Labiausiai trūks vaizdo pro langą, sėdint ant klozeto… aš RIMTAI. Laive-name, tas vaizdas pro tuliko langą dar ir keičiasi, bet visur gamta, visur vanduo ir vienas kitas laivas. Nepaprastas jausmas, toks nepaprastas, kad net žodžių nerandu.
Pagaliau, iš ketvirto karto (aišku dėl Covid, na ir dar dėl potvynių), mes supamės ant bangų. Laivas vadinasi AcunaDancer ir viskas tuo pasakyta.
Niekur kitur nesijaučiu taip, kaip ant vandens, tarsi čia mano vieta, matyt, manyje gyvena užrakinta undinė ar mažų mažiausiai medūza… Ir jei galėčiau rinktis kur gimti, gimčiau Brooklyne, čia toks mažutis kaimukas ant vandens NSW valstijoje šiauriau už Sidnio. Užaugčiau tarp laivų ir nieko man daug nereiktų (miesto tikrai ne), va tik kompo pakrovimą reiktų išsispręsti, nes baterijos liko vos 25 procentai. Būčiau laivų mechanikė, taisyčiau, glostyčiau, dažyčiau ir gyvenčiau viename iš jų.
Taigi, pagaliau mes pajudame iš Brooklin‘o prieplaukos su puškuojančiu namu ant vandens. Tiltas, lendam po juo ir varom plačia Hawkesbury upės vaga (ta upė kaip ir vandenyno dalis, su daugybe atšakų atšakėlių, vanduo ten sūrus, ryklių gali būti, bet vietiniai maudosi, medūzų, vėžlių ir rajų – begalės). Tas šiltas vėjas, tie nerealūs vaizdai, taip buvom šito pasiilgę.
Houseboat nuotykiai yra mūsų šeimos tradicija ir ji sena, kaip ir mūsų Australijos istorija. Kažkas turi Palangos atostogas, o mes turim Hawkesbury atostogas, mergaitės prisimena kaip gyveno laive labai senai ir dar seniau, nes gi net gyvenanat LT mus vis atsiviliodavo Australija. Bet pirmieji kartai Hawkesbury buvo BE vaikų ir tie kartai LABAI skiriasi nuo dabartinių. Tuomet mes neklausėme ar saugu maudytis, bet lenktyniavome su draugais kas greičiau nuo laivo iki kranto, tuomet mes linksminomės iki paryčių ir gėrėm ne tik spanguolių sultis, na, tuomet mums vėjas buvo galvose…. dabar gal dar kažko yra 🤔
Aišku pasiėmėme ir irklentę, tilpo tik viena į labai „talpią“ Jono mašiną, tiesa iki Brooklyn‘o nuo Melburno TIK tūkstantis kilometrų, taigi dešimt valandų mašinoje. Galima skristi, bet tada nebūtų nei irklentės, nei meškerių, o ko tada ten važiuoti?
Prisirišome prie plūduro Refuge bay, nes ten viena nuostabiausių vietelių, įlanka pastoviai keičiasi dėl potvynių ir atoslūgių. Vieną vakarą, su irklente nusiyriau iki pat tamsaus galiuko, kur teka Cowan creek ir beveik sėdau ant dugno, nes vanduo skubėjo atgal link vandenyno, bet greit peršokau ant irklentės priekio, kad pelekas nesmigtų į purų smėlį. Iš-lip-ti TEN neturėjau jokio noro, nes PO manim gulėjo JOS.
Jonas jas užtiko pirmas, aš puoliau irtis, kad įamžinti tą širšalyną nuotraukose. Duobių, kurias dengė plokšti kūnai su ietimis vietoje uodegų – be galo be krašto, o aš šliuožiu irklente virš jų, aišku irklu specialiai pabaksnodama, TOKS kaifas (kol ant irklentės 😜). Jos dumia nepaprastu greičiu, fotosesija pavyko prastokai, o temo greit, vandens mažėjo, aplinkui spooky spooky, tik aš ir rajos… ech TAS baugumas…. Nepaprastai patinka keliauti Australijoje, VISUOMET yra kažkas, kas nustebins. Rajų nepavijau su irklente, bet, tradiciškai, pagavome vieną ant kabliuko… jos tokios pat besotės, kaip ir krabai.
Atostogos ir tingėti. Mano vidinis budėtojas tokį derinį PATEISINA. Skaityti, suptis ant bangų ir vėl skaityti „Pienių vyną“, taip tingiai kaip ir pati istorija (neįtikėtina, bet aš tos knygos nebuvau skaičiusi 😇).
Laive rytas prasidėdavo nuo nyrio vandenin, tiesa, vienas mūsų stebėdavo praplaukiančias medūzas ir pranešinėdavo kur link jos plaukia. Jos TOKIOS didelės ir gražios, bet vistiek nesinorėjo pajusti kaip skaudėtų mūsų odai susilietus. Pasigooglinome, kad tie grybus primentantys padarai (jelly blubber) – nudegintų BE pavojaus gyvybei, tai tada nusišvilpt 😉
Laive būtinai kas nors žvejoja (denis prasmirdęs masalu) ir BŪTINAI ką nors pagauna (dažniausiai mažą, tą kur paleisti reikia, kad senelius pakviestų). O paskutinį vakarą Marija pergalingai ištraukė 50 cm ilgio Mullet (nesu tikra kas tai lietuviškai???).
Kas dieną traukėm iki krioklio (čia vandeniu traukėm, kas irklente, kas valtele). Laukinis paplūdimys su laukiniu kriokliu, KO DAR galima pageidauti, na gal išsiplauti galvą jame, nes vanduo laive limituotas…. (done).
Vieną vakarą, kai išalkusi šeima sulipo viršun (trečias namo-laivo aukštas, kur galima valgyti po dangumi), pastebėjome aukštai sklandantį erelį. Aš iš karto priiminiau senį Bob‘ą, sutiktą Magnetic saloje, kuris man rodė, kaip reikia maitinti erelius žalia mėsa. Iškeli ranką, jis tave pastebi iš labai labai toli ir pradeda plasnoti tiesiai į tave. Tu stovi, nemirksi ir kai jau matai nagus lekiančius link tavo galvos – meti mėsos gabaliuką viršun. ČIUPT įvyksta skrydyje. Širdis dar ilgai kalatojasi, nagų dydis lieka amžiams atmintyje.
Jonas sako: „pabandom ir mes“.
Ir va čia YRA visa esmė.
REIKIA BANDYTI.
Pakėlėme ranką.
Jie buvo dviese. Tie, kurie sušveitė didžiąją dalį mūsų steiko ir dar žalią vištos kulšį (mečiau nepjausčius…). O jausmas, VISIŠKAI NENORMALIAI NEREALUS. Tie sparnai primenantys pirštus ir ore perkeliams kąsnis nuo nagų į snapą 😲 Nieko panašaus nebuvau mačiusi, ir VĖL.
ŠTAI KO mums nepaprastai trūko šį kartą Australijoje – KELIONIŲ ir to NUOTYKIO jausmo. Tos dešimt valandų nuobodaus važiavimo mašina – DZIN, kad tik kelias vestų pas erelius ir rajas, ir krioklius ir kitus dar nepatirtus reikalus.
Beje, šį kartą napaskandinome nei vieno rankšluosčio Hawkesbury upėje, o tai IRGI įvykis, nes per kokius setynis kartus name-laive VISUOMET Neptūnui palikdavome po rankšluostį ir dar ką nors…
—
Šiuo metu NSW valstijoje, kurioje vyko aukščiau aprašomas veiksmas, – 11 tūkst. covid atvejų per dieną (sunkiai suvokiama ir visai nenormalu….) Mes grįžome į savo kaimą prie kalnų Viktorijos valstijoje ir laukiame draugų su kuriais sutiksime Naujus Metu, ir mums gera.
Linkiu visiems jums NUOTYKIŲ, kurie uždegtų akis ir neleistų pasimesti keistoje mūsų kasdienybėje, kur ne-nor-ma-lu tampa nor-ma-lu.
Gražių jums švenčių visuose pasaulio kampeliuose 🎄
Bet vistiek nepaprastai gera savo name, kur šviesu, švaru ir daaaaug vietos 😉
Ir dar bjauresnė tiesa, kad paaugliai, kurie naktį išlipo pro miegamojo langą ir surengė Pa-SI-MA-TY-MĄ ant bibliotekos stogo su romantišku lauželiu YRA iš mūsų mergaičių mokyklos.
Save priskiriame „new blood“ kategorijai, kuri smarkiai čia reikalinga 😉 Tikiuosi mūsų vaikai neįstrigs “Brighton bubble“ vadinamame darinyje…
Ir čia sportas YRA apie varžybas. Nėra būrelio, kuriame nebūtų pastovių varžybų, ar tai būtų plaukimas ar šokis, pvz mergaičių krepšinis vyksta taip: ketvirtadienį treniruotė, pirmadienį varžybos kitoje mokykloje ir taip kiekvieną savaitę. Va, klausiausi rašytojo Pico Iyer pasakojimo apie Japonijos ping pong‘o klubus, kuriuose priešingai anglo-saksų kultūrai laimėjimai ir pralaimėjimai nėra sureikšminami, taigi bendraminčių susibūrimo ir žaidimo tikslas pasikeičia. Tai tampa intensyvia mėgiama veikla BE spaudimo. Mano galva, mano naujoje šalyje to spaudimo yra PER AKIS, nors gali visai būti, kad čia mano auklėjimas kalba. „Citius. Altius. Fortius.“ šūkis, kurį vaikystėje matydavau plakate virtuvėje manęs niekuomet ir neapleido. Žodžiu, varom 😊
Lakes Entrance randasi maždaug 4 valandos (kelionės mašina) nuo Melburno. Ten mes lankomės ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes kai žmogus užsinori krabų, tai geresnės vietos netoliese, žmogau, nerasi. Kelionės trukmė priklauso nuo to kiek kartų reikia pakeliui stoti, ar vežiesi su savimi vaikų, žiurkių ar šunų.
Tačiau mini atostogos buvo nuostabios ir mes rekomenduotume Lakes Entrance kaip super gerą vietą ramiam poilsiui gamtoje. Tiesa, teko PER DAUG artimai susidurti ir su nepageidaujama Australijos fauna. Kai Marija kažką neaiškiai klyktelėjo mašinoje, mano jautrūs sonarai užpelengavo akivaizdžią PANIKĄ, ir aš be žodžių neapsakomu greičiu atsisegiau saugos diržą ir iššoviau iš mašinos. Tą patį padarė abi mergaitės. Jonas, sukrėstas klyksmo piktai burbuliavo, kad nėra ko čia rėkauti. Na, jautrūs sonarai ne pas visus auga… ir BE TO, jis neturi ARACHNOFOBIJOS.
Viešbučio restoranas ‚Colony‘ primena britų valdymo laikus, nuotraukose munduruoti kareiviai, nuogi vietiniai, bitų karalienė ir jos naujos teritorijos… Kartais pasimetu bandydama suprasti KĄ nori pasakyti padavėjas, nors visi kalba angliškai, akcentai – įvairūs kaip ir mūsų odos atspalviai. Vietiniai namuose dažnai kalba mandarinų (ar kitu kiniečių dialektu), malajų ar tamilų kalbomis, todėl pvz. žodis ‚herb‘ skamba visaip kaip tik ne taip, kad jį suprastum (na bent jau ne iš pirmo karto). Bet kodėl australai nesupranta mano TOBULAI ištarto ‚flat white‘… visgi lieka paslaptis 
Sugrįžti norėsiu, visgi tas miestas-valstybė LABAI pakeliui, ypač kai atidarė JEWEL pavilioną oro uoste. Ar esate girdėję, kad kas nors NORĖTŲ važiuoti į oro uostą anksčiau, nei reikalauja skrydis? ŠTAI, šekitės, Singapūras ir čia pasižymėjo 
Faina, Singapūras nesiliauja stebinti ir žavėti. Tiesa, manęs jis NENORĖJO ir paleisti. Įvažiuojant pasų kontrolė nuskanuoja atvykėlių pirštų antspaudus, išvykstant – taip pat. O štai aš – TOBULAS NUSIKALTĖLIS, pirštų antspaudų beveik nepalieku.. Kada bereikėtų skanuoti išskirtinius mano pirštų vingius, jie būna sunkiai randami.. Tenerifėje pastoviai stovėdavau už baseino vartelių (ten taip pat įėjimas skanuojant nykščius)… Taigi, visa mano chebra praėjo automatinius išvykimo vartus, o aš likau KITOJE PUSĖJE. Po trijų bandymų prižiūrėtojas nuvedė mane pas garbingesnius pareigūnus su, matyt, geresniu skaneriu, bet deja, iš ten kopiau dar aukščiau, BLYN, penkiolika minučių maigiau pirštus and trečio lygio skanerio, kol galiausiai ilgai žiūrėjęs į ekraną pareigūnas mane praleido, o dar kvepalus PRIVALĖJAU nusipirkti, tai tik leki leki žmogus..
Kiek Elfa pamena, jų šeima visuomet gyveno atsiskyrę nuo kitų gentainių, nors aštuonių kojų mokytojas Galvelė pasakojo, kad delfinai gyvena didelėmis kaimenėmis. Klausimas kodėl jų šeima yra kitokia, Elfai iškilo tik visai neseniai. Bet kaip įlindo į mažą galvelę, taip jos ir nebepaliko. Ji klausinėjo tėčio, klausinėjo mamos ir sesės su broliu, tačiau visi tik neaiškiai kažką myksėjo ir šalinosi įkyraus klausinėjimo.
Kiaurą naktį ji vartėsi minkštosios verbenos pataluose spęsdama ar atidaryti paslaptingąjį butelį, kol nesusiturėjusi, vos prašvitus vandenyno saulei, nukūrė į žaidimų olą ir neleidusi sau suabejoti, – atkimšo radinį.
Tą įsimintiną dieną, gerdama imunitetą stiprinančią moliuskų kiautų arbatą, kurios nekentė visa širdimi, Elfa jautėsi pati laimingiausia pasaulyje. Tėtis Delfas glėbesčiavosi su nematytų ūsuotu delfinu, ir jie kartu, pagaliau papasakojo Elfai liūdną šeimos istoriją. Pasirodė, kad lygiai prieš septynerius metus, kuomet Elfa tebuvo kūdikis, per gražią šeimos šventę vadinamą Kalėdomis, tėvelis susipyko su savo geriausiu draugu, vyriausiuoju broliu – Delu. Susipyko taip smarkiai, kad prisiekė daugiau niekada vienas su kitu nebendrauti. Būdamas baisiai užsispyręs, Delfas su šeima, paliko savo gentį ir pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą. O kadangi susikivirčijo per Kalėdas, nusprendė niekada jų nebešvęsti. Ir jei ne stebuklingas stiklinis butelis ir mažoji dukrelė Elfa, kuri pasiklydo ieškodama atsakymo į klausimą: KAS YRA KALĖDOS?, gali būti, kad broliai niekuomet ir nebūtų susitaikę. Tačiau nelaimėje, tėtis Delfas paprašė brolio pagalbos, ir susivieniję delfinai laiku rado ir išgelbėjo nusilpusią jo dukrelę.
Geriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 