Šį kartą TIK apie save, nes ši diena yra mano. Šiandien vakarop, prieš keturiasdešimt vienerius metus, aš atėjau į šį pasaulį, laukta kaip berniukas – mergaitės formoje 😊 Esu labai laiminga, kad man buvo suteiktas gyvenimas, kad galiu patirti tiek daug: mylėti, ieškoti, abejoti, klysti, keltis ir vėl žygiuoti.
Čia – AČIŪ mano tėvams, už tiek daug, kad neišvardinsiu. Labiausiai už tai, kad myliu gyvenimą.
Priimu ir šį, kitokį etapą, kurio metu nutinka vadinama mid-life crisis. Man rodos, nutinka visiems, anksčiu ar vėliau, vienaip ar kitaip pavadinta. Stabtelime ir atsigręžiame, nes jau yra į ką. O tada, krizės koloritas individualiai pasikoreguoja pagal asmenybės tipažą. Aš viską imu giliai. Spalvas taip pat.
Viena bičiulė, kai kažkuomet gulėjau paslika dugne, prisipažino, “na aš taip nenorėčiau, tokių ekstremumų, kaip pas tave – tai kalno viršūnė, kurios net nesimato tvirtai ant žemės stovint, tai tokia bedugnė, kad, rodos, juodžiau nebūna. Man paprasčiau, kad ir nuobodžiai, bet tolygiai.“ Tuo metu ir aš visa savo esybe norėjau to nuobodžiai ir vienodai… Bet savo kailio neišversi (atsimenate ‘multiką’, kaip ežiukas vis kitų kailinių pageidavo?!) Mano kailis yra mano kailis. Ir šiandien yra mano kailio gimtadienis 😊
Rytas prasidėjo nuo „Su gimimo diena“ lovoje ir dvigubo papajos torto (mūsų gaujoje tortai kinta pagal gyvenimo aplinkybes, prieš tris metus tortas buvo iš kumpio :D).
Dovaną paskubėjau apsirengti, apie ją jau kuris laikas kalbėjau, bet nesuskubau įsigyti.
Giliai imdama ir keturiasdešimt pirmąjį, vos neatsisakiau rytinio ritualo – pasiplaukiojimo Atlanto vandenyne, bet šalia buvo Jonas (!) ir dėl to viskas pasisuko taip, kad dabar geriu kavą vis dar jausdama gaivų sūrumą ant savo rankų (čia juk ir yra esmė). Labai norėjau sėsti ir parašyti šias eilutes, nes jūs mane sveikinate, mano telefonas atgijo, man LABAI GERA.
AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!! AČIŪ!!!
Per savo šventę, esu TEN ir su TAIS su kuriais ir noriu būti. Nieko nekeisčiau. O kai užplūsta gilios mintys apie stabilumą, kurį „atimu“ iš savo vaikų, turiu kontrargumentą, kuriam reikėjo 41 metų patirties susiformuoti – kas gali suteikti vaikui didesnį stabilumą, nei šeima? Šeima, kuri yra kartu ir kartu išgyvena viršūnes ir papėdes. Joks namas, ir jokia stabili rutina šito nepakeis.
Mano kelias tikrai margas, jame daug kalnų, bet į jų viršūnes aš žiūriu tikėdama, kad nuo ten atsivers puikus vaizdas ir svarbiausia, aš mėgstu kopti. O šešėliai, – jie gyvena papėdėse, be kurių neegzistuotų kalnai.
„Ir kai šešėlis dyla ir išnyksta, šviesa, kuri lieka, tampa šešėliu kitoje šviesoje“
(Pranašas K.Gibran)
AČIŪ už sveikinimus! Mano keturiasdešimt vieneri yra nuostabūs, nes ant kažkurio kalno, sutikau jūs ❤
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 