Taip gimsta DIDVYRIAI

Buxton’o istorijos 😻

 

Dramatiški įvykiai nutika ne šiaip sau. Dramatiškų įvykių metu gali pamatyti situaciją iš visai kitos perspektyvos, kaip ir žmones.

Štai aš jau kokią savaitę KITOKIOM akimis žiūriu į savo vyrą (ir aš čia ne apie savo akių spalvą, ta vis dar smarkiai ruda 👁). Eilinę dieną mūsų kaime, besiruošiant grįžimui į Melburną, jis tapo DIDVYRIU.

Jis dar nežino kas lemta tai striukei…

Štai jums ryto pa-sa-kai-tė:

Nuėjome prie paplūdusios Steavenson upės išgerti kavos, ale atsisveikinti iki kito karto. Kaip tik kengūra užsuko parupšnoti lapų, mums smalsu paspoksoti, kad ir kiek jų jau esame matę. Mes link jos, o ji, pasirodo, maža ir baili… Pasibaidė ir tik liuokt liuokt, ir … įšoko į ledinę upę 😯 (dar tik pavasaris, tai vanduo dar žiauriai šaltas).

Srovė didelė, pagavo kaip mat. Pirma mintis: „na, čia gamta, matyt, kengūros maudosi tuose vandenyse, juk nešoktų srovėn nežinodama ką daro?!…“ Mažas gyvūnėlio sknukutis vos kyšojo plakamas vandens, upėje pilna šakų ir sūkurių, tai panyra, tai išlenda, mes persigandę sekam palei krantą, neša srovė labai greitai. Kengūra bando pasiekti krantą (priešingą nei tas, kur mes panikuojam), priplaukia, bet krantas paplautas smarkių liūčių, medžių šaknys kabo ir trukdo jai net pradėti gelbėtis. Matom, kad niekaip ji ten neišlips ir kad čia ne tas variantas, kur kengūra maudosi, nes žino ką daro… 😟 Jonas staigiai lenda vandenin, užsiropščia ant didelio rąsto ir pereina į kitą krantą, kengūra išsigąsta artėjančio dvikojo ir leidžiasi nešama srovės tolyn nuo kranto. Vanduo ją pakiša po didžiuliu rąstu, bet laimei ji išnyra kitoje pusėje, aš lekiu vienu krantu, Jonas kitu. Per vidurį, upėje, nedidelė sekluma, ten sunešta daug akmenuku ir aš mintimis ir judesiais (realiai rankomis ariu orą) genu tą vargšą gyvūnėlį ant tos brastelės. Ir, žinokite, PAVYKO (matyt žiauriai gerai mojavau rankomis)!!! Ji užstringa ant tų akmenukų, pusę kūno dar smarkiai tempia garmantis vanduo, bet galva ant akmenų. Aš pasiekti jos negaliu, per toli ir per gilu. Upės dugnas neaiškus ir pilna įvairiausių sąnašų. Jonas lenda vandenin nuo kito kranto, gylis ten dar ok, siekia užpaklį, jis atsargiai sėlina, kad leisgyvė kengūra neišsigąstų ir užėjęs iš už nugaros užmeta ant jos savo LT žaliąją striukę 💪🇱🇹

Brastelė kairėje, kengūra per vidurį ten kur mano rodyklė maža…

Tikėjosi, kad suėmus ji bus kaip mūsų šuo Marsas (na bus už ko laikyti), o tas šlapias padaras – dvigubai sunkesnis ir slidesnis, tokia sunki „sasiska“ su labai ilga uodega ir ilgais ilgais nagais. Pasisekė, kad ta „sasiska“ visiškai nesipriešino, tiesiog gulėjo visai be jėgų. Jonas ją surinko kaip kokį slime (LT slime lyg šlykš-tu-ku vadinasi 😄) ir vis pasitaisydamas, iš kelinto karto, užkėlė ant kranto. Sasiska su uodega nejudėjo, bet kvėpavo, o Jonas ją glostė glostė 💚 Aš kitame krante žliumbiau iš laimės, baimės ir dar kažko nesuvokiamo.

Tada Jonas grįžo.

Išėjo jis, o grįžo jau JIS.

Žodžiu po trijų valandų, kiek svirduliuodama kengūra atsikėlė ir dingo žalumoje. Jono rūbai išdžiuvo pakabinti ant Australijos dizaino klasika vadinamo skėčio, mano ašaras nupūtė vėjas ir visam laikui Jonas tapo DIDVYRIU.

Ne Jonas, bet didvyris in training 😀

Ir kad jūs žinotumėt kaip blyn gaila, kad vykstant TOKIAI gelbėjimo operacijai, aš ne-tu-rė-jau su savimi telefono to įamžinti. Totali suknista ironija. Todėl fotkės labai jau mizernos, bet smarkiai prizoominus matysite išgelbėtąją kengūrą kitame krante.

Gero jums ketvirtadienio, saliutas didvyriams 👩‍🚀🎆🎉

Patruliuoju