Senai nerašiau, nes nuotykių daug nebuvo. Teko nuo-ty-kiau-ti lovoje su knygomis, o ten rašo: „kai nuotykiai tampa kasdienybe, jie nebetraukia“. Kitaip tariant tos eilutės be užuolankų tiesiai į mane prakalbo: „Stabdyk arklius, nes tau nebeįdomu net kai turi būti įdomu…“ čia rimtai tiesos yra, bet na arkliai jau TAIP ILGAI stovi, kad labiau begemotus primena, o ir mano pėdos trumpėja žiūrint iš viršaus per pilvą… Aš sąžiningai iškepiau visus sausainius ir pyragus, kurių receptus buvau išsitraukus, liko tik lūpų balzmo gamyba ir iš principo esu tikrai pasiruošusi nuotykiams, o pasaulis transliuoja visai kitokią programą… be to, birželį neaplankysim Lietuvos, o ir Magnetic‘o sala kuri buvo mano paskutinė viltis, dabar atrodo žiauriai toli.
Pas mus ateina žiema ir jei neatsidarys valstijų sienų, tai šalsim uždaryti Melburne stebėdami uogų ir pomidorų srautą Lietuvoje per FB (niekaip nesuprantu kodėl tos braškės yra pačios skaniausios Lietuvoje???). Na, o šalti (riestinis kirtis ant a) žmonės čia įpratę (aš dar ne). Va derinant roletų pakabinimą ant langų man buvo primygtinai siūloma kabinti roletus taip, kad jie žemyn leistųsi kiek įmanoma arčiau lango, nes tokiu būdu roleto medžiaga SULAIKYS ŠALTĮ varantį nuo lango… O aš, višta, galvojau, kad tam reikalui nor-ma-lūs langai turi būti dedami statybų metu, bet čia, – kitokios tradicijos. Čia žmonės sėdi apsidėję pūslėmis ir vegetuoja iki vasaros. Skersvėjis lakstantis po nesandariomis durimis yra NORMALU, užklaustas statybininkas atsakė, kad tai – natūrali ventiliacija. Jis nejuokavo, jis tuo įsitikinęs. Žinokit dabar net aš pradedu suprasti KODĖL antrame namo aukšte tuos langus tik 10 cm galima atidaryti (tikrai ne dėl vaikų saugumo). Vėdinimas neturi būti atskiras veiksmas, čia jis subtiliai integruotas į kasdienybę, viskas PASTOVIAI ventiliuojasi be jokių pastangų, o rekuperacijos sistema yra nereikalingas ekstremumas. Rimtai, nebūkite snobai. Iš tiesų tai viskas gali būti paprasta. Tereikia nusileisti ant žemės.
Bet aš jau arklius sustabdžiau, tai jei dar nusileisiu, kas tada man beliks?! Lova ir knyga. Na, reikia pripažinti, abu dalykai neblogi, o dar pagalvė! Netgi mini knygų klubą susiorganizavome su keliom lietuvaitėm, laukiu nesulaukiu kada šia savaitę po ilgo nesimatymo susirinksime. Vyno bus.
Vaikai vis dar mokosi internetu. Pas mus pats mokslo metų įkarštis, todėl nenormaliai laukiame, kada atsinaujins normalus mokyklų lankymas. Taip, turiu pasakyti, mūsų mokykla nerealiai pasiruošusi on-line mokymui, bet kaip bežiūrėtum, kokybė vistiek nukenčia. Be to, Marija sakė išprotės be savo amžiaus žmonių (mhhu, aš stengiausi…). O Jonas kartą grįžo iš pieno pirkimo misijos su specialiu ‚įrenginiu‘ vyno buteliams nešti, aišku, ne tuščiu. Tai viską pasako. Išgyvensim. Bet reikia pasakyti, kad uždarius sienas pasijaučiau dar toliau nuo Lietuvos. Tai kaip jie Marse planuoja gyventi???
Tiesa, jau savaitė kaip galima eiti į ‚hikus‘. Tai toooooks kaifas, ne visai taip pat kaip dviese pėsčiomis po La Gomeros salą, bet ir keturiese su bumbančia Luka po Dandenong‘us braidyti yra gerai.
Tas didelio miško kvapas, smagi vėsa ir tolygus judėjimas pirmyn. Laisvė yra kaifas. O pakeliui namo, stabtelėjus, tikriausiai pirmą dieną veikiančioje šokoladinėje, belaukiant lauke karšto gėrimo, tarp daugybės laisvės ir gamtos ištroškusių melburniečių, užkalbina mane įdiomios išvaizdos, didelių žilų plaukų savininkas, ex-vokietis, dabar jau ‚full-on‘ australas. Bendravimas irgi – laisvė. Daug įdomių dalykų gali sužinoti, kaipo kad už kelių butikų ir lietuvio meno galerija beesanti, taip, ten kalnuose. Arvys Gallery vadinasi ir joje (aišku užsukome) pats Arvydas plepa su lankytojais. Ir lietuvių meninkų darbų pilna, ir Mamontovas praeitais metais ten koncertavo ir aš iš karto pasijutau namie. Visgi ne toks pat yra gyvenimas su knyga lovoje. Reikia laisvės, tada nuotykiai, (kaip ir lietuviai), už kiekvieno kampo, netgi Dandenong kalnuose, kažkur kitoje pasaulio pusėje nuo Lietuvos, ima ir atsitinka. Va.
Šį kartą dūmėm šiaurėn. Tikrai verta pailsinti akis nuo įraudusių britų pilvų, bei žilstelėjusių pakaušių ir aplankyti La Lagunos miestą, šimtmečius atgal buvusį visų Kanarų sostine. Ten randasi pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna (dabar kanariečiai turi visas tris aukštąsias mokyklas). Na nerasite patikimų šio univesiteto reitingų, jis nereitinguojamas kaip, beje, ir visi Kanarai.
Nuleidę nosis nusileidome ir patys, žemyn prie vandens. Tiesa, mašinų buvo BE GALO daug, visi siauro kelio pakraščai apstatyti automobiliais ir dar kemperių staliukais. Ta netvarka tokia kanarietiška, kad nesukome galvos, tuo pakrantė Australijos nepriminė, ten vietos dažniausiai nestinga. O apačioje, palei kelią, radome kur prisėsti ir prisikimšti pilvus.
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 