PAVASARIS – reikia MYLĖTI <3

Viskas, myliu šitą salą. Salos, matyt, bus mano fetišas. Ir man čia yra labai gera. Dabar – Pavasaris ir jis jaučiasi net ir tokiame šiltame klimate: paukščiukai čiulba dažniau ir garsiau, viskas ir visi žydi: tiek apdžiuvęs mūsų citrinmedis, tiek alavijas, papajos ir mandarinmedis, ir žinoma MANGAI. O tas kvapas…! Na, tiesiog pavasaris. Vaivorykštė, kuri vakar nusidriekė per visą vandenyną, tas vaiskus dangus.

TAI KAIP NEMYLĖTI ???

Be to, pasinėriau į sportą, NES lietuvių MOTEROS su tokia Viktorija 😉 (ne aš) priešakyje yra labai aktyvios ir labai įvairios, o jų, t.y. mūsų, čia YRA daug. Susibūrė grupė Sportas.Sveikata.Tenerifė. ir oi vyksta reikalai.Pirmiausia – Pilates trenerė Aušra Jurkevičiūtė, švelni, mažytė ir tyliai kalbanti, su ja nors į pasaulio kraštą, bet pradedam nuo treniruočių tris kart per savaitę, viešame parkelyje Adeje miestukyje. Man per treniruotes mažai nebūna ir po valandos aš – prakaituota ir tooookia alkana, kad antrus pusryčius sukertu akimirksniu su TĄ pirmąją dienos kavą, kurią ryte pakeičiau į Bancha žalią arbatą (myliu). Po to vyksta plepalai, kas taip pat LABAI naudinga smegenims (ane?!), nes juk taip ir gimsta visokie judėjimai, susitikimai ir word of mouth marketingas;)

Pilates su Aušra Jurkevičiūte ir Tenerifės moterom 🙂

Lietuviai Tenerifėje jaučiasi kaip namie ir čia tikrai rasite ko tik norite: Mokyklą, Tinklinio klubą paplūdimyje, yogą su Vyčiu Zabulėnu (ten irgi einu), Seminarų (meditacija, psichologija, m-o-t-e-r-o-l-o-g-i-j-a, garsų terapija, you choose), įvairių įvairiausių turistinių paslaugų, nerealiai skanių Ziggy Pop ledų, specializuotą kavos/arbatos pardę (El Mundo) ir netgi Mafijos žaidimo reguliarius susibūrimus (na pamenat, mirksiuką, mes kalnuose žaisdavome, po slidinėjimo, oi kiek emocijų). Ir visa tai – daro tautiečiai. Jie yra JĖGA.Bet grįžtant prie sporto – mūsų keturi dviračiai, kurių du (suaugusiųjų) pirkome saloje, kai dar buvome žali Tenerifiečiai, stovi nuleidę ausis. Čia yra kalnuota, todėl su dvirkom mina kamikadzės auto keliuose, tie, kurie moka minti ilgai ir sunkiai į vieną, po to į kitą kalną arba Jonas, kai nukniaukiu mašiną. O šeimyninio pasivažinėjimo, deja, čia nelabai. Todėl – NEPIRKITE Tenerifėje dviračio ir nesivežkite (mane taip pat įspėjo, bet aš nepaklausiau). Tas gražus pėsčiųjų kelias nuo Alcala iki Puerto de Santiago galiausiai nusibos ir jis yra trumpokas dviračiauti.

Prasibėgam? Greta K. – aš ALCALOJE, ne San Juane :*

Todėl eilinį sykį stebėdama kaip mano mergaitės treniruojasi baseine, patyriau nušvitimą. ŠTAI, išrikiuoti prie baseino sienos, stovi metaliniai žirgai, ne vienas ir ne du, o visa banda. O putlios 60+ moterytės juos balnoja, jie nesibaido ir nelinksta. Tik pliūkšt tuos metalinius žirgus (be ratų, tiesa) vandenin ir prasideda jojimas, t.y. treniruotė. Muzika visu garsu, treneris sausumoje mojuoja hanteliais, o moterytės ant žirgų vykdo jo nurodymus ir mina, mina. VA!

Yoga at its best!

Po kelių savaičių seilės varvinimo, nusprendžiau ir aš – EISIU pabandyti. Ir NUĖJAU. Išaiškinau prie kasos ko aš noriu, susimokėjau ir patenkinta šmurkštelėjau į maudymuką. Ateinu prie baseino – žirgai vietoje, hanteliai dėžėje, treneris vaikšto, moteryčių nėra. Einu aiškintis, telefono su google vertėjo apps‘u nėra (baseinas visgi), bet ispanai irgi žmonės (drąsinu save) – supranta jie mane ir smalsiom akim nulydi. Nėra, sako, treniruotės, nes reikia bent trijų raitelių, o tu viena… Viena, galvoju sau, betgi jau su maudymuku ir bilietą turiu, TAI KURIŲ GALŲ PARDAVĖ TĄ BILIETĄ, jei nėra treniruotės…? Bet, pasirodo, čia tokia ispaniška tvarka: nusirengi ir lauki, nėra tai nėra… Gali vėl apsirengti… sako man… ******* čia eina keiksmažodis mano mintyse.

Protesto vardan nepaklusau ir ėjau pasiplaukioti be dviračio. Išdidžiai.  Ir tam kartui mečiau aguabicicleta. Tačiau neilgam. Na LABAI norėjosi man minti pedalus vandenyje, o kai norisi, tai ir gaunasi.

Pasirodo, moterytėm kurį laiką buvo per ŠALTA (na taip taip, žiema visgi, suprantama tikrai), ir kai atėjo PAVASARIS, jos ir vėl grįžo, kaip tos gervės Lietuvoje 😉 O aš buvau pasiruošusi 😊 ir man LABAI LABAI patiko. Eisiu dar ir kitas Pilates grupės nares pakalbinsiu, tada jau nebus problemos dėl kiekio. Lietuvės ATEINA.

Jonas tai įsisuko į kártus (stebėkite kirtį 😉), todėl ofisą kartą per savaitę perkėlė į Kartodromą…) Lankstus požiūris į darbą – darbą spartina. ĮRODYTA. Dėl platesnės info apie tas mažas, greitas mašinytes, kreipkitės tiesiai į Joną. Aš galiu pasakyti tiek – VISIEMS SAVO. Kai aš bandžiau keturratį pas draugus sodyboje, ten buvo vienas medis ir aš į jį įvažiavau. O tą vienintelį kartą, kai bandžiau kártus, pravažiavau man mojuojamą finišo vėliavėlę ir apsukau dar vieną ratą, nors jau ir taip buvau paskutinė. Čia ne dėl to, kad nemoku vairuoti, čia … Tiesiog, man geriau dviračiai, vandenyje. Greitis mane paralyžuoja.

Bet štai Borja, pamenate mūsų sodininką, su greičiu nesipyksta. Oi tas Borja, įvarė man baimės, PASIUTĖLIS. Žodžiu buvo taip.

Eilinė graži diena, atvažiuoja Borja, kaip visuomet, NE LAIKU, išvežti sofutės, kuri mums trukdė. Juodoji gulbė – 580 arklių – stovi savo vietoje atvirais langais (prikaista). Prieina Borja ir su TOKIA meile paglosto vairuotojo sėdynę ir kažką šneką, šneka…  Suspaudė man širdį.

„Imk,“ sakau, „nori prasilėkti?“

„Ar aš?“

Čia, žinokite, buvo teatras. Jis paliko VISKĄ, telefoną, atvirą savo furgonėlį, piniginę, raktus, GALVĄ. Ir gulbė dingo. Kadangi aš buvau viduryje rytinės jogos, tęsiau…bet… po dešimt minučių – nėra, po penkiolikos – nėra, po pusvalandžio – NĖRA! Panika valdo. Jis nepasiėmė mašinos dokumentų, draudimo, NIEKO. O jei policija, o jei avarija, o jei jam kas nors nutiko?!?

Blyn, KIEK laiko reiškia „nori prasilėkt???“ Čia aš jau visai ne jogos būsenoje supratau, kad NEGALIMA spręsti pagal save, nes, na tiesiog NEGALIMA. Po keturiasdešimt minučių paskambinau namuko agentei Margaritai, nes Borjos telefono numerio neturėjau ir drebančia širdimi laukiau, kol ji perskambins ir nuramins, kad visi gyvi ir BORJA…. BOR..BR..B… grįžta.

Bet jis nekėlė.

Ne, nu radau aš ją paplūdimyje, ALCALA, po rytinių maudynių. Garbės žodis. 

Netrukus kieman įsuko mūsų juodoji gulbė ir kai sustojo aš pajutau tokį aitrų įkaitusio metalo kvapą (stabdžių kaladėlės, suprask), Borja prasilėkė PILNU rėžimu…

Taip aš įgijau draugą visam gyvenimui.

Kai iš telefono vertėjo perskaičiau „man buvo neramu“, Borja mane apsikabino 😀 Be žodžių, matyt ir jam jų kartais pritrūksta. Paskui apsikabino dar kartą ir dar kartą, o tada jau aš susigėdau, kad skambinau Margaritai. Po to sekė fotosesija: Borja mašinoje, Borja šalia ir vėl viduje.

Man jis YRA labai fainas bičas. Nes yra toks koks yra. Borja, sodininkas, plikis su atvira širdimi. O kiaušiniai (vištų), sakė, dabar bus nemokamai 😀

Naujai vietai (šaliai) prisijaukinti, mano patyrimu, reikia pusmečio. Pergyveni pradinę euforiją, rutinos įsigalėjimą, pastovų lyginimą „čia ir ten“, o tada ateina tas WoW laikas. Daugmaž viską, ko tau reikia turi ar žinai kur įsigyti (arba žinai kur kreiptis), atsiranda bendrų interesų turinčių pažįstamų ir bičiulių, pradedi suprasti vietinius papročius ir kalbą (poquisimo).

Dabar esame būtent šioje stadijoje ir jaučiu, kad atsikeliu MYLĖDAMA salą. Dabar yra gera, PAVASARIS skamba visais varpais, ir atrodo, kad tai netgi labiau psichologinis atgimimas, negu gamtos, bet, matyt, taip ir TURI BŪTI.