Visa tai nutiko gražią žiemos dieną. Smaragdinėje Atlanto vandenyno kertelėje, ten kur nėra paniręs nė vienas dvikojis, gyvena ypatinga, delfinų atsiskyrėlių šeima. Tėtis Delfas – nuostabus akrobatas ir nepaprastai greitas plaukikas, ponia Dela – labai miela mamulė, kiek apkūnoka, bet gaminanti nuostabiausius tortukus iš dumblinių kalmarų ir jūrinių artišokų, bei trys jų atžalos: dvyniai Finas ir Fina, bei mažoji delfinytė Elfa.
Kiek Elfa pamena, jų šeima visuomet gyveno atsiskyrę nuo kitų gentainių, nors aštuonių kojų mokytojas Galvelė pasakojo, kad delfinai gyvena didelėmis kaimenėmis. Klausimas kodėl jų šeima yra kitokia, Elfai iškilo tik visai neseniai. Bet kaip įlindo į mažą galvelę, taip jos ir nebepaliko. Ji klausinėjo tėčio, klausinėjo mamos ir sesės su broliu, tačiau visi tik neaiškiai kažką myksėjo ir šalinosi įkyraus klausinėjimo.
Vieną dieną, žaisdama pamėgtoje vandens aikštelėje, Elfa taip aukštai iššoko, kad net pati išsigando. Sklęsdama oru ji pajuto nuostabų skrydžio malonumą, išsišiepė ir plačiai atmerkė akis, kad pasigrožėtu savo namais iš viršaus. Vandenynas bangavo tarsi didžiulė mėlyna želė, kurią mama gamindavo kas antrą šeštadienį, o tarp bangų suposi…. suposi, kažkoks neaiškus ir nematytas daiktas.
PLIUMPT!
Elfa neišvengiamai krito žemyn, nespėjusi gerai įsižiūrėti, kas plūduriavo jos valdose. Nyris buvo ypatingai gilus, daugybė burbuliukų apgaubė ir kuteno smengančią delfinukę. Jai tai labai patiko. Apsisukusi ji vėl šovė viršun, bet šį kartą keistojo radinio nebesimatė. Tačiau mažylė nebuvo iš tų, kurie greitai pasiduoda. Penktasis šuolis ir ji rado tai, ko ieškoje. S-t-i-k-l-i-n-į b-u-t-e-l-į. Sakytumėt, nelabai įdomu, tačiau tai buvo ne šiaip sau butelis. Jis – neskendo. Elfai prireikė trijų krabų pagalbos, kad butelis, stipriai pririštas prie jos uodegos, nukeliautų kartu į povandeninę olą, kur ji saugojo visus savo turtus. Ten, patogiai įsitaisiusi, Elfa smalsiai apžiūrėjo vis dar pririštą butelį. Kamštis buvo aplietas vašku, taip užtikrinant, kad vanduo nepateks vidun, o tai, kas butelio viduje, bus išsaugota iki reikiamo momento. Ji prisiminė skaičiusi Makaronų knygoje, jog būtent taip žinutes siųsdavo dvikojai sausumos gyventojai ištikti nelaimės.
„Įdomu, kam skirta žinutė butelyje?“ mąstė Elfa nedrįsdama jo atkimšti. “Įdomu, ar vandenyno vanduo nenuplautų žodžių….? Įdomu…!?“
Neapsisprendusi delfinukė paslėpė butelį povandeninės olos seife ir parskuodė namo vakarienės.
Kiaurą naktį ji vartėsi minkštosios verbenos pataluose spęsdama ar atidaryti paslaptingąjį butelį, kol nesusiturėjusi, vos prašvitus vandenyno saulei, nukūrė į žaidimų olą ir neleidusi sau suabejoti, – atkimšo radinį.
Vanduo kaip mat užpildė tuščią ertmę, o didelis oro burbulas nuburbuliavo viršun. Mažas popieriaus lapelis permirko, tačiau raidės matėsi puikiai:
Lai-min-gų šven-tų KA-LĖ-DŲ!
Tiek buvo parašyta paslaptingame lapelyje. Elfa sutriko. Tai nebuvo pagalbos šauksmas, kaip ji buvo skaičiusi, tai buvo palinkėjimas. Tačiau kam? Ir kas gi tos KA-LĖ-DOS?
Pratupėjusi oloje visą pusdienį Elfa apsisprendė negrįžti namo, kol neišsiaiškins stiklinio butelio paslapties.
Tuo tarpu mama Dela susijaudinusi klausėsi aštuonių kojų mokytojo Galvelės. Pasirodė, kad jos mažoji dukrytė praleido pamokas ir jau seniai jos niekas nematė. Tuoj pat buvo įspėtas tėtis Delfas ir visa šeima, padedama krabų, pradėjo paieškas.
O Elfa, vedama nenumaldomo noro išsiaiškinti stiklinio butelio paslaptį, skrodė vandenyno paviršiumi link žemyno, kur jai buvo uždrausta keliauti. Ji tikėjosi ten sutikti išmintingąsias rajas, apie kurias pasakojo mokytojas ir išsiaiškinti:

KAS GI TOS KA-LĖ-DOS?

Be patirties ir be reikalingos ištvermės, mažosios delfinukės jėgos greitai seko, vakaro sutemos leidosi, o vėjas, kaip tyčia, smaginosi šiaušdamas vandenyną. Elfa stengėsi, bet nuovargis taip kirto, kad jai darėsi vis sunkiau išnirti viršun, kad įkvėptų. Pametusi kryptį mažylė dar labiau išsigando ir pamažu, nepaisant atkaklios kovos, ji pradėjo skęsti.
Elfos šeimos pastangos rasti dukrą buvo bevaisės. Jų tiesiog buvo per mažai, kad galėtų naršyti skirtingomis kryptimis. Aštuonių kojų mokytojas, labai griežtai, sučiupęs sielvarto apimtą tėtį Delfą, kažką jam aiškino, kol tas linktelėjo sutikimui. Tada, visa šeima, kartu su jonvabaliniais krabais, pajudėjo kranto link. Ten, kur niekas iš jų neplaukdavo.
Kai Elfa pramerkė akis, prisidūkęs vėjas jau ramiai miegojo. Saulė žaidė bangose, o pati delfinukė suposi paviršiuje. Apsidairiusi ji pamatė, kad krantas – visai netoli, o tada, su siaubu prisiminė, kas nutiko naktį. Ji greitai apsisuko ir … nustėro. Aplinkui nardė daugybė delfinų, gentainių, kurių ji niekada nebuvo mačiusi. O šalia, ant bangų laukė visa jos šeima. Kai ji puolė mamai į glėbį, delfinai uždainavo savo ypatingais balsais.
Tą įsimintiną dieną, gerdama imunitetą stiprinančią moliuskų kiautų arbatą, kurios nekentė visa širdimi, Elfa jautėsi pati laimingiausia pasaulyje. Tėtis Delfas glėbesčiavosi su nematytų ūsuotu delfinu, ir jie kartu, pagaliau papasakojo Elfai liūdną šeimos istoriją. Pasirodė, kad lygiai prieš septynerius metus, kuomet Elfa tebuvo kūdikis, per gražią šeimos šventę vadinamą Kalėdomis, tėvelis susipyko su savo geriausiu draugu, vyriausiuoju broliu – Delu. Susipyko taip smarkiai, kad prisiekė daugiau niekada vienas su kitu nebendrauti. Būdamas baisiai užsispyręs, Delfas su šeima, paliko savo gentį ir pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą. O kadangi susikivirčijo per Kalėdas, nusprendė niekada jų nebešvęsti. Ir jei ne stebuklingas stiklinis butelis ir mažoji dukrelė Elfa, kuri pasiklydo ieškodama atsakymo į klausimą: KAS YRA KALĖDOS?, gali būti, kad broliai niekuomet ir nebūtų susitaikę. Tačiau nelaimėje, tėtis Delfas paprašė brolio pagalbos, ir susivieniję delfinai laiku rado ir išgelbėjo nusilpusią jo dukrelę.
Tą tylų vakarą, kai mama niūniavo senai girdėtą lopšinę, Elfai daug kas paaiškėjo:
P i r m a. Kalėdos kartais atplaukia stikliniame butelyje.
A n t r a. Kalėdos, tai šeima ir gardus maurų pyragas.
T r e č i a. Kalėdos yra būtinos kiekvieno gyvenime, nes KALĖDOS YRA MEILĖ ♥

SU ŠVENTĖM, mielieji mano skaitytojai 💙💚