Melburno realijos tokios: TAIP, pas mus VIS DAR 4 lygio suvaržymai, judėjimas apribotas 5 km, jokių svečių ar įprastų mokyklų, sportuoti lauke leidžiama iki 1 val. Kaukės visur (išskyrus sportą), o po 20 val. vakaro išeiti iš namų NEGALIMA. Ligos atvejų mažėja, suvaržymų ne.
Žinoma yra išskirtinės sąlygos visiems ‚essential services‘ kaip pvz. sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams, supermarketų darbuotojams ir ŽINOMA sta-ty-bi-nin-kams. Australijoje tai yra privilegijuota kategorija. Trumpai tariant „Jei esi triedis (trades person) ir turi intymių santykių bet kurioje Melburno vietoje – esi Karalius.“ Tuomet tau 5 km taisyklė galioja keletoje namų (savo ir intymaus partnerio), na ir aišku galima važinėti TARP savo ir intymaus partnerio namų. Šiuo atveju rekomenduotina intymius partnerius rinktis ne pagal įprastus kriterijus, bet geaografiškai, taip turėsite daugiau judėjimo laisvės. Štai kaip karantinas sparčiai keičia nusistovėjusias normas.
O štai mūsų Šo karantinu džiaugiasi, jis gali ramiai miegoti įsiknisęs į savo kilimėlį ir būti tikras, kad nubudus bet kuriuo metu mes visi vis būsime namie. Ir žinoma skirsime jam daugiau dėmesio ir žaidimų, absoliuti šuniška idilė.
Tik vakarais Jonas jį ne-le-ga-liai veda nusičiurkšti, nes ta 20 valanda visuomet praeina nepastebėta.
Kalbant apie čiurškimą, ar aš jums pasakojau apie super ne-pa-to-gią situaciją į kurią mane tas nusilengvinimo procesas buvo įstūmęs? Žodž…. vieną kartą Marsas ‚apvarė‘ žmogų. Tikslingai. Na, reik pasakyti, kad nebuvo tai tik Marso prastas pasirinkimas, TAS žmogus GULĖJO visai ne vietoje. Įsivaizduokite – šunų parkas, o TAS guli sau ant šono, stebi, nejuda, šunys aplinkui draikosi, šuniškus reikalus aptarinėja. Ateina Marsas, uosto jį, TAS dar labiau nejuda, apsimeta rąstu, SĖKMINGAI, nes Marsas pakelia koją ir pažymi “savo rąstą“. O aš, KĄ AŠ, stoviu šalia visiškai apšąlusi prie TO dar labiau apšąlusio rąsto ir jaučiu, kaip staiga mane apleidžia kalbos dovana (šiaip, aišku, man prie visko dar ir juokinga…) Nei tą Marsą bausti, kad rąstą apvarė, nei kaip TĄ begulintį nuvalyti. Mekendama atsiprašymus, kad Marsas TAIP nie-kuo-met nesielgia, dumiu kuo toliau. Na rimtai, NĖRA Marsas ant žmonių čiurkšlės leidęs, bet čia TAS pirmas kartas, kuris pasitaiko, kaip ir karantinas, ir antras karantinas, ir blyn niekad nežinai kokie: geri ar ne-la-bai pirmi kartai dar laukia.
Štai sėdim dabar apriboti 5 km spinduliu, nors kelionės iš esmės buvo viena didžiausių priežasčių kodėl keitėm kontinentus… Kad mintys nesivystytų į gailestį aš GAMINU desertus ir DAR desertus. Gaminimas – paprasta, konkreti užduotis, aš ją atlieku ir gaunu momentinį pasitenkinimą. Šiuo metu labai tinkama formulė. Dar ši crazy izoliacija sugrąžino aptilusį bendravimą, su dviem savo draugėm, kurių viena Dubajuje, o kita dabar šlaistosi po Lietuvą, „susitinkame“ porą kartų per savaitę jogai on-line. Man bendravimas internetu na ne-la-bai, VISAI nelabai bet va prisiverčiau priimti realybę ir naudoti TAS priemones, kokios yra ir, žinokit, visai jėga. Ne, tai ŽINOMA, rinkčiausi kavą/vyną/morkų sultis su žmogaus pačiupinėjimu, bet joga on-line yra geriau, nei rąsto poza vienumoje, patirtis sako, jog ir šunes tuomet nesiskaito…
Na nereali patirtis visi tie BEVEIK metai 😮 Australijoje, na vi-siš-kai KITAIP nei tikėtasi, beveik NULIS kelionių, gaisrai, virusas, karantinai, daug ledų ir šokolado, nei vienos dienos be vaikų ir labai labai DAUG apsikabinimų. Pasaulis apribotas ir perkeltas į namus, įskaitant mūsų šeimos pomėgį “Escape rooms“, dabar tą IRGI darome namie… žmogus YRA super adaptyvi būtybė, nors nesu tikra, kad man patinka tą savybę vystyti (bet ne apie tai gi).
Super penktadienio, chebryte, nepamirškite “Life sucks … and then you die“ xx
Grįžtant prie žiemos temos, aš vis stebiuosi spalvotomis papūgėlėmis, kurios niekur neišskrido, jų pilna aplinkui ir visai gali būti, kad Melburne jos žie-mo-ja atskridusios iš Tasmanijos salos, kuri nutolusi nuo Australijos žemyno per 240 km. Žinoma joms čia šilčiau, nei Tassie saloje už kurios tik Antarktida, bet man vistiek tos spalvotos plunksnos asocijuojasi su tropikais. Taigi gyvename tropikuose su nuline temperatūra (naktį) ir man vis labiau ir labiau čia darosi gera. Dviratis pagaliau naudojamas pagal paskirtį ir dažnai, nes čia nėra kalnų ir kalvelių kaip Tenerifėje, saulė šviečia, bet nesvilina ištisai ir galbūt kažkas pasikeitė manyje, kad aš taip džiaugiuosi, o gal tiesiog viskam savas laikas.
O kieme pas mus, kol dar neuždraudė lauko darbų siaučia ‚triedžiai‘, t.y. ‚trades people‘ ta prasme amatininkai (santechnikai, lauko darbininkai, staliai, elektrikai ir t.t.), bet kažkaip gimė naujadaras ir tapo jie ‚triedžiais‘, nors NE VISI nusipelno tokio apibūdinimo, tikrai ne visi š… mala ir makaronus kabina, kai kurie iš tiesų įgyvendina ką žadėję, bet apibendrinant visgi visus vadiname triedžiais. Ryte jau ne papūgų choras žadina, o džeržgiantis metalo pjūklas, betgi viskas laikina, kaip ir virusas. Todėl šalin tą keistą KEISTO laikotarpio jausmą, dangus dar žydras, einu akių ganyti ten kur tos salos vandenyne. Fernweh reikia išgyventi, kad grįžus laisvei galima būtų ją su palengvėjimu apkabinti ir ĮVERTINTI.
Geros dienos, mielieji, pasklidę po visą pasaulį, būkite saugūs ir ramūs.
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 