Šį kartą jokių dramų, draugauju su policija, musės beveik dingo, kondicionierius veikia.
Noriu papasakoti apie atradimus. Tas akimirkas, kai pasijuntu Australijos išdavike. Kai sukirba mintis, gal likti čia ilgėliau. Ir ne, Lietuvos išdavike nesijaučiu, nes lietuvybės iš lietuvio niekaip neišimsi. Ji vietoje. Esu lietuvė gyvenanti pasaulyje ir kaip man tai patinka!
Vakare ar savaitgalį, kai neišlekiam nuotykiauti tolėliau, vis atsirandam SAN JUAN miestelyje. Jame tiesiog gera. Supasi maži laivukai, maklinėja vietiniai, vandenynas čia ramus, molas saugo nuo bangų ir galima plūduriuoti sūriame vandenyje jaučiantis laiminga silke. Mergaitės dūksta ir nardo, Jonas svajoja apie kokteiliuką „low key“ bare ant kranto. Ir patikėkite, ten kokteiliukai – tobuli. Tiesa, gėrėme tik kartą, BE VAIKŲ, nes tik kartą buvome išlėkę dviese. Dėka Zitos. Taip, Zitų yra visur ir Ačiū Dievui! Labai ją mylėjau, gerdama Mojito. Ir svajoju apie dar ne vieną tokį mielą vakarą.
Beveik du mėnesius esame Tenerifės gyventojai ir taip, jau ne kas rytą atsikėlusi išeinu į terasą, kartais tiesiog burbu, kad noriu miego ir įsikniaubiu į Jono petį. O jis šypsosi. Ir tikriausiai nepasakau, bet taip gera matyti jį šypsantis dažniau, nors dirba kaip dirbęs ir nepaleidžia blackberry iš rankų (jūs žinote, kad galima spaudinėti tuos mažus mygtukus rašant atsakymą svarbiam klientui (taip, ta blackberry yra su mygtukais) ir tuo pačiu metu žiūrėti į pašnekovą ir net dalyvauti pokalbyje?! Aš visuomet pasimetu, kai jis man taip daro). Bet nepaisant to, čia mes net į parduotuvę važiuojame kartu 😀 Na, gerai, turime tik vieną auto, bet ne tik dėl to. Gera.
Dar atradome ALCALA miesteliuką, ir šiandien vakare ten trauksime, nes pažadėta Marijai. Ten daugybė krabų mažuose uolų baseinukuose, o tinkleliai jau paruošti guli mašinos bagažinėje. Mergytės nuo ryto su šypsena išspirgėjo į mokyklą, vakare – krabaus.
Alkaloje, pasiklausinėję vietinių, nuvinguriavome gatvelėmis į restoranėlį Casa Mon. Virtuvė ir svečių salė – toje pačioje erdvėje, sienos mėlynos, nukabinėtos žuvų nuotraukomis, suprask, esi jūros maisto užeigoje. Įėjimą tikrai būtume praėję. Eksterjeras irgi bet koks, bet gi ne sienų laižyti atėjome. Pulpo gallego, chopitos, calamari con aja ir cherne su patatos canarias (vietiniai užtikrino, verdamos vandenyno vandenyje😉) Ai, tos sienos, ai, tas fasadas, svarbu kas viduje. Universali tiesa.
Mergytės, t.y. Marija sugalvojo, kad labai nori eiti į papildomas ispanų kalbos pamokas, nors ispanų jos ir taip mokosi kas dieną mokykloje. Pergalvojusi tvarkaraštį, nukėliau žirgyno pamokas į rytą ir sutikau. „Eik“, sakau, „vaikeli, kad taip trokšti žinių, mokykis“. Kad jūs matytumėte kaip ji apsidžiaugė….
Dabar vakarais visa šeima turi naują aistrą, – minkome Duolingo ispanü kalbos apps‘ą, kas telefonuose, kas i-pad’uose. Ir mažoji Luka, aišku, minko. Ašaroja dėl to, kad nepraėjo kokio nors lygio, neteisingai pasakė ispanišką frazę ir Duolingo pelėdžiukas nepraleido eiti toliau… Žaidimas, argi ne?! Tačiau Marija visoje mokykloje geriausiai “varo” ispaniškai ir yra oficiali “super star”. O mes čia – nepilnus du mėnesius…
Lankausi ir aš pas Senjorą Ruiz, bet tik kartą per savaitę. Dėl to godžiai graužiu vaikų parsineštas knygutes, kurios ispanų-anglų kalbomis parašytos. Įdomu, nors tu ką. Nėra man ta ispanų kalba super graži, o tos pabrėžtinai gerklinės “Rrrr” nėra mielos ausiai, bet traukia mokytis, tai labai nesipriešinu.
O kai turiu minutę, dėlioju kur, ką, kada pamatyti, užuosti ar paragauti. Jūs žinojote, kad mėgstu ragauti? Labai. Tik po connoisseur patirties ragaujant medūzą Hong Konge, apribojau savo pasirinkimus, bent jau kuriam laikui. Save reikia saugoti. Net grįžti į Hong Kongą nenoriu, tai galite įsivaizduoti kaip smagiai linksminausi vonios kambaryje po medūzos vaišių… Na, nedetalizuosiu, tik pridėsiu, kad tai truko dvylika dienų. Tai štai, brangieji, visur reikia proto ir, žinoma, sėkmės.
Artimiausiuose planuose – LA GOMERA. Sala, kuri netoliese, vos už valandos kelio laivu. Serpentininiai keliai, žalios džiunglės, nerealūs paplūdimiai, mažai žmonių. Kitokia sala, nei Tenerifė. Kažkada buvusi paskutinė žinoma žemė iš kurios savo laivą link Indijos paleido Columbas. La Gomera – sala esanti tiesiai prieš mūsų nosį, už jos kas vakarą leidžiasi saulė, tačiau retai matoma, lyg rastųsi ir dingtų kada panorėjusi. Dažnai suabejojame, ten sala ar debesys, ar sala ant debesų ar iš viso miražas.
Gyvenimas čia kitoks. Ramesnis tam tikra prasme.
Vis dar kovoju su ryžtu nuversti kalnus, bet Jonas dažnai paklausia „Kam?“ ir susimąstau. Gal reikia patikėti Einšteinu:
A quiet and modest life brings more joy than a pursuit of success bound with constant unrest.
Kaip jūs? Sutinkate?
Playa de las Terasitas šiaurėje ir kelionę Mascos tarpekliu paliksiu kitam kartui.
Bučkiai iš čia.
Vika arba Viktorija 😊 , o kai kam – Beždžionė 😉
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 