Kategorija: #mokykla

Pas mus karantinas baigėsi ir iš karto atėjo Kalėdos. Juk nebūtinai turi būti kalendorinė šventė, visai ok ją širdyje jausti BET KADA. Pas mus tai akivaizdžiai jaučiasi visose pakampėse. Taigi, gyvenime viskas GALIAUSIAI susidėlioja į savo vietas, pvz. Marija (12 m), kurios mėgiamiausias žodis-garsas-išsireiškimas yra ‘ew’ pateko į 8U klasę. Nei mūsų, nei jos tai visai nenustebino, be to, bus labai paprasta prisiminti (pas mus kasmet keičiasi ne tik klasės skaitmuo, bet ir raidė, nes vaikai sumaišomi, nėra taip, kad liktų tie patys klasiokai ilgiau nei metus). Klasės mokytojai taip pat keičiasi. Žodžiu, ADAPTACIJA vyksta nuolatos. Yra ir gerų ir negerų tokios kaitos pusių, mes koncentruojamės į geras.

Mokslo metai į pabaigą, vaikai ruošiami perėjimui į aukštesnes klases, t.y. septintokai paskutines kelias savaites mokosi aštuntos klasės kursą ir pažindinasi su naujomis klasėmis, tas pats vyksta ir pas ketvirtokus, nes jie iš pradinės mokyklos pastato keliasi į 5-6 klasių pastatą. Taip, pastatų mūsų mokykloje – DAUG (vaikų apie 1600 vnt), o pats naujausias jų vadinasi Leonardian Center (dar jame nebuvau, nes dėl Covid tėvai į mokyklą neįleidžiami), bet atrodo jis įspūdingai.

Ten vyks teatro pasirodymai, koncertai ir panašūs renginiai, ten pat įrengtos naujos laboratorijos ir netgi elektrinių automobilių krovimo aikštelė, kuri ČIA yra RETENYBĖ. Beje, nuo kitų metų elektromobilius Australija žada AP-MO-KES-TIN-TI 🥳 🥳🥳 Na argi ne paradoksų sala?!? Kodėl, ogi todėl kad jų savininkai – NIEKŠAI VISIŠKI, nenaudoja kuro, taigi nemoka akcizo, kurio dalis yra skiriama kelių tiesimui ir remontui, TODĖL visi elektromobilių savininkai bus apdėti mokesčiu už kiekvieną nuvažiuotą km 🤷‍♀️ Reikia pasakyti, kad ČIA elektromobilių ir taip labai mažai (no wonder 💩), o aš jį pirkdama ir mokėdama super premium kainą ir atsisakydama pri-myg-ti-nai siūlomo pagalbinio benzininio varikliuko šokiravau automobilių salono pardavėją. Jis prisipažino, kad jam aš esu pirmoji pirkėja užsisakiusi TOKĮ auto … Uždėjus papildomą mokestį elektromobiliams (blyn nu fck… ir taip toliau) įtariu taip “PAŠOKS” elektromobilių pardavimai… Ne nu, kaip aš kartais NESUPRANTU absurdiškų kontraversijų šitoje šalyje. Savivaldybės konkuruoja, kuri yra ŽALESNĖ, kuri daugiau saulės baterijų įsirengė, kuri daugiau šiukšlių perdirbo, o elektromobilių pakrovimo tinklas ne-eg-zis-tuo-ja, yra pavienės pakrovimo stotelės, kur aš su nauju i3 negalėjau pasikrauti, nes mano adapteriai netiko 🤔???

Argumentas elektromobilių apmokestinimui – reikia pinigų keliams, tai OK, tegu būna Kelių Mokestis VISIEMS automobiliams, aš jau nešneku, kad elektromobiliai gali nuvažiuoti gerokai mažesnį kilometražą, nei benzinu, dyzeliu ar dujomis varomi auto, taigi ir keliais jie naudojasi mažiau. Bet kaip sakiau, gyvenime viskas galiausiai susidėlioja į savo vietas, tik klausimas KADA yra GALIAUSIAI ir ar esi pasiruošęs tiek laukti.

Bet norint suprasti BET KURIĄ ŠALĮ, reikia pasigilinti į jos istoriją. Taigi, perskaičiau „GIRT. Unauthorised History of Australia“ (autorius David Hunt ir jis YRA australas). Juokiausi daug, krizenau ir makalavau iš nuostabos galva, nes TAIP rašyti apie TOKIUS dalykus, reikia sugebėti. O be juoko buvo labai graudu, nes baltieji užklydę čia elgėsi taip kaip ir visur kitur elgiasi agresoriai ir šunsnukiai, tik skirtumas, kad vietiniai aborigenai jiems net ne-eg-zis-ta-vo, jų net nereikėjo nukariauti, nes jų kaip ir “ne-bu-vo“. Iš principo taip ir neaaišku, kas šį kontinentą atrado pirmieji, nes nelabai kas jo tuomet norėjo. Didžioji Britanija galiausiai pasiskelbė šios didelės NIEKIENO salos savininke, nes, pasak „atradėjų“, tai buvo „negyvenama dykynė“. TERRA NULLIUS doktrina reiškė, kad Britanijai nusprendus pasisavinti Australiją (tuo metu tai tiesiog buvo kontinentas, kuriame gyvena ne-eg-zis-tuo-jan-tys aborigenai), nereikėjo nei ko nors atsiprašyti, nei mokėti kompensacijos, nes ten nebuvo NIEKO kam tą kompensaciją mokėti ar atsiprašinėti. Visus 60 tūkstančių metų, prieš atsikraustant romu sprogstantiems britams, saloje NIEKO nebuvo… Na o dabar TIKRAI sudėtinga atsekti aborigenų istoriją, kurie legaliai ne-eg-zis-ta-vo iki 1992 metų, kai Australijos aukščiausiasis teismas pagaliau pripažino jų egzistavimą.

Uff, daug visko aš toje knygoje perskaičiau, daug ko nežinojau ir net neįsivaizdavau, kad, iš esmės, šita neaiški sala išsivysčiusio pasaulio valstybėm tuomet nelabai rūpėjo 🤷‍♀️ Tačiau per palyginti neilgą laiko tarpą (du šimtus penkiasdešimt metų) Australijos statusas kardinaliai pasikeitė – nuo visiškai nepageidinos vietos žemėje iki vienos labiausiai geidžiamų.
Skaitant kaip IŠ TIESŲ rutuliojosi įvykiai, sudėtinga suprasti KAIP GI TAIP viskas galėjo apsiversti, kad nuskurusių, prasigėrusių kalinių, padugnių, vergetų ir pačių bukiausių britų pareigūnų (kuriais Britanija troško atsikratyti) dėka, Australija išsivystė į tokią “Lucky Country*“ kokia yra dabar (D. Horn knyga, kurią skaitysiu sekančią manau atvers man akis).
Bet galbūt būtent dėl to dabar Australijoje yra ŠITIEK taisyklių, kad, neduokdie, pa-ge-rin-ti palikuonys ir visi tie, kurie atskiedė prastą raugą ir davė pradžią šviežiam daigui, negrįžtų prie protėvių įpročių imti algą romo statinėmis ar susimokėti už prekes kūniškomis paslaugomis.

Man Australijos istorija atrodo kosminė, kaip sako Homeris Simpsonas ir sutinka D. Hunt „it is funny because it is true.“ Paradoksai čia buvo NORMA nuo pat pradžių, tai ko stebėtis, kad siūloma apmokestinti elektromobilius… 🤔

Iki, mielieji, einu Kalėdų švęsti, kol širdis dainuoja 💙

—

*The lucky country (Donald HORN, 1964) – Australia is a lucky country run mainly by second rate people who share its luck. It lives on other people’s ideas, and, although its ordinary people are adaptable, most of its leaders (in all fields) so lack curiosity about the events that surround them that they are often taken by surprise.