Žemė svyruoja ne tik kai daug Spritz’ų suragauji, bet ir ilgėliau pabuvus laive, arba pvz. pra-si-ne-šus su irklente 12 km upe.
Atvykę į Goulbourn Weir (realiai Golburn’o upės užtvanka) sugalvojome palikti savo zo-o-par-ką žiūrėti filmo su ledais ir spragėsiais žiūrėti filmą (mat keliavome SEPTYNIESE … prie vaikų ir Marso su žiurkyte dar prisidėjo vabz-džia-ėdis augalas vardu ‘Fang=Iltis’), o patys su mašina nulėkti aukštyn upe ir parsiirti iki laikinų namų ant upės kranto su irklentėmis.
Planas paprastas, diena karšta, pasiėmėm vandens, telefonus, kad orientuotis į kurią upės atšaką plaukti, o kurią geriau palikti netyrinėtą ir aišku Snicker’s batonėlius (ačiū Visatai, kad jie yra). Beje, jie pakeliui ištirpo 😀 bet vistiek buvo sulaižyti.
Nuleidome savo plaustus viešoje laivelių nuleidimo prieplaukėlėje prie Nagambie kaimo ir pasileidome upe į nuotykį. Tiesa, Goulburn upės srovė toje vietoje – minimali, atrodo, kad vanduo stovi, tai daug pagalbos nebuvo, bet ir vėjo nesijautė, todėl irklavome be rūpesčių, vis pasimaudydami. Saulė svilino ypatingai ir pakeliui, t.y. paupiui, kur ant kranto stovi atostogų nameliai, prasilenkėme su daugybe ant KO NORS plūduriuojančių turistų. Sausis -pats atostogų metas, žmonių LABAI daug, todėl pasimesti upės vingiuose toliau nuo visų – visiškas kaifas.
Pasaulis nuo vandens matosi visai kitaip, man tokio tipo žygiai yra tobulumo viršūnė. Žodž, idilė, kemsynėliai, juodosios gulbės su porele gulbiukų, šimtai correlų (ale Kakadu) klykiančių aplinkui, vanduo ir laukinė augmenija. Nespėjau traukti telefono iš neperšlampamo dėklo, kad įamžinti GARSĄ ar vaizdą.
Vis prapalaukdavome kokią fermą ir ramiai besiganančias avis, ar užslėptus namukus, vienus apšepusius, kitus prabangius, laviravom tarp daugybės medžių kamienų kyšančių iš vandens ir vis spėliojome KODĖL jų čia tiek daug. Padarėme išvadą, kad užtvenkus upę, ji užliejo medžius, bet…. užlietos tik kai kurios vietos, ten suformuoti ežerai, o pačioje upėje (ji gili) taip pat kyšo BEGALĖ kamienų, po vandeniu matosi vaiduokliški rąstai ir šakos.
OGI pasirodo, taip “prisodinti” kelmai ir visa kita, kas trukdo laiveliams praplaukti (o irklentėm tai nei motais), sukuria YPATINGAI palankią terpę daugintis žuvims, todėl tie visi mirusių medžių kamienai, kelmai ir šakos buvo SPECIALIAI suvežti ir “susodinti” upėje, kad pakiltų žuvingumas 😀
O didieji kamienai – netgi su-či-puo-ti, kad būtų galima sekti jų judėjimą potvynio metu (kad nesusidarytų kamščiai ir nesitrukdytų upės tėkmė). Toks “susodinimo” reikalas netgi turi pavadinimą – re-snagging. Iriantis ant irklenčių tai reiškia RAMYBĘ, nes ten kur galima praplaukti su vienu mažu peleku ant lygios lentos, negalima su gilesniu laivu.
Succers 😜
Didžiąją kelionės dalį upę turėjome tik SAU.
Kai priplaukėme “Hide and Seek” vyninę, supratau, kiek DAUG dar noriu pamatyti, na ne-re-ali vietelė ir vadinasi taip NE VELTUI, nežinodamas sunkiai ir rastum tą oazę šalia vandens. Ten galima išsinuomuoti didelį namą su draugais ir džiaugtis privatumu, batutu ištemptu ANT upės ir visais kitais vandens, bei žemės malonumais, BE gausybės kitų aussių atostogaujančių KAŽKUR ten už tolimo upė vingio…
Praplaukus vyninę, pasukti į kairę, kaip planuota, nepavyko dėl nepaprastai TANKAUS lelijų kilimo (štai kas buvo TAS nesusipratimas, kuris matėsi per Google maps). Teko išplaukti į LABAI atvirą ir plačią upės vietą ir apiplaukti nedidelę dygliuotais krūmais apaugusią salelę.
O TADA staiga pakilo vėjas. Griebė taip pasiutusiai, kad supratau, jog dabar tai jau tikrai reikės dirbti (ir fotkių laikas baigėsi…). Vėjas vienas nesidrąsko, tą kartą jis pašiaušė upės vandenį. Aš kalbu ne apie ban-ge-les ir raibulius, aš kalbu apie BANGAS, kokiomis nesu plaukus net vandenyne (nepamirškime, kad mes ant irklenčių). Viskas įvyko LABAI greitai, vėjas siuto ir pūtė maždaug ties antra valanda, kuomet mums reikėjo judėti link dvyliktos (čia aš apie kryptį doh). Jonas yrėsi priekyje, pašaukti jo buvo neįmanoma, vėjo neperrėksi, o be to – visas jėgas reikėjo staigiai mobilizuoti į rankas. Rodėsi, kad veltui mosuojame irklu, irklenčių nosys kilnojosi ant bangų (tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad ežere jos gali būti TOKIOS didelės), vanduo liejosi laisvai, aš bandžiau irtis rankomis atigulus, ir visom kitom pozom (tik, žinoma, nestovint). Mintyse kūriau labai stipraus irklo paveikslą, nes jei tas būtų neatlaikęs…..
Vėjas mus stūmė ant apžėlusių salelės krantų (tos, kurią turėjom apiplaukti), o ji, manau, net neturėjo kieto paviršiaus, tik dumblą ir džiungles. Visiškai peršlapusi prisiminiau kadrą iš “Kapitono Granto beieškant”, kai jojančius ant arklių herojus užklumpa potvynis ir liūtis. Jie išsigelbėja sulipdami į gigantišką medį, kurį akimirksniu apsupa šniokščiantis vanduo (visuomet sukau galvą kur dingo arkliai 🙄). Pasijutau kaip tikrame nuotykių filme, oh yeah…
Ar buvo baisu – aišku, bet ir LABAI faina 👌
Tie paskutiniai 3 kilometrai LABAI prailgo. Gausybė rąstų ir kamienų smarkiai trukdė ir galėjo skaudžiai pakenkti, bet irklas nepavedę, rankos atlaikė, viskas kiaurai permirko, o mes kaip TIKRI JŪREIVIAI sėkmingai pasiekėme prieplauką, kur, vėjo taršomos, atbėgo kiek sunerimę mergaitės.
Išlipus ant kranto pažiūrėjau į pasišiaušusią upę ir pagalvojau, kad … reikia atidžiau skaityti orų prognozę –42 km per val. vėjas su 50 km gūsiais, yra RIMTAS iššūkis.
Dvyliką kilometrų plaukėme 3 valandas, vidutinišku 3,9 km per valandą greičiu, vietomis pasiekdami 6,5 km per valandą. Ar rekomenduočiau tokį žygį upe su irklentėmis – ŽINOMA, tik būtų gerai, kad srovė jus neštų (kaip Nėryje) ir vėjas pūstų į nugarą 😉
Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Palo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.
Neapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…
Nereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardon – suplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 