Travel – Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE

Acunadancer – Hawkesbury nuotykiai

Labiausiai trūks vaizdo pro langą, sėdint ant klozeto… aš RIMTAI. Laive-name, tas vaizdas pro tuliko langą dar ir keičiasi, bet visur gamta, visur vanduo ir vienas kitas laivas. Nepaprastas jausmas, toks nepaprastas, kad net žodžių nerandu.

Pagaliau, iš ketvirto karto (aišku dėl Covid, na ir dar dėl potvynių), mes supamės ant bangų. Laivas vadinasi AcunaDancer ir viskas tuo pasakyta.

Niekur kitur nesijaučiu taip, kaip ant vandens, tarsi čia mano vieta, matyt, manyje gyvena užrakinta undinė ar mažų mažiausiai medūza… Ir jei galėčiau rinktis kur gimti, gimčiau Brooklyne, čia toks mažutis kaimukas ant vandens NSW valstijoje šiauriau už Sidnio. Užaugčiau tarp laivų ir nieko man daug nereiktų (miesto tikrai ne), va tik kompo pakrovimą reiktų išsispręsti, nes baterijos liko vos 25 procentai. Būčiau laivų mechanikė, taisyčiau, glostyčiau, dažyčiau ir gyvenčiau viename iš jų.

Taigi, pagaliau mes pajudame iš Brooklin‘o prieplaukos su puškuojančiu namu ant vandens. Tiltas, lendam po juo ir varom plačia Hawkesbury upės vaga (ta upė kaip ir vandenyno dalis, su daugybe atšakų atšakėlių, vanduo ten sūrus, ryklių gali būti, bet vietiniai maudosi, medūzų, vėžlių ir rajų – begalės). Tas šiltas vėjas, tie nerealūs vaizdai, taip buvom šito pasiilgę.

Houseboat nuotykiai yra mūsų šeimos tradicija ir ji sena, kaip ir mūsų Australijos istorija. Kažkas turi Palangos atostogas, o mes turim Hawkesbury atostogas, mergaitės prisimena kaip gyveno laive labai senai ir dar seniau, nes gi net gyvenanat LT mus vis atsiviliodavo Australija. Bet pirmieji kartai Hawkesbury buvo BE vaikų ir tie kartai LABAI skiriasi nuo dabartinių. Tuomet mes neklausėme ar saugu maudytis, bet lenktyniavome su draugais kas greičiau nuo laivo iki kranto, tuomet mes linksminomės iki paryčių ir gėrėm ne tik spanguolių sultis, na, tuomet mums vėjas buvo galvose…. dabar gal dar kažko yra 🤔

Aišku pasiėmėme ir irklentę, tilpo tik viena į labai „talpią“ Jono mašiną, tiesa iki Brooklyn‘o nuo Melburno TIK tūkstantis kilometrų, taigi dešimt valandų mašinoje. Galima skristi, bet tada nebūtų nei irklentės, nei meškerių, o ko tada ten važiuoti?

Prisirišome prie plūduro Refuge bay, nes ten viena nuostabiausių vietelių, įlanka pastoviai keičiasi dėl potvynių ir atoslūgių. Vieną vakarą, su irklente nusiyriau iki pat tamsaus galiuko, kur teka Cowan creek ir beveik sėdau ant dugno, nes vanduo skubėjo atgal link vandenyno, bet greit peršokau ant irklentės priekio, kad pelekas nesmigtų į purų smėlį. Iš-lip-ti TEN neturėjau jokio noro, nes PO manim gulėjo JOS.

Jonas jas užtiko pirmas, aš puoliau irtis, kad įamžinti tą širšalyną nuotraukose. Duobių, kurias dengė plokšti kūnai su ietimis vietoje uodegų – be galo be krašto, o aš šliuožiu irklente virš jų, aišku irklu specialiai pabaksnodama, TOKS kaifas (kol ant irklentės 😜). Jos dumia nepaprastu greičiu, fotosesija pavyko prastokai, o temo greit, vandens mažėjo, aplinkui spooky spooky, tik aš ir rajos… ech TAS baugumas…. Nepaprastai patinka keliauti Australijoje, VISUOMET yra kažkas, kas nustebins. Rajų nepavijau su irklente, bet, tradiciškai, pagavome vieną ant kabliuko… jos tokios pat besotės, kaip ir krabai.

Atostogos ir tingėti. Mano vidinis budėtojas tokį derinį PATEISINA. Skaityti, suptis ant bangų ir vėl skaityti „Pienių vyną“, taip tingiai kaip ir pati istorija (neįtikėtina, bet aš tos knygos nebuvau skaičiusi 😇).

Laive rytas prasidėdavo nuo nyrio vandenin, tiesa, vienas mūsų stebėdavo praplaukiančias medūzas ir pranešinėdavo kur link jos plaukia. Jos TOKIOS didelės ir gražios, bet vistiek nesinorėjo pajusti kaip skaudėtų mūsų odai susilietus. Pasigooglinome, kad tie grybus primentantys padarai (jelly blubber) – nudegintų BE pavojaus gyvybei, tai tada nusišvilpt 😉

Laive būtinai kas nors žvejoja (denis prasmirdęs masalu) ir BŪTINAI ką nors pagauna (dažniausiai mažą, tą kur paleisti reikia, kad senelius pakviestų). O paskutinį vakarą Marija pergalingai ištraukė 50 cm ilgio Mullet (nesu tikra kas tai lietuviškai???).

Kas dieną traukėm iki krioklio (čia vandeniu traukėm, kas irklente, kas valtele). Laukinis paplūdimys su laukiniu kriokliu, KO DAR galima pageidauti, na gal išsiplauti galvą jame, nes vanduo laive limituotas…. (done).

Vieną vakarą, kai išalkusi šeima sulipo viršun (trečias namo-laivo aukštas, kur galima valgyti po dangumi), pastebėjome aukštai sklandantį erelį. Aš iš karto priiminiau senį Bob‘ą, sutiktą Magnetic saloje, kuris man rodė, kaip reikia maitinti erelius žalia mėsa. Iškeli ranką, jis tave pastebi iš labai labai toli ir pradeda plasnoti tiesiai į tave. Tu stovi, nemirksi ir kai jau matai nagus lekiančius link tavo galvos – meti mėsos gabaliuką viršun. ČIUPT įvyksta skrydyje. Širdis dar ilgai kalatojasi, nagų dydis lieka amžiams atmintyje.

Jonas sako: „pabandom ir mes“.
Ir va čia YRA visa esmė.
REIKIA BANDYTI.
Pakėlėme ranką.
Jie buvo dviese. Tie, kurie sušveitė didžiąją dalį mūsų steiko ir dar žalią vištos kulšį (mečiau nepjausčius…). O jausmas, VISIŠKAI NENORMALIAI NEREALUS. Tie sparnai primenantys pirštus ir ore perkeliams kąsnis nuo nagų į snapą 😲 Nieko panašaus nebuvau mačiusi, ir VĖL.

ŠTAI KO mums nepaprastai trūko šį kartą Australijoje – KELIONIŲ ir to NUOTYKIO jausmo. Tos dešimt valandų nuobodaus važiavimo mašina – DZIN, kad tik kelias vestų pas erelius ir rajas, ir krioklius ir kitus dar nepatirtus reikalus.

Beje, šį kartą napaskandinome nei vieno rankšluosčio Hawkesbury upėje, o tai IRGI įvykis, nes per kokius setynis kartus name-laive VISUOMET Neptūnui palikdavome po rankšluostį ir dar ką nors…
—
Šiuo metu NSW valstijoje, kurioje vyko aukščiau aprašomas veiksmas, – 11 tūkst. covid atvejų per dieną (sunkiai suvokiama ir visai nenormalu….) Mes grįžome į savo kaimą prie kalnų Viktorijos valstijoje ir laukiame draugų su kuriais sutiksime Naujus Metu, ir mums gera.

Linkiu visiems jums NUOTYKIŲ, kurie uždegtų akis ir neleistų pasimesti keistoje mūsų kasdienybėje, kur ne-nor-ma-lu tampa nor-ma-lu.
Gražių jums švenčių visuose pasaulio kampeliuose 🎄

Taip gimsta DIDVYRIAI

Buxton’o istorijos 😻

Dramatiški įvykiai nutika ne šiaip sau. Dramatiškų įvykių metu gali pamatyti situaciją iš visai kitos perspektyvos, kaip ir žmones.

Štai aš jau kokią savaitę KITOKIOM akimis žiūriu į savo vyrą (ir aš čia ne apie savo akių spalvą, ta vis dar smarkiai ruda 👁). Eilinę dieną mūsų kaime, besiruošiant grįžimui į Melburną, jis tapo DIDVYRIU.

Štai jums ryto pa-sa-kai-tė:

Nuėjome prie paplūdusios Steavenson upės išgerti kavos, ale atsisveikinti iki kito karto. Kaip tik kengūra užsuko parupšnoti lapų, mums smalsu paspoksoti, kad ir kiek jų jau esame matę. Mes link jos, o ji, pasirodo, maža ir baili… Pasibaidė ir tik liuokt liuokt, ir … įšoko į ledinę upę 😯 (dar tik pavasaris, tai vanduo dar žiauriai šaltas).

Srovė didelė, pagavo kaip mat. Pirma mintis: „na, čia gamta, matyt, kengūros maudosi tuose vandenyse, juk nešoktų srovėn nežinodama ką daro?!…“ Mažas gyvūnėlio sknukutis vos kyšojo plakamas vandens, upėje pilna šakų ir sūkurių, tai panyra, tai išlenda, mes persigandę sekam palei krantą, neša srovė labai greitai. Kengūra bando pasiekti krantą (priešingą nei tas, kur mes panikuojam), priplaukia, bet krantas paplautas smarkių liūčių, medžių šaknys kabo ir trukdo jai net pradėti gelbėtis. Matom, kad niekaip ji ten neišlips ir kad čia ne tas variantas, kur kengūra maudosi, nes žino ką daro… 😟 Jonas staigiai lenda vandenin, užsiropščia ant didelio rąsto ir pereina į kitą krantą, kengūra išsigąsta artėjančio dvikojo ir leidžiasi nešama srovės tolyn nuo kranto. Vanduo ją pakiša po didžiuliu rąstu, bet laimei ji išnyra kitoje pusėje, aš lekiu vienu krantu, Jonas kitu. Per vidurį, upėje, nedidelė sekluma, ten sunešta daug akmenuku ir aš mintimis ir judesiais (realiai rankomis ariu orą) genu tą vargšą gyvūnėlį ant tos brastelės. Ir, žinokite, PAVYKO (matyt žiauriai gerai mojavau rankomis)!!! Ji užstringa ant tų akmenukų, pusę kūno dar smarkiai tempia garmantis vanduo, bet galva ant akmenų. Aš pasiekti jos negaliu, per toli ir per gilu. Upės dugnas neaiškus ir pilna įvairiausių sąnašų. Jonas lenda vandenin nuo kito kranto, gylis ten dar ok, siekia užpaklį, jis atsargiai sėlina, kad leisgyvė kengūra neišsigąstų ir užėjęs iš už nugaros užmeta ant jos savo LT žaliąją striukę 💪🇱🇹

Brastelė kairėje, kengūra per vidurį ten kur mano rodyklė maža…

Tikėjosi, kad suėmus ji bus kaip mūsų šuo Marsas (na bus už ko laikyti), o tas šlapias padaras – dvigubai sunkesnis ir slidesnis, tokia sunki „sasiska“ su labai ilga uodega ir ilgais ilgais nagais. Pasisekė, kad ta „sasiska“ visiškai nesipriešino, tiesiog gulėjo visai be jėgų. Jonas ją surinko kaip kokį slime (LT slime lyg šlykš-tu-ku vadinasi 😄) ir vis pasitaisydamas, iš kelinto karto, užkėlė ant kranto. Sasiska su uodega nejudėjo, bet kvėpavo, o Jonas ją glostė glostė 💚 Aš kitame krante žliumbiau iš laimės, baimės ir dar kažko nesuvokiamo.

Tada Jonas grįžo.

Išėjo jis, o grįžo jau JIS.

Žodžiu po trijų valandų, kiek svirduliuodama kengūra atsikėlė ir dingo žalumoje. Jono rūbai išdžiuvo pakabinti ant Australijos dizaino klasika vadinamo skėčio, mano ašaras nupūtė vėjas ir visam laikui Jonas tapo DIDVYRIU.

Ir kad jūs žinotumėt kaip blyn gaila, kad vykstant TOKIAI gelbėjimo operacijai, aš ne-tu-rė-jau su savimi telefono to įamžinti. Totali suknista ironija. Todėl fotkės labai jau mizernos, bet smarkiai prizoominus matysite išgelbėtąją kengūrą kitame krante.

Gero jums ketvirtadienio, saliutas didvyriams 👩‍🚀🎆🎉

MAGNETIC sala, Australia

Šį kartą Jonas užmynė ne ant rajos, bet ant gyvatės. Užmynė ir nuėjo toliau. Gyvatė tikrai liko nesupratus, gerai, kad buvo maža 🧐, tik išsirietė ir nespėjo krimstelėti… aišku, kad buvo nuodinga (Eastern brown snake).

Aš ne ekspertas, tsakant, bet čia berods Eastern Brown gyvatė… nuodinga

Toks susitikimas su gyvate mums pirmą kartą nutiko, na kad taip TIESIOGIAI ant jos kas nors užsiliptų (siaubinga nepagarba!). Tikrai nėra, kad mes nesisaugom ir lipam ant bet ko, tiesiog viename iš žygių Magnetic saloje mes ieškojome koalų, o tos tai medžiuose auga, žiūrėti reikia į viršų, ne po kojom (beje, keliukas asfaltuotas buvo, ne šiaip šunkelis po džiungles).

**West point**, kur galima nusigauti tik su 4WD, čia gražiausi saulėlydžiai …

Surasti tuos pūkuotus meškinus mums sekėsi nelabai, visai nelabai, nors lankėmės saloje daugybę kartų daugybėje savo gyvenimų, todėl aš galiausiai padariau loginę išvadą, kad visi tie plakatai su meškučiais yra tiesiog MELAS ir paskelbiau, kad koalų Magnetic saloje NĖRA, nors visų kitų australiškų gyvių – kiek tik nori (įskaitant 32 rūšis gyvačių, bet Jonas užmynė TIK ant vienos).

Tas žygis buvo paskutinis, kuriame norėjau galutinai įsitikinti, kad net ranger‘iai makaronus kabina, nes būten jie mums nurodė jog „The Forts walk“ prieš porą savaičių buvo pastebėtos koalos. Ne tai, kad mes tų meškinų nebuvome matę, bet žinot kaip užknisa, kai kiekviename lankstinuke apie salą matai tuos pūkuotus snukelius, o iš tiesų net ir įdėjęs pastangų nei vieno nerandi 😤.

Tačiau, mano loginė išvada buvo PANEIGTA. Naujai sutvarkytame „The Forts walk“ koalos TIKRAI kabalavo ant šakų, nors ir reikėjo jų akimis paieškoti. O štai gyvatės mėtėsi ant tako nei ieškotos, nei prašytos. Beje, „The Forts walk“ verta nužygiuoti net ir be koalų, vaizdai viršuje leidžia sparnams išsiskleisti ir skęsti kartu su jūros ereliais, kurie suka lizdus ant salos uolų.
Nuotraukose Arthur bay ir Florence Bay einant “The Forts walk“

Magnetic sala yra mano kelionių meilė. Va kai kažkas įkrenta į dūšią, įkrenta. Aš, matyt, prie salos krantų kokia žuvimi gyvenau ar krabu, o gal ta pačia koala.

Viršuje Horseshoe bay, kuris atrodo tęsiasi amžinai.

Australija vis dar gyvena IZOLIACIJOS rėžime. Tikslas – NULIS Covid atvejų, o vakcinacija SMARKIAI atsilieka (pilnai pasiskiepiję yra vos 10 proc suaugusiųjų). Taigi…. NULIS Covid palaikyti įmanoma TIK žiauriai apribojant judėjimo/veiksmų laisvę ir ta laisvė pas mus yra ŽIAURIAI apribota. Kai tik vienoje iš 8 valstijų Covid atvejų paauga iki dvigubo skaičiaus (aš nejuokauju, kalbu apie 10, 11, 20 atvejų), valstijos už-si-da-ro viena nuo kitos, judėjimas viduje apribojimas 5 km, o į šalį patekti apskritai yra misija neįmanoma, išvykti galima kiek paprasčiau tik išvykstant SU VISAM.
Planai non-stop atšaukiami, keičiami, ir panašiai, net nenoriu įsivaizduoti viduje Australijos skraidančių avialinijų darbo chaoso, kuris, beje, tampa norma, nes “snap lockdown’ai” įvyksta žaibiškai, ryte dar niekas nieko neįtaria, o po pietų, jau viskas uždaryta, vaikai vėl mokosi internetu. Melburnas lockdown’uose +/- 140 dienų…
Todėl galite įsivaizduoti jausmą, kuomet sėdėjau lėktuve (pirmą kartą per pusantrų metų), kuomet valgėm bet ką iš lėk-tu-viš-ko meniu ir gėrėm bet kokį putojantį, galite įsivaizduoti tą įsitempimą ir blyn naujai išsivysčiusią baimę, kad TUOJ TUOJ kažkas atsitiks ir viskas vėl apsivers aukštyn kojom…

Dar tik **Melburno** oro uoste, bet jau LINK lėktuvo 😀

Bet ATOSTOGOS realiai ĮVYKO, ATOSTOGOS neturėjo būti atšauktos, keičiamos ar apverktos!!! Tikrai atsipalaidavau tik tuomet, kai įsėdau į keltą keliantį į salą, nes vis bijojau, kad mus sulaikys Queensland’o valstijos policija ir išsiųs atgal į Victorijos valstiją (prieš pat išvykstant, rajone, kuriame gyvename, šalia kavinės, kurioje geriame kasdieninę kavą, rūbų valyklos darbuotojui diagnozavo covid‘ą. Tai reiškė, kad mes išvykome iš raudonos zonos…), bet…

Magnetic mūsų laukė.

Saloje žiemą geriausia pasileisti plaukus ir varyti BE STOGO!!!

Tokia pat rami, tokia pat nutolusi nuo rūpesčių ir didelio pasaulio, tokia, KOKIOS jos NEPAPRASTAI buvau pasiilgusi. Saloje nesilankiau ketverius metus, o man tai labai daug. Sakau, ten kažkas YRA. Kažkas labai labai man.

Be to, ten žiemą – tobulas klimatas, 23 laipsniai ore ir vandenyje, 320 vnt. saulėtų dienų per metus, nei vieno šviesoforo, 10 km asfaltuoto kelio ir 25 km takų žygiams, bei 23 paplūdimiukai (dalis pasiekiama tik vandeniu, dalis paprakaitavus žygiuose). Tiesiog salele, maždaug 5 km x 7 km su 2300 vietinių gyventojų ir 800 koalų (cha cha tai jau taip 🤔).

Yra ir tokių vietelių, čia gyvena daug paukščių ir dar ko nors ….

Ne, aborigenų čia nebėra ir salos niekas nebevadina senuoju pavadinimu Yunbenun, kaip ją vadino Wulgurukaba žmonės tūkstančius metų. Praeito amžiaus pradžioje paskutiniai Wulgurukaba buvo išgyvendinti ir priversti išvykti į rezervatą žemyne. Baltieji užgrobėjai, t.y. kapitonas Cook plaukdamas su įgula pro šalį 1770 m. nebesusitvarkė su laivo kompasu ir pasižymėjo, kad aplink salą tvyro keistas magnetinis laukas, taigis ir dabartinis pavadinimas MAGNETIC sala.

**Geoffrey bay**, atoslūgis atidengė koralinį rifą, kuris kažkada dar buvo gyvas. Sala yra apsupta koralinio rifo, tik jis vis labiau nyksta…

O dabar STAIGMENA 💥
Tą vakarą, kai mes AT-skridome, iš salos IŠ-skrido mergina, kuri atnešė vienintelį Covid atvejį į Magnetiką… Trečią mūsų atostogų dieną salą uždarė į lockdown’ą 😂😂😂. O mane tiesiog purtė isteriškas juokas 😆😆😆 (nėra sukurto teisingo e-moji tai emocijai)

Ta proga:
🍧Lukai pakilo temperatūra (iš laimės, matyt, kad tas vandenynas TOKS šiltas ir viskas TAIP fainai),
🧻 Turistai išpirko visą tulikinį popierių,
🧘‍♀️ Aš isteriškai pasijuokus nusprendžiau, kad jei jau sėdėti lockdown‘e, tai Magnetike.

Tos trys palmės, **Magnetic** saloje vis pasidarom prie jų fotkę (ps. krūmo už jų anksčiau nebuvo… :D)

BET jei rimtai, suvaržymų saloje net nepajutome. Mūsų tikslas keliaujant būna leisti laiką atokiau nuo masės žmonių (deja, per vaikų atostogas tai yra sunkiai įgyvendinama, ypač, kai VISI australai yra priversti ilsėtis tik Australijos ir dažniausiai TIK savo valstijoje), bet mes žygiavome ir kopėme takeliais į atokius paplūdimius ir ten jautėmės beveik vieni ir VISIŠKAI laimingi.

Visų laikų visų keturių mėgiamiausias – Radical Bay (foto su J viršuje), panašaus nerealumo Balding, toliau Florence ir Arthur bay ir aišku vienišas ir tuščias West point, kur patys gražiausi sulėlydžiai (iki jo pėsčiomis patingėjome, apie 8 km, bet nusigavome su 4WD) Va ten, saloje, žiemą oras tikrai tinkamas mašinai be stogo, ten vėjas šiltas, o vaizdai ir garsai rauna stogą.

Pakleliui nuo **Geoffrey Bay** iki **Nelly Bay**

Kiekvieną vakarą atėjus tropinei sutemai pasipildavo šikšnosparniai, kukabūros „juokdavosi“ savo visiškai crazy balsais, o curlews paukštukai blaškydavosi aplinkui ant savo ilgų kojų ir taip gailiai ir garsiai spiegdavo, kad Jonas kokiame nors vakariniame telefoniniame meet‘e turėdavo išsijungti mikofoną 😲..

Lockdown‘as rojuje tęsėsi tik tris dienas, nes saloje daugiau covid atvejų neatsirado, bet Viktorijos valstija (kur yra Melburnas) užsidarė nuo Queensland‘o (kur yra Magnetic sala) ir grįžti į savo valstiją rezidentai galėjo TIK su dviejų savaičių griežtu karantinu, be galimybės iškelti kojos iš namų (nei maisto, nei mankštos, nei…). Pažįstami pasakojo, kad policija vis užsukdavo patikrinti… Mes, tuo tarpu, toliau GYVENOME saloje.

Tai buvo visai nesenai, praeitą savaitę, iki mūsų grįžimo iš salos Melburnas spėjo ATSIDARYTI (taigi išvengėme dviejų savaičių karantino) ir iš naujo UŽSIDARYTI į žaibišką lockdown‘ą NR. 5 🤹‍♀️

Taigi nuo šiandien vėl visi persikėlėme į virtualųjį gyvenimą. Vaikai mokosi internetu, visi renginiai atšaukti, skrydžiai nuimti, darbai kabo. Eilinis chaosas mūsų kieme.

Kitą savaitę važiuojam su Jonu antram skiepui. Nebekvestionuoju nieko, važiuoju, nes amžino lockdown‘o variantas tikrai ne man.

Linkėjimai jums iš didžiosios salos 👣

Kangaroo island – kitas pasaulio kraštas

Mašinoje smirda lyg būtų nustipusi kengūra ir ne dėl to, kad mes ją numušėme (nors progų buvo BE GALO DAUG šioje kelionėje), smirda krabų gaudymo tinklas ir išvarvėjusi žuvies akis ar kažkas panašaus (žuvų galvos buvo masalas).

Viskas labai paprasta, nuleidi tinklą su tom galvom ir pamiršti dešimčiai minučių, tada ištrauki, o ten – nieko… nei krabų, nei galvų… MISTIKA kažkokia.
Aš, jau galima sakyti, profas krabų viliojime, bet Pietų Australijos valstijoje, kur mes atsibeldėme per vaikų atostogas – viskas kitaip.
Pasirodo, NEGALIMA žvejyboje (įskaitant krabavimą) naudoti vištos ar kitokio gyvulinio masalo 😩 ir štai pasekmė – tuščias tinklas… ne tik NULIS krabų, bet ir NULIS masalo? Žuvų galvos buvo gerai prikabintos su viela, tai kaip jos paliko mano tinklą per tas dešimt minučių?
Prisegu dar tris galvas, atsigulu ant liepto ir įdėmiai stebiu kas vyksta gilumoje. Per raibulius dugnas matosi pakankamai gerai. Atvingiuoja rudas kilimas, uždengia mano tinklą… Aš automatiškai puolu traukti tinklo viršun ir vėl turiu tą patį rezultatą. Nei krabų, nei galvų, nei kilimo. Suknistos rajos.

Paskutiniu metu daug jų pasitaiko. Per vieną žygį, po dešimties kilometrų su sunkiomis kuprinėmis, pasiekus fantastišką paplūdimį Sealers Bay (Wilsons Promontory) abu nuėjome atsigaivinti ir Jonas ant vienos užlipo (sėkmingai). Ji nuplaukė, bet lauktas atsigaivinimas akimirksniu tapo ne toks patrauklus.

Šį kartą, matai, jos nusprendė pavogti mūsų vakarienę…
Kol aš piktinausi akiplėšišku rajos ra-ju-mu, Jonas meškere pagavo KAŽKĄ didelio. Rimtai, galinėjosi kaip Hemingvėjaus senis (čia aš ne apie amžių, žinoma, apie kantrybę). Vargino tą KAŽKĄ kitame valo gale, tai atleisdamas, tai vėl traukdamas. Meškerė smarkiai linko, o susirinkę žiopliai laidė komentarus ir patarimus (kaip tai nerealiai užknisa). Aš gi su DIDELIU sietu laukiau banginio. Galiausiai TAS gyvis pavargo ir išniro į paviršių pasirodyti.
Eina sau.
Ir vėl tas rudas plėvesuojantis kilimas su nuodinga ietimi vietoje uodegos. Pamatę, kas ant kablio žiopliai tęsė komentarus kaip dabar reikės tą rają atkabinti, vieni buvo už humanišką kablio ištraukimą (Jonas, manau, būtų leidęs jiems pasireikšti), kiti siūlė nukirpti valą. Tuo tarpu Jonas toliau galinėjosi.
Nugalėjo kilimas, nutraukė kablį ir dingo. Nežinau ar tas ra-ju-mas atnešė laimę…

Visa tai vyko Kengūrų saloje. Iš tiesų YRA tokia Australijos sala, nutolusi 112 km nuo Adelaidės, trečia pagal dydį (150 km x 50 km) ir ji taip ir vadinasi – Kangaroo island, o dar yra žinoma (nors tikrai ne visiems) ir TIKRUOJU savo pavadinimu – Karta pintingga (Mirusiųjų sala). Taip salą pavadino vietinių genčių aborigenai, senieji šeimininkai (kalbu apie 65 000 m. ATGAL), kurie tikėjo, kad mirusieji sekdami Ngurunderi dvasią per salą keliavo į dvasių pasaulį. O štai tūlas britas Mathew Flinder (kalbu apie 218 m. atgal) atplaukęs Anglijos sosto vardu savintis žemyno, saloje skerdė žmonių nebijančias patiklias kengūras, kad pamaitintų savo įgulą, ir galvos nesuko mąstydamas kokį čia dvasingą pavadinimą jai sugalvoti. Mes, sąžiningai sakau, nei vienos kengūros, anei kito gyvio (apart rajūnės rajos) saloje nenuskriaudėme ir nenutrenkėme, nors temo anksti (čia jau ruduo), o daugybė kelių toje saloje tėra žvyrkeliai.

Kengūrų saloje atsidūrėme netikėtai. Trečią kartą teko atšaukti le-pias atostogas ant namo-laivo prie Sidnėjaus (pirmas k. – gaisrai, antras k. – covid, trečias k. – potvyniai), bet Australijos vyriausybė, o ir dauguma gyventojų čia ir toliau ignoruoje gamtos siunčiamus signalus, ‚she‘ll be right mate‘ ir ‚can‘t be bothered‘ yra, buvo ir ilgai dar bus čionykščių credo ir motto, bet čia jau ne apie kelionę, o kardinaliai besikertančius mūsų pasaulius, todėl gal kitą 😎

Teko sukarti daugiau nei 800 km mašina, persikelti keltu ir dar gerokai pavažiuoti tamsoje su šuoliuojančiom kengūrom PRIEŠ, UŽ ir APLINK automobilį, kol pasiekėme užsakytą namuką viduryje niekur. Pirmas gurkšnis visiškos tamsos ir my god kiek žvaigždžių. Žiauriai gerai, senokai nejaustas jausmas ir TOKIA tyla. Namukas rąstinis, elektra – saulės, vanduo – lietaus. Nieko nieko aplinkui, tik kengūros ir gamta. Kadangi keitėme planus paskutinę minutę, tai nakvynės pasirinkimų iš esmės ne-bu-vo (australai NEGALI išvažiuoti iš Australijos, taigi per mokinių atostogas, net vietos palapinei negausi). Kodėl mums nuskilo su TUO namuku, nežinau, bet pradedu suprasti, kad sekasi ne būtinai dėl to, kad aš kokį gerą darbą padariau, sekasi žmogui tiesiog šiaip, kartais sekasi ir negeriem žmonėm irgi tiesiog šiaip (galite nesutikti, aš mielai padiskutuosiu su vynu per zoom X).

Kengūrų sala – didelė ir žalia, ten reikia automobilio, nes kasdieną tekdavo sukarti DAUG kilometrų, kad nu-kak-ti (eina sau žodis) į vieną ar kitą pusę, ten kur vaizdai smaugia, nes TAIP gražu, platu ir gera. O dar dėl to, kad kai jau nieko nėra, tai tikrai NIEKO, įskaitant GSM ryšį ar internetą. Nulis. Jonas tuo neapsidžiaugė, kartais dirbti visgi reikia. Tai važiuodavome PASKAMBINTI į tašką. Buvo toks ‘ryšio’ stulpas už 25 km, o maisto parduotuvė ir užeigos už 50 km Kingscote (didžiausias miestukas saloje). Beje, keliai asfaltuoti tik keli pagrindiniai, o DAUGUMA – gerai supresuoto žvyro. Bet mums tai kas, Jono karto (riestinis kirtis ant a) žemumo audi, palikome namuose, išsinuomavome subaru ir visą salą išnaršėme. Vietomis ji man prisimindavo El Hierro salelę Kanaruose, ten, kur radome vieną pasaulio kraštą. O šį kartą, labai duobėtu žvyrkeliu, manau, pasiekėme ir kitą – Cape Borda. Aišku ten buvome vieni, visai kaip švyturininkas su šeima, savaitėmis, mėnesiais, o kartais metais be žmonių!!! Labai atšiauru ir viliojančiai atoku.

**Cape Borda** dega per kiekvieną gaisrą **Kengūrų** saloje

Vienišas Borda švyturys yra Flinders Chase nacionaliniame parke (kur tik pasisuki, ten Flinder‘is…), kuris nepaprastai smarkiai nukentėjo per 2019-20 metų gaisrus, išdegė 95 procentai parko augmenijos ir net 52 procentai visos salos skendo liepsnose…. manoma, kad saloje žuvo apie 50 tūkst. koalų, o like 10 tūkstančių, mūsų vizito metų, labai efektyviai slapstėsi… Sutikome beveik visą gausią salos gyvūnijos kompaniją: ruonius (kai kurie aiškiai priminė pas draugus paliktą Marsiuką), goanas, echidnas, kengūras, delfinus, įvairiausius paukščius ir vandenyno gyventojus, bet koalų – nea.

Gaisrų žala, Flinders Chase parke, pastebima, tačiau gamtos gyvybingumas yra nepaprastas, vietiniai pasakojo, kad ugniai prasinešus viskas aplinkui atrodė kaip po atominio karo, o mūsų vizito metu jau žaliavo. Australijos augmenija YRA pasiruošusi gaisrams, jie čia vyko ir vyks, tik būtų gerai žmogui nedidinti jų masto savo žalinga veikla.

Čia irgi viskas degė –
Nuostabus **Flinder Chase National Park** viršuje ir apačioje

Sau, Kengūrų saloje, pasiskyriau Stokes Bay. Toli nuo visko, vos keli namai IR slaptas paplūdimys. Visiškai slaptas praėjimas (žr fotkes) ir TOKIA ramybė širdyje. Mane tikrai valdo salų sindromas. Paliekant žemyną aš palieku visą balastą, pakeliui nutrūksta gija jungianti mane su rūpesčiais ir kasdienybe. Aš esu VISIŠKAI salų žmogus. Kraustantis į Australija galvojau ooo tai didelė sala, man tiks, bet sala ŠALIA salos yra DAR geriau. Daugiau erdvės, daugiau vandens ir mažai žmonių. Purrrfect.

Dar saloje užtikome Little Sahara – 2,5 kv km baltutėlio smėlio lopinį (ir visai ne prie vandens) su 70 metrų aukščio kopa (palyginimui Parnidžio kopa – 52 m) ir nuo tos kopos galima ne tik ridentis, bet ir varyti su smėlio pašikniukais ar „profesionaliai“ čiuožti su smėlio lenta (ale kaip snieglente). Tuo Jonas ir užsiiminėjo, dailiai, išskėtęs rankas, tik šast šast ir sėdi… 😅
Buvo smagu rėkti į vėją ir ryti smėlį kąsniais lekiant žemyn, pasivolioti ir prisiminti Kuršių Neriją. Tas smėlio lopinys atiduotos valdyti į privačias rankas, tai net su savo smėlio lenta (jei tokia turi) reikės susimokėti, bet vaikštinėti galima kur nori ir kiek nori nemokamai.

American River miesteliukas į kurį garsiai kviečia austrių fermos reklamos (sėkmingai, nes ir mes ten nu-ka-ko-jom) nėra nei Amerikoje, nei gali pasigirti kokia tai upe :D. Vadinasi American, nes prieš porą šimtmečių grupelė ruonių gaudytojų iš Amerikos buvo apsistoję toje įlankoje. Ji vienoje vietoje labai susiaurėja ir KAŽKIEK primena upę. Aš tą vietą per googlemaps nusižiūrėjau kaip tobulą pasiplaukiojimui su irklentėmis: įdomūs krantai, ramus vanduo ir seklu (bent jau taip man atrodė).

Vis ne pakeliui mums ta American River buvo, bet pagaliau TA diena atėjo ir pabarškėję keliais ir keliukais kokią valandą ruošiam irklentes ir pustom irklus, prieš tai pasistiprinę vietiniais vėžiais ir austrėmis (vaikai šaltais fui makaronais X). Prieplaukoje vietiniai (jų maždaug 200 tame kaime) smalsiai mus nužiūrinėja nuleidinėdami savo motorkes vandenin. Ūsai diedų iki ausų, barzdos susipainioję (čia ne hipsteriai, čia o-ri-gi-na-lai) ir ŽIŪ vienas pas mane ateina.

“Ar tik nesiruošiat čia išsimaudyti?” kruta ūsai draugiškai.

Diena šilta, Luka jau varinėja su maudymuku pro prieplauką.

“Na, taip” sakau, “būtų gerai. Su irklentėm, plauksim….”

Žiūriu į ūsus, o jie į mane….

“Nu nea,” krusteli, “gal geriau nesimaudykite”.

“Whaaaaat?” Mano galvoje sumaištis. Aš TAIP noriu ant irklentės, jau TIEK dienų svajoju kaip irsiuos irsiuos….

“Čia ryklių daug ir jie dideli būna” prideda, lyg tarp kitko. Ir irklas, sklandžiai skrodęs smaragdinį vandenį mano mintyse, sustingsta. “Saloje daug ruonių, tai pritraukia ryklius”.

“Tai”, lemenu, “mes ant tų lentų jiems skanus užkandis būtume? Ar kaip?” negaliu paleisti aš to irklo mintyse. Blyn ta viltis…

Ūsai išsitempia į šypseną “kai man reikia su kajaku perplaukti į kitą krantą, labai labai greitai irkluoju…taigi.”

Tada prisiminiau PELEKĄ matytą Stokes bay ir berniuką, kuris maudėsi netoliese, tuomet vaiko tėtis mane užtikrino kad ten delfinas…. 🙄

Ūsų paklausėme, vis gi vietiniai ir Kengūrų saloje irklenčių nepanaudojome nei karto. Už tai meškerės sausos nestovėjo, pagavome kelių rūšių laimikį (čia Jono raja neįskaičiuota). O delfinų, kur NE TIK pelekas matosi, prisižiūrėjome eidami į žygį pakrante Baudin nacionaliniame parke. Kaip ir kengūrų. Aišku kodėl tas M. Flinder’is taip lengvai saloje kengūrienos gavo. Jos – visur, didelės, mažos, rusvos, rausvos. Kai ant terasikės, namelyje viduryje niekur, ankstyvą vakarą gėrėm vyną, jų prisirinko labai daug: nebaikščios, smalsios, mielos ir jabai juokingos.

Ech, salos.
Myliu.
Tas jausmas, stovint ant aukšto kranto ar ant kelto denio, kai matosi tiktai vanduo, gilus, paslaptingas, kviečiantis, uffff, tas jausmas, kuriam ne-ran-du žodžių…

Bet vistiek žiauriai pasiilgau Lietuvos. Toks ilgesys, kuriam netgi nė-ra žodžių.

Žygis irklentėmis Goulburn’o upe

Žemė svyruoja ne tik kai daug Spritz’ų suragauji, bet ir ilgėliau pabuvus laive, arba pvz. pra-si-ne-šus su irklente 12 km upe.

Atvykę į Goulbourn Weir (realiai Golburn’o upės užtvanka) sugalvojome palikti savo zo-o-par-ką žiūrėti filmo su ledais ir spragėsiais žiūrėti filmą (mat keliavome SEPTYNIESE … prie vaikų ir Marso su žiurkyte dar prisidėjo vabz-džia-ėdis augalas vardu ‘Fang=Iltis’), o patys su mašina nulėkti aukštyn upe ir parsiirti iki laikinų namų ant upės kranto su irklentėmis.

Visa upė mūsų, kelmai stabdo didesnių laivukų judėjimą

Planas paprastas, diena karšta, pasiėmėm vandens, telefonus, kad orientuotis į kurią upės atšaką plaukti, o kurią geriau palikti netyrinėtą ir aišku Snicker’s batonėlius (ačiū Visatai, kad jie yra). Beje, jie pakeliui ištirpo 😀 bet vistiek buvo sulaižyti.
Nuleidome savo plaustus viešoje laivelių nuleidimo prieplaukėlėje prie Nagambie kaimo ir pasileidome upe į nuotykį. Tiesa, Goulburn upės srovė toje vietoje – minimali, atrodo, kad vanduo stovi, tai daug pagalbos nebuvo, bet ir vėjo nesijautė, todėl irklavome be rūpesčių, vis pasimaudydami. Saulė svilino ypatingai ir pakeliui, t.y. paupiui, kur ant kranto stovi atostogų nameliai, prasilenkėme su daugybe ant KO NORS plūduriuojančių turistų. Sausis -pats atostogų metas, žmonių LABAI daug, todėl pasimesti upės vingiuose toliau nuo visų – visiškas kaifas.

Pasaulis nuo vandens matosi visai kitaip, man tokio tipo žygiai yra tobulumo viršūnė. Žodž, idilė, kemsynėliai, juodosios gulbės su porele gulbiukų, šimtai correlų (ale Kakadu) klykiančių aplinkui, vanduo ir laukinė augmenija. Nespėjau traukti telefono iš neperšlampamo dėklo, kad įamžinti GARSĄ ar vaizdą.

Nespėjau pulko nufilmuoti, bet garsas YRA!

Vis prapalaukdavome kokią fermą ir ramiai besiganančias avis, ar užslėptus namukus, vienus apšepusius, kitus prabangius, laviravom tarp daugybės medžių kamienų kyšančių iš vandens ir vis spėliojome KODĖL jų čia tiek daug. Padarėme išvadą, kad užtvenkus upę, ji užliejo medžius, bet…. užlietos tik kai kurios vietos, ten suformuoti ežerai, o pačioje upėje (ji gili) taip pat kyšo BEGALĖ kamienų, po vandeniu matosi vaiduokliški rąstai ir šakos.
OGI pasirodo, taip “prisodinti” kelmai ir visa kita, kas trukdo laiveliams praplaukti (o irklentėm tai nei motais), sukuria YPATINGAI palankią terpę daugintis žuvims, todėl tie visi mirusių medžių kamienai, kelmai ir šakos buvo SPECIALIAI suvežti ir “susodinti” upėje, kad pakiltų žuvingumas 😀
O didieji kamienai – netgi su-či-puo-ti, kad būtų galima sekti jų judėjimą potvynio metu (kad nesusidarytų kamščiai ir nesitrukdytų upės tėkmė). Toks “susodinimo” reikalas netgi turi pavadinimą – re-snagging. Iriantis ant irklenčių tai reiškia RAMYBĘ, nes ten kur galima praplaukti su vienu mažu peleku ant lygios lentos, negalima su gilesniu laivu.
Succers 😜
Didžiąją kelionės dalį upę turėjome tik SAU.

Kai priplaukėme “Hide and Seek” vyninę, supratau, kiek DAUG dar noriu pamatyti, na ne-re-ali vietelė ir vadinasi taip NE VELTUI, nežinodamas sunkiai ir rastum tą oazę šalia vandens. Ten galima išsinuomuoti didelį namą su draugais ir džiaugtis privatumu, batutu ištemptu ANT upės ir visais kitais vandens, bei žemės malonumais, BE gausybės kitų aussių atostogaujančių KAŽKUR ten už tolimo upė vingio…

Praplaukti, deja, neįmanoma, nebent be pelekų, bet nebuvo kaip jų nusiimti vandenyje

Praplaukus vyninę, pasukti į kairę, kaip planuota, nepavyko dėl nepaprastai TANKAUS lelijų kilimo (štai kas buvo TAS nesusipratimas, kuris matėsi per Google maps). Teko išplaukti į LABAI atvirą ir plačią upės vietą ir apiplaukti nedidelę dygliuotais krūmais apaugusią salelę.
O TADA staiga pakilo vėjas. Griebė taip pasiutusiai, kad supratau, jog dabar tai jau tikrai reikės dirbti (ir fotkių laikas baigėsi…). Vėjas vienas nesidrąsko, tą kartą jis pašiaušė upės vandenį. Aš kalbu ne apie ban-ge-les ir raibulius, aš kalbu apie BANGAS, kokiomis nesu plaukus net vandenyne (nepamirškime, kad mes ant irklenčių). Viskas įvyko LABAI greitai, vėjas siuto ir pūtė maždaug ties antra valanda, kuomet mums reikėjo judėti link dvyliktos (čia aš apie kryptį doh). Jonas yrėsi priekyje, pašaukti jo buvo neįmanoma, vėjo neperrėksi, o be to – visas jėgas reikėjo staigiai mobilizuoti į rankas. Rodėsi, kad veltui mosuojame irklu, irklenčių nosys kilnojosi ant bangų (tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad ežere jos gali būti TOKIOS didelės), vanduo liejosi laisvai, aš bandžiau irtis rankomis atigulus, ir visom kitom pozom (tik, žinoma, nestovint). Mintyse kūriau labai stipraus irklo paveikslą, nes jei tas būtų neatlaikęs…..

Fotkė BE vėjo, fotkių SU vėju padaryti nedrįsau, o tiksliau tokia mintis nebuvo šovusi, kuomet įsijuosusi dirbau irklu

Vėjas mus stūmė ant apžėlusių salelės krantų (tos, kurią turėjom apiplaukti), o ji, manau, net neturėjo kieto paviršiaus, tik dumblą ir džiungles. Visiškai peršlapusi prisiminiau kadrą iš “Kapitono Granto beieškant”, kai jojančius ant arklių herojus užklumpa potvynis ir liūtis. Jie išsigelbėja sulipdami į gigantišką medį, kurį akimirksniu apsupa šniokščiantis vanduo (visuomet sukau galvą kur dingo arkliai 🙄). Pasijutau kaip tikrame nuotykių filme, oh yeah…

Ar buvo baisu – aišku, bet ir LABAI faina 👌

Tie paskutiniai 3 kilometrai LABAI prailgo. Gausybė rąstų ir kamienų smarkiai trukdė ir galėjo skaudžiai pakenkti, bet irklas nepavedę, rankos atlaikė, viskas kiaurai permirko, o mes kaip TIKRI JŪREIVIAI sėkmingai pasiekėme prieplauką, kur, vėjo taršomos, atbėgo kiek sunerimę mergaitės.
Išlipus ant kranto pažiūrėjau į pasišiaušusią upę ir pagalvojau, kad … reikia atidžiau skaityti orų prognozę –42 km per val. vėjas su 50 km gūsiais, yra RIMTAS iššūkis.

Dvyliką kilometrų plaukėme 3 valandas, vidutinišku 3,9 km per valandą greičiu, vietomis pasiekdami 6,5 km per valandą. Ar rekomenduočiau tokį žygį upe su irklentėmis – ŽINOMA, tik būtų gerai, kad srovė jus neštų (kaip Nėryje) ir vėjas pūstų į nugarą 😉

Nagambie, Irklentės ir Naujieji

Ką tik į langą atsitrenkė žalia papūgėlė… Lietuvoje paukštukai taip pat tuo užsiimdavo, tik jie buvo pilkučiai, šita gi spalvota, prisiderinusi prie žydinčių eukaliptų. Pasivaikščioja apsvaigus ir nuskrenda. Gerai. Koridoriuje šurmulys, užtikrintai skanduojama keliais balsais: „Smirda pirda, smirda PIRDA, PIRDA SMIRDA, ir tt….“ Esu tikrai rami – lietuvių kalba mūsų namuose pamiršta nebus.

Laiškus Kalėdų Senelis mums rašo lietuviškai

ATOSTOGOS.
Pas jus vasara jau senai pamiršta, o mūsų planetoje ji vyksta DABAR. Man labai patinka tas faktas, kad Kažkur pasaulyje visuomet yra Rytas, taip ir su VASARA. Mes gi pagaliau išsirovėme iš savo namų, akimirksniu pamiršę karantiną , lockdown‘ą ir kitas fui negandas. Pamatysite ir jums taip nutiks, kai vieną rytą išėję į lauką įkvėpsite BE BAIMĖS, kad KAUKĘ palikote namuose.

Mes lekiame už miesto, ten kur mano galva plyti TIKROJI Australija, kur vietomis (na gerai 90% miestelių) laikas sustojęs praeitame amžiuje (maždaug apie 70-uosius), bet kam tai rūpi, kai atsiveria TOKIOS erdvės, kai dvikojų pasitaiko vis rečiau, o dangus tampa dar aukštesnis. Asmeniškai mano širdis dainuoja ir tai NĖRA Kalėdų melodijos.

Nagambie ežeras – gėlavandenis vandens plotas, atsiradęs užtvenkus Goulburno upę, plyti šalia Nagambie miestuko, kurio gatvėje šalia apynaujės IGA (ale regioninė mini Maxima) ritasi sudžiūvęs krūmas (fotkė aukščiau). Tokiose kelionėse aš būtinai aplankau vietines pardes, labai patinka pirkti rei-ka-lin-gus daiktus kelionėse, nes tada jie turi savo istoriją.
Ta lėkštė iš Xian‘o Kinijoje, tie šortai iš La Gomeros Ispanijoje, o va tas žuvavimo tinklelis bus iš Nagambie kaimo Australijoje, nes neturėdami to tinklelio mes paleidome DIDŽIULĘ menkę. Jonui užkibo, jis ją partempė iki kranto, o ištraukti nėra kaip, nes DIDELĖ. Aš ją pamačiusi nevalingai mintyse pagaminau vakarienę keturiems ir, žinokite, visiems užteko! Taip, su žuvies laimikiu pas mus taip būna retai.

Jonas sukomandavo: “lipk į vandenį ir imk ją rankom….” No shit, pagalvojau, ir patys suprantate KUO visa tai baigėsi. Į vandenį tai aš įlipau, tiksliau įsmukau iki užpakalio, bet žuvį rankomis gaudyti juk reikia sugebėti. Iš nusivylusio manimi vyro žvilgsnio supratau, kad jis plikom rankom ne tik žuvis, bet ir meškas imtų, bet kur man iki jo. Man ta menkė apsivyniojo aplink kojas ir kai ją ėmiau… nutraukė valą ir dėjo į pelekus. Todėl tą pačią dieną Nagambie kaime įsigijome tinklelį, o Kalėdų Senelis susimylėjęs dar ir plūdines meškeres padovanojo…

Kemperių parkas, kuriame apsistojome, išsidėstęs siaurame sausumos plotelyje tarp ežero ir upės. Vanduo – absoliučiai mano stichija, o ten jis dar ir gėlas. Apylinkes tyrinėjome ‚hikindami‘ ant irklenčių. Galėčiau ant jų gyventi ir vakarienę virti. Aplinkui paskendę medžiai, daugybė mirkstančių kelmų ant kurių želia laukinės avietės, kemsynėliai su lelijomis, gulbėmis, žąsimis ir visokiais kitokiais sparnuočiais. O ore ir ant medžių šakų šimtai (rimtai – ŠIMTAI) baltų papūgų, kurios panašios į kakadų. Klegesys – nerealus. Jų daugybė, jos garsios, drąsios ir labai fainos, pasirodo ne Kakadu, bet Corellos.

Jonas pabaidė vieną pulkelį

Man ir Jonui tas Australijos kampelis LABAI patiko, todėl mintyse jau rezgamas planas keliauti irklentėmis su nakvyne pakeliui (BE vaikų, šunų ir žiurkių), Goulburn‘o upė ilga, galėtume irtis ir pamiršti, kuri dabar savaitės diena ir kiek dar ‚kalnų‘ ryšimės įveikti savo gyvenime.

O kaip jums su taip kalnais? Daug jų, gražūs, aukšti? Ir kaip vaizdas? Vertas pastangų? Tikiuosi, kad TAIP ir LINKIU, kad pradėjus kopti jums niekuomet nepristigtų motyvacijos ar ryžto pasiekti viršūnę. Nuo ten visuomet matosi upė ar ežeras, kuriame beprotiškai norisi išsimaudyti, o tam reikia nusileisti žemyn ir vėl kilti, kad nesibaigtų bangavimas.

Už GYVENIMĄ, mielieji, sėkmingų jums 2021!

ŠVENČIAM 🍨

44– skaičius, kurio ant torto neapsuksi, nepasidaro iš jo nei 24, nei 34 kaip praeitais metais, o jau 45 sukti ir nesinorėtų…

Kai Tenerifėje žaisdavome tinklinį viena komandos narė, kuri buvo labai šauniai atrodanti rusė mane protino savo metų niekam nesakyti, nes na geriau apsimesti, kad mum amžinai KAŽKIEK ne tiek kiek yra… bet aš visai gerai jaučiuosi su tiek kiek yra, juolab, kad apsukus 44-is gaunasi TAS PATS.

Be to, mūsų pasaulio pusė perėjo į Yang globą, pusiausvyra VISGI egzistuoja, nors kartais tuo sunku patikėti. Va, jūs skaitote ir ne-su-tin-ka-te, Europoje dabar FUI, virusas nepasiduoda, o ir tamsusis metų periodas atlingavo. Nuoširdžiai jus užjaučiu, RIMTAI, bet negaliu nesidžiaugti, nes mums dabar – JĖGA. Kai buvo 💩, juk ir rašiau, kad totalus 💩💩💩. Beje, aš nepasiduodu iliuzijai, kad viskas dabar taip skaisčiai ir klosis, tikrai pasimokiau, kad gali OPT ir nelikti nei žydro dangaus, nei šypsenų po kaukėm. TAIP, mes vis dar su kaukėm viduje ir lauke, nors pas mus 0️⃣ atvejų.

Čia TIKRAI ne ‘bubble tea’, man tas ‘STEBUKLAS’ buvo labai šlykštus

Savaitgalį pustom padus į kalnus, tikiuosi trąsos (hikin‘ti) bus atidarytos ir mes kaip reikalas pasibastysime. Geriau ir nesuglavočiau atšvęsti VISKO iš karto. Pvz savo gimtadienį aš jau švenčiau prieš mėnesį, nes buvo fainas oras ir mes nerealiai praleidom dieną, tada švenčiau jį dar kelis kartus, kai labai skaniai valgiau ir aišku per tikrąją dieną (čia ką tik), o ji šiais metais buvo tiesiog TOBULA. Manau, tai pats geriausias būdas švęsti (bet ką), – tada kai tam yra NUOTAIKA ir PALANKIOS SĄLYGOS.

Jaučiu, kad po truputį niurzga manyje atšyla ir mutuoja į kažką labiau Miau. Man čia patinka. Čia gal irgi TAS skaičius, kurio neapsuksi, gal imi ir pagaliau SU-SI-TAI-KAI, kad dabar VA taip ir bus. Oi tikrai nesakau, kad aš apkabinu savo raukšles ir visas jas myliu, nekalbinsiu čia makaronų, aš raukšles lengva širdim atiduočiau, kad ir kokios jos visos mano, oi prašom IMKIT, man visai negaila. Va, savo patirčių neatiduočiau ir, matyt, tos patirtys su raukšlėmis kažkokiais paslaptingais saitais susijusios… Yin ir Yang ne kitaip. Taigi, raukšlės lieka, skaičius irgi.

Gimtadienio proga, mano chebra, uždarė mane į namuose pagamintą nerealų “Escape room“ pavadinimu “Crazy grožio salonas“, vos pabėgau…. jie dabar profesionaliai galės pradėti tokius sa-lo-nus kepti, kaip ir naujas verslas nusimato 😎

O ką, jūs mielučiai, beveikiate? Lapkritis Lietuvoje tiesiogiai tą ir reiškia…., tiksliau – Šlapkritį ir visą kitą su tuo susijusį malonumą. Bet aš galvoju, kad vistiek GERAI, kad vasarą prisišventėte be kaukių ir ribojimų, galima dabar arbatą prie židinio gerti ir Kalėdų laukti.
O mes tiek nuotykių prisiregistravome, dabar belieka juos pildyti 😉

Life sucks… and then you die. Stage 4 lockdown – Melbourne.

Melburno realijos tokios: TAIP, pas mus VIS DAR 4 lygio suvaržymai, judėjimas apribotas 5 km, jokių svečių ar įprastų mokyklų, sportuoti lauke leidžiama iki 1 val. Kaukės visur (išskyrus sportą), o po 20 val. vakaro išeiti iš namų NEGALIMA. Ligos atvejų mažėja, suvaržymų ne.
Žinoma yra išskirtinės sąlygos visiems ‚essential services‘ kaip pvz. sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams, supermarketų darbuotojams ir ŽINOMA sta-ty-bi-nin-kams. Australijoje tai yra privilegijuota kategorija. Trumpai tariant „Jei esi triedis (trades person) ir turi intymių santykių bet kurioje Melburno vietoje – esi Karalius.“ Tuomet tau 5 km taisyklė galioja keletoje namų (savo ir intymaus partnerio), na ir aišku galima važinėti TARP savo ir intymaus partnerio namų. Šiuo atveju rekomenduotina intymius partnerius rinktis ne pagal įprastus kriterijus, bet geaografiškai, taip turėsite daugiau judėjimo laisvės. Štai kaip karantinas sparčiai keičia nusistovėjusias normas.

O štai mūsų Šo karantinu džiaugiasi, jis gali ramiai miegoti įsiknisęs į savo kilimėlį ir būti tikras, kad nubudus bet kuriuo metu mes visi vis būsime namie. Ir žinoma skirsime jam daugiau dėmesio ir žaidimų, absoliuti šuniška idilė.
Tik vakarais Jonas jį ne-le-ga-liai veda nusičiurkšti, nes ta 20 valanda visuomet praeina nepastebėta.
Kalbant apie čiurškimą, ar aš jums pasakojau apie super ne-pa-to-gią situaciją į kurią mane tas nusilengvinimo procesas buvo įstūmęs? Žodž…. vieną kartą Marsas ‚apvarė‘ žmogų. Tikslingai. Na, reik pasakyti, kad nebuvo tai tik Marso prastas pasirinkimas, TAS žmogus GULĖJO visai ne vietoje. Įsivaizduokite – šunų parkas, o TAS guli sau ant šono, stebi, nejuda, šunys aplinkui draikosi, šuniškus reikalus aptarinėja. Ateina Marsas, uosto jį, TAS dar labiau nejuda, apsimeta rąstu, SĖKMINGAI, nes Marsas pakelia koją ir pažymi “savo rąstą“. O aš, KĄ AŠ, stoviu šalia visiškai apšąlusi prie TO dar labiau apšąlusio rąsto ir jaučiu, kaip staiga mane apleidžia kalbos dovana (šiaip, aišku, man prie visko dar ir juokinga…) Nei tą Marsą bausti, kad rąstą apvarė, nei kaip TĄ begulintį nuvalyti. Mekendama atsiprašymus, kad Marsas TAIP nie-kuo-met nesielgia, dumiu kuo toliau. Na rimtai, NĖRA Marsas ant žmonių čiurkšlės leidęs, bet čia TAS pirmas kartas, kuris pasitaiko, kaip ir karantinas, ir antras karantinas, ir blyn niekad nežinai kokie: geri ar ne-la-bai pirmi kartai dar laukia.

Štai sėdim dabar apriboti 5 km spinduliu, nors kelionės iš esmės buvo viena didžiausių priežasčių kodėl keitėm kontinentus… Kad mintys nesivystytų į gailestį aš GAMINU desertus ir DAR desertus. Gaminimas – paprasta, konkreti užduotis, aš ją atlieku ir gaunu momentinį pasitenkinimą. Šiuo metu labai tinkama formulė. Dar ši crazy izoliacija sugrąžino aptilusį bendravimą, su dviem savo draugėm, kurių viena Dubajuje, o kita dabar šlaistosi po Lietuvą, „susitinkame“ porą kartų per savaitę jogai on-line. Man bendravimas internetu na ne-la-bai, VISAI nelabai bet va prisiverčiau priimti realybę ir naudoti TAS priemones, kokios yra ir, žinokit, visai jėga. Ne, tai ŽINOMA, rinkčiausi kavą/vyną/morkų sultis su žmogaus pačiupinėjimu, bet joga on-line yra geriau, nei rąsto poza vienumoje, patirtis sako, jog ir šunes tuomet nesiskaito…

Na nereali patirtis visi tie BEVEIK metai 😮 Australijoje, na vi-siš-kai KITAIP nei tikėtasi, beveik NULIS kelionių, gaisrai, virusas, karantinai, daug ledų ir šokolado, nei vienos dienos be vaikų ir labai labai DAUG apsikabinimų. Pasaulis apribotas ir perkeltas į namus, įskaitant mūsų šeimos pomėgį “Escape rooms“, dabar tą IRGI darome namie… žmogus YRA super adaptyvi būtybė, nors nesu tikra, kad man patinka tą savybę vystyti (bet ne apie tai gi).
Super penktadienio, chebryte, nepamirškite “Life sucks … and then you die“ xx

Žvejyba ir Melburne – žvejyba 🎣

Aš pradedu įsikirsti į karantiną, neigimo ir priešinimosi stadijos baigėsi, vyksta adaptacija. Kasdieniniai susirgimų skaičiai nepasiduoda Australijos medikų prognozėms, viltis kad atidarys mokyklas blėsta, TENKA traukti meškeres (čia tiesiogine prasme).

Su kibiru krepšelyje, kauke ant veido, užrasojusiais langais ir mėgėjų entuziazmu, minam iki molo savo kaime. Įsitaisome ilgoje eilėje šalia senokai sutūpusių žvejų ir užmetam savąsias plūdes į vandenyno ruožą tarp prieplaukos ir molo. Jonas pasiskaitė, kad turi kibti „pinkiai“ (taip vadinami maži ‚australasian snappers‘, lietuviškai galbūt jūriniai karšiai arba banginiai), taigi užkabina tokius nemažus kablius, o ir masalas būtent TAS, kurį mėgsta tie, kas turi mums kibti. Merkiam meškeres ir sėdim.

Sėdim, sėdim, a nei timpt.

Tuo tarpu tarp mūsų ir kitų žvejų yra šiek tiek atstumo, visgi karantinas, visi su kaukėm, diena nuostabi. Renkasi vis daugiau žvejų-turistų (matot, žvejoti oficialiai leidžiama per mūsų karantiną) ir tas nedidelis tarpas skiriantis mus nuo kitų užsipildo dviem kinietukais. Meškerės jų OHO kokio ilgio, kibirai ir kiti reikalai visai nepanašūs į mūsų… Aš tyliai pradedu abejoti žvejo Jono kompetencija, o kai kinietukė pradeda traukti žuveles PO DVI vienu kartu VOS TIK užmetusi, pasitikėjimo pamatai pamėlynuoja. Kaukė ir akiniai nuslepia mano nuostabą ir pražiotą burną, bet, matyt, kažkokius gailius cypiančius garsus nevalingai išleidau, nes kaimynai samteliu pradėjo mūsų žuvavimo pusėn mėtyti masalą. Buvau jiems be galo dėkinga. Aišku neiškenčiau nepaklausus „WT.. heck, kaip čia yra, KĄ jūs ant to kabliuko segate ir iš viso, ką mes darome ne taip?“
Pasirodo NE TAIP buvo visas sąrašas: masalas ne tas, kabliukai ne tie, meškerės irgi ne visai tinkamos, o ir žuvį NE TĄ gaudome, kimba pailganosės, blizgančios ‚garfish‘, ale stintos, ir joms reikia mažulyčio kabliuko ir mažulyčio gabaliuko vištos arba ‚silver fish‘. Nieko iš išvardintų dalykų mes – žvejai profesionalai, neturėjom. Diena buvo nerealiai graži, vandenyno kvapas, saulė, be vėjo… faina stebėti vandenį ir nejudančią plūdę…. Ane?!

Pastebėjau, kad žmonės per karantiną kažkaip su-ge-rė-jo, rimtai, man vis kas nors gerą žodį pasako, ar pagalbą pasiūlo, kai prie parduotuvės prikrovusi dviračio krepšius jo apsukti nebegaliu, arba… paima mano meškerę, užkabina, ne vieną, o DU TEISINGUS kabliukus, “pasėja” vištos pašarų į vandenį, kad pašauktų MAN žuvų ir dar duoda TOKIO masalo, kad tik užmetus plūdė pradėtų judėti…

Išeidami kinietukai į mūsų žalią, naminį kibirą, kuriame plauname grindų šluostes 😎 supylė per-tek-li-nį savo laimikį, matote, jie per tą trumpą laiką prisigaudė PER DAUG.

Mūsų žaliasis turi daug paskirčių – kraustomės (čia tą paskutinį kartą 😉

Tas karantinas, EINA SAU, rytoj vėl trauksim žvejybon, šį kartą su mergaitėm, teisingu masalu, ir aišku savo žaliu kibiru.

Karantinas Nr 2. Melburnas

Man kažkodėl FB vis meta reklamas su žaviais vyriškiais pasidabruotais smilkiniais su klausimu „…want to date men in their 40’ies?”
………………………………………………………………………………………………………
Jonas sake jam tokių klausimų niekas nekelia?
Įdomu kodėl? 🤔
O ir tas ‘macho’ patinų paradas ekrane labai jau nepasiekiamas, net jei ir turėčiau teigiamą atsakymą į tą FB klausimą, susitikti juk negalėčiau, tai kam man tas meniu?!

Išsirinkau šitą, bet rašo “unavailable“….

O karantinas Nr 2 man primena trilerius apie epidemijas (policija, žmonės apsauginiais kostiumais, kaukės, nerimas) ir nereikia čia pamokslaujančiu tonu aiškinti kaip gi gerai, – tėvai grąžinti į namus, vaikai nesišlaisto gatvėmis, daugiau laiko kartu ir pan., man asmeniškai patinka ir kai vaikai mokykloje, ir kai šlaistytis galima kiek tik nori ir kur nori. Bet taip, tenka pripažinti, kad pasaulis gali VA TAIP imti ir pasikeisti, o blogiausia, kad gali ir ne-be-a-tsi-keis-ti atgal. Nežinia užknisa, bet džiaugtis šia diena padeda tai, kad visgi laisvės pas mus kažkiek yra, galima sportuoti lauke, važiuoti į darbą, jei negali dirbti iš namų, galima maistą ir kavą pirkti išsinešmui ir patikėkite, kavinės gyvena puikiai (valstybė vis dar smarkiai padeda), driekiasi eilės laukiančių kavos, nes visi nori save pa-guos-ti ir ap-si-do-va-no-ti, o žiūrėk ir pabendrauti per atstumą belaukiant toje eilėje. Maisto parduotuvėse taip pat yra, netgi popieriaus 💩 valyti, nes jį nor-muo-ja 😅 Štai ką daro patirtis.

Žygiai miškuose tarp karantinų, gerai, kad spėjome prasipūsti makaules Yarra national parke

Ir žiema Melburne – nereali, tikrai negalvojau, kad taip dažnai kartosiu “myliu žiemą”, net pliažo tinklinį TARP karantinų žaisti buvo smagiau žiemą, nei vasarą, trumpom rankovėm ir beveik be vėjo. Dabar beliks stalo tenisas, kurį neapsikentusi vakar užsakiau ir labai tikiuosi, kad jis nebus “out of stock” kaip visos aliai vienos normalesnės gym’o staklės. Pardavėjai sakė “oooo, tos tai jau per pirmą karantiną išpirktos”, o kada užveš naujų į mūsų salą niekas nežino. Blyn tikrai jaučiuosi labai toli nuo visko, ypač kai nėra pasirinkimo būt kažkur kitur. Bet jei ig-no-ruo-sim karantiną, žiema, kai žydi našlaitės ir kai kurie eukaliptai, vakaro tamsoje kvepia kaimynų krūmai ir nereikia valytis batų ar skalbti Marso letenų + papilvės po pasivaikščiojimų, – man labai tinka. Izoliacija, vėlgi, kaip į ją pažiūrėsi. Kažkur nėra tos izoliacijos, nes ji tiesiog ne-į-ma-no-ma, kažkur grėsmė yra ne tik virusas, bet ir kariniai konfliktai, kažkur dar ir badas… staiga IZOLIACIJA pradeda atrodyti kaip prabanga.

Šiąnakt buvo palei nulį, namai ryte atvėsę iki 17-os laipsnių, o lauke rūkas. Marsas nardo ir aš matau ežiuką ir arklį iš TO filmuko, o TĄ knygą (S. Kozlov “Ežiukas rūke”) jau n metų skaitom su mergaitėm, vakarais, kai būna laiko, visi (ir Jonas) išsirenka po pasaką tiesiog durdami pirštu turinį ir skaitom… nerealiausia, kad po tiek skaitymų vis atsiranda dar neskaitytų, kas teoriškai neįmanoma, bet praktiškai BŪTENT taip yra… Yra keletas ypač mėgiamų istorijų tapusių šeimos folkloru, todėl kai kuris nors pas mus užtraukia “Kvepianti slyva…” kiti iš karto dai-nin-gai prisijungia “Į varguolio lūšnelę…”, o pasakojimas apie Australų keršąjį… ooooooo, nežinia kas to Sergejaus galvoje darėsi kai jis rašė tas istorijas, gal irgi koks karantinas, bet greičiau sa-va-no-riš-ka izoliacija kasdien švenčiant balandžio 20-tą 👽👽👽
WZUC8670 Grįžtant prie žiemos temos, aš vis stebiuosi spalvotomis papūgėlėmis, kurios niekur neišskrido, jų pilna aplinkui ir visai gali būti, kad Melburne jos žie-mo-ja atskridusios iš Tasmanijos salos, kuri nutolusi nuo Australijos žemyno per 240 km. Žinoma joms čia šilčiau, nei Tassie saloje už kurios tik Antarktida, bet man vistiek tos spalvotos plunksnos asocijuojasi su tropikais. Taigi gyvename tropikuose su nuline temperatūra (naktį) ir man vis labiau ir labiau čia darosi gera. Dviratis pagaliau naudojamas pagal paskirtį ir dažnai, nes čia nėra kalnų ir kalvelių kaip Tenerifėje, saulė šviečia, bet nesvilina ištisai ir galbūt kažkas pasikeitė manyje, kad aš taip džiaugiuosi, o gal tiesiog viskam savas laikas.

Projektas kabantis mintyse (čia aš apie giliau nei graffiti)… TBC

Karantino nuotykiai tęsiasi 🥳 Melburnas

Jau ketvirta para negeriu kavos. Štai prie ko priveda karantinas ir patsai gyvenimas… Visomis savo poromis jaučiu, kaip Jonas ją geria du, o ir tris kartus per dieną, kaip užkaičia arbatinį, dedasi kvapnius kauburėlius į puodelį, pila garuojantį vandenį ir leidžia magijai sklisti… Jam tai mechaniniai judesiai, jis to net nepastebi, kaip aišku net nesusimąsto, kad aš tai VISKĄ girdžiu, uodžiu ir jaučiu net ir tolimiausiame namo kampelyje, – kiaurai sienas ir visa kita (nors sienos čia ir yra kiauros, įtariu bet kas per jas matytų…)

IMG_0067-1 — O ką, žalios kavos nesat gėrę?

Bet už tai atradau, kad Roobois arbata labai skanu vartoti su šviežiu imbrieru… Mhu, čia iš serijos – už tai mes gražiai šokam ir dainuojam. Pozityvas, sakau sau, ieškok pozityvo. Bet su kava, t.y. BE JOS, man tai sunkiai pasiekiama. Nors tu ką. O dar pridursiu, kad ir vyno negeriu. Mh, pavadinkime tai priverstine DIETA: be kavos ir vyno. Todėl grįžau prie alaus, nuo savęs nepabėgsi, žmogau, ta proga dar pasikabinau seną Australijos žemėlapį ant sienos (prasitampiau jį po šalis nuo jaunystės dienų Australijoje) ir keliauju akimis kasdieną. Dažnai keliauju į Queensland’o valsitiją, kur tropinė šiluma šiuo metu kaulų nelaužytų, bet kurios premjerė nutarė sienų (valstijos t.y.) kitom Australijos valstijom neatidaryti , žodžiu šalkite savo pietuose, man neskauda, o mes čia Queensland’e toliau marinsime turizmo verslą.

Ruduo matote išėjo su saule, o Žiema prisistatė staugdama vėju ir kapodama žiauria liūtimi. Tada supratome, kad mūsų lietvamzdžiai viekia atvirkščiai ir turi įdomų vandens katapultos rėžimą. Filmuojant tą unikalią funkciją (galvoju gal Lietuvos meistram pasiūlysim pritaikyti, nes Lietuvoje visus aštuonis mėnesius tai turėtų labai gerai veikti – varytų sau fontanai nuo kiekvieno namo stogo į cepelinų dangų, mh?) Jono Blackberry taip permirko, kad tris paras atsisakė normaliai funkcionuoti. O ką mes, nesiskundžiam, tik džiaugiamės, kad kiaurai košiant vėjui namie grindinis šildymas veikia, nors šiluma greitai išsiurbiama per langų rėmus ir kitas ypatingas ‚ventiliacijas‘.

Štai šiandien šventė – gavau e-laišką pranešantį, kad man bus grąžinti pinigai už Cirque du Soleil pasirodymą, kuris neįvyko dėl visiem žinomų priežasčių. Būtų kaip ir nieko čia ypatingo, tik va teko gerokai padirbėti, kad toks laiškas pasiektų mano dėžutę. F-1 organizatoriai pinigus grąžino iš karto kai buvo paskelbta, kad varžybos neįvyks. Pykšt pokšt ir pinigai įkrito atgal, o štai Cirque du Soleil nusprendė kitaip. Kai skambinau nesulaukusi jokios info, mergina užsirašė mano duomenis ir pasirinkimą nelaukti kito šou kažkada neaišku kada ir pažadėjo kad pinigus grąžins per…30 dienų. Na ok, galvoju, visiem sunku, suprantama ir t.t. bet pinigų grąžinimo taip ir nesulaukiau, o Cirque du Soleil atstovų telefonai nebeveikė, e-laiškai grįždavo automatiniais atsakymais. FB toliau buvo ‚postinama‘ info apie naujus Cirque du Soleil nors ir neaišku kada, žinutės FB siųsdavo mane į internetinį puslapį, kur reikėjo užpildyti formą, kurią jau buvau užpildžius. Bilietai kainavo virš 500 AUD, man tas skaičius gražus visai, o ir bilietai Jono gimtadieniui buvo skirti… Žodžiu pasijutau visai bejėgė austoatsakiklių, niekur nevedančių FB ir e-laiškų pasaulyje.
Ir TADA pasiskundžiau Jonui 😉

Kai jis pasiraito rankoves, t.y. nusimauna batus, tada geriau iš karto visus pinigus kuriuos turite atiduoti (net jei neskolingi).

Suraitė jis laišką, kuris prasidėjo žodžiais “Without prejudice” ir sako “siųsk”. Aš kiek skeptiškai peržvelgiau tą teisinę įžangą, bet išsiunčiau tiek į tą autoatsakiklį, tiek į e-mail’ą Amerikoje, nes Australijoje nebebuvo kur siųsti. Pabudus radau laišką pranešantį, kad pinigai grąžinti į mano kredito kortelę (tiesa pinigų dar nematau sąskaitoje, bet tai tikiuosi įvyks greitu metu). Net nežinau ar čia reikia džiaugtis, ar pasiusti. Nu blyn, jei neužvažiuosi ale teisiniu grasinimu, tai guma bus tempiama iki begalybės. Labiausiai visoje šitoje situacijoje mane užkniso neapibrėžtumas ir nulis aiškios komunikacijos: kas, kaip ir kada. Turėjau daug “good will” jų atžvilgiu, bet Cirque du Soleil pasirodė tragiškai neatsakinga kompanija (tiesa, bilietus pirkau tiesiai iš jų, ne iš bilietų platintojų kas šiuo atveju būtų buvę geriau 🙄).

Man primena Klaipėdą ir molą, kur dažnai varydavau

O dabar, kaip visuomet netikėtai Melburne, išlindo nuostabi žiemužės saulė, einu krapštyti Jono iš kava prakvipusios jo darbo vietos (užsidėsiu kaukę, kad nenualpčiau) ir lekiam su dvirkom į parduotuvę, šiandien kepsiu šokoladainį Lukos draugės gimtadieniui 😉
Pabaigai mįslė iš Butaučių anekdotų knygos apie Australijos statybininkus:

Kodėl pas mus virtuvėje du kranai?

A) ‘Weird’ meilės išraiška
B) Abu žiauriai norim plauti indus
C) Trečias kranas nebetilpo
D) None of the above

ATSARGIAI – Australija! 🧻🧻🧻

Mes tualetinio popieriaus turime kokiai savaitei, todėl sąžiningai galiu atsakyti, kad pas mus situacija yra OK. Tiesa, kad įsigyti to deficito, savaitgalį po maudynių vandenyne (čia anksčiau iš ryto) užlėkėme į parduotuvę, mergina prie tuščių popieriaus lentynų įteikė mums paką ir sakė tik po vieną leidžiama nusipirkti, nes kitiems neliks, t.y. neliko… o mes daugiau ir nepavežtume, nes su dvirkom atlėkėm, bet visgi apsidžiaugėme, va draugų laukiame, galėsime pavaišinti tualetiniu.

Maisto parduotuvėje yra, o va šikpopieriaus nea, aišku susimąstai, žmogus, ką gi kaimynai su juo daro? Valgo? Nežinau, kodėl būtent šikpopierius išpopuliarėjo, betgi čia visose sferose taip, ima ir iššauna kas nors visai ne į temą, o tada bandos sindromas suveikia ir visi nori prie to populiarumo prisiliesti, taip ir su šikpopieriu tikriausiai.Bet kokiu atveju, su rulonėliais ar be jų, mes kaifuojame, nes ruduo Melburne (NE rauduo) – nuostabus, neliko tų nenormalių teperatūros svyravimų ir pagaliau ryte su Luka važiuojame į mokyklą dviračiais. Tik vienas nepatogumas erzina, tai violos dėklas ant mano nugaros kaip gipso lenta, bet ech, kad tik tiek problemų, varom su vėjeliu ir kaifuojam nuo rytinio papūgų choro (tos, beje, įvairiaspalvės ir karts nuo karto bumpteli į didelius langų stiklus, bet gerai, kad kiemas mažas, neturi kur įsibėgėti, tai dar nelaidojome, kaip kad Lietuvoje pasitaikydavo su įvairių atspalvių pilkaisiais). Prie mokyklos Lu išsišiepus iki ausų apibendrina „žiauriai faina“, todėl sakau, ŽMONĖS, gyvenkite netoli vaikų mokyklos, jei tik galite – tai didelis KAIFAS, tai TA smulkmena, kuri padaro gyvenimą nuostabiu. Jau nekalbu apie fantastišką kelionę atgal, be vaikų ir BE violos dėklo.

Būti Leopoldu ant ratų yra mano pašaukimas

Tiesa, mūsų mokyklą ruošia uždarymui, todėl labai atsakingai rengiamasi mokytis vaikus internetu, kol nuslūgs viruso įtampa. Renginiai atšaukti, bet kol kas pamokos vyksta. Ta suirutė, pasaulinė suirutė, pribloškia ir aš vis dar esu neigimo stadijoje… Bilietus į Lietuvą atšaukėme dar prieš tai, kai juos atšaukė Finnair… žiemosime Melburne. Pažįstami tikina, kad Melburno žieminis gripas dar baisiau už dabartinį virusą, ir visi vietiniai šventai įsitikinę, kad niekur TAIP BLOGAI nebūna ligų prasme, kaip Melburne žiemą. Aš linkusi tuo abejoti, betgi čia vėl apie tą patį – NIEKUR nėra žalesnės žolės, jis pati žaliausia po jūsų kojomis.

Mes jau persikraustėme į savo internetu statytą namą ir žinokite aš vėl pasikartosiu -statybininkai – yra pasaulinis fenomenas. Jau mėnuo kaip mindo mūsų naujo namo slenkstį taisydami defektus, betgi viskas KAŽKADA baigiasi, tą aš sau primenu kas kartą kai mane užplūsta neviltis radus ne ten prisuktą lentyną ar ne toje pusėje atsidarančias dureles.
Bet vistiek nepaprastai gera savo name, kur šviesu, švaru ir daaaaug vietos 😉

Tinklinį žaisti dabar – super faina, nes vėjo KARTAIS būna MAŽIAU ir saulė leidžiasi tobulomis spalvomis nudažydama dangų. Be to supratau, kad smūgio įvertinimai iš Australijos trenerio lūpų turi savo atitikmenį Tenerifės trenerio įvertinimams:
Au vs. Tnf
Not bad = MIERDA* Lituano
Good = Mierda!!!
Gooooood = Mierda!!
Nice = Mierda!
NICE NICE = Mejor (‚geriau‘ isp.)
Mhu, kraštutinumai abiejuose šalyse, čia – Australijoje, niekas tau niekuomet aiškiai nepasakys, kad tu pvz prastai dirbi. Darbe vyniojama į vatą iki begalybės, todėl ne retai pasitaiko, kad dabuotojas sėkmingai š… mala dar ir galvodamas, kad jam/jai neblogai sekasi, nes jo vadovas nesugeba aiškiai išdėstyti kas yra ne taip ir ką galima būtų patobulinti. Tuomet kenčia kokybė ir efektyvumas, ir užsisuka toks nesibaigiantis š.. malimo kamuolys, nes neduok Die.. kažką įžeisi. O va Tenerifėje atvirkščiai – niekad nėra gerai (čia aš labiau apie tinklinį, nes darbe ten iš viso neaišku kas vyksta :D).

Jonas kartais neapsikentęs jaučia pareigą pravalyti š..malius

Visgi kažkur egzistuoja tas aukso vidurys? Gal tai Lietuvoje 😊, a?

Čia tikrai pasiilgstame lietuviško entuziazmo ir kūrybingo problemų spendimo, juk išeitis beveik visuomet yra. Pvz. čia vėl apie statybas, paprašėme, kad name instaliuotų centrinį dulkių siurblį, kuriuo Lietuvoje buvome labai patenkinti. Atsisakėme mums pasiūlyto vietinio produkto ir pasirinkome Cyclo Vac, nes pačių patikrintas, pasaulinis prekinis ženklas ir t.t. Atrodytų ‚easy‘, o va ir ne, pirmiausia tai suinstaliavo tokio galingumo siurblį, kad trigubai didesnį namą galima būtų aptarnauti (už tai traukia nerealiai, Marsą iki galvos sučiulpia, kai letenėles noriu nusiurbti po pasivaikščiojimo), o siurblio priedus visgi atvežė VIE-TI-NIUS (čia žarna ir kiti pribumbasai). Na žiūriu aš į tuos vietinius atitikmenis ir suprantu, kad šakės… kai kurie šepetukai net nesilaiko ant koto, siurblio koto t.y. Australai mums dievagojasi, kad NĖRA visoje saloje tų Cyclo Vac aksesuarų, NĖRA ir taškas. Peržiūrėjome mes tuos ale Cyclo Vac atstovus ir pagal internetinių svetainių ‘kokybę’ ar trūkumą suvokėme, kad nedašus tiem ale atstovam ko mes iš jų norime.

Tada parašiau FB messenger’iu “Moderni statyba” vadovui, (įmonė, kuri ir buvo įdiegusi mums centrinį siurblį Vilniuje ir čia NĖRA reklama) ir ką, – taip paprastai, per tris dienas, blyn per TRIS dienas!!! dėžė su Cyclo Vac aksesuarais buvo mūsų namuose Melburne. ‘Eat this’ fotkę su produktais nusiuntėme mūsų namo statytojams, kurie linguodami galvomis pripažino savo gėdą.
Va čia ir eina kalba apie KŪRYBINGĄ požiūrį į bet kokią problemą. Šita istorija tik apie siurblio kotą, ogi ir valstybės valdyme, bei įmonėse yra tas pats.
Užliūliuoti salos izoliacijos sindromo dauguma tiesiog BŪNA.

Wombat’as tikras…

Kitaip sakant, pasaulis sukasi, o tuo tarpu Australijoje…

Tiek šį kartą, laikomės čia ir ten 😉

—

*mierda – š… (isp.)

MELBURNAS. Kasdienybė 🦘

Melburne lyja, pila tiesiog, taip čia ne tik dega, čia ir kruša varo ir saulė už pusvalandžio šviečia. Tikrai, NENUOBODI šalis.

CPBP0350-1 — +38 laipsniai (foto: ačiū Laura!)

Viskas dėliojasi į vietas, va į priešingo eimo juostą buvau išvažiavusi tik kartą, moteriškė miela pasitaikė (toje mašinoje, kur aš kaktomuša atvažiavau), sulėtino ir nusišypsojo mano persigandusiam veidui, ir DAR pamojavo…
Mangų šeimoje niekas nebenori, kaip ir viskas tuo pasakyta. Ai, dar sudegė pradinės mokyklos biblioteka visai netoli mūsų naujų namų. 160 metų pastatui, gal ir reikėjo jį atnaujinti, tik gal per žiauru štai taip viską liepsnomis paleisti (galvojau, kad čia tik mūsų Žvėryną Vilniuje taip atnaujino)? Gerai, kad niekas nenukentėjo, aišku mokyklą uždarė, vaikus perskirstė per keletą kitų mokyklų, o pasirodo, kad bibliotekoje ne laidai užsidegė, kaip kad aš įtariau (nes čia laidai, žinokite, nėra po žemėm, tik naujom statybom tai privaloma, o visur kitur jie kadaruoja nuo me-di-nių stulpų, lyg gyvas priekaištas, kurio nepastebi prie tokios aplinkos pripratusi australų akis), mokyklą, pasirodo — PADEGĖ. Tiesa, netyčia.
Ir dar bjauresnė tiesa, kad paaugliai, kurie naktį išlipo pro miegamojo langą ir surengė Pa-SI-MA-TY-MĄ ant bibliotekos stogo su romantišku lauželiu YRA iš mūsų mergaičių mokyklos.
BE ŽODŽIŲ.
Nežinau ar graužiasi šiuo metu tų asilų tėvai, kartais nebesusigaudau čionykščių „blue blood“ vertybių sistemoje. Ta proga dar pažiūrėjau australės Jeniffer Kent prodiusuotą „Lakštingalą“ (Nightingale) ir … Žiaurumas visgi yra universalus užkariautojų bruožas, deja, todėl čionykštis „blue blood“ turėtų kritiškai vertinti tiek savo, tiek savo prosenelių veiksmus, o ir TOKIA genealogija vargu ar vertėtų didžiuotis nepaisant pilių Toorak ar Brighton rajonuose…
Save priskiriame „new blood“ kategorijai, kuri smarkiai čia reikalinga 😉 Tikiuosi mūsų vaikai neįstrigs “Brighton bubble“ vadinamame darinyje…

O dangus čia – tobulas. Ir tą žodį **AUSTRALIJA** su visais „už“ ir „prieš“ myliu sau toliau 😀

Kadangi pas mus atėjo Rugsėjo 1-oji (sausio 28-ą, šį kartą), aš priartėjau prie suvokimo kaip žmonės prasigeria arba išeina iš proto. Mūsų mokykla tikrai stengiasi, prieš prasidedant mokslo metams kelias dienas gaudavau po 10 -12-a elektroninių laiškų su DAUG info ir daugybe nuorodų, kur rasti DAR DAUGIAU info ir visą ją suvirškinti. Toliau sekė info vakarai, info rytai, info vidurdieniai, susitikimai su mokytojais, būrelių atrankos, ipad‘ų užkrovimai mokomąja medžiaga ir t.t. ir pan. Galima nedalyvauti, galima maištauti, bet tada galima neiti ir į mokyklą. Buvo momentas kai apsižliumbiau nuo pertekliaus, bet sako kad su metais lengvėja. Nesakau, kad čia kažkas kaltas, ESMĖ, kad atsidūrus privataus lavinimo centrifugoje (įrenginys (karuselė) labai didelei apkrovai, perkrovai sudaryti) nieko kito tikėtis ir neturėtumei. Nepaisant viso to vistiek LABAI džiaugiuosi, kad pagaliau ir į mūsų kiemą atėjo rugsėjo 1-oji.

Toje minioje yra ir mūsų Marija, kaip ji atsidūrė SEPTINTOJE klasėje šokinėdama per skirtingas mokyklas ir sistemas, net aš pati nebežinau…

Dar iš įdomybių skyrelio apie gyvenimą Melburne: pliažo tinklinis vyksta nepaisant oro sąlygų ir žaibiškos kaitos, pvz pučiant 56 km/val. vėjo gūsiams. Ta proga sportininkai kasa tranšėjas smėlyje, kad kamuolys nenuriedėtų per toli. Kasiau ir aš, nauja patirtis visuomet įdomi. Štai kai vėjo beveik nėra, (o tai paitaikė per porą treniruočių) visi būna apšalę, nes krentančio kamuolio trajektorija tampa nus-pė-ja-ma, o su tuo tvarkytis sugeba ne visi.
Ir čia sportas YRA apie varžybas. Nėra būrelio, kuriame nebūtų pastovių varžybų, ar tai būtų plaukimas ar šokis, pvz mergaičių krepšinis vyksta taip: ketvirtadienį treniruotė, pirmadienį varžybos kitoje mokykloje ir taip kiekvieną savaitę. Va, klausiausi rašytojo Pico Iyer pasakojimo apie Japonijos ping pong‘o klubus, kuriuose priešingai anglo-saksų kultūrai laimėjimai ir pralaimėjimai nėra sureikšminami, taigi bendraminčių susibūrimo ir žaidimo tikslas pasikeičia. Tai tampa intensyvia mėgiama veikla BE spaudimo. Mano galva, mano naujoje šalyje to spaudimo yra PER AKIS, nors gali visai būti, kad čia mano auklėjimas kalba. „Citius. Altius. Fortius.“ šūkis, kurį vaikystėje matydavau plakate virtuvėje manęs niekuomet ir neapleido. Žodžiu, varom 😊

Kad nebūtų nuo-bo-du aš kartais keičiu kailį ir formą

Ta proga gavome trečią baudą už greičio viršijimą ir baudos tašką. Jonas nusprendė paprastai, kai gausime dvyliktą tašką – KEISIM šalį. Bent jau aiškumas atsirado kiek ilgai mes šitoje saloje gyvensime. Panašu, kad dešimties metų tikslas (kol mergaitės baigs mokyklą) kol kas yra sunkiai įgyvendinamas.

***

Australija yra kelionė. Lakes Entrance.

Štai ką supratau, – žmogui labai reikia ATOSTOGŲ. Susikrovusi kojas ant įkaitusios mašinos panelės (pakeliui į Lakes Entrance) dar supratau, kas buvo negerai su tuo pirminiu Australijos pojūčiu…
Australija YRA apie KELIONES. Trumpas ar ilgas, tolimas ar artimas. Visai kaip gyvenimas yra kelionė, taip ir Australija. Taigi va, pagaliau jaučiuosi atgavusi aiškumą 😉
Man patiko žydų pažiūris į gyvenimą apie kurį papasakojo Nida Degutienė, kuri svečiavosi Melburne ir vaišino mus nuostabiais patiekalais iš savo knygos „Izraelio skoniai“. Cituoju: „Geriausia ten kur aš ESU. Geriausi tie sprendimai, kuriuos aš PRIĖMIAU. “ Aš šitą žydų išmintį paėmiau į tieisiai į širdį. 😉
ATOSTOGOS.
Lakes Entrance randasi maždaug 4 valandos (kelionės mašina) nuo Melburno. Ten mes lankomės ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes kai žmogus užsinori krabų, tai geresnės vietos netoliese, žmogau, nerasi. Kelionės trukmė priklauso nuo to kiek kartų reikia pakeliui stoti, ar vežiesi su savimi vaikų, žiurkių ar šunų.
Šį kartą dalis mūsų zooparko, t.y. Marsietis liko pas draugus, o Luna (čia – žiurkytė) važiavo kartu. Easy. Tik va, pakeliui Jonas pradėjo neramiai žvalgytis. Aš žinojau puikiai KO jis ieško, visgi devyniolikti metai kartu skuodžiam per gyvenimą. Tylėjau, nors buvau tikra, kad kai jau užmatys tą pulkininko Sander‘so veidą, aš neturėsiu JOKIŲ šansų pasipriešinti (o jei rimtai, aš ir pati mėgstu tuos aštrius sparnelius, bet teisingą požiūrį ir griežtą nuostatą reikia išlaikyti, todėl visuomet protestuoju).

Pakeliui radome net kelis KFC, bet ištempėme iki Bairnsdale, o jau tada išalkę apsiriebalavome iki ausų… Štai taip sveika mityba ir būna nugalėta (nors tu ką), bet kiek prisimenu mūsų klajones su Jonu po Australiją, tiek jos nusėtos giedro pulkininko žvilgsnio (aš, tiesą sakant, Australijoje pirmą kartą ir buvau supažindinta su p.Sanderso legenda, o štai Jonas su juo bičiuoliavosi nuo seno, matyt, Amerikoje sutiko… o Vilniuje, žinau, pakaitalu buvo pasirinkti Liūtuko koldūnai (nes KFC dar nebuvo), čia dar prieš mane, žinoma…).
Taigi, Lakes Entrance pasiekėme visiškoje skrandžių palaimoje :). Kalba pagaliau pasisuko apie TAI ko ir važiavome – apie žvejybą ir krabavimą. Lakes Entrance tai nedidelis miesteliukas prie vandenyno, kuris garsus vienas su kitu besijungiančiais lagūniniais ežerais, štai ten mes ir norime pamirkyti savo kabliukus. O aš laukiu nesulaukiu kada pasiūbavusi išmesiu naujutėlį krabų tinklą prieš tai pririšusi porą vištos kulšių. Krabai, kaip žinia, yra besočiai ir net traukiami tinkle toliau kemša jauką. Tiesa, iš patirties žinojome, kad Lakes Entrance geriausia krabauti iš valtelės, todėl sekančią dieną išsinuomavome ‚putt putt boat‘ ir su dviem meškerėm (tuomet dar Kalėdų Senelis nebuvo apsilankęs su trečia 😉), bei krabų tinklu išpuškavome į atviresnius vandenis. Australijoje, kiekvienoje valstijoje privaloma įsigyti žvejybos licenziją, kad galėtumei ramiai žvejoti ir ŽINOMA būtina laikytis taisyklių, kokio dydžio ir kokios rūšies žuvis gali pasilikti sau.

Mūsų kabliukus kažkas po vandeniu kibino dažnai, todėl nebuvo nuobodu, nors traukiamos žuvytės (daugiausia flatheads) ir buvo gerokai per mažos suvartojimui . O štai smėlio krabai tuo metu neturėjo jokių dydžio apribojimų (bet mažų mes vis tiek nepasilikome) ir jų buvo GAUSU. Štai kodėl žvejybą yra smagu derinti su krabavimu, nes krabų laimikis beveik visuomet – GA_RAN_TUO_TAS, o štai žuvyčių… tą dieną grižome be jų (visuomet yra žuvies parduotuvė), tačiau su kibiru žnyplėto laimikio.

Šitą paleidome su žinute vyresniems krabams: ‘prisistatote tuoj pat!’

Lakes Entrance, nuo seno, apsistojame Kalimna woods kotedžuose. Tokie nameliai miške netoli Kalimna jetty. Ten, nuo ilgesnio liepto, atvažiuoja žvejoti vietiniai ir TEN galite rasti mus užmetusius meškeres anksti ryte (mh.. retokai) arba vakarop… Štai sekantį vakarą, praleidę labai karštą dieną žvejojant Lake Tyers (tiksliau spokstant į virš vandens šokinėjančias žuvis, kurios garantuotai tyčiojosi iš mūsų prakaito) mes ir nutūpėme ant Kalimna liepto. Saugomi ant stulpo betūpinčio didžiulio pelikano viltingai sumetėme savo žaislus vandenin. O TADA atvažiavo autobusiukas pilnas … kienietukų. Žinokite joooo, tie kultūrianiai skirtumai YRA ženklūs… Ligi tol žvejojome keturiese plius trys vietiniai. Ramiai, laimingai, pusbalsiu pasišnekėdami ir staiga TOKS triukšmas, DAUG judesio ir dar DAUGIAU fotoaparatų. Na, pradžioje nekreipėme dėmesio, spitrijome į savo valus ir neramiai laukėme kas čia bus.

Garsas buvo šaižus. Krūptelėjusi atsisukau. Šalimais, smulkutė vyresnio amžiaus kinietukė, garsiai rėkdama daužė metalinį stulpą akmeniu. Pelikanas, kurį ji, matyt, norėjo nuvyti (KODĖL neklauskite) pasipiktinęs išskėtė sparnus klegėdamas. Moterai to nepakako, ji ir toliau čaižė stulpą maždaug metras nuo mūsų (šmėstelėjo mintis, kad mes – nematomi…). Neiškentusi paklausiau „ką jūs darote?“, tačiau nesulaukiau jokios dėmesio išraiškos. Tuo tarpu australai, kurie žvejojo šalia net neatsisuko. Tyliai ignoravo kinietukės išsišokimą lyg jos nei nebūtų.

Štai jums TRYS SKIRTINGOS KULTŪROS ant vieno lieptelio.
O vandenyje pilna jūros žvaigždžių, kurios, beje, taip pat mėsėdės, todėl ištraukę krabų tinklą vis rasdavome kelias įsirangiusias šalia vištos. Ten, tos rūšies žvaigždės yra prisikiriamos kenkėjams, todėl jas reikėjo palikti sausumoje, tačiau Marija (aistringa jų gerbėja) sumetė visas atgal.. Neprieštaravau. Tuo tarpu prie lieptelio atkeliavo ketvirtos kultūros atstovai – aborigenų palikuonys. Didelės didelės, tamsios odos moteros nešinos esky šaltdėže, pliūkštelėjo vandenin. Viena nardė ir traukė žvaigždes, kita jas krovė į tą esky plūduriuodama netoli liepto. Prisirinkusios pakankamai dar nusilupo moliuskų nuo apmaurojusių stulpų, tada geranoriškai išgelbėjo dreifuojantį kinietukų krabų tinklą, kurį anie sugebėjo nusviesti vandenin pamiršę laikyti virvės galą, kad turėtų kaip jį ištraukti😅.

ne kažką J ištraukia (dar yra jūros arkliuką pagavęs …), krabų tinklas – mano specializacija 😉

Ne užilgo vėl krūpteliu. Stulpą su pelikanu atakuoja kita kinietukė. Garsas NEREALUS, nes stulpas metalinis, o ji daužo akmeniu palydėdama skambesį savo karkiančiu balsu. Pelikanas apšalęs kaip ir mes.
Vienas australas tuomet susivyniojo meškerę, ne už ilgo jo pavyzdžiu pasekė ir senelis su vaiku. Likome lieptu dalinti su kinietukais ir aborigenais. Žuvys, beje, kibo viena po kitos. Atsirinkę didesnes, tris pasilikome vakarienei. Aš susimąsčiau, ką su jūros žvaigždėmis veiks aborigenai, tikriausiai ruoš vakarienę, bet nesuspėjau paklausti. Kalimna jetty ištuštėjo. Saulė leidosi ir mes pastoviniavę ramybėje suruošėme puotą jūroms gyviams sumesdami savo masalą vandenin, o tuomet dėkingi + laimingi patraukėme link namukų eukaliptų miške.

Sutemus, prie tų namukų duodasi posumai ir uodai. Pastarųjų ten LABAI daug (ech prisiminiau Tenerifę, kur jų NĖRA…). Tinkleliai neapsaugo, nes namukai seni ir tikrai skylėti. Mes palikdavome šviesą tualete, o ryte grindys būdavo nusėtos įvairiais vabždžiais.
Ta vieta, Kalimna woods, mums su Jonu daug prisiminimų kelia, čia atvykdavome dar be vaikų. Viską prisimename ir posumus, ir kaip pirmą kartą buvo įdomu juos stebėti ateinant pasivaišinti jiems paliktų skanėstų, ir mažulyčius sugar gliders (tokie mažulyčiai sklandantys posumiukai, kurie mėgsta saldžiai paėsti) ir daugybę lorikečių (spalvotos papūgėlės), kakadų ir kitokių paukštukų, kuriuos devintą ryto sąžiningai lesino šeimininkai… Jonas rodo vietą, kur gulėjo labai dvokianti kengūros maita, o toliau prie posūkio ir vargšiukas kojas užvertęs wombat‘as… tik štai šį kartą šeimininkai jau buvo pasikeitę… o tai ne visuomet į gera.

Atvykusius mus pasitiko kinietukės šypsena, tačiau ne šiluma. Ji greitakalbe išbėrė instrukcijas, pamiršusi pasiteirauti iš kur mes ir kaip kelionė, nepasižiūrėjusi kiek kartų jau mūsų lankytąsi Kalimna woods… Sausai atlikusi savo darbą ji nurodė mums jau pažįstamą namuką nr 9… Būtent jame ir buvome apsistoję paskutinį kartą. Luka tuomet žiauriai susirgo, o šeimininkai mums leido likti ilgiau, jie papasakojo kaip jie patys kūrė Kalimna woods ir kaip smarkiai jie myli tą vietą, kiekvieną namelį ir rakandą. Jiems rūpėjo kas MES, o mums buvo įdomu klausytis JŲ istorijos. Visgi kiek daug reiškia nuoširdumas… vieta miške yra nereali, ten tokia ramybė, fantastiškai gera aura, visada norisi ten grįžti, bet štai tas pasikeitęs kultūrinis kontekstas…
Tačiau mini atostogos buvo nuostabios ir mes rekomenduotume Lakes Entrance kaip super gerą vietą ramiam poilsiui gamtoje. Tiesa, teko PER DAUG artimai susidurti ir su nepageidaujama Australijos fauna. Kai Marija kažką neaiškiai klyktelėjo mašinoje, mano jautrūs sonarai užpelengavo akivaizdžią PANIKĄ, ir aš be žodžių neapsakomu greičiu atsisegiau saugos diržą ir iššoviau iš mašinos. Tą patį padarė abi mergaitės. Jonas, sukrėstas klyksmo piktai burbuliavo, kad nėra ko čia rėkauti. Na, jautrūs sonarai ne pas visus auga… ir BE TO, jis neturi ARACHNOFOBIJOS.
Pasak Marijos, rudas, gauruotas ir didelis voragyvis nusirito VIDINIU Lukos langu ir nukrito po kojomis. Aš esu NEREALIAI dėkinga, kad mašina buvo ką tik sustojusi.
Jonui teko skubiai važiuoti „diklofoso“, IŠ-AR-DY-TI mašiną po gabaliuką, kol galiausiai tas padaras buvo aptiktas po kilimėliu Lukos pusėje. Patikėkite, TĄ naktį ramiai miegojo tik Jonas.
Gamta yra gamta, man žiauriai gaila, kad aš negaliu nuo to IŠSIBAIMINTI, nes tikriausiai rinkčiausi gyventi toliau nuo miestų, ten kur sklando ta nepaprasta Australijos gamtos aura (nors siaubingi gaisrai galbūt priverstų mąstyti kitaip…)

Lu žvejoja Lake Tyers, čia didelės žuvis mums rodė špygas…

Australija yra KELIONĖ, pilna netikėčiausių nuotykių ir patyrimų.

Būkite saugūs ir laimingi naujaisiais Žiurkytės metais 😉

Melburnas -adaptacija 3

Šiandien pirmą kartą nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad buto, kuriame glaudžiamės, sienos tokios storos, net kai lauke virš 30 laipsnių KARŠČIO (o šiandien praneša 39…) viduje vis tiek vėsu net su megztiniu..

80075959_600975240671581_5442407215451340800_n — O iš tikrųjų –>43 laipsniai karštumos (tiesa, rytoj – 19 C)

Pas mus – Australijoje, baigiasi mokslo metai, ir aš taip TO laukiu, nes užsiėmimų prasme, australai vaikus apkrauna dar daugiau nei Lietuvoje! Šeštadieniai ir sekmadieniai yra skirti sporto varžyboms, treniruotėms ir visokiam kitokiam lavinimui, o darbo dienomis, taip pat, būrelis veja būrelį… po Tenerifės bim bam (o man atrodė mes ten normaliai užsikrovę buvom) jaučiamės patekę į vaikų gyvenimo „rat race“. O jau nekalbu apie KULTŪRINIUS skirtumus. Kartą bendravau su grupele mamų ir man besiklausant jų pokalbio plaukai pasišiaušė, kai sužinojau, kad visų jų vaikai po pamokų dar turi ir privačias matematikos, anglų ir kitokių dalykų pamokas. Akimirksniu pasijutau kažką smarkiai praleidusi, o kai viena tų mamų atsiuntė matematikos testą ir Luka (mūsų matematikos žvaigždė) išsprendė tik kiek daugiau nei trečdalį užduočių spėjau žilstelėti, bet Jono logikos balsas prasimušė pro nesusipratimo miglą ir privertė mane šaltesniu protu peržvelgti situaciją. Pasigooglinusi testo lygį supratau, kad jis skirtas 5 – 6 klasės matematikos olimpiadai… Uff.. nukrito akmuo (Luka – trečioje klasėje), bet mano naujos pažįstamos nuomone, jei Luka įveiktų tą testą, TADA aš galėčiau būti rami dėl jos matematikos lygio. Susimąsčiau, kodėl aš turėčiau norėti, kad mano mažė, kuri dar ir klasėje prie jauniausių, būtų pasiekusi 5 – 6-os klasės matematikos lygį?! Ir to pačio paklausiau tos pačios mamų grupelės. Jei rimtai, jos ne-su-pra-to mano klausimo. Pasirodo ESMĖ ir yra būti 12-24 mėnesiais labiau pažengusiu, nei NORMALŪS klasės draugai… RIMTAI?!

Uždavinukai, kurių Luka neišprendė ir aš jos nekaltinu, kai kurių neišsprendžiau ir aš…

Turiu pridurti vieną DETALĘ, – tos mamos visos buvo iš Azijos (pagrinde iš Hong Kong’o). O ilgalaikių australių mamų nuomonė, kurią, beje, atspindėjo ir klasės mokytojos nuomonė, korepatitoriai yra reikaling tuo atveju, jei vaikas nepatempia reikiamo normalaus klasės lygio. Štai jums ir KULTŪRIANIAI SKIRTUMAI, kurie čia ryškūs ne tik edukaciniame kontekste. Skirtumai yra ženklūs, kaip ir visuomenės susiskaldymas į senuosius “tikruosius” australus ir ne visai tokius. Mes, kaip nesenai atvykę, tai aiškiai pastebime mokykloje. Esame tokie tarp dviejų pasaulių, nei senieji australai, nei tie, kurie įkyriai skverbiasi iš Azijos ir, mano subjektyvia nuomone, NĖRA džiaugsmingai sutinkami… O mes štai – tikra egzotika, kurią neaišku su kuo vartoti, todėl geriau palikti ramybėje. Visgi daug kam iš čionykščių Europa yra daugmaž VIENA ŠALIS, greta kurios dar egzistuoja mama Anglija. Reikia pasakyti, kad šį kartą gyvenant Australijoje, žiauriai erzina tas siau-ra-po-žiū-riš-ku-mas. Aišku nepamirškime, kad visuomet YRA išimčių. Aš kalbu apie bendrą pojūtį ir tą erzinantį jausmą, kai matai, kad australai ir VĖL išrado dviratį, nors jis jau senų senovėje rieda pasaulio gatvėmis. Tereikia pasidomėti ir pasižvalgyti toliau savo numylėto barbio (čia bbq, grilinė be kurios neįsivaizduojamas australo kiemas).

Ignorance is bliss… Aišku kaip dieną, kad tie vaikai (o ir žinoma suaugę), kurie keliauja ir dažnai mato žemėlapį, pasaulį suvokia visai kitaip, nei tie kurie nėra buvę už savo (kad ir nuostabios) šalies ribų. Viena mokytoja pasakojo, kad kažkada per geografiją mokiniam reikėjo pažymėti vietas, kurias aplankė per atostogas, tai vienas vaikas nupiešė salelę, šalia Australijos vakarų pakrantės ir užrašė P-a-r-i-s… mokytoja visaip bandė suvesti KAIP galima buvo taip susimauti, bet vaikas tvirtai tikėjo, kad palikęs Perth (čia Australijos miestas vakaruose), jis atsidūrė mažutėje saloje (čia, matyt, visa Europa), kurioje ir buvo jo aplankytas Paryžius. Besiklausydama tokių istorijų aš greitai pamiršau patarimą skatinti savo mergaites būti 12 – 24-iais mėnesiais labiau pažengusiom matematikoje, nes, manau, jos ŠVIESMEČIU toliau bendrame pasaulio suvokime.

Vien CE-PE-LI-NŲ pažinimas ką reiškia! Melburno lietuvių klube 😉

Kalbant apie spalvotą naminę kasdienybę, įsigijus žiurkytę Luną, Marsas pasikeitė… Mūsų draugiškas, gerasis su-plo-ta-snu-kis neteko ramybės ir patruliuoja Marijos kambario duris dieną naktį. Prasiskverbęs pro durų plyšelį išmoko letena ištraukti apatinį narvo padėklą, kad kaip nors iškrapštytų tą neaiškų PADARĄ.. Kai jį randu prie narvo, seilės jau siekia žemę… Negaliu patikėti, kad jis taip smarkiai nori ją SUĖSTI (aš aišku tikėjausi, kad žiurkytė susiraičiusi miegos ant Marso rinkių, o jis jai knarks lopšinę…). Įtariu, kad Luna jam primena driežus Tenerifėje, kuriuos Marsas buvo įsigudrinęs gaudyti ir netgi PAGAUTI, o tada… Žiurkytė Marso akimis, jokia jam ne įseserė… bet KAILĖTAS driežas, todėl praradęs ramybę jis siekia savo paprasto baisaus tikslo…

Kartą, labai supykusi, išmečiau jį už durų, kad suprastų, jog šeimos narių niekas NEĖDA. Ne už ilgo išgirdau mielą kalbinimą ir supratau, kad teks prasikaltėlį Marsą įsileisti atgal, nes tikrai kas nors priglaus tą “nekaltą” snukelį. Už durų radau moteriškę, kuri jau norėjo skambinti į savivaldybę, nes toks MIELAS šunelis pasimetęs ir be antkaklio… Kai pasakiau, kad jį nubaudžiau, nes vos nesuėdė žiurkytės, moteris supratingai paėmė mane už rankos “o taip, aš užklijavau grindjuostę su lipnia juosta, ir daugiau JOKIŲ kakučių spintelėje..!” – užtikrino ji mane. Ją sutrikdė mano apstulbęs žvilgsnis, tepasakiau – “žiurkytė – mūsų namins gyvūnėlis” ir pasiėmusi Marsą uždariau duris. O tada susimąsčiau, tai ką man tam vidutiniam australui aiškinti apie mažą šalį prie Baltijos, kai jie čia, viduryje Melburno, gyvena su kakučiais spintelėje ir izolke naikina graužikus?!. Blyn, pelės namuose, neatsidarantys langai ir didinga pasaulio “ig-no-rance”.

Melburnas – Adaptacija 2

Pas jus, matau, visai neblogas oras, tik tamsu ten Lietuvoje ir aplinkui?!? Bet tai juk ne naujiena… O mes štai ir vėl kraustomės. Bet čia juk TAIP PAT ne naujiena…
Pas mus pvz trečią mėnesį (taip, jau trečias mėnuo prasidėjo kaip mes Melburne ir tuo YRA sunku patikėti) oras toks, kokį gavome atvažiavę: stiprus žvarbus vėjas, temperatūra ryte – apie 12, įšyla iki 16-18, jei nelyja. O lyja – dažnai. Iš esmės jaučiamės kaip Lietuvoje, tik pas jus – cepelinų dangus, o čia vėjas toks stiprus, kad debesys paliję neužsilaiko ir gabalai žydro dangaus matosi daug dažniau.

Cepelinų dangus pasiekė Melburną – kakadu pasimetus

Nebežinau, ar čia tikrai TOKIE metai, kai labai š.. pavasaris, ar tiesiog dabar va taip čia yra. Rūbų tokiam orui turim minimaliai, nes gi PAVASARIS Melburne X. Mano prisiminimuose pavasariai čia buvo puikūs ir šilti. Taip taip, kas septintą dieną staiga iššauna diena su 34 laipsniais ir troškiu vėju, nuo 16 C – OPT. Neutralių tarpų nebūna… Va, visai kaip pavasaris Lietuvoje, sniegas ir staiga viskas sprogsta, žydi, kvepia. Bet, Lietuvoje po šuolių viskas DAUG stabiliau, jei jau lyja, tai žinai kad savaitę ar dvi. O čia – nežinai nieko. Net kuris variantas geresnis nežinai: ar Australiška ‚nespodzianka‘ ar Lietuviškas stabilumas?

O kraustomės mes, nes yra tokių globaliai vienodų reiškinių pasaulyje kaip Statybininkai 😇. Mes, žinote, NE PĖSTI ir labai įsigyvenę į naujausias darbo organizavimo kryptis, mes ne tik dirbame iš bet kur, bet ir namą Melburne jau metai kaip statome IN-TER-NE-TU. O atvykę PAGALIAU išvydome rezultatą, kuris, įskaitant visas nerealias aplinkybes, pasirodė gana vykęs. Žinoma, sėdėdami finkoje Tenerifės saloje negalėjome įtakoti ar kontroliuoti daugybės dalykų, todėl kartelę teko nuleisti, bet esminius dalykus, tokius kaip grindinis šildymas (ne visai populiarus mūsų naujojoje žemėje) – atstovėjome. Dabar tikimės, kad tas šildymas dar ir veiks. Apie statybas, virtualias ar ne, galima pilstyti labai daug, bet esmė yra tokia – Statybininkai VI-SUO-MET vėluoja (na teisybės dėlei turiu paminėti, kad kai paskutinį kartą statėme Vilniuje, turėjome nuostabų statybų prižiūrėtoją ir jo komandą, tai jei reikės, kreipkitės, rekomenduoju iki mėnulio ir atgal). Štai Melburno komanda žadėjusi, kad įsikraustysime lapkritį, datą nukėlė ir mes VĖL kraustomės į „short term rental“ tikėdamiesi, kad šį kartą data bus TA 🧐

Tiesa, kartelę mes nuleidome, bet kai apžiūrinėdami namą pastebėjome, kad langas mažosios kambaryje atsidaro lygiai DEŠIMT cm – išpūtėme akis. O tada PRASIDĖJO – pagal nustatytas normas, girdite, čia NORMŲ ir taisyklių DAUG, antro aukšto ir aukščiau langai – kokie bebūtų (o langų variantai oi nematyti negirdėti Europoje) NE-GA-LI atsidaryti daugiau nei 125 mm ir dar PRIVALOMA apsaugoti kaimynus nuo „nužiūrėjimo“…. Taigi, jei nori didesnių langų, turi dėti kokius tai skydus, kad ‚neduok Die..‘ Stefanijos sekančiame kieme nepastebėtum. Tiesa, tai PRIVALOMA tik NAUJOM statybom, o štai senos kriošenos (čia namai) gali atvirais langais stebėti naujakurius bet kuriuo kampu.

Mane, pamačius tą sky-lu-tę orui įeiti Lukos kambaryje, ištiko priepuolis…😟 manau visi PAS-TE-BĖ-JO. Tada patyliukais buvo sutarta, kad langų atsidarymo mechanizmą VISGI galima bus „nulaužti“, bet tik PO TO, kai namą priduos. Taip išlošime dar dvidešimt centimetrų, nes nuotolinių dizainerių parinkti langai buvo TOKIE, kurie iš esmės maximum tik tiek ir atsidaro – 35 cm. O žinote, KODĖL tie langai Australijoje gali tik 125mm atsidaryti? Kad vaikai pro langus nešokinėtų… t.y. neiškristų, t.y. valstybė AKYLAI saugo savo piliečius… Apie šieną po galvą jau nekalbėsiu 😤

Man kyla klausimas – tai kam IŠ VISO tų langų reikia? Geriausia sienas minkštai išmušti, kad vaikai galėtų galvas trankyti ir dar liktų šiek tiek veikiančių smegenų. KAIP PO GALAIS galima sugalvoti UŽDRAUSTI ATSIDARANČIUS LANGUS? O balkonai tai OK? Ten iškristi negali? Arba kodėl leidžiama vaikščioti be šalmų? Gal geriau iš viso nevaikščioti, juk gatvėje – AU-TO-MO-BI-LIAI.
Štai jums „nanny state at its best“ – it ne tik viena valstija, bet – the WHOLE Country.

Taip atrodo eilės eukaliptų pakelėse, na negi laidus po žeme kiši…🤷‍♀️

Ech, man atrodo, man reikia atostogų, prasilėkti po Australijos platybes, pamiegoti palapinėje ir priminti sau, kad viskas yra DZENNNN 🦘

Melburnas. Adaptacija 1

Dabar turiu programėlę Sun Smart ir pastoviai tikrinu UV indeksą. M-hu, ŠITAM pasaulio krašte tai labai svarbu, turint galvoje, kad vienas iš trijų australų turi vienokį ar kitokį odos vėžį. Ir kremų nuo saulės turiu visą rinkinį ir visur: prie durų, vonioje, vaikų kuprinėse, rankinuke, Jono rankinėje (jis to dar nematė) ir, aišku, mašinoje. O jau apie fizinių ir cheminių filtrų ypatumus tuose kremuose galiu pasakoti ilgai… kreipkitės. Tiesa, gydytoja, pas kurią, deja, ir man teko lankytis dėl tų pačių australiškų odos problemų, patarė žiūrėti ne į galiojimo data ant saulės kremo, bet į pagaminimo :0… kuo šviežesnis, tuo geriau. Radau tik pusmečio šviežumo, o ir tą gaminimo datą, tikrai ne visi gamintojai rašo, bet palyginamuoju būdu išsiaiškinau, kad kremai nuo saulės galioja apie 3 metus, taigi, skaičiuoti mokate, – skaitykite etiketę ir burkite.

Beje, šiandien Melburne lyja ir siaučia vėjas, rytoj temperatūra max 15 šilumos, vakar buvo 37 laipsniai… ir taip PASTOVIAI nepastovu. Radau tinklinį, ir trenerį, ir grupes mano lygio, taigi dabar ant sparnų lekiu į “Sunset sessions”, nes šokdiname kamuolį tol, kol saulė romantiškai leidžiasi Melburno įlankoje, – JĖGA.

Fotkė iš republica.net.au – aš fotkių nedarau, nes žiūriu į kamuolį arba į saulę

Tačiau visą malonumą gadina eismas. Ir ne, blyn ne dėl to, kad karts nuo karto važiuojant pakrante su nuostabiais vaizdais kamštukas susidaro, bet dėl to, kad turiu vilktis, tikrai VILKTIS, net jei gatvės tuščios. Ir aš NEMĖGSTU greičio, be turiu galvoje GREIČIO, kai 100 km pasieki per 3,7 sekundes, tačiau VILKTIS nemėgstu dar labiau. O čia, kaifo važinėti yra 0. Totalus.

Marsui mano problemos nerūpi. Jis dabar dirba UNDINU. Prie jo rytais, kai dirba, ateina kinietukai nusifotkinti (čia rimtai), o jis va stovi ant akmenų, nejuda.

O buvo taip. Skambina man pažįstama, kurios adresą naudojam, kol neturime savo pastovių namų. Sako: „Tavo vyras gavo BAUDĄ… 208 doleriai, viršijo greitį…“ Na, žinoma, kaip gi ne, galvoju sau, AIŠKU, kad jis sugebėjo viršyti greitį, net su nuomuota Holden Astra (čia ale Australiškas Opelis), kurio variklis tikriausiai vos 1,4 litro. Nespėjom įsikurti, o jau baudas mokam. Žinot kaip pikta!!! TADA, po trijų dienų VĖL skambina pžįstama ir sako“Ne, nu TAVO VYRAS…., pasakyk jam, kad ČIA TAIP važinėti KAIP TEN (tipo Europoje) – NEGALIMA, dar vieną baudą gavo, VĖL 208 doleriai…“ Negaliu apsakyti savo pasipiktinimo, ne nu, suprantat mane?!?
Grįžta Jonas, aš 🤬🤬🤬. Išklausęs sako, aš ten viską pasižiūrėjau ir žinai, MIELOJI (kai taip sako – gero nelauk), tą antrą kartą – TU VIRŠIJAI greitį…. Netekau žado. Kaip tai aš? Aš dar tik pratinuosi prie kairės pusės eismo, tai negi tada kai peršik… važiavau Lukos paimti iš krepšinio užmyniau pedalą. Kad ten ir minti nėra ką….!
Pasirodo abu kartus, kai gavome baudas, viršijome greitį 5-iais km, jūs suprantat – vietoje 60 km/h aš vienoje vietoje GAZAVAU ant NETGI 65 km/h. Ir už tai – 208 doleriai bauda. Jūs galite sakyti ką norite, aš iš esmės JOKIŲ baudų neturėjusi, aš ESU atsargi vairuotoja, ir tai, kad per pirmą mėnesį Melburne mes gavome dvi baudas (kitų dar laukiam, tikriausiai…) mane NOKAUTAVO. Turi gi būti kažkokia NORMALI paklaidos galimybė?!?

Mano kiemas..aha aha…čia yra mano kiemas

Taigi, kai važiuoju nuostabiu pakrantės keliu, aš NIEKO nematau, nei burių, nei patenkintų šuniukų, nei vandenyno, nes dabar pastoviai įsitempusi žiūriu į SPIDOMETRĄ. Tai ypač žiauru, kai vakare, po “Sunset sessions” ŠLIAUŽIU tuščiomis gatvėmis namo. Beje, prieš vienuoliką metų apie kiekvieną greičio kamerą įspėdavo trys ženklai…
Jonas susiėmęs galvą permąsto mašinos pasirinkimą, atsisakė quatro, kurią buvo nusižiūrėjęs, nes nėra prasmės. Vienu “broken man” daugiau… O jūs dėl elektrinių paspirtukų Vilniuje piktinatės?!? ČIA JIE IŠ VISO UŽDRAUSTI.

Asmeninis Lu treneris in action (tai padeda pamiršti rūsčią realybę)

Viktorijos valstija, kurioje randasi Melburnas ironiškai vadinama NANNY state. Ir mes savo kailiu patiriame ką reiškia PER DAUG reguliavimo. Taisyklės yra gerai, bet jos turi būti logiškos. Apie langus, kurie neatsidaro – kitame post’e.

MELBURNIJA – my favourite city

Jau mėnuo, kaip mes naujoje savo šalyje Australijoje. O naktimis mane vis dar lanko juodas siaubukas 👽.
TAI – naujo pasaulio sindromas.
Kas nežinote tokio, nesate pakeitę gyvenimo nuo A iki Z. O tai visai nėra būtina daryti, tikrai ne visiems.
Labai laukiu, kada TAS sindromas sunyks, ŽINAU kad taip nutiks todėl ryte esu rami 🌞 O ir saulė čia šviečia, nors oro sąlygų nei iš tolo negaliu lyginti su PAS-TO-VIAI šilta Tenerife NIEKUR nėra tokio vientisai gero oro kaip Kanaruose (bent jau Tenerifės pietuose).

CBD – central business distict, – centriukas, kitaip sakant

MELBURNIJA (naujadaras) pasižymi YPA-TIN-GU nepastovumu 🆘 Štai dabar pavasaris, temperatūra dienomis svyruoja nuo 7 iki 30 laipsnių šilumos, ir tas pa-svy-ra-vi-mas gali įvykti jums esant prekybos centre – įlėkei (nes buvo karšta), o išcimpinai ant pirštų galų (nes tirti iš šalčio). Žinojau, kad Melburne keturi metų laikai nutinka per vieną dieną, nors nepamenu kad tai taip smarkiai būtų užknisę (esu čia praleidusi trejetą metų prieš vaikus ir kitas stichijas 👌). O štai paskutiniu metu sužinojau, kad atsirado ir PENKTASIS metų laikas būdingas tik Melburnui, pavadinimu ‚f*** you’.
Tai viską paaiškina.

O vietiniai tai pripratę, mokykloje uniformos jau vasarinės (prie 8 laipsnių ryte, vaikai varo trumpom rankovėm, aš be amo žiūriu ir tirtu po savo striuke, BET ir maniškės TURI eiti su suknelėm BE JOKIŲ TIMPŲ, plikom kojom (ant viršaus susirengia viską kas leidžiama)… ⛄️

blending in… Marija prašė Jono nepainioti jos mokyklinių batų su savais…

Taip, čia su uniformom YRA GRIEŽTAI. Jokių ten kitokių marškinėlių ar batukų – visi kaip vienas ir vienas kaip visi. Man tos uniformos, net neturint vaikų atrodydavo baisios, bet dabar gal akys priprato?! O ir uniformų parduotuvėje nuramino – VISI TAIP ATRODO 😆 … su ‘oversize’ vyriškais švarkais ir suknelėmis išrodančiomis kaip prasti chalatai. Teisybės dėlei pasakysiu, kad kiekviena mokykla turi SAVO chalatus ir švarkus, kuriais labai didžiuojasi. Mūsų St. Leonards mokykloje – apie 1500 vaikų ir visi jie aprengti vienodai įskaitant kuprines, sporto aprangą IR MAUDYMUKUS, bei kepurėles.. bibliotekos, bei sporto krepšius, kuprines ir dar daug daug visko už ką mes sumokėjome suvokdami, kad čia dar tik VASAROS uniforma… (dabar turiu sąrašą ‚outdoor education‘ aprangos ir įrangos….)
🥴

Bet – PROGRAMA mokykloje YRA FANTASTIŠKA. Aš labai norėčiau būti mergaičių vietoje, kai kas metus PRIVALAI pasirinkti naują muzikos instrumentą groti 🎷🎺🎸🎻🎹🎤🎧 ir dar tau leidžia pasibandyti prieš pasirenkant (Marija prisižiūrėjo Simpsonų ir šiandien eina pas saksofoną…), be to išbandai įvairiausius sportus 🏋️‍♀️🏓🏈🏏, turi NEREALIAS galimybes laboratorijose, teatre ir dailės studijoje.
Žodž, kol kas mes BE ŽADO, kol kas aš galvoju, kad pasirinkome teisingai, o tos timpos… – GRŪDINSIMĖS (kaip tik man bėga nosis…)

Savo “kaimu” irgi labia džiaugiamės, gyvename Sandringham rajone, kurį ypatingai kruopščiai rinkomės prieš atvykdami. Kriterijai: vanduo, t.y. vandenynas, MO-KYK-LA atitinkanti mūsų lūkesčius (o kaip žinia tėvams amžinai negerai…nors kaip rašiau, šiuo metu esame labai patenkinti švytinčiomis mergaičių akimis ne tik PO, bet ir PRIEŠ pamokas ), traukinio stotelė (esminis dalykas 5 milijonų gyventojų didmiestyje, o viešasis transportas, ypač traukiniai ir tramvajai – puikiai veikia), na ir bendra ‘kaimo’ atmosfera.
Va čia tai – KAIFAS. 👍👍👍

Puodeliai ir lekštutės iš kavos pupelių lukštų – huskee…

Kavinukės, bareliai, įvairiausio maisto užeigos (thai, japonų, italų, indų, fish&chip’ų ir australų – čia būtų kepykla su pyragėliais su įvairiais įdarais (atrodo keistokai, bet pasitaiko labai skanių), dar visokių ten suvožtinių, glotnučių ir kitokių kakuč… kavinės su tobula ‘flat white’ kava). Skanu ir šalia namų. Vaikai namie eina galvomis, o mes ra-gau-ja-me bariuke už kampo…Tada pėstute pas tuos vaikus, kur jau be galvų. Va TO man trūko mūsų Vilniaus ‘kaimuose’. Centre ir senamiestyje būdavo super, o aplinkui – nyku. Žinoma, tai susiję su Melburno dydžiu, ‘kaimeliai’ klesti, nes tingisi iki CBD (central business district) važiuoti, nors mieste PASTOVIAI kažkas vyksta ir oi yra kur akis ir skrandį paganyti.

Yarra upė, tokia drumzlina, kad sako jog ji teka dugnu viršun 😀

Savaitgalį pasikultūrinom “valstybiniame teatre, žiūrėjome nuostabų šokio spektaklį – ‘Rites of Spring’ (dalis tarptautinio Melburno šokių festivalio), po Tenerifės kultūrinio bado, jaučiausi ‘wow’. Va tik popieriniai puodeliai teatro bare nustebino, prie visų tų užmojų ‘upcycle & re-use…’ labai keistai pasirodė.. taurės, tiesa, buvo stiklinės.
Bet štai ‘Fitzroy gardens’ (mano mėgiamiausias parkas Melburno mieste) kava pilstoma į daugkartinio naudojimo puodelius, kurie pagaminti iš kavos pupelių lukštų. Taigi judėjimas link tvaresnės aplinkos yra juntamas, nors norėtųsi GEROKAI daugiau 📣📣📣
Pvz. Elektrinių automobilių beveik nėra 😭, matėme gal ketvertą Teslų…. Beveik nėra ir pakrovimo stotelių, nes sakoma, kad elektromobiliai iš esmės yra ANTI-AUSTRALIAN… 🤔 ???
Čia jau aš labai 😡, kaip čia dabar, net nespėjau apšilti, o jau priskiriama prie ANTI-AUSTRALIAN…🙄
Visgi mes savo nuostatų nekeisime, aš jau svajoju apie tyliai sklendžiantį “lygintuvą” ant ratų tokį patį, kokiu džiaugiausi Vilniuje.
O anti-Australian, matai, nes elektromobiliai (kurių pasiūla šioje didelėje saloje yra ypatingai menka…. ☹) neva yra NEPAJĖGŪS aussiams užfundyti tokio pačio gyvenimo lauke (outdoors) malonumo, prie kurio jie pripratę… t.y. tempti kemperių, laivukų ir priekabų pilnų palapiniavimo įrangos. Jau nešnekant apie 5 litrų berniukų numylėtus ‚Beaute-ute‘… jei kas užkiš vairuojant tai šitie ožiai…🤬

29339598_2025456654333513_2919748132512202752_o — TADAM – Beaute-ute, kas nežinojote (foto: GT8 Aussie Ute/ HoldenImports)

Trumpai sakant vyksta AKLIMATIZACIJA, kampų gludinimas, graudus atsisveikinimas su timpomis, akių vartymas ir PRISITAIKYMAS, o tai niekuomet nėra paprasta.

Fiziškai jaučiu atstumą iki Europos, kuri pasak vienos sutiktos dešimtmetės australės YRA jos „favourite country“… Mane tai pribloškė, nors viduje ruošiau save totaliam didesnio pasaulio ignoravimui. Bet Luka, buvusi šalia manęs nepasimetė ir atsigavusi nuo šoko rimtu veidu atsakė
„yeah, right… then Australia is my favourite city…“ 😉

Nuo kai kurių dalykų NE_PA_BĖG_SI 😆 prasidėjo mangų sezonas 👍

DOWNUNDER – Australija G’day

Jonas klausia ar jau praėjo grybų sezonas FB post‘uose, sakau, nežinau, praleidau pro akis, nes buvau per daug užsiėmusi savo grybais.. ir tai TIESA, – pirmosios savaitės Australijoje buvo intensyvios 🤯
Sprendimas ant sprendimo + nerimas sumaišytas su jet lag‘u suteikė mūsų akims išskirtinį raudoną atspalvį. Bet va šiandien -ilsimės,

NES YRA PENKTADIENIS – NE DARBO diena,

oficiali visuotinė šventė Viktorijos valstijoje (taip taip turiu SAVO vardo žemių čia 😎) – ilgas savaitgalis, nes tai AFL finalas.
AFL – tai Australijos futbolo lyga, kur žaidžiamas ‚aussie rules‘ futbolas su PAILGU kamuoliu ir patikėkite, jį nuspirti TEN, kur nori, NĖRA lengva. Čia, Melburne, kur ši sporto šaka užgimė, tai nėra tiesiog sportas ir jau net ne religija, tai DAR DAUGIAU nei tūlam lietuviui krepšinis.

Vyrukai ir cepelinas (foto: ninemsn.com.au)

Premjeras užtikrino, kad ilgas savaitgalis TIKRAI LIKS, (ir ne dėl to, kad finalas vyktų penktadienį, finalas iš tiesų – ŠEŠTADIENĮ, bet JUK REIKIA vienos laisvos dienos TAM pasiruošti)!? Jokių klausimų – Viktorijos valstija ruošiasi kiaurą parą ir TADA … FINALAS.
MCG stadionas, talpinantis 100 tūkstančių sirgalių – PILNAS, o kiti, vargšai neturintys bilietų į TĄ stebuklingą reginį … (mes tame tarpe) – prilipę prie įvairių ekranų…
PATIKĖKITE, tai reikia patirti 😳😳😳
Mes su Jonu žinom, kad, PRIVALOM susipažinti su šia, mums kol kas nesuprantama, dabartinių bendrataučių manija, kitaip JOKS pokalbis ir JOKIA draugystė neužsimegs.

Cepelinas Aussie rule footie.jpg — Ciapas australiškai

Štai, apžiūrinėjat pasirinktos mokyklos teritorijá, Susan, smagi moteriškė (50 – 60 metų), dirbanti administracijoje, užklausia už kurią AFL komandą mes sergam. Su Jonu nemirksėdami sakom- „Richmond Tigers“ (nes jie finale ir jie iš Melburno, o kita finalininkė – iš Sidnėjaus- taigi TIKRAI turėjome pataikyti su pasirinkimu, nors nei vienas neturim žalio supratimo kaip ta komanda žaidžia ir iš viso AFL taisyklių KOL KAS dar nesuprantam. MANO AKIMIS – daug ‚super macho‘ vyrukų laksto, griūna, kaunasi, rėkia, meta ir spiria pailgą kamuolį 🏉 į ilgomis kartimis pažymėtus vartus, ir priklausomai nuo to tarp kurių – ilgesnių ar trumpesniú karčių – patenka kamuolys/cepelinas, gauna 6 arba 1 taškus (čia mes tiek išsiaiškinome viena akimi stebėdami rungtynes per TV ir visai GALI BŪTI, kad taisylės yra kitokios)). BET Susan, išgirdusi mūsų pasirinkimą, nusisuka išreikšdama absoliutų NEPRITARIMĄ, nes pasak jos, ji net negali ištarti “Richmond’o” pavadinimo, ji VISUOMET ir VISADA serga tik už Collingwood (tai taip pat Melburno komanda, tik jie, deja, į AFL finalą nepateko… Mes, aišku, tiesiai prie laimėtojų nutarėme prisišlieti, bet va ir nepataikėme, pasirodo Richmond komanda su Collingwood – amžini priešai…) 😤😱☠️

MCG stadionas talpina 100 k pakvaišusių sirgalių.jpg — MCG stadionas talpina 100 k pakvaišusių sirgalių
(foto: http://www.bandt.com.au)

IŠVADA. Vaikai, reikia žinoti naujos smėlio dėžė peripetijas ir taisykles, ten galioja nauji standartai ir VERTA jais pasidomėti. Su Susan, visgi išsiskyrėme draugiškai.

Dabar su Jonu dar sėdime lovoje, nors jau vidurdienis, betgi mes, kol kas dar kabame tarp dviejų pasaulių:
Krepšinio – Australijos futbolo, Rudens – Pavasario, Ryto – Vakaro.
BET visame tame atvirkštiniame gyvenime yra milžiniškas privalumas – mes galime legaliai VALGYTI NAKTIMIS, nes tuomet Lietuvoje jūs kramsnojate pusryčius ir bet koks sąžinės priekaištas mus aplenkia. KOL KAS 😉

Tiek šiam kartui iš naujosios žemės – Australijos 🙋‍♀️, labai pasiilgau, – moku kaina už nuotykius 🧳

Sala, kurioje auga super medžiai – SINGAPŪRAS 2 🤘🤘

‘Dabar žinau kodėl jūs norėjote gyventi Singapūre‘ – nutarė Luka po keletos dienų ‚stop over‘ blizgančiame viešbutyje. Žinote, po dviejų metų gyvenimo ‚finka style‘ greičiausiai ir ne toks blizgantis viešbutis atrodytų WOW. Singapūro prabanga, spalvotos švieselės sutemus ir baseinas, kuriame nesuvokiamai šiltas vanduo + VISADA besišypsantys patarnautojai non-stop ieškantys galimybės svečią pamaloninti…ECH, ir nereikia apsimesti, kad jums to niekuomet nesinori 😎
Viešbučio restoranas ‚Colony‘ primena britų valdymo laikus, nuotraukose munduruoti kareiviai, nuogi vietiniai, bitų karalienė ir jos naujos teritorijos… Kartais pasimetu bandydama suprasti KĄ nori pasakyti padavėjas, nors visi kalba angliškai, akcentai – įvairūs kaip ir mūsų odos atspalviai. Vietiniai namuose dažnai kalba mandarinų (ar kitu kiniečių dialektu), malajų ar tamilų kalbomis, todėl pvz. žodis ‚herb‘ skamba visaip kaip tik ne taip, kad jį suprastum (na bent jau ne iš pirmo karto). Bet kodėl australai nesupranta mano TOBULAI ištarto ‚flat white‘… visgi lieka paslaptis 🧐

Apie Singapor‘ą (čia iš dainos) rašiau išsamiau pirmoje dalyje “Sala, kurioje auga Super Medžiai“, – tai nesikartosiu. Šį kartą mes tiesiog LEPINOMĖS gausybe Azijos skonių, kurie randami bet kuriame ‚food court‘ ar restorane, žinoma žiūrėjome lazerių šou Marina bay, aplankėme gėlių pavilioną – patekusį į 2015-ų metų Gineso rekordų knygą kaip didžiausias pasaulyje šiltnamis! ir fantastišką debesų mišką (gardensbythebay.com.sg) šalia nepakartojamų dirbtinių medžių, mirkom baseine ir DAR KARTĄ pabuvojome naktiniame zoologijos sode, kuris ir VĖL nenuvylė. Tiesa, vienas takas ten buvo BE TIKRŲ ŽVĖRIŲ, vadinosi Singapore Rainforest Lumina ir mums labai patiko. Pati mintis išnaudoti naktį nenaudojamas erdves interaktyviam šviesų ir projekcijų pasivaikščiojimui yra puiki, o ir išpildyta super fainai, įtraukė tiek vaikus, tiek suaugusius. Aš pvz. per tą pasivaikščiojimą tapau BEŽDŽIONE, argi ne keista?! Šalia dar šokavo ūdra, baltasis tigras ir žvynuotis (parenkama pagal asmenines savybes/stiprybes..

jūs pagalvojote apie maivymąsi… atleidžiu 😉

Nespėjome tik į varlių fermą, bet ten labiausiai norėjau aš, todėl teko pakeisti pageidavimą baseino lankymu. Labai neprotestavau. Tokių tingių dienų senai nebuvo, ir nepamirškim laiko skirtumo teikiamų ‚PRIVALUMŲ‘ – juos sąžiningai išgyvenam.
Pakeliui į naktinį zoo, kol taxi žagsėjo per kamščius, visos trys nulūžom ant galinės sėdynės. Aš pramiegojau ir taxisto kurtinantį riaugėjimą, TO gero čia pasitaiko, bet spjaudyt ant žemės tai nespjaudo niekas, mačiau tik į viešą šiukšlinę pučiant snarglį..
Stotelėje prie naktinio zoo stogu binzinėjo beždžionė (vietinė giminaitė) ir masė žmonių traukė ten pat kur ir mes. Štai su MASE žmonių čia privalu susitaikyti, ir nors spalvotos Singapūro švieselės mane kas kartą suvilioja, nežinau kaip mum sektųsi čia gyventi ilgesnį laiką.
Sugrįžti norėsiu, visgi tas miestas-valstybė LABAI pakeliui, ypač kai atidarė JEWEL pavilioną oro uoste. Ar esate girdėję, kad kas nors NORĖTŲ važiuoti į oro uostą anksčiau, nei reikalauja skrydis? ŠTAI, šekitės, Singapūras ir čia pasižymėjo 🤩
Šį kartą mes neturėjome pakankamai laiko patirti visą ką siūlo JEWEL, bet po trumpo apsilankymo visų akys žibėjo pasiūlymu – gal skrendant į Lietuvą stabtelėkim dienai, kad galėtume neskubėdami pasigrožėti dirbtinai sukurtu žaliuojančiu stebuklu viduryje oro uosto, praeiti veidrodžių labirintu, virvių keliu šalia MILŽINIŠKO krioklio ištakų ir dar tą ir aną?!
Faina, Singapūras nesiliauja stebinti ir žavėti. Tiesa, manęs jis NENORĖJO ir paleisti. Įvažiuojant pasų kontrolė nuskanuoja atvykėlių pirštų antspaudus, išvykstant – taip pat. O štai aš – TOBULAS NUSIKALTĖLIS, pirštų antspaudų beveik nepalieku.. Kada bereikėtų skanuoti išskirtinius mano pirštų vingius, jie būna sunkiai randami.. Tenerifėje pastoviai stovėdavau už baseino vartelių (ten taip pat įėjimas skanuojant nykščius)… Taigi, visa mano chebra praėjo automatinius išvykimo vartus, o aš likau KITOJE PUSĖJE. Po trijų bandymų prižiūrėtojas nuvedė mane pas garbingesnius pareigūnus su, matyt, geresniu skaneriu, bet deja, iš ten kopiau dar aukščiau, BLYN, penkiolika minučių maigiau pirštus and trečio lygio skanerio, kol galiausiai ilgai žiūrėjęs į ekraną pareigūnas mane praleido, o dar kvepalus PRIVALĖJAU nusipirkti, tai tik leki leki žmogus..

čia, matyt, apie mane – ne viskas YRA matoma

Pabaigai – viešbutis rūpindamasis mūsų pasibuvimo kokybe nutarė GRĄŽINTI vienos nakvynės mokesčius, nes baseinas dvi dienas buvo uždarytas 😭 ir prie to dar suteikė galimybę mėgautis nemokamu maistu VISO pasibuvimo metu. Turiu pasakyti, kad to baseino tikrai norėjome daugiau, bet, eina sau, galiausiai papirko tas RŪPESTIS ir, manau grįžime pas juos vien dėl ‚customer service‘.

Čiau, mielasis, 🇸🇬 ir G’day mūsų 🇦🇺

TENERIFĖS must do’s 👌👌👌

Kai kalba ar mintys pasisuka apie Tenerifės palikimą aš save UŽKODUOJU, juk ne veltui sakoma – quit while you are ahead – juk TIKRAI geriau išvažiuoti, kai saloje daugiau viskas PATINKA, nei atvirkščiai, nerizikuojant sugadinti to nuoširdaus ryšio, kuris užsimezgė gyvenant čia dvejus mokslo metus.
Išėjusi iš Agromercado de Adeje, kur turgaus prekeiviai mane jau pažįsta („no bolsa verdad?“*) nebepastebiu baisios reklamos, bet matau nerealius kalnus. Šypsausi vilkdamasi keliu paskui dviratininkus ir net nebekyla minties spausti pypsiuko… Žinau, jog pavėlavusi į tinklinį, vistiek būsiu pirma, kuri atėjo ir tai man yra ok.
Neverksiu visą post‘ą, nors salą palikti yra gerokai sunkiau, nei maniau būsią. Ir nesu tikra ar čia aš sentimentalėju, ar sala tikrai TAIP smarkiai ĮTRAUKIA, o gal ir viena ir kita. Bet kokiu atveju, čia surašysiu kai kuriuos užsiėmimus (kas dar nebuvo aprašyta), kurie mum paliko įspūdį.
—
👌 Surfing – bandėm kartu su Ocean Life Surf School (galima susisiekti FB arba per Ramunas Karpuska, taip pat FB, padės susiorganizuoti). Labai norėjau pabandyti ir buvau tikra, kad man LABAI patiks, nes: PIRMA – myliu vandenį, ANTRA – labai norėjau.
O IŠ TIESŲ buvo taip…
Tikrai nesigailiu ir primygtinai siūlau SAU nueiti dar kartą, tiksliau der penkis kartus, kad nebebūtų baisu. Taip, man buvo BAISU, nes tik įlipus vandenin (viskas vyksta playa de las Americas paplūdimyje prie McDonald‘o) mane bangos šniau ir suvyniojo: kartą, antrą, trečią. No fun, žinokite kapstytis į viršų iš po tų bangų, labai daug vandens nugėriau, galvojau, gal padės, bet… Žodžiu, jei ne Jaime – instruktorius, grynakraujis perujietis, būčiau davus į pelekus ir kosėjus ant kranto, bet jis privertė mane žiūrėti į jį ir tol kalbėjo, kad turiu gyvenime daryti TAI KĄ NORIU, kol galimybės sprukti nebeliko. Dėka jo, porą kartų, pritūpusi ant lentos, netgi nučiuožiau nuo bangų. Bet visitiek su kiekviena ateinančia banga man buvo baisu, kad papulsiu į centrifugos rėžimą… Esu bandžiusi body board‘ą prieš daug metų, tada buvau be hidrokostiumo, tai be to, kad daug gėriau (tą kartą Ramiojo vandenyno vandens) dar ir pilvą iki kraujo nusibrozdinau. Tai galima sakyti, šį kartą man PASISEKĖ labiau.

Su Jonu nusprendėme, kad PAGARBA jums, surferiai! Tiek ištvermės ir jėgos reikia ir BŪTENT tų raumenų, kurių kasdienybėje mes nenaudojame…
Čia – mano patyrimas, kitiems bandytojams jokiais būdais baisu nebuvo, kai kam pavyko atsistoti ant lentos, kai kam ne visai. Į krantą aš išlipau pirmoji. Tačiau, manau, svarbiausia, kad sutikau Jaime. Jis man dabar kaip TALISMANAS, vos tik kas ir išlenda galvoje toks surrealus vaizdas – tvirtas, trumpas Jaime, poilgiais, juodais, palaidais plaukais, supasi ant banglentės ir buria – Viktorija look at me, look at me and live your deam…
Taip, man be-nar-dant Tenerifėje personalizavosi Castanedos istorijų šamanas. Viens prie vieno.

Inner-Shaman-Awakening — credit – zinoti.lt

👌 ESCAPE ROOMS – Island phobia. NEREALU. Mum patiko VISI šeši kambariai. Super kokybiškai įrengti, nerealus užsiėmimas tiek dviese, tiek su vaikais ar su draugais. Rekomenduojam iš širdies, dabar ieškome gal ir Lietuvoje kokybiškesnių kambarių atsirado.

👌 IŠVYKA SU KAJAKAIS delfinų ir vėžlių stebėti, bei snorkelinti (Gran Azul Tenerife – rasite FB).
Išplaukėme iš Palm Mar keturi kajakai po du žmones, mes yrėmės su mergaitėmis ir abiems labai patiko (8 ir 11 metų). Maždaug trys valandos ant vandens, gainiojomės delfinus tikrąja ta žodžio prasme ir buvo LABAI smagu ir gražu. Delfinai šokinėjo, plaukiojo arti ir toli, netgi pranėrė pro mūsų kajako apačią. Gaila, snorkelinimo kaukes jau buvo surinktos, gal dar būčiau įšokusi pas juos. O snorkelinom, kad pažiūrėti vėžlių, tačiau matėm tik vieną, didelį, kurį vijosi naras su kamera (vėžlių ten būna gerokai daugiau, nes juos reguliariai šeria, mums tiesiog nepavyko tą kartą jų sutikti). Daugiau vėžlių nelaukėme, nes (!) sušalome vandenyje… ir nors visi buvome su hidrokostiumais, kalendami dantimis susliuogėme atgal į kajakus ir daugiau vandenin lįsti niekam nesinorėjo.
Praplaukėme palei didžiules uolas, kuriose gyvena paukščiai, o apačioje tarpsta raudonieji krabai, apžiūrėjome bangų išgraužtą olą, apiplaukėme žuvų fermas (ten matėme nardant ne vieną oportunistą delfiną). Žodžiu, MUMS LABAI PATIKO. Grįžę buvome siaubingai išalkę, todėl nusiaubėme netoliese esančią belgų kepyklą, kurios produkcija mergaitėms pasirodė skaniausia pasaulyje.

👌 APSILANKYMAS PAS HIPIUS – man buvo labai smagus (ėjome nuo La Caleta link playa de los Morteros). Apie 300 žmonelių, atsipūtę ir laimingi, gyvena pasisklaidę kalnų klostėse prie vandens. Sutikome Fetcha, jauną prancūzę iš Alžyro, rankose besinešančią lentelę su užrašu masažai (matyt iš darbo keliavo), pusę bambalio vandens ir sietkutę, iš kurios kyšojo bagetės galas. Šypsena nuo ausies iki ausies, anglų kalba – puiki, gyvenimo istorija – unikali. Paplepėjome, sakė ji trečiame barancco (tarpeklis) gyvena, ten geriausia tvarka ir taisyklės (turėkite omeny, jei jau sugalvosite kraustytis). Beje, viena iš taisyklių – jei kas nors iš kaimynų gamina bendroje lauko virtuvėje, susirenka visi aplinkiniai ir laukdami traukia dainą (žodžius pamiršau).
Beje, paklausta, ar laukinis gyvenimas – saugus, ar ilgapirščiai nevargina, Fetcha patikino, kad tikrai ne, ir kompus ir foto kameras palieka ir nieko… Ir jokia policija laisvo oro direktorių negainioja, kaip kad mes buvome girdėję, ten ramu ir gera gyventi. Va.

KARTODROMAI :
👌 Karting Club Tenerife – ten Jonas su Pauliumi jautėsi kaip namie, turėjo VIP korteles ir buvo įsikūrę laikinąjį ofisą 🤔 Sakė, kad sunkiai dirbo, o nusiplūkę kartus gainiojo ir grįžę namo dejuodavo kaip milisekunde nepagerino dienos normos…
Yra ir vaikų iki 12 metų trasa, šventėm ten mergaitišką gimtadienį, visoms mini Ms. labai patiko! (ps. ten labai neblogos picos).

👌 Karting Las Americas – ką tik atnaujino trasą ir kartus, irgi – gerai! Šventėm berniukišką gimtadienį, tai taip pat visiems patiko!

👌 Vaidmenų žaidimas „Mafija“ – organizuoja Casa Lituana, dažniausiai bare Baku, info rasite FB. Žinokite suaugusieji IRGI mėgsta žaisti, gal net labiau, nei vaikai. Va čia galite pasitikrinti savo pastabumą, budrumą ir sugebėjimą priimti žaibiškus sprendimus. Labai smagu, ypač prasižaidus keltą kartų.

👌 Pliažo tinklinis – Oi, čia tai ne tik kad į post‘ą netilptų, čia atskiro romano reikia. Mano meilės afera su šiuo sportu prasidėjo saloje prieš devynis mėnesius. Tiek emocijų joks užsiėmimas neatnešė 😎, o kiek dar pamokų išmokta ir ne tik tinklinio…
Trumpai – jei norite žaisti (o lietuvių sutikau nemažai ateinančių per atostogas prakaite pasimaudyti kamuolį bemėtant), tai NEIKITE į playa de Las Vistas pas trenerį aka Charlį (tikras jo vardas Carlos Velazquez) .
Dvi priežastys: 1. jis neturi paprasčiausios pagarbos jokiam asmeniui, netgi pačiam sau. 2. Jis yra vagis.

Dėl pirmos: ne, tai ne jūsų kaltė kad jis išvertęs akis ant jūsų rėkia per visą pliažą. Jam tą dieną nepavyko gauti ‚dozės‘. Taip, jis – NARKOMANAS.

Dėl antros: kad pavyktų gauti dozę, jam reikia efectivo ** ir tai randasi JŪSŲ kuprinėje. PATIKĖKITE, jis YRA PROFESIONALUS vagis ir ne kartą patekęs į policijos akiratį, TAČIAU jis vis dar TEN – playa de Las Vistas, treniruoja vaikus, turistus ir kelis ištikimus pasekėjus. Mes pasimokėme sunkiuoju būdu, todėl jus aš PERSPĖJU 📣📣📣

Playa de Torviscos YRA kita grupė, kurioje jūs galite žaisti super draugiškoje kompanijoje. Galėčiau juos visus išbučiuoti. Faini, tiesiog, labai. Ši grupė vasarą kiek išsisklaidžiusi, tačiau nuo rugsėjo vėl rasite juos prie molo nuo maždaug 10 val. pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį. PAVYDŽIU iš anksto tiems, kas prie jų prisijungs 😉

Teisa, ir lietuviai renkasi žaisti tinklinio Las Vistas pliaže (sekmadieniais), organizuoja Casa Lituana, taigi FB rasite informaciją!

ŽYGIAI (garantuotai daugybę pamiršau)

👌 Masca tarpeklis – šiuo metu uždarytas, mes spėjome juo prašuoliuoti, labai patiko. Kai atidarys – būtinai apsilankykite.

👌 Carizales mountain trail (truputį už Mascos, kelias viršūnėmis) – apie 4,4 km pirmyn atgal, tinka su vaikais nuo maždaug 5-6 metų (kurie jau užtikrintai eina keliuku ir NE zigzagais), maždaug 2 valandos ėjimo be poilsio (pirmyn atgal). Labai gražu, ypač kai žydi aguonos.
👌 El Bujero- Felstor (arka netoli Los Gigantes) – kelias cicular apie 7,5 km, be poilsio apie 3 valandos ėjimo, galima su vyresniais vaikais, kurie mėgsta iššūkius. Mes ėjome keturi suaugę ir šuo (ne prancūzų buldogas) 😉.
👌 Roque Cinchado – Roques de Garcia (Teidės nacionaliniame parke) – prasideda ten, kur VISI turistai fotografuojasi prie Garcia uolų, bet paėjus penkiolika minučių keliu, visus juos pamesite ir apie 3,7 km keliausite greičiausiai vieni, savo pačių kompanijoje (ar ne KAIFAS?!). Labai geras žygis su nuostabiais vaizdais ir Teidės parko pajautimu.

**Apačioje uola, kuri vadinasi “Katedra“, įspūdinga ir verta pamatyti**

👌 Chinyero Loop (netoli Santiago del Teide miestelio) – labai gražus, lengvas ir visaip kaip rekomenduotinas kelias. Tinkamas su vaikais. Apie 6,6 km circular, užtruksite 2-3 val. Nepaprastai gražūs vaizdai, Teidės, lavos, pušų.

👌 Barranco del Infierno – (Pragaro tarpeklis, Adeje). Apie 12 km pirmyn atgal, mokamas, šalmus duoda, kad koks akmenukas nepataikytų 😊. Žmonių – nemažai, gale nedidukas kriokliukas, galbūt priklauso kokiu metų laiku einate. Mums pasitaikė labai karšta diena. Įdomu, bet pirmiausia praeičiau aukščiau, bei ankstesniuose postuose aprašytus takus.

MAISTAS:
👌 Restaurant 88 (pan Asia virtuvė, La Caleta) – visoms šventėms ir geram maistui. Mums – LABAI, įskaitant Mojitas su lyčiais ir lietuviškai kalbančias profesonalias padavėjas.

👌 Il Locale (italų, nepretenzinga vietelė, La Caleta) – dažnai užsukam.

👌El Rocas (Tajao) – na jei jau žuvies, tai į Tajao kaimelį ir dažniausiai į El Rocas. Ir svečius ten vežam, morena vaišinam ir kanariečių triukšmą rodom 😊 Beje, pats Tajao miestukas – labai fainas.

👌Chintuma Taqueria – (meksikiečių, playa San Juan) – labai faina lauke pas juos, maistas toks ok, alus – super, personalas – double super.

👌100% Pan-pasteleria – (kepykla playa San Juan) – pusryčiams, duonai, nublizgintiems saldumynams (kas mėgsta) ir sausainiukams.

👌Bluebloos Beach Bar – (bariukas San Juan pliaže) – PAČIOS geriausios mojitos, ką dar pridurti?

👌 Rolandas & co (žmogus – maisto orkestras, parašai FB žinutę, pristato į vietą šiltą maistą) – sekmadieniais, kai norisi TO artimo dūšiai maisto, kuris IŠ-KA-LA visas fazes ir pavalgius atsitokėji lovoje: cepelinai, šaltibarščiai, vėdarai… jau miegu. Dar pas Rolandą – tobulas šakotis ir Medaus tortas.

👌Ziggy pop – aš nesu didelė ledų mėgėja, bet jei jau ne Venecijos ledai, tai – Ziggy pop (šokoladiniai mane tikrai sužavėjo). Geriau rečiau, bet būtent šitų. Linkiu Sigiui išplėsti tinklą po visą salą, čia yra žmonių, kurie nusipelnė gerų ledų.

—
Na, ŠTAI TIEK, trumpai apžvalgai. Kažkas kažką pabandysite, kažką pridėsite.
Linkiu visiems ir kiekvienam atskirai saloje sutikti SAVO Jaime.
Nepamirškite, sala jus jaučia, ATSIPALAIDUOKITE ir būkite GERI ❤ ❤ ❤

Bandomasis nėrimas su **Giedre ir Enrique** – man labai patiko, o **Jonas** pametė lastą 😀

*no bolsa verdad (isp.) – nereikia maišelio, taip?
** efectivo (isp.) -grynieji pinigai

Gran Kanarija – (ne)šunų sala 😺

„Galvojau, kad žemiau finkos lygio – negalima kristi..!, pasakė Jonas stovėdamas prie nakvynės vietos Gran Kanarijos saloje. Ne tai, kad mūsų finka yra blogai, ji tiesiog YRA kanarietiška finka su visais kanariešiškais privalumais ir trūkumais. Į antrų metų pabaigą smarkiai pabodo plastmasinis vidus, o ir civilizacijos standarto pasiilgome, pvz. indaplovės ir orkaitės, dirbančios daugiau nei vienu rėžimu – „laužas dega, kepk mamutą“. PAILSĖJOME NUO PATOGUMŲ IR GANA. Dar būtų gerai dušas, kurio durys neiškrenta taip dažnai, elektros tiekimas, kuris nenutrūksta, kad ryte atsikėlus nereikėtų traukti stovyklavimo dujinytės, kuri apvažiavusi pusę svieto, ne kartą gelbėjo mus finkoje … ir dar VANDUO, smagu, kai žinai, kad jo BUS, o jeigu dar būtų tokio kokio ir tikėjaisi (čia aš apie vandens temperatūrą), tai jau iš viso muy muy bien.

Bet aišku, sprogusius vamzdžius, elektros nuotėkius ir panašią kasdienybę atperka NUOSTABUS oras, ramybė ir gamta aplinkui mūsų namelį, – štai balandis susukęs lizdą medyje prie terasos išperino du balandžiukus, o mes, paeiliui, su žiūronais, stebim kaip jie auga. Marsas miega lauke, užkanda driežais, paskui vemia, bet jam patinka, jis, pas mus, – azartiškas.
Bet nukrypau – taigi Gran Kanarija – paskutinė neapžiūrėta sala mūsų Kanarų rojuje. Todėl per pavasario atostogas, visi, įskaitant driežų siaubą – frenčį keliauninką, susikrovėm daiktus ir atlėkėm iki Santa Cruz de Tenerife, o ten į keltą . Ne pirmas kartas, viskas aišku, Marsas lieka mašinoje ir tuoj pat pasinaudoja situacija – grįžę randame pa-sis-klei-du-sį per visą galinę sėdynę.
Pirmyn plaukiant smarkiai nesupo, todėl laimingi ir pasiruošę nuotykiams išriedame nuomotu automobiliu gražiame Puerto de las Nieves miestuke. Šalia – mažutis ir žavus Agaetės kaimas, tvarkingas ir vertas dėmesio. Grįžtant, praleidome uoste keletą valandų tingiai gerdami cortado* ir stebėdami kaip vietiniai šokinėja nuo molo į skaidrų Atlanto vandenį.
Dedo de Dios** buvęs Puerto de las Nieves jau daug metų kaip nulūžęs… ir žinok dabar kodėl, gal pavargo Dievas žmonijai įspėjimus siųsti..?
Pirmiausia nu-ka-kom į ĮSIMINTINĄ salos užkampį – Punta de Galdar, ten mūsų laukė nakvynės vieta visai šalia vandens, toks kaip ir namukas (ištemptas per tris su puse aukštų) su puikiu vaizdu nuo terasos, ir tas vaizdas, bei terasa buvo VISKAS kas mums patiko toje uff, blyn,🤢 nakvojimo vietoje. Nuomavome per airbnb kaip ir dažniausiai, ir … NEPATAIKĖM. Reik pasakyt, kad neturėjau laiko paieškoms, TAIGI: pamačiau skelbimą, permečiau akimis nuotraukas ir atsiliepimus (kurie buvo super?!?), greit susumavau, kad vaizdas – liuks, miegamųjų užtenka, vieta – nuošali, ko daugiau reikia?!?

gran canaria3.jpg — **Punta de Galdar** architektūra

Dažniausiai pataikau, bet, matyt, KARTAIS reikia ir prašauti…
Čia buvo TAS kartas.
Pirmąją bemiegę naktį kūriau TOKĮ žiaurų atsiliepimą, kurį paliksiu airbnb, kad neapgaudinėtų kitų keliautojų, kūriau ir kvestionavau – KODĖL atsiliepimai apie namuką tokie puikūs???

Na, kad aprašyme buvo pasakyta, jog namas dekoruotas DI-ZAI-NE-RIO aš nurašiau prie kanarietiškų makaronų (ne veltui salos yra Makaronezijos*** dalis), bet VISA KITA: kačių šlapimu atsiduodantis pirmo aukšto prieškambaris, kur Jonas negalėjo pilnai išsitiesti, antrasis miegamasis rūsyje, vonios kambarys ten pat, su besilupančia siena (drėgmė, žinoma) ir mažu langeliu į kaimynų kiemą ar virtuvę? Kai sėdi ant klozeto, gali tiesiogiai bendrauti, kartu parūkyti, nes ir girdi lyg šalia būtų ir uodi dūmus, troškinį ir dar ką nors… na taip, Kanarai, tokie real real Kanarai. Betgi nepalnavome PAS KAIMYNUS viešėti, nuomavome a-t-s-k-i-r-ą būstą. Žodž, ryte išskalbiau visą permatomą sintetinę patalynę, vaikams nutempėm čiužinius iš rūsio į aukštenį lygį ir…. vynas padėjo.

gran canaria1.jpg — 1/2 kambario 3/5 aukšte…

Mūsų viešnagę išgelbėjo vynas ir nerealūs rock pools po langais. Lyg ir ne vienus esame matę, bandę ir lankę, bet TEN buvo ypatingai smagu, tuščia ir labai tinkama mūsų chebrai, įskaitant Marsą, kuris nenuilsdamas gaudė žuvis (o jis, žinokite, nemėgsta, gal net nekenčia vandens, matyt, bijo, nes neadekvačios kūno ir galūnių proporcijos nepadeda išlaikyti saugiame viršvandeniniame lygyje suplotos nosies).
Rekomenduoju tuos užslėptus Punta de Galdar lobius = rock pools ir šalia esančią Sardiną, miestuką su puikiu paplūdimiu ir daugiau, berods, niekuo ypatingu… Oi, taigi Miguelin‘o, čia tai dar vienas LABAI lobis, kurį mums užsidegę rekomendavo vietiniai. Maitinimosi įstaiga, uždaroma garažo vartais, įsikūrusi šalia SPAR‘o su B-l-o-g-i-a-u n-e-b-ū-n-a reklamine iškaba. Reikia pasakyti, kad Jonas po pirmos nakties TAME „dizainerio“ namuke sakė jokių kanarietiškų š… nebenori, bet į kelionės pabaigą visgi apsilankėme nurodytame Miguelino. Na, čia tikrai savo pusryčius-pietus-vakarienę vartoja bananų plantacijų darbininkai. Žuvis buvo fui, o štai kanarietiškas troškinys-šutinys ropa vieja, kas reiškia seni rūbai (iš visko kas atliko), buvo super. Matote, Miguelino kanariečiai supranta kaip Michelin‘o…

Galdar Gran Canaria Miguelino2.jpg — O pasinerti į vietinę kultūrą – BŪTINA, vien lošimo aparatas prie stalo ir sienų dekoras ką reiškia.

Galdar Gran Canaria Miguelino ropa vieja.jpg — *Ropa vieja (seni rūbai)* – are reikia recepto kaip pasigaminti?

Tikriausiai labiausiai visiems įsiminė kelionė per kalnus iki Roque Nublo (debesies uola) – Gran Kanarijos simbolio. Tai 67 metrų uola, kurią galima pasiekti pasirinkus lengvesnį ar sunkesnį kelią. Mes žygiavome lengvesniu, kartu turseno ir Marsas lydimas pakeleivių šypsenų, o vėliau ir pasigailėjimą reiškiančių garsų, nes neįvertinome, kad reikės ir stačiau palipti ir kad bus taip karšta. Marsas lekavo LABAI ir gėrė iš akmenų duobučių DAUG.

Gran Canaria Roque Nublo 2.jpg — **Roque Nublo** tolumoje

Greičiausiai pasiekti Roque Nublo galima einant gerai matomu keliuku nuo Roque Nublo parkavimo aikštelės, užtrukom apie 20-30 min į viršų (1,5 km) ir mažiau žemyn. Žmonių buvo daug, todėl mintyse bambėjau, kad galima žygiuoti ir BE turistų, ilgesniu keliu, bet neturėjome tiek laiko. Visgi daug ar mažai žmonių – verta užsikarti prie Roque Nublo, verta ir dėl vaizdų 1,813 m ir dėl didybės. Tai maždaug 3,5 marsų keliukas (taip vertiname trasų sudėtingumą, kai keliaujame su Marsu – nuo 0 marsų iki 5). Keletoje statesnių vietų teko jį panešėti, nors mums, dvikojams, tai buvo nesudėtingas žygis.

Gran Canaria Roque Nublo 6.jpg — **Roque Nublo** piligrimai

Pakeliui į Roque Nublo sustojome ir apvaikščiojome Artenarą – aukščiausiai Gran Kanarijoje įsikūrusį miesteliuką. Ten vaizdai – nuostabūs, maistas biokreperijoje RiscoCaido labai geras, o olos, kuriose įsikūrę dauguma miestuko namų – įdomios, nors ne kviečiančios. Apžiūrėjome ir vietinę bažnytėlę Santuario de la Cuevita, kuri taip pat, kaip dauguma pastatų – išskaptuota uoloje kartu su altoriumi, sakykla ir klausykla. Tiesa, neišsiaiškinome kas ir kur ten klauso žmogaus paklydimų, bet įspūdį maldos namai paliko, juk ne visur natūraliai ant lubų želia augalai, o temperatūra nepaisant oro sąlygų lauke išlieka stabili, apie 18-20 laipsnių šilumos žiemą vasarą.
Kelias, kuriuo važiavome, žinoma – vingiuotas, bet mes nieko kito ir nesitikėjome, o vaizdai ir vėl kvapą gniaužiantys. Jau TIEK prisisotinę Kanarų važiavome į Gran Kanariją nusiteikę gan skeptiškai, KĄ DAR gali tos Kanarų salos parodyti?! Žinokite – gali ir svarbiausia, kad jos visos – SKIRTINGOS. Netgi Gran Kanarija, į kurią delsėm keliauti, yra nepaprastai graži, vietomis smarkiai užteršta turistais, bet vietomis – uch… ir tos spalvos keliaujant kalnuose: violetinė, geltona, žalia, juoda! Dienos išvyka nuo Punta de Galdar iki Roque Nublo ir atgal, mus labai nuvargino, bet paliko PAČIUS gražiausius prisiminimus.
Maspalomas kopos (Dunas de Maspalomas) salos pietuose yra KAŽKAS TOKIO. Ir ne, tai NĖRA tas pats, kaip kopos Nidoje (kurias labai myliu). Maspalomas balto smėlio kopos driekiasi visus 404 hektarus ir ten GERA pasiklysti, o ir visai įmanoma. Kadangi šunims ten buvo negalima, abu šeimos vyrukai liko už borto… (na taip taip, aš sakiau Marsą palikti namuke…) o mes tryse nukeliavome iki pat vandens. Buvo karšta ir smėlina, ir LABAI smagu.
O jau kai pasiekėme vandenyną, atrodė, kad būtume dykumą perėję. Mergaitės išsimaudė su visais rūbais ir atsigaivinusios, mes sėkmingai grįžome atgal iki RIU viešbučio, kur praėjus viešbučio arką išlendi tiesiai į Maspalomas kopas. Mašiną ten aplinkui ir parkuokite 😉

gran canaria maspalomas 3.jpg — AURDA ateina… **Luka** žino ką daryti

gran canaria maspalomas 7.jpg — Čia dangus PO TO kai **Luka** pa-si-kal-bė-jo su AUDRA

Tiesa, iki nudistų paplūdimio nenuėjome, ne toks buvo mūsų tikslas, pakeliui tik vieną nuogą dėdulę matėme besikepinantį kopų viduryje, na dar keli vy-ru-kai su trumpikėmis nusuko į krūmokšnius augančius smėlynuose… BET, turint galvoje, kad Gran Kanarija yra labai draugiška gėjams, o Maspalomas mieste vyksta kasmetinis “Gay Pride Maspalomas” festivalis, nėra ko stebėtis.

gran canaria maspalomas 5.jpg — Pareiškimas kopose

Pats Maspalomas miestelis mūsų nežavėjo ir netraukė, mes jo net neapžiūrinėjome, turime savo Las Americas Tenerifėje, todėl prisidūkę kopose nėrėme atgal į greitkelį, atgal į Punta de Galdar užkampį su daugybe kačių, kurias kaimynai pastoviai šeria (o dar sako, jog tai ŠUNŲ sala?!).
Marsas tai įvertino kaip iššūkį ir tiesioginį garbės įžeidimą.

Gran Canaria Punto de Galdar Absurdo muziejus.jpg — Vietinis **Punta de Galdar** Absurdo muziejus

Štai, keturiom dienom, pažiūrėt ir pailsėt, mums Gran Kanarijos užteko. Kelionė patiko, juolab, kad prieš paliekant LAIMINGAS Kanarų salas, norėjosi jas visas apžiūrėti.

Gran Canaria Roque Nublo 7 french bulldog.jpg — Visiem savas urvas

Tiesa, apie Lanzarotę atskiro post‘o NEBUS, nes ten lankėmės gerokai seniau kai dar nebuvome Laimingų salų rezidentai ir mano įspūdžiai išblėso (nors César Manrique namus ir kūrinius prisimenu labai gerai). Viena žinau, jei GYVENIMAS žiauriai NEINA, važiuokite į TĄ salą, ten tikrai galima pradėti viską iš pradžių. Ji tokia plika, tokia KITOKIA, kad VISKAS kas tik norite, TEN gali būti KITAIP.

* cortado – espreso kava su trupučiu pieno

** Dedo de Dios (isp.) – Dievo pirštas

*** Makaronezija – laimingosios salos (iš sen. gr.) – bendras Atlanto vandenyno salų, esančių šalia šiaurės vakarų Afrikos ir pietvakarių Europos krantų, pavadinimas.

La Gomera pėsčiomis (2 dalis)

La Gomera mums pastoviai vaidenasi. Matome ją net tada, kai kitiems ji nesirodo pasislėpusi už debesų, smėlio dulkių ar šiaip ne nuotaikoje būna. Todėl ryžtas grįžti dar keliems pabraidymams po jos klostes niekur nedingo. Kartą, suplanavę žygius, neradome vienai nakčiai nakvynių atkarpose, kur dar nežygiavome (Camino Natural Costas de La Gomera) , o štai kitą kartą – pavyko ir mes IŠSIRUOŠĖME.
Taip, DVIESE ir taip – PĖSČIOMIS.
DIENA 1
Etapa 1 – Camino Natural Costas de La Gomera
SAN SEBASTIAN DE LA GOMERA – HERMIGUA – 27 m
Pirmoji atkarpa nusimatė labai ilga – 27 km be jokios civilizacijos, o tai neramino. Baiminausi dėl kojos, nes pasirodė, kad ne šiaip ją maudžia, bet sausgyslė įplyšusi, tačiau tiek laukus, negalėjau vėl nukelti kelionės, juolab, kad mūsų laikas Kanaruose baigiasi. Taigi, susipakavome kuprinikes, nepamiršome lazdų (šį kartą jas turėjome abu), Jonas pasirūpino snicker‘iais (ir daugumą jų pats suvalgė..) ir išplaukėme Fred Olsen keltu iš puerto de Los Cristianos (Tenerifė), Marsą ir mergaites palikę miegančias, gerosios fėjos Zitos globai. Kadangi kelionė keltu nori nenori atima laiko, jį ir jėgas taupydami keletą km per San Sebastian miestą iki granja Queseria pavažavome taxiuku, o tada labai patenkinti – pajudėjome SAVO keliu.
Granja Queseria La Gomera.jpg Dienos gražumas ir LAISVĖ tiesiog siautė aplink mus. Nežinau kaip nusakyti tą ėjimo kaifą, kai visas tikslas yra EITI. Mums tai žiauriai patinka. Teidė, matoma Tenerifėje, lydėjo mus beveik visą šį etapą ir buvo taip gera jai šypsotis ir siųsti linkėjimus žingsniuojant La Gomeros paviršiumi.
Pirmieji aštuoniolika kilometrų ištirpo be vargo, su šypsena ir pokalbiais. Atkarpoje su plačiu keliu, netgi sutikome darbininkų mašiną, kuri strigo ropšdamasi akmenuotu mūsų taku, pasilabinome ir keliavome toliau. Kelias paprastas ir nesudėtingas, o vaizdai – superiniai.
Coastal walk La Gomera_Teide.jpg Štai nuo aštuoniolikto kilometro, atstumą žymintys kuoliukai (kas 1 km) vis ilgiau nepasirodydavo. Vėją, skrodžiantį medžius, pakeitė vandenyno ošimas ir kelias pradėjo leistis žemyn, vis žemyn. Kojų pirštai besiremiantys į žygio batų nosis jau pradėjo mausti, lazdos dirbo visu pajėgumu, aš jomis labai pasitikėjau: rėmiausi, guliausi ir laikiausi. Toks ėjimas, labai teisingai būtų pavadintas – ėjimu visomis keturiomis, nes rankos krūvio gavo panašiai kaip kojos. Visgi eiti žemyn YRA sunkiau. Aš labiau mėgstu pa-leng-va kilti, BET kas kartą kopdama prisimenu, kad pakilus VISUOMET reikės ir nusileisti 😉

LA Gomera hike walk.jpg — Que tal, muchachos?

Netoli etapo pabaigos išlindome virš Playa Caleta, tame paplūdimyje lankėmės ankstesnėse kelionėse po salą, labai rekomenduoju visiems, gražu ten, Teidė spindi tolumoje ir jausmas toks laukinis, nors keletas žmonių dažniausiai būna aplinkui, tokių kaip mes – klajūnų, kampevanininkų ar turistų ieškančių La Gomeros perliukų. Šį kartą Playa Caleta pasigrožėjome iš aukštai ir tęsėme savo žygį per katėmis turtingą teritoriją, nors ženklai pakartotinai skelbė, kad tose vietose dresuojami medžiokliniai šunys?!? Taip ir nesupratom, ar čia šunys su-ka-tė-jo, ar katės juos suėdė…
La Gomera Caleta playa.jpg Paskutinis etapo kilometras ŽINOMA yra žemyn, biriu ir stačiu šlaitu. Visai ne feng shui, todėl neskubam, aš saugau koją ir tikiuosi neišsitiesti finišo tiesiojoje. Ir, žinokite, su šviesa, per 7 val. 40 minučių nupėdinome 24 km (pirmus tris iš 27 km, kaip minėjau, per miestą pavažiavome taxiuku), pakilome apie 700 metrų ir nusileidome 950m. Jautėmės gyvi ir labai išalkę. Gerai, kad tikėdama mumis, vakarienės vietą buvau užsakius 😋 el Faro restoranėlyje, kur praeitą kartą atžingsniavę į Hermigua, iš kitos salos pusės, gerai prisišniojome vyno ir skaniai pavalgėme.

Cabras La Gomera walk.jpg — Ožkos mūsų kelyje strakaliojo daug greičiau nei mes, mes su jomis jų kalba bendravome, ten galima bliauti garsiai ir kiek tik nori!

Šį kartą La Gomeros vynelis manęs nesužavėjo, bet maiste buvo kažkokių priedų, nes ėmė netramdomas juokas, žinot, kai NEGALI nustoti žvengti, o į tave žiūri ne tik nustebę valgytojai prie gretimų staliukų, bet ir tavo partneris… Žodžiu, nuovargis visiems pasireiškia savaip.

Iš restorano, kur aplink kojas šlaistėsė katė ir trikojis šunėkas, kurį globoja El Faro moterėlės (restoranėlį valdo vyresnio amžiaus moterų truijulė), išėjome labai LAIMINGI. Dar pasibastėme pakrantėje, bet į Santa Catalina koplytėlę, kuri tamsoje, vandenynui dardant per akmenis, atrodė smarkiai spooky, įeiti neišdrįsome… (Na, o apie nakvynės vietą daug nerašysiu, tik tai, kad blyn nesimiegojo tame fui butuke, nors švaru buvo, bet labai kažkaip sena ir fui…)

Butukas su privalumais, per du aukštus, su įsivaizduojamu balkonu ir kiek per žemomis durimis…

DIENA 2
Etapa 6 – Camino Natural Costas de La Gomera
La DAMA – ALAJERO – 12,4 km
Ši diena, pagal išankstinį scenarijų buvo skirta POILSIUI ir nesurežisuotiem pasilaipiojimam, TAČIAU…! Apsvaiginti pirmosios dienos sėkmės mes neatsispyrėme dar vienam Camino Natural Costas de La Gomera etapui (aišku aš sugalvojau, o Jonas iš karto sutiko vyną El Faro guršnodamas). Taigi, reikėjo kažkaip nusigauti į kitą salos pusę, nes atkarpas nuo Hermigua į abi puses jau buvome įveikę. Pasirinkome etapa 6 La Dame – Alajero, nes Alajero laukė sekanti nakvynė. Informacijos apie šį etapą nenagrinėjome, tik užmetėm akį, kad 12 km ir buvome tikri, kad liuokt liuokt ir jau puotausime aukštai Alajero kaimelyje.
O BE REIKALO…

Pirmiausia, tai vienoje iš info lentų, spoksant į žemėlapį, man staiga suspaudė vidurius. Mačiau raidžių žaismą, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi – Alojera ir Alajero. Skirtingi kaimai, kurios vieną nuo kito skyrė 38 km vingurių viguriuoto kelio automobiliu (o jau pėstute, tai apie trejetą dienų) ir tik vienas buvo TAS, kurio mums reikėjo. Drebančia širdimi suradau nakvynės užsakymą ir „ufffff“ – laiminga diena! Naktis išgelbėta, belieka iki to Alajero kaimo NUEITI.
Taksiukas susirado mus pats dar žingsniuojančius pusryčių į Bar Pedro. Guaguas (autobusus), deja, būtų per ilgai užtrukę gaudyti, todėl sutarėm su taksiuku, kad mus paims po pusryčių ir nugabens į bananų augintojų miestuką La Dama, o iš ten jau savo kojomis tipensime iki Alajero.

Abandoned house LA Gomera.jpg — Pakeliui, namuks, iki jo tik pėstute per kalnus ir jis NĖRA negyvenamas. Spyna sakė, kad turi namukas ir šeimininkus, o ir užrašas ant sienos aiškiai sako “NIEKO NELIESTI“

Pas Pedro, jau viskas pažįstama, pasirinkome nuošalų staliuką lauke, sučepsėjome tokį vidutiniškai skanų ispanišką omletą, susipylėme šviežių, vietinių apelsinų sulčių (nes Pedro į mano prašymą zumo natural tik sušnairavo ir pakėlęs apelsinų dėžę paaiškino, kad ki-to-kių, nei natural pas jį nei NEBŪNA) ir sėdome į pačiu laiku privažiavusį taksiuką. Vinguriavom kaip reikalas, toli visgi, taksiukas vis pyptelėdavo ant posūkių, aš užsimerkiau ir atsidaviau kylančiam bloguliui.

walking La Gomera Hermigua.jpg — kažkur tarp **La Gomeros** klosčių

Jau per šešiasdešimt perkopęs vairuotojas papasakojo, kad saloje praleido visą savo gyvenimą ir kad kitur jam per daug šurmulio, o štai La Gomeroje – ‘muy tranquillo’… Paleido tokią tinkamą muzikėlę, kad jei ne nostalgiškais balsais traukiama ‘La Gomera la isla bonita’ būčiau pagalvojus, kad esu ne ten kur buvau ir kad man dainuoja Buena Vista Social club diedukai. Važiavom gerą pusvalandį ir kai išlipome prie gražios bažnytukės suvokėm, kad GAL reikėjo dar pavažiuoti, nes etapas Nr. 6 prasidėjo stačiu stačiausiu ir biriu biriausiu šlaitu žemyn iki playa, o perėjus tą playa, kitu stačiu stačiausiu šlaitu varė atgal į viršų (o galėjome su taksiuku iki playa pavažiuot, būtume kelius pataupę…). Oi burnojau tada, nes diena gi POILSIUI skirta, paprastiem DVY-LI-KAI km, o čia….

La Rajita La Gomera hike.jpg — **La Rajita** apačioje – iki jos ir atgal į viršų

Paplūdimys toks, kur TAIP dūžta bangos, kad ne tau Martynai maudytis, džiaukis, kad galėsi įkaitusias kojas LABAI atsargiai į šniokščiančias putas įkišti ir tai tik vieną po kitos, skaičiuojant bangas (kas dešimta užlieja viską, geriau traukis). O diena pasitaikė kaitri kaip nežinia kas. Bet juk tik 12 km….
Galiu užbėgti už akių ir pabrėžti: DARYKITE, ŽMONĖS, NAMŲ DARBUS, nes skaičiai ir kilometrai DAR NE VISKAS….
Taigi, nusileidome išprakaitavę iki La Rajita paplūdymio, ten stovi užplombuotas žuvų sūdymo fabrikėlis, kuris ankstesniame gyvenime dirbo visu pajėgumu ir įdarbino net keletą gyvenvietės kartų. Šiais laikais vietiniai verčiasi bananais, o tuos kuriuos sutikome apačioje – maudė vaikus mažame baseinėlyje, kurį patys buvo prisipūtę.
Kertame tarpeklį ir ką – KYLAME vėl – aukštai ir stačiai, nes šiaip, MUM NĖR KĄ VEIKTI… Rimtai, šiame etape aš tikrai varvėjau prakaito ašaromis, jos nevalingai biro nuo mano skruostų.
Kai prisimenu, galvoju, kaip naivu buvo tikėtis, kad tie 12 km bus lengvesni, nei jau nueiti 27 km…

Informacinis aprašymas teigia: ,gently sloaping‘ bet aš niekaip su tuo nesutinku, tas ‚gently‘ čia tikrai ne į temą ir DAR – visa tai tęsiasi ‚forever‘…. aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn, gražu tai tikrai, netgi labai, BET, kai prieini DAR VIENĄ tarpeklį, supranti, kad GALBŪT šį etapą google translator išvertė NE VISAI teisingai…
Mes tikrai VĖL ėjome ne-si-bai-gian-čiu tarpekliu, zigzagais žemyn ir palei visą vinguriuojančią, begalinę vidinę sieną tol, kol atkakliai dėliodami kojas, išnirome kitoje pusėje. Tiesa, aš atsilikdavau, trauma jau davė apie save žinoti, pykau, kad nepasidomėjome reljefu labiau, bet tuo pačiu labai džiaugiausi, kad ŽYGIUOJU, nes ten buvo NEPAPRASTAI gražu, savotiškai VIENIŠA ir GERA.
O tada prasidėjo ilgas ir status pakilimas. Buvome pavargę ir kilometrų stulpeliai šioje atkarpoje taip ilgai nesirodydavo… kad mes vis nuspręsdavome, jog tą ar aną kilometrą praleido ir nepažymėjo, bet, deja… visus alei vieno stulpelius teko praeiti ir visų alei vieno viltingai ieškojome akimis.

Kai liko tik pora km kelio, supratome, kad reikia panešti nakvynės savininkams, jog vėluosime. Žvalgėmės nuo viršūnės ieškodami Alajero kaimelio, bet matėsi tik keli pavieniai pastatai… na, labai toli, ant tolimo kalno, bolavo mažutė koplyčia. Tikrai negalėjo būti TEN, nes juk liko vos du kilometrai….???
O KAS JEIGU IR KM KIEKIS ETAPO APRAŠYME YRA NETEISINGAS???
Šmėstelėjo mintis ar spėsime iki tamsos, ar teks pas ožkas į olą?

Tą rytą neskubėjome nei keltis, nei pusryčiauti, o dar kol atriedėjome per visą salą… 12 km planavome įveikti per 4-ias valandas, *‘easy’*…

Štai tada Jonas, kuris žygiavo pirmas, pranešė, kad mūsų du kilometrai driekiasi per DAR VIENĄ tarpeklį… ‘No shit’ pagalvojau, bet nieko nebesakiau, pasirinkimo juk nebuvo… Ėjom.

Čia kai dar nežinojome apie paskutinį tarpeklį… bet gi kaip gražu…

Galiausiai, užsikabarojus viršun pasimatė ir Alajero. Staiga pasidarė vėsu, visgi aukštai tas kaimelis, o jau buvo vakaras. Butuke (taip pat labai šaltas) pirmiausia norėjosi nusiplėšti prakaitu permirkusius rūbus ir palįsti po šiltu dušu. Tą ir padariau, o ten….. NEBUVO šilto vandens…
Daug 🤬🤬🤬, nes pasirodo, ta miela jauna porelė, kuri daug daug draugiškai plepėjo PAMIRŠO įjungti boilerį… Mes buvome VIENINTELIAI svečiai jų prižiūrimuose svečių namuose…. O jie PAMIRŠO įjungti boiler????!!!! Jo… jaunimas blyn.
Juos nuo baisingo review išgelbėjo rekomenduotas ir paslaugiai, iš anksto, užsakytas restoranėlis El Meson de Clemente. Mes TAIP SKANIAI pavalgėme ir TOKĮ NUOSTABŲ Lanzarotės vyninės, Rubicon‘ (žinau, žiaurus sutapimas) vyną sugurkšnojome, kad parėjus atgal į šildytuvu prišildytą butelį (800 metrų aukštyje naktys – labai šaltos, o vėjas košia kiaurai), kur jau bėgo šiltas vanduo, viskas atrodė mucho mejor 😊😊

DIENA 3
Etapa 7 – Camino Natural Costas de La Gomera
ALAJERO – PLAYA SANTIAGO 10,5 km
Deja, nepavyko mums su jaunimėliu (ji iš Ekvadoro, jis iš Olandijos) išgerti kartu mėtų arbatos, nors jie primygtinai siūlė, tačiau mes, pasimokę iš savo vakarykštės klaidos, nutarėme ne visai pasitikėti Camino Natural Costas de La Gomera aprašymais. Geriau pasidžiaugti sutaupytu laiku JAU NUĖJUS paskutinę atkarpą, nei drebėti, kad pavėluosime į keltą iš San Sebastian į Tenerifę, nes ryte nepasiskubinom. O ir gerai padarėme, nes ir šiame, ypač paprastame etape, taip pat neapsiėjome be NUOTYKIŲ.
Pradžioje kelias vedė per labai gražų Alajero į dar gražesnį ir mažesnį Targa kaimelį.

Tagra La Gomera.jpg — Gražutis Targa kaimelis

Tuomet driekėsi toliau, tik reikėjo žiūrėti ženklus ar bent jau atidžiau permesti akimis informaciją, kurią sąžiningai atsispausdinę tempėmės kuprinėje. Aprašyme įkyriai kartojama, kad visą laiką ŠVELNIAI leisimės, būtent to su +/- abejone ir tikėjomės, bet kai vietoje leidimosi pradėjome kilti, netgi kopti viršun, taip stačiai, kad lazdos pradėjo trukdyti, SUSTOJOME.
Mus ropomis pasivijo vokiečių pora ir apšvietė, jog jie ieško olų su piešiniais, o tai mums sukėlė teisėtą NERIMĄ. Mes – NE SAVO KELYJE. Abu nenoriai nužvelgėme apačioje plytintį tarpeklį, labai gilų, į kurį labai stačiai reikėtų leistis… Jonas lazda parodo – va ten mum ir reikia, TEN mūsų kelias….
Po vakar ne visai teisingos informacijos apie ‚gentle ascent‘ su siaubu suvokiu, kad ‚gentle descent‘ , matyt, irgi NĖRA ‚gentle at all‘…
Einam, t.y. lipam, koja už kojos, atsargiai, labai atsargiai, nes traumuota koja maudžia, nes kojai nėra gerai, bet eiti reikia… Nusileidžiam, net vandens randam, gražu, siaura, takas nelabai aiškus, kol galiausiai jis virsta visai ne taku. Rieduliai užstoja praėjimą, tenka lipti per juos, kol belipant, man nuo galvos nukrenta ‚kibiras‘ ir aš stabdau arklius – ‚VISKAS, trauk aprašymą‘, sakau, o pati jau užuodžiu kažką labai labai NE TAIP.

WRONG WAY _ GO BACK, jei įžiūrėtumėte palmių viršūnes dešinėje apačioje, ten giliai yra tarpeklis kur mes ir nu-si-dan-gi-nome…

Ech… tuos XXX🤬XXX žodžius tikrai ne veltui išgalvojo, NEGALI žmogus konservuoti savyje emocijų, REIKIA jas išleisti į orą KAŽKOKIU pavidalu. Aš nedvejojau. Ir nuo tos sekundės pirma ėjau aš…. Jonas sakė matęs mūsų tako ženklą pakeliui į tarpeklį iš kurio teko kabarotis tuo pačiu ‚mūsų‘ taku atgal. Ir kai tą ženklą parodė, supratau, kad mano mieliausiam galima diagnozuoti perkaitimą – vietoje raudona-balta pažymėto kelio, mes nuėjome (nulipome tiksliau) geltona-balta pažymėtu tarpekliu…
Bet viskas LOGIŠKA, kai tik rytas – taip žemyn tarpekliu.
Visa tai DABAR kelia juoką, juolab, kad teisingas kelias, kai į jį sugrįžome, iki Playa Santiago buvo tikrai labai ‚gently descending‘ visus tuos 1000 metrų žemyn išbarstytus per 10 km. Bet kai kabarojomės viršun, iš didelį šulinį primenančio tarpeklio, į kurį mums iš viso nereikėjo lįsti, juokinga nebuvo, nes koja įsiskaudėjo ir teko kentėti visą kelią iki pakrantės. Bet kai ją pasiekėme, TEN, buvo galima išsimaudyti ir atgaivinti savo įkaitusius kūnus ir palengvėjusias galvas.

Playa Santiago – labai gražus miestukas, su tokiu žaviu lėktuvų pakilimo/nusileidimo taku virš prarajos, lyg tai būtų žaislinis oro uostas žaislinėje saloje. Gaila, krantinė jau koks pusmetis remontuojama, bet argi tai trukdo džiaugtis gyvenimu?! O TĄ dieną – labai juo džiaugėmės, žinojau, kad atsikėlus sekantį rytą nebereikės leistis į tarpeklį, TAČIAU pailsėjusi dieną, kitą, vėl EIČIAU ir EIČIAU, ir EIČIAU, kad tik kojos neštų ir Jonas kreivai skaitytų mūsų kelio ženklus 😉
La Gomerą mylėsime ir ilgėsimės, nes emocijos, kurias patyrėme eidami YRA nepakartojamos, o prakaito ašaros – nėra karčios. Mes netgi spėjome mažu katamaranu (vietoje planuoto guagua ar taxi) iš Playa Santiago perplaukti į San Sebastianą, kur sėdome į didelį Fred Olsen‘ą, o šis parplukdė nusiplūkusius ir LABAI LAIMINGUS mus pas mergaites į Tenerifę ❤❤

Buen Viento, amigos!
—

Čia rasite visus Camino Natural Costas de La Gomera etapus, aprašymus ir techninę info:
https://www.mapa.gob.es/es/desarrollo-rural/temas/caminos-naturales/caminos-naturales/sector-canario/costas_gomera/default.aspx

Atsakomybė ir Vynas 🍷 #cia #neveikia #Veryga

Šiandien valgiau tobulą papają, na, tokią pats pats tas, nei persirpus, nei ne-da-sirpus. Bet jei rimtai, man jos smarkiai atsibodo, tos papajos. Nusipirkau, nes suprantu, kad tuoj baigsis, kai paliksiu salą – nebebus tobulų papajų, anei kalno nupjauta viršūne dešinėje, nei vandenyno KAS DIENĄ. Pamenu, kaip Lietuvoje, savo kieme apsikabinusi berželius verkiau, nes sunku palikti juos ir paleisti, o dabar apsikabinu papajos medį finkoje (tiesa ji tik žydi, vaisių neduoda, bet jau žiedų kvapas….) ir taip pat susigraudinu. Taip sava ir miela man viskas patapo per dvejus metus. Bet likti čia visam, – NENORIU, aš, matyt, niekur nenoriu VISAM likti. Jonas kalba apie Lotynų Ameriką, aš pritariu, apie Aziją, aš dar labiau UŽ. Pritariu bemaž visuomet, kai kalba eina apie keliones ir kraustymasi, bent jau kol neateina laikas tuo praktiškai užsiimti… štai tada einu apsikabinti papajų, berželių ar eukaliptų. Dar prie pušų labai mėgau kabinėtis Lietuvoje. Bet tai jau praeitis.

Šį kartą mes būsim in transit kurį laiką, o tada jau turėsime NUSĖSTI (bent jau taip sau teigiame ir mergaites raminame), KURIAM laikui labai toli nuo Kanarų, betgi vėl SALOJE. Nuo savęs nepabėgsi, o ir nereikia gaišti laiko. Ką aš be savęs daryčiau, man gera su savimi, gal ne visai visuomet, bet kas dieną vis geriau 😜
Ypatingai GERAI pasidaro, kai prie manęs dar draugai prisijungia ir visi traukiam į užtarnautą pasibuvimą BE VAIKŲ. No kids allowed gal ir šokiruoja jautresnės natūros asmenis, bet mes su Jonu dabar jau visiškai suprantame ir tuos viešbučius, ir restoranus, kur galima užsukti TIK be vaikų. To, karts nuo karto, linkiu jums visiems –> pabūti SAVANAUDIŠKIEMS 😉 Jėga, man – labai patiko.
‚Noche de Tapas y Vino – Playa San Juan‘ vaikų buvo, bet labai nedaug, o be to, jie buvo ne mūsų, todėl mūsų ketvertas turėjo laisvas rankas, kojas ir burnas DE-GUS-TUO-TI visus tuos vynus ir užkandas, šypsotis, linguoti ir vėl degustuoti, be jokio kaltės ar atsakomybės jausmo. Žiauriai gerai.

Veryga -not allowed!!!

Paulius vis kartojo, kaip jam patinka TOKS šventės formatas (čia jis ne vien apie vaikus, nors… :D) – atėjęs gauni taurę ir nusiperki bilietėlių po 1 eu tiek kiek pageidauji. Tada keliauji prie baltose palapinėse įsikūrusių skirtingų vietinių bodeg‘ų*, ir tavo taurė DOSNIAI pripildoma vynu, kurio norėtum paragauti (kaina = 1 bilietėlis, užkandėlės = 2 bilietėliai). Mes netgi dalinomės įpilta taure, nes oi greit prisidegustavę būtume, o apeiti norėjosi visą palapinaičių ratą. TĄ IR PADARĖME.
Plazos viršuje – scena ir gyva muzika, na, vietiniai prūsaičiai, betgi liaudis linksma ir laiminga, dauguma – ispanakalbių, reta – turistų, ir nei vieno pliku pūzu… ir ne dėl to, kad vėsu…
Vyno naktis San Juan‘e nutinka kovo mėnesį, reikia sekti žinias ir žvaigždes, šiemet tai buvo pavasario 30 diena. LABAI nusisekęs renginys, mes ir praeitais metais jį lankėme ir šiemet nenusivylėme, mums tai labiau prie širdies nei karnavalas (skonio reikalas). Ir dar, žinote, nesimatė NEI VIENO smarkiai padauginusio… o mes išėjome jau po 1 val nakties.

Bodegas **Raveron** – mūsų viena mylimiausių 😉

Tiesa, nustebino tai, kad pas daugumą palapinaičių vynas, skirtas pardavimui ir degustacijoms, baigėsi kiek po vidurnakčio… O šeimininkai patenkinti skaičiavo surinktus bilietėlius ir vyniojosi daiktus. Mes, verslūs lietuviai, akis išpūtėme, KAIP TAI, negi neturi papildymo kažkur karučiuose, mašinose ar dviračiuose, juk dar TIEK norinčių?!? O jiem DZIN, jie savo statinaites išpardavė ir feliz**…
Paskutinį Afrutado ragaudami susimąstėme, kaip smarkiai mes ir kanariečiai skiriamės: mums atrodo, kad proga nepasinaudoti – kiek kvailoka, jiems atrodo, kad viskas tranquilo manana*** ir ieškok tu čia žmogus tiesos. Reikia pasakyti, kad TIEK vyno suragavus, tiesa nebeatrodo tokia vienalypė ✌
Vienintelis dalykas, kurio man labai trūko, – tai VANDUO 😅😅😅, nes įsigyti galėjai TIK VYNO. O štai man – BŪTINA gomurį pra-va-ly-ti, nes ‚degustuoti‘ trukdo, su laipsniais tas vynas visgi….
O juokingiausia buvo kai mes namo susiruošėme. Taxi, kurios aikštelėje mes laukėme, – nepasirodė, nestojo taxi ir ant kelio rankom makaluojant, o ir miestelyje užtiktas vienintelis automobilis nenorėjo kur nors važiuoti (nes tuo tarpu vairuotojas burkavo su mergina persisvėręs per langą ). Palaukėme mes, parymojome dėžę įsigyto vyno apsikabinę ir paskambinome Laimonui, kad gelbėtų mūsų nuvargusius kūnus. Va tuomet, tolstant San Juan’o žiburėliams ir atsakomybės jausmas grįžo….

Paskutinius mėnesius saloje norisi tiek daug nuveikti, nes gi anksčiau atrodė, kad turime BE GALO daug laiko. Čia ir su VISU gyvenimu taip… Gal ir gerai kad mes taip daug judame, turime gilesnį pajautimą, kad VISKAS KAŽKADA BAIGIASI, kaip ir puiki vyno
naktis San Juan‘e…

—

ypatingas ačiū už no kids vakarą- Zitai ir Laimonui 😍

—

bodegas* (isp.) – vyninės
feliz** (isp.) -laimingas/a
tranquilo manana*** (isp.) – ramiai rytoj

Kai ateina naktis – žygis į TEIDĘ ⛰

Vis dėlto naktis yra skirta miegui. Tą klaidą, kai tikėjau, kad MIEGAS tik atima laiką, kurį galėčiau panaudoti TIEKAI dalykų nuveikti, jau palikau jaunystėje ir už ją susimokėjau. Studentavimo metais už tokį nusišnekėjimą buvau apdovanota siaubinga nemiga, kuri kartais mane dar aplanko. Todėl sakau jums labai tvirtai – NAKTIS yra SKIRTA MIEGUI ir tuo metu mes taip pat gyvename, ir veikiame, ir išgyvename. Lova ir pagalvė yra šventas reikalas ir te niekas to gėrio iš jūsų neatima 😉

O kuo pavirstate užmigę telieka paslaptyje…

Na o jei jau reikia atsisakyti naktinio gyvenimo sapnuose, turi būti LABAI teisinga priežastis. Štai viena tokia pasitaikė mano kelyje ir aš, nors ir nenorom, atsiplėšiau nuo pagalvės šiek tiek po pirmos valandos nakties… SUSIGRŪDAU į save bananą ir įspėjau Joną, kad iki susitikimo vietos kalnuose jam teks vairuoti BE šturmano. Bet jis šiaip įpratęs, deja, bet yra užfiksuota, kaip medaus mėnesio kelionėje į Italiją, į kurią mes išsiruošėme su smarkiai padėvėta mašina vadinama peliuku, aš miegu išsižiojusi su žemėlapiu ant kelių… Ir man NEGĖDA. Po tiekos metų, galiu prisipažinti, kad turiu begalę trūkumų (all my perfect imperfections…), nors tą video geriau sunaikinsiu…
Taigi, Jonas atvairavo į susitikimo vietą Teidės papėdėje, kur jau švietė keletas mašinų žibintų. Tamsu ir tikrai šalta (apie 0 laipsnių, kai tuo tarpu pakrantėje apie +20). Dar bevažiuojant kelis kartus persirengiau, nes pradžioje man buvo sunku apsiprasti su penkių sluoksnių mintimi, o ir rūbai mūsų visi yra KAŽKUR. Kaip ir namai.

Iš mašinos visgi išlipu, nors beveik nei vieno žygeivio negaliu atpažinti, žibintuvėliai ant galvų dar labiau ‘balamūtina’, todėl išsijungiu ir einu už krūmų, kurių ten bemaž nėra. O tada galiausiai visi susirenka, viso – šešiolika galvų nusiteikusių užkopti į ugnikalnį Teidę (3718m) sutikti saulėtekio IR paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (kovo 11-ąją) išskleidžiant viršūnėje mūsų trispalvę. Taigi, visi žygeiviai – lietuviai ir nuo to, turiu pasakyti, man buvo smagu ir sava.

Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Pajudam keliomis eilėmis, nes kelias pradžioje platus su mažai riedulių (tamsoje primena rupią druską) ir nesudėtinga įkalne. Tačiau grupė rauna kaip reikalas ir man, nei iš šio, nei iš to, pradeda smarkiai diegti dešinį klubą. Na taip varo, kad sukandus dantis galvoju, “velniai rautų, kas čia dabar, dar tik pradėjome, o aš vos spėju…” Situacija labai dramatiška, bet negi šauksi, kad chebra palaukite, einu per skausmą, kol neiškentus klausiu ar galim kiek lėčiau. Pasirodo galim ir pasirodo reikia sakyti, kad ir kaip ‘lūzeriškai’ galvoji, kad atrodysi…. Tas klubas, manau, žiauriai norėjo miego ir aš jo nekaltinu, o kai pradėjome kopti stačiau ir reikėjo daugiau pastangų kilnojant kojas, skausmas dingo ?*!… bet ir toliau stodavome, nes reikėdavo ko nors palaukti ar pradėdavo kiek per smarkiai kalti širdis.

Pakeliui (foto ačiū ❤ Rūtai Avulytei-Jelagei)

Turiu pasakyti, kad kopti su didele grupe yra kitaip nei savarankiškai: turi palaukti, turi atsižvelgti, turi prisitaikyti. Žinoma, kad buvo daug greitesnių tarp mūsų, ir jiems rūpėjo kilti greičiau, bet kas man LABAI patiko, tai grupės vado Martyno Mikelėno nusiteikimas, kad viršūnę turime pasiekti KARTU. Nes šios kelionės tikslas nebuvo tik saulėtekis, esminis reikalas buvo TRISPALVĖ ir tas vienijantis jausmas, kuris nori nenori apima, nes mes visi – lietuviai, iš tos pačios bandos, taigi viens kitam savesni už chicharreros*.

55559430_574105563100199_2713863454929715200_n — Mūsiškių grupelė

Ko man trūko, tai SUSTOJIMŲ skirtų ne tik privalomai gurkštelėti vandens, kuris nešamas išorinėse kuprinės kišenėse ŽIAURIAI sušalo… bet ramiam pasižvalgymui į dangų, kur žvaigždės ir gyvybė, TEN – labai labai toli. Mes skubėjome, o norėjosi paprašyti visų išsijungti žibintuvėlius ir tyliai paspoksoti viršun, bet pati žinojau, kad tikslas kiek kitoks, todėl stengiausi priderinti ir nestabdyti. Iš tiesų, esant tokiai dideliai grupei, reikėjo išeiti dar anksčiau, kas pradžioje atrodė visai nereikalinga.

Awwww… Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Kai šešiolikos jonvabalių vora zigzagais pasiekė 3260 metrų aukštį sužibo šilta šviesa iš Refugio de Altavista del Teide namelio. Ten galima nakvoti iš anksto rezervavus vietas, užkopti iš vakaro ir tada žiūrėti į žvaigždes kiek širdis geidžia, o paryčiais kopti aukštyn saulės pasitikti. Buvom tikri, kad visi keliautojai jau bus palikę šiltas lovas, kuriose, beje, nelabai kaip ilsisi dėl išretėjusio oro, todėl garsiai suvirtom į prieškambarį. Tualetas šilumoje, ech…kiek nedaug reikia. Ir tikrai, antrosios Trispalvės žygio grupės penketo lietuvaičių, kurie nakvojo namuke, neberadome. Jie vėliau ir pasidalino, kad miegas tokiame aukštyje nėra paprastas, nors vilku kauk.

Remis – refugio ‘miegujusios’ grupelės vadas visame gražume

Po penkiolikos minučių Martyno paliepti susivyniojome termosus ir atgal į trasą . Tiesa, žygio metu visai nesinorėjo valgyti, netgi snicker‘io, kurį Jonas prasnikerino į kuprinę. Čia ne tik naktis, bet aukštis diktavo sąlygas, bet už tai grįžusi namuose atsigriebiau ir cukraus, ir šilto sultinio 😀

Viens, du, išsirikiuot, – žygio vadas **Martynas**

Toliau keliavome statesniu šlaitu, kojų keliai dirbo ir lazdos man buvo labai į temą (turint galvoje, kad planavau jų neimti, tai labai džiaugiausi, nes dalį krūvio perkėliau ant rankų), Jonas nesiskundė, nors lipo be lazdų (antras palikome namie, nes nebuvome tikri ar jų reikės), tačiau lipant žemyn iki keltuvo žiauriai jautė kelius ir vakare netgi teko mažinti įprastą Marso prasibindzenimo trajektoriją, nes Jono kojos davė apie save žinoti. O aš, po to keisto incidento su klubo skausmu, tolesnėje kelionėje nejutau didelio diskomforto. Deguonies trūkumas pasireiškė lengvu galvos svaigimu, bet neryškiu, todėl nesiskaito. Labai džiaugiausi naujais žygio batais, kuriuos be galo nenoriai įsigijau Decathlon‘e (mes kaip įmanoma mažiname daiktų kiekį prieš išvykimą) – jokių pūslių ar nutrynimų!

Čia yra **Teidė**, ir mes užsiropštėme ant pačio viršaus! (foto iš interneto)

Taigi, dar nepasiekus keltuvo pasirodė pirmieji saulėtekio požymiai (kas nežino – Teidės viršų (ne viršūnę) – 3555 m galima pasiekti su keltuvu, o iki kraterio dar 160 m, kuriuos kopsite apie 40 minučių ir tam reikės iš anksto įsigyti leidimą, naktiniam paukščiams tai negalioja). Visi supratome, kad nespėsime stebėti ryto stebuklo nuo Teidės viršūnės, bet vistiek skubėjome. Ir truputį GAILA, nes norėjosi ramiai TAI pamatyti. Vis gręžiojomės spausdami foto mygtuką ir vėl kopėm, lyg tikėdamiesi dar kažkur suspėti.
Kaip žmogiška, ar ne?

Nusiėmiau žibintuvėlį ir apžvelgiau pasaulį po savo kojom. Neverkiau, bet buvo labai gražu, žinot, tas žodis DIDINGA čia labai tinka. Ir aš žinau, kodėl žmonės eina į kalnus ir žinau kodėl pati mėgstu žygius ir keliones. Nes tada atsiveria kita dimensija, o ta ana, kažkur ten, kur buvo vakar, taip susitraukia, kad ir be deguonies trūkumo svaigsta galva, taip maloniai, kad sunku to išsižadėti.

Ant Teides_MM.jpg — Va… (foto ačiū ❤ Martynui Mikelėnui)

O sieros junginiai krateryje ir šalia jo – smirda, nors šilti garai, kurie kyla iš Teidės gelmių šildo ten, kur vėjas skrodžia kiaurai. Teidė yra veikinatis ugnikalnis ir jei neminėjau – trečias aukščiausias pasaulyje. Esu laiminga, kad užkopiau, kad buvau dalis LIETUVIŲ grupės, kuri išskleidė trispalvę (beje, palaimintą lietuvio kunigo atsitiktinai viešinčio saloje) ant aukščiausios Ispanijos viršūnės, kad esu LAISVA būti ir keliauti kur tik veda mane širdis ir Jonas 😀

Trispalves zygis i Teide_MM.jpg — Mes – jėga! Ačiū visiems ir Marčiui 😉

Tai štai, pasidalinau su jumis savo kelione į Teidę ir turiu pasakyti, kad dabar, kai iš apačios žiūriu į jos viršūnę, jaučiu artimą ryšį, visai kitaip, nei pirmą kartą, kai pergrūstu keltuvu užkilome ir aš pasiekiau viršų b-e f-a-z-i-ų. Aišku tai irgi patyrimas, – OP ir atsibundi iš tamsos ant betoninių grindų šalia keltuvo, bet jau ant beveik viršaus, TAČIAU daug geriau – ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO, tuomet pati kelionė tampa tikslu.

Kadangi pavėlavome, tai šešėlis buvo mažesnis, nei tikėtasi, bet man – PATS gražiausias

chicharreros* – taip vadinasi tikrieji Tenerifiečiai (jie NĖRA kanariečiai…)

P.S. Ačiū organizatoriams! ❤ Casa Lituana en Tenerife (FB@lietuviunamaitenerifeje)

TENERIFĖS lobiai ir grobiai (šiaurė)

Reportažas iš Karibų jūrų apsupto Gran Kanarijos salyno, TAIP, TAIP, iš T-E-N, netoli Islandijos… Remiuosi įdomiosios geografijos perliukais, žybtelėjusiais įvairiuose Lietuvos medijos kanaluose, kuomet pasakojama apie gyvenimą Tenerifėje.
Sala, matyt, susuka žmonėms smegenėles, jiems pasidaro taip GERA, kad jie nebežino kur besirandą ir kalba ar rašo bet ką.
Arba sala dreifuoja.

Canary-Islands-Map-1024x568 — Dažniausiai TENERIFĖ plaukioja VA ČIA

O mes – tvirtai įsitikinę salos egzistavimu Kanarų salyne ir toliau ją tyrinėjame. Šį kartą ir vėl šiaurėje – žygiavome lengvai ir nelabai toli. Marsas įsiprašė keliauti kartu nuo ryto budėdamas prie automobilio durų, nors ne kartą esu sakiusi, kad jo į žygius nebeimsime, nes 14 kg spurdančio svorio kai nuokalnė virsta įkalne… Tačiau šį kartą kelias buvo toooks lengvas, kad ridenosi Marsas smarkiai laimingas, pakeliui pasigėrėjimo “awww awww “ iš nepažįstamų dvikojų girdėdamas.

RAMBLA DE CASTRO| Ruta del Sendero del Agua en Los Realejos

Kelionę galima pradėti nuo Playa de los Roques ar net nuo Puerto de la Cruz ir keliauti iki El Mirador San Pedro. Mums šį kartą norėjosi ramiai. Auto pasistatėme calle Geranios (Los Realejos miestukas) ir įžengėm tiesiai į taką, kuris vingiuoja aukštai palei vandenyną.
Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Takas – vietomis grįstas akmenimis, vietomis žemė, vietomis medinės lentelės. Pėdinom virš siaurų paplūdimiukų, o giliai apačioje, į akmenis ir uolas, dužo bangos. Karts nuo karto kelias nuvingiuodavo žalumon į palmes (čia šiaurė, čia vešlu ir žalia) ir neregėto dydžio kiaulpienių kelmus.
Palo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.

Prisižavėję La Gordejuela griūvėsiais IŠ TOLI ir daug kartų patikinę Mariją, kad ten nėra kaip nusileisti, neskubėdami priėjome Casona y hacienda de Castro. Pakeliui dar yra mažutis San Fernando fortas su patrankėlėmis, kurios buvo skirtos gąsdinti piratus. Castro casona (namas) – tiesiog žavingas, menantis 16-ą amžių, šiuo metu jame turėtų gyvuoti turistų info centras, bet kas TURĖTŲ, nebūtinai yra…
Neapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…

Apačioje – Castro paplūdimys su savu kriokliu. Taip ir įsivaizduoju gyvenimą TUOMET. Užgrobtoje pasakiško grožio saloje, gauni derlingos žemės su prieiga į nuosavą paplūdimį (na ten toks skardis, bet laiptukai yra, tiesa įrengti ne Castro laikais, bet , manau, Castro turėjo savų būdų ten nusileisti), augini vynuoges ir cukranendres, žarstai pelną rieškutėmis, šaudai į piratų laivus, kurie neteisėtai tavo užgrobtą žemę nori užgrobti ??? ir taip ramiai sukasi pasaulis…

Back to reality
Žygiuojant toliau paliekame kelią dėl takelio ir NESIGAILIME, nes randame puikią vietą užkandai, o tai mūsų šeimos pasivaikščiojimuose užima tikrai ne paskutinę vietą. Cueva del Naciente of Madre del Agua vanduo tekėjo, tik ne taip smarkiai kaip tikėtasi pagal pavadinimą, tačiau mums tai nerūpėjo, nes ten, tvarkingoje medinėje terasoje aukštai tarp palmių, mus aplankė vietinė fauna pasakiško gaidžio pavidale.
Nereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardon – suplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
O gaídis Tenerifėje yra ypatingas padaras, kukariekuoja ryte IR vakare ar šiaip kada pageidauja, gyvena laukinėje gamtoje ir plasnoja e-r-e-l-i-u. Konkretus evoliucijos pavyzdys.
Palikome trijulę nepaliestą (galiausiai pasirodė du gaídžia ir viena gallina***), Marsą į šaltinio kanalą įstatėm ir pagarbą vandeniui atidavėm. Tada liuokt pakilome iki El Mirador San Pedro. O ten vaizdas ir VĖL gražus, bet jau buvome pakeliui priganę akis, tai labai nenustebome. Užsukome į gerai atrodantį restoranėlį apžiūrėti tualetų ir gerai juos įvertinę pasukome tuo pačiu keliu atgal.

VISO maždaug 6 km pirmyn ir atgal (nuo Playa los Roques – 8 km). Mes užtrukome 2,5 valandas su pavalgymu ir gaidžių stebėjimu.
Rekomenduoju nuoširdžiausiai šį muy muy bien taką su vaikais ir gyvūnais. VISIEMS keliavusiems, tiek tiems kurie myli vaikščiojimą tiek tiems, kurie tik p-a-k-e-n-č-i-a – LABAI patiko ❤

*barranco (isp.) – tarpeklis

**hacienda (isp.) – ūkis, didelė sodyba, ale f-a-z-e-n-d-a

***gallina (isp.) – višta, (rus.) vardas (eina sau :D)

Lietuva, Tėvyne mano

Kai pradedi abejoti, kad Charlis ir Tenerifė egzistuoja, tai jau žinok, arba Švyturio Baltijos alus per stiprus arba laikas grįžti į salą. Tikriausiai nebepašoksiu iki tinklo grįžusi, jau būsiu ne kengūra, bet wombat‘as (žr.apačioje), nes čia, Tėvynėje, buvau nepaprastai pasiilgusi lašinių ir Baltijos (ne tik jūros).

Vienas iš tų, kuris veisiasi TIK Australijoje

Tikriausiai tik savo šalyje įmanoma nepastebėti to ruduo-žiema-pavasarinio purvo ir pilkumo, varyti su reikalais ir priimi tą išorę tokią kokia ji yra, nes kitaip tiesiog negali būti.

**Vilnių** visuomet mylėsiu ir jis mane mylės atgal, bet kokiu oru

Sostinėje visur vaikščiojau savo kojom arba džiaugiausi Citybee ir dar – važinėjau traukiniais! Mh, pirmą kartą po tieeekos metų.
Pilkas peronas, stoties tualetai… be monetų neįkandami. Moterėle, kuri už langelio, instruktuoja: „metalą į aparatą mesk, vaikeli, o kitaip, nusilengvinti nepavyks…“ Taigi nepavyko, nes turėjau tik popierinį pinigą, teko laukti traukinio. O traukinys – raudonas, beje, pilnas žmonių, bet su staliukais, galimybe dirbti kompiuteriu, labai smarkiai civilizuotas. Įskaitant nusilengvinimo vietą.
Ar pasiilgau salos? NUOLAT. Bet jei rimtai, jei nebūtų mano chebra likus TEN, manyčiau, kad SALOS NĖRA. Ji ne tai kad iškrenta iš konteksto, ji niekaip nepataiko į jokį kontekstą…
Va dabar dardu į pačią gimčiausią Klaipėdą, pas pasiilgtus tėvus ir cepelinus, o už lango tamsiausia tamsa. Man tas ratų dundėjimas ir baisingas šurmulys primena senus laikus, kai būdama vaikas daug ir ilgai keliavau geležinkeliais, į Maskvą pvz kokius 8 kartus (ten šokau kartu su tūkstančiais šokėjų iš draugingų Tarybų Sąjungos šalių), tada irgi būdavo tamsu…

Klaipėdoje kasmetinė šviesų šventė sutraukia DAUGYBĘ žmonių, buvau suslėgta kaip silkė statinėje, ir man tas jausmas – nepatiko, o šviesos, na, reikia jos **Lietuvoje** žiemą….

Tas primirštas žiemos jausmas, kai karštis aplimpa ir pasiekia po sliuoksniais rūbų vos įžengus vidun iš lauko… Bet už tai –> NEPAPRASTAI smagu plepėti bu-ti-kė-ly-je besimatuojant lietuvių kūrėjų sukneles ir užsisakyti kavos ten, kur kelią žinau atmintinai, nenusakomai GERA jaustis sava.
O taip pasiilgtus lašinius skanauti vienai – sucks, noriu su chebra, su savais… Todėl paganius akis po pilkumą, pailsėjus ten, kur gimtos vietos ir atlikus reikalus (na taip, na) dardu į Vilnių ir jau laukiu skrydžio salon, o kuprinėje – cepelinai, rūpestingai supakuoti mamos 😘

FIESTA – laikas švęsti

Fiestos mums patinka – fiesta pirmadienį, fiesta penktadienį. Nėra pamokų, – reiškia REIKIA atostogauti VISAI šeimai. Čia, Kanaruose, tokios yra nerašytos taisyklės ir jų būtina laikytis, antraip niekuomet neįsikirsi į tranquilo manana būseną. O jei neįsikirsi, teks tau palikti Kanarus savo noru, o tai jau sutrikimas…
Todėl mūsų šeima stengiasi ir per fiestas mūsų namuose nerasite.
Šį kartą dūmėm šiaurėn. Tikrai verta pailsinti akis nuo įraudusių britų pilvų, bei žilstelėjusių pakaušių ir aplankyti La Lagunos miestą, šimtmečius atgal buvusį visų Kanarų sostine. Ten randasi pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna (dabar kanariečiai turi visas tris aukštąsias mokyklas). Na nerasite patikimų šio univesiteto reitingų, jis nereitinguojamas kaip, beje, ir visi Kanarai.
Take it or leave it, kaip sakoma. Arba, kaip sakoma Lietuvoje, – Yra kaip Yra.

O yra tranquila manana 😊

**Hacienda CRISTOFORO** – per kelią nuo mūsų finkutės. Vieta, kurią verta aplankyti, ten vyksta įvairūs renginiai, galima apsistoti nakvynei ir susipažinti su **Denis**, žilagalviu iš jūsų sapnų, kuris tą vietą ir sukūrė, beje, prieš 50 metų dykynės gabalą nusipirkęs iš mūsų finkutės šeimininkų.

**Hacienda Cristoforo –** keliavau Dariaus Treinio garsų takais

La Laguna mums labai patiko, nes jau pasiilgome miesto, jaukių kavinukių, senovinių pastatų, netgi parduotuvių šiek tiek pasiilgome. Šiaurinė Tenerifės dalis skiriasi nuo pietinės ne tik gamta ir klimatu, bet ir gyventojais. Šiaurėje vietinių kanariečių koncentracija daug didesnė ir ten tikrai gerokai daugiau jaunimo. Mes su malonumu paganėme akis, bei skrandžius ir palengvinome savo pinigines. Ne, ne dėl to kad brangu, dėl to, kad YRA ką pirkti be pripučiamų čiužinių, rankšluosčių su užrašu Tenerifė ir kinietiškų „kakučių“.

**La Laguna senamiestis – kanarietiški balkonėliai**

Tačiau pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Anagos nacionalinis parkas, kuriame atradome kitokią Tenerifę. Ten vešlu, žalia, paslaptinga ir daug įvairiausių trasų, kurių sudėtingumą padės pasirinkti draugiškas lankytojų centro darbuotojas.

**Marija** tikrina, kas vešlesnes samanas turi 😀

Pasivaikščiojome užburtu mišku, nukulniavome iki Mirador Pico de Ingles, o rimtesniam prakaitavimui pasirinkome žygį nuo Chamorgos (miestelis su vienintele kavine už kurios viskas baigiasi, bet prie kurios yra tualetai tokiems kaip mes ir LEDAI, taip pat mums ir dar cerveza*, mačiau vokiečiai gėrė parpūškavę iš to pačio trak‘o kaip ir mes).

Ta Casa Alvaro guanchinche** labai ten reikalinga, ji gelbėja gyvybes, ypač kai išsiruoši keliauti giedriausią dieną, kepinant saulei ir kalant 28 laipsnių temperatūrai.

Pati trasa Chamorga – Anaga švyturio (Faro de Anaga) – Playa de Roque Bermejo – Chamorga – ne pilnai 8 km. Lyg ir nieko, ypatingai kai apačioje esi apdovanotas maudynėmis paplūdimiukyje į kurį galima atrisnoti tik pėsčiomis (mūsų variantas) arba laiveliu (kitų ten buvusių dvikojų ir keturkojų variantas).

Apačioje Playa de Roque Bermejo – taip gera buvo pasinerti ❤

Turiu pasakyti, kad esant tokiam „gaiviam“ orui, man trasa prailgo. Prakaitas liejosi, keliai skaudėjo, mergaitės ziurzti pradėjo maždaug prie švyturio….

Tolumoje **Faro de Anaga**, nuo jo kelias leisis žemyn link **Playa de Roque Bermejo**

Bet mes didvyriškai ėjome, pasidainuodami, pabumbėdami, Lukai, karts nuo karto, dribtelint ant uodegos ant posūkių. Fantastiškai gerai pasimaudėme ir ilgai negaišę sukišome karštas pėdas atgal į kedukus kelionei atgal – aukštyn iki Chamorgos.
Marija, jau laižydama tikrai užtarnautą ledą, pas Alvarez‘ą tiesiai pasakė – būčiau žinojusi, kad taip ilgai eisime, būčiau nėjusi (užtrukome apie 4 valnadas). Bet, čia karštis kalbėjo 😊 Man labai patiko, ypač kai parkopusi pakišau galvą po lauko kranu (į tualetą net nenorėjau….) ir rankose laikiau ledinio vandens buteliuką.

Čia jau visi lekavo ir pyko, kad fotografuoju

Išalkę buvome kaip reikalas, bet nusprendėm atsisakyti Alvaro siūlomų avinžirnių putroje ir papuotauti su saulėlydžio vaizdu virš Benijo paplūdimio.

Sunkiau pasiekiamas **Benijo** paplūdimys (foto iš tenerifeplayas.com)

Kelias TF-134 palei pakrantę priminė Australijos Great Ocean road, o ir ant bangų besisupantys banglentininkai, kemperiai, bei tuntai jaunimo, glostė akis. Pavakarys puikaus oro ir fantastiškų vaizdų. Mes jau tada nusprendėm, kad šiaurėn reikės grįžti, vaikai cypsėjo tą patį. Bet štai nusižiūrėti restoranai pateikė akibrokštą. Besiraunant pro uždarytus vartelius priėjo moteriškė su paprasta žinute „Uždaryta“. Buvome šoke, kaip tai UŽDARYTA, mes – žygeiviai-didvyriai juk alkani?!?!? Aš greitakalbe bandžiau išsiaiškinti “Cuando cuando cuando**? Bet, Marijai teko perimti pokalbį dėl smarkiai pažangesnių lingvistinių sugebėjimų. Pasirodė, kad visi restoranai viršuje užsidaro šeštą valandą vakaro…. Buvo gal 18:15, nevalgyta nuo pusryčių, o vaizdas – fantastiškas, nors atsikąsk jo.
Nuleidę nosis nusileidome ir patys, žemyn prie vandens. Tiesa, mašinų buvo BE GALO daug, visi siauro kelio pakraščai apstatyti automobiliais ir dar kemperių staliukais. Ta netvarka tokia kanarietiška, kad nesukome galvos, tuo pakrantė Australijos nepriminė, ten vietos dažniausiai nestinga. O apačioje, palei kelią, radome kur prisėsti ir prisikimšti pilvus.
Vaizdas – 10 balų, maistas – nieko toks (Los Roques casa Pepe), bendra savijauta – FELIZ.***

Todėl tos fiestos Kanaruose yra reikalingos. Žmogus išsirauni iš jau ĮPRASTAI gražios aplinkos į NEĮPRASTAI gražią, primeni sau dar kartą, kad judėti reikia, – tai teikia atradimo džiaugsmą, ir patenkintas grįžti į rutiną iki kitų fiestų ar atostogų 💖 ir TAIP, mes už keturių dienų darbo savaitę😉

—

*cerveza – alus

**guanchinche – užeiga, kurioje pardavinėjami vietiniai gėrimai ir vietinis maistas.

***cuando – kada?

****feliz – laimingas/a

Keičiu profesiją – priimu užsakymus!

Planavau rašyti apie El Hierro salą, bet įvyko KAI KAS nenumatyto ir jaučiu pareigą pasidalinti.

Geriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
BET, pašaliniai efektai randasi VISUR- turėkite tai galvoje, mielieji!

Turėjome svečių per šventes ir vienas svečias buvo vienuolikos, na negi nenuveši į TĄ išsvajotą vandens karalystę (nors buvo vėsu, aha aha! turiu pasakyti). Nuvežėm ir nučiuožėm visais kalnais ir kalneliais, kai kur net po keletą kartų, o tada, drebėdami laukėme ilgiausioje eilėje prie TO paskutinio, greičiausio ir vandeningiausio atrakciono pavadinimu Singha. Asmeniškai mano, visų laikų adrenalino gaminimo favoritas yra Kinaree, tačiau Singha – daug greitesnis, LABAI greitas iš tiesų, o greitis – ne mano arkliukas, todėl tas atrakcionas man nelabai patiko (buvau čiuožus tik vieną kartą). Bet ko nepadarysi dėl kompanijos (KVAILYSTĖ, atsiminkite, nes ir jūs ant klozeto laiką leisite, arba dar blogiau…)

Taigi, dėl tos kompanijos šmurkšt į padangas ir po komandos „atsiloškite“ mes jau skriejame ŽEMYN. Nieko nemačiau, lėkėme labai greitai, o šaltas vanduo, stipriom srovėm purškė iš visų šonų (kas vaikams labiausiai ir patinka…). Tikriausiai purškia TAIP stipriai tam, kad net nebandytum atsimerkti, o tada jauti laisvą kritimą ir BUM, kali su uodegikauliu į KIETĄ trasą.
Va TADA aš ir ATSILOŠIAU, taip kaip buvo sukomanduota, beveik išsitiesiau toje suknistoje padangoje iš skausmo.
Trasos pabaigoje, lekiant 100 km per valandą*… tai nutinka akimirksniu, ašaros maišėsi su šaltu vandeniu, bet jau nebenorėjau iš jo išlipti, nes maniau nebepaeisiu, vanduo mane prilaikė, o prižiūrėtojas kvietė medikus. Va.

Po apsilankymo „emergency“ ir skubių rengeno nuotraukų sužinojau, kad uodega nenulūžo (palengvėjo), bet judėti ir sėdėti – skauda. Tada ir ATRADAU, kad neremiant uodegos, geriausia YRA sėdėti ant KLOZETO. Jei negalvosite kam iš tiesų tas daiktas skirtas, tai visai kaip krėsliukas gaunasi, tik gaila, kad stacionariai vonios kambaryje pritvirtintas…krėsliukas kad jį kur…
Dabar turiu naują AISTRĄ – dizaininu kėdes-klozetus (kreipkitės – padėsiu). Apvaizda, matyt, man padeda ATRASTI save…

COMFY versija (foto iš interneto)

LIGHT versija (foto iš interneto)

Šios istorijos moralas – draudimas YRA gerai, NET jei jums „niekada“ niekas nenutinka. Privačioje Quiron ligoninėje, kuri patogiai randasi netoli SIAM parko (visi atrakcionų parkai turėtų turėti med. įstaigą šalia) užtrukome apie valandą SU VISAIS rentgeno tyrimais. 100% sąskaitos – padengta draudimo (mes įsigijome vietinį ADESLAS draudimą, kurio iki šio įvykio nei karto nebuvome panaudoję). Rekomenduoju, na nebent jūs nuotykių nerandate, bet va gi, – kartais nuotykiai patys susiranda mus netikėčiausiose vietose.
O Singha YRA pavojingas atrakcionas, esu tikra, kad ten kažkas NĖRA teisingai pragalvota (nebent mano uodega yra ypatingai riesta?!)
BŪKITE ATSARGŪS

Seminaras su Rūta Pivoriūniene (labai patinka), TA pagalvėlė – MANO . Rašom laiškus Kūrėjui – turėjau ką JAM pasakyti apie klozetus…

Jei jau apie parkus – mums LABAI patinka MONKEY’s PARK. Na, aišku nenuostabu, kad TOKS parkas patinka man – the Boss Monkey, bet ir vaikai jame lankosi jau kelintą kartą su malonumu.
Smagu tai, kad kiaulaites (prie ko čia Monkeys nžnau…) ten galima čiupinėti, glostinėti, maitinti ir kišti į kišenę, jei nėra prižiūrėtojų – tą vaikai valandą, kitą ir veikia, kol aš kasau iguanų pakaušius (mano numylėtinės), o Jonas groja blackberry.

Pačių beždžionėlių taip pat yra visokių: ir drąsių, ir visai įžūlių. Man patinka ilgarankiai gibonai ir papūgos. Kai viskas nusibosta, su jomis galima aptarti planus kaip išlaisvinti Rosellas, kurių tėvynė – Australija.
Geriausi gyvūnų parkai YRA gamta, todėl nesame dideli zoologijos sodų lankytojai.

Visokių Beždžionėlių būna… svarbu TUO dižiuotis 😉

O apie El Hierro – pasaulio kraštą, būtinai ir ne už ilgo 😉

— — —

*aš perdedu, sorry…

La Gomera pėsčiomis (1 dalis) –> Apie TAI be ko gyventi negalima: maistas ir kelias

O kaip jūs nusipelnote savo kavos ir bandelių? Aš tai kartais susimąstau ar aš valgau, kad gyvenčiau ar gyvenu, kad valgyčiau…? (Kava įsiskaitytų į maistą šiuo atveju). Ir taip – aš ESU plona, bet žinokite ploni IRGI mėgsta pavalgyti 😉 . Aš apie maistą SVAJOJU eidama miegoti, bėgdama į kalną, vairuodama automobilį, aš jį KRAMSNOJU susinervinus ir dažnai laukiu vakaro (kada vaikai jau bus lovose), kad atsidaryčiau ŠALDYTUVĄ… Kaltė mane griaužia ne dėl to, kad pilnu pilvu eit miegoti blogai, bet kad vaikams tų kukurūzinių čipsų prieš miegą neduodu (nes paskui neįmanoma išvalyti dantų normaliai). Tačiau iš Jono sulaukiu tik palaikymo – TUOS ČIPSUS su sūriu, dažniausiai jis ir pakepa, ir dar alų atneša 😊

O fizinė veikla mane veža panašiai kaip maistas.

Todėl, šį kartą apie TRIJŲ DIENŲ žygį pėsčiomis po La Gomeros kalnų klostes.

**Keep on walking, baby! Tenerifės El Teidė tolumoje – nerealiai, ane?**

Summa summarum:

Nueita apie 50 km, užkopta 2252 m aukštyn ir panašiai žemyn, max greitis 6,1 km/val, o vidutinis greitis tik 2,2 km/val. Mhhhhh…. TIKTAI 2,2 km/val. – pažiūrėkite į reljefą, mielieji!

AltoGarajonayAérea0.jpg — **La Gomera (foto iš interneto)**

28504715_10156252986214791_764970311_o — **Kažkur La Gomeroje**

Kalniukas ant kalniuko, viršūnė po viršūnės, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, kol kojos pradės drebėti 😀 Žiauriai smagu. Jei sąžiningai, – ketvirtos dienos rytą, MAN SKAUDĖJO VISKĄ, įskaitant veidą…. Bet vistiek norėjosi eiti toliau, DAR ir DAR. Kaip kavos ir bandelių.

28554921_10156252985979791_550228877_o — Retai kada lygiai keliavome – beje, lazdos buvo LABAI naudingos, ypač leidžiantis nuo kalnų

“Coastal Track” (viso 120 km aplinkui salą) – nerealus, vaizdingas maršrutas. Mes užsibrėžėm nužingsniuoti dalį nuo Vueltos, kur atplaukėme su keltu iš Tenerifės, iki Hermigua. O tada su guaga* į San Sebastianą iš kur su keltu atgal į Tenerifę. Guaga neturi grafiko (a kam jis?) – pasižiūri kada išvažiuoja iš galinės stotelės ir primetimo metodu pasiskaičiuoji KADA turėtumei laukti kažkur ten apačioje po kaire (stotelės irgi nėra). Sakė mojuoti. Pavyko.

Pirma diena. VUELTAS– ARURE

Vueltas, tai Valle Gran Rey uostukas – mažas, jaukus, kviečiantis, su kavinukėm ir paplūdimiukais. Taip, žmonės maudėsi, buvo tobulas vasario oras, švietė saulė ir žiema atrodė nuostabi. Aš pagaliau su ja susidraugavau, nors visuomet buvau dėkinga už Luką (ji gimė gruodžio pabaigoje). Sukirtome ledų ir nužygiavome link savo pirmosios uolos. O ten saulė mus tiesiog suvalgė.

Kopėm maždaug 800 metrus stačiai, non stop aukštyn. Lyg ir nieko, bet svilinant saulei atrodė, kad prakaitas nuplaus žemyn. Ši atkarpa ypatingai stati ir track’as neina plačiais zigzagais, kas palengvintų kopimą, bet daugiausia kyla stačiai viršun.

Išlipęs iš kelto Jonas mostelėjo ranka į aukštą kalną tolumoje ir pajuokavo: “o dabar tenai, susitinkam prie to medžio viršūnėje”. TĄ medį teko aplenkti ir pakilti dar kiek aukštėliau…. Taigi “be careful what you joke about…” O tenai, VIRŠ to medžio, saulė staigiai dingo. Ją pakeitė debesys, lietus ir siaubingas vėjas. Tai įvyko akimirksniu, o mes – kiaurai šlapi nuo prakaito pasijutome košiami ledinio vėjo. Staigiai traukėme striukes, bet žinote tą jausmą, kai prakaitas sušąla…. Vėjo gūsiai užeidavo ir praeidavo, o paėjus gilyn kalnų viršūnėmis iš viso liovėsi. Už tai kava iš senuko termosiuko buvo pati skaniausia pasaulyje, o Snicker‘is, kurių Jonas pasiėmė net keturis, buvo pasidalintas su nežmonišku dėkingumu.

Tas žvarbus vėjas ir lietus tik užkopus į kalną, buvo ypatingas kalnų dvasios pasveikinimas. Mes jį nuolankiai priėmėm. O toliau keliavome džiaugdamiesi gaiva, vėjas ir lietus nurimo. Viskas buvo gerai, gražu ir įdomu. Nuotaika – puiki, apniukęs dangus negadino vaizdų, kūnas dirbo ir aš jaučiausi gyva ir laiminga, KAŽKUR La Gomeros kalnuose. Ir jei būčiau ieškojusi savęs iš aukštybių, būčiau pamačiusi koks mažas taškas tėra La Gomeros sala, o ten, jos žalumoje manęs net nesimato…

**SURASKITE MANE – TIKRAI ESU NUOTRUKOJE… rožinis taškelis…**

Pakeliui sutikome daug vietinių draugužių – ožkų su skambaliukais. Tiem sutvėrimam nereikėjo nei lazdų, nei snickerių, jos jautėsi namuose tiek ant uolos šlaito, krentančio žemyn kažkuriuo laipsniu tarp 87-90, tiek akmeninėse olose. Savo kailiu patirdami ypatingus reljefo nelygumus, mes abu aiškiai supratome KODĖL buvo išrasta SILBO GOMERO (švilpimo kalba, plačiai naudota La Gomeroje). O ir piemenys jų nepėsti buvo. Štai tau ir lazdelė, pamaniau sau nužvelgdama savąsias, su tokia aš tik liuokt liuokt ir jau kitam salos gale arba netgi kitoje saloje atsidurčiau 😀

El pastor La Gomera.jpg — **Salto de Pastor Canario – va taip tai** (nuotrauka iš interneto, jie per greit šokinėja, aš nespėjau nufotografuoti)

**Cueva de Cabras – čia gyvena ožkos, matote ir kopėčios padėtos, nevargsta.**

Antra diena. Arure – Vallehermoso

Apdovanota ta Arure nuostabiais vaizdais, apmusijusia vietinių gėrybių parduotuvėle su senut senutėle pardavėja ir valgykla, kurioje ir mes skystą vyną ragavome ir tirštą sriubą srėbėme. Įdomiai taip. Todėl ryte nusprendėme likti prie savų „šprotų“ ir savos kavos. Keliui pasiruošta. Snikeriai kišenėje. Viskas muy bien.

Tie milteliai šalia žalio srėbalo – garsusis GOFIO (skrudintų grūdų miltai), jie dedami visur – į sriubas, padažus, troškinius, blynus, sausainius ir pvz yra ledai ‘gofio’ skonio. Na, panašiai kaip pas mus cepelinai. Manau, jei turėtume šiltą klimatą, tai būtų ir ledų su spirgais.

Radau

Pakeliui

Antroji atkarpa turėjo savo „cviaką“ – visus metrus, kuriuos UŽKILOME, turėjome NUSILEISTI, o tada pakartoti tą patį 😀 Todėl leidžiantis į Vallehermoso, Jonas su manimi nebešnekėjo. Vienu kelionės momentu buvome sumąstę prasiilginti tos dienos kelią dar aštuoniais kilometrais (einant ilgesniu keliu), bet, mūsų laimei, neradome tinkamo nusukimo (tai buvo vienintelė vieta prie Los Choros de Epina, kur nuorodos mus suklaidino, visur kitur „Coastal Track“ nuorodos buvo puikios).

Choros de Epina – vieni latakėliai – vyrams, kiti – moterims. O juokingiausia yra tai, kad viename stende rašo, kad poriniai – Vyrams, o kitame stende – atvirkščiai 😀 MES gėrėme iš VISŲ!!!

Ši atkarpa buvo pilna įstabiausių vaizdų. Kraštovaizdis keitėsi eilinį kartą kylant į dangų, einant slėniu pilnu gėlių ir laukinių avilių, ar leidžiantis žemyn, kur lyg maži sliekiukai raitėsi auto keliai. Pakilome aukštai ir jautėmės mes taip, kad žodžių nerandu, taip gerai buvo. Visiems jums linkiu TOKIO jausmo.

O parvilkom kojas antrai nakčiai į bl..fk..sh.. Tiana Aprathotel II Vallehermoso miestukyje. Toks viešbutis, kuris 15 val užsidaro, na jei nespėjai, tai nespėjai, eit greičiau reikia…. Bet buvo paliktas telefono numeris, taigi mus įleido vidun. Na, net nepradėsiu. Ten nesiūlau apsistoti. Veeea…

Kad nesmirdėti šaltame kambaryje vakarą leidome vietinėje bodegoje (vyninėje), nors man ji panašesnė į pub’ą. Maistas – kanarietiškas, tai jau tikrai. Dar ilgai aš tas jaučio skūras ir Jono komentarus prisiminsiu … Aš vis PATAIKAU, ką nors užsisakyti (tokia jau mano natūra), bet žinokite visame kame BŪTINA įžvelgti pozityvą – jaučio skūros Vallehermoso yra daug geriau, nei medūzos Hong Konge. Jokio pašalinio efekto.

**Skūros yra gerai, tikras Gomeros perlas.**

Trečia diena. Vallermoso – Hermigua

Diena, kai reikėjo nueiti ilgiausią atstumą. Iš nuostabaus slėnio reikėjo vėl pakilti į kalnus ir vėl nusileisti iki jūros lygio. Bet kas mums. Tik dvi pūslės ant kojų pirštelių, negi stosi. Ėjom ir džiaugėmės nerealiu oru. Aš rimtai, buvo TOKS superinis oras, kad negalėjom atsidžiaugti. Vaiskus, saulėtas, laimingas. O pakeliui TOKIE vaizdai, kokius įmanoma pačiupinėti tik palikus ratus ir vaikus komfortabiliam pasaulyje. Su mergytėm, tikiu, kai kurias atkarpas būtume labai linksmai nužingsniavę, bet tai visai kita istorija. Čia buvo mūsų DVIEJŲ žygis ir tai buvo esmių emė.

Dviese yra KITAIP gera, nei keturiese + perrito. Reikia to DVIESE, labai labai.

**Keliaujant anapilin… Jonas pastebėjo, kad ant daugelio kapų nėra gimimo datos, tik mirties**

Pabaigoje prieš pasiekiant Hermigua, Santa Catalina priemiestyje, nulipome prie šniokščiančio vandenyno. Ten jis putoja, riaumoja ir garma per akmenis. Mes, du keliautojai, super pakilioje nuotaikoje pagaliau nusiėmėme batus, atsiraitojome kelnes ir nuklibinkščiavome per akmenis pasisveikinti su Neptūnu. Jo siųsta banga buvo nereali. Taip pasveikino, kad varvėjo viskas iki apatinių rūbų ir akinių. Gerai, kad atsiraitėm tas kelnes…

Mūsų išnaros

Taip turėjau atrodyti, kai banga mus užpylė

Užbaigėm savo tridienį žygį restoranėlyje El Faro, kur vietinės moterytės oi kaip skaniai mums pagamino žuvį ir atšaldė butelį vietinio vyno, kurio nebuvo jokioje meniu. Kaip aš DĖKINGA visa kam, kas mus supa už tokius žygius ir tuos sprendimus, kuriuos priimame šiek tiek rizikuodami, bet vedami didelio noro patirti.

**I DARE U! Čia jau po VISKO ir po VYNO 😉 (laikrodis ir kepurė – ne mano… ir ne Jono…)**

**O štai paskutinė nakvynė Casa Rural Hermigua buvo super!**

Dėliojant maršrutą susidūrėm su visišku pernakvojimui skirtų vietų trūkumu. Pats sezonas, vėlokai užsakinėjom ir nakvynės reikėjo tik po vieną naktį. Taigi maršrutas buvo adaptuotas pagal tai, ką pavyko rasti. Todėl viena atkarpa gavosi 20 km ilgio ir prieš iškeliaujant mane buvo apėmusi PANIKA.

Žinot, taip yra su visais nepažintais dalykais, ar tai būtų kelionė, ar kraustymasis į kitą šalį, ar naujas darbas, ar partneris. Viskas atrodo DAUG baisiau, KOL nepradedi. Tai ir buvo mano atradimas šioje kelionėje (be jaučio skūrų).

Kai kuriuos dalykus, bėgant metams, tenka atrasti IŠ NAUJO, kad ir tai, jog mums su Jonu dviese YRA gera. Tą irgi reikia vis iš naujo atrasti ir pasitikrinti, nes būna gi visko 😉 draugai, būna visaip.

*guaga – autobusas

***

**BAR PEDRO HERMIGUA – BŪTINA APLANKYTI, dėl n priežasčių, ir ne paskutinėje – vaizdai ir gera muzika**

**Hasta luego La Gomera, jau išvykdami svajojome grįžti ir užbaigti tuos 120 km**

***

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Buxton’o istorijos 😻

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Žemė svyruoja ne tik kai daug Spritz’ų suragauji, bet ir ilgėliau pabuvus laive, arba pvz. pra-si-ne-šus su irklente 12 km upe.

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

44– skaičius, kurio ant torto neapsuksi, nepasidaro iš jo nei 24, nei 34 kaip praeitais metais, o jau 45 sukti ir nesinorėtų…

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

O yra tranquila manana 😊

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D