Atsisėdu ryte prie kompiuterio, su kava, bet nenoriu skaityti jokių žinių, bet kuriame portale viskas apie pasaulį apėmusį virusą. Mūsų šeimoje nesijaučia didelio dienotvarkės pasikeitimo, mes ir taip dirbome iš namų, na Jonas mėgdavo dirbti kavinėse, dabar to nebėra. Nebėra minčių apie kavą ne namie, pietus, kiną ar teatrą, bet tai manęs nebaugina, kas kelią šiurpą tai NEGALĖJIMAS keliauti…
Olimpinės žaidynės nukeltos. Formulė 1 atšaukta išvakarėse… žinoma planavome ten būti ir prarasti dalį savo klausos… Antrą kartą atšaukėme savaitės kelionę Hawksbury upe Central Coast‘e netoli Sidnio, pirmą kartą dėl gaisrų, dabar dėl viruso. Beje, apie gaisrus niekas nebešneka, net nežinau kaip išgyvena nukentėjusieji, dabar vyriausybė turi naujų rūpesčių. Visur tvyro kažkoks keistas jausmas – įtampa sumišusi su atsainumu. Pas mus NĖRA karantino, yra ‚social distancing‘ reiškinys, t.y. reikia laikytis atstumo lauke ir, juolab, viduje.
Mokyklos Viktorijos valstijoje (valstybinės daugiausia) tik nuo antradienio išėjo ‚atostogų‘ PRIEŠ Velykines atostogas. Dauguma privačių mokyklų jau savaitę dirba nuotoliniu būdu ir reikia pasakyti dirba labai gerai, net dramos teatro atrankos vyksta virtualiai. Kiek tai tęsis, niekas nebando net spėlioti. O štai prekybos centrai veikia… ir siekis padėti verslui tokiu būdu nepadeda sveikatos sistemai. ‚Social distancing‘ veikia ribotai, kas parke švenčia gimtadienį su dideliu būriu draugų, kas žaidžia tinklinį. Nėra taisyklių, o be taisyklių yra daug išvedžiojimų, ypač čia, nes australai daro taip kaip parašyta ar liepta, o konkrečiai karantinuotis NĖRA liepta. Tai rodo žmonių pasitikėjimą KAŽKUO, kas už visus pagalvos, nuspręs ir išspręs.
O aš noriu į salą, kur nėra žmonių, ligų ir kitų negerumų. Turiu tokią susikūrusi galvoje, ten galiu užsukti kada noriu, pasislėpti, pailsėti, bet ji neatstoja tikrų salų, nei jausmo jas atrandant.
Kaip tik perskaičiau straipsniuką BBC apie vokiečių žodį ‚fernweh‘ reiškiantį iš esmės ‚atstumo skausmą‘, kaip pvz yra ‚namų skausmas/ilgesys‘ taip čia ‚atstumo/tolybės ilgesys‘, na kai jau labai blogai niekur nekeliaujant. Šitą sau diagnozavau. Lyg ir viskas ok, bet iš tiesų ne. Uff ir AIŠKU aš dėkinga, kad ŠIUO METU pas mus viskas gerai, tačiau visus TOKIA situacija glumina savaip. Man laisvės neturėjimas yra išbandymas. Kol kas mes dar galime lėkti dviračiais ir sėdėti prie vandenyno. Mintimis keliauti dar galima. Spoksoti į tolyn besidriekiantį vandenį, kuris skalauja visas Okeanijos šalis, mažas ir dideles. Ten, kur planuota pabuvoti. Tokia nežinia.
O kieme pas mus, kol dar neuždraudė lauko darbų siaučia ‚triedžiai‘, t.y. ‚trades people‘ ta prasme amatininkai (santechnikai, lauko darbininkai, staliai, elektrikai ir t.t.), bet kažkaip gimė naujadaras ir tapo jie ‚triedžiais‘, nors NE VISI nusipelno tokio apibūdinimo, tikrai ne visi š… mala ir makaronus kabina, kai kurie iš tiesų įgyvendina ką žadėję, bet apibendrinant visgi visus vadiname triedžiais. Ryte jau ne papūgų choras žadina, o džeržgiantis metalo pjūklas, betgi viskas laikina, kaip ir virusas. Todėl šalin tą keistą KEISTO laikotarpio jausmą, dangus dar žydras, einu akių ganyti ten kur tos salos vandenyne. Fernweh reikia išgyventi, kad grįžus laisvei galima būtų ją su palengvėjimu apkabinti ir ĮVERTINTI.
Geros dienos, mielieji, pasklidę po visą pasaulį, būkite saugūs ir ramūs.
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 