Jonas klausia ar jau praėjo grybų sezonas FB post‘uose, sakau, nežinau, praleidau pro akis, nes buvau per daug užsiėmusi savo grybais.. ir tai TIESA, – pirmosios savaitės Australijoje buvo intensyvios 🤯
Sprendimas ant sprendimo + nerimas sumaišytas su jet lag‘u suteikė mūsų akims išskirtinį raudoną atspalvį. Bet va šiandien -ilsimės,
NES YRA PENKTADIENIS – NE DARBO diena,
oficiali visuotinė šventė Viktorijos valstijoje (taip taip turiu SAVO vardo žemių čia 😎) – ilgas savaitgalis, nes tai AFL finalas.
AFL – tai Australijos futbolo lyga, kur žaidžiamas ‚aussie rules‘ futbolas su PAILGU kamuoliu ir patikėkite, jį nuspirti TEN, kur nori, NĖRA lengva. Čia, Melburne, kur ši sporto šaka užgimė, tai nėra tiesiog sportas ir jau net ne religija, tai DAR DAUGIAU nei tūlam lietuviui krepšinis.
Premjeras užtikrino, kad ilgas savaitgalis TIKRAI LIKS, (ir ne dėl to, kad finalas vyktų penktadienį, finalas iš tiesų – ŠEŠTADIENĮ, bet JUK REIKIA vienos laisvos dienos TAM pasiruošti)!? Jokių klausimų – Viktorijos valstija ruošiasi kiaurą parą ir TADA … FINALAS.
MCG stadionas, talpinantis 100 tūkstančių sirgalių – PILNAS, o kiti, vargšai neturintys bilietų į TĄ stebuklingą reginį … (mes tame tarpe) – prilipę prie įvairių ekranų…
PATIKĖKITE, tai reikia patirti 😳😳😳
Mes su Jonu žinom, kad, PRIVALOM susipažinti su šia, mums kol kas nesuprantama, dabartinių bendrataučių manija, kitaip JOKS pokalbis ir JOKIA draugystė neužsimegs.
Štai, apžiūrinėjat pasirinktos mokyklos teritorijá, Susan, smagi moteriškė (50 – 60 metų), dirbanti administracijoje, užklausia už kurią AFL komandą mes sergam. Su Jonu nemirksėdami sakom- „Richmond Tigers“ (nes jie finale ir jie iš Melburno, o kita finalininkė – iš Sidnėjaus- taigi TIKRAI turėjome pataikyti su pasirinkimu, nors nei vienas neturim žalio supratimo kaip ta komanda žaidžia ir iš viso AFL taisyklių KOL KAS dar nesuprantam. MANO AKIMIS – daug ‚super macho‘ vyrukų laksto, griūna, kaunasi, rėkia, meta ir spiria pailgą kamuolį 🏉 į ilgomis kartimis pažymėtus vartus, ir priklausomai nuo to tarp kurių – ilgesnių ar trumpesniú karčių – patenka kamuolys/cepelinas, gauna 6 arba 1 taškus (čia mes tiek išsiaiškinome viena akimi stebėdami rungtynes per TV ir visai GALI BŪTI, kad taisylės yra kitokios)). BET Susan, išgirdusi mūsų pasirinkimą, nusisuka išreikšdama absoliutų NEPRITARIMĄ, nes pasak jos, ji net negali ištarti “Richmond’o” pavadinimo, ji VISUOMET ir VISADA serga tik už Collingwood (tai taip pat Melburno komanda, tik jie, deja, į AFL finalą nepateko… Mes, aišku, tiesiai prie laimėtojų nutarėme prisišlieti, bet va ir nepataikėme, pasirodo Richmond komanda su Collingwood – amžini priešai…) 😤😱☠️
(foto: http://www.bandt.com.au)
IŠVADA. Vaikai, reikia žinoti naujos smėlio dėžė peripetijas ir taisykles, ten galioja nauji standartai ir VERTA jais pasidomėti. Su Susan, visgi išsiskyrėme draugiškai.
Dabar su Jonu dar sėdime lovoje, nors jau vidurdienis, betgi mes, kol kas dar kabame tarp dviejų pasaulių:
Krepšinio – Australijos futbolo, Rudens – Pavasario, Ryto – Vakaro.
BET visame tame atvirkštiniame gyvenime yra milžiniškas privalumas – mes galime legaliai VALGYTI NAKTIMIS, nes tuomet Lietuvoje jūs kramsnojate pusryčius ir bet koks sąžinės priekaištas mus aplenkia. KOL KAS 😉
Tiek šiam kartui iš naujosios žemės – Australijos 🙋♀️, labai pasiilgau, – moku kaina už nuotykius 🧳
DIENA 1
Dienos gražumas ir LAISVĖ tiesiog siautė aplink mus. Nežinau kaip nusakyti tą ėjimo kaifą, kai visas tikslas yra EITI. Mums tai žiauriai patinka. Teidė, matoma Tenerifėje, lydėjo mus beveik visą šį etapą ir buvo taip gera jai šypsotis ir siųsti linkėjimus žingsniuojant La Gomeros paviršiumi.
Štai nuo aštuoniolikto kilometro, atstumą žymintys kuoliukai (kas 1 km) vis ilgiau nepasirodydavo. Vėją, skrodžiantį medžius, pakeitė vandenyno ošimas ir kelias pradėjo leistis žemyn, vis žemyn. Kojų pirštai besiremiantys į žygio batų nosis jau pradėjo mausti, lazdos dirbo visu pajėgumu, aš jomis labai pasitikėjau: rėmiausi, guliausi ir laikiausi. Toks ėjimas, labai teisingai būtų pavadintas – ėjimu visomis keturiomis, nes rankos krūvio gavo panašiai kaip kojos. Visgi eiti žemyn YRA sunkiau. Aš labiau mėgstu pa-leng-va kilti, BET kas kartą kopdama prisimenu, kad pakilus VISUOMET reikės ir nusileisti 😉
Paskutinis etapo kilometras ŽINOMA yra žemyn, biriu ir stačiu šlaitu. Visai ne feng shui, todėl neskubam, aš saugau koją ir tikiuosi neišsitiesti finišo tiesiojoje. Ir, žinokite, su šviesa, per 7 val. 40 minučių nupėdinome 24 km (pirmus tris iš 27 km, kaip minėjau, per miestą pavažiavome taxiuku), pakilome apie 700 metrų ir nusileidome 950m. Jautėmės gyvi ir labai išalkę. Gerai, kad tikėdama mumis, vakarienės vietą buvau užsakius 😋 el Faro restoranėlyje, kur praeitą kartą atžingsniavę į Hermigua, iš kitos salos pusės, gerai prisišniojome vyno ir skaniai pavalgėme.
Kertame tarpeklį ir ką – KYLAME vėl – aukštai ir stačiai, nes šiaip, MUM NĖR KĄ VEIKTI… Rimtai, šiame etape aš tikrai varvėjau prakaito ašaromis, jos nevalingai biro nuo mano skruostų.
Mes tikrai VĖL ėjome ne-si-bai-gian-čiu tarpekliu, zigzagais žemyn ir palei visą vinguriuojančią, begalinę vidinę sieną tol, kol atkakliai dėliodami kojas, išnirome kitoje pusėje. Tiesa, aš atsilikdavau, trauma jau davė apie save žinoti, pykau, kad nepasidomėjome reljefu labiau, bet tuo pačiu labai džiaugiausi, kad ŽYGIUOJU, nes ten buvo NEPAPRASTAI gražu, savotiškai VIENIŠA ir GERA.
O tada prasidėjo ilgas ir status pakilimas. Buvome pavargę ir kilometrų stulpeliai šioje atkarpoje taip ilgai nesirodydavo… kad mes vis nuspręsdavome, jog tą ar aną kilometrą praleido ir nepažymėjo, bet, deja… visus alei vieno stulpelius teko praeiti ir visų alei vieno viltingai ieškojome akimis.
Visa tai DABAR kelia juoką, juolab, kad teisingas kelias, kai į jį sugrįžome, iki Playa Santiago buvo tikrai labai ‚gently descending‘ visus tuos 1000 metrų žemyn išbarstytus per 10 km. Bet kai kabarojomės viršun, iš didelį šulinį primenančio tarpeklio, į kurį mums iš viso nereikėjo lįsti, juokinga nebuvo, nes koja įsiskaudėjo ir teko kentėti visą kelią iki pakrantės. Bet kai ją pasiekėme, TEN, buvo galima išsimaudyti ir atgaivinti savo įkaitusius kūnus ir palengvėjusias galvas.
La Gomerą mylėsime ir ilgėsimės, nes emocijos, kurias patyrėme eidami YRA nepakartojamos, o prakaito ašaros – nėra karčios. Mes netgi spėjome mažu katamaranu (vietoje planuoto guagua ar taxi) iš Playa Santiago perplaukti į San Sebastianą, kur sėdome į didelį Fred Olsen‘ą, o šis parplukdė nusiplūkusius ir LABAI LAIMINGUS mus pas mergaites į Tenerifę ❤❤
Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Palo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.
Neapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…
Nereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardon – suplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
Šį kartą keliavome dviese, birželis – mūsų vestuvių šventės mėnuo, tai arba į Juodkrantę arba į Veneciją 😊
Atpūtėme su vėjeliu. Kas kartą įplaukiant į tą senąjį miestą man atima žadą – namai, tiksliau – rūmai, visi ant vandens. Venecija – įtvirtinta dumble Adrijos jūros vandenų lagūnoje ir tas vaizdas, bei jausmas, kad NĖRA mašinų, nes NĖRA kelių joms riedėti, užburia, ramina, kviečia ir visaip kitaip mane žavi.
Myliu vandenį, o kai tas vanduo supa visur mieste yra tiesiog tobula. Ir taip, aš žinau, matau, kad rūmai, daugelis jų yra persikreipę, susiūti geležiniais lynais, ne kartą tvirtinti ir taisyti, aš suprantu, kad kažkada to STEBUKLO neliks, kaip, beje, visko, tačiau tai tik stiprina Venecijos burtus. Man jie ypatingai paveikūs.
Kiekvienuose didinguose rūmuose (apie +/- tūkstančio metų) kažkas vyksta: paroda, koncertas, spektaklis, juose įsikūręs muziejus ar atkurtas autentiškas interjeras, kurį gali apžiūrėti, o retkarčiais ir paliesti.
Kas kartą lankydamiesi Venecijoje ir mes stengiamės akimis suvalgyti kažką naują, ir BŪTINAI pasižymėti LEDAINĖSE. Mano rekordas – šešios porcijos per dieną (o aš nesu super didelė ledų fanė). Ledai Venecijoje oficialiai YRA PATYS GERIAUSI šioje žemėje. Mano favoritai – pistacijų. Niekur kitur šio skonio ledų neperku, nes kiek gi galima nusivilti…
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 