Melburne lyja, pila tiesiog, taip čia ne tik dega, čia ir kruša varo ir saulė už pusvalandžio šviečia. Tikrai, NENUOBODI šalis.
Viskas dėliojasi į vietas, va į priešingo eimo juostą buvau išvažiavusi tik kartą, moteriškė miela pasitaikė (toje mašinoje, kur aš kaktomuša atvažiavau), sulėtino ir nusišypsojo mano persigandusiam veidui, ir DAR pamojavo…
Mangų šeimoje niekas nebenori, kaip ir viskas tuo pasakyta. Ai, dar sudegė pradinės mokyklos biblioteka visai netoli mūsų naujų namų. 160 metų pastatui, gal ir reikėjo jį atnaujinti, tik gal per žiauru štai taip viską liepsnomis paleisti (galvojau, kad čia tik mūsų Žvėryną Vilniuje taip atnaujino)? Gerai, kad niekas nenukentėjo, aišku mokyklą uždarė, vaikus perskirstė per keletą kitų mokyklų, o pasirodo, kad bibliotekoje ne laidai užsidegė, kaip kad aš įtariau (nes čia laidai, žinokite, nėra po žemėm, tik naujom statybom tai privaloma, o visur kitur jie kadaruoja nuo me-di-nių stulpų, lyg gyvas priekaištas, kurio nepastebi prie tokios aplinkos pripratusi australų akis), mokyklą, pasirodo — PADEGĖ. Tiesa, netyčia.
Ir dar bjauresnė tiesa, kad paaugliai, kurie naktį išlipo pro miegamojo langą ir surengė Pa-SI-MA-TY-MĄ ant bibliotekos stogo su romantišku lauželiu YRA iš mūsų mergaičių mokyklos.
BE ŽODŽIŲ.
Nežinau ar graužiasi šiuo metu tų asilų tėvai, kartais nebesusigaudau čionykščių „blue blood“ vertybių sistemoje. Ta proga dar pažiūrėjau australės Jeniffer Kent prodiusuotą „Lakštingalą“ (Nightingale) ir … Žiaurumas visgi yra universalus užkariautojų bruožas, deja, todėl čionykštis „blue blood“ turėtų kritiškai vertinti tiek savo, tiek savo prosenelių veiksmus, o ir TOKIA genealogija vargu ar vertėtų didžiuotis nepaisant pilių Toorak ar Brighton rajonuose…
Save priskiriame „new blood“ kategorijai, kuri smarkiai čia reikalinga 😉 Tikiuosi mūsų vaikai neįstrigs “Brighton bubble“ vadinamame darinyje…
Kadangi pas mus atėjo Rugsėjo 1-oji (sausio 28-ą, šį kartą), aš priartėjau prie suvokimo kaip žmonės prasigeria arba išeina iš proto. Mūsų mokykla tikrai stengiasi, prieš prasidedant mokslo metams kelias dienas gaudavau po 10 -12-a elektroninių laiškų su DAUG info ir daugybe nuorodų, kur rasti DAR DAUGIAU info ir visą ją suvirškinti. Toliau sekė info vakarai, info rytai, info vidurdieniai, susitikimai su mokytojais, būrelių atrankos, ipad‘ų užkrovimai mokomąja medžiaga ir t.t. ir pan. Galima nedalyvauti, galima maištauti, bet tada galima neiti ir į mokyklą. Buvo momentas kai apsižliumbiau nuo pertekliaus, bet sako kad su metais lengvėja. Nesakau, kad čia kažkas kaltas, ESMĖ, kad atsidūrus privataus lavinimo centrifugoje (įrenginys (karuselė) labai didelei apkrovai, perkrovai sudaryti) nieko kito tikėtis ir neturėtumei. Nepaisant viso to vistiek LABAI džiaugiuosi, kad pagaliau ir į mūsų kiemą atėjo rugsėjo 1-oji.
Dar iš įdomybių skyrelio apie gyvenimą Melburne: pliažo tinklinis vyksta nepaisant oro sąlygų ir žaibiškos kaitos, pvz pučiant 56 km/val. vėjo gūsiams. Ta proga sportininkai kasa tranšėjas smėlyje, kad kamuolys nenuriedėtų per toli. Kasiau ir aš, nauja patirtis visuomet įdomi. Štai kai vėjo beveik nėra, (o tai paitaikė per porą treniruočių) visi būna apšalę, nes krentančio kamuolio trajektorija tampa nus-pė-ja-ma, o su tuo tvarkytis sugeba ne visi.
Ir čia sportas YRA apie varžybas. Nėra būrelio, kuriame nebūtų pastovių varžybų, ar tai būtų plaukimas ar šokis, pvz mergaičių krepšinis vyksta taip: ketvirtadienį treniruotė, pirmadienį varžybos kitoje mokykloje ir taip kiekvieną savaitę. Va, klausiausi rašytojo Pico Iyer pasakojimo apie Japonijos ping pong‘o klubus, kuriuose priešingai anglo-saksų kultūrai laimėjimai ir pralaimėjimai nėra sureikšminami, taigi bendraminčių susibūrimo ir žaidimo tikslas pasikeičia. Tai tampa intensyvia mėgiama veikla BE spaudimo. Mano galva, mano naujoje šalyje to spaudimo yra PER AKIS, nors gali visai būti, kad čia mano auklėjimas kalba. „Citius. Altius. Fortius.“ šūkis, kurį vaikystėje matydavau plakate virtuvėje manęs niekuomet ir neapleido. Žodžiu, varom 😊
Ta proga gavome trečią baudą už greičio viršijimą ir baudos tašką. Jonas nusprendė paprastai, kai gausime dvyliktą tašką – KEISIM šalį. Bent jau aiškumas atsirado kiek ilgai mes šitoje saloje gyvensime. Panašu, kad dešimties metų tikslas (kol mergaitės baigs mokyklą) kol kas yra sunkiai įgyvendinamas.
***
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 