„Galvojau, kad žemiau finkos lygio – negalima kristi..!, pasakė Jonas stovėdamas prie nakvynės vietos Gran Kanarijos saloje. Ne tai, kad mūsų finka yra blogai, ji tiesiog YRA kanarietiška finka su visais kanariešiškais privalumais ir trūkumais. Į antrų metų pabaigą smarkiai pabodo plastmasinis vidus, o ir civilizacijos standarto pasiilgome, pvz. indaplovės ir orkaitės, dirbančios daugiau nei vienu rėžimu – „laužas dega, kepk mamutą“. PAILSĖJOME NUO PATOGUMŲ IR GANA. Dar būtų gerai dušas, kurio durys neiškrenta taip dažnai, elektros tiekimas, kuris nenutrūksta, kad ryte atsikėlus nereikėtų traukti stovyklavimo dujinytės, kuri apvažiavusi pusę svieto, ne kartą gelbėjo mus finkoje … ir dar VANDUO, smagu, kai žinai, kad jo BUS, o jeigu dar būtų tokio kokio ir tikėjaisi (čia aš apie vandens temperatūrą), tai jau iš viso muy muy bien.
Bet aišku, sprogusius vamzdžius, elektros nuotėkius ir panašią kasdienybę atperka NUOSTABUS oras, ramybė ir gamta aplinkui mūsų namelį, – štai balandis susukęs lizdą medyje prie terasos išperino du balandžiukus, o mes, paeiliui, su žiūronais, stebim kaip jie auga. Marsas miega lauke, užkanda driežais, paskui vemia, bet jam patinka, jis, pas mus, – azartiškas.
Bet nukrypau – taigi Gran Kanarija – paskutinė neapžiūrėta sala mūsų Kanarų rojuje. Todėl per pavasario atostogas, visi, įskaitant driežų siaubą – frenčį keliauninką, susikrovėm daiktus ir atlėkėm iki Santa Cruz de Tenerife, o ten į keltą . Ne pirmas kartas, viskas aišku, Marsas lieka mašinoje ir tuoj pat pasinaudoja situacija – grįžę randame pa-sis-klei-du-sį per visą galinę sėdynę.
Pirmyn plaukiant smarkiai nesupo, todėl laimingi ir pasiruošę nuotykiams išriedame nuomotu automobiliu gražiame Puerto de las Nieves miestuke. Šalia – mažutis ir žavus Agaetės kaimas, tvarkingas ir vertas dėmesio. Grįžtant, praleidome uoste keletą valandų tingiai gerdami cortado* ir stebėdami kaip vietiniai šokinėja nuo molo į skaidrų Atlanto vandenį.
Dedo de Dios** buvęs Puerto de las Nieves jau daug metų kaip nulūžęs… ir žinok dabar kodėl, gal pavargo Dievas žmonijai įspėjimus siųsti..?
Pirmiausia nu-ka-kom į ĮSIMINTINĄ salos užkampį – Punta de Galdar, ten mūsų laukė nakvynės vieta visai šalia vandens, toks kaip ir namukas (ištemptas per tris su puse aukštų) su puikiu vaizdu nuo terasos, ir tas vaizdas, bei terasa buvo VISKAS kas mums patiko toje uff, blyn,🤢 nakvojimo vietoje. Nuomavome per airbnb kaip ir dažniausiai, ir … NEPATAIKĖM. Reik pasakyt, kad neturėjau laiko paieškoms, TAIGI: pamačiau skelbimą, permečiau akimis nuotraukas ir atsiliepimus (kurie buvo super?!?), greit susumavau, kad vaizdas – liuks, miegamųjų užtenka, vieta – nuošali, ko daugiau reikia?!?
Dažniausiai pataikau, bet, matyt, KARTAIS reikia ir prašauti…
Čia buvo TAS kartas.
Pirmąją bemiegę naktį kūriau TOKĮ žiaurų atsiliepimą, kurį paliksiu airbnb, kad neapgaudinėtų kitų keliautojų, kūriau ir kvestionavau – KODĖL atsiliepimai apie namuką tokie puikūs???
Na, kad aprašyme buvo pasakyta, jog namas dekoruotas DI-ZAI-NE-RIO aš nurašiau prie kanarietiškų makaronų (ne veltui salos yra Makaronezijos*** dalis), bet VISA KITA: kačių šlapimu atsiduodantis pirmo aukšto prieškambaris, kur Jonas negalėjo pilnai išsitiesti, antrasis miegamasis rūsyje, vonios kambarys ten pat, su besilupančia siena (drėgmė, žinoma) ir mažu langeliu į kaimynų kiemą ar virtuvę? Kai sėdi ant klozeto, gali tiesiogiai bendrauti, kartu parūkyti, nes ir girdi lyg šalia būtų ir uodi dūmus, troškinį ir dar ką nors… na taip, Kanarai, tokie real real Kanarai. Betgi nepalnavome PAS KAIMYNUS viešėti, nuomavome a-t-s-k-i-r-ą būstą. Žodž, ryte išskalbiau visą permatomą sintetinę patalynę, vaikams nutempėm čiužinius iš rūsio į aukštenį lygį ir…. vynas padėjo.
Mūsų viešnagę išgelbėjo vynas ir nerealūs rock pools po langais. Lyg ir ne vienus esame matę, bandę ir lankę, bet TEN buvo ypatingai smagu, tuščia ir labai tinkama mūsų chebrai, įskaitant Marsą, kuris nenuilsdamas gaudė žuvis (o jis, žinokite, nemėgsta, gal net nekenčia vandens, matyt, bijo, nes neadekvačios kūno ir galūnių proporcijos nepadeda išlaikyti saugiame viršvandeniniame lygyje suplotos nosies).
Rekomenduoju tuos užslėptus Punta de Galdar lobius = rock pools ir šalia esančią Sardiną, miestuką su puikiu paplūdimiu ir daugiau, berods, niekuo ypatingu… Oi, taigi Miguelin‘o, čia tai dar vienas LABAI lobis, kurį mums užsidegę rekomendavo vietiniai. Maitinimosi įstaiga, uždaroma garažo vartais, įsikūrusi šalia SPAR‘o su B-l-o-g-i-a-u n-e-b-ū-n-a reklamine iškaba. Reikia pasakyti, kad Jonas po pirmos nakties TAME „dizainerio“ namuke sakė jokių kanarietiškų š… nebenori, bet į kelionės pabaigą visgi apsilankėme nurodytame Miguelino. Na, čia tikrai savo pusryčius-pietus-vakarienę vartoja bananų plantacijų darbininkai. Žuvis buvo fui, o štai kanarietiškas troškinys-šutinys ropa vieja, kas reiškia seni rūbai (iš visko kas atliko), buvo super. Matote, Miguelino kanariečiai supranta kaip Michelin‘o…
Tikriausiai labiausiai visiems įsiminė kelionė per kalnus iki Roque Nublo (debesies uola) – Gran Kanarijos simbolio. Tai 67 metrų uola, kurią galima pasiekti pasirinkus lengvesnį ar sunkesnį kelią. Mes žygiavome lengvesniu, kartu turseno ir Marsas lydimas pakeleivių šypsenų, o vėliau ir pasigailėjimą reiškiančių garsų, nes neįvertinome, kad reikės ir stačiau palipti ir kad bus taip karšta. Marsas lekavo LABAI ir gėrė iš akmenų duobučių DAUG.
Greičiausiai pasiekti Roque Nublo galima einant gerai matomu keliuku nuo Roque Nublo parkavimo aikštelės, užtrukom apie 20-30 min į viršų (1,5 km) ir mažiau žemyn. Žmonių buvo daug, todėl mintyse bambėjau, kad galima žygiuoti ir BE turistų, ilgesniu keliu, bet neturėjome tiek laiko. Visgi daug ar mažai žmonių – verta užsikarti prie Roque Nublo, verta ir dėl vaizdų 1,813 m ir dėl didybės. Tai maždaug 3,5 marsų keliukas (taip vertiname trasų sudėtingumą, kai keliaujame su Marsu – nuo 0 marsų iki 5). Keletoje statesnių vietų teko jį panešėti, nors mums, dvikojams, tai buvo nesudėtingas žygis.
Pakeliui į Roque Nublo sustojome ir apvaikščiojome Artenarą – aukščiausiai Gran Kanarijoje įsikūrusį miesteliuką. Ten vaizdai – nuostabūs, maistas biokreperijoje RiscoCaido labai geras, o olos, kuriose įsikūrę dauguma miestuko namų – įdomios, nors ne kviečiančios. Apžiūrėjome ir vietinę bažnytėlę Santuario de la Cuevita, kuri taip pat, kaip dauguma pastatų – išskaptuota uoloje kartu su altoriumi, sakykla ir klausykla. Tiesa, neišsiaiškinome kas ir kur ten klauso žmogaus paklydimų, bet įspūdį maldos namai paliko, juk ne visur natūraliai ant lubų želia augalai, o temperatūra nepaisant oro sąlygų lauke išlieka stabili, apie 18-20 laipsnių šilumos žiemą vasarą.
Kelias, kuriuo važiavome, žinoma – vingiuotas, bet mes nieko kito ir nesitikėjome, o vaizdai ir vėl kvapą gniaužiantys. Jau TIEK prisisotinę Kanarų važiavome į Gran Kanariją nusiteikę gan skeptiškai, KĄ DAR gali tos Kanarų salos parodyti?! Žinokite – gali ir svarbiausia, kad jos visos – SKIRTINGOS. Netgi Gran Kanarija, į kurią delsėm keliauti, yra nepaprastai graži, vietomis smarkiai užteršta turistais, bet vietomis – uch… ir tos spalvos keliaujant kalnuose: violetinė, geltona, žalia, juoda! Dienos išvyka nuo Punta de Galdar iki Roque Nublo ir atgal, mus labai nuvargino, bet paliko PAČIUS gražiausius prisiminimus.
Maspalomas kopos (Dunas de Maspalomas) salos pietuose yra KAŽKAS TOKIO. Ir ne, tai NĖRA tas pats, kaip kopos Nidoje (kurias labai myliu). Maspalomas balto smėlio kopos driekiasi visus 404 hektarus ir ten GERA pasiklysti, o ir visai įmanoma. Kadangi šunims ten buvo negalima, abu šeimos vyrukai liko už borto… (na taip taip, aš sakiau Marsą palikti namuke…) o mes tryse nukeliavome iki pat vandens. Buvo karšta ir smėlina, ir LABAI smagu.
O jau kai pasiekėme vandenyną, atrodė, kad būtume dykumą perėję. Mergaitės išsimaudė su visais rūbais ir atsigaivinusios, mes sėkmingai grįžome atgal iki RIU viešbučio, kur praėjus viešbučio arką išlendi tiesiai į Maspalomas kopas. Mašiną ten aplinkui ir parkuokite 😉
Tiesa, iki nudistų paplūdimio nenuėjome, ne toks buvo mūsų tikslas, pakeliui tik vieną nuogą dėdulę matėme besikepinantį kopų viduryje, na dar keli vy-ru-kai su trumpikėmis nusuko į krūmokšnius augančius smėlynuose… BET, turint galvoje, kad Gran Kanarija yra labai draugiška gėjams, o Maspalomas mieste vyksta kasmetinis “Gay Pride Maspalomas” festivalis, nėra ko stebėtis.
Pats Maspalomas miestelis mūsų nežavėjo ir netraukė, mes jo net neapžiūrinėjome, turime savo Las Americas Tenerifėje, todėl prisidūkę kopose nėrėme atgal į greitkelį, atgal į Punta de Galdar užkampį su daugybe kačių, kurias kaimynai pastoviai šeria (o dar sako, jog tai ŠUNŲ sala?!).
Marsas tai įvertino kaip iššūkį ir tiesioginį garbės įžeidimą.
Štai, keturiom dienom, pažiūrėt ir pailsėt, mums Gran Kanarijos užteko. Kelionė patiko, juolab, kad prieš paliekant LAIMINGAS Kanarų salas, norėjosi jas visas apžiūrėti.
Tiesa, apie Lanzarotę atskiro post‘o NEBUS, nes ten lankėmės gerokai seniau kai dar nebuvome Laimingų salų rezidentai ir mano įspūdžiai išblėso (nors César Manrique namus ir kūrinius prisimenu labai gerai). Viena žinau, jei GYVENIMAS žiauriai NEINA, važiuokite į TĄ salą, ten tikrai galima pradėti viską iš pradžių. Ji tokia plika, tokia KITOKIA, kad VISKAS kas tik norite, TEN gali būti KITAIP.
* cortado – espreso kava su trupučiu pieno
** Dedo de Dios (isp.) – Dievo pirštas
*** Makaronezija – laimingosios salos (iš sen. gr.) – bendras Atlanto vandenyno salų, esančių šalia šiaurės vakarų Afrikos ir pietvakarių Europos krantų, pavadinimas.
Kiek Elfa pamena, jų šeima visuomet gyveno atsiskyrę nuo kitų gentainių, nors aštuonių kojų mokytojas Galvelė pasakojo, kad delfinai gyvena didelėmis kaimenėmis. Klausimas kodėl jų šeima yra kitokia, Elfai iškilo tik visai neseniai. Bet kaip įlindo į mažą galvelę, taip jos ir nebepaliko. Ji klausinėjo tėčio, klausinėjo mamos ir sesės su broliu, tačiau visi tik neaiškiai kažką myksėjo ir šalinosi įkyraus klausinėjimo.
Kiaurą naktį ji vartėsi minkštosios verbenos pataluose spęsdama ar atidaryti paslaptingąjį butelį, kol nesusiturėjusi, vos prašvitus vandenyno saulei, nukūrė į žaidimų olą ir neleidusi sau suabejoti, – atkimšo radinį.
Tą įsimintiną dieną, gerdama imunitetą stiprinančią moliuskų kiautų arbatą, kurios nekentė visa širdimi, Elfa jautėsi pati laimingiausia pasaulyje. Tėtis Delfas glėbesčiavosi su nematytų ūsuotu delfinu, ir jie kartu, pagaliau papasakojo Elfai liūdną šeimos istoriją. Pasirodė, kad lygiai prieš septynerius metus, kuomet Elfa tebuvo kūdikis, per gražią šeimos šventę vadinamą Kalėdomis, tėvelis susipyko su savo geriausiu draugu, vyriausiuoju broliu – Delu. Susipyko taip smarkiai, kad prisiekė daugiau niekada vienas su kitu nebendrauti. Būdamas baisiai užsispyręs, Delfas su šeima, paliko savo gentį ir pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą. O kadangi susikivirčijo per Kalėdas, nusprendė niekada jų nebešvęsti. Ir jei ne stebuklingas stiklinis butelis ir mažoji dukrelė Elfa, kuri pasiklydo ieškodama atsakymo į klausimą: KAS YRA KALĖDOS?, gali būti, kad broliai niekuomet ir nebūtų susitaikę. Tačiau nelaimėje, tėtis Delfas paprašė brolio pagalbos, ir susivieniję delfinai laiku rado ir išgelbėjo nusilpusią jo dukrelę.
Kas mane labiausiai žavėjo La Palmoje, tai IDEALUS salos dydis. Tokia tikra sala, nei per didelė, nei per maža ir pakankamai išvystyta, kad jaustumeisi patogiai. El Hierro buvo įdomu, nes ten beveik nieko nėra, jautėmės izoliuoti tokioje „spooky“ aplinkoje (bet tame El Hierro žavesys ir pasireiškia), o La Palmoje visko buvo PATS TAS, todėl jautėmės labai jaukiai.
Ten randasi vienas didžiausių pasaulyje teleskopų – Grantecan (Gran Telescopio Canario), o šviesa neužterštas, žvaigždėtas La Palmos dangus – 75% laiko būna giedras! Ir tai, žinoma, traukia mokslininkus iš viso pasaulio.
Ir dar susimąsčiau, kad tokių KITOKIŲ darbų yra daug, ir geriausia ką galime padaryti, vaikams rodydami pasaulį, yra tokios patirtys – štai, mergaitės, čia dirba fizikai ir astrofizikai, jeigu įdomu ir jums, reikėtų pasigilinti į matematiką, o tada ir jūs galėsite turėti tokią žavingą darbo aplinką. Toks „real world“ patyrimas, kad viskas įmanoma, jei domiesi ir žinai kur eini (🙃)
Los Tiles biosferos poligonas, tai KITOKIA salos vieta. Ten – labai drėgna ir taip žalia akyse, kad aplanko įkyrus dejavu jausmas. Turistų centre, super diedukas, ištraukė nykščio dydžio šikšnosparniuką, kurį Marija su siaubu supainiojo su voru. Diedukas paaiškino, kad šitie mažuliukai (tik nesudžiovinti) gyvena aplinkui, drėgname laurisilva miške -tipiškas miškas debesyse, kuris veši kalnuotose vietovėse. Na, ne Lietuva vadinasi.
Ačiū, kad keliaujate mano žodžiais, salų yra ir arčiau Vilniaus, todėl PAŽADU, kad bus ir vasarinių beždžionės nuotykių 😉
Atsibudome Atlanto vandenyno viduryje ant uolėtų sausumos liekanų nuolat šniojamų bangų. Vaizdas ir jausmas – stulbinantis, o tas rūkas neleidžiantis matyti kalnų viršūnių nepaprastai paslaptingas ir baugus. Visai ne Tenerifė. Visai kaip NIEKAS ką esu mačiusi.
Rūkas lydėjo visos kelionės metu, atrodė kad jis čia toks pat natūralus, kaip juodos uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis. Rūkas kaip šydas, kaip nuolat kybantis debesis. Bet gali būti, kad tuo metu Tenerifėje viešėjusi calima***, pasiekė ir El Hierro.
Tas RŪKAS nudažė visą mūsų kelionę ir niekaip kitaip negalėčiau prisiminti El Hierro. Rūkas – salos dalis. Taip pat kaip aguonos. Įsivaizduokite tokį derinį: juodos aštriabriaunės UOLOS, krentančios žemyn į purslais besitaškantį vandenyną, raudonos AGUONOS, tokios geibios ir TOKIOS gražios, kad vidurius suspaudžia, plius RŪKAS ir atšiaurus drąskantis vėjas.
Geriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 