklinį TARP karantinų žaisti buvo smagiau žiemą, nei vasarą, trumpom rankovėm ir beveik be vėjo. Dabar beliks stalo tenisas, kurį neapsikentusi vakar užsakiau ir labai tikiuosi, kad jis nebus “out of stock” kaip visos aliai vienos normalesnės gym’o staklės. Pardavėjai sakė “oooo, tos tai jau per pirmą karantiną išpirktos”, o kada užveš naujų į mūsų salą niekas nežino. Blyn tikrai jaučiuosi labai toli nuo visko, ypač kai nėra pasirinkimo būt kažkur kitur. Bet jei ig-no-ruo-sim karantiną, žiema, kai žydi našlaitės ir kai kurie eukaliptai, vakaro tamsoje kvepia kaimynų krūmai ir nereikia valytis batų ar skalbti Marso letenų + papilvės po pasivaikščiojimų, – man labai tinka. Izoliacija, vėlgi, kaip į ją pažiūrėsi. Kažkur nėra tos izoliacijos, nes ji tiesiog ne-į-ma-no-ma, kažkur grėsmė yra ne tik virusas, bet ir kariniai konfliktai, kažkur dar ir badas… staiga IZOLIACIJA pradeda atrodyti kaip prabanga.

Šiąnakt buvo palei nulį, namai ryte atvėsę iki 17-os laipsnių, o lauke rūkas. Marsas nardo ir aš matau ežiuką ir arklį iš TO filmuko, o TĄ knygą (S. Kozlov “Ežiukas rūke”) jau n metų skaitom su mergaitėm, vakarais, kai būna laiko, visi (ir Jonas) išsirenka po pasaką tiesiog durdami pirštu turinį ir skaitom… nerealiausia, kad po tiek skaitymų vis atsiranda dar neskaitytų, kas teoriškai neįmanoma, bet praktiškai BŪTENT taip yra… Yra keletas ypač mėgiamų istorijų tapusių šeimos folkloru, todėl kai kuris nors pas mus užtraukia “Kvepianti slyva…” kiti iš karto dai-nin-gai prisijungia “Į varguolio lūšnelę…”, o pasakojimas apie Australų keršąjį… ooooooo, nežinia kas to Sergejaus galvoje darėsi kai jis rašė tas istorijas, gal irgi koks karantinas, bet greičiau sa-va-no-riš-ka izoliacija kasdien švenčiant balandžio 20-tą 👽👽👽
WZUC8670 Grįžtant prie žiemos temos, aš vis stebiuosi spalvotomis papūgėlėmis, kurios niekur neišskrido, jų pilna aplinkui ir visai gali būti, kad Melburne jos žie-mo-ja atskridusios iš Tasmanijos salos, kuri nutolusi nuo Australijos žemyno per 240 km. Žinoma joms čia šilčiau, nei Tassie saloje už kurios tik Antarktida, bet man vistiek tos spalvotos plunksnos asocijuojasi su tropikais. Taigi gyvename tropikuose su nuline temperatūra (naktį) ir man vis labiau ir labiau čia darosi gera. Dviratis pagaliau naudojamas pagal paskirtį ir dažnai, nes čia nėra kalnų ir kalvelių kaip Tenerifėje, saulė šviečia, bet nesvilina ištisai ir galbūt kažkas pasikeitė manyje, kad aš taip džiaugiuosi, o gal tiesiog viskam savas laikas.

Projektas kabantis mintyse (čia aš apie giliau nei graffiti)… TBC

Karantino nuotykiai tęsiasi 🥳 Melburnas

Jau ketvirta para negeriu kavos. Štai prie ko priveda karantinas ir patsai gyvenimas… Visomis savo poromis jaučiu, kaip Jonas ją geria du, o ir tris kartus per dieną, kaip užkaičia arbatinį, dedasi kvapnius kauburėlius į puodelį, pila garuojantį vandenį ir leidžia magijai sklisti… Jam tai mechaniniai judesiai, jis to net nepastebi, kaip aišku net nesusimąsto, kad aš tai VISKĄ girdžiu, uodžiu ir jaučiu net ir tolimiausiame namo kampelyje, – kiaurai sienas ir visa kita (nors sienos čia ir yra kiauros, įtariu bet kas per jas matytų…)

IMG_0067-1 — O ką, žalios kavos nesat gėrę?

Bet už tai atradau, kad Roobois arbata labai skanu vartoti su šviežiu imbrieru… Mhu, čia iš serijos – už tai mes gražiai šokam ir dainuojam. Pozityvas, sakau sau, ieškok pozityvo. Bet su kava, t.y. BE JOS, man tai sunkiai pasiekiama. Nors tu ką. O dar pridursiu, kad ir vyno negeriu. Mh, pavadinkime tai priverstine DIETA: be kavos ir vyno. Todėl grįžau prie alaus, nuo savęs nepabėgsi, žmogau, ta proga dar pasikabinau seną Australijos žemėlapį ant sienos (prasitampiau jį po šalis nuo jaunystės dienų Australijoje) ir keliauju akimis kasdieną. Dažnai keliauju į Queensland’o valsitiją, kur tropinė šiluma šiuo metu kaulų nelaužytų, bet kurios premjerė nutarė sienų (valstijos t.y.) kitom Australijos valstijom neatidaryti , žodžiu šalkite savo pietuose, man neskauda, o mes čia Queensland’e toliau marinsime turizmo verslą.

Ruduo matote išėjo su saule, o Žiema prisistatė staugdama vėju ir kapodama žiauria liūtimi. Tada supratome, kad mūsų lietvamzdžiai viekia atvirkščiai ir turi įdomų vandens katapultos rėžimą. Filmuojant tą unikalią funkciją (galvoju gal Lietuvos meistram pasiūlysim pritaikyti, nes Lietuvoje visus aštuonis mėnesius tai turėtų labai gerai veikti – varytų sau fontanai nuo kiekvieno namo stogo į cepelinų dangų, mh?) Jono Blackberry taip permirko, kad tris paras atsisakė normaliai funkcionuoti. O ką mes, nesiskundžiam, tik džiaugiamės, kad kiaurai košiant vėjui namie grindinis šildymas veikia, nors šiluma greitai išsiurbiama per langų rėmus ir kitas ypatingas ‚ventiliacijas‘.

Štai šiandien šventė – gavau e-laišką pranešantį, kad man bus grąžinti pinigai už Cirque du Soleil pasirodymą, kuris neįvyko dėl visiem žinomų priežasčių. Būtų kaip ir nieko čia ypatingo, tik va teko gerokai padirbėti, kad toks laiškas pasiektų mano dėžutę. F-1 organizatoriai pinigus grąžino iš karto kai buvo paskelbta, kad varžybos neįvyks. Pykšt pokšt ir pinigai įkrito atgal, o štai Cirque du Soleil nusprendė kitaip. Kai skambinau nesulaukusi jokios info, mergina užsirašė mano duomenis ir pasirinkimą nelaukti kito šou kažkada neaišku kada ir pažadėjo kad pinigus grąžins per…30 dienų. Na ok, galvoju, visiem sunku, suprantama ir t.t. bet pinigų grąžinimo taip ir nesulaukiau, o Cirque du Soleil atstovų telefonai nebeveikė, e-laiškai grįždavo automatiniais atsakymais. FB toliau buvo ‚postinama‘ info apie naujus Cirque du Soleil nors ir neaišku kada, žinutės FB siųsdavo mane į internetinį puslapį, kur reikėjo užpildyti formą, kurią jau buvau užpildžius. Bilietai kainavo virš 500 AUD, man tas skaičius gražus visai, o ir bilietai Jono gimtadieniui buvo skirti… Žodžiu pasijutau visai bejėgė austoatsakiklių, niekur nevedančių FB ir e-laiškų pasaulyje.
Ir TADA pasiskundžiau Jonui 😉

Kai jis pasiraito rankoves, t.y. nusimauna batus, tada geriau iš karto visus pinigus kuriuos turite atiduoti (net jei neskolingi).

Suraitė jis laišką, kuris prasidėjo žodžiais “Without prejudice” ir sako “siųsk”. Aš kiek skeptiškai peržvelgiau tą teisinę įžangą, bet išsiunčiau tiek į tą autoatsakiklį, tiek į e-mail’ą Amerikoje, nes Australijoje nebebuvo kur siųsti. Pabudus radau laišką pranešantį, kad pinigai grąžinti į mano kredito kortelę (tiesa pinigų dar nematau sąskaitoje, bet tai tikiuosi įvyks greitu metu). Net nežinau ar čia reikia džiaugtis, ar pasiusti. Nu blyn, jei neužvažiuosi ale teisiniu grasinimu, tai guma bus tempiama iki begalybės. Labiausiai visoje šitoje situacijoje mane užkniso neapibrėžtumas ir nulis aiškios komunikacijos: kas, kaip ir kada. Turėjau daug “good will” jų atžvilgiu, bet Cirque du Soleil pasirodė tragiškai neatsakinga kompanija (tiesa, bilietus pirkau tiesiai iš jų, ne iš bilietų platintojų kas šiuo atveju būtų buvę geriau 🙄).

Man primena Klaipėdą ir molą, kur dažnai varydavau

O dabar, kaip visuomet netikėtai Melburne, išlindo nuostabi žiemužės saulė, einu krapštyti Jono iš kava prakvipusios jo darbo vietos (užsidėsiu kaukę, kad nenualpčiau) ir lekiam su dvirkom į parduotuvę, šiandien kepsiu šokoladainį Lukos draugės gimtadieniui 😉
Pabaigai mįslė iš Butaučių anekdotų knygos apie Australijos statybininkus:

Kodėl pas mus virtuvėje du kranai?

A) ‘Weird’ meilės išraiška
B) Abu žiauriai norim plauti indus
C) Trečias kranas nebetilpo
D) None of the above

Štilis Australijoje.

Senai nerašiau, nes nuotykių daug nebuvo. Teko nuo-ty-kiau-ti lovoje su knygomis, o ten rašo: „kai nuotykiai tampa kasdienybe, jie nebetraukia“. Kitaip tariant tos eilutės be užuolankų tiesiai į mane prakalbo: „Stabdyk arklius, nes tau nebeįdomu net kai turi būti įdomu…“ čia rimtai tiesos yra, bet na arkliai jau TAIP ILGAI stovi, kad labiau begemotus primena, o ir mano pėdos trumpėja žiūrint iš viršaus per pilvą… Aš sąžiningai iškepiau visus sausainius ir pyragus, kurių receptus buvau išsitraukus, liko tik lūpų balzmo gamyba ir iš principo esu tikrai pasiruošusi nuotykiams, o pasaulis transliuoja visai kitokią programą… be to, birželį neaplankysim Lietuvos, o ir Magnetic‘o sala kuri buvo mano paskutinė viltis, dabar atrodo žiauriai toli.

Pasiruošėme žiemai – tikri, tikrų australų Australijoje pagaminti Uggs

Pas mus ateina žiema ir jei neatsidarys valstijų sienų, tai šalsim uždaryti Melburne stebėdami uogų ir pomidorų srautą Lietuvoje per FB (niekaip nesuprantu kodėl tos braškės yra pačios skaniausios Lietuvoje???). Na, o šalti (riestinis kirtis ant a) žmonės čia įpratę (aš dar ne). Va derinant roletų pakabinimą ant langų man buvo primygtinai siūloma kabinti roletus taip, kad jie žemyn leistųsi kiek įmanoma arčiau lango, nes tokiu būdu roleto medžiaga SULAIKYS ŠALTĮ varantį nuo lango… O aš, višta, galvojau, kad tam reikalui nor-ma-lūs langai turi būti dedami statybų metu, bet čia, – kitokios tradicijos. Čia žmonės sėdi apsidėję pūslėmis ir vegetuoja iki vasaros. Skersvėjis lakstantis po nesandariomis durimis yra NORMALU, užklaustas statybininkas atsakė, kad tai – natūrali ventiliacija. Jis nejuokavo, jis tuo įsitikinęs. Žinokit dabar net aš pradedu suprasti KODĖL antrame namo aukšte tuos langus tik 10 cm galima atidaryti (tikrai ne dėl vaikų saugumo). Vėdinimas neturi būti atskiras veiksmas, čia jis subtiliai integruotas į kasdienybę, viskas PASTOVIAI ventiliuojasi be jokių pastangų, o rekuperacijos sistema yra nereikalingas ekstremumas. Rimtai, nebūkite snobai. Iš tiesų tai viskas gali būti paprasta. Tereikia nusileisti ant žemės.

Pas mus skraido ir lapės, todėl nusileisti būna sudėtinga…

Bet aš jau arklius sustabdžiau, tai jei dar nusileisiu, kas tada man beliks?! Lova ir knyga. Na, reikia pripažinti, abu dalykai neblogi, o dar pagalvė! Netgi mini knygų klubą susiorganizavome su keliom lietuvaitėm, laukiu nesulaukiu kada šia savaitę po ilgo nesimatymo susirinksime. Vyno bus.

Vaikai vis dar mokosi internetu. Pas mus pats mokslo metų įkarštis, todėl nenormaliai laukiame, kada atsinaujins normalus mokyklų lankymas. Taip, turiu pasakyti, mūsų mokykla nerealiai pasiruošusi on-line mokymui, bet kaip bežiūrėtum, kokybė vistiek nukenčia. Be to, Marija sakė išprotės be savo amžiaus žmonių (mhhu, aš stengiausi…). O Jonas kartą grįžo iš pieno pirkimo misijos su specialiu ‚įrenginiu‘ vyno buteliams nešti, aišku, ne tuščiu. Tai viską pasako. Išgyvensim. Bet reikia pasakyti, kad uždarius sienas pasijaučiau dar toliau nuo Lietuvos. Tai kaip jie Marse planuoja gyventi???

98067439_2557943727753856_4256006724240015360_n — Pieno neradau

Tiesa, jau savaitė kaip galima eiti į ‚hikus‘. Tai toooooks kaifas, ne visai taip pat kaip dviese pėsčiomis po La Gomeros salą, bet ir keturiese su bumbančia Luka po Dandenong‘us braidyti yra gerai.

Mountain Ash, berods aukščiausi eukaliptai Australijoje

Tas didelio miško kvapas, smagi vėsa ir tolygus judėjimas pirmyn. Laisvė yra kaifas. O pakeliui namo, stabtelėjus, tikriausiai pirmą dieną veikiančioje šokoladinėje, belaukiant lauke karšto gėrimo, tarp daugybės laisvės ir gamtos ištroškusių melburniečių, užkalbina mane įdiomios išvaizdos, didelių žilų plaukų savininkas, ex-vokietis, dabar jau ‚full-on‘ australas. Bendravimas irgi – laisvė. Daug įdomių dalykų gali sužinoti, kaipo kad už kelių butikų ir lietuvio meno galerija beesanti, taip, ten kalnuose. Arvys Gallery vadinasi ir joje (aišku užsukome) pats Arvydas plepa su lankytojais. Ir lietuvių meninkų darbų pilna, ir Mamontovas praeitais metais ten koncertavo ir aš iš karto pasijutau namie. Visgi ne toks pat yra gyvenimas su knyga lovoje. Reikia laisvės, tada nuotykiai, (kaip ir lietuviai), už kiekvieno kampo, netgi Dandenong kalnuose, kažkur kitoje pasaulio pusėje nuo Lietuvos, ima ir atsitinka. Va.

(NE)laisvė po žydru dangum. Melburnas🧐

Atsisėdu ryte prie kompiuterio, su kava, bet nenoriu skaityti jokių žinių, bet kuriame portale viskas apie pasaulį apėmusį virusą. Mūsų šeimoje nesijaučia didelio dienotvarkės pasikeitimo, mes ir taip dirbome iš namų, na Jonas mėgdavo dirbti kavinėse, dabar to nebėra. Nebėra minčių apie kavą ne namie, pietus, kiną ar teatrą, bet tai manęs nebaugina, kas kelią šiurpą tai NEGALĖJIMAS keliauti…

Už tai turistines vietas aplankėm.. Brighton beach namukai – paskirtis įvairi, nuo sofutės viduje su mini baru iki daiktų sandėliuko

Olimpinės žaidynės nukeltos. Formulė 1 atšaukta išvakarėse… žinoma planavome ten būti ir prarasti dalį savo klausos… Antrą kartą atšaukėme savaitės kelionę Hawksbury upe Central Coast‘e netoli Sidnio, pirmą kartą dėl gaisrų, dabar dėl viruso. Beje, apie gaisrus niekas nebešneka, net nežinau kaip išgyvena nukentėjusieji, dabar vyriausybė turi naujų rūpesčių. Visur tvyro kažkoks keistas jausmas – įtampa sumišusi su atsainumu. Pas mus NĖRA karantino, yra ‚social distancing‘ reiškinys, t.y. reikia laikytis atstumo lauke ir, juolab, viduje.

Na bent VALGYTI galima, juk tam ta lemputė šaldytuve, na o PO TO tenka svertis…

Mokyklos Viktorijos valstijoje (valstybinės daugiausia) tik nuo antradienio išėjo ‚atostogų‘ PRIEŠ Velykines atostogas. Dauguma privačių mokyklų jau savaitę dirba nuotoliniu būdu ir reikia pasakyti dirba labai gerai, net dramos teatro atrankos vyksta virtualiai. Kiek tai tęsis, niekas nebando net spėlioti. O štai prekybos centrai veikia… ir siekis padėti verslui tokiu būdu nepadeda sveikatos sistemai. ‚Social distancing‘ veikia ribotai, kas parke švenčia gimtadienį su dideliu būriu draugų, kas žaidžia tinklinį. Nėra taisyklių, o be taisyklių yra daug išvedžiojimų, ypač čia, nes australai daro taip kaip parašyta ar liepta, o konkrečiai karantinuotis NĖRA liepta. Tai rodo žmonių pasitikėjimą KAŽKUO, kas už visus pagalvos, nuspręs ir išspręs.

O aš noriu į salą, kur nėra žmonių, ligų ir kitų negerumų. Turiu tokią susikūrusi galvoje, ten galiu užsukti kada noriu, pasislėpti, pailsėti, bet ji neatstoja tikrų salų, nei jausmo jas atrandant.
Kaip tik perskaičiau straipsniuką BBC apie vokiečių žodį ‚fernweh‘ reiškiantį iš esmės ‚atstumo skausmą‘, kaip pvz yra ‚namų skausmas/ilgesys‘ taip čia ‚atstumo/tolybės ilgesys‘, na kai jau labai blogai niekur nekeliaujant. Šitą sau diagnozavau. Lyg ir viskas ok, bet iš tiesų ne. Uff ir AIŠKU aš dėkinga, kad ŠIUO METU pas mus viskas gerai, tačiau visus TOKIA situacija glumina savaip. Man laisvės neturėjimas yra išbandymas. Kol kas mes dar galime lėkti dviračiais ir sėdėti prie vandenyno. Mintimis keliauti dar galima. Spoksoti į tolyn besidriekiantį vandenį, kuris skalauja visas Okeanijos šalis, mažas ir dideles. Ten, kur planuota pabuvoti. Tokia nežinia.
O kieme pas mus, kol dar neuždraudė lauko darbų siaučia ‚triedžiai‘, t.y. ‚trades people‘ ta prasme amatininkai (santechnikai, lauko darbininkai, staliai, elektrikai ir t.t.), bet kažkaip gimė naujadaras ir tapo jie ‚triedžiais‘, nors NE VISI nusipelno tokio apibūdinimo, tikrai ne visi š… mala ir makaronus kabina, kai kurie iš tiesų įgyvendina ką žadėję, bet apibendrinant visgi visus vadiname triedžiais. Ryte jau ne papūgų choras žadina, o džeržgiantis metalo pjūklas, betgi viskas laikina, kaip ir virusas. Todėl šalin tą keistą KEISTO laikotarpio jausmą, dangus dar žydras, einu akių ganyti ten kur tos salos vandenyne. Fernweh reikia išgyventi, kad grįžus laisvei galima būtų ją su palengvėjimu apkabinti ir ĮVERTINTI.
Geros dienos, mielieji, pasklidę po visą pasaulį, būkite saugūs ir ramūs.

ATSARGIAI – Australija! 🧻🧻🧻

Mes tualetinio popieriaus turime kokiai savaitei, todėl sąžiningai galiu atsakyti, kad pas mus situacija yra OK. Tiesa, kad įsigyti to deficito, savaitgalį po maudynių vandenyne (čia anksčiau iš ryto) užlėkėme į parduotuvę, mergina prie tuščių popieriaus lentynų įteikė mums paką ir sakė tik po vieną leidžiama nusipirkti, nes kitiems neliks, t.y. neliko… o mes daugiau ir nepavežtume, nes su dvirkom atlėkėm, bet visgi apsidžiaugėme, va draugų laukiame, galėsime pavaišinti tualetiniu.

Maisto parduotuvėje yra, o va šikpopieriaus nea, aišku susimąstai, žmogus, ką gi kaimynai su juo daro? Valgo? Nežinau, kodėl būtent šikpopierius išpopuliarėjo, betgi čia visose sferose taip, ima ir iššauna kas nors visai ne į temą, o tada bandos sindromas suveikia ir visi nori prie to populiarumo prisiliesti, taip ir su šikpopieriu tikriausiai.Bet kokiu atveju, su rulonėliais ar be jų, mes kaifuojame, nes ruduo Melburne (NE rauduo) – nuostabus, neliko tų nenormalių teperatūros svyravimų ir pagaliau ryte su Luka važiuojame į mokyklą dviračiais. Tik vienas nepatogumas erzina, tai violos dėklas ant mano nugaros kaip gipso lenta, bet ech, kad tik tiek problemų, varom su vėjeliu ir kaifuojam nuo rytinio papūgų choro (tos, beje, įvairiaspalvės ir karts nuo karto bumpteli į didelius langų stiklus, bet gerai, kad kiemas mažas, neturi kur įsibėgėti, tai dar nelaidojome, kaip kad Lietuvoje pasitaikydavo su įvairių atspalvių pilkaisiais). Prie mokyklos Lu išsišiepus iki ausų apibendrina „žiauriai faina“, todėl sakau, ŽMONĖS, gyvenkite netoli vaikų mokyklos, jei tik galite – tai didelis KAIFAS, tai TA smulkmena, kuri padaro gyvenimą nuostabiu. Jau nekalbu apie fantastišką kelionę atgal, be vaikų ir BE violos dėklo.

Būti Leopoldu ant ratų yra mano pašaukimas

Tiesa, mūsų mokyklą ruošia uždarymui, todėl labai atsakingai rengiamasi mokytis vaikus internetu, kol nuslūgs viruso įtampa. Renginiai atšaukti, bet kol kas pamokos vyksta. Ta suirutė, pasaulinė suirutė, pribloškia ir aš vis dar esu neigimo stadijoje… Bilietus į Lietuvą atšaukėme dar prieš tai, kai juos atšaukė Finnair… žiemosime Melburne. Pažįstami tikina, kad Melburno žieminis gripas dar baisiau už dabartinį virusą, ir visi vietiniai šventai įsitikinę, kad niekur TAIP BLOGAI nebūna ligų prasme, kaip Melburne žiemą. Aš linkusi tuo abejoti, betgi čia vėl apie tą patį – NIEKUR nėra žalesnės žolės, jis pati žaliausia po jūsų kojomis.

Mes jau persikraustėme į savo internetu statytą namą ir žinokite aš vėl pasikartosiu -statybininkai – yra pasaulinis fenomenas. Jau mėnuo kaip mindo mūsų naujo namo slenkstį taisydami defektus, betgi viskas KAŽKADA baigiasi, tą aš sau primenu kas kartą kai mane užplūsta neviltis radus ne ten prisuktą lentyną ar ne toje pusėje atsidarančias dureles.
Bet vistiek nepaprastai gera savo name, kur šviesu, švaru ir daaaaug vietos 😉

Tinklinį žaisti dabar – super faina, nes vėjo KARTAIS būna MAŽIAU ir saulė leidžiasi tobulomis spalvomis nudažydama dangų. Be to supratau, kad smūgio įvertinimai iš Australijos trenerio lūpų turi savo atitikmenį Tenerifės trenerio įvertinimams:
Au vs. Tnf
Not bad = MIERDA* Lituano
Good = Mierda!!!
Gooooood = Mierda!!
Nice = Mierda!
NICE NICE = Mejor (‚geriau‘ isp.)
Mhu, kraštutinumai abiejuose šalyse, čia – Australijoje, niekas tau niekuomet aiškiai nepasakys, kad tu pvz prastai dirbi. Darbe vyniojama į vatą iki begalybės, todėl ne retai pasitaiko, kad dabuotojas sėkmingai š… mala dar ir galvodamas, kad jam/jai neblogai sekasi, nes jo vadovas nesugeba aiškiai išdėstyti kas yra ne taip ir ką galima būtų patobulinti. Tuomet kenčia kokybė ir efektyvumas, ir užsisuka toks nesibaigiantis š.. malimo kamuolys, nes neduok Die.. kažką įžeisi. O va Tenerifėje atvirkščiai – niekad nėra gerai (čia aš labiau apie tinklinį, nes darbe ten iš viso neaišku kas vyksta :D).

Jonas kartais neapsikentęs jaučia pareigą pravalyti š..malius

Visgi kažkur egzistuoja tas aukso vidurys? Gal tai Lietuvoje 😊, a?

Čia tikrai pasiilgstame lietuviško entuziazmo ir kūrybingo problemų spendimo, juk išeitis beveik visuomet yra. Pvz. čia vėl apie statybas, paprašėme, kad name instaliuotų centrinį dulkių siurblį, kuriuo Lietuvoje buvome labai patenkinti. Atsisakėme mums pasiūlyto vietinio produkto ir pasirinkome Cyclo Vac, nes pačių patikrintas, pasaulinis prekinis ženklas ir t.t. Atrodytų ‚easy‘, o va ir ne, pirmiausia tai suinstaliavo tokio galingumo siurblį, kad trigubai didesnį namą galima būtų aptarnauti (už tai traukia nerealiai, Marsą iki galvos sučiulpia, kai letenėles noriu nusiurbti po pasivaikščiojimo), o siurblio priedus visgi atvežė VIE-TI-NIUS (čia žarna ir kiti pribumbasai). Na žiūriu aš į tuos vietinius atitikmenis ir suprantu, kad šakės… kai kurie šepetukai net nesilaiko ant koto, siurblio koto t.y. Australai mums dievagojasi, kad NĖRA visoje saloje tų Cyclo Vac aksesuarų, NĖRA ir taškas. Peržiūrėjome mes tuos ale Cyclo Vac atstovus ir pagal internetinių svetainių ‘kokybę’ ar trūkumą suvokėme, kad nedašus tiem ale atstovam ko mes iš jų norime.

Tada parašiau FB messenger’iu “Moderni statyba” vadovui, (įmonė, kuri ir buvo įdiegusi mums centrinį siurblį Vilniuje ir čia NĖRA reklama) ir ką, – taip paprastai, per tris dienas, blyn per TRIS dienas!!! dėžė su Cyclo Vac aksesuarais buvo mūsų namuose Melburne. ‘Eat this’ fotkę su produktais nusiuntėme mūsų namo statytojams, kurie linguodami galvomis pripažino savo gėdą.
Va čia ir eina kalba apie KŪRYBINGĄ požiūrį į bet kokią problemą. Šita istorija tik apie siurblio kotą, ogi ir valstybės valdyme, bei įmonėse yra tas pats.
Užliūliuoti salos izoliacijos sindromo dauguma tiesiog BŪNA.

Wombat’as tikras…

Kitaip sakant, pasaulis sukasi, o tuo tarpu Australijoje…

Tiek šį kartą, laikomės čia ir ten 😉

—

*mierda – š… (isp.)

MELBURNAS. Kasdienybė 🦘

Melburne lyja, pila tiesiog, taip čia ne tik dega, čia ir kruša varo ir saulė už pusvalandžio šviečia. Tikrai, NENUOBODI šalis.

CPBP0350-1 — +38 laipsniai (foto: ačiū Laura!)

Viskas dėliojasi į vietas, va į priešingo eimo juostą buvau išvažiavusi tik kartą, moteriškė miela pasitaikė (toje mašinoje, kur aš kaktomuša atvažiavau), sulėtino ir nusišypsojo mano persigandusiam veidui, ir DAR pamojavo…
Mangų šeimoje niekas nebenori, kaip ir viskas tuo pasakyta. Ai, dar sudegė pradinės mokyklos biblioteka visai netoli mūsų naujų namų. 160 metų pastatui, gal ir reikėjo jį atnaujinti, tik gal per žiauru štai taip viską liepsnomis paleisti (galvojau, kad čia tik mūsų Žvėryną Vilniuje taip atnaujino)? Gerai, kad niekas nenukentėjo, aišku mokyklą uždarė, vaikus perskirstė per keletą kitų mokyklų, o pasirodo, kad bibliotekoje ne laidai užsidegė, kaip kad aš įtariau (nes čia laidai, žinokite, nėra po žemėm, tik naujom statybom tai privaloma, o visur kitur jie kadaruoja nuo me-di-nių stulpų, lyg gyvas priekaištas, kurio nepastebi prie tokios aplinkos pripratusi australų akis), mokyklą, pasirodo — PADEGĖ. Tiesa, netyčia.
Ir dar bjauresnė tiesa, kad paaugliai, kurie naktį išlipo pro miegamojo langą ir surengė Pa-SI-MA-TY-MĄ ant bibliotekos stogo su romantišku lauželiu YRA iš mūsų mergaičių mokyklos.
BE ŽODŽIŲ.
Nežinau ar graužiasi šiuo metu tų asilų tėvai, kartais nebesusigaudau čionykščių „blue blood“ vertybių sistemoje. Ta proga dar pažiūrėjau australės Jeniffer Kent prodiusuotą „Lakštingalą“ (Nightingale) ir … Žiaurumas visgi yra universalus užkariautojų bruožas, deja, todėl čionykštis „blue blood“ turėtų kritiškai vertinti tiek savo, tiek savo prosenelių veiksmus, o ir TOKIA genealogija vargu ar vertėtų didžiuotis nepaisant pilių Toorak ar Brighton rajonuose…
Save priskiriame „new blood“ kategorijai, kuri smarkiai čia reikalinga 😉 Tikiuosi mūsų vaikai neįstrigs “Brighton bubble“ vadinamame darinyje…

O dangus čia – tobulas. Ir tą žodį **AUSTRALIJA** su visais „už“ ir „prieš“ myliu sau toliau 😀

Kadangi pas mus atėjo Rugsėjo 1-oji (sausio 28-ą, šį kartą), aš priartėjau prie suvokimo kaip žmonės prasigeria arba išeina iš proto. Mūsų mokykla tikrai stengiasi, prieš prasidedant mokslo metams kelias dienas gaudavau po 10 -12-a elektroninių laiškų su DAUG info ir daugybe nuorodų, kur rasti DAR DAUGIAU info ir visą ją suvirškinti. Toliau sekė info vakarai, info rytai, info vidurdieniai, susitikimai su mokytojais, būrelių atrankos, ipad‘ų užkrovimai mokomąja medžiaga ir t.t. ir pan. Galima nedalyvauti, galima maištauti, bet tada galima neiti ir į mokyklą. Buvo momentas kai apsižliumbiau nuo pertekliaus, bet sako kad su metais lengvėja. Nesakau, kad čia kažkas kaltas, ESMĖ, kad atsidūrus privataus lavinimo centrifugoje (įrenginys (karuselė) labai didelei apkrovai, perkrovai sudaryti) nieko kito tikėtis ir neturėtumei. Nepaisant viso to vistiek LABAI džiaugiuosi, kad pagaliau ir į mūsų kiemą atėjo rugsėjo 1-oji.

Toje minioje yra ir mūsų Marija, kaip ji atsidūrė SEPTINTOJE klasėje šokinėdama per skirtingas mokyklas ir sistemas, net aš pati nebežinau…

Dar iš įdomybių skyrelio apie gyvenimą Melburne: pliažo tinklinis vyksta nepaisant oro sąlygų ir žaibiškos kaitos, pvz pučiant 56 km/val. vėjo gūsiams. Ta proga sportininkai kasa tranšėjas smėlyje, kad kamuolys nenuriedėtų per toli. Kasiau ir aš, nauja patirtis visuomet įdomi. Štai kai vėjo beveik nėra, (o tai paitaikė per porą treniruočių) visi būna apšalę, nes krentančio kamuolio trajektorija tampa nus-pė-ja-ma, o su tuo tvarkytis sugeba ne visi.
Ir čia sportas YRA apie varžybas. Nėra būrelio, kuriame nebūtų pastovių varžybų, ar tai būtų plaukimas ar šokis, pvz mergaičių krepšinis vyksta taip: ketvirtadienį treniruotė, pirmadienį varžybos kitoje mokykloje ir taip kiekvieną savaitę. Va, klausiausi rašytojo Pico Iyer pasakojimo apie Japonijos ping pong‘o klubus, kuriuose priešingai anglo-saksų kultūrai laimėjimai ir pralaimėjimai nėra sureikšminami, taigi bendraminčių susibūrimo ir žaidimo tikslas pasikeičia. Tai tampa intensyvia mėgiama veikla BE spaudimo. Mano galva, mano naujoje šalyje to spaudimo yra PER AKIS, nors gali visai būti, kad čia mano auklėjimas kalba. „Citius. Altius. Fortius.“ šūkis, kurį vaikystėje matydavau plakate virtuvėje manęs niekuomet ir neapleido. Žodžiu, varom 😊

Kad nebūtų nuo-bo-du aš kartais keičiu kailį ir formą

Ta proga gavome trečią baudą už greičio viršijimą ir baudos tašką. Jonas nusprendė paprastai, kai gausime dvyliktą tašką – KEISIM šalį. Bent jau aiškumas atsirado kiek ilgai mes šitoje saloje gyvensime. Panašu, kad dešimties metų tikslas (kol mergaitės baigs mokyklą) kol kas yra sunkiai įgyvendinamas.

***

Australija yra kelionė. Lakes Entrance.

Štai ką supratau, – žmogui labai reikia ATOSTOGŲ. Susikrovusi kojas ant įkaitusios mašinos panelės (pakeliui į Lakes Entrance) dar supratau, kas buvo negerai su tuo pirminiu Australijos pojūčiu…
Australija YRA apie KELIONES. Trumpas ar ilgas, tolimas ar artimas. Visai kaip gyvenimas yra kelionė, taip ir Australija. Taigi va, pagaliau jaučiuosi atgavusi aiškumą 😉
Man patiko žydų pažiūris į gyvenimą apie kurį papasakojo Nida Degutienė, kuri svečiavosi Melburne ir vaišino mus nuostabiais patiekalais iš savo knygos „Izraelio skoniai“. Cituoju: „Geriausia ten kur aš ESU. Geriausi tie sprendimai, kuriuos aš PRIĖMIAU. “ Aš šitą žydų išmintį paėmiau į tieisiai į širdį. 😉
ATOSTOGOS.
Lakes Entrance randasi maždaug 4 valandos (kelionės mašina) nuo Melburno. Ten mes lankomės ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes kai žmogus užsinori krabų, tai geresnės vietos netoliese, žmogau, nerasi. Kelionės trukmė priklauso nuo to kiek kartų reikia pakeliui stoti, ar vežiesi su savimi vaikų, žiurkių ar šunų.
Šį kartą dalis mūsų zooparko, t.y. Marsietis liko pas draugus, o Luna (čia – žiurkytė) važiavo kartu. Easy. Tik va, pakeliui Jonas pradėjo neramiai žvalgytis. Aš žinojau puikiai KO jis ieško, visgi devyniolikti metai kartu skuodžiam per gyvenimą. Tylėjau, nors buvau tikra, kad kai jau užmatys tą pulkininko Sander‘so veidą, aš neturėsiu JOKIŲ šansų pasipriešinti (o jei rimtai, aš ir pati mėgstu tuos aštrius sparnelius, bet teisingą požiūrį ir griežtą nuostatą reikia išlaikyti, todėl visuomet protestuoju).

Pakeliui radome net kelis KFC, bet ištempėme iki Bairnsdale, o jau tada išalkę apsiriebalavome iki ausų… Štai taip sveika mityba ir būna nugalėta (nors tu ką), bet kiek prisimenu mūsų klajones su Jonu po Australiją, tiek jos nusėtos giedro pulkininko žvilgsnio (aš, tiesą sakant, Australijoje pirmą kartą ir buvau supažindinta su p.Sanderso legenda, o štai Jonas su juo bičiuoliavosi nuo seno, matyt, Amerikoje sutiko… o Vilniuje, žinau, pakaitalu buvo pasirinkti Liūtuko koldūnai (nes KFC dar nebuvo), čia dar prieš mane, žinoma…).
Taigi, Lakes Entrance pasiekėme visiškoje skrandžių palaimoje :). Kalba pagaliau pasisuko apie TAI ko ir važiavome – apie žvejybą ir krabavimą. Lakes Entrance tai nedidelis miesteliukas prie vandenyno, kuris garsus vienas su kitu besijungiančiais lagūniniais ežerais, štai ten mes ir norime pamirkyti savo kabliukus. O aš laukiu nesulaukiu kada pasiūbavusi išmesiu naujutėlį krabų tinklą prieš tai pririšusi porą vištos kulšių. Krabai, kaip žinia, yra besočiai ir net traukiami tinkle toliau kemša jauką. Tiesa, iš patirties žinojome, kad Lakes Entrance geriausia krabauti iš valtelės, todėl sekančią dieną išsinuomavome ‚putt putt boat‘ ir su dviem meškerėm (tuomet dar Kalėdų Senelis nebuvo apsilankęs su trečia 😉), bei krabų tinklu išpuškavome į atviresnius vandenis. Australijoje, kiekvienoje valstijoje privaloma įsigyti žvejybos licenziją, kad galėtumei ramiai žvejoti ir ŽINOMA būtina laikytis taisyklių, kokio dydžio ir kokios rūšies žuvis gali pasilikti sau.

Mūsų kabliukus kažkas po vandeniu kibino dažnai, todėl nebuvo nuobodu, nors traukiamos žuvytės (daugiausia flatheads) ir buvo gerokai per mažos suvartojimui . O štai smėlio krabai tuo metu neturėjo jokių dydžio apribojimų (bet mažų mes vis tiek nepasilikome) ir jų buvo GAUSU. Štai kodėl žvejybą yra smagu derinti su krabavimu, nes krabų laimikis beveik visuomet – GA_RAN_TUO_TAS, o štai žuvyčių… tą dieną grižome be jų (visuomet yra žuvies parduotuvė), tačiau su kibiru žnyplėto laimikio.

Šitą paleidome su žinute vyresniems krabams: ‘prisistatote tuoj pat!’

Lakes Entrance, nuo seno, apsistojame Kalimna woods kotedžuose. Tokie nameliai miške netoli Kalimna jetty. Ten, nuo ilgesnio liepto, atvažiuoja žvejoti vietiniai ir TEN galite rasti mus užmetusius meškeres anksti ryte (mh.. retokai) arba vakarop… Štai sekantį vakarą, praleidę labai karštą dieną žvejojant Lake Tyers (tiksliau spokstant į virš vandens šokinėjančias žuvis, kurios garantuotai tyčiojosi iš mūsų prakaito) mes ir nutūpėme ant Kalimna liepto. Saugomi ant stulpo betūpinčio didžiulio pelikano viltingai sumetėme savo žaislus vandenin. O TADA atvažiavo autobusiukas pilnas … kienietukų. Žinokite joooo, tie kultūrianiai skirtumai YRA ženklūs… Ligi tol žvejojome keturiese plius trys vietiniai. Ramiai, laimingai, pusbalsiu pasišnekėdami ir staiga TOKS triukšmas, DAUG judesio ir dar DAUGIAU fotoaparatų. Na, pradžioje nekreipėme dėmesio, spitrijome į savo valus ir neramiai laukėme kas čia bus.

Garsas buvo šaižus. Krūptelėjusi atsisukau. Šalimais, smulkutė vyresnio amžiaus kinietukė, garsiai rėkdama daužė metalinį stulpą akmeniu. Pelikanas, kurį ji, matyt, norėjo nuvyti (KODĖL neklauskite) pasipiktinęs išskėtė sparnus klegėdamas. Moterai to nepakako, ji ir toliau čaižė stulpą maždaug metras nuo mūsų (šmėstelėjo mintis, kad mes – nematomi…). Neiškentusi paklausiau „ką jūs darote?“, tačiau nesulaukiau jokios dėmesio išraiškos. Tuo tarpu australai, kurie žvejojo šalia net neatsisuko. Tyliai ignoravo kinietukės išsišokimą lyg jos nei nebūtų.

Štai jums TRYS SKIRTINGOS KULTŪROS ant vieno lieptelio.
O vandenyje pilna jūros žvaigždžių, kurios, beje, taip pat mėsėdės, todėl ištraukę krabų tinklą vis rasdavome kelias įsirangiusias šalia vištos. Ten, tos rūšies žvaigždės yra prisikiriamos kenkėjams, todėl jas reikėjo palikti sausumoje, tačiau Marija (aistringa jų gerbėja) sumetė visas atgal.. Neprieštaravau. Tuo tarpu prie lieptelio atkeliavo ketvirtos kultūros atstovai – aborigenų palikuonys. Didelės didelės, tamsios odos moteros nešinos esky šaltdėže, pliūkštelėjo vandenin. Viena nardė ir traukė žvaigždes, kita jas krovė į tą esky plūduriuodama netoli liepto. Prisirinkusios pakankamai dar nusilupo moliuskų nuo apmaurojusių stulpų, tada geranoriškai išgelbėjo dreifuojantį kinietukų krabų tinklą, kurį anie sugebėjo nusviesti vandenin pamiršę laikyti virvės galą, kad turėtų kaip jį ištraukti😅.

ne kažką J ištraukia (dar yra jūros arkliuką pagavęs …), krabų tinklas – mano specializacija 😉

Ne užilgo vėl krūpteliu. Stulpą su pelikanu atakuoja kita kinietukė. Garsas NEREALUS, nes stulpas metalinis, o ji daužo akmeniu palydėdama skambesį savo karkiančiu balsu. Pelikanas apšalęs kaip ir mes.
Vienas australas tuomet susivyniojo meškerę, ne už ilgo jo pavyzdžiu pasekė ir senelis su vaiku. Likome lieptu dalinti su kinietukais ir aborigenais. Žuvys, beje, kibo viena po kitos. Atsirinkę didesnes, tris pasilikome vakarienei. Aš susimąsčiau, ką su jūros žvaigždėmis veiks aborigenai, tikriausiai ruoš vakarienę, bet nesuspėjau paklausti. Kalimna jetty ištuštėjo. Saulė leidosi ir mes pastoviniavę ramybėje suruošėme puotą jūroms gyviams sumesdami savo masalą vandenin, o tuomet dėkingi + laimingi patraukėme link namukų eukaliptų miške.

Sutemus, prie tų namukų duodasi posumai ir uodai. Pastarųjų ten LABAI daug (ech prisiminiau Tenerifę, kur jų NĖRA…). Tinkleliai neapsaugo, nes namukai seni ir tikrai skylėti. Mes palikdavome šviesą tualete, o ryte grindys būdavo nusėtos įvairiais vabždžiais.
Ta vieta, Kalimna woods, mums su Jonu daug prisiminimų kelia, čia atvykdavome dar be vaikų. Viską prisimename ir posumus, ir kaip pirmą kartą buvo įdomu juos stebėti ateinant pasivaišinti jiems paliktų skanėstų, ir mažulyčius sugar gliders (tokie mažulyčiai sklandantys posumiukai, kurie mėgsta saldžiai paėsti) ir daugybę lorikečių (spalvotos papūgėlės), kakadų ir kitokių paukštukų, kuriuos devintą ryto sąžiningai lesino šeimininkai… Jonas rodo vietą, kur gulėjo labai dvokianti kengūros maita, o toliau prie posūkio ir vargšiukas kojas užvertęs wombat‘as… tik štai šį kartą šeimininkai jau buvo pasikeitę… o tai ne visuomet į gera.

Atvykusius mus pasitiko kinietukės šypsena, tačiau ne šiluma. Ji greitakalbe išbėrė instrukcijas, pamiršusi pasiteirauti iš kur mes ir kaip kelionė, nepasižiūrėjusi kiek kartų jau mūsų lankytąsi Kalimna woods… Sausai atlikusi savo darbą ji nurodė mums jau pažįstamą namuką nr 9… Būtent jame ir buvome apsistoję paskutinį kartą. Luka tuomet žiauriai susirgo, o šeimininkai mums leido likti ilgiau, jie papasakojo kaip jie patys kūrė Kalimna woods ir kaip smarkiai jie myli tą vietą, kiekvieną namelį ir rakandą. Jiems rūpėjo kas MES, o mums buvo įdomu klausytis JŲ istorijos. Visgi kiek daug reiškia nuoširdumas… vieta miške yra nereali, ten tokia ramybė, fantastiškai gera aura, visada norisi ten grįžti, bet štai tas pasikeitęs kultūrinis kontekstas…
Tačiau mini atostogos buvo nuostabios ir mes rekomenduotume Lakes Entrance kaip super gerą vietą ramiam poilsiui gamtoje. Tiesa, teko PER DAUG artimai susidurti ir su nepageidaujama Australijos fauna. Kai Marija kažką neaiškiai klyktelėjo mašinoje, mano jautrūs sonarai užpelengavo akivaizdžią PANIKĄ, ir aš be žodžių neapsakomu greičiu atsisegiau saugos diržą ir iššoviau iš mašinos. Tą patį padarė abi mergaitės. Jonas, sukrėstas klyksmo piktai burbuliavo, kad nėra ko čia rėkauti. Na, jautrūs sonarai ne pas visus auga… ir BE TO, jis neturi ARACHNOFOBIJOS.
Pasak Marijos, rudas, gauruotas ir didelis voragyvis nusirito VIDINIU Lukos langu ir nukrito po kojomis. Aš esu NEREALIAI dėkinga, kad mašina buvo ką tik sustojusi.
Jonui teko skubiai važiuoti „diklofoso“, IŠ-AR-DY-TI mašiną po gabaliuką, kol galiausiai tas padaras buvo aptiktas po kilimėliu Lukos pusėje. Patikėkite, TĄ naktį ramiai miegojo tik Jonas.
Gamta yra gamta, man žiauriai gaila, kad aš negaliu nuo to IŠSIBAIMINTI, nes tikriausiai rinkčiausi gyventi toliau nuo miestų, ten kur sklando ta nepaprasta Australijos gamtos aura (nors siaubingi gaisrai galbūt priverstų mąstyti kitaip…)

Lu žvejoja Lake Tyers, čia didelės žuvis mums rodė špygas…

Australija yra KELIONĖ, pilna netikėčiausių nuotykių ir patyrimų.

Būkite saugūs ir laimingi naujaisiais Žiurkytės metais 😉

Melburnas – Adaptacija 2

Pas jus, matau, visai neblogas oras, tik tamsu ten Lietuvoje ir aplinkui?!? Bet tai juk ne naujiena… O mes štai ir vėl kraustomės. Bet čia juk TAIP PAT ne naujiena…
Pas mus pvz trečią mėnesį (taip, jau trečias mėnuo prasidėjo kaip mes Melburne ir tuo YRA sunku patikėti) oras toks, kokį gavome atvažiavę: stiprus žvarbus vėjas, temperatūra ryte – apie 12, įšyla iki 16-18, jei nelyja. O lyja – dažnai. Iš esmės jaučiamės kaip Lietuvoje, tik pas jus – cepelinų dangus, o čia vėjas toks stiprus, kad debesys paliję neužsilaiko ir gabalai žydro dangaus matosi daug dažniau.

Cepelinų dangus pasiekė Melburną – kakadu pasimetus

Nebežinau, ar čia tikrai TOKIE metai, kai labai š.. pavasaris, ar tiesiog dabar va taip čia yra. Rūbų tokiam orui turim minimaliai, nes gi PAVASARIS Melburne X. Mano prisiminimuose pavasariai čia buvo puikūs ir šilti. Taip taip, kas septintą dieną staiga iššauna diena su 34 laipsniais ir troškiu vėju, nuo 16 C – OPT. Neutralių tarpų nebūna… Va, visai kaip pavasaris Lietuvoje, sniegas ir staiga viskas sprogsta, žydi, kvepia. Bet, Lietuvoje po šuolių viskas DAUG stabiliau, jei jau lyja, tai žinai kad savaitę ar dvi. O čia – nežinai nieko. Net kuris variantas geresnis nežinai: ar Australiška ‚nespodzianka‘ ar Lietuviškas stabilumas?

O kraustomės mes, nes yra tokių globaliai vienodų reiškinių pasaulyje kaip Statybininkai 😇. Mes, žinote, NE PĖSTI ir labai įsigyvenę į naujausias darbo organizavimo kryptis, mes ne tik dirbame iš bet kur, bet ir namą Melburne jau metai kaip statome IN-TER-NE-TU. O atvykę PAGALIAU išvydome rezultatą, kuris, įskaitant visas nerealias aplinkybes, pasirodė gana vykęs. Žinoma, sėdėdami finkoje Tenerifės saloje negalėjome įtakoti ar kontroliuoti daugybės dalykų, todėl kartelę teko nuleisti, bet esminius dalykus, tokius kaip grindinis šildymas (ne visai populiarus mūsų naujojoje žemėje) – atstovėjome. Dabar tikimės, kad tas šildymas dar ir veiks. Apie statybas, virtualias ar ne, galima pilstyti labai daug, bet esmė yra tokia – Statybininkai VI-SUO-MET vėluoja (na teisybės dėlei turiu paminėti, kad kai paskutinį kartą statėme Vilniuje, turėjome nuostabų statybų prižiūrėtoją ir jo komandą, tai jei reikės, kreipkitės, rekomenduoju iki mėnulio ir atgal). Štai Melburno komanda žadėjusi, kad įsikraustysime lapkritį, datą nukėlė ir mes VĖL kraustomės į „short term rental“ tikėdamiesi, kad šį kartą data bus TA 🧐

Tiesa, kartelę mes nuleidome, bet kai apžiūrinėdami namą pastebėjome, kad langas mažosios kambaryje atsidaro lygiai DEŠIMT cm – išpūtėme akis. O tada PRASIDĖJO – pagal nustatytas normas, girdite, čia NORMŲ ir taisyklių DAUG, antro aukšto ir aukščiau langai – kokie bebūtų (o langų variantai oi nematyti negirdėti Europoje) NE-GA-LI atsidaryti daugiau nei 125 mm ir dar PRIVALOMA apsaugoti kaimynus nuo „nužiūrėjimo“…. Taigi, jei nori didesnių langų, turi dėti kokius tai skydus, kad ‚neduok Die..‘ Stefanijos sekančiame kieme nepastebėtum. Tiesa, tai PRIVALOMA tik NAUJOM statybom, o štai senos kriošenos (čia namai) gali atvirais langais stebėti naujakurius bet kuriuo kampu.

Mane, pamačius tą sky-lu-tę orui įeiti Lukos kambaryje, ištiko priepuolis…😟 manau visi PAS-TE-BĖ-JO. Tada patyliukais buvo sutarta, kad langų atsidarymo mechanizmą VISGI galima bus „nulaužti“, bet tik PO TO, kai namą priduos. Taip išlošime dar dvidešimt centimetrų, nes nuotolinių dizainerių parinkti langai buvo TOKIE, kurie iš esmės maximum tik tiek ir atsidaro – 35 cm. O žinote, KODĖL tie langai Australijoje gali tik 125mm atsidaryti? Kad vaikai pro langus nešokinėtų… t.y. neiškristų, t.y. valstybė AKYLAI saugo savo piliečius… Apie šieną po galvą jau nekalbėsiu 😤

Man kyla klausimas – tai kam IŠ VISO tų langų reikia? Geriausia sienas minkštai išmušti, kad vaikai galėtų galvas trankyti ir dar liktų šiek tiek veikiančių smegenų. KAIP PO GALAIS galima sugalvoti UŽDRAUSTI ATSIDARANČIUS LANGUS? O balkonai tai OK? Ten iškristi negali? Arba kodėl leidžiama vaikščioti be šalmų? Gal geriau iš viso nevaikščioti, juk gatvėje – AU-TO-MO-BI-LIAI.
Štai jums „nanny state at its best“ – it ne tik viena valstija, bet – the WHOLE Country.

Taip atrodo eilės eukaliptų pakelėse, na negi laidus po žeme kiši…🤷‍♀️

Ech, man atrodo, man reikia atostogų, prasilėkti po Australijos platybes, pamiegoti palapinėje ir priminti sau, kad viskas yra DZENNNN 🦘

MELBURNIJA – my favourite city

Jau mėnuo, kaip mes naujoje savo šalyje Australijoje. O naktimis mane vis dar lanko juodas siaubukas 👽.
TAI – naujo pasaulio sindromas.
Kas nežinote tokio, nesate pakeitę gyvenimo nuo A iki Z. O tai visai nėra būtina daryti, tikrai ne visiems.
Labai laukiu, kada TAS sindromas sunyks, ŽINAU kad taip nutiks todėl ryte esu rami 🌞 O ir saulė čia šviečia, nors oro sąlygų nei iš tolo negaliu lyginti su PAS-TO-VIAI šilta Tenerife NIEKUR nėra tokio vientisai gero oro kaip Kanaruose (bent jau Tenerifės pietuose).

CBD – central business distict, – centriukas, kitaip sakant

MELBURNIJA (naujadaras) pasižymi YPA-TIN-GU nepastovumu 🆘 Štai dabar pavasaris, temperatūra dienomis svyruoja nuo 7 iki 30 laipsnių šilumos, ir tas pa-svy-ra-vi-mas gali įvykti jums esant prekybos centre – įlėkei (nes buvo karšta), o išcimpinai ant pirštų galų (nes tirti iš šalčio). Žinojau, kad Melburne keturi metų laikai nutinka per vieną dieną, nors nepamenu kad tai taip smarkiai būtų užknisę (esu čia praleidusi trejetą metų prieš vaikus ir kitas stichijas 👌). O štai paskutiniu metu sužinojau, kad atsirado ir PENKTASIS metų laikas būdingas tik Melburnui, pavadinimu ‚f*** you’.
Tai viską paaiškina.

O vietiniai tai pripratę, mokykloje uniformos jau vasarinės (prie 8 laipsnių ryte, vaikai varo trumpom rankovėm, aš be amo žiūriu ir tirtu po savo striuke, BET ir maniškės TURI eiti su suknelėm BE JOKIŲ TIMPŲ, plikom kojom (ant viršaus susirengia viską kas leidžiama)… ⛄️

blending in… Marija prašė Jono nepainioti jos mokyklinių batų su savais…

Taip, čia su uniformom YRA GRIEŽTAI. Jokių ten kitokių marškinėlių ar batukų – visi kaip vienas ir vienas kaip visi. Man tos uniformos, net neturint vaikų atrodydavo baisios, bet dabar gal akys priprato?! O ir uniformų parduotuvėje nuramino – VISI TAIP ATRODO 😆 … su ‘oversize’ vyriškais švarkais ir suknelėmis išrodančiomis kaip prasti chalatai. Teisybės dėlei pasakysiu, kad kiekviena mokykla turi SAVO chalatus ir švarkus, kuriais labai didžiuojasi. Mūsų St. Leonards mokykloje – apie 1500 vaikų ir visi jie aprengti vienodai įskaitant kuprines, sporto aprangą IR MAUDYMUKUS, bei kepurėles.. bibliotekos, bei sporto krepšius, kuprines ir dar daug daug visko už ką mes sumokėjome suvokdami, kad čia dar tik VASAROS uniforma… (dabar turiu sąrašą ‚outdoor education‘ aprangos ir įrangos….)
🥴

Bet – PROGRAMA mokykloje YRA FANTASTIŠKA. Aš labai norėčiau būti mergaičių vietoje, kai kas metus PRIVALAI pasirinkti naują muzikos instrumentą groti 🎷🎺🎸🎻🎹🎤🎧 ir dar tau leidžia pasibandyti prieš pasirenkant (Marija prisižiūrėjo Simpsonų ir šiandien eina pas saksofoną…), be to išbandai įvairiausius sportus 🏋️‍♀️🏓🏈🏏, turi NEREALIAS galimybes laboratorijose, teatre ir dailės studijoje.
Žodž, kol kas mes BE ŽADO, kol kas aš galvoju, kad pasirinkome teisingai, o tos timpos… – GRŪDINSIMĖS (kaip tik man bėga nosis…)

Savo “kaimu” irgi labia džiaugiamės, gyvename Sandringham rajone, kurį ypatingai kruopščiai rinkomės prieš atvykdami. Kriterijai: vanduo, t.y. vandenynas, MO-KYK-LA atitinkanti mūsų lūkesčius (o kaip žinia tėvams amžinai negerai…nors kaip rašiau, šiuo metu esame labai patenkinti švytinčiomis mergaičių akimis ne tik PO, bet ir PRIEŠ pamokas ), traukinio stotelė (esminis dalykas 5 milijonų gyventojų didmiestyje, o viešasis transportas, ypač traukiniai ir tramvajai – puikiai veikia), na ir bendra ‘kaimo’ atmosfera.
Va čia tai – KAIFAS. 👍👍👍

Puodeliai ir lekštutės iš kavos pupelių lukštų – huskee…

Kavinukės, bareliai, įvairiausio maisto užeigos (thai, japonų, italų, indų, fish&chip’ų ir australų – čia būtų kepykla su pyragėliais su įvairiais įdarais (atrodo keistokai, bet pasitaiko labai skanių), dar visokių ten suvožtinių, glotnučių ir kitokių kakuč… kavinės su tobula ‘flat white’ kava). Skanu ir šalia namų. Vaikai namie eina galvomis, o mes ra-gau-ja-me bariuke už kampo…Tada pėstute pas tuos vaikus, kur jau be galvų. Va TO man trūko mūsų Vilniaus ‘kaimuose’. Centre ir senamiestyje būdavo super, o aplinkui – nyku. Žinoma, tai susiję su Melburno dydžiu, ‘kaimeliai’ klesti, nes tingisi iki CBD (central business district) važiuoti, nors mieste PASTOVIAI kažkas vyksta ir oi yra kur akis ir skrandį paganyti.

Yarra upė, tokia drumzlina, kad sako jog ji teka dugnu viršun 😀

Savaitgalį pasikultūrinom “valstybiniame teatre, žiūrėjome nuostabų šokio spektaklį – ‘Rites of Spring’ (dalis tarptautinio Melburno šokių festivalio), po Tenerifės kultūrinio bado, jaučiausi ‘wow’. Va tik popieriniai puodeliai teatro bare nustebino, prie visų tų užmojų ‘upcycle & re-use…’ labai keistai pasirodė.. taurės, tiesa, buvo stiklinės.
Bet štai ‘Fitzroy gardens’ (mano mėgiamiausias parkas Melburno mieste) kava pilstoma į daugkartinio naudojimo puodelius, kurie pagaminti iš kavos pupelių lukštų. Taigi judėjimas link tvaresnės aplinkos yra juntamas, nors norėtųsi GEROKAI daugiau 📣📣📣
Pvz. Elektrinių automobilių beveik nėra 😭, matėme gal ketvertą Teslų…. Beveik nėra ir pakrovimo stotelių, nes sakoma, kad elektromobiliai iš esmės yra ANTI-AUSTRALIAN… 🤔 ???
Čia jau aš labai 😡, kaip čia dabar, net nespėjau apšilti, o jau priskiriama prie ANTI-AUSTRALIAN…🙄
Visgi mes savo nuostatų nekeisime, aš jau svajoju apie tyliai sklendžiantį “lygintuvą” ant ratų tokį patį, kokiu džiaugiausi Vilniuje.
O anti-Australian, matai, nes elektromobiliai (kurių pasiūla šioje didelėje saloje yra ypatingai menka…. ☹) neva yra NEPAJĖGŪS aussiams užfundyti tokio pačio gyvenimo lauke (outdoors) malonumo, prie kurio jie pripratę… t.y. tempti kemperių, laivukų ir priekabų pilnų palapiniavimo įrangos. Jau nešnekant apie 5 litrų berniukų numylėtus ‚Beaute-ute‘… jei kas užkiš vairuojant tai šitie ožiai…🤬

29339598_2025456654333513_2919748132512202752_o — TADAM – Beaute-ute, kas nežinojote (foto: GT8 Aussie Ute/ HoldenImports)

Trumpai sakant vyksta AKLIMATIZACIJA, kampų gludinimas, graudus atsisveikinimas su timpomis, akių vartymas ir PRISITAIKYMAS, o tai niekuomet nėra paprasta.

Fiziškai jaučiu atstumą iki Europos, kuri pasak vienos sutiktos dešimtmetės australės YRA jos „favourite country“… Mane tai pribloškė, nors viduje ruošiau save totaliam didesnio pasaulio ignoravimui. Bet Luka, buvusi šalia manęs nepasimetė ir atsigavusi nuo šoko rimtu veidu atsakė
„yeah, right… then Australia is my favourite city…“ 😉

Nuo kai kurių dalykų NE_PA_BĖG_SI 😆 prasidėjo mangų sezonas 👍

Sala, kurioje auga super medžiai – SINGAPŪRAS 2 🤘🤘

‘Dabar žinau kodėl jūs norėjote gyventi Singapūre‘ – nutarė Luka po keletos dienų ‚stop over‘ blizgančiame viešbutyje. Žinote, po dviejų metų gyvenimo ‚finka style‘ greičiausiai ir ne toks blizgantis viešbutis atrodytų WOW. Singapūro prabanga, spalvotos švieselės sutemus ir baseinas, kuriame nesuvokiamai šiltas vanduo + VISADA besišypsantys patarnautojai non-stop ieškantys galimybės svečią pamaloninti…ECH, ir nereikia apsimesti, kad jums to niekuomet nesinori 😎
Viešbučio restoranas ‚Colony‘ primena britų valdymo laikus, nuotraukose munduruoti kareiviai, nuogi vietiniai, bitų karalienė ir jos naujos teritorijos… Kartais pasimetu bandydama suprasti KĄ nori pasakyti padavėjas, nors visi kalba angliškai, akcentai – įvairūs kaip ir mūsų odos atspalviai. Vietiniai namuose dažnai kalba mandarinų (ar kitu kiniečių dialektu), malajų ar tamilų kalbomis, todėl pvz. žodis ‚herb‘ skamba visaip kaip tik ne taip, kad jį suprastum (na bent jau ne iš pirmo karto). Bet kodėl australai nesupranta mano TOBULAI ištarto ‚flat white‘… visgi lieka paslaptis 🧐

Apie Singapor‘ą (čia iš dainos) rašiau išsamiau pirmoje dalyje “Sala, kurioje auga Super Medžiai“, – tai nesikartosiu. Šį kartą mes tiesiog LEPINOMĖS gausybe Azijos skonių, kurie randami bet kuriame ‚food court‘ ar restorane, žinoma žiūrėjome lazerių šou Marina bay, aplankėme gėlių pavilioną – patekusį į 2015-ų metų Gineso rekordų knygą kaip didžiausias pasaulyje šiltnamis! ir fantastišką debesų mišką (gardensbythebay.com.sg) šalia nepakartojamų dirbtinių medžių, mirkom baseine ir DAR KARTĄ pabuvojome naktiniame zoologijos sode, kuris ir VĖL nenuvylė. Tiesa, vienas takas ten buvo BE TIKRŲ ŽVĖRIŲ, vadinosi Singapore Rainforest Lumina ir mums labai patiko. Pati mintis išnaudoti naktį nenaudojamas erdves interaktyviam šviesų ir projekcijų pasivaikščiojimui yra puiki, o ir išpildyta super fainai, įtraukė tiek vaikus, tiek suaugusius. Aš pvz. per tą pasivaikščiojimą tapau BEŽDŽIONE, argi ne keista?! Šalia dar šokavo ūdra, baltasis tigras ir žvynuotis (parenkama pagal asmenines savybes/stiprybes..

jūs pagalvojote apie maivymąsi… atleidžiu 😉

Nespėjome tik į varlių fermą, bet ten labiausiai norėjau aš, todėl teko pakeisti pageidavimą baseino lankymu. Labai neprotestavau. Tokių tingių dienų senai nebuvo, ir nepamirškim laiko skirtumo teikiamų ‚PRIVALUMŲ‘ – juos sąžiningai išgyvenam.
Pakeliui į naktinį zoo, kol taxi žagsėjo per kamščius, visos trys nulūžom ant galinės sėdynės. Aš pramiegojau ir taxisto kurtinantį riaugėjimą, TO gero čia pasitaiko, bet spjaudyt ant žemės tai nespjaudo niekas, mačiau tik į viešą šiukšlinę pučiant snarglį..
Stotelėje prie naktinio zoo stogu binzinėjo beždžionė (vietinė giminaitė) ir masė žmonių traukė ten pat kur ir mes. Štai su MASE žmonių čia privalu susitaikyti, ir nors spalvotos Singapūro švieselės mane kas kartą suvilioja, nežinau kaip mum sektųsi čia gyventi ilgesnį laiką.
Sugrįžti norėsiu, visgi tas miestas-valstybė LABAI pakeliui, ypač kai atidarė JEWEL pavilioną oro uoste. Ar esate girdėję, kad kas nors NORĖTŲ važiuoti į oro uostą anksčiau, nei reikalauja skrydis? ŠTAI, šekitės, Singapūras ir čia pasižymėjo 🤩
Šį kartą mes neturėjome pakankamai laiko patirti visą ką siūlo JEWEL, bet po trumpo apsilankymo visų akys žibėjo pasiūlymu – gal skrendant į Lietuvą stabtelėkim dienai, kad galėtume neskubėdami pasigrožėti dirbtinai sukurtu žaliuojančiu stebuklu viduryje oro uosto, praeiti veidrodžių labirintu, virvių keliu šalia MILŽINIŠKO krioklio ištakų ir dar tą ir aną?!
Faina, Singapūras nesiliauja stebinti ir žavėti. Tiesa, manęs jis NENORĖJO ir paleisti. Įvažiuojant pasų kontrolė nuskanuoja atvykėlių pirštų antspaudus, išvykstant – taip pat. O štai aš – TOBULAS NUSIKALTĖLIS, pirštų antspaudų beveik nepalieku.. Kada bereikėtų skanuoti išskirtinius mano pirštų vingius, jie būna sunkiai randami.. Tenerifėje pastoviai stovėdavau už baseino vartelių (ten taip pat įėjimas skanuojant nykščius)… Taigi, visa mano chebra praėjo automatinius išvykimo vartus, o aš likau KITOJE PUSĖJE. Po trijų bandymų prižiūrėtojas nuvedė mane pas garbingesnius pareigūnus su, matyt, geresniu skaneriu, bet deja, iš ten kopiau dar aukščiau, BLYN, penkiolika minučių maigiau pirštus and trečio lygio skanerio, kol galiausiai ilgai žiūrėjęs į ekraną pareigūnas mane praleido, o dar kvepalus PRIVALĖJAU nusipirkti, tai tik leki leki žmogus..

čia, matyt, apie mane – ne viskas YRA matoma

Pabaigai – viešbutis rūpindamasis mūsų pasibuvimo kokybe nutarė GRĄŽINTI vienos nakvynės mokesčius, nes baseinas dvi dienas buvo uždarytas 😭 ir prie to dar suteikė galimybę mėgautis nemokamu maistu VISO pasibuvimo metu. Turiu pasakyti, kad to baseino tikrai norėjome daugiau, bet, eina sau, galiausiai papirko tas RŪPESTIS ir, manau grįžime pas juos vien dėl ‚customer service‘.

Čiau, mielasis, 🇸🇬 ir G’day mūsų 🇦🇺

PERSIKRAUSTYMAS prasideda – Australija, mes grįžtame ;)

Man visuomet knietėjo išbandyti įvairiausias veiklas. Tą dariau ir vis dar darau. Kai kas pasiseka, kai kas dar pasiseks. Štai šį kartą apie veiklą, kuri nesvajota natūraliai įsipaišė į mano gyvenimą.
Pradžiai verta paminėti, kad būdama studentė, per šešerius metus, pakeičiau daugiau mažiau 16-ka būstų… Kambarys pas bobutę Talino centre, atsikiri „polociai“ su draugėm ar draugais priemiesčiuose, labai NELABAI butas Kaune ir kažkas panašaus į bendrabutį Milane (o TEN gyveno daugybė wa-nna-be modelių suplaukusių į Milaną ieškoti sėkmės blizgučių industrijoje). Gražuoliukai mokėjo ne tik gražiai vaikščioti ir akis vartyti, bet pasmailinę liežuvius vis bandė įsigauti į mano erdvę: „tu tikrai Kenzo modelis, ne? Oi, tu labai tiktum į Kenzo…. o gal tu Chloe..ne? Ką? Tu iš viso NE modelis? Studijuoji, kaip tai studijuoji? Ekonomiką Bocconi 😲??? Mh mh mh, tai ne Kenzo ….“

As ir mano keptuve Kelione.jpg — Aš ir mano keptuvė… Kenzo style

Mes – NE modeliai, buvome keturiese, negirdėjau, kad tris mano bendramokslius lietuvius (vaikinus) būtų ‚kabinę‘ priešais benderyje gyvenę modeliai, bet … niekad nežinai, gal tik neišsidavė 🤔(Jonas mh?), nes benderis (tas priešais) buvo ,male only‘.
Taigi, studentavimas trijose šalyse su neišvengiamu būstų keitimu mane išmokė greitai SUSIPAKUOTI ir IŠSIPAKUOTI. Norėdama susikurti namus turėjau TAI, kas man tuo gyvenimo momentu buvo svarbiausia ar jaukiausia susidėlioti TAIP, kad bet kur jausčiausi namuose. Nesvarbu kokia erdvė ar šalis. Easy. O tas pastovus migravimas (nepamenu, kad būčiau to nemėgus, atvirkščiai, ‘moving on’ man tiko ir patiko) tikriausiai į kraują įaugo ir tęsiasi.
Todėl mano PAKAVIMO įgūdžiai šiuo metu yra viršūnėje, o prie būstų, miestų ir šalių keitimo prisidėjo kontinentai. Taigi, mielieji sėslūs ir nesėslūs mano draugai ir skaitytojai, čia keletas įžvalgų ir patarimų į kuriuos verta atkreipti dėmesį nusprendus pakeisti klimatines zonas, šalis ar planetas.

Bezdziones nuotykiai Kraustomes.jpg — still going…

🙅‍♀️ NEBŪKITE nėšti (ta prasme ne-si-lau-ki-te arba paprašykite, kad TO nedarytų jūsų partnerė). Aš jums nuoširdžiai tą sakau, kaip ta, kuri aštuntame nėštumo mėnesyje supakavo ir išpardavė per šešerius metus Australijoje užgyventą turtą. Prisiekiu prisiekinėjau NIEKADA DAUGIAU nekeisti kontinentų, juolab su pilvu…. (tiesa, tik pakavau su pilvu, o keliavome jau tryse, bet apie kraustymasi su mėnesio amžiaus pirmagime – atskira kalba). Tą kartą mes grįžome į Lietuvą, o dėžės su daiktais mus pasiekė TIK po šešių mėnesių, taigi pirmagimė ne vienus rūbelius iš TŲ dėžių jau buvo išaugusi… Iš čia dar vienas patarimas:

💁‍♀️ Pasirinkite TINKAMĄ daiktų pervežėją ar tarpininką ARBA nesikraustykite iš vieno pasaulio krašto į kitą. Beje, daugeliu atveju KITOS Europos šalys yra tinkamesnės kraustynėms, nei Lietuva (ypatingai iš ir į Okeanijos regioną įskaitant Australiją)

🤦‍♀️ Prieš didįjį persikraustymą (ir tai liečia ne tik kontinentinius ex-chan-ge, bet ir pvz kraustymasi į naują namą ar butą) SUDĖKITE visus, jūsų nuomone, jums reikalingus daiktus į sandėliuką. LAIKYKITE JUOS TEN bent šešis mėnesius, o geriausia – metus. Tuo tarpu pagyvenkite skurdžiau, kažkur nuomojamame plote. Ir po to abstinencijos periodo – atverkite sandėlį. PATIKĖKITE, galvosite, kad apsirikote ir įsilaužėte į kažkieno kito saugyklą. Jūs TIEK negalėtumėte būti prikaupę jums NEREIKALINGŲ daiktų…

Jei nėra galimybės atsiskirti nuo daugumos daiktų, UŽDARYKITE bent tą dalį, kuri jau ir taip mintyse balansuoja ant reikalingumo ribos. Efektas jums patiks.

Primenu – jūs turite NORĖTI nusilengvinti, kitaip patarimai bus kaip musės zyzimas.

O mums štai reikėjo vienuolikos metų, kad apgyvenę žemyninę Europą ir paplūduriavę Kanaruose vėl priimtume kontinentų keitimo iššūkį. Nei mėnesio neliko ir tapsime ‘boomerang aussies’, grįšime pas kengūras.
Ne, šį kartą aš nesilaukiu, bet EINA SAU, dabar mūsų jau PENKI ir kad ir kiek visko pardavėm – VISTIEK liko du pilni sandėliai turto, du vaikai ir šuo ❣️
Bet kai naktį užplūsta mintys KODĖL mes tą darome, prie visų gražių priežasčių sėsliai nutūpti Vilniuje turiu paprastą įsitikinimą – Nenoriu spėlioti ir gailėtis TO, ko nepadariau.

So long, mielieji, ir thanks for all the fish 🐬🐬🐬

Pakuotojas kraustomes Australija Bezdziones nuotykiai.jpg — JB keičia specializaciją

TENERIFĖS must do’s 👌👌👌

Kai kalba ar mintys pasisuka apie Tenerifės palikimą aš save UŽKODUOJU, juk ne veltui sakoma – quit while you are ahead – juk TIKRAI geriau išvažiuoti, kai saloje daugiau viskas PATINKA, nei atvirkščiai, nerizikuojant sugadinti to nuoširdaus ryšio, kuris užsimezgė gyvenant čia dvejus mokslo metus.
Išėjusi iš Agromercado de Adeje, kur turgaus prekeiviai mane jau pažįsta („no bolsa verdad?“*) nebepastebiu baisios reklamos, bet matau nerealius kalnus. Šypsausi vilkdamasi keliu paskui dviratininkus ir net nebekyla minties spausti pypsiuko… Žinau, jog pavėlavusi į tinklinį, vistiek būsiu pirma, kuri atėjo ir tai man yra ok.
Neverksiu visą post‘ą, nors salą palikti yra gerokai sunkiau, nei maniau būsią. Ir nesu tikra ar čia aš sentimentalėju, ar sala tikrai TAIP smarkiai ĮTRAUKIA, o gal ir viena ir kita. Bet kokiu atveju, čia surašysiu kai kuriuos užsiėmimus (kas dar nebuvo aprašyta), kurie mum paliko įspūdį.
—
👌 Surfing – bandėm kartu su Ocean Life Surf School (galima susisiekti FB arba per Ramunas Karpuska, taip pat FB, padės susiorganizuoti). Labai norėjau pabandyti ir buvau tikra, kad man LABAI patiks, nes: PIRMA – myliu vandenį, ANTRA – labai norėjau.
O IŠ TIESŲ buvo taip…
Tikrai nesigailiu ir primygtinai siūlau SAU nueiti dar kartą, tiksliau der penkis kartus, kad nebebūtų baisu. Taip, man buvo BAISU, nes tik įlipus vandenin (viskas vyksta playa de las Americas paplūdimyje prie McDonald‘o) mane bangos šniau ir suvyniojo: kartą, antrą, trečią. No fun, žinokite kapstytis į viršų iš po tų bangų, labai daug vandens nugėriau, galvojau, gal padės, bet… Žodžiu, jei ne Jaime – instruktorius, grynakraujis perujietis, būčiau davus į pelekus ir kosėjus ant kranto, bet jis privertė mane žiūrėti į jį ir tol kalbėjo, kad turiu gyvenime daryti TAI KĄ NORIU, kol galimybės sprukti nebeliko. Dėka jo, porą kartų, pritūpusi ant lentos, netgi nučiuožiau nuo bangų. Bet visitiek su kiekviena ateinančia banga man buvo baisu, kad papulsiu į centrifugos rėžimą… Esu bandžiusi body board‘ą prieš daug metų, tada buvau be hidrokostiumo, tai be to, kad daug gėriau (tą kartą Ramiojo vandenyno vandens) dar ir pilvą iki kraujo nusibrozdinau. Tai galima sakyti, šį kartą man PASISEKĖ labiau.

Su Jonu nusprendėme, kad PAGARBA jums, surferiai! Tiek ištvermės ir jėgos reikia ir BŪTENT tų raumenų, kurių kasdienybėje mes nenaudojame…
Čia – mano patyrimas, kitiems bandytojams jokiais būdais baisu nebuvo, kai kam pavyko atsistoti ant lentos, kai kam ne visai. Į krantą aš išlipau pirmoji. Tačiau, manau, svarbiausia, kad sutikau Jaime. Jis man dabar kaip TALISMANAS, vos tik kas ir išlenda galvoje toks surrealus vaizdas – tvirtas, trumpas Jaime, poilgiais, juodais, palaidais plaukais, supasi ant banglentės ir buria – Viktorija look at me, look at me and live your deam…
Taip, man be-nar-dant Tenerifėje personalizavosi Castanedos istorijų šamanas. Viens prie vieno.

Inner-Shaman-Awakening — credit – zinoti.lt

👌 ESCAPE ROOMS – Island phobia. NEREALU. Mum patiko VISI šeši kambariai. Super kokybiškai įrengti, nerealus užsiėmimas tiek dviese, tiek su vaikais ar su draugais. Rekomenduojam iš širdies, dabar ieškome gal ir Lietuvoje kokybiškesnių kambarių atsirado.

👌 IŠVYKA SU KAJAKAIS delfinų ir vėžlių stebėti, bei snorkelinti (Gran Azul Tenerife – rasite FB).
Išplaukėme iš Palm Mar keturi kajakai po du žmones, mes yrėmės su mergaitėmis ir abiems labai patiko (8 ir 11 metų). Maždaug trys valandos ant vandens, gainiojomės delfinus tikrąja ta žodžio prasme ir buvo LABAI smagu ir gražu. Delfinai šokinėjo, plaukiojo arti ir toli, netgi pranėrė pro mūsų kajako apačią. Gaila, snorkelinimo kaukes jau buvo surinktos, gal dar būčiau įšokusi pas juos. O snorkelinom, kad pažiūrėti vėžlių, tačiau matėm tik vieną, didelį, kurį vijosi naras su kamera (vėžlių ten būna gerokai daugiau, nes juos reguliariai šeria, mums tiesiog nepavyko tą kartą jų sutikti). Daugiau vėžlių nelaukėme, nes (!) sušalome vandenyje… ir nors visi buvome su hidrokostiumais, kalendami dantimis susliuogėme atgal į kajakus ir daugiau vandenin lįsti niekam nesinorėjo.
Praplaukėme palei didžiules uolas, kuriose gyvena paukščiai, o apačioje tarpsta raudonieji krabai, apžiūrėjome bangų išgraužtą olą, apiplaukėme žuvų fermas (ten matėme nardant ne vieną oportunistą delfiną). Žodžiu, MUMS LABAI PATIKO. Grįžę buvome siaubingai išalkę, todėl nusiaubėme netoliese esančią belgų kepyklą, kurios produkcija mergaitėms pasirodė skaniausia pasaulyje.

👌 APSILANKYMAS PAS HIPIUS – man buvo labai smagus (ėjome nuo La Caleta link playa de los Morteros). Apie 300 žmonelių, atsipūtę ir laimingi, gyvena pasisklaidę kalnų klostėse prie vandens. Sutikome Fetcha, jauną prancūzę iš Alžyro, rankose besinešančią lentelę su užrašu masažai (matyt iš darbo keliavo), pusę bambalio vandens ir sietkutę, iš kurios kyšojo bagetės galas. Šypsena nuo ausies iki ausies, anglų kalba – puiki, gyvenimo istorija – unikali. Paplepėjome, sakė ji trečiame barancco (tarpeklis) gyvena, ten geriausia tvarka ir taisyklės (turėkite omeny, jei jau sugalvosite kraustytis). Beje, viena iš taisyklių – jei kas nors iš kaimynų gamina bendroje lauko virtuvėje, susirenka visi aplinkiniai ir laukdami traukia dainą (žodžius pamiršau).
Beje, paklausta, ar laukinis gyvenimas – saugus, ar ilgapirščiai nevargina, Fetcha patikino, kad tikrai ne, ir kompus ir foto kameras palieka ir nieko… Ir jokia policija laisvo oro direktorių negainioja, kaip kad mes buvome girdėję, ten ramu ir gera gyventi. Va.

KARTODROMAI :
👌 Karting Club Tenerife – ten Jonas su Pauliumi jautėsi kaip namie, turėjo VIP korteles ir buvo įsikūrę laikinąjį ofisą 🤔 Sakė, kad sunkiai dirbo, o nusiplūkę kartus gainiojo ir grįžę namo dejuodavo kaip milisekunde nepagerino dienos normos…
Yra ir vaikų iki 12 metų trasa, šventėm ten mergaitišką gimtadienį, visoms mini Ms. labai patiko! (ps. ten labai neblogos picos).

👌 Karting Las Americas – ką tik atnaujino trasą ir kartus, irgi – gerai! Šventėm berniukišką gimtadienį, tai taip pat visiems patiko!

👌 Vaidmenų žaidimas „Mafija“ – organizuoja Casa Lituana, dažniausiai bare Baku, info rasite FB. Žinokite suaugusieji IRGI mėgsta žaisti, gal net labiau, nei vaikai. Va čia galite pasitikrinti savo pastabumą, budrumą ir sugebėjimą priimti žaibiškus sprendimus. Labai smagu, ypač prasižaidus keltą kartų.

👌 Pliažo tinklinis – Oi, čia tai ne tik kad į post‘ą netilptų, čia atskiro romano reikia. Mano meilės afera su šiuo sportu prasidėjo saloje prieš devynis mėnesius. Tiek emocijų joks užsiėmimas neatnešė 😎, o kiek dar pamokų išmokta ir ne tik tinklinio…
Trumpai – jei norite žaisti (o lietuvių sutikau nemažai ateinančių per atostogas prakaite pasimaudyti kamuolį bemėtant), tai NEIKITE į playa de Las Vistas pas trenerį aka Charlį (tikras jo vardas Carlos Velazquez) .
Dvi priežastys: 1. jis neturi paprasčiausios pagarbos jokiam asmeniui, netgi pačiam sau. 2. Jis yra vagis.

Dėl pirmos: ne, tai ne jūsų kaltė kad jis išvertęs akis ant jūsų rėkia per visą pliažą. Jam tą dieną nepavyko gauti ‚dozės‘. Taip, jis – NARKOMANAS.

Dėl antros: kad pavyktų gauti dozę, jam reikia efectivo ** ir tai randasi JŪSŲ kuprinėje. PATIKĖKITE, jis YRA PROFESIONALUS vagis ir ne kartą patekęs į policijos akiratį, TAČIAU jis vis dar TEN – playa de Las Vistas, treniruoja vaikus, turistus ir kelis ištikimus pasekėjus. Mes pasimokėme sunkiuoju būdu, todėl jus aš PERSPĖJU 📣📣📣

Playa de Torviscos YRA kita grupė, kurioje jūs galite žaisti super draugiškoje kompanijoje. Galėčiau juos visus išbučiuoti. Faini, tiesiog, labai. Ši grupė vasarą kiek išsisklaidžiusi, tačiau nuo rugsėjo vėl rasite juos prie molo nuo maždaug 10 val. pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį. PAVYDŽIU iš anksto tiems, kas prie jų prisijungs 😉

Teisa, ir lietuviai renkasi žaisti tinklinio Las Vistas pliaže (sekmadieniais), organizuoja Casa Lituana, taigi FB rasite informaciją!

ŽYGIAI (garantuotai daugybę pamiršau)

👌 Masca tarpeklis – šiuo metu uždarytas, mes spėjome juo prašuoliuoti, labai patiko. Kai atidarys – būtinai apsilankykite.

👌 Carizales mountain trail (truputį už Mascos, kelias viršūnėmis) – apie 4,4 km pirmyn atgal, tinka su vaikais nuo maždaug 5-6 metų (kurie jau užtikrintai eina keliuku ir NE zigzagais), maždaug 2 valandos ėjimo be poilsio (pirmyn atgal). Labai gražu, ypač kai žydi aguonos.
👌 El Bujero- Felstor (arka netoli Los Gigantes) – kelias cicular apie 7,5 km, be poilsio apie 3 valandos ėjimo, galima su vyresniais vaikais, kurie mėgsta iššūkius. Mes ėjome keturi suaugę ir šuo (ne prancūzų buldogas) 😉.
👌 Roque Cinchado – Roques de Garcia (Teidės nacionaliniame parke) – prasideda ten, kur VISI turistai fotografuojasi prie Garcia uolų, bet paėjus penkiolika minučių keliu, visus juos pamesite ir apie 3,7 km keliausite greičiausiai vieni, savo pačių kompanijoje (ar ne KAIFAS?!). Labai geras žygis su nuostabiais vaizdais ir Teidės parko pajautimu.

**Apačioje uola, kuri vadinasi “Katedra“, įspūdinga ir verta pamatyti**

👌 Chinyero Loop (netoli Santiago del Teide miestelio) – labai gražus, lengvas ir visaip kaip rekomenduotinas kelias. Tinkamas su vaikais. Apie 6,6 km circular, užtruksite 2-3 val. Nepaprastai gražūs vaizdai, Teidės, lavos, pušų.

👌 Barranco del Infierno – (Pragaro tarpeklis, Adeje). Apie 12 km pirmyn atgal, mokamas, šalmus duoda, kad koks akmenukas nepataikytų 😊. Žmonių – nemažai, gale nedidukas kriokliukas, galbūt priklauso kokiu metų laiku einate. Mums pasitaikė labai karšta diena. Įdomu, bet pirmiausia praeičiau aukščiau, bei ankstesniuose postuose aprašytus takus.

MAISTAS:
👌 Restaurant 88 (pan Asia virtuvė, La Caleta) – visoms šventėms ir geram maistui. Mums – LABAI, įskaitant Mojitas su lyčiais ir lietuviškai kalbančias profesonalias padavėjas.

👌 Il Locale (italų, nepretenzinga vietelė, La Caleta) – dažnai užsukam.

👌El Rocas (Tajao) – na jei jau žuvies, tai į Tajao kaimelį ir dažniausiai į El Rocas. Ir svečius ten vežam, morena vaišinam ir kanariečių triukšmą rodom 😊 Beje, pats Tajao miestukas – labai fainas.

👌Chintuma Taqueria – (meksikiečių, playa San Juan) – labai faina lauke pas juos, maistas toks ok, alus – super, personalas – double super.

👌100% Pan-pasteleria – (kepykla playa San Juan) – pusryčiams, duonai, nublizgintiems saldumynams (kas mėgsta) ir sausainiukams.

👌Bluebloos Beach Bar – (bariukas San Juan pliaže) – PAČIOS geriausios mojitos, ką dar pridurti?

👌 Rolandas & co (žmogus – maisto orkestras, parašai FB žinutę, pristato į vietą šiltą maistą) – sekmadieniais, kai norisi TO artimo dūšiai maisto, kuris IŠ-KA-LA visas fazes ir pavalgius atsitokėji lovoje: cepelinai, šaltibarščiai, vėdarai… jau miegu. Dar pas Rolandą – tobulas šakotis ir Medaus tortas.

👌Ziggy pop – aš nesu didelė ledų mėgėja, bet jei jau ne Venecijos ledai, tai – Ziggy pop (šokoladiniai mane tikrai sužavėjo). Geriau rečiau, bet būtent šitų. Linkiu Sigiui išplėsti tinklą po visą salą, čia yra žmonių, kurie nusipelnė gerų ledų.

—
Na, ŠTAI TIEK, trumpai apžvalgai. Kažkas kažką pabandysite, kažką pridėsite.
Linkiu visiems ir kiekvienam atskirai saloje sutikti SAVO Jaime.
Nepamirškite, sala jus jaučia, ATSIPALAIDUOKITE ir būkite GERI ❤ ❤ ❤

Bandomasis nėrimas su **Giedre ir Enrique** – man labai patiko, o **Jonas** pametė lastą 😀

*no bolsa verdad (isp.) – nereikia maišelio, taip?
** efectivo (isp.) -grynieji pinigai

TENERIFĖS lobiai ir grobiai (šiaurė)

Reportažas iš Karibų jūrų apsupto Gran Kanarijos salyno, TAIP, TAIP, iš T-E-N, netoli Islandijos… Remiuosi įdomiosios geografijos perliukais, žybtelėjusiais įvairiuose Lietuvos medijos kanaluose, kuomet pasakojama apie gyvenimą Tenerifėje.
Sala, matyt, susuka žmonėms smegenėles, jiems pasidaro taip GERA, kad jie nebežino kur besirandą ir kalba ar rašo bet ką.
Arba sala dreifuoja.

Canary-Islands-Map-1024x568 — Dažniausiai TENERIFĖ plaukioja VA ČIA

O mes – tvirtai įsitikinę salos egzistavimu Kanarų salyne ir toliau ją tyrinėjame. Šį kartą ir vėl šiaurėje – žygiavome lengvai ir nelabai toli. Marsas įsiprašė keliauti kartu nuo ryto budėdamas prie automobilio durų, nors ne kartą esu sakiusi, kad jo į žygius nebeimsime, nes 14 kg spurdančio svorio kai nuokalnė virsta įkalne… Tačiau šį kartą kelias buvo toooks lengvas, kad ridenosi Marsas smarkiai laimingas, pakeliui pasigėrėjimo “awww awww “ iš nepažįstamų dvikojų girdėdamas.

RAMBLA DE CASTRO| Ruta del Sendero del Agua en Los Realejos

Kelionę galima pradėti nuo Playa de los Roques ar net nuo Puerto de la Cruz ir keliauti iki El Mirador San Pedro. Mums šį kartą norėjosi ramiai. Auto pasistatėme calle Geranios (Los Realejos miestukas) ir įžengėm tiesiai į taką, kuris vingiuoja aukštai palei vandenyną.
Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Takas – vietomis grįstas akmenimis, vietomis žemė, vietomis medinės lentelės. Pėdinom virš siaurų paplūdimiukų, o giliai apačioje, į akmenis ir uolas, dužo bangos. Karts nuo karto kelias nuvingiuodavo žalumon į palmes (čia šiaurė, čia vešlu ir žalia) ir neregėto dydžio kiaulpienių kelmus.
Palo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.

Prisižavėję La Gordejuela griūvėsiais IŠ TOLI ir daug kartų patikinę Mariją, kad ten nėra kaip nusileisti, neskubėdami priėjome Casona y hacienda de Castro. Pakeliui dar yra mažutis San Fernando fortas su patrankėlėmis, kurios buvo skirtos gąsdinti piratus. Castro casona (namas) – tiesiog žavingas, menantis 16-ą amžių, šiuo metu jame turėtų gyvuoti turistų info centras, bet kas TURĖTŲ, nebūtinai yra…
Neapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…

Apačioje – Castro paplūdimys su savu kriokliu. Taip ir įsivaizduoju gyvenimą TUOMET. Užgrobtoje pasakiško grožio saloje, gauni derlingos žemės su prieiga į nuosavą paplūdimį (na ten toks skardis, bet laiptukai yra, tiesa įrengti ne Castro laikais, bet , manau, Castro turėjo savų būdų ten nusileisti), augini vynuoges ir cukranendres, žarstai pelną rieškutėmis, šaudai į piratų laivus, kurie neteisėtai tavo užgrobtą žemę nori užgrobti ??? ir taip ramiai sukasi pasaulis…

Back to reality
Žygiuojant toliau paliekame kelią dėl takelio ir NESIGAILIME, nes randame puikią vietą užkandai, o tai mūsų šeimos pasivaikščiojimuose užima tikrai ne paskutinę vietą. Cueva del Naciente of Madre del Agua vanduo tekėjo, tik ne taip smarkiai kaip tikėtasi pagal pavadinimą, tačiau mums tai nerūpėjo, nes ten, tvarkingoje medinėje terasoje aukštai tarp palmių, mus aplankė vietinė fauna pasakiško gaidžio pavidale.
Nereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardon – suplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
O gaídis Tenerifėje yra ypatingas padaras, kukariekuoja ryte IR vakare ar šiaip kada pageidauja, gyvena laukinėje gamtoje ir plasnoja e-r-e-l-i-u. Konkretus evoliucijos pavyzdys.
Palikome trijulę nepaliestą (galiausiai pasirodė du gaídžia ir viena gallina***), Marsą į šaltinio kanalą įstatėm ir pagarbą vandeniui atidavėm. Tada liuokt pakilome iki El Mirador San Pedro. O ten vaizdas ir VĖL gražus, bet jau buvome pakeliui priganę akis, tai labai nenustebome. Užsukome į gerai atrodantį restoranėlį apžiūrėti tualetų ir gerai juos įvertinę pasukome tuo pačiu keliu atgal.

VISO maždaug 6 km pirmyn ir atgal (nuo Playa los Roques – 8 km). Mes užtrukome 2,5 valandas su pavalgymu ir gaidžių stebėjimu.
Rekomenduoju nuoširdžiausiai šį muy muy bien taką su vaikais ir gyvūnais. VISIEMS keliavusiems, tiek tiems kurie myli vaikščiojimą tiek tiems, kurie tik p-a-k-e-n-č-i-a – LABAI patiko ❤

*barranco (isp.) – tarpeklis

**hacienda (isp.) – ūkis, didelė sodyba, ale f-a-z-e-n-d-a

***gallina (isp.) – višta, (rus.) vardas (eina sau :D)

Lietuva, Tėvyne mano

Kai pradedi abejoti, kad Charlis ir Tenerifė egzistuoja, tai jau žinok, arba Švyturio Baltijos alus per stiprus arba laikas grįžti į salą. Tikriausiai nebepašoksiu iki tinklo grįžusi, jau būsiu ne kengūra, bet wombat‘as (žr.apačioje), nes čia, Tėvynėje, buvau nepaprastai pasiilgusi lašinių ir Baltijos (ne tik jūros).

Vienas iš tų, kuris veisiasi TIK Australijoje

Tikriausiai tik savo šalyje įmanoma nepastebėti to ruduo-žiema-pavasarinio purvo ir pilkumo, varyti su reikalais ir priimi tą išorę tokią kokia ji yra, nes kitaip tiesiog negali būti.

**Vilnių** visuomet mylėsiu ir jis mane mylės atgal, bet kokiu oru

Sostinėje visur vaikščiojau savo kojom arba džiaugiausi Citybee ir dar – važinėjau traukiniais! Mh, pirmą kartą po tieeekos metų.
Pilkas peronas, stoties tualetai… be monetų neįkandami. Moterėle, kuri už langelio, instruktuoja: „metalą į aparatą mesk, vaikeli, o kitaip, nusilengvinti nepavyks…“ Taigi nepavyko, nes turėjau tik popierinį pinigą, teko laukti traukinio. O traukinys – raudonas, beje, pilnas žmonių, bet su staliukais, galimybe dirbti kompiuteriu, labai smarkiai civilizuotas. Įskaitant nusilengvinimo vietą.
Ar pasiilgau salos? NUOLAT. Bet jei rimtai, jei nebūtų mano chebra likus TEN, manyčiau, kad SALOS NĖRA. Ji ne tai kad iškrenta iš konteksto, ji niekaip nepataiko į jokį kontekstą…
Va dabar dardu į pačią gimčiausią Klaipėdą, pas pasiilgtus tėvus ir cepelinus, o už lango tamsiausia tamsa. Man tas ratų dundėjimas ir baisingas šurmulys primena senus laikus, kai būdama vaikas daug ir ilgai keliavau geležinkeliais, į Maskvą pvz kokius 8 kartus (ten šokau kartu su tūkstančiais šokėjų iš draugingų Tarybų Sąjungos šalių), tada irgi būdavo tamsu…

Klaipėdoje kasmetinė šviesų šventė sutraukia DAUGYBĘ žmonių, buvau suslėgta kaip silkė statinėje, ir man tas jausmas – nepatiko, o šviesos, na, reikia jos **Lietuvoje** žiemą….

Tas primirštas žiemos jausmas, kai karštis aplimpa ir pasiekia po sliuoksniais rūbų vos įžengus vidun iš lauko… Bet už tai –> NEPAPRASTAI smagu plepėti bu-ti-kė-ly-je besimatuojant lietuvių kūrėjų sukneles ir užsisakyti kavos ten, kur kelią žinau atmintinai, nenusakomai GERA jaustis sava.
O taip pasiilgtus lašinius skanauti vienai – sucks, noriu su chebra, su savais… Todėl paganius akis po pilkumą, pailsėjus ten, kur gimtos vietos ir atlikus reikalus (na taip, na) dardu į Vilnių ir jau laukiu skrydžio salon, o kuprinėje – cepelinai, rūpestingai supakuoti mamos 😘

ME, Myself and i 😜

Nežinau kaip jūs, bet kai aš nenoriu kažko daryti (dirbti ta prasme), tai galiu kalnus nuversti buities tvarkyme. Jau išvaliau visus stalčius, perrinkau nebenaudojamus vaistus, netgi iššveičiau kavos malūnėlį, šiaip, nes reikia preteksto negalėti daryti to, ką turiu. O turiu aš – tokį vertimą ir oi kaip tai yra NE MANO pašaukimas, panašiai kaip ne mano pašaukimas yra masiniai renginiai. O visą gyvenimą buvau/esu laikoma ekstraverte..? Čia kažkoks kazusas, matyt, esu DVILYPA – kartais ekstra, o kartais prima…

Prima_ekstra_t_s_20_b_red_black_russia — FUMAR MATA, amigos

Bet nuo šio svarstymo ir gilaus savęs nagrinėjimo, VERTIMAS nei kiek nepasistūmėjo, o štai nesutvarkytų stalčių nebeliko. Gal kartais kažkam saloje reikia pagalbos, tvarkau visokius: vidinius, išorinius, didelius ir mažus stalčiukus. Kreipkitės asmenine žinute.
Be stalčių švarintojos paslaugų, DAR galėčiau pasiūlyti save maisto ragautojos amplua. Man NE KARTĄ žmonės sakė (o aš KARTAIS renkuosi jais tikėti, nors pasak mano jaunystės dievuko Hemingvėjaus, jei tikėsi, kai tave giria, teks tikėti ir kai tave kritikuos…), kad aš TAIP skaniai valgau, kad ir aplinkiniai užsinori. Čia gerai, tikriausiai?! Ir AKURAT, kur tik mes su Jonu užsukame paskanauti, TEN prisirenka žmonių. Taigi, verslo planas paprastas – mus kavinės VAIŠINA maistu, o mes jį VALGOME, lapnojame tiesiog (žinoma, kad privalo būti skaniai pagaminta) ir štai taip, organiškai pritraukiame klientus.

O kad nemanytumėte, jos čia išskirtinai Jono nuopelnas (jis turi kitų privalumų) štai įrodymas – pamenu, kad paauglystėje paplūdimyje valgiau jogurtą ir jau susiruošus namo, prie manęs susipažinti priėjo vaikinas. Prisipažino, kad jį patraukė MANO J-O-G-U-R-T-O VALGYMAS (tokio dar negirdėjot, ane?!)… aš, tiesa sakant, tikrai neįvertinau to kaip komplimento, ožys na, būtų sakęs akys ten, ar blogiausiu atveju, ausys įsimintinos, bet ne J-O-G-U-R-T-O VALGYMAS..! Gal aš čia kažko nesupratau? Gal čia be galo romantiška? Jūs pabandykite, jei pvz esate vieniši, gal rimtai veikia?

Jonas sakė, kad kojas imtų, ne jogurtą ir net ne mangus…diplomatas 😉

Po tiekos metų, visgi aplanko suvokimas, kad to sutikto naivuolio (arba ožio) žodžiuose slypėjo tiesos luitai (matyt apie kojas vaikis būtų vėliau užsiminęs, bet aš jam pamelavau savo vardą, o draugė to nežinojo ir vėliau gavosi nei šis, nei tas….)
Sekanti profesija, kurią natūraliai esu įvaldžiusi – scenarijų (tiek knygų, tiek filmų) nuspėjimas. Galiu greitai ir tiksliai, su visais niuansais ir akių mirktelėjimais, va tik „Hitchhiker’s guide to galaxy“ nepataikiau, kad tai buvo, pardon, YRA pelės, kurios valdo mūsų planetą. Ir dar vienas failure – 730 psl. James Joyce “Ulysses“, – as tų tomų neįveikiau, nu niekaip, dar, matyt, nesubrendau, ARBA, jau viršijau brandos cenzą…

Fortune Cookie 3.jpg — Va čia tai aukštasis AIŠKIAREGYSTĖS pilotažas, beje, kiniečiai *fortune cookies* dalina tik vakariečiams, nes tai visai ne jų išradimas 😀

Taigi, mielieji, aš – jūsų paslaugoms. Tik nesiūlykite vertimų, jetau, NE, jau geriau iškęsiu apsilankymą kokiame grandioziniame koncerte, kur daug kūnų ir tiesioginis kontaktas – garantuotas.

🌟 KALĖDŲ PASAKA 🌟

Visa tai nutiko gražią žiemos dieną. Smaragdinėje Atlanto vandenyno kertelėje, ten kur nėra paniręs nė vienas dvikojis, gyvena ypatinga, delfinų atsiskyrėlių šeima. Tėtis Delfas – nuostabus akrobatas ir nepaprastai greitas plaukikas, ponia Dela – labai miela mamulė, kiek apkūnoka, bet gaminanti nuostabiausius tortukus iš dumblinių kalmarų ir jūrinių artišokų, bei trys jų atžalos: dvyniai Finas ir Fina, bei mažoji delfinytė Elfa.
Kiek Elfa pamena, jų šeima visuomet gyveno atsiskyrę nuo kitų gentainių, nors aštuonių kojų mokytojas Galvelė pasakojo, kad delfinai gyvena didelėmis kaimenėmis. Klausimas kodėl jų šeima yra kitokia, Elfai iškilo tik visai neseniai. Bet kaip įlindo į mažą galvelę, taip jos ir nebepaliko. Ji klausinėjo tėčio, klausinėjo mamos ir sesės su broliu, tačiau visi tik neaiškiai kažką myksėjo ir šalinosi įkyraus klausinėjimo.
Vieną dieną, žaisdama pamėgtoje vandens aikštelėje, Elfa taip aukštai iššoko, kad net pati išsigando. Sklęsdama oru ji pajuto nuostabų skrydžio malonumą, išsišiepė ir plačiai atmerkė akis, kad pasigrožėtu savo namais iš viršaus. Vandenynas bangavo tarsi didžiulė mėlyna želė, kurią mama gamindavo kas antrą šeštadienį, o tarp bangų suposi…. suposi, kažkoks neaiškus ir nematytas daiktas.
PLIUMPT!
Elfa neišvengiamai krito žemyn, nespėjusi gerai įsižiūrėti, kas plūduriavo jos valdose. Nyris buvo ypatingai gilus, daugybė burbuliukų apgaubė ir kuteno smengančią delfinukę. Jai tai labai patiko. Apsisukusi ji vėl šovė viršun, bet šį kartą keistojo radinio nebesimatė. Tačiau mažylė nebuvo iš tų, kurie greitai pasiduoda. Penktasis šuolis ir ji rado tai, ko ieškoje. S-t-i-k-l-i-n-į b-u-t-e-l-į. Sakytumėt, nelabai įdomu, tačiau tai buvo ne šiaip sau butelis. Jis – neskendo. Elfai prireikė trijų krabų pagalbos, kad butelis, stipriai pririštas prie jos uodegos, nukeliautų kartu į povandeninę olą, kur ji saugojo visus savo turtus. Ten, patogiai įsitaisiusi, Elfa smalsiai apžiūrėjo vis dar pririštą butelį. Kamštis buvo aplietas vašku, taip užtikrinant, kad vanduo nepateks vidun, o tai, kas butelio viduje, bus išsaugota iki reikiamo momento. Ji prisiminė skaičiusi Makaronų knygoje, jog būtent taip žinutes siųsdavo dvikojai sausumos gyventojai ištikti nelaimės.
„Įdomu, kam skirta žinutė butelyje?“ mąstė Elfa nedrįsdama jo atkimšti. “Įdomu, ar vandenyno vanduo nenuplautų žodžių….? Įdomu…!?“
Neapsisprendusi delfinukė paslėpė butelį povandeninės olos seife ir parskuodė namo vakarienės.
Kiaurą naktį ji vartėsi minkštosios verbenos pataluose spęsdama ar atidaryti paslaptingąjį butelį, kol nesusiturėjusi, vos prašvitus vandenyno saulei, nukūrė į žaidimų olą ir neleidusi sau suabejoti, – atkimšo radinį.
Vanduo kaip mat užpildė tuščią ertmę, o didelis oro burbulas nuburbuliavo viršun. Mažas popieriaus lapelis permirko, tačiau raidės matėsi puikiai:
Lai-min-gų šven-tų KA-LĖ-DŲ!
Tiek buvo parašyta paslaptingame lapelyje. Elfa sutriko. Tai nebuvo pagalbos šauksmas, kaip ji buvo skaičiusi, tai buvo palinkėjimas. Tačiau kam? Ir kas gi tos KA-LĖ-DOS?
Pratupėjusi oloje visą pusdienį Elfa apsisprendė negrįžti namo, kol neišsiaiškins stiklinio butelio paslapties.
Tuo tarpu mama Dela susijaudinusi klausėsi aštuonių kojų mokytojo Galvelės. Pasirodė, kad jos mažoji dukrytė praleido pamokas ir jau seniai jos niekas nematė. Tuoj pat buvo įspėtas tėtis Delfas ir visa šeima, padedama krabų, pradėjo paieškas.
O Elfa, vedama nenumaldomo noro išsiaiškinti stiklinio butelio paslaptį, skrodė vandenyno paviršiumi link žemyno, kur jai buvo uždrausta keliauti. Ji tikėjosi ten sutikti išmintingąsias rajas, apie kurias pasakojo mokytojas ir išsiaiškinti:

KAS GI TOS KA-LĖ-DOS?

Be patirties ir be reikalingos ištvermės, mažosios delfinukės jėgos greitai seko, vakaro sutemos leidosi, o vėjas, kaip tyčia, smaginosi šiaušdamas vandenyną. Elfa stengėsi, bet nuovargis taip kirto, kad jai darėsi vis sunkiau išnirti viršun, kad įkvėptų. Pametusi kryptį mažylė dar labiau išsigando ir pamažu, nepaisant atkaklios kovos, ji pradėjo skęsti.
Elfos šeimos pastangos rasti dukrą buvo bevaisės. Jų tiesiog buvo per mažai, kad galėtų naršyti skirtingomis kryptimis. Aštuonių kojų mokytojas, labai griežtai, sučiupęs sielvarto apimtą tėtį Delfą, kažką jam aiškino, kol tas linktelėjo sutikimui. Tada, visa šeima, kartu su jonvabaliniais krabais, pajudėjo kranto link. Ten, kur niekas iš jų neplaukdavo.
Kai Elfa pramerkė akis, prisidūkęs vėjas jau ramiai miegojo. Saulė žaidė bangose, o pati delfinukė suposi paviršiuje. Apsidairiusi ji pamatė, kad krantas – visai netoli, o tada, su siaubu prisiminė, kas nutiko naktį. Ji greitai apsisuko ir … nustėro. Aplinkui nardė daugybė delfinų, gentainių, kurių ji niekada nebuvo mačiusi. O šalia, ant bangų laukė visa jos šeima. Kai ji puolė mamai į glėbį, delfinai uždainavo savo ypatingais balsais.
Tą įsimintiną dieną, gerdama imunitetą stiprinančią moliuskų kiautų arbatą, kurios nekentė visa širdimi, Elfa jautėsi pati laimingiausia pasaulyje. Tėtis Delfas glėbesčiavosi su nematytų ūsuotu delfinu, ir jie kartu, pagaliau papasakojo Elfai liūdną šeimos istoriją. Pasirodė, kad lygiai prieš septynerius metus, kuomet Elfa tebuvo kūdikis, per gražią šeimos šventę vadinamą Kalėdomis, tėvelis susipyko su savo geriausiu draugu, vyriausiuoju broliu – Delu. Susipyko taip smarkiai, kad prisiekė daugiau niekada vienas su kitu nebendrauti. Būdamas baisiai užsispyręs, Delfas su šeima, paliko savo gentį ir pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą. O kadangi susikivirčijo per Kalėdas, nusprendė niekada jų nebešvęsti. Ir jei ne stebuklingas stiklinis butelis ir mažoji dukrelė Elfa, kuri pasiklydo ieškodama atsakymo į klausimą: KAS YRA KALĖDOS?, gali būti, kad broliai niekuomet ir nebūtų susitaikę. Tačiau nelaimėje, tėtis Delfas paprašė brolio pagalbos, ir susivieniję delfinai laiku rado ir išgelbėjo nusilpusią jo dukrelę.
Tą tylų vakarą, kai mama niūniavo senai girdėtą lopšinę, Elfai daug kas paaiškėjo:
P i r m a. Kalėdos kartais atplaukia stikliniame butelyje.
A n t r a. Kalėdos, tai šeima ir gardus maurų pyragas.
T r e č i a. Kalėdos yra būtinos kiekvieno gyvenime, nes KALĖDOS YRA MEILĖ ♥

SU ŠVENTĖM, mielieji mano skaitytojai 💙💚

FIESTA – laikas švęsti

Fiestos mums patinka – fiesta pirmadienį, fiesta penktadienį. Nėra pamokų, – reiškia REIKIA atostogauti VISAI šeimai. Čia, Kanaruose, tokios yra nerašytos taisyklės ir jų būtina laikytis, antraip niekuomet neįsikirsi į tranquilo manana būseną. O jei neįsikirsi, teks tau palikti Kanarus savo noru, o tai jau sutrikimas…
Todėl mūsų šeima stengiasi ir per fiestas mūsų namuose nerasite.
Šį kartą dūmėm šiaurėn. Tikrai verta pailsinti akis nuo įraudusių britų pilvų, bei žilstelėjusių pakaušių ir aplankyti La Lagunos miestą, šimtmečius atgal buvusį visų Kanarų sostine. Ten randasi pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna (dabar kanariečiai turi visas tris aukštąsias mokyklas). Na nerasite patikimų šio univesiteto reitingų, jis nereitinguojamas kaip, beje, ir visi Kanarai.
Take it or leave it, kaip sakoma. Arba, kaip sakoma Lietuvoje, – Yra kaip Yra.

O yra tranquila manana 😊

**Hacienda CRISTOFORO** – per kelią nuo mūsų finkutės. Vieta, kurią verta aplankyti, ten vyksta įvairūs renginiai, galima apsistoti nakvynei ir susipažinti su **Denis**, žilagalviu iš jūsų sapnų, kuris tą vietą ir sukūrė, beje, prieš 50 metų dykynės gabalą nusipirkęs iš mūsų finkutės šeimininkų.

**Hacienda Cristoforo –** keliavau Dariaus Treinio garsų takais

La Laguna mums labai patiko, nes jau pasiilgome miesto, jaukių kavinukių, senovinių pastatų, netgi parduotuvių šiek tiek pasiilgome. Šiaurinė Tenerifės dalis skiriasi nuo pietinės ne tik gamta ir klimatu, bet ir gyventojais. Šiaurėje vietinių kanariečių koncentracija daug didesnė ir ten tikrai gerokai daugiau jaunimo. Mes su malonumu paganėme akis, bei skrandžius ir palengvinome savo pinigines. Ne, ne dėl to kad brangu, dėl to, kad YRA ką pirkti be pripučiamų čiužinių, rankšluosčių su užrašu Tenerifė ir kinietiškų „kakučių“.

**La Laguna senamiestis – kanarietiški balkonėliai**

Tačiau pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Anagos nacionalinis parkas, kuriame atradome kitokią Tenerifę. Ten vešlu, žalia, paslaptinga ir daug įvairiausių trasų, kurių sudėtingumą padės pasirinkti draugiškas lankytojų centro darbuotojas.

**Marija** tikrina, kas vešlesnes samanas turi 😀

Pasivaikščiojome užburtu mišku, nukulniavome iki Mirador Pico de Ingles, o rimtesniam prakaitavimui pasirinkome žygį nuo Chamorgos (miestelis su vienintele kavine už kurios viskas baigiasi, bet prie kurios yra tualetai tokiems kaip mes ir LEDAI, taip pat mums ir dar cerveza*, mačiau vokiečiai gėrė parpūškavę iš to pačio trak‘o kaip ir mes).

Ta Casa Alvaro guanchinche** labai ten reikalinga, ji gelbėja gyvybes, ypač kai išsiruoši keliauti giedriausią dieną, kepinant saulei ir kalant 28 laipsnių temperatūrai.

Pati trasa Chamorga – Anaga švyturio (Faro de Anaga) – Playa de Roque Bermejo – Chamorga – ne pilnai 8 km. Lyg ir nieko, ypatingai kai apačioje esi apdovanotas maudynėmis paplūdimiukyje į kurį galima atrisnoti tik pėsčiomis (mūsų variantas) arba laiveliu (kitų ten buvusių dvikojų ir keturkojų variantas).

Apačioje Playa de Roque Bermejo – taip gera buvo pasinerti ❤

Turiu pasakyti, kad esant tokiam „gaiviam“ orui, man trasa prailgo. Prakaitas liejosi, keliai skaudėjo, mergaitės ziurzti pradėjo maždaug prie švyturio….

Tolumoje **Faro de Anaga**, nuo jo kelias leisis žemyn link **Playa de Roque Bermejo**

Bet mes didvyriškai ėjome, pasidainuodami, pabumbėdami, Lukai, karts nuo karto, dribtelint ant uodegos ant posūkių. Fantastiškai gerai pasimaudėme ir ilgai negaišę sukišome karštas pėdas atgal į kedukus kelionei atgal – aukštyn iki Chamorgos.
Marija, jau laižydama tikrai užtarnautą ledą, pas Alvarez‘ą tiesiai pasakė – būčiau žinojusi, kad taip ilgai eisime, būčiau nėjusi (užtrukome apie 4 valnadas). Bet, čia karštis kalbėjo 😊 Man labai patiko, ypač kai parkopusi pakišau galvą po lauko kranu (į tualetą net nenorėjau….) ir rankose laikiau ledinio vandens buteliuką.

Čia jau visi lekavo ir pyko, kad fotografuoju

Išalkę buvome kaip reikalas, bet nusprendėm atsisakyti Alvaro siūlomų avinžirnių putroje ir papuotauti su saulėlydžio vaizdu virš Benijo paplūdimio.

Sunkiau pasiekiamas **Benijo** paplūdimys (foto iš tenerifeplayas.com)

Kelias TF-134 palei pakrantę priminė Australijos Great Ocean road, o ir ant bangų besisupantys banglentininkai, kemperiai, bei tuntai jaunimo, glostė akis. Pavakarys puikaus oro ir fantastiškų vaizdų. Mes jau tada nusprendėm, kad šiaurėn reikės grįžti, vaikai cypsėjo tą patį. Bet štai nusižiūrėti restoranai pateikė akibrokštą. Besiraunant pro uždarytus vartelius priėjo moteriškė su paprasta žinute „Uždaryta“. Buvome šoke, kaip tai UŽDARYTA, mes – žygeiviai-didvyriai juk alkani?!?!? Aš greitakalbe bandžiau išsiaiškinti “Cuando cuando cuando**? Bet, Marijai teko perimti pokalbį dėl smarkiai pažangesnių lingvistinių sugebėjimų. Pasirodė, kad visi restoranai viršuje užsidaro šeštą valandą vakaro…. Buvo gal 18:15, nevalgyta nuo pusryčių, o vaizdas – fantastiškas, nors atsikąsk jo.
Nuleidę nosis nusileidome ir patys, žemyn prie vandens. Tiesa, mašinų buvo BE GALO daug, visi siauro kelio pakraščai apstatyti automobiliais ir dar kemperių staliukais. Ta netvarka tokia kanarietiška, kad nesukome galvos, tuo pakrantė Australijos nepriminė, ten vietos dažniausiai nestinga. O apačioje, palei kelią, radome kur prisėsti ir prisikimšti pilvus.
Vaizdas – 10 balų, maistas – nieko toks (Los Roques casa Pepe), bendra savijauta – FELIZ.***

Todėl tos fiestos Kanaruose yra reikalingos. Žmogus išsirauni iš jau ĮPRASTAI gražios aplinkos į NEĮPRASTAI gražią, primeni sau dar kartą, kad judėti reikia, – tai teikia atradimo džiaugsmą, ir patenkintas grįžti į rutiną iki kitų fiestų ar atostogų 💖 ir TAIP, mes už keturių dienų darbo savaitę😉

—

*cerveza – alus

**guanchinche – užeiga, kurioje pardavinėjami vietiniai gėrimai ir vietinis maistas.

***cuando – kada?

****feliz – laimingas/a

Keičiu profesiją – priimu užsakymus!

Planavau rašyti apie El Hierro salą, bet įvyko KAI KAS nenumatyto ir jaučiu pareigą pasidalinti.

Geriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
BET, pašaliniai efektai randasi VISUR- turėkite tai galvoje, mielieji!

Turėjome svečių per šventes ir vienas svečias buvo vienuolikos, na negi nenuveši į TĄ išsvajotą vandens karalystę (nors buvo vėsu, aha aha! turiu pasakyti). Nuvežėm ir nučiuožėm visais kalnais ir kalneliais, kai kur net po keletą kartų, o tada, drebėdami laukėme ilgiausioje eilėje prie TO paskutinio, greičiausio ir vandeningiausio atrakciono pavadinimu Singha. Asmeniškai mano, visų laikų adrenalino gaminimo favoritas yra Kinaree, tačiau Singha – daug greitesnis, LABAI greitas iš tiesų, o greitis – ne mano arkliukas, todėl tas atrakcionas man nelabai patiko (buvau čiuožus tik vieną kartą). Bet ko nepadarysi dėl kompanijos (KVAILYSTĖ, atsiminkite, nes ir jūs ant klozeto laiką leisite, arba dar blogiau…)

Taigi, dėl tos kompanijos šmurkšt į padangas ir po komandos „atsiloškite“ mes jau skriejame ŽEMYN. Nieko nemačiau, lėkėme labai greitai, o šaltas vanduo, stipriom srovėm purškė iš visų šonų (kas vaikams labiausiai ir patinka…). Tikriausiai purškia TAIP stipriai tam, kad net nebandytum atsimerkti, o tada jauti laisvą kritimą ir BUM, kali su uodegikauliu į KIETĄ trasą.
Va TADA aš ir ATSILOŠIAU, taip kaip buvo sukomanduota, beveik išsitiesiau toje suknistoje padangoje iš skausmo.
Trasos pabaigoje, lekiant 100 km per valandą*… tai nutinka akimirksniu, ašaros maišėsi su šaltu vandeniu, bet jau nebenorėjau iš jo išlipti, nes maniau nebepaeisiu, vanduo mane prilaikė, o prižiūrėtojas kvietė medikus. Va.

Po apsilankymo „emergency“ ir skubių rengeno nuotraukų sužinojau, kad uodega nenulūžo (palengvėjo), bet judėti ir sėdėti – skauda. Tada ir ATRADAU, kad neremiant uodegos, geriausia YRA sėdėti ant KLOZETO. Jei negalvosite kam iš tiesų tas daiktas skirtas, tai visai kaip krėsliukas gaunasi, tik gaila, kad stacionariai vonios kambaryje pritvirtintas…krėsliukas kad jį kur…
Dabar turiu naują AISTRĄ – dizaininu kėdes-klozetus (kreipkitės – padėsiu). Apvaizda, matyt, man padeda ATRASTI save…

COMFY versija (foto iš interneto)

LIGHT versija (foto iš interneto)

Šios istorijos moralas – draudimas YRA gerai, NET jei jums „niekada“ niekas nenutinka. Privačioje Quiron ligoninėje, kuri patogiai randasi netoli SIAM parko (visi atrakcionų parkai turėtų turėti med. įstaigą šalia) užtrukome apie valandą SU VISAIS rentgeno tyrimais. 100% sąskaitos – padengta draudimo (mes įsigijome vietinį ADESLAS draudimą, kurio iki šio įvykio nei karto nebuvome panaudoję). Rekomenduoju, na nebent jūs nuotykių nerandate, bet va gi, – kartais nuotykiai patys susiranda mus netikėčiausiose vietose.
O Singha YRA pavojingas atrakcionas, esu tikra, kad ten kažkas NĖRA teisingai pragalvota (nebent mano uodega yra ypatingai riesta?!)
BŪKITE ATSARGŪS

Seminaras su Rūta Pivoriūniene (labai patinka), TA pagalvėlė – MANO . Rašom laiškus Kūrėjui – turėjau ką JAM pasakyti apie klozetus…

Jei jau apie parkus – mums LABAI patinka MONKEY’s PARK. Na, aišku nenuostabu, kad TOKS parkas patinka man – the Boss Monkey, bet ir vaikai jame lankosi jau kelintą kartą su malonumu.
Smagu tai, kad kiaulaites (prie ko čia Monkeys nžnau…) ten galima čiupinėti, glostinėti, maitinti ir kišti į kišenę, jei nėra prižiūrėtojų – tą vaikai valandą, kitą ir veikia, kol aš kasau iguanų pakaušius (mano numylėtinės), o Jonas groja blackberry.

Pačių beždžionėlių taip pat yra visokių: ir drąsių, ir visai įžūlių. Man patinka ilgarankiai gibonai ir papūgos. Kai viskas nusibosta, su jomis galima aptarti planus kaip išlaisvinti Rosellas, kurių tėvynė – Australija.
Geriausi gyvūnų parkai YRA gamta, todėl nesame dideli zoologijos sodų lankytojai.

Visokių Beždžionėlių būna… svarbu TUO dižiuotis 😉

O apie El Hierro – pasaulio kraštą, būtinai ir ne už ilgo 😉

— — —

*aš perdedu, sorry…

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

Žemė svyruoja ne tik kai daug Spritz’ų suragauji, bet ir ilgėliau pabuvus laive, arba pvz. pra-si-ne-šus su irklente 12 km upe.

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

44– skaičius, kurio ant torto neapsuksi, nepasidaro iš jo nei 24, nei 34 kaip praeitais metais, o jau 45 sukti ir nesinorėtų…

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

O yra tranquila manana 😊

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka: