Mūsų salos namuose švariau, nei būdavo Vilniaus, kur reguliariai ateidavo tvarkytojos. Ir ne dėl to, kad jos prastai tvarkėsi. Kanarų namukas kokius penkis kartus mažesnis už Lietuvos. Tai ir daiktų penkis kart mažiau, ir baldų ir tvarkymosi. Šūkis „less stuff more freedom“ su kuriuo palikome namus LT galioja ir valdo.
O dabar apie kasdienybę ir rutiną, kuri YRA visur pasaulyje, jei tik bent šiek tiek dalyvauji homo sapiens bendruomenėje.
Vaikus į mokyklą vežame penkias minutes 😊 bet, deja, ne su dviračiais kaip planavome tyrinėdami maršrutą per googlemaps Vilniuje. Visgi vulkaninės salos reljefas pritaikytas greitam (kiek per greitam) nusileidimui ir skausmingai lėtam minimui atgal per patį karštį. O karščio čia yra, ant saulės – tikra kepykla, bet terasoje ant Mangų kaimelio kalniuko, kur dabar „tarkšt tarkšt“ groju klaviatūra – idealus brizas.
Rytais tenka ropštis į mašiną ir parkuoti prigrūstoje gatvėje. Štai pastebėjimas – mašinų saloje LABAI daug ir jos visos labai skuba. Todėl kas kartą vairuodama Jono „žvėrį“ ilgiuosi savo pupsiko, likusio garaže. Neįpratus aš prie vingiuotų keliukų ir niekaip neįsikertu į telepatinį posūkių rodymą. Žinau iš patirties, tas įgūdis ateis su laiku, bet važinėti reikia dabar, todėl stresuoju stovėdama žiede (o jų čia daug ir įvairių dydžių), spėliodama ar atvažiuojantis pulkas automobilių išsuka ar ne, ar man jau mestis į srautą ar laukti. Posūkių rodymas telepatiniu būdu – ypatingai subtilus dalykas ir išplitęs salose. Bet turiu save kuo nuraminti – jei suvokiau Melburno „kablio“* taisyklę, sugebėsiu perprasti ir šitą reikalą, o tada jau žiūrėkite kaip skriesiu Vilniaus gatvėmis mintimis jums perduodama savo ketinimą sustoti, išsukti, parkuotis. Gal net nebereikės burnoti, kai kelyje „nutiks koks asilas“ – visą srautą to ką apie jį manau, perduosiu minties pliūpsniu. Čia tai jau pozityvus mąstymas, tikrų tikriausia pusiau pilna stiklinė 😀
Ką tik atsėlino Borja (ir ne, nespėjau jo nufotografuoti, nes per daug išsigandau netikėto „Hola“). Jis atnešė kiaušinių (tuos nufotkinau) kaip dovaną nuo Rafos ir Margaritos (čia miela porelė, kuri yra namuko agentai), o vakar kieme, mergytės rado didžiulį pripučiamą flamingą. „Para ninas“ numojo ranka Borja. Ir aš iš karto jam viską atleidau. Ko tik nepadarysi „para ninas“. Netgi susitaikysi ar bent jau prikąsi liežuvį stovėdamas už grotų prie Britų mokyklos durų…
Mh mh, mergaites leidžiame į British Learning Centre arba International British School ir jau nervai nelaiko dėl akis badančio ir širdį piktinančio nelankstumo. Taisyklės ten yra ir aš jas gerbiu, bet sunkiai susitaikau su buku jų laikymųsi, kai situacija diktuoja kitaip. Bet, šį rytą gulėdama ant bangų (po to, kai paleidau mergaites už grotų) mąsčiau, kad išsiliejus reikia įjungti „dzen“ požiūrį. Anglų kalbos mergaitės prisivalgys (to ir siekėme), ispanų jau moka geriau už mane, o kad Marija, pabaigus metus su kasdien virškinama matematika, galės iš karto stoti į inžinerines studijas, gal nėra blogai. Dabar ji pamokose traukia šaknis, mokosi žongliruoti neigiamais skaičiais ir kas kartą mus nustebina. Štai vakar buvo testas, tiksliau „assessment“, nes vaikų testais traumuoti negalima, o štai 144 klausimai per 10 minučių yra norma – ne trauma. Beje, ji turėjo būti trečioje klasėje Lietuvoje ir sakė norinti gyventi ūkyje su žirgais. Guodžiuosi, kad ir ūkyje galima pritaikyti matematines žinias, pvz. jei turi keturis šimtus žirgų ir dvidešimt keturias valandas per parą, kiek laiko galėsi skirti pasijodinėjimui su kiekvienu jų? Atsakymas reikalauja fantazijos. Neskubėkite, čia jau ne vien matematika.
Faktas, mokykloje viskas nėra kaip aš sugalvojau ar planavau, bet taip ir negalėjo būti. Mes esame svečioje šalyje, pas „svečius“ žmones ir tenka prisitaikyti. O pabuvus kiek per ilgai vienoje vietoje, tas įgūdis atbunka. Visuomet stengiuosi vadovautis principu „when in Rome, do like romans do“, dabar tą sau ir primenu. Kasdien. (Bukumas į tai neįeina, su tuo kovosiu nors tu ką, tik metodus turiu pakeisti). Viskas turi savo kainą ir aš nesitikiu išlipti sausa iš vandens. Tačiau mūsų šeimoje baimė nesikeisti viršijo pokyčių nerimą, esame čia, nes to siekėme. Pamenate istoriją apie Norų parduotuvėlę esančią kažkur visatoje? Na apie tai kitą kartą.
Summa summarum – viskas vystosi labai teisinga linkme. Mangai kilimu voliojasi po medžiais, mes neriame į rutiną ir stengiamės irtis, kaip ir visi, nes ši sala nėra TA negyvenama sala, kur nėra interneto ir kitų dvikojų išmislų. Mes – suaugėliai, jaučiamės laimingi, kad išjudėjome, nusimetėme kerpes ir mūsų sportbačiai vėl kabo ant kaklo (skaitėt „Who moved my cheese?“ Jei ne, rekomenduoju, įstringa kaip Coelho “Alchemikas“). O požiūrį visuomet galima keisti. To linkiu ir jums, sau pačiai.
O dabar, kaip pasakytų Jonas, –„And world peace!”
https://en.wikipedia.org/wiki/Who_Moved_My_Cheese%3F
*Kablys – taisyklė galiojanti tik Melburne Austalijoje 😀 – perfrazuoju į dešinės pusės eismą, kad būtų lengviau suprasti mano nuostabą (tas žodis per silpnas) – sankryžose sukti į kairę galima tik iš pirmos juostos. Iš pirmos, ne antros ir ne trečios… … … jau sumodeliavote situaciją? Wtf? BŪTENT! Bet, tai veikia.
Hook turn photos thanks –> https://goo.gl/SRTgVF
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 