Gran Kanarija – (ne)šunų sala 😺

„Galvojau, kad žemiau finkos lygio – negalima kristi..!, pasakė Jonas stovėdamas prie nakvynės vietos Gran Kanarijos saloje. Ne tai, kad mūsų finka yra blogai, ji tiesiog YRA  kanarietiška finka su visais kanariešiškais privalumais ir trūkumais. Į antrų metų pabaigą smarkiai pabodo plastmasinis vidus, o ir civilizacijos standarto pasiilgome, pvz. indaplovės ir orkaitės, dirbančios daugiau nei vienu rėžimu – „laužas dega, kepk mamutą“.  PAILSĖJOME NUO PATOGUMŲ IR GANA. Dar būtų gerai dušas, kurio durys neiškrenta taip dažnai, elektros tiekimas, kuris nenutrūksta, kad ryte atsikėlus nereikėtų traukti stovyklavimo dujinytės, kuri apvažiavusi pusę svieto, ne kartą gelbėjo mus finkoje … ir dar VANDUO, smagu, kai žinai, kad jo BUS, o jeigu dar būtų tokio kokio ir tikėjaisi (čia aš apie vandens temperatūrą), tai jau iš viso muy muy bien.

finka-veidrodis.jpg
®Dviejų veidrodžių sistema finkoje

Bet aišku, sprogusius vamzdžius, elektros nuotėkius ir panašią kasdienybę atperka NUOSTABUS oras, ramybė ir gamta aplinkui mūsų namelį, – štai balandis susukęs lizdą medyje prie terasos išperino du balandžiukus, o mes, paeiliui, su žiūronais, stebim kaip jie auga. Marsas miega lauke, užkanda driežais, paskui vemia, bet jam patinka, jis, pas mus, – azartiškas.
French bulldog 3.jpgBet nukrypau – taigi Gran Kanarija – paskutinė neapžiūrėta sala mūsų Kanarų rojuje. Todėl per pavasario atostogas, visi, įskaitant driežų siaubą – frenčį keliauninką, susikrovėm daiktus ir atlėkėm iki Santa Cruz de Tenerife, o ten į keltą . Ne pirmas kartas, viskas aišku, Marsas lieka mašinoje ir tuoj pat pasinaudoja situacija – grįžę randame pa-sis-klei-du-sį per visą galinę sėdynę.
Pirmyn plaukiant smarkiai nesupo, todėl laimingi ir pasiruošę nuotykiams išriedame nuomotu automobiliu gražiame Puerto de las Nieves miestuke. Šalia – mažutis ir žavus Agaetės kaimas, tvarkingas ir vertas dėmesio. Grįžtant, praleidome uoste keletą valandų tingiai gerdami cortado*  ir stebėdami kaip vietiniai šokinėja nuo molo į skaidrų Atlanto vandenį.
Dedo de Dios** buvęs Puerto de las Nieves jau daug metų kaip nulūžęs… ir žinok dabar kodėl, gal pavargo Dievas žmonijai įspėjimus siųsti..?
Puerto Nieves Gran Canaria.jpgPirmiausia nu-ka-kom į ĮSIMINTINĄ salos užkampį – Punta de Galdar, ten mūsų laukė nakvynės vieta visai šalia vandens, toks kaip ir namukas (ištemptas per tris su puse aukštų) su puikiu vaizdu nuo terasos, ir tas vaizdas, bei terasa buvo VISKAS kas mums patiko toje uff, blyn,🤢 nakvojimo vietoje. Nuomavome per airbnb kaip ir dažniausiai, ir … NEPATAIKĖM. Reik pasakyt, kad neturėjau laiko paieškoms, TAIGI: pamačiau skelbimą, permečiau akimis nuotraukas ir atsiliepimus (kurie buvo super?!?), greit susumavau, kad vaizdas – liuks, miegamųjų užtenka, vieta – nuošali, ko daugiau reikia?!?

gran canaria3.jpg
Punta de Galdar architektūra

Dažniausiai pataikau, bet, matyt, KARTAIS reikia ir prašauti…
Čia buvo TAS kartas.
Pirmąją bemiegę naktį kūriau TOKĮ žiaurų atsiliepimą, kurį paliksiu airbnb, kad neapgaudinėtų kitų keliautojų, kūriau ir kvestionavau – KODĖL atsiliepimai apie namuką tokie puikūs???

gran-canaria4.jpg
Teks šiek tiek susilenkti…

Na, kad aprašyme buvo pasakyta, jog namas dekoruotas DI-ZAI-NE-RIO aš nurašiau prie kanarietiškų makaronų (ne veltui salos yra Makaronezijos*** dalis), bet VISA KITA: kačių šlapimu atsiduodantis pirmo aukšto prieškambaris, kur Jonas negalėjo pilnai išsitiesti, antrasis miegamasis rūsyje, vonios kambarys ten pat, su besilupančia siena (drėgmė, žinoma) ir mažu langeliu į kaimynų kiemą ar virtuvę? Kai sėdi ant klozeto, gali tiesiogiai bendrauti, kartu parūkyti, nes ir girdi lyg šalia būtų ir uodi dūmus, troškinį ir dar ką nors… na taip, Kanarai, tokie real real Kanarai. Betgi nepalnavome PAS KAIMYNUS viešėti, nuomavome a-t-s-k-i-r-ą būstą. Žodž, ryte išskalbiau visą permatomą sintetinę patalynę, vaikams nutempėm čiužinius iš rūsio į aukštenį lygį ir…. vynas padėjo.

gran canaria1.jpg
1/2 kambario 3/5 aukšte…

Mūsų viešnagę išgelbėjo vynas ir nerealūs rock pools  po langais. Lyg ir ne vienus esame matę, bandę ir lankę, bet TEN buvo ypatingai smagu, tuščia ir labai tinkama mūsų chebrai, įskaitant Marsą, kuris nenuilsdamas gaudė žuvis (o jis, žinokite, nemėgsta, gal net nekenčia vandens, matyt, bijo, nes neadekvačios kūno ir galūnių proporcijos nepadeda išlaikyti saugiame viršvandeniniame lygyje suplotos nosies).
Rock pools French bulldog 2.jpgGran Canaria Rock Pools Punta de Galdar.jpgRekomenduoju tuos užslėptus Punta de Galdar lobius = rock pools ir šalia esančią Sardiną, miestuką su puikiu paplūdimiu ir daugiau, berods, niekuo ypatingu… Oi, taigi Miguelin‘o, čia tai dar vienas LABAI lobis, kurį mums užsidegę rekomendavo vietiniai. Maitinimosi įstaiga, uždaroma garažo vartais, įsikūrusi šalia SPAR‘o su B-l-o-g-i-a-u n-e-b-ū-n-a reklamine iškaba. Reikia pasakyti, kad Jonas po pirmos nakties TAME „dizainerio“ namuke sakė jokių kanarietiškų š… nebenori, bet į kelionės pabaigą visgi apsilankėme nurodytame Miguelino. Na, čia tikrai savo pusryčius-pietus-vakarienę vartoja bananų plantacijų darbininkai. Žuvis buvo fui, o štai kanarietiškas troškinys-šutinys ropa vieja, kas reiškia seni rūbai (iš visko kas atliko), buvo super. Matote, Miguelino kanariečiai supranta kaip Michelin‘o
Galdar Gran Canaria Miguelino1.jpg

 

Galdar Gran Canaria Miguelino2.jpg
O pasinerti į vietinę kultūrą – BŪTINA, vien lošimo aparatas prie stalo ir sienų dekoras ką reiškia.
Galdar Gran Canaria Miguelino ropa vieja.jpg
Ropa vieja (seni rūbai) – are reikia recepto kaip pasigaminti?

Tikriausiai labiausiai visiems įsiminė kelionė per kalnus iki Roque Nublo (debesies uola) – Gran Kanarijos simbolio. Tai 67 metrų uola, kurią galima pasiekti pasirinkus lengvesnį ar sunkesnį kelią. Mes žygiavome lengvesniu, kartu turseno ir Marsas lydimas pakeleivių šypsenų, o vėliau ir pasigailėjimą reiškiančių garsų, nes neįvertinome, kad reikės ir stačiau palipti ir kad bus taip karšta. Marsas lekavo LABAI ir gėrė iš akmenų duobučių DAUG.

Gran Canaria Roque Nublo 2.jpg
Roque Nublo tolumoje

Greičiausiai pasiekti Roque Nublo galima einant gerai matomu keliuku nuo Roque Nublo parkavimo aikštelės, užtrukom apie 20-30 min į viršų (1,5 km) ir mažiau žemyn. Žmonių buvo daug, todėl mintyse bambėjau, kad galima žygiuoti ir BE turistų, ilgesniu keliu, bet neturėjome tiek laiko. Visgi daug ar mažai žmonių – verta užsikarti prie Roque Nublo, verta ir dėl vaizdų 1,813 m ir dėl didybės. Tai maždaug 3,5 marsų keliukas (taip vertiname trasų sudėtingumą, kai keliaujame su Marsu – nuo 0 marsų iki 5). Keletoje statesnių vietų teko jį panešėti, nors mums, dvikojams, tai buvo nesudėtingas žygis.

Gran Canaria Roque Nublo 6.jpg
Roque Nublo piligrimai

Pakeliui į Roque Nublo sustojome ir apvaikščiojome Artenarą – aukščiausiai Gran Kanarijoje įsikūrusį miesteliuką. Ten vaizdai – nuostabūs, maistas biokreperijoje RiscoCaido labai geras, o olos, kuriose įsikūrę dauguma miestuko namų – įdomios, nors ne kviečiančios. Apžiūrėjome ir vietinę bažnytėlę Santuario de la Cuevita, kuri taip pat, kaip dauguma pastatų –  išskaptuota uoloje kartu su altoriumi, sakykla ir klausykla. Tiesa, neišsiaiškinome kas ir kur ten klauso žmogaus paklydimų, bet įspūdį maldos namai paliko, juk ne visur natūraliai ant lubų želia augalai, o temperatūra nepaisant oro sąlygų lauke išlieka stabili, apie 18-20 laipsnių šilumos žiemą vasarą.
Gran Canaria Artenara Santuario de la Cuevita.jpgKelias, kuriuo važiavome, žinoma – vingiuotas, bet mes nieko kito ir nesitikėjome, o vaizdai ir vėl kvapą gniaužiantys. Jau TIEK prisisotinę Kanarų važiavome į Gran Kanariją nusiteikę gan skeptiškai, KĄ DAR gali tos Kanarų salos parodyti?! Žinokite – gali ir svarbiausia, kad jos visos – SKIRTINGOS. Netgi Gran Kanarija, į kurią delsėm keliauti, yra nepaprastai graži, vietomis smarkiai užteršta turistais, bet vietomis – uch… ir tos spalvos keliaujant kalnuose: violetinė, geltona, žalia, juoda! Dienos išvyka nuo Punta de Galdar iki Roque Nublo ir atgal, mus labai nuvargino, bet paliko PAČIUS gražiausius prisiminimus.
Gran Canaria 5.jpgMaspalomas kopos (Dunas de Maspalomas) salos pietuose yra KAŽKAS TOKIO. Ir ne, tai NĖRA tas pats, kaip kopos Nidoje (kurias labai myliu). Maspalomas balto smėlio kopos driekiasi visus 404 hektarus ir ten GERA pasiklysti, o ir visai įmanoma. Kadangi šunims ten buvo negalima, abu šeimos vyrukai liko už borto… (na taip taip, aš sakiau Marsą palikti namuke…) o mes tryse nukeliavome iki pat vandens. Buvo karšta ir smėlina, ir LABAI smagu.
gran canaria maspalomas 2.jpgO jau kai pasiekėme vandenyną, atrodė, kad būtume dykumą perėję. Mergaitės išsimaudė su visais rūbais ir atsigaivinusios, mes sėkmingai grįžome atgal iki RIU viešbučio, kur praėjus viešbučio arką išlendi tiesiai į Maspalomas kopas. Mašiną ten aplinkui ir parkuokite 😉

gran canaria maspalomas 3.jpg
AURDA ateina… Luka žino ką daryti
gran canaria maspalomas 7.jpg
Čia dangus PO TO kai Luka pa-si-kal-bė-jo su AUDRA

Tiesa, iki nudistų paplūdimio nenuėjome, ne toks buvo mūsų tikslas, pakeliui tik vieną nuogą dėdulę matėme besikepinantį kopų viduryje, na dar keli vy-ru-kai su trumpikėmis nusuko į krūmokšnius augančius smėlynuose… BET, turint galvoje, kad Gran Kanarija yra labai draugiška gėjams, o Maspalomas mieste vyksta kasmetinis “Gay Pride Maspalomas” festivalis, nėra ko stebėtis.

gran canaria maspalomas 5.jpg
Pareiškimas kopose

Pats Maspalomas miestelis mūsų nežavėjo ir netraukė, mes jo net neapžiūrinėjome, turime savo Las Americas Tenerifėje, todėl prisidūkę kopose nėrėme atgal į greitkelį, atgal į Punta de Galdar užkampį su daugybe kačių, kurias kaimynai pastoviai šeria (o dar sako, jog tai ŠUNŲ sala?!).
Marsas tai įvertino kaip iššūkį ir tiesioginį garbės įžeidimą.

Gran Canaria Punto de Galdar Absurdo muziejus.jpg
Vietinis Punta de Galdar Absurdo muziejus

Štai, keturiom dienom, pažiūrėt ir pailsėt, mums Gran Kanarijos užteko. Kelionė patiko, juolab, kad prieš paliekant LAIMINGAS Kanarų salas, norėjosi jas visas apžiūrėti.

Gran Canaria Roque Nublo 7 french bulldog.jpg
Visiem savas urvas

Tiesa, apie Lanzarotę atskiro post‘o NEBUS, nes ten lankėmės gerokai seniau kai dar nebuvome Laimingų salų rezidentai ir mano įspūdžiai išblėso (nors César Manrique namus ir kūrinius prisimenu labai gerai). Viena žinau, jei GYVENIMAS žiauriai NEINA, važiuokite į TĄ salą, ten tikrai galima pradėti viską iš pradžių. Ji tokia plika, tokia KITOKIA, kad VISKAS kas tik norite, TEN gali būti KITAIP.

 

Lanzarote 2.jpg
Lanzarote

 

* cortado – espreso kava su trupučiu pieno

** Dedo de Dios (isp.) – Dievo pirštas

*** Makaronezija – laimingosios salos (iš sen. gr.) – bendras Atlanto vandenyno salų, esančių šalia šiaurės vakarų Afrikos ir pietvakarių Europos krantų, pavadinimas.

La Gomera pėsčiomis (2 dalis)

La Gomera mums pastoviai vaidenasi. Matome ją net tada, kai kitiems ji nesirodo pasislėpusi už debesų, smėlio dulkių ar šiaip ne nuotaikoje būna. Todėl ryžtas grįžti dar keliems pabraidymams po jos klostes niekur nedingo. Kartą, suplanavę žygius, neradome vienai nakčiai nakvynių atkarpose, kur dar nežygiavome (Camino Natural Costas de La Gomera) , o štai kitą kartą – pavyko ir mes IŠSIRUOŠĖME.
Taip, DVIESE ir taip – PĖSČIOMIS.
Teide_Tenerife_La Gomera.jpgDIENA 1
Etapa 1 – Camino Natural Costas de La Gomera
SAN SEBASTIAN DE LA GOMERA – HERMIGUA – 27 m
Pirmoji atkarpa nusimatė labai ilga – 27 km be jokios civilizacijos, o tai neramino. Baiminausi dėl kojos, nes pasirodė, kad ne šiaip ją maudžia, bet sausgyslė įplyšusi, tačiau tiek laukus, negalėjau vėl nukelti kelionės, juolab, kad mūsų laikas Kanaruose baigiasi. Taigi, susipakavome kuprinikes, nepamiršome lazdų (šį kartą jas turėjome abu), Jonas pasirūpino snicker‘iais (ir daugumą jų pats suvalgė..) ir išplaukėme Fred Olsen keltu iš puerto de Los Cristianos (Tenerifė), Marsą ir mergaites palikę miegančias, gerosios fėjos Zitos globai. Kadangi kelionė keltu nori nenori atima laiko, jį ir jėgas taupydami keletą km per San Sebastian miestą iki granja Queseria pavažavome taxiuku, o tada labai patenkinti – pajudėjome SAVO keliu.
Granja Queseria La Gomera.jpgDienos gražumas ir LAISVĖ tiesiog siautė aplink mus. Nežinau kaip nusakyti tą ėjimo kaifą, kai visas tikslas yra EITI. Mums tai žiauriai patinka. Teidė, matoma Tenerifėje, lydėjo mus beveik visą šį etapą ir buvo taip gera jai šypsotis ir siųsti linkėjimus žingsniuojant La Gomeros paviršiumi.
Pirmieji aštuoniolika kilometrų ištirpo be vargo, su šypsena ir pokalbiais. Atkarpoje su plačiu keliu, netgi sutikome darbininkų mašiną, kuri strigo ropšdamasi akmenuotu mūsų taku, pasilabinome ir keliavome toliau. Kelias paprastas ir nesudėtingas, o vaizdai – superiniai.
Coastal walk La Gomera_Teide.jpgŠtai nuo aštuoniolikto kilometro, atstumą žymintys kuoliukai (kas 1 km) vis ilgiau nepasirodydavo. Vėją, skrodžiantį medžius, pakeitė vandenyno ošimas ir kelias pradėjo leistis žemyn, vis žemyn. Kojų pirštai besiremiantys į žygio batų nosis jau pradėjo mausti, lazdos dirbo visu pajėgumu, aš jomis labai pasitikėjau: rėmiausi, guliausi ir laikiausi. Toks ėjimas, labai teisingai būtų pavadintas – ėjimu visomis keturiomis, nes rankos krūvio gavo panašiai kaip kojos. Visgi eiti žemyn  YRA sunkiau. Aš labiau mėgstu pa-leng-va kilti, BET kas kartą kopdama prisimenu, kad pakilus VISUOMET reikės ir nusileisti 😉

LA Gomera hike walk.jpg
Que tal, muchachos?

Netoli etapo pabaigos išlindome virš Playa Caleta, tame paplūdimyje lankėmės ankstesnėse kelionėse po salą, labai rekomenduoju visiems, gražu ten, Teidė spindi tolumoje ir jausmas toks laukinis, nors keletas žmonių dažniausiai būna aplinkui, tokių kaip mes – klajūnų, kampevanininkų ar turistų ieškančių La Gomeros perliukų. Šį kartą Playa Caleta pasigrožėjome iš aukštai ir tęsėme savo žygį per katėmis turtingą teritoriją, nors ženklai pakartotinai skelbė, kad tose vietose dresuojami medžiokliniai šunys?!? Taip ir nesupratom, ar čia šunys su-ka-tė-jo, ar katės juos suėdė…
La Gomera Caleta playa.jpgPaskutinis etapo kilometras ŽINOMA yra žemyn, biriu ir stačiu šlaitu. Visai ne feng shui, todėl neskubam, aš saugau koją ir tikiuosi neišsitiesti finišo tiesiojoje. Ir, žinokite, su šviesa, per 7 val. 40 minučių nupėdinome 24 km (pirmus tris iš 27 km, kaip minėjau, per miestą pavažiavome taxiuku), pakilome apie 700 metrų ir nusileidome 950m. Jautėmės gyvi ir labai išalkę. Gerai, kad tikėdama mumis, vakarienės vietą buvau užsakius 😋 el Faro restoranėlyje, kur praeitą kartą atžingsniavę į Hermigua, iš kitos salos pusės, gerai prisišniojome vyno ir skaniai pavalgėme.

Cabras La Gomera walk.jpg
Ožkos  mūsų kelyje strakaliojo daug greičiau nei mes, mes su jomis kalba bendravome, ten galima bliauti garsiai ir kiek tik nori!

Šį kartą La Gomeros vynelis manęs nesužavėjo, bet maiste buvo kažkokių priedų, nes ėmė netramdomas juokas, žinot, kai NEGALI nustoti žvengti, o į tave žiūri ne tik nustebę valgytojai prie gretimų staliukų, bet ir tavo partneris… Žodžiu, nuovargis visiems pasireiškia savaip.

La Gomera.jpg
tie kas pasidavė…

Iš restorano, kur aplink kojas šlaistėsė katė ir trikojis šunėkas, kurį globoja El Faro moterėlės (restoranėlį valdo vyresnio amžiaus moterų truijulė), išėjome labai LAIMINGI. Dar pasibastėme pakrantėje, bet į Santa Catalina koplytėlę, kuri tamsoje, vandenynui dardant per akmenis, atrodė smarkiai spooky, įeiti neišdrįsome… (Na, o apie nakvynės vietą daug nerašysiu, tik tai, kad blyn nesimiegojo tame fui  butuke, nors švaru buvo, bet labai kažkaip sena ir fui…)

IMG_4836.jpg
Butukas su privalumais, per du aukštus, su įsivaizduojamu balkonu ir kiek per žemomis durimis…

DIENA 2
Etapa 6 – Camino Natural Costas de La Gomera
La DAMA – ALAJERO – 12,4 km
Ši diena, pagal išankstinį scenarijų buvo skirta POILSIUI ir nesurežisuotiem pasilaipiojimam, TAČIAU…! Apsvaiginti pirmosios dienos sėkmės mes neatsispyrėme dar vienam Camino Natural Costas de La Gomera etapui (aišku aš sugalvojau, o Jonas iš karto sutiko vyną El Faro guršnodamas).  Taigi, reikėjo kažkaip nusigauti į kitą salos pusę, nes atkarpas nuo Hermigua į abi puses jau buvome įveikę. Pasirinkome etapa 6 La Dame – Alajero, nes Alajero laukė sekanti nakvynė. Informacijos apie šį etapą nenagrinėjome, tik užmetėm akį, kad 12 km ir buvome tikri, kad liuokt liuokt ir jau puotausime aukštai Alajero kaimelyje.
O BE REIKALO…

 

m-gomera.gif
Paveiksliukas iš interneto

Pirmiausia, tai vienoje iš info lentų, spoksant į žemėlapį, man staiga suspaudė vidurius. Mačiau raidžių žaismą, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi – Alojera ir Alajero. Skirtingi kaimai, kurios vieną nuo kito skyrė 38 km vingurių viguriuoto kelio automobiliu (o jau pėstute, tai apie trejetą dienų) ir tik vienas buvo TAS, kurio mums reikėjo. Drebančia širdimi suradau nakvynės užsakymą ir „ufffff“ – laiminga diena! Naktis išgelbėta, belieka iki to Alajero kaimo NUEITI.
Taksiukas susirado mus pats dar žingsniuojančius pusryčių į Bar Pedro. Guaguas (autobusus), deja, būtų per ilgai užtrukę gaudyti, todėl sutarėm su taksiuku, kad mus paims po pusryčių ir nugabens į bananų augintojų miestuką La Dama, o iš ten jau savo kojomis tipensime iki Alajero.

Abandoned house LA Gomera.jpg
Pakeliui, namuks, iki jo tik pėstute per kalnus ir jis NĖRA negyvenamas. Spyna sakė, kad turi namukas ir šeimininkus, o ir užrašas ant sienos aiškiai sako “NIEKO NELIESTI“

Pas Pedro, jau viskas pažįstama, pasirinkome nuošalų staliuką lauke, sučepsėjome tokį vidutiniškai skanų ispanišką omletą, susipylėme šviežių, vietinių apelsinų sulčių (nes Pedro į mano prašymą zumo natural tik sušnairavo ir pakėlęs apelsinų dėžę paaiškino, kad ki-to-kių, nei natural pas jį nei NEBŪNA) ir sėdome į pačiu laiku privažiavusį taksiuką. Vinguriavom kaip reikalas, toli visgi, taksiukas vis pyptelėdavo ant posūkių, aš užsimerkiau ir atsidaviau kylančiam bloguliui.

walking La Gomera Hermigua.jpg
kažkur tarp La Gomeros klosčių

Jau per šešiasdešimt perkopęs vairuotojas papasakojo, kad saloje praleido visą savo gyvenimą ir kad kitur jam per daug šurmulio, o štai La Gomeroje‘muy tranquillo’… Paleido tokią tinkamą muzikėlę, kad jei ne nostalgiškais balsais traukiama ‘La Gomera la isla bonita’ būčiau pagalvojus, kad esu ne ten kur buvau ir kad man dainuoja Buena Vista Social club diedukai. Važiavom gerą pusvalandį ir kai išlipome prie gražios bažnytukės suvokėm, kad GAL reikėjo dar pavažiuoti, nes etapas Nr. 6 prasidėjo stačiu stačiausiu ir biriu biriausiu šlaitu žemyn iki playa, o perėjus tą playa, kitu stačiu stačiausiu šlaitu varė atgal į viršų (o galėjome su taksiuku iki playa pavažiuot, būtume kelius pataupę…). Oi burnojau tada, nes diena gi POILSIUI skirta, paprastiem DVY-LI-KAI km, o čia….

La Rajita La Gomera hike.jpg
La Rajita apačioje – iki jos ir atgal į viršų

Paplūdimys toks, kur TAIP dūžta bangos, kad ne tau Martynai maudytis, džiaukis, kad galėsi įkaitusias kojas LABAI atsargiai į šniokščiančias putas įkišti ir tai tik vieną po kitos, skaičiuojant bangas (kas dešimta užlieja viską, geriau traukis). O diena pasitaikė kaitri kaip nežinia kas. Bet juk tik 12 km….
Galiu užbėgti už akių ir pabrėžti: DARYKITE, ŽMONĖS, NAMŲ DARBUS, nes skaičiai ir kilometrai DAR NE VISKAS….
Taigi, nusileidome išprakaitavę iki La Rajita paplūdymio, ten stovi užplombuotas žuvų sūdymo fabrikėlis, kuris ankstesniame gyvenime dirbo visu pajėgumu ir  įdarbino net keletą gyvenvietės kartų. Šiais laikais vietiniai verčiasi bananais, o tuos kuriuos sutikome apačioje – maudė vaikus mažame baseinėlyje, kurį patys buvo prisipūtę.
IMG_20190416_1642329.jpgKertame tarpeklį ir ką – KYLAME vėl – aukštai ir stačiai, nes šiaip, MUM NĖR KĄ VEIKTI… Rimtai, šiame etape aš tikrai varvėjau prakaito ašaromis, jos nevalingai biro nuo mano skruostų.
Kai prisimenu, galvoju, kaip naivu buvo tikėtis, kad tie 12 km bus lengvesni, nei jau nueiti 27 km…

IMG_20190416_1654068.jpg
La Rajita jau iš kitos pusės

Informacinis aprašymas teigia: ,gently sloaping‘ bet aš niekaip su tuo nesutinku, tas ‚gently‘ čia tikrai ne į temą ir DAR – visa tai tęsiasi ‚forever‘…. aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn, gražu tai tikrai, netgi labai, BET, kai prieini DAR VIENĄ tarpeklį, supranti, kad GALBŪT šį etapą google translator išvertė NE VISAI teisingai…
IMG_4869.jpgMes tikrai VĖL ėjome ne-si-bai-gian-čiu tarpekliu, zigzagais žemyn ir palei visą vinguriuojančią, begalinę vidinę sieną tol, kol atkakliai dėliodami kojas, išnirome kitoje pusėje. Tiesa, aš atsilikdavau, trauma jau davė apie save žinoti, pykau, kad nepasidomėjome reljefu labiau, bet tuo pačiu labai džiaugiausi, kad ŽYGIUOJU, nes ten buvo NEPAPRASTAI gražu, savotiškai VIENIŠA ir GERA.
IMG_20190416_1930364.jpgO tada prasidėjo ilgas ir status pakilimas. Buvome pavargę ir kilometrų stulpeliai šioje atkarpoje taip ilgai nesirodydavo… kad mes vis nuspręsdavome, jog tą ar aną kilometrą praleido ir nepažymėjo, bet, deja… visus alei vieno stulpelius teko praeiti ir visų alei vieno viltingai ieškojome akimis.

IMG_20190416_1937486.jpg
Einu… matot?

Kai liko tik pora km kelio, supratome, kad reikia panešti nakvynės savininkams, jog vėluosime. Žvalgėmės nuo viršūnės ieškodami Alajero kaimelio, bet matėsi tik keli pavieniai pastatai… na, labai toli, ant tolimo kalno, bolavo mažutė koplyčia. Tikrai negalėjo būti TEN, nes juk liko vos du kilometrai….???
O KAS JEIGU IR KM KIEKIS ETAPO APRAŠYME YRA NETEISINGAS???
Šmėstelėjo mintis ar spėsime iki tamsos, ar teks pas ožkas į olą?

IMG_20190416_1818404.jpg
Tą rytą neskubėjome nei keltis, nei pusryčiauti, o dar kol atriedėjome per visą salą… 12 km planavome įveikti per 4-ias valandas, ‘easy’

Štai tada Jonas, kuris žygiavo pirmas, pranešė, kad mūsų du kilometrai driekiasi per DAR VIENĄ tarpeklį… ‘No shit’ pagalvojau, bet nieko nebesakiau, pasirinkimo juk nebuvo… Ėjom.

IMG_4889.jpg
Čia kai dar nežinojome apie paskutinį tarpeklį… bet gi kaip gražu…

Galiausiai, užsikabarojus viršun pasimatė ir Alajero. Staiga pasidarė vėsu, visgi aukštai tas kaimelis, o jau buvo vakaras. Butuke (taip pat labai šaltas) pirmiausia norėjosi nusiplėšti prakaitu permirkusius rūbus ir palįsti po šiltu dušu. Tą ir padariau, o ten….. NEBUVO šilto vandens…
Daug 🤬🤬🤬, nes pasirodo, ta miela jauna porelė, kuri daug daug draugiškai plepėjo PAMIRŠO įjungti boilerį… Mes buvome VIENINTELIAI svečiai jų prižiūrimuose svečių namuose…. O jie PAMIRŠO įjungti boiler????!!!! Jo… jaunimas blyn.
Juos nuo baisingo review išgelbėjo rekomenduotas ir paslaugiai, iš anksto, užsakytas restoranėlis El Meson de Clemente. Mes TAIP SKANIAI pavalgėme ir TOKĮ NUOSTABŲ Lanzarotės vyninės, Rubicon‘ (žinau, žiaurus sutapimas) vyną sugurkšnojome, kad parėjus atgal į šildytuvu prišildytą butelį (800 metrų aukštyje naktys – labai šaltos, o vėjas košia kiaurai), kur jau bėgo šiltas vanduo, viskas atrodė mucho mejor 😊😊

IMG_E4887.jpg
ir nulipom ir užlipom iki pat viršaus

DIENA 3
Etapa 7 – Camino Natural Costas de La Gomera
ALAJERO – PLAYA SANTIAGO 10,5 km
Deja, nepavyko mums su jaunimėliu (ji iš Ekvadoro, jis iš Olandijos) išgerti kartu mėtų arbatos, nors jie primygtinai siūlė, tačiau mes, pasimokę iš savo vakarykštės klaidos, nutarėme ne visai pasitikėti Camino Natural Costas de La Gomera aprašymais. Geriau pasidžiaugti sutaupytu laiku JAU NUĖJUS paskutinę atkarpą, nei drebėti, kad pavėluosime į keltą iš San Sebastian į Tenerifę, nes ryte nepasiskubinom. O ir gerai padarėme, nes ir šiame, ypač paprastame etape, taip pat neapsiėjome be NUOTYKIŲ.
Pradžioje kelias vedė per labai gražų Alajero į dar gražesnį ir mažesnį Targa kaimelį.

Tagra La Gomera.jpg
Gražutis Targa kaimelis

Tuomet driekėsi toliau, tik reikėjo žiūrėti ženklus ar bent jau atidžiau permesti akimis informaciją, kurią sąžiningai atsispausdinę tempėmės kuprinėje. Aprašyme įkyriai kartojama, kad visą laiką ŠVELNIAI leisimės, būtent to su +/- abejone ir tikėjomės, bet kai vietoje leidimosi pradėjome kilti, netgi kopti viršun, taip stačiai, kad lazdos pradėjo trukdyti, SUSTOJOME.
Mus ropomis pasivijo vokiečių pora ir apšvietė, jog jie ieško olų su piešiniais, o tai mums sukėlė teisėtą NERIMĄ. Mes – NE SAVO KELYJE. Abu nenoriai nužvelgėme apačioje plytintį tarpeklį, labai gilų, į kurį labai stačiai reikėtų leistis… Jonas lazda parodo – va ten mum ir reikia, TEN mūsų kelias….
Po vakar ne visai teisingos informacijos apie ‚gentle ascent‘ su siaubu suvokiu, kad ‚gentle descent‘ , matyt, irgi NĖRA ‚gentle at all‘
Einam, t.y. lipam, koja už kojos, atsargiai, labai atsargiai, nes traumuota koja maudžia, nes kojai nėra gerai, bet eiti reikia… Nusileidžiam, net vandens randam, gražu, siaura, takas nelabai aiškus, kol galiausiai jis virsta visai ne taku. Rieduliai užstoja praėjimą, tenka lipti per juos, kol belipant, man nuo galvos nukrenta ‚kibiras‘ ir aš stabdau arklius – ‚VISKAS, trauk aprašymą‘, sakau, o pati jau užuodžiu kažką labai labai NE TAIP.

IMG_4906.jpg
WRONG WAY _ GO BACK, jei įžiūrėtumėte palmių viršūnes dešinėje apačioje, ten giliai yra tarpeklis kur mes ir nu-si-dan-gi-nome…

Ech… tuos XXX🤬XXX žodžius tikrai ne veltui išgalvojo, NEGALI žmogus konservuoti savyje emocijų, REIKIA jas išleisti į orą KAŽKOKIU pavidalu. Aš nedvejojau. Ir nuo tos sekundės pirma ėjau aš…. Jonas sakė matęs mūsų tako ženklą pakeliui į tarpeklį iš kurio teko kabarotis tuo pačiu ‚mūsų‘ taku atgal. Ir kai tą ženklą parodė, supratau, kad mano mieliausiam galima diagnozuoti perkaitimą – vietoje raudona-balta pažymėto kelio, mes nuėjome (nulipome tiksliau) geltona-balta pažymėtu tarpekliu…
Bet viskas LOGIŠKA, kai tik rytas – taip žemyn tarpekliu.
IMG_20190416_1834099.jpgVisa tai DABAR kelia juoką, juolab, kad teisingas kelias, kai į jį sugrįžome, iki Playa Santiago buvo tikrai labai ‚gently descending‘ visus tuos 1000 metrų žemyn išbarstytus per 10 km. Bet kai kabarojomės viršun, iš didelį šulinį primenančio tarpeklio, į kurį mums iš viso nereikėjo lįsti, juokinga nebuvo, nes koja įsiskaudėjo ir teko kentėti visą kelią iki pakrantės. Bet kai ją pasiekėme, TEN, buvo galima išsimaudyti ir atgaivinti savo įkaitusius kūnus ir palengvėjusias galvas.

happyness.jpg
Om

Playa Santiago – labai gražus miestukas, su tokiu žaviu lėktuvų pakilimo/nusileidimo taku virš prarajos, lyg tai būtų žaislinis oro uostas žaislinėje saloje. Gaila, krantinė jau koks pusmetis remontuojama, bet argi tai trukdo džiaugtis gyvenimu?! O TĄ dieną – labai juo džiaugėmės, žinojau, kad atsikėlus sekantį rytą nebereikės leistis į tarpeklį, TAČIAU pailsėjusi dieną, kitą, vėl EIČIAU ir EIČIAU, ir EIČIAU, kad tik kojos neštų ir Jonas kreivai skaitytų mūsų kelio ženklus 😉
Teide La Gomera hike.jpgLa Gomerą mylėsime ir ilgėsimės, nes emocijos, kurias patyrėme eidami YRA nepakartojamos, o prakaito ašaros – nėra karčios. Mes netgi spėjome mažu katamaranu (vietoje planuoto guagua ar taxi) iš Playa Santiago perplaukti į San Sebastianą, kur sėdome į didelį Fred Olsen‘ą, o šis parplukdė nusiplūkusius ir LABAI LAIMINGUS mus pas mergaites į Tenerifę ❤❤

 

Buen Viento, amigos!

Čia rasite visus Camino Natural Costas de La Gomera etapus, aprašymus ir techninę info:
https://www.mapa.gob.es/es/desarrollo-rural/temas/caminos-naturales/caminos-naturales/sector-canario/costas_gomera/default.aspx

Atsakomybė ir Vynas 🍷 #cia #neveikia #Veryga

Šiandien valgiau tobulą papają, na, tokią pats pats tas, nei persirpus, nei ne-da-sirpus. Bet jei rimtai, man jos smarkiai atsibodo, tos papajos. Nusipirkau, nes suprantu, kad tuoj baigsis, kai paliksiu salą – nebebus tobulų papajų, anei kalno nupjauta viršūne dešinėje, nei vandenyno KAS DIENĄ. Pamenu, kaip Lietuvoje, savo kieme apsikabinusi berželius verkiau, nes sunku palikti juos ir paleisti, o dabar apsikabinu papajos medį finkoje (tiesa ji tik žydi, vaisių neduoda, bet jau žiedų kvapas….) ir taip pat susigraudinu. Taip sava ir miela man viskas patapo per dvejus metus. Bet likti čia visam, – NENORIU, aš, matyt, niekur nenoriu VISAM likti. Jonas kalba apie Lotynų Ameriką, aš pritariu, apie Aziją, aš dar labiau UŽ. Pritariu bemaž visuomet, kai kalba eina apie keliones ir kraustymasi, bent jau kol neateina laikas tuo praktiškai užsiimti… štai tada einu apsikabinti papajų, berželių ar eukaliptų. Dar prie pušų labai mėgau kabinėtis Lietuvoje. Bet tai jau praeitis.

IMG_4287.jpg
LAIKINAI įsikūrėme

Šį kartą mes būsim in transit kurį laiką, o tada jau turėsime NUSĖSTI (bent jau taip sau teigiame ir mergaites raminame), KURIAM laikui labai toli nuo Kanarų, betgi vėl SALOJE. Nuo savęs nepabėgsi, o ir nereikia gaišti laiko. Ką aš be savęs daryčiau, man gera su savimi, gal ne visai visuomet, bet kas dieną vis geriau 😜
56823251_1950687475037389_4140018946273181696_n.jpgYpatingai GERAI pasidaro, kai prie manęs dar draugai prisijungia ir visi traukiam į užtarnautą pasibuvimą BE VAIKŲ. No kids allowed gal ir šokiruoja jautresnės natūros asmenis, bet mes su Jonu dabar jau visiškai suprantame ir tuos viešbučius, ir restoranus, kur galima užsukti TIK be vaikų. To, karts nuo karto, linkiu jums visiems –> pabūti SAVANAUDIŠKIEMS 😉 Jėga, man – labai patiko.
Noche de Tapas y Vino – Playa San Juan vaikų buvo, bet labai nedaug, o be to, jie buvo ne mūsų, todėl mūsų ketvertas turėjo laisvas rankas, kojas ir burnas DE-GUS-TUO-TI visus tuos vynus ir užkandas, šypsotis, linguoti ir vėl degustuoti, be jokio kaltės ar atsakomybės jausmo. Žiauriai gerai.

IMG_4613.jpg

Veryga -not allowed!!!

Paulius vis kartojo, kaip jam patinka TOKS šventės formatas (čia jis ne vien apie vaikus, nors… :D) – atėjęs gauni taurę ir nusiperki bilietėlių po 1 eu tiek kiek pageidauji. Tada keliauji prie baltose palapinėse įsikūrusių skirtingų vietinių bodeg‘ų*, ir tavo taurė DOSNIAI pripildoma vynu, kurio norėtum paragauti (kaina = 1 bilietėlis, užkandėlės = 2 bilietėliai). Mes netgi dalinomės įpilta taure, nes oi greit prisidegustavę būtume, o apeiti norėjosi visą palapinaičių ratą. TĄ IR PADARĖME.
IMG_4600.jpgPlazos viršuje – scena ir gyva muzika, na, vietiniai prūsaičiai, betgi liaudis linksma ir laiminga, dauguma – ispanakalbių, reta – turistų, ir nei vieno pliku pūzu… ir ne dėl to, kad vėsu…
Vyno naktis San Juan‘e nutinka kovo mėnesį, reikia sekti žinias ir žvaigždes, šiemet tai buvo pavasario 30 diena. LABAI nusisekęs renginys, mes ir praeitais metais jį lankėme ir šiemet nenusivylėme, mums tai labiau prie širdies nei karnavalas (skonio reikalas). Ir dar, žinote, nesimatė NEI VIENO smarkiai padauginusio… o mes išėjome jau po 1 val nakties.

IMG_4631.jpg
Bodegas Raveron – mūsų viena mylimiausių 😉

Tiesa, nustebino tai, kad pas daugumą palapinaičių vynas, skirtas pardavimui ir degustacijoms, baigėsi kiek po vidurnakčio… O šeimininkai patenkinti skaičiavo surinktus bilietėlius ir vyniojosi daiktus. Mes, verslūs lietuviai, akis išpūtėme, KAIP TAI, negi neturi papildymo kažkur karučiuose, mašinose ar dviračiuose, juk dar TIEK norinčių?!? O jiem DZIN, jie savo statinaites išpardavė ir feliz**
Paskutinį Afrutado ragaudami susimąstėme, kaip smarkiai mes ir kanariečiai skiriamės: mums atrodo, kad proga nepasinaudoti – kiek kvailoka, jiems atrodo, kad viskas tranquilo manana*** ir ieškok tu čia žmogus tiesos. Reikia pasakyti, kad TIEK vyno suragavus, tiesa nebeatrodo tokia vienalypė ✌
Vienintelis dalykas, kurio man labai trūko, – tai VANDUO 😅😅😅, nes įsigyti galėjai  TIK VYNO. O štai man – BŪTINA gomurį pra-va-ly-ti, nes ‚degustuoti‘ trukdo, su laipsniais tas vynas visgi….
O juokingiausia buvo kai mes namo susiruošėme. Taxi, kurios aikštelėje mes laukėme, – nepasirodė, nestojo taxi ir ant kelio rankom makaluojant, o ir miestelyje užtiktas vienintelis automobilis nenorėjo kur nors važiuoti (nes tuo tarpu vairuotojas burkavo su mergina persisvėręs per langą ). Palaukėme mes, parymojome dėžę įsigyto vyno apsikabinę ir paskambinome Laimonui, kad gelbėtų mūsų nuvargusius kūnus. Va tuomet, tolstant San Juan’o žiburėliams ir atsakomybės jausmas grįžo….

DCHZ9483.JPG
Atsakomybės… 😘😘

Paskutinius mėnesius saloje norisi tiek daug nuveikti, nes gi anksčiau atrodė, kad turime BE GALO daug laiko. Čia ir su VISU gyvenimu taip… Gal ir gerai kad mes taip daug judame, turime gilesnį pajautimą, kad VISKAS KAŽKADA BAIGIASI, kaip ir puiki vyno
naktis San Juan‘e

ypatingas ačiū už no kids vakarą- Zitai ir Laimonui 😍

bodegas* (isp.) – vyninės
feliz** (isp.) -laimingas/a
tranquilo manana*** (isp.) – ramiai rytoj

 

Kai ateina naktis – žygis į TEIDĘ ⛰

Vis dėlto naktis yra skirta miegui. Tą klaidą, kai tikėjau, kad MIEGAS tik atima laiką, kurį galėčiau panaudoti TIEKAI dalykų nuveikti, jau palikau jaunystėje ir už ją susimokėjau. Studentavimo metais už tokį nusišnekėjimą buvau apdovanota siaubinga nemiga, kuri kartais mane dar aplanko. Todėl sakau jums labai tvirtai – NAKTIS yra SKIRTA MIEGUI ir tuo metu mes taip pat gyvename, ir veikiame, ir išgyvename. Lova ir pagalvė yra šventas reikalas ir te niekas to gėrio iš jūsų neatima 😉

IMG_7847.jpg
O kuo pavirstate užmigę telieka paslaptyje…

Na o jei jau reikia atsisakyti naktinio gyvenimo sapnuose, turi būti LABAI teisinga priežastis. Štai viena tokia pasitaikė mano kelyje ir aš, nors ir nenorom, atsiplėšiau nuo pagalvės šiek tiek po pirmos valandos nakties… SUSIGRŪDAU į save bananą ir įspėjau Joną, kad iki susitikimo vietos kalnuose jam teks vairuoti BE šturmano. Bet jis šiaip įpratęs, deja, bet yra užfiksuota, kaip medaus mėnesio kelionėje į Italiją, į kurią mes išsiruošėme su smarkiai padėvėta mašina vadinama peliuku, aš miegu išsižiojusi su žemėlapiu ant kelių… Ir man NEGĖDA. Po tiekos metų, galiu prisipažinti, kad turiu begalę trūkumų (all my perfect imperfections…), nors tą video geriau sunaikinsiu…
Taigi, Jonas atvairavo į susitikimo vietą Teidės papėdėje, kur jau švietė keletas mašinų žibintų. Tamsu  ir tikrai šalta (apie 0 laipsnių, kai tuo tarpu pakrantėje apie +20). Dar bevažiuojant kelis kartus persirengiau, nes pradžioje man buvo sunku apsiprasti su penkių sluoksnių mintimi, o ir rūbai mūsų visi yra KAŽKUR. Kaip ir namai.

img_2867.jpg
Kelias irgi yra namai 😉

Iš mašinos visgi išlipu, nors beveik nei vieno žygeivio negaliu atpažinti, žibintuvėliai ant galvų dar labiau ‘balamūtina’, todėl išsijungiu ir einu už krūmų, kurių ten bemaž nėra. O tada galiausiai visi susirenka, viso – šešiolika galvų nusiteikusių užkopti į ugnikalnį Teidę (3718m) sutikti saulėtekio IR paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (kovo 11-ąją) išskleidžiant viršūnėje mūsų trispalvę. Taigi, visi žygeiviai – lietuviai ir nuo to, turiu pasakyti, man buvo smagu ir sava.

Pauliaus_1.jpg
Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Pajudam keliomis eilėmis, nes kelias pradžioje platus su mažai riedulių (tamsoje primena rupią druską) ir nesudėtinga įkalne. Tačiau grupė rauna kaip reikalas ir man, nei iš šio, nei iš to, pradeda smarkiai diegti dešinį klubą. Na taip varo, kad sukandus dantis galvoju, “velniai rautų, kas čia dabar, dar tik pradėjome, o aš vos spėju…” Situacija labai dramatiška, bet negi šauksi, kad chebra palaukite, einu per skausmą, kol neiškentus klausiu ar galim kiek lėčiau. Pasirodo galim ir pasirodo reikia sakyti, kad ir kaip ‘lūzeriškai’ galvoji, kad atrodysi…. Tas klubas, manau, žiauriai norėjo miego ir aš jo nekaltinu, o kai pradėjome kopti stačiau ir reikėjo daugiau pastangų kilnojant kojas, skausmas dingo ?*!… bet ir toliau stodavome, nes reikėdavo ko nors palaukti ar pradėdavo kiek per smarkiai kalti širdis.

Rutos.jpg
Pakeliui (foto ačiū ❤ Rūtai Avulytei-Jelagei)

Turiu pasakyti, kad kopti su didele grupe yra kitaip nei savarankiškai: turi palaukti, turi atsižvelgti, turi prisitaikyti. Žinoma, kad buvo daug greitesnių tarp mūsų, ir jiems rūpėjo kilti greičiau, bet kas man LABAI patiko, tai grupės vado Martyno Mikelėno nusiteikimas, kad viršūnę turime pasiekti KARTU. Nes šios kelionės tikslas nebuvo tik saulėtekis, esminis reikalas buvo TRISPALVĖ ir tas vienijantis jausmas, kuris nori nenori apima, nes mes visi – lietuviai, iš tos pačios bandos, taigi viens kitam savesni už chicharreros*.

55559430_574105563100199_2713863454929715200_n
Mūsiškių grupelė

Ko man trūko, tai SUSTOJIMŲ skirtų ne tik privalomai gurkštelėti vandens, kuris nešamas išorinėse kuprinės kišenėse ŽIAURIAI sušalo… bet ramiam pasižvalgymui į dangų, kur žvaigždės ir gyvybė, TEN – labai labai toli. Mes skubėjome, o norėjosi paprašyti visų išsijungti žibintuvėlius ir tyliai paspoksoti viršun, bet pati žinojau, kad tikslas kiek kitoks, todėl stengiausi priderinti ir nestabdyti. Iš tiesų, esant tokiai dideliai grupei, reikėjo išeiti dar anksčiau, kas pradžioje atrodė visai nereikalinga.

Pauliaus_2.jpg
Awwww… Žygio pradžia (foto ačiū ❤ Pauliui Kavaliauskui)

Kai šešiolikos jonvabalių vora zigzagais pasiekė 3260 metrų aukštį sužibo šilta šviesa iš Refugio de Altavista del Teide namelio. Ten galima nakvoti iš anksto rezervavus vietas, užkopti iš vakaro ir tada žiūrėti į žvaigždes kiek širdis geidžia, o paryčiais kopti aukštyn saulės pasitikti. Buvom tikri, kad visi keliautojai jau bus palikę šiltas lovas, kuriose, beje, nelabai kaip ilsisi dėl išretėjusio oro, todėl garsiai suvirtom į prieškambarį. Tualetas šilumoje, ech…kiek nedaug reikia. Ir tikrai, antrosios Trispalvės žygio grupės penketo lietuvaičių, kurie nakvojo namuke, neberadome. Jie vėliau ir pasidalino, kad miegas tokiame aukštyje nėra paprastas, nors vilku kauk.

img_4512-1.jpg
Remis – refugio ‘miegujusios’ grupelės vadas visame gražume

Po penkiolikos minučių Martyno paliepti susivyniojome termosus ir atgal į trasą . Tiesa, žygio metu visai nesinorėjo valgyti, netgi snicker‘io, kurį Jonas prasnikerino į kuprinę. Čia ne tik naktis, bet aukštis diktavo sąlygas, bet už tai grįžusi namuose atsigriebiau ir cukraus, ir šilto sultinio 😀

IMG_4504.jpg
Viens, du, išsirikiuot, – žygio vadas Martynas

Toliau keliavome statesniu šlaitu, kojų keliai dirbo ir lazdos man buvo labai į temą (turint galvoje, kad planavau jų neimti, tai labai džiaugiausi, nes dalį krūvio perkėliau ant rankų), Jonas nesiskundė, nors lipo be lazdų (antras palikome namie, nes nebuvome tikri ar jų reikės), tačiau lipant žemyn iki keltuvo žiauriai jautė kelius ir vakare netgi teko mažinti įprastą Marso prasibindzenimo trajektoriją, nes Jono kojos davė apie save žinoti. O aš, po to keisto incidento su klubo skausmu, tolesnėje kelionėje nejutau didelio diskomforto. Deguonies trūkumas pasireiškė lengvu galvos svaigimu, bet neryškiu, todėl nesiskaito. Labai džiaugiausi naujais žygio batais, kuriuos be galo nenoriai įsigijau Decathlon‘e (mes kaip įmanoma mažiname daiktų kiekį prieš išvykimą) – jokių pūslių ar nutrynimų!

1.jpg
Čia yra Teidė, ir mes užsiropštėme ant pačio viršaus! (foto iš interneto)

Taigi, dar nepasiekus keltuvo pasirodė pirmieji saulėtekio požymiai (kas nežino – Teidės viršų (ne viršūnę) – 3555 m galima pasiekti su keltuvu, o iki kraterio dar 160 m, kuriuos kopsite apie 40 minučių ir tam reikės iš anksto įsigyti leidimą, naktiniam paukščiams tai negalioja). Visi supratome, kad nespėsime stebėti ryto stebuklo nuo Teidės viršūnės, bet vistiek skubėjome. Ir truputį GAILA, nes norėjosi ramiai TAI pamatyti. Vis gręžiojomės spausdami foto mygtuką ir vėl kopėm, lyg tikėdamiesi dar kažkur suspėti.
Kaip žmogiška, ar ne?

IMG_4495.jpg
Akimirka

Nusiėmiau žibintuvėlį ir apžvelgiau pasaulį po savo kojom. Neverkiau, bet buvo labai gražu, žinot, tas žodis DIDINGA čia labai tinka. Ir aš žinau, kodėl žmonės eina į kalnus ir žinau kodėl pati mėgstu žygius ir keliones. Nes tada atsiveria kita dimensija, o ta ana, kažkur ten, kur buvo vakar, taip susitraukia, kad ir be deguonies trūkumo svaigsta galva, taip maloniai, kad sunku to išsižadėti.

Ant Teides_MM.jpg
Va… (foto ačiū ❤ Martynui Mikelėnui)

O sieros junginiai krateryje ir šalia jo – smirda, nors šilti garai, kurie kyla iš Teidės gelmių šildo ten, kur vėjas skrodžia kiaurai. Teidė yra veikinatis ugnikalnis ir jei neminėjau – trečias aukščiausias pasaulyje. Esu laiminga, kad užkopiau, kad buvau dalis LIETUVIŲ grupės, kuri išskleidė trispalvę (beje, palaimintą lietuvio kunigo atsitiktinai viešinčio saloje) ant aukščiausios Ispanijos viršūnės, kad esu LAISVA būti ir keliauti kur tik veda mane širdis ir Jonas 😀

Trispalves zygis i Teide_MM.jpg
Mes – jėga! Ačiū visiems ir Marčiui 😉

Tai štai, pasidalinau su jumis savo kelione į Teidę ir turiu pasakyti, kad dabar, kai iš apačios žiūriu į jos viršūnę, jaučiu artimą ryšį, visai kitaip, nei pirmą kartą, kai pergrūstu keltuvu užkilome ir aš pasiekiau viršų b-e f-a-z-i-ų. Aišku tai irgi patyrimas, – OP ir atsibundi iš tamsos ant betoninių grindų šalia keltuvo, bet jau ant beveik viršaus, TAČIAU daug geriau – ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO, tuomet pati kelionė tampa tikslu.

IMG_4501.jpg
Kadangi pavėlavome, tai šešėlis buvo mažesnis, nei tikėtasi, bet man – PATS gražiausias

chicharreros* – taip vadinasi tikrieji Tenerifiečiai (jie NĖRA kanariečiai…)

P.S. Ačiū organizatoriams! ❤ Casa Lituana en Tenerife (FB@lietuviunamaitenerifeje)

ANTIDEPRESANTAI

Vasaris visai ne už kalnų ir ne ugnikalnių, o man DZIN… nors dar nesenai, tai buvo nelaukiamiausias mėnesis mano metuose. Depresija tiesiog siautėdavo, o aš slėpdavausi tokioje vietelėje už virtuvės salos, kad niekas manęs nerastų, bet…

O štai ateinantis vasaris man šypsosi. Nerimauju tik dėl suplanuotos kelionės į Lietuvą, na bet lietuviškoje žiemoje spinduliuosiu savo Tenerifės įdegį, o prieš jį depresija – bejėgė.

img_3135
net neklauskite, patys matote 👀

KASDIENYBĖ saloje, ech, tokia maloni: Jonas išvykęs ten, kur palikta dalis mano širdies, visi, įskaitant šunį, – išskalbti, į mokyklą išsiųsti, pietūs, pusryčiai, vakarienės – done, tekstai – paruošti, o sekantys jau galvoje, namų šiandiena netvarkysiu, bet ŠTAI – plaukus ir vėl tenka dažyti…?!
Šis niu-an-sas saloje mane nervina, dvi savaitės ir jie (plaukai) pakeičia spalvą prie smilkinių??? Kažkoks nelemtas salos pokštas, ane? Taigi ir vėl einu maišyti henos miltelių. Kas nežino, čia tokie augaliniai dažai ir dažo jie puikiai, tik spalva ne visiems tinka 😜

axrh9900.jpg
Jonas – toli, ten jis atrodo šitaip

Esu DIDELĖ natūralaus pasigražinimo fanė: pradedant galva ir baigiant uodega, o saloje, TAM tinkamų produktų – kiek tik nori: kieme, tarp krūvos nudžiūvusių lapų, auga alavijas, turgelyje – tobuli avokadai (mano mėgstamiausias kremas), bananų plantacijos pasklidusios po visą salą (platus panaudojimas), mangai jau suvartoti skersai išilgai, aliejus ir vynas (būtinas). Aš netgi planavau atidaryti grožio studiją, kurioje naudojami tik natūralūs produktai (čia ankstesniame gyvenime) bet skaičiai nesuėjo, o kai skaičiai nesueina, pas Joną tartis geriau net neiti. Tai va, liko man pačiai tuose natūraliuose stebukluose nardyti. Nėr blogai. Labai skatinu ir jus 😉

IMG_3721.jpg
Dumplainių sezonas – nepaprastai mėgstu, antri pro mangų mano sąraše

Bet, mano KASDIENYBĖ saloje neatrodytų TOKIA pilna įspūdžių ir emocijų, jei ne Charlis arba Carlos Velazquez, kaip jis save kituose kanaluose pristato (čia, saloje, matote, galima kad ir penkis vardus turėti, kaip ir adresą savo susigalvoti ir tuo adresu gauti laiškus, bei siuntas).
TAIP, tai TAS PATS paplūdimio tinklinio treneris ir NE aš dar jo nemečiau. Žinau, sunku patikėti, ypač tiem kas matėt mane šluostantis krokodilo ašaras ir pilnat negirdėtus keiksmus Charlio adresu, bet va, turiu tą bėdą, – pasiduoti man sunku. Nepatariu TAIP užsikabliuoti, net jei šnekta eina apie sportą, bet visi gi turime savų silpnybių…

ddvh0352.jpg
Kita silpnybė…

Šiandien Charlis ŠVIETĖ lyg antra Tenerifės saulė ir besitreniruojanti grupelė spėliojo KAS GI nutiko, kad žodis mierda* per treniruotę tebuvo ištartas vos keletą kartų (ir tai su lengva šypsena)? KURI simpatija pagaliau Charliui atrašė į whatsApp žinutę?… Gal tinklinis ir yra mūsų trenerio TRUE LOVE, betgi labiau apčiuopiamų simpatijų šilumos prie to tauraus jausmo vistiek norisi. O kai telefonas tyli ir simpatijos nerašo, nėr kur dingti – tenka treneriui rėkti garsiai ir dar garsiau, kad ir ant tų, kurie užsispyrusiai lenda su savo mėgėjiškom pretenzijom į jo TOBULĄ paplūdimio tinklą.

IMG_3797.jpg
Silpnybė Nr. 3

Paskutinės treniruotės metu ne kartą stingau nuo rūstaus žvilgsnio, o ausys ilgiau nei būtina šifravo “mejor“** arba “good reception, Viktorija“***  BET prie pagyrų, žinokite, pas Charly priprasti nereikia – jos ITIN retos. O tuomet atėjo nematytas vyriškis ir pasiglėbesčiavęs su treneriu paaiškino, kad jis pas Charlį jau trečią sezoną ateina treniruotis, tik štai dažnai jam NERVAI NEIŠLAIKO…. MAN taaaaaaaip palengvėjo – aš tą norvegą supratau iki mėnulio ir atgal.
Štai ką su žmogumi saloje daro Charlis ir jei jūs mėgstate IŠBANDYMUS arba tiesiog norite pasitikrinti savo emocinį stabilumą – treniruotė pas Charlį yra TAI KO JŪS IEŠKOTE.

DARE TO COME and DARE TO STAY!

Beach volley.jpg
Aišku, kad čia mes su Neringa 😉 …. iš Pinterest

O jei, IŠDRĮSITE ateiti pas šitą tinklinio Tarzaną, kuris ŽIAURIAI (labai tikslus žodis) myli tinklinį, bet turi lygiai nulį EI, ant Playa las Vistas smėlio, sutiksite super fainą: norvegų, vokiečių, ispanų, rusų, austrų, lenkų, ukrainiečių, italų ir, žinoma, lietuvių draugiją. Visi kaip vienas (jauni ar seni) tylės lyg kariuomenėje, kai Charlio lazeris degins skyles ant NE TAIP dirbančio žaidėjo kūno, tačiau kai tokiem naujokam, kaip aš pasiseks įkalti KIETĄ tašką, pakils audringa palaikymo banga 🙃 Tomis akimirkomis, draugiškas pliaukštelėjimas delnais, reiškia DAUGIAU nei kraujo ryšį…
Aš rimtai išprotėjau…#love #volleyplaya. Pasirodo, TAI – užkrečiama ❣

*mierda (isp.) – š….

**mejor (isp.) – geriau

***good reception (angl.) – geras (kamuolio) priėmimas

 

 

Šventės, atostogos ir kiti nutikimai

Žinote, kada supranti jog ATOSTOGOS tikrai pavyko? Kai išeini vakare pasivaikščioti su Marsu ir pakeliui supranti, kad šunelis liko namuose… galvoje nuostabi tuštuma.
IMG_3564.JPGTaip nutiko mums pasimaudžius Tirolijos sniegynuose, kur valdo kiauliena ir sauerkraut su kniedlikais (čia tokie duonos atliekų kukuliai, gal jie ir ne kniedlikai, bet … na visgi kniedlikai, kitaip nepavadinsi).

IMG_3596.JPG
Stebėkite lėles – PRIEŠ ir PO , kabo virš įėjimo, kad viskas aišku būtų visom kalbom šnekantiems baro lankytojams 

Ir štai po dozės slidžių, tvarkingų ir šaltų germanakalbių, pirtelės nuotykių su nuogaliais ir nuostabių fejerverkų mes pasiruošę keliauti namo į salą 😊 Du lagaminėliai – visiškai tušti, nes į juos sugrūsime šiltus rūbus, kai pasieksime oro uostą (Jono žieminiai batai netilpo anyway, tam šalto oro šedevrui reikia atskiro lagamino…)

img_3644
Tuo tarpu Tenerifėje… Rūta,  dabar KASDIENĄ matau priekaištą Marso akyse… Ir dar jį iš rankų maitinot…

Per sniegadribį, kasantis su mašina 4,5 valandos 230 km iki oro uosto …. aš prisižadėjau nebesiskųsti Tenerifės kamščiais. Pakeliui ir ant kelio pilna stovinčių auto, kurių vairuotojai desperatiškai skaito instrukcijas ir mauna grandines ant žieminių padangų. Mes kažkaip praslystam (ta tikra prasme) iki greitkelio.
Dairantis pro langą negali, žmogus, nepastebėti užrašų AUSFAHRT ir negali uždrausti smegenims lingvistinių žaidimų žaisti. Žodžiu, kai tik pageidaujate palikti greitkelį, darote AUS-FA(h)RT*. Ir čia dar ne viskas. Visi aplinkui įskaitant automatinius vartelius prie kiekvieno slidinėjimo keltuvo nuoširdžiai linki Gute Fahrt. Aš vis sekundei stabteliu pasitikslinti, bet geriau pagalvojus, kai prisivalgai tų kniedlikų su „pūdytais“ kopūstais (čia mano draugė australė taip įvardijo saurkraut…) Gute Fahrt yra tiesmukas, bet teisingas palinkėjimas. Ką jau čia, galima ir dar tiesiau: Fart away, amigos!

ueyv1376
Po Apres ski … Fotografija, kaip sakė Silva – vaizdinis pasakojimas. 

Marija, traukdama sūrį benzino kolonėlės parduotuvėje, pastebi, kad šaldytuve  yra šilčiau nei lauke (ne, šaldytuvas nesugedęs), man tenka sutikti, kad jau atpratome nuo šaltuko, kuris pirmas kelias dienas kaip ir smagus, gaivus, tačiau tos šuntančios kojos ir sluoksniai rūbų… “Ogres are like onions, they have layers” sako Šrekas… Na, savaitę – ok. 

cnbr2619.jpg
Ir žinote KĄ mes pirmą dieną nuveikėme grįžę į Tenerifę?  Aplankėme schnitzel free zoną  TAJAU… ❤ sorry už foto kokybę, bet žiauriai skubėjau, nes kaip puolė visi…

Tiesa, dabar apie reikalus –
O KĄ JUMS PADOVANOJO KALĖDŲ SENELIS?
Man šitą ⤵

IMG_3485.JPG
Oi, tik nereikia, VISI turime vietų ties kuriomis reikėtų labiau padirbėti…

Taigi va. TA dovana mane privertė pasinerti į eksperimentą. Mes su Jonu gruodžio mėnesį nevartojame alkoholio, nei alaus, nei vyno, ar tai dar kažko. Tikslas – nevartoti, susilaikyti ir šiaip mum patinka tas sado-mazo jausmas… Tuo pačiu, galvoju, kūno formos ten ir pan.
Tada, per Kalėdas išvynioju aš DOVANĄ ir susimąstau, pala pala, Kalėdų Seneli, aš juk va, nei alaus, nei vynelio visą mėnesį, o tu man šitaip?!?
IMG_3472.JPGPasidomiu daugiau, ogi sakoma – rutuliuokite ratuką 12 x 15 kartų pirmyn atgal?!?
WHAT?!?
Galvoju, gal tas vienetas ne ten kažkuriame skaičiuje pažymėtas?!?
Rutuliuoti reikia šitaip, arba anaip, t.y. sukeitus ratukus, kad sunkiau būtų…

img_3487.jpg
Vyrukas toks nieko, matyt, ilgai jau rutuliuoja…

Pradėjau nuo 4×12 ir dabar kas dieną auginu tą pirmą skaičių. Na, Kalėdų Seneli
… … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … …
Sausį išlaikytas alus ir vynas nebekenčia spintelėje, o ratukas DIRBA (netgi keliavo į Tiroliją vardan eksperimento validumo). Po mėnesio pranešiu rezultatus:
Ar gruodis BE alaus ar sausis SU + ratukas laimi. Statymus priimu iki sausio pabaigos. Gal pasirodys, kad aludariai nemeluoja sakydami, jog „pilvą augina ne alus, o užkandėlės prie alaus“?!?

img_3094
Las Americas true essence

O saloje šviečia saulė, rutina sklandžiai sukasi ir vairuoju jau vis dažniau autopilotu, nors mašinas tenka keisti dažniau nei norėtųsi (nuomos subtilybės). Radijas skelbia: es el ocho en el paraiso…** , ką čia bepridursi. Paraiso indeed.

 

*AUS (vok.) – iš + FART (angl.)- persti = išpersti

AUSFAHRT (vok.) – išvažiavimas

**es el ocho en el paraiso… (isp.) –  dabar yra aštuonios valandos rojuje…

 

 

no-stress KALĖDOS 🌴

Ko saloje nesijaučia, tai prieš-kalėdinės įtampos. Mokyklos spektaklis (muzikinis) Oliveris Twist‘as jau pažiūrėtas ir turiu pasakyti – tai buvo nerealiausias projektas, kuriame vaidino mano vaikai (lenkiu galvą prieš teatro vadovę, kuri 120 paruošiamukų pavertė nuostabiais aktoriais ir daininikais – visiškas Kalėdų stebuklas).

IMG_3256_1
MarijaMr. Brownlow vaidmenyje

Dar liko choro pasirodymas IR Lietuvių Bendruomenės Kalėdos, kurių visi laukiame.  BEJE, man skambino Kalėdų Senelis ir pranešė, kad šiemet dovanos bus siurprizai, taigi NEREIKIA laiškuose svajonių vardinti 😊, o TAI ypatingai palengvino gyvenimą (ne tai kad aš planavau n svajonių prirašyti, BET, jūs gi suprantat, Kalėdų Seneliui, kuris taip pat yra Snieguolė, Dantukų Fėja, Pusis ir Šmusis (ilga istorija), Nykštukas, Šrekas ir Drakonas, priklausomai nuo dienos ir mergaičių elgesio, bus GEROKAI paprasčiau dovanas ruošti). Be to, šiemet ausyse įkyriai neskamba jingle bells, saulė šviečia ryškiai ir stabiliai, finka minimaliai papuošta ir net sveikinimai išsiųsti.
Labai labai man tinka tokios Kalėdos – RAMIOS ir GIEDROS.

IMG_3180
Siurprizas Jonui jau numegztas… na, nereikėjo prisidirbti… mi amore…

Žinoma, metus apibendrinančios mintys aplanko. Jums taip būna? Mums tai LABAI būna, ypač metų pabaigoje, kai suvokiame, kad daugiau į tuos metus nebūtume pajėgę sukimšti, kai sausainių gaminimas įsisiautėja ir aš imu kočėlą į rankas dėl teisingų priežasčių, kai laukiam atostogų, nes vėl kažkur keliausime.
Šį kartą Naujieji Metai bus ant slidžių vėl toje pačioje Austrijoje, Fiss miestelyje, nes mes nusprendėme, kad norisi grįžti TEN kur viskas aišku: ta pati slidinėjimo mokyklėlė, puikios trasos, aiškūs taškai KUR ant kalno stabtelėti ja-ger-meis-te-r‘io (šitą reikalą ragauju tik ten, nes tik ten man jis tinka), ir šiaip – JOKIO diskomforto.

IMG_3213
“Atbėgo briedžiukas iš miško iš miško…“ – dainelė, kurią kas metus traukdavome per Kalėdas tėvų namuose, TO labai pasiilgau ❤

Rašau dabar ir suvokiu, kad šioje vietoje einu prieš savo pačios srovę, prieš BANDYMĄ naujų dalykų ir naujų vietų, nes aš nenoriu išlįsti iš savo komforto zonos… O kaip tik neseniai klausiausi žiauriai pamėgto podcast‘o Ted Radio Hour apie komforto zoną ir kaip BŪTINA ją karts nuo karto palikti. Klausiau ir su viskuo sutikau:
– kad reikia eiti namo iš darbo skirtingu keliu, nes taip galima sutikti savo gyvenimo partnerį arba dar KĄ NORS įdomaus,
– reikia bandyti naujus dalykus, net jei tave paralyžuoja baimė (pvz. glostyti vorus), nes tokia patirtis gali padėti tos baimės atsikratyti (ne, nu nežinau ar šitam pritariu…),
– reikia mokytis naujų kalbų, nes tai atvers naują pasaulį (pvz. knygų originalo kalba arba Borjos*),
– reikia svajoti BIG, nes tik tuomet įmanoma pasiekti žvaigždes (na čia metafora, nors nebūtinai).

comfort-zone-1
yeah yeah… (foto iš interneto)

Tačiau, kad ir kaip man visa tai artimai skambėtų, VISTIEK slidinėti važiuosime į daug kartų lankytą Fiss.
KODĖL?
Paklausiau savęs susimąsčius ir pati sau greitai atsakiau:
“Ogi TODĖL, mieloji aš, kad ir taip kasdieną išstumi save iš savo komforto zonos, mažesniuose ar didesniuose dalykuose, išstumi save ir stumi vaikus. Jonas TEN būna daugiau nei dažnai ir štai DĖL TO norite naujus metus sutikti Fiss‘e, kur bus DAUG komforto ir mažai naujovių 😀 Argi nenuostabu?!“

KALĖDOS BE ĮTAMPOS ir NAUJI METAI KOMFORTO ZONOJE.

IMG_9060
Va čia tai mintis!… (nuotraukoje – Marso amiga…:*)

TO jums visiems ir linkiu, –
TOKIŲ švenčių, kad kur beatsidurtumėte, būtų tiesiog
GERA, KOMFORTABILU ir JAUKU 🌞

Nelinkiu iššūkių, juos palikime ateinantiems metams, kai apsilankys apvalutė, laiminga ir sėkminga cerdo**, kuri priešingai, nei byloja lietuvių folkloras, NEŠ džiaugsmą, draugystę ir meilę ❤

Va taip tai – visiškai IN the comfort zone…
Canarias
siunčia jums linkėjimus (žiūrėkite su garsu ir nusišypsokite 🙂 veiksmas vyksta kelte Navieras ARMAS pakeliui į La Palmos salą).

*Borja – ispanų greitakalbe varantis mūsų finkos sodininkas

**cerdo (isp.) kiaulė

Halloween’o klausimas

Šį kartą sudeginau picą. Nes rašiau šį tekstą, o kai rašau, mano smegenys atsiriboja, nors tu ką. Kartais situaciją suvaldo Jonas, bet jo dabar nėra. Išskrido į Singapūrą ir atsiuntė tokią žinutę: „žinai, žiūrint iš didžiojo pasaulio, sala (Tenerifė) atrodo  tokia atostoga… O čia visi aplinkui, kažkur bėga su iššūkiu veiduose.“
Likau be pietų.
Bet ne apie keliones. Apie tai, kas man nesusiveda. Halloween‘as.

45567015_303915413777975_4928899589806751744_n.jpg
Mergaitės labai norėjo švęsti.  Ką? Kaip? Warum?

Marija ypatingai  troško persirengti, išsipaišyti, pasigamino ranką su kraujo lašais, o mintyse ir tris galvas buvo išsidrožusi… žodžiu ruošėsi. Aš ignoravau, kaip visada ir ignoruodavau šitą šventę. Tik anksčiau nejutau tokio spaudimo ją švęsti, eina ir praeina. Nestabdžiau vaikų įsijautimo, bet nepajudinau nei pirštelio, na, taip, nusipirkome porą kaukių, Marsiui murcielago* lankelį, dar keletą niekučių – komercija visiška.

Man lapkričio 1-oji yra lapkričio 1-oji. Žvakutės, kapinaitės ir šaltas, draskantis vėjas.

Žinau, kad tada prasideda mano mėnuo, ale kai krenta gražūs lapai…. Tokio nepamenu per visą savo gyvenimą, bet lapkritis gi ne veltui?! KAŽKADA krito, matyt, tie lapai ne spalį ir KAŽKADA lapkritis buvo gražus ruduo. Aš tuo tikiu labai labai šventai. Bet ne apie tai.

45527595_489467018203947_5349210574066548736_n.jpg
Sakau gi, nestabdau…

Halloween‘as šiemet išpuolė La Palmos saloje (apie šitą isla muy muy bonita sekančiame post’e) ir pirmą kartą Jonas pasirašė skaptuoti moliūgus. Tiesa, Lanzarotėje, n metų atgal,  esame arbūzą skaptavę, čia as close as it gets, kalbant apie Halloween‘ą, mūsų šeimoje. Bet štai, vaikai paaugo ir jiem atrodo, kad tas Halloween‘as yra kažkas kas mums turėtų rūpėti?!?

….. …… …… …… …… …… …… Zzzzzzzz Zzzzzzz Zzzzzzzz ….. ….. ….. ….. ….. …..

Man rūpi UŽGAVĖNĖS. Tada mes blynus kepame, o jūs – vaikai, su didžiausiu malonumu, persirengę kaimynus gąsdinate ir saldainių prašote (čia kai Lietuvoje gyvenome, dabar liko blynai). Smagu, o ir idėja labai teisinga. Varom žiemą lauk – viskas aišku. Super, aš ir pati nuoširdžiai per kaimynus eidavau paauglystėje. Branda pas mane neskubėjo, tai aš vaikystės prisiragavau sočiai 😉. Bet štai Halloween‘as?!? KODĖL jį reikia švęsti per, pasak Marijos,  lietuvišką „numirėlių“ dieną? Ir ne, aš nesu už raudas ir R(A)UDENĮ, šaltį ar kiaurai smelkiančią drėgmę, bet graži ta mintis – žvakeles uždegti, sustoti, pagalvoti apie draugus, giminaičius, artimus žmones, kurie jau žino, kas TEN, kitoje pusėje.

45478382_2150249078559894_1864721297792040960_n
Degu žvakeles visuomet, kurioje pasaulio vietoje bebūtume. ok, kad ir prie moliūgų…

O kas yra Halloween‘as? Kodėl jis mums turėtų būti svarbus? MUMS, ne airiams, britams, škotams ar amerikiečiams, kurie įsisavino Holloween‘ą per masinę airių migraciją? Suprantu, kad keltų palikuonims tai yra JŲ šventė, net jei dauguma nežino apie ką jie tuos moliūgus skaptuoja, bet man, štai, niekaip ji nelimpa. Nors ir gražūs tie žibintai (jack-o-lanterns, kurie, iš tiesų, ropėje iš pradžių buvo skobiami), bet TIK TIEK.
Ir kai vaikščiojome jaukiomis Santa Cruz gatvėmis nedidelėje La Palmos saloje, mačiau Marijos nusivylimą, nes be plastmasinių vorų ir prisidažiusių vaikų nebuvo jokios reikšmės, kažkoks chaosas apie nieką…

45333543_2220409628237452_3000747101136093184_n.jpg
NE Halloween’as 😉

Grįžę į Tenerifę susitikome su lietuviais Pyragų dienoje, kurios tikslų ir užsiėmimų miksas: atsivežam savo pyragą – renkam lėšas lietuviškam knygynėliui – vaikai gamina vorus ir skraidančias lėkštes – suaugę bendrauja – žaidžiam petankę pirmą kartą – labai daug šypsomės, nes gera – Marsas pavergia dar kelias širdis ir yra niurkomas kiaurą dieną.

45450025_1184998961845180_3481236066181054464_n
Marsas laiko veltui neleidžia – čia  nauja meilė ❤ Kotryna

Pasibaigus susibūrimui, mašinoje, mergaitės vienbalsiai pareiškia, kad tai buvo PATI nuostabiausia šventė. Gal dėl to, kad SAVA, kad viskas aišku apie ką ji ir dėl ko. Ir man kažkaip DZIN tada pasidarė, pamąsčiau, kad ilgainiui, tikėtina, vaikai patys atsirinks kas jiems svarbu, įdomu ir prasminga. Halloween’as ar Pyragynas su oranžiniais akcentais.
45280378_2220416731570075_4463924699469971456_n.jpg

Mua organizatorėms ir sutiktiems žmonėms ❤


 

*murcielago (isp.) – šikšnosparnis

FIESTA – laikas švęsti

Fiestos mums patinka – fiesta pirmadienį, fiesta penktadienį. Nėra pamokų, – reiškia REIKIA atostogauti VISAI šeimai. Čia, Kanaruose, tokios yra nerašytos taisyklės ir jų būtina laikytis, antraip niekuomet neįsikirsi į tranquilo manana būseną. O jei neįsikirsi, teks tau palikti Kanarus savo noru, o tai jau sutrikimas…
Todėl mūsų šeima stengiasi ir per fiestas mūsų namuose nerasite.
IMG_2185Šį kartą dūmėm šiaurėn. Tikrai verta pailsinti akis nuo įraudusių britų pilvų, bei žilstelėjusių pakaušių ir aplankyti La Lagunos miestą, šimtmečius atgal buvusį visų Kanarų sostine. Ten randasi pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna (dabar kanariečiai turi visas tris aukštąsias mokyklas). Na nerasite patikimų šio univesiteto reitingų, jis nereitinguojamas kaip, beje, ir visi Kanarai.
Take it or leave it, kaip sakoma. Arba, kaip sakoma Lietuvoje, – Yra kaip Yra.

O yra tranquila manana 😊

IMG_2572.jpg
Hacienda CRISTOFORO – per kelią nuo mūsų finkutės. Vieta, kurią verta aplankyti, ten vyksta įvairūs renginiai, galima apsistoti nakvynei ir susipažinti su Denis, žilagalviu iš jūsų sapnų, kuris tą vietą ir sukūrė, beje, prieš 50 metų dykynės gabalą nusipirkęs iš mūsų finkutės šeimininkų.

 

IMG_2575.jpg
Hacienda Cristoforo – keliavau Dariaus Treinio garsų takais

La Laguna mums labai patiko, nes jau pasiilgome miesto, jaukių kavinukių, senovinių pastatų, netgi parduotuvių šiek tiek pasiilgome. Šiaurinė Tenerifės dalis skiriasi nuo pietinės ne tik gamta ir klimatu, bet ir gyventojais. Šiaurėje vietinių kanariečių koncentracija daug didesnė ir ten tikrai gerokai daugiau jaunimo. Mes su malonumu paganėme akis, bei skrandžius ir palengvinome savo pinigines. Ne, ne dėl to kad brangu, dėl to, kad YRA ką pirkti be pripučiamų čiužinių, rankšluosčių su užrašu Tenerifė ir kinietiškų „kakučių“.

IMG_2552.jpg
La Laguna senamiestis – kanarietiški balkonėliai

Tačiau pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Anagos nacionalinis parkas, kuriame atradome kitokią Tenerifę. Ten vešlu, žalia, paslaptinga ir daug įvairiausių trasų, kurių sudėtingumą padės pasirinkti draugiškas lankytojų centro darbuotojas.

IMG_7613.JPG
Marija tikrina, kas vešlesnes samanas turi 😀
IMG_7594.JPG
Camino viejo al Pico de Ingles

Pasivaikščiojome užburtu mišku, nukulniavome iki Mirador Pico de Ingles, o rimtesniam prakaitavimui pasirinkome žygį nuo Chamorgos (miestelis su vienintele kavine už kurios viskas baigiasi, bet prie kurios yra tualetai tokiems kaip mes ir LEDAI, taip pat mums ir dar cerveza*, mačiau vokiečiai gėrė parpūškavę iš to pačio trak‘o kaip ir mes).

IMG_2521.jpg
Ta Casa Alvaro guanchinche** labai ten reikalinga, ji gelbėja gyvybes, ypač kai išsiruoši keliauti giedriausią dieną, kepinant saulei ir kalant 28 laipsnių temperatūrai.

Pati trasa Chamorga – Anaga švyturio (Faro de Anaga) – Playa de Roque Bermejo – Chamorga – ne pilnai 8 km. Lyg ir nieko, ypatingai kai apačioje esi apdovanotas maudynėmis paplūdimiukyje į kurį galima atrisnoti tik pėsčiomis (mūsų variantas) arba laiveliu (kitų ten buvusių dvikojų ir keturkojų variantas).

IMG_2500.jpg
Apačioje Playa de Roque Bermejo – taip gera buvo pasinerti ❤

Turiu pasakyti, kad esant tokiam „gaiviam“ orui, man trasa prailgo. Prakaitas liejosi, keliai skaudėjo, mergaitės ziurzti pradėjo maždaug prie švyturio….

IMG_2487.jpg
Tolumoje Faro de Anaga, nuo jo kelias leisis žemyn link Playa de Roque Bermejo

Bet mes didvyriškai ėjome, pasidainuodami, pabumbėdami, Lukai, karts nuo karto, dribtelint ant uodegos ant posūkių. Fantastiškai gerai pasimaudėme ir ilgai negaišę sukišome karštas pėdas atgal į kedukus kelionei atgal – aukštyn iki Chamorgos.
Marija, jau laižydama tikrai užtarnautą ledą, pas Alvarez‘ą tiesiai pasakė – būčiau žinojusi, kad taip ilgai eisime, būčiau nėjusi (užtrukome apie 4 valnadas). Bet, čia karštis kalbėjo 😊 Man labai patiko, ypač kai parkopusi pakišau galvą po lauko kranu (į tualetą net nenorėjau….) ir rankose laikiau ledinio vandens buteliuką.

IMG_2492.jpg
Čia jau visi lekavo ir pyko, kad fotografuoju

Išalkę buvome kaip reikalas, bet nusprendėm atsisakyti Alvaro siūlomų avinžirnių putroje ir papuotauti su saulėlydžio vaizdu virš Benijo paplūdimio.

Benijo.jpg
Sunkiau pasiekiamas Benijo paplūdimys (foto iš tenerifeplayas.com)

Kelias TF-134 palei pakrantę priminė Australijos Great Ocean road, o ir ant bangų besisupantys banglentininkai, kemperiai, bei tuntai jaunimo, glostė akis. Pavakarys puikaus oro ir fantastiškų vaizdų. Mes jau tada nusprendėm, kad šiaurėn reikės grįžti, vaikai cypsėjo tą patį. Bet štai nusižiūrėti restoranai pateikė akibrokštą. Besiraunant pro uždarytus vartelius priėjo moteriškė su paprasta žinute „Uždaryta“. Buvome šoke, kaip tai UŽDARYTA, mes – žygeiviai-didvyriai juk alkani?!?!? Aš greitakalbe bandžiau išsiaiškinti “Cuando cuando cuando**? Bet, Marijai teko perimti pokalbį dėl smarkiai pažangesnių lingvistinių sugebėjimų. Pasirodė, kad visi restoranai viršuje užsidaro šeštą valandą vakaro…. Buvo gal 18:15, nevalgyta nuo pusryčių, o vaizdas – fantastiškas, nors atsikąsk jo.
IMG_2530.jpgNuleidę nosis nusileidome ir patys, žemyn prie vandens. Tiesa, mašinų buvo BE GALO daug, visi siauro kelio pakraščai apstatyti automobiliais ir dar kemperių staliukais. Ta netvarka tokia kanarietiška, kad nesukome galvos, tuo pakrantė Australijos nepriminė, ten vietos dažniausiai nestinga. O apačioje, palei kelią, radome kur prisėsti ir prisikimšti pilvus.
Vaizdas – 10 balų, maistas – nieko toks (Los Roques casa Pepe), bendra savijauta – FELIZ.***

IMG_2524.jpg
Playa Roque de las Bodegas

Todėl tos fiestos Kanaruose yra reikalingos. Žmogus išsirauni iš jau ĮPRASTAI gražios aplinkos į NEĮPRASTAI gražią, primeni sau dar kartą, kad judėti reikia, – tai teikia atradimo džiaugsmą, ir patenkintas grįžti į rutiną iki kitų fiestų ar atostogų 💖 ir TAIP, mes už keturių dienų darbo savaitę😉

*cerveza – alus

**guanchinche – užeiga, kurioje pardavinėjami vietiniai gėrimai ir vietinis maistas.

***cuando – kada?

****feliz – laimingas/a

Iššūkiai ir gėlės (kasdienybė Tenerifėje)

Finkoje* nėra šalto vandens. Vietoje jo bėga KARŠTAS, kuris ilgai leidus, tampa šiltu. Na ką, žinote, mes kaip tas šuo, kuris pripranta. Aš naudoju ledukus, nes labai labai mėgstu šaltą vandenį, bent jau veidui ryte. Be to, tai irgi laikina – ateis vėsesni orai, temperatūra nukris nuo 28 iki 21 ir vėl turėsime drungno vandens. Nėra čia ko pergyventi.

42240165_693225747704933_1237874304159318016_n.jpg
Koks skirtumas kokio karštumo vanduo duše, ten tik mama ir prausias anyway

DAR, po ilgų gūžčiojimų pečiais, elektrikas sutvarkė elektros nuotėkį, nes pasirodė, kad dilgčiojimas prausiantis po dušu nebuvo vien tik mano jautri oda ir vaizduotė…
Viskas tranquilo, kaip sako naujas personažas mano gyvenime – treneris Charly. Žinot, REIKIA tų naujų žmonių aplinkui, nes tuomet – DAUG linksmiau gyventi.

42139109_2111213682528210_6891613027473293312_n.jpg
Čia ne Charly.  Aš jį vadinu tiesiog Dragon man, vėliau jis patampa Star man , kai ateina karambolų (čia toks lietuviškas pavadinimas) sezonas. Lankau jį savaitgaliais.

Taip jau nutiko, kad sutikau aš bendravardę, dar vieną Viktoriją, saloje. Žinoma, kad kažkur kažkas žemyne mus siejo: draugų draugai, vaikų mokykla ir pan. O čia, saloje, mus sieja Charly ir tinklinis, kurio aš nebuvo žaidus ever. Na, “bulvę” išvykose esu skaldžiusi ir riešus suspaudus į kumštį kamuolį šokdinusi, bet TEISINGAI tinklinio žaidus nebuvau. Juolab paplūdimyje.

Taigi, nuėjau su ta kita Viktorija į treniruotę, o ten visi tokie gražūs, straini, merginos su bikiniais… Dar gražiau, nes viskas vyksta vandenyno fone Playa de las Vistas. Ir aš tenai, visa raudona ir pridususi nuo pirmųjų bandymų teisingai rankas sudėti ir į kamuolį pataikyti. Treneris – kanarietis Charly, jo anglų, kaip mano ispanų (taigi nesupraskite jo intencijų neteisingai), rėkia man negailėdamas plaučių “LOOK AT MY ASS, ahora**,  LOOK AT YOUR ASS!”
Verčiu: „Mieloje naujoke, tu ne taip stovi, reikia labiau pritūpti, štai taip, tau PUIKIAI sekasi!”
Toliau vyksta treniruote ir vėl girdžiu “NO Viktorija, NO NO NO, hey, I AM TALKING TO YOU, TO YOU! YOU UNDERSTAND ME, I AM TALKING TO YOU….!!!”
Seka daug ispaniškų žodžių.
Šioje vietoje Charly norėjo pasakyti : “Tau tikrai SUPER gerai sekasi, turint galvoje, kad treniruojiesi pirmą kartą ir SUPRANTAMA, kad kol kas ne viskas aišku, BET, tiklinyje, NEGALIMA ploti per kamuolį du kart iš eilės. ŠTAI!” Ir aišku: “LOOK AT MY ASS”.

Po dviejų valandų, kai NORMALŪS žaidėjai nuėjo TIKRAI žaisti tinklinio, o ne p-r-a-m-o-g-a-u-t-i su kamuoliu kaip darėme tai dvi valandas iki tol…, aš DINGAU iš aikštelės. Ir TOKIA dėkinga jaučiausi, brisdama per smėlį link to didelio kiekio sūraus vandens boluojančio mano regėjimo lauke. Pasinėriau. Įkišau galvą ir leidau savo kūnui atsipalaiduoti. Jaučiau ramybę IR dešinės rankos nykštį…
Plaštaka degė ir pulsavo, bet tai juk NORMALU, aš ką tik atvariau dviejų valandų treniruotę su integruota ispanų kalbos pamoka! Aišku delnas ištino, o kaip kitaip, juk teko garbė pasuoti vieną po kito maždaug 50 kamuolių (na, bent jau Charly sakė, kad pasas mano GERAS!!! ir neužsiminė apie „ass“).

42202786_299251144225384_277377376046809088_n.jpg
Nėr čia ką aiškinti, sėdžiu.

Tačiau vakare jau dvejojau ar trečiadienį įstengsiu grįžti prie tinklinio, bet….I did it! Tą kartą nuėjau pasikausčiusi ir išrėžiau surepetuotą kalbą ISPANIŠKAI – kokia naujoko trauma mane ištiko (kad Čarliui nekiltų pagundos man visus pasus atiduoti). PAVYKO be klaidų, tiesa, nebuvau tikra, ar reikia pridėti „my ass“, tai nutylėjau. Ir treniruotė praėjo smagiai smagiai. PATAIKIAU, ir ne vieną kartą, į kamuolį :), netgi buvau apdovanota „BIEN!” iš trenerio Charly lūpų, o tai jau DAUG, turint galvoje, kad jo gyvenimo moteris yra TINKLINIS (taip jis man sakė) ir jis akivaizdžiai JĄ myli.

Charlis.jpg
I give you….. CHARLY ir jo lietuviški tinklinio angelai: Jurgita ir Viktorija ❤

Šito žaidimo nebūčiau pabandžiusi, jei ne Kanarai, ir aišku, jei ne vaikai, nes vyresniąją užrašiau į tinklinį ir taip, poco poco, ir pati jame atsidūriau.
Na, belieka išlaikyti kovos dvasią ir stengtis dar labiau tarp tų stiprių ir gražių žaidėjų. MY ASS, tsakant.

*finca (isp.) – ale ūkelis, namukas su žeme, kurioje auga kas nors nuostabaus, pvz. mangai.

**ahora (isp.) – dabar

 

(ne) AMŽINOSIOS SALOS – V e n e c i j a

Kildama į Vieną, pakeliui į VENECIJĄ, žiūredama į lietuviško dangaus debesis (ir tai sakau be jokio neigiamo atspalvio) jaučiau visa savo esybe – man tikrai PATINKA ir TINKA tas vagabondizmas. Kelionėse aš esu mažiau pasimetusi. Kelionėse nėra to pastovumo, kuris greit pradeda varginti ir kelti bangas: „o kas aš? o ką aš?“
LEKIONĖSE man viskas aišku.

1580911_1
TIKRAI

O VENECIJA mano gyvenime yra pastoviai. Ji – mano Europos centras. Tokia, anokia, pilna turistų, su mergaitėmis ir be jų. Į ja vis sugrįžtu. Miestas pasklidęs salelėse (118 vnt, jei tiksliau), kanalai vietoje kelių, laivai vietoje mašinų. Made for me. Ir ne, nei karto, man Venecijoje nosies nerietė blogas kvapas, nors tikrai taip gali nutikti per didelius karščius ir nei karto nenusibodo vaikščioti gatvelių labirintais, kurių net google maps tiksliai neatseka. Pasiklysti Venecijoje yra tikslas, ne nepatogumas.

IMG_1302
Venecija iš dangaus

O suptis ant vandens Venecijoje, ech, aš galiu kiaurą dieną. Tai yra dar viena pasaulio vieta, kur norėčiau ilgėliau pagyventi, kad viską išnaršyti, pajusti miesto gyvenimą skirtingais metų laikais, laivu pasiekti Kroatijos krantus, perplaukti visus kanalus, išsilaipinti visose salelėse.
IMG_0821Šį kartą keliavome dviese, birželis – mūsų vestuvių šventės mėnuo, tai arba į Juodkrantę arba į Veneciją 😊

IMG_1550_1
I know  I know… taigi 17 metų atgal!!!

Ir šį kartą nuo Marco Polo (žymus Venecijos pirklys ir keliautojas) oro uosto iki pagrindinės salos, žalsvus vandenis skrodėme su vandens taxi, ne su vandens autobusu – vaporetti. O tai NEPAPRASTAI nuostabus jausmas! Ypač kai purslai putojančio vyno aukojami Neptūnui, o mūsų šypsenos – nuo ausies iki ausies. Tikrai vertas grieko malonumas ir keliantis žaibišką priklausomybę…
IMG_1310Atpūtėme su vėjeliu. Kas kartą įplaukiant į tą senąjį miestą man atima žadą – namai, tiksliau – rūmai, visi ant vandens. Venecija – įtvirtinta dumble Adrijos jūros vandenų lagūnoje ir tas vaizdas, bei jausmas, kad NĖRA mašinų, nes NĖRA kelių joms riedėti, užburia, ramina, kviečia ir visaip kitaip mane žavi.
IMG_0781Myliu vandenį, o kai tas vanduo supa visur mieste yra tiesiog tobula. Ir taip, aš žinau, matau, kad rūmai, daugelis jų yra persikreipę, susiūti geležiniais lynais, ne kartą tvirtinti ir taisyti, aš suprantu, kad kažkada to STEBUKLO neliks, kaip, beje, visko, tačiau tai tik stiprina Venecijos burtus. Man jie ypatingai paveikūs.

IMG_1403
Mokesčių Inspekcija alla veneziana tolumoje…

Kai mokiausi SDA Bocconi Milane, su trim vaikinais dundėjome traukiniu apžiūrėti Venecijos ir man žiauriausiai nutrynė basutės, nes nebuvau pasiruošusi tiek daug vaikščioti, o ir batų pasirinkimo savo studentiškoje spintoje daug neturėjau (o Venecijoje arba laiveliu arba pėsčiomis – ir daug). Keista prisiminti, beveik neįtikėtina, kaip tie vaikinai mane NEŠĖ, ant nugaros…. nes matė, kad pėdų situacija labai prasta. Vienas jų – buvo Jonas 😊 Taip, mūsų istorija prasidėjo Italijoje, o Venecija gražiai atliko savo vaidmenį, nors tuomet viskas atrodė ne taip romantiška. Betgi connecting the dots ir gaunasi vientisas paveiksliukas. Aštuoniolika metų FFWD ir mes vėl ten, ant vandens, su daug daugiau įvairios gyvenimiškos patirties IR patogiais batais.
IMG_1323Kiekvienuose didinguose rūmuose (apie +/- tūkstančio metų) kažkas vyksta: paroda, koncertas, spektaklis, juose įsikūręs muziejus ar atkurtas autentiškas interjeras, kurį gali apžiūrėti, o retkarčiais ir paliesti.
IMG_1391IMG_1394Kas kartą lankydamiesi Venecijoje ir mes stengiamės akimis suvalgyti kažką naują, ir BŪTINAI pasižymėti LEDAINĖSE. Mano rekordas – šešios porcijos per dieną (o aš nesu super didelė ledų fanė). Ledai Venecijoje oficialiai YRA PATYS GERIAUSI šioje žemėje. Mano favoritai – pistacijų. Niekur kitur šio skonio ledų neperku, nes kiek gi galima nusivilti…

IMG_0801
Gondola pasiplaukioti – BŪTINAI, geriausia vakare, daug įdomiau

Palazzo Ducale (Palaso Dogale) – apėjome visą, įskaitant kalėjimą. Kažkur per vidurį Jonas pradėjo dūsauti, kad muziejaus kreditai išnaudoti, bet manau tikrai nesigaili, kad atlaikė tą pasivaikščiojimą salėmis auksuotomis lubomis, tapytomis sienomis ir fantastiško grožio, nesuvokiamo dydžio durimis.

IMG_1358
Palaso Dogale kiemuks… čia rinkosi visi svarbūs Venecijos vyrai spręsti Venecijos reikalų

Perėjome akmeniniu tilteliu, kuriuo kalinius lydėjo į belanges. Po juo plaukiant gondola mums liepė pasibučiuoti, kaip ir plaukiant po Rialto tiltu (supratau, kad Venecijoje bučiuotis galima, o ir reikia bet kur, tai svarbu norų išsipildymui). Beje, kalėjime buvo šiurpu prisiminus inkviziciją, kuri siautėjo Venecijoje 16-17 a. Nesuvokiama. O dabar klajojame tais apčiais tuneliais nepersekiojami. Jaučiausi ir jaučiuosi labai apdovanota. Nežinau kaip tie kiti mano gyvenimai, bet šis – laisvas ir labai šviesus.

Nusikėlėme į St Giorgio Magiorio salelę, ten DAR pasikrovėme meno. Viena įdomiausių Venecijos architektūros bienalės dalyvių – Vatikano ekspozicija, tai dešimt skirtingų koplyčių sukurtų skirtingų šalių menininkų. Gamtoje, tarp medžių, vos viena stotelė nuo turistais aplipusio San Marko* čiulba paukšteliai, krantus skalauja ir kvepia vanduo. O tos koplytėlės, ne visai tokios, kokios pirmiausia iškyla mintyse. Man LABAI patiko. Originalumui valio! Ir štai tokia ta Venecija – ant kiekvieno kampo, kiekviena siena, kiekvienas stulpas yra menas ir istorija. Ir viskas ten YRA gražu.

IMG_1367
St Giorgio Magiorio salelė

Apėjome Giudecca salą, ten nereikia brautis pro turistų grupes, nors kanalai tokie pat gražūs. Tai daugiau vietinių žmonių gyvenama sala, kaip ir Cannaregio rajonas pagrindinėje saloje (čia rasite žydų getą), bei Castello. O Lido saloje (11 km smėlio pirštas) gyvena apie 20 tūkstančių vietinių ir ten galima maudytis.

Su mergytėmis, ankstesnėse kelionėse, aplankėme Murano ir Burano salas. Pirmoji garsėja stiklo dirbiniais ir TAIP, Murano rasite dirbtuvių, kur galima stebėti stiklo pūtiko darbą (kažkada labai norėjau tuo užsiimti, bet pastovėjusi pusantro metro nuo krosnies, kur vyksta stiklo stebuklai, supratau, kad tai ypatingai daug jėgos ir ištvermės reikalaujantis reikalas. Nemačiau nei vienos moters stiklo pūtikės, bet visas procesas visgi yra NEPAPRASTAI įdomus, gal KITAM gyvenime būsiu vyras arba alyvmedis). Saloje rasite daug turistų ir dar daugiau parduotuvėlių ir galerijų parduodančių spalvoto Murano stiklo gaminius.

IMG_1460
veeeeery happy !!!

Burano – man mieliausia sala, su spalvotais namukais ir jaukia atmosfera. Tiesa, ten mus pagavo siaubingas lietus, toks kiaurai merkiantis, kai kibirais pilasi iš aukštybių, bet mes ne pėsti, tsakant, įšokome į piceriją ir ne paslaptis KĄ ten valgėme. Vaikai buvo labai patenkinti, o kas tas lietus prieš dar vieną itališką picą. Tiesa, Burano garsėja karališkais nėriniais, bet ne, ne mano reikalais tie ažūrai-abažūrai, tai negaliu jums rekomenduoti.

IMG_0911
Burano,  o nusidažyti namuką čia reikia spec. leidimų!

O maistas Venecijoje – skanus, nors priklauso, kur padėsite savo uodegas. Buvo vietų, kur labai nusivylėme, bet tai labiau turistiniai centriukai, o štai pasukus į šoną ir PAKLAUSIUS vietinių, galima atrasti sau tinkančių restoranėlių. Mes jau kelis kartus užsukame į Al Paradiso esantį netoli Rialto tilto, bet užkaboryje, kur vos ne vos praeina keli žmonės. Ten gera ramiai vakarieniauti, gera pradėti vakarą su spritz kokteiliu, kuris YRA Venecijos Nr 1 alkoholinis gėrimas. Aš, tiesa pasakius, jį pirmą kartą ir suragavau Venecijoje, o paskui pasakojau draugei, kuri mane pavadino „tundra“, nes esą Spritz‘ą jau senai visi ne tundros žinojo… Va.

IMG_1411
no comments… per vėlai susigriebiau, pustuštė
IMG_1333
Ponte de Rialto – seniausias tiltas per didįjį kanalą

Na, o mes, palaikydami tradiciją ir šį kartą pasišpricinome ir pavakarieniavome Al Paradiso (tiesa paragaukite Venecijoje seppie alla veneziana, aš žinoma ragavau, bet vieno karto ir UŽTENKA…ten specifiškas valgis, spalva – juoda, betgi mūsų šaltibarščiai irgi ne visiems 😊)
Po vakarienės, lėtai ir ramiai, nuostabų šiltą vakarą, nužingsniavome į Venecijos džiazo klubą. REKOMENDUOJU kaip puikų atsipalaidavimą nepaprastai tinkantį Venecijos kanalų kontekste. Jonas po jazziuko miegojo puikiai, sakė net kar-ve-lių negirdėjo, o tai jau – NEREALIAI PUIKIAI Štai aš galvojau TIKRAI susitepsiu rankas krauju, gerai kad nepasiekiau jų (suknisti burkuojantys padarai TAI daro LABAI agresyviai ankstyvą rytą ant palangių ir stogų ir KĄ tu žmogus padarysi…Karveliai nugalėjo)

IMG_1508
Pakeliui į jazz klubą ❤

Dar, netikėtai susipažinome su Amerikos lietuve Dovile ir jos sūnumi septyniolikmečiu Vakariu. Buvo nepaprastai įdomu pasikalbėti su dvidešimt šešerius metus JAV gyvenančia lietuve, šypseną kėlė užtikrintas vaikinuko dėjimas ant Donaldo Trumpo ir tas very amerikietiškas I know it all požiūris. Bet tuo ir žavios kelionės, kad jose sutinku įvairiausių šios žemės piliečių ir nėra man gana, nors tu ką.

IMG_0811
Gondolų cechiukas – niekas jums neišduos gamybos ir specialaus  juodo lako paslapčių, užeiti į dirbtuves – NELEIDO…

Tradiciškai, paskutinę dieną, mirkėm kojas Punta della Dogana, kur įspūdingame muitinės pastate įkurtas modernaus meno muziejus.

*San Marco aikštę su visais jam priklausančiais žymiais pastatais: bazilika, laikrodžiu, varpine, muziejais, – tikrai verta apeiti. Galbūt ne per vieną kelionę ir tikrai ne per vieną dieną. Planuoti ir susidėlioti dieną pasitelkus internetą – verta, antraip užtruksite milžiniškose eilėse ir malonumas virs nuovargiu.

IMG_0925.jpg
Piazza San Marco ir Palaso Dogal 

 

IMG_0825
Palaso Dogal iš kitos pusės
IMG_1351
Baxéłega de San Marco

 

 

Į Veneciją grįšim. Kol ji dar yra.

IMG_1339
Mua mua … bellezza

 

 

Hasta pronto, la isla preciosa!

Ech, pasiilgau lietuviškų pušų… štai taip ir sukasi tas gyvenimas, ilgiuosi palmių, skrendu pas jas, tada grįžtu pas pušis – vyrauja nuostabi pusiausvyra 😁

IMG_0918
Šitos pasiilgo visų, ir draugų, ir senelių, ir lietuviškos vasaros ir močiutės CEPELINŲ

Taigi, lagaminai vėl išrikiuoti. Na ir daug jų, pasirodo, turime. Šį kartą ruoštis nėra sudėtinga, ten kur vykstame – vasara, PAGALIAU, nes vykstame mes į Vilnių 😀

IMG_0924
Lietuvaitės su ne lietuvaitiškais kostiumais (bet esmė ta pati) – pasiruošusios Dia de Canarias

Tereikėjo visus daiktus iš finkutės* perkelti į sandėliuką, kad rudenį galėtume sugrįžti. TAIP, salon grįšime dar vieneriems mokslo metams, o tada ir vėlei tarškinsiu kompiuterio klavišus ten, kur matosi beribis vandenynas, vaikšto vietinės gatos** ir vaidenasi Borja***. Mangai, kuriais aplipę finkos sodo medžiai, tikiuosi jau bus prisirpę, bet dar nenuraškyti. Borja, amigopor favor! Tiesa, tarpusavyje dabar jį vadiname Broniumi, na kad nugirdęs savo vardą nespėliotų ką mes apie jį sava kalba šnekame (tik gera, mielasis). Atsisveikinimui įteikėme jam lietuviško alaus (taip, “Švyturio” yra ir saloje), sakyčiau puikūs barteriniai mainai – vietiniai kiaušiniai į užjūrio alų!

DSLX7963
Ši kelioninė dujinytė, apkeliavusi su mumis oi daugybę vietų, gelbėja, kai finkutėje dingsta elektra… na kaip be kavos?!

O grįžus, rugsėjį, gaminsime sau adresą, t.y. namo numerį, nes šiuo metu jo neturime. Sakė galime pasirinkti k-u-r-į tik norime, svarbu, kad dar nebūtų panaudotas mūsų gatvelėje…. Taigi, apėję visas gyvenamas ir negyvenamas aplinkines finkas (numeracijos logikos nepagavome) nusprendėme apsistoti ties NR 49. Tokio TIKRAI nėra, viskas sukasi apie 7, 12 ir pan. Todėl, kad TIKRAI nesuklysti, IMSIME 49. Nerealu, ane, čiaukšt ir PASIDARAI savo adresą. Įdomu, gatvės pavadinimą taip pat galima susigalvoti?!
Mh mh, pasiūlymus priimame iki rugpjūčio 15 dienos.

IMG_0838
Lukos slėptuvė netoli mūsų finkos, ir užrašas “No cazar“ t.y. “Ne medžioti“… What?

Per devynis mėnesius (jie pralėkė šast) nudirbti visi būtiniausi darbai: sunešioti trys maudymosi kostiumėliai, nutrintos trejos cholos**** (tarp kitko šitą žodį senora Ruiz per pačią pirmą ispanų kalbos pamoką užrašė ant lentos – sakė be chol’ų Tenerifėje, n-i-e-k-a-i-p, IR ji buvo visiškai teisi!), suvalgyti 1529 mangai, išdalinta pusė tiek, patirtas kanariečių gerumas ir rūpestis, suvokta, kad manana yra manana ir nereikia TAM priešintis, priprasta prie britų tvarkos mokykloje ir rasta draugų, kurie kalba skirtingomis šio pasaulio kalbomis.

Šypsausi ir SKELBIU devynių mėnesių avantiūrą – pavykusia!

Tiesa, tiltelio aš vis dar nepadarau, nes tai kas man gaunasi, labiau primena stalą… jau vien dėl to PRIVALAU grįžti! Logiška.

IMG_9802
Marijos laboratorija, ne vienas vabzdys čia baigė savo dieneles….
IMG_0842.JPG
Lu ir Safra, ech… vaikystė ❤

Na, o tuo tarpu, sėdžiu foteliukyje priešais ‚nupjautą‘ kalną (tokia visai plokščia viršūne), kurį sveikinu kas rytą su užtarnautu kavos puoduku ir ŽINAU, kad pasiilgsiu šitos salos, ŽINAU, kad vasaros gale su liūdesiu paliksime Vilnių, Juodkrantę ir Druskininkus. Mergaitės nesustodamos kalbės apie draugus ir senelius, bet salos jau būsime pasiilgę. Be to, dar liko neištyrinėtų archipielago de Canaria salų, nepatirtų nuotykių danguje su parasparniu (ne ne, ne aš..), vėžliukai, kuriuos būtinai nersime aplankyti, takų, takelių ir urvelių, kuriuos turime apžiūrėti Tenerifėje, na ir vulkanai. Jie traukia ir dar metams mes pas juos grįšime.

IMG_9810
Besėdėdama ėmiau ir supratau, kad tai ką matau ir yra salos esmė: kalnas, kava (už kadro), šezlongas ir džiūstantys Jono maudymosi šortai…

Lietuvoje, girdėjau, lepinatės šiluma, o mūsų namo kiemas Vilniuje, ta proga, apaugo kaip nežinia kas, nes viskas per mėnesį išsprogo, sužaliavo, nužydėjo ir dešimt kartų pakeitė išvaizdą. Reikia žoliapjovę išleisti pasiganyti, o tai teks plaukti žalia jūra link vartelių į mišką.

DCIM103GOPRO
Aš ir ji. Mano pirmasis nėrimas, tikiuosi ne paskutinis 🤞

Noriu palinkėti jums visiems NUOSTABIOS vasaros, kur ja besidžiaugtumėte. Svarbu, kad širdyje būtų šviesu ir šilta 😊IMG_9143Ačiū, kad keliaujate mano žodžiais, salų yra ir arčiau Vilniaus, todėl PAŽADU, kad bus ir vasarinių beždžionės nuotykių 😉

IMG_9551.JPG
aha aha… be to – šioje dėlionėje 1K gabaliukų, sekantis užsakymas Kalėdų Seneliui – 13K ir didesnė finka 😎

Hasta luego, amigos!

*finkutė, finka – mūsų namai Tenerifėje

**gatos – katės

***Borja [Borcha] – finkutės generolas, sodininkas, vardu Borja

****cholas – paplūdymio šlepetės

Sala, kurioje auga Super Medžiai – SINGAPŪRAS 🤘

Vaizdas piešais mane – fantastiškas, visai kitoks, nei jau įprastas Tenerifės finkoje (greit pripranti žmogus prie gero :D). Ir musių čia nėra. Tolumoje matyti upė, daug žalumos (tokios spalvos Tenerifės pietuose mažoka), daug dangoraižių ir dar daugiau žmonių.

IMG_0643
Singapūras dabar. Tas baltas lotosas – muziejus.
Singapore, 1950s-60s (9)
Singapūras apie 1965 m. Foto ©vintag.es

Dabar keturios valandos ryto (pas jus, brangieji), aš jau po mankštos baseine ir nerealių pusryčių (vien dėl jų vertėjo parą skristi!). Netgi buvau prigulusi į nuostabiai didelę ir minkštą lovą, bet nemiegojau. Paskutines tris paras nemiegu, tik snaudžiu, bet tai geriau nei nieko. Esu toli nuo savo namų ir mergaičių, tolimoje saloje, kuri nenustoja manęs žavėti. Šis kartas – šeštas.

panorama diena.jpg
Panorama dieną
panorama naktis.jpg
Panorama naktį. Lazerių šou belaukiant.

Singapūrą reikėtų pamatyti bent kartą gyvenime, o pajusti būtų dar geriau. Savaitės turėtų užtekti apžiūrėjimui, o naudotis miestu kaip tarpine stotele keliaujant, iš viso – puiku. Man aišku, kad aš čia dar grįšiu, jei tik pūs palankūs vėjai į mano bures. Šis miestas – sala – SIM citis (pamenate kompiuterinį žaidimą?) ir man jis LABAI patinka.
Įvairovė visame kame yra gerai, todėl Singapūras, po Tenerifės low key gyvenimo yra gaivus gurkšnis – ne tiesiogine prasme (+34, drėgmė 76%).

Čia – ŽMOGUS + TECHNOLOGIJOS + VIZIJA verčia iš koto.

O dar spalvotos gėlės ir augalai palei visą kelią nuo oro uosto, visame mieste: ant žemės, pastatuose ir ANT pastatų. Pridėkime nerealius vaisius (dar geriau nei Tenerifė) ir jų sultis, Azijos virtuvę (negaliu sustoti) ir vakarus, kai apsirengti tereikia patį orą.

IMG_0600.jpg
Žadu persivalgyti per tas dienas azijietiško maisto – manau man pavyks 😉

Trumpai: Singapūras – žinoma YRA sala, Pietryčių Azijoje, šalia pusiaujo, todėl ten VISADA karšta ir drėgna. Gyvena nepilnai 6 milijonai kinų, malajų, indų ir eurazijiečių. Pagrindinė kalba YRA anglų, taip pat kinų, malajų ir tamilų. Singapūro istorija labai įdomi, bet apie tai, kuriem rūpi, pasiskaitysite Wikipedijoje 😉

Kas manęs nepaliauja stebinti Singapūre:

MEDŽIAI, tiksliau medžiai-hibridai, medžiai-stebuklai, arba SUPER MEDŽIAI. Jie prabunda vakarais, kaip ir daugybė kitų atrakcijų Singapūre. Tuomet visas 100 ha sodas (Gardens by the Bay) aplinkui SUPER MEDŽIUS nušvinta spalvomis. Skraido gigantiški auksiniai laumžirgiai ir galybė žmonių, lyg skruzdėlės tapu-tapu traukia pailsėti ir pasigrožėti muzikos, bei šviesų spektakliu.

trip advisor
Foto iš Trip Advisor (man taip nesigauna…)

Mes su Jonu jau žinome, BŪTINA ateiti kiek anksčiau ir palaukti atsigulus po vienu iš tų hibridinių milžinų (nuo 25 iki 50 metrų) apaugusių tropiniais augalais, vijokliais ir paparčiais. Laukimas neprailgs ir šalta nebus. Aš nieko nesitiesiu ant žemės, čia viskas TAIP švaru, kaip mano virtuvės stalas Tenerifėje. O šalia žydi orchidėjos (nacionalinis Singapūro augalas ir visi Gardens by Bay YRA sudėlioti pagal šios gėlės struktūrą, nerealu, tai tikrai fantastiškas master plan).

william cho.jpg
Foto:  ©William Cho

Vis dar spėliojame su Jonu, KAIP per palyginti trumpą laiką (apie trisdešimtetį) ne koks miestukas, kuriame virė įvairios tautinės aistros, pavirto TOKIU vientisu, progresyviu ir ne-nor-ma-liai tvarkingu (pvz. KAIP kiniečiai nustojo spjaudytis kur papuola?)? Čia gi persipynę gyvena ir tarpsta daugybė tautų, ir pastoviai skatinama specialistų imigracija iš Azijos, Europos ir kitų šalių. Kaip jie VISA TAI suderina? Ir taikiai?!

IMG_0688.jpg
Sena ir nauja

Gulėdama po super medžiais, užsimerkusi klausausi įvairiausių kalbų, balso tembrų, intonacijų. Fantastika. Dauguma tų žmonių, namuose ir tarp savų, šneka savo gimtąja, o VISUR viešumoje – anglų kalba. Paprasta. Na gerai, kartais nesuprantu ką man angliškai miaukia kokia paslaugi moterėlė, bet visada LABAI maloniai, visada su šypsena veide ir akyse. Tik vienas taksistas buvo surūgęs, gal jam ne ta diena buvo, gal jis nemiegojo kaip ir aš…?

IMG_0621
Po šituo gulėjom

Taigi, THE MEDŽIUS – aplankyti BŪTINA, sulaukti šou vakare, pagulėti tarp šimtų kitokių žmonių. Galima užsilipti aukštai aukštai ir pasivaikščioti tilteliu jungiančiu kelis iš tų milžinų, galima grįžti miestan stiklo perėja pro žymųjį viešbutį Marina Bay Sands, o geriausia, tame viešbutyje bent kartą apsistoti. Tuomet, rekomenduočiau nepagailėti sau aukštesnio aukšto ir vaizdo. Į medžius ar į miestą su įlanka, kur vyksta kiti stebuklai.

marina bay2
foto iš interneto – dronepicr

Marina Bay Sands viešbučiui pastatyti tereikėjo krūvos pinigų (berods 8 milijardų S$), grandiozinės vizijos ir 4 metų įgyvendinimui (TIK!). Tris 55 aukštų bokštus pačiame viršuje, ten kur tikrai prasideda dangus, jungia Sky Park . Ten, be apžalgos aikštelės, kelių restoranų ir danguje žaliuojančių augalų, randasi ir baseinas. Taip, INFINITY POOL apie kurį rašė National Geographic, CNN Travel, BBC ir dar n leidinių įskaitant V. Butautis romaną „Kiek kainuoja vaikai?“ 😉 Ir taip, TEN verta apsilankyti, nusirengti ir pasinerti. Priplaukti prie krašto, nuo kurio, regis, nuslysi žemyn kartu su krentančiu vandeniu ir tikrai VERTA nusišypsoti sau ir pasauliui. O TADA pritariamai linktelėti padavėjui.

32083883_10156447907554791_1223017870548533248_n (1).jpg
Mes – tenai, visai prie kraštelio ❤
infinity day.jpg
Foto iš ©Marina Bay Sands svetainės

Singapore Sling kokteilis šalia Infinity baseino YRA vertas grieko ir pastangų. Tas viešbutis nebus jūsų namais kas kartą nusileidus Singapūre, (tuomet nublanktų žavesys, ir dingtų netikėtumo kibirkštėlė, be to – jis yra per didelis jaukumui), bet kartas kitas, tikrai nepamaišys net ir prisiekusiam asketui. Perfrazavus Jasoną Mraz „It takes some sun to know the cold“ .

IMG_0664.jpg
Ką vakarienei, brangusis?
IMG_20180505_1735506
Čia – perpykęs Marsas, jis taip pat norėjo pas Stalonę…

Man Singapūre viskas yra nepaprasta.
Pvz. bare šalia Infinity baseino aš mačiau S. Stalonę. Tačiau tuo metu buvau tiek APAKUS (ne, ne apsvaigus, beje, alkoholis SNG yra tobulai brangus), kad tik pagalvojau „o, koks panašus į Stalonę, tik žemokas…“ Paspoksojau į jį ir jo akinančią šypseną, į pagyvenusią blondinę šalia, paskui dar paspoksojau ir negalėjau atsistebėti vyriškio panašumu į aktorių (Ot višta!). Tiesa, dar turėjau mintį nueiti ir jam TAI pasakyti (na, kad jis į Stalonę panašus), mh…mh… tačiau neišdrįsau. O va DJ‘ui bandžiau aiškinti, kad pakeistų muziką, IR, savaime suprantama, jis to nepadarė. Na gerai, matyt, buvau, apsvaigus.
Pamenu buvo momentas, kai merginom dalino nemokamus šotus, jei sutinki, kad tą šot‘ą supurkštų tiesiai tau į burną (toks kaip coca-cola purštukas bare) – aš, GARBĖS ŽODIS, nėjau. O be reikalo, gal būčiau iš Švarcnegerį pamačiusi?! Tiesa, visa šitai vyko ne šios kelionės metu, bet one time in Singapore, kai jet lag’as* kad ir baisus (man jis VISADA būna negailestingas), bet dar nevertė manęs iš koto (iki kiam** metų, sako, būna lengviau :D)

sake.jpg
Yra buvę ir taip, kad ryte, einant pro barą, į mane kreipėsi Ms. Sake…o į Joną – Mr. Johny Walker… na, suprant, ne tik Stalonė Singpūro gatves šlifuoja…

O šį kartą, nešokau iki paryčių ir mačiau tik vieną STULBINANTĮ vyrą (patį svarbiausią!). Be to, ESU įsitikinusi, kad šitas vyras YRA tikras (na, dar pasitikrinsiu, kai grįš vakare iš konferencijos). Ir šį kartą, man teko išbandyti naują dalyką Singapūre, (buvau PRIVERSTA), bet, žinokite, nesigailiu.

IMG_0708
Stulbinantis vyras yra arbatos ceremonijos meistras

O viskas prasidėjo menku įtarimu dar sėdint mašinoje pakeliui į oro uostą. Tas įtarimas pasitvirtino praėjus apsaugą, – atidariusi lagaminą aš su SIAUBU supratau, kad palikau namie visur-visada-viskam tinkančią, ir vienintelę mėgiamą, juodą suknelę, prie kurios pasiėmiau batelius, auskarus ir dar visus kitus priklausančius atributus.

IMG_0583.jpg
Skridom su šituo dviaukščiu lėktuvu. Viską, dėka Jono, apie jį žinau: Airbus 380 – didžiausias technologinis pasiekimas ir komercinis “pravalas“

Taip, aš vadovaujuosi principu – kuo geriau pasiruoši, tuo sėkmingiau keliausi,…taigi blyn… Aš NETURIU daug rūbų (turiu tik TĄ, ką myliu ir dėviu) ir NEIMU daug į keliones. Viskas telpa į lagaminuką, kurį leidžia pasiimti į lėktuvo vidų, todėl TOS suknelės man tikrai REIKĖJO.
Buvau sugniuždyta…. o vėliau pikta (ant savęs) – kurių galų man tas lagaminas, galėjau iš viso su maišeliu važiuoti!!! Pikta ir TAIP gaila suknelės, kuri nepamatys Singapūro….

IMG_20180506_1837433.jpg
Čia – išspausta šypsena kadrui, suknelės tai nėr…

Taigi, gyvenimas kartais išspiria iš komforto zonos ir PRIVALAI kapstytis ir ieškoti išeičių. Ta išeitis man apsireiškė Orchard road pavidalu.
Kas nežinote – tai Singapūro apsipirkimo meka, savotiškas Akropolis (SMAAAAAAAAAAAAAARKIAI didesnis) po atviru dangumi. Visi prekiniai ženklai, kuriuos tik galite sugalvoti, kurių dar nežinote ir kurių pavadinimus matėte ant prabangių žurnalų, o gal sapnavote, YRA ten.
Orchard road nebuvo mano lankytinų vietų sąraše, bet į jį nemokami autobusiukai veža netgi iš Marina Bay Sands viešbučio (visai kaip į Gariūnų turgavietę, ane?!). O šopintis YRA mėgiama singapūriečių atrakcija (sorry, čia mes smarkiai prasilenkiam). Į Orchard road veda VISI keliai Singapūre, šį kartą ir aš TEN nu-ka-kau ieškodama pakaitinės suknelės (prieš tai atlikusi namų darbus ir pasigooglinus KURIOJE nesibaigiančios BLING gatvės vietoje randasi MANO prekiniai ženklai, nes nea, aš nuo to nekaifuoju).

IMG_0644.jpg
AR aš radau ten VIENĄ suknelę, tegu istorija nutyli. Nesu aš geležinės valios žmogus, pagundų reikia vengti, o čia …. Ech. Buvo gerai.

Kalbant apie BLING‘ą. Taip, Singapūre jo daug (blizgesio), daug Prados, Luis Vuittono ir Chanel, tačiau TAME mieste visa tai puikiai dera šalia fantastiškų pastatų, kabančių sodų ir nepakartojamų vizualinių sprendimų. Gražu atskirai ir napakartojama kartu sudėjus. Miestas yra žalias ir gyvas, kiekviename žingsnyje stebinantis ne tik atvykėlius, bet ir vietinius gyventojus.

IMG_0646.jpg
Vaikų žaidimo aikštelė Marina Bay Sands prekybcentryje 😉

O dar tas vakarinis lazerių šou ant vandens Marina Bay. Kas kartą reginys būna kitoks ir kas kartą pritraukia šimtus susižavėjusių akių. Netgi gyvendama Singapūre, karts nuo karto ateičiau pasigrožėti ir prisėsti ant medinių laiptų. Tas apšviestų dangoraižių fonas, plaukiojanti sporto areną, LV deimatas-pastatas vidur vandens…

IMG_0659.jpg
Marina įlanka ir lazerių šou dar kitaip atrodo stebint iš baro šalia Infinity baseino, jausmas kitoks viršuje ir vaizdą matai kitokį.

Singapūras neturi daug žemės ir gyvenimas vyksta vertikaliose erdvėse, tačiau ką tikrai turi TAS miestas-valstybė-sala, tai drąsią vizija, kuri TAPO tikrove. Tas miestas mane įkrauna ir polėkis tyrinėti tik sustiprėja. Pajaučiu KOKS didelis ir įvairus pasaulis gyvenaTenerifės (ir Lietuvos) ribų, kokia maža dalelė esu aš ir KOKIA laiminga (o tai sau priminti privalu, būdą pasirinkite patys).
Jeigu per penkiasdešimtmetį nuo nepriklausomybės paskelbimo žvejų miestelis tapo vienu didžiausiu pasaulyje jūros uostu, aviacijos centu ir kokybės simboliu Azijoje, kodėl turėtų būti KAS NORS neįmanoma? Aš čia mielai likčiau keletai metų. Taip galvojau prieš dešimtmetį, kai kraustėmės į LietuvąAustralijos, taip galvoju ir dabar.

aikstele
Sporto aikštė ant vandens, na jei nėra vietos ant žemės, tai ką, nesportuoti?!

Žali plotai atkovoti iš vandenyno, tolumoje lūkuriuontys krovininiai laivai, dirbtinis pliažas, palapiniautojai kruopščiai sutvarkytose pievose šalia vandens IR kelio į oro uostą…. nesuderinami dalykai derantys Singapūre.
Čia ir yra tas SINGAPŪRO SUPER faktorius, atrodytų visiška utopija, bet priklauso KAIP tą crazy mintį pakreipsi ir kaip ją įgyvendinsi. Tokio subtilumo, fantazijos virtusios realybe, ambicijos tapti geriausiu, noriu semtis ir semtis, iš Singapūro ir jį sukūrusių žmonių. Čia jaučiuosi saugi, svetima ir sava vienu metu. Čia daug tokių kaip aš.

IMG_20180508_1859136.jpg
Vestuvės, ji – azijietė, jis – europietis

O čia papildomas SĄRAŠAS vietų, kurias lankiau kartą ar du ir REKOMENDUOČIAU:

Singapūro firminis patiekalas Chilly crab – jetau, tai procesas!!! Tik neišsipuoškite, žr. fotkes. BŪTINA paragauti. Ir išsiterlioti 😉

Arbatinė „Tea Chapter“ kiniečių kvartale– tikriausiai nebuvo karto, kai lankydami Singapūrą mes ten neužsukom. Ir ne dėl to, kad ten arbatą gėrė ponia karalienė Elizabeth II. Mes tą arbatinę aptikome patys, ten išmokome paruošti arbatą (visą procesą), ten susižavėjome arbatos gaminimo ir gėrimo ritualu, kuris ilgainiui tapo tradicija mūsų pačių šeimoje (tiesa, kiek primiršta paskutiniais metais, nes visi arbatos ceremonijos įnagiai liko Vilniuje).
Ten sėdėkite ant žemės, nes klausia kaip norėtumėte (a la normal ar ne normal), mums labiausiai patinka viršutiniame aukšte. Beje, užsisakykite tokių žalių ir baltų rutuliukų su įdaru. Atrodo nuostabiai (žr. foto), skonis… bet jei už svajonę REIKĖTŲ suvalgyti, ar mh? Mes nurijome visus, skubiai užsigerdami vandeniu. Be to, wc netoliese.

IMG_0699
Aš gal ir išsigandusi, bet rutuliukams – pasiruošusi.

BEVEIK laukinė Pulau Ubin salelė netoliese (na nieko nėra VISAI laukinio Singapūre) – ten galima išsinuomuoti dviratį ir varyti per džiungles. Rasite beždžionių, tropinių augalų raizgalynę ir durijų (durian). Tiesa, ten galima palapiniauti ir per durijų sezoną būtent tai ir daro vietiniai (paskui durijų vaisius parduoda). Mes palapines praleidome, o KVAPSNINGUS durijus ragavome Malaizijoje (dauguma viešbučių juos draudžia įsinešti dėl jų kvaps-nin-gu-mo, – lietuviškai kvapelis įvardinamas, kaip unikalus, o angliškai kaip offensive***… rinkitės patys!). Man asmeniškai durijai buvo visai nieko, ypač jų ledai (Jonas į tokius mano pareiškimus sureaguotų kitaip….tsakant – skonio reikalas)

durian.jpg
Reikia laukti, kol jie nukris. Kai nukrenta, bėgi paimti, kol kiti nesuskubo, geriausia bėgti su šalmu, durijai yra labai dygliuoti, nuo to ir kilo jų pavadinimas!

Naktinis zoo – oi, man tai tobuliausias zoo patyrimas. Naktį, su ypatingu apšvietimu, traukinukais, iš arti. Žiauriai faina. Po poros metų vėl nueičiau. Vaikams – iš viso tobula. Tiesa, zoo veikia ir dieną.

Santosa – pasilinksminimų sala, 15 min nuo centro. Jei norėsite išsimaudyti, pasivažinėti spec. rogėm nuo kalno, paskraidyti kuom nors (rasite) ar vakare pažiūrėti kitokį lazerių šou ant vandens Songs of the sea (gražu ir kartu juokinga, ypač tie veikėjai, kurie strypinėja priešais žiūrovus ir pabaigoje traukia dainą SINGAPORA, SINGAPORA, oi… vaikams labai patiko!)

IMG_0722.jpg
Mėgiamiausias gėrimas Azijoje (būtinai atvėsintas)

China town, Indian town – būtina, bent jau pirmasis. Kas kartą ten užsuku ir nenusibosta man į tuos nagus, ragus, žarnas ir kanopas žiūrėti, stebėtis ir sukti nosį. Teirautis, kiek kainuoja į susitraukusius penius panašūs dalykai ir spėlioti ką jie gydo. Beje, ten, savu laiku nusipirkome nepamainomos klasikos (CD diskų) – Guns N’ Roses, Metallica, Queen… ĮDAINUOTŲ kinietukų!!!! Žinokite, nu ragas 😀

IMG_0687
Daugumą kiniečių, imperijos laikais, atvežė anglai juodam darbui
pimpiai
Mhhhh… kiek tik nori ir kokių tik nori

Varlės kvarkuolės ir varlių esencija, bei Varlių ferma – oi, vėlgi  mano knygoje “Kiek kainuoja vaikai?” apie tai daug ir išsamiai, (aplink psl. 184) kaip ir apie daug ką Singapūre ir Australijoje.

IMG_0686
Medicinos užeiga, daktaras
IMG_0682
ir vaistai!

Garantuotai dar kažką praleidau, bet jau stengiausi įtempusi visas atminties stygas ir atidariusi visus stalčiukus. Labai SUŠALAU viešbučio kambaryje, einu laukan sušilti – čia, kaip taisyklė – kuo šiltesnė šalis, tuo labiau vėsinasi…

😘  😘  😘

*jet lag – organizmo paros ritmo sutrikimas nuskridus keleta laiko juostų. Sakoma, kad kiekvienai pasikeitusiai paros valandai, organizmui reikia vienos paros prisiderinimui. T.y. jei laikas pakito septyniomis valandomis, reikia savaitės, kad užmigtum lovoje, o ne prie pusryčių stalo. Taip, mane tai žudo.

** kiam – keturiasdešimt metų, calabazos 😊

*** offensive – bjaurus, atstumiantis

Super-Medžiai info:
http://www.gardensbythebay.com.sg/en/attractions/supertree-grove/visitor-information.html

Apie Pasaulio kraštą – EL HIERRO*

El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Būtent taip El Hierro sala ne tik atrodo, bet ir jaučiasi, kaip Pasaulio Kraštas. Vieta, kurios vaizdus mačiau Sostų Karuose. Tada kildavo klausimas ar mūsų TV aparatas pamiršo rodyti spalvas?! Ne, EL Hierro nebuvo šalta, buvo ATŠIAURU. Ar patiko? TAIP.

30550000_10156389397594791_1750565734_o
HOTEL – true El Hierro

Keltas vyksta iš Tenerifės, didelės bangos – garantuotos, nemalonaus supimo trukmė – 2,5 val. Neįtikėtinai daug keleivių, nes dieną prieš mūsų kelionę – keltas nekursavo, o ir reisas į  El Hierro tik kartą per parą (vakare). Vėlavome išplaukti, vėlavome atplaukti. O fincą** La Gorona, kurioje apsistojome keturioms naktims, pasiekėme vidurnaktį.
IMG_9972.JPG
Rytas atskleidė grožį, kurį nuslėpė tamsa. Priešais – vandenyno platybės, o už namuko – kalnų grandinė. Mes – papėdėje, o pasigilinus išsiaiškinau, kad UGNIKALNYJE, tiksliau jo įgriuvusioje dalyje, kuriai pavyko likti virš vandens po to, kai 2 km aukščio vulkanas skilo ir kartu su trečdaliu salos nugarmėjo vandenin per siaubingą žemės drebėjimą. Galit įsivaizduoti kas čia darėsi kai tai vyko? O 100 metrų tsunamio bangas pasekoje? Taigi.
IMG_0003.JPGAtsibudome Atlanto vandenyno viduryje ant uolėtų sausumos liekanų nuolat šniojamų bangų. Vaizdas ir jausmas – stulbinantis, o tas rūkas neleidžiantis matyti kalnų viršūnių nepaprastai paslaptingas ir baugus. Visai ne Tenerifė. Visai kaip NIEKAS ką esu mačiusi.
IMG_0146.JPGRūkas lydėjo visos kelionės metu, atrodė kad jis čia toks pat natūralus, kaip juodos uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis. Rūkas kaip šydas, kaip nuolat kybantis debesis. Bet gali būti, kad tuo metu Tenerifėje viešėjusi calima***, pasiekė ir El Hierro.
IMG_0055.JPGTas RŪKAS nudažė visą mūsų kelionę ir niekaip kitaip negalėčiau prisiminti El Hierro. Rūkas – salos dalis. Taip pat kaip aguonos. Įsivaizduokite tokį derinį: juodos aštriabriaunės UOLOS, krentančios žemyn į purslais besitaškantį vandenyną, raudonos AGUONOS, tokios geibios ir TOKIOS gražios, kad vidurius suspaudžia, plius RŪKAS ir atšiaurus drąskantis vėjas.
IMG_0030.JPG

IMG_9883.JPG
Pati gražiausia nuotrauka

Einu vyno, negaliu, rašant jausmai sukyla. El Hierro Afrutado – melsvo stiklo butelis, iš kelionės, paskutinis, atvėsintas.  Jonas, mane supras, visi tie rašytojai tokie….

                    Matot – El Hierro gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Norite pagulėti paplūdimyje – rinkitės Tenerifę. Norite pradėti iš naujo – keliaukite į Lanzarotę. O į El Hierro vykite ieškoti savęs ir priimti sprendimų. Atvykus į El Hierro nebėra kur bėgti, TEN baigiasi pasaulis. Tai va.

30550615_10156389397584791_618471194_o.jpg
Na ką, priėjau galą… Pasaulio galą

Keliai saloje – įvairūs, visai kaip mūsų gyvenimai ir, beje, labai nenuspėjami. Kas ant žemėlapio atrodė “autostrada”, tikrovėje – smarkiai vigiuotas, siauras kelias (bet geriausias kelias, koks yra toje pusėje, nes VIENINTELIS), o ten, kur manėme bus per daug zigzagų – visai pakenčiama.

IMG_0132.JPG
Greitkelis užaugo, teko suktis atgal 😀

Man didžiausią įspūdį padarė vakarų pusėje esančios “ganyklos” – La Dehesa. Vėjo ganyklos, vėtrų ir savo demonų.

IMG_0025.JPG
Pakeliui į ganyklas

Sekėme vienintelį kelią pro išmirusį Pozo de la Salud link El Verodal. Ten niekas negyvena, laikosi vos keli krūmokšniai prisiploję prie juodų lavos uolienų. TOJE vietoje ir buvo manyta, jog toliau nieko nebėra, kol Columbas su įsibaiminusia įgula 15 amžiaus pabaigoje neišplaukė į NIEKUR ieškoti KAŽKO.

IMG_0031.JPG
Juoda ant juodo
IMG_0028.JPG
Vėjo nufotografuoti nepavyko

Štai kodėl El Hierro yra vieta dramatiškiems jūsų sprendimams ir galbūt, tiktai galbūt, jei TIKRAI esate pasiruošę atšiauriam VISKAM, galėtumėte pasikinkyti vėją ir keliauti pėsčiomis. Aš taip pat varčiau tokią mintį ir Jonui pasiūliau, kol nenusigavome iki El Sabinar. O tada labai paprastai persigalvojau.

IMG_0043.JPG
Jų ten daug, nuostabiai lanksčių Sabinų

Ten REIKIA nuvykti, nes sabinos (kadagiai arba juniper trees) toje vietoje YRA fantastiškų formų. Ir niekur kitur neteko tokių matyti, ne veltui visai salai (pirmąjai iš Kanarų salyno) suteiktas Unesco geoparko statusas. Tačiau VĖJAS (žr. sabinų formas!) TEN košia kiaurai, skersai ir įstrižai. Galbūt tam, kad išpūstų iš keliauninkų galvų visas mintis ir mūsų ganyklos atsilaisvintų baltoms avims…

IMG_0162.JPG
Mirador de la Pena – ir čia pasidarbavo Cesar Manrique

El Hierro jautiesi LABAI toli nuo visko, beveik kaip Australijoje (tik BEVEIK). Artimiausias krantas – La Gomera (panašaus mažumo sala). Manau el heriečiai (visi dešimt tūkstančių) su manimi sutiktų, kad Tenerifė tokiame kontekste, atrodo lyg civilizacijos viršūnė. El Hierro sala VISUOMET bus smarkiai nutolusi nuo mums įprasto jausmo, kad viskas yra šalia, o „pasaulis – mano smėlio dėžė“. Toje saloje tikrai gali būti vienas, pats su savimi. Visą laiką.

IMG_0023.JPG
Sabinosa gyvenvietė (ten, kur baltuoja)

Gyvenvietės, kurių negalėčiau pavadinti miesteliais (neįskaitant sostinės Valverde) nepaliko įspūdžio, jokio. Tiesiog „jokie“ gyventojų susitelkimo plotai, na išskyrus (visuomet būna išimčių😉) unikalų Pozo De Las Calcosas.

IMG_0075.JPG
Stačiai lavos laiptais nusileidus prie vandenyno, patenki į siurrealų pasaulėlį

Pajeros – mažuliukai, iš lavos (arba lavoje) pastatyti namukai, priklauso vietiniams, kurie šimtmečiais naudojo ir tebenaudoja gyvenvietę liepos-rugpjūčio mėnesiais, persikraustydami vasaroti kartu su visais gyvūliais.

IMG_0081.JPG
Šis mum krito į akį!

Aplinkui VISKAS juoda: kalnai, žėmė, namai, akmenys, tik mintys skaidrios (valio!), kaip galingų bangų vanduo, dūžtantis ir dūžtantis.

IMG_0082.JPG
Pozo De Las Calcosas

Vieta – daugiau nei keista ir jausmas tenai – daugiau nei keistas. Bet štai apsistoti Pozo De Las Calcosas, kad ir vienai nakčiai BŪTŲ jėga!

IMG_0096.JPG
He, himself and him
IMG_0108.JPG
Pozo De Las Calcosas žaidimų aikštelė
IMG_0083
Neptūnas ir Pozo De Las Calcosas yra Neptūnas, o menininkai – menininkai

Skaniausiai valgėme savo finkutėje. Jėtau KOKIĄ nuostabią vietą turėjome SAU tas trejetą dienų! Ir toje nuostabioje vietoje – La Gorona, atėjo Jono gimtadienis. Papuoštas laukinių aguonų žiedais, vietiniu keksiuku (su maisto gaminiais ten nelabai), mūsų palinkėjimais ir El Hierro ananasais.

IMG_9971.JPG
Rytas! Nieko geriau negaliu įsivaizduoti  kaip gimimo dieną KELIONĖJE ❤
IMG_0048.JPG
TOKIE pažastų gaurai atsiranda TIK pasiekus TAM TIKRĄ amžių (mh…)

Dar apie anana-vaisius: VISI, kuriuos pirkau Tenerifėje buvo užvadinti pina del Hierro, todėl nepaprastai laukiau, KADA kaposime tuos skanėstus augančius ant mažų krūmelių (ne ant medžių, mielieji, ir ne ant lempų). O tai, pasirodė, buvo daug paprasčiau nei…. … … … … … … …  yra ten kaž-i-koks tai pasakymas apie tris pirštus 😀

IMG_9872.JPG
Tarp kitko, nuskintas ananasas daugiau nebesirpsta…

Prie pat mūsų, augo EILĖS tikrų tikriausių brandinių El Hierro ananasų. Vienintelis pašalinis efektas kemšant kiek lenda – sutrūkinėję lūpų kampučiai (tingėjosi lupti ir pjaustyti mažais gabaliukais). Manau, maža bėda, turint galvoje, kad Australijoje, džiaugiantis Queensland‘o ananasais (beje, gerokai saldesni) man kraujavo liežuvis.

IMG_0053.JPG
El Hierro duona ir sviestas (druska rasite galerijoje 😉

Rekomenduoti valgymo įstaigos El Hierro saloje negaliu. Kartą pabandėm, likom smarkiai nepatenkinti, todėl apsiribojome SUPER įrengta lauko virtuve prie namuko. IMG_0133.JPG

IMG_9839
La Gorona

Štai namuką – rekomenduoju užsimerkus ir atsimerkus (kreipkitės): vidus kuklus, bet autentiškas, visko užtektinai, o laukas – NEREALUS, tiek sutvarkytas SODAS su mangais, žvaidžiavaisiais (mano naujadaras), papajomis, persikais, bitėmis ir mėtomis, tiek VAIZDAS ir AURA – nuostabi, gera, raminanti, pakelianti, ir dar akcentas – AKMENINIS STALIUKAS, ten tik vyną ragauti ir svajones svajoti. Patiko. Labai patiko.

30771844_MAZA
Ryte, vakare – mes čia

Tai štai kokia istorija apie salą vardu El Hierro. Ji ten yra, TEN kažkur. Ir bus dar kurį laiką. Lauks JŪSŲ, žydėdama aguonomis, apsigaubusi rūku ir paslaptimis.

29680498_10156336839459791_979599651_o
Virėjų kursuose El Hierro lavos tunelyje  😀

GALERIJA IŠ MŪSŲ KELIONĖS PO EL HIERRO SALĄ

* El Hierro – išvertus iš ispanų kalbos reiškia – geležis, tačiaau nieko bendro su tuo neturi.

** Finca – sodyba, ūkis, fazenda

*** Calima – tai toks gamtos reiškinys, kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes.

PAVASARIS – reikia MYLĖTI <3

Viskas, myliu šitą salą. Salos, matyt, bus mano fetišas. Ir man čia yra labai gera. Dabar – Pavasaris ir jis jaučiasi net ir tokiame šiltame klimate: paukščiukai čiulba dažniau ir garsiau, viskas ir visi žydi: tiek apdžiuvęs mūsų citrinmedis, tiek alavijas, papajos ir mandarinmedis, ir žinoma MANGAI. O tas kvapas…! Na, tiesiog pavasaris. Vaivorykštė, kuri vakar nusidriekė per visą vandenyną, tas vaiskus dangus.

TAI KAIP NEMYLĖTI ???

IMG_9776.JPG
Citrinmedis
IMG_9779
Limonadas to be…!

Be to, pasinėriau į sportą, NES lietuvių MOTEROS su tokia Viktorija 😉 (ne aš) priešakyje yra labai aktyvios ir labai įvairios, o jų, t.y. mūsų, čia YRA daug. Susibūrė grupė Sportas.Sveikata.Tenerifė. ir oi vyksta reikalai.IMG_9486.jpgPirmiausia – Pilates trenerė Aušra Jurkevičiūtė, švelni, mažytė ir tyliai kalbanti, su ja nors į pasaulio kraštą, bet pradedam nuo treniruočių tris kart per savaitę, viešame parkelyje Adeje miestukyje. Man per treniruotes mažai nebūna ir po valandos aš – prakaituota ir tooookia alkana, kad antrus pusryčius sukertu akimirksniu su TĄ pirmąją dienos kavą, kurią ryte pakeičiau į Bancha žalią arbatą (myliu). Po to vyksta plepalai, kas taip pat LABAI naudinga smegenims (ane?!), nes juk taip ir gimsta visokie judėjimai, susitikimai ir word of mouth marketingas;)

29136313_1952321194797930_4612896561203711743_n.jpg
Pilates su Aušra Jurkevičiūte ir Tenerifės moterom 🙂
IMG_9168.JPG
Čia ne vyšnios, čia migdolai!

Lietuviai Tenerifėje jaučiasi kaip namie ir čia tikrai rasite ko tik norite: Mokyklą, Tinklinio klubą paplūdimyje, yogą su Vyčiu Zabulėnu (ten irgi einu), Seminarų (meditacija, psichologija, m-o-t-e-r-o-l-o-g-i-j-a, garsų terapija, you choose), įvairių įvairiausių turistinių paslaugų, nerealiai skanių Ziggy Pop ledų, specializuotą kavos/arbatos pardę (El Mundo) ir netgi Mafijos žaidimo reguliarius susibūrimus (na pamenat, mirksiuką, mes kalnuose žaisdavome, po slidinėjimo, oi kiek emocijų). Ir visa tai – daro tautiečiai. Jie yra JĖGA.IMG_9792.JPGBet grįžtant prie sporto – mūsų keturi dviračiai, kurių du (suaugusiųjų) pirkome saloje, kai dar buvome žali Tenerifiečiai, stovi nuleidę ausis. Čia yra kalnuota, todėl su dvirkom mina kamikadzės auto keliuose, tie, kurie moka minti ilgai ir sunkiai į vieną, po to į kitą kalną arba Jonas, kai nukniaukiu mašiną. O šeimyninio pasivažinėjimo, deja, čia nelabai. Todėl – NEPIRKITE Tenerifėje dviračio ir nesivežkite (mane taip pat įspėjo, bet aš nepaklausiau). Tas gražus pėsčiųjų kelias nuo Alcala iki Puerto de Santiago galiausiai nusibos ir jis yra trumpokas dviračiauti.

IMG_9733.JPG
Prasibėgam? Greta K. – aš ALCALOJE, ne San Juane :*

Todėl eilinį sykį stebėdama kaip mano mergaitės treniruojasi baseine, patyriau nušvitimą. ŠTAI, išrikiuoti prie baseino sienos, stovi metaliniai žirgai, ne vienas ir ne du, o visa banda. O putlios 60+ moterytės juos balnoja, jie nesibaido ir nelinksta. Tik pliūkšt tuos metalinius žirgus (be ratų, tiesa) vandenin ir prasideda jojimas, t.y. treniruotė. Muzika visu garsu, treneris sausumoje mojuoja hanteliais, o moterytės ant žirgų vykdo jo nurodymus ir mina, mina. VA!

UERL3559.jpg
Yoga at its best!

Po kelių savaičių seilės varvinimo, nusprendžiau ir aš – EISIU pabandyti. Ir NUĖJAU. Išaiškinau prie kasos ko aš noriu, susimokėjau ir patenkinta šmurkštelėjau į maudymuką. Ateinu prie baseino – žirgai vietoje, hanteliai dėžėje, treneris vaikšto, moteryčių nėra. Einu aiškintis, telefono su google vertėjo apps‘u nėra (baseinas visgi), bet ispanai irgi žmonės (drąsinu save) – supranta jie mane ir smalsiom akim nulydi. Nėra, sako, treniruotės, nes reikia bent trijų raitelių, o tu viena… Viena, galvoju sau, betgi jau su maudymuku ir bilietą turiu, TAI KURIŲ GALŲ PARDAVĖ TĄ BILIETĄ, jei nėra treniruotės…? Bet, pasirodo, čia tokia ispaniška tvarka: nusirengi ir lauki, nėra tai nėra… Gali vėl apsirengti… sako man… ******* čia eina keiksmažodis mano mintyse.

Protesto vardan nepaklusau ir ėjau pasiplaukioti be dviračio. Išdidžiai.  Ir tam kartui mečiau aguabicicleta. Tačiau neilgam. Na LABAI norėjosi man minti pedalus vandenyje, o kai norisi, tai ir gaunasi.

Pasirodo, moterytėm kurį laiką buvo per ŠALTA (na taip taip, žiema visgi, suprantama tikrai), ir kai atėjo PAVASARIS, jos ir vėl grįžo, kaip tos gervės Lietuvoje 😉 O aš buvau pasiruošusi 😊 ir man LABAI LABAI patiko. Eisiu dar ir kitas Pilates grupės nares pakalbinsiu, tada jau nebus problemos dėl kiekio. Lietuvės ATEINA.

29103608_1628969107187357_8514218420265287680_n
Que tal, muchachos?

Jonas tai įsisuko į kártus (stebėkite kirtį 😉), todėl ofisą kartą per savaitę perkėlė į Kartodromą…) Lankstus požiūris į darbą – darbą spartina. ĮRODYTA. Dėl platesnės info apie tas mažas, greitas mašinytes, kreipkitės tiesiai į Joną. Aš galiu pasakyti tiek – VISIEMS SAVO. Kai aš bandžiau keturratį pas draugus sodyboje, ten buvo vienas medis ir aš į jį įvažiavau. O tą vienintelį kartą, kai bandžiau kártus, pravažiavau man mojuojamą finišo vėliavėlę ir apsukau dar vieną ratą, nors jau ir taip buvau paskutinė. Čia ne dėl to, kad nemoku vairuoti, čia … Tiesiog, man geriau dviračiai, vandenyje. Greitis mane paralyžuoja.

TYTL9335
Nuotraukoje viduržiemis

Bet štai Borja, pamenate mūsų sodininką, su greičiu nesipyksta. Oi tas Borja, įvarė man baimės, PASIUTĖLIS. Žodžiu buvo taip.

Eilinė graži diena, atvažiuoja Borja, kaip visuomet, NE LAIKU, išvežti sofutės, kuri mums trukdė. Juodoji gulbė – 580 arklių – stovi savo vietoje atvirais langais (prikaista). Prieina Borja ir su TOKIA meile paglosto vairuotojo sėdynę ir kažką šneką, šneka…  Suspaudė man širdį.

„Imk,“ sakau, „nori prasilėkti?“

„Ar aš?“

Čia, žinokite, buvo teatras. Jis paliko VISKĄ, telefoną, atvirą savo furgonėlį, piniginę, raktus, GALVĄ. Ir gulbė dingo. Kadangi aš buvau viduryje rytinės jogos, tęsiau…bet… po dešimt minučių – nėra, po penkiolikos – nėra, po pusvalandžio – NĖRA! Panika valdo. Jis nepasiėmė mašinos dokumentų, draudimo, NIEKO. O jei policija, o jei avarija, o jei jam kas nors nutiko?!?

Blyn, KIEK laiko reiškia „nori prasilėkt???“ Čia aš jau visai ne jogos būsenoje supratau, kad NEGALIMA spręsti pagal save, nes, na tiesiog NEGALIMA. Po keturiasdešimt minučių paskambinau namuko agentei Margaritai, nes Borjos telefono numerio neturėjau ir drebančia širdimi laukiau, kol ji perskambins ir nuramins, kad visi gyvi ir BORJA…. BOR..BR..B… grįžta.

Bet jis nekėlė.

IMG_9734.JPG
Čia nea, na tikrai TO Borjai nedaryčiau – čia medūza! Aha aha… 
IMG_9735.JPG
Ne, nu radau aš ją paplūdimyje, ALCALA, po rytinių maudynių. Garbės žodis. 

Netrukus kieman įsuko mūsų juodoji gulbė ir kai sustojo aš pajutau tokį aitrų įkaitusio metalo kvapą (stabdžių kaladėlės, suprask), Borja prasilėkė PILNU rėžimu…

Taip aš įgijau draugą visam gyvenimui.

Kai iš telefono vertėjo perskaičiau „man buvo neramu“, Borja mane apsikabino 😀 Be žodžių, matyt ir jam jų kartais pritrūksta. Paskui apsikabino dar kartą ir dar kartą, o tada jau aš susigėdau, kad skambinau Margaritai. Po to sekė fotosesija: Borja mašinoje, Borja šalia ir vėl viduje.

Man jis YRA labai fainas bičas. Nes yra toks koks yra. Borja, sodininkas, plikis su atvira širdimi. O kiaušiniai (vištų), sakė, dabar bus nemokamai 😀

IMG_9548.JPG
Čia ne apie kiaušinius, vaikams tokie dalykai nerūpi, ČIA apie Lietuvą ir Kovo 11-ąją – Baltic International School 😉

Naujai vietai (šaliai) prisijaukinti, mano patyrimu, reikia pusmečio. Pergyveni pradinę euforiją, rutinos įsigalėjimą, pastovų lyginimą „čia ir ten“, o tada ateina tas WoW laikas. Daugmaž viską, ko tau reikia turi ar žinai kur įsigyti (arba žinai kur kreiptis), atsiranda bendrų interesų turinčių pažįstamų ir bičiulių, pradedi suprasti vietinius papročius ir kalbą (poquisimo).

IMG_9705.JPG
Kovo 1-oji, Marijos 10 metų TEN kur ŠILTA pagaliau 🙂 (beje, tas stalas skraidė!)

Dabar esame būtent šioje stadijoje ir jaučiu, kad atsikeliu MYLĖDAMA salą. Dabar yra gera, PAVASARIS skamba visais varpais, ir atrodo, kad tai netgi labiau psichologinis atgimimas, negu gamtos, bet, matyt, taip ir TURI BŪTI.

IMG_9491.jpg
Ech!

Apie narkotikus atvirai: WANDER ir LUST

Ir vėl nebespėju. Vėl skundžiuosi pati sau apie pačią save. Ir to nepadariau, ir to nepadariau, o ŠUO jau tuoj pasirodys, tuoj prasidės jo metai ir ką aš, Drakonas (taip jau gavosi, kad Beždžionė esu dėl kitų priežasčių, nei kinų horoskopas) jam pasakysiu? Kad nesu super moteris, a -nei super mama, niekada ja ir nebuvau, ir „baisiausia“, kad neplanuoju ja tapti, kad dažnokai patingiu (lyginant su pirmos jaunystės metais) …

ech, jaučiu, kad atėjo laikas j-o-n-a-ž-o-l-ė-m…

… … …

Na nea, nieko nebus, man tokia išpažintis visai nepatinka, todėl po dviejų mėnesių pertraukos kovojant su Giovanio suteiktu pasiteisinimu aš vėl bėgu įkalnėn ir vėl išsivyniojau jogos kilimėlį (feels good, baby). Tas suknistas kaklo skausmas netvarkys mano mielo gyvenimo saloje. O nespėju aš ir pati žinau dėl ko, nes pastoviai tai pakuoju, tai išpakuoju mūsų lagaminus. Mangizmas* nėra vienintelė priklausomybė, kuriai nevalioju atsispirti.

Travel-Quotes-Wanderlust-1-300x300

Mano ir Jono narkotikas yra Kelionės, mus valdo Wanderlust (mergytės tiesiog gimė į TAI ir abiem tenka taikytis, tikiuosi, oi labai viliuosi, kad jos jaučia panašų kaifą). Ir patikėkite, šitas reikalas taip pat turi pašalinių efektų, kurie vargina mano jautrią nervine sistemą. Taigi j-o-n-a-ž-o-l-ė-s, here I come.

IMG_8771
Me, myself and I (El Cotillo, Fuerteventura)

Šis įrašas – smarkiai pavėluotas, bet geriau dabar, negu visai ne. Anea?

Dar prieš Naujus metus, mes atsidūrėme saloje, kurios pavadinimas yra FUERTEVENTURA (stiprus nuotykis būtų reikšmė, nors senjora Ruiz užtikrino mane, kad salos vardas nieko nereiškia! Ką gi, reikia pasakyti, kad ir aš, kartais, iš užsieniečių sužinau naujų faktų apie Lietuvą, bet senjorai Ruiz, tiek jau to, netrinsiu jos nežinojimo nei ten, nei kur kitur. Gal pati nuplauks kada į Fuertę ir sužinos 😉).

Mūsų namai, šią kelionę, buvo smagus kemperis, oficialiai pavadintas šešiaviečiu, bet oi, neapsigaukite, ispanai skaičiuoja kitaip. Pasak jų ir 100 litrų vandens turėtų dviem parom užtekti šešiem žmonėm (praustis, valgyti ir nuleidinėti wc esantį įrenginį). TĄ vandens “apstumą“ mes savo kailiu ir išbandėm. Pirmą rytą (po vieno vakaro trumpų apeigų dušelyje) didysis vandens bakas jau buvo tuščias. Gerai, kad ta fizika dėstoma mokykloje ir kad per benzino badą sovietmečiu, berniukai išmoko perpylinėti (čiulpteli žarnelę ir banzinas teka. Tiesa, reikia ilgai spjaudyt paskui, bet tai užgrūdina). Tai va taip iš geriamųjų “bambalių“ ir papildėme nepriteklių 😅 Bet ne apie tai kol kas, o apie viečikę, kurioje atsibudome mažosios keliauninkės Lukos gimtadienio rytą.

IMG_8675
Vaizdzelis… Pozo Negro
IMG_8673
B-day girl and the sea

Atvykome mes vėlų vakarą, kuomet nelabai kas matėsi, todėl TAS VAIZDAS, kuris atsivėrė nusiridenus nuo lentynos-lovos, man buvo TOOKS saldus, kad aš ir vėl pasitvirtinau sau išvadą apie save – esu atsiskyrėlė. Gal ne tik krabai būna atsiskyrėliais, gal yra toks ir beždžionių porūšis?

POZO NEGRO bus tai, ką aš matysiu savo minčių kino teatre, kai išgirsiu FUERTEVENTURA. Pasak Gnu (Karolinos) – „ten juk nieko nėra?!” Taigi va BŪTENT, kažkam ten gal nieko nėra, o man – visko tiek, kiek reikia.

Akmenuota, nerealiai graži įlanka su keliais baltais namukais, kurie naktį apšviesti ryškiau, nei kelias prie mūsų namų Vilniuje. Pakrantė su vieninteliu veikiančiu šeimos restoranėliu (specializacija – šviežia žuvis), tuščia žaizdimų aikštele ir laukinėmis ožkomis. Ai ir dar gulbės – išdidžios, baltos, didelės.

IMG_8819.JPG
Mano gauja
IMG_8696.JPG
Gulbės vakarėjant…

Ar sakiau, kad ir Marsas su mumis kemperino? Taigi, jis užėmė abi – penkto ir šešto keleivių vietas (miegojo kemperio bagažinėje, kur dieną žaisti sulysdavo ir vaikai).

IMG_8700.JPG
Erdvus Marso miegamasis

Tas Fuertės plikumas, toks akį rėžiantis, kad net gražus ir bangų mūša už plonos namuko ant ratų sienos, jausmas, tikras laukinis jausmas. Mums visko užteko. Todėl palikti Pozo Negro nenorėjome. Tai buvo vienas gražiausių gimtadienių, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

IMG_8681.JPG
Septyneri…

Tyrinėdami Fuertę, vengėme turistinių vietų (ai kaip visada), didelių žmonių sambūrių, kurortų, taigi nuvairavome savo namus ant ratų skersai salos per laikinąją sostinę Betancuria (kur ragavome ožkienos ir nelikome nustebę) iki Ajuy kaimelio (ispaniškai j tariasi kaip ch, taigi… keikėmės legaliai ir su didžiuliu pasitenkinimu, vaikai kartojo paskui mus ir negi drausi :D). Ajui (geras, ane!) atsidūrėme ir vėl vėlai vakare. Žmonių nėra, pakrantėje siautėja didelės bangos. Miestuks didesnis už paliktąjį Pozo Negro, bet tylu ramu, naktis.

O tada atėjo rytas… Pravėrus kemperio duris, apstulbau. Ten, kur siautėjo laukinės bangos, šlaistėsi siaubingai daug dvikojų. Pasijutome lyg Ermitažo parkinge, tik su vaizdu. “Kas per velniava“, suburbėjau, ir išlindau ieškoti teisybės.

Kemperis buvo užstatytas keliom eilėm mašinų, o srautas žmonių vorele lipo netoliese esančiomis uolomis. Kaip skruzdėlės, su tikslu. Paniurusi pėdinau pakrante link didžiulės skylės-urvo uoloje, kurios nepastebėjome tamsoje, bet ir ten aš buvau ne viena. Pagyvenusi britė energingai judėjo link manęs. Prisiyrusi (per paplūdimio akmenukus tatai) ji mane ir apšvietė, kad į tą A-chui (atleiskite Ajui) ji atvažiavo čarteriu (nevartotina svetimybė, oi oi – užsakomuoju autobusu) pasigrožėti piratų olomis, bet jai olos pasirodė per aukštai, todėl ji braidanti pliaže ir kalbinanti paniurusią mane. O čarterių šioje vietovėje, pasak naujos “bičiulės“, bus daug ir daugiau, nes tai turistinis maršrutas ir VISI autobusai veža ČIA. Chrrrrrrrrrrr… išsiveržė man. Ji neišsigando, tuoj pat pasidalino, kad pati turinti šunį namuose…. No shit.

IMG_8741.JPG
Whatever…

Na ką gi, nėra to blogo…. Papusryčiavę savo namelyje ir mes prisijungėme prie skruzdėlių. Ne, tai visai nesmagu, bet vaizdai BUVO verti mūsų nuolankumo ir susitaikymo. Olos – didžiulės, išgriaužtos vėjo bei sūraus vandens, audrino fantaziją. Piratai, grobis, pavojus. Na ir šlapimo dvokas tolimiausiuose urvų kampeliuose, kur vaikai BŪTINAI norėjo nueiti, nepaisant akis badančių servetėlių. Į nieką neįlipome ir mane tai nuteikė ypatingai džiugiai. Čia ir visas moralas – džiaukis mažais dalykais.

IMG_8718.JPG
Bet tai lobio-grobio didumas turėjo būti?!?
IMG_8728.JPG
Krevečių žvejės
IMG_8734.JPG
Ech…!

Apibendrinant, esant Fuertėje, Ajui aplankyti verta vien dėl pavadinimo! Urvai taip pat užskaitomi, tik reikia nusiteikti TAM žmonių kiekiui. Tada gal ir ok. Vaikams patiko, jos ilgai žvejojo krevetes urve esančiuose baseinukuose. Tada teko ieškoti mus užstačiusių mašinų savininkų. Tie, patraukę automobilius, labai nuoširdžiai dirbo rodydami Jonui kaip atbulai išvairuoti kemperį iš suknistai perkrautos mašinų stovėjimo aikštelės. Naktį ji atrodė visai kitaip. Naktį v i s k a s  a t r o d o  k i t a i p… Nepamirškite šito, tai pritaikoma visom alei vienos gyvenimo situacijoms.

IMG_8698.JPG
Čia vaizdas prieš naktį – Jonas kloja vaikų lentyną miegui. Origamis at its best 😉

Ajui dūmėmė neatsigręždami. Reikėjo ieškoti vandens ir WC tvarkymo punktų, kurie, DEJA, nors ir apytiksliai apibraukti kemperio nuomoje išduotame žemėlapyje, nelabai atitiko realybę…

Lajares miesteliuko dvasia, pakeliui į Majanicho, mums labai patiko. Užkandinės, bandelinės, žmonių mixas, viskas fain! Ten susitikome ir su antilope GNU (mano studentiškų laikų sugulove Karolina, su kuria dalijomes siaura sofa, mažame kambaryje Talino senamiestyje, kur tame pačiame bute gyveno nuostabi šeimininkė ir jos vyras – baldas, kuris niekuomet nepalikdavo namų. Oi, tie pasiutę laikai… Tiesa, paskui sužinojome, kad baldo dukra yra garsusis top modelis Carmen Kass, tai kažkodėl mus labai nustebino. Betgi štai dar vienas moralas – VISKAS, iš tiesų, YRA labai PAPRASTA ir bet kuris supermodelis turi paprastą tėvą, o ir pati Carmen yra paprastas žmogus nesvarbu kaip ją vadinsite).

IMG_8692.JPG
Paprasta nepaprasto skonio paelja paprastame Pozo Negro restoranėlyje

Keista Majanicho gyvenvietė mus nuvylė, mes į ją buvome nusitaikę nakvynės su žaviais vaizdais, bet ten buvo nejauku, todėl pernakvoję vėjuotame Meercat Manor paplūdimyje, pasukome į Corallejo.

Vakaras pas draugus VISADA yra geras vakaras. Su filmu vaikams, pliurpimu iki vėlumos ir Lanzarotės vynu (šalia esanti sala, kur GALIMA ir REIKIA viską pradėti iš naujo. Taigi, jei atsiras toks poreikis jūsų gyvenimuose, apsvarstykite Lanzarotės variantą ir PM mane, atsiųsiu instrukcijas ;). O ryte, pusryčiai prie nesibaigiančių balto smėlio kopų (jos daug platesnės nei Nidoje ir tikrai vertos aplankyti, nors Corallejo YRA pilnas turistų). Štai kodėl kemperis yra super dalykas – varai kur nori ir kada nori, kepi blynus gražiausiose vietose, tiesiog stoji ir kepi. Nerealiai. Man ir Australijoje tai labai patiko, kai mergytės buvo dar visai mažos. Apie kemperį tą ir prisimenu, kaip aš kepu blynus kokiame nors nenupasakojamo vaizdo paplūdimyje, o Jonas su vaikais ganosi netoliese, gal krabus vaiko, ar jūros žvaigždes tyrinėja ir aišku viską tempia man parodyti 😀

IMG_8710.JPG
Kemperio kino teatras lentynoje (beje, vaikų lentyna buvo didesnė, mūsiškėje atsisėst – be šansų. Bet mes turėjome vyno 😉 )

Taigi, Corallejo mums patiko ypatingai dėl kopų ir gražios dienos, nes švietė saulė, o vėjas buvo šiltas. Beje, apie vėją – Fuerteventura YRA vėjuota sala ir nors kelionėje man jisai netrukdė, ilgainiui pradėtų erzinti (čia aš apie save). Vėjas ten jaučiamas visur ir visokio laipsnio stiprumu, priklauso KĄ jūs norite ant to vėjo veikti 😉

This slideshow requires JavaScript.

Karolina su Mindaugu mums parodė El Cotillo miestuką iš naujo. Mes jį jau buvome aplankę šaltą ir vėjuotą dieną, taigi ir įspūdis susidarė ne koks, tačiau jie mus įkalbėjo dar kartą užmesti akį ir ta mintis buvo teisinga. Fainas ir pats miestukas, ir maistas, ir paplūdimiai, kurie labai priminė garsųjį Great Ocean Road Australijoje, taigi pasijutome kaip namie 😁 O dar saulėlydis! Visi spokso, kas susiglaudę, kas bučkį vogdami, o priešais, ant krantinės – valoma šviežia žuvis, – visiška romantika. Ten sugrįžtume.

Bet ką gi jūs manote, taip, be įspėjimo, atitipeno ir gruodžio 31 diena… Mes, atsimojavę su draugais (pas kuriuos važiavome švęsti naujako, bet planas pasikeitė netikėtai kaip ir visi geri dalykai gyvenime), riedam, bildam atgal į SAVO kampą. O širdis džiaugiasi, šaltosios ugnelės laukia, dumiam atgal į Pozo Negro. Kur pradėjome, ten ir baigėme ir dar kokį pusmetį tame pasaulio kamputyje būtume galėję praleisti.

PLATUMAS – GROŽIS – LAISVĖ

O pačią Naujų metų naktį mūsų uždegtas fakelas nebuvo vienišas, iš už baltų namelių pasipylė fejerverkai į tą tobulai tamsų dangų ir mūsų džiaugsmas, skimbčiojant šampano taurėm, buvo DIDELIS DIDELIS, o norai (tie dvylika, kuriuos pagal kanariečių paprotį reikia sugalvoti valgant dvylika vynuogių) buvo GERI GERI.

IMG_8796
Naujų naktis
IMG_8769.JPG
ir Naujų diena

Maudėmės, nes kas mums, gi pirma metų diena! Cypėm (nes šalta), šypsojomės ir žiauriai gerai jautėmės. Bet čia dar NE VISKAS – tada, prie mūsų vienišo kemperio, atėjo žmogelis nešinas maišeliu ir ištiesė Jonui. Ten – bandelės, ką tik iš laukinės krosnies, kuri pūpso ant kranto. Jėtau, o aš – sugadinta, jau maniau, kažką prisidirbom… Tos bandelės, dar dabar man ašarą išspausti gali, tas žmonių gerumas, nei iš niekur, pirmą naujų metų dieną…! Tikiu, kad jam, tam žmogeliui, metai bus nuostabūs.

IMG_8800.JPG
Bandelės su anyžiais ir meile
IMG_8818.JPG
Krosnis…

Pozo Negro išliks giliai širdyje kaip happy laukinė vieta (truputį žmogaus mačiusi ir užuodusi), tokia, kur vynas geriamas ant kranto naktį, stūgaujant vėjui, yra pats skaniausias, o katės, Marso nelaimei, greitos ir juodos. Beje, Marsietis TEN pasijuto tikru medžiotoju ir uoliai kiaulinosi kelio purve, kol snukis ir kūnas pamiršo baltą spalvą… TEN mačiau savo mergytes laigant po atvirą pasaulį, ieškant burundukų (kurių niekada ir nesutikome ☹) ir gainiojant laukines ožkas (ir vėl norėjo kelias parsivežti). TEN buvo aišku, visu šimtu procentų, kad narkotikas vardu KELIONĖS turi daugiau pliusų, nei minusų.

IMG_8797.JPG
Katės…. pffff… rrrr… miauuuu… RAUNATĖS???
IMG_8748.JPG
Po to Luka įvairavo į vandenyną su visais rūbais (taip jai pasitaiko dažnai… 🙂 ) Čia – Corallejo

Ech… prirašiau čia, nes gera prisiminti. Dabar lazdos (Kalėdų Senelio dovana 😉) ruošiamos keturių dienų žygiui pėsčiomis po La Gomerą. Be vaikų! Močiute močiutėle, mieliausia sengalvėle 😀 – aš tave myliu 😘 (čia mano mamytei, kuri pabus su murkom). Tiesa, dar spėjome pasidžiaugti sniegu, kalnais ir slidėmis Austrijoje, bet apie tai nerašysiu, nes jūs ten ir patys esat buvę, bei dešras tirolietiškas valgę.

UHMU5120_maza.jpgP.S. Dėl gyvenimo prasmės – aš pvz galvoju, kad ji kinta. Buvo laikas, kai prasmę mačiau popierinėse lėlėse ir, beje, prisimenu, kad žiauriai mėgau tą reikalą (mergaitės paveldėjo mano prasmės suvokimą, sorry, brangusis). Dabar prasmė numigravo pas gyvas lėlytes. Ar aš vis dar žaidžiu namus? Na ką gi, – myliu, myliu šį žaidimą. Ta proga eisiu į Aurimos Dilienės paskaitą apie vaikus, o apie vyrus ir moteris, pas Rūta Pivoriūnienę, jau buvau. Įsivaizduojate, čia, saloje ir paskaitų yra ir netgi laiko į jas nueiti 😮

IMG_8808.JPG
Mes

Hasta luego, amigos, gražios jums dienos, savaitės ir gyvenimo! Gal pavyks sekantį kartą greičiau brūkštelėti, jei lagaminus greičiau kraustysiu 😉

 

*Mangizmas – nekontroliuojamas potraukis išsivolioti mangų vaisių minkštime.