Kategorija: #karantinas

Taip gimsta DIDVYRIAI

Buxton’o istorijos 😻

 

Dramatiški įvykiai nutika ne šiaip sau. Dramatiškų įvykių metu gali pamatyti situaciją iš visai kitos perspektyvos, kaip ir žmones.

Štai aš jau kokią savaitę KITOKIOM akimis žiūriu į savo vyrą (ir aš čia ne apie savo akių spalvą, ta vis dar smarkiai ruda 👁). Eilinę dieną mūsų kaime, besiruošiant grįžimui į Melburną, jis tapo DIDVYRIU.

Jis dar nežino kas lemta tai striukei…

Štai jums ryto pa-sa-kai-tė:

Nuėjome prie paplūdusios Steavenson upės išgerti kavos, ale atsisveikinti iki kito karto. Kaip tik kengūra užsuko parupšnoti lapų, mums smalsu paspoksoti, kad ir kiek jų jau esame matę. Mes link jos, o ji, pasirodo, maža ir baili… Pasibaidė ir tik liuokt liuokt, ir … įšoko į ledinę upę 😯 (dar tik pavasaris, tai vanduo dar žiauriai šaltas).

Srovė didelė, pagavo kaip mat. Pirma mintis: „na, čia gamta, matyt, kengūros maudosi tuose vandenyse, juk nešoktų srovėn nežinodama ką daro?!…“ Mažas gyvūnėlio sknukutis vos kyšojo plakamas vandens, upėje pilna šakų ir sūkurių, tai panyra, tai išlenda, mes persigandę sekam palei krantą, neša srovė labai greitai. Kengūra bando pasiekti krantą (priešingą nei tas, kur mes panikuojam), priplaukia, bet krantas paplautas smarkių liūčių, medžių šaknys kabo ir trukdo jai net pradėti gelbėtis. Matom, kad niekaip ji ten neišlips ir kad čia ne tas variantas, kur kengūra maudosi, nes žino ką daro… 😟 Jonas staigiai lenda vandenin, užsiropščia ant didelio rąsto ir pereina į kitą krantą, kengūra išsigąsta artėjančio dvikojo ir leidžiasi nešama srovės tolyn nuo kranto. Vanduo ją pakiša po didžiuliu rąstu, bet laimei ji išnyra kitoje pusėje, aš lekiu vienu krantu, Jonas kitu. Per vidurį, upėje, nedidelė sekluma, ten sunešta daug akmenuku ir aš mintimis ir judesiais (realiai rankomis ariu orą) genu tą vargšą gyvūnėlį ant tos brastelės. Ir, žinokite, PAVYKO (matyt žiauriai gerai mojavau rankomis)!!! Ji užstringa ant tų akmenukų, pusę kūno dar smarkiai tempia garmantis vanduo, bet galva ant akmenų. Aš pasiekti jos negaliu, per toli ir per gilu. Upės dugnas neaiškus ir pilna įvairiausių sąnašų. Jonas lenda vandenin nuo kito kranto, gylis ten dar ok, siekia užpaklį, jis atsargiai sėlina, kad leisgyvė kengūra neišsigąstų ir užėjęs iš už nugaros užmeta ant jos savo LT žaliąją striukę 💪🇱🇹

Brastelė kairėje, kengūra per vidurį ten kur mano rodyklė maža…

Tikėjosi, kad suėmus ji bus kaip mūsų šuo Marsas (na bus už ko laikyti), o tas šlapias padaras – dvigubai sunkesnis ir slidesnis, tokia sunki „sasiska“ su labai ilga uodega ir ilgais ilgais nagais. Pasisekė, kad ta „sasiska“ visiškai nesipriešino, tiesiog gulėjo visai be jėgų. Jonas ją surinko kaip kokį slime (LT slime lyg šlykš-tu-ku vadinasi 😄) ir vis pasitaisydamas, iš kelinto karto, užkėlė ant kranto. Sasiska su uodega nejudėjo, bet kvėpavo, o Jonas ją glostė glostė 💚 Aš kitame krante žliumbiau iš laimės, baimės ir dar kažko nesuvokiamo.

Tada Jonas grįžo.

Išėjo jis, o grįžo jau JIS.

Žodžiu po trijų valandų, kiek svirduliuodama kengūra atsikėlė ir dingo žalumoje. Jono rūbai išdžiuvo pakabinti ant Australijos dizaino klasika vadinamo skėčio, mano ašaras nupūtė vėjas ir visam laikui Jonas tapo DIDVYRIU.

Ne Jonas, bet didvyris in training 😀

Ir kad jūs žinotumėt kaip blyn gaila, kad vykstant TOKIAI gelbėjimo operacijai, aš ne-tu-rė-jau su savimi telefono to įamžinti. Totali suknista ironija. Todėl fotkės labai jau mizernos, bet smarkiai prizoominus matysite išgelbėtąją kengūrą kitame krante.

Gero jums ketvirtadienio, saliutas didvyriams 👩‍🚀🎆🎉

Patruliuoju

MAGNETIC sala, Australia

Šį kartą Jonas užmynė ne ant rajos, bet ant gyvatės. Užmynė ir nuėjo toliau. Gyvatė tikrai liko nesupratus, gerai, kad buvo maža 🧐, tik išsirietė ir nespėjo krimstelėti… aišku, kad buvo nuodinga (Eastern brown snake).

Aš ne ekspertas, tsakant, bet čia berods Eastern Brown gyvatė… nuodinga

Toks susitikimas su gyvate mums pirmą kartą nutiko, na kad taip TIESIOGIAI ant jos kas nors užsiliptų (siaubinga nepagarba!). Tikrai nėra, kad mes nesisaugom ir lipam ant bet ko, tiesiog viename iš žygių Magnetic saloje mes ieškojome koalų, o tos tai medžiuose auga, žiūrėti reikia į viršų, ne po kojom (beje, keliukas asfaltuotas buvo, ne šiaip šunkelis po džiungles).

West point, kur galima nusigauti tik su 4WD, čia gražiausi saulėlydžiai …

Surasti tuos pūkuotus meškinus mums sekėsi nelabai, visai nelabai, nors lankėmės saloje daugybę kartų daugybėje savo gyvenimų, todėl aš galiausiai padariau loginę išvadą, kad visi tie plakatai su meškučiais yra tiesiog MELAS ir paskelbiau, kad koalų Magnetic saloje NĖRA, nors visų kitų australiškų gyvių – kiek tik nori (įskaitant 32 rūšis gyvačių, bet Jonas užmynė TIK ant vienos).

Tas žygis buvo paskutinis, kuriame norėjau galutinai įsitikinti, kad net ranger‘iai makaronus kabina, nes būten jie mums nurodė jog „The Forts walk“ prieš porą savaičių buvo pastebėtos koalos. Ne tai, kad mes tų meškinų nebuvome matę, bet žinot kaip užknisa, kai kiekviename lankstinuke apie salą matai tuos pūkuotus snukelius, o iš tiesų net ir įdėjęs pastangų nei vieno nerandi 😤.

Koalos, po galais?!?

Tačiau, mano loginė išvada buvo PANEIGTA. Naujai sutvarkytame „The Forts walk“ koalos TIKRAI kabalavo ant šakų, nors ir reikėjo jų akimis paieškoti. O štai gyvatės mėtėsi ant tako nei ieškotos, nei prašytos. Beje, „The Forts walk“ verta nužygiuoti net ir be koalų, vaizdai viršuje leidžia sparnams išsiskleisti ir skęsti kartu su jūros ereliais, kurie suka lizdus ant salos uolų.
Nuotraukose Arthur bay ir Florence Bay einant “The Forts walk“

Magnetic sala yra mano kelionių meilė. Va kai kažkas įkrenta į dūšią, įkrenta. Aš, matyt, prie salos krantų kokia žuvimi gyvenau ar krabu, o gal ta pačia koala.

Viršuje Horseshoe bay, kuris atrodo tęsiasi amžinai.

Australija vis dar gyvena IZOLIACIJOS rėžime. Tikslas – NULIS Covid atvejų, o vakcinacija SMARKIAI atsilieka (pilnai pasiskiepiję yra vos 10 proc suaugusiųjų). Taigi…. NULIS Covid palaikyti įmanoma TIK  žiauriai apribojant judėjimo/veiksmų laisvę ir ta laisvė pas mus yra ŽIAURIAI apribota. Kai tik vienoje iš 8 valstijų Covid atvejų paauga iki dvigubo skaičiaus (aš nejuokauju, kalbu apie 10, 11, 20 atvejų), valstijos už-si-da-ro viena nuo kitos, judėjimas viduje apribojimas 5 km, o į šalį patekti apskritai yra misija neįmanoma, išvykti galima kiek paprasčiau tik išvykstant SU VISAM.
Planai non-stop atšaukiami, keičiami, ir panašiai, net nenoriu įsivaizduoti viduje Australijos skraidančių avialinijų darbo chaoso, kuris, beje, tampa norma, nes “snap lockdown’ai” įvyksta žaibiškai, ryte dar niekas nieko neįtaria, o po pietų, jau viskas uždaryta, vaikai vėl mokosi internetu. Melburnas lockdown’uose +/- 140 dienų…
Todėl galite įsivaizduoti jausmą, kuomet sėdėjau lėktuve (pirmą kartą per pusantrų metų), kuomet valgėm bet ką iš lėk-tu-viš-ko meniu ir gėrėm bet kokį putojantį, galite įsivaizduoti tą įsitempimą ir blyn naujai išsivysčiusią baimę, kad TUOJ TUOJ kažkas atsitiks ir viskas vėl apsivers aukštyn kojom…

Dar tik Melburno oro uoste, bet jau LINK lėktuvo 😀

Bet ATOSTOGOS realiai ĮVYKO, ATOSTOGOS neturėjo būti atšauktos, keičiamos ar apverktos!!! Tikrai atsipalaidavau tik tuomet, kai įsėdau į keltą keliantį į salą, nes vis bijojau, kad mus sulaikys Queensland’o valstijos policija ir išsiųs atgal į Victorijos valstiją (prieš pat išvykstant, rajone, kuriame gyvename, šalia kavinės, kurioje geriame kasdieninę kavą, rūbų valyklos darbuotojui diagnozavo covid‘ą. Tai reiškė, kad mes išvykome iš raudonos zonos…), bet…

Magnetic mūsų laukė.

Saloje žiemą geriausia pasileisti plaukus ir varyti BE STOGO!!!

Tokia pat rami, tokia pat nutolusi nuo rūpesčių ir didelio pasaulio, tokia, KOKIOS jos NEPAPRASTAI buvau pasiilgusi. Saloje nesilankiau ketverius metus, o man tai labai daug. Sakau, ten kažkas YRA. Kažkas labai labai man.

Be to, ten žiemą – tobulas klimatas, 23 laipsniai ore ir vandenyje, 320 vnt. saulėtų dienų per metus, nei vieno šviesoforo, 10 km asfaltuoto kelio ir 25 km takų žygiams, bei 23 paplūdimiukai (dalis pasiekiama tik vandeniu, dalis paprakaitavus žygiuose). Tiesiog salele, maždaug 5 km x 7 km su 2300 vietinių gyventojų ir 800 koalų (cha cha tai jau taip 🤔).

Yra ir tokių vietelių, čia gyvena daug paukščių ir dar ko nors ….

Ne, aborigenų čia nebėra ir salos niekas nebevadina senuoju pavadinimu Yunbenun, kaip ją vadino Wulgurukaba žmonės tūkstančius metų. Praeito amžiaus pradžioje paskutiniai Wulgurukaba buvo išgyvendinti ir priversti išvykti į rezervatą žemyne. Baltieji užgrobėjai, t.y. kapitonas Cook plaukdamas su įgula pro šalį 1770 m. nebesusitvarkė su laivo kompasu ir pasižymėjo, kad aplink salą tvyro keistas magnetinis laukas, taigis ir dabartinis pavadinimas MAGNETIC sala.

Geoffrey bay, atoslūgis atidengė koralinį rifą, kuris kažkada dar buvo gyvas. Sala yra apsupta koralinio rifo, tik jis vis labiau nyksta…

O dabar STAIGMENA 💥
Tą vakarą, kai mes AT-skridome, iš salos IŠ-skrido mergina, kuri atnešė vienintelį Covid atvejį į Magnetiką… Trečią mūsų atostogų dieną salą uždarė į lockdown’ą 😂😂😂. O mane tiesiog purtė isteriškas juokas 😆😆😆 (nėra sukurto teisingo e-moji tai emocijai)

Ta proga:
🍧Lukai pakilo temperatūra (iš laimės, matyt, kad tas vandenynas TOKS šiltas ir viskas TAIP fainai),
🧻 Turistai išpirko visą tulikinį popierių,
🧘‍♀️ Aš isteriškai pasijuokus nusprendžiau, kad jei jau sėdėti lockdown‘e, tai Magnetike.

Tos trys palmės, Magnetic saloje vis pasidarom prie jų fotkę (ps. krūmo už jų anksčiau nebuvo… :D)

BET jei rimtai, suvaržymų saloje net nepajutome. Mūsų tikslas keliaujant būna leisti laiką atokiau nuo masės žmonių (deja, per vaikų atostogas tai yra sunkiai įgyvendinama, ypač, kai VISI australai yra priversti ilsėtis tik Australijos ir dažniausiai TIK savo valstijoje), bet mes žygiavome ir kopėme takeliais į atokius paplūdimius ir ten jautėmės beveik vieni ir VISIŠKAI laimingi.

Visų laikų visų keturių mėgiamiausias – Radical Bay (foto su J viršuje), panašaus nerealumo Balding, toliau Florence ir Arthur bay ir aišku vienišas ir tuščias West point, kur patys gražiausi sulėlydžiai (iki jo pėsčiomis patingėjome, apie 8 km, bet nusigavome su 4WD) Va ten, saloje, žiemą oras tikrai tinkamas mašinai be stogo, ten vėjas šiltas, o vaizdai ir garsai rauna stogą.

Pakleliui nuo Geoffrey Bay iki Nelly Bay

Kiekvieną vakarą atėjus tropinei sutemai pasipildavo šikšnosparniai, kukabūros „juokdavosi“ savo visiškai crazy balsais, o curlews paukštukai blaškydavosi aplinkui ant savo ilgų kojų ir taip gailiai ir garsiai spiegdavo, kad Jonas kokiame nors vakariniame telefoniniame meet‘e turėdavo išsijungti mikofoną 😲..

Lockdown‘as rojuje tęsėsi tik tris dienas, nes saloje daugiau covid atvejų neatsirado, bet Viktorijos valstija (kur yra Melburnas) užsidarė nuo Queensland‘o (kur yra Magnetic sala) ir grįžti į savo valstiją rezidentai galėjo TIK su dviejų savaičių griežtu karantinu, be galimybės iškelti kojos iš namų (nei maisto, nei mankštos, nei…). Pažįstami pasakojo, kad policija vis užsukdavo patikrinti… Mes, tuo tarpu, toliau GYVENOME saloje.

Tai buvo visai nesenai, praeitą savaitę, iki mūsų grįžimo iš salos Melburnas spėjo ATSIDARYTI (taigi išvengėme dviejų savaičių karantino) ir iš naujo UŽSIDARYTI į žaibišką lockdown‘ą NR. 5 🤹‍♀️

Taigi nuo šiandien vėl visi persikėlėme į virtualųjį gyvenimą. Vaikai mokosi internetu, visi renginiai atšaukti, skrydžiai nuimti, darbai kabo. Eilinis chaosas mūsų kieme.

Kitą savaitę važiuojam su Jonu antram skiepui. Nebekvestionuoju nieko, važiuoju, nes amžino lockdown‘o variantas tikrai ne man.

Linkėjimai jums iš didžiosios salos 👣

Atradau TOKĮ smagumą….. oh yeah, baby

ŠVENČIAM 🍨

44– skaičius, kurio ant torto neapsuksi, nepasidaro iš jo nei 24, nei 34 kaip praeitais metais, o jau 45 sukti ir nesinorėtų…

Kai Tenerifėje žaisdavome tinklinį viena komandos narė, kuri buvo labai šauniai atrodanti rusė mane protino savo metų niekam nesakyti, nes na geriau apsimesti, kad mum amžinai KAŽKIEK ne tiek kiek yra… bet aš visai gerai jaučiuosi su tiek kiek yra, juolab, kad apsukus 44-is gaunasi TAS PATS.

Man čia patinka, aš jus mėgs-tu🧡🧡🧡

Be to, mūsų pasaulio pusė perėjo į Yang globą, pusiausvyra VISGI egzistuoja, nors kartais tuo sunku patikėti. Va, jūs skaitote ir ne-su-tin-ka-te, Europoje dabar FUI, virusas nepasiduoda, o ir tamsusis metų periodas atlingavo. Nuoširdžiai jus užjaučiu, RIMTAI, bet negaliu nesidžiaugti, nes mums dabar – JĖGA. Kai buvo 💩, juk ir rašiau, kad totalus 💩💩💩. Beje, aš nepasiduodu iliuzijai, kad viskas dabar taip skaisčiai ir klosis, tikrai pasimokiau, kad gali OPT ir nelikti nei žydro dangaus, nei šypsenų po kaukėm. TAIP, mes vis dar su kaukėm viduje ir lauke, nors pas mus 0️⃣ atvejų.

Čia TIKRAI ne ‘bubble tea’, man tas ‘STEBUKLAS’ buvo labai šlykštus

Savaitgalį pustom padus į kalnus, tikiuosi trąsos (hikin‘ti) bus atidarytos ir mes kaip reikalas pasibastysime. Geriau ir nesuglavočiau atšvęsti VISKO iš karto. Pvz savo gimtadienį aš jau švenčiau prieš mėnesį, nes buvo fainas oras ir mes nerealiai praleidom dieną, tada švenčiau jį dar kelis kartus, kai labai skaniai valgiau ir aišku per tikrąją dieną (čia ką tik), o ji šiais metais buvo tiesiog TOBULA. Manau, tai pats geriausias būdas švęsti (bet ką), – tada kai tam yra NUOTAIKA ir PALANKIOS SĄLYGOS.

Jaučiu, kad po truputį niurzga manyje atšyla ir mutuoja į kažką labiau Miau. Man čia patinka. Čia gal irgi TAS skaičius, kurio neapsuksi, gal imi ir pagaliau SU-SI-TAI-KAI, kad dabar VA taip ir bus. Oi tikrai nesakau, kad aš apkabinu savo raukšles ir visas jas myliu, nekalbinsiu čia makaronų, aš raukšles lengva širdim atiduočiau, kad ir kokios jos visos mano, oi prašom IMKIT, man visai negaila. Va, savo patirčių neatiduočiau ir, matyt, tos patirtys su raukšlėmis kažkokiais paslaptingais saitais susijusios… Yin ir Yang ne kitaip. Taigi, raukšlės lieka, skaičius irgi.

Gimtadienio proga, mano chebra, uždarė mane į namuose pagamintą nerealų “Escape room“ pavadinimu “Crazy grožio salonas“, vos pabėgau…. jie dabar profesionaliai galės pradėti tokius sa-lo-nus kepti, kaip ir naujas verslas nusimato 😎

O ką, jūs mielučiai, beveikiate? Lapkritis Lietuvoje tiesiogiai tą ir reiškia…., tiksliau – Šlapkritį ir visą kitą su tuo susijusį malonumą. Bet aš galvoju, kad vistiek GERAI, kad vasarą prisišventėte be kaukių ir ribojimų, galima dabar arbatą prie židinio gerti ir Kalėdų laukti.
O mes tiek nuotykių prisiregistravome, dabar belieka juos pildyti 😉

Apie aistras. Melburnas

Tiesa, kad po n mėnesių lockdown‘o, KAŽKADA, gerokai PO TO, prisiminus kas vyko, situaciją vertinsime kitokiomis akimis. Norėtųsi prisiminti save patraukliai susiturėjus, apsigaubus dzen, ar kažkaip ten nepatyrus emocinių kraštutinumų, bet… Manau svarbiausia savęs neapgaudinėti. Aš pvz tikrai išgyvenau ĮVAIRIAUSIUS emocijų atspalvius ir dar nežinia kokių tų atspalvių, noriu nenoriu, teks atrasti. Bet svarbiausia visame tame, mieli draugai, – NEPRARASTI HUMORO JAUSMO. Aš čia apie bet kokias, gyvenimo jums metamas pirštines, ar tai būtų epidemija ar rinkimai.

Marsas žino, kad visokių tų likimo pirštinių/liemenių gali būti…

Mums labai pasisekė, kad gyvename prie vandenyno, (na sėkmė, kaip žinia, dažnai eina koja kojon su nuosekliu tikslo siekimu) todėl per lockdown‘ą turėjom ir turim galimybę sportuoti ar vedžioti Marsą paplūdimyje (5 km spinduliu nuo namų). Bet fainiausia yra tai, kad įsigijus irklentes mes galime išvaryti sau, o Marsą ramia širdimi palikti pakrantėje, grįžę, kad ir po valandos, rasime jį TOJE PAČIOJE vietoje žvejojant. Ir niekas nieku gyvu neištems jo iš vandens.

Dvikojai, atstokit!

Prieš atrandant savyje žveją Marsas išbandė save ir kitokiame amplua (aš gi nesakiau, kad viskas yra aišku nuo pat pradžių). Taigi, pradžioje Marsas buvo šunų pliažo siaubas, tiksliau – nenuilstantis ‘Humping King’ (kas nežinot KAS TAI yra, žr piešinuką su višta).


Nespėjus atsegti nuo pavadėlio, Marsas imdavosi reikalo ČIA PAT parversdamas pirmą pasitaikiusį šunytį, ją, jį, juos…..mažus, didelius, gauruotus ar ne, BE diskriminacijos. O taip, Australija šiuo atžvilgiu yra labai liberali. Čia vaikai mokykloje aiškinasi apie ‚transgender‘, skaito knygas apie dvi mamas ar du tėčius ir tie, kas jaučiasi negerai gimę mergaitės ar berniuko kūne, gali dėvėti priešingos lyties uniformą ir Mx. yra laisvai naudojamas vietoje Ms. Mrs. ar Mr. Australija ir Lietuva šiuo atžvilgiu taip toli viena nuo kitos kaip ir žemėlapyje, ir, man atrodo, VIS DAR tolsta…

Atsipalaiduokit, žmonės, mes visi skirtingi

Bet nukrypau, taigi Marso anti-diskriminacinis hum-pi-ni-mas buvo aiškiai išreikštas Marso pašaukimas, tačiau tik su savais (ta prasme Marsietis skiria gyvus ir negyvus daiktus, jam pagalvė ar jūsų koja tikrai nebūtų įdomi). Bet, deja, ne visi šeimininkai sutinka, kad „humpinimas tai lyg tam tikras susipažinimas, letenos paspaudimas, tik išreišktas kitokiu judesiu“. Todėl Marsas nebūtų Marsas, dėl šventos ramybės, spjovė į šunis ir tapo žveju.

Pirmiausia žvalgomi žvejybos plotai

Bet ir čia ne viskas paprasta. Vargas dabar su pi-lie-tiš-kais praeiviais, kurie skambina mums norėdami pranešti apie vienišą šunelį vandenyne, kuris visiškai nekreipia į juos ar jų šunis dėmesio… (žmonės, apsispręskit, norit humpinimo ar ne?!?)“ Prie pavadėlio su mūsų tel numeriais dabar prikabinom užrašą „I am fine, I am fishing…mate…“, tikiuosi pilietiški praeiviai nepraneš savivaldybės darbuotojam apie TOKĮ nukrypimą. Aš kartais susimąstau KIEK kišimąsis (geranoriškas ar ne) ne į savo reikalus yra OK.

Marsius savo stichijoje

Kai mums jau visai garuoja smegenys – užsikeliame Marsą ant teniso stalo. Tas apseilėtas kamuoliukas ir labai subraižytas stalas yra niekis prieš Marso aistrą. Tokio PASIŠVENTIMO galima nuoširdžiai pavydėti. Negailėdamas savęs, skrydyje nuo stalo paskui lekiantį tikslą, Marsas primena, kad GYVENIMAS EINA DABAR, reikia nerti ten, kur šaukia širdis, nes tik taip gimsta čempionai.

Focus marocus

Lockdown’o užrašai. Melburnas 🤪

Dabar man visiškai aišku, kad esu ‚du and dviejų‘ tipo žmogus. Matot, per mūsų nesibaigiantį ‚lockdown‘ą‘ atėjo DAR vienos vaikų atostogos (Australjoje mokslo metai prasideda vasario pradžioje ir baigiasi gruodžio viduryje). Dvi savaitės išlauktų, užtarnautų savaičių, kuomet galima atsiplėšti ir lėkti kur akys veda ir širdis šaukia, oi, t.y. bū-da-vo galima.

Dovana man …

Visgi (užspaudus 🤬 ir nepaisant 🤬) buvo nuspręsta atostogas pradėti kaip ir planuota – PALAPINĖJE, nors ir nekeičiant koordinačių 🙄.

Mūsų palapinė – 6,5 metro ilgio, aha aha, ir Jonas joje stovi nesilenkdamas, be to yra TRYS kambariai. Žodž visiškas ‚GLAMPING‘ (glamorous+camping naujadaras).

Prie to dar išlankstomos lovytės, čiužinukai, miegmaišiukai ir ŠVIESA patapinės viduje (o TAIP, led‘ų karoliukai, tik spust ir matai, nereikia išsižiojus vaikščioti tikintis, kad nuo to prašviesės). Vakare dar kokteiliukas ir stalo žaidimai su vaikais prie multifunkcinio teniso stalo su mi-ni-ma-liais užėjimais į dviaukštį ‘priestatą’ pasiimti KO NORS skanaus iš spintelės,,, o TADA į palatkę 🥳.

Vaikai – devintame danguje, Jonas kažkaip irgi nor-ma-liai nusiteikęs, o man va nežinau… Bet einu su visais, taisausi į lovytę, spusteliu mygtuką, guliu. Jėga. Taip guliu kokią valandą vis kvėpdama šviežią orą pro tinklelį ir mintydama, kaip gi FAINA miegoti lauke. O tai, kad pakaitomis siauroje lovelėje vis nutirpsta kuri nors kūno dalis yra VISIŠKAS menkniekis, tereikia vieną, kitą, dešimtą kartą apsisukti…

Joms visai dzin..

Pirmą valandą nakties suvokiu, kad jau PRI-SI-KVĖ-PA-VAU 🥴 Ryžtingai apsikabinu pagalvę ir neriu lauk, kol visi mė-gau-ja-si… Staigiu judesiu susidoroju su užtrauktuku, pro stiklines duris, aukštyn laiptais, tamsoje ten kur TIKSLIAI žinau, kad rasiu savo patį mieliausią ‚du and dviejų‘ guolį.

Sekančią naktį lovoje miegojo ir Jonas, o mergaitės į palapinę nusitempė žiurkytę Luną su jos namu. ‘Whatever works’ nusprendžiu, pati jaučiuosi nostabiai pri-si-pa-la-pi-nia-vus.

New Normal – atidariau sezoną su Karūna.

Nuo to laiko Marija vis dar miega namie ant grindų… o aš, KĄ aš, – manau svarbiausia IŠ TIESŲ žinoti ko tu, žmogus, nori.

Svarbu neperlenkti lazdos ar ne?!

Eina septintas (su nedidele pertrauka) ‘lockdown’ mėnesis down-under, saloje, kur žmonės YRA kitokie…

Life sucks… and then you die. Stage 4 lockdown – Melbourne.

Melburno realijos tokios: TAIP, pas mus VIS DAR 4 lygio suvaržymai, judėjimas apribotas 5 km, jokių svečių ar įprastų mokyklų, sportuoti lauke leidžiama iki 1 val. Kaukės visur (išskyrus sportą), o po 20 val. vakaro išeiti iš namų NEGALIMA. Ligos atvejų mažėja, suvaržymų ne.
Žinoma yra išskirtinės sąlygos visiems ‚essential services‘ kaip pvz. sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams, supermarketų darbuotojams ir ŽINOMA sta-ty-bi-nin-kams. Australijoje tai yra privilegijuota kategorija. Trumpai tariant „Jei esi triedis (trades person) ir turi intymių santykių bet kurioje Melburno vietoje – esi Karalius.“ Tuomet tau 5 km taisyklė galioja keletoje namų (savo ir intymaus partnerio), na ir aišku galima važinėti TARP savo ir intymaus partnerio namų. Šiuo atveju rekomenduotina intymius partnerius rinktis ne pagal įprastus kriterijus, bet geaografiškai, taip turėsite daugiau judėjimo laisvės. Štai kaip karantinas sparčiai keičia nusistovėjusias normas.

o taip, ‘suckers’, dabar jūs mano…

O štai mūsų Šo karantinu džiaugiasi, jis gali ramiai miegoti įsiknisęs į savo kilimėlį ir būti tikras, kad nubudus bet kuriuo metu mes visi vis būsime namie. Ir žinoma skirsime jam daugiau dėmesio ir žaidimų, absoliuti šuniška idilė.
Tik vakarais Jonas jį ne-le-ga-liai veda nusičiurkšti, nes ta 20 valanda visuomet praeina nepastebėta.
Kalbant apie čiurškimą, ar aš jums pasakojau apie super ne-pa-to-gią situaciją į kurią mane tas nusilengvinimo procesas buvo įstūmęs? Žodž…. vieną kartą Marsas ‚apvarė‘ žmogų. Tikslingai. Na, reik pasakyti, kad nebuvo tai tik Marso prastas pasirinkimas, TAS žmogus GULĖJO visai ne vietoje. Įsivaizduokite – šunų parkas, o TAS guli sau ant šono, stebi, nejuda, šunys aplinkui draikosi, šuniškus reikalus aptarinėja. Ateina Marsas, uosto jį, TAS dar labiau nejuda, apsimeta rąstu, SĖKMINGAI, nes Marsas pakelia koją ir pažymi “savo rąstą“. O aš, KĄ AŠ, stoviu šalia visiškai apšąlusi prie TO dar labiau apšąlusio rąsto ir jaučiu, kaip staiga mane apleidžia kalbos dovana (šiaip, aišku, man prie visko dar ir juokinga…) Nei tą Marsą bausti, kad rąstą apvarė, nei kaip TĄ begulintį nuvalyti. Mekendama atsiprašymus, kad Marsas TAIP nie-kuo-met nesielgia, dumiu kuo toliau. Na rimtai, NĖRA Marsas ant žmonių čiurkšlės leidęs, bet čia TAS pirmas kartas, kuris pasitaiko, kaip ir karantinas, ir antras karantinas, ir blyn niekad nežinai kokie: geri ar ne-la-bai pirmi kartai dar laukia.

Ne, čia ne rąstas, čia brolis dvynukas

Štai sėdim dabar apriboti 5 km spinduliu, nors kelionės iš esmės buvo viena didžiausių priežasčių kodėl keitėm kontinentus… Kad mintys nesivystytų į gailestį aš GAMINU desertus ir DAR desertus. Gaminimas – paprasta, konkreti užduotis, aš ją atlieku ir gaunu momentinį pasitenkinimą. Šiuo metu labai tinkama formulė. Dar ši crazy izoliacija sugrąžino aptilusį bendravimą, su dviem savo draugėm, kurių viena Dubajuje, o kita dabar šlaistosi po Lietuvą, „susitinkame“ porą kartų per savaitę jogai on-line. Man bendravimas internetu na ne-la-bai, VISAI nelabai  bet va prisiverčiau priimti realybę ir naudoti TAS priemones, kokios yra ir, žinokit, visai jėga. Ne, tai ŽINOMA, rinkčiausi kavą/vyną/morkų sultis su žmogaus pačiupinėjimu, bet joga on-line yra geriau, nei rąsto poza vienumoje, patirtis sako, jog ir šunes tuomet nesiskaito…

Na nereali patirtis visi tie BEVEIK metai 😮 Australijoje, na vi-siš-kai KITAIP nei tikėtasi, beveik NULIS kelionių, gaisrai, virusas, karantinai, daug ledų ir šokolado, nei vienos dienos be vaikų ir labai labai DAUG apsikabinimų. Pasaulis apribotas ir perkeltas į namus, įskaitant mūsų šeimos pomėgį “Escape rooms“, dabar tą IRGI darome namie… žmogus YRA super adaptyvi būtybė, nors nesu tikra, kad man patinka tą savybę vystyti (bet ne apie tai gi).
Super penktadienio, chebryte, nepamirškite “Life sucks … and then you die“ xx

su MEILE 🤪

Žvejyba ir Melburne – žvejyba 🎣

Aš pradedu įsikirsti į karantiną, neigimo ir priešinimosi stadijos baigėsi, vyksta adaptacija. Kasdieniniai susirgimų skaičiai nepasiduoda Australijos medikų prognozėms, viltis kad atidarys mokyklas blėsta, TENKA traukti meškeres (čia tiesiogine prasme).

Žvejas profesionalas Nr 1

Su kibiru krepšelyje, kauke ant veido, užrasojusiais langais ir mėgėjų entuziazmu, minam iki molo savo kaime. Įsitaisome ilgoje eilėje šalia senokai sutūpusių žvejų ir užmetam savąsias plūdes į vandenyno ruožą tarp prieplaukos ir molo. Jonas pasiskaitė, kad turi kibti „pinkiai“ (taip vadinami maži ‚australasian snappers‘,  lietuviškai galbūt jūriniai karšiai arba banginiai), taigi užkabina tokius nemažus kablius, o ir masalas būtent TAS, kurį mėgsta tie, kas turi mums kibti. Merkiam meškeres ir sėdim.

Sėdim, sėdim, a nei timpt.

Tuo tarpu tarp mūsų ir kitų žvejų yra šiek tiek atstumo, visgi karantinas, visi su kaukėm, diena nuostabi. Renkasi vis daugiau žvejų-turistų (matot, žvejoti oficialiai leidžiama per mūsų karantiną) ir tas nedidelis tarpas skiriantis mus nuo kitų užsipildo dviem kinietukais. Meškerės jų OHO kokio ilgio, kibirai ir kiti reikalai visai nepanašūs į mūsų… Aš tyliai pradedu abejoti žvejo Jono kompetencija, o kai kinietukė pradeda traukti žuveles PO DVI vienu kartu VOS TIK užmetusi, pasitikėjimo pamatai pamėlynuoja. Kaukė ir akiniai nuslepia mano nuostabą ir pražiotą burną, bet, matyt, kažkokius gailius cypiančius garsus nevalingai išleidau, nes kaimynai samteliu pradėjo mūsų žuvavimo pusėn mėtyti masalą. Buvau jiems be galo dėkinga. Aišku neiškenčiau nepaklausus „WT.. heck, kaip čia yra, KĄ jūs ant to kabliuko segate ir iš viso, ką mes darome ne taip?“
Pasirodo NE TAIP buvo visas sąrašas: masalas ne tas, kabliukai ne tie, meškerės irgi ne visai tinkamos, o ir žuvį NE TĄ gaudome, kimba pailganosės, blizgančios ‚garfish‘, ale stintos, ir joms reikia mažulyčio kabliuko ir mažulyčio gabaliuko vištos arba ‚silver fish‘. Nieko iš išvardintų dalykų mes – žvejai profesionalai, neturėjom. Diena buvo nerealiai graži, vandenyno kvapas, saulė, be vėjo… faina stebėti vandenį ir nejudančią plūdę…. Ane?!

Už tai mūsų dviračiai gražūs…
One that didn’t get away

Pastebėjau, kad žmonės per karantiną kažkaip su-ge-rė-jo, rimtai, man vis kas nors gerą žodį pasako, ar pagalbą pasiūlo, kai prie parduotuvės prikrovusi dviračio krepšius jo apsukti nebegaliu, arba… paima mano meškerę, užkabina, ne vieną, o DU TEISINGUS kabliukus, “pasėja” vištos pašarų į vandenį, kad pašauktų MAN žuvų ir dar duoda TOKIO masalo, kad tik užmetus plūdė pradėtų judėti…

Ilganosės skaniašonės

Išeidami kinietukai į mūsų žalią, naminį kibirą, kuriame plauname grindų šluostes 😎 supylė per-tek-li-nį savo laimikį, matote, jie per tą trumpą laiką prisigaudė PER DAUG.

Mūsų žaliasis turi daug paskirčių – kraustomės (čia tą paskutinį kartą 😉

Tas karantinas, EINA SAU, rytoj vėl trauksim žvejybon, šį kartą su mergaitėm, teisingu masalu, ir aišku savo žaliu kibiru.

Karantinas Nr 2. Melburnas

Man kažkodėl FB vis meta reklamas su žaviais vyriškiais pasidabruotais smilkiniais su klausimu „…want to date men in their 40’ies?”
………………………………………………………………………………………………………
Jonas sake jam tokių klausimų niekas nekelia?
Įdomu kodėl? 🤔
O ir tas ‘macho’ patinų paradas ekrane labai jau nepasiekiamas, net jei ir turėčiau teigiamą atsakymą į tą FB klausimą, susitikti juk negalėčiau, tai kam man tas meniu?!

IMG_0609
Išsirinkau šitą, bet rašo “unavailable“….

O karantinas Nr 2 man primena trilerius apie epidemijas (policija, žmonės apsauginiais kostiumais, kaukės, nerimas) ir nereikia čia pamokslaujančiu tonu aiškinti kaip gi gerai, – tėvai grąžinti į namus, vaikai nesišlaisto gatvėmis, daugiau laiko kartu ir pan., man asmeniškai patinka ir kai vaikai mokykloje, ir kai šlaistytis galima kiek tik nori ir kur nori. Bet taip, tenka pripažinti, kad pasaulis gali VA TAIP imti ir pasikeisti, o blogiausia, kad gali ir ne-be-a-tsi-keis-ti atgal. Nežinia užknisa, bet džiaugtis šia diena padeda tai, kad visgi laisvės pas mus kažkiek yra, galima sportuoti lauke, važiuoti į darbą, jei negali dirbti iš namų, galima maistą ir kavą pirkti išsinešmui ir patikėkite, kavinės gyvena puikiai (valstybė vis dar smarkiai padeda), driekiasi eilės laukiančių kavos, nes visi nori save pa-guos-ti ir ap-si-do-va-no-ti, o žiūrėk ir pabendrauti per atstumą belaukiant toje eilėje. Maisto parduotuvėse taip pat yra, netgi popieriaus 💩 valyti, nes jį nor-muo-ja 😅 Štai ką daro patirtis.

IMG_0357
Žygiai miškuose tarp karantinų, gerai, kad spėjome prasipūsti makaules Yarra national parke

Ir žiema Melburne – nereali, tikrai negalvojau, kad taip dažnai kartosiu “myliu žiemą”, net pliažo tinklinį TARP karantinų žaisti buvo smagiau žiemą, nei vasarą, trumpom rankovėm ir beveik be vėjo. Dabar beliks stalo tenisas, kurį neapsikentusi vakar užsakiau ir labai tikiuosi, kad jis nebus “out of stock” kaip visos aliai vienos normalesnės gym’o staklės. Pardavėjai sakė “oooo, tos tai jau per pirmą karantiną išpirktos”, o kada užveš naujų į mūsų salą niekas nežino. Blyn tikrai jaučiuosi labai toli nuo visko, ypač kai nėra pasirinkimo būt kažkur kitur. Bet jei ig-no-ruo-sim karantiną, žiema, kai žydi našlaitės ir kai kurie eukaliptai, vakaro tamsoje kvepia kaimynų krūmai ir nereikia valytis batų ar skalbti Marso letenų + papilvės po pasivaikščiojimų, – man labai tinka. Izoliacija, vėlgi, kaip į ją pažiūrėsi. Kažkur nėra tos izoliacijos, nes ji tiesiog ne-į-ma-no-ma, kažkur grėsmė yra ne tik virusas, bet ir kariniai konfliktai, kažkur dar ir badas… staiga IZOLIACIJA pradeda atrodyti kaip prabanga.

IMG_0616
Žvejyba tai procesas… 🤔

Šiąnakt buvo palei nulį, namai ryte atvėsę iki 17-os laipsnių, o lauke rūkas. Marsas nardo ir aš matau ežiuką ir arklį iš TO filmuko, o TĄ knygą (S. Kozlov “Ežiukas rūke”) jau n metų skaitom su mergaitėm, vakarais, kai būna laiko, visi (ir Jonas) išsirenka po pasaką tiesiog durdami pirštu turinį ir skaitom… nerealiausia, kad po tiek skaitymų vis atsiranda dar neskaitytų, kas teoriškai neįmanoma, bet praktiškai BŪTENT taip yra… Yra keletas ypač mėgiamų istorijų tapusių šeimos folkloru, todėl kai kuris nors pas mus užtraukia “Kvepianti slyva…” kiti iš karto dai-nin-gai prisijungia “Į varguolio lūšnelę…”, o pasakojimas apie Australų keršąjį… ooooooo, nežinia kas to Sergejaus galvoje darėsi kai jis rašė tas istorijas, gal irgi koks karantinas, bet greičiau sa-va-no-riš-ka izoliacija kasdien švenčiant balandžio 20-tą 👽👽👽
WZUC8670Grįžtant prie žiemos temos, aš vis stebiuosi spalvotomis papūgėlėmis, kurios niekur neišskrido, jų pilna aplinkui ir visai gali būti, kad Melburne jos žie-mo-ja atskridusios iš Tasmanijos salos, kuri nutolusi nuo Australijos žemyno per 240 km. Žinoma joms čia šilčiau, nei Tassie saloje už kurios tik Antarktida, bet man vistiek tos spalvotos plunksnos asocijuojasi su tropikais. Taigi gyvename tropikuose su nuline temperatūra (naktį) ir man vis labiau ir labiau čia darosi gera. Dviratis pagaliau naudojamas pagal paskirtį ir dažnai, nes čia nėra kalnų ir kalvelių kaip Tenerifėje, saulė šviečia, bet nesvilina ištisai ir galbūt kažkas pasikeitė manyje, kad aš taip džiaugiuosi, o gal tiesiog viskam savas laikas.

IMG_0542
Kasdieninis projektas

IMG_0563
Projektas kabantis mintyse (čia aš apie giliau nei graffiti)… TBC

 

%d bloggers like this: