Jei man reikėtų rinktis KUR gyventi Kanaruose, kai būsiu virš penkiasdešimties, likčiau čia, tik čia.
Aš čia apie salą Kanaruose, vadinamą – LA ISLA BONITA ir apie save, kai p-e-r-s-i-r-i-s-i-u per penktą dešimtį, o tai visada atrodė už labai aukštų kalnų, nors paskutiniu metu pradedu įtarti, kad tie kalnai nėra jau tokie aukšti…
Taigi – LA PALMA.
Sala su maždaug 86-ias tūkstančiais dvikojų gyventojų, penktoji pagal dydį Kanarų salyne. Kas nebuvote, tai patys kalti, ir pridedu – NIEKADA NEVĖLU 😊 Mums ši sala iš viso aplankyto archipelago yra PATI PAČIAUSIA. Šioje saloje yra graži visuma – gamta vešli ir žalia, kalnai aukšti, tarpeklių pilna, gyvenvietės sutvarkytos, mažai apleistų ar pusiau sutvarkytų namų, todėl akis vis pasigroži spalvotomis jų sienomis, bei paprastais gyventojais. Keliai, tiesa, – vingiuoti, čia tas vienas nemalonumas, nes UŽSUPA kapitaliai, kol nesi pripratęs, tačiau jei saloje būtų autoestrada, tai jau būtų Tenerifė.
Caldera de Taburiente – puodo krateris (DIDELIO DIDELIO puodo, kur virš laužo sriubą verdam). Iš tiesų tai ne visai krateris, nors vulkanų išdaigos turėjo įtakos tokiam puodui susidaryti. Čia būtų labai gera apsistoti savaitei ir ilgiau. Pats salos centras, nacionalinis parkas ir daug takų PO, VIRŠ ir TAME puode vaikščioti. Mes tiesiog aikčiojom nuo tylos (kai mergaitės leido), giliai kvėpėm į save gaivų orą keliaudami tarp galingų spygliuočių ir stebėjome juodus, galingus kranklius besisupančius ant oro srovių. Tada pagalvojau, kad gal norėčiau atgimti ne tik alyvmedžiu, bet ir paukščiu – TOKIA laisvė virš giliausių įdubų lakioti ir tokį grožį regėti.
Mašiną patogu pasistatyti Mirador de la Cumbercita, ne tik kad nuostabus vaizdas, bet ir keletas įvairaus ilgio trasų ten prasideda. Ką būtina padaryti, tai UŽSIREZERVUOTI vietą mašinai, kitaip neįvažiuosite į parką. Tą galite padaryti El Paso miestukyje esančiame puikiame turistų centre (tačiau gali būti kad tą pačią dieną vietos ir negausite), arba internetu: http://www.reservasparquesnacionales.es/real/ParquesNac/usu/html/detalle-actividad-oapn.aspx?cen=4&act=5
Mes taip ir padarėme (čia apie rezervaciją, ne batoną). Na, ta internetinė svetainė nėra ypatingai draugiška vartotojui, bet galiausiai mums viskas suveikė. Įvažiuojant į parką turėjome parodyti rezervaciją ir ją reikėjo užkišti už automobilio lango, kad būtų aišku kada turime atlaisvinti vietą. Visa tai tam, kad nebūtų mašinų sangrūdos, nes parkavimas labai ribotas pakilus aukščiau.
Kas mane labiausiai žavėjo La Palmoje, tai IDEALUS salos dydis. Tokia tikra sala, nei per didelė, nei per maža ir pakankamai išvystyta, kad jaustumeisi patogiai. El Hierro buvo įdomu, nes ten beveik nieko nėra, jautėmės izoliuoti tokioje „spooky“ aplinkoje (bet tame El Hierro žavesys ir pasireiškia), o La Palmoje visko buvo PATS TAS, todėl jautėmės labai jaukiai.
Visur, kur valgėme buvo labai skanu ir kokybiška, netgi v-a-g-o-n-i-n-i-a-m-e Kiosco TamarAgua II playa (LP-207) pakeliui į Fuencaliente (neįskaitant deserto, kuris, tradicinis kanarietiškas, bet man jo vaizdas priminė La Gomeroje ragautas skūras ir nei vienas iš mūsų to deserto (pamiršau pavadinimą) nenorėjo valgyti… o padavėja TAIP nutebo! Čia, matyt, kaip su šaltibarčiais mūsuose…)
Kelias į aukščiausią salos vietą Roque de los Muchachos (2426 m), kaip ir dauguma salos kelių vingiuoja TAIP, kad maža nepasirodė. Maišelių neprireikė, bet visi jautėmės lengvai daužti (išskyrus Marsą, kuris šioje kelionėje užsidirbo tokį apibūdinimą „Marsas pedo mata…*“ ir , deja, tai teisybė.)
Tačiau vertas tas serpantinas visų nemalonių pajūčių. Užkilom prie gigantiškų ir siurrealiai atrodančių teleskopų. Anksčiau lankėmės Teidės observatorijoje Tenerifėje, bet vaizdas La Palmoje, aukštai, palei dangų, mus dar labiau sužavėjo.
Ten randasi vienas didžiausių pasaulyje teleskopų – Grantecan (Gran Telescopio Canario), o šviesa neužterštas, žvaigždėtas La Palmos dangus – 75% laiko būna giedras! Ir tai, žinoma, traukia mokslininkus iš viso pasaulio.
Nepaprastai mane sužavėjo tie fantastiškai atrodantys statiniai-įrenginiai, ir susimąsčiau (daug kažkaip pradėjau mąstyti?!), kad kažkam tai TIESIOG darbo vieta. Na, darbas toks, TELESKOPINIS, visai kitoks nei dauguma darbų, kuriuos dirba žmonės aplinkui.
Ir dar susimąsčiau, kad tokių KITOKIŲ darbų yra daug, ir geriausia ką galime padaryti, vaikams rodydami pasaulį, yra tokios patirtys – štai, mergaitės, čia dirba fizikai ir astrofizikai, jeigu įdomu ir jums, reikėtų pasigilinti į matematiką, o tada ir jūs galėsite turėti tokią žavingą darbo aplinką. Toks „real world“ patyrimas, kad viskas įmanoma, jei domiesi ir žinai kur eini (🙃)
Pasivaikčiojimuose po Roque De los Muchachos teko susidurti su įvairaus stiprumo vėju, kaitra, pasislėpus už uolos, ir šalčiu, išlindus į atvirą erdvę, bet GROŽIS pakilus virš debesų – neapsakomas. O man dar labai imponavo turistų negausa.
Taip, Tenerifės Teidės viršūnė – aukščiau (3718 m) ir pasivaikščiojimas tenai taip pat ypatingas ir vertas dėmesio, tačiau kylant į Los Muchachos La Palmos saloje, nereikia laukti funikulieriaus (kuriame dėl sangrūdos ir karčio aš pvz. išsijungiau ir viršūnę pasiekiau be fazių…) ar parkuotis toli toli. Užliūliuoji su automobiliu iki pat viršaus ir dar ,jei neapsidirbi pakeliui, jautiesi labai laimingas. Pirmas šaltas gūsis išlipus ir pykinimo kaip nebūta. Tiesa, Marsiui teko patūpėti mašinoje (šuneliams neleidžiama parko teritorijoje grožėtis gamta), tačiau jis neprieštaravo. Vėsu visgi, apie 10 laipsnių + saulė.
Kelionėje žemyn užsukome į vyninę, kur radome besidarbuojančius savininkus. Prigriebėm keletą Afrutado ir pilni pozityvumo nuvinguriavome toliau.
San Andres – miestukas, kuriame, Jonas (su manim, aišku) žada įsikurti ateityje 😃 Matyt, tas tobulas chicken curry, kurį suragavo La Placita restoranėlyje jį galutinai papirko. Ten tikrai buvo puikus maistas, VISAS, kurį užsisakėme.
Pats miestukas – tvarkingas ir žavus, su bananų palmėmis, kurios toje vietoje derėjo prie bendros miestelio aplinkos, katinukais miegančiais ant suolelių, vietinių užeigom ir , žinoma, vandenyno garsais. Kitą rytą, Jonas primygtinai siūlė dar kartą važiuoti į San Andres (ta prasme vingiuoti iki blogumo), kad DAR KARTĄ papietauti (pilvo vergas)! Tai įsivaizduokite įspūdį…. Mes, sunkiai, bet atsisakėme.
Los Tiles biosferos poligonas, tai KITOKIA salos vieta. Ten – labai drėgna ir taip žalia akyse, kad aplanko įkyrus dejavu jausmas. Turistų centre, super diedukas, ištraukė nykščio dydžio šikšnosparniuką, kurį Marija su siaubu supainiojo su voru. Diedukas paaiškino, kad šitie mažuliukai (tik nesudžiovinti) gyvena aplinkui, drėgname laurisilva miške -tipiškas miškas debesyse, kuris veši kalnuotose vietovėse. Na, ne Lietuva vadinasi.
Los Tiles trasų pasirinkimas toks: kiek drėgnesnės arba LABAI drėgnos, vedančios per požeminius tunelius link krioklių ar kylančios aukštyn žaliuojančiu ir varvančiu mišku. Jei būtume atvykę tiesiai iš Lietuvos, matyt, nebūtume taip sužavėti :D, bet ŠĮ KARTĄ buvo tikrai smagu pakeisti aplinką į vešlią ir šlapią.
Reikia pasakyti, kad mums trijų pilnų dienų saloje NEUŽTEKO, dar liko daug ką apžiūrėti ir išbandyti, o ypatingai DAUG kur pėščiomis nužygiuoti. Medžiais apaugusiose kalnų klostėse liko daugybė kilometrų nepatyrusių mūsų įspaudų ir tai teikia vilties, kad mes į La Palmą dar GRĮŠIME. Norėčiau, kad taip ir nutiktų persiritus per tą p-e-n-k-i-a-s-d-e-š-i-m-t ar anksčiau.
*Marsas pedo mata (isp.) – Marso perdalas žudo…
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 