O kaip jūs nusipelnote savo kavos ir bandelių? Aš tai kartais susimąstau ar aš valgau, kad gyvenčiau ar gyvenu, kad valgyčiau…? (Kava įsiskaitytų į maistą šiuo atveju). Ir taip – aš ESU plona, bet žinokite ploni IRGI mėgsta pavalgyti 😉 . Aš apie maistą SVAJOJU eidama miegoti, bėgdama į kalną, vairuodama automobilį, aš jį KRAMSNOJU susinervinus ir dažnai laukiu vakaro (kada vaikai jau bus lovose), kad atsidaryčiau ŠALDYTUVĄ… Kaltė mane griaužia ne dėl to, kad pilnu pilvu eit miegoti blogai, bet kad vaikams tų kukurūzinių čipsų prieš miegą neduodu (nes paskui neįmanoma išvalyti dantų normaliai). Tačiau iš Jono sulaukiu tik palaikymo – TUOS ČIPSUS su sūriu, dažniausiai jis ir pakepa, ir dar alų atneša 😊
O fizinė veikla mane veža panašiai kaip maistas.
Todėl, šį kartą apie TRIJŲ DIENŲ žygį pėsčiomis po La Gomeros kalnų klostes.
Summa summarum:
Nueita apie 50 km, užkopta 2252 m aukštyn ir panašiai žemyn, max greitis 6,1 km/val, o vidutinis greitis tik 2,2 km/val. Mhhhhh…. TIKTAI 2,2 km/val. – pažiūrėkite į reljefą, mielieji!
Kalniukas ant kalniuko, viršūnė po viršūnės, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, kol kojos pradės drebėti 😀 Žiauriai smagu. Jei sąžiningai, – ketvirtos dienos rytą, MAN SKAUDĖJO VISKĄ, įskaitant veidą…. Bet vistiek norėjosi eiti toliau, DAR ir DAR. Kaip kavos ir bandelių.
“Coastal Track” (viso 120 km aplinkui salą) – nerealus, vaizdingas maršrutas. Mes užsibrėžėm nužingsniuoti dalį nuo Vueltos, kur atplaukėme su keltu iš Tenerifės, iki Hermigua. O tada su guaga* į San Sebastianą iš kur su keltu atgal į Tenerifę. Guaga neturi grafiko (a kam jis?) – pasižiūri kada išvažiuoja iš galinės stotelės ir primetimo metodu pasiskaičiuoji KADA turėtumei laukti kažkur ten apačioje po kaire (stotelės irgi nėra). Sakė mojuoti. Pavyko.
Pirma diena. VUELTAS– ARURE
Vueltas, tai Valle Gran Rey uostukas – mažas, jaukus, kviečiantis, su kavinukėm ir paplūdimiukais. Taip, žmonės maudėsi, buvo tobulas vasario oras, švietė saulė ir žiema atrodė nuostabi. Aš pagaliau su ja susidraugavau, nors visuomet buvau dėkinga už Luką (ji gimė gruodžio pabaigoje). Sukirtome ledų ir nužygiavome link savo pirmosios uolos. O ten saulė mus tiesiog suvalgė.
Kopėm maždaug 800 metrus stačiai, non stop aukštyn. Lyg ir nieko, bet svilinant saulei atrodė, kad prakaitas nuplaus žemyn. Ši atkarpa ypatingai stati ir track’as neina plačiais zigzagais, kas palengvintų kopimą, bet daugiausia kyla stačiai viršun.
Išlipęs iš kelto Jonas mostelėjo ranka į aukštą kalną tolumoje ir pajuokavo: “o dabar tenai, susitinkam prie to medžio viršūnėje”. TĄ medį teko aplenkti ir pakilti dar kiek aukštėliau…. Taigi “be careful what you joke about…” O tenai, VIRŠ to medžio, saulė staigiai dingo. Ją pakeitė debesys, lietus ir siaubingas vėjas. Tai įvyko akimirksniu, o mes – kiaurai šlapi nuo prakaito pasijutome košiami ledinio vėjo. Staigiai traukėme striukes, bet žinote tą jausmą, kai prakaitas sušąla…. Vėjo gūsiai užeidavo ir praeidavo, o paėjus gilyn kalnų viršūnėmis iš viso liovėsi. Už tai kava iš senuko termosiuko buvo pati skaniausia pasaulyje, o Snicker‘is, kurių Jonas pasiėmė net keturis, buvo pasidalintas su nežmonišku dėkingumu.
Tas žvarbus vėjas ir lietus tik užkopus į kalną, buvo ypatingas kalnų dvasios pasveikinimas. Mes jį nuolankiai priėmėm. O toliau keliavome džiaugdamiesi gaiva, vėjas ir lietus nurimo. Viskas buvo gerai, gražu ir įdomu. Nuotaika – puiki, apniukęs dangus negadino vaizdų, kūnas dirbo ir aš jaučiausi gyva ir laiminga, KAŽKUR La Gomeros kalnuose. Ir jei būčiau ieškojusi savęs iš aukštybių, būčiau pamačiusi koks mažas taškas tėra La Gomeros sala, o ten, jos žalumoje manęs net nesimato…
Pakeliui sutikome daug vietinių draugužių – ožkų su skambaliukais. Tiem sutvėrimam nereikėjo nei lazdų, nei snickerių, jos jautėsi namuose tiek ant uolos šlaito, krentančio žemyn kažkuriuo laipsniu tarp 87-90, tiek akmeninėse olose. Savo kailiu patirdami ypatingus reljefo nelygumus, mes abu aiškiai supratome KODĖL buvo išrasta SILBO GOMERO (švilpimo kalba, plačiai naudota La Gomeroje). O ir piemenys jų nepėsti buvo. Štai tau ir lazdelė, pamaniau sau nužvelgdama savąsias, su tokia aš tik liuokt liuokt ir jau kitam salos gale arba netgi kitoje saloje atsidurčiau 😀
Antra diena. Arure – Vallehermoso
Apdovanota ta Arure nuostabiais vaizdais, apmusijusia vietinių gėrybių parduotuvėle su senut senutėle pardavėja ir valgykla, kurioje ir mes skystą vyną ragavome ir tirštą sriubą srėbėme. Įdomiai taip. Todėl ryte nusprendėme likti prie savų „šprotų“ ir savos kavos. Keliui pasiruošta. Snikeriai kišenėje. Viskas muy bien.
Tie milteliai šalia žalio srėbalo – garsusis GOFIO (skrudintų grūdų miltai), jie dedami visur – į sriubas, padažus, troškinius, blynus, sausainius ir pvz yra ledai ‘gofio’ skonio. Na, panašiai kaip pas mus cepelinai. Manau, jei turėtume šiltą klimatą, tai būtų ir ledų su spirgais.
Antroji atkarpa turėjo savo „cviaką“ – visus metrus, kuriuos UŽKILOME, turėjome NUSILEISTI, o tada pakartoti tą patį 😀 Todėl leidžiantis į Vallehermoso, Jonas su manimi nebešnekėjo. Vienu kelionės momentu buvome sumąstę prasiilginti tos dienos kelią dar aštuoniais kilometrais (einant ilgesniu keliu), bet, mūsų laimei, neradome tinkamo nusukimo (tai buvo vienintelė vieta prie Los Choros de Epina, kur nuorodos mus suklaidino, visur kitur „Coastal Track“ nuorodos buvo puikios).
Ši atkarpa buvo pilna įstabiausių vaizdų. Kraštovaizdis keitėsi eilinį kartą kylant į dangų, einant slėniu pilnu gėlių ir laukinių avilių, ar leidžiantis žemyn, kur lyg maži sliekiukai raitėsi auto keliai. Pakilome aukštai ir jautėmės mes taip, kad žodžių nerandu, taip gerai buvo. Visiems jums linkiu TOKIO jausmo.
O parvilkom kojas antrai nakčiai į bl..fk..sh.. Tiana Aprathotel II Vallehermoso miestukyje. Toks viešbutis, kuris 15 val užsidaro, na jei nespėjai, tai nespėjai, eit greičiau reikia…. Bet buvo paliktas telefono numeris, taigi mus įleido vidun. Na, net nepradėsiu. Ten nesiūlau apsistoti. Veeea…
Kad nesmirdėti šaltame kambaryje vakarą leidome vietinėje bodegoje (vyninėje), nors man ji panašesnė į pub’ą. Maistas – kanarietiškas, tai jau tikrai. Dar ilgai aš tas jaučio skūras ir Jono komentarus prisiminsiu … Aš vis PATAIKAU, ką nors užsisakyti (tokia jau mano natūra), bet žinokite visame kame BŪTINA įžvelgti pozityvą – jaučio skūros Vallehermoso yra daug geriau, nei medūzos Hong Konge. Jokio pašalinio efekto.
Trečia diena. Vallermoso – Hermigua
Diena, kai reikėjo nueiti ilgiausią atstumą. Iš nuostabaus slėnio reikėjo vėl pakilti į kalnus ir vėl nusileisti iki jūros lygio. Bet kas mums. Tik dvi pūslės ant kojų pirštelių, negi stosi. Ėjom ir džiaugėmės nerealiu oru. Aš rimtai, buvo TOKS superinis oras, kad negalėjom atsidžiaugti. Vaiskus, saulėtas, laimingas. O pakeliui TOKIE vaizdai, kokius įmanoma pačiupinėti tik palikus ratus ir vaikus komfortabiliam pasaulyje. Su mergytėm, tikiu, kai kurias atkarpas būtume labai linksmai nužingsniavę, bet tai visai kita istorija. Čia buvo mūsų DVIEJŲ žygis ir tai buvo esmių emė.
Dviese yra KITAIP gera, nei keturiese + perrito. Reikia to DVIESE, labai labai.
Pabaigoje prieš pasiekiant Hermigua, Santa Catalina priemiestyje, nulipome prie šniokščiančio vandenyno. Ten jis putoja, riaumoja ir garma per akmenis. Mes, du keliautojai, super pakilioje nuotaikoje pagaliau nusiėmėme batus, atsiraitojome kelnes ir nuklibinkščiavome per akmenis pasisveikinti su Neptūnu. Jo siųsta banga buvo nereali. Taip pasveikino, kad varvėjo viskas iki apatinių rūbų ir akinių. Gerai, kad atsiraitėm tas kelnes…
Užbaigėm savo tridienį žygį restoranėlyje El Faro, kur vietinės moterytės oi kaip skaniai mums pagamino žuvį ir atšaldė butelį vietinio vyno, kurio nebuvo jokioje meniu. Kaip aš DĖKINGA visa kam, kas mus supa už tokius žygius ir tuos sprendimus, kuriuos priimame šiek tiek rizikuodami, bet vedami didelio noro patirti.
Dėliojant maršrutą susidūrėm su visišku pernakvojimui skirtų vietų trūkumu. Pats sezonas, vėlokai užsakinėjom ir nakvynės reikėjo tik po vieną naktį. Taigi maršrutas buvo adaptuotas pagal tai, ką pavyko rasti. Todėl viena atkarpa gavosi 20 km ilgio ir prieš iškeliaujant mane buvo apėmusi PANIKA.
Žinot, taip yra su visais nepažintais dalykais, ar tai būtų kelionė, ar kraustymasis į kitą šalį, ar naujas darbas, ar partneris. Viskas atrodo DAUG baisiau, KOL nepradedi. Tai ir buvo mano atradimas šioje kelionėje (be jaučio skūrų).
Kai kuriuos dalykus, bėgant metams, tenka atrasti IŠ NAUJO, kad ir tai, jog mums su Jonu dviese YRA gera. Tą irgi reikia vis iš naujo atrasti ir pasitikrinti, nes būna gi visko 😉 draugai, būna visaip.
*guaga – autobusas
***
***
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 