Mūsų finkoje* vakar dingo vanduo. Prieš tai, elektra, ir visa tai atsitinka vakarais. Normalu. Bet turiu pasakyti garsiai ir aiškiai – kol kas manana požiūrio, bent jau iš savo agentų: Rafos ir Margaritos, mes nesulaukėme. O jie abu – grynakraujai ispanai, Rafa – gimęs ir augęs saloje. Iki vėlaus vakaro visi trukdžiai būna sutvarkyti. Nepamainomas ūkvedys Borja – aplinkinių finkų prezidentas, čempionas ir visoks kitoks šaunuolis, darbuojasi pirmose gretose, jį pastebėsite ir prie vandens pompų, ir prie vištų. Kasdien pagarba jam, mūsų akyse, auga.
Na, po vakarykščių remontų, vandens spaudimas kiek šoktelėjo. Ryte, po sprinto kalniukais, įlindau į mūsų ledinį baseinuką (čia toks fenomenas, kurio negaliu suprasti, gal jūs žinote, kodėl jis niekaip neprišyla, nepaisant dideliausių karščių?). Po baseinuko, tvarkingai, po lauko dušu. Štai tada ir gavau per galvą. Dušo dalis su skylutėmis iššovė vos paleidus srovę. Nusiprausiau atsakančiai, net oda dryžuota. O dušas toliau sau bėga, nebesustoja. Gal Borja visgi persistengė?! Betgi dabar mėgaujuosi čiurlenimu netoliese, beveik japoniškas sodas.
Čia tiek buitinių nuotykių ir manana mitų griovimo.
O buvome mes LA GOMEROJE per vaikų atostogas. Ir kaip mane tie serpentinai užsupo, net grįžus namo (girdit, N-A-M-O į Tenerifę!) dar nešiojo į šonus. Bet kokio grožio tos viršūnės, su tarpekliais ir slėniais! Ir žmonių ten nedaug, ir tas horizonto platumas, vandenyno šauksmas. Visuomet įtariau jūreivio dvasią savyje.
Man La Gomera – labai patiko.
Apsistojome Vallehermoso (vertimas – Nuostabus Slėnis ir taškas). Autentiškas Gomeros namas, tiek išorėje, tiek viduje. Maži langai, storos akmeninės sienos, balkiai, tobulos medinės langinės (keliantis ryte neįmatai nei savo, nei šalia gulinčio nosies, bet miegi giliai, kaip žiemą), vidiniai kiemeliai su neaprašomais vaizdais į neaprašomus kalnus ir IKEA virtuvė 😀 Tobulai kanarai. Ek…
Tačiau visa tą estazę reikia apraminti – ten buvo ŠALTA. Ir tas vienas radiatorius, tampomas iš kambario į kambarį, manęs nesuviliojo keisti stovyklas. Vakarais aš ilgėjausi Tenerifės ir savo apšiurusios finkos, kuriai iki Ikėjos virtuvės – labai toli, o bet tačiau – dovanojančios šilumą kiaurą parą. Savo finkoje galiu būti begėdiškai neprisidengus. Jetau, kaip man tai patinka.
Taačiau rytais La Gomeroje, kai įleisdavau saulę atvėrus langines, ir akmeninį miegamąjį užplūsdavo nerealus vaizdas, –> ai tą visą vakaro drebulį.
Eidavome į kalnus, zigzagais į viršūnes, žemyn prie vandenyno, gilyn į mišką, kuris užaugęs iš sėklų nepaliestų ledynmečio (Parque Nacional Garanjonay). Neklauskite, nežinau kaip tai įmanoma, ir vaikam sakiau, kad n-e-ž-i-n-a-u. Aplankėme viską, ką įstengėme per penkias dienas, manau išsamiai, ir vasaro mėnesį, planuojame grįžti DVIESE, pėstute per salą!!! Mamai bilietai jau užsakyti, mergaitės laukia 😀
Jei kas spėliosite ar verta aplankyti La Gomerą, mano atsakymas – BŪTINAI. Bet prisiminkite, aš nemėgstu masinių renginių, manęs nepamatysite dideliuose koncertuose ir aš maivysiuos, jei reikės keliauti su didele chebra. Man prie širdies cykiai, netgi vienišai kartais (ypač jei su Jonu). Kiekvienam savo.
La Gomeroje rasite ramybę, tokią stiprią, kad net truputį gąsdina ir pajusite tokį “rough” gyvenimą, kokį gyveno ir vietomis tebegyvena vietiniai. Ypač kalnuose, kur po vieną mėtosi balti nameliai, ir nesimato privažiavimo, tik takas ir toks status, kad nedrįsčiau… Tada, klausimas iš šono: “Mama, o jei grįžo į tą namuką ir pamiršo pieno?” BŪTENT. Izoliacija, sudėtingas susisiekimas, kvapą gniaužianti gamta, vulkanas po kojom. Kokie žmonės čia gyveno ir tebegyvena? Nenuostabu, kad jie švilpaudavo – Silbo, tai gomeriečių švilpimo kalba, kuria susišvilpaudavo per tarpeklius, nes nenueisi ir nepasakysi. Reikia pagalbos ir švilpi. Tau atsiliepia. Jetau.
Pėsčiomis, visi keturi (Marsas buvo paliktas namuke, labai prieštaravo) nuėjome gabaliuką “Coastal track”, kuris apima visa La Gomerą. Visi likome sužavėti. Kas vaizdų ir vidų užliejančių emocijų, kas faunos. Žodžiu, einam mes, einam šalia dangaus, dairomės ir dūsaujam, kol kalno viršūnėje, maždaug 1200 m aukštyje nesutinkam ožkos. Ji su skambaliuku, suprask – turi šeimininką, todėl besipešančios mergaitės (kuriai priklausys ožka) negali jos pasiimti (ačiū skambaliukui!). Einam toliau, o už posūkio – visa kalnų ferma. Ožkos braido palaikiame aptvarkėlyje su mažuliukais ožkiukais. Vienas pilkas, keli juodi su baltom dėmelėm, visai juodas ir dar keletas margų, – tokie mielučiai, kad jau ir mama akimis renkasi, kuris čia tiktų su Marsu gyventi. Tėtis santūriai tyli, mergytės cypsi pamiršusios aną ožką ir viltingai drebina balsiukus į mane žiūrėdamos. Kokios mielos ir stebuklais tikinčios tos mūsų atžalėlės…. 😊 Tuomet, oloje, Luka aptinka dar įdomesnį reginį – paršelius, tiksliau kiaules. Oloje, natūralioje kalno oloje. „Tų neimsim tikrai“ – pasakiau griežtai. Nes taip žiauriai smirdėjo. Neapsakomai. Aš dar apsidariau, kad nors kokį padarą panašų į žmogų, ūkininką, dvikojį užmatyčiau, bet veltui. Buvome visiškai vieni. Natūraliau nebūna.
Valle gran Rey radome okupuotą vokiečių. Britai mėtosi po visą Tenerifę, o vokiečiai susikoncentravę La Gomeroje ir būtent Valle Gran Rey (Karalių slėnis). Na, pagirtinas skonis, tačiau nuo to pats slėnis neįgauna didesnio žavesio, gal atvirkščiai. Maistas prastas, vokiečių daug. Na, tos dvi suknelės, kurias nusipirkau netyčia užsukus į butikėlį kažkur palei uolas, aišku pridėjo taškų. Žiauriai mėgstu tokius spontaniškus ir greitus pirkinius kažkur kažkur pasaulyje. Dabar Valle Gran Rey nešioju ant savęs ir mėgaujuosi. Paplūdimys tiesa buvo įspūdingas, krantas su stačiais kalnais…. ir suknelės….
Tačiau labiausiai nustebino miestukas, į kurį manėm nespėsime užsukti – Playa Santiago. Šalia jo – salos oro uostukas su trumpu pakilimo taku visiškai ant vandens. Pasiruoškite įveikti daug serpantinų, ir nusileisti į atviruko grožio miesteliuką su apvalių akmenų paplūdimiu ir vangiomis katėmis. Tiesa, kačių La Gomeroje – daug ir Marsui tai kėlė didelį rūpestį. TA katė, italų restoranėlyje drybsojo tiesiai šuneliui prieš nosį ir Jonas viena ranka įnirtingai dirbo laikydamas drebantį Marsiuko pavadėlį. Kita ranka bandė valgyti. Visiškas naglumas, tiesiog katiniškai katiniškas elgesys. Tyčiojosi tas el gato akivaizdžiai ir nieko negalėjom padaryti. Svetingumo – nulis.
Taigi, tiek žinių iš Kanarų pasaulio. Vėl prasidėjo mokykla ir mano ispanų pamokos. Tiesa, Jonas, mūsų kietas vyras, kuris Lietuvoje per speigus maudydavosi 0 laipsnių baseine ir nesirgdavo, kuometmes leipdavome kaip vištos viena po kitos, pasigavo kosulį ir dabar valgo antibiotikus… Ir taip, ir taip svarsčiau šitą nesąmonę, kol priėjau vienintelę išvadą – „kai kuriems iš mūsų atsipalaidavimas kenkia…“ Tikiuosi jis iš to „išaugs“ 😉
*finca = fazenda = ūkis 😉
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 