🌟 KALĖDŲ PASAKA 🌟

Visa tai nutiko gražią žiemos dieną. Smaragdinėje Atlanto vandenyno kertelėje, ten kur nėra paniręs nė vienas dvikojis, gyvena ypatinga, delfinų atsiskyrėlių šeima. Tėtis Delfas – nuostabus akrobatas ir nepaprastai greitas plaukikas, ponia Dela – labai miela mamulė, kiek apkūnoka, bet gaminanti nuostabiausius tortukus iš dumblinių kalmarų ir jūrinių artišokų, bei trys jų atžalos: dvyniai Finas ir Fina, bei mažoji delfinytė Elfa.
IMG_3194.JPGKiek Elfa pamena, jų šeima visuomet gyveno atsiskyrę nuo kitų gentainių, nors aštuonių kojų mokytojas Galvelė pasakojo, kad delfinai gyvena didelėmis kaimenėmis. Klausimas kodėl jų šeima yra kitokia, Elfai iškilo tik visai neseniai. Bet kaip įlindo į mažą galvelę, taip jos ir nebepaliko. Ji klausinėjo tėčio, klausinėjo mamos ir sesės su broliu, tačiau visi tik neaiškiai kažką myksėjo ir šalinosi įkyraus klausinėjimo.
Vieną dieną, žaisdama pamėgtoje vandens aikštelėje, Elfa taip aukštai iššoko, kad net pati išsigando. Sklęsdama oru ji pajuto nuostabų skrydžio malonumą, išsišiepė ir plačiai atmerkė akis, kad pasigrožėtu savo namais iš viršaus. Vandenynas bangavo tarsi didžiulė mėlyna želė, kurią mama gamindavo kas antrą šeštadienį, o tarp bangų suposi…. suposi, kažkoks neaiškus ir nematytas daiktas.
PLIUMPT!
Elfa neišvengiamai krito žemyn, nespėjusi gerai įsižiūrėti, kas plūduriavo jos valdose. Nyris buvo ypatingai gilus, daugybė burbuliukų apgaubė ir kuteno smengančią delfinukę. Jai tai labai patiko. Apsisukusi ji vėl šovė viršun, bet šį kartą keistojo radinio nebesimatė. Tačiau mažylė nebuvo iš tų, kurie greitai pasiduoda. Penktasis šuolis ir ji rado tai, ko ieškoje. S-t-i-k-l-i-n-į b-u-t-e-l-į. Sakytumėt, nelabai įdomu, tačiau tai buvo ne šiaip sau butelis. Jis – neskendo. Elfai prireikė trijų krabų pagalbos, kad butelis, stipriai pririštas prie jos uodegos, nukeliautų kartu į povandeninę olą, kur ji saugojo visus savo turtus. Ten, patogiai įsitaisiusi, Elfa smalsiai apžiūrėjo vis dar pririštą butelį. Kamštis buvo aplietas vašku, taip užtikrinant, kad vanduo nepateks vidun, o tai, kas butelio viduje, bus išsaugota iki reikiamo momento. Ji prisiminė skaičiusi Makaronų knygoje, jog būtent taip žinutes siųsdavo dvikojai sausumos gyventojai ištikti nelaimės.
„Įdomu, kam skirta žinutė butelyje?“ mąstė Elfa nedrįsdama jo atkimšti. “Įdomu, ar vandenyno vanduo nenuplautų žodžių….? Įdomu…!?“
Neapsisprendusi delfinukė paslėpė butelį povandeninės olos seife ir parskuodė namo vakarienės.
IMG_3199Kiaurą naktį ji vartėsi minkštosios verbenos pataluose spęsdama ar atidaryti paslaptingąjį butelį, kol nesusiturėjusi, vos prašvitus vandenyno saulei, nukūrė į žaidimų olą ir neleidusi sau suabejoti, – atkimšo radinį.
Vanduo kaip mat užpildė tuščią ertmę, o didelis oro burbulas nuburbuliavo viršun. Mažas popieriaus lapelis permirko, tačiau raidės matėsi puikiai:
Lai-min-gų šven-tų KA-LĖ-DŲ!
Tiek buvo parašyta paslaptingame lapelyje. Elfa sutriko. Tai nebuvo pagalbos šauksmas, kaip ji buvo skaičiusi, tai buvo palinkėjimas. Tačiau kam? Ir kas gi tos KA-LĖ-DOS?
Pratupėjusi oloje visą pusdienį Elfa apsisprendė negrįžti namo, kol neišsiaiškins stiklinio butelio paslapties.
Tuo tarpu mama Dela susijaudinusi klausėsi aštuonių kojų mokytojo Galvelės. Pasirodė, kad jos mažoji dukrytė praleido pamokas ir jau seniai jos niekas nematė. Tuoj pat buvo įspėtas tėtis Delfas ir visa šeima, padedama krabų, pradėjo paieškas.
O Elfa, vedama nenumaldomo noro išsiaiškinti stiklinio butelio paslaptį, skrodė vandenyno paviršiumi link žemyno, kur jai buvo uždrausta keliauti. Ji tikėjosi ten sutikti išmintingąsias rajas, apie kurias pasakojo mokytojas ir išsiaiškinti:

KAS GI TOS KA-LĖ-DOS?

Be patirties ir be reikalingos ištvermės, mažosios delfinukės jėgos greitai seko, vakaro sutemos leidosi, o vėjas, kaip tyčia, smaginosi šiaušdamas vandenyną. Elfa stengėsi, bet nuovargis taip kirto, kad jai darėsi vis sunkiau išnirti viršun, kad įkvėptų. Pametusi kryptį mažylė dar labiau išsigando ir pamažu, nepaisant atkaklios kovos, ji pradėjo skęsti.
Elfos šeimos pastangos rasti dukrą buvo bevaisės. Jų tiesiog buvo per mažai, kad galėtų naršyti skirtingomis kryptimis. Aštuonių kojų mokytojas, labai griežtai, sučiupęs sielvarto apimtą tėtį Delfą, kažką jam aiškino, kol tas linktelėjo sutikimui. Tada, visa šeima, kartu su jonvabaliniais krabais, pajudėjo kranto link. Ten, kur niekas iš jų neplaukdavo.
Kai Elfa pramerkė akis, prisidūkęs vėjas jau ramiai miegojo. Saulė žaidė bangose, o pati delfinukė suposi paviršiuje. Apsidairiusi ji pamatė, kad krantas – visai netoli, o tada, su siaubu prisiminė, kas nutiko naktį. Ji greitai apsisuko ir … nustėro. Aplinkui nardė daugybė delfinų, gentainių, kurių ji niekada nebuvo mačiusi. O šalia, ant bangų laukė visa jos šeima. Kai ji puolė mamai į glėbį, delfinai uždainavo savo ypatingais balsais.
Delfinukai.jpgTą įsimintiną dieną, gerdama imunitetą stiprinančią moliuskų kiautų arbatą, kurios nekentė visa širdimi, Elfa jautėsi pati laimingiausia pasaulyje. Tėtis Delfas glėbesčiavosi su nematytų ūsuotu delfinu, ir jie kartu, pagaliau papasakojo Elfai liūdną šeimos istoriją. Pasirodė, kad lygiai prieš septynerius metus, kuomet Elfa tebuvo kūdikis, per gražią šeimos šventę vadinamą Kalėdomis, tėvelis susipyko su savo geriausiu draugu, vyriausiuoju broliu – Delu. Susipyko taip smarkiai, kad prisiekė daugiau niekada vienas su kitu nebendrauti. Būdamas baisiai užsispyręs, Delfas su šeima, paliko savo gentį ir pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą. O kadangi susikivirčijo per Kalėdas, nusprendė niekada jų nebešvęsti. Ir jei ne stebuklingas stiklinis butelis ir mažoji dukrelė Elfa, kuri pasiklydo ieškodama atsakymo į klausimą: KAS YRA KALĖDOS?, gali būti, kad broliai niekuomet ir nebūtų susitaikę. Tačiau nelaimėje, tėtis Delfas paprašė brolio pagalbos, ir susivieniję delfinai laiku rado ir išgelbėjo nusilpusią jo dukrelę.
Tą tylų vakarą, kai mama niūniavo senai girdėtą lopšinę, Elfai daug kas paaiškėjo:
P i r m a. Kalėdos kartais atplaukia stikliniame butelyje.
A n t r a. Kalėdos, tai šeima ir gardus maurų pyragas.
T r e č i a. Kalėdos yra būtinos kiekvieno gyvenime, nes KALĖDOS YRA MEILĖ
IMG_E3225.JPG

SU ŠVENTĖM, mielieji mano skaitytojai 💙💚

 

no-stress KALĖDOS 🌴

Ko saloje nesijaučia, tai prieš-kalėdinės įtampos. Mokyklos spektaklis (muzikinis) Oliveris Twist‘as jau pažiūrėtas ir turiu pasakyti – tai buvo nerealiausias projektas, kuriame vaidino mano vaikai (lenkiu galvą prieš teatro vadovę, kuri 120 paruošiamukų pavertė nuostabiais aktoriais ir daininikais – visiškas Kalėdų stebuklas).

IMG_3256_1
MarijaMr. Brownlow vaidmenyje

Dar liko choro pasirodymas IR Lietuvių Bendruomenės Kalėdos, kurių visi laukiame.  BEJE, man skambino Kalėdų Senelis ir pranešė, kad šiemet dovanos bus siurprizai, taigi NEREIKIA laiškuose svajonių vardinti 😊, o TAI ypatingai palengvino gyvenimą (ne tai kad aš planavau n svajonių prirašyti, BET, jūs gi suprantat, Kalėdų Seneliui, kuris taip pat yra Snieguolė, Dantukų Fėja, Pusis ir Šmusis (ilga istorija), Nykštukas, Šrekas ir Drakonas, priklausomai nuo dienos ir mergaičių elgesio, bus GEROKAI paprasčiau dovanas ruošti). Be to, šiemet ausyse įkyriai neskamba jingle bells, saulė šviečia ryškiai ir stabiliai, finka minimaliai papuošta ir net sveikinimai išsiųsti.
Labai labai man tinka tokios Kalėdos – RAMIOS ir GIEDROS.

IMG_3180
Siurprizas Jonui jau numegztas… na, nereikėjo prisidirbti… mi amore…

Žinoma, metus apibendrinančios mintys aplanko. Jums taip būna? Mums tai LABAI būna, ypač metų pabaigoje, kai suvokiame, kad daugiau į tuos metus nebūtume pajėgę sukimšti, kai sausainių gaminimas įsisiautėja ir aš imu kočėlą į rankas dėl teisingų priežasčių, kai laukiam atostogų, nes vėl kažkur keliausime.
Šį kartą Naujieji Metai bus ant slidžių vėl toje pačioje Austrijoje, Fiss miestelyje, nes mes nusprendėme, kad norisi grįžti TEN kur viskas aišku: ta pati slidinėjimo mokyklėlė, puikios trasos, aiškūs taškai KUR ant kalno stabtelėti ja-ger-meis-te-r‘io (šitą reikalą ragauju tik ten, nes tik ten man jis tinka), ir šiaip – JOKIO diskomforto.

IMG_3213
“Atbėgo briedžiukas iš miško iš miško…“ – dainelė, kurią kas metus traukdavome per Kalėdas tėvų namuose, TO labai pasiilgau ❤

Rašau dabar ir suvokiu, kad šioje vietoje einu prieš savo pačios srovę, prieš BANDYMĄ naujų dalykų ir naujų vietų, nes aš nenoriu išlįsti iš savo komforto zonos… O kaip tik neseniai klausiausi žiauriai pamėgto podcast‘o Ted Radio Hour apie komforto zoną ir kaip BŪTINA ją karts nuo karto palikti. Klausiau ir su viskuo sutikau:
– kad reikia eiti namo iš darbo skirtingu keliu, nes taip galima sutikti savo gyvenimo partnerį arba dar KĄ NORS įdomaus,
– reikia bandyti naujus dalykus, net jei tave paralyžuoja baimė (pvz. glostyti vorus), nes tokia patirtis gali padėti tos baimės atsikratyti (ne, nu nežinau ar šitam pritariu…),
– reikia mokytis naujų kalbų, nes tai atvers naują pasaulį (pvz. knygų originalo kalba arba Borjos*),
– reikia svajoti BIG, nes tik tuomet įmanoma pasiekti žvaigždes (na čia metafora, nors nebūtinai).

comfort-zone-1
yeah yeah… (foto iš interneto)

Tačiau, kad ir kaip man visa tai artimai skambėtų, VISTIEK slidinėti važiuosime į daug kartų lankytą Fiss.
KODĖL?
Paklausiau savęs susimąsčius ir pati sau greitai atsakiau:
“Ogi TODĖL, mieloji aš, kad ir taip kasdieną išstumi save iš savo komforto zonos, mažesniuose ar didesniuose dalykuose, išstumi save ir stumi vaikus. Jonas TEN būna daugiau nei dažnai ir štai DĖL TO norite naujus metus sutikti Fiss‘e, kur bus DAUG komforto ir mažai naujovių 😀 Argi nenuostabu?!“

KALĖDOS BE ĮTAMPOS ir NAUJI METAI KOMFORTO ZONOJE.

IMG_9060
Va čia tai mintis!… (nuotraukoje – Marso amiga…:*)

TO jums visiems ir linkiu, –
TOKIŲ švenčių, kad kur beatsidurtumėte, būtų tiesiog
GERA, KOMFORTABILU ir JAUKU 🌞

Nelinkiu iššūkių, juos palikime ateinantiems metams, kai apsilankys apvalutė, laiminga ir sėkminga cerdo**, kuri priešingai, nei byloja lietuvių folkloras, NEŠ džiaugsmą, draugystę ir meilę ❤

Va taip tai – visiškai IN the comfort zone…
Canarias
siunčia jums linkėjimus (žiūrėkite su garsu ir nusišypsokite 🙂 veiksmas vyksta kelte Navieras ARMAS pakeliui į La Palmos salą).

*Borja – ispanų greitakalbe varantis mūsų finkos sodininkas

**cerdo (isp.) kiaulė

Šventinis postas (ne bankuchenas)

Ilgai nerašiau. Buvo priežasčių.

Atrodo, kad pusė nušalusios Europos persikraustė į salą. Neslėpsiu, turistai užknisa (mus – vietinius :D), o ypatingai tie, kurie platina virusus ir ligas nuo kurių mes čia ir pabėgome. Vaikai mokykloje masiškai serga, na po galais, visai kaip Lietuvoje?!!

ATLEISKITE, pradedu iš naujo. „Silent night, holy night….“ Oras čia visgi – nuostabus ir pasikartosiu tas AZUL dangus… Jis tiesiog TOKS, pastovus reiškinys, net jei mano mažė vakar atgulė su 39 laipsnių temperatūra. Netgi tada, tas dangus yra nepaaiškinamai gražiai žydras.

IMG_8341
El Medano platybės. Pakaituojam, anyone?

Šį kartą apie žmones, kuriuos čia sutinkame – įvairius įvairiausius: vietinius, turistus, maišytus, mandagius, arogantiškus, gražius ir nelabai, įdomius, keistus, drąsius ir šiltus. Tuos paskutinius matėme vakar ir buvo taip gera, saldžiai saldžiai, o nuo to dar geriau. Nepatikėsite, o gal atvirkščiai, net nepakelsite antakio – čia YRA Lietuvių mokykla. Tiesa, vadinasi Baltic International School in Tenerife, tačiau kol kas ten tik lietuviukai su LIETUVIŠKOM mokytojom ir šiluma. Na, mes įpratę prie gero, negi džiaugsiesi britų taisyklėmis apie taisykles ir jų pritaikymą vykdant taisykles. Pardon, Mrs. Simpson… (Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad britai turi kitokių privalumų, tik su šiluma pas juos prastai)

IMG_8463
Geras “eglutės“ žaisliukas, ane?

Ir įsikūrusi ta butikinė lietuvių mokyklėlė keturaukščio namuko-pilaitės apatiniame aukšte Puerto de Santiago miestelyje pietuose. Mokinukų kiemas-terasa remiasi TIESIAI į vandenyną. Vaizdai pas juos – unikalūs, ypač saulėlydžiai, bet, aš, žiopla, pamiršau nufotografuoti… bet Jonas nepamiršo 😉

LT mokykla
Lietuviai lietuvių mokykloje – foto iš Baltic International School FB paėmiau 😀
IMG_20171219_1804046 (1)
Taigi, tie saulėlydžiai mokykloje… lydosi

Mergytės lankosi lietuvių pilaitėje antradieniais mokintis lietuvių kalbos. Ir man, prisipažinsiu,  dėl to LABAI palengvėjo, nes mokytoja pirmiausia turi būti KANTRI ir NE mokinių MAMA. Dar būtų pravartu išmanyti lietuvių klb. gramatiką, skyrybą ir kitas taisyklėmis apipintas formas, bei formeles. Sutinkat? Tai va.

IMG_8380
Aš galiu dėstyti menus lauko dirbtuvėse. Atkreipkite dėmesį į kojų kilimėlį 😀 Treniruotas.
IMG_8430
O vulkaninėje dirvoje dera didelės pušys su DIDELIAIS kankorėžiais! Eglių gal irgi yra, bet mes puošime palmes šį kartą. Akriliniai dažai rado pritaikymą 😉

Pakeliui į Kalėdas nužygiavome keletą maršrutų. Neilgų, bet smagių. Man ypatingai patinka vaikštinėti Teidės Nacionalinio parko teritorijoje. Ten jaučiasi pati Tenerifė – vulkaninė sala su sukietėjusios lavos nuošliaužom ir juodu peizažu, ne baltais smėlėtais paplūdimiais, kas yra fake, tiek šiaurėjė (Playa de Las Terasitas smėlis atgabentas iš Sacharos – geras!), tiek pietuose (Las Americas, Los Cristianos ir kiti Los Turistam paruošti kurortai nesulaukia mūsų dėmesio – jokio!).

IMG_8267.JPG
WC?
IMG_8270
Ta pati tolimiausia viršūnė yra ugnikalnis Teidė 3 718 m – ten pabuvojome ankstesnių klajonių metu, o pakeliui funikulieriuje aš nusprendžiau atsipalaiduoti ir pasiekti viršūnę be sąmonės… irgi patirtis

Nacionalinio parko maršrutuose taisyklės yra tokios – šunų, deja, negalima, be kadangi (ir meskite akmenį kas manote kitaip) mūsų Marsietis NĖRA visiškai šuo, o be to jam priklauso pasivaikščioti teritorijomis, kur filmuojami filmai apie jo gimines (ateivius), todėl jis išdidžiai keliavo kartu. Tiesa, tik vienu maršrutu… Foto apačioje jums viską paaiškins.

IMG_8275
O kai papėdė virsta įkalne Marsas tampa asilu…nors tu ką

Čia jau Volcan Montaña Roja žygis

IMG_8347
El Medano – vandens sporto mėgėjų rojus lieka apačioje, kai mes žygiuojame į Roja viršūnėlę
IMG_8338.JPG
Life’s good, bunny 😉
IMG_8352
ir viršūnę PIRMA (kaip kitaip) pasiekė LULU!!!

Tada, žinoma, puošėmės ir ruošėmės šventėm. Jonas padabino abi palmes augančias prie įvažiavimo į mūsų finkutę. Mes su mergaitėm galvojome norus ir puošėmė visžalį krūmą po langais. Tiesa, po to pūstelėjo vėjuks, o jis čia toks aštrus pasitaiko, tai susirinkome žaislus ir pradėjome norų galvojimą iš naujo.

IMG_8299

IMG_8522.jpg
Pagardai,  oapačioje matosi tas mūsų krūmas-eglutė
IMG_8288.jpg
Šitoji eglutė pirkta Sidnėjaus Chatswood kinietukų shop’e su mumis keliauja po pasaulį nuo 2002 metų… and still going strong, baby

Dabar šviečia saulė. O d-a-b-a-r ir yra svarbiausia, kaip sako išminčiai. Aš, tiesa, čia būdama, nieko naujo kol kas nesužinojau ir nenušvitau (čia aš apie gyvenimo prasmę, ir toliau manau, kad jos nėra), bet va per Naujus planuojame į Fuertveturą nukakti (beje, ispaniškai caca [kaka] yra tas pats, kas lietuviškai), o ten bus mano amžina draugė Karolina aka Gnu, su kuria mes tas kasdienes temas apie prasmę, mirtį ir arbūzus mėgstame plėtoti. Taigi, gal ji kokių išminties krislų bus savo pasaulio kelionėse sukaupusi, tuomet pasidalinsiu. Be to, nuo Kalėdų, mes su Jonu vėl ragausime vyną (kurio atsisakome gruodį įvairiais sumetimais ir Jonas burbuliuoja kiekvienais metais), taigi minčių tikrai šaus.

Summit of Witches
Čia … ką TIK prieš 10 metų??? mes tokios buvome… (dizainas irgi 2007, dabar taip nebemoku)

O dabar pagaliau priėjau prie to, ką ir norėjau pasakyti (vyno stoka tikrai veikia mano gebėjimą raiškiai reikšti mintis) – Silent night, holy night…

STEBUKLINGŲ JUMS ŠVENČIŲ, MANO MIELI DRAUGAI, PAŽĮSTAMI, BIČIULIAI IR FIZIŠKAI NESUTIKTI SKAITYTOJAI 😊😊😊

Esu tikra, kad visi iki vieno nusipelnėte savo artimo apkabinimo, meilės pliūpsnio ir dovanų, kurios dabar slepiasi lentynose po rūbais, o mūsų atveju – po namuku (nes jis ant ratų… o elektrinis pianinas netilpo į spintą). Gražaus, taikaus ir saldžiai šilto Jums laukimo. Ateina tas metas, kai kuo betikėtumėt ir ką bereikštų jums Kalėdos, užplūsta širdį šiluma.

IMG_8487.JPG

Vos neapsiverkiau. Gera.

Iki kitų metų!

IMG_8258

Yeeeeeeeeee 😀

Apie Giovannį ir Kalėdų laukimą

Atšąlo. Vakare netgi užsimečiau jumperį. O dabar vėl sėdžiu savo atvirame ofise ir atrodo, kad būčiau ką tik atvykusi į salą. Mango medžiai apsitaisė naujais, šviesiai žaliais lapais, siautęs vėjas nurimo, visi tyliai ruošiasi Kalėdoms. Saloje pasiruošimas vyksta ramiai, niekur (išskyrus kiniečių parduotuves) nesimato per daug puošmenų, neskamba jingle bells (tik vaikų ipad‘ai dažnai transliuoja kažką apie papa Noel) ir … nedrimba šlapdriba.

IMG_8224_maza.jpg
Žydi mūsų mangai

Mama man priminė Kalėdų vainiką ir apsidairiusi nusprendžiau jį gaminti iš palmės lapo. Labai džiaugiuosi. Abu su Jonu jautėmės pavargę nuo didmiesčio Kalėdų maratono ir daugybės renginių – darbe, mokykloje ir kiekviename būrelyje, kurį lankė mergaitės. Buvome atbukę pačiai šventei dėl komercinės „Kalėdų“ gausos ir akli gražiai puoštom gatvėm. Pamenu sezoninę įtampą ir baimę, kad tik kuri mergytė neįsisirgtų, jau nekalbu apie pastovius krenkštimus ar slogą. Labai reikėjo pertraukos nuo pertekliaus, o geriausia – aukso vidurio.

IMG_8217.jpg
Kiekvienam savo – Marso naujas draugas ❤

Šį kartą šv. Kalėdas sutiksime jaukiame šeimos ratelyje, keturi dvikojai ir šunėkas. Gaminsime dvylika patiekalų, degsime vaško žvakutes (jas atsivežiau iš Lietuvos 😊) ir siųsime savo šviesias mintis į platų pasaulį jums. Pirmą kartą turiu laiko pagaminti Advento kalendorius mergaitėms, ir taip laukiu KADA galėsiu juos pakabinti jų džiaugsmui ir savo laimei.

Betgi nelemta man taip ramiai Kalėdų laukti ir giesmes giedoti. Nesenai aš sutikau GIOVANNĮ… ir tai ką jis man PADARĖ yra labai dviprasmiška. Žinote tuos LOVE&HATE santykius?! Būtent į tokią velniavą aš ir įsivėliau prieš šitas ramias Kalėdas…

IMG_20171011_1921087_maza.jpg
Būna ir taip…  o čia vaikų gimadienis (Nidai 7-eri… o svečiai ant buliaus :D)

O viskas nutiko bičiulių dėka (Neringa, Pauliau…). Gimtadienio proga gavau dovanų masažą ir nedelsdama nusprendžiau juo pasinaudoti. Tiesa, buvau kiek skeptiška, nes su mano kūno minkymu įtinka ne visi, mėgstu taip ir ne kitaip, ir dar mėgstu moteris. Ta prasme – masažistes. Bet idealių (man) rankų savininkė Deima* jau kuris laikas dingo iš mano gyvenimo (o kažkada ji buvo tas angelas, kuris suteikdavo jėgų išgyventi savaitę), todėl turėjau žengti žingsnį ir atrasti naujas rankas. Kaip sakoma, džiaukis kol gali, nes nieko nėra amžino.

IMG_7863_maza.jpg
TEN YRA SALA tarp debesų – Dangaus Karalystė

Jo vardas – GIOVANNI. Vardas reiškiantis – Dievo dovana. TAI JAU TAIP. Žinoma – italas, žavus, jaunas. Po galais!!! Ar tai, kad man sunku atsipalaiduoti su kitais vyrais yra keista??? Ilgai mąsčiau kokį čia masažą pasirinkus, gal pėdų, kad nereikėtų nuogai gulėti ant stalo su Giovaniu kvėpuojančiu man į nugarą?  Bet valandą juk neminkys man kulnų, o aukščiau eina blauzdos, šlaunys… ai, nemėgstu to įsitempimo ir nieko negaliu sau padaryti, fantazija juk neapsiriboja vien pastelinių spalvų Meškiukais ir pasakomis apie Lapiukus (manoji žydi visapusiškai). Tegu, pamaniau, bus nugara, nes pečiai įsitempę ir stuburui tikrai reikia pagalbos. Bet žinote gi kaip būna, tereikia žiežirbos, o tada… buvo ir rankos, ir kojos, ir veidas…

IMG_8143_maza.jpg
Panašiai kaip aš…

Pasakysiu sausai (o kartais tai daug geriau už saldžias liaupses) – GIOVANIS MAN PATIKO. Ir jo rankos dirbo stipriai, kad jaučiau visus judesius ir net kartais miauktelėdavau įspėti, kad tuoj cypsiu. Tai buvo tikras, geras, teisingas masažas. Išėjau iš kambarėlio jausdama visą savo nugarą, su dryžiais ant veido nuo masažo stalo ir palengvėjusia širdimi. Iš karto rekomendavau Giovannį Jonui. O tą dieną nupirktą naują virdulį (nes kurį laiką gyvenome be jo) pakrikštijome JO vardu. Kažkaip savaime taip gavosi ir NE, ne visi daiktai mūsų namuose turi vardus, tik GPS‘as – Birutė, o tas kur mašinoje – Monika ir virdulys – Giovannis.

Nuo tos įsimintinos dienos, kasdien užkaisdavau Giovannį po kelis kartus, vis geruoju minėdama jo stiprius prisilietimus, nes kasdien jaučiau nugarą, kol vakar taip susuko dešinį petį….

PO GALAIS, GIOVANNI, KĄ TU MAN PADAREI? Nei sėdėti, nei paeiti, nei plaukti, nei bėgti, NEI MIEGOTI!!! ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . ….. ….. . . . . . . ……. . . . . ……. . . . . …..

IMG_8222_maza
Čia NĖRA tikrasis Giovannis… nors labai mielas 🙂

Tuos daugtaškius interpretuokite pagal savo negražių žodžių atsargas.  Man SKAUDA. Labai retai geriu nuskausminamuosius, bet neišlaikiau, – visą dešinę kūno pusę maudžia lyg skaudantį dantį. Nebepadeda nei tai, kad jis žavus, jaunas ir italas. Taigi, kas galėtų mane kaltinti, kad myliu, mylėjau ir mylėsiu tik Deimą?! Esu “odnaliub” – to rusiško žodžio negaliu pakeisti, jis toks taiklus, kaip kad Giovannio virdulys yra karštas (dabar geriu kavą).

IMG_20171118_1713523_maza.jpg
Mano lapričio gimdienis 😉 ŠILTAI !!! Giovannis dar tik bus…

Taigi, grižtu prie tų LOVE&HATE santykių. Keisčiausia, kad mintyse, o gal net ir garsiai aš vistiek stengiuosi JĮ pateisinti. Gal čia jis rado mano problematišką vietą, gal taip ir turėjo būti ir netgi … gal man reikia VĖL pas jį nueiti?

Štai jums ir ramus pasiruošimas Kalėdoms. Esu paskendusi įvairaus plauko mintyse: apie gyvenime sutinkamus giovannius, pasirinkimus ir narkotikus. Aš ir sakau, kas per mintys?!? Lyg musės zyzimas… Apie tai sekantį kartą. Myliu, pasiilgau ir bučiuoju.

IMG_20171119_1530206_maza.jpg

Labai norėjau parašyti, o kai TAS noras ateina, nieko nebegaliu imtis. Turiu išsirašyti. Dabar palengvėjo netgi dešinei kūno pusei 😊 Gracias.

 

*mano angelo Deimos slėptuvė FB – Ameida Studio @intuityvusis.masazas