Gyvenimas keliauja dideliais žingsniais. Vakar vakare, įsitaisę ant smarkiai nudrengto šezlongo, po žvaigždėm pasipuošusiu dangumi, priėjome išvados, kad nebelaukiame. Dingo kurį laiką mus kankinęs laukimo jausmas, dabar gyvename tą, ko laukėme. Nuotykį, pasikeitimą, iššūkį. Taip, atsirado ilgesys, bet šitą padarą mes gerai pažįstame iš gyvenimo kituose kraštuose. Jis ateina visur ir dažniausiai vakarais. Ilgesys. Nes mes lietuviai, kur bebūtume, ką beveiktume ir kokia kalbą besimokytume. Ilgesį reikia priimti, jis neišvengiamas. Tai kainos sudedamoji dalis. Na, jūs suprantate, kad nieko nėra nemokamo. Nuotykių taip pat.
O dabar apie tai kas man skauda paskutinėmis dienomis ir ką lyg tai tikrai žinojau, bet kai tai nutinka, vistiek labai užknisa.
Šis post‘as yra apie TIESĄ, kurią mes visi turime įsidėti į galvą – VISKAS yra laikina ir VISKAS turi savo pradžią ir pabaigą. Taip taip taip, neburgzgite, nieko naujo, visi tą žinome, bet faktas yra toks (gal pasiginčijam?) – tą tiesą suvokiame TIK tada, kai TAS KAŽKAS (čia apie gerus dalykus kalbu) ima ir baigiasi. Va taip, BAC ir viskas. Be JOKIO įspėjimo, kaip nutiko man.
Mano nuostabus lauko ofisas – gone.
Švelnus vėjelio prisilietimas – gone.
Žavingas vaizdas ieškant teisingos minties rašant – GONE.
Viską atėmė, tiksliau užėmė, be galimybės derėtis.
Mano tobulas laikas su savimi prie kompo BAIGĖSI, nes pasirodė musės.
Aš, žinokite, moku keiktis. Visaip. Tačiau raštu tai nesižiūri nei vienu kampu, o svarbiausia, neperteikia TO susierzinimo, TO jausmo, kuomet tave liečia, tavimi ropinėja, tave spardo daugybė mažų kojyčių. Supraskite, tai nėra viena kita m-u-s-ė – jų yra šimtai!!!
Ir dar calima. Kas praleidote, tai toks gamtos reiškinys (ir pasirodo žiauriai užknisantis), kai nuo Saharos keliaujantis vėjas atsineša su savimi smėlį ir smėlio dulkes. Tuomet oro temperatūra šoka dešimt laipsnių į viršų (ne nuo lietuviškų +8 C, bet nuo +26 C), drėgmė krenta, plaukai tampa panašūs į sausus stagarus, kaip dviejų parų kelionėje į Australiją, ir pasidaro kokčiai sausa ir karšta.
O tada, žmogus, sužinai, kad oro kondicionierius namuke AIŠKU, kad neveikia. Tuo tarpu yra šventinis ketvirtadienis – Ispanijos diena, o paskui penktadienis (tai žinoma, kad niekas nedirba, kas nenori keturių dienų calimos išlydyto savaitgalio???). Horizonto, nei kalnų nesimato, viskas skendi smėliu tirštintame ore, dingusi ir viltis, kad kondicionierius bus pataisytas per artimiausias keturias dienas (ps. dabar jau antradienis, vis dar laukiu…).
Tokiomis naktimis, prilipus prie įkaitusios lovos (lauke dar blogiau), ir aplanko nušvitimas. Vajetau, tas Stevas Jobsas, genijus nors tu ką, buvo tooooks teisus…
connecting the dots*, žmonės, connecting the dots!!!
NIEKAS JŪSŲ GYVENIME nenutinka šiaip sau. Viskas anksčiau ar vėliau susijungia į darnią visumą. Viskas, ką išmokote, ką patyrėte, ką pridarėte ar kitaip suvartojote, -VISKAS, Draugai.
Musės ir tos, mūsų gyvenime, nėra išimtis.
Vagi nagi (ačiū, Karolina, už šitą daug išreiškiantį naujadarą). Apie muses.
Prie porą metų gavau dovanų vienetinę knygelę, kurios turiniu žadu pasidalinti su jumis, nes atėjo tam laikas. Bet eiliškumo dėlei pasakysiu, kad tą knygelę gavau po pirmojo apsilankymo Tenerifėje, kur kartu su vaikais stebėjome Abadės miestelio gyventojų išskirtinį pomėgį džiovinti šunų ekskrementus saulėje. Kakučiai mėtėsi ant visų vaikščiojimui, bėgiojimui ir važinėjimui skirtų paviršių. Faktas yra toks, kad nei vienam kitam miestelyje (be Milano) nemačiau tokio prielankumo šunkakiam, kaip Abadėje.
Ir štai dabar, po keletos metų laukimo, kada gi gausiu antrąją istorijos dalį (nes buvo žadėta), aš buvau apdovanota daugiau nei pasakojimu, aš jį patyriau savo kailiu. Ta Šūdmusė “aka Kanarėlė” (skaityti istoriją apačioje bendram supratimui) tikrai apsistojo Tenerifėje ir, be abejonės, negaišo laiko daugindama savo giminę…
Kaip Šūdmusė Kanarėle Tapo
(iš serijos LINKSMIEJI ŠŪDMUSĖS NUOTYKIAI, Butaučių Šeimos Pasakos)
Vieną pilką, šaltą rudens dieną, kai krito lapai, o lietus vilgė visų musių sparnus, viena nepaprasta lietuviška muse, su nepaprastais sparnais, kūrė nepaprastą planą.
Musė buvo ypatinga, ne kokia ten vaisinė musytė, o musių karalienė, kurią visi vabzdžiai ir žiogai didingai vadino Šūdmuse, o sutrumpinati – Šmuse.
O ir planas jos buvo didingas. Šiais metais Šūdmusė nusprendė nebeieškoti šildomų ventiliacijos angų arba neperpučiamų langų rėmų, kur galėtų ramiai peržiemoti miegodama. NE!!! Šiemet, mūsų drąsioji musė, nusprendė skristi į šiltus kraštus, nes girdėjo, kad gervės ir kiti šiek tiek už Šūdmusę didesni padarai taip daro.
Kaip tarė, taip padarė. Nors visos kitos vaisinės muselės kvatojosi susiėmę už pilvų iš Šūdmusės plano, ji nieko nelaukusi susikrovė kelis gabaliukus kakaliukų į mažą kuprinaitę (musės nenešioja kuprinių, nes šios joms trukdytų skraidyti, todėl kuprinaitė iš tikrųjų buvo pilvūzaitė), ir nuzvimbė į oro uostą ieškoti lėktuvų, skrendančių ten, kur nėra žiemų, o Kalėdas visi gyviai sutinka patogiai įsitaisę paplūdimyje, klausydami jūros ošimo.
Vienas toks lėktuvas kaip tik planavo skristi į stebuklingą vietą. Kaip suprato Šūdmusė, iš lėktuve jau kelis metus įsitaisiusio storaūsio tarakono, kitas reisas – į Kanarų salas. Į vieną iš didžiausių salyno salų – Tenerifę. Šūdmusė net suzvimbė iš džiaugsmo ir patogiai įsitaisė tarp lagaminų lėktuvo bagažo skyriuje.
Skrydis buvo iiiiiiiiilgas ir šššššššššaltas, nes lėktuvo bagažo skyriuje nebuvo nei šildymo, nei draugų su kuo pazvimbti. Bet Šūdmusė nenusiminė, nes galvojo kiek daug gervių ir kitų šiek tiek didesnių gyvių aplenks šitaip keliaudama, o ne mosuodama sparnais visą kelią iki Tenerifės.
Neilgai trukus lėktuvas nutūpė ir Šūdmusė išdūmė iš lėktuvo bagažo skyriaus tiesiai į…tropinę šilumą tarp palmių, mangų, bananų plantacijų ir kitokių kvaapnių augalų, kurių mūsų lietuviška Šūdmusė net nebuvo mačiusi. Nieko nelaukusi ji įsitaisė ant pernokusio ananaso ir užmigo palaimingu keliautojo miegu.
Kitą dieną Šūdmusė apskrido beveik visą Tenerifės salą, aplankė Teidės ugnikalnį, Vėjo Olą, visus paplūdimius, bananų plantacijas ir kitas įdomybes. Pilna įspūdžių Šūdmusė nusprendė, kad tai ir yra TA vieta, kur ji norėtų gyventi ilgai, kaip ir vietinės musės. Todėl ji nusprendė pakeisti savo vardą, kad būtų panašesnė į vietinius gyventojus. Ji – Šūdmusė, didžioji keliauninkė ir Kanarų salų gyventoja, vadinsis Kanarėle!!!
Tą vakarą, patyrusi begalę įspūdžių, Kanarėlė (buvusi Šūdmusė), susirado vieną iš milijono ant šaligatvių besimėtančių šunų kakaliukų, prigulė ir švelniai žvelgdama į Atlanto vandenyno saulėlydį, palaimingai užmigo. Kakaliuko kvapas glostė Kanarėlės nosį, o šiltas vėjas kedeno muselės sparnus.
Pabaiga (pirmos dalies)
—
Dabar žinau, esu tvirtai įsitikinusi, kad invazija į Mangų kaimelį baigsis (antroje dalyje Šūdmusė išskrenda į Fu Fu salą (čia Fuertaventūra, jei nesupratote).
VISKAS kažkada prasideda ir kažkada baigiasi. Ir VISKO mūsų gyvenime reikia. Bet tas connecting the dots yra real thing, pagalvokite apie savo gyvenimą. Negali numatyti kaip trajektorija išsidėstys ateityje, bet atsigręžus išryškėja piešinys. Ir jis, tikiuosi, jums patinka 😉
*Nuoroda į Steve Jobs kalbą ir jei kartais jūs ją praleidote, paklausykite (geriausia pilną versiją), o jei esate girdėję, paklausykite dar kartą. Dėl savęs.
https://www.youtube.com/watch?v=sr07uR75Qk0 (trumpa versija)
https://www.youtube.com/watch?v=5Yhf0wBFtvY (pilna versija)
Beždžionės Nuotykiai PASAULYJE 