MAGNETIC sala, Australia

Šį kartą Jonas užmynė ne ant rajos, bet ant gyvatės. Užmynė ir nuėjo toliau. Gyvatė tikrai liko nesupratus, gerai, kad buvo maža 🧐, tik išsirietė ir nespėjo krimstelėti… aišku, kad buvo nuodinga (Eastern brown snake).

Aš ne ekspertas, tsakant, bet čia berods Eastern Brown gyvatė… nuodinga

Toks susitikimas su gyvate mums pirmą kartą nutiko, na kad taip TIESIOGIAI ant jos kas nors užsiliptų (siaubinga nepagarba!). Tikrai nėra, kad mes nesisaugom ir lipam ant bet ko, tiesiog viename iš žygių Magnetic saloje mes ieškojome koalų, o tos tai medžiuose auga, žiūrėti reikia į viršų, ne po kojom (beje, keliukas asfaltuotas buvo, ne šiaip šunkelis po džiungles).

West point, kur galima nusigauti tik su 4WD, čia gražiausi saulėlydžiai …

Surasti tuos pūkuotus meškinus mums sekėsi nelabai, visai nelabai, nors lankėmės saloje daugybę kartų daugybėje savo gyvenimų, todėl aš galiausiai padariau loginę išvadą, kad visi tie plakatai su meškučiais yra tiesiog MELAS ir paskelbiau, kad koalų Magnetic saloje NĖRA, nors visų kitų australiškų gyvių – kiek tik nori (įskaitant 32 rūšis gyvačių, bet Jonas užmynė TIK ant vienos).

Tas žygis buvo paskutinis, kuriame norėjau galutinai įsitikinti, kad net ranger‘iai makaronus kabina, nes būten jie mums nurodė jog „The Forts walk“ prieš porą savaičių buvo pastebėtos koalos. Ne tai, kad mes tų meškinų nebuvome matę, bet žinot kaip užknisa, kai kiekviename lankstinuke apie salą matai tuos pūkuotus snukelius, o iš tiesų net ir įdėjęs pastangų nei vieno nerandi 😤.

Koalos, po galais?!?

Tačiau, mano loginė išvada buvo PANEIGTA. Naujai sutvarkytame „The Forts walk“ koalos TIKRAI kabalavo ant šakų, nors ir reikėjo jų akimis paieškoti. O štai gyvatės mėtėsi ant tako nei ieškotos, nei prašytos. Beje, „The Forts walk“ verta nužygiuoti net ir be koalų, vaizdai viršuje leidžia sparnams išsiskleisti ir skęsti kartu su jūros ereliais, kurie suka lizdus ant salos uolų.
Nuotraukose Arthur bay ir Florence Bay einant “The Forts walk“

Magnetic sala yra mano kelionių meilė. Va kai kažkas įkrenta į dūšią, įkrenta. Aš, matyt, prie salos krantų kokia žuvimi gyvenau ar krabu, o gal ta pačia koala.

Viršuje Horseshoe bay, kuris atrodo tęsiasi amžinai.

Australija vis dar gyvena IZOLIACIJOS rėžime. Tikslas – NULIS Covid atvejų, o vakcinacija SMARKIAI atsilieka (pilnai pasiskiepiję yra vos 10 proc suaugusiųjų). Taigi…. NULIS Covid palaikyti įmanoma TIK  žiauriai apribojant judėjimo/veiksmų laisvę ir ta laisvė pas mus yra ŽIAURIAI apribota. Kai tik vienoje iš 8 valstijų Covid atvejų paauga iki dvigubo skaičiaus (aš nejuokauju, kalbu apie 10, 11, 20 atvejų), valstijos už-si-da-ro viena nuo kitos, judėjimas viduje apribojimas 5 km, o į šalį patekti apskritai yra misija neįmanoma, išvykti galima kiek paprasčiau tik išvykstant SU VISAM.
Planai non-stop atšaukiami, keičiami, ir panašiai, net nenoriu įsivaizduoti viduje Australijos skraidančių avialinijų darbo chaoso, kuris, beje, tampa norma, nes “snap lockdown’ai” įvyksta žaibiškai, ryte dar niekas nieko neįtaria, o po pietų, jau viskas uždaryta, vaikai vėl mokosi internetu. Melburnas lockdown’uose +/- 140 dienų…
Todėl galite įsivaizduoti jausmą, kuomet sėdėjau lėktuve (pirmą kartą per pusantrų metų), kuomet valgėm bet ką iš lėk-tu-viš-ko meniu ir gėrėm bet kokį putojantį, galite įsivaizduoti tą įsitempimą ir blyn naujai išsivysčiusią baimę, kad TUOJ TUOJ kažkas atsitiks ir viskas vėl apsivers aukštyn kojom…

Dar tik Melburno oro uoste, bet jau LINK lėktuvo 😀

Bet ATOSTOGOS realiai ĮVYKO, ATOSTOGOS neturėjo būti atšauktos, keičiamos ar apverktos!!! Tikrai atsipalaidavau tik tuomet, kai įsėdau į keltą keliantį į salą, nes vis bijojau, kad mus sulaikys Queensland’o valstijos policija ir išsiųs atgal į Victorijos valstiją (prieš pat išvykstant, rajone, kuriame gyvename, šalia kavinės, kurioje geriame kasdieninę kavą, rūbų valyklos darbuotojui diagnozavo covid‘ą. Tai reiškė, kad mes išvykome iš raudonos zonos…), bet…

Magnetic mūsų laukė.

Saloje žiemą geriausia pasileisti plaukus ir varyti BE STOGO!!!

Tokia pat rami, tokia pat nutolusi nuo rūpesčių ir didelio pasaulio, tokia, KOKIOS jos NEPAPRASTAI buvau pasiilgusi. Saloje nesilankiau ketverius metus, o man tai labai daug. Sakau, ten kažkas YRA. Kažkas labai labai man.

Be to, ten žiemą – tobulas klimatas, 23 laipsniai ore ir vandenyje, 320 vnt. saulėtų dienų per metus, nei vieno šviesoforo, 10 km asfaltuoto kelio ir 25 km takų žygiams, bei 23 paplūdimiukai (dalis pasiekiama tik vandeniu, dalis paprakaitavus žygiuose). Tiesiog salele, maždaug 5 km x 7 km su 2300 vietinių gyventojų ir 800 koalų (cha cha tai jau taip 🤔).

Yra ir tokių vietelių, čia gyvena daug paukščių ir dar ko nors ….

Ne, aborigenų čia nebėra ir salos niekas nebevadina senuoju pavadinimu Yunbenun, kaip ją vadino Wulgurukaba žmonės tūkstančius metų. Praeito amžiaus pradžioje paskutiniai Wulgurukaba buvo išgyvendinti ir priversti išvykti į rezervatą žemyne. Baltieji užgrobėjai, t.y. kapitonas Cook plaukdamas su įgula pro šalį 1770 m. nebesusitvarkė su laivo kompasu ir pasižymėjo, kad aplink salą tvyro keistas magnetinis laukas, taigis ir dabartinis pavadinimas MAGNETIC sala.

Geoffrey bay, atoslūgis atidengė koralinį rifą, kuris kažkada dar buvo gyvas. Sala yra apsupta koralinio rifo, tik jis vis labiau nyksta…

O dabar STAIGMENA 💥
Tą vakarą, kai mes AT-skridome, iš salos IŠ-skrido mergina, kuri atnešė vienintelį Covid atvejį į Magnetiką… Trečią mūsų atostogų dieną salą uždarė į lockdown’ą 😂😂😂. O mane tiesiog purtė isteriškas juokas 😆😆😆 (nėra sukurto teisingo e-moji tai emocijai)

Ta proga:
🍧Lukai pakilo temperatūra (iš laimės, matyt, kad tas vandenynas TOKS šiltas ir viskas TAIP fainai),
🧻 Turistai išpirko visą tulikinį popierių,
🧘‍♀️ Aš isteriškai pasijuokus nusprendžiau, kad jei jau sėdėti lockdown‘e, tai Magnetike.

Tos trys palmės, Magnetic saloje vis pasidarom prie jų fotkę (ps. krūmo už jų anksčiau nebuvo… :D)

BET jei rimtai, suvaržymų saloje net nepajutome. Mūsų tikslas keliaujant būna leisti laiką atokiau nuo masės žmonių (deja, per vaikų atostogas tai yra sunkiai įgyvendinama, ypač, kai VISI australai yra priversti ilsėtis tik Australijos ir dažniausiai TIK savo valstijoje), bet mes žygiavome ir kopėme takeliais į atokius paplūdimius ir ten jautėmės beveik vieni ir VISIŠKAI laimingi.

Visų laikų visų keturių mėgiamiausias – Radical Bay (foto su J viršuje), panašaus nerealumo Balding, toliau Florence ir Arthur bay ir aišku vienišas ir tuščias West point, kur patys gražiausi sulėlydžiai (iki jo pėsčiomis patingėjome, apie 8 km, bet nusigavome su 4WD) Va ten, saloje, žiemą oras tikrai tinkamas mašinai be stogo, ten vėjas šiltas, o vaizdai ir garsai rauna stogą.

Pakleliui nuo Geoffrey Bay iki Nelly Bay

Kiekvieną vakarą atėjus tropinei sutemai pasipildavo šikšnosparniai, kukabūros „juokdavosi“ savo visiškai crazy balsais, o curlews paukštukai blaškydavosi aplinkui ant savo ilgų kojų ir taip gailiai ir garsiai spiegdavo, kad Jonas kokiame nors vakariniame telefoniniame meet‘e turėdavo išsijungti mikofoną 😲..

Lockdown‘as rojuje tęsėsi tik tris dienas, nes saloje daugiau covid atvejų neatsirado, bet Viktorijos valstija (kur yra Melburnas) užsidarė nuo Queensland‘o (kur yra Magnetic sala) ir grįžti į savo valstiją rezidentai galėjo TIK su dviejų savaičių griežtu karantinu, be galimybės iškelti kojos iš namų (nei maisto, nei mankštos, nei…). Pažįstami pasakojo, kad policija vis užsukdavo patikrinti… Mes, tuo tarpu, toliau GYVENOME saloje.

Tai buvo visai nesenai, praeitą savaitę, iki mūsų grįžimo iš salos Melburnas spėjo ATSIDARYTI (taigi išvengėme dviejų savaičių karantino) ir iš naujo UŽSIDARYTI į žaibišką lockdown‘ą NR. 5 🤹‍♀️

Taigi nuo šiandien vėl visi persikėlėme į virtualųjį gyvenimą. Vaikai mokosi internetu, visi renginiai atšaukti, skrydžiai nuimti, darbai kabo. Eilinis chaosas mūsų kieme.

Kitą savaitę važiuojam su Jonu antram skiepui. Nebekvestionuoju nieko, važiuoju, nes amžino lockdown‘o variantas tikrai ne man.

Linkėjimai jums iš didžiosios salos 👣

Atradau TOKĮ smagumą….. oh yeah, baby

Kangaroo island – kitas pasaulio kraštas

Mašinoje smirda lyg būtų nustipusi kengūra ir ne dėl to, kad mes ją numušėme (nors progų buvo BE GALO DAUG šioje kelionėje), smirda krabų gaudymo tinklas ir išvarvėjusi žuvies akis ar kažkas panašaus (žuvų galvos buvo masalas).

Viskas labai paprasta, nuleidi tinklą su tom galvom ir pamiršti dešimčiai minučių, tada ištrauki, o ten  – nieko… nei krabų, nei galvų… MISTIKA kažkokia.
Aš, jau galima sakyti, profas krabų viliojime, bet Pietų Australijos valstijoje, kur mes atsibeldėme per vaikų atostogas – viskas kitaip.
Pasirodo, NEGALIMA žvejyboje (įskaitant krabavimą) naudoti vištos ar kitokio gyvulinio masalo 😩 ir štai pasekmė – tuščias tinklas… ne tik NULIS krabų, bet ir NULIS masalo? Žuvų galvos buvo gerai prikabintos su viela, tai kaip jos paliko mano tinklą per tas dešimt minučių?
Prisegu dar tris galvas, atsigulu ant liepto ir įdėmiai stebiu kas vyksta gilumoje. Per raibulius dugnas matosi pakankamai gerai. Atvingiuoja rudas kilimas, uždengia mano tinklą… Aš automatiškai puolu traukti tinklo viršun ir vėl turiu tą patį rezultatą. Nei krabų, nei galvų, nei kilimo. Suknistos rajos.

Paskutiniu metu daug jų pasitaiko. Per vieną žygį, po dešimties kilometrų su sunkiomis kuprinėmis, pasiekus fantastišką paplūdimį Sealers Bay (Wilsons Promontory) abu nuėjome atsigaivinti ir Jonas ant vienos užlipo (sėkmingai). Ji nuplaukė, bet lauktas atsigaivinimas akimirksniu tapo ne toks patrauklus. 

Šį kartą, matai, jos nusprendė pavogti mūsų vakarienę…
Kol aš piktinausi akiplėšišku rajos ra-ju-mu, Jonas meškere pagavo KAŽKĄ didelio. Rimtai, galinėjosi kaip Hemingvėjaus senis (čia aš ne apie amžių, žinoma, apie kantrybę). Vargino tą KAŽKĄ kitame valo gale, tai atleisdamas, tai vėl traukdamas. Meškerė smarkiai linko, o susirinkę žiopliai laidė komentarus ir patarimus (kaip tai nerealiai užknisa). Aš gi su DIDELIU sietu laukiau banginio. Galiausiai TAS gyvis pavargo ir išniro į paviršių pasirodyti.
Eina sau.
Ir vėl tas rudas plėvesuojantis kilimas su nuodinga ietimi vietoje uodegos. Pamatę, kas ant kablio žiopliai tęsė komentarus kaip dabar reikės tą rają atkabinti, vieni buvo už humanišką kablio ištraukimą (Jonas, manau, būtų leidęs jiems pasireikšti), kiti siūlė nukirpti valą. Tuo tarpu Jonas toliau galinėjosi.
Nugalėjo kilimas, nutraukė kablį ir dingo. Nežinau ar tas ra-ju-mas atnešė laimę…

Jonas pasakoja dienos įvykius kaimynei

Visa tai vyko Kengūrų saloje. Iš tiesų YRA tokia Australijos sala, nutolusi 112 km nuo Adelaidės, trečia pagal dydį (150 km  x 50 km) ir ji taip ir vadinasi – Kangaroo island, o dar yra žinoma (nors tikrai ne visiems) ir TIKRUOJU savo pavadinimu – Karta pintingga (Mirusiųjų sala). Taip salą pavadino vietinių genčių aborigenai, senieji  šeimininkai (kalbu apie 65 000 m. ATGAL), kurie tikėjo, kad mirusieji sekdami Ngurunderi dvasią per salą keliavo į dvasių pasaulį. O štai tūlas britas Mathew Flinder (kalbu apie 218 m. atgal) atplaukęs Anglijos sosto vardu savintis žemyno, saloje skerdė žmonių nebijančias patiklias kengūras, kad pamaitintų savo įgulą, ir galvos nesuko mąstydamas kokį čia dvasingą pavadinimą jai sugalvoti. Mes, sąžiningai sakau, nei vienos kengūros, anei kito gyvio (apart rajūnės rajos) saloje nenuskriaudėme ir nenutrenkėme, nors temo anksti (čia jau ruduo), o daugybė kelių toje saloje tėra žvyrkeliai.

Kengūrų saloje atsidūrėme netikėtai. Trečią kartą teko atšaukti le-pias atostogas ant namo-laivo prie Sidnėjaus (pirmas k. – gaisrai, antras k. – covid, trečias k. – potvyniai), bet Australijos vyriausybė, o ir dauguma gyventojų čia ir toliau ignoruoje gamtos siunčiamus signalus, ‚she‘ll be right mate‘ ir ‚can‘t be bothered‘ yra, buvo ir ilgai dar bus čionykščių credo ir motto, bet čia jau ne apie kelionę, o kardinaliai besikertančius mūsų pasaulius, todėl gal kitą 😎

Du pasauliai 😀
Namuko vieta

Teko sukarti daugiau nei 800 km mašina, persikelti keltu ir dar gerokai pavažiuoti tamsoje su šuoliuojančiom kengūrom PRIEŠ, UŽ ir APLINK automobilį, kol pasiekėme užsakytą namuką viduryje niekur. Pirmas gurkšnis visiškos tamsos ir my god kiek žvaigždžių. Žiauriai gerai, senokai nejaustas jausmas ir TOKIA tyla. Namukas rąstinis, elektra – saulės, vanduo – lietaus. Nieko nieko aplinkui, tik kengūros ir gamta. Kadangi keitėme planus paskutinę minutę, tai nakvynės pasirinkimų iš esmės ne-bu-vo (australai NEGALI išvažiuoti iš Australijos, taigi per mokinių atostogas, net vietos palapinei negausi). Kodėl mums nuskilo su TUO namuku, nežinau, bet pradedu suprasti, kad sekasi ne būtinai dėl to, kad aš kokį gerą darbą padariau, sekasi žmogui tiesiog šiaip, kartais sekasi ir negeriem žmonėm irgi tiesiog šiaip (galite nesutikti, aš mielai padiskutuosiu su vynu per zoom X).

Kengūrų sala – didelė ir žalia, ten reikia automobilio, nes kasdieną tekdavo sukarti DAUG kilometrų, kad nu-kak-ti (eina sau žodis) į vieną ar kitą pusę, ten kur vaizdai smaugia, nes TAIP gražu, platu ir gera. O dar dėl to, kad kai jau nieko nėra, tai tikrai NIEKO,  įskaitant GSM ryšį ar internetą. Nulis. Jonas tuo neapsidžiaugė, kartais dirbti visgi reikia. Tai važiuodavome PASKAMBINTI į tašką. Buvo toks ‘ryšio’ stulpas už 25 km, o maisto parduotuvė ir užeigos už 50 km Kingscote (didžiausias miestukas saloje). Beje, keliai asfaltuoti tik keli pagrindiniai, o DAUGUMA – gerai supresuoto žvyro. Bet mums tai kas, Jono karto (riestinis kirtis ant a) žemumo audi, palikome namuose, išsinuomavome subaru ir visą salą išnaršėme. Vietomis ji man prisimindavo El Hierro salelę Kanaruose, ten, kur radome vieną pasaulio kraštą. O šį kartą, labai duobėtu žvyrkeliu, manau, pasiekėme ir kitą – Cape Borda. Aišku ten buvome vieni, visai kaip švyturininkas su šeima, savaitėmis, mėnesiais, o kartais metais be žmonių!!! Labai atšiauru ir viliojančiai atoku.

Cape Borda dega per kiekvieną gaisrą Kengūrų saloje

Vienišas Borda švyturys yra Flinders Chase nacionaliniame parke (kur tik pasisuki, ten Flinder‘is…), kuris nepaprastai smarkiai nukentėjo per 2019-20 metų gaisrus, išdegė 95 procentai parko augmenijos ir net 52 procentai visos salos skendo liepsnose…. manoma, kad saloje žuvo apie 50 tūkst. koalų, o like 10 tūkstančių, mūsų vizito metų, labai efektyviai slapstėsi… Sutikome beveik visą gausią salos gyvūnijos kompaniją: ruonius (kai kurie aiškiai priminė pas draugus paliktą Marsiuką), goanas, echidnas, kengūras, delfinus, įvairiausius paukščius ir vandenyno gyventojus, bet koalų – nea.

Pribiro ruonių

Gaisrų žala, Flinders Chase parke, pastebima, tačiau gamtos gyvybingumas yra nepaprastas, vietiniai pasakojo, kad ugniai prasinešus viskas aplinkui atrodė kaip po atominio karo, o mūsų vizito metu jau žaliavo. Australijos augmenija YRA pasiruošusi gaisrams, jie čia vyko ir vyks, tik būtų gerai žmogui nedidinti jų masto savo žalinga veikla.

Čia irgi viskas degė –
Nuostabus Flinder Chase National Park viršuje ir apačioje

Sau, Kengūrų saloje, pasiskyriau Stokes Bay. Toli nuo visko, vos keli namai IR slaptas paplūdimys. Visiškai slaptas praėjimas (žr fotkes) ir TOKIA ramybė širdyje. Mane tikrai valdo salų sindromas. Paliekant žemyną aš palieku visą balastą, pakeliui nutrūksta gija jungianti mane su rūpesčiais ir kasdienybe. Aš esu VISIŠKAI salų žmogus. Kraustantis į Australija galvojau ooo tai didelė sala, man tiks, bet sala ŠALIA salos yra DAR geriau. Daugiau erdvės, daugiau vandens ir mažai žmonių. Purrrfect.

Praėjus slaptu koridoriumi išlendi čia

Dar saloje užtikome Little Sahara – 2,5 kv km baltutėlio smėlio lopinį (ir visai ne prie vandens) su 70 metrų aukščio kopa (palyginimui Parnidžio kopa – 52 m) ir nuo tos kopos galima ne tik ridentis, bet ir varyti su smėlio pašikniukais ar „profesionaliai“ čiuožti su smėlio lenta (ale kaip snieglente). Tuo Jonas ir užsiiminėjo, dailiai, išskėtęs rankas, tik šast šast ir sėdi… 😅
Buvo smagu rėkti į vėją ir ryti smėlį kąsniais lekiant žemyn, pasivolioti ir prisiminti Kuršių Neriją. Tas smėlio lopinys atiduotos valdyti į privačias rankas, tai net su savo smėlio lenta (jei tokia turi) reikės susimokėti, bet vaikštinėti galima kur nori ir kiek nori nemokamai.

American River miesteliukas į kurį garsiai kviečia austrių fermos reklamos (sėkmingai, nes ir mes ten nu-ka-ko-jom) nėra nei Amerikoje, nei gali pasigirti kokia tai upe :D. Vadinasi American, nes prieš porą šimtmečių grupelė ruonių gaudytojų iš Amerikos buvo apsistoję toje įlankoje. Ji vienoje vietoje labai susiaurėja ir KAŽKIEK primena upę. Aš tą vietą per googlemaps nusižiūrėjau kaip tobulą pasiplaukiojimui su irklentėmis: įdomūs krantai, ramus vanduo ir seklu (bent jau taip man atrodė).

Vis ne pakeliui mums ta American River buvo, bet pagaliau TA diena atėjo ir pabarškėję keliais ir keliukais kokią valandą ruošiam irklentes ir pustom irklus, prieš tai pasistiprinę vietiniais vėžiais ir austrėmis (vaikai šaltais fui makaronais X). Prieplaukoje vietiniai (jų maždaug 200 tame kaime) smalsiai mus nužiūrinėja nuleidinėdami savo motorkes vandenin. Ūsai diedų iki ausų, barzdos susipainioję (čia ne hipsteriai, čia o-ri-gi-na-lai) ir ŽIŪ vienas pas mane ateina.

“Ar tik nesiruošiat čia išsimaudyti?” kruta ūsai draugiškai.

Diena šilta, Luka jau varinėja su maudymuku pro prieplauką.

“Na, taip” sakau, “būtų gerai. Su irklentėm, plauksim….”

Žiūriu į ūsus, o jie į mane….

“Nu nea,” krusteli, “gal geriau nesimaudykite”.

“Whaaaaat?” Mano galvoje sumaištis. Aš TAIP noriu ant irklentės, jau TIEK dienų svajoju kaip irsiuos irsiuos….  

“Čia ryklių daug ir jie dideli būna” prideda, lyg tarp kitko. Ir irklas, sklandžiai skrodęs smaragdinį vandenį mano mintyse, sustingsta. “Saloje daug ruonių, tai pritraukia ryklius”.

“Tai”, lemenu, “mes ant tų lentų jiems skanus užkandis būtume? Ar kaip?” negaliu paleisti aš to irklo mintyse. Blyn ta viltis…

Ūsai išsitempia į šypseną “kai man reikia su kajaku perplaukti į kitą krantą, labai labai greitai irkluoju…taigi.”

Tada prisiminiau PELEKĄ matytą Stokes bay ir berniuką, kuris maudėsi netoliese, tuomet vaiko tėtis mane užtikrino kad ten delfinas…. 🙄

Stokes Bay, čia gyvena PELEKAS

Ūsų paklausėme, vis gi vietiniai ir  Kengūrų saloje irklenčių nepanaudojome nei karto. Už tai meškerės sausos nestovėjo, pagavome kelių rūšių laimikį (čia Jono raja neįskaičiuota). O delfinų, kur NE TIK pelekas matosi, prisižiūrėjome eidami į žygį pakrante Baudin nacionaliniame parke. Kaip ir kengūrų. Aišku kodėl tas M. Flinder’is taip lengvai saloje kengūrienos gavo. Jos – visur, didelės, mažos, rusvos, rausvos. Kai ant terasikės, namelyje viduryje niekur, ankstyvą vakarą gėrėm vyną, jų prisirinko labai daug: nebaikščios, smalsios, mielos ir jabai juokingos.

Ech, salos.
Myliu.
Tas jausmas, stovint ant aukšto kranto ar ant kelto denio, kai matosi tiktai vanduo, gilus, paslaptingas, kviečiantis, uffff, tas jausmas, kuriam ne-ran-du žodžių…

Pakeliui į salą

Bet vistiek žiauriai pasiilgau Lietuvos. Toks ilgesys, kuriam netgi nė-ra žodžių.

Žygis irklentėmis Goulburn’o upe

Žemė svyruoja ne tik kai daug Spritz’ų suragauji, bet ir ilgėliau pabuvus laive, arba pvz. pra-si-ne-šus su irklente 12 km upe.

Atvykę į Goulbourn Weir (realiai Golburn’o upės užtvanka) sugalvojome palikti savo zo-o-par-ką žiūrėti filmo su ledais ir spragėsiais žiūrėti filmą (mat keliavome SEPTYNIESE … prie vaikų ir Marso su žiurkyte dar prisidėjo vabz-džia-ėdis augalas vardu ‘Fang=Iltis’), o patys su mašina nulėkti aukštyn upe ir parsiirti iki laikinų namų ant upės kranto su irklentėmis.

Visa upė mūsų, kelmai stabdo didesnių laivukų judėjimą

Planas paprastas, diena karšta, pasiėmėm vandens, telefonus, kad orientuotis į kurią upės atšaką plaukti, o kurią geriau palikti netyrinėtą ir aišku Snicker’s batonėlius (ačiū Visatai, kad jie yra). Beje, jie pakeliui ištirpo 😀 bet vistiek buvo sulaižyti.
Nuleidome savo plaustus viešoje laivelių nuleidimo prieplaukėlėje prie Nagambie kaimo ir pasileidome upe į nuotykį. Tiesa, Goulburn upės srovė toje vietoje – minimali, atrodo, kad vanduo stovi, tai daug pagalbos nebuvo, bet ir vėjo nesijautė, todėl irklavome be rūpesčių, vis pasimaudydami. Saulė svilino ypatingai ir pakeliui, t.y. paupiui, kur ant kranto stovi atostogų nameliai, prasilenkėme su daugybe ant KO NORS plūduriuojančių turistų. Sausis -pats atostogų metas, žmonių LABAI daug, todėl pasimesti upės vingiuose toliau nuo visų – visiškas kaifas.

Pasaulis nuo vandens matosi visai kitaip, man tokio tipo žygiai yra tobulumo viršūnė. Žodž, idilė, kemsynėliai, juodosios gulbės su porele gulbiukų, šimtai correlų (ale Kakadu) klykiančių aplinkui, vanduo ir laukinė augmenija. Nespėjau traukti telefono iš neperšlampamo dėklo, kad įamžinti GARSĄ ar vaizdą.

Nespėjau pulko nufilmuoti, bet garsas YRA!

Vis prapalaukdavome kokią fermą ir ramiai besiganančias avis, ar užslėptus namukus, vienus apšepusius, kitus prabangius, laviravom tarp daugybės medžių kamienų kyšančių iš vandens ir vis spėliojome KODĖL jų čia tiek daug. Padarėme išvadą, kad užtvenkus upę, ji užliejo medžius, bet…. užlietos tik kai kurios vietos, ten suformuoti ežerai, o pačioje upėje (ji gili) taip pat kyšo BEGALĖ kamienų, po vandeniu matosi vaiduokliški rąstai ir šakos.
OGI pasirodo, taip “prisodinti” kelmai ir visa kita, kas trukdo laiveliams praplaukti (o irklentėm tai nei motais), sukuria YPATINGAI palankią terpę daugintis žuvims, todėl tie visi mirusių medžių kamienai, kelmai ir šakos buvo SPECIALIAI suvežti ir “susodinti” upėje, kad pakiltų žuvingumas 😀
O didieji kamienai – netgi su-či-puo-ti, kad būtų galima sekti jų judėjimą potvynio metu (kad nesusidarytų kamščiai ir nesitrukdytų upės tėkmė). Toks “susodinimo” reikalas netgi turi pavadinimą – re-snagging. Iriantis ant irklenčių tai reiškia RAMYBĘ, nes ten kur galima praplaukti su vienu mažu peleku ant lygios lentos, negalima su gilesniu laivu.
Succers 😜
Didžiąją kelionės dalį upę turėjome tik SAU.

Kai priplaukėme “Hide and Seek” vyninę, supratau, kiek DAUG dar noriu pamatyti, na ne-re-ali vietelė ir vadinasi taip NE VELTUI, nežinodamas sunkiai ir rastum tą oazę šalia vandens. Ten galima išsinuomuoti didelį namą su draugais ir džiaugtis privatumu, batutu ištemptu ANT upės ir visais kitais vandens, bei žemės malonumais, BE gausybės kitų aussių atostogaujančių KAŽKUR ten už tolimo upė vingio…

Praplaukti, deja, neįmanoma, nebent be pelekų, bet nebuvo kaip jų nusiimti vandenyje

Praplaukus vyninę, pasukti į kairę, kaip planuota, nepavyko dėl nepaprastai TANKAUS lelijų kilimo (štai kas buvo TAS nesusipratimas, kuris matėsi per Google maps). Teko išplaukti į LABAI atvirą ir plačią upės vietą ir apiplaukti nedidelę dygliuotais krūmais apaugusią salelę. 
O TADA staiga pakilo vėjas. Griebė taip pasiutusiai, kad supratau, jog dabar tai jau tikrai reikės dirbti (ir fotkių laikas baigėsi…). Vėjas vienas nesidrąsko, tą kartą jis pašiaušė upės vandenį. Aš kalbu ne apie ban-ge-les ir raibulius, aš kalbu apie BANGAS, kokiomis nesu plaukus net vandenyne (nepamirškime, kad mes ant irklenčių). Viskas įvyko LABAI greitai, vėjas siuto ir pūtė maždaug ties antra valanda, kuomet mums reikėjo judėti link dvyliktos (čia aš apie kryptį doh). Jonas yrėsi priekyje, pašaukti jo buvo neįmanoma, vėjo neperrėksi, o be to – visas jėgas reikėjo staigiai mobilizuoti į rankas. Rodėsi, kad veltui mosuojame irklu, irklenčių nosys kilnojosi ant bangų (tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad ežere jos gali būti TOKIOS didelės), vanduo liejosi laisvai, aš bandžiau irtis rankomis atigulus, ir visom kitom pozom (tik, žinoma, nestovint). Mintyse kūriau labai stipraus irklo paveikslą, nes jei tas būtų neatlaikęs…..

Fotkė BE vėjo, fotkių SU vėju padaryti nedrįsau, o tiksliau tokia mintis nebuvo šovusi, kuomet įsijuosusi dirbau irklu

Vėjas mus stūmė ant apžėlusių salelės krantų (tos, kurią turėjom apiplaukti), o ji, manau, net neturėjo kieto paviršiaus, tik dumblą ir džiungles. Visiškai peršlapusi prisiminiau kadrą iš “Kapitono Granto beieškant”, kai jojančius ant arklių herojus užklumpa potvynis ir liūtis. Jie išsigelbėja sulipdami į gigantišką medį, kurį akimirksniu apsupa šniokščiantis vanduo (visuomet sukau galvą kur dingo arkliai 🙄). Pasijutau kaip tikrame nuotykių filme, oh yeah…

Ar buvo baisu – aišku, bet ir LABAI faina 👌


Tie paskutiniai 3 kilometrai LABAI prailgo. Gausybė rąstų ir kamienų smarkiai trukdė ir galėjo skaudžiai pakenkti, bet irklas nepavedę, rankos atlaikė, viskas kiaurai permirko, o mes kaip TIKRI JŪREIVIAI sėkmingai pasiekėme prieplauką, kur, vėjo taršomos, atbėgo kiek sunerimę mergaitės.
Išlipus ant kranto pažiūrėjau į pasišiaušusią upę ir pagalvojau, kad … reikia atidžiau skaityti orų prognozę –42 km per val. vėjas su 50 km gūsiais, yra RIMTAS iššūkis.  

Dvyliką kilometrų plaukėme 3 valandas, vidutinišku 3,9 km per valandą greičiu, vietomis pasiekdami 6,5 km per valandą. Ar rekomenduočiau tokį žygį upe su irklentėmis – ŽINOMA, tik būtų gerai, kad srovė jus neštų (kaip Nėryje) ir vėjas pūstų į nugarą 😉

Nagambie, Irklentės ir Naujieji

Ką tik į langą atsitrenkė žalia papūgėlė… Lietuvoje paukštukai taip pat tuo užsiimdavo, tik jie buvo pilkučiai, šita gi spalvota, prisiderinusi prie žydinčių eukaliptų. Pasivaikščioja apsvaigus ir nuskrenda. Gerai. Koridoriuje šurmulys, užtikrintai skanduojama keliais balsais: „Smirda pirda, smirda PIRDA, PIRDA SMIRDA, ir tt….“ Esu tikrai rami – lietuvių kalba mūsų namuose pamiršta nebus.

Laiškus Kalėdų Senelis mums rašo lietuviškai

ATOSTOGOS.
Pas jus vasara jau senai pamiršta, o mūsų planetoje ji vyksta DABAR. Man labai patinka tas faktas, kad Kažkur pasaulyje visuomet yra Rytas, taip ir su VASARA. Mes gi pagaliau išsirovėme iš savo namų, akimirksniu pamiršę karantiną , lockdown‘ą ir kitas fui negandas. Pamatysite ir jums taip nutiks, kai vieną rytą išėję į lauką įkvėpsite BE BAIMĖS, kad KAUKĘ palikote namuose.

Mes lekiame už miesto, ten kur mano galva plyti TIKROJI Australija, kur vietomis (na gerai 90% miestelių) laikas sustojęs praeitame amžiuje (maždaug apie 70-uosius), bet kam tai rūpi, kai atsiveria TOKIOS erdvės, kai dvikojų pasitaiko vis rečiau, o dangus tampa dar aukštesnis. Asmeniškai mano širdis dainuoja ir tai NĖRA Kalėdų melodijos.

Čia šie laikai 😉

Nagambie ežeras – gėlavandenis vandens plotas, atsiradęs užtvenkus Goulburno upę, plyti šalia Nagambie miestuko, kurio gatvėje šalia apynaujės IGA (ale regioninė mini Maxima) ritasi sudžiūvęs krūmas (fotkė aukščiau). Tokiose kelionėse aš būtinai aplankau vietines pardes, labai patinka pirkti rei-ka-lin-gus daiktus kelionėse, nes tada jie turi savo istoriją.
Ta lėkštė iš Xian‘o Kinijoje, tie šortai iš La Gomeros Ispanijoje, o va tas žuvavimo tinklelis bus iš Nagambie kaimo Australijoje, nes neturėdami to tinklelio mes paleidome DIDŽIULĘ menkę. Jonui užkibo, jis ją partempė iki kranto, o ištraukti nėra kaip, nes DIDELĖ. Aš ją pamačiusi nevalingai mintyse pagaminau vakarienę keturiems ir, žinokite, visiems užteko! Taip, su žuvies laimikiu pas mus taip būna retai.

Jonas sukomandavo: “lipk į vandenį ir imk ją rankom….” No shit, pagalvojau, ir patys suprantate KUO visa tai baigėsi. Į vandenį tai aš įlipau, tiksliau įsmukau iki užpakalio, bet žuvį rankomis gaudyti juk reikia sugebėti. Iš nusivylusio manimi vyro žvilgsnio supratau, kad jis plikom rankom ne tik žuvis, bet ir meškas imtų, bet kur man iki jo. Man ta menkė apsivyniojo aplink kojas ir kai ją ėmiau… nutraukė valą ir dėjo į pelekus. Todėl tą pačią dieną Nagambie kaime įsigijome tinklelį, o Kalėdų Senelis susimylėjęs dar ir plūdines meškeres padovanojo…

Menkės, deja, čia nėra…

Kemperių parkas, kuriame apsistojome, išsidėstęs siaurame sausumos plotelyje tarp ežero ir upės. Vanduo – absoliučiai mano stichija, o ten jis dar ir gėlas. Apylinkes tyrinėjome ‚hikindami‘ ant irklenčių. Galėčiau ant jų gyventi ir vakarienę virti. Aplinkui paskendę medžiai, daugybė mirkstančių kelmų ant kurių želia laukinės avietės, kemsynėliai su lelijomis, gulbėmis, žąsimis ir visokiais kitokiais sparnuočiais. O ore ir ant medžių šakų šimtai (rimtai – ŠIMTAI) baltų papūgų, kurios panašios į kakadų. Klegesys – nerealus. Jų daugybė, jos garsios, drąsios ir labai fainos, pasirodo ne Kakadu, bet Corellos.

Jonas pabaidė vieną pulkelį

Man ir Jonui tas Australijos kampelis LABAI patiko, todėl mintyse jau rezgamas planas keliauti irklentėmis  su nakvyne pakeliui (BE vaikų, šunų ir žiurkių), Goulburn‘o upė ilga, galėtume irtis ir pamiršti, kuri dabar savaitės diena ir kiek dar ‚kalnų‘ ryšimės įveikti savo gyvenime.

Buitis ant irklentės

O kaip jums su taip kalnais? Daug jų, gražūs, aukšti? Ir kaip vaizdas? Vertas pastangų? Tikiuosi, kad TAIP ir LINKIU, kad pradėjus kopti jums niekuomet nepristigtų motyvacijos ar ryžto pasiekti viršūnę. Nuo ten visuomet matosi upė ar ežeras, kuriame beprotiškai norisi išsimaudyti, o tam reikia nusileisti žemyn ir vėl kilti, kad nesibaigtų bangavimas.

Už GYVENIMĄ, mielieji, sėkmingų jums 2021!

Australija yra kelionė. Lakes Entrance.

Štai ką supratau, – žmogui labai reikia ATOSTOGŲ. Susikrovusi kojas ant įkaitusios mašinos panelės (pakeliui į Lakes Entrance) dar supratau, kas buvo negerai su tuo pirminiu Australijos pojūčiu…
Australija YRA apie KELIONES. Trumpas ar ilgas, tolimas ar artimas. Visai kaip gyvenimas yra kelionė, taip ir Australija. Taigi va, pagaliau jaučiuosi atgavusi aiškumą 😉
Man patiko žydų pažiūris į gyvenimą apie kurį papasakojo Nida Degutienė, kuri svečiavosi Melburne ir vaišino mus nuostabiais patiekalais iš savo knygos „Izraelio skoniai“. Cituoju: „Geriausia ten kur aš ESU. Geriausi tie sprendimai, kuriuos aš PRIĖMIAU. “ Aš šitą žydų išmintį paėmiau į tieisiai į širdį. 😉
ATOSTOGOS.
IMG_7446.jpgLakes Entrance
randasi maždaug 4 valandos (kelionės mašina) nuo Melburno. Ten mes lankomės ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes kai žmogus užsinori krabų, tai geresnės vietos netoliese, žmogau, nerasi. Kelionės trukmė priklauso nuo to kiek kartų reikia pakeliui stoti, ar vežiesi su savimi vaikų, žiurkių ar šunų.
Šį kartą dalis mūsų zooparko, t.y. Marsietis liko pas draugus, o Luna (čia – žiurkytė) važiavo kartu. Easy. Tik va, pakeliui Jonas pradėjo neramiai žvalgytis. Aš žinojau puikiai KO jis ieško, visgi devyniolikti metai kartu skuodžiam per gyvenimą. Tylėjau, nors buvau tikra, kad kai jau užmatys tą pulkininko Sander‘so veidą, aš neturėsiu JOKIŲ šansų pasipriešinti (o jei rimtai, aš ir pati mėgstu tuos aštrius sparnelius, bet teisingą požiūrį ir griežtą nuostatą reikia išlaikyti, todėl visuomet protestuoju).

tenderwings.jpg
be žodžių….

Pakeliui radome net kelis KFC, bet ištempėme iki Bairnsdale, o jau tada išalkę apsiriebalavome iki ausų…  Štai taip sveika mityba ir būna nugalėta (nors tu ką), bet kiek prisimenu mūsų klajones su Jonu po Australiją, tiek jos nusėtos giedro pulkininko žvilgsnio (aš, tiesą sakant, Australijoje pirmą kartą ir buvau supažindinta su p.Sanderso legenda, o štai Jonas su juo bičiuoliavosi nuo seno, matyt, Amerikoje sutiko… o Vilniuje, žinau, pakaitalu buvo pasirinkti Liūtuko koldūnai (nes KFC dar nebuvo), čia dar prieš mane, žinoma…).
Taigi, Lakes Entrance pasiekėme visiškoje skrandžių palaimoje :). Kalba pagaliau pasisuko apie TAI ko ir važiavome – apie žvejybą ir krabavimą. Lakes Entrance tai nedidelis miesteliukas prie vandenyno, kuris garsus vienas su kitu besijungiančiais lagūniniais ežerais, štai ten mes ir norime pamirkyti savo kabliukus. O aš laukiu nesulaukiu kada pasiūbavusi išmesiu naujutėlį krabų tinklą prieš tai pririšusi porą vištos kulšių. Krabai, kaip žinia, yra besočiai ir net traukiami tinkle toliau kemša jauką. Tiesa, iš patirties žinojome, kad Lakes Entrance geriausia krabauti iš valtelės, todėl sekančią dieną išsinuomavome ‚putt putt boat‘ ir su dviem meškerėm (tuomet dar Kalėdų Senelis nebuvo apsilankęs su trečia 😉), bei krabų tinklu išpuškavome į atviresnius vandenis. Australijoje, kiekvienoje valstijoje privaloma įsigyti žvejybos licenziją, kad galėtumei ramiai žvejoti ir ŽINOMA būtina laikytis taisyklių, kokio dydžio ir kokios rūšies žuvis gali pasilikti sau.

IMG_7353.jpg
‘Aye aye captain…’

Mūsų kabliukus kažkas po vandeniu kibino dažnai, todėl nebuvo nuobodu, nors traukiamos žuvytės (daugiausia flatheads) ir buvo gerokai per mažos suvartojimui . O štai smėlio krabai tuo metu neturėjo jokių dydžio apribojimų (bet mažų mes vis tiek nepasilikome) ir jų buvo GAUSU. Štai kodėl žvejybą yra smagu derinti su krabavimu, nes krabų laimikis beveik visuomet – GA_RAN_TUO_TAS, o štai žuvyčių… tą dieną grižome be jų (visuomet yra žuvies parduotuvė), tačiau su kibiru žnyplėto laimikio.

IMG_7401.jpg

Šitą paleidome su žinute vyresniems krabams: ‘prisistatote tuoj pat!’

Lakes Entrance, nuo seno, apsistojame Kalimna woods kotedžuose. Tokie nameliai miške netoli Kalimna jetty. Ten, nuo ilgesnio liepto, atvažiuoja žvejoti vietiniai ir TEN galite rasti mus užmetusius meškeres anksti ryte (mh.. retokai) arba vakarop… Štai sekantį vakarą, praleidę labai karštą dieną žvejojant Lake Tyers (tiksliau spokstant į virš vandens šokinėjančias žuvis, kurios garantuotai tyčiojosi iš mūsų prakaito) mes ir nutūpėme ant Kalimna liepto. Saugomi ant stulpo betūpinčio didžiulio pelikano viltingai sumetėme savo žaislus vandenin. O TADA atvažiavo autobusiukas pilnas … kienietukų. Žinokite joooo, tie kultūrianiai skirtumai YRA ženklūs… Ligi tol žvejojome keturiese plius trys vietiniai. Ramiai, laimingai, pusbalsiu pasišnekėdami ir staiga TOKS triukšmas, DAUG judesio ir dar DAUGIAU fotoaparatų. Na, pradžioje nekreipėme dėmesio, spitrijome į savo valus ir neramiai laukėme kas čia bus.

IMG_7384.jpg
pas mus žvejoja visi

Garsas buvo šaižus. Krūptelėjusi atsisukau. Šalimais, smulkutė vyresnio amžiaus kinietukė, garsiai rėkdama daužė metalinį stulpą akmeniu. Pelikanas, kurį ji, matyt, norėjo nuvyti (KODĖL neklauskite) pasipiktinęs išskėtė sparnus klegėdamas. Moterai to nepakako, ji ir toliau čaižė stulpą maždaug metras nuo mūsų (šmėstelėjo mintis, kad mes – nematomi…). Neiškentusi paklausiau „ką jūs darote?“, tačiau nesulaukiau jokios dėmesio išraiškos. Tuo tarpu australai, kurie žvejojo šalia net neatsisuko. Tyliai ignoravo kinietukės išsišokimą lyg jos nei nebūtų.

IMG_7325.jpg
Gražolis PRIEŠ kinietukų ataką

Štai jums TRYS SKIRTINGOS KULTŪROS ant vieno lieptelio.
O vandenyje pilna jūros žvaigždžių, kurios, beje, taip pat mėsėdės, todėl ištraukę krabų tinklą vis rasdavome kelias įsirangiusias šalia vištos. Ten, tos rūšies žvaigždės yra prisikiriamos kenkėjams, todėl jas reikėjo palikti sausumoje, tačiau Marija (aistringa jų gerbėja) sumetė visas atgal.. Neprieštaravau. Tuo tarpu prie lieptelio atkeliavo ketvirtos kultūros atstovai – aborigenų palikuonys. Didelės didelės, tamsios odos moteros nešinos esky šaltdėže, pliūkštelėjo vandenin. Viena nardė ir traukė žvaigždes, kita jas krovė į tą esky plūduriuodama netoli liepto. Prisirinkusios pakankamai dar nusilupo moliuskų nuo apmaurojusių stulpų, tada geranoriškai išgelbėjo dreifuojantį kinietukų krabų tinklą, kurį anie sugebėjo nusviesti vandenin pamiršę laikyti virvės galą, kad turėtų kaip jį ištraukti😅.

BBRN0497.JPG
ne kažką J ištraukia (dar yra jūros arkliuką pagavęs …), krabų tinklas – mano specializacija 😉

Ne užilgo vėl krūpteliu. Stulpą su pelikanu atakuoja kita kinietukė. Garsas NEREALUS, nes stulpas metalinis, o ji daužo akmeniu palydėdama skambesį savo karkiančiu balsu. Pelikanas apšalęs kaip ir mes.
Vienas australas tuomet susivyniojo meškerę, ne už ilgo jo pavyzdžiu pasekė ir senelis su vaiku. Likome lieptu dalinti su kinietukais ir aborigenais. Žuvys, beje, kibo viena po kitos. Atsirinkę didesnes, tris pasilikome vakarienei. Aš susimąsčiau, ką su jūros žvaigždėmis veiks aborigenai, tikriausiai ruoš vakarienę, bet nesuspėjau paklausti. Kalimna jetty ištuštėjo. Saulė leidosi ir mes pastoviniavę ramybėje suruošėme puotą jūroms gyviams sumesdami savo masalą vandenin, o tuomet dėkingi + laimingi patraukėme link namukų eukaliptų miške.

IMG_7432.jpg
Užkandom

Sutemus, prie tų namukų duodasi posumai ir uodai. Pastarųjų ten LABAI daug (ech prisiminiau Tenerifę, kur jų NĖRA…). Tinkleliai neapsaugo, nes namukai seni ir tikrai skylėti. Mes palikdavome šviesą tualete, o ryte grindys būdavo nusėtos įvairiais vabždžiais.
Ta vieta, Kalimna woods, mums su Jonu daug prisiminimų kelia, čia atvykdavome dar be vaikų. Viską prisimename ir posumus, ir kaip pirmą kartą buvo įdomu juos stebėti ateinant pasivaišinti jiems paliktų skanėstų, ir mažulyčius sugar gliders (tokie mažulyčiai sklandantys posumiukai, kurie mėgsta saldžiai paėsti) ir daugybę lorikečių (spalvotos papūgėlės), kakadų ir kitokių paukštukų, kuriuos devintą ryto sąžiningai lesino šeimininkai… Jonas rodo vietą, kur gulėjo labai dvokianti kengūros maita, o toliau prie posūkio ir vargšiukas kojas užvertęs wombat‘as… tik štai šį kartą šeimininkai jau buvo pasikeitę… o tai ne visuomet į gera.

IMG_7332.jpg
Posumų vakarienė

Atvykusius mus pasitiko kinietukės šypsena, tačiau ne šiluma. Ji greitakalbe išbėrė instrukcijas, pamiršusi pasiteirauti iš kur mes ir kaip kelionė, nepasižiūrėjusi kiek kartų jau mūsų lankytąsi Kalimna woods… Sausai atlikusi savo darbą ji nurodė mums jau pažįstamą namuką nr 9… Būtent jame ir buvome apsistoję paskutinį kartą. Luka tuomet žiauriai susirgo, o šeimininkai mums leido likti ilgiau, jie papasakojo kaip  jie patys kūrė Kalimna woods ir kaip smarkiai jie myli tą vietą, kiekvieną namelį ir rakandą. Jiems rūpėjo kas MES, o mums buvo įdomu klausytis JŲ istorijos. Visgi kiek daug reiškia nuoširdumas… vieta miške yra nereali, ten tokia ramybė, fantastiškai gera aura, visada norisi ten grįžti, bet štai tas pasikeitęs kultūrinis kontekstas…
IMG_7339.jpgTačiau mini atostogos buvo nuostabios ir mes rekomenduotume Lakes Entrance kaip super gerą vietą ramiam poilsiui gamtoje. Tiesa, teko PER DAUG artimai susidurti ir su nepageidaujama Australijos fauna. Kai Marija kažką neaiškiai klyktelėjo mašinoje, mano jautrūs sonarai užpelengavo akivaizdžią  PANIKĄ, ir aš be žodžių neapsakomu greičiu atsisegiau saugos diržą ir iššoviau iš mašinos. Tą patį padarė abi mergaitės. Jonas, sukrėstas klyksmo piktai burbuliavo, kad nėra ko čia rėkauti. Na, jautrūs sonarai ne pas visus auga… ir BE TO, jis neturi ARACHNOFOBIJOS.
Pasak Marijos, rudas, gauruotas ir didelis voragyvis nusirito VIDINIU Lukos langu ir nukrito po kojomis. Aš esu NEREALIAI dėkinga, kad mašina buvo ką tik sustojusi.
Jonui teko skubiai važiuoti „diklofoso“, IŠ-AR-DY-TI mašiną po gabaliuką, kol galiausiai tas padaras buvo aptiktas po kilimėliu Lukos pusėje. Patikėkite, TĄ naktį ramiai miegojo tik Jonas.
Gamta yra gamta, man žiauriai gaila, kad aš negaliu nuo to IŠSIBAIMINTI, nes tikriausiai rinkčiausi gyventi toliau nuo miestų, ten kur sklando ta nepaprasta Australijos gamtos aura (nors siaubingi gaisrai galbūt priverstų mąstyti kitaip…)

IMG_7475.jpg
Lu žvejoja Lake Tyers, čia didelės žuvis mums rodė špygas…

Australija yra KELIONĖ, pilna netikėčiausių nuotykių ir patyrimų.

IMG_7452.jpg
Būkite saugūs ir laimingi naujaisiais Žiurkytės metais 😉