Jonas klausia ar jau praėjo grybų sezonas FB post‘uose, sakau, nežinau, praleidau pro akis, nes buvau per daug užsiėmusi savo grybais.. ir tai TIESA, – pirmosios savaitės Australijoje buvo intensyvios 🤯
Sprendimas ant sprendimo + nerimas sumaišytas su jet lag‘u suteikė mūsų akims išskirtinį raudoną atspalvį. Bet va šiandien -ilsimės,
NES YRA PENKTADIENIS – NE DARBO diena,
oficiali visuotinė šventė Viktorijos valstijoje (taip taip turiu SAVO vardo žemių čia 😎) – ilgas savaitgalis, nes tai AFL finalas.
AFL – tai Australijos futbolo lyga, kur žaidžiamas ‚aussie rules‘ futbolas su PAILGU kamuoliu ir patikėkite, jį nuspirti TEN, kur nori, NĖRA lengva. Čia, Melburne, kur ši sporto šaka užgimė, tai nėra tiesiog sportas ir jau net ne religija, tai DAR DAUGIAU nei tūlam lietuviui krepšinis.
Vyrukai ir cepelinas (foto: ninemsn.com.au)
Premjeras užtikrino, kad ilgas savaitgalis TIKRAI LIKS, (ir ne dėl to, kad finalas vyktų penktadienį, finalas iš tiesų – ŠEŠTADIENĮ, bet JUK REIKIA vienos laisvos dienos TAM pasiruošti)!? Jokių klausimų – Viktorijos valstija ruošiasi kiaurą parą ir TADA … FINALAS.
MCG stadionas, talpinantis 100 tūkstančių sirgalių – PILNAS, o kiti, vargšai neturintys bilietų į TĄ stebuklingą reginį … (mes tame tarpe) – prilipę prie įvairių ekranų…
PATIKĖKITE, tai reikia patirti 😳😳😳 Mes su Jonu žinom, kad, PRIVALOM susipažinti su šia, mums kol kas nesuprantama, dabartinių bendrataučių manija, kitaip JOKS pokalbis ir JOKIA draugystė neužsimegs.
Ciapas australiškai
Štai, apžiūrinėjat pasirinktos mokyklos teritorijá, Susan, smagi moteriškė (50 – 60 metų), dirbanti administracijoje, užklausia už kurią AFL komandą mes sergam. Su Jonu nemirksėdami sakom- „Richmond Tigers“ (nes jie finale ir jie iš Melburno, o kita finalininkė – iš Sidnėjaus- taigi TIKRAI turėjome pataikyti su pasirinkimu, nors nei vienas neturim žalio supratimo kaip ta komanda žaidžia ir iš viso AFL taisyklių KOL KAS dar nesuprantam. MANO AKIMIS – daug ‚super macho‘ vyrukų laksto, griūna, kaunasi, rėkia, meta ir spiria pailgą kamuolį 🏉 į ilgomis kartimis pažymėtus vartus, ir priklausomai nuo to tarp kurių – ilgesnių ar trumpesniú karčių – patenka kamuolys/cepelinas, gauna 6 arba 1 taškus (čia mes tiek išsiaiškinome viena akimi stebėdami rungtynes per TV ir visai GALI BŪTI, kad taisylės yra kitokios)). BET Susan, išgirdusi mūsų pasirinkimą, nusisuka išreikšdama absoliutų NEPRITARIMĄ, nes pasak jos, ji net negali ištarti “Richmond’o” pavadinimo, ji VISUOMET ir VISADA serga tik už Collingwood (tai taip pat Melburno komanda, tik jie, deja, į AFL finalą nepateko… Mes, aišku, tiesiai prie laimėtojų nutarėme prisišlieti, bet va ir nepataikėme, pasirodo Richmond komanda su Collingwood – amžini priešai…) 😤😱☠️
IŠVADA. Vaikai, reikia žinoti naujos smėlio dėžė peripetijas ir taisykles, ten galioja nauji standartai ir VERTA jais pasidomėti. Su Susan, visgi išsiskyrėme draugiškai.
Dabar su Jonu dar sėdime lovoje, nors jau vidurdienis, betgi mes, kol kas dar kabame tarp dviejų pasaulių:
Krepšinio – Australijos futbolo, Rudens – Pavasario, Ryto – Vakaro.
BET visame tame atvirkštiniame gyvenime yra milžiniškas privalumas – mes galime legaliai VALGYTI NAKTIMIS, nes tuomet Lietuvoje jūs kramsnojate pusryčius ir bet koks sąžinės priekaištas mus aplenkia. KOL KAS 😉
Marso rojus
Tiek šiam kartui iš naujosios žemės – Australijos 🙋♀️, labai pasiilgau, – moku kaina už nuotykius 🧳
La Gomera mums pastoviai vaidenasi. Matome ją net tada, kai kitiems ji nesirodo pasislėpusi už debesų, smėlio dulkių ar šiaip ne nuotaikoje būna. Todėl ryžtas grįžti dar keliems pabraidymams po jos klostes niekur nedingo. Kartą, suplanavę žygius, neradome vienai nakčiai nakvynių atkarpose, kur dar nežygiavome (Camino Natural Costas de La Gomera) , o štai kitą kartą – pavyko ir mes IŠSIRUOŠĖME.
Taip, DVIESE ir taip – PĖSČIOMIS. DIENA 1
Etapa 1 – Camino Natural Costas de La Gomera
SAN SEBASTIAN DE LA GOMERA – HERMIGUA – 27 m Pirmoji atkarpa nusimatė labai ilga – 27 km be jokios civilizacijos, o tai neramino. Baiminausi dėl kojos, nes pasirodė, kad ne šiaip ją maudžia, bet sausgyslė įplyšusi, tačiau tiek laukus, negalėjau vėl nukelti kelionės, juolab, kad mūsų laikas Kanaruose baigiasi. Taigi, susipakavome kuprinikes, nepamiršome lazdų (šį kartą jas turėjome abu), Jonas pasirūpino snicker‘iais (ir daugumą jų pats suvalgė..) ir išplaukėme Fred Olsen keltu iš puerto de Los Cristianos (Tenerifė), Marsą ir mergaites palikę miegančias, gerosios fėjos Zitos globai. Kadangi kelionė keltu nori nenori atima laiko, jį ir jėgas taupydami keletą km per San Sebastian miestą iki granja Queseria pavažavome taxiuku, o tada labai patenkinti – pajudėjome SAVO keliu. Dienos gražumas ir LAISVĖ tiesiog siautė aplink mus. Nežinau kaip nusakyti tą ėjimo kaifą, kai visas tikslas yra EITI. Mums tai žiauriai patinka. Teidė, matoma Tenerifėje, lydėjo mus beveik visą šį etapą ir buvo taip gera jai šypsotis ir siųsti linkėjimus žingsniuojant La Gomeros paviršiumi.
Pirmieji aštuoniolika kilometrų ištirpo be vargo, su šypsena ir pokalbiais. Atkarpoje su plačiu keliu, netgi sutikome darbininkų mašiną, kuri strigo ropšdamasi akmenuotu mūsų taku, pasilabinome ir keliavome toliau. Kelias paprastas ir nesudėtingas, o vaizdai – superiniai. Štai nuo aštuoniolikto kilometro, atstumą žymintys kuoliukai (kas 1 km) vis ilgiau nepasirodydavo. Vėją, skrodžiantį medžius, pakeitė vandenyno ošimas ir kelias pradėjo leistis žemyn, vis žemyn. Kojų pirštai besiremiantys į žygio batų nosis jau pradėjo mausti, lazdos dirbo visu pajėgumu, aš jomis labai pasitikėjau: rėmiausi, guliausi ir laikiausi. Toks ėjimas, labai teisingai būtų pavadintas – ėjimu visomis keturiomis, nes rankos krūvio gavo panašiai kaip kojos. Visgi eiti žemyn YRA sunkiau. Aš labiau mėgstu pa-leng-va kilti, BET kas kartą kopdama prisimenu, kad pakilus VISUOMET reikės ir nusileisti 😉
Que tal, muchachos?
Netoli etapo pabaigos išlindome virš Playa Caleta, tame paplūdimyje lankėmės ankstesnėse kelionėse po salą, labai rekomenduoju visiems, gražu ten, Teidė spindi tolumoje ir jausmas toks laukinis, nors keletas žmonių dažniausiai būna aplinkui, tokių kaip mes – klajūnų, kampevanininkų ar turistų ieškančių La Gomeros perliukų. Šį kartą Playa Caleta pasigrožėjome iš aukštai ir tęsėme savo žygį per katėmis turtingą teritoriją, nors ženklai pakartotinai skelbė, kad tose vietose dresuojami medžiokliniai šunys?!? Taip ir nesupratom, ar čia šunys su-ka-tė-jo, ar katės juos suėdė… Paskutinis etapo kilometras ŽINOMA yra žemyn, biriu ir stačiu šlaitu. Visai ne feng shui, todėl neskubam, aš saugau koją ir tikiuosi neišsitiesti finišo tiesiojoje. Ir, žinokite, su šviesa, per 7 val. 40 minučių nupėdinome 24 km (pirmus tris iš 27 km, kaip minėjau, per miestą pavažiavome taxiuku), pakilome apie 700 metrų ir nusileidome 950m. Jautėmės gyvi ir labai išalkę. Gerai, kad tikėdama mumis, vakarienės vietą buvau užsakius 😋 el Faro restoranėlyje, kur praeitą kartą atžingsniavę į Hermigua, iš kitos salos pusės, gerai prisišniojome vyno ir skaniai pavalgėme.
Ožkos mūsų kelyje strakaliojo daug greičiau nei mes, mes su jomis jų kalba bendravome, ten galima bliauti garsiai ir kiek tik nori!
Šį kartą La Gomeros vynelis manęs nesužavėjo, bet maiste buvo kažkokių priedų, nes ėmė netramdomas juokas, žinot, kai NEGALI nustoti žvengti, o į tave žiūri ne tik nustebę valgytojai prie gretimų staliukų, bet ir tavo partneris… Žodžiu, nuovargis visiems pasireiškia savaip.
tie kas pasidavė…
Iš restorano, kur aplink kojas šlaistėsė katė ir trikojis šunėkas, kurį globoja El Faro moterėlės (restoranėlį valdo vyresnio amžiaus moterų truijulė), išėjome labai LAIMINGI. Dar pasibastėme pakrantėje, bet į Santa Catalina koplytėlę, kuri tamsoje, vandenynui dardant per akmenis, atrodė smarkiai spooky, įeiti neišdrįsome… (Na, o apie nakvynės vietą daug nerašysiu, tik tai, kad blyn nesimiegojo tame fui butuke, nors švaru buvo, bet labai kažkaip sena ir fui…)
Butukas su privalumais, per du aukštus, su įsivaizduojamu balkonu ir kiek per žemomis durimis…
DIENA 2 Etapa 6 – Camino Natural Costas de La Gomera La DAMA – ALAJERO – 12,4 km Ši diena, pagal išankstinį scenarijų buvo skirta POILSIUI ir nesurežisuotiem pasilaipiojimam, TAČIAU…! Apsvaiginti pirmosios dienos sėkmės mes neatsispyrėme dar vienam Camino Natural Costas de La Gomera etapui (aišku aš sugalvojau, o Jonas iš karto sutiko vyną El Faro guršnodamas). Taigi, reikėjo kažkaip nusigauti į kitą salos pusę, nes atkarpas nuo Hermigua į abi puses jau buvome įveikę. Pasirinkome etapa 6 La Dame – Alajero, nes Alajero laukė sekanti nakvynė. Informacijos apie šį etapą nenagrinėjome, tik užmetėm akį, kad 12 km ir buvome tikri, kad liuokt liuokt ir jau puotausime aukštai Alajero kaimelyje.
O BE REIKALO…
Paveiksliukas iš interneto
Pirmiausia, tai vienoje iš info lentų, spoksant į žemėlapį, man staiga suspaudė vidurius. Mačiau raidžių žaismą, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi – Alojera ir Alajero. Skirtingi kaimai, kurios vieną nuo kito skyrė 38 km vingurių viguriuoto kelio automobiliu (o jau pėstute, tai apie trejetą dienų) ir tik vienas buvo TAS, kurio mums reikėjo. Drebančia širdimi suradau nakvynės užsakymą ir „ufffff“ – laiminga diena! Naktis išgelbėta, belieka iki to Alajero kaimo NUEITI.
Taksiukas susirado mus pats dar žingsniuojančius pusryčių į Bar Pedro. Guaguas (autobusus), deja, būtų per ilgai užtrukę gaudyti, todėl sutarėm su taksiuku, kad mus paims po pusryčių ir nugabens į bananų augintojų miestuką La Dama, o iš ten jau savo kojomis tipensime iki Alajero.
Pakeliui, namuks, iki jo tik pėstute per kalnus ir jis NĖRA negyvenamas. Spyna sakė, kad turi namukas ir šeimininkus, o ir užrašas ant sienos aiškiai sako “NIEKO NELIESTI“
Pas Pedro, jau viskas pažįstama, pasirinkome nuošalų staliuką lauke, sučepsėjome tokį vidutiniškai skanų ispanišką omletą, susipylėme šviežių, vietinių apelsinų sulčių (nes Pedro į mano prašymą zumo natural tik sušnairavo ir pakėlęs apelsinų dėžę paaiškino, kad ki-to-kių, nei natural pas jį nei NEBŪNA) ir sėdome į pačiu laiku privažiavusį taksiuką. Vinguriavom kaip reikalas, toli visgi, taksiukas vis pyptelėdavo ant posūkių, aš užsimerkiau ir atsidaviau kylančiam bloguliui.
kažkur tarp La Gomeros klosčių
Jau per šešiasdešimt perkopęs vairuotojas papasakojo, kad saloje praleido visą savo gyvenimą ir kad kitur jam per daug šurmulio, o štai La Gomeroje – ‘muy tranquillo’… Paleido tokią tinkamą muzikėlę, kad jei ne nostalgiškais balsais traukiama ‘La Gomera la isla bonita’ būčiau pagalvojus, kad esu ne ten kur buvau ir kad man dainuoja Buena Vista Social club diedukai. Važiavom gerą pusvalandį ir kai išlipome prie gražios bažnytukės suvokėm, kad GAL reikėjo dar pavažiuoti, nes etapas Nr. 6 prasidėjo stačiu stačiausiu ir biriu biriausiu šlaitu žemyn iki playa, o perėjus tą playa, kitu stačiu stačiausiu šlaitu varė atgal į viršų (o galėjome su taksiuku iki playa pavažiuot, būtume kelius pataupę…). Oi burnojau tada, nes diena gi POILSIUI skirta, paprastiem DVY-LI-KAI km, o čia….
La Rajita apačioje – iki jos ir atgal į viršų
Paplūdimys toks, kur TAIP dūžta bangos, kad ne tau Martynai maudytis, džiaukis, kad galėsi įkaitusias kojas LABAI atsargiai į šniokščiančias putas įkišti ir tai tik vieną po kitos, skaičiuojant bangas (kas dešimta užlieja viską, geriau traukis). O diena pasitaikė kaitri kaip nežinia kas. Bet juk tik 12 km….
Galiu užbėgti už akių ir pabrėžti: DARYKITE, ŽMONĖS, NAMŲ DARBUS, nes skaičiai ir kilometrai DAR NE VISKAS….
Taigi, nusileidome išprakaitavę iki La Rajita paplūdymio, ten stovi užplombuotas žuvų sūdymo fabrikėlis, kuris ankstesniame gyvenime dirbo visu pajėgumu ir įdarbino net keletą gyvenvietės kartų. Šiais laikais vietiniai verčiasi bananais, o tuos kuriuos sutikome apačioje – maudė vaikus mažame baseinėlyje, kurį patys buvo prisipūtę. Kertame tarpeklį ir ką – KYLAME vėl – aukštai ir stačiai, nes šiaip, MUM NĖR KĄ VEIKTI… Rimtai, šiame etape aš tikrai varvėjau prakaito ašaromis, jos nevalingai biro nuo mano skruostų.
Kai prisimenu, galvoju, kaip naivu buvo tikėtis, kad tie 12 km bus lengvesni, nei jau nueiti 27 km…
La Rajita jau iš kitos pusės
Informacinis aprašymas teigia: ,gently sloaping‘ bet aš niekaip su tuo nesutinku, tas ‚gently‘ čia tikrai ne į temą ir DAR – visa tai tęsiasi ‚forever‘…. aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn, gražu tai tikrai, netgi labai, BET, kai prieini DAR VIENĄ tarpeklį, supranti, kad GALBŪT šį etapą google translator išvertė NE VISAI teisingai… Mes tikrai VĖL ėjome ne-si-bai-gian-čiu tarpekliu, zigzagais žemyn ir palei visą vinguriuojančią, begalinę vidinę sieną tol, kol atkakliai dėliodami kojas, išnirome kitoje pusėje. Tiesa, aš atsilikdavau, trauma jau davė apie save žinoti, pykau, kad nepasidomėjome reljefu labiau, bet tuo pačiu labai džiaugiausi, kad ŽYGIUOJU, nes ten buvo NEPAPRASTAI gražu, savotiškai VIENIŠA ir GERA. O tada prasidėjo ilgas ir status pakilimas. Buvome pavargę ir kilometrų stulpeliai šioje atkarpoje taip ilgai nesirodydavo… kad mes vis nuspręsdavome, jog tą ar aną kilometrą praleido ir nepažymėjo, bet, deja… visus alei vieno stulpelius teko praeiti ir visų alei vieno viltingai ieškojome akimis.
Einu… matot?
Kai liko tik pora km kelio, supratome, kad reikia panešti nakvynės savininkams, jog vėluosime. Žvalgėmės nuo viršūnės ieškodami Alajero kaimelio, bet matėsi tik keli pavieniai pastatai… na, labai toli, ant tolimo kalno, bolavo mažutė koplyčia. Tikrai negalėjo būti TEN, nes juk liko vos du kilometrai….???
O KAS JEIGU IR KM KIEKIS ETAPO APRAŠYME YRA NETEISINGAS???
Šmėstelėjo mintis ar spėsime iki tamsos, ar teks pas ožkas į olą?
Tą rytą neskubėjome nei keltis, nei pusryčiauti, o dar kol atriedėjome per visą salą… 12 km planavome įveikti per 4-ias valandas, ‘easy’…
Štai tada Jonas, kuris žygiavo pirmas, pranešė, kad mūsų du kilometrai driekiasi per DAR VIENĄ tarpeklį… ‘No shit’ pagalvojau, bet nieko nebesakiau, pasirinkimo juk nebuvo… Ėjom.
Čia kai dar nežinojome apie paskutinį tarpeklį… bet gi kaip gražu…
Galiausiai, užsikabarojus viršun pasimatė ir Alajero. Staiga pasidarė vėsu, visgi aukštai tas kaimelis, o jau buvo vakaras. Butuke (taip pat labai šaltas) pirmiausia norėjosi nusiplėšti prakaitu permirkusius rūbus ir palįsti po šiltu dušu. Tą ir padariau, o ten….. NEBUVO šilto vandens…
Daug 🤬🤬🤬, nes pasirodo, ta miela jauna porelė, kuri daug daug draugiškai plepėjo PAMIRŠO įjungti boilerį… Mes buvome VIENINTELIAI svečiai jų prižiūrimuose svečių namuose…. O jie PAMIRŠO įjungti boiler????!!!! Jo… jaunimas blyn.
Juos nuo baisingo review išgelbėjo rekomenduotas ir paslaugiai, iš anksto, užsakytas restoranėlis El Meson de Clemente. Mes TAIP SKANIAI pavalgėme ir TOKĮ NUOSTABŲ Lanzarotės vyninės, Rubicon‘ (žinau, žiaurus sutapimas) vyną sugurkšnojome, kad parėjus atgal į šildytuvu prišildytą butelį (800 metrų aukštyje naktys – labai šaltos, o vėjas košia kiaurai), kur jau bėgo šiltas vanduo, viskas atrodė mucho mejor 😊😊
ir nulipom ir užlipom iki pat viršaus
DIENA 3 Etapa 7 – Camino Natural Costas de La Gomera ALAJERO – PLAYA SANTIAGO 10,5 km Deja, nepavyko mums su jaunimėliu (ji iš Ekvadoro, jis iš Olandijos) išgerti kartu mėtų arbatos, nors jie primygtinai siūlė, tačiau mes, pasimokę iš savo vakarykštės klaidos, nutarėme ne visai pasitikėti Camino Natural Costas de La Gomera aprašymais. Geriau pasidžiaugti sutaupytu laiku JAU NUĖJUS paskutinę atkarpą, nei drebėti, kad pavėluosime į keltą iš San Sebastian į Tenerifę, nes ryte nepasiskubinom. O ir gerai padarėme, nes ir šiame, ypač paprastame etape, taip pat neapsiėjome be NUOTYKIŲ.
Pradžioje kelias vedė per labai gražų Alajero į dar gražesnį ir mažesnį Targa kaimelį.
Gražutis Targa kaimelis
Tuomet driekėsi toliau, tik reikėjo žiūrėti ženklus ar bent jau atidžiau permesti akimis informaciją, kurią sąžiningai atsispausdinę tempėmės kuprinėje. Aprašyme įkyriai kartojama, kad visą laiką ŠVELNIAI leisimės, būtent to su +/- abejone ir tikėjomės, bet kai vietoje leidimosi pradėjome kilti, netgi kopti viršun, taip stačiai, kad lazdos pradėjo trukdyti, SUSTOJOME.
Mus ropomis pasivijo vokiečių pora ir apšvietė, jog jie ieško olų su piešiniais, o tai mums sukėlė teisėtą NERIMĄ. Mes – NE SAVO KELYJE. Abu nenoriai nužvelgėme apačioje plytintį tarpeklį, labai gilų, į kurį labai stačiai reikėtų leistis… Jonas lazda parodo – va ten mum ir reikia, TEN mūsų kelias….
Po vakar ne visai teisingos informacijos apie ‚gentle ascent‘ su siaubu suvokiu, kad ‚gentle descent‘ , matyt, irgi NĖRA ‚gentle at all‘…
Einam, t.y. lipam, koja už kojos, atsargiai, labai atsargiai, nes traumuota koja maudžia, nes kojai nėra gerai, bet eiti reikia… Nusileidžiam, net vandens randam, gražu, siaura, takas nelabai aiškus, kol galiausiai jis virsta visai ne taku. Rieduliai užstoja praėjimą, tenka lipti per juos, kol belipant, man nuo galvos nukrenta ‚kibiras‘ ir aš stabdau arklius – ‚VISKAS, trauk aprašymą‘, sakau, o pati jau užuodžiu kažką labai labai NE TAIP.
WRONG WAY _ GO BACK, jei įžiūrėtumėte palmių viršūnes dešinėje apačioje, ten giliai yra tarpeklis kur mes ir nu-si-dan-gi-nome…
Ech… tuos XXX🤬XXX žodžius tikrai ne veltui išgalvojo, NEGALI žmogus konservuoti savyje emocijų, REIKIA jas išleisti į orą KAŽKOKIU pavidalu. Aš nedvejojau. Ir nuo tos sekundės pirma ėjau aš…. Jonas sakė matęs mūsų tako ženklą pakeliui į tarpeklį iš kurio teko kabarotis tuo pačiu ‚mūsų‘ taku atgal. Ir kai tą ženklą parodė, supratau, kad mano mieliausiam galima diagnozuoti perkaitimą – vietoje raudona-balta pažymėto kelio, mes nuėjome (nulipome tiksliau) geltona-balta pažymėtu tarpekliu…
Bet viskas LOGIŠKA, kai tik rytas – taip žemyn tarpekliu. Visa tai DABAR kelia juoką, juolab, kad teisingas kelias, kai į jį sugrįžome, iki Playa Santiago buvo tikrai labai ‚gently descending‘ visus tuos 1000 metrų žemyn išbarstytus per 10 km. Bet kai kabarojomės viršun, iš didelį šulinį primenančio tarpeklio, į kurį mums iš viso nereikėjo lįsti, juokinga nebuvo, nes koja įsiskaudėjo ir teko kentėti visą kelią iki pakrantės. Bet kai ją pasiekėme, TEN, buvo galima išsimaudyti ir atgaivinti savo įkaitusius kūnus ir palengvėjusias galvas.
Om
Playa Santiago – labai gražus miestukas, su tokiu žaviu lėktuvų pakilimo/nusileidimo taku virš prarajos, lyg tai būtų žaislinis oro uostas žaislinėje saloje. Gaila, krantinė jau koks pusmetis remontuojama, bet argi tai trukdo džiaugtis gyvenimu?! O TĄ dieną – labai juo džiaugėmės, žinojau, kad atsikėlus sekantį rytą nebereikės leistis į tarpeklį, TAČIAU pailsėjusi dieną, kitą, vėl EIČIAU ir EIČIAU, ir EIČIAU, kad tik kojos neštų ir Jonaskreivai skaitytų mūsų kelio ženklus 😉 La Gomerą mylėsime ir ilgėsimės, nes emocijos, kurias patyrėme eidami YRA nepakartojamos, o prakaito ašaros – nėra karčios. Mes netgi spėjome mažu katamaranu (vietoje planuoto guagua ar taxi) iš Playa Santiago perplaukti į San Sebastianą, kur sėdome į didelį Fred Olsen‘ą, o šis parplukdė nusiplūkusius ir LABAI LAIMINGUS mus pas mergaites į Tenerifę ❤❤
Vis dėlto naktis yra skirta miegui. Tą klaidą, kai tikėjau, kad MIEGAS tik atima laiką, kurį galėčiau panaudoti TIEKAI dalykų nuveikti, jau palikau jaunystėje ir už ją susimokėjau. Studentavimo metais už tokį nusišnekėjimą buvau apdovanota siaubinga nemiga, kuri kartais mane dar aplanko. Todėl sakau jums labai tvirtai – NAKTIS yra SKIRTA MIEGUI ir tuo metu mes taip pat gyvename, ir veikiame, ir išgyvename. Lova ir pagalvė yra šventas reikalas ir te niekas to gėrio iš jūsų neatima 😉
O kuo pavirstate užmigę telieka paslaptyje…
Na o jei jau reikia atsisakyti naktinio gyvenimo sapnuose, turi būti LABAI teisinga priežastis. Štai viena tokia pasitaikė mano kelyje ir aš, nors ir nenorom, atsiplėšiau nuo pagalvės šiek tiek po pirmos valandos nakties… SUSIGRŪDAU į save bananą ir įspėjau Joną, kad iki susitikimo vietos kalnuose jam teks vairuoti BE šturmano. Bet jis šiaip įpratęs, deja, bet yra užfiksuota, kaip medaus mėnesio kelionėje į Italiją, į kurią mes išsiruošėme su smarkiai padėvėta mašina vadinama peliuku, aš miegu išsižiojusi su žemėlapiu ant kelių… Ir man NEGĖDA. Po tiekos metų, galiu prisipažinti, kad turiu begalę trūkumų (all my perfect imperfections…), nors tą video geriau sunaikinsiu…
Taigi, Jonas atvairavo į susitikimo vietą Teidės papėdėje, kur jau švietė keletas mašinų žibintų. Tamsu ir tikrai šalta (apie 0 laipsnių, kai tuo tarpu pakrantėje apie +20). Dar bevažiuojant kelis kartus persirengiau, nes pradžioje man buvo sunku apsiprasti su penkių sluoksnių mintimi, o ir rūbai mūsų visi yra KAŽKUR. Kaip ir namai.
Kelias irgi yra namai 😉
Iš mašinos visgi išlipu, nors beveik nei vieno žygeivio negaliu atpažinti, žibintuvėliai ant galvų dar labiau ‘balamūtina’, todėl išsijungiu ir einu už krūmų, kurių ten bemaž nėra. O tada galiausiai visi susirenka, viso – šešiolika galvų nusiteikusių užkopti į ugnikalnį Teidę (3718m) sutikti saulėtekio IR paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (kovo 11-ąją) išskleidžiant viršūnėje mūsų trispalvę. Taigi, visi žygeiviai – lietuviai ir nuo to, turiu pasakyti, man buvo smagu ir sava.
Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)
Pajudam keliomis eilėmis, nes kelias pradžioje platus su mažai riedulių (tamsoje primena rupią druską) ir nesudėtinga įkalne. Tačiau grupė rauna kaip reikalas ir man, nei iš šio, nei iš to, pradeda smarkiai diegti dešinį klubą. Na taip varo, kad sukandus dantis galvoju, “velniai rautų, kas čia dabar, dar tik pradėjome, o aš vos spėju…” Situacija labai dramatiška, bet negi šauksi, kad chebra palaukite, einu per skausmą, kol neiškentus klausiu ar galim kiek lėčiau. Pasirodo galim ir pasirodo reikia sakyti, kad ir kaip ‘lūzeriškai’ galvoji, kad atrodysi…. Tas klubas, manau, žiauriai norėjo miego ir aš jo nekaltinu, o kai pradėjome kopti stačiau ir reikėjo daugiau pastangų kilnojant kojas, skausmas dingo ?*!… bet ir toliau stodavome, nes reikėdavo ko nors palaukti ar pradėdavo kiek per smarkiai kalti širdis.
Pakeliui (foto ačiū ❤ Rūtai Avulytei-Jelagei)
Turiu pasakyti, kad kopti su didele grupe yra kitaip nei savarankiškai: turi palaukti, turi atsižvelgti, turi prisitaikyti. Žinoma, kad buvo daug greitesnių tarp mūsų, ir jiems rūpėjo kilti greičiau, bet kas man LABAI patiko, tai grupės vado Martyno Mikelėno nusiteikimas, kad viršūnę turime pasiekti KARTU. Nes šios kelionės tikslas nebuvo tik saulėtekis, esminis reikalas buvo TRISPALVĖ ir tas vienijantis jausmas, kuris nori nenori apima, nes mes visi – lietuviai, iš tos pačios bandos, taigi viens kitam savesni už chicharreros*.
Mūsiškių grupelė
Ko man trūko, tai SUSTOJIMŲ skirtų ne tik privalomai gurkštelėti vandens, kuris nešamas išorinėse kuprinės kišenėse ŽIAURIAI sušalo… bet ramiam pasižvalgymui į dangų, kur žvaigždės ir gyvybė, TEN – labai labai toli. Mes skubėjome, o norėjosi paprašyti visų išsijungti žibintuvėlius ir tyliai paspoksoti viršun, bet pati žinojau, kad tikslas kiek kitoks, todėl stengiausi priderinti ir nestabdyti. Iš tiesų, esant tokiai dideliai grupei, reikėjo išeiti dar anksčiau, kas pradžioje atrodė visai nereikalinga.
Awwww… Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)
Kai šešiolikos jonvabalių vora zigzagais pasiekė 3260 metrų aukštį sužibo šilta šviesa iš Refugio de Altavista del Teide namelio. Ten galima nakvoti iš anksto rezervavus vietas, užkopti iš vakaro ir tada žiūrėti į žvaigždes kiek širdis geidžia, o paryčiais kopti aukštyn saulės pasitikti. Buvom tikri, kad visi keliautojai jau bus palikę šiltas lovas, kuriose, beje, nelabai kaip ilsisi dėl išretėjusio oro, todėl garsiai suvirtom į prieškambarį. Tualetas šilumoje, ech…kiek nedaug reikia. Ir tikrai, antrosios Trispalvės žygio grupės penketo lietuvaičių, kurie nakvojo namuke, neberadome. Jie vėliau ir pasidalino, kad miegas tokiame aukštyje nėra paprastas, nors vilku kauk.
Remis – refugio ‘miegujusios’ grupelės vadas visame gražume
Po penkiolikos minučių Martyno paliepti susivyniojome termosus ir atgal į trasą . Tiesa, žygio metu visai nesinorėjo valgyti, netgi snicker‘io, kurį Jonasprasnikerino į kuprinę. Čia ne tik naktis, bet aukštis diktavo sąlygas, bet už tai grįžusi namuose atsigriebiau ir cukraus, ir šilto sultinio 😀
Viens, du, išsirikiuot, – žygio vadas Martynas
Toliau keliavome statesniu šlaitu, kojų keliai dirbo ir lazdos man buvo labai į temą (turint galvoje, kad planavau jų neimti, tai labai džiaugiausi, nes dalį krūvio perkėliau ant rankų), Jonas nesiskundė, nors lipo be lazdų (antras palikome namie, nes nebuvome tikri ar jų reikės), tačiau lipant žemyn iki keltuvo žiauriai jautė kelius ir vakare netgi teko mažinti įprastą Marsoprasibindzenimo trajektoriją, nes Jono kojos davė apie save žinoti. O aš, po to keisto incidento su klubo skausmu, tolesnėje kelionėje nejutau didelio diskomforto. Deguonies trūkumas pasireiškė lengvu galvos svaigimu, bet neryškiu, todėl nesiskaito. Labai džiaugiausi naujais žygio batais, kuriuos be galo nenoriai įsigijau Decathlon‘e (mes kaip įmanoma mažiname daiktų kiekį prieš išvykimą) – jokių pūslių ar nutrynimų!
Čia yra Teidė, ir mes užsiropštėme ant pačio viršaus! (foto iš interneto)
Taigi, dar nepasiekus keltuvo pasirodė pirmieji saulėtekio požymiai (kas nežino – Teidės viršų (ne viršūnę) – 3555 m galima pasiekti su keltuvu, o iki kraterio dar 160 m, kuriuos kopsite apie 40 minučių ir tam reikės iš anksto įsigyti leidimą, naktiniam paukščiams tai negalioja). Visi supratome, kad nespėsime stebėti ryto stebuklo nuo Teidės viršūnės, bet vistiek skubėjome. Ir truputį GAILA, nes norėjosi ramiai TAI pamatyti. Vis gręžiojomės spausdami foto mygtuką ir vėl kopėm, lyg tikėdamiesi dar kažkur suspėti.
Kaip žmogiška, ar ne?
Akimirka
Nusiėmiau žibintuvėlį ir apžvelgiau pasaulį po savo kojom. Neverkiau, bet buvo labai gražu, žinot, tas žodis DIDINGA čia labai tinka. Ir aš žinau, kodėl žmonės eina į kalnus ir žinau kodėl pati mėgstu žygius ir keliones. Nes tada atsiveria kita dimensija, o ta ana, kažkur ten, kur buvo vakar, taip susitraukia, kad ir be deguonies trūkumo svaigsta galva, taip maloniai, kad sunku to išsižadėti.
Va… (foto ačiū ❤ Martynui Mikelėnui)
O sieros junginiai krateryje ir šalia jo – smirda, nors šilti garai, kurie kyla iš Teidės gelmių šildo ten, kur vėjas skrodžia kiaurai. Teidė yra veikinatis ugnikalnis ir jei neminėjau – trečias aukščiausias pasaulyje. Esu laiminga, kad užkopiau, kad buvau dalis LIETUVIŲ grupės, kuri išskleidė trispalvę (beje, palaimintą lietuvio kunigo atsitiktinai viešinčio saloje) ant aukščiausios Ispanijos viršūnės, kad esu LAISVA būti ir keliauti kur tik veda mane širdis ir Jonas 😀
Mes – jėga! Ačiū visiems ir Marčiui 😉
Tai štai, pasidalinau su jumis savo kelione į Teidę ir turiu pasakyti, kad dabar, kai iš apačios žiūriu į jos viršūnę, jaučiu artimą ryšį, visai kitaip, nei pirmą kartą, kai pergrūstu keltuvu užkilome ir aš pasiekiau viršų b-e f-a-z-i-ų. Aišku tai irgi patyrimas, – OP ir atsibundi iš tamsos ant betoninių grindų šalia keltuvo, bet jau ant beveik viršaus, TAČIAU daug geriau – ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO, tuomet pati kelionė tampa tikslu.
Kadangi pavėlavome, tai šešėlis buvo mažesnis, nei tikėtasi, bet man – PATS gražiausias
chicharreros* – taip vadinasi tikrieji Tenerifiečiai (jie NĖRA kanariečiai…)
P.S. Ačiū organizatoriams! ❤ Casa Lituana en Tenerife (FB@lietuviunamaitenerifeje)
Reportažas iš Karibų jūrų apsupto Gran Kanarijos salyno, TAIP, TAIP, iš T-E-N, netoli Islandijos… Remiuosi įdomiosios geografijos perliukais, žybtelėjusiais įvairiuose Lietuvos medijos kanaluose, kuomet pasakojama apie gyvenimą Tenerifėje.
Sala, matyt, susuka žmonėms smegenėles, jiems pasidaro taip GERA, kad jie nebežino kur besirandą ir kalba ar rašo bet ką.
Arba sala dreifuoja.
Dažniausiai TENERIFĖ plaukioja VA ČIA
O mes – tvirtai įsitikinę salos egzistavimu Kanarų salyne ir toliau ją tyrinėjame. Šį kartą ir vėl šiaurėje – žygiavome lengvai ir nelabai toli. Marsas įsiprašė keliauti kartu nuo ryto budėdamas prie automobilio durų, nors ne kartą esu sakiusi, kad jo į žygius nebeimsime, nes 14 kg spurdančio svorio kai nuokalnė virsta įkalne… Tačiau šį kartą kelias buvo toooks lengvas, kad ridenosi Marsas smarkiai laimingas, pakeliui pasigėrėjimo “awww awww “ iš nepažįstamų dvikojų girdėdamas.
Žygeivis PO visko… Ta galinė kulšis… 😀
RAMBLA DE CASTRO| Ruta del Sendero del Agua en Los Realejos
Kelionę galima pradėti nuo Playa de los Roques ar net nuo Puerto de la Cruz ir keliauti iki El Mirador San Pedro. Mums šį kartą norėjosi ramiai. Auto pasistatėme calleGeranios (Los Realejos miestukas) ir įžengėm tiesiai į taką, kuris vingiuoja aukštai palei vandenyną. Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Takas – vietomis grįstas akmenimis, vietomis žemė, vietomis medinės lentelės. Pėdinom virš siaurų paplūdimiukų, o giliai apačioje, į akmenis ir uolas, dužo bangos. Karts nuo karto kelias nuvingiuodavo žalumon į palmes (čia šiaurė, čia vešlu ir žalia) ir neregėto dydžio kiaulpienių kelmus. Palo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.
Prisižavėję La Gordejuela griūvėsiais IŠ TOLI ir daug kartų patikinę Mariją, kad ten nėra kaip nusileisti, neskubėdami priėjome Casona y hacienda de Castro. Pakeliui dar yra mažutis San Fernando fortas su patrankėlėmis, kurios buvo skirtos gąsdinti piratus. Castro casona (namas) – tiesiog žavingas, menantis 16-ą amžių, šiuo metu jame turėtų gyvuoti turistų info centras, bet kas TURĖTŲ, nebūtinai yra… Neapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…
Lopinėlis laimikio
Apačioje – Castro paplūdimys su savu kriokliu. Taip ir įsivaizduoju gyvenimą TUOMET. Užgrobtoje pasakiško grožio saloje, gauni derlingos žemės su prieiga į nuosavą paplūdimį (na ten toks skardis, bet laiptukai yra, tiesa įrengti ne Castro laikais, bet , manau, Castro turėjo savų būdų ten nusileisti), augini vynuoges ir cukranendres, žarstai pelną rieškutėmis, šaudai į piratų laivus, kurie neteisėtai tavo užgrobtą žemę nori užgrobti ??? ir taip ramiai sukasi pasaulis…
Back to reality
Žygiuojant toliau paliekame kelią dėl takelio ir NESIGAILIME, nes randame puikią vietą užkandai, o tai mūsų šeimos pasivaikščiojimuose užima tikrai ne paskutinę vietą. Cueva del Naciente of Madre del Agua vanduo tekėjo, tik ne taip smarkiai kaip tikėtasi pagal pavadinimą, tačiau mums tai nerūpėjo, nes ten, tvarkingoje medinėje terasoje aukštai tarp palmių, mus aplankė vietinė fauna pasakiško gaidžio pavidale. Nereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardon – suplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
O gaídis Tenerifėje yra ypatingas padaras, kukariekuoja ryte IR vakare ar šiaip kada pageidauja, gyvena laukinėje gamtoje ir plasnoja e-r-e-l-i-u. Konkretus evoliucijos pavyzdys.
Palikome trijulę nepaliestą (galiausiai pasirodė du gaídžia ir viena gallina***), Marsą į šaltinio kanalą įstatėm ir pagarbą vandeniui atidavėm. Tada liuokt pakilome iki El Mirador San Pedro. O ten vaizdas ir VĖL gražus, bet jau buvome pakeliui priganę akis, tai labai nenustebome. Užsukome į gerai atrodantį restoranėlį apžiūrėti tualetų ir gerai juos įvertinę pasukome tuo pačiu keliu atgal.
Visiems SAVAS kelias…
VISO maždaug 6 km pirmyn ir atgal (nuo Playa los Roques – 8 km). Mes užtrukome 2,5 valandas su pavalgymu ir gaidžių stebėjimu.
Rekomenduoju nuoširdžiausiai šį muy muy bien taką su vaikais ir gyvūnais. VISIEMS keliavusiems, tiek tiems kurie myli vaikščiojimą tiek tiems, kurie tik p-a-k-e-n-č-i-a – LABAI patiko ❤
Sakau – VISIEMS patiko 😉
*barranco (isp.) – tarpeklis
**hacienda (isp.) – ūkis, didelė sodyba, ale f-a-z-e-n-d-a
***gallina (isp.) – višta, (rus.) vardas (eina sau :D)
Kildama į Vieną, pakeliui į VENECIJĄ, žiūredama į lietuviško dangaus debesis (ir tai sakau be jokio neigiamo atspalvio) jaučiau visa savo esybe – man tikrai PATINKA ir TINKA tas vagabondizmas. Kelionėse aš esu mažiau pasimetusi. Kelionėse nėra to pastovumo, kuris greit pradeda varginti ir kelti bangas: „o kas aš? o ką aš?“
LEKIONĖSE man viskas aišku.
TIKRAI
O VENECIJA mano gyvenime yra pastoviai. Ji – mano Europos centras. Tokia, anokia, pilna turistų, su mergaitėmis ir be jų. Į ja vis sugrįžtu. Miestas pasklidęs salelėse (118 vnt, jei tiksliau), kanalai vietoje kelių, laivai vietoje mašinų. Made for me. Ir ne, nei karto, man Venecijoje nosies nerietė blogas kvapas, nors tikrai taip gali nutikti per didelius karščius ir nei karto nenusibodo vaikščioti gatvelių labirintais, kurių net googlemaps tiksliai neatseka. Pasiklysti Venecijoje yra tikslas, ne nepatogumas.
Venecija iš dangaus
O suptis ant vandens Venecijoje, ech, aš galiu kiaurą dieną. Tai yra dar viena pasaulio vieta, kur norėčiau ilgėliau pagyventi, kad viską išnaršyti, pajusti miesto gyvenimą skirtingais metų laikais, laivu pasiekti Kroatijos krantus, perplaukti visus kanalus, išsilaipinti visose salelėse. Šį kartą keliavome dviese, birželis – mūsų vestuvių šventės mėnuo, tai arba į Juodkrantę arba į Veneciją 😊
I know I know… taigi 17 metų atgal!!!
Ir šį kartą nuo Marco Polo (žymus Venecijos pirklys ir keliautojas) oro uosto iki pagrindinės salos, žalsvus vandenis skrodėme su vandens taxi, ne su vandens autobusu – vaporetti. O tai NEPAPRASTAI nuostabus jausmas! Ypač kai purslai putojančio vyno aukojami Neptūnui, o mūsų šypsenos – nuo ausies iki ausies. Tikrai vertas grieko malonumas ir keliantis žaibišką priklausomybę… Atpūtėme su vėjeliu. Kas kartą įplaukiant į tą senąjį miestą man atima žadą – namai, tiksliau – rūmai, visi ant vandens. Venecija – įtvirtinta dumble Adrijos jūros vandenų lagūnoje ir tas vaizdas, bei jausmas, kad NĖRA mašinų, nes NĖRA kelių joms riedėti, užburia, ramina, kviečia ir visaip kitaip mane žavi. Myliu vandenį, o kai tas vanduo supa visur mieste yra tiesiog tobula. Ir taip, aš žinau, matau, kad rūmai, daugelis jų yra persikreipę, susiūti geležiniais lynais, ne kartą tvirtinti ir taisyti, aš suprantu, kad kažkada to STEBUKLO neliks, kaip, beje, visko, tačiau tai tik stiprina Venecijos burtus. Man jie ypatingai paveikūs.
Mokesčių Inspekcija alla veneziana tolumoje…
Kai mokiausi SDA Bocconi Milane, su trim vaikinais dundėjome traukiniu apžiūrėti Venecijos ir man žiauriausiai nutrynė basutės, nes nebuvau pasiruošusi tiek daug vaikščioti, o ir batų pasirinkimo savo studentiškoje spintoje daug neturėjau (o Venecijoje arba laiveliu arba pėsčiomis – ir daug). Keista prisiminti, beveik neįtikėtina, kaip tie vaikinai mane NEŠĖ, ant nugaros…. nes matė, kad pėdų situacija labai prasta. Vienas jų – buvo Jonas 😊 Taip, mūsų istorija prasidėjo Italijoje, o Venecija gražiai atliko savo vaidmenį, nors tuomet viskas atrodė ne taip romantiška. Betgi connecting the dots ir gaunasi vientisas paveiksliukas. Aštuoniolika metų FFWD ir mes vėl ten, ant vandens, su daug daugiau įvairios gyvenimiškos patirties IR patogiais batais. Kiekvienuose didinguose rūmuose (apie +/- tūkstančio metų) kažkas vyksta: paroda, koncertas, spektaklis, juose įsikūręs muziejus ar atkurtas autentiškas interjeras, kurį gali apžiūrėti, o retkarčiais ir paliesti. Kas kartą lankydamiesi Venecijoje ir mes stengiamės akimis suvalgyti kažką naują, ir BŪTINAI pasižymėti LEDAINĖSE. Mano rekordas – šešios porcijos per dieną (o aš nesu super didelė ledų fanė). Ledai Venecijoje oficialiai YRA PATYS GERIAUSI šioje žemėje. Mano favoritai – pistacijų. Niekur kitur šio skonio ledų neperku, nes kiek gi galima nusivilti…
Gondola pasiplaukioti – BŪTINAI, geriausia vakare, daug įdomiau
Palazzo Ducale (Palaso Dogale) – apėjome visą, įskaitant kalėjimą. Kažkur per vidurį Jonas pradėjo dūsauti, kad muziejaus kreditai išnaudoti, bet manau tikrai nesigaili, kad atlaikė tą pasivaikščiojimą salėmis auksuotomis lubomis, tapytomis sienomis ir fantastiško grožio, nesuvokiamo dydžio durimis.
Palaso Dogale kiemuks… čia rinkosi visi svarbūs Venecijos vyrai spręsti Venecijos reikalų
Perėjome akmeniniu tilteliu, kuriuo kalinius lydėjo į belanges. Po juo plaukiant gondola mums liepė pasibučiuoti, kaip ir plaukiant po Rialto tiltu (supratau, kad Venecijoje bučiuotis galima, o ir reikia bet kur, tai svarbu norų išsipildymui). Beje, kalėjime buvo šiurpu prisiminus inkviziciją, kuri siautėjo Venecijoje 16-17 a. Nesuvokiama. O dabar klajojame tais apčiais tuneliais nepersekiojami. Jaučiausi ir jaučiuosi labai apdovanota. Nežinau kaip tie kiti mano gyvenimai, bet šis – laisvas ir labai šviesus.
Paskutinis žvilgsnis į laisvę
Bučiuojamės
Nusikėlėme į St Giorgio Magiorio salelę, ten DAR pasikrovėme meno. Viena įdomiausių Venecijos architektūros bienalės dalyvių – Vatikano ekspozicija, tai dešimt skirtingų koplyčių sukurtų skirtingų šalių menininkų. Gamtoje, tarp medžių, vos viena stotelė nuo turistais aplipusio San Marko* čiulba paukšteliai, krantus skalauja ir kvepia vanduo. O tos koplytėlės, ne visai tokios, kokios pirmiausia iškyla mintyse. Man LABAI patiko. Originalumui valio! Ir štai tokia ta Venecija – ant kiekvieno kampo, kiekviena siena, kiekvienas stulpas yra menas ir istorija. Ir viskas ten YRA gražu.
St Giorgio Magiorio salelė
Apėjome Giudecca salą, ten nereikia brautis pro turistų grupes, nors kanalai tokie pat gražūs. Tai daugiau vietinių žmonių gyvenama sala, kaip ir Cannaregio rajonas pagrindinėje saloje (čia rasite žydų getą), bei Castello. O Lido saloje (11 km smėlio pirštas) gyvena apie 20 tūkstančių vietinių ir ten galima maudytis.
Paveiksliukas
Paveiksliuko DNR – ką matai?
Su mergytėmis, ankstesnėse kelionėse, aplankėme Murano ir Burano salas. Pirmoji garsėja stiklo dirbiniais ir TAIP, Murano rasite dirbtuvių, kur galima stebėti stiklo pūtiko darbą (kažkada labai norėjau tuo užsiimti, bet pastovėjusi pusantro metro nuo krosnies, kur vyksta stiklo stebuklai, supratau, kad tai ypatingai daug jėgos ir ištvermės reikalaujantis reikalas. Nemačiau nei vienos moters stiklo pūtikės, bet visas procesas visgi yra NEPAPRASTAI įdomus, gal KITAM gyvenime būsiu vyras arba alyvmedis). Saloje rasite daug turistų ir dar daugiau parduotuvėlių ir galerijų parduodančių spalvoto Murano stiklo gaminius.
veeeeery happy !!!
Burano – man mieliausia sala, su spalvotais namukais ir jaukia atmosfera. Tiesa, ten mus pagavo siaubingas lietus, toks kiaurai merkiantis, kai kibirais pilasi iš aukštybių, bet mes ne pėsti, tsakant, įšokome į piceriją ir ne paslaptis KĄ ten valgėme. Vaikai buvo labai patenkinti, o kas tas lietus prieš dar vieną itališką picą. Tiesa, Burano garsėja karališkais nėriniais, bet ne, ne mano reikalais tie ažūrai-abažūrai, tai negaliu jums rekomenduoti.
Burano, o nusidažyti namuką čia reikia spec. leidimų!
O maistas Venecijoje – skanus, nors priklauso, kur padėsite savo uodegas. Buvo vietų, kur labai nusivylėme, bet tai labiau turistiniai centriukai, o štai pasukus į šoną ir PAKLAUSIUS vietinių, galima atrasti sau tinkančių restoranėlių. Mes jau kelis kartus užsukame į AlParadiso esantį netoli Rialto tilto, bet užkaboryje, kur vos ne vos praeina keli žmonės. Ten gera ramiai vakarieniauti, gera pradėti vakarą su spritz kokteiliu, kuris YRA Venecijos Nr 1 alkoholinis gėrimas. Aš, tiesa pasakius, jį pirmą kartą ir suragavau Venecijoje, o paskui pasakojau draugei, kuri mane pavadino „tundra“, nes esą Spritz‘ą jau senai visi ne tundros žinojo… Va.
no comments… per vėlai susigriebiau, pustuštėPonte de Rialto – seniausias tiltas per didįjį kanalą
Na, o mes, palaikydami tradiciją ir šį kartą pasišpricinome ir pavakarieniavome Al Paradiso (tiesa paragaukite Venecijoje seppie alla veneziana, aš žinoma ragavau, bet vieno karto ir UŽTENKA…ten specifiškas valgis, spalva – juoda, betgi mūsų šaltibarščiai irgi ne visiems 😊)
Po vakarienės, lėtai ir ramiai, nuostabų šiltą vakarą, nužingsniavome į Venecijos džiazo klubą. REKOMENDUOJU kaip puikų atsipalaidavimą nepaprastai tinkantį Venecijos kanalų kontekste. Jonas po jazziuko miegojo puikiai, sakė net kar-ve-lių negirdėjo, o tai jau – NEREALIAI PUIKIAI Štai aš galvojau TIKRAI susitepsiu rankas krauju, gerai kad nepasiekiau jų (suknisti burkuojantys padarai TAI daro LABAI agresyviai ankstyvą rytą ant palangių ir stogų ir KĄ tu žmogus padarysi…Karveliai nugalėjo)
Pakeliui į jazz klubą ❤
Dar, netikėtai susipažinome su Amerikos lietuve Dovile ir jos sūnumi septyniolikmečiu Vakariu. Buvo nepaprastai įdomu pasikalbėti su dvidešimt šešerius metus JAV gyvenančia lietuve, šypseną kėlė užtikrintas vaikinuko dėjimas ant DonaldoTrumpo ir tas very amerikietiškas I know it all požiūris. Bet tuo ir žavios kelionės, kad jose sutinku įvairiausių šios žemės piliečių ir nėra man gana, nors tu ką.
Gondolų cechiukas – niekas jums neišduos gamybos ir specialaus juodo lako paslapčių, užeiti į dirbtuves – NELEIDO…
Tradiciškai, paskutinę dieną, mirkėm kojas Punta della Dogana, kur įspūdingame muitinės pastate įkurtas modernaus meno muziejus.
Ne, čia ne Jonas
Čia Jonas ir… Cindy Sherman
O čia – autoportretas… John Coplans
—
*San Marco aikštę su visais jam priklausančiais žymiais pastatais: bazilika, laikrodžiu, varpine, muziejais, – tikrai verta apeiti. Galbūt ne per vieną kelionę ir tikrai ne per vieną dieną. Planuoti ir susidėlioti dieną pasitelkus internetą – verta, antraip užtruksite milžiniškose eilėse ir malonumas virs nuovargiu.