Fiestos mums patinka – fiesta pirmadienį, fiesta penktadienį. Nėra pamokų, – reiškia REIKIA atostogauti VISAI šeimai. Čia, Kanaruose, tokios yra nerašytos taisyklės ir jų būtina laikytis, antraip niekuomet neįsikirsi į tranquilo manana būseną. O jei neįsikirsi, teks tau palikti Kanarus savo noru, o tai jau sutrikimas…
Todėl mūsų šeima stengiasi ir per fiestas mūsų namuose nerasite.
Šį kartą dūmėm šiaurėn. Tikrai verta pailsinti akis nuo įraudusių britų pilvų, bei žilstelėjusių pakaušių ir aplankyti La Lagunos miestą, šimtmečius atgal buvusį visų Kanarų sostine. Ten randasi pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna (dabar kanariečiai turi visas tris aukštąsias mokyklas). Na nerasite patikimų šio univesiteto reitingų, jis nereitinguojamas kaip, beje, ir visi Kanarai.
Take it or leave it, kaip sakoma. Arba, kaip sakoma Lietuvoje, – Yra kaip Yra.
O yra tranquila manana 😊
La Laguna mums labai patiko, nes jau pasiilgome miesto, jaukių kavinukių, senovinių pastatų, netgi parduotuvių šiek tiek pasiilgome. Šiaurinė Tenerifės dalis skiriasi nuo pietinės ne tik gamta ir klimatu, bet ir gyventojais. Šiaurėje vietinių kanariečių koncentracija daug didesnė ir ten tikrai gerokai daugiau jaunimo. Mes su malonumu paganėme akis, bei skrandžius ir palengvinome savo pinigines. Ne, ne dėl to kad brangu, dėl to, kad YRA ką pirkti be pripučiamų čiužinių, rankšluosčių su užrašu Tenerifė ir kinietiškų „kakučių“.
Tačiau pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Anagos nacionalinis parkas, kuriame atradome kitokią Tenerifę. Ten vešlu, žalia, paslaptinga ir daug įvairiausių trasų, kurių sudėtingumą padės pasirinkti draugiškas lankytojų centro darbuotojas.
Pasivaikščiojome užburtu mišku, nukulniavome iki Mirador Pico de Ingles, o rimtesniam prakaitavimui pasirinkome žygį nuo Chamorgos (miestelis su vienintele kavine už kurios viskas baigiasi, bet prie kurios yra tualetai tokiems kaip mes ir LEDAI, taip pat mums ir dar cerveza*, mačiau vokiečiai gėrė parpūškavę iš to pačio trak‘o kaip ir mes).
Pati trasa Chamorga – Anaga švyturio (Faro de Anaga) – Playa de Roque Bermejo – Chamorga – ne pilnai 8 km. Lyg ir nieko, ypatingai kai apačioje esi apdovanotas maudynėmis paplūdimiukyje į kurį galima atrisnoti tik pėsčiomis (mūsų variantas) arba laiveliu (kitų ten buvusių dvikojų ir keturkojų variantas).
Turiu pasakyti, kad esant tokiam „gaiviam“ orui, man trasa prailgo. Prakaitas liejosi, keliai skaudėjo, mergaitės ziurzti pradėjo maždaug prie švyturio….
Bet mes didvyriškai ėjome, pasidainuodami, pabumbėdami, Lukai, karts nuo karto, dribtelint ant uodegos ant posūkių. Fantastiškai gerai pasimaudėme ir ilgai negaišę sukišome karštas pėdas atgal į kedukus kelionei atgal – aukštyn iki Chamorgos.
Marija, jau laižydama tikrai užtarnautą ledą, pas Alvarez‘ą tiesiai pasakė – būčiau žinojusi, kad taip ilgai eisime, būčiau nėjusi (užtrukome apie 4 valnadas). Bet, čia karštis kalbėjo 😊 Man labai patiko, ypač kai parkopusi pakišau galvą po lauko kranu (į tualetą net nenorėjau….) ir rankose laikiau ledinio vandens buteliuką.
Išalkę buvome kaip reikalas, bet nusprendėm atsisakyti Alvaro siūlomų avinžirnių putroje ir papuotauti su saulėlydžio vaizdu virš Benijo paplūdimio.
Kelias TF-134 palei pakrantę priminė Australijos Great Ocean road, o ir ant bangų besisupantys banglentininkai, kemperiai, bei tuntai jaunimo, glostė akis. Pavakarys puikaus oro ir fantastiškų vaizdų. Mes jau tada nusprendėm, kad šiaurėn reikės grįžti, vaikai cypsėjo tą patį. Bet štai nusižiūrėti restoranai pateikė akibrokštą. Besiraunant pro uždarytus vartelius priėjo moteriškė su paprasta žinute „Uždaryta“. Buvome šoke, kaip tai UŽDARYTA, mes – žygeiviai-didvyriai juk alkani?!?!? Aš greitakalbe bandžiau išsiaiškinti “Cuando cuando cuando**? Bet, Marijai teko perimti pokalbį dėl smarkiai pažangesnių lingvistinių sugebėjimų. Pasirodė, kad visi restoranai viršuje užsidaro šeštą valandą vakaro…. Buvo gal 18:15, nevalgyta nuo pusryčių, o vaizdas – fantastiškas, nors atsikąsk jo.
Nuleidę nosis nusileidome ir patys, žemyn prie vandens. Tiesa, mašinų buvo BE GALO daug, visi siauro kelio pakraščai apstatyti automobiliais ir dar kemperių staliukais. Ta netvarka tokia kanarietiška, kad nesukome galvos, tuo pakrantė Australijos nepriminė, ten vietos dažniausiai nestinga. O apačioje, palei kelią, radome kur prisėsti ir prisikimšti pilvus.
Vaizdas – 10 balų, maistas – nieko toks (Los Roques casa Pepe), bendra savijauta – FELIZ.***
Todėl tos fiestos Kanaruose yra reikalingos. Žmogus išsirauni iš jau ĮPRASTAI gražios aplinkos į NEĮPRASTAI gražią, primeni sau dar kartą, kad judėti reikia, – tai teikia atradimo džiaugsmą, ir patenkintas grįžti į rutiną iki kitų fiestų ar atostogų 💖 ir TAIP, mes už keturių dienų darbo savaitę😉
—
*cerveza – alus
**guanchinche – užeiga, kurioje pardavinėjami vietiniai gėrimai ir vietinis maistas.
***cuando – kada?
****feliz – laimingas/a
Geriausiai, šiuo metu, jaučiuosi ne lauke, ne ant sofutės (ji pas mus nepatogi anyway) ir netgi ne paplūdimyje, o ant …KLOZETO. Ir ne, man nepaleido vidurių. Aš paprasčiausiai pasilinksminau SIAM parke (#1 vandens atrakcionų parkas pasaulyje pasak Trip Advisor ir TAIP, galėdama lyginti su kitais aplankytais, įskaitant Wet&Wild Australijos Gold Coast, turiu pasakyti, kad SIAM parkas yra fain).
Pirmiausia – Pilates trenerė Aušra Jurkevičiūtė, švelni, mažytė ir tyliai kalbanti, su ja nors į pasaulio kraštą, bet pradedam nuo treniruočių tris kart per savaitę, viešame parkelyje Adeje miestukyje. Man per treniruotes mažai nebūna ir po valandos aš – prakaituota ir tooookia alkana, kad antrus pusryčius sukertu akimirksniu su TĄ pirmąją dienos kavą, kurią ryte pakeičiau į Bancha žalią arbatą (myliu). Po to vyksta plepalai, kas taip pat LABAI naudinga smegenims (ane?!), nes juk taip ir gimsta visokie judėjimai, susitikimai ir word of mouth marketingas;)
Bet grįžtant prie sporto – mūsų keturi dviračiai, kurių du (suaugusiųjų) pirkome saloje, kai dar buvome žali Tenerifiečiai, stovi nuleidę ausis. Čia yra kalnuota, todėl su dvirkom mina kamikadzės auto keliuose, tie, kurie moka minti ilgai ir sunkiai į vieną, po to į kitą kalną arba Jonas, kai nukniaukiu mašiną. O šeimyninio pasivažinėjimo, deja, čia nelabai. Todėl – NEPIRKITE Tenerifėje dviračio ir nesivežkite (mane taip pat įspėjo, bet aš nepaklausiau). Tas gražus pėsčiųjų kelias nuo Alcala iki Puerto de Santiago galiausiai nusibos ir jis yra trumpokas dviračiauti.
P.S. Dėl gyvenimo prasmės – aš pvz galvoju, kad ji kinta. Buvo laikas, kai prasmę mačiau popierinėse lėlėse ir, beje, prisimenu, kad žiauriai mėgau tą reikalą (mergaitės paveldėjo mano prasmės suvokimą, sorry, brangusis). Dabar prasmė numigravo pas gyvas lėlytes. Ar aš vis dar žaidžiu namus? Na ką gi, – myliu, myliu šį žaidimą. Ta proga eisiu į Aurimos Dilienės paskaitą apie vaikus, o apie vyrus ir moteris, pas Rūta Pivoriūnienę, jau buvau. Įsivaizduojate, čia, saloje ir paskaitų yra ir netgi laiko į jas nueiti 😮
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 