Gyvenimas tęsiasi. Australijos PA-RA-DOK-SAI 🧐

Pas mus karantinas baigėsi ir iš karto atėjo Kalėdos. Juk nebūtinai turi būti kalendorinė šventė, visai ok ją širdyje jausti BET KADA. Pas mus tai akivaizdžiai jaučiasi visose pakampėse. Taigi, gyvenime viskas GALIAUSIAI susidėlioja į savo vietas, pvz. Marija (12 m), kurios mėgiamiausias žodis-garsas-išsireiškimas yra ‘ew’ pateko į 8U klasę. Nei mūsų, nei jos tai visai nenustebino, be to, bus labai paprasta prisiminti (pas mus kasmet keičiasi ne tik klasės skaitmuo, bet ir raidė, nes vaikai sumaišomi, nėra taip, kad liktų tie patys klasiokai ilgiau nei metus). Klasės mokytojai taip pat keičiasi. Žodžiu, ADAPTACIJA vyksta nuolatos. Yra ir gerų ir negerų tokios kaitos pusių, mes koncentruojamės į geras.

Mielutės ❤️❤️

Mokslo metai į pabaigą, vaikai ruošiami perėjimui į aukštesnes klases, t.y. septintokai paskutines kelias savaites mokosi aštuntos klasės kursą ir pažindinasi su naujomis klasėmis, tas pats vyksta ir pas ketvirtokus, nes jie iš pradinės mokyklos pastato keliasi į 5-6 klasių pastatą. Taip, pastatų mūsų mokykloje – DAUG (vaikų apie 1600 vnt), o pats naujausias jų vadinasi Leonardian Center (dar jame nebuvau, nes dėl Covid tėvai į mokyklą neįleidžiami), bet atrodo jis įspūdingai.

Pastatas -TIKRAS. St. Leonard’s College 💙

Ten vyks teatro pasirodymai, koncertai ir panašūs renginiai, ten pat įrengtos naujos laboratorijos ir netgi elektrinių automobilių krovimo aikštelė, kuri ČIA yra RETENYBĖ. Beje, nuo kitų metų elektromobilius Australija žada AP-MO-KES-TIN-TI 🥳 🥳🥳 Na argi ne paradoksų sala?!? Kodėl, ogi todėl kad jų savininkai – NIEKŠAI VISIŠKI, nenaudoja kuro, taigi nemoka akcizo, kurio dalis yra skiriama kelių tiesimui ir remontui, TODĖL visi elektromobilių savininkai bus apdėti mokesčiu už kiekvieną nuvažiuotą km 🤷‍♀️ Reikia pasakyti, kad ČIA elektromobilių ir taip labai mažai (no wonder 💩), o aš jį pirkdama ir mokėdama super premium kainą ir atsisakydama pri-myg-ti-nai siūlomo pagalbinio benzininio varikliuko šokiravau automobilių salono pardavėją. Jis prisipažino, kad jam aš esu pirmoji pirkėja užsisakiusi TOKĮ auto … Uždėjus papildomą mokestį elektromobiliams (blyn nu fck… ir taip toliau) įtariu taip “PAŠOKS” elektromobilių pardavimai… Ne nu, kaip aš kartais NESUPRANTU absurdiškų kontraversijų šitoje šalyje. Savivaldybės konkuruoja, kuri yra ŽALESNĖ, kuri daugiau saulės baterijų įsirengė, kuri daugiau šiukšlių perdirbo, o elektromobilių pakrovimo tinklas ne-eg-zis-tuo-ja, yra pavienės pakrovimo stotelės, kur aš su nauju i3 negalėjau pasikrauti, nes mano adapteriai netiko 🤔???

Argumentas elektromobilių apmokestinimui – reikia pinigų keliams, tai OK, tegu būna Kelių Mokestis VISIEMS automobiliams, aš jau nešneku, kad elektromobiliai gali nuvažiuoti gerokai mažesnį kilometražą, nei benzinu, dyzeliu ar dujomis varomi auto, taigi ir keliais jie naudojasi mažiau. Bet kaip sakiau, gyvenime viskas galiausiai susidėlioja į savo vietas, tik klausimas KADA yra GALIAUSIAI ir ar esi pasiruošęs tiek laukti.

Laukiu… įtariu man OK TAIP laukti… Cathedral Ranges

Bet norint suprasti BET KURIĄ ŠALĮ, reikia pasigilinti į jos istoriją. Taigi, perskaičiau „GIRT. Unauthorised History of Australia“ (autorius David Hunt ir jis YRA australas). Juokiausi daug, krizenau ir makalavau iš nuostabos galva, nes TAIP rašyti apie TOKIUS dalykus, reikia sugebėti. O be juoko buvo labai graudu, nes baltieji užklydę čia elgėsi taip kaip ir visur kitur elgiasi agresoriai ir šunsnukiai, tik skirtumas, kad vietiniai aborigenai jiems net ne-eg-zis-ta-vo, jų net nereikėjo nukariauti, nes jų kaip ir “ne-bu-vo“. Iš principo taip ir neaaišku, kas šį kontinentą atrado pirmieji, nes nelabai kas jo tuomet norėjo. Didžioji Britanija galiausiai pasiskelbė šios didelės NIEKIENO salos savininke, nes, pasak „atradėjų“, tai buvo „negyvenama dykynė“. TERRA NULLIUS doktrina reiškė, kad Britanijai nusprendus pasisavinti Australiją (tuo metu tai tiesiog buvo kontinentas, kuriame gyvena ne-eg-zis-tuo-jan-tys aborigenai), nereikėjo nei ko nors atsiprašyti, nei mokėti kompensacijos, nes ten nebuvo NIEKO kam tą kompensaciją mokėti ar atsiprašinėti. Visus 60 tūkstančių metų, prieš atsikraustant romu sprogstantiems britams, saloje NIEKO nebuvo… Na o dabar TIKRAI sudėtinga atsekti aborigenų istoriją, kurie legaliai ne-eg-zis-ta-vo iki 1992 metų, kai Australijos aukščiausiasis teismas pagaliau pripažino jų egzistavimą.

Aš tai nieko nematau??? (photo iš Huffpost Australia)

Uff, daug visko aš toje knygoje perskaičiau, daug ko nežinojau ir net neįsivaizdavau, kad, iš esmės, šita neaiški sala išsivysčiusio pasaulio valstybėm tuomet nelabai rūpėjo 🤷‍♀️ Tačiau per palyginti neilgą laiko tarpą (du šimtus penkiasdešimt metų) Australijos statusas kardinaliai pasikeitė – nuo visiškai nepageidinos vietos žemėje iki vienos labiausiai geidžiamų.
Skaitant kaip IŠ TIESŲ rutuliojosi įvykiai, sudėtinga suprasti KAIP GI TAIP viskas galėjo apsiversti, kad nuskurusių, prasigėrusių kalinių, padugnių, vergetų ir pačių bukiausių britų pareigūnų (kuriais Britanija troško atsikratyti) dėka, Australija išsivystė į tokią “Lucky Country*“ kokia yra dabar (D. Horn knyga, kurią skaitysiu sekančią manau atvers man akis).
Bet galbūt būtent dėl to dabar Australijoje yra ŠITIEK taisyklių, kad, neduokdie, pa-ge-rin-ti palikuonys ir visi tie, kurie atskiedė prastą raugą ir davė pradžią šviežiam daigui, negrįžtų prie protėvių įpročių imti algą romo statinėmis ar susimokėti už prekes kūniškomis paslaugomis.

Man Australijos istorija atrodo kosminė, kaip sako Homeris Simpsonas ir sutinka D. Hunt „it is funny because it is true.“ Paradoksai čia buvo NORMA nuo pat pradžių, tai ko stebėtis, kad siūloma apmokestinti elektromobilius… 🤔

Iki, mielieji, einu Kalėdų švęsti, kol širdis dainuoja 💙

*The lucky country (Donald HORN, 1964) – Australia is a lucky country run mainly by second rate people who share its luck. It lives on other people’s ideas, and, although its ordinary people are adaptable, most of its leaders (in all fields) so lack curiosity about the events that surround them that they are often taken by surprise.

(ne) AMŽINOSIOS SALOS – V e n e c i j a

Kildama į Vieną, pakeliui į VENECIJĄ, žiūredama į lietuviško dangaus debesis (ir tai sakau be jokio neigiamo atspalvio) jaučiau visa savo esybe – man tikrai PATINKA ir TINKA tas vagabondizmas. Kelionėse aš esu mažiau pasimetusi. Kelionėse nėra to pastovumo, kuris greit pradeda varginti ir kelti bangas: „o kas aš? o ką aš?“
LEKIONĖSE man viskas aišku.

1580911_1
TIKRAI

O VENECIJA mano gyvenime yra pastoviai. Ji – mano Europos centras. Tokia, anokia, pilna turistų, su mergaitėmis ir be jų. Į ja vis sugrįžtu. Miestas pasklidęs salelėse (118 vnt, jei tiksliau), kanalai vietoje kelių, laivai vietoje mašinų. Made for me. Ir ne, nei karto, man Venecijoje nosies nerietė blogas kvapas, nors tikrai taip gali nutikti per didelius karščius ir nei karto nenusibodo vaikščioti gatvelių labirintais, kurių net google maps tiksliai neatseka. Pasiklysti Venecijoje yra tikslas, ne nepatogumas.

IMG_1302
Venecija iš dangaus

O suptis ant vandens Venecijoje, ech, aš galiu kiaurą dieną. Tai yra dar viena pasaulio vieta, kur norėčiau ilgėliau pagyventi, kad viską išnaršyti, pajusti miesto gyvenimą skirtingais metų laikais, laivu pasiekti Kroatijos krantus, perplaukti visus kanalus, išsilaipinti visose salelėse.
IMG_0821Šį kartą keliavome dviese, birželis – mūsų vestuvių šventės mėnuo, tai arba į Juodkrantę arba į Veneciją 😊

IMG_1550_1
I know  I know… taigi 17 metų atgal!!!

Ir šį kartą nuo Marco Polo (žymus Venecijos pirklys ir keliautojas) oro uosto iki pagrindinės salos, žalsvus vandenis skrodėme su vandens taxi, ne su vandens autobusu – vaporetti. O tai NEPAPRASTAI nuostabus jausmas! Ypač kai purslai putojančio vyno aukojami Neptūnui, o mūsų šypsenos – nuo ausies iki ausies. Tikrai vertas grieko malonumas ir keliantis žaibišką priklausomybę…
IMG_1310Atpūtėme su vėjeliu. Kas kartą įplaukiant į tą senąjį miestą man atima žadą – namai, tiksliau – rūmai, visi ant vandens. Venecija – įtvirtinta dumble Adrijos jūros vandenų lagūnoje ir tas vaizdas, bei jausmas, kad NĖRA mašinų, nes NĖRA kelių joms riedėti, užburia, ramina, kviečia ir visaip kitaip mane žavi.
IMG_0781Myliu vandenį, o kai tas vanduo supa visur mieste yra tiesiog tobula. Ir taip, aš žinau, matau, kad rūmai, daugelis jų yra persikreipę, susiūti geležiniais lynais, ne kartą tvirtinti ir taisyti, aš suprantu, kad kažkada to STEBUKLO neliks, kaip, beje, visko, tačiau tai tik stiprina Venecijos burtus. Man jie ypatingai paveikūs.

IMG_1403
Mokesčių Inspekcija alla veneziana tolumoje…

Kai mokiausi SDA Bocconi Milane, su trim vaikinais dundėjome traukiniu apžiūrėti Venecijos ir man žiauriausiai nutrynė basutės, nes nebuvau pasiruošusi tiek daug vaikščioti, o ir batų pasirinkimo savo studentiškoje spintoje daug neturėjau (o Venecijoje arba laiveliu arba pėsčiomis – ir daug). Keista prisiminti, beveik neįtikėtina, kaip tie vaikinai mane NEŠĖ, ant nugaros…. nes matė, kad pėdų situacija labai prasta. Vienas jų – buvo Jonas 😊 Taip, mūsų istorija prasidėjo Italijoje, o Venecija gražiai atliko savo vaidmenį, nors tuomet viskas atrodė ne taip romantiška. Betgi connecting the dots ir gaunasi vientisas paveiksliukas. Aštuoniolika metų FFWD ir mes vėl ten, ant vandens, su daug daugiau įvairios gyvenimiškos patirties IR patogiais batais.
IMG_1323Kiekvienuose didinguose rūmuose (apie +/- tūkstančio metų) kažkas vyksta: paroda, koncertas, spektaklis, juose įsikūręs muziejus ar atkurtas autentiškas interjeras, kurį gali apžiūrėti, o retkarčiais ir paliesti.
IMG_1391IMG_1394Kas kartą lankydamiesi Venecijoje ir mes stengiamės akimis suvalgyti kažką naują, ir BŪTINAI pasižymėti LEDAINĖSE. Mano rekordas – šešios porcijos per dieną (o aš nesu super didelė ledų fanė). Ledai Venecijoje oficialiai YRA PATYS GERIAUSI šioje žemėje. Mano favoritai – pistacijų. Niekur kitur šio skonio ledų neperku, nes kiek gi galima nusivilti…

IMG_0801
Gondola pasiplaukioti – BŪTINAI, geriausia vakare, daug įdomiau

Palazzo Ducale (Palaso Dogale) – apėjome visą, įskaitant kalėjimą. Kažkur per vidurį Jonas pradėjo dūsauti, kad muziejaus kreditai išnaudoti, bet manau tikrai nesigaili, kad atlaikė tą pasivaikščiojimą salėmis auksuotomis lubomis, tapytomis sienomis ir fantastiško grožio, nesuvokiamo dydžio durimis.

IMG_1358
Palaso Dogale kiemuks… čia rinkosi visi svarbūs Venecijos vyrai spręsti Venecijos reikalų

Perėjome akmeniniu tilteliu, kuriuo kalinius lydėjo į belanges. Po juo plaukiant gondola mums liepė pasibučiuoti, kaip ir plaukiant po Rialto tiltu (supratau, kad Venecijoje bučiuotis galima, o ir reikia bet kur, tai svarbu norų išsipildymui). Beje, kalėjime buvo šiurpu prisiminus inkviziciją, kuri siautėjo Venecijoje 16-17 a. Nesuvokiama. O dabar klajojame tais apčiais tuneliais nepersekiojami. Jaučiausi ir jaučiuosi labai apdovanota. Nežinau kaip tie kiti mano gyvenimai, bet šis – laisvas ir labai šviesus.

Nusikėlėme į St Giorgio Magiorio salelę, ten DAR pasikrovėme meno. Viena įdomiausių Venecijos architektūros bienalės dalyvių – Vatikano ekspozicija, tai dešimt skirtingų koplyčių sukurtų skirtingų šalių menininkų. Gamtoje, tarp medžių, vos viena stotelė nuo turistais aplipusio San Marko* čiulba paukšteliai, krantus skalauja ir kvepia vanduo. O tos koplytėlės, ne visai tokios, kokios pirmiausia iškyla mintyse. Man LABAI patiko. Originalumui valio! Ir štai tokia ta Venecija – ant kiekvieno kampo, kiekviena siena, kiekvienas stulpas yra menas ir istorija. Ir viskas ten YRA gražu.

IMG_1367
St Giorgio Magiorio salelė

Apėjome Giudecca salą, ten nereikia brautis pro turistų grupes, nors kanalai tokie pat gražūs. Tai daugiau vietinių žmonių gyvenama sala, kaip ir Cannaregio rajonas pagrindinėje saloje (čia rasite žydų getą), bei Castello. O Lido saloje (11 km smėlio pirštas) gyvena apie 20 tūkstančių vietinių ir ten galima maudytis.

Su mergytėmis, ankstesnėse kelionėse, aplankėme Murano ir Burano salas. Pirmoji garsėja stiklo dirbiniais ir TAIP, Murano rasite dirbtuvių, kur galima stebėti stiklo pūtiko darbą (kažkada labai norėjau tuo užsiimti, bet pastovėjusi pusantro metro nuo krosnies, kur vyksta stiklo stebuklai, supratau, kad tai ypatingai daug jėgos ir ištvermės reikalaujantis reikalas. Nemačiau nei vienos moters stiklo pūtikės, bet visas procesas visgi yra NEPAPRASTAI įdomus, gal KITAM gyvenime būsiu vyras arba alyvmedis). Saloje rasite daug turistų ir dar daugiau parduotuvėlių ir galerijų parduodančių spalvoto Murano stiklo gaminius.

IMG_1460
veeeeery happy !!!

Burano – man mieliausia sala, su spalvotais namukais ir jaukia atmosfera. Tiesa, ten mus pagavo siaubingas lietus, toks kiaurai merkiantis, kai kibirais pilasi iš aukštybių, bet mes ne pėsti, tsakant, įšokome į piceriją ir ne paslaptis KĄ ten valgėme. Vaikai buvo labai patenkinti, o kas tas lietus prieš dar vieną itališką picą. Tiesa, Burano garsėja karališkais nėriniais, bet ne, ne mano reikalais tie ažūrai-abažūrai, tai negaliu jums rekomenduoti.

IMG_0911
Burano,  o nusidažyti namuką čia reikia spec. leidimų!

O maistas Venecijoje – skanus, nors priklauso, kur padėsite savo uodegas. Buvo vietų, kur labai nusivylėme, bet tai labiau turistiniai centriukai, o štai pasukus į šoną ir PAKLAUSIUS vietinių, galima atrasti sau tinkančių restoranėlių. Mes jau kelis kartus užsukame į Al Paradiso esantį netoli Rialto tilto, bet užkaboryje, kur vos ne vos praeina keli žmonės. Ten gera ramiai vakarieniauti, gera pradėti vakarą su spritz kokteiliu, kuris YRA Venecijos Nr 1 alkoholinis gėrimas. Aš, tiesa pasakius, jį pirmą kartą ir suragavau Venecijoje, o paskui pasakojau draugei, kuri mane pavadino „tundra“, nes esą Spritz‘ą jau senai visi ne tundros žinojo… Va.

IMG_1411
no comments… per vėlai susigriebiau, pustuštė

IMG_1333
Ponte de Rialto – seniausias tiltas per didįjį kanalą

Na, o mes, palaikydami tradiciją ir šį kartą pasišpricinome ir pavakarieniavome Al Paradiso (tiesa paragaukite Venecijoje seppie alla veneziana, aš žinoma ragavau, bet vieno karto ir UŽTENKA…ten specifiškas valgis, spalva – juoda, betgi mūsų šaltibarščiai irgi ne visiems 😊)
Po vakarienės, lėtai ir ramiai, nuostabų šiltą vakarą, nužingsniavome į Venecijos džiazo klubą. REKOMENDUOJU kaip puikų atsipalaidavimą nepaprastai tinkantį Venecijos kanalų kontekste. Jonas po jazziuko miegojo puikiai, sakė net kar-ve-lių negirdėjo, o tai jau – NEREALIAI PUIKIAI Štai aš galvojau TIKRAI susitepsiu rankas krauju, gerai kad nepasiekiau jų (suknisti burkuojantys padarai TAI daro LABAI agresyviai ankstyvą rytą ant palangių ir stogų ir KĄ tu žmogus padarysi…Karveliai nugalėjo)

IMG_1508
Pakeliui į jazz klubą ❤

Dar, netikėtai susipažinome su Amerikos lietuve Dovile ir jos sūnumi septyniolikmečiu Vakariu. Buvo nepaprastai įdomu pasikalbėti su dvidešimt šešerius metus JAV gyvenančia lietuve, šypseną kėlė užtikrintas vaikinuko dėjimas ant Donaldo Trumpo ir tas very amerikietiškas I know it all požiūris. Bet tuo ir žavios kelionės, kad jose sutinku įvairiausių šios žemės piliečių ir nėra man gana, nors tu ką.

IMG_0811
Gondolų cechiukas – niekas jums neišduos gamybos ir specialaus  juodo lako paslapčių, užeiti į dirbtuves – NELEIDO…

Tradiciškai, paskutinę dieną, mirkėm kojas Punta della Dogana, kur įspūdingame muitinės pastate įkurtas modernaus meno muziejus.

*San Marco aikštę su visais jam priklausančiais žymiais pastatais: bazilika, laikrodžiu, varpine, muziejais, – tikrai verta apeiti. Galbūt ne per vieną kelionę ir tikrai ne per vieną dieną. Planuoti ir susidėlioti dieną pasitelkus internetą – verta, antraip užtruksite milžiniškose eilėse ir malonumas virs nuovargiu.

IMG_0925.jpg
Piazza San Marco ir Palaso Dogal 

 

IMG_0825
Palaso Dogal iš kitos pusės

IMG_1351
Baxéłega de San Marco

 

 

Į Veneciją grįšim. Kol ji dar yra.

IMG_1339
Mua mua … bellezza