VIC – Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE

Kaimo atradimai. Buxton’as

Kas man patinka Melburne, tai oras, toks keistas, nors tu ką. Keičiasi jis taip dažnai, kad įpranti nekreipti dėmesio į lietų ar krušą, nes žinai, kad greit praeis (vienas reiškinys, kuris ne-pra-ei-na tai VĖJAS, tas tai fui, bet prieš jį nepapūsi, taigi…). Gimtadienio proga išsikėliau tikslą – kuo mažiau kreipti dėmesį į tai, kas potencialiai gali suerzinti (o čia tikrai ne tik apie orą…). Bet kai nekreipiu dėmesio, tai ir nesigilinu, o tada paviršutiniškai gaunasi, o to labai nemėgstu. Išeina, kad reikia gilintis, bet tada reikia kreipti dėmesį, tada teks susierzinti????? 😤
Štai TADA aš važiuoju į Buxton‘ą, kaimą besirandantį „high country“ (nes kalnai netoli), pora valandų nuo Melburno.
Paskutiniu metu ten važiuoju kas savaitę: palieku šeimą penktadienį ir grįžtu antradienį, nes

PIRMA. Ten DAUG darbo (fotkė apačioje).

Po audros medžiai kaip lapai krito… aš su kirvuku tuoj juos…

ANTRA. Taip geriau visiem. 🤷‍♀️

Ir toje kaimo izoliacijoje atradau eilę dalykų:

✔️ Fizinis darbas yra nepaprasta palaima. Kasi pvz akmenis, veži karučiu, rankos automatiškai pailgėja (jei kartais kenčiate nuo trumpų galūnių, rekomenduoju, beje, galite ir kojas taip ilginti, gal tik ilgiau darbas užtruks), supili juos į upę ir pati susileidi į ledinį vandenį. Realiai kvapą užgniaužia ir atpalaiduoja visus laimės hormonus. Tada kartoji nuo pradžių. Kai baigi akmenis (o pas mus jų be galo be krašto), užsisakai ketvertą kubinių metrų medžio mulčiaus ir toliau vairuoji karutį. Be karučio dar labai gerai mojuoti kirviu, rinkti begales šakų (labai dirba užpakalio raumenys), grėbti žolę, (kurią pjauti reikia kas trečią dieną) ir t.t.t.t.t.t. Mano kūnas tokias treniruotes labai pamilo ir aš nuoširdžiausiai galiu jas rekomenduoti jums.

Čia vietelė pasinerti – akmenys mano suvežti…

✔️ Odos patempimas geriausiai vyksta deginant eukalipto šakas su visais lapais, nes tuomet ugnis tokio kaitrumo, kad net giliausios raukšlės išsilygina. Išbandyta, veikia geriau už botoksą, tik na nereikia per daug į tą laužą lipti, saikas, sako, padeda bet kurioje situacijoje, net jei jūsų raukšlės kaip vagos… Aš skubėjau „Joninių“ laužus kūrenti, nes pas mus gaisrų sezonas tuoj tuoj prasidės ir laužų kūrenti bus nevalia, o ką supleškinti kas savaitę randasi TIEK ir TIEK (čia rodau sau virš kaktos), nes medžių mūsų kaime labai daug (tiesa, paskutinė audra penkis jų suvertė į upę, gerai, kad kaimyno teritorijoje 🙄) ir jei tie medžiai – eukaliptai, tai dažni jų, savo skūras, meta žemyn non-stop, o tos užsiplieskia vos pliaukštelėjus rankomis, nereikia nei degtukų, todėl pageidautina apsivalyti, kol gaisrų sezonas neprasidėjo.

Laužo deginimą reikia “priduoti“, kad neatvažiuotų gaisrinė

✔️ Nuolankumas kelyje gelbėja gyvybes.Būna gi, varai trečia juosta, nes ten erdvu ir nėra mašinų, na ir taip tingisi pasislinkti, bet, žinokite, REIKIA pasislinkti, netgi privaloma. Jeigu nelenkiate, palikite tą ekstrą juostą kažkam, kas galbūt skuba labiau už jus, galbūt tas kažkas ir laužo taisykles, bet GALBŪT turi tam priežastį 📣
Štai pvz si-tu-a-ci-ja. Rudis, gyvačių gaudytojas (aha, tokia profesija) gaudė gyvatę pas vieną Buxton‘o rezidentą, toji buvo virtuvės spintelėje pasislėpusi. Rudis – bebaimis, kišo pliką ranką, nes žinojo ką daro ir va, pasirodė, kad gyvatė (na tikra gyvatė J-K-L-M-N) ėmė ir įkando jam. Beje, Rudis ją vistiek ištraukė ir išnešęs paleido, nes jam jų gaila… Tada paskambino į artimiausią ligoninę (randasi už pusvalandžio kelio) ir pranešė, kad būtų pasiruošę, nes jam reikia skubios medikų pagalbos, tada sėdo į savo troką (tokia didelė burzgianti kaimo darbininkų mašina) ir išvažiavo.

Saulutės pasiilgusi… čia ne ta, kuri Rudžiui krimstelėjo, šita iš kitos valstijos…

Normaliame pasaulyje, įkandus tigrinei gyvatei, suaugęs žmogus turi maždaug pusvalanduką, kol organizmo funkcijos bus paveiktos paralyžiaus ar tai bus kvėpavimas, rega, kraujotaka ar inkstų (ne)veikla, todėl pageidautina, kad medikų transportas vyktų pas nukentėjusįjį, o tas kuo ramiau gulėtų ir visai ne-si-jau-din-tų, nes jaudinimasis pagreitina nuodų sklaidą organizme… Betgi Rudžiui tokie dalykai nei motais (jūs ką, manote, kad Krokodilas Dandis išgalvotas?). Rudis sėdo už vairo ir nuvairavo tuos 40 km iki Healesville. Tačiau bėda, kad iki Healesville veda ypatingai vingiuotas keliukas, kuriuo važiuodama kas kartą prisimenu Kanarų serpentinus. Marsą užsupa pastoviai, vaikus irgi. Taigi, jeigu tuose serpentinuose nemoki ar bijai važiuoti greičiau, turi galimybę pasitraukti į karts nuo karto atsirandančią rampą LĖTAM transportui. Galbūt, jei prieš Rudį važiavusios mašinos vairuotojas būtų buvęs ne idiotas, kuris NE-NO-RI užleisti savo pirmumo teisės važiuoti zigzagais, Rudis būtų pasiekęs ligoninę penkiomis minutėmis anksčiau ir nebūtų atsidūręs reanimacijoje. Betgi … va.

Tokie tai žemiški mano atradimai.

Žinau, kad pas jus ateina Kalėdos, ateina jos ir pas mus, tik kiek kitokios, bent jau mūsų namuose. Šį kartą dovanas po eglute dėsime mes, tėvai, ne Kalėdų Senelis, nusprendėme su Jonu, kad meluoti taip smarkiai nusibodo, išsikvėpė ta pasaka ir dabar naują pasaką kursime kartu su mergaitėmis.

Linkiu jums švenčių, kuriose būtų sudėta visa jūsų meilė ir kad tos šventės neateitų ir nesibaigtų, jos tiesiog keliautų su jumis per visus metus.

Myliu, V.

Taip gimsta DIDVYRIAI

Buxton’o istorijos 😻

Dramatiški įvykiai nutika ne šiaip sau. Dramatiškų įvykių metu gali pamatyti situaciją iš visai kitos perspektyvos, kaip ir žmones.

Štai aš jau kokią savaitę KITOKIOM akimis žiūriu į savo vyrą (ir aš čia ne apie savo akių spalvą, ta vis dar smarkiai ruda 👁). Eilinę dieną mūsų kaime, besiruošiant grįžimui į Melburną, jis tapo DIDVYRIU.

Štai jums ryto pa-sa-kai-tė:

Nuėjome prie paplūdusios Steavenson upės išgerti kavos, ale atsisveikinti iki kito karto. Kaip tik kengūra užsuko parupšnoti lapų, mums smalsu paspoksoti, kad ir kiek jų jau esame matę. Mes link jos, o ji, pasirodo, maža ir baili… Pasibaidė ir tik liuokt liuokt, ir … įšoko į ledinę upę 😯 (dar tik pavasaris, tai vanduo dar žiauriai šaltas).

Srovė didelė, pagavo kaip mat. Pirma mintis: „na, čia gamta, matyt, kengūros maudosi tuose vandenyse, juk nešoktų srovėn nežinodama ką daro?!…“ Mažas gyvūnėlio sknukutis vos kyšojo plakamas vandens, upėje pilna šakų ir sūkurių, tai panyra, tai išlenda, mes persigandę sekam palei krantą, neša srovė labai greitai. Kengūra bando pasiekti krantą (priešingą nei tas, kur mes panikuojam), priplaukia, bet krantas paplautas smarkių liūčių, medžių šaknys kabo ir trukdo jai net pradėti gelbėtis. Matom, kad niekaip ji ten neišlips ir kad čia ne tas variantas, kur kengūra maudosi, nes žino ką daro… 😟 Jonas staigiai lenda vandenin, užsiropščia ant didelio rąsto ir pereina į kitą krantą, kengūra išsigąsta artėjančio dvikojo ir leidžiasi nešama srovės tolyn nuo kranto. Vanduo ją pakiša po didžiuliu rąstu, bet laimei ji išnyra kitoje pusėje, aš lekiu vienu krantu, Jonas kitu. Per vidurį, upėje, nedidelė sekluma, ten sunešta daug akmenuku ir aš mintimis ir judesiais (realiai rankomis ariu orą) genu tą vargšą gyvūnėlį ant tos brastelės. Ir, žinokite, PAVYKO (matyt žiauriai gerai mojavau rankomis)!!! Ji užstringa ant tų akmenukų, pusę kūno dar smarkiai tempia garmantis vanduo, bet galva ant akmenų. Aš pasiekti jos negaliu, per toli ir per gilu. Upės dugnas neaiškus ir pilna įvairiausių sąnašų. Jonas lenda vandenin nuo kito kranto, gylis ten dar ok, siekia užpaklį, jis atsargiai sėlina, kad leisgyvė kengūra neišsigąstų ir užėjęs iš už nugaros užmeta ant jos savo LT žaliąją striukę 💪🇱🇹

Brastelė kairėje, kengūra per vidurį ten kur mano rodyklė maža…

Tikėjosi, kad suėmus ji bus kaip mūsų šuo Marsas (na bus už ko laikyti), o tas šlapias padaras – dvigubai sunkesnis ir slidesnis, tokia sunki „sasiska“ su labai ilga uodega ir ilgais ilgais nagais. Pasisekė, kad ta „sasiska“ visiškai nesipriešino, tiesiog gulėjo visai be jėgų. Jonas ją surinko kaip kokį slime (LT slime lyg šlykš-tu-ku vadinasi 😄) ir vis pasitaisydamas, iš kelinto karto, užkėlė ant kranto. Sasiska su uodega nejudėjo, bet kvėpavo, o Jonas ją glostė glostė 💚 Aš kitame krante žliumbiau iš laimės, baimės ir dar kažko nesuvokiamo.

Tada Jonas grįžo.

Išėjo jis, o grįžo jau JIS.

Žodžiu po trijų valandų, kiek svirduliuodama kengūra atsikėlė ir dingo žalumoje. Jono rūbai išdžiuvo pakabinti ant Australijos dizaino klasika vadinamo skėčio, mano ašaras nupūtė vėjas ir visam laikui Jonas tapo DIDVYRIU.

Ir kad jūs žinotumėt kaip blyn gaila, kad vykstant TOKIAI gelbėjimo operacijai, aš ne-tu-rė-jau su savimi telefono to įamžinti. Totali suknista ironija. Todėl fotkės labai jau mizernos, bet smarkiai prizoominus matysite išgelbėtąją kengūrą kitame krante.

Gero jums ketvirtadienio, saliutas didvyriams 👩‍🚀🎆🎉

BADMINTONAS ir senoliai

Trečiadienio istorijos.

Anna, geras žmogus ir mano draugė, o dar ir latvė!!! (čia jau visas aukso puodas; visgi nepaprastai svarbu ne tik kur sparnus užsiaugini, bet ir kur tave šaknys laiko), pakvietė mane pažaisti Badmintono. Kažkur į klubą, sakė buvo keletą kartų su šeima ir jai labai patiko. Ši kartą, sako, einam dviese, kad ramiai paskaidintume plunksniuką. Na super, ryte vaikus į mokyklą ir susitinkame parke esančiame dideliame ‚garaže‘ aukštomis lubomis. Viduje keletas senukų makaluoja raketėmis, Anna man šnibžda : „Ale sonoliai, čia tokie, savaitgalį jaunesni buvo…“

Senoliai tai senoliai, tačiau švysčioja raketėmis, kaip reikiant, tiesa staigūs judesiai ar bėgimas jų tarpe ne madoje 🤪. Pasiimam ir mes raketes, susimokam, ir einam į nurodytą kortą. Anna iš esmės nesenai iš viso badmintoną pradėjo žaisti, ji labiau gym‘o žmogus, keliasi naktį ir 5:30 jau garuoja treniruotėje ir taip kas dieną… Aš tai ką, mes su Jonu ir porą šimtų galėdavome išmušinėti (čia plunksniuką), KADAISE. Taigi, aš rami kaip bitė, jaučiuosi pasiruošus. Šokdiname plunksniuką, plepam, nepataikom, juokiamės, žodžiu- puikus laikas dirbant liežuviu ir mosuojant rankomis.
Gretimame korte – keturi kinietukai, pliekia taip, lyg tas vargšas plunksniukas būtų jiem padangas nuleidęs. Aš vis užmetu akį ir toliau skaičiuoju mūsų rekordą: penkiolika.. švyst rakete..sixteen… švyst…septyniolika… (kalbos žiauriai maišosi) ir taip iki 20 😲😲😲 ir vėl iš naujo.
Labai atpalaiduoja…

Tuomet mūsų teritorijoje pasirodo du diedūnai ir pradeda mus kalbinti. Na ok, mes chi chi, cha cha, palaikom pokalbį ir mušinėjame toliau. Jie pamindžikuoja ir pereina į naglą ataką, atsistoja šalia ir pradeda SAVO raketėmis mosuoti. Ir toliau sau šneka SU MUMIS. Nieko nesuprantu, tik pagalvoju „žiūrėkit savo plunksniuko, ko čia pristojote“. Bet nieko Annai nesakau, TAIP gaila, kad ji lietuviškai nemoka, persimestume keliais epitetais…jau galvojau burbtelėti, ką nors rusiškai „ale, ko jie čia prilipo prie mūsų“, bet susilaikiau.
Ir gerai padariau. Vieno įsibrovėlio vardas pasirodė beesąs Igor…. toks apvalus kaip bačka ir nedidukas, plius LABAI tamsius akinius užsimetęs, gal KIETAI taip dabar yr tarp žilagalvių, kas žino???
O dar tas nesupainiojamas riebus akcentas 😅

Taigis…

Kitas įsibrovėlis – Allan – aukštas ir be akcento (maža, kad sugadino visą palaimingą plunksniuko zvimbimo ritmą) sako „ar žinai, kad YRA taisyklės žaidžiant?“ No shit, pagalvoju, bet atsakau „Ai, dzin mums tos taisyklės, mes šiaip atėjom pasismaginti“ Jis nutilo ir kiek apstulbo, sakyčiau… o tada atsikenkštė ir nebevyniojo į vatą:

„Na viskas, apšilot, tai žaidžiam“ Apstulbom tada mes su Anna (mes gi ir taip ŽAIDĖM, tik be jų ir labai smagiai…). Kol ieškojau mandagesnio būdo pasakyti kur jam eiti, Alan‘as spėjo (primygtinai) išdėstyti taisykles ir iš viso pradėjo kabinėtis prie mano padavimo „technikos“ ir panašiai… Na , galvoju, ok, pasiduodu (visgi gerokai vyresnis žmogus, reikia bent išklausyti). Be to, išmoksiu ką nors naujo, gal tada ATSTOS ir galėsime toliau su Anna relaksuotis (tas optimizmas!).

Tačiau holy cow, koks azartas mane pagavo, kai mes IŠ TIESŲ pradėjo žaisti (pasirodo čia būta viso žaidimo su strategija ir panašiai 🤷). Įtampa kilo, kovos šūksniai griaudėjo, plunksniukas lakstė ir man ‚garaže‘ pasidarė LABAI karšta, nes nori nenori visą lakstymą atlikome aš ir Anna.

Pirmą raund‘ą laimėjome mes su Allan‘u, tada apsikeitėme kortais ir Anna su Igor‘iu mus suvarė dviem taškais. Nei Allan, nei Igor beveik nejudėjo iš vietos (tam buvome mes), bet mušė, tie seni kelmai, gudriai ir suktai, ypač Igor, KAD JĮ KUR. O tada iš korto mus iš-pra-šė senokai laukiantys – speedy Gonzales-kinietukai-nindzės-plunksniukų siaubas.

Ne Allan, bet mintis aiški?! (fotkė skolinta)
Ir ne June, bet KOKIA jėga! (fotkė skolinta)

Atsisėdome su Anna ant žemės atsipūsti ir TADA man DA-ĖJO, kad šitame klube tu neateini šiaip paganyti plunksiunų, tu ateini ŽAISTI (pagal taisykles). Gali ateiti vienas, dviese, ar trise, ir būsi suporuotas su panašaus lygio žaidėjais. Taigi Alan‘ą ir Igor‘į mums atsiuntė viską stebintis ‚garažo‘ koordinatorius, o vėliau, besėdint prie sienos, pakvietė žaisti toliau su pagyvenusiomis moteriškėm 😉 Mano partnerei June buvo 73 metai :D. Ir vėl sužaidėm lygiosiomis su Annos ir jos žilagalvės komanda 😃

Bet kaip buvo FAINA. Nieko geriau nebūčiau sugalvojusi trečiadienio rytui.

Abi nusprendėm, kad senoliai KALA į KLYNĄ (čia Jono posakis 😊) ir mes BŪTINAI trečiadieniais varysime į garažą šokdinti plunksniukų. Niekad nežinai, gal po trisdešimties metų VEIKSMO būsime Badmintono garažo veteranės kaip ir June, o tada kantriai mokysime tokias jau-nik-les 👌 kaip mes.
Ar sakiau, kad susirinkusių žaidėjų amžiaus vidurkis buvo apie 60-65 metai?
Laiko dar YRA 😉

Jonas čia šiaip prie sporto meistrės prisiplakė 😀

Žygis irklentėmis Goulburn’o upe

Žemė svyruoja ne tik kai daug Spritz’ų suragauji, bet ir ilgėliau pabuvus laive, arba pvz. pra-si-ne-šus su irklente 12 km upe.

Atvykę į Goulbourn Weir (realiai Golburn’o upės užtvanka) sugalvojome palikti savo zo-o-par-ką žiūrėti filmo su ledais ir spragėsiais žiūrėti filmą (mat keliavome SEPTYNIESE … prie vaikų ir Marso su žiurkyte dar prisidėjo vabz-džia-ėdis augalas vardu ‘Fang=Iltis’), o patys su mašina nulėkti aukštyn upe ir parsiirti iki laikinų namų ant upės kranto su irklentėmis.

Visa upė mūsų, kelmai stabdo didesnių laivukų judėjimą

Planas paprastas, diena karšta, pasiėmėm vandens, telefonus, kad orientuotis į kurią upės atšaką plaukti, o kurią geriau palikti netyrinėtą ir aišku Snicker’s batonėlius (ačiū Visatai, kad jie yra). Beje, jie pakeliui ištirpo 😀 bet vistiek buvo sulaižyti.
Nuleidome savo plaustus viešoje laivelių nuleidimo prieplaukėlėje prie Nagambie kaimo ir pasileidome upe į nuotykį. Tiesa, Goulburn upės srovė toje vietoje – minimali, atrodo, kad vanduo stovi, tai daug pagalbos nebuvo, bet ir vėjo nesijautė, todėl irklavome be rūpesčių, vis pasimaudydami. Saulė svilino ypatingai ir pakeliui, t.y. paupiui, kur ant kranto stovi atostogų nameliai, prasilenkėme su daugybe ant KO NORS plūduriuojančių turistų. Sausis -pats atostogų metas, žmonių LABAI daug, todėl pasimesti upės vingiuose toliau nuo visų – visiškas kaifas.

Pasaulis nuo vandens matosi visai kitaip, man tokio tipo žygiai yra tobulumo viršūnė. Žodž, idilė, kemsynėliai, juodosios gulbės su porele gulbiukų, šimtai correlų (ale Kakadu) klykiančių aplinkui, vanduo ir laukinė augmenija. Nespėjau traukti telefono iš neperšlampamo dėklo, kad įamžinti GARSĄ ar vaizdą.

Nespėjau pulko nufilmuoti, bet garsas YRA!

Vis prapalaukdavome kokią fermą ir ramiai besiganančias avis, ar užslėptus namukus, vienus apšepusius, kitus prabangius, laviravom tarp daugybės medžių kamienų kyšančių iš vandens ir vis spėliojome KODĖL jų čia tiek daug. Padarėme išvadą, kad užtvenkus upę, ji užliejo medžius, bet…. užlietos tik kai kurios vietos, ten suformuoti ežerai, o pačioje upėje (ji gili) taip pat kyšo BEGALĖ kamienų, po vandeniu matosi vaiduokliški rąstai ir šakos.
OGI pasirodo, taip “prisodinti” kelmai ir visa kita, kas trukdo laiveliams praplaukti (o irklentėm tai nei motais), sukuria YPATINGAI palankią terpę daugintis žuvims, todėl tie visi mirusių medžių kamienai, kelmai ir šakos buvo SPECIALIAI suvežti ir “susodinti” upėje, kad pakiltų žuvingumas 😀
O didieji kamienai – netgi su-či-puo-ti, kad būtų galima sekti jų judėjimą potvynio metu (kad nesusidarytų kamščiai ir nesitrukdytų upės tėkmė). Toks “susodinimo” reikalas netgi turi pavadinimą – re-snagging. Iriantis ant irklenčių tai reiškia RAMYBĘ, nes ten kur galima praplaukti su vienu mažu peleku ant lygios lentos, negalima su gilesniu laivu.
Succers 😜
Didžiąją kelionės dalį upę turėjome tik SAU.

Kai priplaukėme “Hide and Seek” vyninę, supratau, kiek DAUG dar noriu pamatyti, na ne-re-ali vietelė ir vadinasi taip NE VELTUI, nežinodamas sunkiai ir rastum tą oazę šalia vandens. Ten galima išsinuomuoti didelį namą su draugais ir džiaugtis privatumu, batutu ištemptu ANT upės ir visais kitais vandens, bei žemės malonumais, BE gausybės kitų aussių atostogaujančių KAŽKUR ten už tolimo upė vingio…

Praplaukti, deja, neįmanoma, nebent be pelekų, bet nebuvo kaip jų nusiimti vandenyje

Praplaukus vyninę, pasukti į kairę, kaip planuota, nepavyko dėl nepaprastai TANKAUS lelijų kilimo (štai kas buvo TAS nesusipratimas, kuris matėsi per Google maps). Teko išplaukti į LABAI atvirą ir plačią upės vietą ir apiplaukti nedidelę dygliuotais krūmais apaugusią salelę.
O TADA staiga pakilo vėjas. Griebė taip pasiutusiai, kad supratau, jog dabar tai jau tikrai reikės dirbti (ir fotkių laikas baigėsi…). Vėjas vienas nesidrąsko, tą kartą jis pašiaušė upės vandenį. Aš kalbu ne apie ban-ge-les ir raibulius, aš kalbu apie BANGAS, kokiomis nesu plaukus net vandenyne (nepamirškime, kad mes ant irklenčių). Viskas įvyko LABAI greitai, vėjas siuto ir pūtė maždaug ties antra valanda, kuomet mums reikėjo judėti link dvyliktos (čia aš apie kryptį doh). Jonas yrėsi priekyje, pašaukti jo buvo neįmanoma, vėjo neperrėksi, o be to – visas jėgas reikėjo staigiai mobilizuoti į rankas. Rodėsi, kad veltui mosuojame irklu, irklenčių nosys kilnojosi ant bangų (tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad ežere jos gali būti TOKIOS didelės), vanduo liejosi laisvai, aš bandžiau irtis rankomis atigulus, ir visom kitom pozom (tik, žinoma, nestovint). Mintyse kūriau labai stipraus irklo paveikslą, nes jei tas būtų neatlaikęs…..

Fotkė BE vėjo, fotkių SU vėju padaryti nedrįsau, o tiksliau tokia mintis nebuvo šovusi, kuomet įsijuosusi dirbau irklu

Vėjas mus stūmė ant apžėlusių salelės krantų (tos, kurią turėjom apiplaukti), o ji, manau, net neturėjo kieto paviršiaus, tik dumblą ir džiungles. Visiškai peršlapusi prisiminiau kadrą iš “Kapitono Granto beieškant”, kai jojančius ant arklių herojus užklumpa potvynis ir liūtis. Jie išsigelbėja sulipdami į gigantišką medį, kurį akimirksniu apsupa šniokščiantis vanduo (visuomet sukau galvą kur dingo arkliai 🙄). Pasijutau kaip tikrame nuotykių filme, oh yeah…

Ar buvo baisu – aišku, bet ir LABAI faina 👌

Tie paskutiniai 3 kilometrai LABAI prailgo. Gausybė rąstų ir kamienų smarkiai trukdė ir galėjo skaudžiai pakenkti, bet irklas nepavedę, rankos atlaikė, viskas kiaurai permirko, o mes kaip TIKRI JŪREIVIAI sėkmingai pasiekėme prieplauką, kur, vėjo taršomos, atbėgo kiek sunerimę mergaitės.
Išlipus ant kranto pažiūrėjau į pasišiaušusią upę ir pagalvojau, kad … reikia atidžiau skaityti orų prognozę –42 km per val. vėjas su 50 km gūsiais, yra RIMTAS iššūkis.

Dvyliką kilometrų plaukėme 3 valandas, vidutinišku 3,9 km per valandą greičiu, vietomis pasiekdami 6,5 km per valandą. Ar rekomenduočiau tokį žygį upe su irklentėmis – ŽINOMA, tik būtų gerai, kad srovė jus neštų (kaip Nėryje) ir vėjas pūstų į nugarą 😉

Nagambie, Irklentės ir Naujieji

Ką tik į langą atsitrenkė žalia papūgėlė… Lietuvoje paukštukai taip pat tuo užsiimdavo, tik jie buvo pilkučiai, šita gi spalvota, prisiderinusi prie žydinčių eukaliptų. Pasivaikščioja apsvaigus ir nuskrenda. Gerai. Koridoriuje šurmulys, užtikrintai skanduojama keliais balsais: „Smirda pirda, smirda PIRDA, PIRDA SMIRDA, ir tt….“ Esu tikrai rami – lietuvių kalba mūsų namuose pamiršta nebus.

Laiškus Kalėdų Senelis mums rašo lietuviškai

ATOSTOGOS.
Pas jus vasara jau senai pamiršta, o mūsų planetoje ji vyksta DABAR. Man labai patinka tas faktas, kad Kažkur pasaulyje visuomet yra Rytas, taip ir su VASARA. Mes gi pagaliau išsirovėme iš savo namų, akimirksniu pamiršę karantiną , lockdown‘ą ir kitas fui negandas. Pamatysite ir jums taip nutiks, kai vieną rytą išėję į lauką įkvėpsite BE BAIMĖS, kad KAUKĘ palikote namuose.

Mes lekiame už miesto, ten kur mano galva plyti TIKROJI Australija, kur vietomis (na gerai 90% miestelių) laikas sustojęs praeitame amžiuje (maždaug apie 70-uosius), bet kam tai rūpi, kai atsiveria TOKIOS erdvės, kai dvikojų pasitaiko vis rečiau, o dangus tampa dar aukštesnis. Asmeniškai mano širdis dainuoja ir tai NĖRA Kalėdų melodijos.

Nagambie ežeras – gėlavandenis vandens plotas, atsiradęs užtvenkus Goulburno upę, plyti šalia Nagambie miestuko, kurio gatvėje šalia apynaujės IGA (ale regioninė mini Maxima) ritasi sudžiūvęs krūmas (fotkė aukščiau). Tokiose kelionėse aš būtinai aplankau vietines pardes, labai patinka pirkti rei-ka-lin-gus daiktus kelionėse, nes tada jie turi savo istoriją.
Ta lėkštė iš Xian‘o Kinijoje, tie šortai iš La Gomeros Ispanijoje, o va tas žuvavimo tinklelis bus iš Nagambie kaimo Australijoje, nes neturėdami to tinklelio mes paleidome DIDŽIULĘ menkę. Jonui užkibo, jis ją partempė iki kranto, o ištraukti nėra kaip, nes DIDELĖ. Aš ją pamačiusi nevalingai mintyse pagaminau vakarienę keturiems ir, žinokite, visiems užteko! Taip, su žuvies laimikiu pas mus taip būna retai.

Jonas sukomandavo: “lipk į vandenį ir imk ją rankom….” No shit, pagalvojau, ir patys suprantate KUO visa tai baigėsi. Į vandenį tai aš įlipau, tiksliau įsmukau iki užpakalio, bet žuvį rankomis gaudyti juk reikia sugebėti. Iš nusivylusio manimi vyro žvilgsnio supratau, kad jis plikom rankom ne tik žuvis, bet ir meškas imtų, bet kur man iki jo. Man ta menkė apsivyniojo aplink kojas ir kai ją ėmiau… nutraukė valą ir dėjo į pelekus. Todėl tą pačią dieną Nagambie kaime įsigijome tinklelį, o Kalėdų Senelis susimylėjęs dar ir plūdines meškeres padovanojo…

Kemperių parkas, kuriame apsistojome, išsidėstęs siaurame sausumos plotelyje tarp ežero ir upės. Vanduo – absoliučiai mano stichija, o ten jis dar ir gėlas. Apylinkes tyrinėjome ‚hikindami‘ ant irklenčių. Galėčiau ant jų gyventi ir vakarienę virti. Aplinkui paskendę medžiai, daugybė mirkstančių kelmų ant kurių želia laukinės avietės, kemsynėliai su lelijomis, gulbėmis, žąsimis ir visokiais kitokiais sparnuočiais. O ore ir ant medžių šakų šimtai (rimtai – ŠIMTAI) baltų papūgų, kurios panašios į kakadų. Klegesys – nerealus. Jų daugybė, jos garsios, drąsios ir labai fainos, pasirodo ne Kakadu, bet Corellos.

Jonas pabaidė vieną pulkelį

Man ir Jonui tas Australijos kampelis LABAI patiko, todėl mintyse jau rezgamas planas keliauti irklentėmis su nakvyne pakeliui (BE vaikų, šunų ir žiurkių), Goulburn‘o upė ilga, galėtume irtis ir pamiršti, kuri dabar savaitės diena ir kiek dar ‚kalnų‘ ryšimės įveikti savo gyvenime.

O kaip jums su taip kalnais? Daug jų, gražūs, aukšti? Ir kaip vaizdas? Vertas pastangų? Tikiuosi, kad TAIP ir LINKIU, kad pradėjus kopti jums niekuomet nepristigtų motyvacijos ar ryžto pasiekti viršūnę. Nuo ten visuomet matosi upė ar ežeras, kuriame beprotiškai norisi išsimaudyti, o tam reikia nusileisti žemyn ir vėl kilti, kad nesibaigtų bangavimas.

Už GYVENIMĄ, mielieji, sėkmingų jums 2021!

Gyvenimas tęsiasi. Australijos PA-RA-DOK-SAI 🧐

Pas mus karantinas baigėsi ir iš karto atėjo Kalėdos. Juk nebūtinai turi būti kalendorinė šventė, visai ok ją širdyje jausti BET KADA. Pas mus tai akivaizdžiai jaučiasi visose pakampėse. Taigi, gyvenime viskas GALIAUSIAI susidėlioja į savo vietas, pvz. Marija (12 m), kurios mėgiamiausias žodis-garsas-išsireiškimas yra ‘ew’ pateko į 8U klasę. Nei mūsų, nei jos tai visai nenustebino, be to, bus labai paprasta prisiminti (pas mus kasmet keičiasi ne tik klasės skaitmuo, bet ir raidė, nes vaikai sumaišomi, nėra taip, kad liktų tie patys klasiokai ilgiau nei metus). Klasės mokytojai taip pat keičiasi. Žodžiu, ADAPTACIJA vyksta nuolatos. Yra ir gerų ir negerų tokios kaitos pusių, mes koncentruojamės į geras.

Mokslo metai į pabaigą, vaikai ruošiami perėjimui į aukštesnes klases, t.y. septintokai paskutines kelias savaites mokosi aštuntos klasės kursą ir pažindinasi su naujomis klasėmis, tas pats vyksta ir pas ketvirtokus, nes jie iš pradinės mokyklos pastato keliasi į 5-6 klasių pastatą. Taip, pastatų mūsų mokykloje – DAUG (vaikų apie 1600 vnt), o pats naujausias jų vadinasi Leonardian Center (dar jame nebuvau, nes dėl Covid tėvai į mokyklą neįleidžiami), bet atrodo jis įspūdingai.

*Pastatas -TIKRAS. St. Leonard’s College 💙*

Ten vyks teatro pasirodymai, koncertai ir panašūs renginiai, ten pat įrengtos naujos laboratorijos ir netgi elektrinių automobilių krovimo aikštelė, kuri ČIA yra RETENYBĖ. Beje, nuo kitų metų elektromobilius Australija žada AP-MO-KES-TIN-TI 🥳 🥳🥳 Na argi ne paradoksų sala?!? Kodėl, ogi todėl kad jų savininkai – NIEKŠAI VISIŠKI, nenaudoja kuro, taigi nemoka akcizo, kurio dalis yra skiriama kelių tiesimui ir remontui, TODĖL visi elektromobilių savininkai bus apdėti mokesčiu už kiekvieną nuvažiuotą km 🤷‍♀️ Reikia pasakyti, kad ČIA elektromobilių ir taip labai mažai (no wonder 💩), o aš jį pirkdama ir mokėdama super premium kainą ir atsisakydama pri-myg-ti-nai siūlomo pagalbinio benzininio varikliuko šokiravau automobilių salono pardavėją. Jis prisipažino, kad jam aš esu pirmoji pirkėja užsisakiusi TOKĮ auto … Uždėjus papildomą mokestį elektromobiliams (blyn nu fck… ir taip toliau) įtariu taip “PAŠOKS” elektromobilių pardavimai… Ne nu, kaip aš kartais NESUPRANTU absurdiškų kontraversijų šitoje šalyje. Savivaldybės konkuruoja, kuri yra ŽALESNĖ, kuri daugiau saulės baterijų įsirengė, kuri daugiau šiukšlių perdirbo, o elektromobilių pakrovimo tinklas ne-eg-zis-tuo-ja, yra pavienės pakrovimo stotelės, kur aš su nauju i3 negalėjau pasikrauti, nes mano adapteriai netiko 🤔???

Argumentas elektromobilių apmokestinimui – reikia pinigų keliams, tai OK, tegu būna Kelių Mokestis VISIEMS automobiliams, aš jau nešneku, kad elektromobiliai gali nuvažiuoti gerokai mažesnį kilometražą, nei benzinu, dyzeliu ar dujomis varomi auto, taigi ir keliais jie naudojasi mažiau. Bet kaip sakiau, gyvenime viskas galiausiai susidėlioja į savo vietas, tik klausimas KADA yra GALIAUSIAI ir ar esi pasiruošęs tiek laukti.

Laukiu… įtariu man OK TAIP laukti… Cathedral Ranges

Bet norint suprasti BET KURIĄ ŠALĮ, reikia pasigilinti į jos istoriją. Taigi, perskaičiau „GIRT. Unauthorised History of Australia“ (autorius David Hunt ir jis YRA australas). Juokiausi daug, krizenau ir makalavau iš nuostabos galva, nes TAIP rašyti apie TOKIUS dalykus, reikia sugebėti. O be juoko buvo labai graudu, nes baltieji užklydę čia elgėsi taip kaip ir visur kitur elgiasi agresoriai ir šunsnukiai, tik skirtumas, kad vietiniai aborigenai jiems net ne-eg-zis-ta-vo, jų net nereikėjo nukariauti, nes jų kaip ir “ne-bu-vo“. Iš principo taip ir neaaišku, kas šį kontinentą atrado pirmieji, nes nelabai kas jo tuomet norėjo. Didžioji Britanija galiausiai pasiskelbė šios didelės NIEKIENO salos savininke, nes, pasak „atradėjų“, tai buvo „negyvenama dykynė“. TERRA NULLIUS doktrina reiškė, kad Britanijai nusprendus pasisavinti Australiją (tuo metu tai tiesiog buvo kontinentas, kuriame gyvena ne-eg-zis-tuo-jan-tys aborigenai), nereikėjo nei ko nors atsiprašyti, nei mokėti kompensacijos, nes ten nebuvo NIEKO kam tą kompensaciją mokėti ar atsiprašinėti. Visus 60 tūkstančių metų, prieš atsikraustant romu sprogstantiems britams, saloje NIEKO nebuvo… Na o dabar TIKRAI sudėtinga atsekti aborigenų istoriją, kurie legaliai ne-eg-zis-ta-vo iki 1992 metų, kai Australijos aukščiausiasis teismas pagaliau pripažino jų egzistavimą.

Aš tai nieko nematau??? (photo iš Huffpost Australia)

Uff, daug visko aš toje knygoje perskaičiau, daug ko nežinojau ir net neįsivaizdavau, kad, iš esmės, šita neaiški sala išsivysčiusio pasaulio valstybėm tuomet nelabai rūpėjo 🤷‍♀️ Tačiau per palyginti neilgą laiko tarpą (du šimtus penkiasdešimt metų) Australijos statusas kardinaliai pasikeitė – nuo visiškai nepageidinos vietos žemėje iki vienos labiausiai geidžiamų.
Skaitant kaip IŠ TIESŲ rutuliojosi įvykiai, sudėtinga suprasti KAIP GI TAIP viskas galėjo apsiversti, kad nuskurusių, prasigėrusių kalinių, padugnių, vergetų ir pačių bukiausių britų pareigūnų (kuriais Britanija troško atsikratyti) dėka, Australija išsivystė į tokią “Lucky Country*“ kokia yra dabar (D. Horn knyga, kurią skaitysiu sekančią manau atvers man akis).
Bet galbūt būtent dėl to dabar Australijoje yra ŠITIEK taisyklių, kad, neduokdie, pa-ge-rin-ti palikuonys ir visi tie, kurie atskiedė prastą raugą ir davė pradžią šviežiam daigui, negrįžtų prie protėvių įpročių imti algą romo statinėmis ar susimokėti už prekes kūniškomis paslaugomis.

Man Australijos istorija atrodo kosminė, kaip sako Homeris Simpsonas ir sutinka D. Hunt „it is funny because it is true.“ Paradoksai čia buvo NORMA nuo pat pradžių, tai ko stebėtis, kad siūloma apmokestinti elektromobilius… 🤔

Iki, mielieji, einu Kalėdų švęsti, kol širdis dainuoja 💙

—

*The lucky country (Donald HORN, 1964) – Australia is a lucky country run mainly by second rate people who share its luck. It lives on other people’s ideas, and, although its ordinary people are adaptable, most of its leaders (in all fields) so lack curiosity about the events that surround them that they are often taken by surprise.

ŠVENČIAM 🍨

44– skaičius, kurio ant torto neapsuksi, nepasidaro iš jo nei 24, nei 34 kaip praeitais metais, o jau 45 sukti ir nesinorėtų…

Kai Tenerifėje žaisdavome tinklinį viena komandos narė, kuri buvo labai šauniai atrodanti rusė mane protino savo metų niekam nesakyti, nes na geriau apsimesti, kad mum amžinai KAŽKIEK ne tiek kiek yra… bet aš visai gerai jaučiuosi su tiek kiek yra, juolab, kad apsukus 44-is gaunasi TAS PATS.

Be to, mūsų pasaulio pusė perėjo į Yang globą, pusiausvyra VISGI egzistuoja, nors kartais tuo sunku patikėti. Va, jūs skaitote ir ne-su-tin-ka-te, Europoje dabar FUI, virusas nepasiduoda, o ir tamsusis metų periodas atlingavo. Nuoširdžiai jus užjaučiu, RIMTAI, bet negaliu nesidžiaugti, nes mums dabar – JĖGA. Kai buvo 💩, juk ir rašiau, kad totalus 💩💩💩. Beje, aš nepasiduodu iliuzijai, kad viskas dabar taip skaisčiai ir klosis, tikrai pasimokiau, kad gali OPT ir nelikti nei žydro dangaus, nei šypsenų po kaukėm. TAIP, mes vis dar su kaukėm viduje ir lauke, nors pas mus 0️⃣ atvejų.

Čia TIKRAI ne ‘bubble tea’, man tas ‘STEBUKLAS’ buvo labai šlykštus

Savaitgalį pustom padus į kalnus, tikiuosi trąsos (hikin‘ti) bus atidarytos ir mes kaip reikalas pasibastysime. Geriau ir nesuglavočiau atšvęsti VISKO iš karto. Pvz savo gimtadienį aš jau švenčiau prieš mėnesį, nes buvo fainas oras ir mes nerealiai praleidom dieną, tada švenčiau jį dar kelis kartus, kai labai skaniai valgiau ir aišku per tikrąją dieną (čia ką tik), o ji šiais metais buvo tiesiog TOBULA. Manau, tai pats geriausias būdas švęsti (bet ką), – tada kai tam yra NUOTAIKA ir PALANKIOS SĄLYGOS.

Jaučiu, kad po truputį niurzga manyje atšyla ir mutuoja į kažką labiau Miau. Man čia patinka. Čia gal irgi TAS skaičius, kurio neapsuksi, gal imi ir pagaliau SU-SI-TAI-KAI, kad dabar VA taip ir bus. Oi tikrai nesakau, kad aš apkabinu savo raukšles ir visas jas myliu, nekalbinsiu čia makaronų, aš raukšles lengva širdim atiduočiau, kad ir kokios jos visos mano, oi prašom IMKIT, man visai negaila. Va, savo patirčių neatiduočiau ir, matyt, tos patirtys su raukšlėmis kažkokiais paslaptingais saitais susijusios… Yin ir Yang ne kitaip. Taigi, raukšlės lieka, skaičius irgi.

Gimtadienio proga, mano chebra, uždarė mane į namuose pagamintą nerealų “Escape room“ pavadinimu “Crazy grožio salonas“, vos pabėgau…. jie dabar profesionaliai galės pradėti tokius sa-lo-nus kepti, kaip ir naujas verslas nusimato 😎

O ką, jūs mielučiai, beveikiate? Lapkritis Lietuvoje tiesiogiai tą ir reiškia…., tiksliau – Šlapkritį ir visą kitą su tuo susijusį malonumą. Bet aš galvoju, kad vistiek GERAI, kad vasarą prisišventėte be kaukių ir ribojimų, galima dabar arbatą prie židinio gerti ir Kalėdų laukti.
O mes tiek nuotykių prisiregistravome, dabar belieka juos pildyti 😉

Apie aistras. Melburnas

Tiesa, kad po n mėnesių lockdown‘o, KAŽKADA, gerokai PO TO, prisiminus kas vyko, situaciją vertinsime kitokiomis akimis. Norėtųsi prisiminti save patraukliai susiturėjus, apsigaubus dzen, ar kažkaip ten nepatyrus emocinių kraštutinumų, bet… Manau svarbiausia savęs neapgaudinėti. Aš pvz tikrai išgyvenau ĮVAIRIAUSIUS emocijų atspalvius ir dar nežinia kokių tų atspalvių, noriu nenoriu, teks atrasti. Bet svarbiausia visame tame, mieli draugai, – NEPRARASTI HUMORO JAUSMO. Aš čia apie bet kokias, gyvenimo jums metamas pirštines, ar tai būtų epidemija ar rinkimai.

Marsas žino, kad visokių tų likimo pirštinių/liemenių gali būti…

Mums labai pasisekė, kad gyvename prie vandenyno, (na sėkmė, kaip žinia, dažnai eina koja kojon su nuosekliu tikslo siekimu) todėl per lockdown‘ą turėjom ir turim galimybę sportuoti ar vedžioti Marsą paplūdimyje (5 km spinduliu nuo namų). Bet fainiausia yra tai, kad įsigijus irklentes mes galime išvaryti sau, o Marsą ramia širdimi palikti pakrantėje, grįžę, kad ir po valandos, rasime jį TOJE PAČIOJE vietoje žvejojant. Ir niekas nieku gyvu neištems jo iš vandens.

Prieš atrandant savyje žveją Marsas išbandė save ir kitokiame amplua (aš gi nesakiau, kad viskas yra aišku nuo pat pradžių). Taigi, pradžioje Marsas buvo šunų pliažo siaubas, tiksliau – nenuilstantis ‘Humping King’ (kas nežinot KAS TAI yra, žr piešinuką su višta).

Nespėjus atsegti nuo pavadėlio, Marsas imdavosi reikalo ČIA PAT parversdamas pirmą pasitaikiusį šunytį, ją, jį, juos…..mažus, didelius, gauruotus ar ne, BE diskriminacijos. O taip, Australija šiuo atžvilgiu yra labai liberali. Čia vaikai mokykloje aiškinasi apie ‚transgender‘, skaito knygas apie dvi mamas ar du tėčius ir tie, kas jaučiasi negerai gimę mergaitės ar berniuko kūne, gali dėvėti priešingos lyties uniformą ir Mx. yra laisvai naudojamas vietoje Ms. Mrs. ar Mr. Australija ir Lietuva šiuo atžvilgiu taip toli viena nuo kitos kaip ir žemėlapyje, ir, man atrodo, VIS DAR tolsta…

Atsipalaiduokit, žmonės, mes visi skirtingi

Bet nukrypau, taigi Marso anti-diskriminacinis hum-pi-ni-mas buvo aiškiai išreikštas Marso pašaukimas, tačiau tik su savais (ta prasme Marsietis skiria gyvus ir negyvus daiktus, jam pagalvė ar jūsų koja tikrai nebūtų įdomi). Bet, deja, ne visi šeimininkai sutinka, kad „humpinimas tai lyg tam tikras susipažinimas, letenos paspaudimas, tik išreišktas kitokiu judesiu“. Todėl Marsas nebūtų Marsas, dėl šventos ramybės, spjovė į šunis ir tapo žveju.

Bet ir čia ne viskas paprasta. Vargas dabar su pi-lie-tiš-kais praeiviais, kurie skambina mums norėdami pranešti apie vienišą šunelį vandenyne, kuris visiškai nekreipia į juos ar jų šunis dėmesio… (žmonės, apsispręskit, norit humpinimo ar ne?!?)“ Prie pavadėlio su mūsų tel numeriais dabar prikabinom užrašą „I am fine, I am fishing…mate…“, tikiuosi pilietiški praeiviai nepraneš savivaldybės darbuotojam apie TOKĮ nukrypimą. Aš kartais susimąstau KIEK kišimąsis (geranoriškas ar ne) ne į savo reikalus yra OK.

Kai mums jau visai garuoja smegenys – užsikeliame Marsą ant teniso stalo. Tas apseilėtas kamuoliukas ir labai subraižytas stalas yra niekis prieš Marso aistrą. Tokio PASIŠVENTIMO galima nuoširdžiai pavydėti. Negailėdamas savęs, skrydyje nuo stalo paskui lekiantį tikslą, Marsas primena, kad GYVENIMAS EINA DABAR, reikia nerti ten, kur šaukia širdis, nes tik taip gimsta čempionai.

Lockdown’o užrašai. Melburnas 🤪

Dabar man visiškai aišku, kad esu ‚du and dviejų‘ tipo žmogus. Matot, per mūsų nesibaigiantį ‚lockdown‘ą‘ atėjo DAR vienos vaikų atostogos (Australjoje mokslo metai prasideda vasario pradžioje ir baigiasi gruodžio viduryje). Dvi savaitės išlauktų, užtarnautų savaičių, kuomet galima atsiplėšti ir lėkti kur akys veda ir širdis šaukia, oi, t.y. bū-da-vo galima.

Visgi (užspaudus 🤬 ir nepaisant 🤬) buvo nuspręsta atostogas pradėti kaip ir planuota – PALAPINĖJE, nors ir nekeičiant koordinačių 🙄.

Mūsų palapinė – 6,5 metro ilgio, aha aha, ir Jonas joje stovi nesilenkdamas, be to yra TRYS kambariai. Žodž visiškas ‚GLAMPING‘ (glamorous+camping naujadaras).

Prie to dar išlankstomos lovytės, čiužinukai, miegmaišiukai ir ŠVIESA patapinės viduje (o TAIP, led‘ų karoliukai, tik spust ir matai, nereikia išsižiojus vaikščioti tikintis, kad nuo to prašviesės). Vakare dar kokteiliukas ir stalo žaidimai su vaikais prie multifunkcinio teniso stalo su mi-ni-ma-liais užėjimais į dviaukštį ‘priestatą’ pasiimti KO NORS skanaus iš spintelės,,, o TADA į palatkę 🥳.

Vaikai – devintame danguje, Jonas kažkaip irgi nor-ma-liai nusiteikęs, o man va nežinau… Bet einu su visais, taisausi į lovytę, spusteliu mygtuką, guliu. Jėga. Taip guliu kokią valandą vis kvėpdama šviežią orą pro tinklelį ir mintydama, kaip gi FAINA miegoti lauke. O tai, kad pakaitomis siauroje lovelėje vis nutirpsta kuri nors kūno dalis yra VISIŠKAS menkniekis, tereikia vieną, kitą, dešimtą kartą apsisukti…

Pirmą valandą nakties suvokiu, kad jau PRI-SI-KVĖ-PA-VAU 🥴 Ryžtingai apsikabinu pagalvę ir neriu lauk, kol visi mė-gau-ja-si… Staigiu judesiu susidoroju su užtrauktuku, pro stiklines duris, aukštyn laiptais, tamsoje ten kur TIKSLIAI žinau, kad rasiu savo patį mieliausią ‚du and dviejų‘ guolį.

Sekančią naktį lovoje miegojo ir Jonas, o mergaitės į palapinę nusitempė žiurkytę Luną su jos namu. ‘Whatever works’ nusprendžiu, pati jaučiuosi nostabiai pri-si-pa-la-pi-nia-vus.

New Normal – atidariau sezoną su Karūna.

Nuo to laiko Marija vis dar miega namie ant grindų… o aš, KĄ aš, – manau svarbiausia IŠ TIESŲ žinoti ko tu, žmogus, nori.

Eina septintas (su nedidele pertrauka) ‘lockdown’ mėnesis down-under, saloje, kur žmonės YRA kitokie…

Life sucks… and then you die. Stage 4 lockdown – Melbourne.

Melburno realijos tokios: TAIP, pas mus VIS DAR 4 lygio suvaržymai, judėjimas apribotas 5 km, jokių svečių ar įprastų mokyklų, sportuoti lauke leidžiama iki 1 val. Kaukės visur (išskyrus sportą), o po 20 val. vakaro išeiti iš namų NEGALIMA. Ligos atvejų mažėja, suvaržymų ne.
Žinoma yra išskirtinės sąlygos visiems ‚essential services‘ kaip pvz. sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams, supermarketų darbuotojams ir ŽINOMA sta-ty-bi-nin-kams. Australijoje tai yra privilegijuota kategorija. Trumpai tariant „Jei esi triedis (trades person) ir turi intymių santykių bet kurioje Melburno vietoje – esi Karalius.“ Tuomet tau 5 km taisyklė galioja keletoje namų (savo ir intymaus partnerio), na ir aišku galima važinėti TARP savo ir intymaus partnerio namų. Šiuo atveju rekomenduotina intymius partnerius rinktis ne pagal įprastus kriterijus, bet geaografiškai, taip turėsite daugiau judėjimo laisvės. Štai kaip karantinas sparčiai keičia nusistovėjusias normas.

O štai mūsų Šo karantinu džiaugiasi, jis gali ramiai miegoti įsiknisęs į savo kilimėlį ir būti tikras, kad nubudus bet kuriuo metu mes visi vis būsime namie. Ir žinoma skirsime jam daugiau dėmesio ir žaidimų, absoliuti šuniška idilė.
Tik vakarais Jonas jį ne-le-ga-liai veda nusičiurkšti, nes ta 20 valanda visuomet praeina nepastebėta.
Kalbant apie čiurškimą, ar aš jums pasakojau apie super ne-pa-to-gią situaciją į kurią mane tas nusilengvinimo procesas buvo įstūmęs? Žodž…. vieną kartą Marsas ‚apvarė‘ žmogų. Tikslingai. Na, reik pasakyti, kad nebuvo tai tik Marso prastas pasirinkimas, TAS žmogus GULĖJO visai ne vietoje. Įsivaizduokite – šunų parkas, o TAS guli sau ant šono, stebi, nejuda, šunys aplinkui draikosi, šuniškus reikalus aptarinėja. Ateina Marsas, uosto jį, TAS dar labiau nejuda, apsimeta rąstu, SĖKMINGAI, nes Marsas pakelia koją ir pažymi “savo rąstą“. O aš, KĄ AŠ, stoviu šalia visiškai apšąlusi prie TO dar labiau apšąlusio rąsto ir jaučiu, kaip staiga mane apleidžia kalbos dovana (šiaip, aišku, man prie visko dar ir juokinga…) Nei tą Marsą bausti, kad rąstą apvarė, nei kaip TĄ begulintį nuvalyti. Mekendama atsiprašymus, kad Marsas TAIP nie-kuo-met nesielgia, dumiu kuo toliau. Na rimtai, NĖRA Marsas ant žmonių čiurkšlės leidęs, bet čia TAS pirmas kartas, kuris pasitaiko, kaip ir karantinas, ir antras karantinas, ir blyn niekad nežinai kokie: geri ar ne-la-bai pirmi kartai dar laukia.

Štai sėdim dabar apriboti 5 km spinduliu, nors kelionės iš esmės buvo viena didžiausių priežasčių kodėl keitėm kontinentus… Kad mintys nesivystytų į gailestį aš GAMINU desertus ir DAR desertus. Gaminimas – paprasta, konkreti užduotis, aš ją atlieku ir gaunu momentinį pasitenkinimą. Šiuo metu labai tinkama formulė. Dar ši crazy izoliacija sugrąžino aptilusį bendravimą, su dviem savo draugėm, kurių viena Dubajuje, o kita dabar šlaistosi po Lietuvą, „susitinkame“ porą kartų per savaitę jogai on-line. Man bendravimas internetu na ne-la-bai, VISAI nelabai bet va prisiverčiau priimti realybę ir naudoti TAS priemones, kokios yra ir, žinokit, visai jėga. Ne, tai ŽINOMA, rinkčiausi kavą/vyną/morkų sultis su žmogaus pačiupinėjimu, bet joga on-line yra geriau, nei rąsto poza vienumoje, patirtis sako, jog ir šunes tuomet nesiskaito…

Na nereali patirtis visi tie BEVEIK metai 😮 Australijoje, na vi-siš-kai KITAIP nei tikėtasi, beveik NULIS kelionių, gaisrai, virusas, karantinai, daug ledų ir šokolado, nei vienos dienos be vaikų ir labai labai DAUG apsikabinimų. Pasaulis apribotas ir perkeltas į namus, įskaitant mūsų šeimos pomėgį “Escape rooms“, dabar tą IRGI darome namie… žmogus YRA super adaptyvi būtybė, nors nesu tikra, kad man patinka tą savybę vystyti (bet ne apie tai gi).
Super penktadienio, chebryte, nepamirškite “Life sucks … and then you die“ xx

Žvejyba ir Melburne – žvejyba 🎣

Aš pradedu įsikirsti į karantiną, neigimo ir priešinimosi stadijos baigėsi, vyksta adaptacija. Kasdieniniai susirgimų skaičiai nepasiduoda Australijos medikų prognozėms, viltis kad atidarys mokyklas blėsta, TENKA traukti meškeres (čia tiesiogine prasme).

Su kibiru krepšelyje, kauke ant veido, užrasojusiais langais ir mėgėjų entuziazmu, minam iki molo savo kaime. Įsitaisome ilgoje eilėje šalia senokai sutūpusių žvejų ir užmetam savąsias plūdes į vandenyno ruožą tarp prieplaukos ir molo. Jonas pasiskaitė, kad turi kibti „pinkiai“ (taip vadinami maži ‚australasian snappers‘, lietuviškai galbūt jūriniai karšiai arba banginiai), taigi užkabina tokius nemažus kablius, o ir masalas būtent TAS, kurį mėgsta tie, kas turi mums kibti. Merkiam meškeres ir sėdim.

Sėdim, sėdim, a nei timpt.

Tuo tarpu tarp mūsų ir kitų žvejų yra šiek tiek atstumo, visgi karantinas, visi su kaukėm, diena nuostabi. Renkasi vis daugiau žvejų-turistų (matot, žvejoti oficialiai leidžiama per mūsų karantiną) ir tas nedidelis tarpas skiriantis mus nuo kitų užsipildo dviem kinietukais. Meškerės jų OHO kokio ilgio, kibirai ir kiti reikalai visai nepanašūs į mūsų… Aš tyliai pradedu abejoti žvejo Jono kompetencija, o kai kinietukė pradeda traukti žuveles PO DVI vienu kartu VOS TIK užmetusi, pasitikėjimo pamatai pamėlynuoja. Kaukė ir akiniai nuslepia mano nuostabą ir pražiotą burną, bet, matyt, kažkokius gailius cypiančius garsus nevalingai išleidau, nes kaimynai samteliu pradėjo mūsų žuvavimo pusėn mėtyti masalą. Buvau jiems be galo dėkinga. Aišku neiškenčiau nepaklausus „WT.. heck, kaip čia yra, KĄ jūs ant to kabliuko segate ir iš viso, ką mes darome ne taip?“
Pasirodo NE TAIP buvo visas sąrašas: masalas ne tas, kabliukai ne tie, meškerės irgi ne visai tinkamos, o ir žuvį NE TĄ gaudome, kimba pailganosės, blizgančios ‚garfish‘, ale stintos, ir joms reikia mažulyčio kabliuko ir mažulyčio gabaliuko vištos arba ‚silver fish‘. Nieko iš išvardintų dalykų mes – žvejai profesionalai, neturėjom. Diena buvo nerealiai graži, vandenyno kvapas, saulė, be vėjo… faina stebėti vandenį ir nejudančią plūdę…. Ane?!

Pastebėjau, kad žmonės per karantiną kažkaip su-ge-rė-jo, rimtai, man vis kas nors gerą žodį pasako, ar pagalbą pasiūlo, kai prie parduotuvės prikrovusi dviračio krepšius jo apsukti nebegaliu, arba… paima mano meškerę, užkabina, ne vieną, o DU TEISINGUS kabliukus, “pasėja” vištos pašarų į vandenį, kad pašauktų MAN žuvų ir dar duoda TOKIO masalo, kad tik užmetus plūdė pradėtų judėti…

Išeidami kinietukai į mūsų žalią, naminį kibirą, kuriame plauname grindų šluostes 😎 supylė per-tek-li-nį savo laimikį, matote, jie per tą trumpą laiką prisigaudė PER DAUG.

Mūsų žaliasis turi daug paskirčių – kraustomės (čia tą paskutinį kartą 😉

Tas karantinas, EINA SAU, rytoj vėl trauksim žvejybon, šį kartą su mergaitėm, teisingu masalu, ir aišku savo žaliu kibiru.

Karantinas Nr 2. Melburnas

Man kažkodėl FB vis meta reklamas su žaviais vyriškiais pasidabruotais smilkiniais su klausimu „…want to date men in their 40’ies?”
………………………………………………………………………………………………………
Jonas sake jam tokių klausimų niekas nekelia?
Įdomu kodėl? 🤔
O ir tas ‘macho’ patinų paradas ekrane labai jau nepasiekiamas, net jei ir turėčiau teigiamą atsakymą į tą FB klausimą, susitikti juk negalėčiau, tai kam man tas meniu?!

Išsirinkau šitą, bet rašo “unavailable“….

O karantinas Nr 2 man primena trilerius apie epidemijas (policija, žmonės apsauginiais kostiumais, kaukės, nerimas) ir nereikia čia pamokslaujančiu tonu aiškinti kaip gi gerai, – tėvai grąžinti į namus, vaikai nesišlaisto gatvėmis, daugiau laiko kartu ir pan., man asmeniškai patinka ir kai vaikai mokykloje, ir kai šlaistytis galima kiek tik nori ir kur nori. Bet taip, tenka pripažinti, kad pasaulis gali VA TAIP imti ir pasikeisti, o blogiausia, kad gali ir ne-be-a-tsi-keis-ti atgal. Nežinia užknisa, bet džiaugtis šia diena padeda tai, kad visgi laisvės pas mus kažkiek yra, galima sportuoti lauke, važiuoti į darbą, jei negali dirbti iš namų, galima maistą ir kavą pirkti išsinešmui ir patikėkite, kavinės gyvena puikiai (valstybė vis dar smarkiai padeda), driekiasi eilės laukiančių kavos, nes visi nori save pa-guos-ti ir ap-si-do-va-no-ti, o žiūrėk ir pabendrauti per atstumą belaukiant toje eilėje. Maisto parduotuvėse taip pat yra, netgi popieriaus 💩 valyti, nes jį nor-muo-ja 😅 Štai ką daro patirtis.

Žygiai miškuose tarp karantinų, gerai, kad spėjome prasipūsti makaules Yarra national parke

Ir žiema Melburne – nereali, tikrai negalvojau, kad taip dažnai kartosiu “myliu žiemą”, net pliažo tinklinį TARP karantinų žaisti buvo smagiau žiemą, nei vasarą, trumpom rankovėm ir beveik be vėjo. Dabar beliks stalo tenisas, kurį neapsikentusi vakar užsakiau ir labai tikiuosi, kad jis nebus “out of stock” kaip visos aliai vienos normalesnės gym’o staklės. Pardavėjai sakė “oooo, tos tai jau per pirmą karantiną išpirktos”, o kada užveš naujų į mūsų salą niekas nežino. Blyn tikrai jaučiuosi labai toli nuo visko, ypač kai nėra pasirinkimo būt kažkur kitur. Bet jei ig-no-ruo-sim karantiną, žiema, kai žydi našlaitės ir kai kurie eukaliptai, vakaro tamsoje kvepia kaimynų krūmai ir nereikia valytis batų ar skalbti Marso letenų + papilvės po pasivaikščiojimų, – man labai tinka. Izoliacija, vėlgi, kaip į ją pažiūrėsi. Kažkur nėra tos izoliacijos, nes ji tiesiog ne-į-ma-no-ma, kažkur grėsmė yra ne tik virusas, bet ir kariniai konfliktai, kažkur dar ir badas… staiga IZOLIACIJA pradeda atrodyti kaip prabanga.

Šiąnakt buvo palei nulį, namai ryte atvėsę iki 17-os laipsnių, o lauke rūkas. Marsas nardo ir aš matau ežiuką ir arklį iš TO filmuko, o TĄ knygą (S. Kozlov “Ežiukas rūke”) jau n metų skaitom su mergaitėm, vakarais, kai būna laiko, visi (ir Jonas) išsirenka po pasaką tiesiog durdami pirštu turinį ir skaitom… nerealiausia, kad po tiek skaitymų vis atsiranda dar neskaitytų, kas teoriškai neįmanoma, bet praktiškai BŪTENT taip yra… Yra keletas ypač mėgiamų istorijų tapusių šeimos folkloru, todėl kai kuris nors pas mus užtraukia “Kvepianti slyva…” kiti iš karto dai-nin-gai prisijungia “Į varguolio lūšnelę…”, o pasakojimas apie Australų keršąjį… ooooooo, nežinia kas to Sergejaus galvoje darėsi kai jis rašė tas istorijas, gal irgi koks karantinas, bet greičiau sa-va-no-riš-ka izoliacija kasdien švenčiant balandžio 20-tą 👽👽👽
WZUC8670 Grįžtant prie žiemos temos, aš vis stebiuosi spalvotomis papūgėlėmis, kurios niekur neišskrido, jų pilna aplinkui ir visai gali būti, kad Melburne jos žie-mo-ja atskridusios iš Tasmanijos salos, kuri nutolusi nuo Australijos žemyno per 240 km. Žinoma joms čia šilčiau, nei Tassie saloje už kurios tik Antarktida, bet man vistiek tos spalvotos plunksnos asocijuojasi su tropikais. Taigi gyvename tropikuose su nuline temperatūra (naktį) ir man vis labiau ir labiau čia darosi gera. Dviratis pagaliau naudojamas pagal paskirtį ir dažnai, nes čia nėra kalnų ir kalvelių kaip Tenerifėje, saulė šviečia, bet nesvilina ištisai ir galbūt kažkas pasikeitė manyje, kad aš taip džiaugiuosi, o gal tiesiog viskam savas laikas.

Projektas kabantis mintyse (čia aš apie giliau nei graffiti)… TBC

Karantino nuotykiai tęsiasi 🥳 Melburnas

Jau ketvirta para negeriu kavos. Štai prie ko priveda karantinas ir patsai gyvenimas… Visomis savo poromis jaučiu, kaip Jonas ją geria du, o ir tris kartus per dieną, kaip užkaičia arbatinį, dedasi kvapnius kauburėlius į puodelį, pila garuojantį vandenį ir leidžia magijai sklisti… Jam tai mechaniniai judesiai, jis to net nepastebi, kaip aišku net nesusimąsto, kad aš tai VISKĄ girdžiu, uodžiu ir jaučiu net ir tolimiausiame namo kampelyje, – kiaurai sienas ir visa kita (nors sienos čia ir yra kiauros, įtariu bet kas per jas matytų…)

IMG_0067-1 — O ką, žalios kavos nesat gėrę?

Bet už tai atradau, kad Roobois arbata labai skanu vartoti su šviežiu imbrieru… Mhu, čia iš serijos – už tai mes gražiai šokam ir dainuojam. Pozityvas, sakau sau, ieškok pozityvo. Bet su kava, t.y. BE JOS, man tai sunkiai pasiekiama. Nors tu ką. O dar pridursiu, kad ir vyno negeriu. Mh, pavadinkime tai priverstine DIETA: be kavos ir vyno. Todėl grįžau prie alaus, nuo savęs nepabėgsi, žmogau, ta proga dar pasikabinau seną Australijos žemėlapį ant sienos (prasitampiau jį po šalis nuo jaunystės dienų Australijoje) ir keliauju akimis kasdieną. Dažnai keliauju į Queensland’o valsitiją, kur tropinė šiluma šiuo metu kaulų nelaužytų, bet kurios premjerė nutarė sienų (valstijos t.y.) kitom Australijos valstijom neatidaryti , žodžiu šalkite savo pietuose, man neskauda, o mes čia Queensland’e toliau marinsime turizmo verslą.

Ruduo matote išėjo su saule, o Žiema prisistatė staugdama vėju ir kapodama žiauria liūtimi. Tada supratome, kad mūsų lietvamzdžiai viekia atvirkščiai ir turi įdomų vandens katapultos rėžimą. Filmuojant tą unikalią funkciją (galvoju gal Lietuvos meistram pasiūlysim pritaikyti, nes Lietuvoje visus aštuonis mėnesius tai turėtų labai gerai veikti – varytų sau fontanai nuo kiekvieno namo stogo į cepelinų dangų, mh?) Jono Blackberry taip permirko, kad tris paras atsisakė normaliai funkcionuoti. O ką mes, nesiskundžiam, tik džiaugiamės, kad kiaurai košiant vėjui namie grindinis šildymas veikia, nors šiluma greitai išsiurbiama per langų rėmus ir kitas ypatingas ‚ventiliacijas‘.

Štai šiandien šventė – gavau e-laišką pranešantį, kad man bus grąžinti pinigai už Cirque du Soleil pasirodymą, kuris neįvyko dėl visiem žinomų priežasčių. Būtų kaip ir nieko čia ypatingo, tik va teko gerokai padirbėti, kad toks laiškas pasiektų mano dėžutę. F-1 organizatoriai pinigus grąžino iš karto kai buvo paskelbta, kad varžybos neįvyks. Pykšt pokšt ir pinigai įkrito atgal, o štai Cirque du Soleil nusprendė kitaip. Kai skambinau nesulaukusi jokios info, mergina užsirašė mano duomenis ir pasirinkimą nelaukti kito šou kažkada neaišku kada ir pažadėjo kad pinigus grąžins per…30 dienų. Na ok, galvoju, visiem sunku, suprantama ir t.t. bet pinigų grąžinimo taip ir nesulaukiau, o Cirque du Soleil atstovų telefonai nebeveikė, e-laiškai grįždavo automatiniais atsakymais. FB toliau buvo ‚postinama‘ info apie naujus Cirque du Soleil nors ir neaišku kada, žinutės FB siųsdavo mane į internetinį puslapį, kur reikėjo užpildyti formą, kurią jau buvau užpildžius. Bilietai kainavo virš 500 AUD, man tas skaičius gražus visai, o ir bilietai Jono gimtadieniui buvo skirti… Žodžiu pasijutau visai bejėgė austoatsakiklių, niekur nevedančių FB ir e-laiškų pasaulyje.
Ir TADA pasiskundžiau Jonui 😉

Kai jis pasiraito rankoves, t.y. nusimauna batus, tada geriau iš karto visus pinigus kuriuos turite atiduoti (net jei neskolingi).

Suraitė jis laišką, kuris prasidėjo žodžiais “Without prejudice” ir sako “siųsk”. Aš kiek skeptiškai peržvelgiau tą teisinę įžangą, bet išsiunčiau tiek į tą autoatsakiklį, tiek į e-mail’ą Amerikoje, nes Australijoje nebebuvo kur siųsti. Pabudus radau laišką pranešantį, kad pinigai grąžinti į mano kredito kortelę (tiesa pinigų dar nematau sąskaitoje, bet tai tikiuosi įvyks greitu metu). Net nežinau ar čia reikia džiaugtis, ar pasiusti. Nu blyn, jei neužvažiuosi ale teisiniu grasinimu, tai guma bus tempiama iki begalybės. Labiausiai visoje šitoje situacijoje mane užkniso neapibrėžtumas ir nulis aiškios komunikacijos: kas, kaip ir kada. Turėjau daug “good will” jų atžvilgiu, bet Cirque du Soleil pasirodė tragiškai neatsakinga kompanija (tiesa, bilietus pirkau tiesiai iš jų, ne iš bilietų platintojų kas šiuo atveju būtų buvę geriau 🙄).

Man primena Klaipėdą ir molą, kur dažnai varydavau

O dabar, kaip visuomet netikėtai Melburne, išlindo nuostabi žiemužės saulė, einu krapštyti Jono iš kava prakvipusios jo darbo vietos (užsidėsiu kaukę, kad nenualpčiau) ir lekiam su dvirkom į parduotuvę, šiandien kepsiu šokoladainį Lukos draugės gimtadieniui 😉
Pabaigai mįslė iš Butaučių anekdotų knygos apie Australijos statybininkus:

Kodėl pas mus virtuvėje du kranai?

A) ‘Weird’ meilės išraiška
B) Abu žiauriai norim plauti indus
C) Trečias kranas nebetilpo
D) None of the above

Štilis Australijoje.

Senai nerašiau, nes nuotykių daug nebuvo. Teko nuo-ty-kiau-ti lovoje su knygomis, o ten rašo: „kai nuotykiai tampa kasdienybe, jie nebetraukia“. Kitaip tariant tos eilutės be užuolankų tiesiai į mane prakalbo: „Stabdyk arklius, nes tau nebeįdomu net kai turi būti įdomu…“ čia rimtai tiesos yra, bet na arkliai jau TAIP ILGAI stovi, kad labiau begemotus primena, o ir mano pėdos trumpėja žiūrint iš viršaus per pilvą… Aš sąžiningai iškepiau visus sausainius ir pyragus, kurių receptus buvau išsitraukus, liko tik lūpų balzmo gamyba ir iš principo esu tikrai pasiruošusi nuotykiams, o pasaulis transliuoja visai kitokią programą… be to, birželį neaplankysim Lietuvos, o ir Magnetic‘o sala kuri buvo mano paskutinė viltis, dabar atrodo žiauriai toli.

Pasiruošėme žiemai – tikri, tikrų australų Australijoje pagaminti Uggs

Pas mus ateina žiema ir jei neatsidarys valstijų sienų, tai šalsim uždaryti Melburne stebėdami uogų ir pomidorų srautą Lietuvoje per FB (niekaip nesuprantu kodėl tos braškės yra pačios skaniausios Lietuvoje???). Na, o šalti (riestinis kirtis ant a) žmonės čia įpratę (aš dar ne). Va derinant roletų pakabinimą ant langų man buvo primygtinai siūloma kabinti roletus taip, kad jie žemyn leistųsi kiek įmanoma arčiau lango, nes tokiu būdu roleto medžiaga SULAIKYS ŠALTĮ varantį nuo lango… O aš, višta, galvojau, kad tam reikalui nor-ma-lūs langai turi būti dedami statybų metu, bet čia, – kitokios tradicijos. Čia žmonės sėdi apsidėję pūslėmis ir vegetuoja iki vasaros. Skersvėjis lakstantis po nesandariomis durimis yra NORMALU, užklaustas statybininkas atsakė, kad tai – natūrali ventiliacija. Jis nejuokavo, jis tuo įsitikinęs. Žinokit dabar net aš pradedu suprasti KODĖL antrame namo aukšte tuos langus tik 10 cm galima atidaryti (tikrai ne dėl vaikų saugumo). Vėdinimas neturi būti atskiras veiksmas, čia jis subtiliai integruotas į kasdienybę, viskas PASTOVIAI ventiliuojasi be jokių pastangų, o rekuperacijos sistema yra nereikalingas ekstremumas. Rimtai, nebūkite snobai. Iš tiesų tai viskas gali būti paprasta. Tereikia nusileisti ant žemės.

Pas mus skraido ir lapės, todėl nusileisti būna sudėtinga…

Bet aš jau arklius sustabdžiau, tai jei dar nusileisiu, kas tada man beliks?! Lova ir knyga. Na, reikia pripažinti, abu dalykai neblogi, o dar pagalvė! Netgi mini knygų klubą susiorganizavome su keliom lietuvaitėm, laukiu nesulaukiu kada šia savaitę po ilgo nesimatymo susirinksime. Vyno bus.

Vaikai vis dar mokosi internetu. Pas mus pats mokslo metų įkarštis, todėl nenormaliai laukiame, kada atsinaujins normalus mokyklų lankymas. Taip, turiu pasakyti, mūsų mokykla nerealiai pasiruošusi on-line mokymui, bet kaip bežiūrėtum, kokybė vistiek nukenčia. Be to, Marija sakė išprotės be savo amžiaus žmonių (mhhu, aš stengiausi…). O Jonas kartą grįžo iš pieno pirkimo misijos su specialiu ‚įrenginiu‘ vyno buteliams nešti, aišku, ne tuščiu. Tai viską pasako. Išgyvensim. Bet reikia pasakyti, kad uždarius sienas pasijaučiau dar toliau nuo Lietuvos. Tai kaip jie Marse planuoja gyventi???

98067439_2557943727753856_4256006724240015360_n — Pieno neradau

Tiesa, jau savaitė kaip galima eiti į ‚hikus‘. Tai toooooks kaifas, ne visai taip pat kaip dviese pėsčiomis po La Gomeros salą, bet ir keturiese su bumbančia Luka po Dandenong‘us braidyti yra gerai.

Mountain Ash, berods aukščiausi eukaliptai Australijoje

Tas didelio miško kvapas, smagi vėsa ir tolygus judėjimas pirmyn. Laisvė yra kaifas. O pakeliui namo, stabtelėjus, tikriausiai pirmą dieną veikiančioje šokoladinėje, belaukiant lauke karšto gėrimo, tarp daugybės laisvės ir gamtos ištroškusių melburniečių, užkalbina mane įdiomios išvaizdos, didelių žilų plaukų savininkas, ex-vokietis, dabar jau ‚full-on‘ australas. Bendravimas irgi – laisvė. Daug įdomių dalykų gali sužinoti, kaipo kad už kelių butikų ir lietuvio meno galerija beesanti, taip, ten kalnuose. Arvys Gallery vadinasi ir joje (aišku užsukome) pats Arvydas plepa su lankytojais. Ir lietuvių meninkų darbų pilna, ir Mamontovas praeitais metais ten koncertavo ir aš iš karto pasijutau namie. Visgi ne toks pat yra gyvenimas su knyga lovoje. Reikia laisvės, tada nuotykiai, (kaip ir lietuviai), už kiekvieno kampo, netgi Dandenong kalnuose, kažkur kitoje pasaulio pusėje nuo Lietuvos, ima ir atsitinka. Va.

(NE)laisvė po žydru dangum. Melburnas🧐

Atsisėdu ryte prie kompiuterio, su kava, bet nenoriu skaityti jokių žinių, bet kuriame portale viskas apie pasaulį apėmusį virusą. Mūsų šeimoje nesijaučia didelio dienotvarkės pasikeitimo, mes ir taip dirbome iš namų, na Jonas mėgdavo dirbti kavinėse, dabar to nebėra. Nebėra minčių apie kavą ne namie, pietus, kiną ar teatrą, bet tai manęs nebaugina, kas kelią šiurpą tai NEGALĖJIMAS keliauti…

Už tai turistines vietas aplankėm.. Brighton beach namukai – paskirtis įvairi, nuo sofutės viduje su mini baru iki daiktų sandėliuko

Olimpinės žaidynės nukeltos. Formulė 1 atšaukta išvakarėse… žinoma planavome ten būti ir prarasti dalį savo klausos… Antrą kartą atšaukėme savaitės kelionę Hawksbury upe Central Coast‘e netoli Sidnio, pirmą kartą dėl gaisrų, dabar dėl viruso. Beje, apie gaisrus niekas nebešneka, net nežinau kaip išgyvena nukentėjusieji, dabar vyriausybė turi naujų rūpesčių. Visur tvyro kažkoks keistas jausmas – įtampa sumišusi su atsainumu. Pas mus NĖRA karantino, yra ‚social distancing‘ reiškinys, t.y. reikia laikytis atstumo lauke ir, juolab, viduje.

Na bent VALGYTI galima, juk tam ta lemputė šaldytuve, na o PO TO tenka svertis…

Mokyklos Viktorijos valstijoje (valstybinės daugiausia) tik nuo antradienio išėjo ‚atostogų‘ PRIEŠ Velykines atostogas. Dauguma privačių mokyklų jau savaitę dirba nuotoliniu būdu ir reikia pasakyti dirba labai gerai, net dramos teatro atrankos vyksta virtualiai. Kiek tai tęsis, niekas nebando net spėlioti. O štai prekybos centrai veikia… ir siekis padėti verslui tokiu būdu nepadeda sveikatos sistemai. ‚Social distancing‘ veikia ribotai, kas parke švenčia gimtadienį su dideliu būriu draugų, kas žaidžia tinklinį. Nėra taisyklių, o be taisyklių yra daug išvedžiojimų, ypač čia, nes australai daro taip kaip parašyta ar liepta, o konkrečiai karantinuotis NĖRA liepta. Tai rodo žmonių pasitikėjimą KAŽKUO, kas už visus pagalvos, nuspręs ir išspręs.

O aš noriu į salą, kur nėra žmonių, ligų ir kitų negerumų. Turiu tokią susikūrusi galvoje, ten galiu užsukti kada noriu, pasislėpti, pailsėti, bet ji neatstoja tikrų salų, nei jausmo jas atrandant.
Kaip tik perskaičiau straipsniuką BBC apie vokiečių žodį ‚fernweh‘ reiškiantį iš esmės ‚atstumo skausmą‘, kaip pvz yra ‚namų skausmas/ilgesys‘ taip čia ‚atstumo/tolybės ilgesys‘, na kai jau labai blogai niekur nekeliaujant. Šitą sau diagnozavau. Lyg ir viskas ok, bet iš tiesų ne. Uff ir AIŠKU aš dėkinga, kad ŠIUO METU pas mus viskas gerai, tačiau visus TOKIA situacija glumina savaip. Man laisvės neturėjimas yra išbandymas. Kol kas mes dar galime lėkti dviračiais ir sėdėti prie vandenyno. Mintimis keliauti dar galima. Spoksoti į tolyn besidriekiantį vandenį, kuris skalauja visas Okeanijos šalis, mažas ir dideles. Ten, kur planuota pabuvoti. Tokia nežinia.
O kieme pas mus, kol dar neuždraudė lauko darbų siaučia ‚triedžiai‘, t.y. ‚trades people‘ ta prasme amatininkai (santechnikai, lauko darbininkai, staliai, elektrikai ir t.t.), bet kažkaip gimė naujadaras ir tapo jie ‚triedžiais‘, nors NE VISI nusipelno tokio apibūdinimo, tikrai ne visi š… mala ir makaronus kabina, kai kurie iš tiesų įgyvendina ką žadėję, bet apibendrinant visgi visus vadiname triedžiais. Ryte jau ne papūgų choras žadina, o džeržgiantis metalo pjūklas, betgi viskas laikina, kaip ir virusas. Todėl šalin tą keistą KEISTO laikotarpio jausmą, dangus dar žydras, einu akių ganyti ten kur tos salos vandenyne. Fernweh reikia išgyventi, kad grįžus laisvei galima būtų ją su palengvėjimu apkabinti ir ĮVERTINTI.
Geros dienos, mielieji, pasklidę po visą pasaulį, būkite saugūs ir ramūs.

ATSARGIAI – Australija! 🧻🧻🧻

Mes tualetinio popieriaus turime kokiai savaitei, todėl sąžiningai galiu atsakyti, kad pas mus situacija yra OK. Tiesa, kad įsigyti to deficito, savaitgalį po maudynių vandenyne (čia anksčiau iš ryto) užlėkėme į parduotuvę, mergina prie tuščių popieriaus lentynų įteikė mums paką ir sakė tik po vieną leidžiama nusipirkti, nes kitiems neliks, t.y. neliko… o mes daugiau ir nepavežtume, nes su dvirkom atlėkėm, bet visgi apsidžiaugėme, va draugų laukiame, galėsime pavaišinti tualetiniu.

Maisto parduotuvėje yra, o va šikpopieriaus nea, aišku susimąstai, žmogus, ką gi kaimynai su juo daro? Valgo? Nežinau, kodėl būtent šikpopierius išpopuliarėjo, betgi čia visose sferose taip, ima ir iššauna kas nors visai ne į temą, o tada bandos sindromas suveikia ir visi nori prie to populiarumo prisiliesti, taip ir su šikpopieriu tikriausiai.Bet kokiu atveju, su rulonėliais ar be jų, mes kaifuojame, nes ruduo Melburne (NE rauduo) – nuostabus, neliko tų nenormalių teperatūros svyravimų ir pagaliau ryte su Luka važiuojame į mokyklą dviračiais. Tik vienas nepatogumas erzina, tai violos dėklas ant mano nugaros kaip gipso lenta, bet ech, kad tik tiek problemų, varom su vėjeliu ir kaifuojam nuo rytinio papūgų choro (tos, beje, įvairiaspalvės ir karts nuo karto bumpteli į didelius langų stiklus, bet gerai, kad kiemas mažas, neturi kur įsibėgėti, tai dar nelaidojome, kaip kad Lietuvoje pasitaikydavo su įvairių atspalvių pilkaisiais). Prie mokyklos Lu išsišiepus iki ausų apibendrina „žiauriai faina“, todėl sakau, ŽMONĖS, gyvenkite netoli vaikų mokyklos, jei tik galite – tai didelis KAIFAS, tai TA smulkmena, kuri padaro gyvenimą nuostabiu. Jau nekalbu apie fantastišką kelionę atgal, be vaikų ir BE violos dėklo.

Būti Leopoldu ant ratų yra mano pašaukimas

Tiesa, mūsų mokyklą ruošia uždarymui, todėl labai atsakingai rengiamasi mokytis vaikus internetu, kol nuslūgs viruso įtampa. Renginiai atšaukti, bet kol kas pamokos vyksta. Ta suirutė, pasaulinė suirutė, pribloškia ir aš vis dar esu neigimo stadijoje… Bilietus į Lietuvą atšaukėme dar prieš tai, kai juos atšaukė Finnair… žiemosime Melburne. Pažįstami tikina, kad Melburno žieminis gripas dar baisiau už dabartinį virusą, ir visi vietiniai šventai įsitikinę, kad niekur TAIP BLOGAI nebūna ligų prasme, kaip Melburne žiemą. Aš linkusi tuo abejoti, betgi čia vėl apie tą patį – NIEKUR nėra žalesnės žolės, jis pati žaliausia po jūsų kojomis.

Mes jau persikraustėme į savo internetu statytą namą ir žinokite aš vėl pasikartosiu -statybininkai – yra pasaulinis fenomenas. Jau mėnuo kaip mindo mūsų naujo namo slenkstį taisydami defektus, betgi viskas KAŽKADA baigiasi, tą aš sau primenu kas kartą kai mane užplūsta neviltis radus ne ten prisuktą lentyną ar ne toje pusėje atsidarančias dureles.
Bet vistiek nepaprastai gera savo name, kur šviesu, švaru ir daaaaug vietos 😉

Tinklinį žaisti dabar – super faina, nes vėjo KARTAIS būna MAŽIAU ir saulė leidžiasi tobulomis spalvomis nudažydama dangų. Be to supratau, kad smūgio įvertinimai iš Australijos trenerio lūpų turi savo atitikmenį Tenerifės trenerio įvertinimams:
Au vs. Tnf
Not bad = MIERDA* Lituano
Good = Mierda!!!
Gooooood = Mierda!!
Nice = Mierda!
NICE NICE = Mejor (‚geriau‘ isp.)
Mhu, kraštutinumai abiejuose šalyse, čia – Australijoje, niekas tau niekuomet aiškiai nepasakys, kad tu pvz prastai dirbi. Darbe vyniojama į vatą iki begalybės, todėl ne retai pasitaiko, kad dabuotojas sėkmingai š… mala dar ir galvodamas, kad jam/jai neblogai sekasi, nes jo vadovas nesugeba aiškiai išdėstyti kas yra ne taip ir ką galima būtų patobulinti. Tuomet kenčia kokybė ir efektyvumas, ir užsisuka toks nesibaigiantis š.. malimo kamuolys, nes neduok Die.. kažką įžeisi. O va Tenerifėje atvirkščiai – niekad nėra gerai (čia aš labiau apie tinklinį, nes darbe ten iš viso neaišku kas vyksta :D).

Jonas kartais neapsikentęs jaučia pareigą pravalyti š..malius

Visgi kažkur egzistuoja tas aukso vidurys? Gal tai Lietuvoje 😊, a?

Čia tikrai pasiilgstame lietuviško entuziazmo ir kūrybingo problemų spendimo, juk išeitis beveik visuomet yra. Pvz. čia vėl apie statybas, paprašėme, kad name instaliuotų centrinį dulkių siurblį, kuriuo Lietuvoje buvome labai patenkinti. Atsisakėme mums pasiūlyto vietinio produkto ir pasirinkome Cyclo Vac, nes pačių patikrintas, pasaulinis prekinis ženklas ir t.t. Atrodytų ‚easy‘, o va ir ne, pirmiausia tai suinstaliavo tokio galingumo siurblį, kad trigubai didesnį namą galima būtų aptarnauti (už tai traukia nerealiai, Marsą iki galvos sučiulpia, kai letenėles noriu nusiurbti po pasivaikščiojimo), o siurblio priedus visgi atvežė VIE-TI-NIUS (čia žarna ir kiti pribumbasai). Na žiūriu aš į tuos vietinius atitikmenis ir suprantu, kad šakės… kai kurie šepetukai net nesilaiko ant koto, siurblio koto t.y. Australai mums dievagojasi, kad NĖRA visoje saloje tų Cyclo Vac aksesuarų, NĖRA ir taškas. Peržiūrėjome mes tuos ale Cyclo Vac atstovus ir pagal internetinių svetainių ‘kokybę’ ar trūkumą suvokėme, kad nedašus tiem ale atstovam ko mes iš jų norime.

Tada parašiau FB messenger’iu “Moderni statyba” vadovui, (įmonė, kuri ir buvo įdiegusi mums centrinį siurblį Vilniuje ir čia NĖRA reklama) ir ką, – taip paprastai, per tris dienas, blyn per TRIS dienas!!! dėžė su Cyclo Vac aksesuarais buvo mūsų namuose Melburne. ‘Eat this’ fotkę su produktais nusiuntėme mūsų namo statytojams, kurie linguodami galvomis pripažino savo gėdą.
Va čia ir eina kalba apie KŪRYBINGĄ požiūrį į bet kokią problemą. Šita istorija tik apie siurblio kotą, ogi ir valstybės valdyme, bei įmonėse yra tas pats.
Užliūliuoti salos izoliacijos sindromo dauguma tiesiog BŪNA.

Wombat’as tikras…

Kitaip sakant, pasaulis sukasi, o tuo tarpu Australijoje…

Tiek šį kartą, laikomės čia ir ten 😉

—

*mierda – š… (isp.)

MELBURNAS. Kasdienybė 🦘

Melburne lyja, pila tiesiog, taip čia ne tik dega, čia ir kruša varo ir saulė už pusvalandžio šviečia. Tikrai, NENUOBODI šalis.

CPBP0350-1 — +38 laipsniai (foto: ačiū Laura!)

Viskas dėliojasi į vietas, va į priešingo eimo juostą buvau išvažiavusi tik kartą, moteriškė miela pasitaikė (toje mašinoje, kur aš kaktomuša atvažiavau), sulėtino ir nusišypsojo mano persigandusiam veidui, ir DAR pamojavo…
Mangų šeimoje niekas nebenori, kaip ir viskas tuo pasakyta. Ai, dar sudegė pradinės mokyklos biblioteka visai netoli mūsų naujų namų. 160 metų pastatui, gal ir reikėjo jį atnaujinti, tik gal per žiauru štai taip viską liepsnomis paleisti (galvojau, kad čia tik mūsų Žvėryną Vilniuje taip atnaujino)? Gerai, kad niekas nenukentėjo, aišku mokyklą uždarė, vaikus perskirstė per keletą kitų mokyklų, o pasirodo, kad bibliotekoje ne laidai užsidegė, kaip kad aš įtariau (nes čia laidai, žinokite, nėra po žemėm, tik naujom statybom tai privaloma, o visur kitur jie kadaruoja nuo me-di-nių stulpų, lyg gyvas priekaištas, kurio nepastebi prie tokios aplinkos pripratusi australų akis), mokyklą, pasirodo — PADEGĖ. Tiesa, netyčia.
Ir dar bjauresnė tiesa, kad paaugliai, kurie naktį išlipo pro miegamojo langą ir surengė Pa-SI-MA-TY-MĄ ant bibliotekos stogo su romantišku lauželiu YRA iš mūsų mergaičių mokyklos.
BE ŽODŽIŲ.
Nežinau ar graužiasi šiuo metu tų asilų tėvai, kartais nebesusigaudau čionykščių „blue blood“ vertybių sistemoje. Ta proga dar pažiūrėjau australės Jeniffer Kent prodiusuotą „Lakštingalą“ (Nightingale) ir … Žiaurumas visgi yra universalus užkariautojų bruožas, deja, todėl čionykštis „blue blood“ turėtų kritiškai vertinti tiek savo, tiek savo prosenelių veiksmus, o ir TOKIA genealogija vargu ar vertėtų didžiuotis nepaisant pilių Toorak ar Brighton rajonuose…
Save priskiriame „new blood“ kategorijai, kuri smarkiai čia reikalinga 😉 Tikiuosi mūsų vaikai neįstrigs “Brighton bubble“ vadinamame darinyje…

O dangus čia – tobulas. Ir tą žodį **AUSTRALIJA** su visais „už“ ir „prieš“ myliu sau toliau 😀

Kadangi pas mus atėjo Rugsėjo 1-oji (sausio 28-ą, šį kartą), aš priartėjau prie suvokimo kaip žmonės prasigeria arba išeina iš proto. Mūsų mokykla tikrai stengiasi, prieš prasidedant mokslo metams kelias dienas gaudavau po 10 -12-a elektroninių laiškų su DAUG info ir daugybe nuorodų, kur rasti DAR DAUGIAU info ir visą ją suvirškinti. Toliau sekė info vakarai, info rytai, info vidurdieniai, susitikimai su mokytojais, būrelių atrankos, ipad‘ų užkrovimai mokomąja medžiaga ir t.t. ir pan. Galima nedalyvauti, galima maištauti, bet tada galima neiti ir į mokyklą. Buvo momentas kai apsižliumbiau nuo pertekliaus, bet sako kad su metais lengvėja. Nesakau, kad čia kažkas kaltas, ESMĖ, kad atsidūrus privataus lavinimo centrifugoje (įrenginys (karuselė) labai didelei apkrovai, perkrovai sudaryti) nieko kito tikėtis ir neturėtumei. Nepaisant viso to vistiek LABAI džiaugiuosi, kad pagaliau ir į mūsų kiemą atėjo rugsėjo 1-oji.

Toje minioje yra ir mūsų Marija, kaip ji atsidūrė SEPTINTOJE klasėje šokinėdama per skirtingas mokyklas ir sistemas, net aš pati nebežinau…

Dar iš įdomybių skyrelio apie gyvenimą Melburne: pliažo tinklinis vyksta nepaisant oro sąlygų ir žaibiškos kaitos, pvz pučiant 56 km/val. vėjo gūsiams. Ta proga sportininkai kasa tranšėjas smėlyje, kad kamuolys nenuriedėtų per toli. Kasiau ir aš, nauja patirtis visuomet įdomi. Štai kai vėjo beveik nėra, (o tai paitaikė per porą treniruočių) visi būna apšalę, nes krentančio kamuolio trajektorija tampa nus-pė-ja-ma, o su tuo tvarkytis sugeba ne visi.
Ir čia sportas YRA apie varžybas. Nėra būrelio, kuriame nebūtų pastovių varžybų, ar tai būtų plaukimas ar šokis, pvz mergaičių krepšinis vyksta taip: ketvirtadienį treniruotė, pirmadienį varžybos kitoje mokykloje ir taip kiekvieną savaitę. Va, klausiausi rašytojo Pico Iyer pasakojimo apie Japonijos ping pong‘o klubus, kuriuose priešingai anglo-saksų kultūrai laimėjimai ir pralaimėjimai nėra sureikšminami, taigi bendraminčių susibūrimo ir žaidimo tikslas pasikeičia. Tai tampa intensyvia mėgiama veikla BE spaudimo. Mano galva, mano naujoje šalyje to spaudimo yra PER AKIS, nors gali visai būti, kad čia mano auklėjimas kalba. „Citius. Altius. Fortius.“ šūkis, kurį vaikystėje matydavau plakate virtuvėje manęs niekuomet ir neapleido. Žodžiu, varom 😊

Kad nebūtų nuo-bo-du aš kartais keičiu kailį ir formą

Ta proga gavome trečią baudą už greičio viršijimą ir baudos tašką. Jonas nusprendė paprastai, kai gausime dvyliktą tašką – KEISIM šalį. Bent jau aiškumas atsirado kiek ilgai mes šitoje saloje gyvensime. Panašu, kad dešimties metų tikslas (kol mergaitės baigs mokyklą) kol kas yra sunkiai įgyvendinamas.

***

Australija yra kelionė. Lakes Entrance.

Štai ką supratau, – žmogui labai reikia ATOSTOGŲ. Susikrovusi kojas ant įkaitusios mašinos panelės (pakeliui į Lakes Entrance) dar supratau, kas buvo negerai su tuo pirminiu Australijos pojūčiu…
Australija YRA apie KELIONES. Trumpas ar ilgas, tolimas ar artimas. Visai kaip gyvenimas yra kelionė, taip ir Australija. Taigi va, pagaliau jaučiuosi atgavusi aiškumą 😉
Man patiko žydų pažiūris į gyvenimą apie kurį papasakojo Nida Degutienė, kuri svečiavosi Melburne ir vaišino mus nuostabiais patiekalais iš savo knygos „Izraelio skoniai“. Cituoju: „Geriausia ten kur aš ESU. Geriausi tie sprendimai, kuriuos aš PRIĖMIAU. “ Aš šitą žydų išmintį paėmiau į tieisiai į širdį. 😉
ATOSTOGOS.
Lakes Entrance randasi maždaug 4 valandos (kelionės mašina) nuo Melburno. Ten mes lankomės ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes kai žmogus užsinori krabų, tai geresnės vietos netoliese, žmogau, nerasi. Kelionės trukmė priklauso nuo to kiek kartų reikia pakeliui stoti, ar vežiesi su savimi vaikų, žiurkių ar šunų.
Šį kartą dalis mūsų zooparko, t.y. Marsietis liko pas draugus, o Luna (čia – žiurkytė) važiavo kartu. Easy. Tik va, pakeliui Jonas pradėjo neramiai žvalgytis. Aš žinojau puikiai KO jis ieško, visgi devyniolikti metai kartu skuodžiam per gyvenimą. Tylėjau, nors buvau tikra, kad kai jau užmatys tą pulkininko Sander‘so veidą, aš neturėsiu JOKIŲ šansų pasipriešinti (o jei rimtai, aš ir pati mėgstu tuos aštrius sparnelius, bet teisingą požiūrį ir griežtą nuostatą reikia išlaikyti, todėl visuomet protestuoju).

Pakeliui radome net kelis KFC, bet ištempėme iki Bairnsdale, o jau tada išalkę apsiriebalavome iki ausų… Štai taip sveika mityba ir būna nugalėta (nors tu ką), bet kiek prisimenu mūsų klajones su Jonu po Australiją, tiek jos nusėtos giedro pulkininko žvilgsnio (aš, tiesą sakant, Australijoje pirmą kartą ir buvau supažindinta su p.Sanderso legenda, o štai Jonas su juo bičiuoliavosi nuo seno, matyt, Amerikoje sutiko… o Vilniuje, žinau, pakaitalu buvo pasirinkti Liūtuko koldūnai (nes KFC dar nebuvo), čia dar prieš mane, žinoma…).
Taigi, Lakes Entrance pasiekėme visiškoje skrandžių palaimoje :). Kalba pagaliau pasisuko apie TAI ko ir važiavome – apie žvejybą ir krabavimą. Lakes Entrance tai nedidelis miesteliukas prie vandenyno, kuris garsus vienas su kitu besijungiančiais lagūniniais ežerais, štai ten mes ir norime pamirkyti savo kabliukus. O aš laukiu nesulaukiu kada pasiūbavusi išmesiu naujutėlį krabų tinklą prieš tai pririšusi porą vištos kulšių. Krabai, kaip žinia, yra besočiai ir net traukiami tinkle toliau kemša jauką. Tiesa, iš patirties žinojome, kad Lakes Entrance geriausia krabauti iš valtelės, todėl sekančią dieną išsinuomavome ‚putt putt boat‘ ir su dviem meškerėm (tuomet dar Kalėdų Senelis nebuvo apsilankęs su trečia 😉), bei krabų tinklu išpuškavome į atviresnius vandenis. Australijoje, kiekvienoje valstijoje privaloma įsigyti žvejybos licenziją, kad galėtumei ramiai žvejoti ir ŽINOMA būtina laikytis taisyklių, kokio dydžio ir kokios rūšies žuvis gali pasilikti sau.

Mūsų kabliukus kažkas po vandeniu kibino dažnai, todėl nebuvo nuobodu, nors traukiamos žuvytės (daugiausia flatheads) ir buvo gerokai per mažos suvartojimui . O štai smėlio krabai tuo metu neturėjo jokių dydžio apribojimų (bet mažų mes vis tiek nepasilikome) ir jų buvo GAUSU. Štai kodėl žvejybą yra smagu derinti su krabavimu, nes krabų laimikis beveik visuomet – GA_RAN_TUO_TAS, o štai žuvyčių… tą dieną grižome be jų (visuomet yra žuvies parduotuvė), tačiau su kibiru žnyplėto laimikio.

Šitą paleidome su žinute vyresniems krabams: ‘prisistatote tuoj pat!’

Lakes Entrance, nuo seno, apsistojame Kalimna woods kotedžuose. Tokie nameliai miške netoli Kalimna jetty. Ten, nuo ilgesnio liepto, atvažiuoja žvejoti vietiniai ir TEN galite rasti mus užmetusius meškeres anksti ryte (mh.. retokai) arba vakarop… Štai sekantį vakarą, praleidę labai karštą dieną žvejojant Lake Tyers (tiksliau spokstant į virš vandens šokinėjančias žuvis, kurios garantuotai tyčiojosi iš mūsų prakaito) mes ir nutūpėme ant Kalimna liepto. Saugomi ant stulpo betūpinčio didžiulio pelikano viltingai sumetėme savo žaislus vandenin. O TADA atvažiavo autobusiukas pilnas … kienietukų. Žinokite joooo, tie kultūrianiai skirtumai YRA ženklūs… Ligi tol žvejojome keturiese plius trys vietiniai. Ramiai, laimingai, pusbalsiu pasišnekėdami ir staiga TOKS triukšmas, DAUG judesio ir dar DAUGIAU fotoaparatų. Na, pradžioje nekreipėme dėmesio, spitrijome į savo valus ir neramiai laukėme kas čia bus.

Garsas buvo šaižus. Krūptelėjusi atsisukau. Šalimais, smulkutė vyresnio amžiaus kinietukė, garsiai rėkdama daužė metalinį stulpą akmeniu. Pelikanas, kurį ji, matyt, norėjo nuvyti (KODĖL neklauskite) pasipiktinęs išskėtė sparnus klegėdamas. Moterai to nepakako, ji ir toliau čaižė stulpą maždaug metras nuo mūsų (šmėstelėjo mintis, kad mes – nematomi…). Neiškentusi paklausiau „ką jūs darote?“, tačiau nesulaukiau jokios dėmesio išraiškos. Tuo tarpu australai, kurie žvejojo šalia net neatsisuko. Tyliai ignoravo kinietukės išsišokimą lyg jos nei nebūtų.

Štai jums TRYS SKIRTINGOS KULTŪROS ant vieno lieptelio.
O vandenyje pilna jūros žvaigždžių, kurios, beje, taip pat mėsėdės, todėl ištraukę krabų tinklą vis rasdavome kelias įsirangiusias šalia vištos. Ten, tos rūšies žvaigždės yra prisikiriamos kenkėjams, todėl jas reikėjo palikti sausumoje, tačiau Marija (aistringa jų gerbėja) sumetė visas atgal.. Neprieštaravau. Tuo tarpu prie lieptelio atkeliavo ketvirtos kultūros atstovai – aborigenų palikuonys. Didelės didelės, tamsios odos moteros nešinos esky šaltdėže, pliūkštelėjo vandenin. Viena nardė ir traukė žvaigždes, kita jas krovė į tą esky plūduriuodama netoli liepto. Prisirinkusios pakankamai dar nusilupo moliuskų nuo apmaurojusių stulpų, tada geranoriškai išgelbėjo dreifuojantį kinietukų krabų tinklą, kurį anie sugebėjo nusviesti vandenin pamiršę laikyti virvės galą, kad turėtų kaip jį ištraukti😅.

ne kažką J ištraukia (dar yra jūros arkliuką pagavęs …), krabų tinklas – mano specializacija 😉

Ne užilgo vėl krūpteliu. Stulpą su pelikanu atakuoja kita kinietukė. Garsas NEREALUS, nes stulpas metalinis, o ji daužo akmeniu palydėdama skambesį savo karkiančiu balsu. Pelikanas apšalęs kaip ir mes.
Vienas australas tuomet susivyniojo meškerę, ne už ilgo jo pavyzdžiu pasekė ir senelis su vaiku. Likome lieptu dalinti su kinietukais ir aborigenais. Žuvys, beje, kibo viena po kitos. Atsirinkę didesnes, tris pasilikome vakarienei. Aš susimąsčiau, ką su jūros žvaigždėmis veiks aborigenai, tikriausiai ruoš vakarienę, bet nesuspėjau paklausti. Kalimna jetty ištuštėjo. Saulė leidosi ir mes pastoviniavę ramybėje suruošėme puotą jūroms gyviams sumesdami savo masalą vandenin, o tuomet dėkingi + laimingi patraukėme link namukų eukaliptų miške.

Sutemus, prie tų namukų duodasi posumai ir uodai. Pastarųjų ten LABAI daug (ech prisiminiau Tenerifę, kur jų NĖRA…). Tinkleliai neapsaugo, nes namukai seni ir tikrai skylėti. Mes palikdavome šviesą tualete, o ryte grindys būdavo nusėtos įvairiais vabždžiais.
Ta vieta, Kalimna woods, mums su Jonu daug prisiminimų kelia, čia atvykdavome dar be vaikų. Viską prisimename ir posumus, ir kaip pirmą kartą buvo įdomu juos stebėti ateinant pasivaišinti jiems paliktų skanėstų, ir mažulyčius sugar gliders (tokie mažulyčiai sklandantys posumiukai, kurie mėgsta saldžiai paėsti) ir daugybę lorikečių (spalvotos papūgėlės), kakadų ir kitokių paukštukų, kuriuos devintą ryto sąžiningai lesino šeimininkai… Jonas rodo vietą, kur gulėjo labai dvokianti kengūros maita, o toliau prie posūkio ir vargšiukas kojas užvertęs wombat‘as… tik štai šį kartą šeimininkai jau buvo pasikeitę… o tai ne visuomet į gera.

Atvykusius mus pasitiko kinietukės šypsena, tačiau ne šiluma. Ji greitakalbe išbėrė instrukcijas, pamiršusi pasiteirauti iš kur mes ir kaip kelionė, nepasižiūrėjusi kiek kartų jau mūsų lankytąsi Kalimna woods… Sausai atlikusi savo darbą ji nurodė mums jau pažįstamą namuką nr 9… Būtent jame ir buvome apsistoję paskutinį kartą. Luka tuomet žiauriai susirgo, o šeimininkai mums leido likti ilgiau, jie papasakojo kaip jie patys kūrė Kalimna woods ir kaip smarkiai jie myli tą vietą, kiekvieną namelį ir rakandą. Jiems rūpėjo kas MES, o mums buvo įdomu klausytis JŲ istorijos. Visgi kiek daug reiškia nuoširdumas… vieta miške yra nereali, ten tokia ramybė, fantastiškai gera aura, visada norisi ten grįžti, bet štai tas pasikeitęs kultūrinis kontekstas…
Tačiau mini atostogos buvo nuostabios ir mes rekomenduotume Lakes Entrance kaip super gerą vietą ramiam poilsiui gamtoje. Tiesa, teko PER DAUG artimai susidurti ir su nepageidaujama Australijos fauna. Kai Marija kažką neaiškiai klyktelėjo mašinoje, mano jautrūs sonarai užpelengavo akivaizdžią PANIKĄ, ir aš be žodžių neapsakomu greičiu atsisegiau saugos diržą ir iššoviau iš mašinos. Tą patį padarė abi mergaitės. Jonas, sukrėstas klyksmo piktai burbuliavo, kad nėra ko čia rėkauti. Na, jautrūs sonarai ne pas visus auga… ir BE TO, jis neturi ARACHNOFOBIJOS.
Pasak Marijos, rudas, gauruotas ir didelis voragyvis nusirito VIDINIU Lukos langu ir nukrito po kojomis. Aš esu NEREALIAI dėkinga, kad mašina buvo ką tik sustojusi.
Jonui teko skubiai važiuoti „diklofoso“, IŠ-AR-DY-TI mašiną po gabaliuką, kol galiausiai tas padaras buvo aptiktas po kilimėliu Lukos pusėje. Patikėkite, TĄ naktį ramiai miegojo tik Jonas.
Gamta yra gamta, man žiauriai gaila, kad aš negaliu nuo to IŠSIBAIMINTI, nes tikriausiai rinkčiausi gyventi toliau nuo miestų, ten kur sklando ta nepaprasta Australijos gamtos aura (nors siaubingi gaisrai galbūt priverstų mąstyti kitaip…)

Lu žvejoja Lake Tyers, čia didelės žuvis mums rodė špygas…

Australija yra KELIONĖ, pilna netikėčiausių nuotykių ir patyrimų.

Būkite saugūs ir laimingi naujaisiais Žiurkytės metais 😉

Melburnas -adaptacija 3

Šiandien pirmą kartą nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad buto, kuriame glaudžiamės, sienos tokios storos, net kai lauke virš 30 laipsnių KARŠČIO (o šiandien praneša 39…) viduje vis tiek vėsu net su megztiniu..

80075959_600975240671581_5442407215451340800_n — O iš tikrųjų –>43 laipsniai karštumos (tiesa, rytoj – 19 C)

Pas mus – Australijoje, baigiasi mokslo metai, ir aš taip TO laukiu, nes užsiėmimų prasme, australai vaikus apkrauna dar daugiau nei Lietuvoje! Šeštadieniai ir sekmadieniai yra skirti sporto varžyboms, treniruotėms ir visokiam kitokiam lavinimui, o darbo dienomis, taip pat, būrelis veja būrelį… po Tenerifės bim bam (o man atrodė mes ten normaliai užsikrovę buvom) jaučiamės patekę į vaikų gyvenimo „rat race“. O jau nekalbu apie KULTŪRINIUS skirtumus. Kartą bendravau su grupele mamų ir man besiklausant jų pokalbio plaukai pasišiaušė, kai sužinojau, kad visų jų vaikai po pamokų dar turi ir privačias matematikos, anglų ir kitokių dalykų pamokas. Akimirksniu pasijutau kažką smarkiai praleidusi, o kai viena tų mamų atsiuntė matematikos testą ir Luka (mūsų matematikos žvaigždė) išsprendė tik kiek daugiau nei trečdalį užduočių spėjau žilstelėti, bet Jono logikos balsas prasimušė pro nesusipratimo miglą ir privertė mane šaltesniu protu peržvelgti situaciją. Pasigooglinusi testo lygį supratau, kad jis skirtas 5 – 6 klasės matematikos olimpiadai… Uff.. nukrito akmuo (Luka – trečioje klasėje), bet mano naujos pažįstamos nuomone, jei Luka įveiktų tą testą, TADA aš galėčiau būti rami dėl jos matematikos lygio. Susimąsčiau, kodėl aš turėčiau norėti, kad mano mažė, kuri dar ir klasėje prie jauniausių, būtų pasiekusi 5 – 6-os klasės matematikos lygį?! Ir to pačio paklausiau tos pačios mamų grupelės. Jei rimtai, jos ne-su-pra-to mano klausimo. Pasirodo ESMĖ ir yra būti 12-24 mėnesiais labiau pažengusiu, nei NORMALŪS klasės draugai… RIMTAI?!

Uždavinukai, kurių Luka neišprendė ir aš jos nekaltinu, kai kurių neišsprendžiau ir aš…

Turiu pridurti vieną DETALĘ, – tos mamos visos buvo iš Azijos (pagrinde iš Hong Kong’o). O ilgalaikių australių mamų nuomonė, kurią, beje, atspindėjo ir klasės mokytojos nuomonė, korepatitoriai yra reikaling tuo atveju, jei vaikas nepatempia reikiamo normalaus klasės lygio. Štai jums ir KULTŪRIANIAI SKIRTUMAI, kurie čia ryškūs ne tik edukaciniame kontekste. Skirtumai yra ženklūs, kaip ir visuomenės susiskaldymas į senuosius “tikruosius” australus ir ne visai tokius. Mes, kaip nesenai atvykę, tai aiškiai pastebime mokykloje. Esame tokie tarp dviejų pasaulių, nei senieji australai, nei tie, kurie įkyriai skverbiasi iš Azijos ir, mano subjektyvia nuomone, NĖRA džiaugsmingai sutinkami… O mes štai – tikra egzotika, kurią neaišku su kuo vartoti, todėl geriau palikti ramybėje. Visgi daug kam iš čionykščių Europa yra daugmaž VIENA ŠALIS, greta kurios dar egzistuoja mama Anglija. Reikia pasakyti, kad šį kartą gyvenant Australijoje, žiauriai erzina tas siau-ra-po-žiū-riš-ku-mas. Aišku nepamirškime, kad visuomet YRA išimčių. Aš kalbu apie bendrą pojūtį ir tą erzinantį jausmą, kai matai, kad australai ir VĖL išrado dviratį, nors jis jau senų senovėje rieda pasaulio gatvėmis. Tereikia pasidomėti ir pasižvalgyti toliau savo numylėto barbio (čia bbq, grilinė be kurios neįsivaizduojamas australo kiemas).

Ignorance is bliss… Aišku kaip dieną, kad tie vaikai (o ir žinoma suaugę), kurie keliauja ir dažnai mato žemėlapį, pasaulį suvokia visai kitaip, nei tie kurie nėra buvę už savo (kad ir nuostabios) šalies ribų. Viena mokytoja pasakojo, kad kažkada per geografiją mokiniam reikėjo pažymėti vietas, kurias aplankė per atostogas, tai vienas vaikas nupiešė salelę, šalia Australijos vakarų pakrantės ir užrašė P-a-r-i-s… mokytoja visaip bandė suvesti KAIP galima buvo taip susimauti, bet vaikas tvirtai tikėjo, kad palikęs Perth (čia Australijos miestas vakaruose), jis atsidūrė mažutėje saloje (čia, matyt, visa Europa), kurioje ir buvo jo aplankytas Paryžius. Besiklausydama tokių istorijų aš greitai pamiršau patarimą skatinti savo mergaites būti 12 – 24-iais mėnesiais labiau pažengusiom matematikoje, nes, manau, jos ŠVIESMEČIU toliau bendrame pasaulio suvokime.

Vien CE-PE-LI-NŲ pažinimas ką reiškia! Melburno lietuvių klube 😉

Kalbant apie spalvotą naminę kasdienybę, įsigijus žiurkytę Luną, Marsas pasikeitė… Mūsų draugiškas, gerasis su-plo-ta-snu-kis neteko ramybės ir patruliuoja Marijos kambario duris dieną naktį. Prasiskverbęs pro durų plyšelį išmoko letena ištraukti apatinį narvo padėklą, kad kaip nors iškrapštytų tą neaiškų PADARĄ.. Kai jį randu prie narvo, seilės jau siekia žemę… Negaliu patikėti, kad jis taip smarkiai nori ją SUĖSTI (aš aišku tikėjausi, kad žiurkytė susiraičiusi miegos ant Marso rinkių, o jis jai knarks lopšinę…). Įtariu, kad Luna jam primena driežus Tenerifėje, kuriuos Marsas buvo įsigudrinęs gaudyti ir netgi PAGAUTI, o tada… Žiurkytė Marso akimis, jokia jam ne įseserė… bet KAILĖTAS driežas, todėl praradęs ramybę jis siekia savo paprasto baisaus tikslo…

Kartą, labai supykusi, išmečiau jį už durų, kad suprastų, jog šeimos narių niekas NEĖDA. Ne už ilgo išgirdau mielą kalbinimą ir supratau, kad teks prasikaltėlį Marsą įsileisti atgal, nes tikrai kas nors priglaus tą “nekaltą” snukelį. Už durų radau moteriškę, kuri jau norėjo skambinti į savivaldybę, nes toks MIELAS šunelis pasimetęs ir be antkaklio… Kai pasakiau, kad jį nubaudžiau, nes vos nesuėdė žiurkytės, moteris supratingai paėmė mane už rankos “o taip, aš užklijavau grindjuostę su lipnia juosta, ir daugiau JOKIŲ kakučių spintelėje..!” – užtikrino ji mane. Ją sutrikdė mano apstulbęs žvilgsnis, tepasakiau – “žiurkytė – mūsų namins gyvūnėlis” ir pasiėmusi Marsą uždariau duris. O tada susimąsčiau, tai ką man tam vidutiniam australui aiškinti apie mažą šalį prie Baltijos, kai jie čia, viduryje Melburno, gyvena su kakučiais spintelėje ir izolke naikina graužikus?!. Blyn, pelės namuose, neatsidarantys langai ir didinga pasaulio “ig-no-rance”.

Melburnas – Adaptacija 2

Pas jus, matau, visai neblogas oras, tik tamsu ten Lietuvoje ir aplinkui?!? Bet tai juk ne naujiena… O mes štai ir vėl kraustomės. Bet čia juk TAIP PAT ne naujiena…
Pas mus pvz trečią mėnesį (taip, jau trečias mėnuo prasidėjo kaip mes Melburne ir tuo YRA sunku patikėti) oras toks, kokį gavome atvažiavę: stiprus žvarbus vėjas, temperatūra ryte – apie 12, įšyla iki 16-18, jei nelyja. O lyja – dažnai. Iš esmės jaučiamės kaip Lietuvoje, tik pas jus – cepelinų dangus, o čia vėjas toks stiprus, kad debesys paliję neužsilaiko ir gabalai žydro dangaus matosi daug dažniau.

Cepelinų dangus pasiekė Melburną – kakadu pasimetus

Nebežinau, ar čia tikrai TOKIE metai, kai labai š.. pavasaris, ar tiesiog dabar va taip čia yra. Rūbų tokiam orui turim minimaliai, nes gi PAVASARIS Melburne X. Mano prisiminimuose pavasariai čia buvo puikūs ir šilti. Taip taip, kas septintą dieną staiga iššauna diena su 34 laipsniais ir troškiu vėju, nuo 16 C – OPT. Neutralių tarpų nebūna… Va, visai kaip pavasaris Lietuvoje, sniegas ir staiga viskas sprogsta, žydi, kvepia. Bet, Lietuvoje po šuolių viskas DAUG stabiliau, jei jau lyja, tai žinai kad savaitę ar dvi. O čia – nežinai nieko. Net kuris variantas geresnis nežinai: ar Australiška ‚nespodzianka‘ ar Lietuviškas stabilumas?

O kraustomės mes, nes yra tokių globaliai vienodų reiškinių pasaulyje kaip Statybininkai 😇. Mes, žinote, NE PĖSTI ir labai įsigyvenę į naujausias darbo organizavimo kryptis, mes ne tik dirbame iš bet kur, bet ir namą Melburne jau metai kaip statome IN-TER-NE-TU. O atvykę PAGALIAU išvydome rezultatą, kuris, įskaitant visas nerealias aplinkybes, pasirodė gana vykęs. Žinoma, sėdėdami finkoje Tenerifės saloje negalėjome įtakoti ar kontroliuoti daugybės dalykų, todėl kartelę teko nuleisti, bet esminius dalykus, tokius kaip grindinis šildymas (ne visai populiarus mūsų naujojoje žemėje) – atstovėjome. Dabar tikimės, kad tas šildymas dar ir veiks. Apie statybas, virtualias ar ne, galima pilstyti labai daug, bet esmė yra tokia – Statybininkai VI-SUO-MET vėluoja (na teisybės dėlei turiu paminėti, kad kai paskutinį kartą statėme Vilniuje, turėjome nuostabų statybų prižiūrėtoją ir jo komandą, tai jei reikės, kreipkitės, rekomenduoju iki mėnulio ir atgal). Štai Melburno komanda žadėjusi, kad įsikraustysime lapkritį, datą nukėlė ir mes VĖL kraustomės į „short term rental“ tikėdamiesi, kad šį kartą data bus TA 🧐

Tiesa, kartelę mes nuleidome, bet kai apžiūrinėdami namą pastebėjome, kad langas mažosios kambaryje atsidaro lygiai DEŠIMT cm – išpūtėme akis. O tada PRASIDĖJO – pagal nustatytas normas, girdite, čia NORMŲ ir taisyklių DAUG, antro aukšto ir aukščiau langai – kokie bebūtų (o langų variantai oi nematyti negirdėti Europoje) NE-GA-LI atsidaryti daugiau nei 125 mm ir dar PRIVALOMA apsaugoti kaimynus nuo „nužiūrėjimo“…. Taigi, jei nori didesnių langų, turi dėti kokius tai skydus, kad ‚neduok Die..‘ Stefanijos sekančiame kieme nepastebėtum. Tiesa, tai PRIVALOMA tik NAUJOM statybom, o štai senos kriošenos (čia namai) gali atvirais langais stebėti naujakurius bet kuriuo kampu.

Mane, pamačius tą sky-lu-tę orui įeiti Lukos kambaryje, ištiko priepuolis…😟 manau visi PAS-TE-BĖ-JO. Tada patyliukais buvo sutarta, kad langų atsidarymo mechanizmą VISGI galima bus „nulaužti“, bet tik PO TO, kai namą priduos. Taip išlošime dar dvidešimt centimetrų, nes nuotolinių dizainerių parinkti langai buvo TOKIE, kurie iš esmės maximum tik tiek ir atsidaro – 35 cm. O žinote, KODĖL tie langai Australijoje gali tik 125mm atsidaryti? Kad vaikai pro langus nešokinėtų… t.y. neiškristų, t.y. valstybė AKYLAI saugo savo piliečius… Apie šieną po galvą jau nekalbėsiu 😤

Man kyla klausimas – tai kam IŠ VISO tų langų reikia? Geriausia sienas minkštai išmušti, kad vaikai galėtų galvas trankyti ir dar liktų šiek tiek veikiančių smegenų. KAIP PO GALAIS galima sugalvoti UŽDRAUSTI ATSIDARANČIUS LANGUS? O balkonai tai OK? Ten iškristi negali? Arba kodėl leidžiama vaikščioti be šalmų? Gal geriau iš viso nevaikščioti, juk gatvėje – AU-TO-MO-BI-LIAI.
Štai jums „nanny state at its best“ – it ne tik viena valstija, bet – the WHOLE Country.

Taip atrodo eilės eukaliptų pakelėse, na negi laidus po žeme kiši…🤷‍♀️

Ech, man atrodo, man reikia atostogų, prasilėkti po Australijos platybes, pamiegoti palapinėje ir priminti sau, kad viskas yra DZENNNN 🦘

Melburnas. Adaptacija 1

Dabar turiu programėlę Sun Smart ir pastoviai tikrinu UV indeksą. M-hu, ŠITAM pasaulio krašte tai labai svarbu, turint galvoje, kad vienas iš trijų australų turi vienokį ar kitokį odos vėžį. Ir kremų nuo saulės turiu visą rinkinį ir visur: prie durų, vonioje, vaikų kuprinėse, rankinuke, Jono rankinėje (jis to dar nematė) ir, aišku, mašinoje. O jau apie fizinių ir cheminių filtrų ypatumus tuose kremuose galiu pasakoti ilgai… kreipkitės. Tiesa, gydytoja, pas kurią, deja, ir man teko lankytis dėl tų pačių australiškų odos problemų, patarė žiūrėti ne į galiojimo data ant saulės kremo, bet į pagaminimo :0… kuo šviežesnis, tuo geriau. Radau tik pusmečio šviežumo, o ir tą gaminimo datą, tikrai ne visi gamintojai rašo, bet palyginamuoju būdu išsiaiškinau, kad kremai nuo saulės galioja apie 3 metus, taigi, skaičiuoti mokate, – skaitykite etiketę ir burkite.

Beje, šiandien Melburne lyja ir siaučia vėjas, rytoj temperatūra max 15 šilumos, vakar buvo 37 laipsniai… ir taip PASTOVIAI nepastovu. Radau tinklinį, ir trenerį, ir grupes mano lygio, taigi dabar ant sparnų lekiu į “Sunset sessions”, nes šokdiname kamuolį tol, kol saulė romantiškai leidžiasi Melburno įlankoje, – JĖGA.

Fotkė iš republica.net.au – aš fotkių nedarau, nes žiūriu į kamuolį arba į saulę

Tačiau visą malonumą gadina eismas. Ir ne, blyn ne dėl to, kad karts nuo karto važiuojant pakrante su nuostabiais vaizdais kamštukas susidaro, bet dėl to, kad turiu vilktis, tikrai VILKTIS, net jei gatvės tuščios. Ir aš NEMĖGSTU greičio, be turiu galvoje GREIČIO, kai 100 km pasieki per 3,7 sekundes, tačiau VILKTIS nemėgstu dar labiau. O čia, kaifo važinėti yra 0. Totalus.

Marsui mano problemos nerūpi. Jis dabar dirba UNDINU. Prie jo rytais, kai dirba, ateina kinietukai nusifotkinti (čia rimtai), o jis va stovi ant akmenų, nejuda.

O buvo taip. Skambina man pažįstama, kurios adresą naudojam, kol neturime savo pastovių namų. Sako: „Tavo vyras gavo BAUDĄ… 208 doleriai, viršijo greitį…“ Na, žinoma, kaip gi ne, galvoju sau, AIŠKU, kad jis sugebėjo viršyti greitį, net su nuomuota Holden Astra (čia ale Australiškas Opelis), kurio variklis tikriausiai vos 1,4 litro. Nespėjom įsikurti, o jau baudas mokam. Žinot kaip pikta!!! TADA, po trijų dienų VĖL skambina pžįstama ir sako“Ne, nu TAVO VYRAS…., pasakyk jam, kad ČIA TAIP važinėti KAIP TEN (tipo Europoje) – NEGALIMA, dar vieną baudą gavo, VĖL 208 doleriai…“ Negaliu apsakyti savo pasipiktinimo, ne nu, suprantat mane?!?
Grįžta Jonas, aš 🤬🤬🤬. Išklausęs sako, aš ten viską pasižiūrėjau ir žinai, MIELOJI (kai taip sako – gero nelauk), tą antrą kartą – TU VIRŠIJAI greitį…. Netekau žado. Kaip tai aš? Aš dar tik pratinuosi prie kairės pusės eismo, tai negi tada kai peršik… važiavau Lukos paimti iš krepšinio užmyniau pedalą. Kad ten ir minti nėra ką….!
Pasirodo abu kartus, kai gavome baudas, viršijome greitį 5-iais km, jūs suprantat – vietoje 60 km/h aš vienoje vietoje GAZAVAU ant NETGI 65 km/h. Ir už tai – 208 doleriai bauda. Jūs galite sakyti ką norite, aš iš esmės JOKIŲ baudų neturėjusi, aš ESU atsargi vairuotoja, ir tai, kad per pirmą mėnesį Melburne mes gavome dvi baudas (kitų dar laukiam, tikriausiai…) mane NOKAUTAVO. Turi gi būti kažkokia NORMALI paklaidos galimybė?!?

Mano kiemas..aha aha…čia yra mano kiemas

Taigi, kai važiuoju nuostabiu pakrantės keliu, aš NIEKO nematau, nei burių, nei patenkintų šuniukų, nei vandenyno, nes dabar pastoviai įsitempusi žiūriu į SPIDOMETRĄ. Tai ypač žiauru, kai vakare, po “Sunset sessions” ŠLIAUŽIU tuščiomis gatvėmis namo. Beje, prieš vienuoliką metų apie kiekvieną greičio kamerą įspėdavo trys ženklai…
Jonas susiėmęs galvą permąsto mašinos pasirinkimą, atsisakė quatro, kurią buvo nusižiūrėjęs, nes nėra prasmės. Vienu “broken man” daugiau… O jūs dėl elektrinių paspirtukų Vilniuje piktinatės?!? ČIA JIE IŠ VISO UŽDRAUSTI.

Asmeninis Lu treneris in action (tai padeda pamiršti rūsčią realybę)

Viktorijos valstija, kurioje randasi Melburnas ironiškai vadinama NANNY state. Ir mes savo kailiu patiriame ką reiškia PER DAUG reguliavimo. Taisyklės yra gerai, bet jos turi būti logiškos. Apie langus, kurie neatsidaro – kitame post’e.

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

Buxton’o istorijos 😻

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

Trečiadienio istorijos.

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

Žemė svyruoja ne tik kai daug Spritz’ų suragauji, bet ir ilgėliau pabuvus laive, arba pvz. pra-si-ne-šus su irklente 12 km upe.

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

44– skaičius, kurio ant torto neapsuksi, nepasidaro iš jo nei 24, nei 34 kaip praeitais metais, o jau 45 sukti ir nesinorėtų…

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka:

PASIDALINTI SU PASAULIU / Share this :D

Patinka: