ANTRI KARTAI

Mes grįžome į salą, į savo Mangų kaimą Tenerifėję ir viskas grįžus yra kiek kitaip, nei pirmą kartą. Jūs gi žinote, – PIRMAS KARTAS būna TIK vieną kartą.

O ANTRAS kartas yra KITOKS.
Nusileidus oro uoste nenustebau, kai mane apgaubė šiluma, naktinis saldus žydinčių medžių kvapas finkutėje irgi nebuvo atradimas, o kabantys mangai jau buvo TAI, ko aš ir tikėjausi…
BET visgi… vėl tas kvapas, vėl tas skonis ir vėl ta šiluma… (Ji kitokia čia, nei Lietuvoje. Kitokia ir tiek.)
Taigi, tikra tiesa, kad antras kartas YRA kitoks, nei pirmas, BET visai ne prastesnis.😉

Ką tik išėjo Rafa (mūsų nekilnojamo turto agentas), vėl taisė kondicionierių, kuris vėl nešaldė (sakė, jog tam aparatui tiesiog reikia įsibėgėti, na, lėtas jis…na, saloje tas kondicionierius gimęs, o mes skubiname jį visai nepelnytai – susigėdau.) Vėl Rafa su tooooookia plačia šypsena 😀 Jo žmona, Margarita, vėl laukiasi ir Rafa man skaičiuoja ant pirštų – „antros ir trečios noriu taip pat mergaitės, o ketvirto jau berniuko… jei Margarita sutiks… Viktorija, kad tu žinotum koks aš laimingas!“ Aš tai matau, ir pati pasijuntu laiminga. Gera, kai šalia gera.

Girdžiu sodininką Borja rėkiant ir nors sėdžiu lauke, jo, skinančio mangus, nepastebėjau. Strykteliu žiūrėti ko jis man rėkia (Borja ir toliau varo ispanų greitakalbe be jokios minties, kad kažkas galėtų jo nesuprasti), bet pasirodo rėkia ne man, o pravažiuojančiai mašinai, kuri atbuliniu parvaro atgal. Dabar, kieme tarp mangų, vyksta poklabis. O aš ką, – rašau toliau.
Ir kaip aš ŠITO pasiilgau. Va, sėdžiu, vėjukas mane glosto, girdžiu tolimus statybos garsus (Tenerifėje vis dar viską stato ir stato), Borja čia kaip čia, Marsas pasikriuksėdamas graužia kaulą, Jonas dirba kažkokiame bare (Zanzibar‘ą, deja, uždarė), o mergytės pirmą dieną mokykloje…

Tiesa, juodoji gulbė (mūsų buvusi quatrinė audi, kas nežino) su mumis salon negrįžo. Ir pirmas klausimas benzino kolonėlėje pilant kurą į nuomuojamą mazdikę – „donde es audi?“ Jonas, manau, susigraudino…
Tai va, tas ANTRAS KARTAS nėra prastas, daug ką pats pažįsti, daug kas pažįsta tave ar bent jau tavo mašiną…
…
O mūsų vasara Lietuvoje buvo labai pilna. Darbų, sprendimų, abejonių ir veiksmo. Dar ji buvo labai graži, tokia kaip NIEKADA, tokia kokia galėjo būti TIK 2018-ųjų metų vasara ir jokia kita.
Ar aš išmokau gyventi čia ir dabar? Tapau tokia išmintinga? Nušvitau?

Iš tiesų tai labai parodoksalu, bet mano vasarai tiek daug spalvų suteikė LAIKINUMAS. Dėl jo (to pono Laikinumo) atėjo ir suvokimas KAIP visa kas mane supa yra gražu, miela, sava ir tiesiog nepakartojama.
Mano Vilnius, mano šeima, mano vaikų seneliai, mano kiemas (aha aha, čia yra mano kiemas), mano miškas, mano jūra, mano daugai…

---

---

LAIKINUMAS tą „mano, savo, mūsų“ pavertė TOKIU nepaprastu dalyku, koks tai iš tiesų ir yra. Tačiau įvertinti ir SUVOKTI tai sugebėjau tik dėl to, kad tai tapo LAIKINA.
Žinojau, kad turiu tik tris mėnesius pasidžiaugti, susitikti, pasimaudyti, apibučiuoti kiekvieną kampą… daug ko nespėjau ir nuo to, visa tapo tik dar brangiau.
LAIKINA, mano mielieji draugai, pasirodo, YRA GERAI.

Žinau, kad ir saloje taip pat esame LAIKINAI, todėl žiūriu į vandenyną nuo savo finkos kalvos ir negaliu atsižiūrėti. Birželį, kai baigsis mergaičių mokslo metai, mes paliksime salą. Ir tą kaifą, čia, tarp mangų (kuriuos vėl privalau gelbėti), aš irgi turiu LAIKINAI.
Ar įvertinčiau, jei manyčiau jog liksiu čia ilgam? A-L-E visam…? Ar TAIP būna?

Atsakau jums ir sau – NE, nebūna.

Patraukė mane į filosofiją ir tai ne atsitiktinumas, aš čia vėl apie S. Jobs‘o kalbą ‚connecting the dots’. Ne veltui lėktuve pasipainiojo straipsnis apie Cafe mortel (Mirties kavinę), ne veltui jį perskaičiau ir pašiurpau, viduje pasišiaušiau, bet taip, Karolina, mano miela drauge, TAIP, apie mirtį reikia kalbėti ir ją priimti, ir nustoti sakyti vaikams, kad gyvensime amžinai. Nes tai ne tiesa.

Kas nežinote pasigooglinkite death cafe, dabar yra ir stacionari kavinė, kur galima ne tik pasikalbėti, bet ir į karstą įlipti, pagulėti, galbūt nusifotografuoti, jei pageidaujate.
Kam to reikia?
Kad šiandien GYVENTUMĖTE arba gyventumėte ŠIANDIEN.
Kai suvoki, kad viskas yra LAIKINA (ne perskaitai, bet SUVOKI) iš tiesų susuka vidurius, bet ir kažkaip išlaisvina (na gali ir palaisvinti, čia jau nuo organizmo priklauso, bet kokiu atveju – IŠVALO). Aš tai noriu verkti, bet ašaros man niekuomet nebuvo vien liūdesio išraiška.
Taigi. Argi ne puikus tas mano antras kartas…?

O dabar apie žemiškesnius dalykus.
Dušas mūsų finkutėje yra vienas ir nepakartojamai panaudotas. Išvykstant paprašėmė, kad šeimininkai sutvarkytų pastovų vandens pratekėjimą įvairiomis kryptimis. Ir ką jūs manote – tai TIKRAI buvo padaryta, netgi su kaupu. Aš labai tikiuosi video veiks, muzikos nereikia (Ačiū ELA!).

Vienas reikalas sutvarkytas, imamės kito –> mūsų kanarų namai neturi oficialaus adreso. Praėjusiais metais sėkmingai išvengėme biurokratijos, bet šiemet teko oficialiai susitvarkyti dokumentus. Adresas – BŪTINAS mokykloje ir kitose institucijose, taigi privalėjome oficialiai prisirašyti (tas reikalas vadinasi Empadronamiento). Namukas, kuriame gyvename neturi numerio (tiesiog), taigi teko patiems tą numerį SUSIKURIT (kodėl gi ne).
Kaip tarėm, taip padarėm – davėm patys sau adresą, t.y. savo namukui numerį – Calle El Pinque 49.

Kodėl 49?
Paprasta – jei 42 yra atsakymas į VISUS klausimus*,
TAI
42 + Šniau9 – 42 / 21 = 49.
Tai va dėl to.

Sutvarkius adresą, kondicionierių ir dušą mes nebeturime jokių prašymų ar reikalavimų. Esame oficialūs “kanariečiai”. Tiesa, dar vaikai nepriregistruoti, bet kokią savaitę pavaikščiosime su popieriais (aš rimtai: gim. liudijimo vertimas, užanspaudavimas – o tą daro vienintelė patvirtinta vertėja Madride….paštu GAL ateis į mūsų naują finkutės adresą… tada atgal į savivaldybę, kur aišku reikia ilgai laukti – ten mums padeda vertėja (aišku reikia mokėti), bet šalia yra kavinė, kurioje fantastiška cortado kava…. tada, jei viskas gerai, atgal į sporto mokyklą, kur žūt būt privalau tą popieriuką atnešti iki 21 dienos… ir VISKAS).

O ŠIANDIEN matome žydrą dangų ir ilgai burbuliavę ant suknistai suknistos kanarų biurokratijos, nes dviejose institucijose nuo ryto negalėjome sutvarkyti reikalų, dėl kokio nors popieriuko trūkumo, pasineriame į šiltas vandenyno bangas. Kol širdau, buvau pamiršusi caffe mortal. Dalinuosi ir su jumis, gal ims ir pramuš kažkuriam –

Mi amigos, manana es HOY 😉

 

*Douglas Adams „The Hitchhiker‘s Guide to the Galaxy“ – jei dar neskaitėte, tai nedvejokite, mačiau yra ir lietuviškai knygyne. O ir filmas ne pėsčias. Jums VISKAS pasidarys aiškiau.
https://en.wikipedia.org/wiki/Phrases_from_The_Hitchhiker%27s_Guide_to_the_Galaxy