Labiausiai trūks vaizdo pro langą, sėdint ant klozeto… aš RIMTAI. Laive-name, tas vaizdas pro tuliko langą dar ir keičiasi, bet visur gamta, visur vanduo ir vienas kitas laivas. Nepaprastas jausmas, toks nepaprastas, kad net žodžių nerandu.
Pagaliau, iš ketvirto karto (aišku dėl Covid, na ir dar dėl potvynių), mes supamės ant bangų. Laivas vadinasi AcunaDancer ir viskas tuo pasakyta.
Niekur kitur nesijaučiu taip, kaip ant vandens, tarsi čia mano vieta, matyt, manyje gyvena užrakinta undinė ar mažų mažiausiai medūza… Ir jei galėčiau rinktis kur gimti, gimčiau Brooklyne, čia toks mažutis kaimukas ant vandens NSW valstijoje šiauriau už Sidnio. Užaugčiau tarp laivų ir nieko man daug nereiktų (miesto tikrai ne), va tik kompo pakrovimą reiktų išsispręsti, nes baterijos liko vos 25 procentai. Būčiau laivų mechanikė, taisyčiau, glostyčiau, dažyčiau ir gyvenčiau viename iš jų.
Taigi, pagaliau mes pajudame iš Brooklin‘o prieplaukos su puškuojančiu namu ant vandens. Tiltas, lendam po juo ir varom plačia Hawkesbury upės vaga (ta upė kaip ir vandenyno dalis, su daugybe atšakų atšakėlių, vanduo ten sūrus, ryklių gali būti, bet vietiniai maudosi, medūzų, vėžlių ir rajų – begalės). Tas šiltas vėjas, tie nerealūs vaizdai, taip buvom šito pasiilgę.
Houseboat nuotykiai yra mūsų šeimos tradicija ir ji sena, kaip ir mūsų Australijos istorija. Kažkas turi Palangos atostogas, o mes turim Hawkesbury atostogas, mergaitės prisimena kaip gyveno laive labai senai ir dar seniau, nes gi net gyvenanat LT mus vis atsiviliodavo Australija. Bet pirmieji kartai Hawkesbury buvo BE vaikų ir tie kartai LABAI skiriasi nuo dabartinių. Tuomet mes neklausėme ar saugu maudytis, bet lenktyniavome su draugais kas greičiau nuo laivo iki kranto, tuomet mes linksminomės iki paryčių ir gėrėm ne tik spanguolių sultis, na, tuomet mums vėjas buvo galvose…. dabar gal dar kažko yra 🤔
Aišku pasiėmėme ir irklentę, tilpo tik viena į labai „talpią“ Jono mašiną, tiesa iki Brooklyn‘o nuo Melburno TIK tūkstantis kilometrų, taigi dešimt valandų mašinoje. Galima skristi, bet tada nebūtų nei irklentės, nei meškerių, o ko tada ten važiuoti?
Prisirišome prie plūduro Refuge bay, nes ten viena nuostabiausių vietelių, įlanka pastoviai keičiasi dėl potvynių ir atoslūgių. Vieną vakarą, su irklente nusiyriau iki pat tamsaus galiuko, kur teka Cowan creek ir beveik sėdau ant dugno, nes vanduo skubėjo atgal link vandenyno, bet greit peršokau ant irklentės priekio, kad pelekas nesmigtų į purų smėlį. Iš-lip-ti TEN neturėjau jokio noro, nes PO manim gulėjo JOS.
Jonas jas užtiko pirmas, aš puoliau irtis, kad įamžinti tą širšalyną nuotraukose. Duobių, kurias dengė plokšti kūnai su ietimis vietoje uodegų – be galo be krašto, o aš šliuožiu irklente virš jų, aišku irklu specialiai pabaksnodama, TOKS kaifas (kol ant irklentės 😜). Jos dumia nepaprastu greičiu, fotosesija pavyko prastokai, o temo greit, vandens mažėjo, aplinkui spooky spooky, tik aš ir rajos… ech TAS baugumas…. Nepaprastai patinka keliauti Australijoje, VISUOMET yra kažkas, kas nustebins. Rajų nepavijau su irklente, bet, tradiciškai, pagavome vieną ant kabliuko… jos tokios pat besotės, kaip ir krabai.
Atostogos ir tingėti. Mano vidinis budėtojas tokį derinį PATEISINA. Skaityti, suptis ant bangų ir vėl skaityti „Pienių vyną“, taip tingiai kaip ir pati istorija (neįtikėtina, bet aš tos knygos nebuvau skaičiusi 😇).
Laive rytas prasidėdavo nuo nyrio vandenin, tiesa, vienas mūsų stebėdavo praplaukiančias medūzas ir pranešinėdavo kur link jos plaukia. Jos TOKIOS didelės ir gražios, bet vistiek nesinorėjo pajusti kaip skaudėtų mūsų odai susilietus. Pasigooglinome, kad tie grybus primentantys padarai (jelly blubber) – nudegintų BE pavojaus gyvybei, tai tada nusišvilpt 😉
Laive būtinai kas nors žvejoja (denis prasmirdęs masalu) ir BŪTINAI ką nors pagauna (dažniausiai mažą, tą kur paleisti reikia, kad senelius pakviestų). O paskutinį vakarą Marija pergalingai ištraukė 50 cm ilgio Mullet (nesu tikra kas tai lietuviškai???).
Kas dieną traukėm iki krioklio (čia vandeniu traukėm, kas irklente, kas valtele). Laukinis paplūdimys su laukiniu kriokliu, KO DAR galima pageidauti, na gal išsiplauti galvą jame, nes vanduo laive limituotas…. (done).
Vieną vakarą, kai išalkusi šeima sulipo viršun (trečias namo-laivo aukštas, kur galima valgyti po dangumi), pastebėjome aukštai sklandantį erelį. Aš iš karto priiminiau senį Bob‘ą, sutiktą Magnetic saloje, kuris man rodė, kaip reikia maitinti erelius žalia mėsa. Iškeli ranką, jis tave pastebi iš labai labai toli ir pradeda plasnoti tiesiai į tave. Tu stovi, nemirksi ir kai jau matai nagus lekiančius link tavo galvos – meti mėsos gabaliuką viršun. ČIUPT įvyksta skrydyje. Širdis dar ilgai kalatojasi, nagų dydis lieka amžiams atmintyje.
Jonas sako: „pabandom ir mes“.
Ir va čia YRA visa esmė.
REIKIA BANDYTI.
Pakėlėme ranką.
Jie buvo dviese. Tie, kurie sušveitė didžiąją dalį mūsų steiko ir dar žalią vištos kulšį (mečiau nepjausčius…). O jausmas, VISIŠKAI NENORMALIAI NEREALUS. Tie sparnai primenantys pirštus ir ore perkeliams kąsnis nuo nagų į snapą 😲 Nieko panašaus nebuvau mačiusi, ir VĖL.
ŠTAI KO mums nepaprastai trūko šį kartą Australijoje – KELIONIŲ ir to NUOTYKIO jausmo. Tos dešimt valandų nuobodaus važiavimo mašina – DZIN, kad tik kelias vestų pas erelius ir rajas, ir krioklius ir kitus dar nepatirtus reikalus.
Beje, šį kartą napaskandinome nei vieno rankšluosčio Hawkesbury upėje, o tai IRGI įvykis, nes per kokius setynis kartus name-laive VISUOMET Neptūnui palikdavome po rankšluostį ir dar ką nors…
—
Šiuo metu NSW valstijoje, kurioje vyko aukščiau aprašomas veiksmas, – 11 tūkst. covid atvejų per dieną (sunkiai suvokiama ir visai nenormalu….) Mes grįžome į savo kaimą prie kalnų Viktorijos valstijoje ir laukiame draugų su kuriais sutiksime Naujus Metu, ir mums gera.
Linkiu visiems jums NUOTYKIŲ, kurie uždegtų akis ir neleistų pasimesti keistoje mūsų kasdienybėje, kur ne-nor-ma-lu tampa nor-ma-lu.
Gražių jums švenčių visuose pasaulio kampeliuose 🎄
Lakes Entrance randasi maždaug 4 valandos (kelionės mašina) nuo Melburno. Ten mes lankomės ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes kai žmogus užsinori krabų, tai geresnės vietos netoliese, žmogau, nerasi. Kelionės trukmė priklauso nuo to kiek kartų reikia pakeliui stoti, ar vežiesi su savimi vaikų, žiurkių ar šunų.
Tačiau mini atostogos buvo nuostabios ir mes rekomenduotume Lakes Entrance kaip super gerą vietą ramiam poilsiui gamtoje. Tiesa, teko PER DAUG artimai susidurti ir su nepageidaujama Australijos fauna. Kai Marija kažką neaiškiai klyktelėjo mašinoje, mano jautrūs sonarai užpelengavo akivaizdžią PANIKĄ, ir aš be žodžių neapsakomu greičiu atsisegiau saugos diržą ir iššoviau iš mašinos. Tą patį padarė abi mergaitės. Jonas, sukrėstas klyksmo piktai burbuliavo, kad nėra ko čia rėkauti. Na, jautrūs sonarai ne pas visus auga… ir BE TO, jis neturi ARACHNOFOBIJOS.
Štai jums „nanny state at its best“ – it ne tik viena valstija, bet – the WHOLE Country.
Viešbučio restoranas ‚Colony‘ primena britų valdymo laikus, nuotraukose munduruoti kareiviai, nuogi vietiniai, bitų karalienė ir jos naujos teritorijos… Kartais pasimetu bandydama suprasti KĄ nori pasakyti padavėjas, nors visi kalba angliškai, akcentai – įvairūs kaip ir mūsų odos atspalviai. Vietiniai namuose dažnai kalba mandarinų (ar kitu kiniečių dialektu), malajų ar tamilų kalbomis, todėl pvz. žodis ‚herb‘ skamba visaip kaip tik ne taip, kad jį suprastum (na bent jau ne iš pirmo karto). Bet kodėl australai nesupranta mano TOBULAI ištarto ‚flat white‘… visgi lieka paslaptis 
Sugrįžti norėsiu, visgi tas miestas-valstybė LABAI pakeliui, ypač kai atidarė JEWEL pavilioną oro uoste. Ar esate girdėję, kad kas nors NORĖTŲ važiuoti į oro uostą anksčiau, nei reikalauja skrydis? ŠTAI, šekitės, Singapūras ir čia pasižymėjo 
Faina, Singapūras nesiliauja stebinti ir žavėti. Tiesa, manęs jis NENORĖJO ir paleisti. Įvažiuojant pasų kontrolė nuskanuoja atvykėlių pirštų antspaudus, išvykstant – taip pat. O štai aš – TOBULAS NUSIKALTĖLIS, pirštų antspaudų beveik nepalieku.. Kada bereikėtų skanuoti išskirtinius mano pirštų vingius, jie būna sunkiai randami.. Tenerifėje pastoviai stovėdavau už baseino vartelių (ten taip pat įėjimas skanuojant nykščius)… Taigi, visa mano chebra praėjo automatinius išvykimo vartus, o aš likau KITOJE PUSĖJE. Po trijų bandymų prižiūrėtojas nuvedė mane pas garbingesnius pareigūnus su, matyt, geresniu skaneriu, bet deja, iš ten kopiau dar aukščiau, BLYN, penkiolika minučių maigiau pirštus and trečio lygio skanerio, kol galiausiai ilgai žiūrėjęs į ekraną pareigūnas mane praleido, o dar kvepalus PRIVALĖJAU nusipirkti, tai tik leki leki žmogus..
DIENA 1
Dienos gražumas ir LAISVĖ tiesiog siautė aplink mus. Nežinau kaip nusakyti tą ėjimo kaifą, kai visas tikslas yra EITI. Mums tai žiauriai patinka. Teidė, matoma Tenerifėje, lydėjo mus beveik visą šį etapą ir buvo taip gera jai šypsotis ir siųsti linkėjimus žingsniuojant La Gomeros paviršiumi.
Štai nuo aštuoniolikto kilometro, atstumą žymintys kuoliukai (kas 1 km) vis ilgiau nepasirodydavo. Vėją, skrodžiantį medžius, pakeitė vandenyno ošimas ir kelias pradėjo leistis žemyn, vis žemyn. Kojų pirštai besiremiantys į žygio batų nosis jau pradėjo mausti, lazdos dirbo visu pajėgumu, aš jomis labai pasitikėjau: rėmiausi, guliausi ir laikiausi. Toks ėjimas, labai teisingai būtų pavadintas – ėjimu visomis keturiomis, nes rankos krūvio gavo panašiai kaip kojos. Visgi eiti žemyn YRA sunkiau. Aš labiau mėgstu pa-leng-va kilti, BET kas kartą kopdama prisimenu, kad pakilus VISUOMET reikės ir nusileisti 😉
Paskutinis etapo kilometras ŽINOMA yra žemyn, biriu ir stačiu šlaitu. Visai ne feng shui, todėl neskubam, aš saugau koją ir tikiuosi neišsitiesti finišo tiesiojoje. Ir, žinokite, su šviesa, per 7 val. 40 minučių nupėdinome 24 km (pirmus tris iš 27 km, kaip minėjau, per miestą pavažiavome taxiuku), pakilome apie 700 metrų ir nusileidome 950m. Jautėmės gyvi ir labai išalkę. Gerai, kad tikėdama mumis, vakarienės vietą buvau užsakius 😋 el Faro restoranėlyje, kur praeitą kartą atžingsniavę į Hermigua, iš kitos salos pusės, gerai prisišniojome vyno ir skaniai pavalgėme.
Kertame tarpeklį ir ką – KYLAME vėl – aukštai ir stačiai, nes šiaip, MUM NĖR KĄ VEIKTI… Rimtai, šiame etape aš tikrai varvėjau prakaito ašaromis, jos nevalingai biro nuo mano skruostų.
Mes tikrai VĖL ėjome ne-si-bai-gian-čiu tarpekliu, zigzagais žemyn ir palei visą vinguriuojančią, begalinę vidinę sieną tol, kol atkakliai dėliodami kojas, išnirome kitoje pusėje. Tiesa, aš atsilikdavau, trauma jau davė apie save žinoti, pykau, kad nepasidomėjome reljefu labiau, bet tuo pačiu labai džiaugiausi, kad ŽYGIUOJU, nes ten buvo NEPAPRASTAI gražu, savotiškai VIENIŠA ir GERA.
O tada prasidėjo ilgas ir status pakilimas. Buvome pavargę ir kilometrų stulpeliai šioje atkarpoje taip ilgai nesirodydavo… kad mes vis nuspręsdavome, jog tą ar aną kilometrą praleido ir nepažymėjo, bet, deja… visus alei vieno stulpelius teko praeiti ir visų alei vieno viltingai ieškojome akimis.
Visa tai DABAR kelia juoką, juolab, kad teisingas kelias, kai į jį sugrįžome, iki Playa Santiago buvo tikrai labai ‚gently descending‘ visus tuos 1000 metrų žemyn išbarstytus per 10 km. Bet kai kabarojomės viršun, iš didelį šulinį primenančio tarpeklio, į kurį mums iš viso nereikėjo lįsti, juokinga nebuvo, nes koja įsiskaudėjo ir teko kentėti visą kelią iki pakrantės. Bet kai ją pasiekėme, TEN, buvo galima išsimaudyti ir atgaivinti savo įkaitusius kūnus ir palengvėjusias galvas.
La Gomerą mylėsime ir ilgėsimės, nes emocijos, kurias patyrėme eidami YRA nepakartojamos, o prakaito ašaros – nėra karčios. Mes netgi spėjome mažu katamaranu (vietoje planuoto guagua ar taxi) iš Playa Santiago perplaukti į San Sebastianą, kur sėdome į didelį Fred Olsen‘ą, o šis parplukdė nusiplūkusius ir LABAI LAIMINGUS mus pas mergaites į Tenerifę ❤❤
Ypatingai GERAI pasidaro, kai prie manęs dar draugai prisijungia ir visi traukiam į užtarnautą pasibuvimą BE VAIKŲ. No kids allowed gal ir šokiruoja jautresnės natūros asmenis, bet mes su Jonu dabar jau visiškai suprantame ir tuos viešbučius, ir restoranus, kur galima užsukti TIK be vaikų. To, karts nuo karto, linkiu jums visiems –> pabūti SAVANAUDIŠKIEMS 😉 Jėga, man – labai patiko.
Plazos viršuje – scena ir gyva muzika, na, vietiniai prūsaičiai, betgi liaudis linksma ir laiminga, dauguma – ispanakalbių, reta – turistų, ir nei vieno pliku pūzu… ir ne dėl to, kad vėsu…
Nuo pirmų žingsnių akyse pasidarė LABAI gražu, o ir diena tobula pasitaikė, su žydru dangumi ir ne per karšta. Ėjome išsišiepę, Marsą ganydami, nes jam vis rūpėjo skardžio kraštą pažymėti.
Palo Blanco barankoje*, oi, tarpeklyje, stūkso La Gordejuela griūvėsiai. Jie taip gražiai atrodo, kad įsivaizdavau, jog tenai kažkada buvo įspūdingas pastatas su ĮSPŪDINGA paskirtimi, tačiau tikrovėje viskas – “arčiau žemės”. Tas kerintis pastato grobas, pasirodo buvo vandens siurblinė, kuri aprūpindavo Orotavos bananų plantacijas vandeniu net už dvylikos kilometrų. Ta mintis, pastatyti siurblinę ten kur vandens versmės nuo Teidės plūdo su griausmu, finansiškai nepasiteisino, ir dirbo ji nuostolingai, o kuomet drėkinimo sistemos tapo pažangesnės ir pigesnės, siurblinę tiesiog paliko ‘būti‘. Ir štai ji vis dar YRA (kirtis ant Y), ir jos griaučiai atrodo fantastiškai, mistiškai ir visaip kitaip YPATINGIŠKAI. Prieiga iki šio architektūrinio skeletono yra uždaryta (oficialiai), bet … bebaimių taisyklių laužytojų juk niekur nestinga. Pasitaiko ypatingesnių, kurie apsilanko griūvėsiuose ne tik sienų paterlioti, bet ir pasivaikščioti tomis pačiomis sienomis, o tiksliau jų kontūrais…eina sau, man širdis stojo žiūrint.
Neapsakomo grožio žemės plotas, kuriame įkurta hacienda** ir stovi TAS namas, atiteko portugalų pirkliui Hernando Castro penkioliktame amžiuje kaip padėka už pagalbą užgrobiant salą. Na ką čia bepridursi, lobis grobis…
Nereikia aiškinti kaip į tai reagavo Marsas. Teko jį pančioti, o gimęs gi laisvas, tačiau kitaip būtų paskui tą gaidį per skardį ir į palmę, tik bėda – Marsius juk besparnis, beuodegis ir benosis (pardon – suplotanosis… matyt ir jo protėviai su gaídžia ir vištėm turėjo reikalų, o besivydami snukeliu į palmę, ąžuolą ar eglaitę atsitrenkė…).
Taip nutiko mums pasimaudžius Tirolijos sniegynuose, kur valdo kiauliena ir sauerkraut su kniedlikais (čia tokie duonos atliekų kukuliai, gal jie ir ne kniedlikai, bet … na visgi kniedlikai, kitaip nepavadinsi).
Pasidomiu daugiau, ogi sakoma – rutuliuokite ratuką 12 x 15 kartų pirmyn atgal?!?
Kiek Elfa pamena, jų šeima visuomet gyveno atsiskyrę nuo kitų gentainių, nors aštuonių kojų mokytojas Galvelė pasakojo, kad delfinai gyvena didelėmis kaimenėmis. Klausimas kodėl jų šeima yra kitokia, Elfai iškilo tik visai neseniai. Bet kaip įlindo į mažą galvelę, taip jos ir nebepaliko. Ji klausinėjo tėčio, klausinėjo mamos ir sesės su broliu, tačiau visi tik neaiškiai kažką myksėjo ir šalinosi įkyraus klausinėjimo.
Kiaurą naktį ji vartėsi minkštosios verbenos pataluose spęsdama ar atidaryti paslaptingąjį butelį, kol nesusiturėjusi, vos prašvitus vandenyno saulei, nukūrė į žaidimų olą ir neleidusi sau suabejoti, – atkimšo radinį.
Tą įsimintiną dieną, gerdama imunitetą stiprinančią moliuskų kiautų arbatą, kurios nekentė visa širdimi, Elfa jautėsi pati laimingiausia pasaulyje. Tėtis Delfas glėbesčiavosi su nematytų ūsuotu delfinu, ir jie kartu, pagaliau papasakojo Elfai liūdną šeimos istoriją. Pasirodė, kad lygiai prieš septynerius metus, kuomet Elfa tebuvo kūdikis, per gražią šeimos šventę vadinamą Kalėdomis, tėvelis susipyko su savo geriausiu draugu, vyriausiuoju broliu – Delu. Susipyko taip smarkiai, kad prisiekė daugiau niekada vienas su kitu nebendrauti. Būdamas baisiai užsispyręs, Delfas su šeima, paliko savo gentį ir pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą. O kadangi susikivirčijo per Kalėdas, nusprendė niekada jų nebešvęsti. Ir jei ne stebuklingas stiklinis butelis ir mažoji dukrelė Elfa, kuri pasiklydo ieškodama atsakymo į klausimą: KAS YRA KALĖDOS?, gali būti, kad broliai niekuomet ir nebūtų susitaikę. Tačiau nelaimėje, tėtis Delfas paprašė brolio pagalbos, ir susivieniję delfinai laiku rado ir išgelbėjo nusilpusią jo dukrelę.
Kas mane labiausiai žavėjo La Palmoje, tai IDEALUS salos dydis. Tokia tikra sala, nei per didelė, nei per maža ir pakankamai išvystyta, kad jaustumeisi patogiai. El Hierro buvo įdomu, nes ten beveik nieko nėra, jautėmės izoliuoti tokioje „spooky“ aplinkoje (bet tame El Hierro žavesys ir pasireiškia), o La Palmoje visko buvo PATS TAS, todėl jautėmės labai jaukiai.
Ten randasi vienas didžiausių pasaulyje teleskopų – Grantecan (Gran Telescopio Canario), o šviesa neužterštas, žvaigždėtas La Palmos dangus – 75% laiko būna giedras! Ir tai, žinoma, traukia mokslininkus iš viso pasaulio.
Ir dar susimąsčiau, kad tokių KITOKIŲ darbų yra daug, ir geriausia ką galime padaryti, vaikams rodydami pasaulį, yra tokios patirtys – štai, mergaitės, čia dirba fizikai ir astrofizikai, jeigu įdomu ir jums, reikėtų pasigilinti į matematiką, o tada ir jūs galėsite turėti tokią žavingą darbo aplinką. Toks „real world“ patyrimas, kad viskas įmanoma, jei domiesi ir žinai kur eini (🙃)
Los Tiles biosferos poligonas, tai KITOKIA salos vieta. Ten – labai drėgna ir taip žalia akyse, kad aplanko įkyrus dejavu jausmas. Turistų centre, super diedukas, ištraukė nykščio dydžio šikšnosparniuką, kurį Marija su siaubu supainiojo su voru. Diedukas paaiškino, kad šitie mažuliukai (tik nesudžiovinti) gyvena aplinkui, drėgname laurisilva miške -tipiškas miškas debesyse, kuris veši kalnuotose vietovėse. Na, ne Lietuva vadinasi.
Šį kartą keliavome dviese, birželis – mūsų vestuvių šventės mėnuo, tai arba į Juodkrantę arba į Veneciją 😊
Atpūtėme su vėjeliu. Kas kartą įplaukiant į tą senąjį miestą man atima žadą – namai, tiksliau – rūmai, visi ant vandens. Venecija – įtvirtinta dumble Adrijos jūros vandenų lagūnoje ir tas vaizdas, bei jausmas, kad NĖRA mašinų, nes NĖRA kelių joms riedėti, užburia, ramina, kviečia ir visaip kitaip mane žavi.
Myliu vandenį, o kai tas vanduo supa visur mieste yra tiesiog tobula. Ir taip, aš žinau, matau, kad rūmai, daugelis jų yra persikreipę, susiūti geležiniais lynais, ne kartą tvirtinti ir taisyti, aš suprantu, kad kažkada to STEBUKLO neliks, kaip, beje, visko, tačiau tai tik stiprina Venecijos burtus. Man jie ypatingai paveikūs.
Kiekvienuose didinguose rūmuose (apie +/- tūkstančio metų) kažkas vyksta: paroda, koncertas, spektaklis, juose įsikūręs muziejus ar atkurtas autentiškas interjeras, kurį gali apžiūrėti, o retkarčiais ir paliesti.
Kas kartą lankydamiesi Venecijoje ir mes stengiamės akimis suvalgyti kažką naują, ir BŪTINAI pasižymėti LEDAINĖSE. Mano rekordas – šešios porcijos per dieną (o aš nesu super didelė ledų fanė). Ledai Venecijoje oficialiai YRA PATYS GERIAUSI šioje žemėje. Mano favoritai – pistacijų. Niekur kitur šio skonio ledų neperku, nes kiek gi galima nusivilti…
Ačiū, kad keliaujate mano žodžiais, salų yra ir arčiau Vilniaus, todėl PAŽADU, kad bus ir vasarinių beždžionės nuotykių 😉
Atsibudome Atlanto vandenyno viduryje ant uolėtų sausumos liekanų nuolat šniojamų bangų. Vaizdas ir jausmas – stulbinantis, o tas rūkas neleidžiantis matyti kalnų viršūnių nepaprastai paslaptingas ir baugus. Visai ne Tenerifė. Visai kaip NIEKAS ką esu mačiusi.
Rūkas lydėjo visos kelionės metu, atrodė kad jis čia toks pat natūralus, kaip juodos uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis. Rūkas kaip šydas, kaip nuolat kybantis debesis. Bet gali būti, kad tuo metu Tenerifėje viešėjusi calima***, pasiekė ir El Hierro.
Tas RŪKAS nudažė visą mūsų kelionę ir niekaip kitaip negalėčiau prisiminti El Hierro. Rūkas – salos dalis. Taip pat kaip aguonos. Įsivaizduokite tokį derinį: juodos aštriabriaunės UOLOS, krentančios žemyn į purslais besitaškantį vandenyną, raudonos AGUONOS, tokios geibios ir TOKIOS gražios, kad vidurius suspaudžia, plius RŪKAS ir atšiaurus drąskantis vėjas.
Geriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
Pirmiausia – Pilates trenerė Aušra Jurkevičiūtė, švelni, mažytė ir tyliai kalbanti, su ja nors į pasaulio kraštą, bet pradedam nuo treniruočių tris kart per savaitę, viešame parkelyje Adeje miestukyje. Man per treniruotes mažai nebūna ir po valandos aš – prakaituota ir tooookia alkana, kad antrus pusryčius sukertu akimirksniu su TĄ pirmąją dienos kavą, kurią ryte pakeičiau į Bancha žalią arbatą (myliu). Po to vyksta plepalai, kas taip pat LABAI naudinga smegenims (ane?!), nes juk taip ir gimsta visokie judėjimai, susitikimai ir word of mouth marketingas;)
Bet grįžtant prie sporto – mūsų keturi dviračiai, kurių du (suaugusiųjų) pirkome saloje, kai dar buvome žali Tenerifiečiai, stovi nuleidę ausis. Čia yra kalnuota, todėl su dvirkom mina kamikadzės auto keliuose, tie, kurie moka minti ilgai ir sunkiai į vieną, po to į kitą kalną arba Jonas, kai nukniaukiu mašiną. O šeimyninio pasivažinėjimo, deja, čia nelabai. Todėl – NEPIRKITE Tenerifėje dviračio ir nesivežkite (mane taip pat įspėjo, bet aš nepaklausiau). Tas gražus pėsčiųjų kelias nuo Alcala iki Puerto de Santiago galiausiai nusibos ir jis yra trumpokas dviračiauti.
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE